Popiežius Pranciškus išvyko į Marselį dviejų dienų vizito. EPA – ELTA foto
Marselis, Prancūzija, rugsėjo 22 d. (AFP-ELTA). Penktadienį popiežius Pranciškus išvyko į Marselį dviejų dienų vizito, skirto Viduržemio jūrai ir migracijai, jis neša tolerancijos žinią vykstant aštrioms diskusijoms, kaip Europa valdo prieglobsčio prašytojų srautą.
Tai pirmasis per 500 metų popiežiaus vizitas į antrąjį Prancūzijos miestą, kuriame šeštadienį tikimasi 100 tūkst. žmonių, susirinksiančių pamatyti pontifiką jo papamobilyje.
86 metų Pranciškaus kelionė vyksta politiškai jautriu metu. Praėjusią savaitę į mažą Italijos Lampedūzos salą iš Šiaurės Afrikos atvykstančių migrantų antplūdis sukėlė pasipiktinimą Italijoje ir karštas diskusijas visoje Europoje, kaip valdyti šiuos srautus.
Marselis yra istoriniai vartai imigrantams, šis Viduržemio jūros uostas garsėja vienais skurdžiausių rajonų Europoje, kuriuose klesti prekyba narkotikais. Beviltiškos sąlygos, dėl kurių daugelis žmonių palieka savo namus ir rizikuodami ryžtasi naujam gyvenimui, yra svarbi tema dešimtmetį Katalikų bažnyčiai vadovaujančiam Pranciškui. Sekmadienį Vatikane jis pareiškė, kad migracija „nėra lengvas iššūkis (…) bet jį reikia atremti kartu“.
Nepaisant katalikybės nuosmukio Prancūzijoje, popiežiaus vizitas sukėlė didžiulį entuziazmą – mišiose šeštadienio popietę laukiama beveik 60 tūkst. žmonių. Penktadienio popietę popiežius vyks į Notre-Dame de la Garde baziliką, simbolinį paminklą, iš kurio atsiveria vaizdas į miestą, ir melsis su vietos dvasininkais. Po to vyks meditacija su kitų religijų atstovais prie memorialo jūreiviams ir jūroje pražuvusiems migrantams.
Jungtinių Tautų duomenimis, nuo 2014 m. dingo daugiau nei 28 tūkst. migrantų, mėginusių kirsti Viduržemio jūrą.
Kai Lampedūzoje per tris dienas išsilaipino 8500 migrantų, Europos Sąjunga pažadėjo daugiau pagalbos Romai, tačiau Prancūzija pareiškė nepriimsianti iš salos nė vieno migranto.
Šeštadienį Pranciškaus vadovaujamose mišiose stadione dalyvaus ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Toks jo sprendimas oficialiai pasaulietinėje šalyje sukėlė kairiųjų politikų prieštaravimus, nors pats E. Macronas tvirtino dalyvausiantis „ne kaip katalikas, o kaip pasaulietinės Respublikos prezidentas“. Tuo metu kai kurie dešinieji politikai kritikavo popiežiaus poziciją migrantų atžvilgiu.
Prancūzijos katalikų bažnyčia nyksta
Statistika rodo, kad kadaise Prancūzijoje vyravęs tikėjimas seniai nyksta. Statistikos tarnybos „Insee“ 2019–2020 m. atlikta apklausa parodė, kad tik 29 proc. 18–59 metų prancūzų save laiko katalikais. Tai didžiulis nuosmukis nuo 1962 m., kai tokių buvo 85 procentai.
Macronas Emmanuelis. EPA – ELTA foto
Net tarp tikinčiųjų tik 8 proc. reguliariai lanko mišias, tikėjimo laikosi tik 67 proc. vaikų, gimusių katalikų šeimose. Šiais metais Prancūzijoje turėtų būti įšventinti vos 88 kunigai.
Pasak istoriko Denis Pelletier, nors katalikybė Prancūzijoje „ilgai buvo labai pliuralistinė (…) tie, kurie dar liko ir yra matomi, yra patys konservatyviausi“. Tai buvo ryšku prieš dešimtmetį per masines demonstracijas prieš gėjų santuokų įstatymą Prancūzijoje.
