Šeštadienį aštuoniose skirtingose Vilniaus vietose buvo simboliškai atidengtos gatvių lentelės naujais pavadinimais. Lietuvos Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pasak literatūros istoriko, teoretiko ir kritiko, humanitarinių mokslų dr. Algimantas Bučio – žinomi mūsų karalių ir karalienių bendravardžiai pakvietė atstatyti istorinę neteisybę. Valdovų vardų gatvėse Vilniuje buvo atidengtos simbolinės, istoriškai teisingos gatvių lentelės. Karalius MINDAUGAS. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Iškilmingame atidengime dalyvavo ir ginkluoti Riteriai iš “Viduramžiai LT”, pasipuošę autentiškais XIVa. šarvais bei ginklais.
Pasak akcijoje dalyvavusiu storiko – „Mindaugas – vienintelis Lietuvos karalius? Netiesa. Jis – pirmasis katalikiškas Lietuvos karalius. O pagoniškoji Lietuva turėjo ne vieną karalių ir karalienę”.
Gedimino prospektas virto Karaliaus Gedimino g., o Jogailos – Karaliaus Jogailos g.
Karaliaus Gedimino g. lentelę atidengė aktorius Gediminas Storpirštis ir fotomenininkas Gediminas Žilinskas.
Karaliaus Jogailos g. lentelę atidengė renginių organizatorius Jogaila Morkūnas ir Vilniaus Antakalnio progimnazijos moksleivis Jogaila Bartkus.
Mindaugo g. virto Karaliaus Mindaugo gatve. Simbolinę lentelę atidengė LRT žurnalistas Mindaugas Jackevičius ir Vilniaus m. Savivaldybės vyr. Architektas Mindaugas Pakalnis. Literatūrologas, rašytojas dr. Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Algirdo g. virto Karaliaus Algirdo gatve. Lentelės atidengime dalyvavo menininkas Algirdas Gataveckas ir Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ generalinis direktorius Algirdas Ramoška. Algimanto Bučio veikalas „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje”
Vytenio g. virto Karaliaus Vytenio gatve. Karaliaus Vytenio gatvės lentelę iškilmingai atidengė televizijos laidų vedėjas Vytenis Sinkevičius bei televizijos laidų, muzikinių projektų režisierius bei vedėjas, scenaristas Vytenis Pauliukaitis.
Birutės g. virto Karalienės Birutės gatve. Vienintelės karalienės simbolinę lentelę atidengė operos solistė Birutė Vizgirda bei verslininkė Birutė Marozaitė.
Kęstučio g. virto Karaliaus Kęstučio gatve. Simbolinę lentelę šioje gatvėje atidengė operos solistas Kęstutis Alčiauskis.
Vytauto g. virto LDK Vytauto gatve. Paskutinę gatvės lentelę atidengė aktorius Vytautas Rumšas Jaunesnysis bei Seimo narys Vytautas Kernagis.
Šiais metais, kaip ir kasmet, tęsdami tradicijas ir minėdami vieną žymiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pergalių, Lietuvos kariuomenės atstovai dalyvauja Žalgirio mūšio inscenizacijoje Lenkijoje, buvusioje mūšio vietoje.
Kovose dalyvavo daugiau nei 1200 riterių, o su pagalbininkais ir stovyklų gyventojais inscenizacijoje buvo apie 4500 dalyvių.
Pagrindinė inscenizacijos kova – istorinis Žalgirio mūšis – buvo atliekama liepos 15 dieną, 15 valandą vietos laiku.
Lietuvai renginyje atstovavo ir kovose dalyvavo Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai, vilkintys atkurtais XIV amžiaus elitinių karių šarvais ir viduramžių istorijos ir riterių kovų menų rekonstrukcijos klubas „Viduramžių pasiuntiniai“.
Žalgirio mūšio lauke
Vytauto Didžiojo vaidmenį inscenizacijoje atliko Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos karininkų ramovės viršininkas majoras Donatas Mazurkevičius.
Šiais metais kartu su Lietuvos stovykla renginyje dalyvavo ir rekonstrukcijos klubai iš Ukrainos. Inscenizacijoje dalyvavę kariai ir jų pagalbininkai įsikūrė viduramžiškai įrengtoje stovykloje, kur gyveno viduramžių laikotarpio stilistikos palapinėse, naudojo tam laikotarpiui būdingus rakandus ruošdami valgį, tvarkydami ginklus ir ilsėdamiesi. Renginį kaip ir kasmet, stebėjo daugiau nei 100 000 žiūrovų.
