„Juodojo Sodo byla“ – tai antrasis Gintaro Visocko straipsnių rinkinys Kalnų Karabacho tema. Jame surinkti svarbiausi žurnalisto rašiniai, šia tema paskelbti portale slaptai.lt nuo 2018 iki 2021 metų.
Knygos įžangoje G.Visockas pasakoja:
„Skaitytojams pirmiausia derėtų paaiškinti, kam prireikė naujos knygos apie sudėtingus Armėnijos – Azerbaidžano tarpusavio satykius. Juk apie Pietų Kaukazo skaudulius neseniai vieną straipsnių rinkinį esu išleidęs. Tai – 2016-aisiais viešumoje pasirodžiusi „Juodojo Sodo tragedija“.
Atsakymas į klausimą – akivaizdus. 2020-ųjų pabaigoje šiame regione nutiko svarbių pasikeitimų. Azerbaidžanas sugebėjo susigrąžinti daug 1988 – 1994-aisiais prarastų teritorijų – Kalnų Karabachą ir keletą gretimų rajonų.
Taigi Azerbaidžanas – vienintelė buvusi Sovietų Sąjungos respublika, kuriai pavyko atgauti dėl Kremliaus intrigų prarastas teritorijas. Nei Moldovai, nei Gruzijai (Sakartvelas), nei Ukrainai atkurti savąjį teritorinį vientisumą nenusišypsojo laimė. Nei derybų, nei ginklo pagalba. Tuo tarpu Azerbaidžanas susigrąžino beveik viską, kas jam priklauso remiantis tarptautine teise.
Karinis Azerbaidžano žygis išvaduojant Kalnų Karabachą iš armėnų separatistų gniaužtų truko apie šešetą savaičių. Kalnų Karabacho išvadavimo nepavadinsi ilga ir kruvina. Taip, jo metu karių žuvo abiejose pusėse. Tačiau Pasaulis žinantis kur kas žiauresnių karų.
Antra svarbi detalė – susigrąžinant savo žemes Azerbaidžanui talkino NATO narė Turkija. Nors Europos Sąjunga pastaruosius tris dešimtmečius ieškojo Kalnų Karabacho sureguliavimo būdų, tačiau europietiškos paieškos pasirodė esančos bevaisės. Drįsčiau net taip pasakyti: Europa pastaruosius du – tris dešimtmečius tik gudravo, neva jai labai rūpi ne tik taikiai, bet ir teisingai išnarplioti Kalnų Karabacho konfliktą. Viena vertus, didžiosios Europos valstybės su JAV pripažįsta, jog Kalnų Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija. Tačiau užkulisiuose elgėsi taip, tarsi džiaugtųsi, jei oficialusis Baku nusileistų armėnų separatistams – atsisakytų savo teisių į Juoduoju Sodu vadinamą Kalnų Karabachą.
Kiek Armėnija skolinga Azerbaidžanui. Slaptai.lt nuotr.
Azerbaidžanas elgėsi principingai – nesutiko padovanoti Juodojo Sodo okupantams. Nė vienos pėdos, nė vieno centimetro. Nesulaukę deramos Europos paramos azerbaidžaniečiai, padedami brolių turkų, patys ėmėsi iniciatyvos. Ir jiems puikiai pavyko. Žodžiu, Turkijos remiamas Azerbaidžanas nugalėjo Rusijos remiamą Armėniją. Nepasaisant aplinkybės, kad Kremlius labai nenorėjo, jog Azerbaidžanas susigrąžintų savas teritorijas. Maskvai parankiau buvo neapibrėžtumas – kad galėtų, esant reikalui, spustelėti tiek vieną, tiek kitą pusę.
Bet Baku ir Ankara pasirodė esančios tvirtesnės. Rusijos vadovybė dabar akivaizdžiai prarandanti turėtą įtaką šiam regionui. 2020-ųjų pabaigoje Azerbaidžano – Turkijos tandemas sutramdė ne tik sveiką nuovoką ir saiko jausmą praradusius armėnų separatistus. Azerbaidžanas ženkliai susilpnino ir Kremliaus intrigas.
Štai kodėl Azerbaidžanas ir Turkija nusipelo pagyrimų – šios dvi valstybės akivaizdžiai parodė Europai, kaip teritorinius konfliktus vis tik įmanoma išnarplioti užtektinai greitai ir be didelio kraujo praliejimo net tais atvejais, kai priešinasi Rusijos Federacija. Tereikia daugiau ryžto, atkakllumo ir mažiau – tuščių šnekų.
Tiesa, nesusigaudymo, kodėl Azerbaidžanas – teisus, o Armėnija neteisi – dar daug. Nesusipratimų pasitaiko ir Lietuvoje.
Šioje knygoje surinktos 2018-2021 –aisiais metais portale Slaptai.lt paskelbtos publikacijos byloja, kodėl šalies teritorinį vientisumą aturti sugebėjęs Azerbaidžanas vertas pagarbos ir sveikinimų. Šioje knygoje ginčijamasi su oponentais, nematančiais jokių Armėnijos ir Europos klaidų“.
Kokius Azerbaidžano miestus apšaudė Armėnijos kariškiai. Slaptai.lt nuotr.
Knyga suskirstyta į šešetą dalių: „Jerevano intrigos”, „Lietuviškos pastabos”, „Prancūziški nenuoseklumai”, „Filipo Ekozjanco įžvalgos”, „Turkiški akcentai”, „Painios istorijos”. Ten – kelios dešimtys straipsnių, įskaitant ir šiuos: „Armėnijos ambasadoriaus gudravimai”, „Tikrasis Armėnijos premjero žmonos veidas”, „Kodėl apšaudyta Giandža”, „Karo nusikaltimai ar nusikaltimai žmoniškumui”, „Kiek milijardų dolerių Armėnija skolinga Azerbaidžanui”, Kalnų Karabacho byla ir Klaipdėdos išvadavimo operacija”, „Ko nepasakė prof. Šarūnas Liekis”, „Ko pasigedau Lietuvos politikos forume”, „Jei Emmanuelis Macronas būtų padorus prezidentas”, „Kova dėl „genocido” pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės”, „Jei būčiau Turkijos pilietis”, „Kaip Lietuvoje buvo įžeisti Turkijos politikai”, „Už ką turėtume dėkoti turkams”, „Uzbekiškas detektyvas” ir t.t.
Beje, autorius numatęs išleisti dar vieną, trečiąją, knygą apie Azerbaidžaną. Ją linkęs pavadinti „Juodojo Sodo sugrįžimu“.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Gintaras Visockas
Karts nuo karto skaitytojams pristatydamas savo knygą „Juodojo Sodo tragedija“, pavyzdžiui, taip prieš keletą metų nutiko Vilniaus Karininkų ramovėje ir Šiaulių regiono bibliotekoje, sulaukdavau pastabų, girdi, Armėnija – labai sena valstybė, egzistavusi dar prieš tūkstantį metų, o Azerbaidžanas susiformavęs, vaizdžiai tariant, vos prieš keletą dienų.
Filipas Ekozjancas rankose laiko savo knygą „Izraelis Ori. Pandoros skrynia”
Šią mintį piršdami oponentai greičiausiai norėdavę pasakyti, jog Armėnija lyg ir vertingesnė už Azerbaidžaną, jog oficialusis Jerevanas, neatsižvelgiant į šių dienų realijas, turįs teisę bent morališkai pretenduoti į Kalnų Karabachą.
Tokiais atvejais tekdavo retoriškai teirautis, o kur tie neginčijami įrodymai, skelbiantys, jog prieš tūkstantį metų Armėnija pagrįstai dėjosi esanti galinga ir įtakinga valstybė, o štai Azerbaidžano tada nebūta nė kvapo? Tokių įrodymų nėra. Kas išdrįstų laiduoti savo galva, jog istorikai, politikai, publicistai, įrodinėjantys ypatingą Armėnijos senovę, remiasi neišgalvotais šaltiniais? Kokie duomenys leidžia neabejojant teigti, jog prieš dešimt amžių buvo būtent taip ir nė trupučiuko – kitaip?
Atsakydamas į pasitaikydavusių kritikų priekaištus dar pridurdavau, jog narpliojant Armėnijos – Azerbaidžano konfliktą dėl Kalnų Karabacho šiandien vis tik svarbiau, kas Pietų Kaukaze nutiko prieš šimtą, o ne prieš tūkstantį metų. Prapulsime, jei gyvenimą konstruosime pagal tai, kas galbūt dėjosi prieš tūkstantį metų, o penkiasdešimties ar šimto metų įvykius – nurašysime į paraštes.
Dabar oponentams bus dar lengviau atkirsti. Armėnų istorijos tyrinėtojas Filipas Ekozjancas, besidomintis savo šalies istorija, parašęs itin svarbų traktatą šia tema – „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“ (slaptai.lt skaitytojams šis armėnų kilmės autorius jau seniai žinomas), nūnai paskelbė naują svarbią analizę istorinėmis temomis. Viešojoje erdvėje aptinkamas rusų kalba surašytas jo tekstas „Pjeras Davitas – apie armėnus“. Ten skelbiama ne itin maloni žinia ypatingą Armėnijos senovę propaguojantiems ir Azerbaidžaną tendencingai menkinantiems istorikams.
Kuo ypatingas šis naujausias F.Ekozjanco atradimas? Armėnų tautybės tyrinėtojas pabrėžia, jog neužtenka studijuoti senąją Armėnijos praeitį remiantis vien senaisiais … armėniškais tekstais. Senuosius armėnų archyvarų surašytus rankraščius, jo manymu, ne tik pageidautina, bet būtina gretinti su to paties meto europietiškais archyvais, t.y. lyginti, ką apie Armėniją anuomet žinojo ir rašė tiek vieni, tiek kiti.
Tyrinėtojas įsitikinęs, jog didžiausia nuodėmė – ignoruoti anų dienų europiečių istorikų, geografų, keliautojų ir mokslininkų parengtus enciklopedinius veikalus. Nes tik lyginant įmanoma susidaryti išsamų vaizdą, kuri pusė – objektyvesnė. Vaizdžiai tariant, jei prieš tūkstantį metų egzistavo įtakinga valstybė, kodėl apie ją garsūs to meto Europos geografai, istorikai, keliautojai neužsimena nė vienu žodeliu?
Pjero Davito (1573-1635), Europos kariškio, rašytojo, keliautojo, geografo veikalo viršelis
Jei kalbama apie senąja armėnų kalba surašytus tekstus, kuriuose smulkiai, nuodugniai ir neva objektyviai nušviečiama Armėnijos istorija, tarsi įrodanti Armėniją egzistavus „nuo seniausių laikų“, tai, peržiūrėjus to paties laikotarpio Europos enciklopedijas, keliautojų prisiminimus, matysime, jog europiečiai apie Armėniją ir armėnus nieko nežinojo iki pat XVII amžiaus vidurio, kai Amsterdame buvo išleista Arakelo Davrižeci „Istorijos knyga“ (1669) ir Movseso Horenaci veikalas „Armėnijos istorija“ (1695). F.Ekozjancas spėja, esą faktas, jog Europa taip ilgai nebuvo girdėjusi žodžio Armėnija, leidžia manyti, kad armėnų metraštininkai, kurie ateinančioms armėnų kartoms perrašinėjo senuosius armėniškus rankraščius, turėjo per daug lakią fantaziją, nevengė iškraipymų, sutiršinimų, pagražinimų.
F.Ekozjancas savo publikacijoje „Pjeras Davitas – apie armėnus“ taip pat priduria, jog net Prancūzijos Mokslų Akademijos narys, vienas iš žymiausių to meto armėnistų ponas San-Martenas knygoje „Istorinės ir geografinės pastabos apie Armėniją“ (paskelbtas prabėgus maždaug 120 metų po pirmųjų žinių, pasirodžiusių apie Armėniją XVII–ąjame amžiuje) tvirtina, esą „tai pirmasis darbas apie Armėniją, publikuotas Europoje, ir mes visi tikimės, jog jis duos tikslių žinių apie Armėniją“.
Kodėl San-Martenas nepastebėjo, sakykim, Movseso Horenaci veikalo? Gal laikė jį kompiliacija, fantazijomis? Taip gali būti. Nes 1883 metais prof. Patkanovas, vertindamas 1695 metais išleistą M.Horenaci traktatą apie Armėniją, jį apibūdino maždaug tokiais žodžiais: „Jei iš Horenaci istorijos apie Armėniją išbrauksime visus atnaujinimus ir armėnų archyvarų prirašinėtas pastabas, tai teturėsime tik paprastą Ptolomėjaus „Geografijos“ nuolaužą“.
Žodžiu, Prancūzijos Mokslų Akademijos tikrasis narys, žinomas mokslininkas San-Martenas buvo tvirtai įsitikinęs, jog iki XVII amžiaus armėnų literatūra, istorija, geografija liko „visiškai nežinoma europiečiams“. Kodėl nežinoma – europiečiai nesidomėjo Armėnija, ją sąmoningai ignoravo ar tiesiog Armėnija tuomet dar neegzistavo?
Be kita ko, analizuodamas išlikusius europietiškus veikalus apie Armėniją tyrinėtojas F.Ekozjancas brėžia drąsią išvadą, jog net tuomet, kai Armėnija buvo įvardinta Armėnija, tai greičiausiai būta ne valstybės, o geografinio pavadinimo. Jis mano, kad žodis „Armėnija“ anuomet reiškė geografinį pavadinimą. Armėnija, žvelgiant to meto akimis, – tai ne armėniška valstybė, kurioje gyvena armėnai, kurią valdo armėnai. Tai – valstybė, kurioje gyvena labai daug ne armėnų, kurią valdo turkų, persų ir rusų valdovai. F.Ekozjancas įsitikinęs, jog šiandieninė Armėnijos Respublika neturi teisės pretenduoti į tai, kas anuomet buvo vadinama Armėnija. Į tuomet Armėnija vadintą kraštą kur kas daugiau teisių pretenduoti turinti nebent Turkija.
Ir dar viena svarbi pastaba: nereikia manyti, kad visi tie, kuriuos anuomet šaukė armėnais, išties buvo armėnai. Anais laikais armėnais dažnai apibūdinami žmonės, priklausę vienai iš krikščioniškojo tikėjimo atšakų. Trumpiau tariant, anuomet armėnais vadinta viena religinė bendruomenė.
Gynybinė Baku siena. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Armėnijai nepalankūs aiškinimai ir – dėl senosios armėnų kalbos. Analizuodamas to meto Europos tekstus (pateikdamas jų originalus ir profesionalius vertimus) F.Ekozjancas pastebi, jog XVI – XVII amžiais armėnų kalba tiesiog buvusi turkų kalba, tik skirtingai vadinama. Regis, XVII amžiuje katalikų misionieriai pradėjo išskirti armėnus iš kitų bendruomenių. Bet jais nevertėtų aklai pasitikėti, mat jie, misionieriai, turėję aiškių politinių, ekspansinių tikslų.