Politikos srityje per 2022 m. prezidento rinkimus 40 proc. katalikų balsavo už dešiniuosius nacionalistus, įskaitant kraštutinių dešiniųjų lyderę Marine Le Pen, o už dabartinį prezidentą centristą E. Macroną – tik 29 procentai.
Katalikiškuose sluoksniuose Pranciškaus raginimai priimti migrantus ne visada vertinami geranoriškai. Tačiau jėzuitas Pranciškus palaiko nuoširdžius ryšius su jėzuitų išsilavinimą įgijusiu E. Macronu, jis kreipdamasis į popiežių naudoja neformalų kreipinį „tu“.
Būdamas 12 metų E. Macronas jo paties prašymu buvo pakrikštytas kataliku, bet dabar jis laikomas agnostiku, nors ir labai besidominčiu dvasiniais reikalais.
Prancūzija, 1905 m. įstatymu įtvirtinusi bažnyčios ir valstybės atskyrimą, buvo sukrėsta seksualinės prievartos skandalų, po jų bažnyčia mėgina labiau atsiverti ir pasitaisyti. Pernai atlikta apklausa parodė, jog paprasti katalikai nori didesnės hierarchų kontrolės, kai kurie pasisako už didesnį pasauliečių, ypač moterų, vaidmenį ir kvestionuoja kunigų celibatą.
Tuo pačiu metu musulmonai sudaro jau 10 proc. Prancūzijos gyventojų, plinta evangelikų krikščionybė. Pasak sociologės Daniele Hervieu-Leger, vieną gražią dieną gali atsitikti taip, kad katalikybė šalyje taps antruoju pagal dydį tikėjimu.
Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šeštadienį sostinėje minimas Vilniaus universiteto (VU) 444-asis gimtadienis. Tarp šventinių renginių – garso instaliacija VU didžiajame kieme, orientacinis žaidimas, pažintiniai renginiai Kairėnų botanikos sode bei universiteto kamerinio orkestro koncertas.
Ryte VU Didžiajame kieme bus pristatyta meninė garso instaliacija – Venecijos architektūros bienalėje Lietuvai atstovavęs menininkas Julijonas Urbonas su kompozitore Gaile Griciūte kvies vilniečius ir miesto svečius eksperimentiškai persvarstyti šventinio varpo skambesį.
Kiek vėliau VU Botanikos sode Kairėnuose vyks 3 pažintiniai renginiai.
Vidurdienį VU Didžiajame kieme prasidės orientacinis žaidimas, kurio metu dalyvaujantieji ieškos su VU susijusių vietų Vilniaus mieste. Vakare Šv. Jonų bažnyčioje koncertuos VU kamerinis orkestras. Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šeštadienį taip pat organizuojama virtuali VU bibliotekos paroda „Akademinis Vilnius: senojo universiteto tezių kultūra“, kurioje bus pristatytos pirmosios senajame VU apgintos disertacijos.
Vilniaus universitetas (VU) įkurtas 1579 metais. Universitetą įkūrė jėzuitai po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščio Stepono Batoro privilegijos suteikimo.
Modernieji istorikai ginčijasi, ar Abiejų Tautų Respublika nebuvo kolonijinė. Kolonializmo epochos pradžioje ji priklausė Europos galingųjų ratui, kurio narius vienijo siekimas užgrobti žemes ir jas išlaikyti, kartu teko sunkiai kautis su vidiniais ir išorės priešais.
XVII a. aušroje sąjungininkų prieš bendrą priešą – Osmanų imperiją – ieškojo ir Sefevidų Persija. Vazų dinastijos pradininkas Lenkijoje ir Lietuvoje Zigmantas III į tokią perspektyvą žvelgė palankiai.
Basieji karmelitai į Vilnių atėjo vėliau nei Isfahaną
Vilniaus Šv. Teresės Avilietės bažnyčia, baltuojanti greta Aušros Vartų, yra savotiškas Vazų dinastijos bei jos ryšio su Sefevidų Persija priminimas.
Ankstyvojo baroko stiliaus bažnyčią projektavo italų architektas Constante Tencalla, remdamasis S. Maria della Scala basųjų karmelitų bažnyčios Romoje pavyzdžiu. Bažnyčios įgilintame portale puikuojasi baltame marmure iškaltas Vazų dinastijos herbas – javų pėdas.
