Jelcinas

Žurnalisto užrašai

Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

1940 metais lietuvių tauta tapo ir fiziniu, ir politiniu sovietinių okupantų įkaitu. Įkaitais, beje, tapo ir tie, kurie ir realiai stojo okupantų pusėje, padėjo įkurti bei įtvirtinti jų valdžią. Deja, kolaborantai savo padėties dviprasmiškumo nesuvokė ir tasai jų aklumas pastūmėjo mūsų tautą į brolžudišką tarpusavio karą, užsitęsusį visą pokario dešimtmetį.

Ar galėjo kolaborantai staiga praregėti ir susivienyti su patriotais, rezistentais? Teoriškai – taip, bet praktiškai – ne, kadangi kiekviena opozicinė pusė jautė turinti savo tiesą ir ją atkakliai gynė. Idėjos, tiesos, sąžinės, įsitikinimų ir poelgių dialektika yra labai sudėtinga.

Anot žymaus mūsų mąstytojo Juozo Girniaus, net ir klystantis žmogus tiki savo idėja: “Yra ėję žmonės verčiau mirti, negu pasidaryti išdavikais, vedami visiškai priešingų idėjų, kurios tad negalėjo būti visos lygiai teisingos” (J. Girnius. Raštai, I tomas, Vilnius, “Mintis”, 1991, p. 42, kursyvas – mano).

2006 metų balandžio 3 d. Vilniuje (A. Venclovos name-muziejuje) surengta mokslinė konferencija, skirta Antano Venclovos gimimo 100-čiui. Įdomus, naujomis įžvalgomis pasižymintis, buvo istoriko Česlovo Laurinavičiaus pranešimas. Jis nagrinėjo A. Venclovos biografijos svarbiuosius idėjinius apsisprendimus, posūkius ir nurodė priežastis, nulėmusias šio rašytojo ir visuomenės veikėjo posūkį į „kairę“ gerokai anksčiau prieš 1940 metus. Tarp tokių faktų kalbėtojas priminė net, atrodytų, grynai asmeninį, kai tuoktis be bažnyčios sumanęs, A. Venclova negalėjo to siekio įgyvendinti Kaune, nes čia, kaip ir visoje Lietuvoje, nebuvo civilinės metrikacijos ir jis turėjo vykti į liberalesnę tikėjimo atžvilgiu Klaipėdą. Taigi konfliktas su bažnyčia, nepasitenkinimas A. Smetonos politika Vilniaus, Klaipėdos atžvilgiu, negalėjimas pilnutinai įgyvendinti savo karjeristinių ambicijų „viešojoje erdvėje“, iliuzinis tikėjimas SSRS konstitucijoje egzistavusia nuostata apie sąjunginių respublikų suverenumą, nekritiškai pasverti faktai apie neva sovietinių rašytojų turtingą buitį, didelius honorarus, kelionių laisvę ir panašūs kiti faktoriai, Antaną Venclovą kartu su kitais tūkstančiais SSRS simpatikų 1940 metų biržely išvedė į Kauno aikštes, gatves džiaugsmingai sutikti sovietinių tankų.

Sovietinių karių skulptūra, kadaise stovėjusi ant Žaliojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Istorikas Č. Laurinavičius klausė: „Ar suvokė pats Venclova sudėtingas prieškarinės krizės peripetijas? Abejotina. Regis, labiau bus pagrįsta teigti, kad Venclovos, kaip tipiško menininko, politinėms pažiūroms bei politinei pozicijai buvo būdingas idealizmas, jei ne naivumas. Jis sudėtingas politines problemas reflektavo sinkretiškai, be didesnės jų artikuliacijos, ir šiuo požiūriu Venclovos, kaip ir kitų lietuvių kultūrininkų entuziazmas 1940 m. atėjus Raudonajai armijai, regis, ne ką tesiskyrė nuo savo laiku ispanų ar vokiečių kultūrininkų demonstruoto entuziazmo atėjus Napoleono armijai“. Galima sutikti su tuo, kad A. Venclovos pažiūroms buvo būdingas idealizmas, kadangi net religinis katalikų mąstytojas Antanas Maceina, anot Vytauto Kavolio, „apie buržuaziją buvo žymiai blogesnės nuomonės negu apie komunizmą, kurį jis laikė kaip prometėjiškos dvasios išraišką“. (V. Kavolis. Žmogus istorijoje. Vilnius: Vaga, 1994, p. 163). Tačiau, žinodami vėlesniąją A. Venclovos biografiją, regime, jog tas idealizmas kažkodėl gana greitai išgaravo, o jo vietą užėmė pragmatizmas, pasireiškęs siekiu užimti aukštus vyriausybinius postus, gauti privilegijų. Panašią principų, idealų metamorfozę pragmatizmo ir Stalino diktatūros palaikymo link patyrė ir kiti nepriklausomos Lietuvos kairuoliai-idealistai.

                                                               —————————————

Taigi vieniems 1940-ųjų metų vasara (birželio, liepos, rugpjūčio mėnesiai) tapo Lietuvos laisvės ir Nepriklausomybės laidotuvėmis, o kitiems – naujų vilčių, svajonių išsipildymo pradžia. Tų metų rudenį Lietuvą išvydau ir aš (gimiau spalio 24 dieną). Likimo įnoriu tapau tarsi simboliniu dviejų politinių – ekonominių sistemų ir dviejų Lietuvų (t.y. tautiečių, pasidalijusių į du priešingus polius) susikirtimo ženklu. Toji Lietuva, kurioje gyveno mano tėvai – brendo, dirbo, svajojo, mylėjo, sukūrė šeimą ir pagimdė mane – griuvo, o toji, kurioje augau aš, mokiausi, taip pat svajojau, mylėjau, irgi sukūriau šeimą, – statėsi, stiprėjo. Tad ant kokio pagrindo formavosi mano pasaulėjauta, pasaulėžiūra, mano charakteris?

Tėvai vaikystėje daug ką gero įskiepijo, tačiau vieno svarbaus imuniteto elemento į tolimesnį kelią neįdavė – auklėdami katalikiškai, tėvai mus, vaikus, silpnai teorientavo politiškai (nei apie Vasario 16-ąją, nei apie kitus svarbius politinius-patriotinius dalykus, nei pagaliau apie savo brolį Joną, dalyvavusį Nepriklausomybės kovose ir netekusį kojos, tėvai mums nepasakojo). Mamai politika dar mažiau terūpėjo, menu tik jos dažnai kartojamą pasakymą: “Vakalele, nabovo teisybės pasaulie ėr nabus”. Tad istorinė-politinė savimonė tebuvo menkai išvystyta, ir šis stygius itin pasireiškė jaunystėje, kai atitrūkau nuo gimtojo lizdo, nuo kaimo, ir atsidūriau vienas didžiuosiuose Lietuvos miestuose, mokiausi, dirbau gamykloje, studijavau, vėliau tarnavau ideologinėse įstaigose – bibliotekoje, redakcijose (nuo tarnystės tarybinėje armijoje išsisukau). Manau, būtent toje žalioje jaunystėje mano asmenybės formavimuisi netiesioginiu būdu (per knygas, kino filmus, spektaklius, agitaciją ir propagandą) konformistinę ranką „ištiesė“ tokių tautiečių-inteligentų, kaip minėtasis Antanas Venclova, autoritetas, prestižas, ir gana ilgą laiką ėjau jų praskintu prisitaikymo keliu.

 XXX

Tarsi nujausdamas mano pasaulėžiūros nebrandumą, likimas istorinio-politinio mentaliteto spragoms „lopyti“ atsiuntė avantiūriškų užmojų, bet hipnotiškai įtaigų disidentą Vaclavą Sevriuką. Gana greit (1967 metais) jis įtraukė mane į savo diskusijų klubą, į uždraustos spaudos (“Xronika tekuščich sobytij”) skaitymą. Menu, kaip jis mane politiškai švietė – aiškino apie Če Gevaros revoliucinius žygdarbius, Prahos įvykius, TSKP reakcingą vaidmenį ir t.t. Nebuvau uolus jo mokinys, nes mane vis labiau traukė literatūra, dainavimas, politika tebuvo lyg „desertas“ po pietų. Tačiau tas “desertas” man labai brangiai kainavo: 1970 metų gale saugumas V. Sevriuką suėmė, o 1971 metų sausį – ir mane.  

Buvę KGB rūmai. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Mano laikysena saugume nebuvo tvirta – atsiliepė būtent idėjinio-politinio stuburo silpnumas. O gal labiausiai – baili prigimtis, baimė statyti ant kortos savo šeimą (buvau jau vedęs, turėjau dukrą), literatūrinį darbą. Kaip panašiose situacijose elgdavosi kiti literatai? Nevienodai. Pavyzdžiui, Izidorius Ignatavičius (buvęs enciklopedininkas, pjesių, dokumentinių ir autobiografinių knygų rašytojas) KGB šantažui atsispyrė; iš tiesų, turbūt geriau netekti kojos nei prisiauginti nepageidaujamą “uodegą”. (Žr. kn. I. Ignatavičius, “Šėtono paunksmėje. Pomirtinis krovinys”, Vilnius, Petro ofsetas, 2003, p. 28). Izidorius turėjo tvirtesnę genetinę atramą – jo namų dvasioje būta daugiau patriotizmo, sąmoningumo ir jo gimtasis kaimas šiuo požiūriu buvo pavyzdinis: dauguma sodybų slėpė rezistentus, o ir iš pačių Vareikių kaimo ne vienas vyras išėjo partizanauti. O tokio tvirtumo giminaičio-partizano, kaip knygoje aprašytasis Odisėjas, pavydėtų daugelis. Be to, Izidorius Ignatavičius jau buvo išėjęs Sibiro tremties “universitetą”, suteikusį jam daugiau drąsumo, išminties. 

XXX            

Seniai jaudina riba tarp žmogiškai pateisinamo lojalumo (“šunuodegiavimo”) okupacinei sistemai ir nusikalstamo kolaboravimo. Apie tai esu daug mąstęs, rašęs, pradedant nuo garsiosios M. Gorbačiovo “perestroikos” laikų – periodinėje spaudoje, publicistikos ir poezijos knygoje “Vienam glėby” (1992). Dabar regiu: kelerius metus dalyvavau žaidime “voras ir musė”. Žaidime su laiminga pabaiga, kadangi “musė” liko nesuvalgyta. Laimei, kad ir saugumiečiai, kaip ir daug kas tarybiniais laikais, neretai užsiimdavo “akių dūmimu”, formaliu “paukščiukų” dėliojimu ataskaitose. Nematydami jokio mano uolumo “sekimo mene”, saugumiečiai susitaikė su mano pasyvumu, ir, matyt, jiems užteko to, kad mane patį izoliavo ir nuo V. Sevriuko, ir nuo pavojingos “disidentų” įtakos. Kai kartą draugų kompanijoje išgirdau, jog KGB neverbuoja TSKP narių, netrukus pareiškiau poetui A. Baltakiui (jisbuvo Rašytojų sąjungos pirminės partinės organizacijos biuro narys) norą stoti į komunistų gretas. Jis pasidyvijo mano naivumu, kadangi nežinojau, jog prieš tai dar turiu tapti kandidatu į šlovingąją partiją. Ir 1975 metais aš jau kandidatas…

XXX  

Bet ir prasidėjus M. Gorbačiovo “perestroikai”, kai mano veiksmai, mintys (straipsniuose, diskusijose, akcijose) darėsi aiškiai antikonformistiniai. Juk jau antrąją atkovotos Nepriklausomybės dieną LR Aukščiausioji Taryba jos pirmininko V. Landsbergio vardu pakvietė Lietuvos žmones santaikai. Nuostabūs žodžiai tame kvietime: “Trumparegiški tarpusavio vaidai, pavydas, savųjų skirstymas į “blogus” ir “gerus” pagal anketinius duomenis, partiškumą ar tautybę, pamiršus darbą ir sugebėjimus, gali būti pragaištingi. Net ir smukę, negailestingos sistemos palaužti, suklaidinti, sukiršinti, prasigėrę, mele ir nedorybėse paskendę, šnipinėję, skundę, melagingai kaltinę savo artimą – visi yra tos pačios motinos Lietuvos vaikai: niekam neturi būti užkirsta galimybė prisikelti, išpažinti savo kaltes ir sugrįžti į doros kelią”. (LR svarbiausių dokumentų rinkinys, Vilnius, “Mintis”, 1990,

Naujoje gyvenimo tikrovėje pasitaikė ir klaidų. Jos nebuvo vien ekonominio ar teisinio pobūdžio, bet ir moralinio, psichologinio bei religinio. Simptomiškas buvo jaunojo intelektualo, pasižymėjusio ir politiniu sąžiningumu, ir krikščionišku išmintingumu, Vaidoto Daunio išreikštas nuogąstavimas dėl resovietizacijos recidyvų, trukdančių desovietizuoti naujosios Lietuvos tikrovę. Kas būtent trukdė? Paklausykime jo minčių: “Sovietizacija turi daug požymių, bet vieną dabar norėčiau išskirti. Sovietizacija gilėja tuomet, kai daugėja demonizacijos. Sovietizacija ir demonizacija yra tiesiogiai susijusios. Kai kurie bičiuliai pastaruoju metu mėgino įžvelgti tiesioginį ryšį tarp Virgilijaus Čepaičio viešo pasirodymo spaudos konferencijoje ir suaktyvėjusių Rusijos užmačių. Nors tai įdomu, bet – neteisinga. Nepritariu tiems, kurie demonizuoja Virgilijų Čepaitį. Daugelis demonizuoja iš keršto. Bet vis tiek – demonizuoja, t.y. kviečiasi į pagalbą chimeras. Atkakliai demonizacinį darbą ne per seniausiai dirbo tie, kurie valstybės laikraštyje, kūrė “Voratinklį”. Iki pat šiol lyg ir neatsiprašyta, neatgailauta. Atvirkščiai: senuosiuose vynmaišiuose norima užraugti naują vyną, kuris, atseit, ir padės atsirevanšuoti naujuose rinkimuose”. (“Lietuvos rytas”, 1994 m.sausio 22 d.).

Vakaras poetui Vaidotui Dauniui atminti. Vytauto Visocko nuotr.

V. Daunio manymu, demonizacijos plitimą galėjo sutrukdyti valstybės vadovai, pavyzdžiui, V. Landsbergis ir A. Brazauskas, pareiškę, jog ir V. Čepaitis, ir K. Prunskienė – anokie ten “kagėbistai” ar blogiečiai. Deja, tokio svarbaus moralinio žesto, galėjusio padėti Nepriklausomoje Lietuvoje kurti taikingą politiką, vadovai nepadarė, taigi jų asmenyje nauja valstybė išsižadėjo tų intencijų, kurias viešai pareiškė 1990 metų kovo mėnesį. Stebint daug metų kurstomą socialinę šizofreniją, nemažėjančią nesantarvę, gal verta pritarti nuomonei, jog atgailauti turėtų ne vien tie, kurie vienaip ar kitaip susiję su KGB, bet ir tie, kurie iki šiol “mistifikuoja šią organizaciją, daugina chimeras, t.y. daro tai, ko mokė KGB”? (V. Daunys, ten pat). 

Suprantama, nei išvežus KGB, TSKP, VRM bei kitų sovietinių struktūrų archyvus, nei juos sudeginus ar šimtui metų užrakinus, praeitis nedings. Su praeitimi galima “susitvarkyti”, tiktai ją kuo adekvačiau pergyvenus, išjautus, verifikavus, pasimokius. Tai – daugiau individualus procesas, todėl ir didžiausia atsakomybės našta turėtų tekti pačiam individui. Prievartos neturėtų būti (ji taikytina tiktai konkretiems baudžiamiems nusikaltimams), priešingu atveju demokratija pasuktų inkvizitorišku teisybės, įsitikinimų ar tikėjimo “atstatymo” keliu. 

XXX

Gi didelė dalis komunistų partijos narių persiorientavo (galima tarti ir pompastiškiau – “atgimė iš aukšto”, t.y. paskatinti ar išjudinti kilnių patriotinių idėjų, suradę savo identiteto gelmėje asmeninės savigarbos, tautinio orumo likučius) ir pasuko su Sąjūdžiu arba bent tapo neutraliais istorinių įvykių stebėtojais. Ne vienas tautietis istorinių M. Gorbačiovo pervartų metu atsidūrė Maskvoje, kai kurie inteligentai iš vėlesnės jų veiklos jau laisvoje Lietuvoje galima spręsti, kad jie  buvo “jelcininkai”, palaikė Rusijos demokratines jėgas, rusų tautos išsilaisvinimo iš totalitarizmo pančių siekį… Sąjūdinis laikas buvo gana patikimas “lakmuso popierėlis”, leidęs nustatyti mūsų anuometinės pilietinės ir patriotinės laikysenos laipsnį. Prisiminkime: daug kas iš dar tebebuvusių TSKP narių savo darbovietėse steigė Persitvarkymo Sąjūdžio pirmines grupes, organizavo karštas diskusijas, kai kas po 1990 metų Kovo 11-osios, pradėjus augti įtampai su TSRS ir kylant pavojui mūsų Nepriklausomybei, savo partinius, karinius bilietus, o karštakošiai net tarybinius pasus, “nukryžiuodavo” ant parlamento gynybinės sienos. Tarp panašiai pasielgusių buvau ir aš –  subūriau LPS grupę “Literatūros ir meno” redakcijoje, persmeigiau ant barikados savo partinį bilietą, o apie išstojimą iš LKP pareiškiau laikraštyje “Respublikoje”: “Niekaip negaliu suprasti tų LKP narių ir tų nepartinių, kurie pradėjo negarbingą ambicijų, pretenzijų ir, kaip taikliai pastebėjo Kazys Saja, “opozicinio revanšo” vajų. Aš, kaip ir daugelis tautiečių, suprantu, kokį pavojų sukelia mūsų nevienybė ir kas ja tuoj pat pasinaudos. Todėl, suvokdamas, jog partiškumas šiuo metu tarnauja stabdžiu visuomenės vežime ir norėdamas palaikyti sąjūdines konsoliduojančias jėgas, išstoju iš LKP eilių. Mano partija tebūnie Lietuva” (1990 metų kovo 16).

Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Grimzdau į malonų netikėtos laisvės svaigulį, organizuodamas “Literatūroje ir mene” aštrias diskusijas apie “baltąsias” ir “pilkąsias” istorijos dėmes, rašydamas  straipsnius nacionalinės savigarbos, lietuvių kalbos valstybingumo, istorinių paminklų atstatymo bei naujų sukūrimo temomis. Pliekiau Raseinių partinę valdžią dėl G. Jokūbonio skulptūros Maironiui išniekinimo, “Respublikoje” kritikavau “laikinojo LKP CK” (nepamirškime – buvo ir toks!), jos narių bei “platformininkų” J. Burokevičiaus, J. Gurecko, J. Jermalavičiaus, J. Kuolelio, V. Švedo ir kitų veiklą, “Gimtajame krašte” (1989 07 12) džiaugiausi, kad aš – dar formaliai TSKP narys – jau galiu nebijodamas eiti į bažnyčią; į “Izvestijas” siunčiau atvirą laišką (“Lietuvos profsąjungos”, 1989, Nr.33) TSKP Centro Komitetui, paskelbusiam Kreipimąsi į Pabaltijo tautų žmones ir gąsdinusiam juos (“Žmonės privalo žinoti, į kokią bedugnę juos stumia nacionalistiniai lyderiai”, – buvo rašoma jame), ir skelbiau daug patriotinių ir religinių eilėraščių ir t.t. Simptomiškais laikyčiau straipsnius “Esu kaltas”, kuriame paveiktas įspūdingųjų 1988-ųjų metų, leidausi į socialpsichologines reminiscencijas, gana atvirai išpažinau savo pasaulėžiūros sovietizacijos ydas ir džiaugiausi atsiradusia istorine galimybe dvasiškai keistis, tobulėti. (“Literatūra ir menas”, 1989 01 11). Paminėtinas ir straipsnis “Musė – voro kolaborantė?”, kuriame aptariau anuomet pasklidusį ažiotažą dėl, neva, Justino Marcinkevičiaus kolaboravimo atvejo rašant apysaką “Pušis, kuri juokėsi”, palaikiau mokslininkės Meilės Lukšienės tolerantiškai išmintingą poziciją, anonimiškai apeliavau į savo paties biografijos “dėmėtąjį faktą”. (“Gimtasis kraštas”, 1992 02 16).

Laisvės svaigulys buvo toks stiprus, kad net tada, kai Nepriklausomos valstybės atstatyme jau pasireiškė ryškūs ekonominiai, socialiniai nesklandumai, prieštaringumai, aš stengiausi jų nematyti ir nepakančiai žiūrėjau į tuos trūkumus kritikuojančius, vadinau juos apsikrėtusiais sovietinių laikų nostalgija. Už pažiūrų bei veiksmų opurtonizmo demonstravimą karštai polemizavau su A. Juozaičiu, o buvusį “Komjaunimo tiesos” kolegą V. Matulevičių kaltinau už tai, kad jis, atseit, buvęs nomenklatūrinis tarybinis žurnalistas, drįsta savo “Krante” abejoti G. Vagnoriaus tinkamumu būti premjeru, kritikuoti V. Landsbergio bei visos “dešiniųjų” valdžios veiklą.

XXX

Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Gal paradoksaliai nuskambės, tačiau manau, jog be tokios skaudžios biografinės patirties aš nebūčiau išsiugdęs šiandieninės, laisvos, demokratinės Lietuvos vertų idėjinių principų, atgaivinęs užžėlusių takų į bažnyčią, sukaupęs potenciją aukštesniems «dvasios skrydžiams». Vertinant Vytauto Kavolio matu, gal ir aš priskirtinas prie tų «egalitarinių konservatorių», manančių, kad į «paprasčiausią žmoniškumą» galima sugrįžti bet kada, remiantis savo paties prigimtimi: «Tačiau kad sugrįžtum į savo tikrąją prigimtį, reikia sukrėtimo, «krizinės situacijos» individo patirtyje». (Vytautas Kavolis. Žmogus istorijoje, Vilnius: Vaga, 1994, p.165). Asmenybės ir charakterio formavimasis tęsiasi visą gyvenimą ir, suprantama, ne vien dėl to, kad įvairios «krizinės situacijos» yra neprognozuojamos. Todėl svarbiausia žmogui tai, kokia yra jo viso gyvenimo kelio kryptis ir ėjimo tuo keliu tikslas.

O geriausias to kelio vektorius yra sąžinė; jeigu ji leidžia tau užmigti (pati būdama neužmigdyta), vadinasi, esi santarvėje su ja ir galutinėje kelio stotelėje neturėsi pagrindo pasmerkti savo traumuoto likimo.

2020.11.21; 07:00    

Žvalgyba

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Seną, prieš pusšimtį metų, nutikusį įvykį tuometinėje Sovietų Sąjungoje priminė nesenas straipsnis britų „Financial Times“, kuriame palyginami du Rusijos valdovai – anuometinis „didysis stagnatorius“ Leonidas Brežnevas ir dabartinis imperatorius Vladimiras Putinas, tik ką pratęsęs savo valdymą dar keletai kadencijų – iki savo 80-mečio, t.y. iki tokio pat amžiaus, kai savo gyvenimą baigė L. Brežnevas. Londono dienraštyje yra ir daugiau įdomių paralelių.

Bet nori nenori peršasi ir kita: prieš 51-rius buvo surengtas gana įžūlus pasikėsinimas į amžinąjį „genseką“, o dabartinis lyderis irgi rusams gerokai įgrįso.

Apie tai rašiau prieš septynerius metus. Tad šiandien primenu šią šiek tiek pakoreguotą publikaciją.

Iškamša likęs valdovas

Nuo seniausių laikų carinėje Rusijoje, bolševikų viešpatavimo laikais, komunistinėje SSRS, o ir šiandieninėje šioje Rytų valstybėje pasikėsinimai į vadovus, aukštus pareigūnus bei politikus yra įprastas dalykas. Vieni įvykiai įgauna platų rezonansą tuojau pat, kiti – praėjus tam tikram laikui, o kai kurie lieka beveik nežinomi plačiajai visuomenei. Vienas iš tokių – pasikėsinimas į Leonidą Brežnevą 1969 m. sausio 22 d.

Jis ilgai buvo apgaubtas paslapties skraiste, o nusikaltimo tyrimo rezultatai nugulė į gilius „kagėbė“ stalčius. Dar ir dabar tvirtinama, kad tai buvo ne politinis aktas, o psichiškai nesveiko karininko išpuolis. Stagnacijos lyderio kritikai pašiepia, kad, žinoma, tik silpnaprotis galėjo kėsintis į generalinį sekretorių, kuris jau pats tebuvo galingos branduolinės valstybės vadovo iškamša…

Brezhnev
Leonid Brezhnev

L. Brežnevas po Josifo Stalino buvo antras ilgiausiai valdęs SSRS. Iš esmės neturintis realaus aukštojo išsilavinimo (1937 m. jis baigė Kursko matininkų ir melioracijos mokyklą; tik vėliau partiečių priverstas studijavo metalurgijos institute), jau 1938-aisiais tapo SSKP Kursko srities komiteto sekretoriumi. Karo metais, būdamas 36-rių, jis gauna generolo majoro laipsnį, o po karo dirba partinį darbą Ukrainoje ir Moldovoje. Po J. Stalino mirties 1953 m. L. Brežnevas savo karjeros troškulį sutelkia į vidaus politinę kovą. Tarsi keršydamas Nikitai Chruščiovui, kad šis jį išsiuntė partiniam darbui į Kazachstano stepes, 1964 m. dalyvauja suokalbyje prieš jį ir pagaliau ima vadovauti komunistų partijai, kuri tapatinama su valstybe. Tai buvo neregėtos stagnacijos ir partinės nomenklatūros įsigalėjimo dešimtmečiai.

1972 m. jis patiria insultą, o po ketverių metų ištinka klinikinė mirtis. Bet L. Brežnevas miršta tik 1982 m. lapkričio 10 d., 18 metų išbuvęs partijos ir SSRS vadovu. Paskutiniai jo lyderystės metai tebuvo vegetavimas, pagimdęs aibę gandų ir anekdotų. Sakoma, kad jų apie L. Brežnevą yra sukurta daugiausiai iš visų buvusių ir esamų kaimyninės šalies lyderių ir aukštų politikų…

Vienintelis lankęsis Vilniuje

Bet reikia priminti vieną įdomią detalę. Iš nedaugelio sovietinių lyderių ir ypač šiandieninės Rusijos vadovų L. Brežnevas 1958 m. kaip SSKP politbiuro narys, atsakingas už gynybinę ir karinę pramonę, N. Chruščiovo buvo atsiųstas į Vilnių ir net buvo užkopęs į Gedimino kalną. Kalbama, kad tais ekonominio atšilimo laikais, patapšnojęs Antanui Sniečkui per petį (po Lavrentijaus Berijos bandymų pašalinti jį iš respublikos partinių vadovų posto A. Sniečkui taip pat atėjo geresnis metas; beje, A. Sniečkus vienintelis lyderis iš visų sovietinių respublikų, išsilaikęs politikoje tiek J. Stalino, tiek ir N. Chruščiovo bei L. Brežnevo laikais), aukštas partinis svečias šią pilį pavadino „lietuvių pasididžiavimu“… Net dabar vargu ar koks atvykęs įtakingas Rusijos politikas drįstų taip pasakyti.

Bepročio sumanymas?

Taigi, tą 1969 m. sausio 22-ąją 21-rių sovietinės armijos jaunesnysis leitenantas Viktoras Iljinas, pabėgęs iš dalinio su dviem Makarovo pistoletais ir keturiom šovinių apkabomis, per Leningradą išskrido į Maskvą. Jis apsistojo pas dėdę, buvusį milicininką. Savo atvykimą jis paaiškino ketinimu stebėti kitą dieną rengiamą keturių kosmonautų, skridusių „Sojuz-4“ ir „Sojuz-5“, pagerbimo ceremoniją Kremliuje. Joje turėjo dalyvauti ir L. Brežnevas.

Brežnevas bučiuoja Honekerį. Eglės Aleksandravičiūtės (ELTA) nuotr.

Rytą jis paėmė dėdės milicininko uniformą, be kliūčių pateko į vidinį Kremliaus kiemą, stojo į milicijos grandinę prie Borovickio vartų priešais Ginklų rūmus. Kai kortežas įvažiavo pro pagrindinius vartus, V. Iljinas praleido pirmą mašiną, nes paprastai L. Brežnevas važiuodavo antroje. Pastebėjęs antrąją, jis žengė priešais, iš lietpalčio rankovių ištraukė abu pistoletus ir per 6 sekundes sugebėjo paleisti 11 šūvių, paskui dar 5 buvo rastos apkabose. V. Iljinas bemat buvo sulaikytas.

Tačiau ZIL automobilyje buvo ne L. Brežnevas, o keturi į iškilmes vykę kosmonautai. Vienas iš jų – Georgijus Beregovojus buvo kiek panašus į L. Brežnevą, ir tai, matyt, suklaidino šaulį. Atakos metu nuo žaizdų mirė vairuotojas Ilja Žarkovas, nukentėjo vienas motociklininkas, kuris užstojo automobilį. Visi kosmonautai liko sveiki, tik G. Beregovojus buvo sužeistas stiklo skeveldromis.

Kosmonautų pagerbimo televizijos transliacija iš Kremliaus buvo nutraukta, nieko nepaaiškinant. Vietoj to per Maskvą ėmė sklisti gandai, kad į Kremlių esą prasiskverbė CŽV smogikų būrys, ketinęs pašalinti L. Brežnevą ir visą partijos politinį biurą, kad šaudžiusių buvo du ar trys, kad į vieną kortežo automobilį buvo padėta bomba…

Kaip paprastai, sovietinė spauda tylėjo. Tik po dviejų dienų laikraštis „Pravda“ vos matomoje vietoje paskelbė trumpą žinutę, kurios esmė – psichiškai nesveikas asmuo kėsinosi į keturis kosmonautus, tarp kurių buvo ir Valentina Tereškova. Tai turėjo pagimdyti dar daugiau spėlionių, tačiau kartu ir atitraukti dėmesį nuo tikrojo šio pasikėsinimo tikslo – L.Brežnevo. Kita vertus, kilo logiškas klausimas: o koks beprotis galėjo kėsintis iš karto į keturis niekuo dėtus kosmonautus?

Paslaptimi liko ir tai, kaip generalinis sekretorius išvengė šio tragiško įvykio. Portalas Diletant.ru rašė, kad V.Iljino dėdė dar tą patį rytą įtarė negera ir, būdamas uolus sovietinis pilietis, pranešė „kagėbė“ apie savo giminaičio vagystę. Ar pasiekė šis pranešimas asmenis, atsakingus už L.Brežnevo saugumą? Vieni teigia, kad būtent todėl L.Brežnevo automobilis Kremlių pasiekė anksčiau ir kitu keliu, kiti tvirtina, kad apie galimą pasikėsinimą buvo informuotas KGB šefas Jurijus Andropovas, tačiau šis jokių priemonių nesiėmė, nes esą taip tikėjosi atsikratyti generalinio…

Michailas Gorbačiovas lietuviams asocijuojasi su 1991-ųjų sausio 13-osios žudynėmis.

Suimtas V. Iljinas, nors ir pripažintas nepakaltinamu, buvo išsiųstas į Kazanės specialiąją psichiatrinę ligoninę, kur sėdėjo mažytėje vos 4,2 kv. m ploto vienutėje. Vis tiek jis buvo nuteistas 20 metų kalėti ir tik 1988 m. mamos rūpesčiu buvo pervestas į Leningrado psichiatrinę ligoninę Nr.3. Dar po poros metų SSRS Aukščiausiojo teismo karinės kolegijos sprendimu jis buvo paleistas ir iki šiol gyvena vieno kambario bute. Kadangi jis formaliai nebuvo demobilizuotas iš armijos, tai jo advokatas išrūpino teismo sprendimą mokėti jam atlyginimą už 20 nelaisvės metų, be to jis gavo invalidumo pašalpą.

V.Iljinas ir po to sakęs nesigailįs savo poelgio, išskyrus dėl vairuotojo mirties ir nemalonumų, kuriuos patyrė jo draugai. Savo 50 metų senumo išpuolį jis pagrindė dar 1977 m. išsiųstame laiške SSRS Aukščiausiajai Tarybai, kuriame siūlė vadinamą „Brežnevo Konstituciją“ papildyti teiginiu: „Kiekvienas visuomenės narys turi teisę įvykdyti teroro aktą, jeigu partija ir vyriausybė vykdo neatitinkančią Konstitucijos politiką“.

Apžvalgininkai iki šiol mano, kad V. Iljino veiksmus sukėlė susipynę asmeniniai ir politiniai motyvai. Jis kritiškai vertino partinę SSRS sistemą, teigė, jog komjaunimas yra atgyvena, smerkė sovietinę invaziją į Čekoslovakiją, bet teigiamai atsiliepė apie karinius perversmus Trečiojo pasaulio šalyse, žavėjosi Lee Harvey Oswaldu, kuris taip pat dezertyravo iš JAV karinio jūrų laivyno, slapstėsi Sovietų Sąjungoje, o grįžęs į Dalasą 1963 m. lapkričio 22 d. nušovė prezidentą Johną Kennedy. „Iš viso vienas šūvis – ir jau žinomas visame pasaulyje“, – žavėjosi V. Iljinas.

Kremlius

Jis taip pat šypteli prisiminęs vieną tų laikų anekdotą. Jo klausia: „Kaip gi tu galėjai nepataikyti į Brežnevą?“. „O kaip galėjau pataikyti, jei visi šaukia „Duok man! Duok man pabandyti!“

Ar tai buvo protestas?

Tačiau Paryžiuje leidžiamas laikraštis „Russkaja myslj“ nemano, kad tai buvo psichiškai nesveiko žmogaus poelgis. „Šūviai Maskvoje 1969 metais tapo tragišku protestu prieš nežmonišką valstybinę sistemą, 50 metų įtvirtinusią vergiją, – rašė jis 1972 m. – Nežinomasis žinojo, kad jam teks atiduoti gyvybę už šį poelgį. Juk teigiama, kad jo drabužiuose rado dvi kalio cianido kapsules, kurių nespėjo nuryti.“

Kiti gi V. Iljiną apskritai vaizduoja didvyriu, ketinusiu sunaikinti komunistinės L.Brežnevo bandos vedlį. Jis prilyginamas Jerofejui Dmitrijevui, kuris 1942 m. lapkričio 6 d. norėjo pašalinti J. Staliną, Aleksandrui Šmonovui, per šventinę demonstraciją 1990 m. lapkričio 7 d. pasikėsinusiam į Michailą Gorbačiovą ir taip pat pripažintam nepakaltinamu, bet išbuvusiam 4 metus psichiatrinėje ligoninėje, ir daugeliui kitų.

Ar kas pasikeitė Rusijoje šiais laikais? Pagyvensim – pamatysim.

2020.07.12; 06:00

SkaitomiausiosŽurnalisto užrašai

Gintaras.Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Pirmasis mūšis

Štai kaip susiklostė: rytoj tikrai bus puolamas Groznas. Greičiausiai auštant…

Kad karas neišvengiamas – senokai supratau. Gyvendamas Čečėnijos sostinėje nuolat jaučiau, kaip virš Šiaurės Kaukazo tvenkiasi kraujo praliejimą pranašaujanti įtampa. Nereikėjo būti labai pastabiam, kad susigaudyčiau, jog ruošiamasi blogiausiam. Tereikėjo žvilgtelėti į gyvenamuosius kvartalus – kiek daug čečėnų išvažiavo į kalnus pas gimines, o ir tie, kurie vis dar liko mieste, artimiausiu metu ketino į aūlus išgabenti bent vaikus. Paskutinėmis savaitėmis Groznas pastebimai ištuštėjo.

Bet kad tai nutiks jau rytoj, buvo netikėta. Lyg perkūnas iš giedro dangaus.

Informaciją, jog po kelių valandų į Čečėniją veršis rusų tankai, man perdavė taip, tarsi ši žinia būtų beveik neverta dėmesio. Na, šturmuos sostinę, taip, gatvių mūšiai neišvengiami. Tačiau kam jaudintis, juk pergalę švęs ne tie, kurie susiruošė ant kelių parklupdyti Džocharą Dudajevą!