F.Ekozjancas tvirtina kruopščiai susipažinęs su Pjero Davito (1573-1635), Europos kariškio, rašytojo, keliautojo, geografo veikalu armėniška tematika. Būtent Pjeras Davitas sudaręs išsamią gegografinę ano meto enciklopediją, kuri paneigia versiją, jog Armėnijai – ne mažiau tūkstančio metų, o Azerbaidžanas atsiradęs pasaulio žemėlapiuose tik XX amžiuje. Remdamasis to meto Pjero Davito veikalu, F.Ekozjancas teigia, kad mes privalome pripažinti, jog pavadinimas „Aderbaion“ aptinkamas įžanginiame tekste „Žodis apie Persijos valstybę“, kurio 1613 ir 1616 leidimuose greta Aderbaion dar randame terminą Azerbaion. Šitaip vadinama valstybė, to meto žiniomis, turėjo sostinę Tebrizą ir prekiavo su Rusija, Lenkija, Moskovija, Čerkesija, Gruzija. Taip, Azerbaidžano vardas minimas kaip provincijos pavadinimas. Bet terminu „provincija“ prancūzai anuomet vadino būtent savarankiškas valstybes. Tik po 1665 metų Prancūzijos karaliai susiaurino provincijų teises, drausdami priešgyniauti Paryžiaus potvarkiams.
O tuomet, kai pirmą kartą dienos švesą išvydo Pjero Davito enciklopedija, prancūzai „provincijomis“ vadino savarankiškai besitvarkančias valstybes. Bet net ir po to, prabėgus keliems dešimtmečiams, prancūziškos provincijos turėjo labai daug valstybės požymių.
Net ir Europos tyrinėtojo Žano Šardeno dienoraštyje, datuojamame 1672-1673 metais (pirmą kartą išleistas 1686-aisiais), minimas pavdinimas Azerbaeyan. Autorius dar akcetavo, kad būtent šitaip kraštą vadina ir europiečiai, ir vietiniai gyventojai. O tai – labai svarbu. Tai sustiprina žinią, jog tokia valstybė išties egzistavo, jos su niekuo nesupainiosi. Azerbaeyan, išvertus į lietuvių kalbą, reikštų „Ugnies vieta“ arba „Ugnies žemė“.
Ugnies garbintojų muziejus prie Baku. Dešinėje – istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.
Taigi tuo metu Azerbaidžano vardas minimas europiečių enciklopedijose, kai apie Armėniją nėra net užuominų.
Ką dar vertėtų prisiminti? XI amžiuje kryžiuočiai buvo įkūrę valstybę, kuri vadinosi Ermenie (kitur – Kilikija). Bet ją įkūrė ir joje gyveno ne šiandieninių armėnų protėviai, o prancūzai iš Bretanijos. Jie pakluso Romos bažnyčiai. Rašoma, kad jie kalbėjo neva armėniškai. Bet tuo metu armėnų ir turkų šnektos buvo viena ir ta pati kalba, tik skirtingais pavadinimais įvardinama. Tiksliai žinoma, kad, pavyzdžiui, Konstantinopolio armėnai visi kalbėjo turkiškai. Žinoma, kad XVII amžiuje šiandieninių Turkijos, Sirijos, Egipto, Vengrijos, Tuniso, Alžyro, Kipro, Bulgarijos valstybių teritorijose gyveno apie 20 tūkst. šeimų, priklausiusių religinei armėnų bendrijai. Armėnų religinei bendruomenei save priskiriančios šeimos turėjusios 24 vienuolynus ir 18 vyskupų.
Ugnies garbintojų aukuras prie Azerbaidžano sostinės Baku. Slaptai.lt nuotr.
Žodžiu, Europa iki pat XVII amžiaus nieko nežinojo apie armėnus. Ši aplinkybė leidžia įtarti, jog visi tie Armėnijos propaguojami senieji armėniški archyvai, perrašyti savųjų, neva patvirtinantys Armėniją egzistavus dar prieš 1000 metų, – tėra fantazijos, neparemtos konkrečiais, neginčijamais faktais.
O apie Azerbaidžaną kaip didelę, galingą valstybę europiečiai žinojo jau 17 amžiuje. Tai byloja iki šių dienų išlikę senųjų Europos keliautojų, geografų, mokslininkų darbai.
Tad kas meluoja, kas sako tiesą? Azerbaidžano, besidžiaugiančio savo žila senove, versiją patvirtina senieji europietiški traktatai ir enciklopedijos. Armėnijos, neva skaičiuojančios antrąjį tūkstantmetį, versijos, deja,senosios europietiškos enciklopedijos nepatvirtina.
Kodėl šituos dalykus pasakojame? Tikrai ne tam, kad viena valstybė būtų pažeminta, o kita – išaukštinta. Tiesiog mes manome, kad civilizuotoms bendruomenėms derėtų žinoti kuo daugiau tiesos pačiomis sudėtingiausiomis temomis. Civilizuotos bendruomenės neturi bijot žvelgti tiesai į akis.
Keletas duomenų apie armėnų kilmės tyrinėtoją Filipą Ekozjancą.
Filipas Ekozjanas gimė 1964 metais Charkove (Ukraina). Publicistas, istorikas, vertėjas, dainininkas. Laiko save Osmanų imperijos piliečių, kurie 1915-1916 pasitraukė į Rusiją, palikuoniu. Šiuo metu intensyviai domisi armėnų tautos istorija. 2020-aisiais išleido daug dėmesio sulaukusią knygą „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“.
Straisnio autorius Gintaras Visockas su Vokietijos (Bundesveras) kariškiais. Garmišas -Partenkirchenas. Slaptai.lt nuotr.
Kadaise, kai dirbau „Valstiečių laikraštyje“ ir leidau specializuotą Lietuvos krašto apsaugos ministerijos finansuojamą karinį priedą „Vardan Lietuvos“, su Lietuvos krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos ginkluotųjų pajėgų atstovų delegacija buvau nuvykęs į Vokietijoje esantį karinį – analitinį Garmišo-Partenkircheno centrą.
Kas bijo viešumo?
Ten išklausiau NATO šalių dėstytojų, mokslininkų, lektorių paskaitų apie dezinformacinius, klaidinančius, propagandinius išpuolius. Ten, kariniame – analitiniame Vokietijos centre, susipažinau, tegul ir paviršutiniškai, su NATO karinių specialistų sukaupta patirtimi atpažįstant viešojoje erdvėje paskelbtus tendencingumus, nutylėjimus, iškraipymus. Į tą centrą buvo suvažiavę daug kariškių ir karo žurnalistų iš viso pasaulio.
Būtent ten, Vokietijoje, akcentuota, kad tie, kurie nesijaučia teisūs, dažniausiai nesiveržia viešai diskutuoti. Atvirkščiai – jie griebiasi nutylėjimų. Jei faktai prieštarauja propaguojamai legendai, jie tiesiog slepia nepalankius faktus. Ar šios pastabos taikytinos A. Kasperavičiaus publikacijai „Panašūs, bet skirtingi sausiai. Baku 1990, Vilnius 1991“ (lrytas.lt, 2020-01-13), – spręskite patys.
Beje, labai keistai pasielgė „Lietuvos rytas“, nesiteikęs paskelbti Irmos Ąžuolės atsiliepimo į minėtą istoriko A.Kasperavičiaus rašinį. Norėčiau lrytas.lt skyriaus „Bendraukime“ redaktorės viešai pasiteirauti: argi Lietuva – Armėnijos provincija, nuo kada Lietuvoje leidžiama išdėstyti tik Armėnijai palankią nuomonę, kodėl Kaukazo istoriją matantiems kiek kitaip, nei teigia Jerevanas, – užčiaupiama burna?
Manau, kad dvigubų standartų taikymas – rimtesnė problema, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Juk ir anksčiau būta atvejų, kai lietuviški leidiniai nepublikuodavo Armėniją kritikuojančių tekstų. Kai 2016-aisiais metais buvo išleista mano knyga „Juodojo Sodo tragedija“ (Azerbaidžano istorija lietuvių žurnalisto akimis), tuomet vieno internetinio leidinio vadovas paprašė duoti videointerviu. Pabrėžiu – ne aš prašiau. Jis prašė. Nufilmavo specialioje studijoje. Bet interviu iki šiol nepaskelbtas. Kodėl – nežinau. Nepaaiškino.
Jo teisė. Tačiau įtariu, kad tai buvo ne jo sprendimas. Jei jis būtų savarankiškai nutaręs neskelbti įrašo, – nematau nieko blogo. Kiekvienas iš mūsų turi teisę turėti pažiūras. Persigalvojo – tai persigalvojo. Ir vis tik įtariu, kad koją bus pakišusios išorinės jėgos. Juk tas interviu Kaukazo tema prašęs leidinio vadovas kadaise buvo nukeliavęs ne tik į Azerbaidžaną, bet ir į Armėniją bei į šiuo metu Armėnijos okupuotą (Armėnijos kontroliuojamą) Kalnų Karabachą. Kurios šalies ambasada jį spustelėjo?
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Žinoma, Lietuvoje dirbantis Armėnijos ambasadorius turi teisę Lietuvoje ieškoti bendraminčių. Bet tik nereikia perlenkti lazdos. Be to, mums, lietuviams, nederėtų pamiršti: Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė, ji įsikūrusi Armėnijos teritorijoje jau seniai ir jos buvimas Giumri mieste numatytas ilgam. Tad norom – nenorom Armėnija priversta bendradarbiauti su šiandienine Rusija. Ir ji su dabartiniu Kremliaus režimu bičiuliaujasi dalindamasi pačiomis įvairiausiomis temomis. Vadinasi, jei koją įkėlei į Vilniuje įsikūrusią Armėnijos ambasadą, turėk mintyse, kad viskas, ką pasakysi, greičiausiai bus paporinta ir Vilniuje reziduojančiam Rusijos Federacijos ambasadoriui.
Be kita ko, jau ne sykį girdėjau nusiskundimų, kaip kartais gudriai, bet įkyriai, įžūliai Lietuvoje spaudžiami lietuviai, manantys, jog Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemė. Kada nors apie tai teks papasakoti plačiau, konkrečiau. Pikčiausia, kad tai daroma išradingai – mūsų, lietuvių, rankomis. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, susitikęs su Lietuvoje reziduojančiu Armėnijos ambasadoriumi Tigranu Mkrčianu, galėtų jam vis tik mandagiai priminti, jog Lietuvai nepriimtinos jokios cenzūros apraiškos – nei tiesioginės, nei per trečiuosius asmenis.
Turkijos mokslininkas Turgutas Kerem Tuncel. Slaptai.lt nuotr.
Omenyje turiu kad ir nutikimą, kai Lietuvos Mokslų Akademijos vadovybė neįsileido Turkijos ambasados pakviesto Eurazijos studijų centro vyresniojo analitiko, mokslų daktaro Turgut Kerem Tuncel iš Ankaros. Tas mokslininkas tenorėjo išdėstyti oficialųjį Turkijos požiūrį į tragiškus 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų imperijoje. Kodėl Turkija, Lietuvos sąjungininkė pagal NATO liniją, neturi teisės bent kartą išguldyti savo požiūrio, kodėl tai leidžiama daryti tik Armėnijai?
Pietų Amerikos pavyzdys
Keistai skamba ir karts nuo karto prasprūstančios užuominos, esą visi, kurie remia Azerbaidžaną, o ne Armėniją, – būtinai nupirkti. Papirkimo temos nevenkime. Bet būkime objektyvūs. Analizuokime visus įmanomus variantus. Pradėkime nuo pat pradžių – nuo Pietų Amerikos. Pirmosios valstybės, kurio skaudžius 1915-uosius metus tuometėje Osmanų imperijoje pripažino „armėnų genocidu“, buvo Urugvajus ir Argentina. Ar jums nekyla jokių įtarimų? Urugvajus ir Argentina – visai kitame pasaulio gale. Kodėl jokių sąsajų su armėnų ir turkų nesutarimais neturintiems Urugvajaus ir Argentinos politikams, paskendusiems iki kaklo savose, vietinėse bėdose, staiga į galvą šovė mintis domėtis Kaukazo skauduliais?
Šis retorinis klausimas neduoda ramybės ne vien Gintarui Visockui. Šį galvosūkį, pavyzdžiui, narplioja ir interviu neseniai portalui slaptai.lt davęs istorija besidomintis armėnų kilmės tyrinėtojas Filipas Ekozjancas, tvirtinantis, jog „Kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės, nes „tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu“ („Kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės“).
Lietuviška laikysena
Lietuvoje 1915-ųjų tragedija „armėnų genocidu“ taip pat įvardinta. Tai nutiko 2005-aisiais metais, Seime priėmus specialiąją rezoliuciją. Atsiverskite to posėdžio stenogramas ir paklausykite, kas garsiausiai, atkakliausiai ragino ne itin gausiai į balsavimo salę susirinkusius deputatus palaikyti Armėnijai palankią iniciatyvą nė nesiteikiant išgirsti Turkijos argumentų? Jei tie parlamentarai nuoširdžiai simpatizavo Armėnijai, kodėl nenorima sutikti, kad esama ir nuoširdžiai, be jokių užkulisinių minčių Azerbaidžanui simpatizuojančių lietuvių?!
Galų gale prisiminkime, kaip Lietuvos Seime buvo keleriems metams atsiradusi draugystės su Kalnų Karabachu grupė. Jos veikla, tegul ir pasyvi, akivaizdžiai prieštaravo tiek NATO, tiek Europos Sąjungos nuostatai, jog Kalnų Karabachas – neatsiejama Azerbaidžano teritorija.
Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto
Rytų Europos studijų centras, kuriam šiuo metu vadovauja Linas Kojala, savo tinklapyje iki šiol išsaugojęs kritišką pareiškimą apie Seime atsiradusią Kalnų Karabacho draugystės grupę.