Basieji karmelitai buvo viena iš keturių naujų vienuolinių bendruomenių (be to, dar benediktinių, karmelitų ir Laterano kanauninkų), kurios Vilniuje įsisteigė vyskupaujant (1616–1630) Eustachijui Valavičiui. Tai buvo svarbi XVII a. figūra, ne tik kaip bažnyčios hierarchas, bet ir karaliaus Zigmanto III Vazos dvaro pareigūnas, mecenatas.
Šachas Abasas Didysis aktyviai bendravo su Europos monarchais, pakvietė vienuolius atvykti su krikščioniška misija.
Į Lietuvą basieji karmelitai atvyko iš Lenkijos. Trys pirmieji vienuoliai atkeliavo apsidairyti 1624 m. Po dvejų metų kiti trys karmelitai išsirengė į Vilnių, čia apsistojo jau savuose namuose, nupirktuose magistrato tarėjo Ignaco Dubovičiaus. Fundaciją rėmė, tūkstantį auksinų skyrė ir vyskupas. 1626 m. gruodį karmelitai prie Aušros Vartų atidarė medinę bažnyčią.
Tiesa, ji nebuvo ilgaamžė, sudegė. Puošni barokinė bažnyčia jos vietoje buvo pastatyta 1650 m. Šachas Abbasas I
Įdomu, kad anksčiau nei Lietuvoje basieji karmelitai įsikūrė musulmoniškame krašte – Sefevidų Persijoje, jos sostinėje Isfahane.
Grupė vienuolių karmelitų iš Portugalijos čia atkeliavo 1604 m.
Prie to yra netiesiogiai prisidėjęs 44 metus valdęs Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valdovas Zigmantas III Vaza (1587–1632). Savo motinos Kotrynos Jogailaitės jis buvo išauklėtas uoliu kataliku, jį supę visi artimieji patarėjai buvo katalikai, daugiausia jėzuitai. Finansiškai remti misionierius Europos krikščionis monarchus skatino ir Vatikanas.
Šacho diplomatinis žingsnis: krikščionybės išpažinimo laisvė
Sefevidų Persijos tuomečio valdovo šacho Abaso Pirmojo, praminto Didžiuoju (1587–1629), vardas siejamas su šios valstybės didžiausia galybe. Buvo sukurta nuolatinė kariuomenė, vykdytos ekonominės bei politinės reformos. Per 1603–1623 m. karus su Osmanų imperija Sefevidai užėmė Iraką, Kurdistaną, Užkaukazę.
Savo galią šachui padėjo stiprinti mezgamas karinis politinis ir ekonominis bendradarbiavimas su krikščioniškuoju pasauliu. Buvo svarbu savo kariuomenę aprūpinti artilerija ir šaunamaisiais ginklais, taip įgyjant pranašumą kovojant su Turkija, taip pat užsitikrinti šilko bei kitų prekių eksporto rinkas. Reformuoti kariuomenę pagal britišką modelį jam padėjo šacho kvietimu atvykę ir ne vienus metus Abaso I dvare gyvenę keliautojai broliai Antonis ir Robertas Shirley.
Sefevidų Persija didžiausią galybę buvo pasiekusi šacho Abaso Didžiojo valdymo metais, vėliau pradėjo prarasti užkariautas žemes.
Siekdamas įgyti sąjungininkų Abasas I ėmėsi gudraus diplomatinio žingsnio. Jis kreipėsi į popiežių Klemensą VIII siūlydamas įsteigti nuolatinę atstovybę.
Isfahane išties buvo įsikūrusios trijų katalikiškų denominacijų misijos: jėzuitų, basųjų karmelitų, vėliausiai – kapucinų. Tačiau ilgiausiai ir sėkmingiausiai veikė karmelitai (paskutinis vienuolis iš Isfahano išvyko 1752 m.). Vienuolyne apsistodavo keliautojai, diplomatai ir pirkliai. Pas karmelitus poilsį rasdavo misionieriai, vykstantys į tolimesnes šalis – Indiją ir toliau.