Žalgirio mūšio inscenizacijos Lenkijoje pradėtos rengti nuo 1998 metų. Renginys Griunvaldo lauke sutraukia apie šimtą tūkstančių žiūrovų, jame dalyvauja riteriai iš visos Europos.
Nuo 2008 m. Žalgirio mūšio inscenizacijose dalyvauja ir Garbės sargybos kuopos kariai, o nuo jubiliejinių 600-ųjų Žalgirio mūšio metinių, 2010 metais, mūšio inscenizacijoje Vytauto Didžiojo vaidmenį atlieka Lietuvos kariuomenės atstovas majoras Donatas Mazurkevičius.
Žygiuoja lietuvių raiteliai
1410 m. liepos 15 d. laimėtas Žalgirio mūšis – vienas didžiausių ir reikšmingiausių mūšių. Lietuvai ir Lenkijai suvienijus jėgas pavyko sumušti vieną labiausiai organizuotų priešininkų ir pakeisti visos Europos istoriją.
Toks jėgų sutelkimas anuomet buvo tikra strateginė partnerystė, kurios tradicijas abi šalys, bendradarbiaudamos karinėje srityje, dalyvaudamos bendrose operacijose tęsia ir dabar.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Lenkijos karaliaus Jogailos vadovaujama jungtinė Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės kariuomenė sumušė Kryžiuočių ordiną ir sustabdė du šimtus metų trukusią jo agresiją į Rytus.
Dėl šios pergalės buvo nustota puldinėti ir grobstyti Lietuvos kunigaikštystės žemes. Pergalingas Žalgirio mūšis – Lietuvos istorinis pasididžiavimas, įvykis, sustiprinęs ir iškėlęs Lietuvos autoritetą tarp Europos ir Azijos valstybių.
Nuotraukų aut. – Ugnius Naudžius
Informacijos šaltinis – Krašto apsaugos ministerija
Istoriografija de traditione – Lietuvos „inkorporavimas“
Istorijos rašymas neatsiejamas nuo ankstesnių istorijos rašinių pažinimo, ir kiekvienas būsimasis istorikas jau savo Alma Mater rūmuose privalomai supažindinamas su ankstenių istorikų darbais, kuriuos privalo suminėti savo vėlesniuose rašiniuose vienu ar kitu istorijos klausimu. Istorikų rašiniuose tai vadinama problemos ar temos istoriografija, kurią privalu pateikti kiekvienos knygos ar tyrimo pabaigoje kaip “Literatūros sąrašą”.
Didinga Trakų pilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kiekvienos problemos ar temos ankstesnė istoriografinė literatūra atspindi tos temos ar problemos tyrimo tradiciją, tačiau kiekvieno naujos generacijos istoriko teisė, o gal ir pareiga atrasti ir išryškinti savo paties santykį su istoriografine tradicja. Čia žinomi iš praktikos tik du keliai: arba
1) istorikas priima tradiciją ir ją visaip kartoja bei plėtoja savo tekstuose, arba
2) istorikas atranda istorinių duomenų bei argumentų, griaunančių ar klibinančių senąją tradiciją, ir savarankiškai atsisako tradicijos teiginių ir dogmų, pasiūlydamas naujus problemos sprendimo ar novatoriškus temos aiškinimo variantus.
1385 m. Krėvos akto istoriografinė literatūra sudarytų didžiulį sąrašą, kurį galima rasti specialioje literatūroje, tad mums nėra reikalo jo čia perrašinėti, kaip tai privalo daryti istorijos mokslo studentai.
Žymiausias XX a. Krėvos akto interpretavimo novatorius lenkų istorikas Jan Adamus nusakė kelis svarbiausius akto interpretavimo etapus Lenkijos istorikų pastangose vienaip ar kitaip aiškinti Krėvos aktą.