Oficialiame EESC.lt puslapyje rašoma:
„Atsižvelgiant į itin sudėtingą Kalnų Karabacho galvosūkį bei Azerbaidžiano ir Armėnijos santykius, LR Seime atsiradusi iniciatyva steigti parlamentinę draugystės grupę su nepripažintu Kalnų Karabacho teritoriniu dariniu kelia klausimą, ar tai nėra kai kurių Rytų geopolitinių jėgų interesus atitinkantis bandymas sugriauti Lietuvos pirmininkavimo ES metu vyksiantį Rytų partnerystės viršūnių susitikimą. Lietuvos sprendimų priėmėjai turėtų suvokti, jog alternatyvūs galios centrai Europos saugumo sistemoje yra suinteresuoti, kad šis susitikimas netaptų „sėkmės istorija“ ir nebūtų priimti sprendimai, kurie priartintų šalis partneres (Ukrainą, Moldovą, Pietų Kaukazo šalis) prie euroatlantinės saugumo erdvės. Pagal šią kai kurių Seimo narių logiką, tokiu atveju galima kurti draugystės grupes su tokiais separatistiniais dariniais kaip Abchazija, Pietų Osetija ar Padnestrė. Mūsų nuomone, tai neatitinka Lietuvos užsienio ir saugumo interesų.“
Laimė, to darinio jau nebėra Lietuvos Parlamente. Bet jis vis tik keletą metų veikė, Lietuvą kiršindamas tiek su Azerbaidžanu, tiek su NATO sąjungininke Turkija.
Gal tie, kurie visur mato papirktus Azerbaidžano lobistus, galėtų bent jau atlikti išsamų tyrimą, kodėl Lietuvos Seime keletą metų oficialiai dirbo, tegul ir vangiai, Lietuvos užsienio politikai prieštaraujanti „draugystės su Kalnų Karabachu grupė“?
Tai – iki šiol deramai neišnarstyta, detektyvo vardo verta tema.
Šiais beprotiškai lekiančio, bėgančio, skubančio žmogaus gyvenimo laikais, kiekvienas stabtelėjimas ir pabuvimas kartu, regis, įgyja aukso vertės.
Praėjusio ketvirtadienio popietę toks pasibuvimas įvyko Žemaitijos Darbėnų miestelio bibliotekoje (Kretingos rajono viešosios bibliotekos filiale). Pabendrauti su miestelio šviesuomene, besidominančia rašytiniu ir gyvu žodžiu, atvyko žurnalistas, portalo www.slaptai.lt įkūrėjas ir vyriausiasis redaktorius Gintaras Visockas. O kad renginys nebūtų nuobodus, jam vadovauti mielai sutiko žymi visuomenės veikėja, publicistė ir rašytoja, mokslininkė Jūratė Laučiūtė.
Atskiras žodis turėtų būti tartas bibliotekos šeimininkėms. Tai labai mielos, gražios, nuoširdžios ir dėmesingos moterys. Ačiū joms.
Žemaičiai labai žingeidūs. Susirinkusieji Darbėnų žmonės pirmiausia norėjo daugiau išgirsti apie patį knygų ir daugybės straipsnių įvairiuose šalies leidiniuose autorių.
„Juodojo Sodo tragedija”. Gintaro Visocko publicistinė knyga apie Azerbaidžaną. Slaptai.lt nuotr.
O Gintaro Visocko žurnalistinė bei kūrybinė biografija išties labai įdomi. Žurnalistikoje jis aktyviai pluša nuo 1988-ųjų metų, vos pradėjęs mokslus Vilniaus universitete.
Dar būdamas studentu, jis aktyviai pasinėrė į tiriamąją žurnalistiką, plačiuosius jos vandenis. Tais sunkiais, finansiniu požiūriu, laikais jis už savo asmenines lėšas vyko į Karaliaučiaus kraštą, kur ilgą laiką tyrinėjo ten gyvenančių lietuvių padėtį bei šiokiadienius. Ieškojo fermomis, sandėliais paverstų prūsų, mažlietuvių istorijos, architektūros paminklų, bendravo su dabartinio Kaliningrado, Nemano, Gusevo, Gvardeisko lietuviais, kurie troško savo vaikus leisti į lietuviškas mokyklas, tačiau, deja, buvo priversti savo atžalas vesti į rusiškas mokymo įstaigas.
Visa Gintaro surinkta medžiaga apie šio krašto gyvenimą vėliau virto puikiais straipsniais, kurie buvo paskelbti ne tik populiariausiame tuo metu Lietuvos kultūros savaitraštyje „Literatūra ir menas“, bet ir Rusijos laikraščiuose.
Vėliau likimas aktyvų, ne tik šalies, bet ir platesnio pasaulio gyvenimu besidomintį žurnalistą nubloškė į tuomet „karštąjį“ tašką – Čečėniją. Ši Rusijos gniaužtuose tebeesanti Šiaurės Kaukazo respublika tuomet bandė vaduotis iš sovietinio imperializmo. Vyko baisus karas, kurio siaubą, kraują ir žmonių ašaras Gintarui teko asmeniškai patirti. Visa tai išsiliejo į puikius bei sukrečiančius reportažus, kurie buvo publikuoti dienraštyje „Lietuvos aidas“ bei „Valstiečių laikraštyje“.
Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas pokalbio metu. 1994-ieji, Groznas. Slaptai.lt nuotr.
Grįžęs iš Šiaurės Kaukazo, daug metų Gintaras sėkmingai dirbo „Valstiečių laikraštyje“. Ir čia, kaimiškajame leidinyje, jis ėmėsi jį labiausiai dominusių temų – rašė daug straipsnių apie šiurpų Lietuvos pokarį, partizanines lietuvių kovas, aktyviai domėjosi besikuriančios Lietuvos kariuomenės problemomis, rengė specializuotą laikraščio karinį priedą „Vardan Lietuvos“.
Šiandien jis labiausiai gilinasi į politines, žvalgybos ir jos intrigų temas. Per daugelį metų surinktos ir susistemintos informacijos pagrindu yra išleidęs knygą „Žvalgybos intrigos Lietuvoje“.
Kitas G. Visocko „arkliukas“ – sudėtingi Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykiai, apie kuriuos išsamiai papasakota naujausioje knygoje – „Juodojo Sodo tragedija”.
Ar įdomu tai Lietuvai? Kodėl Lietuvai svarbu žinoti, jog Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė, kodėl privalu susigaudyti, kam turi priklausyti Kalnų Karabachas?
Buvo labai netikėta, bent man asmeniškai, jog mažo žemaičių miestelio žmonės, pasirodo, domisi ne vien tuo, kas matyti nosies tiesumu. Jie su dideliu susidomėjimu klausėsi svečio pasakojimo apie šias, jiems dar nepažintas egzotiškas šalis, uždavinėjo netikėtus, bet paprastus ir aiškius klausimus. O patys, renginiui pasibaigus, mielai pasakojo miestelio istoriją, ypač tarpukario; apie žemaičių ir žydų tautos, andai gausiai čia gyvenusios, tarpusavio santykius.
Šiandieniniame Kaliningrade iki šiol garbinami ne filosofai, o tankai
Bet tai jau kita istorija, jai papasakoti neužtenka eklektiško kalbėjimo.
Nesinori ir žerti vien panegiriką Gintarui (kad nepradėtų pūstis…), visko būta jo aktyviame žurnalistiniame gyvenime; tai, kaip sakoma, telieka intriga“, bet teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad šiandien jo vadovaujamame portale, skirtingai nei daugelyje, beje, labai populiarių, daugiausiai skaitytojų pritraukiančių interneto svetainių, kad ir kaip kam nors norėtųsi, nerasi kalbos šiukšlių, akį rėžiančių elementarių kalbos kultūros klaidų. Daugelis, ypač šiuolaikinės kartos žmonių, deja, jau baigia pamiršti, kad savo kalbos branginimas yra kur kas didesnė vertybė, nei greita, lenktyninė pigių ir tuščių žinių sklaida.
Štai ir viskas – pasakojimo ir trumpo moralo pabaiga.
Autoriaus nuotr. Vaizdai iš renginio ir su kiekviena diena vis labiau gražėjančio Darbėnų miestelio.
Juodojo Sodo tragedija. Dailininko Antano Šakalio mozaika. Slaptai.lt nuotr.
Gegužės 21 d. 17.30 val. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Mažojoje salėje vyks susitikimas su žurnalistu, knygos „Juodojo Sodo tragedija“ autoriumi Gintaru Visocku ir jo knygos pristatymas.
Gintaras Visockas 1984–1991 metais mokėsi Vilniaus Universitete Istorijos fakultete – ten studijavo žurnalistikos mokslus.
Sėkmingai baigęs studijas dirbo įvairiuose Lietuvos leidiniuose. Pavyzdžiui, „Literatūroje ir mene“ rengė interviu su rašytojais, poetais, literatūros kritikais. „Lietuvos aide“ rašė politines apžvalgas, „Valstiečių laikraštyje“ penketą metų domėjosi Lietuvos pokario partizanų kovomis bei šešerius metus vadovavo specializuotam kariniam priedui apie Lietuvos ir jos sąjungininkių karines pajėgas.
1994–1995 metais dirbti karo korespondentu Čečėnijoje („Lietuvos aide“ ir „Valstiečių laikraštyje“ buvo paskelbtas straipsnių ciklas „Iš Čečėnijos dienoraščio“). 1998–2003 metais leidinyje „Vardan Lietuvos“ dienos šviesą išvydo per šimtą analitinių straipsnių karinėmis temomis. 2006-aisiais metais su buvusiu Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos darbuotoju išleido knygą „Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994–2006“.
Nūnai G. Visockas – daugiau nei dešimtmetį leidžiamo internetinio leidinio www.slaptai.lt savininkas ir redaktorius. Jo politiniai komentarai taip pat skelbiami JAV leidžiamame lietuvių dienraštyje „Draugas“.
Šiandien jis šiauliečiams pristatys savo naująją knygą „Juodojo Sodo tragedija“, kurioje narpliojami sudėtingi Azerbaidžano – Armėnijos tarpusavio santykiai.
Kodėl gi G. Visockui toks įdomus Kaukazas? Kodėl šio regiono ateitis svarbi Lietuvai? Kam turėtų priklausyti Kalnų Karabachas? Kokių neteisingų mitų esame susidarę apie Azerbaidžaną? Šį vakarą sulauksite išsamių žurnalisto paaiškinimų.
Informacijos šaltinis – Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka
Kadras iš režisieriaus Asif Kapadia sukurto objektyvaus meninio filmo apie Azerbaidžano istoriją. Filmo pavadinimas – „Ali ir Nino“
Esu priverstas grįžti prie kadaise portale Slaptai.lt gvildentos temos, kodėl kai kurie lietuviški leidiniai, rašantys apie Baku – Jerevano konfliktus, nenori priminti, jog Lietuva, kaip ir visos kitos Europos Sąjungos bei NATO šalys, Kalnų Karabachą traktuoja neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Dviprasmiškų atvejų, kai tyčia ar specialiai nutylima ši aplinkybė, deja, vis dar pasitaiko privačiuose Lietuvos laikraščiuose, portaluose.
Lietuvos pozicija – aiški
Kai rašome apie Krymą, juk būtinai pabrėžiame, akcentuojame, primename, kad jį okupavo Rusija. Kai rašome apie Gruzijos, Moldovos bėdas, visuomet akcentuojame, kokias teritorijas okupavo Rusija. O kai gilinamės į Armėnijos – Azerbaidžano tarpusavio santykius, tarsi vengiame, tarsi nenorime pabrėžti oficialios lietuviškos pozicijos: Kalnų Karabachas – Azerbaidžano nuosavybė.
Jūsų dėmesiui – vienas iš paskutiniųjų keistųjų pavyzdžių. Šių metų kovo 29-ąją ELTA išplatino pranešimą. Atidžiai perskaitykite.
„Ketvirtadienio rytą Kalnų Karabache per prieštankinės minos sprogimą žuvo trys Didžiosios Britanijos išminavimo organizacijos „HALO Trust“ darbuotojai. Tai pranešė organizacijos atstovai. Incidentas įvyko nepripažintos respublikos Mardakerto rajono Kazanči gyvenvietėje. Dar du „HALO Trust“ darbuotojai buvo sužeisti, jie nugabenti į ligoninę.
Sprogimo aukos ir nukentėjusieji – Kalnų Karabacho gyventojai. Jie važiavo automobiliu, apžiūrėdami teritoriją.
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.
Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho konflikto taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.“
Štai tokius tendencingumus sunku pateisinti. Net jei ši pozicija prasiveržia netyčia, neturint blogos valios, vis dėlto taip rašyti, kaip informaciją „Kalnų Karabache sprogus minai, žuvo trys organizacijos „HALO Trust“ darbuotojai“ pateikė agentūros ELTA ir TASS, – negalima. Juk šioje informacijoje nėra svarbiausio akcento – kam, vadovaujantis tarptautiniais įstatymais bei visuotiniais teisingumo principais, privalo priklausyti Kalnų Karabachas. Bet Lietuvos nuomonė, dar sykį primenu, – labai aiški. Be jokių „gal“, „tikriausiai“. Oficialusis Vilnius kartu su ES ir NATO partneriais tvirtina, kad Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija, kad šios žemės iš Azerbaidžano atimtos neteisėtai ir kad jas privalu kuo greičiau grąžinti teisėtam šeimininkui.
Kokie Kalnų Karabacho okupacijos nuotoliai?
Aš neraginu, kad, rašydami apie Jerevano – Baku nesutarimus, dar primintume, kokius nuostolius Azerbaidžanas patyrė dėl Rusijos remiamos Armėnijos išpuolių. Nors šią informaciją taip pat būtų galima skelbti. Pavyzdžiui, oficialusis Baku mano, kad Kalnų Karabacho ir dar septynių gretimų rajonų okupcija jam kaštavo 818 milijardų JAV dolerių. Oficialusis Baku taip pat teigia, jog Kalnų Karabachą su karine Rusijos pagalba užimdami armėnų separatistai surengė 103 genocido, 107 – deportacijos, 113 – smurto, 115 – karo nusikaltimų atvejus bei 116 sykių nusižengė tarptautinėms humanitarinėms normoms.
Suprantu, tai – slidi tema. Duomenys nebūtinai absoliučiai tikslūs. Tačiau tai, kad Vakarai traktuoja Kalnų Karabachą esant azerbaidžanietiška teritorija, – nekelia jokių abejonių.
Tad kodėl mes vis dar kartais aiškiai neįvardiname kaltųjų?
Armėniški mitai nėra tiesa
Lietuvoje gajūs mitai, esą Armėnija – labai sena valstybė, kurią dar žiloje senovėje sunaikino žiaurūs musulmonai. Todėl krikščioniškai Lietuvai neva privalu palaikyti armėnus. Prisimenu, kaip Vilniaus Karininkų Ramovėje pristatydamas savo knygą apie Azerbaidžano istoriją „Juodojo Sodo tragedija“ sulaukiau prof. Vytauto Daujočio replikos, girdi, Armėnija – tūkstančius metų skaičiuojanti valstybė, egzistavusi dar tuomet, kai jokio Azerbaidžano nė nebuvo (cituoju iš atminties).