Vienuoliai vertėjavo, gydė, tarpininkavo su vietos valdžia, pristatydavo į Europą korespondenciją. Jiems buvo patikėtas diplomatų bei tarpininkų tarp Sefevidų ir Vakarų vaidmuo.
Šachas suteikė nemažai laisvių. Vakarų krikščionys galėjo laisvai išpažinti savo tikėjimą ir atlikti apeigas, statyti bažnyčias, skambinti varpais dieną ir naktį. O pirkliai, tarp kurių vyravo armėnai, gavo privilegiją nemokėti muito.
Vakariečiai šachui Abasui I savo ruožtu buvo informacijos šaltinis apie Vakarus, padėjo kurti santykius.
Istorikų pastebėjimu, krikščionių padėtis Sefevidų Persijoje turėjo daugiau teigiamų bruožų palyginti su kitų religinių mažumų grupėmis: judėjais, zoroastriečiais, sunitais. Vis dėlto ilgainiui atsirado suvaržymų.
1622 m. prasidėjo krikščionybės tikėjimą priėmusių musulmonų persekiojimas, o paskutiniais savo valdymo metais Abasas Didysis išleido įsakymą, pagal kurį atsivertusiems musulmonams suteikta išskirtinė teisė paveldėti savo giminaičių turtą iki 7 kartos (vėliau sutrumpėjo iki 4). Šachas Abasas II (1642–1666) pakartotinai patvirtino šį vediktą. Tai lėmė, kad XVII a. antrojoje pusėje į islamą perėjo 50 tūkst. krikščionių.
Požiūrio į krikščionis kaitai turėjo įtakos santykiai su Europos valstybėmis. Sefevidų Persijos valdovams negalėjo patikti ir tai, kad karmelitų ordinas pamažu tapo europiečių politinio skverbimosi į šalį įrankiu.
Pastebėta, kad katalikų misijos neapsiribojo tikybos žodžiu. Vienuoliai užrašuose fiksavo duomenis apie karavanų ir jūrų kelius, ekonomiką, valstybės sanklodą, politinę padėtį, kalbą, religiją. Misionierių veikla turėjo žvalgybinės veiklos požymių.
Karmelitai buvo finansuojami Vatikano, o nuo 1656 m. ordinas pradėjo mokėti metinę piniginę algą. Materialinę ir politinę paramą teikė Europos valstybių atstovybės, kurios veikė Sefevidų Persijos dvare. Misionierius taip pat globojo Europos monarchai. Oficialiais Persijos karmelitų globėjais save laikė Zigmanto III Vazos sostą paveldėjęs Lenkijos karalius Vladislovas Vaza (1638–1648), Prancūzijos karalius Liudvikas XIV (1643–1715), Šventosios Romos imperatorius bei Vengrijos, Čekijos, Kroatijos ir Slavonijos karalius Leopoldas I Habsburgas (1658–1705).
Susivienyti su tolimąja Persija prieš artimesnę grėsmę
Europos monarchams partnerystė su Sefevidų Persija buvo strategiškai svarbi. Susivienyti su tolimąja Persija prieš artimesnę islamo grėsmę – istorinis krikščionių valdovų bandymas. Abiejų Tautų Respublikos valdovas Zigmantas III Vaza taip pat laikė, kad tai yra potencialus sąjungininkas būsimuose karuose su Osmanų Turkija.
Šachas Abasas Didysis 1599 m. išsiuntė pasiuntinius į svarbiausias Europos sostines, tarp jų ir Vatikaną bei Varšuvą, su kvietimu kurti sąjungą prieš Osmanus. Valdovo žinią gabenęs britas Antonis Shirley (1565–1635) ir šacho patikėtinis Huseinas Ali Beg Bayat Rusijoje susidūrė su sunkumais, pasiuntiniai pusmečiui buvo sulaikyti caro Boriso Godunovo, kuris sąmoningai siekė užkirsti kelią Respublikos ryšiams su Sefevidų Persija.
Aplinkybės iš tiesų sutrukdė laiku ir tinkamai atlikti diplomatinę misiją, mat šachas Abasas Didysis jau iš Zigmanto III Vazos siųsto pasiuntinio sužinojo, kad Lenkijos karaliui skirtos dovanos nebuvo perduotos, dėl to labai supyko.
