Antradienį mirė Vilniaus universiteto Baltistikos katedros profesorius Jonas Palionis, pranešė Vilniaus universitetas. Jam buvo 97-eri.
J. Palionis gimė 1924 m. birželio 20 d. Mišiškėse, Alytaus rajone. 1948 m. baigė Vilniaus universitetą,1948–1951 m. mokėsi aspirantūroje, 1951–1993 m. buvo Vilniaus universiteto dėstytojas. 1953–1959 m. – Lietuvių kalbos katedros vedėjas, 1957–1961 m. – Istorijos ir filologijos fakulteto, 1970–1973 m. – Filologijos fakulteto dekanas. 1968 m. tapo habilituotu mokslų daktaru. Nuo 1970 m. – profesorius. 1984–1988 m. buvo Lietuvių kalbos komisijos pirmininkas. 1990–1993 m. žurnalo „Gimtoji kalba“ redakcijos kolegijos pirmininkas.
Mokslinių interesų sritis – lietuvių bendrinės kalbos susidarymas. Habilitaciniame darbe „Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a.“ (1967) išnagrinėta to laikotarpio lietuvių senųjų raštų kalba ir jos raida, rašyba, fonetika, morfologija, sintaksė, leksika. Už šį darbą 1972 m. jam suteikta LTSR valstybinė premija. J. Palionis parašė daug kalbotyros veikalų, recenzijų, straipsnių lietuvių kalbos kultūros klausimais.
Pirmasis lietuvių kalba parašė platų kalbotyros įvadą „Kalbos mokslo pradmenys“ (1985). Tyrė ir pirmuosius lietuviškus rankraštinius poterius, ir pirmąsias D. Kleino lietuvių kalbos gramatikas, plačiajai visuomenei pristatė pirmojo lietuviško Biblijos vertimo fragmentus.
***************
Atsisveikinimas – šv. Jonų bažnyčioje sekmadienį nuo 14 iki 20 val. ir pirmadienį nuo 10 iki 12 val. Šv. mišios – 11 val., išlydėjimas į Nemajūnų kapines – 12 val.
Prof. habil. dr. Gvidas Mikelinis (Guido Michelini). Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Eidamas 70-uosius metus trečiadienio, lapkričio 25 d., rytą mirė žymus senosios lietuvių raštijos tyrinėtojas, baltistas, italų kalbininkas prof. habil. dr. Gvidas Mikelinis, pranešė Lietuvių kalbos institutas.
1975 metais atkeliavęs į Lietuvą, pamilęs lietuvių kalbą, Vilniuje apgynęs daktaro ir habilitacinę disertacijas, italų kalbininkas čia atrado ir savo gyvenimo meilę Birutę Žindžiūtę. Namais tapo Italija ir Lietuva.
Prof. habil. dr. Gvidas Mikelinis itin atidžiai tyrinėjo giesmes, parengė lietuviškų giesmynų leidimus, aptarė Mažosios Lietuvos giesmynų istoriją nuo Martyno Mažvydo iki XIX a. pabaigos. Jis sakydavo, kad negali gyventi Lietuvoje ir netirti jos kalbos, istorijos, ryšių su Italija.
Mokslininkas skaitė paskaitas Vytauto Didžiojo universitete, Klaipėdos universitete, bendravo su baltistais, senųjų raštų tyrėjais. Italų kalbininkas, baltistas, indoeuropeistas, vertėjas profesorius Gvidas Mikelinis daugiausia tyrė ir publikavo Mažosios Lietuvos lietuvių kalbos senuosius paminklus – Simono Vaišnoro, Martyno Mažvydo, Jono Bretkūno ir kt. tekstus, analizavo Mažosios Lietuvos giesmynus – lietuviškų tekstų ir jų melodijų šaltinius.
Mokslininkas taip pat tyrė prūsų kalbos ir baltų kalbų istorijos problemas, į italų kalbą vertė grožinius lietuvių literatūros kūrinius, spaudoje skelbė straipsnius apie Lietuvos istoriją, lietuvių ir italų kultūrų ryšius. Pagarbiai prisimindavo savo mokytoją akademiką Vytautą Mažiulį, kitus kolegas, jam rūpėjo Lietuvių kalbos instituto mokslininkų darbai.
Taip pat domėjosi teatru, buvo muzikalus, grojo vargonais. Jis norėjo kaip įmanoma daugiau ir greičiau padaryti. Vis kartodavo, kad Lietuva jo šalis, kad jis baigęs darbus gyvens Lietuvoje. Mokslininkas turėjo savo tikslą ir nuosekliai dirbo. Prof. habil. dr. Gvidas Mikelinis buvo Lietuvos mokslo akademijos užsienio narys, Lietuvos katalikų mokslo akademijos tikrasis narys, už nuopelnus apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos medaliu.