Daugiau – jokių tikslesnių žinių, nė menkiausios smulkmenos.

Džocharo Dudajevo knyga

Išeidami iš buto, kuriame buvau apsistojęs, čečėnų kariai drąsino: jei rusai prasiverš, jie būtinai atskubės manęs paimti. Išvež į saugesnę vietą. Todėl protingiausia laukti mūšio pabaigos Dagestano gatvėje. Čečėnams būtina žinoti, kur mane galėtų surast, iškilus pavojui.

Generolo Dudajevo apsaugos vyrais pasitikėjau. Jei tikino, kad nepaliks bėdoje, vadinasi – taip ir bus. Atsisveikindami dar linksmai pamojavo: „nebijok, mes – nenugalimi“. Gatvėje išgirdau šūktelėjant Oschabą: „Rytoj pamatysi, kaip kaunasi tikri čečėnai“. O jo bičiulis, taip pat iš apsaugos būrio, linksmai pridūrė: „Nepamiršk, vakare valgysime šašlykus“.

Čečėnų drąsa žavėjo. Būtent taip privalo elgtis tikri vyrai. Bet kodėl jie šventai tiki pergale? Iš kur jie gali numanyti, kaip pakryps rytdienos puolimas? Jie tikriausiai žino kur kas daugiau nei sako. Galbūt čečėnai, su kuriais ką tik atsisveikinau, tiesiog negali atvirai papasakoti, kiek daug ginklų sukaupę, kokios gausios savanorių pajėgos, kiek daug kalnuose įrengta neįveikiamų stovyklų?

Dagestano gatvė, kurioje gyvenau paskutiniuosius trejetą mėnesių, – strategiškai palankioje vietoje. Nei per daug arti Dudajevo rūmų, kurie rusų kariaunai pats svarbiausias trofėjus, ir ne sostinės priemiesčiuose, kur, tikėtina, užvirs žiauriausi mūšiai. Tikimybė, jog man skirtas dviejų kambarių butas taptų taikiniu, – nedidelė.

Nebent nukristų sviedinys paklydėlis, prašvilptų atsitiktinė kulka. Kokia tikimybė, kad bomba driokstels tiesiai po langais, plytų ir betono nuolaužomis užversdama duris, išardydama laiptinę… O kaip elgtis, jei rusai į Grozną pasiųstų itin gausias tankų kolonas, ir čečėnai nepajėgtų atremti puolimo, nespėtų atvažiuoti į Dagestano gatvę?

Kai juodųjų minčių susikaupdavo nepakeliamai daug, jas, žinoma, vydavau šalin. Nesiruošiau pasiduoti panikai. Deja, pesimistiniai variantai atrodė įtikinamesni. Tada vėl bandydavau atsikratyti apėmusio nerimo. Kaliau sau į galvą: vėlu svarstyti, ar derėjo užsibūti Čečėnijoje, kai Kremlius svaidėsi griežtais ultimatumais. Vis tiek nieko nepakeisiu. Net ir norėdamas iš Grozno jau nebeišvažiuosiu. Troškau kuo ilgiau išsilaikyti Grozne, kad parskridęs į Vilnių nepritrūkčiau medžiagos išsamiems straipsniams? Tad kodėl, po perkūnais, nesidžiaugiu sulaukęs puikios progos – bent akies krašteliu pamatyti tikrą mūšį? Jei ir galiu šiąnakt ką nors prasmingo nuveikti – tai neprarasti vilties, jog likimas bus palankus.

Dar nebuvo nė vidurnakčio. Turėjau galimybę keletą valandėlių numigti. Bet nujaučiau: kamuojant įtampai nepavyks net pasnūduriuoti. Tik be reikalo vartyčiausi lovoje. Tad slapmpinėjau iš vieno kampo į kitą. Karts nuo karto klausdavau savęs, ar viskas – po ranka. Lyg ir taip. Kelionės krepšyje senų seniausiai sudėti visi svarbiausi daiktai. Jis – koridoriuje. Tik čiupk ir bėk pro duris. Vilniuje rezidavusio Čečėnijos atstovo rekomendacinis laiškas, kad čečėnai man visur ir visada padėtų, – suplėšytas. O va žurnalisto pažymėjimą išsaugojau. Įsikišau į vidinę striukės kišenę, šalia paso. Jei rusai užimtų Grozną, – šitaip gal būsią saugiau. Korespondentams gal bus draugiškesni…

Nesugalvojau, kuo dar galėčiau užsiimti. Nebent – vėl šliaužėti iš kampo į kampą? Bet kiek gi galima? Nežinomybė – varginantis, sekinantis jausmas. Kad bent truputį prasiblaškyčiau, išsiviriau kavos, prisikepiau bulvių. Užkandžiaudamas atidžiai klausiausi, gal jau kur nors toli toli dunda? Ne, tylu, tik nakties tamsos apgaubta gatve retsykiais nuvažiuodavo mašina. Keletą sykių atrodė, kad jau prasideda, bet paskui paaiškėdavo, jog kažkur toli burzgdami pralėkė sunkvežimiai.

Čečėnai buvo teisūs: pirmuosius duslius driokstelėjimus išgirdau brėkštant vėsiam, drėgnam lapkričio rytui. Iš pradžių – labai tolimus. Net nustebau apsidžiaugęs: „greičiau prasidės, greičiau baigsis“. Ūžesys artėjo lėtai. Bet vis tik grėsmingai artinosi. Dundėjo vis garsiau, skardžiau, pikčiau. Iš pradžių – tik iš vienos pusės. Paskui – ir kitose. Buvo akivaizdu, kad į Grozną veržiamasi keliomis kryptimis. Netrukus pradėjau skirti, kada rusai lupa iš tankų, o kada šaudo čečėnai iš granatsvaidžių, patrankų, kada kalena kulkosvaidžiai. Įsitempęs klausiausi, ar visus tankų šūvius palydi granatsvaidžių bumbtelėjimai. Gal man tik atrodė, kad skiriu, kas ir kada šaudo.

Virš Grozno keletą sykių kaukdami prašvilpė naikintuvai. Be abejo, tai buvo rusų karo mašinos. Čečėnai tuo metu naikintuvų jau neturėjo. Jų naikintuvai stovėjo sudaužyti Grozo oro uoste. Jei rusai ne tik šturmuos, bet ir bombarduos miestą, bus visiškai liūdna.

Po kelių valandų švito. Pro buto langą mačiau tuščią gatvę. Anksčiau ji nebuvo tokia nyki – tai „žiguliukai“ per duobes šokinėdavo, tai per purvo balas brisdavo praeiviai. Dabar – nieko. Tarsi fantastiniame filme apie išmirusį miestą. Bet ne. Štai bėga keli granatsvaidžiais ginkluoti čečėnai. Akivaizdu, kur skuba – pasitikti neprašytų „svečių“. Paskui – dar keletas karių skubiu žingsniu patraukė priemiesčių link. Paskui – dar vienas būrys.

Ir vėl – nė gyvos dvasios. Tik dusliai trinksi sprogstantys sviediniai. Trankosi labai dažnai. Kartais atrodo, kad jau čia pat, beveik po langais. Bet pro langą nematau nei ugnies, nei dūmų. Neištvėręs išeinu į gatvę pasižvalgyti. Centrinėje gatvėje, į kurią atsiremia manoji, vėl išdygsta nežinia iš kur pasirodžiusių čečėnų būrys. Žiūriu į juos, ir stebiuosi, kokie jie vis tik ramūs, susitvardę. Tarsi žaistų karą. O juk kautynės – tikros. Šiandien – pirmasis kartas, kai po keliolikos ligoto, prasigėrusio Boriso Jelcino ultimatumų nuspręsta Čečėniją tramdyti jėga. Šiandien bus pralietas pirmasis kraujas. Kažkas iš jų negrįš. Tačiau čečėnų karių veiduose – nė trupinėlio baimės. Jie bėga pasitikti rusų tankų tarsi sportininkai, susiruošę į … sporto varžybas.

Stoviu prisišliejęs prie namo kampo ir mąstau: sapnuoju ar vis tik tikrai stoviu rusų puolamame Grozne už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos? Įdomu, ką šį rytą veikia kolegos redakcijoje Vilniuje, ką apie šios dienos įvykius praneša lietuviškos televizijos? Gal dar nieko nežino? Dirstelnu į laikrodį. Teprabėgo kelios valandos, o atrodo, kad 1994-ųjų lapkričio 22-osios rytas tęsiasi ištisą amžinybę. Laikas tarsi sustojęs.

Vėl iš kažkur paslaptingai išnyra grupelė čečėnų. Jie mato, kad aš – šviesiaplaukis, vadinasi, atvykėlis. Draugiškai pataria grįžti į slėptuvę. Taip būsią saugiau. Rodo pergalės ženklą. Skuba šaligatviu nesislapstydami. Pastebėjau: kai sudunda sprogimai, nė vienas iš jų nekrūptelna, nepasilenkia prie žemės. Lyg driokstelėjimai tebūtų naujametinis fejerverkas.

Grįžtu į butą. Vėl ta pati kankynė – nežinau ko griebtis. Gal skaičiuoti, kiek kartų per mintutę sprogsta sviedinių? Triukšmas tampa nebepakeliamas. Rusų tankai bus pralaužę čečėnų gynybą – ne kitaip.

———————————

Kažkodėl prisimenu, kai plaukdamas Nemunu su tėvais pakliuvau į vasarišką audrą. Dangus netikėtai apniuko, sutemo taip, tarsi būtų gūdi naktis, debesys prakiuro – pradėjo pliaupti tarsi džiunglėse. Kaip sakydavo močiutė, dangus maišėsi su žeme, o žemė – su dangumi.

Bet baisiausia, kad be perstojo žaibavo ir griaudėjo. Kai blyksteldavo žaibas, viskas kelioms sekundėms nušvisdavo, paskui – vėl tamsa. Tada – kurtinantis griausmas, lyg kažkur netoliese byrėtų didžiausias kalnas. Atrodė, kad mus visus užmuš. Žaibų buvo tiek daug, jie taip dažnai blykščiojo iš visų pusių, jog buvau įsitikinęs: išlikti gyvam – neįmanoma. Anksčiau ar vėliau pataikys. Iškepsime kaip bulvės žarijose.

Nemunas nuo Punios piliakalnio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prisišvartavome prie kranto. Išlipome. Kur slėptis? Aplink – vien bruzgynai, kiek toliau – tamsi miško siena. Kiaurai sušlapome. Sulijo baidarėje buvusi palapinė ir miegmaišiai. Mama verkė. Ji labai bijojo griaustinio. Man buvo gaila mamos. Užjaučiau ir nežinantį ko griebtis tėvą. Tuomet mane vadino paaugliu ligašiumi, persirgusiu plaučių uždegimu, ir tėveliai, be abejo, baiminosi, kad vėl neperšalčiau. Bet ar tėvas kaltas, kad netikėtai užklupo vasariška audra? Juk iki audros išvyka buvo labai graži pramoga.

Kelionė Nemunu baigta. Ties Vidzgiriu. Slaptai.lt nuotr.

Kelionė Nemunu baigėsi sėkmingai. Išgelbėjo … karvės. Stovinčius po medžiu ir nežinančius ko griebtis mus apsupo paklaikusios karvės. Nežinia iš kur atsiradusios jos ėmė prie mūsų glaustytis. Tėvas ramino: vargšelės bijo audros, ieško žmogiškos šilumos. Kaip tik tuomet tėvui toptėlėjo išganinga mintis: jei čia – nuo grandinių nutrūkę gyvuliai, vadinasi, netoliese – sodyba. Tikrai: po pusvalandžio sugrįžęs tėvas pradžiugino aptikęs girininko namą. Miškininkų šeima mus priglaus. Šeimininkas atvažiavo arkliu kinkytu vežimu, padėjo įkelti baidarę, sukrovė mantą ir vingiuotu girios keliuku atvežė į savo sodybą, leido išsimiegoti ne tvarte ant šieno, o gražioje, jaukioje svetainėje.

Virš Nemuno siautėjusi audra tapo sėkmingai pasibaigusiu nuotykiu. Džiaugiuosi, kad tai patyriau. Bet jausmas, kad esu bejėgis, nes mano likimas priklauso nuo Perkūno malonės, nuo žaibo taiklumo, atminty išliko. Tarp audros prie Nemuno ir mūšio čečėnų sostinėje mačiau panašumų. Kaip ir prie vaizdingo Nemuno vingio, taip ir čia, musulmoniškame Grozne, mano gyvybės siūlas buvo kitų rankose…

—————————————

Apie pietus, kai, regis, dundėjo visuose Grozne priemiesčiuose, išgirdau cypsint durų skambutį. Netekau žado. Neabejojau: rusų tankai vis tik bus prasiveržę ir manęs atėjo pasiimti. Bet tarpdury stovėjo ne kariai, o kaimynas iš gretimo buto. Su Dagestano gatvės gyventojais sutariau puikiai. Dar nebuvo tokio vakaro, kad kas nors iš jų neateitų į svečius, nepasiterautų, ar man ko nors netrūksta. Aplankydavo ne tuščiomis rankomis – tai arbūzą atnešdavo, tai čečėniško sūrio.

Šį sykį buvo kitaip. Pagyvenęs Aslambekas teiravosi, gal žinąs, kuo visa tai baigsis? „Tu juk bendravai su aukščiausiais vadais, ką jie tau sakė?“, – abejonėmis dalinosi žmoną ir dvi mažametes mergaites turintis vyras. Jei atvirai, tai aš norėjau jo klausti, ar sveiki gyvi sulauksime vakaro? Tačiau apsimečiau esąs ramus. Pabrėžiau, kad nieko blogo nelaukiu…

Nežinau, ar jis patikėjo. Jis pakvietė nusileisti į rūsį, kur susirinko visi likę namo gyventojai. Tad ir man atsirasią vietos. Apsidžiaugiau, kad nereikės būti vienam. Prieš nulipdamas į rūsį ant durų prikabinau lapelį su užrašu, kad aš – apačioje, jei ieškotų. Rūsyje buvo įsikūrusios kelios čečėnų šeimos. Suaugusieji sėdėjo ant atsineštų kėdžių, ant patiestų patalų gulėjo vaikai. Viduryje – virdulys, po juo – nedidelė ugnelė. Jei būčiau norėjęs arbatos, būtų pavaišinę. Bet nuo įtampos sustojo skrandis. Nenuryčiau nė grurkšnelio.

Čečėnija. Groznas. Sugriauti Džocharo Dudajevo rūmai

Čečėnų vaikai smalsiai spoksojo. Tėvai juos net subarė, girdi, nemandagu taip ilgai žiūrėti į suaugusį žmogų. Čečėnų mažyliai buvo labai gražūs – judrūs, juodaplaukiai, juodomis tyromis akutėmis. Gailėjausi, kad kišenėje neturiu nė mažyčio lietuviško šokolado. Apgailestavau ir dėl to, kad neturėjau lietuviškų centų, kuriuose pavaizduotas raitelis – Vytis. Čečėnų berniukams būtų patikę.

Besėdint rūsyje dundėjimas kiek aprimo. Nuotaika pasitaisė. Nutarėme trumpam išsiskirstyti. Po valandos sugrįšime, atsinešime valgio, draugiškai pasidalinsime lauknešėliais. Nes vaikai juk alkani. Jiems nusispjaut, kad į Grozną atėjo karas, ir turgavietė bei parduotuvės – uždarytos.

Vos tik grįžęs į butą vėl išgirdau cypiant skambutį. Dabar jau tikrai nusiteikiau išgirsti blogą žinią. Bet tarpduryje ir šį sykį stovėjo ne Dudajevo apsaugos kariai, nelaimės valandą turėję mane išgabenti tikriausiai kažkur į kalnus. Tarpduryje išvydau tris granatsvaidžiais apsikarsčiusius, ne sykį matytus, bet vis tik beveik nepažįstamus čečėnų karius. Jie paklausė, ar neleisčiau jiems truputį sušilti. Prašom. Kuo baigsis mūšis – neklausinėjau. Jie patys prasitarė – „duodam į kaulus taip, kad daugiau nebenorės lįsti“. Jų žodžiais nepatikėjau.

Netrukus suburbuliavo vieno kario racija, ir jie, nespėję nieko paaiškinti, išlėkė laukan. Po kelių minučių gretimoje gatvėje trinktelėjo du kartus taip skambiai, kad, regis, net šiek tiek apkurtau. Atrodė, kad visu kūnu iki skausmo pajutau, kaip į gabalus draskomas plienas. Tada užlipęs laiptais vienas iš trijų čečėnų pakvietė išeiti į gatvę. Sakė parodysiąs tai, ko dar nesu regėjęs. Taip, tokio vaizdo dar nebuvau matęs savo akimis. Tik filmuose apie karą. Ties Dagestano ir Laisvės prospketo sankryža degė du rusų tankai – priekinis ir paskutinis. O iš trijų viduryje užspeistų tankų ropštėsi rusų kariai iškeltomis aukštyn rankomis. Belaisviai. Jų jau laukė iš Dž.Dudajevo rūmų atskubėję automatininkai. Užuodžiau aitrų degančio benzino ir parako kvapą. Į dangų kamuoliais veržėsi ne tik liepsnos, bet ir tiršti, tamsūs dūmai. Pirmasis tankas riogsojo be bokštelio. Tanko kepurė rūko nusviesta už keliolikos metrų į šoną. Prie tanko voliojosi keli sumaitoti tankistų kūnai.

Tik vėliau sužinojau, kad tankų kolonas čečėnai specialiai įsileido į miestą, kad jas be vargo išgliaudytų kaip graikinius riešutus gliaudo specialiomis replėmis. Tankas miesto gatvėse be pėstininkų – puikus taikinys. Šaudyk iš už kampo, pro langą, nuo stogo. Tu puikiai matai jį, o tankistas nežino, kur tu pasislėpęs, nemato tavęs, nežino, kur šaudyti. Tą 1994-ųjų lapkričio dieną tankai veržėsi į miestą būtent be pėstininkų paramos. Čečėnai įviliojo juos į spąstus. O paskui sumalė į miltus. Todėl man nuolat vaidenosi, kad Grozne jau knibždėte knibžda rusų tankų. Beje, čečėnai elgėsi protingai: visų nepleškino. Juk šarvuotosios mašinos, kurių ekipažus pavykdavo nuginkluoti taikiomis priemonėmis, likdavo Dž.Dudajevo kariams.