Zigmanto III Vazos pasiuntinys buvo iš Persijos kilęs armėnų pirklys Seferas Muratovičius (Sefer Muratowicz). Žinoma, kad šis ne vieną kalbą mokėjęs asmuo su Osmanų Turkijos pasiuntiniais į Respubliką atvyko apie 1596 m., pradžioje įsikūrė Lvove, o paskui Varšuvoje ir sugebėjo pelnyti tokį karaliaus asmeninį pasitikėjimą, kad 1601 m. monarcho pavedimu išvyko į Sefevidų Persiją.
Zigmanto III Vazos pasiuntinys į Sefevidų Persiją 1601-1602 m. kelionę detaliai aprašė, užrašai buvo ne kartą publikuoti lenkų kalba.
Kaip pastebi lenkų istorikai, armėnų prekybininko pasitelkimas ir asmeninis bendravimo kanalas su Sefevidų šachu Abasu Didžiuoju yra pavyzdys, kaip ATR valdovas užsienio politikoje nepaisė savo parlamento, veikė savo nuožiūra.
Muratovičiaus kelionės tikslas buvo nustatytas jo sutartyje su karaliumi. Zigmantą III Vazą domino persiškas šilkas. Po metų persiški prabangūs kilimai, audiniai papuošė Varšuvos rūmus ir palapines; keli kilimai dabar saugomi Miuncheno centre esančiuose Residenz rūmuose, buvusioje Bavarijos karalių rezidencijoje. Tačiau svarbiausia misijos užduotis buvo užtikrinti tiesioginį nuolatinį kontaktą su potencialiu sąjungininku prieš Osmanų imperiją.
Karališkojo pasiuntinio statusas ir prekybininko įgūdžiai armėnų pirkliui padėjo įveikti tuomet pusmečio reikalavusius atstumus tarp Varšuvos ir Isfahano. Istorikų vertinimu, būtent armėnų pirkliui per konfidencialias derybas su šachu prie šachmatų lentos pavyko pasiekti Lenkijos ir Sefevidų Persijos santykių persilaužimą.
Respublikos valdovas dosniai atsidėkojo. Muratovičiui buvo suteikta privilegija importuoti prekes iš Rytų, suteikta teisinė neliečiamybė bei karališkojo tiekėjo bei dvariškio statusas. Beje, savo diplomatinę misiją, vykdytą karaliaus pavedimu, armėnų pirklys detaliai aprašė, jo užrašai ne kartą buvo publikuoti lenkų kalba.
Po to tarp Varšuvos ir Isfahano buvo dar ne vienas kontaktas.
1605 m. į karaliaus Zigmanto III dvarą Varšuvoje atkako šacho pasiuntinys Mehdi Kuli benTurkman su žinia apie Abaso Didžiojo pergales prieš sultoną. Tikėtasi, kad tai paskatins sprendimą prisidėti prie koalicijos prieš Osmanus.
Dar kartą šacho Abaso Didžiojo pasiuntiniai, šįkart vadovaujami anglo Roberto Sherley (1581–1628), pas Anglijos ir kitus Europos monarchus su diplomatine misija buvo išsiųsti 1608 m. Pirmasis buvo aplankytas Zigmantas III Vaza. Laiškais šachas kvietė šlietis prie antiosmaniškos koalicijos, kurią sudarytų Anglija, Prancūzija, Šventoji Romos imperija, ATR bei maskvėnai. Šachas siūlė jungtinėms pajėgoms su jo armija susitikti Alepe.
Istorinės aplinkybės tam nebuvo palankios, Zigmantas III Vaza šachui Abasui Didžiajam galėjo pasiūlyti tik asmeninę draugystę.
1600 m. Respublika įsitraukė į karus su Švedijos karalyste ir Maskvos valstybe. Varšuvos seimas norėjo palaikyti taiką su Osmanų Turkija, už ją pasisakė 1605 bei 1606 m. Koalicijos su persais perspektyva atitolo, juolab kad atsirado problemų ir šalies viduje – kilo maištas, vadinamas Zebžidovskio rokošu (1606–1608).
Tačiau taika su Osmanų Turkija nebuvo ilgaamžė.