Nuoširdžią užuojautą mirus žymiam baltistui Parmos universiteto profesoriui Gvidui Mikeliniui pareiškė laikinai einantis pareigas švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius.
„Tai didelė netektis tiek pasaulio baltistų bendruomenei, tiek lietuvių kultūrai. Profesorius Gvidas Mikelinis atliko reikšmingą vaidmenį lituanistikoje tyrinėjant Mažosios Lietuvos raštiją ir baltistikoje tiriant prūsų ir baltų kalbų istoriją. Jis taip pat buvo lietuvių kultūros ir literatūros ambasadorius Italijoje – savo vertimais ir straipsniais pristatė italams lietuvių literatūrą, istoriją, kultūrą, dalyvavo ne tik Italijos, bet ir Lietuvos moksliniame ir kultūriniame gyvenime “, – sako ministras A. Monkevičius.
Arnoldas Piročkinas, kalbioninkas. Vytauto Visocko nuotr.
Antradienį, rugsėjo 15-ąją, netekome 90-uosius metus ėjusio buvusio Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lituanistinių studijų katedros profesoriaus, žinomo kalbininko, plataus profilio humanitaro Arnoldo Piročkino. Apie netektį pranešė Vilniaus universitetas.
A. Piročkinas gimė 1931 m. vasario 25 d. Pašventyje, Jurbarko rajone. 1949 m. baigė Šilutės gimnaziją, 1955 m. – Vilniaus universitetą, dirbo mokytoju. 1963-1991 m. buvo Lietuvių kalbos katedros dėstytojas, docentas, 1991-1993 m. – Lituanistinių studijų katedros profesorius.
Profesorius tyrinėjo žymių Lietuvos kalbininkų, istorikų ir rašytojų gyvenimą ir kūrybą. Parengė habilitacinį darbą „Jono Jablonskio darbų reikšmė bendrinės kalbos raidai”.
1991 m. A. Piročkinas sudarė knygą „J. Jablonskis. Straipsniai ir laiškai”, rašė straipsnius jo 140-ųjų gimimo metinių proga, nagrinėjo J. Jablonskio ir Vaižganto sąsajas. Skaitė paskaitas apie Adomą Mickevičių, 1995 m. parašė labai vertingą monografiją „Devyni Adomo Mickevičiaus metai”, išleistą ir Lenkijoje, kurioje nagrinėjo poeto ryšius su Lietuva. Garsino Martyno Mažvydo, Mikalojaus Daukšos, Kristijono Donelaičio, Jono Basanavičiaus vardus ir darbus.
Kalbos kultūros temomis 1990 m. parašė knygas „Administracinės kalbos kultūra”, „Jaunajam lituanistui: Mokslinio darbo metodikos darbo pradmenys”, 1995 m. – lietuvių kalbos vadovėlį kitataučiams „Mokomės lietuvių kalbos: Aukštesnio kurso vadovėlis”. 1996 m. sudarė ir redagavo knygą „Jurbarkas: Istorijos puslapiai”.
1971-1972 m. stažavosi Čekijoje. 1973 m. išleido čekų kalbos vadovėlį, paskelbė Čekijos archyvuose rastos lituanistinės medžiagos, išvertė čekų ir kitų tautų rašytojų kūrinius, recenzavo Lietuvių literatūros enciklopediją. Paskelbė publicistinių straipsnių įvairiais Lietuvos istorijos, kultūros, literatūros, politikos klausimais. 1981 m. paruošė J. Zejerio kūrybos rinkinį „Lietuviškos godos”.
Mokslininko straipsnius nuolat spausdino „Literatūra ir menas”, „Gimtasis žodis”, „Voruta” ir kiti žurnalai bei laikraščiai.
Atsisveikinimas su A. Piročkinu vyks ketvirtadienį, rugsėjo 17 d., Vilniaus laidotuvių rūmų 9 salėje (Olandų g. 22) nuo 16 val.
Kalbininkas Pranas Kniūkšta. Vytauto Visocko nuotr.
Gegužės 4 dieną mirė žinomas kalbininkas, dėstytojas, lietuvių kalbos puoselėtojas Pranas Kniūkšta. Prisimindami iškilų lietuvių kalbos tyrinėtoją, humanitarinių mokslų daktarą skelbiame jo dar 2014-aisiais metais kovo 14-ąją paskelbtą straipsnį „Ką galima ir ko negalima keisti“. Tekstas nepraradęs aktualumo ir šiandien.
Ką galima ir ko negalima keisti
Teisingumo ministras sumanė keisti Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimą, pagal kurį Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardės rašomi lietuvių kalbos rašmenimis.