Pasak jo, pirmasis, tradiciją pradėjęs etapas, arba, jo žodžiais tarus, „pirmoji fazė siekia nuo XIX a. pirmosios pusės iki to amžiaus pabaigos. Pagrindinis šio laikotarpio bruožas yra perdėm silpnas susidomėjimas klausimu dėl Lietuvos ir Lenkijos visuomeninių-teisinių santykių apskritai, o ypač unijos pradžioje. Vieni autoriai visiškai netyrinėjo šio klausimo, tuo tarpu kiti savo nuomones formuluoja lakoniškai, nepagrįsdami ir dažniausiai gana neaiškiai ir miglotai“[1].
J.Adamus teigimu, tiktai du istorikai sudarė tam tikro laipsnio išimtį: Lelevelis ir Danilovičius (paryškinta J.Adamus/o). „Tiedu parašė trumpai ir be įrodymų; „įjungimas“ (wcielienie). Šiame lakoniškame pasakyme sunku įžiūrėti ar įspėti (trudno się domyslac) personalinę uniją“.
Antrąją fazę, pasak J.Adamus, atvėrė Lewicki, bet ne Koneczny. Kadangi Koneczny rašo senoviškai ir lakoniškai „incorporata“ [lenkiškai vis tas pats „wcielienie“, tai yra „įjungimas“ Lietuvos į Lenkiją – A.B.] ir jo vėlesni darbai nepadarė didesnės įtakos kitiems. Lewicki pirmą kartą plačiau išrutulioja pradinės inkorporacijos teoriją ir pateikia jai sąlyginai gausius motyvavimus […] Lewickio motyvavimai, nors sąlyginai išsamūs, daro keistą įspūdį šiais laikais, kai pripratome dar tiksliau pagrįsti savo tezes; matosi kažkokie likučiai beletristiškai aiškinant istorines problemas. Tokia buvo Lewickio teorija ir kaip tokia, ji ryškiai atsiriboja nuo savo romantiškųjų pranašautojų. Ne iš karto prigijo jo teorija lenkų istorijos moksle; tik po keliolikos metų prisijungė prie jos Prochaska, o dar vėliau po kelių metų – du pirmaeiliai ir didelio pelnyto autoriteto istorikai Balzer ir Kutrzeba, dar vėliau Haleckis. Tokiu būdu po gerų 20 metų, kuomet Lewickio teorija buvo beveik vos žinoma, taigi po 20 metų „inkubacijos“ jinai iš karto pasikeitė beveik į mokslinę dogmą“ (ten pat, p. 274).
Beje, J.Adamus ir Lowmianskio nuomone, dar Lewickio teorijos „inkubaciniu“ periodu buvo jai iškelti kontrargumentai nelenkiškoje literatūroje. Tačiau J.Adamus įsitikinimu, prieš Lewickio teoriją „nevykusiu būdu pasisakė Hruszewskis, o jau po karo [Pirmojo pasaulinio karo – A.B.] Czubatyj ir Pfitzner, nemažiau nevykusiu būdu. Kaip man atrodo, jų pasisakymai neturėtų susilaukti jokio atbalsio ir tolimesnė problemos tyrimo istoriografinė linija niekaip nesietina su tais pasisakymais (mano paties pozicija turi su jais tik tam tikrą išorinį panašumą)“.
Trečioji fazė, J.Adamus teigimu, prasidėjo su Kolankowskio veikalu „Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorija Jogailaičių laikais‘ (Dzieje Wielkiego Księstwa Litewskiego za Jagielonow, t. 1, 1930). Nors Kolankowskis, pasak J.Adamus, „neabejotinai stovi ant inkorporacijos teorijos pamato ir net stengiasi praplėsti inkorporaciją tolimesniems 1401-1446 metams, vis dėlto jis iškėlė esminį klausimą ir tuo šį tą pajudino senoje Lewickio teorijoje, tuo pačiu aktualizavo visos teorijos daug esmingenės revizijos iš pamatų reikalą“ (uczynil aktualną spragę gruntownieszej rewiziji calej teorini“ (ten pat).