Tąsyk nesiginčijau. Ir vis dėlto keista, kad kai kurie mūsų šviesuoliai, įskaitant ir internetinius komentatorius, primygtinai liepiančius šių eilučių autoriui „liautis ginti musulmonus“, puikiai prisimenama, ką prieš tūkstantį metų veikė armėnai, o kas Pietų Kaukaze dėjosi žymiai vėliau, sakykim, prieš šimtą arba du šimtus metų, – nenori prisiminti. Net jei iš tikrųjų prieš keliolika šimtmečių egzistavo minėta armėnų valstybė, kunigaikštystė ar karalystė, ar tai reiškia, kad dabartinės valstybių sienos turi būti braižomos būtent pagal anuos senuosius laikus? Mes kadaise irgi turėjome nuo jūrų iki jūrų išsiplėtusią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Bet jei šiandien pradėtume reikalauti kadaise valdytų teritorijų, Pasaulis mus laikys pavojingais bepročiais.
Beje, kokiais argumentais remiantis (Turkija ir Azerbaidžanas savo archyvus atvėrė istorikams, politikams, žurnalistams, o Armėnija – ne) armėnams galima pretenduoti į Kalnų Karabachą? Juk per pastarąjį tūkstantmetį nutiko daug svarbių, neginčijamų įvykių, bylojančių, jog Pietų Kaukaze paskutiniaisiais šimtmečiais dauguma gyventojų buvo ne armėnai, o azerbaidžaniečiai. Pavyzdžiui, dar 20-ojo amžiaus pradžioje dabartinė Armėnijos sostinė Irevanas (Jerevanas) buvo musulmoniškas – azerbaidžaniečių ten gyventa žymiai daugiau nei armėnų. Tai – ne išsigalvojimas. Ką jau bekalbėti apie tuomtinę Kalnų Karabacho nacionalinę sudėtį?
Kaip kolonizuotas Pietų Kaukazas?
Nejaugi mes tokie akli, kad nežinome, jog Rusija ištisus 150 metų nuo pat 1763 iki 1913 vykdė brutalų, kryptingą Kaukazo kolonizavimą. Tiksliau tariant, kolonizavo Pietų Kaukazą ne vien rusų, kiek Rusijos imperijai lojaliais armėnų tautybės žmonėmis. Kaip rašo publicistas Leonas Jurša praėjusiais metais išleistoje monografijoje „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ (2017-ieji, Mokslotyros institutas), „Rusija, perkeldama armėnus į užkariautas žemes, ne tiek saugojo juos nuo asimiliacijos Irano ir Osmanų valstybėse, kiek siekė savo politinių, konfesinių ir apskritai kolonijinių tikslų“. Žodžiu, 1828 metais perkelta 40 tūkst. armėnų, 1829-aisiais – apie 90 tūkst… Ir taip – ne vieną sykį ne vieną dešimtmetį. Ypač lemtinga azerbaidžaniečiams buvo 1828-aisiais tarp Irano ir Rusijos pasirašyta Turkmančajaus sutartis, kada armėnus pradėta masiškai kelti į azerbaidžaniečių gyvenamas teritorijas. Tad prof. V. Daujočiui ir jo bendraminčiams siūlyčiau domėtis ne tik tuo, kas tuose kraštuose dėjosi prieš 1000 metų, bet ir įvykiais, kurie nutiko prieš 100 ar 50 metų. Taip bus racionaliau.
Dar vienas kadras iš meninio filmo apie Azerbaidžaną „Ali ir Nino”. Režisierius – Asif Kapadia
Ypač nederėtų pamiršti, kada sustiprėjo mitai apie neva kadaise egzistavusią Rytų ir Vakarų Armėniją. Ogi tada, kai Sovietų imperiją valdė Stalinas, specialiai kiršinęs tautas drastiškai perbraižydamas žemėlapius bei dirbtinai organizuodamas tautų kraustymus. Nejaugi imsime ir aklai patikėsime akademikais, istorikais, kurie rašė armėnų tautos istoriją akylai prižiūrint Stalinui? Šios versijos Armėnijoje mielai tiražuojamos.
Armėnija tampa Rusijos gubernija
O dabar – apie naujausius laikus, bylojančius, kad Armėnija ir šiandien tebėra Rusijos provincija.
Jau senokai Armėnijoje dislokuotoje 102-ojoje Rusijos karinėje bazėje (pagal sutartį ji ten dar labai ilgai veiks) nūnai formuojamas karinės policijos padalinys. Apie tai pranešė Rusijos karinių pajėgų Pietų karinės apygardos spaudos tarnyba. Naują padalinį sudarys specialistai, kurie įgijo papildomą parengimą karinės policijos mokymo centre Vladikaukaze. Apie tai rašo armėniškas leidinys 1in.am.
Pirmiausia, koks teisinis šio žingsnio pagrindas? Nejaugi Armėnijos ir Rusijos susitarimas numato karinės policijos padalinių dislokavimą 102-ojoje karinėje bazėje? Toks žingsnis panašus į vienašališką Maskvos iniciatyvą.
Rusija kelia pavojų Pietų Kaukazui
Kitas klausimas – ar tai byloja, jog Rusija gausina savo karinį buvimą Armėnijoje neturėdama jokio teisinio pagrindo (Rusijos – Armėnijo sutartis dėl karinės bazės dislokavimo Giumri mieste nenumato karo policijų)? Ir kodėl Rusija gausina pajėgas šioje Pietų Kaukazo valstybėje? Nejaugi nesuvaldo situacijos? Galų gale ar Rusijos karo policija patruliuos tik Giumri, ar turės teisę patruliuoti ir, sakykim, Jerevane?
Tarptautiniai ekspertai mano, kad 102-oji bazė Giumri jau seniai virto nestabilumo židiniu, darydama blogą įtaką kriminogeninei situacijai mieste. Jeigu karinės policijos padaliniai karinės bazės teritorijoje dislokuojami tam, kad užkirstų kelią nevaldomai savivalei, tai Rusija norom – nenorom pripažįsta, kad situacijai valdyti būtina papildoma jėga. Kita vertus, net Rusijos spauda rašo, kad nestatutiniai santykiai Rusijos armijoje yra neveiksmingo valdymo rezultatas, keliantis vidinius pavojus.
Azerbaidžano ekspertai įtaria, kad Rusijos karo policija įkurdinama Armėnijoje tam, kad, prireikus galėtų įtakoti vidaus politiką. Maskva ne kartą užsiminė apie savo pareigą tramdyti visas „spalvotąsias revoliucijas“ visoje posovietinėje erdvėje. O Armėnijoje – ne viskas klota rožėmis. Armėnijoje – milžiniška korupcija. Žmonės gyvena labai skurdžiai. Šalies turtus valdo buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano klanai, todėl masiškas armėnų nepasitenkinimas – įmanomas scenarijus. Juolab kad prieš keletą metų armėnai masiškai išėjo į gatves pasipiktinę aukštomis kainomis būtiniausioms prekėms.
Problema turi ir kitą svarbų komponentą. Rusijos ir Vakarų priešpriešos fone Rusija akivaizdžiai gausina savo karinį buvimą Armėnijoje. Rusijos karinė bazė Giumri mieste tampa gėdingu Armėnijos kolonizavimo simboliu (panašiai – kaip ir Rusijos karinės bazės Baltarusijoje).
Svečiai iš Rusijos
Įdomu ir tai, kad pastarąjį mėnesį Armėnijoje apsilankė iškart dvi Rusijos parlamentinės delegacijos. Prieš porą savaičių į Jerevaną atvyko Federacijos Tarybos delegacija, vadovaujama Tarptautinių reikalų komiteto vadovo Konstantino Kosačiovo, o šiomis dienomis parlamente viešėjo Valstybės Dūmos deputatai, vadovaujami NVS reikalų ir ryšių su tėvynainiais komiteto pirmininko pavaduotojo Konstantino Zatulino. Vizitai – neatsitiktiniai. Rusijai aršiai konfrontuojant su Vakarais Kremlius intensyviai ieško sąjungininkų rytuose. Bet sunkiai randa. Azerbaidžanas, Kazachstanas, Uzbekistanas, Kirgiztanas stengiasi nepasiduoti Kremliaus spaudimui ir vilionėms. Belieka mažytė Armėnija, pati save įspraudusi į kampą dėl liguistų norų turėti valstybę nuo jūros iki jūros.
Užuot tapusi didžia, Armėnija praranda ir tai, ką turėjo, ką turi. Šiandien Armėnija faktiškai yra Rusijos gubernija. Didžioji dalis Armėnijos įmonių – Maskvos rankose. Politinis elitas seniai tapo Rusijos pastumdėliu. Dar pridurkime, kad “nepriklausomos“ šalies sienas saugo kariškiai iš 102-osios karinės bazės Giumri, ir viskas bus aišku.
Beje, prisiminkime rusų kariškio Valrijaus Permiakovo, išžudžiusio armėnų šeimą, istoriją. Kruvinas susidorojimas su armėnų šeima neprivertė armėnų politikų mažiau bičiuliautis su Kremliumi. Maža to, Armėnijos dalyvavimas V. Permiakovo teisme buvo tik formalus. Kaip turi būti baudžiamas šauktinis, sprendė ne Armėnija.
Žodžiu, įvykiai Armėnijoje ir aplink Armėniją – verti Lietuvos dėmesio. Tik reikia išmokti atskirt pelus nuo grūdų. Per daug ilgai į Pietų Kaukazo istoriją žvelgėme vien Maskvos ir Jerevano akimis.
Juodojo Sodo tragedija. Dailininko Antano Šakalio mozaika. Slaptai.lt nuotr.
Sutikime, reikėtų gerokai pavargti, norint šiandien rasti analitinės, ekspertinės ir nešališkos informacijos apie mums taip menkai pažįstamą šalį, – Azerbaidžaną. Todėl nemenkas atradimas pasirodė lietuvių publicistų Leono Juršos („Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“) ir Gintaro Visocko („Juodojo sodo tragedija“) monografijos apie šią musulmonišką, ganėtinai paslaptingą ir per sudėtingus istorijos vingius gerokai nukraujavusią šalį ir jos tautą.
Atvirai prisipažinsiu, kas pirmiausiai, paėmus šias knygas į rankas, mane nustebino: tai informacijos, preciziškai surinktos bei meistriškai pateiktos, gausa. Ypač tai maloniai nustebina šiais laikais,kuomet rašantieji publicistiką labiau linkę pasikliauti savo susigalvotomis interpretacijomis, o ne gilia faktų analize bei jų susisteminimu.
Abi knygos labai kūrybiškai iliustruotos, išleistos Mokslotyros instituto, išspausdintos „Standartų spaustuvėje“. G. Visocko – 2016 m., L. Juršos – 2017 m.
Bandydamas bent probėgšmais apžvelgti šiuos du veikalus, pirmiausiai norėčiau sustoti ties G. Visocko „Juodojo sodo tragedija“, kurio pavadinimas, išvertus iš azerbaidžaniečių kalbos reiškia Kalnų Karabachas.
Kaip atsirado ši knyga? Anot paties autoriaus, tai ne vienerių metų darbas, pažymėtas kantriu ir nuosekliu faktų rinkimu – po kruopelytę, žingsnis po žingsnio studijuojant kiek įmanoma daugiau ir įvairių šaltinių. Jeigu neklystu, autorius kažkur yra užsiminęs, jog Azerbaidžano tematika yra paskelbęs per 100 straipsnių. Ir štai – rezultatas, sutalpintas į 240 psl. knygą.
Ir, atrodo, jis pavykęs.
O dabar svarbiausias klausimas: kodėl Azerbaidžanas?
Į jį autorius atsako labai paprastai ir nuoširdžiai:
Jokios paslapties nėra. Vaizdžiai tariant, kalčiausias šioje istorijoje… lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė – Mickevičius. Tuomet, kai Lietuvoje mažai kas domėjosi, kam turi priklausyti Kalnų Karabachas – armėnams ar azerbaidžaniečiams, į rankas pateko V. Krėvės tekstai, kuriuose apie azerbaidžaniečius rašoma labai palankiai. Tai buvo neįprasta, mat apie armėnus Lietuvoje anuomet vyravo palankesnė nuomonė nei apie azerbaidžaniečius. Ir vis dėlto Azerbaidžano sostinėje Baku kadaise gyvenusį mūsų rašytoją sunku įtarti buvus tendencingą ar nesąžiningą! Pradėjau ieškoti papildomų argumentų, faktų, skaičių. Pasirodo, apie azerbaidžaniečius Lietuvoje paskleista daug klaidinančių mitų…
G. Visocko knygą sąlyginai galima suskirstyti į tris dalis. Pirmojoje vyrauja faktinė publicistika, paremta asmeniniais pastebėjimais (publicistas ne kartą lankėsi šioje šalyje, artimai bendravo ne tik su paprastais piliečiais, bet ir žinomais visuomenės veikėjais – aut. past.); antrojoje – skaudžios azerbaidžaniečiams Kalnų Karabacho temos nagrinėjimas. Trečiojoje dalyje autorius pateikia gausybę nenuginčijamų faktų apie tai, kaip per kelis šimtmečius azerbaidžaniečių tauta patyrė begalę neteisybių ir skriaudų, pralaimėjimų, neteko daug savo teritorijų.
Būdingas šios knygos bruožas – nesumeluota autoriaus meilė šiai šaliai. Pripažinkime – to nesuvaidinsi net ir būdamas labai rafinuotu rašytoju.
…Gegužės 28-ąją norėčiau būti Azerbaidžane. Jei tik atsirastų galimybė, nedvejodamas skrisčiau į Azerbaidžaną pažiūrėti, kaip šios rytietiškos, musulmoniškos šalies žmonės švenčia Nepriklausomybės dieną (…). Taip, mums, lietuviams, ši diena – neįsimintina. Jokių iškilmių. O azerbaidžaniečiams gegužės 28-oji – šventas reikalas (…). Tai – lietuviškosios Vasario 16-osios analogas. Būtent 1918-ųjų gegužės 28-ąją buvo įkurta Azerbaidžano demokratinė valstybė. Beje, Azerbaidžanas anuomet buvo vienintelė pasaulietinė valstybė musulmoniškuose Rytuose. Tik, skirtingai nei Lietuva, ji nepajėgė atremti tuometinės sovietinės Rusijos klastų bei puolimų. Po kelerių metų Azerbaidžaną okupavo sovietinė Rusija, ir okupacija tęsėsi beveik iki 1991-ųjų (…).
