

Vilnius, gruodžio 24 d. (ELTA). Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen sveikina šalies gyventojus gražiausių žiemos švenčių proga.
Tikėjimo progresu doktrinos paprastai yra linkusios suabsoliutinti savo keliamus tikslus. Pažanga čia ir yra suprantama kaip judėjimas to absoliutinio tikslo linkme, kaip sunkus, bet prasmingas kopimas laimės žiburio pakopomis. Čia tikrai negalioja principas, kad judėjimas yra viskas, o tikslas – niekas.
Savo ruožtu mūsų dienų progresyvistai, kaip atrodo, pažangos viršūne laiko nimbu papuoštos homoseksualų šeimos pavyzdį, ne kitaip. Iš tiesų, homoseksualų šeima čia neretai yra suprantama kaip visos istorijos galutinis tikslas ir aukščiausioji pakopa, kaip absoliutinės idėjos įkūnijimas, nežiūrint to, kad homoseksualų pasijos pašlovinimo retorinės įmantrybės yra perimamos iš labai žilos praeities, atrandamos dar senovės Graikijos sofistikos aruoduose.
Kalbos kalbelės apie kažkokias naujas homoseksualų teises ir gėjų orumą – tai tik foninis triukšmas, kai vedanti idėja yra nusitaikiusi įpiršti tikėjimą apie homoseksualų šeimos atstovavimą aukštesniajam civilizacijos tipui. Toks nusiteikimas kaskart labai aiškiai pasimato mūsų dienų vadinamųjų progresyvistų pasisakymuose, kai po kalbelių apie privalomą žmogiškumą gėjų atžvilgiu neretai labai staigiai, nutraukus sakinį per pusę, pereinama prie įrodinėjimo, kad prigimtinės šeimos vertybes puoselėjantys vyrai yra, mažiausiai, ką galima pasakyti, gašlūnai, savo esme grubūs ir primityvūs padarai, nors suaugusiam žmogui, nežiūrint jo politinių pažiūrų, tarsi savaime turėtų būti aišku, kad tie patys gėjai poruojasi tikrai ne vedami skaistybės idealų ir jokios aukštesniojo subtilumo paslapties čia nėra.
Na, jeigu absoliutumo simboliu neretai yra laikomas kiaušinis, tai gėjų vadinamosios šeimos absoliutinimo simboliu turėtų būti laikomas gegutės kiaušinis, ar ne?
Savo ruožtu didžiausia mūsų dienų mūsų platumose kuriama vadinamųjų progresyvistų paslaptis yra tai, kad prie gėjų tematikos jie paprastai yra linkę vienaip ar kitaip pritemti dar ir žydų tautos tragedijos, jų išskirtinumo, pasaulinė šlovės ir pan. klausimus. Tiesa sakant, tokia mechaninė asimiliacija kelia niekaip neužganėdintiną nuostabą. Tarkime, čia pasimatantis neįtikėtinas sudvigubinimas yra ne tiek idėjos nuodugnaus išplėtojimo, kiek kažkokio ritualo apraiška, kai mūsų dienų progresyvistai bet kokį, net ir nutolusį nuo jų išpažįstamos magistralinės linijos, pokalbį yra linkę rituališkai užbaigti spekuliacijomis vadinamuoju žydu klausimu. Jeigu būčiau žydas, labai sunerimčiau dėl vadinamųjų progresyvistų bandymo įpainioti tautos atminties konceptą į nešvankius kontekstus, juolab kad tokio mūsų dienų progresyvistų užsiangažavimo neįmanoma pridengti net ir pastaruoju metu madinga tapusia antirasistine retorika, nes keliantis riaušes Black Lives Matter judėjimas, be visa ko kito, žydus renkasi vienu iš savo neapykantos taikinių (jeigu savo ruožtu reikėtų rinktis mums, neabejoju, kad dauguma iš mūsų stotų žydų, o ne JAV didybę užsimojusių dekonstruoti maištininkų pusėje).
Kodėl mūsų dienų vadinamieji progresyvistai yra linkę sukergti skirtingus dalykus? Nepretenduodamas pateikti galutinio atsakymo į šį klausimą, drauge pripažįstu, kad toliau pateikiamas dalinis atsakymas yra fantasmagorinio pobūdžio.