Penkių tankų koloną per keletą minučių be vargo sustabdę čečėnai vėl atėjo į svečius – ramiai baigė gurkšnoti arbatą. Lyg nieko ypatingo nebūtų nutikę.

Gerokai po pietų dundesys nurimo. Apie 17 valandą jau buvo visiškai ramu. Iš gyvenamųjų namų į gatvę sugužėjo vyrai, moterys, vaikai. Visi džiaugėsi pergale.

Aš privalėjau bėgti į Dž.Dudajevo rūmus, iš kur tikėjausi paskambinsiąs į Vilnių. Skubėjau pranešti svarbią žinią: Grozne švenčiama pergalė. Laimė, ryšys nebuvo prapuolęs. Bet tėvas iš pradžių nepatikėjo. Tikrai rusų ataka atremta? Tikrai Dž.Dudajevas sėdi savo darbo kabinete? Tėvui net keletą kartų turėjau kartoti, jog manęs niekas neverčia taip šnekėti, jog aš – saugus, nepaimtas nelaisvėn.

Senoji čečėnų žemė. Šį albumą padovanojo 1994-aisiais Grozną gynę čečėnai. Slaptai.lt nuotr.

Tėvas paaiškino, jog Lietuvos televizijos ką tik perpasakojo rusiškų televizijų ir agentūrų pranešimus „apie kritusį Grozną“. Šią informaciją pakartojo ir visos lietuviškosios. Todėl jis ir nepatikėjo mano žodžiais. Bet dabar nedelsiant skambinsiąs į LRT – perduos, ką aš jam ką tik papasakojau.

Tą vakarą tėvui pavyko Lietuvos televizijai perduoti mano pasakojimą apie mūšį. Televizijos žinių redaktorė perskaitytė jį kaip priklauso: nurodyta pavardė, vardas, papasakota, iš kur aš pranešu… Tiesa, LRT buvo atsargi: mano informaciją pateikė po to, kai perpasakojo „Vremia“ paskelbtą versiją. Bet kitą dieną mano pranešimai jau buvo perduodami pirmiau. „Vremia“ liko antroji. Juolab kad šios televizijos diktorei netrukus teko pripažinti, jog žinia „Groznas krito“ – ne visiškai tiksli.

————————————–

Mano pasakojimai, kuriuos tąsyk pacitavo Lietuvos televizija, – smulkmena. Juolab kad aš jų niekam negaliu parodyti kaip giriamasi straipsnių kopijomis ar knygomis. Be to, šiandien susiklosčiusi visai kitokia padėtis. Groznas vis tik krito, o Dž. Dudajevą – nužudė. Tačiau tos per televiziją 1994-aisiais rudenį perskaitytos kelios žinutės man labai brangios. Juk aš buvau pirmasis, kuris Lietuvai pranešė, kaip šauniai Groznas atrėmė pirmąjį rusų tankų šturmą.

Groznui aš už daug ką skolingas. Būtent Grozne sužinojau, kas yra tikroji drąsa, tikrasis garbės žodis, tikroji pagarba svečiui.

Ačiū Groznui ir už tai, kad išmokė atpažinti klastingiausias rusiškas dezinformacijas. Čečėnijos sostinėje 1994-aisiais buvo galima matyti keletą rusiškų programų. Viena iš jų – „Vremia“. Gyvendamas Grozne regėjau, kaip rusiškų televizijų diktorės kryptingai, ciniškai, begėdiškai meluodavo, viską apversdamos aukštyn kojomis.

Suprantu, kiekviena pusė trokšta kuo gražiau atrodyti. Smulkučiai pagražinimai, mažyčiai pasiteisinimai – neišvengiami. Tačiau taip meluoti, kaip 1994-aisiais melavo Rusija, – vis tik negalima. „Vremia“ pasakoja, kad Grozne – labai blogai, o aš, vaikščiodamas miesto gatvėmis, mačiau visai kitką.

Sykį į Grozną suvažiavo svečių iš Suomijos. Gal penkiolikos asmenų delegacija įskaičiuojant žurnalistus. Išėjusiems iš Dž.Dudajevo rūmų užsieniečiams apsaugos kariai pasiūlė pramogą: pašaudyti į orą iš jų asmeninių automatų. Ne kur nors Grozno pakraštyje, o centrinėje Grozno aikštėje. Suomių delegacija, kurioje būta daug moterų, – neatsisakė. Į orą keletą minučių pleškino gal iš trisdešimties automatų. Kartu su rūmų apsauga. Štai koks neįprastas paprotys – leist garbingam svečiui pašaudyti iš ginklo! O vakarinėse žiniose rusų televizija išdidžiai raportavo, esą prie Dž. Dudajevo rūmų ir vėl įvyko susišaudymas, esą Kremliui palankiai opozicijai užimti pastato nepavyko tik mažyčio atsitiktinumo dėka. Suprask, kitą kartą opozicijai tikrai pavyksią nuversti D.Dudajevą.

Čečėnijos kalnuose

Arba prisiminkime, ką po žlugusio tankų mūšio kalbėjo su rusų tankistais belaisviais susitikti į Grozną sugužėję rusų žurnalistai. Viena rusų televizininkė cypiančiu balseliu įkyriai klausinėjo, ką privalo perduoti suimtųjų vyrų žmonoms. Čečėnų sargybinis neiškentė: „pranešk žmonoms, kad jų vyrų kišenėse radome prezervatyvų“. Ir nedelsdamas parodė, ką jie aptiko keliuose į nelaisvę patekusiuose tankuose – degtinės bei prezervatyvų. Tankistams buvo pažadėta, kad čečėnai, vos tik išvydę rusiškus tankus, bailiai spruks, kur akys mato, o jie, šaunuoliai – išvaduotojai, turės progų paišdygauti su čečėnėmis, kurios labai gražios ir karštos.

Rusijos televizijos šio čečėniško komentaro, žinoma, neparodė – tik suko ir suko siužetą, kaip žurnalistė verksmingu balseliu klausia sutrikusio tankisto, kokią žinią perduoti jo antrąjai pusei.  

Tokių rusiškų melų, nutylėjimų, iškraipymų anuomet pasipylė labai daug. Visų neprisiminsi, visų nesurašysi.

Tą lapkričio vakarą Dagestano gatvėje čečėnai kepė šašlykus. Dalyvavau jų vaišėse. Jas visuomet prisimenu su graudžiu džiugesiu – kaip trumpos, tačiau labai tikros, nuoširdžios, prasmingos laimės akimirkas. 

2020.05.30; 19:51

Gordijo mazgasSkaitomiausios

Publicistas Leonas Jurša, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pažadėjo parašyti išsamų straipsnį, paneigiantį prasimanymus apie Antrojo pasaulinio karo kilimo priežastis. Rusija nesiliauja kaltinusi visus istorijos klastojimu, tačiau iš SSRS paveldėtus svarbiausius 1939-1945 metų dokumentus laiko archyvuose po devyniomis spynomis.

Te jie paspringsta faktais ir argumentais

Vladimiras Putinas 2019-ųjų pabaigoje – 2020-ųjų pradžioje bent šešis kartus įvairiose auditorijose kaltino Vakarų valstybes ir ypač Lenkiją Antrojo pasaulinio karo padegimu. Apžvalgininkai suskato aiškintis, ko jam taip parūpo karo istorija. Rusijos prezidentą galėjo papiktinti Lenkijos vadovybės atsisakymas pakviesti jį į renginius, skirtus karo pradžios 80-mečiui, ir Osvencimo koncentracijos stovyklų išlaisvinimo 75-ųjų metinių minėjimą. O daugelio nuomone, tai buvo atsakymas į  Europos parlamento 2019 metų rudenį priimtą  rezoliuciją dėl Europos istorinio atminimo svarbos jos ateičiai.

Europos parlamento rezoliucijoje sakoma, kad Antrąjį pasaulinį karą sukurstė dviejų totalitarinių režimų – komunistinės Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos – 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašyta nepuolimo sutartis, arba Molotovo–Ribentropo paktas, su slaptaisiais protokolais, pagal kuriuos jie pasidalijo Europą. Nors 1989 metų pabaigoje SSRS liaudies deputatų suvažiavimas pasmerkė su nacistine Vokietija sudarytų susitarimų pasirašymą, teigiama rezoliucijoje, dabartinė Rusijos valdžia pastaraisiais metais nepripažįsta SSRS atsakomybės už šį susitarimą bei jo pasekmes ir kaltina karo sukurstimu Lenkiją, Baltijos valstybes ir Vakarų šalis. Rusija nesidygi kraipyti istorinius faktus tam, kad pateisintų sovietinio totalitarinio režimo įvykdytus nusikaltimus. Prie dokumento kūrimo daugiausia prisidėjo kaip tik Lenkijos atstovai (neliko nuošalyje ir Lietuvos).

Europos deputatų užuominą, kad SSRS irgi atsakinga už Antrojo pasaulinio karo kilimą, Putinas pavadino „visiška nesąmone”. SSRS prilyginimą Vokietijai jis praėjusių metų pabaigoje, ataskaitinėje spaudos konferencijoje, pripažino „cinizmo viršūne”; kas taip sako, piktinosi, „nežino istorijos, rašyti ir skaityti nemoka”. Tada ir pažadėjo parašyti straipsnį apie SSRS veikimą Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. „Aš būtinai jį paskelbsiu, – pažadėjo. – Kai aš skaitau archyvų dokumentus, viskas tampa absoliučiai aišku.”

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Sausio viduryje Maskvoje vykusioje spaudos konferencijoje laikinasis užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas papasakojo apie Rusijos diplomatų žygius senaisiais metais. Be kitų dalykų, jis pasakė, kad nesiliaus mėginimai apmeluoti šalį kalbant apie Antrojo pasaulinio karo baigtį ir jo kilimo priežastis, taip pat mėginimai pasitelkti šį melą Rusijos vaidmeniui tarptautinėje arenoje sumenkinti. Lavrovas vėl patvirtino prezidentą Vladimirą Putiną rašant išsamų straipsnį apie Antrąjį pasaulinį karą, kuris „grindžiamas išimtinai faktais – naujais duomenimis, paimtais iš Rusijos archyvų”.

Kiek ankstėliau Rusijos prezidentas savo pranešime Federaliniam susirinkimui priminė, kad šiemet šalis minės Pergalės Didžiame Tėvynės kare 75-metį ir pareiškė, kad „mes turime apginti tiesą apie Pergalę”. Įžūlus melas, mėginimas perversti istoriją atremtini faktais ir tam bus pateiktas išsamiausias archyvinių dokumentų kompleksas, prieinamas ir šalies piliečiams, ir visam pasauliui. Po kelių dienų paaiškėjo, kad tai bus Antrojo pasaulinio karo meto dokumentų centras. „Mes būtinai įkursime archyvinių dokumentų centrą, – pasakė Rusijos prezidentas susitikime su karo dalyviais ir patriotinės visuomenės atstovais Sankt Peterburge. – Mes užkimšime burną tiems, kurie mėgina perversti istoriją, parodyti ją melagingoje šviesoje ir sumenkinti mūsų tėvų ir senelių vaidmenį, mūsų didvyrių, kurie žuvo gindami savo Tėvynę ir visą pasaulį nuo rudojo maro, nuo nacizmo.” Ir pakartojo: „Mes šitas bjaurias burnas užkimšime dokumentais visiems laikams.” Ir dar kartą, atsiprašęs už rupumą: „Šitas bjaurias kai kurių užsienių veikėjų burnas, kurias jie varsto dėl trumpalaikės politinės naudos, mes užkimšime teisinga dokumentine informacija.”

Putinas užsimojo parašyti straipsnį, nesulaukęs knygos „Ant karo slenksčio. 1939 metai” (На пороге войны. 1939 год) pristatymo, įvykusio Maskvoje kovo pabaigoje. Straipsnių rinkinio pristatytojai pasigyrė, kad prie jo prisidėjo (tokia seka vardijama) Rusijos, Didžiosios Britanijos, Baltarusijos, Vokietijos, Ukrainos, JAV, Italijos istorikai. „Ši knyga yra pavyzdys, kad istoriją turi tirti istorikai, o ne politikai ir ne politikieriai, – pasakė Rusijos karo istorikų draugijos globėjų tarybos pirmininkas Sergejus Ivanovas (buvęs Prezidento administracijos vadovas, dar anksčiau – gynybos ministras; atsargos generolas pulkininkas, karjerą pradėjęs viename padalinyje su Vladimiru Putinu Leningrado KGB). – Autoriai pateikė gerą pamoką tiems, kurie mėgina perprasminti istoriją ir pavaizduoti save aukomis.” Minėtos draugijos pirmininkas Vladimiras Medinskis (dar neseniai – kultūros ministras, dabar Rusijos prezidento patarėjas) nurodė, kad šios knygos pranašumas yra 30 profesionalių istorikų „kolektyvinė įžvalga”, kai tuo tarpu nūnai paplitęs „autorinis” požiūris dažnai iškreipia istoriją.

Pastarasis priekaištas taikomas, suprantama, ne Putinui, o siuvantiems, kaip buvo pasakyta, pagal 8 dešimtmečio „Amerikos balso” veikalus. Ir vis dėlto – kadangi minėtoji knyga skirta visiems norintiems žinoti „tikrą tiesą apie Antrojo pasaulinio karo pradžią”, o knygoje nurodoma, kad „sovietų ir vokiečių paktas tapo paskutiniu mėginimu sustabdyti kraujo praliejimą” ir kita, ką Putinas ne kartą yra aiškinęs, nekyla abejonių jo straipsnyje visa taip ir liksiant. Kitas reikalas yra „nauji duomenys, paimti iš Rusijos archyvų” – išeitų, jie istorikams iki šiol nežinomi?

Klastojimo nuojauta

Po Putino „užčiaupsime” kas piktinosi ar šaipėsi, o vienas komentatorius prisiminė Jozefo Gebelso kalbą apie totalinį karą, pasakytą Berlyno sporto rūmuose 1939 metų vasarį (ji laikoma vienu manipuliavimo masine sąmone pavyzdžių). Joje būsimasis Trečiojo reicho švietimo ir pripagandos ministras patarė žydų spaudai nustoti melavus, „nes ateis diena, kada mūsų kantrybė trūks ir mes užčiaupsime žydams jų įžūlias, melagingas burnas”. Bet tai, kaip sakoma, emocijos.

„Nėra reikalo kopijuoti dokumentus ir telkti juos kažin kokiame dirbtiniame centre, – atsakė į Putino sumanymą istorikas Nikita Petrovas. – Ne centrą reikia kurti, o tiesiog nubraukti slaptumo žymą nuo visų sovietinių dokumentų.” Pasak jo, dokumentų apie prieškarį ir karo pradžią yra pakankamai. Tačiau esama labai svarbaus Raudonosios armijos (RKKA) aukščiausiosios vadovybės, Vyriausiosios vadovybės būstinės dokumentų klodo, kuris iki šiol neatskleistas. Reikia vykdyti įstatymą, kuris nurodo, kad valstybės paslaptį sudarantys duomenys negali būti slepiami ilgiau nei 30 metų, o žvalgybos – 50 metų. Tuo tarpu slaptumas vis pratęsiamas, nors įstatymas leidžia tai daryti tik išimtiniais atvejais.

Tolumoje – FSB (buvęs KGB) pastatas

Taip istorikas kalba praėjus dešimtmečiui po to, kai jis nesėkmingai skundė teismuose Ferderalinės saugumo tarnybos (FSB) draudimą susipažinti su kai kuriais SSSR saugumo ministerijos (MGB) įsakymais, reikalingais jo tyrimui apie NKVD-MGB veikimą Vokietijoje 1945-1953 metais. Ir tik Konstitucinis teismas galiausiai (2012) išaiškino, kad 30 metų dokumentų slaptumo režimas taikomas duomenims „ir iki, ir po įstatymo priėmimo”. Tačiau archyvuose dokumentas ir toliau gali likti paslaptyje – tyrėjams daug kas neprieinama dėl draudimo susipažinti su asmeninio ir šeiminio gyvenimo duomenimis nepraėjus 75 metams be tų asmenų ar jų palikuonių sutikimo.

Pastaruosius du dešimtmečius archyvus lankantys istorikai savo kailiu patyrė, kaip juose darėsi vis sunkiau gauti pageidaujama (nuo 10 dešimtmečio ėmė slėpti ir tai,  kas buvo paskelbta), ir labai abejoja, kad jiems staiga ant lėkštelės atneš iki tol po devyniomis spynomis laikytus dokumentus. Nikita Petrovas pranašauja, kad tame centre bus surinkta tai, kas reikalinga, ir nebus to, kas nereikalinga, tai yra bus tai, kas reikalinga istorijos suvokimui Kremliaus nustatyta vaga kreipti.

Komunistų išpažintis miniai reikalaujant

2011 metais Tarptautinės draugijos „Memorialas” atstovas istorikas Janas Račinskis kalbėjo, kad Rusija yra šalis su pavogta istorija. „Kas rašyta įvairiais sovietinės valdžios laikotarpiais – tai penkios skirtingos istorijos versijos, visos jos melagingos, kalnai melo, o visa šalies istorija tebeslepiama archyvuose.” (Prisiminkime humoristo „Rusija yra šalis su nenuspėjama istorija”; deja, ne „visa”, štai tik vienas pavyzdys: gal perdedama sakant, kad Stalino įpėdiniu 1953-aisiais tapęs ir po trejų metų diktatoriaus kultą nuvainikavęs Nikita Chruščiovas „archyvus naikino vagonais”, bet nurodoma, kiek maišų dokumentų su jį patį kompromituojančiais dokumentais buvo sunaikinta – vienuolika).