Apie Azerbaidžaną lietuviškai jau išleista be „Juodojo Sodo tragedijos” dar keletas svarbių veikalų: istoriko Algimanto Liekio ir publicisto Leono Juršos darbai, kuriose gvildenamos Pietų Kaukazo tautų problemos. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau toji meilė tolimajam kraštui, toli gražu, nereiškia autoriaus angažuotumo vertinant istorinius įvykius. Publicistas tiesiog kelia klausimus: kodėl Pietų Kaukaze dar septynioliktojo amžiaus pradžioje vyko sistemingas armėnų tautybės žmonių perkėlimas, kurį organizavo Rusijos imperija; kodėl ir dabar tarp šių dviejų tautų tvyro nuolatinė įtampa; kodėl armėnai nenori pripažinti, kad jau su šiuolaikinės Rusijos pagalba okupuotame Kalnų Karabache – istorinės azerbaidžaniečių šaknys, ir pan.?
Mano kukliu manymu, tie klausimų knygoje iškėlimai galėtų turėti ne tik pažintinę prasmę, besidomintiems geopolitika, bet ir edukacinę reikšmę esamiems bei būsimiesiems politologams, vertinantiems dabartinio pasaulio konstruktą, politinius prieštaravimus ir ateities vizijas.
Gaila, bet šiandieniniame pasaulyje beprotiškas įvykių greitis, jų kaita užgožia atrodytų dar nesenus okupuotų tautų skaudulius. Ką jau kalbėti apie 1991 – 1994-aisiais su rusų kariuomenės pagalba armėnų okupuotą Kalnų Karabachą, jei senojoje Europoje vis rečiau minima ligi šiol nuo Rusijos okupantų rankų krauju liejama Ukrainos žemė…
Štai kodėl, manau, verta ir net reikia perskaityti Juodojo sodo tragediją. Taip pat ir Tautų likimus pakeitusių politikų sprendimus. Tai, sakyčiau, retos knygos mūsų istoriografijoje.
Retos ir pamokomos.
Perskaityti ir apmąstyti vieną, mano manymu, baisiausių šiuolaikinės (?) žmonijos ydų, – tai trumpą atmintį, dėl kurios atsiranda visuotinis nesusikalbėjimas, skirtingas, neretai kardinaliai priešingas istorinių faktų interpretavimas.
Juk dar Julijus Cezaris yra rašęs: „Blogiausia, kad žmonės prisimena tik tai, kas įvyko paskiausia. Paikų žmonių atmintyje išliks ne blogi šių nusikaltėlių (…) darbai, o bausmė, kurią jiems skyrėme, – ypač, jeigu ji bus neįprastai žiauri“.
Dabartiniame pasaulyje, ačiū Dievui, jau nekalbama apie žiaurias bausmes, bet ir vis rečiau, deja, kalbama apie tiesos ir teisingumo atstatymą karų ir kitokių negandų draskomose šalyse.
Viena iš tokių – ir yra Azerbaidžanas.
Istorija, kaip žinoma, yra linkusi kartotis. Šiandien mes vėl regime tautų kraustymąsi. Pabėgėlių srautai iš Rytų vėl plūsta į Europą. Vieni bėga dėl sotesnio duonos kąsnio, kiti – nuo karo nešamos mirties.
Man regis, kad ir dėl to, jog gerai neapmąstome praeities žmonijos padarytų klaidų ir neteisybių, šiandien vieningoji (?) Europa nebežino, ką daryti su naujais iššūkiais, yra paskendusi tarpusavio ginčuose.
Faktai, net jeigu jie ir nuogi, turi versti juos įsiminti. Kam? Į šį klausimą, regis, taikliausiai atsakė prof. dr. Istorikas Algimantas Liekis, taip pat besidomintis Azerbaidžano istorija:
„Prisiminti derėtų pirmiausia pragmatiniais sumetimais: ne visi atvykėliai, ne visi priglaustieji elgiasi taip, kaip derėtų elgtis svečiams. Ilgiau užsibuvę svečiai puola reikalauti lygiai tokių pat teisių, kokiomis vadovaujasi tikrieji šeimininkai. Kartais svečiai net išstumia tikruosius šeimininkus lauk.
Gintaro Visocko knyga „Juodojo sodo tragedija“ (išleista Mokslotyros instituto, spausdino „Standartų spaustuvė“, 2016) apie skaudžius ir prieštaringus Azerbaidžano ir Armėnijos santykius (Juodasis Sodas – taip verčiasi iš azerbaidžaniečių kalbos Kalnų Karabacho pavadinimas) į mano rankas pateko atsitiktinai. Tačiau kartą prisėdęs pavartyti šią knygą, nepastebimai pačiam sau įsitraukiau, pamiršęs viską aplinkui, ir, kaip sakoma, knygą prarijau vienu ypu.
Apie Azerbaidžaną lietuviškai be „Juodojo Sodo tragedijos” išleista dar keletas svarbių veikalų. Pavyzdžiui, istoriko Algimanto Liekio ir publicisto Leono Juršos darbai. Slaptai.lt nuotr.
Taigi mažiausias dalykas, ką čia randame – tai intriguojantys, nepaliekantys skaitytojo abejingu pasakojimai. Kita vertus, kai nusprendžiau parašyti atsiliepimą apie savo įspūdžius, iškart supratau, kad nepatrauksiu iki normalios recenzijos, nesu pajėgus pateikti atsakingą leidinio aprašą dėl tos paprasčiausios priežasties, jog trūksta kompetencijos savarankiškai pasamprotauti apie tokią slidžią problematiką kaip dviejų tautų tragiška priešprieša, – reikėtų visą vasarą prasėdėti skaitant įvairiausio pobūdžio žinynus, istorikų darbus, bent apytikriai susipažinti su įspūdinga istoriografija.
Jeigu sakysite, kad dėl to nėra ko kvaršinti galvos, nes mūsų autorius už mus visus susipažino su reikalingais istoriniais šaltiniais, leisiu sau pastebėti, kad garbusis autorius visiškai nesislapsto, jog labai aiškiai yra užsiangažavęs Azerbaidžano naudai, kai, tarsi siekdamas nuomonių balanso, bando nusakyti įvykių eigą tuo rakursu, kaip tai atrodo žiūrint iš Baku pusės.
Kita vertus, nepasakyčiau, kad čia žiūrimą į skaudžių prieštarų susipynusį mazgą azerbaidžaniečio akimis, greičiau yra taip, kad skaudžią istoriją mums gviešiasi papasakoti žurnalistas, į pasaulį žiūrintis įsimylėjusio Azerbaidžaną žmogaus akimis. Taigi kitas klausimas, kurį čia, kviečiant skaityti šią knygą, galime kelti – ar meilė gali būti geras patarėjas, siekiant tiesos, teisingo dalykų padėties nušvietimo, bandant susivokti ne paprastoje situacijoje?
„Juodojo Sodo tragedija”. Žurnalisto Gintaro Visocko knyga apie Azerbaidžaną. Slaptai.lt nuotr.
Meilė, švelniai tariant, nėra privaloma įsipareigojimo objektyvumui sąlyga, ar ne? Tačiau mūsų situacija yra ypatinga tuo, kad mes paprastai vadovaujamės armėniška įvykių versija, taigi reikia didelio pasišventėlio, kuris ryžtųsi papasakoti kitą, ne tokią patogią versiją. Be to, tai nereiškia, kad diametraliai priešingi pasakojimai vienodu laipsniu iškreivina erdvę, o tiesa slypi kažkur per vidurį. G. Visocko knyga yra verta doro pagyrimo dėl to, jog ji padeda didesniu ar mažesniu laipsniu išsivaduoti iš prigijusių stereotipų, įsisenėjusių štampų, atkreipdama dėmesį į aplinkybes, kurios negali būti paaiškintos ankstesnio pasakojimo schemoje, kartas nuo karto primena faktus, įpareigojančius prasikrapštyti akis.
Kai pagalvoji, reikia įdėti pastangų, jog mes prisimintume akivaizdų faktą, kad ne Azerbaidžanas užpuolė Armėniją, o Armėnija iniciavo separatistinių nuotaikų įsivyravimą Kalnų Karabache ir keliuose šalutiniuose Azerbaidžano jurisdikcijose rajonuose, taigi pasitvarkė čia lygiai taip, kaip dabar tvarkosi Rusija Ukrainos žemėse, kuriose žymią populiacijos dalį sudaro rusakalbiai gyventojai. Iš tiesų, kaip primena autorius, labai panašiai buvo okupuotos Padniestrė, Abchazija, Krymas…
Žinia, Kalnų Karabachas buvo okupuotas ir dabartinis apsišaukėliškas jo status quo yra įtvirtintas su tų pačių rusų pagalba. Skaitant šią knygą ne kartą turėjau progą pagalvoti apie tai – kaip reaguotume mes, jeigu nuo Lietuvos būtų atplėštas Vilniaus kraštas, Klaipėda?.. Taigi žiauriu akibrokštu reikia laikyti knygoje aptariamą faktą, kad Lietuvos Seime andai buvo įkurta draugystės su Kalnų Karabachu, civilizuotų šalių nepripažįstamu valstybiniu dariniu, draugija. Galima daiktas, toks nesusipratimas kyla ne iš blogos valios, bet iš baisaus neišmanymo, tačiau nuo to ne lengviau ant dūšios susipratusiam piliečiui. Žala neišmatuojama tik galimais nuostoliais diplomatinių santykių su Azerbaidžanu plotmėje, ne mažiau nesmagu dėl to, kad mūsų tautos atstovai šiuo atveju kažkaip atmestinai, padrikai, nepreciziškai elgiasi pačios teisingumo idėjos atžvilgiu.
Labai švariai knygos puslapiuose ne kartą nuskamba žodžiai, tampantys savotišku knygos leitmotyvu, kad Azerbaidžanas labai taktiškai, neįkyriai beldžiasi į mūsų duris, korektiškai primena apie savo viltis, kad bus laikomasi bent formalaus teisingumo principų, o mes neretai atsisukame su pikta grimasa veide.
Nedidelė paslaptis, kad armėnų diasporos JAV ir kai kuriuose Europos šalyse yra įtakingi lobistai, išmaniai primetantys tendencingą požiūrį vyriausybėms ir šalių visuomeninei nuomonei. Ta proga prisiminiau, kad dar Imannuelis Kantas, atkreipęs dėmesį į šios tautos žmonių protingumą ir apsukrumą, sugebėjimą daryti įtaką aplinkybėms, viename iš savo paskutiniųjų darbų „Pragmatinė filosofija“ yra palikęs tokius žodžius: kur praėjo armėnas, ten ir žydui nėra ką veikti…
Kita vertus, ne paslaptis ir tai, kad pastaraisiais dešimtmečiais ekonomiškai labai sustiprėjęs, tampantis vis labiau įtakingu geopolitiniu žaidėju Azerbaidžanas įdeda nemažai pastangų gerinant savo įvaizdį pasaulyje, ypač ieškodamas būdų laimėti Vakarų pasaulio žmonių simpatijas. Taigi kyla klausimas – ar ir mūsų autorius yra lobistas tradicine to žodžio reikšme, besistengiantis dėl Azerbaidžano naudos pagal įprastą lobistinės veiklos kanoną?
Pradėjome knygos aptarimą nuo fakto konstatavimo, kad Azerbaidžanas yra mūsų autoriaus pasija, kitaip tariant, tokia meilė, kurios neįmanoma nuslėpti kaip žarijos išdžiūvusioje šieno kupetoje, bet įsivaizduojame, kad visados atsiras toks įtarumo metodologijos pasekėjas, kuris norės paklausti – ar šis autorius nederina savo meilės su kokio nors pobūdžio merkantiliniu suinteresuotumu? Jeigu klausiate mano nuomonės, pasakyčiau taip, kad, regis, šios knygos autorių veža savosios misijos prasmingumo suvokimas, tikėjimas, kad pilnutinė tiesa ir įvairiapusiškesnis aplinkybių žinojimas jo paties tautiečiams yra labiau reikalingas dalykas nei dalinė tiesa ir selektyvus faktų grupavimas.
Todėl esu įsitikinės, kad mūsų politikams ir diplomatams, mezgantiems ryšius su Azerbaidžanu, labai svarbu būtų pasinaudoti šio žurnalisto įdirbiu, įsiklausyti į jo patarimus, pasimokyti subtilumo bendraujant su rytų žmonėmis.
Kas šioje knygoje manęs neįtikino? Neneigdamas armėnų žudynių, įgijusio masinį pobūdį XXa. pradžioje, fakto, autorius siekia įvardyti ir tas aplinkybes, kurios pastūmėjo Osmanų imperiją į kraštutinius veiksmus. Esą tai buvo armėnų, dažnai gyvenusių pasienio zonose, nelojalumas, konfliktų metu šiai tautinei mažumai visados renkantis priešišką musulmoniškai imperijai šalių, o ypač Rusijos, pusę. Žinia, norint mušti, visados gali rasti lazdą.
Kita vertus, net jeigu nurodytos aplinkybės būtų didesniu ar mažesniu laipsniu teisingos, kalbėti apie tai, mano galva, nederėtų, nes tokiu atveju, norime to, ar nenorime, pasitarnaujame žudynių fakto racionalizacijai, kas, žinoma, nėra žudynių legitimacija ar kažkoks pateisinimas, tačiau vis dėlto verčia nejaukiai susigūžti. Kaip atrodo bent man, net vardan tiesos objektyvumo ir labiau visapusiško aplinkybių nušvietimo tokie išvedžiojimai nėra labai tinkami. Tai sakau tikrai ne dėlto, kad pasirodyčiau teisingesnis ir pažangesnis už autorių, bet todėl, jog nutylėti šio man nemalonaus akibrokšto negaliu, nors tu ką.
Teisingi yra daugiakartiniai pastebėjimai knygoje, fakto priminimai, kad tik su rusų palaikymu šiandien Armėnija įtvirtina savo interesus, tačiau savo ruožtu galėtume atšauti, kad, galimas daiktas, armėnų populiacija renkasi Rusijos pusę ne iš didelės meilės, o verčiama būtinybės, neturėdama kitų alternatyvų. Kita vertus, šioje knygoje yra keliama labai intriguojanti hipotezė, kurią dar reikėtų patikrinti ir išbandyti kontrargumentų sekoje, dėl to, kad su Rusija armėnų tauta susiejo savo likimą daug anksčiau nei mes esme įpratę manyti, toks armėnų apsisprendimas neva nėra tik mūsų laikais susiklosčiusių aplinkybių padarinys, bet kyla iš istorijos gelmės ir šios tautos prigimties.
Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.