Prie keletą dešimtmečių neįtikėtiną šurmulį Lietuvos padangėje sukėlė „Respublikos“ pirmajame puslapyje išspausdinta karikatūra su prierašu, kad pasaulį valdo gėjai ir žydai. Vyresnės kartos žmonės tikriausiai dar prisimena – kaip tuomet ardėsi toks Leonidas Donskis, kviesdamas boikotuoti šį garbingą dienraštį vien dėl vienos, bet labai aiškiai išsakytos nuomonės. Tiesą sakant, šių eilučių autorius jau tuomet rezervuotai žiūrėjo ir šiandien panašiai tebežiūri į tokį galios centrų nusakymą, kažką nutokdamas ir apie tai, kad „Respublikoje“ aprašyta ir nupaišyta idėja buvos skelbiama su didele neslepiamo sarkazmo doze. Kita vertus, kaip atrodo man, lietuviško kirpimo mūsų dienų vadinamieji progresyvistai užgimė iš tų duonos valgytojų, kurie aptartą galio centrų nusakymą priėmė be jokių išlygų už gryną pinigą (tokia yra likimo ironija!), čia radę gyvenimo programos tiesiogines nuorodas – kaip būtų galima paprasčiausiu būdu prisitaikyti šioje ašarų pakalnėje, kam visų pirma derėtų įsiteikti? Lietuvoje dar ir šiandien yra gaji iliuzija, kad nežiūrint to, ką tu veiki ir kalbi, būsi užkeltas į viršūnes automatiniu karjeros liftu, jeigu tiktai nepralesi progos pašlovinti žydus. Kiekvienas gali turėti savo nuomonę, tačiau man pastaruoju metu vis dažniau vaidenasi, kad mūsų dienų vadinamieji progresyvistai yra konjunktūros mašinos.
Net tiek išgąsdino, kiek prajuokino, o po to privertė nesmagiai žiaukčioti Europos Komisijoje (EK) užgimusi iniciatyva atsisakyti Kalėdų pavadinimo. Kaip žinome, tokia iniciatyva buvo greitai atšaukta arba atidėta. Tačiau šiame siaurame laiko tarpelyje tarp pranešimo apie minėtos iniciatyvos užgimimą ir jos atšaukimo TV reportaže pakalbinta vieno Lietuvos universiteto profesorė, neseniai nesėkmingai pretendavusi tapti to universiteto rektore (Dievas susimylėjo), sveikino kretiniškos iniciatyvos pasirodymą, užtikrindama, kad EK aparatas (?) žino, ką daro. Esą ji jau seniai sveikimuose draugams ir pažįstamiems Kalėdų pavadinimo nemini, pakeisdama jį Žiemos švenčių pavadinimu, esą Kalėdų pavadinimas gali užgauti kitų konfesijų žmonių jausmus, primindama, kad panašiu laikotarpiu žydai švenčia Chanukos šventę. Kaip nesunku nuspėti net ir nemačiusiems to TV reportažo, buvusi kandidatė į rektorius toli gražu nepasiūlė žydams pakeisti Chanukos pavadinimą į Žiemos šventės pavadinimą.
Jeigu neklystu, Chanuka visų pirma yra tautos papročių pašlovinimo šventė, tačiau jau be jokios rizikos suklysti užtikrinu, kad visame pasaulyje nerasite tokio nešvankėlio žydo, kuris tvirtintų, kad Kalėdos, kaip Dievo gimimo pašlovinimo šventė, sutelkiant daugelį tautų, gali užstoti šviesą Chanukos šventei. Kita vertus, Chanuka kaip nacionalistinė arba net ultranacionalistinė šventė neužstoja Kalėdų, nes pati savaime yra šviesų šventė. Drauge puoselėkime viltį, kad artėjančių švenčių džiugesio nesugadins aptemusios sąmonės žmonės, neretai pasivadinantys progresyvistais.
2021.12.09; 14:05
Artėja gražiausia metų šventė, kai Dievas gimsta žmogumi. Ypatingas metas tikėti stebuklais ir lemties ženklais. Tikėjimas gali išsipildyti, nes visiems ezoteriniams mokymams, burtams ir užkalbėjimams būdinga nuostata: energija seka paskui mintį.
Tikintis, kad blogis jam nepavojingas, kad laukimas yra pasirengimo šviesesniam gyvenimui metas veikiausiai, įsivaizdavęs save laimingą ir energingą, žmogus padidina galimybę toks ir būti. Todėl ir tikintiems, ir netikintiems burtais bei magija pravartu susikurti psichologinį sėkmės talismaną.
„Burtininkas“, kuriantis psichologinį sėkmės talismaną, turi pasitikėti savimi. Ką reiškia “pasitikėti”? Nors pasitikėjimą savimi galima apibūdinti labai įvairiai, visgi neišvengsime palankios ateities vaizdinių paminėjimo.