Taigi, J.Adamus, apžvelgęs anuomet naujausią Krėvos akto literatūrą, atrodo, su nemaža viltimi 1930 m. tikėjo, kad prasidėjo nauja problemos tyrimo era:
„Atsirado būdinga situacija: mūsų problemos [Krėvos akto – A.B.] tyrime jau nebėra dogmų, problema keliauja iš rankų į rankas, nuo vieno varstoto ant kito ir susilaukia palaipsniui vis giliau siekiančio išaiškinimo. Palyginus smulki ir ištisai tęsianti inkorporacijos liniją Kolankowskio revizija suteikia stimulą mano moksliniam straipsniui [Panstwo litewskie w latach 1386-1398; 1932 m.]. Tiesą sakant, bendrais bruožais jis buvo jau užbaigtas prieš pasirodant Kolankowskio veikalui, bet Kolankowskio tyrime mano koncepcija rado rimtą impulsą ir užsikabinimo tašką (punk zaczepienia)“ (ten pat, p. 275).
Deja, kaip pastebėjo pats J.Adamus, šiek tiek nustebęs, o gal įskaudintas ir nusivylęs, po jo mokslinio straipsnio publikacijos „pradžioje nebuvo jokių ženklų, kad jis gali sukelti didesnį susidomėjimą.“ Kelių atsiliepimų autoriai (Zajączkowski, Dąbkowski) pritarė kai kuriems teiginiams, bet esminiais klausimais be jokių argumentų nepritarė, o Vilniuje įvykusiame VI Visuotiniame lenkų istorikų suvažiavime (1935) problemos žinovai (Kutrzeba ir kt.) vengė rimčiau atsiliepti, o minėtas Kolankowskis tiek suvažiavimo pranešime, tiek vėlesnėje jo publikacijoje (Jagielonowie i unia; 1936) iš viso pasistengė… nutylėti J.Adamus publikacijas ir išvadas“ (ten pat, p. 275 ir toliau).
Gal tuo per daug ir nederėtų stebėtis, jei prisiminsime, kad 1935 m. į Vilnių suvažiavo iš Lenkijos bene visos pirmojo ryškumo lenkų istoriografijos žvaigždės, o kas gi tuo metu buvo Adamus?
Ogi mažai kam žinomas Vilniaus miesto archyvo vedėjas ir dėstytojas ką tik atkurtame lenkiškame Vilniaus unversite, kuris turėjo imti skleisti mokslo šviesą šioje naujoje, ką tik inkorporuotoje į Lenkijos valstybę „paribio žemėje“.
Tiesa, pats J.Adamus, manau, solidžiai rengėsi suvažiavimui, kuriame, beje, padarė net du pranešimus, ir, atrodo, net nemanė pasiduoti nei Lenkijos istorikų autoritetams, nei jų panaudotai „nutylėjimo taktikai“.
Kiek galiu spręsti iš mūsų apžvelgiamo straipsnio, kuris, berods, buvo paskutinis Lietuvos istoriografijos klausimais paskelbtas (1938 m.) J.Adamus straipsnis, keturiasdešimt trečius brandos metus pradėjęs autorius buvo kupinas sumanymų plėtoti savo novatoriškas idėjas, tačiau netrukus prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ne tik išbloškė istoriką iš Vilnius, bet ir įvėlė į karo suirutę[2].
Kaip ten bebūtų, paties J.Adamus novatoriškas įnašas į Krėvos akto tyrimus šiandien jau visų pripažintas.
Pirmiausia pripažinimas liečia vadinamąją „inkorporavimo teoriją“, kurią J.Adamus bene pirmasis taip ryžtingai iškėlė už mokslinio tytimo ribų.
Tačiau tai ne vienintelis J.Adamus pasiekimas Krėvės akto moksliniame tyrime.
Lietuvos „vasaliteto“ Lenkijai hipotezė
Daug mažiau žinoma, kad J.Adamus, argumentuotai atmetęs gana beprasmiškus begalinius vieno žodžio Krėvos akte, o būtent lotyniško žodžio „applicare“ aiškinimus bei vertimus lenkų istorikų darbuose, vienas pirmųjų nuvainikavo ir kitą Krėvės akto interpretacinę teoriją, kurią prieš karą suformulavo Oskaras Haleckis.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O.Haleckis iškėlė dienos švieson Vengrijos karaliaus Liudviko I laišką, tikslau jo pastraipą, kurioje pranešama, kad … Podolės kunigaikštystės“ (Dukatus Podolie) valdovai Aleksandras ir Borisas prijungia (aplicuerunt) savo kunigaikštystę su vienuolika pilių prie Vengrijos karalystės karūnos ir gauna ją iš minėtos karalystės valdyti feodo teise (aplicuerunt Coronam Regni Ungarie et receperunt in feodum a Corona dicti Regni).