Knyga „Juodojo Sodo tragedija“ yra autoriaus pažintinių ir publicistinio pobūdžio straipsnių, skelbtų internetiniame www. slaptai.lt portale 2013 – 2016-aisiais metais, rinkinys, papildant skelbtą medžiagą ekskursais į tragišką Azerbaidžano istoriją. Tiesą sakant, šio atsiliepimo autorių nustebino neįtikėtinas sugebėjimas sulydyti skirtingų metų ir tematikos publikacijas į vieną visumą, kai paviršiuje glūdinčių siūlių beveik nesimato. Kita vertus, žiūrint jau iš knygos atsiradimo situacijos, ankstesnės publikacijos gali būti prilygintos veidrodžio šukėms, kurios dabar buvo sulipdytos į vientisą veidrodžio ekraną.
Ką atspindi arba, kitaip tariant, rodo toks veidrodis? Ogi – Juodojo sodo tragediją!
Vilniaus Karininkų Ramovėje sausio pabaigoje buvo pristatytos trys knygos, narpliojančios dramatišką Azerbaidžano istoriją. Tai – istoriko Algimanto Liekio veikalas „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“, žurnalisto Gintaro Visocko straipsnių rinkinys „Juodojo Sodo tragedija“ bei publicisto Leono Juršos monografija „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“.
Visi 2016-ųjų rudenį dienos šviesą išvydę darbai – apie sudėtingus Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykius. Azerbaidžano praeitimi besidomintis A.Liekis į šią temą žvelgia istoriko profesionalo, G.Visockas ir L.Jurša – publicistų akimis.
Tiek istorikas A.Liekis, tiek žurnalistas G.Visockas susirinkusiems pasakojo, kas juos paskatino domėtis Pietų Kaukazo regionu, demaskavo apie Azerbaidžaną skleidžiamus tendencingus prasimanymus, pabrėžė, kad šiandieninis Azerbaidžanas siekia draugauti su Vakarų Europa ir kodėl ši musulmoniška šalis verta pagarbos.
Sausio 26-ąją Vilniaus įgulos karininkų Ramovėje surengtoje vakaronėje taip pat buvo svarstyta, kodėl Lietuvai derėtų atidžiau nei iki šiol pažvelgti į azerbaidžaniečių – armėnų nesutarimų priežastis, kodėl mums turėtų rūpėti Kalnų Karabacho ateitis?
Deja, Lietuva ne visuomet sugeba atpažinti agresyviosios Rusijos intrigas Pietų Kaukaze, ne visuomet susigaudo, kuo šios rusiškos klastos pavojingos mums, lietuviams, kuo Kalnų Karabacho netektis, pavyzdžiui, panaši į tuos teritorinius praradimus, kuriuos kadaise patyrė Lietuva, Latvija ir Estija, dėl kurių šiandien kenčia Ukraina, Gruzija, Moldova.
Kai kurie lietuviai nežino net elementariausių faktų: dar XX amžiaus pradžioje Jerevane (Irevanėje) daugumą sudarė azerbaidžaniečiai; carinė Rusija nuo seniausių laikų į azerbaidžanietiškas teritorijas dirbtinai kėlė armėnų tautybės žmones, siekdama turėti ištikimą „penktąją koloną“; 1918-aisiais armėnai dėjosi su Azerbaidžano nepriklausomybę užgniaužusiais bolševikais; 1988-ųjų Sumgaito pogromus, kurių metu šiame mieste buvo persekiojami armėnai, kurstė armėnų teroristinės organizacijos; Kalnų Karabacho konflikte armėnų karinėms formuotėms talkino Rusijos kariniai daliniai; oficialusis Jerevanas šiandien rafinuočiausiais būdais persekioja armėnus, kurie drįsta viešai prabilti, esą Kalnų Karabacho okupacija – pati didžiausia Armėnijos klaida; Armėnijos valdžia ilgiems dešimtmečiams į savo šalį įsileidusi Rusijos karinę bazę…
Taigi šis videointerviu skirtas tiems, kurie nori sužinoti tikrąją, o ne armėnų propagandistų sukurptą Pietų Kaukazo istoriją.
Slaptai.lt redakcija primena, kad Vilniaus Karininkų Ramovėje (Pamėnkalnio gatvė 13) sausio 26 dieną 18 valandą bus pristatomas istoriko Algimanto Liekio veikalas „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ bei žurnalisto Gintaro Visocko publicistinis darbas „Juodojo Sodo tragedija“.
Algimanto Liekio, Leono Juršos ir Gintaro Visocko knygos, kuriose gvildenamos Pietų Kaukazo tautų problemos. Slaptai.lt nuotr.
Mūsų skaitytojai jau žino, kad šiose knygose narpliojami sudėtingi Azerbaidžano – Armėnijos – Rusijos tarpusavio santykiai ir svarstoma, ar oficialusis Vilnius visuomet atpažįsta Rusijos intrigas Pietų Kaukaze.
Į renginį ketinančius atvykti svečius informuojame, kad dienos šviesą išvydo ir trečioji Rusijos intrigų Pietų Kaukaze temą lietuviškai gvildenanti knyga – „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“. Jos autorius – žurnalistas Leonas Jurša.
Štai ką pristatydamas L.Juršos darbą įžanginiame žodyje teigia istorikas A.Liekis.
Publicisto Leono Juršos darbui apibūdinti labiausiai tiktų posakis „Nė vienas žmogus teneišeina pro vartus savo namų“. Tiesa, šios sentencijos autorius – ne istorikas, ne politikas. Tokius žodžius ištarė vienas iš pagrindinių lietuvių rašytojo Petro Dirgėlos istorinio romano „Joldijos jūra“ herojų.
Ir vis dėlto į šį perspėjimą nenumokime ranka, girdi, patarimus dalina tik romano, tegul ir istorinio, veikėjas. Šioje sentencijoje – daug karčios tiesos. Kas laukia tų, kurie kraustosi gyventi svetur? Patogus, sotus gyvenimas ar nuolatiniai pavojai ir nesutarimai su vietiniais?
Tenka sutikti, kad XXI amžiaus tautų maišymąsis – neišvengiamas. Vieni iš gimtųjų namų sprunka ieškodami sotesnės duonos, kiti – smalsumo genami, treti bėga kuo toliau nuo mirtį nešančių karų. Kai kurios tautos gausiai palieka gimtuosius namus, kitos – sėslesnės. Žmonija visais laikais buvo judri, keliaujanti. Ypač dabar.
Tačiau pripažindami, kad keliavimas yra neišvengiamas šių dienų palydovas, nepamirškime, kad kiekvienas gausus, skaitlingas gyvenamosios vietos keitimas, – pavojingas. Pavojingas ir tiems, kurie keliasi, ir tiems, pas kuriuos atvykstama. Juk ne visada skirtingos nacijos, tradicijos ir religijos sugyvena taikiai – nesipykdamos, nesimušdamos, nekariaudamos. Jei tautos kraustosi svetur natūralių priežasčių skatinamos, jei atvykėliai elgiasi padoriai, kukliai, – viena medalio pusė. Jei tautos stumdomos iš vienos vietos į kitą dirbtinai, siekiant ne humanistinių, o vien imperinių tikslų turėti „penktąją koloną“, – lauk didelės bėdos.
Žurnalisto Leono Juršos monografijoje kaip tik ir pasakojama apie vieną negražių tikslų turėjusį tautų kraustymą, prasidėjusį Pietų Kaukaze dar 17-ojo amžaus pradžioje. Kryptingas, skaitlingas armėnų tautybės žmonių perkėlimas į azerbaidžaniečių gyventas žemes, labiausiai kurstytas bei organizuotas Rusijos imperijos, sukėlė daug abipusio nepasitenkinimo, išaugusio į atvirus nesutarimus ir kruvinus susidūrimus. Gaisras iki šiol liepsnoja. Armėnai nebenori prisiminti, kaip, kodėl ir kas juos atgabeno į Pietų Kaukazą. Jie jau nenori pripažinti net azerbaidžanietiškų Kalnų Karabacho šaknų. Taigi 1991- 1994-aisiais su rusų kariuomenės pagalba okupavę Kalnų Karabachą, jie į svetimas teritorijas laikosi įsikibę iki šios dienos. Ir dar nežinia, kuo baigsis armėnų separatistų nenoras pripažinti savo klaidas…
O juk ši Lietuvai menkai žinoma istorija prasidėjo lyg ir taikiai. Atskaitos taškas šioje istorijoje – 1828-ieji metai, kai buvo pasirašyta Turkmančajaus sutartis…
Kam mums derėtų ją įsiminti? Prisiminti derėtų pirmiausia pragmatiniais sumetimais: ne visi atvykėliai, ne visi priglaustieji elgiasi taip, kaip derėtų elgtis svečiams. Ilgiau užsibuvę svečiai puola reikalauti lygiai tokių pat teisių, kokiomis vadovaujasi tikrieji šeimininkai. Kartais svečiai net išstumia tikruosius šeimininkus lauk.
Taigi sausio 26-ąją dieną renginio svečiams pristatysime ir L.Juršos darbą „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“.
Dienos šviesą išvydo Gintaro Visocko knyga „Juodojo sodo tragedija“.
Tai – antroji Mokslotyros instituto išleista knyga apie Azerbaidžaną. Pirmą, „Tautų kraustymai Kaukaze XX a.“, parašė istorikas Algimantas Liekis. Šį kartą į Azerbaidžano praeitį ir dabartį pažvelgta lietuvio žurnalisto akimis.
Juoduoju sodu azerbaidžaniečiai nuo seno vadino Kalnų Karabacho kraštą, tuo sakydami, kai tai – brandus, derlingas, gyvybingas sodas. Jau visą ketvirtį amžiaus šis kraštas yra kruvina Azerbaidžano žaizda.
Autorius klausia: kodėl Lietuva ne visuomet prisimena, jog Kalnų Karabachas ir septyni greta esantys Azerbaidžano rajonai atplėšti jėga, dalyvaujant ne tik Armėnijos, bet ir Rusijos karinėms pajėgoms, paminant visas tarptautines normas bei taisykles? Gimtųjų namų neteko vienas milijonas taikių azerbaidžaniečių!
O juk iš azerbaidžaniečių atimti Kalnų Karabachą yra tas pats, kaip iš Lietuvos atimti Vilniaus kraštą, iš Latvijos – Latgalos žemes, iš Estijos – Narvą.
Apie Ugnies šalį – be išankstinio nusiteikimo
Autorius atsako į numatomą skaitytojų klausimą, kodėl jis domisi Azerbaidžano istorija ir nūdienos gyvenimu. Tam G.Visocką paskatino lietuvių rašytojo Vinco Mickevičiaus-Krėvės, kadaise gyvenusio legendomis apipintame senajame Baku mieste, raštai. Mūsų literatūros klasikas apie lietuviams beveik nežinomos Ugnies šalies už Kaukazo kalnų garbingą praeitį rašė pakiliai ir vaizdingai. Rašytojas žavėjosi šiuo daug iškentėjusiu kraštu ir jo ištvermingais žmonėmis.
Žurnalisto Gintaro Visocko knyga „Juodojo sodo tragedija”.
V.Krėvė papasakojo ir apie tai, kaip bolševikai su savo bendrais 1920 metų pradžioje pasmaugė ką tik susikūrusią nepriklausomą Azerbaidžano respubliką – vienintelę pasaulietinę valstybę musulmoniškuose Rytuose, ir perspėjo, jog Maskva nepraleis progos pavergti ir Lietuvą.
Azerbaidžanas, – rašo Gintaras Visockas savo knygoje „Juodojo sodo tragedija“, – tolima musulmoniška šalis, bet jos istorija, įskaitant ir pergales, ir praradimus, labai panaši į mūsiškę, lietuviškąją. Lietuva turinti ko pasimokyti iš Azerbaidžano. Azerbaidžanas vertas to, kad mes, lietuviai, jį geriau pažintume, su juo susidraugautume.
Deja, iš SSRS vergijos išsilaisvinusioje Lietuvoje ėmė šaknytis mitai, esą Azerbaidžano valstybė skriaudžia savo kaimynus, tautines mažumas ir, be naftos verslovių, neturi nieko įdomaus.
Po to, kai Armėnija su Rusijos pagalba nuo Azerbaidžano ginklu atplėšė Kalnų Karabachą ir kitas žemes, Lietuvoje, pasak autoriaus, nesusivokiama ar nenorima suvokti, kas agresorius, o kas – auka.
Autoriaus akimis, Vakaruose, taip pat ir Lietuvoje, vis nutylima apie Azerbaidžaną net ir tada, kai jis vertas akivaizdaus pagyrimo, užtarimo ar pagarbos. Dažniau ieškoma priekabių. O štai dėl Armėnijos viskas priešingai.
Žurnalistas daug kartų lankėsi Azerbaidžane ir teigia, jog ši šalis ne tokia, kokią paprastai įsivaizduojame. Azerbaidžanas daug modernesnis, civilizuotesnis, demokratiškesnis, tvarkingesnis, draugiškesnis, taikingesnis, nei Vakarai linkę manyti.
Autorius pasakoja apie savo keliones į Azerbaidžaną, kur dalyvavo tarptautiniame humanitariniame forume, lankėsi pabėgėlių iš Armėnijos ir armėnų okupuotų Azerbaidžano žemių stovyklose, kalbėjosi su kolegomis, politikais ir paprastais žmonėmis. Žurnalisto pašnekovai stebėjosi, kodėl Europoje esam tiek daug žmonių, palaikančių ne auką, o agresorių.
Iš tikrųjų, sutinka autorius, Lietuvoje nemažai kalbama ir rašoma apie čečėnų, gruzinų, moldavų, ukrainiečių nuostolius priešinantis Rusijos agresijai, o apie Azerbaidžano netektis dėl Rusijos palaikomos Armėnijos agresijos žinoma mažai.
Azerbaidžano vadovybė siekia draugauti tiek su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, tiek su Europos Sąjunga. Todėl prarasti galimybę bendradarbiauti su šia musulmoniška valstybe vien dėl to, kad tai nepatinka Armėnijai, būtų, autoriaus nuomone, šiurkšti ir strategijos, ir taktikos klaida.
Apie tikrąsias nesantaikos su armėnais priežastis Azerbaidžane pastaruoju metu leidžiama daug mokslinio pobūdžio knygų anglų, prancūzų, rusų, net armėnų ir lietuvių kalbomis. Tačiau tie veikalai neprieinami plačiajai auditorijai. Norint į juos įsigilinti, reikia skirti tam laiko ir pastangų, todėl naivu tikėtis, jog Lietuvos skaitytojai pulte puls narplioti painių turkų ir azerbaidžaniečių nesutarimų su armėnais istorijos mazgų. Autoriaus nuomone, Azerbaidžanas turėtų šaliai skaudama tema leisti ir kitokias knygas – parašytas paprastai ir suprantamai. Kadangi tokių apibendrinimų stinga ir lietuviškosios žiniasklaidos erdvėje, autorius sako ryžęsis kažkiek užtaisyti šią spragą.