Žmonės, kurie mano arba jaučia esą nelaimingi, nesąmoningai verčia save tokiais jaustis. Jie gana dažnai nenori suvokti akivaizdaus fakto, kad jie gyvena šiandien, ir nuo jų priklauso, ar šiandien jie galvos apie sėkmę, ją įsivaizduos, ar pasirinks kitą minčių ir fantazijų kryptį.
Neretai galvojama, kad pozityviam mąstymui reikia milžiniškų pastangų. Betgi jų reikia tiek pat, kiek žlugdančių vaizdinių kūrimui.
Retas ateina į darbą nesiprausęs ir nesišukavęs. Savo išore pasirūpina visi ir visos, tačiau mąstymo ir jausmų „higienos” daug kas nesilaiko. Ne vienas iš ryto irzlus, ne viena – pikta ir nekalbi. Nors kartais net neturi šiai prastai nuotaikai paaiškinimo. Tiesiog dėl įsišaknijusio blogo įpročio vis kartoja ir atkartoja tuos pat negatyvius jausmus, tuos pačius pateisinančius samprotavimus ir juos sustiprinančius vaizdinius.
Suprantama, jog tokiose būsenose nesukurs laimę lemiančių burtų, o tegalės prišaukti nesėkmes. Sprendimas nėra sudėtingas – tereikia vieną vienintelę savaitę kas dieną ryte apsimesti žvaliu, energingu ir patenkintu. Po savaitės apsimesti jau nebereikės. Seną nuotaikų įprotį pakeis naujas, malonesnis.
Surasti savigraužos priežastį ar kaltuosius, kurie supykdė, nėra sunku. Neklusnūs ir blogai besimokantys vaikai, abejinga meilužė, viršininkas, reikalaujantis, jog dirbtume daugiau, nei galime ir norime, ir šimtai kitų, nemažiau svarbių priežasčių stumia link nepasitenkinimo savimi ir pasauliu jausmų.
Ką daryti su šiomis ir panašiomis mintimis bei jas patvirtinančiais vaizdiniais? Juos reikia paprasčiausiai nupūsti. Nemažiau kaip dvidešimt kartų. Geriausiai atidarius langą, kad giliai įkvėptume gryno oro. Ir tuo pat metu įsivaizduoti, jog tai, kas neramino, nuskrenda tolyn. Spartu, lengva ir veiksminga. Išbandykite.
Pozityviai mąstant, džiugiai jaučiantis, išmetus iš vaizduotės ir minčių nemalonumus galima susikurti psichologinį sėkmės talismaną.
Sėkmės talismanas – tai jausmo, kad jums gera, ramu, kad pasitikite savimi susiejimas su kokiu nors daiktu. Kiekvienas ir kiekviena yra patyrusi sėkmės, lengvumo, laimės pojūtį, kai atrodė, jog viskas klojasi pagal mūsų norus. Šių jausmų ir pojūčių atkūrimas ir būtų sėkmės talismano kūrimo esmė.
Sėkmės talismano kūrimo kelias:
Sėkmės talismanas – tai tarsi inkaras, kuris įtvirtina teigiamus išgyvenimus. Vėl jį palietus, atkuriamas ir sustiprinamas pasitikėjimas savimi ir džiaugsmas. Ar galėtumėte šv. Kalėdų progą įteikti sau didesnę ir geresnę dovaną?
Slaptai.lt nuotraukoje: Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr. Gediminas Navaitis
2019.12.28; 09:00
Trims dešimtims metų praslinkus, daug kas lietuvių papročiuose atsimainė. Ir nebegrįš anie laikai, anie žmonės tikrai lietuviškais, dar nepagadintais savo papročiais ir visais savo prietartais. Šiandien mes iš jų tyčiojamės ir juos „išpagonijame“; bet kitkart tie prietarai darė lietuvių tikėjimą, o tikėjimas darė ypatingą gyvenimo būdą.
Kas tą būdą šiandien panorėtų atspėti, kam prisireiktų senovės lietuvių kultūra ir civilizacija aprašyti, kas galų gale mėgsta grimzti grynon, tikrai vaikiškai nekalton poezijon, – tas turi ieškoti vienatinių tame dalyke istoriškų liekanų – papročiuose ir prietaruose. Aš vos keletą dalykų beatmenu ir juos štai šaltai išskaitau. Tariuos ir tai nebūsiant be naudos.