Sovietų Sąjungos komunistų partijos ir SSRS vadovu (1985 – 1991) tapusio Michailo Gorbačiovo paskelbtų reformų dalis buvo atvirumas – garsiai prabilta apie valstybės įvykdytus nusikaltimus Josifo Stalino valdymo metais. Pirmą kartą paskelbtas Chruščiovo slaptas pranešimas apie Stalino asmens kultą, kurį jis perskaitė Sovietų Sąjungos komunistų partijos XX suvažiavime 1956 m. vasario 25 d. (beje, birželio 4 d. jį išspaudino „The New York Times”). Apie Molotovo ir Ribentropo akto pasmerkimą jau pasakyta. Ilgai spyriojęsis Gorbačiovas galiausiai (1990) pripažino: turimi archyviniai dokumentai leidžia padaryti išvadą, kad dėl karininkų ir kitų belaisivių lenkų žudynių Katynėje bei kitose vietovėse 1940 metų pavasarį yra atsakingi SSRS vidaus reikalų komisariato (NKVD) vadovai.

nkvd_000
NKVD budeliai

1992 metais Rusijoje vykdant demokratine reformas priimtas archyvų įstatymas atvėrė Rusijos ir užsienio tyrėjams visas saugyklas, kuriuose buvo laikomi su politinėmis represijomis ir žmogaus teisių pažeidimu SSRS 1917 -1991 metais susiję dokumentai; visuomenė sužinojo, kad  politiniais motyvais buvo represuota daugiau kaip 4 milijonai žmonių. Dabar šviesą išvydo dokumento iš vadinamojo „Paketo nr. 1”, iki tol prieinamo tik valstybės vadovams, pirmas egzempliorius – komunistų partijos viršūnės, politinio biuro, sprendimas be kaltinimų sušaudyti NKVD karo belaisvių stovyklose laikomus 14 700 asmenų ir 11 000 asmenų, kalinamų vakarinių Ukrainos ir Baltarusijos sričių kalėjimuose.

Išslaptinti archyvai davė daug naujo peno ir istorikams, tiriantiems SSRS vadovybės politiką Antrojo pasaulinio karo išvakarėse bei karinės vadovybės veikimą pradiniu Vokietijos-SSSR karo laikotarpiu. Antai buvo paskelbti 7 ypatingo slaptumo dokumentai dėl SSRS ginkluotųjų pajėgų strateginio paskleidimo Rytuose ir Vakaruose; 1940 metų pavasarį parengtame Juodosios jūros laivyno oro pajėgų operacijų plane nurodomi šie galimi priešininkai: Anglija, Prancūzija, Rumunija, Turkija (planuota bombarduoti laivus Bosforo sąsiauryje, Sueco kanale, Karinių oro pajėgų vyriausioji valdyba buvo parengusi maršrutų Indijoje aprašymą ir karo pramonės objektų sąrašą toje pačioje Indijoje, taip pat Turkijoje, Irane, Afganistane, Irake, Sirijoje, Palestinoje, Egipte). Naujausieji „svarstymai” buvo parengti ne anksčiau kaip 1941 m. gegužės 15 d. karo su Vokietija ir jos sąjungininkais atvejui ir ragino Kremlių nedelsti: kadangi Vokietija mobilizavo savo kariuomenę su užnugariu, reikia užbėgti už akių jos paskleidimui ir smogti, kol ji nespėjo organizuoti frontų ir kariuomenės rūšių sąveikos.

1998 metais Rusijos prezidento Boriso Jelcino pavedimu išėjusio dviejų tomų dokumentų rinkinio „1941 metai” pratarmėje akademikas Aleksandras Jakovlevas (kadaise vienas aktyviausių SSRS reformatorių) rašė, kad „tik dabar atsirado galimybė pažvelgti į slaptus archyvus ir pamėginti atskleisti tiesą apie 1941 metų tragediją” (turimas galvoje Stalino valdymo laikotarpiu ir vėlesniais dešimtmečiais nutylimas arba prasimanymais dangstomas RKKA  triuškinimas Vokietijos-SSSR karo pradžioje). Sudarytojai susipažino su 10 tūkstančių įslaptintų sovietinės politinės ir karinės vadovybės dokumentų, iš kurių atrinko daugiau kaip 600, išsamiausiai apibūdinančių Didžiojo tėvynės karo pradžios įvykius; daugelis jų skelbiami pirmą kartą. Pratarmės pabaigoje akademikas rašo, kad tai – tik dalis archyvuose esančių dokumentų ir kad knyga bus paskata plėsti šio Tėvynei kritinio meto tyrimą.

Valstybės vadovo archyvas ar Mėlynbarzdžio siaubo kambarys?

Aleksandro Jakovlevo palinkėjimas liko balsas tyruose. Jeigu pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino valdymo pradžioje įvyko, kaip dažnai pasakoma, „archyvinė revoliucija”, tai visa, kas dėjosi šiame fronte XX amžiaus pabaigoje ir ypač XXI amžiaus pirmajame dešimtmetyje, prašosi pavadinama „kontrrevoliucija”.

Kai 2000 metais išėjo Michailo Meltiuchovo knyga («Упущенный шанс Сталина») –  išsamiausias Antrojo pasaulinio karo priešistorės tyrimas, kolegos pastebėjo skyriuje „Sovietinis karinis planavimas 1940 – 1941 metais” iš 122 šaltinių archyviniais tesant 7. Pats istorikas pripažino turėjęs pasitenkinti tuo, kas prieinama. Esą Rusijos istoriografija susidarė gana išsamų vaizdą, kaip buvo rengiami karinio planavimo dokumentai strateginiu lygiu, tačiau kompleksinis dokumentų, sudarančių sovietinį operatyvinį planą (paskleidimas, pradinių strateginių operacijų vykdytojų tikslai ir užduotys) tebelieka neįmanomas dėl atitinkamų 1939 – 1941 metų dokumentų slaptumo.

KGB archyvų paslaptys

Jau prieš dešimtmetį nepriklausomi istorikai pastebėjo: diskusijos dėl Antrojo pasaulinio karo kilimo priežasčių ir jo pobūdžio vyksta, tačiau abi pusės savo išvadas grindžia nedaugeliu antraeilių arba netiesioginių dokumentų, iš kurių neįmanoma susidaryti nuoseklaus vaizdo. O kažin kur visiškai netoliese dūli tonos neprieinamų popierių – esminių dokumentų, kurių paskelbimas aiškiai atsakytų į daugelį, o gal ir visus klausimus. Ir esama žmonių, kurie viską kuo geriausiai žino, – tai slaptųjų archyvų saugotojai. Tačiau jie tyli. Todėl peršasi akivaizdi išvada: valdiškieji karo istorikai iš Generalinio štabo archyve saugomų paslapčių nieko naudinga jų skleidžiamai oficialiajai versijai išpešti jau negali – kitu atveju visa tai seniai būtų išslaptinta; moksliniai duomenys slepiami tik tam, kad nepapultų į priešininkų rankas. Kremliui paklusniems istorikams telieka plūsti, pravardžiuoti, bauginti oponentus; socialiniuose tinkluose veikia to paties raugo istorikų grupė, kuri su piktdžiuga pjudo šunimis jiems nepatinkančius.

Rusijos federalinė archyvų tarnyba stebisi: ko triukšmaujama, iš valstybiniuose archyvuose esančių dokumentų vos 4,3 % tebelieka įslaptinta.

Prieš penkerius metus istorijas Leonidas Maksimenkovas rašė („Закрытые папки”), kad Didžiosios Pergalės 70-čio išvakarėse sudėtinga gauti netgi tuos karo laikų dokumentus, kurie nėra slapti. Istorikas nesutinkantis su Federalinės archyvų tarnybos vadovo žodžiais, esą išslaptinta ir tyrėjams prieinama 95 % dokumentų iš dabar Rusijos valstybiniame socialinės ir politinės istorijos archyve (РГАСПИ) laikomo asmeninio Stalino fondo. Iš 1693 dokumentų nprieinami 224 – tai yra ne tiek jau mažai, turint galvoje, kad prieinama ir daugybė archyvinio šlamšto: laikraštinės iškarpos, paties Stalino parašyti veikalai, knygos iš jo asmeninės bibliotekos. Kai kurių dokumentų įslaptinimas kelia nusistebėjimą, antai slepiama ir Stalino pataisos ultimatume feldmaršalui Pauliui ir jo vadovaujamai kariuomenei, apsuptiems prie Stalingrado, ir „Pravdos” laikraštyje skelbti Stalino atsakymai darbo žmonėms, aukojusiems tankų ir lėktuvų gamybai. Kitų įslaptintų dokumentų net pavadinimai neatskleidžami.

Tie kiti  iš tikrųjų yra „ypatingos svarbos”. Tokią išvadą padarė apsilankęs Kanadoje, Toronto univertsiteto bibliotekoje: ir iš ten esančio Stalino fondo pilno apyrašo sužinojo, kas Maskvoje užklijuota. Iš karo laikų neprieinama: Vyriausiosios vadovybės būstinės ir Valstybinio gynybos komiteto direktyvos ir įsakymai, Generalinio štabo ir Žvalgybos valdybos, karo oro pajėgų, karo laivyno, karo pramonės komisariatų šifruotos telegramos, gynybos liaudies komisaro įsakymai, Vyriausiosios vadovybės būstinės ir Valstybinio gynybos komiteto direktyvos ir įsakymai, šifruotos Stalino telegramos liaudies komisariatų, vietiniams partiniams, sovietiniams, ūkiniams vadovams, frontų ir partizaninio pasipriešinimo vadams etc. etc.

LRT studijoje komentuojamas Rusijos valdžios sprendimas uždraust rodyti filmą „Stalino mirtis”. Slaptai.lt nuotr.

Slepiama, apie ką Stalinas susirašinėjo su pirmuoju Sovietų Sąjungos maršalu ir gynybos liaudies komisaru Vorošilovu, Raudonosios armijos (RKKA) frontų karo tarybų nariu Chruščiovu, RKKA vyriausiosios politinės valdybos (prieš tai vadinosi „politinės propagandos”) viršininku, generolų siaubu Mechliu. Istorikas, Išvardijęs tai ir dar daugiau, klausia: „Ar galima be šio dokumentų rinkinio kalbėti apie Sovietų Sąjungos karinę ir politinę istoriją iš viso ir apie pasirengimą karui ir pradinį jos laikotarpį skyrium?”

Visiškoje tamsoje tarptautiniai santykiai. Antai slepiamas Stalino susirašinėjimas ne tik su Lenkijos Respublikos vyriausybės tremtyje vadovais, bet ir Kremliui lojaliais lenkų veikėjais. Negalima sužinoti, ką Stalinas rašė Antihitlerinės koalicijos narės Prancūzijos vadovams, dėl ko derėjosi su JAV prezidento Ruzvelto patikėtiniu 1941 metų rudenį, apie ką visą karo metą susirašinėta su JAV diplomatais. Austrija, Bulgarija, Čekoslovakija, Iranu, Ispanija, Italija, Japonija, Suomija…

Istorikas apgailestauja: jau vien Stalino ranka rašytos pastabos, pataisos, nurodymai daugelyje dokumentų (o juk dar yra įslaptintas 738 lapų „Su Stalino rezoliucijomis siunčiamų dokumentų registravimo žurnalas”) galėtų pasitarnauti ne vienai daktarinei disertacijai, bet šio žanro kūryba slepiama… Ta proga galime prisiminti Michailo Gorbačiovo žodžius: „Stalinas visas kraujyje. Aš skaičiau jo rezoliucijas ant nutarimų, kuriuos pluoštais jis pasirašinėjo kartu su Molotovu, Vorošilovu, Kaganovičiumi ir Ždanovu. Šis penketas buvo uoliausias.”

Nuo rusų liaudies slepiama, kaip ji nugalėjo

Prieš dvejus metus žiniasklaidoje pranešta, kad Rusijos gynybos ministerijos centrinis archyvas planingai išslaptino beveik visas Didžiojo tėvynės karo laikotarpio bylas, neatskleista teliko apie 0,02%, arba daugiau kaip 2 000 bylų. Istorikas Igoris Ivlevas pakomentavo: esminiai yra fronto, karinės apygardos, aukščiau – Generalinio štabo ir Gynybos liaudies komisariato dokumentai, iš kurių tyrėjams teprieinama, geriausiu atveju, ne daugiau kaip 25%. Todėl teigtina, kad tik vienas ketvirtadalis oficialiai skelbiamų duomenų apie karą yra pagrįsta esminiais dokumentais. Visa kita – kaip atrodo „dvaro istorikams”, kaip nutarė vadovybė. Konkrečiai istorikus domina kovinių veiksmų operatyviniai planai ir visa, kas susiję su konkrečių kariuomenės padalinių veikimu po mobilizacijos; 1941 m. gegužės 24 d. įvykusiame posėdyje, kuriame dalyvavo Gynybos ir Karinio jūrų laivyno komisariatų, generalinio štabo ir visų Vakarų karinių apygardų vadai, štabų viršininkai, karinių oro pajėgų vadai ir kita, jau nekalbant apie terminus.

Karinis paradas Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.

Kai 2011 metais Rusijoje išleido dokumentų rinkinį, skirtą Didžiojo tėvynės karo pradžios 70-mečiui, šis istorikas atkreipė dėmesį, kad nauja jame beveik nėra. Tuo tarpu neskelbiama tonos daug svarbesnių dokumentų iš uždarų fondų. Jo akimis, nuo rinkinio „1941 metai” pasirodymo 1998 metais naujų autentiškų to meto dokumentų nebuvo atskleista. Rusijos istoriografija tarsi sustojo kažin kokiame „mirties taške”. Kas atsitiko? Kodėl išleistoje naujoje 12-os tomų Didžiojo tėvynės karo istorijoje (Истории Великой Отечественной войны 1941-1945 гг.) nerašoma apie žygio į Vokietiją planus, kuriuos jis skaitęs ir konspektavęs?

Cenzūra: pasakyti galima ne viską ir ne visada.

„Matyti, tyrėjai pasiekė barjerą, kurį įveikus galėtų būti atskleisti labai nemalonūs ir, ko gero, netgi gėdingi šalies tikrosios istorijos, taip pat ir karo, puslapiai,” – spėja istorikas. Atskleidus visus dokumentus, gali būti, paaiškėtų tikrasis ir kitų sovietinių politinių ir karo veikėjų vaidmuo tragiškuose 1939 -1945 metų įvykiuose, o ne tik ta kaltė, kurią oficialioji istorija priskiria vienam Stalinui.

Kito istorikas, Kirilo Aleksandrovo, nuomonė: atskleidus visus Gynybos ministerijos centriniame archyve slepiamus dokumentus, Stalino įpiršta karo versija pasirodys visiškai nepagrįsta. O svarbiausia, gali rastis atsakymas į klausimą: kodėl šalis už pergalę kare sumokėjo tokią pasibaisėtiną kainą ir kas dėl to kaltas? Gali būti, kad slepiami armijos politinių skyrių dokumentai, pavyzdžiui, dėl moralinių dalykų, irgi padarys slogų įspūdį. Ši tiesa nepasitarnaus triumfo nuotaikoms visuomenėje kelti.”

2020.05.05; 08:00

Trumposios naujienos

Rusijos Valstybės Dūma ketvirtadienį pritarė prezidento Vladimiro Putino siūlomų Konstitucijos pataisų projektui. Tai buvo pirmasis iš trijų įstatymo projekto svarstymų.
 
Diskutavę tik mažiau nei dvi valandas, už Konstitucijos pataisas balsavo visi 432 parlamentarai. Praėjusį trečiadienį V. Putinas paskelbė apie siūlomus Konstitucijos pakeitimus, įtraukiant ir didesnės valdžios perdavimą Rusijos Valstybės Dūmai bei Valstybės Tarybos, kaip patariamosios institucijos, vaidmens įtvirtinimą.
 
„Tai buvo galingas vienybės ženklas“, – teigė atstovas Viačeslavas Volodinas po V. Putiną remiančios Dūmos balsavimo.
 
Parlamentinė komunistų frakcija, nors ir balsavo už įstatymo projektą, parengs pasiūlymų antrajam svarstymui, sakė partijos lyderis Genadijus Ziuganovas.
 
Antrasis svarstymas, Rusijoje priimant įstatymus dažniausiai laikomas esminiu, turėtų įvykti vasario 11 d., teigė V. Volodinas.
 
Dabartinė Rusijos konstitucija, galiojanti nuo 1993 m., buvo priimta tuomečio prezidento Boriso Jelcino po konstitucinės krizės, kuri kilo dėl konflikto su parlamentu, jam nepritarus prezidento galių didinimui.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.23; 13:41
SkaitomiausiosŽvalgyba

Arūnas Stakišaitis, šios analizės autorius

Davoso forume pradėdama Rusijai skirtą diskusiją, Amerikos žurnalistė T.Rubin 2000 m. Rusijos delegacijos atstovų paklausė: „Kas yra ponas Putinas?“ Atsakyti nesiryžo niekas, ir salė ėmė juoktis. Suprasti tada reikėjo tiesmukiškai – 1999 m. pabaigoje prezidento B.Jelcino paliktas įpėdiniu ir naujuoju Rusijos prezidentu tapęs žmogus buvo mažai žinomas.

Klausimas „Who is Mr. Putin?“ tapo istoriniu ir yra populiarus iki šiol. Autokratinio V.Putino vykdoma politika, kenksminga net Rusijai, sprendimai, jo nesukalbamumas derybose tebeskatina domėtis, kodėl ir kaip jis tapo prezidentu, kokia asmenybė jis yra.

Karjeros laiptai: KGB – mokslinė veikla – federacinė valdžia

Kaip nurodoma V.Putino biografijoje[1], 1970 m. jis įstojo į Leningrado universiteto Teisės fakultetą. Būdamas studentu, tapo komunistu. Po studijų 1975 m. buvo pasiųstas į KGB mokyklą Ochtoje. Po pusmečio darbo KGB valdyboje Leningrade mokėsi aukštojoje KGB mokykloje Maskvoje, o dar po pertraukos –  KGB Andropovo institute. 1986-1990 m. buvo pasiųstas į KGB atstovybę prie Rytų Vokietijos Saugumo ministerijos arba Štazi (vok. Stasi) Drezdene. Po Vokietijos susivienijimo 1990 m., turėdamas papulkininkio laipsnį, V.Putinas grįžo į Leningradą ir tapo Leningrado universiteto rektoriaus padėjėju tarptautiniams reikalams. Rusijoje tai buvo postas, kurį užimdavo saugumietis. 1991 m. rugpjūčio mėnesį (pučo mėnuo) V.Putinas pasitraukė iš KGB, tapdamas atsargos pulkininku.