Kadangi pats to daryti negali, kreipėsi į Konstitucinį Teismą, bet paprašė išaiškinti ne patį 1991 m. nutarimą, o jo išaiškinimą, – Konstitucinis Teismas jį yra išaiškinęs 1999 m. Dabar pateiktas suktas klausimas, – ar Lietuvos piliečio pase asmens vardą ir pavardę negalima rašyti kitaip, nei nustatyta 1991 m. nutarime ir išaiškinta 1999 m.
Konstitucinis Teismas į tą klausimą aiškaus ir konkretaus atsakymo neduoda. Paskelbtas ilgas ir painus aiškinimas, kurį reikia papildomai aiškintis ir galima nevienodai suprasti. Palikta landų ir išsišokimams.
Toks aiškinimas vienus papiktino, pasigirdo balsų, kad „Konstitucija nebesaugos valstybinės kalbos“, kiti ėmė džiūgauti, esą asmenvardžius dokumentuose rašyti nelietuviškais rašmenimis „nebėra jokių kliūčių“. Bet ir pirmųjų nusivylimas, ir antrųjų džiūgavimai gerokai perdėti.
Konstitucinio Teismo sprendime nurodytos dvi taisyklių keitimo sąlygos. Pirma, kitokias taisykles galima nustatyti, „kai jas keisti siūlo… iš profesionalių kalbininkų… sudaryta valstybės institucija“, reikia suprasti, Valstybinė lietuvių kalbos komisija.
Dar svarbesnė antroji sąlyga, kuri kitokias taisykles nustatyti leidžia „laikantis iš Konstitucijos, inter alia, jos keturiolikto straipsnio, kylančių reikalavimų“. O tas straipsnis skelbia: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba.“
Vadinasi, asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi valstybine lietuvių kalba, o joje įteisinti tik mūsų abėcėlėje išvardyti lietuviški rašmenys. Reikalavimas minėtais atvejais asmenvardžius rašyti lietuviškais rašmenimis yra privalomas pagal Konstituciją, kitokių taisyklių čia negalima nustatyti.
Aukščiausiosios Tarybos nutarimas turi kitų vietų ir nuostatų, kur galima siūlyti ir kitokių taisyklių, negu ten numatyta. Lietuvos Respublikos piliečio pasams taikomas taisykles galima praplėsti ir taikyti visiems asmens ir ne tik asmens, o ir įvairių veiklos sričių dokumentams, kur rašomi asmenų vardai ir pavardės. Nors nutarimas apie tai ir nekalba, praktiškai taip jau ir dabar daroma. Reikėtų tą principą ir formaliai įteisinti – pavadinime ir tekste kalbėti apie vardų ir pavardžių rašymą dokumentuose.
Lietuvos Respublikos pasai išduodami tik Lietuvos piliečiams, o įvairiuose kituose dokumentuose gali būti rašomi ir Lietuvos piliečių, ir nepiliečių asmenvardžiai, todėl aptariant jų rašymą darosi būtina nurodyti pilietybę. Pasams nustatytos taisyklės savaime pritaikomos Lietuvos Respublikos piliečių dokumentams. Dabar yra: „Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardės rašomi lietuvių kalbos rašmenimis“, būtų: „Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės dokumentuose rašomi lietuvių kalbos rašmenimis.“
Asmenvardžių rašymą dokumentuose susiejus su Lietuvos Respublikos pilietybe, darosi būtina atskirai kalbėti apie kitų šalių piliečius.
Užsieniečius mini ir dabartinis Aukščiausiosios Tarybos nutarimas. Jo trečiasis punktas skelbia: „Asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą.“ Reikia suprasti, to dokumento rašmenimis; kur būtinai reikia lietuviškų rašmenų, tai aiškiai ir pasakyta.
Konstitucinis Teismas to punkto nenagrinėjo, nes užsieniečių pavardės su Lietuvos Konstitucija nesusijusios. Be to, tai buvo neaktualus klausimas, tokie atvejai buvo reti, išimtiniai.
Pritaikytas visiems dokumentams punktas pasidarytų svarbus ir būtinas, tada čia jau reikėtų kalbėti apie asmenis ne turėjusius, o turinčius kitos valstybės pilietybę, paprasčiau sakant, apie kitų šalių piliečius. Pertvarkytas punktas galėtų būti: „Kitų šalių piliečių vardai ir pavardės, užrašytos lotyniško pagrindo rašmenimis, Lietuvos Respublikoje surašomuose dokumentuose perrašomi paraidžiui.“ Mat jų asmenvardžiai įteisinti pagal kitos šalies įstatymus ir įforminti pagal tos šalies kalbos reikalavimus ir oficialiojoje vartosenoje visose šalyse galioja tokie, kokie įteisinti.
