Nemalonios analogijos


Print

Lapkričio 22 d. Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje buvo pristatytos knygos apie kalbininką, literatūrologą, pedagogą, publicistą Andrių Ašmantą (1906-1941), kurių autorius (“Andrius Ašmantas: gyvenimas ir kūryba”) ir sudarytojas (“Dienoraščiai. Laiškai. Bibliografija”) – kalbininkas  doc. dr. Aldonas Pupkis.

A.Ašmantas, deja, mažai žinomas ne tik plačiajai visuomenei, bet ir mano kartos lituanistams. Kai studijavome Vilniaus universitete, apie jį mūsų dėstytojai ir profesoriai paskaitų neskaitė. Net minėtų knygų autorius ir sudarytojas A.Pupkis su A.Ašmanto spausdintais darbais susipažino tik 1962-1965 metais mokantis anuometinio Rusijos Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) universiteto aspirantūroje.

Veikiausiai ir vėlesnių kartų lituanistai nėra dideli A.Ašmanto žinovai, bent jau nebuvo tol, kol neturėjome minėtų A.Pupkio knygų, taip pat jo darbo “Lietuvių kalbos normintojai ir puoselėtojai”, kur yra straipsnis apie A.Ašmantą (visos pasirodė 2010 metais). Čia reikia paminėti anksčiau išleistas dar dvi A.Pupkio sudarytas knygas: “Tautinis ugdymas ir tautos kultūra. A.Ašmantas” (2005 m.) ir “Iš lietuvių kalbos kultūros istorijos. A.Ašmanto darbai bendrinės kalbos ir jos kultūros istorijoje” (1988 m.).

Mažai žinome apie “pirmosios nepriklausomos Lietuvos išauklėtos inteligentų kartos”  atstovą, labai neilgai gyvenusį, bet daug pasidarbavusį kalbotyros, pedagogikos, literatūralogijos, publicistikos srityse. Apie tai įtaigiai papasakojo doc. dr.A.Pupkis. A.Ašmanto dienoraščių ir laiškų ištraukomis jį papildė kalbininkas prof. Bonifacas Studžia, taip par A.Ašmanto sūnus – prof. Leonas Ašmantas.

Neketinu aprašinėti viso vakaro, trukusio beveik tris valandas. Atkreipsiu dėmesį tik į du momentus, kurie net grįžus namo, vartant A.Pupkio padovanotas knygas, neišeina iš galvos.

Kalbėdamas apie A.Ašmanto nuveiktus darbus, A.Pupkis jo mokslinę veiklą Klaipėdoje labai vykusiai palygino su šių dienų aktualijomis. Atsiverčiu straipsnį ir skaitau: “Ašmanto išsiuntimas dirbti į Klaipėdą susijęs su Lietuvos valstybės pastangomis įsitvirtinti pajūryje. Padėtis ten buvo labai sudėtinga. Prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos 1923 m. ir suteikus jam autonomijos teises, vokietininkai neužleido savo pozicijų. Jų dauguma buvo Klaipėdos magistrate, vokiečių įtaka laikėsi arba plito toliau ir kultūriniame krašto gyvenime. Nors oficialiai buvo pripažintos dvi vietos gyventojų kalbos, bet lietuvių kalba iš tiesų buvo stumiama į pašalį. Vokietininkai itin suaktyvėjo atėjus į valdžią Hitleriui…” (A.Pupkis “Lietuvių kalbos normintojai ir puoselėtojai”. “Andrius Ašmantas – kalbininkas, pedagogas, publicistas”).

p-2

Pakeiskime kai kuriuos šios ištraukos žodžius (Klaipėdos kraštą – Vilniaus kraštu, Rytų Lietuva, vokietininkus – lenkininkais) ir matysime, kas dedasi šiomis dienomis kitame Lietuvos pakraštyje. A.Pupkis tą vakarą atkreipė dėmesį į šias nesibaigiančias mūsų bėdas, tik kiek kitais žodžiais. Su tomis nelinksmomis mintimis aš ir grįžau namo. Rytų Lietuvoje “lietuvių kalba iš tiesų stumiama į pašalį”, kaip tada Klaipėdos krašte. Lenkininkai Lietuvoje itin suaktyvėjo Lenkijoje į valdžią atėjus D.Tuskui.

Štai kad ir paskutinis šio politiko laiškas mūsų Premjerui. Reikalaujama keisti įstatymus, jeigu jie prieštarauja Lenkijos interesams, arba blokuos “tiltus”, įšaldys bet kokį bendradarbiavimą. Kuo visa tai baigsis? Kas žino, gal ir ultimatumo sulauksime. Kaip baigėsi vokiečių inspiruojama antilietuviška veikla Klaipėdos krašte – žinome… Nepaisant kilnių A.Ašmanto pastangų skleisti lietuviškumą. “Gyvenimas Klaipėdoje – intensyvaus mokslinio darbo metai. Parengia keleto paskaitų tekstus, išspausdina studiją “Kūrybinis Putino pasaulis” (Ašmantas, 1937), parašo kalbotyros straipsnių, bet ypač daug, – jo paties žodžiais, netoli šimto straipsnių, – spausdina publicistikos (Klaipėdos spaudoje ir Kauno dienraščiuose), – rašo A.Pupkis.

“Mes, kad ir maža tauta, esame daug laimingesni, turėdami kad ir mažą žemės sklypelį, kur gali būti amžina mūsų tautos Jeruzalė. Joje turi būti kuriamas amžinasis žodis, iš jos turi plisti lietuviškoji dvasia, gaubianti po savo sparnais visus, nors jie tolimiausiai būtų išblaškyti”, – viename laiške rašo A.Ašmantas.

Tą “mažą žemės sklypelį” iš mūsų žūtbūt norima atimti, kad iš jo neplistų lietuviškoji dvasia.

O ir patys neretai trukdome plisti lietuviškai dvasiai. Štai kitas nemalonus faktas, apie kurį tą vakarą Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje kalbėjo A.Ašmanto sūnus prof. Leonas Ašmantas. Jo lėšomis išleista didelės apimties Aldono Pupkio monografija “Andrius Ašmantas: gyvenimas ir kūryba” (599 p.), taip pat “Dienoraščiai. Laiškai. Bibliografija” (231 p.). Abi knygos – po 800 egzempliorių. Dideli pinigai, bet ne iš valstybės kišenės. Imkit, veltui dalinkit Lietuvos mokykloms. Metus laiko prof. L.Ašmantui Švietimo ir mokslo ministerija nesiteikė net atsakyti į  pasiūlymą. Ko tu stebiesi? –  išgirdęs tokią žinią, kužda man į ausį suolo kaimynas: ir ministrui, ir viceministrei žodis “tauta” – kaip keiksmažodis. Platins jie tau knygas, puoselėjančias lietuvių kalbą, ugdančias tautiškumą, tautos kultūtą! 

2011.11.26


Prisijunkite prie diskusijos