Pats O.Haleckis savo atrastą šaltinį pirmiausia interpretavo kaip galimą analogiją Krėvos aktui, kadangi ir vienu (vengrišku), ir kitu ( lenkišku) atveju „sąvoka applicare coronae buvo tiek apibendrinta , kad joje galėjo tilpti paprasta leno priklausomybė“.
Šiaip ar taip, atradimas, O.Haleckio nuomone, paneigė Lietuvos tiesioginio inkorporavimo į Lenkiją teoriją.
Savo ruožtu tas pats atradimas leido O.Haleckiui padaryti principinę išvadą:
„…tai nepaneigiamai išaiškina, kad applicare coronae regni nereiškia nieko kito, kaip tik atiduoti įvardintą žemę nurodytai karūnai leno teise. Taigi pasirodo, kad nuo pat pradžios, užuot primesti lietuviškoms ir rusiškoms žemėms visišką, betarpišką įjungimą į lenkų valstybę, kas būtų – reikia atvirai pasakyti – ir neteisinga, ir neįmanoma įvykdyti, buvo nuspręsta paremti uniją leno santykiais“[3]
Pačiam J.Adamus naujoji O.Haleckio teorija atrodo neįtikinama, kadangi remiama vien tik Krėvos akto tekstu. Jo nuomone, toks pamatas
„… yra gana nepatikimas, ir tai parodo geriausiai tas faktas, kad Haleckis ir Lowmianskis, panašiai suvokdami „applicare“ reikšmę, priėjo visiškai priešingų išvadų. Pirmasis čia mato įrodymą, kad inkorporacija (aišku, tiesioginė) nebuvo akte numatyta, o antrasis daro priešingą išvadą, kad būtent tokia inkorporacija buvo numatyta.“
Mums šiuo atveju įdomiausias J.Adamus priekaištas O.Haleckiui:
„Haleckio samprotavimui tenka iš esmės priešpastatyti tokį argumentą: iš tikrųjų „applicare“ galėjo reikšti taip pat ir Lietuvos leno priklausomybę Lenkijai, tačiau kaipgi mes galėtume įsivaizduoti tą leno pavaldumą (ową lenną zawislosc)? Reikėtų įrodyti, kad Jogaila 1386-1401 m. nebuvo tikrasis Lietuvos valdovas, kadangi negalėjo būti vienu metu senjoras ir vasalas (pabrėžta J.Adamus). Tam tikras šios neišbaigtos Haleskio koncepcijos liekanas rasime ir pas Lowmianski, o būtent ten, kur jis šneka apie „feodum oblatum“ (p. 56, 141). Iš tikrųjų ryškėja tam tikros analogijos tarp Lietuvos ir Lenkijos santykių pirmaisiais metais ir „feodum oblatum“, tačiau tie analogiški panašumai nėra pilni, kadangi nebuvo „feodum oblatum“ atveju tokio santykio, kad vienas asmuo būtų ir senjoras, ir vasalas“ ( ten pat, p. 300).
Reikia pasakyti, kad J.Adamus, kritiškai vertindamas ir neretai atmesdamas kitų istorikų teorijas bei hipotezes, pats vis dėlto nesiryžo duoti galutinio atsakymo į Krėvos akto teisinę ir politinę mįslę.
Paskutinės klausimo publikacijos žodžiai baigiasi savo teisumo įsitikinimu ir istoriko viltimi:
„Mielai norėtume pripažinti kieno nors atliktą problemos pagilinimą, ir net patys svajojame apie atnaujintą darbą ties šiomis problemomis. Kol kas vis dėlto darome išvadą, kad visos mūsų tezės atlaikė kritikos išbandymus iš skaitlingų ir ne bet kokių mokslininkų pusės, išlaikė egzaminą, ir susilaukė tik pagilnimo ir iš dalies papildymo“ (ten pat, p. 314).
Paradoksalu, bet po keletos dešimtmečių užmaršties ir sugrįžimo prie Lietuvos inkorporavimo į Lenkijos karalystę teorijos lenkų ir Tarybų Sąjungos istorikų oficialiose veikaluose, Krėvos akto problema vėl atgijo Lietuvoje nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse ir jau nepriklausomoje Lietuvoje.