1620 m. rudenį, kai turkai pradėjo rengtis žygiui prieš Lenkiją, Varšuvos seimas ir karalius kariuomenės vadovavimą pavedė LDK didžiajam etmonui Jonui Karoliui Chodkevičiui. 1621 m. liepą jis drauge su kitais ryškiais LDK vadais – Aleksandru Sapiega, Mikalojumi Zenavičiumi, Aleksandru Radvila, Jonu Zaviša – per Lvovą pajudėjo pietų kryptimi ir susijungė su Krokuvos vaivados Stanislavo Lubomirskio vadovaujamais lenkų pulkais.
Persiškas kilimas su karališkuoju Zigmanto III Vazos herbu – šacho Abaso Didžiojo dovana Lenkijos karaliui.
Rugsėjį prie Chotyno ant Dniestro kranto prasidėjo mūšiai, trukę visą mėnesį. 70 tūkst. Lenkijos ir Lietuvos valstybės karių, iš kurių pusę sudarė kazokai. Osmanų kariuomenė, dvigubai ar net trigubai didesnė, buvo sutriuškinta. Tačiau skaudžių nuostolių patyrė ir Respublika. Rugsėjo 24 d. nuo žaizdų mirė didysis etmonas Chodkevičius.
Teigiama, kad sultono Osmano II kariuomenę pavyko įveikti tai, kad tuo pat metu šachas Abasas I surengė žygį į Rytų Turkiją.
Tai – kanauninko Roberto Pukenio objektyvūs atsiminimai apie savo Rektorių, apie kurį niekas taip ir nežino tiesos arba tendencingai.
Jis važinėjo į Berlyno komunistų konferencijas ir labai stipriai auklėjo seminaristus. Taigi autorius nėra komunistinių pažiūrų, bet sugebėjo pažvelgti į politines aplinkybes.
Jis sielvartauja, kad nuolat šiandien dega bažnyčios, ir jeigu būtų tiek skirta dėmesio bažnyčių priežiūrai, kaip sutrukdyti Jo svajonei Santarvės Rūmams, tai šiandien nei viena nebūtų sudegusi. Tautai reikia ramybės, kūrybos, o ne vaidų, todėl jo koncepcijoje įsiterpia nacionalinės vienybės skelbimas.
Ne Vilniaus, ne Lietuvos hierarchai, o Karaliaučiaus universitetas, protestantų dvasininkai buvo lietuvių kalbos dėstymo, mokymo, raštijos pradininkai, lietuvių literatūros tyrėjai ir kūrėjai.
Ir tai lėmė, kad protestantai Dievo žodį pirmiausia stengėsi skelbti gimtąja žmonių kalba, kad į Lietuvą, ypač Žemaitiją, protestantizmas atėjo ne kaip ponų, feodalų, o visų žmonių religija. Ir ji tikriausiai būtų išstūmusi katalikybę, jei valdovai nebūtų ėmęsi pastarosios ginti ir persekioti protestantų, deginti jų knygų ir namų.
Internetinio leidinio agentura.ru archyve aptikau išsamią, tačiau labai nepalankią Vatikanui publikaciją, pavadintą “Šventojo sosto” žvalgyba”. Toji publikacija buvo paskelbta 2003 metų kovo mėnesį. Jos autorius – minėto internetinio leidinio vyriausiasis redaktorius Andrėjus Soldatovas.
Straipsnyje tvirtinama, kad Vatikanas visais laikais vykdė aktyvią žvalgybinę veiklą, kuri pirmiausia buvo nukreipta prieš Sovietų Sąjungą, vėliau – prieš Rusiją. Jeigu tikėsime ten surinkta informacija, kiekvienas Vatikano pasiuntinys užsienyje užsiima ne tik Dievo garbinimu, bet ir žvalgybinių duomenų rinkimu. Surinkta įvairiausio pobūdžio žvalgybinė informacija, pasak A.Soldatovo, gula ant stalo ne tik Popiežiui, bet keliauja ir į Vašingtoną, į Centrinės žvalgybos valdybos būstinę. Mat Vatikanas visais laikais palaikė artimus, draugiškus santykius su JAV vadovybe ir gana dažnai vykdė JAV slaptųjų tarnybų specialius pavedimus.