Jeigu jau genocidas – tai kodėl tik armėnų?
Savo knygoje Gintaras Visockas primena, kokį pageidavimą išgirdo amerikiečių mokslininkas, Kaukazo tautų istorijos tyrėjas Robertas Hjusonas (Hewson), viešėdamas Jerevane: jums, vakariečiams, nėra reikalo patiems tyrinėti – tiesiog išverskite į kitas kalbas Armėnijos mokslų akademijos darbus.
Slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas.
Armėnai turbūt labai nesupyko, kai Lietuvoje 2014 metais išėjo dabar nedaug kam žinomo austrų rašytojo Franco Verfelio (Franz Werfel, 1890-1945) romano „Keturiasdešimt Musa Daga dienų“ vertimas. Prieš 80 metų šią knygą parašęs autorius pačioje Austrijoje nepamirštas – 1990 metais ten išleistas jam skirtas pašto ženklas. O 1995-aisiais austrų rašytojo portretas pasirodė ir ant pašto ženklo Armėnijoje – čia jį pagerbė už tai, kad savo romane Osmanų imperijos pavaldinius armėnus vaizduoja kovotojais prieš turkų priespaudą ir terorą. Armėnus gaudo ir tremia, o čia keli tūkstančiai žmonių 40 dienų neva didvyriškai ginasi nuo vyriausybinės kariuomenės ant Mozės kalno, Viduržemio jūros pakrantėje, kol pagaliau juos išsigelbsti prancūzų atsiųstais karo laivais.
Tuo tarpu kito austro – autoritetingo istoriko ir rašytojo Ericho Faiglo (Erich Feigl, 1931-2007) – lietuviškai išleistų knygų neturime. Gali būti, jau patys pavadinimai (rusiškai išėjo „Армянская мифомания“, „Миф террора. Армянский экстремизм: его причины и исторический контекст“ ir kt.) atgraso leidėjus: nediplomatiška armėnus taip vadinti…
Tuo tarpu E.Faiglas tvirtina, jog Verfelis savo romaną sukūrė pasikliaudamas vienašališkais armėnų liudijimas ir jų pakištomis klastotėmis. E.Faiglo surinktais įrodymais, didvyriškoji Musa Dago gynyba buvo vienas iš daugelio armėnų sukilimų, parengtų padedant su Osmanų imperija kariaujančioms Santarvės šalims – Didžiajai Britanijai, Prancūzijai ir Rusijai.
Maža to! E.Faiglas tvirtina (ir anaiptol ne jis vienas), kad 1915-1916 metais ir vėliau Osmanų imperijos rytinėse provincijose (Rytų Anatolijoje) nepalyginti daugiau nei armėnų žuvo turkų ir kurdų – nuo vietinių armėnų sukilėlių ir Rusijos kariuomenės priešakyje į šias provincijas įsiveržusių vadinamųjų armėnų savanorių būrių.
Armėnų tautoje balandžio 24-oji – Didžiosios piktadarystės aukų atminimo diena; dar dviejose dešimtyse pasaulio valstybių, taip pat ir Lietuvoje, toji piktadarystė minima kaip armėnų genocidas. Jo 100-mečio išvakarėse Lietuvos Seimui pateiktame Parlamentinių ryšių su Armėnijos Respublika grupės pirmininkės Dangutės Mikutienės pranešime pasakyta, kad 1915-1916 metais buvo sunaikinta apie 1,5 milijono armėnų. Apie mažiausiai 2 milijonus žuvusių musulmonų – nė žodelio.
Jeigu jau genocidas – tai kodėl tik armėnų?
Amerikiečių mokslininkas Džastinas Makartis (Justin McCarthy) taip aiškina: Vaizduoti Pirmojo pasaulinio karo įvykius kaip armėnų genocidą paprastai pavyksta dėl nedidelės gudrybės: niekur neminėti musulmonų žudynių, kalbėti vien tik apie armėnų žudymą. Anot šio mokslininko (vėlgi – ne jo vieno), tiesa yra ta, kad Osmanų imperijos rytiniuose rajonuose žuvo ir krikščionys, ir musulmonai. Jie patyrė didžiausias baisybes, ir todėl absurdiška skaičiuoti, kieno kančios buvo didesnės.
Kieno patariamas Lietuvos Respublikos Seimas pripažino armėnų genocidą (2005), sunku pasakyti. Pasak Gintaro Visocko, nė vienas Lietuvos istorikas nebuvo šios temos studijavęs nei turkų, nei azerbaidžaniečių archyvuose. Bet žinome Vakarų valstybes tuoj po karo itin garsinus turkų žvėriškumą – kad pateisintų savo kėslus užgrobti Osmanų imperijos žemes (jas santarvininkai iš anksto buvo pasidaliję tarpusavyje, skyrę dalį ir armėnams). O to tik ir reikėjo armėnams. Jų išeivijoje veikiančios lobistinės organizacijos nuo seniausiai atakavo ir mūsų dienomis atakuoja dar nepriveiktų valstybių parlamentus, vyriausybes, rimtąją žiniasklaidą: pripažinkite armėnų genocidą!
Knygos „Juodojo Sodo tragedija” viršelis.
Sovietų Sąjunga daugelį metų apie tai tylėjo, bet 1965 metais vis dėlto leido Jerevane (tik Armėnijos SSR ir daugiau niekur) viešai paminėti „Didžiosios piktadarystės“ 50-ąsias metines.
Ir ne todėl, kad Kremlius pats praregėjo ar išgirdo armėnų prašymus, o tam, kad įgeltų Turkijai, kuri maždaug tuo metu įstojo į NATO, taigi nusisuko nuo Maskvos. Gryna politika, ne daugiau.
Armėnijos vadovas piktinosi Turkijos valdžia, kodėl ši nepripažįstanti 1915 metais prieš armėnų tautą įvykdyto genocido, – primena Gintaras Visockas tai, kur labiausiai lenkė pasisakydamas per Rusijos televiziją Armėnijos vadovas prezidentas Seržas Sargsianas tuoj po „Didžiosios piktadarystės“ 100-ųjų metinių sukakties. Priekaištavo dėl to ir visai pasaulio bendruomenei. Ir – maža gudrybė – nė žodelio neištarė apie armėnų kovotojų nusikaltimus.
Du pastaruosius dešimtmečius armėnų propaganda itin triukšmingai trimituoja apie armėnų 1915 metais patirtas nelaimes ir reikalauja pripažinti jas genocidu. Bet visa tai – vėlgi tik politika, visa tai daroma tos pačios pasaulio visuomenės akims apdumti – na, užgrobėme Azerbaidžano žemes, bet kaip žiauriai armėnus yra nuskriaudę musulmonai ir to vis nepripažįsta!
Mes priversime juos šaudyti į mus!
Vakaruose, ir toje pačioje Lietuvoje, nešališkai papasakoti kokį nors Azerbaidžano ir Armėnijos santykių epizodą reiškia ne šiaip imti ir papasakoti. Pirmiausia tenka išsklaidyti armėnų užleistą tokią tirštą miglą, kad teisybės spindulys negali pramušti šios miglos, kaip rašė generolas Vladimiras Majevskis, nuo 1895 metų tarnavęs Rusijos generaliniu konsulu Osmanų imperijos rytinėse provincijose ir buvęs ten Didžiojo karo metais.
Išpūsti kas naudinga arba nutylėti nepageidaujama – dar ne viskas musulmonų padarytų armėnams skriaudų propagandoje. Štai ką galime sužinoti iš „Juodojo sodo tragedijoje“ pristatyto britų žurnalisto Skotlendo Lidelo (Robert Scotland Liddell), dirbusio karo korespondentu Kaukaze 1919 metais.
Britų žurnalistas korespondencijoje „Karas su musulmonais. Armėnai vėl puola“ (1919, sausio 30, Tbilisis) rašo, kad tuoj po praėjusį rudenį pasirašytų paliaubų armėnai, pamatę azerbaidžaniečių pajėgas atsitraukiant, išdavikiškai užpuolė musulmonus Zangezūre ir nusiaubė apie 40 kaimų.
Armėnija nelaiminga dėl to, rašo žurnalistas, jog ten stipriausia yra „Dašnakcutiuno“ partija. Tai teroristinė revoliucinė organizacija, kuri daugelį metų sąmoningai kurstė armėnus puldinėti musulmonus. Kai pastarieji duodavo užtarnautą atkirtį, dašnakai imdavo apie tai garsiai šaukti, kad pasaulio akyse sukeltų simpatijas vargšams armėnams.
Sumaniai ir sistemingai varydami propagandą, rašo toliau Lidelas, jie įgyja daug nepelnytų simpatijų. Pasak žurnalisto pašnekovo anglų karininko, armėnų propaganda „engimu“ vadina tai, kas iš tikrųjų yra visiškai užtarnautas atpildas.
Apie tokias provokacijas, kaip rašo Gintaras Visockas, azerbaidžaniečių publicistas Omaras Faikas Nemanzadė tautiečius įspėjo dar 1906 metais. Armėnai pasirengę bet kokiai niekšybei, kad išvarytų azerbaidžaniečius iš Irevanės (Jerevano), Karabacho, Karso (miesto Rytų Anatolijoje): Jie sukels prieš save musulmonus, išprovokavę jų užpuolimą, per kurį sąmoningai patirs didelių nuostolių, o paskui ims raudoti visoje Europoje apie savo begalines kančias.
Sumgaito apybraiža
Šitai dera prisiminti ne vien todėl, kad armėnai iki šiol, prikišamai rodydami šviesiąją savo sukurto mėnulio pusę, slepia kruvinąją. Greitai sueis trys dešimtys metų, o vis tik iki galo nežinome, kas atsitiko tuometinės Azerbaidžano SSR mieste Sumgaite. Apie tai Gintaras Visockas kalba apybraižoje „Sumgaito detektyvas“. Čia pažvelkime į tuos įvykius per aptariamo armėnų propagandos reikalo prizmę.
Sumgaito pogromai (1988, vasario 27-29) dabar jeigu prisimenami, tai trimis žodžiais: azerbaidžaniečiai pjovė armėnus. Esą tarp miestą su didžiausiais vargais pasiekusių iš Armėnijos išvarytų azerbaidžaniečių ėmė sklisti nežinia kieno platinami raginimai atkeršyti armėnams už išvarymą ir tautiečių mirtis; tris dienas mieste chuliganai medžiojo armėnus, padeginėjo ir niokojo jų būstus.
Nemažai autorių, tarp jų ir armėnų, dėl kraujo praliejimo kaltino SSRS pareigūnus, nedavusius įsakymo Sumgaite sutelktiems sovietiniams kariniams daliniams, vidaus kariuomenei ir milicijos pajėgoms malšinti riaušių ir leidusius jų valdomoje žiniasklaidoje skelbti abiejų pusių provokacinius pareiškimus.
Atrodytų, Armėnija čia niekuo nedėta: įnirtusių pabėgėlių kerštas, komunistų valdžios arba neryžtingumas, arba konflikto skatinimas. Tuo tarpu buvęs SSSR valstybės saugumo komiteto (KGB) pirmininkas Vladimiras Kriučkovas vėliau pripažino, jog į Sumgaitą pogromų kurstytojus atsiuntę draugai iš Armėnijos. Nedidelio miesto, galima sakyti Baku priemiesčio, gatvėse į akis krito nauji žmonės: vieni su TV kameromis, kiti – gana niaurios išvaizdos.
Dabar žinome: žmogus, kurstęs minią atkeršyti armėnams už azerbaidžaniečių išvarymą iš Armėnijos, kartu su visais šaukęs „Karabachas mūsų!“, o po to paraginęs „Aš turiu sąrašus, paskui mane!“, tik dėjosi pabėgėliu. Iš tikrųjų tai buvo tris kartus teistas armėnas … Eduardas Grigorianas.
Sumgaito pogromų aplinkybes tyrę sovietiniai tardytojai E.Grigorianą apklausė kaip liudytoją, bet vėliau pabėgėlį atpažino nukentėjusieji ir jis tapo pagrindiniu įtariamuoju. Kaip išaiškinta, Edikas vadovavo pusšimčiui ar daugiau savo kriminalinės praeities nepamiršusių zekų, palaidūnų nepilnamečių ir kitokių riaušininkų, tarp kurių buvo ir du jo broliai; gaujos vadeiva turėjo kažin kokį nežinomų asmenų jam duotą armėnų sąrašą – spėjama, nemokėjusių duoklės armėnų separatistinėms organizacijoms. E.Grigorianą apkaltino 6 žmonių nužudymu (oficialiais duomenimis iš viso buvo nužudyti 26 armėnai ir 6 azerbaidžaniečiai), moterų žaginimu, piliečių turto plėšimu ir naikinimu. Nukentėjusieji – armėnų tautybės. Už visa tai teismas nuteisė jį viso labo 12 metų nelaisvės. 1991-aisiais Armėnija kalinį E.Grigorianą perdavė Rusijai, kur jis netrukus buvo paleistas. Vėliau Azerbaidžanas prašė jį išduoti, bet veltui.
Pasak Kriučkovo, draugams svarbiausia buvo kuo skubiau išvežti iš Azerbaidžano ir per TV kanalus paskleisti Sumgaite nufilmuotus riaušių vaizdus. Netrukus pasaulis pamatė: įsiutę azerbaidžaniečiai muša armėnus. Kriučkovas kanceliariniu stiliumi, bet visiems suprantamai pasakė, ko siekta: sukurti laukinių azerbaidžaniečių įvaizdį ir tuo padėti ideologinį pagrindą savo grobuoniškai politikai Azerbaidžano atžvilgiu.
Armėnams Sumgaito pogromas turėjo priminti Osmanų imperijos represijas prieš tautiečius Pirmojo pasaulinio karo metais ir nuteikti minčiai, kad kelio atgal nėra: Baku jiems neleis gyventi ir Maskva neužtars – mušk azerbaidžaniečius.
Kai Kalnų Karabache tik žiebėsi nesantaikos ugnis, armėnų išeivių Vakaruose šūkaliojimas, kad Jerevano gatves užplūdo milijonas demonstrantų, tebuvo nekaltas melas. Šit ką tomis dienomis ištarė vienas iš armėnų nacionalistų veikėjų, Ašotas Manučarovas: Mes priversime juos šaudyti į mus!