Vos tik pasibaigs, būdavo, paskutiniai Kalėdų pamaldos žodžiai, kaip galvon mušti, pradėdavo ir bažnyčios virsti, ir galvatrūkčiais namo lėkti. Kaip Velykų rytą, taip ir Kalėdų, kas greičiau namo parlėks, tas vasarą greičiau javus nuo dirvų nuvalys, ir kiti vasaros darbai seksis greičiau padirbti už kitus. Kliūdavo lietuviams už tatai nuo pamokslininkų. Todėl paskui tyčiomis ar iš baimės ėmė grįžti net labiau atsileidę, negu paprastai važiuojama.
Namo sugrįžę, rasdavo, kaip ir Kūčiose, balta staltiese papuoštą stalą ir ąsotį (uzboną) su grietine (smetona) šildyto alaus – „atsigauti“.
Nuo to laiko iki pat Trijų Karalių vakarui, t.y. per ištisi dvi savaiti, buvo viena nepertraukiama pusiašventė: samdininkai viešėdavo pas savo tėvus ar globėjus, saviškiai, vieni patys bepasilikę, taip pat negalėjo sunkių darbų dirbti. Per abi savaiti ant stalo švietė balta staltiesė ir stovėjo ąsotis alaus kiekvienam, kurs tuo laiku teikės apsilankyti. Kaimynas, samdininkas, žydas, elgeta ar šiaip jau pakeleivis, – kas tik gryčion įėjo, jokio prašymo nelaukdamas, pylėsi alaus stiklinėn ar puodelin, o ne, tai ir iš paties ąsočio gėrė, kiek tiktai norėjo. Alus tam tyčia buvo daromas. Tiesa, mūsiškiai ir šiaip jau nebuvo tokie šykštūs, kaip dabar: kam nors pasidarius alaus ar giros, ąsotis nėjo nuo stalo, kol tik bačkutės tesėjo. Bet kalėdų laiku alaus galėjai rasti tiesiog kiekvieno ūkininko gryčioje (Tik alus būdavo ne toks kartus ir smagus, kaip daromas Pakuršėje, bet lengvutis, salsterys, rūgšterys).
Kalėdas lietuviai švęsdavo per tris dienas, kaip Bažnyčia reikalavo; Ketvirtą dieną, lygiai kaip Velykų ir Sekminių, patys pridėdavo, nes tai buvo „ledų dienos“: kas ketvirtos dienos nešvęstų, to javus ledai išmuštų.
Žemaičiuose iki šiai dienai užsiliko „kirvelninkų“ turgadieniai, nors jų pradžią ir prasmę retas kas bežino. Seniau darbo metai visuose Žemaičiuose pasibaigdavę ant Kalėdų, ne taip, kaip dabar: kitur „ant šv. Mertino“, kitur „ant šv. Endiejaus“ ir t.t. Vyriškieji samdininkai ateidavę ūkininkams dirbtų savais kirviais. Metams pasibaigus, imdavę savo kirvelius ir iškilmingai įkaldavę trobos virdin vinį, kaipo ženklą užbaigtų pilnų metų. Nuo to kalimo ir šventės Kalėdų vardą gavusios, nors galėjo būti ir priešingai: „Kalėdų“ žodis galėjo įkvėpti kalimo paprotį. Paskui, kirvelius už juostų užsikišę, samdiniai eidavę ant miesto rinkos ir laukdavę samdytojų. Ūkininkai iš tų kirvelių pajuostyje pažindavę darbo ieškančius, drąsiai juos užkalbindavę ir lygdavę. Sulygtasai atiduodavęs savo kirvelį ūkininkui, kaipo uždą, ir jau kitam nebegalėdavęs pasižadėti, nes tada reikdavę kirvelio išsižadėti. Bet niekas jo, nebematydamas kirvelio, ir neberungdavęs.
Dabar jau niekas savomis padargomis nebetarnauja, nei kirvelių nebesinešioja; ūkininkai taip pat darbininkų ant rinkos nebeieško, nes juos ir namie atranda.
Tečiaus tarnaujant jaunuomenė abiejų lyčių tebesirenka tuo metu miestelin, ypač Plungėn, gaišina laiką dykiniuodama, vaišinasi gertuvėse ir daug nepadorumo pridaro. Užtai juos ilgainiui ėmė pravardžiuoti truputį perkreiptu vardu…
Aukštaičiuose tokių turgadienių aš neatmenu. Mūsų ūkininkai, jei samdinys tiko, „draudė ant vietos“ toli dar prieš Kalėdas, t.y. šeimininkas nešė degtinės butelį, šeimininkė lėkštę sviesto, antrą „lydytos smetonos“, sūrio, vaišino savo samdinį ir dėjo ant stalo rublį pinigų uždo, „padorko“, kurį paskui priskaitydavo prie algos.