Maskvoje atidaryta Rusijos prezidentą V. Putiną šlovinanti paroda „Superputin“. EPA-ELTA nuotr.

Biografijoje[2], kurią skelbia Kremliaus interneto svetainė, Rytų Vokietijos laikotarpis apibūdinamas V.Putino žodžiais: „Darbas man sekėsi gerai“. Tačiau po komandiruotės užsienyje jam buvo patikėtos nereikšmingos pareigos. Akivaizdu, kad turėjo egzistuoti priežastis.

Vokietijos vyriausybės archyvų tarnybos atstovas J.Legneris, remdamasis Rytų Vokietijos slaptosios policijos Stasi dokumentais, 2000 m. teigė, kad V.Putinas yra atsakingas už jo organizuoto šnipų tinklo sužlugdymą.

V.Putinui buvo pavesta verbuoti asmenis, kurie po 1989 m. Berlyno sienos žlugimo turėjo ir toliau teikti informaciją Maskvai. Tinklas driekėsi nuo Drezdeno iki Miuncheno Vakarų link. Jo koordinatorius po dviejų mėnesių tapo Vakarų Vokietijos kontržvalgybos agentu ir išdavė visą grupę. Todėl J.Legneris V.Putiną pavadino nevykėliu. Pasak jo, toks karininkas, netinkamai parinkęs centrinį asmenį, po to turėtų daug problemų ne tik Londone, Vašingtone, bet ir bet kurioje pasaulio dalyje[3].

Universitete V.Putinas neužsibuvo. Dar tais pačiais 1990 m. jis tapo Leningrado tarybos pirmininko A.Sobčako patarėju. Biografijoje nurodoma, kad to paprašė vienas V.Putino draugų iš teisės fakulteto. A.Sobčaką 1991 m. išrinkus St.Peterburgo meru, V.Putinas tapo merijoje įsteigto Užsienio ryšių komiteto vadovu, o nuo 1994 m. St.Peterburgo vyriausybės pirmininko pirmuoju pavaduotoju. A.Sobčakui pralaimėjus 1996-07-03 rinkimus, V.Putinas iš miesto valdžios struktūrų pasitraukė. 1996-08-03 įvyko antrai kadencijai išrinkto prezidento B.Jelcino inauguracija, o tą patį mėnesį prezidento reikalų tvarkytojas P.Borodinas (beje, kaip „Sovietų Sąjungos komunistas“ 2010 m. pareiškęs, kad pasitinkant bolševikų revoliucijos Rusijoje 100-sias metines turi būti atkurta visa posovietinė erdvė[4]) pasiūlė jam tapti savo pavaduotoju. Būdamas federacinės valdžios darbuotoju, V.Putinas 1997 m. St.Peterburgo kalnakasybos institute apgynė ekonomikos mokslų kandidato disertaciją „Strateginis regiono mineralinių išteklių bazės atkūrimo planavimas rinkos formavimo sąlygomis: St.Peterburgas, Leningrado sritis“[5].

Vladimiras Putinas – KGB karininko uniforma

Amerikos mokslininkai nustatė[6], kad disertacijos ištisos dalys yra plagiatas. Joje pateikiamos 6 diagramos ir lentelės savo forma ir turiniu sutampa su skelbiamomis Pitsburgo universiteto (University of Pittsburgh) profesorių W.R.Kingo ir D.I.Clevelando 1978 m. knygoje „Strateginis planavimas ir politika“. Knygos rusišką vertimą paskutiniojo dešimtmečio pradžioje išleido su KGB susijęs institutas. Pagrindinėje disertacijos dalyje iš 20 puslapių 16 yra pažodžiui arba su mažyčiais pakeitimais nurašyti iš šios knygos. Brukingso instituto vyresnysis bendradarbis C.G.Gaddy teigia, kad Amerikoje tai būtų plagiatas, net jeigu darbas būtų ne disertacija, o kolegijos lygio darbas. V.Putino tolesnei karjerai šie atradimai negalėjo sutrukdyti, nes jie buvo nustatyti tik 2006 m.

Kaip rodo prezidento V.Putino buvusio patarėjo A.Ilarionovo tyrimas[7], prezidentui B.Jelcinui patyrus infarktą ir susidūrus su sunkia liga, dėl ko sumažėjo jo darbingumas, dalį valdžios perėmė nekonstitucinės konsultacinės aplinkos grupės. Kartu pradėta galvoti apie įpėdinį. Didžiausias vaidmuo, jį parenkant, priskiriamas prezidento administracijos vadovui, o vėliau patarėjui V.Jumaševui ir administracijoje dirbusiai B.Jelcino dukrai T.Djačenko (V.Jumaševas nuo 2002 m. tapo trečiuoju jos vyru). V.Jumaševas pirmenybę teikė slaptųjų tarnybų atstovams, ir todėl būtent jiems 1998-1999 m. atiteko daugelis aukštų postų federacinėje valdžioje. Rekomendavus V.Jumaševui ir premjerui S.Kirijenkai, V.Putiną 1998 m. liepą prezidentas B.Jelcinas paskyrė FSB direktorium. 1999 m. rugpjūčio viduryje V.Putinas Valstybės Dūmos sprendimu buvo patvirtintas Rusijos premjeru. „Šeimos“ interesą, skiriant įpėdinį, rodo laikinai einančiojo prezidento pareigas V.Putino pirmojo 1999-12-31 įsako Nr.1763 pavadinimas: „Rusijos Federacijos Prezidento, baigusio vykdyti savo įgaliojimus, ir jo šeimos narių garantijos“.

V.Putino išrinkimui neabejotinai padėjo daugiabučių namų sprogdinimas 1999 m. rugsėjo 4-16 dienomis Buinakske, Maskvoje ir Volgodonske. Riazanėje budriems gyventojams pastebėjus į namo rūsį nešamus maišus su sprogmenimis ir sprogdikliais, po nesuprantamai ilgo delsimo buvo paaiškinta, kad vyko FSB pratybos[8]. Dėl sprogdinimų spalio 11 d. V.Putinas pateikė ultimatumą Čečėnijos prezidentui A.Maschadovui, reikalaudamas išduoti terorizmo aktų organizatorius. Nesulaukęs norimo atsako, įsakė bombarduoti Grozną. Komentuodamas sprendimą, V.Putinas spaudos konferencijoje pareiškė, kad banditus reikia skandinti tualete (rus. „в сортире их замочим“). Biografijoje pažymima, kad V.Putino 2000 m. kovo 20 d. skrydis iš Krasnodaro į užimtą Grozną, sėdint prie naikintuvo Su-27 vairalazdės, padidino kandidato į prezidentus populiarumą, dėl ko jis kovo 26 d. rinkimus laimėjo jau pirmajame rate.

Austrijos užsienio reikalų ministrė šoka su Vladimiru Putinu. EPA-ELTA nuotr.

Kelią į prezidento postą V.Putinui palengvino Jungtinės Karalystės karinė žvalgyba MI6. Prieš 2000 m. prezidento rinkimus vienas aukštas KGB karininkas Londone kreipėsi į šios tarnybos vadovą R.Dearlove, prašydamas, kad jų valstybės premjeras T.Blairas kartu su V.Putinu apsilankytų S.Prokofjevo operos „Karas ir taika“ premjeroje St.Peterburgo Marijos teatre. Po ilgo svarstymo MI-6 nuspręsta kvietimu pasinaudoti. Taip žiniasklaidoje pasklido greta vienas kito sėdinčių politikų fotografija. Dėl sprendimo Londone dabar labai apgailestaujama. R.Dearlove aiškina, kad B.Jelcino laikais būta gerų santykių su Rusija, o siūlymas priskirtas smulkmenoms. Gi paaiškėjo, kad šio pretendento sureikšminimas nebuvo smulkmena – tai virto rimta problema[9].

Elgesio savitumas

V.Putinas  specialiai stengiasi atkreipti dėmesį į save. Jis nuolat pozuoja objektyvui, vaizduodamas save kaip narą, jūroje „randantį“ specialiai jam padėtas antikines amforas, pilotuodamas lėktuvą ar sėdėdamas už lenktyninės mašinos vairo, rodydamas įgūdžius dziudo ar sėdėdamas iki pusės išsirengęs ant arklio, parodomosiose ledo ritulio rungtynėse įmušdamas 10 įvarčių, ar rodydamasis visai Rusijai specialiai jam sukurtoje savaitinėje televizijos laidoje „Maskva. Kremlius. Putinas“. Toks elgesys pirmiausia gali būti suvoktas kaip Rusijos prezidento narcisizmas.

Narcisizmas paprastai veikia kaip kompensacinis nepilnavertiškumo komplekso mechanizmas. Tai asmens charakterio savybė, kuriai būdingas savo reikšmės pervertinimas ir didelis noras, kad juo būtų žavimasi. Narcizai nesugeba suprasti priešingos nei jų nuomonės egzistavimo galimybės, todėl kitokios nuomonės konfrontaciją dažnai lydi pykčio, o kartais net ir agresijos protrūkiai. Taip su narcisistinio asmenybės sutrikimo samprata, glaustai pakartodama specializuotų psichiatrijos interneto svetainių teiginius, supažindina lietuviškoji Vikipedija.

Dublino Švenčiausiosios Trejybės koledžo (Trinity College, Dublin) psichologijos profesorius I.Robertsonas, tyręs V.Putino elgesį, teigia, kad neribota valdžia jį padarė lengvabūdžiu, godžiu, narcistiniu, pervertinančiu savo nuomonę ir ribotos savivokos žmogum[10]. Rusijos prezidento psichiką jis iliustravo keliais pavyzdžiais.

V. Putinas atostogauja Sibire. EPA-ELTA nuotr.

2005 m. birželio mėnesį JAV verslininkų delegacijos vizito St.Peterburge metu, ant New England Patriots komandos savininko R.Krafto rankos pamatęs deimantais nusagstytą Nacionalinės futbolo lygos supertaurės nugalėtojo žiedą, V.Putinas paprašė jį parodyti. Pasimatavęs pasakė: „Aš galėsiu juo ką nors užmušti“. Po to tariamai dėdamasis jį į kišenę netikėtai išėjo iš kambario.

V.Putinui lankantis Gugenheimo muziejuje Niujorke, jam buvo parodyta Kalašnikovo automato kopija, pripildyta degtinės. V.Putinui linktelėjus vienam savo apsaugininkų, šis eksponatą pasiėmė.

ES tarybos susitikimo 2007 m. Sočyje metu, žinodamas, kad Vokietijos kanclerė A.Merkel bijo šunų, į patalpą, kurioje buvo ji, V.Putinas įsivedė milžinišką juodą šunį.

Mąstymo ribos

Kiekvienas televizijos žiūrovas lengvai pastebės, kad V.Putinui žygiuojant jo dešinė ranka tarsi kabo, o kairė juda natūraliai. Vaizdo įrašą žiūrint sulėtintai, judėjimo ypatybių išryškėja daugiau. Jas The Atlantis žurnalistui atpažinti padėjo  JAV karinių jūros pajėgų koledžo Niuporte (United States Naval War College, Newport) strateginių tyrimų departamento vyresnioji bendradarbė, atestuota kūno judesių analitikė B.L.Connors[11].

V.Putinui žingsniuojant raudonu kilimu, jo kairė ranka ir koja juda lengvai, natūraliu ritmu. Tačiau dešinė ranka, šiek tiek sulenkta per alkūnę, atrodo suakmenėjusi, tarsi judėtų nuo peties. Dešinė koja yra velkama ir neabsorbuoja viso svorio. Visas judėjimo momentas ir energija, V.Putinui einant, atsiranda iš kairės kūno pusės, o dešinė pusė kaip raitelis keliauja kartu su ja. Netgi dešinė torso dalis atrodo lyg būtų įšalusi. Kai V.Putinas laiko rašiklį, jo dešinė ranka atrodo nepatogiai, ji laiko jį silpnai.

Į V.Putino judėjimo savitumus specialistai atkreipė dėmesį jau per pirmuosius viešus jo pasirodymus 2000 m., o 2008 m. JAV gynybos departamento analitinė Bendrųjų vertinimų tarnyba (Office of Net Assessment) pateikė specialaus tyrimo ataskaitą[12].

Kadangi kūno dešinės – smegenų kairiojo pusrutulio ryšio funkcijos susiformuoja maždaug per 10 pirmųjų gyvenimo mėnesių, tyrime dalyvavę JAV neurologai tvirtina, kad V.Putinas labai anksti, gal būt, dar būdamas negimęs, patyrė žymią smegenų pusrutulio traumą (vyrauja nuomonė, kad tai buvo insultas) kaktinės žievės kairiojo smilkinio srityje, su kuria ir yra susijusios tiek centrinė, tiek periferinė nervų sistemos, dešiniosios pusės (galva, krūtinės ląsta, ranka ir koja) bendroji motorinė funkcija, veido mikro išraiškos, žvilgsnis, klausa, balsas ir viskas kartu. Remdamiesi V.Putino judesių analize, neurologai neabejoja, kad kūdikystėje V.Putinas nešliaužiojo. Tai reiškia, kad kontralateralinio judėjimo (vienos pusės rankos judesį keičia kitos pusės kojos judesys) ir kitų neurologinių struktūrų, kurios susiformuoja per maždaug 10 pirmųjų mėnesių ir integruoja smegenų dešinės kairės funkciją, V.Putinas neturi. Jo galvos smegenų apatinės dalies ir stuburo refleksai yra daliniai.

Vladimiras Putinas – dziudistas. EPA – ELTA nuotr.

Žmogaus judesiai leidžia spręsti apie smegenų būklę, nes vystymosi metu judėjimo ir smegenų įtaka vienas kitam yra abipusė. Judėjimas skatina bendrą žmogaus vystymąsi, įskaitant smegenų funkciją, o nuo smegenų priklauso judesių stilius. Pastarasis įsitvirtina gyvenimo pirmaisiais metais ir yra individualus. Toks jis išlieka visą gyvenimą. Šis vystymosi procesas asmeniui lemia suvokimą, supratimą ir veiksmus, kurių reikia sprendimų priėmimo eigoje. Tad judesiai gali atskleisti žmonių savitumą ir galiausiai pasiūlo žemėlapį, rodantį, kaip veikia jų smegenys, ir kaip jie priima sprendimus. Dabartiniais laikais judėjimo ir smegenų sąsają tiksliau atsekti ir apibūdinti padeda magnetinio rezonanso tomografija ir smegenų skenavimas.

Galutines išvadas V.Putinui padėtų padaryti ištyrimas būtent minima aparatūra. Galimybės neturint, papildomo aiškumo suteikia V.Putino tipo sutrikimus turinčių suaugusiųjų judesių analizė. Ji aiškiai rodo, kurios schemos yra visiškai susiformavę, kurios vyrauja ir kurios yra užslėptos. Specialistai teigia, kad Rusijos prezidentas turi neurologinę anomaliją, sudėtingą elgesio problemą. Tai yra autizmo sutrikimo forma, vadinama Aspergerio sindromu. Sutrikimą taip pat atspindi V.Putino žvilgsnis, veido išraiška, balsas, klausa. Visa tai rodo žymias V.Putino nesąmoningo grėsmės ar saugumo suvokimo problemas, kas turi įtakos visiems jo sprendimams.

Dėl sustabdyto nervinės sistemos formavimosi šis asmuo liko primityvioje evoliucinėje vystymosi stadijoje, kai spręstina situacija sukelia reakciją, psichoneurologų vadinamą „mušk arba bėk“. Jos metu organizmas mobilizuojasi, stengdamasis pašalinti grėsmę. Gi aukštesni evoliuciniai socialinės įtraukties procesai V.Putinui liko nepasiekti. Tad, susidūrus su iššūkiu, jam terūpi nustatyti tvarką, o pagrindine strategija lieka kontrolė. Dėl šios priežasties, V.Putinui priėmus sprendimą, gali būti labai sunku įtikinti jį veikti kitaip. Tai gali turėti didelių pasekmių asmeniškai dalyvaujant, priimant sprendimus ir ypač dalyvaujant krizių valdyme. Jis gali būti užsispyręs, stabdantis krizių sprendimą. Iš jo taip pat galima laukti gynybinės reakcijos, kuri pereina į agresiją.

Ataskaitoje V.Putino reflekso „mušk arba bėk“ pavyzdžiu nurodomas tuometinis Rusijos verslininko M.Chodorkovskio įkalinimas, kai jis viešai prakalbo apie korupciją valdžioje. Taip V.Putinas reagavo į atsiradusią grėsmę arba nepatogumą. V.Putinui taip pat neatsirado socialinės įtraukties poreikio atominio povandeninio laivo Kursk nelaimės metu.

Įtaka

Karališkojo saugumo ir gynybos tyrimų instituto Londone vyresnysis bendradarbis  M.Galeotti daro prielaidą, kad V.Putino autokratija virsta šnipų įtakojamu valdymu, dėl ko turėtų sunerimti Rusija ir pasaulis[13].

Ekspertas teigia, kad V.Putinas karjeros KGB metu tebuvo vidutinis kabinetinis karininkas, o 13 mėnesių laikotarpiu 1998-1999 m. – neįsimintinas FSB direktorius. KGB tarnyboje per 16 metų jo pagrindinis pasiekimas buvo veikla komunistinėje Rytų Vokietijoje, kur valandomis turėdavo sudarinėti ataskaitas, rinkti spaudos iškarpas, skirtas studijuoti kitiems. Vakarų misijose nebuvo, negavo apdovanojimų, nevadovavo.

Putinui – ne. Mitingas Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.

Galima būtų dar pridurti, kad veikla Stasi prieglaudoje turėjo būti saugi. O apdovanotas V.Putinas vis tik buvo. Rytų Vokietija jį įvertino bronzos medaliu „Už nuopelnus VDR nacionalinei liaudies armijai“. Tačiau šį medalį, pasak Stasi vadovo M.J.Wolfo, gaudavo kiekviena sekretorė, jeigu ji nepadarydavo šiurkščių nusižengimų.