Bandymai reanimuoti atmestas koncepcijas
Lietuvos nepriklausomybės išvakarėse žinomas lietuvių istorikas Edvardas Gudavičius populiariame savaitraštyje „Gimtasis kraštas“ paskelbė du susietus straipsnius „Krėvos sutarties teisinė esmė“ (1989, Nr. 2 ) ir „Krėvos sutarties faktinė esmė „ (Nr 9), kurie gana greitai susilaukė Lietuvos teisės istoriko A. Andriulio poleminio straipsnio „Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas – antimonarchas? (žurn. Socialistinė teisė, 1989, Nr. 4, p. 36-42).
Manau, kad mums ne tik verta, bet ir būtina sugrįžti prieš šios retos ir ypatingos diskusinės polemikos, kurioje susikirto Lietuvos teisės specialistas ir būsimasis naujos „Lietuvos istorijos nuo seniausių laikų iki 1569 metų“ (I t., 1999) autorius.
Būtina sugrįžti, mano galva, pirmiausia dėl mums rūpimo Lietuvos karalystės klausimo, o ne tam, kad dar kartą imtume gilintis į tai, kaip pačioje Lietuvoje tuo metu buvo suvokiamas ir interpretuojamas 1385 m. Krėvos aktas.
Akivaizdu, kad tiesioginio Lietuvos inkorporavimo į Lenkijos karalystę teorija jau buvo atmesta ir Lietuvoje.
Tačiau E.Gudavičius minėtuose „Gimtojo krašto“ straipsniuose, ir daug ankstenėje mokslinėje publikacijoje „Krėvos sutarties (1385 m.) tikslai ir jų įgyvendinimo galimybės“ (Lietuvos Mokslų Akademijos darbai. A serija. – 1977, t.1(580, p. 67-74) iškėlė vadinamąją „Lietuvos valstybės išlikimo po Krėvos sutarties ir užsimezgusį jos vasalinį ryšį su Lenkija“ koncepciją.
Tiesa, po kelių metų (1993 m.) polemizuodamas su A.Andrulio 1989 m. straipsniu, istorikas iš pat pradžių pareiškė:
„Visų pirma aš nesu koncepcijos apie Lietuvos valstybės išlikimo po Krėvos sutarties ir užsimezgusį jos vasalinį ryšį su Lenkija autorius. Jos autorius – J.Adamus, ką, beje, aš esu nurodęs [minėta 1977 m. publikacija – A.B.]. Aš tik toliau plėtoju J.Adamaus požiūrį, kuriam pritariu bei ieškau naujų argumentų jam paremti.
Antra, J.Adamaus (ir mano) pagrindinė tema: ar Krėvos sutartis pripažino Lietuvos valstybę“[4]
Šiame patikslinime keistas tik vienas dalykas, kurį gal būt ir kiti mano skaitytojai pastebės, prisiminę ką tik mūsų aptartą teoriją apie Lietuvos vasalinį ryšį su Lenkija pagal leno teisę. Matėme, kad šios teorijos ar koncepcijos autorius buvo anaiptol ne J.Adamus, o, kaip matėme, O.Haleckis. Savo ruožtu J.Adamus tikrai atkakliai ir įtikinamai apgynė koncepciją, kad Krėvos aktas nepanaikino Lietuvos valstybingumo, kaip teigė ne vienas lenkų istorikas.
Tiek to…
Dviejų puikių lietuvių intelektualų polemiką verta ir būtina prisiminti, kadangi joje labai ryškiai buvo iškelta ir diskutuojamas Krėvos aktą sudariusių atstovų, taigi ir Lietuvos bei Lenkijos valstybinio lygiateisiškumo klausimas.
Istorijos teisės specialisto nuostabą, atrodo, sukėlė būtent ta pati skeptiška nuostaba, kurią buvo jau išsakęs, kaip matėmė, ir J. Adamus, neigdamas O.Haleckio teoriją apie Lietuvos leno priklausomybę Lenkijai net keliais argumentais, tarp jų – teisiniu bei loginiu argumentu, kad Jogaila „negalėjo būti vienu metu senjoras ir vasalas“.