Samdiniui nebeapsiimant būti ant vietos, ūkininkas, antrą ar trečią dieną Kalėdų pasikinkęs gerąjį arklį į gerąsias lugneles (šliedeles), prisirišęs varpelį, veždavo pas gimines, kur jis turi prieglaudą. Ūkininkė išleisdama dėdavo kiekvienam kalėdą, t.y. duonos kepalą, mėsos kumpį, kiek tiek grūdų ar miltų, kad turėtų kuo misti, neapsunkindamas globėjų, kol neapsiims kitur.
Jei samdinys per metus ūkininkui neįtikdavo, šisai „darė jam sarmatą“: vežė prastu arkliu, prastomis rogėmis, be skambalo arba ir visiškai pėsčią išleisdavo, kalėdą paskui veždamas. Tai buvo didelė nešlovė, didelis pabaudimas, nes „pėsčio parėjusio“ nelabai kas benorėjo samdyti. Todėl ir įkyrus samdinys rūpinosi nusižeminti ir atsiprašyti ūkininką už padarytus jam nemalonumus ir nepaklusnumą.
Išvežiojus šeimyną, reikdavo kitą susiieškoti, sulygti, paskui susivežioti. Bernai viešėdavo neilgai, dažniausia iki Trijų Karalių; mergaitės ilgiau, nes tuo laiku verpės ir audės išeigines sau drapanas.
Samdinių nebetekus, vyriškiesiems taip pat retai namie besirodant, ir kitiems saviškiams nebedaug kas beliko dirbti. Kiti ir galėdami, nebesiėmė sunkesnio darbo, nes tai – samdinių pareiga. Betgi ir laikas tai buvo keistas. Ims šeimininkė ką nors lopyti, jėraičiai bus margi ir vilna jų perniek; ims verpti, avys vasarą kaitulio suksis arba nuo ratelio tarškėjimo kosės, – jei bent moterys bažnyčioje, kunigui Evangeliją skaitant, už avis neatkosės. Pamokslininkai nemaža padėjo vargo, kol tų prietarų „neišpagonijo“. Tada atsirado „vakaravimai“, bendras darbas vakarą.
Mergaitės, namų ruošą ir gyvulių liuobą pabaigusios, pirmoje sambrėškoje bėgdavo savo rateliais ir linų kuodeliais nešinos vienon kurion gryčion ir imdavo rungčioties, kuri daugiau špūlių priverps. Laukiamos tai buvo viešnios. Kartu su kamuoliais šalto oro, įsiveržiančio vidun pro varstomas duris, atsirasdavo tiek klegesio, klyksmo ir linksmumo, kad net senieji atjaunėdavo. Terškė keliolika ratelių, terškė keliolika jaunų liežuvių, skambėjo sutartinės, o siūlas nepaliaudamas mašinos greitumu vyniojosi į špūlias.
Dviem trims valandoms praslinkus, pradėdavo rinkties ir bernaičiai, kas su sukiniu, kas su mezginiu, kiti ir be nieko. Linksmumas pasidarydavo dar didesnis, nes kiekvienas stengėsi kuo geriausias „štukas provyti“. Neapsakomai būdavo branginami amatininkai lojikai, daugiau svieto apėję, daugiau matę ir prityrę. Pasakininkai ar šiaip jau „mandragalviai“ buvo pirmosios eilės svečiai. Dažnai rateliai nutildavo, mergaitės vienu klausymu pavirsdavo. Liejas pasakos vis baisesnės, vis įdomesnės, kol įsibailinus nebebūdavo kaip ir oran beišeiti; prisieidavo kiekviena namo lydėti.
Retai kada apsieidavo ir be kokios muzikos. Vienas ar du muzikantu svajotoju, užlindusiu kur kertelėm, tyliai sau tyriliavo, ne tik nepertraukdami kalbos, dainų ir darbo, bet kaip kad prie viso to triukšmo pridėdami ypatingo saldaus ir raminančio malonumo. Tik prieš išeinant sužviegdavo klarnietas, smuikas balsiau užgaudavo stygas, idant susirinkę galėtų keletą kartų apsisukti, kol išsiskirstys.
Malonūs ir dori buvo tai vakaravimai. Per tokiuos draugavimus aukštaičių sušvelnėjo būdas, jie labiau susibendravo, labiau savo dainas išlavino negu žemaičiai. Sugebąs galėtų nupiešti gražų vakaravimo vaizdelį. (Vaižgantas Raštai, T.1, Pradai, 1994; pirmą kartą publikuota „Viltyje“ 1908)
2019.12.25; 06:47