M.Galeotti teigia, kad Rusijos prezidentas B.Jelcinas V.Putiną pasirinko FSB direktoriumi ne dėl kompetencijos, bet dėl politinio lojalumo, norėdamas turėti patikimą vadovą, kuris dangstytų nedidelius savo viršininko nusižengimus.

Kaip straipsnio autoriui nurodė aukštesniąsias pareigas FSB užėmęs asmuo, V.Putinui liko nepažįstama šios tarnybos veikla aukštesniame lygmenyje. Būdamas amatininku, V.Putinas apsistatė aukštas pareigas užėmusiais žvalgybų veteranais, kurie aiškina jam apie pasaulį, kurio jis liko nepažinęs. O šie varžosi tarpusavyje, norėdami jam įtikti. Jie suvokė, kad V.Putinui niekas daugiau nepatiks už tai, ką jis nori girdėti. Vienas ankstesnis Rusijos žvalgybos pareigūnas autoriui sakė, kad „blogų naujienų savo carui geriau neminėti“.

Rusijos slaptosios tarnybos turi didelę įtaką V.Putino pasaulėžiūrai. Prezidento administracijos šaltiniai nurodė konkretų pavyzdį. Kai Euromaidano revoliucijos Ukrainoje metu Rusijos Užsienio žvalgybos tarnyba (UŽT) pranešė, kad tuometiniam prezidentui V.Janukovičiui gresia rimtas pavojus, FSB V.Putinui teigė atvirkščiai – esą padėtis lieka visiškai kontroliuojama. Atėjus momentui, kai V.Janukovičius turėjo bėgti į Rusiją, UŽT vietoje pagyrimo liko nubausta – keli jos pareigūnai buvo atleisti, o FSB išvengė atsakomybės. Atrodo, kad V.Putinas priėmė FSB aiškinimą, kad Ukrainos revoliuciją inspiravo Vakarų žvalgybos, o UŽT apie tai jo neinformavo.

Todėl nenuostabu, kad Rusijos žvalgybų varžymasis dėl įsiteikimo vadui tampa kanibalistiniu. Rusija neturi britų pavyzdžio vyriausybinės žvalgybų organizacijos, kuri sintetintų atskirų žvalgybų skirtingus požiūrius ir bandytų išspręsti prieštaravimus, prieš pateikiant informaciją politikams. Rusijos žvalgybos prezidentą informuoja raštu ir žodžiu atskirai. O rezultatas yra politizuotos žvalgybos eskalavimas, nes žvalgybos varžosi tarpusavyje ir bado viena kitai į nugarą, norėdamos pateikti ideologiškai tinkamiausius požiūrius.

Plakatas skelbia: Putinui – ne. Mitingas Rusijoje. EPA – ELTA nuotr.

M.Galeotti pastebi, kad V.Putinas paskutiniaisiais metais kaip ir dauguma autokratinių vadovų pasidarė mažiau tolerantiškas alternatyvioms nuomonėms ir savo aplinką susiaurino iki sakančių „taip“ ir savo draugų vanagų. Šių vaidmuo V.Putino dienotvarkės sudaryme yra nenormaliai didelis. Žvalgybų nuomonė jam yra viršesnė už kitų institucijų informaciją ir patarimus. Pastaruoju metu V.Putinas retai keliauja, daugiausia laiko praleisdamas kabinetuose Maskvoje ir sužinoti tikrąją padėtį vietoje neturi galimybės.

Tokiomis sąlygomis padaryta akivaizdžių klaidų.

Po Krymo aneksijos FSB ir GRU įtikinėjo V.Putiną tęsti karinį konfliktą pietryčių Ukrainoje, sakydamos, kad Kijevas greitai kapituliuos.

Rusijos parlamentiniai šaltiniai nurodė, jog FSB buvo tikra, kad pensijų reformą rusai priims nuolankiai.

S.Skripalio nuodijimas Jungtinėje Karalystėje, GRU ir UŽT nuomone, turėjo sukelti tik laikiną įtampą.

Vladimiras Putinas automobilyje – pirmas iš kairės. EPA – ELTA nuotr.

Vienas Rusijos Užsienio reikalų ministerijos (URM) buvęs darbuotojas atskleidė, kad V.Putinas URM informaciją priima pagal jam pateiktus Saugumo tarybos sekretoriaus N.Patruševo ir specialiųjų tarnybų aiškinimus. Jeigu ministerija žvalgybų stumiamą politinį lunatizmą kritikuoja, V.Putinas neklausia, kodėl jos jį dezinformuoja – jis tiesiog sako, kad ministerijoje galvojama naiviai.

Pavojų britų ekspertas įžvelgia dėl to, kad gerą patarimą nustelbia šnipų kova dėl V.Putino ausies. Tai užkerta kelią alternatyvai. Tai priverčia net racionalios politikos šalininkus imtis blogų sprendimų. M.Galeotti pastebi, kad daugelį karų lėmė bloga žvalgyba.

2019.06.11; 09:00

[1] Президент России Владимир Владимирович Путин Биография: http://www.biograph.ru/index.php?option=com_content&view=category&layout=blog&id=45&Itemid=98

[2] Владимир Путин. Биография: http://putin.kremlin.ru/bio

[3] Putin Botched Spy Ring Mission, Berlin Official Says: http://old.themoscowtimes.com/news/article/tmt/262767.html

[4] Бородин: Европа войдет в состав обновленного СССР к 2017 году: https://vz.ru/news/2010/11/23/449582.html

[5] Стратегическое планирование воспроизводства минерально-сырьевой базы региона в условиях формирования рыночных отношений: Санкт-Петербург и Ленингр. Обл: https://www.dissercat.com/content/strategicheskoe-planirovanie-vosproizvodstva-mineralno-syrevoi-bazy-regiona-v-usloviyakh-for

[6] Researchers peg Putin as a plagiarist over thesis: http://www.washingtontimes.com/news/2006/mar/24/20060324-104106-9971r/#ixzz2Ltsm0Pjx

[7] Почему и как они придумали Путина?: https://echo.msk.ru/blog/aillar/2441461-echo/

[8] ФСБ ВЗРЫВАЕТ РОССИЮ. Провал ФСБ в Рязани: http://2001.novayagazeta.ru/nomer/2001/61n/n61n-s04.shtml

[9] MI6 regrets helping Vladimir Putin to win power, says ex-spy chief: https://www.thetimes.co.uk/edition/news/mi6-regrets-helping-vladimir-putin-to-get-elected-says-ex-spy-chief-tbttxxljf

[10] Inside the mind of ‘reckless narcissist’ Vladimir Putin: https://www.heraldscotland.com/news/16252688.inside-the-mind-of-reckless-narcissist-vladimir-putin/

[11] The Accidental Autocrat: https://www.theatlantic.com/magazine/archive/2005/03/the-accidental-autocrat/303725/

[12] A Technical Report on the Nature of Movement Patterning, The Brain and Decision-making, the President of Russia, Vladimir Putin: http://www.naegele.com/documents/2008report.pdf

[13] Spooks in the Kremlin: https://foreignpolicy.com/2019/04/27/spooks-in-the-kremlin-russia-putin-future-of-espionage/

Gordijo mazgas

Rusijos ekonomistai, politologai, net vienas kitas politikas vis dažniau viešai nusistebi: kodėl sulėtėjo Rusijos vystymasis? Kodėl, liepsningomis vadų kalbomis vos ne ant auksinių sparnų keliamą į neregėtas aukštybes valstybę pasaulio ekonomikos vystymosi reitinguose lenkia ne tik Kinija, bet ir dešimtys kitų valstybių?

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Pagal seną rusų tradiciją, visuomenė iškart puolė ieškoti atsakymų į abu amžinuosius klausimus: “ Kas kaltas?“ ir „Ką daryti?“

Ieškant kaltininkų, žvilgsnis tradiciškai krypsta į verslo, politikos elitą bei juos aptarnaujančius patarėjus, padėjėjus, ekspertus.

Tiesa, iki pastarųjų metų populiariausiais kaltininkais būdavo laikomi “audringieji 90-tieji“, Gorbačiovo ir Jelcino laikai, ydinga pri(ch)vatizacija, jos „tėvai“, J. Gaidaras su A. Čiubaisu, o desertui prisimindavo dar ir B. Bereziovskį, vėliau ieškojusį ramybės ir saugumo užsienyje, bet paslaptingai mirusį į smurtinę panašia mirtimi.

Pastaraisiais mėnesiais kalbų turinys vyriausybėje pamažu keičiasi, diskusijos aštrėja, kritika vis dažniau krypsta į vyriausybę, ir apžvalgininkai spėja, kad taip vyksta laiminant pačiam prezidentui V. Putinui.

Kad šitos kalbos ne be pagrindo, liudija tai, kad 2018 m. gegužės mėnesį parlamentas patvirtino naują Audito rūmų (rus. Sčiotnaja palata) pirmininką. Juo prezidento Putino teikimu (!) tapo buvęs vicepremjeras, buvęs ilgametis finansų ministras Aleksejus Kudrinas.

Žinoma, šitas postas, palyginus su anksčiau turėtomis pareigomis, ne ypatingai aukštas laiptelis Kudrino karjeroje. Tačiau kol premjero pareigas eina D. Medvedevas, tas nepamainomasis “antrasis“ Putino dvikinkėje, aukštesnių postų Kudrinui planuoti sunkoka. Mat, iš finansų ministro posto šį gabų biurokratą, užsienio ekspertų pripažintą geriausiu Europoje finansų ministru, išvertė būtent nesutarimai su Medvedevu. O Audito rūmų pirmininko postas yra saugiai toli nuo premjero įnorių.

Ir visgi – kodėl būtent Kudrinas?

Viena, jis – talentingiausias Rusijos finansininkas. Antra, jis iš Sankt Peterburgo, iš charizmatiškojo Peterburgo mero Antolijaus Sobčako komandos. 1993 m. – 1994 m. Kudrinas ėjo pirmojo mero pavaduotojo pareigas ir kuravo su ekonomika ir finansais susijusius klausimus, o kitu mero pavaduotoju užsienio reikalams buvo Vladimiras Putinas. Maždaug tuo metu toje pačioje orbitoje sukiojosi ir kitas garsus B. Jelcino laikų politikas Anatolijus Čiubaisas, kiek anksčiau už Putiną ir Kudriną persikėlęs į Maskvą. Putinas su Kudrinu Maskvoje atsidūrė 1996 m., Sobčakui pralaimėjus rinkimus antrai mero kadencijai…

Aleksejus Kudrinas. Reuters/Scanpix nuotr.

Beje, su visais minėtais politikais, išskyrus V. Putiną, man teko susipažinti, gyvenant Peterburge.

Apie velionį A. Sobčaką dalintis prisiminimais dabar ne laikas.

Pirmoji pažintis su A. Čiubaisu paliko, deja, ne kokį įspūdį. Viskas buvo gerai, kol Čiubaisui nepradėjo manęs liaupsinti kaip lietuvaitės-aktyvistės, Leningrado (tada miestas dar tebesivadino Leningradu…) Lietuvių kultūros draugijos pirmininkės ir t.t. Besiklausant apie mano nuopelnus (?) lietuvybės baruose, Čiubaiso veidas ėmė akmenėti, šypsena – stingti… Sulaukęs tinkamo momento, būsimas vice-premjeras spruko į šalį, ir daugiau savo noru prie manęs nesiartino. Todėl kai po keleto metų, prasidėjus Rusijos karui su Čečėnija, Čiubaisas atvirai parėmė imperinę Jelcino (vėliau – Putino) politiką Kaukaze, manęs tai nebenustebino. Aktyvioms, imperijos nemylinčioms tautinėms mažumoms simpatijų jis nejautė nuo jaunumės….

Kitokį įspūdį paliko A. Kudrinas. Susipažinau su juo per vieną sociologų konferenciją, ir mano tautybė kartu su politiniu statusu (tuomet jau buvau Nuolatinės Lietuvos Respublikos atstovybės Maskvoje Įgaliota atstovė Leningrade) jo ne tik kad neatstūmė, bet net priešingai – sužadino palankumą bei susidomėjimą. O ir man išskirtinė jauno žmogaus inteligencija bei kompetencija paliko labai gerą įspūdį. Tik vėliau sužinojau, kad Kudrino mama latvė, o pats jis gimė ir iki 8 metų augo Latvijoje.

Aleksejaus Kudrino neapsimestinis, sąmoningas demokratizmas bei liberalios nuostatos ne tik ekonomikoje, bet ir politikoje nepasikeitė, kaip atrodo, iki šiol. Per visus jo politinės-biurokratinės veiklos metus nė karto neteko iš jo išgirsti nė vieno pasisakymo didvalstybine, imperine dvasia. Rusijai okupavus Krymą, Kudrinas neslėpė savo kritiškos nuomonės apie šią akciją, kuri Rusiją, jo nuomone, marginalizavo visose tarptautinėse organizacijose bei institucijose.

Be to, būdamas finansų specialistas, eksministras nuolat primena finansinę naštą, kuri užgriuvo Rusijos biudžetą, mėginant „įsisavinti“ Krymą.

Kalbėdamas diskusijoje, kurią apvaliojo stalo formatu suorganizavo TASS‘as Putino prezidentavimo 15-jų metinių proga, jis pareiškė, jog per 3-4 metus po Krymo prijungimo Rusijos biudžetas prarado nuo 150 iki 200 mlrd. dolerių. Ir nors tokie Kudrino „skaičiavimai“ labai nepatinka agresyviajai visuomenės daliai, po metų, 2016 m. balandį Kudrinas buvo paskirtas Ekonominės tarybos prie prezidento pirmininko pavaduotoju ir palydėtas tokiu Putino įvertinimu: „Aleksejus Kudrinas, be abejonių, yra vienas iš pačių stipriausių ir naudingiausių ekspertų“ (interviu su Putinu „Tiesioginė linija“). Informacinė agentūra ria.ru patikslino, jog Kremliuje Kudrinas laikomas vienu geriausiu finansų ministru pasaulyje.

O dabar oficialiajai vyriausybės politikai oponuojančiam A. Kudrinui patikėta stebėti ir „skaičiuoti“ Rusijos finansų judėjimą!

Rusijos Federacijos Audito rūmai („Sčiotnaja palata“) – aukščiausias nuolat veikiantis išorinės valstybinės kontrolės organas, į kurio funkcijas įeina kontroliuoti:

  • federalinio biudžeto vykdymą;
  • išorinės ir vidinės skolos būklę;
  • kreditinių resursų panaudojimą;
  • nebiudžetinius fondus;
  • įplaukas į biudžetą iš federalinės nuosavybės;
  • bankų sistemą (įskaitant ir Rusijos Banką);
  • vykdo patikrinimus ir revizijas;
  • atlieka ekspertizes ir teikia išvadas;
  • informuoja abejus Parlamento Rūmus.

Tai – daug ar mažai įgaliojimų suteikta A. Kudrinui? Politologų nuomone, toks specialistas, kaip Kudrinas, bent jau pasistengs padaryti viską ir net daugiau, kad būtų išaiškinta ir pažabota visą valstybę apraizgiusi korupcija – ko iš jo, matyt, tikisi ir jį rekomendavęs V. Putinas.

Kitas klausimas – kam to reikia V. Putinui?

Ekonomisto, politologo Michailo Chazino nuomone, „Rusijoje prasidėjo valdžios keitimo operacija“. Pagyvensim – pamatysim…

2019.01.21; 07:17

Gordijo mazgasSkaitomiausios

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Tarp mūsų tautinių švenčių, tarp Žolinės ir Šv. Baltramiejaus, kai išlydime gandrus, pasimetė viena ypatinga data, istorinė, kuri vieniems  žmonėms buvo tapusi švente, kitiems – ašarų pakalne. Tai 1991-jų metų rugpjūčio 19-21 d. įvykiai, kai Rusijoje, kuri tuomet dar tebesivadino SSSR, buvo mėgintas įvykdyti politinis perversmas, vėliau pavadintas puču.

Grupė vadovaujančių Komunistų partijos, armijos ir KGB asmenų, nepatenkintų tuometinio Sovietų Sąjungos Komunistų partijos generalinio sekretoriausbei SSSR prezidento Michailo Gorbačiovo vykdoma permainų politika – „Perestrojka“ – norėdama išsaugoti byrančią Sovietų imperiją, mėgino nušalinti Gorbačiovą ir perimti valdžią į savo rankas. Tas rankas pavadino Gosudarstvennyj komitet po črezvyčajnomu položeniju (Valstybinis ypatingosios padėties Komitetas), vėliau išgarsėjusias GKČP trumpiniu. 

GKČP nariais tapo SSSR Gynybos Tarybos pirmininko pavaduotojas O. Baklanovas, KGB pirmininkas V. Kriučkovas, SSSR Ministrų tarybos pirmininkas V. Pavlovas, vidaus reikalų ministras B. Pugo, Valstybinių įmonių ir pramonės, statybos bei  transporto objektų Asociacijos prezidentas A. Tiziakovas, o vadovu pasiskelbė  SSSR viceprezidentas G. Janajevas.

Iš  tuometinių SSSR respublikų GKČP atvirai palaikė Baltarusijos AT pirmininkas N. Dementėjus, Ukrainos KP Centro komiteto pirmasis sekretorius S. Gurenko, Gruzijos prezidentas Zviadas Gamsachurdija.

Atvirai pasipriešino Rusijos Federatyvinės respublikos prezidentas Borisas Jelcinas, Kirgizijos prezidentas Askaras Alijevas ir Moldovos prezidentas Mirča Snieguras.

Iš Baltijos šalių pritariančiai pyptelėjo valdžios ir galios jau nebeturinčių kompartijėlių vadovai M. Burokevičius bei A. Rubikas ir Estijos Interfronto lyderis E. Koganas.

GKČP perversmininkai 1991-ųjų rugpjūčio 19-ąją kalba per Rusijos televiziją.

Pasirengimas pučui prasidėjo dar rugpjūčio 17 dieną. KGB rezidencijoje, skirtoje svečiams, susirinkę būsimieji GKČP nariai susitarė  rugpjūčio 19-ąją įvesti šalyje ypatingąją padėti, pareikalauti, kad M. Gorbačiovas atsistatydintų, o prezidento įgaliojimus perduotų G. Janajevui. 