„Juodosios knygos“ laukta 80 metų
Savo knygos „Juodojo sodo tragedija“ 3-iojoje dalyje „Azerbaidžano golgota“ Gintaras Visockas supažindina su 2002 metais išleistu Azerbaidžano nacionalinės mokslų akademijos Žmogaus teisių instituto veikalu „Преступления армянских террористических и бандитских формирований против человечества XIX-XXI вв.“ (Armėnijos teroristų ir banditų grupių nusikaltimai žmonijai XIX-XXI amžiuose). „Trumpąja chronologine enciklopedija“ pavadintą knygą sudaro 400 puslapių. Knygos sudarytojai pratarmėje tikisi ją būsiant artima „Juodajai knygai“, kurios nesuspėjo išleisti 1918 m. gegužės 28 d. įkurtos Azerbaidžano Demokratinės Respublikos vyriausybė (1920 metų pavasarį Baku užėmus Rusijos bolševikų kariuomenei, Azerbaidžanas tapo sovietiniu).
Ši vyriausybė įsteigė Nepaprastąją tyrimo komisiją bolševikų nusikaltimams, įvykdytiems Pietų Kaukaze 1918 metų pirmoje pusėje, tirti. Tam paskatino Užsienio reikalų ministerijos pranešimas (1918, liepos 15), kad Europos spauda esanti visiškoje armėnų įtakoje ir skelbianti nebūtus dalykus. Štai jau keturi mėnesiai Azerbaidžano sritis siaubia gaujos, prisidengusios bolševikų ir kitais vardais, žvėriškai žudo taikius musulmonus, o Europą tepasiekia šias gaujas pasiuntusiųjų skleidžiamos visiškai priešingos žinios. Nepaprastajai tyrimo komisijai buvo pavesta tuoj pat, karštomis pėdomis, nustatyti nusikaltimų aplinkybes, jų vykdytojus, žalos dydį ir visa tai paskelbti spaudoje pagrindinėmis Europos tautų kalbomis.
Iš Komisijos nustatytų nusikaltimų kai kuriuos pagarsino Azerbaidžano atstovai Paryžiaus taikos konferencijoje, jie buvo aprašyti Stambule prancūziškai išleistoje 72 puslapių brošiūrėlėje, kurios pavadinimas, pažodžiui išvertus, skambėtų taip: „Dokumentai apie armėnų žvėriškumus prieš musulmonus“. Iš viso Komisijos per trumpesnį nei pusantrų metų laikotarpį sudarytoje byloje buvo 3 500 puslapių (36 tomai). Ketinta baudžiamojon atsakomybėn patraukti apie 200 asmenų (jie buvo amnestuoti 1920 metų pradžioje, Europos valstybėms pripažinus Azerbaidžano Demokratinę Respubliką de facto).
Baku mieste, kur azerbaidžaniečių gyveno gerus du kartus daugiau nei armėnų, 1918-ųjų pavasarį valdžią užgrobė bolševikų taryba, kurioje daugumą sudarė armėnai ir kuriai vadovavo Stepanas Šaumianas (šio kraugerio vardu vadinasi apsišaukėlės Kalnų Karabacho respublikos sostinė). Vien per tris dienas (kovo 30 – balandžio 1) Baku ir aplinkiniuose rajonuose bolševikai nužudė daugiau kaip 12 tūkst. azerbaidžaniečių, tarp jų – nemažai Persijos pavaldinių.
Kaip rašė pats Šaumianas atsiskaitydamas Maskvai, „Dašnakcutiuno“ ginkluotų būrių (3-4 tūkst. kovotojų) dalyvavimas suteikė pilietiniam karui nacionalinių skerdynių pobūdį, bet išvengti to nebuvo galima. Mes sąmoningai tai darėme. Beje, ir Baku neapsieita be provokacijos: bolševikai sukurstė azerbaidžaniečių pasipiktinimą nuginklavę kelias dešimtis musulmonų kariškių, atvykusių į bendražygio laidotuves.
Armėnų vadeivų vedami baudimo būriai, prisidengę sovietinės kariuomenės vardu, žvėriškai žudė musulmonus ir kitose Azerbaidžano vietovėse. Ypač nukentėjo Šemachos miestas, kur, anot Komisijos ataskaitos, jie nužudė beveik visus su musulmonų kariuomene nepasitraukusius vyrus, moteris ir vaikus. Šemachoje žuvo 8 tūkst. taikių gyventojų, sudeginta visa musulmoniškoji miesto dalis su trylika mečečių ir aštuonių amžių senumo didžiąja šventykla.
Baku gubernijoje azerbaidžaniečių naikinimas truko iki 1918 metų vidurio. Per tą laiką visame Azerbaidžane buvo nužudyta daugiau kaip 50 tūkst. taikių musulmonų. Ginkluoti armėnų būriai nusiaubė Irevanės guberniją. Iš 1916 metais ten gyvenusių 373,5 tūkst. azerbaidžaniečių 1920 metų lapkrityje Armėnijos SSR tekusioje teritorijoje jų buvo likę 12 tūkstančių, 130 kaimų buvo nušluota nuo žemės paviršiaus (iki 1918-ųjų pavasario – apie 200).
1998 metų pavasarį Azerbaidžano Respublikos prezidentas Geidaras Alijevas išleido įsaką, kovo 31-ąją skelbiantį Azerbaidžaniečių genocido minėjimo diena. Ši diena pasirinkta todėl, kad 1918 metų pavasarį vykusios skerdynės buvo vienos iš kruviniausių, o 1919 ir 1920 metais Azerbaidžano Demokratinėje Respublikoje ji minėta kaip nacionalinio gedulo diena. Visos Azerbaidžaną XIX-XX amžiuose ištikusios tragedijos, lydimos žemių grobimo, sakoma įsake, yra atskiri sąmoningos ir planingos armėnų genocido prieš azerbaidžaniečius politikos etapai. Dabartinė Azerbaidžano valstybė turi įvertinti visas genocido tragedijas ir iki galo atlikti pirmosios vyriausybės pradėtą darbą.
Tai ar galima sakyti, jog Armėnija kentėjo ir kenčia dėl Azerbaidžano agresyvumo ir todėl jai daug kas atleistina? „Armėnų terorizmas“ (Armenian Terrorism) – tai oficiali sąvoka, kurią pirmą kartą pavartojo JAV valstybės departamentas 1982 metais.
„Juodojo sodo“ knygoje pateikiama nemažai kruvinų armėnų teroristinių organizacijų nusikaltimų liudijimų iš gausybės, surinktų minėtoje enciklopedijoje „Armėnijos teroristų ir banditų grupių nusikaltimai žmonijai XIX-XXI amžiuose“.
Nevažiuokite, ponai ir ponios, į Karabachą!
Pastarųjų dešimt metų domėjimasis Azerbaidžanu leidžia knygos „Juodojo sodo“ autoriui manyti, jog Baku norėtų užmegzti kuo daugiau ryšių su mūsų šalimi. Bet Lietuvoje tų palankumo ženklų tarsi nepastebima, tarsi abejojama, ar Azerbaidžanas gali būti vertingas ir nuoširdus Lietuvos partneris. O kai kada azerbaidžaniečiai gauna iš mūsų tikrą akibrokštą.
Kai 2013 metų vasarį Lietuvos Seime susibūrė Draugystės su Kalnų Karabachu parlamentinė grupė, ją pasveikino Lietuvos armėnų sąjunga. Kaipgi kitaip? Tuo tarpu Azerbaidžano pasiuntinys Lietuvoje įteikė mūsų Užsienio reikalų ministerijai protesto notą: toks armėnų separatistų palaikymas gali neigiamai atsiliepti dvišaliams santykiams. Jam pritarė Turkijos pasiuntinys: Kalnų Karabachas yra okupuota Azerbaidžano teritorija. Vadinamoji Kalnų Karabacho respublika ir jos parlamentas neturi jokio tarptautinio pripažinimo. Lietuvos pasiuntinį Azerbaidžane iškvietė pasiaiškinti į šios šalies užsienio reikalų ministeriją…
Ir vis dėlto šios parlamentinės grupės vadovė Dalia Kuodytė, viešėdama Armėnijoje, leidosi nuvežama į armėnų okupuotame krašte įkurtą apsišaukėlę Kalnų karabacho respubliką (KKR), ten aiškino apie Lietuvos ir KKR ryšių plėtrą (2014, rugpjūčio 29 – rugsėjo 4).
„Lietuvos ryte“ išspausdintame pokalbyje (2015, rugpjūčio 4) su Armėnijos pasiuntiniu Lietuvoje Ara Aivazianu žurnalistė pirmoji prabyla apie Kalnų Karabachą: Dažnai žmonės turi įvairių baimių, ar saugu turistams vykti į Armėniją ir Kalnų Karabachą? Iš žuralistės klausimo galima pamanyti Armėniją ir Karabachą esant viena, ir pasiuntinys ją pataiso: Kalnų Karabachas yra atskira, tiesa, nepripažinta šalis, kurioje veikia vietinė vyriausybė ir prezidentas bei parlamentas. Istoriškai tai regionas, kuriame didžiąją gyventojų dalį sudaro armėnai. Ir čia pat priduria, ko neturėtų sakyti, jeigu Karabachas – atskira šalis: Rekomenduoju aplankyti šią vietą (…).
Tas ir yra, kad armėnai sutinka KKR esant nepripažinta respublika, įnirtingai įrodinėja, kad tai – atskira, nepriklausoma valstybė. Suprask: Armėnija ir KKR yra atskiros valstybės ir KKR nuo savo įkūrimo vykdo savarakišką politinę, socialinę ir fiansinę veiklą. Dar prieš daugelį metų (1994, rugsėjo 28) Armėnijos prezidentas Levonas Ter-Petrosianas iš Jungtinių Tautų tribūnos tikino: Armėnija neturi Azerbaidžanui jokių teritorinių pretenzijų, o į ten beveik šešerius metus trunkantį kruviną azerbaidžaniečių ir armėnų konfliktą įsitraukę daugiausia Kalnų Karabacho gyventojai.
Armėnija iki šiol elgiasi taip, tarsi nė nebūtų Jungtinių Tautų generalinės Asamblėjos rezoliucijos (2008, balandžio 25), reikalaujančios nedelsiant, visiškai ir be išlygų išvesti visas Armėnijos ginkluotąsias pajėgas iš visų okupuotų Azerbaidžano Respublikos teritorijų, ir kitų ją įpareigojančių dokumentų.
Pasiskelbusios nepriklausoma KKR nei viena valstybė ir tarptautinė organizacija nepripažįsta kaip valstybės.
O gal dabar, nutekėjus nemažai vandens, jau kaip nors kitaip manoma? Ne. Gintaras Visockas primena, jog 2015-ųjų vasarą šeši Azerbaidžano piliečiai laimėjo bylą prieš Armėniją Europos Žmogaus teisių teisme Strasbūre. Teismas nustatė: Kalnų Karabachas, Lačino rajonas ir kitos aplinkinės teritorijos yra Azerbaidžano sudėtinės dalys, kurias ginklu okupavo Armėnijos Respublika ir dabar jas kontroliuoja.
Sunku patikėti, bet Lietuvoje, rodos, vienintelis Slaptai.lt supažindino su EŽTT sprendimu byloje „Čiragovas ir kiti prieš Armėniją“. Šeši Azerbaidžano piliečiai, pabėgėliai iš armėnų ginkluotųjų pajėgų okupuoto Lačino rajono, ieškinį padavė dar 2005 metais.
EŽTT teismo sprendime sakoma, kad karas prasidėjo nuo Armėnijos SSR aukščiausiosios tarybos sprendimo (1989) prijungti Azerbaidžano sudėtyje esančią Kalnų Karabacho autonominę sritį prie Armėijos SSR. Armėnijos teritorinės pretenzijos ir jos mėginimai aneksuoti dalį Azeraidžano žemių tapo pagrindine iš pradžių ginkluoto konflikto, o paskui ir dviejų valstybių karo priežastimi. Armėnijos respublika įsitraukė į Kalnų Karabacho konfliktą nuo pirmųjų jo dienų, o jos karinė parama buvo pagrindinis veiksnys, leidęs užgrobti Azerbaidžano teritorijas; anot teismo, esama įrodymų, jog Armėnijos ir KKR ginkluotosios pajėgos buvo integruotos.
Teismas priėjo išvados, kad separatistinis KKR režimas politiškai, finansiškai ir kitaip yra priklausomas nuo Armėnijos: šios nepripažintos respublikos administracija gyvuoja gaudama karinę, politinę, finansinę ir kitokią Armėnijos paramą. Armėnija veiksmingai kontroliuoja Kalnų Karabachą, Lačino rajoną ir kitas okupuotas teritorijas.
EŽTT pripažino Armėnijos mėginimus pasisavinti teises į priverstinių pabėgėlių azerbaidžaniečių žemę neteisėtais. Esminių teisių konvencijos ginami Azerbaidžano piliečiai turi teisę grįžti į savo namus, ten, kur jie pastoviai gyveno, atgauti nuosavybę ir turtą. Kaip nurodoma sprendime, dabartinėmis sąlygomis didžiausia kliūtimi tam yra okupuotose teritorijose esantys Armėnijos kariuomenės daliniai.
EŽTT sprendimas yra galutinis. Armėnija įpareigojama nutraukti azerbaidžaniečių žemių okupavimą ir nedelsdama, be išlygų išvesti iš ten visas savo ginkluotąsias pajėgas. Turi būti sudarytos būtinos sąlygos pabėgėliams grįžti į savo namus.
Europos žmogaus teisių teismo sprendimai yra privalomi, jų vykdymą turi kontroliuoti atitinkamos Europos Tarybos institucijos.
Knygos autorius rašo, kad žengdami bent mažytį žingsnelį į šiuo metu Armėnijos okupuotą Kalnų Karabachą, mes tarsi pripažįstame šio krašto okupaciją ir rodome, jog vadovaujamės dvigubais standartais: Estijos, Latvijos, Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos teritorinis vientisumas mums – šventas reikalas. O į Azerbaidžano teritorinį vientisumą – nusispjauti? Jeigu mes patys ne visuomet gerbiame kitų valstybių teritorinį vientisumą, tai kodėl kiti turi gerbti mūsų sienų neliečiamumą?
Azerbaidžaniečių skausmas turėtų būti suprantamas ypač mums, per pastaruosius šimtmečius praradusiems daug savo žemių, – rašo „Juodojo Sodo tragedijos“ autorius ir kviečia: – Ne vienas sienų neliečiamumo principą gerbiantis lietuvis neturėtų dabar kelti kojos į armėnų valdomą Kalnų Karabachą. Tai tas pats, kas bičiuliautis su nuo Moldovos jėga atplėštos Padniestrės ar iš Ukrainos atimto Krymo režimais, palaikomais Rusijos kariuomenės durtuvų.