Atskirai reikėtų aptarti du tarpinius atvejus: pirma, kai kitos šalies pilietis įgyja ir Lietuvos pilietybę, antra, kai Lietuvos pilietis sudaro santuoką su užsieniečiu ir paima jo pavardę, įteisintą pagal kitos šalies įstatymus. Tokių asmenų vardai ir pavardės galėtų būti rašomi pasirinktinai – kaip Lietuvos piliečio arba kaip užsieniečio.
Galima keisti dar vieną 1991 m. nutarimo dalyką – vietoj nutarimo galima priimti atitinkamą įstatymą. Jo pavadinimas būtų: „Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymas.“ Jis teisės aktą pakeltų į aukštesnį lygmenį, bet turėtų išlaikyti jo principines nuostatas.
Post scriptum. Yra veikėjų, gąsdinančių, kad pavardžių rašymas dokumentuose lietuvių kalbos rašmenimis gali sukelti lenkų maištus ir Rusijos invaziją. Betgi prisiminkime, kad tokį principą įteisinęs nutarimas buvo priimtas daug sunkesnėmis aplinkybėmis – kai Lietuvoje tebebuvo svetima kariuomenė ir lenkai Vilniaus krašte kūrė autonomines apylinkes. O principas įsigalėjo ir, atlaikęs laiko ir politinių skersvėjų išbandymus, galioja jau beveik penkiolika metų. Nėra priežasčių jo atsisakyti.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Humanitarinių mokslų daktaras Pranas Kniūkšta.
Lietuvių kalbos žodynas (LKŽ) – didžiausias lietuvių kalbos žodynas. Jo apimtis – 20 tomų. Žodyne pateikiama senoji ir dabartinė lietuvių kalbos leksika. Žodžiai iliustruojami raštų nuo 1574 m. iki 2001 m. (religinės, mokslinės, grožinės, publicistinės literatūros) ir tarmių sakiniais.
Žodyno apimtis: apie 22 000 puslapių, 0,5 mln. leksikografinių straipsnių. Žodynas parengtas naudojantis 4,5 mln. vienetų kartoteka. Tai vienas didžiausių leksikografinių darbų pasaulyje.
Lapkričio 22 d. Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje buvo pristatytos knygos apie kalbininką, literatūrologą, pedagogą, publicistą Andrių Ašmantą (1906-1941), kurių autorius (“Andrius Ašmantas: gyvenimas ir kūryba”) ir sudarytojas (“Dienoraščiai. Laiškai. Bibliografija”) – kalbininkas doc. dr. Aldonas Pupkis.
A.Ašmantas, deja, mažai žinomas ne tik plačiajai visuomenei, bet ir mano kartos lituanistams. Kai studijavome Vilniaus universitete, apie jį mūsų dėstytojai ir profesoriai paskaitų neskaitė. Net minėtų knygų autorius ir sudarytojas A.Pupkis su A.Ašmanto spausdintais darbais susipažino tik 1962-1965 metais mokantis anuometinio Rusijos Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) universiteto aspirantūroje.
Ne pirmą kartą važiuoju į Sintautus. Su žmonėmis, susirūpinusiais gimtojo žodžio, gimtosios kalbos likimu.
Kai lietuvių kalbą paskelbėme valstybine kalba, negalėjome nė pagalvoti, kad toks susirūpinimas mus šiandien slėgs. Tada ir poetas Justinas Marcinkevičius manė: dabar mes amžini. O išeidamas tuo jis jau labai abejojo.
Važiuojame į Sintautus nusilenkti mūsų amžininkui, mūsų dėstytojui, studijų draugui, kolegai profesoriui Juozui Pikčilingiui, prieš 20 metų atsigulusiam netoli didžiojo sintautiečio poeto Prano Vaičaičio. Važiuojame pakalbėti apie profesoriaus veiklą, susijusią su gimtojo žodžio puoselėjimu, apie naujo netikėto pavojaus ištiktą lietuvišką žodį, kuriuo taip rūpinosi profesorius.
Jau kuris laikas skleidžiamos prieš lietuvių kalbą ir jos puoselėjimą nukreiptos nuotaikos. Akivaizdus toks pavyzdys „Naujajame židinyje“ (2011, Nr. 1) paskelbtas pokalbis „Apie kalbos raidą ir jos vaizdinius“ (2011 m. vasario 24 d. paskelbė lrytas.lt).
Pokalbyje dalyvavo būrelis žinomų kultūros veikėjų: istorikai Alfredas Bumblauskas ir Nerijus Šepetys, rašytojas Marius Ivaškevičius, filosofė Nerija Putinaitė, kalbininku apsiskelbęs Algis Ramanauskas; pokalbį vedė sociolingvistė Loreta Vaicekauskienė. Prisakyta įvairiausių minčių ir nuomonių, bet visi sutartinai nusistatę prieš „oficialiąją lietuvių kalbos ideologiją“.