Rugpjūčio 18 d. GKČP delegacija išskrido deryboms į Krymą, į Forosą,  kur tuo metu atostogavo M. Gorbačiovas su šeima, tačiau  Gorbačiovas atsisakė pritarti sumanytam perversmui. Tada prezidento vasarvietei buvo atjungti bet kokie ryšiai su išoriniu pasauliu, įskaitant ir tą ryšių kanalą, kuriuo buvo valdoma SSSR branduolinė ginkluotė.

Rugpjūčio 19-ją nuo 6 val. ryto Ostankino radijas ėmė skelbti pranešimus apie tai, jog kai kuriose SSSR vietovėse įvedama ypatingoji padėtis ir apie tai, jog, susirgus M. Gorbačiovui,  jo pareigas pradeda vykdyti viceprezidentas G. Janajevas.

Tarp politinių pranešimų TV transliavo ištrauką iš P. Čaikovskio baleto „Gulbių ežeras“, ir nuo tos dienos dar ne vienus metus „Mažųjų gulbių šokis“ buvo asocijuojamas su visokio plauko politiniais perversmais. Ir be reikalo, nes šio baleto transliacija jau iš anksto, be politinės potekstės, buvo įtraukta į tos dienos TV tinklelį.

O 9 val. 40 min. į Baltuosius rūmus (taip maskviečiai vadino rūmus, kuriuose dirbo  Rusijos federacijos Aukščiausioji Taryba) atvyko Borisas Jelcinas, kuris telefono pokalbyje su KGB pirmininku Kriučkovu atsisakė pripažinti GKČP teisėtumą. Po dvidešimties minučių į Maskvos centrą įženge armijos daliniai, o prie Baltųjų rūmų išsidėstė generolo-majoro Aleksandro Lebedžio (vėliau tapusio populiariu ir originaliu politiku) vadovaujami šarvuočių batalionas ir Tamanės divizija.

Michailas Gorbačiovas išsikvėpus perversmui grįžta iš Krymo į Maskvą.

Kaip vėliau paaiškėjo, tie daliniai atvyko ne pulti, o saugoti Rusijos prezidentą nuo pučistų. Būtent nuo vieno iš tų tankų 12.15 val. maskviečių miniai savo garsųjį „Kreipimąsi į Rusijos piliečius“ paskelbė B. Jelcinas. GKČP veiksmai buvo kvalifikuoti kaip „reakcinis, antikonstitucinis perversmas“.

O jau 14 val. maskviečiai griebėsi statyti barikadas, ne kartą viešai prisimindami, jog įkvėpimo jie sėmėsi iš lietuvių, iš to, kaip improvizuotomis barikadomis nuo Maskvos šarvuočių ir tankų  lietuviai gynė savo Aukščiausiąją Tarybą 1991-jų metų sausio 13-sios naktį.

Vardan šito prisiminimo – prisiminimo, kokiu didvyriškumo ir pasiaukojimo pavyzdžiu Rusijos demokratams, laisvės nuo komunistinio režimo išsiilgusiems rusams  buvo tapę lietuviai – aš ir rašau šias eilutes, nors žinau, kad kiekvienas priminimas apie Rusiją šiandien sukelia Lietuvoje tam tikrų sluoksnių isterišką pasipiktinimą.

Rusijos tų dienų įvykius fiksuojančiose kronikose primenama, jog tą pačią dieną daugiatūkstantiniai mitingai, smerkiantys GKČP, įvyko  Nižnij Novgorode, Sverdlovske (dabar – Jekaterinburgas), Novosibirske, Tiumenėje ir kituose Rusijos miestuose.

O pats didžiausias – Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas), kur tuo metu gyvenau aš, eidama Lietuvos vyriausybės įgaliotos atstovės pareigas.

Žinia apie GKČP pasiekė mano šeimą pusę septynių ryto susijaudinusio vyro kolegos, Leningrado universiteto profesoriaus skambučiu. O jau po kelių valandų aš trypčiojau ant Lensovieto (Leningrado miesto deputatų tarybos) rūmų laiptų, klausydamasi paskutinių, iš lūpų į lūpas perduodamų naujienų, jog prie rūmų artėja omoninkai, jog žygiui į miestą ruošiasi KGB pavaldume esanti Vitebsko divizija bei Pskovo divizijos daliniai ir t.t. Ten pat sukiojosi ir šviesaus atminimo Rusijos Aukščiausiosios Tarybos narys, vienas iš politinių kalinių ir tremtinių organizacijos „Memorial“ įkūrėjų ir vadovų Michailas Molostvovas, svarstydamas, kur eiti ir ką veikti: ar eiti į rūmus ir ruoštis jų šturmui, ar vykti į gamyklas ir kelti žmones. Jis mane nuramino, paaiškinęs, jog šie omoninkai – ne tie, kurie 1990 metais siautėjo Vilniuje, o kiti, kurie atvyksta saugoti lensovieto pastato ir jame esančių žmonių.

Michailo Gorbačiovo ir Boriso Jelcino dvikova. Laimėjo Borisas Jelcinas, tapęs Rusijos prezidentu. O M.Gorbačiovui teko pasitraukti.

Galiausiai mudu sutarėme eiti į vidų. Aš pasinaudojau galimybe paskambinti į Maskvą savo tiesioginiam viršininkui, Lietuvos Respublikos vyriausybės nuolatiniam atstovui Maskvoje Egidijui Bičkauskui, klausdama patarimo, ką man daryti.

Viena vertus, kaip kitos valstybės atstovė, aš, gal būt, negalėjau aktyviai kištis į kitos šalies politinius įvykius. Kita vertus, tiek metų pragyvenus Leningrade, suaugus ne tik su jo kultūros ir mokslo bendruomene, bet ir su politiniais, SSSR byrėjimą nulėmusiais politiniais judėjimais ir įvykiais,“ stovėjimą po medžiu“ pati savo akyse būčiau laikiusi tam tikra viso to šviesiojo, europietiškojo Leningrado-Peterburgo išdavyste.

Mano viršininkas, pasidalijęs paskutinėmis naujienomis iš Maskvos, davė man saliamonišką patarimą: „Elkitės pagal savo sąžinę“.

Taip ir padariau. Mano laikas porai dienų užsidarė Lensovieto rūmuose, kur teko pergyventi ir baimės akimirkas, ir didžiulio dvasinio pakilimo valandas, ir atminimas apie jas, apie žmones, su kuriais petys petin laukėm ir savo asmeninės, ir visos didžiulės šalies lemties, neleidžia ir šiandien atsiriboti nuo jų abejingumo, „nematau, negirdžiu, nenoriu“ siena.

Kaip prisimena tų įvykių liudininkai, Lensovieto pastatas (iki revoliucijos – „Marijos rūmai“), kuriame veikė stipri demokratų frakcija, rugpjūčio 19-tąją tapo pasipriešinimo GKČP štabu. Tuo pačiu metu Isakijaus aikštėje prieš rūmus ėmė rinktis miesto gyventojai. Prasidėjo nuolat veikiantis stichinis mitingas. Aikštėje buvo įrengti megafonai, per kuriuos buvo pranešamos paskutinės naujienos iš Lensovieto Prezidiumo posėdžių. Be to, aikštėje, į ją sueinančiose gatvėse ir aplink Telecentrą pradėtos ręsti barikados“…

Ko tik į jas nebuvo kraunama!… Čiužiniai, tvorų nuolaužos, sudedamos lovutės… kaip graudžiai jos atrodė man, prisimenančiai galingus statybinius blokus, kuriais buvo apjuosti Aukščiausios tarybos rūmai Vilniuje…

Garsioji Boriso Jelcino kalba ant tanko. Reuters / Scanpix nuotr.

Tarp kitko, rugpjūčio 19-tą Leningrado TV buvo vienintelė televizija visoje SSSR, kuriai pavyko paskelbti laidą, nukreiptą prieš GKČP. Ir toji TV tą pačią dieną transliavo miesto mero Anatolijaus Sobčiako kreipimąsi į miestelėnus.

Meras pranešė, kad sekančią dieną, rugpjūčio 20-tą, karinė cenzūrą bus atšaukta, „Lenizdato“ tipografiją saugos ir gins OMON‘as, todėl visi laikraščiai galės būti spausdinami ir platinami.

Laidoje dalyvavo ir vicemeras, kontradmirolas V. Ščerbakovas. Jis perdavė savo susitarimą su Leningrado karinės apygardos viršininku Samsonovu, kuris pažadėjęs, jog jo daliniai į miestą neįeisią, tik paprašęs, kad kitą dieną mitinge neskambėtų prieš armiją nukreipti šūkiai ir raginimai.

SSRS valstybinė televizija rodo baletą „Gulbių ežeras”. 17 val. surengta GKČP narių spaudos konferencija – visas pasaulis pamatė drebančias Janajevo rankas (išvakarėse posėdžiaudami kai kurie pučo veikėjai gerokai įkaušo, o SSRS ministras pirmininkas Pavlovas tiek padaugino, kad negalėjo ateiti į konferenciją.

Visų tos dienos įvykių, kalbų, transliacijų rezultatas – galingiausia, daugiau nei 300 tūkstančių dalyvių demonstracija rugpjūčio 20-ją Dvorcovaja aikštėje ir sustiprėjęs žmonių pasitikėjimas savo jėgomis, tikėjimas, kad  perversmininkams galima pasipriešinti  – ir  laimėti.

Ir galutinis rezultatas – pergalė!

Rugpjūčio 22-ją 1.30 nakties Maskvos Vnukovo-2 aerouoste nusileido lėktuvas su Rusijos federacijos viceprezidentu A. Ruckojumi bei premjeru I. Silajevu, kurie parskraidino iš Krymo M. Gorbačiovą.

Areštuojama dauguma GKČP narių.

Paskelbiamas gedulas trijų žuvusiųjų atminčiai.

Prie Baltųjų rūmų prasideda nugalėjusiųjų mitingas. Pergalės prieš GKČP mitingas.

Pergalės, kuria šiandien Rusijoje nedaug kas besidžiaugia, o Lietuvoje kurią mažai kas beprisimena…

2018.08.22; 07:00

Žvalgyba

BND žvalgybos emblema

Georg Mascolo, Holger Stark / Süddeutsche Zeitung

Žurnalistinis tyrimas, kurį atliko Süddeutsche Zeitung kartu su NDR, WDR ir Die Zeit, atskleidė, kad vienas VFR Federalinės žvalgybos tarnybos agentas dvidešimtojo šimtmečio dešimtajame dešimtmetyje gavo nervus paralyžiuojančios medžiagos „Novičiok“ pavyzdį, o byloje figūravo ir Bundesveras, rašo publikacijos autoriai Georgas Maskolas ir Holgeris Štarkas.

„Novičiok“ – vienas iš mirtiniausių kada nors susintetintų medžiagų, – primena autoriai. – Jos panaudojimas prieš perbėgėlį Sergejų Skripalį ir jo dukterį šiemet kovą Britanijoje, Solsberyje, sukėlė diplomatinę krizę tarp Maskvos ir Vakarų“.

Leidinio duomenimis, operacija, įvykdyta praėjusio šimtmečio dešimtojo dešimtmečio pirmojoje pusėje, sukėlė prieštaringą reakciją VFR vyriausybėje. „Žvalgyba (BND) kurį laiką jau darbavosi su rusų mokslininku, pasiūliusiu atskleisti naujos klasės kovinės nuodingosios medžiagos paslaptį, kurią kariškiai saugojo kaip akies vyzdį, išmainant į pervažiavimo garantijas ir saugumą jam ir jo šeimai. Tas „šaltinis“ net pasiūlė atvežti pavyzdį į Vokietiją“, – sakoma straipsnyje.

Vyriausybėje užvirė karštos politinės ir teisinės diskusijos. „1990 metais, spaudžiant kancleriui Helmutui Koliui, iš Vakarų Vokietijos buvo išvežti ten saugojami cheminiai ginklai, tuo pačiu pasistūmėjo derybos dėl kovinių nuodingųjų medžiagų atsisakymo visame pasaulyje. Be to, dar 1954 metais pagal Paryžiaus susitarimą Vokietija įsipareigojo negaminti masinio naikinimo ginklų“, – perduoda žurnalistai.

„Medžiagos pavyzdys buvo išanalizuotas švedų laboratorijoje – VFR žvalgyba ir Gynybos ministerija gavo tik jos formulę. Kas nutiko pačiam pavyzdžiui, neaišku – Švedijos valdžia atsakė į užklausą, kad negali paaiškinti situacijos per trumpą laiką“.

„Kolio nurodymu, – tęsia straipsnio autoriai, – žvalgyba informavo kai kuriuos savo artimiausius partnerius, įskaitant Amerikos ir Britanijos specialiąsias tarnybas. Vėliau buvo sudaryta darbo grupė, į kurią įėjo penkių Vakarų žvalgybų ir Vokietijos BND atstovai, – grupė sudėjo į visumą visus duomenis apie „Novičiok“. Atskirose NATO šalyse buvo paleista nuodų mikroskopinių dozių gamyba, kad būtų patikrinti jų apsaugos metodai ir davikliai bei sukurti priešnuodžiai. Kad negadintų gerų santykių su tuomečiu RF prezidentu Borisu Jelcinu, Vokietijos federalinė vyriausybė nusprendė neperduoti jam informacijos, susijusios su „Novičiok“. Paskutinis sovietų lyderis Michailas Gorbačiovas dar 1987 metais patikino, kad cheminio ginklo gamyba sustabdyta“.

„Perbėgėlis, – baigdami rašo autoriai, – aplinkiniais keliais pasiekė Europą ir kurį laiką gyveno stebimas Bundesvero. Nūdienos vyriausybė deda visas pastangas, kad rekonstruotų visas aplinkybes, kurios tada buvo stropiai įslaptintos“.

Šaltinis: Süddeutsche Zeitung

2018.05.19; 12:00

senderovic_2
Aktualijos

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt domisi per Rusijos RTVi kanalą transliuojamomis diskusijų ir ginčų laidomis “Osoboje mnenije”. Ne sykį esame skelbę žymių Rusijos politikos komentatorių, rašytojų, žurnalistų Leonido Mlečino, Valerijos Novodvorskajos, Julijos Latyninos nuomonių vertimus.

Šiandien savo skaitytojams pateikiame  pokalbio su Viktoru ŠENDEROVIČIUMI vertimą. Paskutiniojoje diskusijų laidoje “Ypatingoji nuomonė” ponas Viktoras Šenderovičius diskutavo apie ritualinę žmogžudystę Kazanėje, “Reichstago padegimą, galimus pavojus stačiatikybei, rusiškus idiotizmus ir net multiplikacinio filmo “Na, palauk” likimą.

Ypač mūsų dėmesį patraukė V.Šenderovičiaus įžvalgos, kai per daug griežtos bausmės sukelia dar daugiau problemų … būtent persekiotojams, o ne persekiojamiems.

Continue reading „RTVi laidoje “Osoboje mnenije” – ypatingoji Viktoro Šenderovičiaus nuomonė ( 1 )” →

AnnaGeifman
Žvalgyba

Terorizmas – tai ne XXI-ojo amžiaus produktas. Ir ne musulmonai pirmieji ėmėsi teroro aktų. Už šį išradimą turime dėkoti Rusijai. “Užmeskime akį” į mūsų didžiosios kaimynės poros šimtmečių terorizmo faktus. Šioje publikacijoje pateikiame tik kai kuriuos  faktus iš carinės Rusijos,  Sovietų Sąjungos laikų.

XIX-ojo amžiaus pabaigoje “Liaudies valios” revoliucionieriai per kelerius savo veiklos metus įvykdė 7 pasikėsinimus į carą Aleksandrą II-ąjį. Paskutinis kartas buvo lemtingas. “Liaudies valios” paveldėtojai eserai per dešimt metų visoje Rusijoje atliko 263 teroristinius aktus. Jų “taikiniais” buvo 2 ministrai, 33 generalgubernatoriai, gubernatoriai ir vicegubernatoriai, 16 miesto viršininkų, apskričių skyrių viršininkų, policijos viršininkų, jų padėjėjų, kriminalinės policijos skyrių viršininkų, 7 generolai ir admirolai, 15 pulkininkų, 8 prisiekusieji patikėtiniai, 26 policijos agentai ir provokatoriai.

Continue reading „Terorizmas – Rusijos eserų ir revoliucinierių išradimas” →

radzvilas-k
Gordijo mazgas

Istorija yra ir tautos konstravimo ginklas. Šiandien žinoma, kad istoriją galima paversti tautos griovimo įrankiu.

Visų mums nepalankių valstybių istoriografija sako – Lietuvos valstybė ir tauta yra nesusipratimas. Būtent šitai teigia mums nepalankių šalių istoriografija. Tuo stebėtis nereikia, nes istorijos studijos, mokslas, tyrinėjimai, kartu su teise buvo labiausiai prižiūrimos humanitarinės sritys. Išliko toli gražu negeras tęstinumas – ištautinta ir išvalstybinta sąmonės struktūra. Todėl iš kai kurių atsakingų asmenų išgirstame, kad nepriklausoma Lietuva buvo statoma ant “ydingų” etninio fundamentalizmo pamatų.

Continue reading „Europos Sąjunga yra ne tokia, kokią įsivaizdavome” →

afan
Aktualijos

Man teko didelė garbė pasveikinti jus su Laisvės gynėjų diena. Aš žinau, kad Rusijoje yra nemažai žmonių, kurie prisijungtų prie šio mano sveikinimo, bet aš tai darau išskirtinai asmeniškai, nes, sveikindamas jus su šia iškilminga įsimintina diena, aš, galbūt skirtingai nuo kažko, patiriu sielą draskantį prieštaringą jausmą: beribį džiaugsmą ir pasididžiavimą dėl to, kad Lietuva tada vėl atgavo nepriklausomos plėtros galimybę, ir tuo pačiu metu – deginantį, skausmingą kartėlį, apgailestavimą ir nuoskaudą dėl viso, kas maždaug tuo pačiu metu įvyko ir iki šiol tebevyksta Rusijoje.

Continue reading „Jurijus Afanasjevas: Lietuvos kelio į laisvę patirtis bus reikalinga Rusijai” →