Lietuvis teisininkas tik žymiai skeptiškiau teigia tą patį su nemaža doze ironijos:
„Taigi kurie Lietuvos ir Lenkjos,Vytauto ir Jogailos santykių momentai patvirtina E.Gudavičiaus skelbiamą Lietuvos vasalitetą Lenkijai? Vienu ir pagrindiniu argumentu yra tas, kad po Krėvos sutarties „didysis Lietuvos kungaikštis Jogaila tapo Lenkios karaliaus Jogailos nominaliniu vasalu“. Išties, labai painūs turėjo būti LDK ir Lenkijos santykiai, kad būtų galima taip neįprastai juos paaiškinti. Tačiau įdomu, kad tokia išvada pateikiama remiantis ne Krėvos akto nuostatomis, o po jo atsiradusiais teiniais dokumentais. Tokiu būdu sugestiuonuojama mintis, kad ne pats aktas tiesiogiai sukūrė siuzereno ir vasalo valstybių tarpusavio santykius, o tik sudarė prielaidas jiems atsirasti. Todėl čia ir esanti pati bendriausia Krėvos akto teisinė esmė. Manytume, kad tokia Krėvos akto traktuotė labai vienareikšmiai apibūdina tarpvalstybinius santykius ir suteikia šiam dokumentui fatališkos klaidos žymę, po kurios Lietuvai belieka tik apgautos ir pažemintos valstybės vaidmuo. Žinoma, teoriškai galima prielaida, kad Jogaila, tapdamas Lenkijos karaliumi, galėjo susidvejinti, nors tokių dokumentų istoriniai šaltiniai nepateikia. Tačiau, kad toji valdovo savybė taptų tarpvalstybinių santykių pagrindu, kyla rimtų abejonių“[5].
Mums nėra reikalo gilntis į polemikos detales, juolab kad E.Gudavičius savo atsakyme A.Andriuliui nuginčija bene kiekvieną jo teiginį paeiliui, kiekvieną kartą teigdamas, jog oponentas neteisingai suprato ir net iškraipė jo, E.Gudavičiaus, teiginius.
Savo ruožtu ir A.Andriulis papunkčiui sukritikuoja dalinius istoriko teiginius, tarp jų ir atskirų Jogailos brolių bei giminaičių, valdžiusių savo žemes Lietuvoje bei Rusioje, mūsų jau minėtas vėlesnes vasališkos ištikimybės Jogailai, Jadvygai ir/ar Lenkijos karūnai priesaikas, kurių nemaža buvo surašyta jau po Krėvos akto.
Tiesa, E.Gudavičius ir pats pripažįsta, kad „vis dėlto vad. homogaliniai aktai iš tikrųjų yra pati silpniausia J.Adamaus (ir, žinoma, mano) požiūrio vieta“, tačiau… vėl grįžta prie savo bet kokias kritines pastabas atmetančios retorinės metodologijos ir ima įtikinėti, kad silpniausioji „požiūrio vieta“ kaip tik ir yra stipriausia.
Mat, „vad. homogaliniai aktai ryškiai parodo tai, ko negalima pasakyti apie patį Krėvos aktą. Jeigu bus įrodyta, kad valstybė, kurios sudedamosios dalys yra susietos su kita valstybe vasaliniais ryšiais, nėra pastarajai vasalinė, sutiksiu, kad klydau. Tokių įrodymų A.Andriulis nepateikė ir, manau, negalės pateikti“ (ten pat, p. 142).
Įrodinėjimo eiga tiesiog puikiausias kazuistikos pavyzdys: pirmiausia pripažįstama, jog homogalinės priesaikos yra silpniausia požiūrio vieta, po to pareiškiama, kad tie priesaikų aktai ryškiai parodo, ko negalima atrasti Krėvos akte, o tada pergalingai reziumuojama, kad oponentas niekados negalės pateikti įrodymų, „kad aš klydau. Nebent jais jis laiko paskutinį aptariamos jo citatos sakinį“.
Koks tas sakinys, mums nesiteikiama priminti.
O tas A.Andriulio sakinys logiškas ir aiškus: „…būtent šie dokumentai yra silpniausias vasaliteto ryšius teigiantis įrodymas. Jie tėra asmeninės ištikimybės aktai, nesurišti jokiomis garantijomis, kurios liestų tų kunigaikščių valdas […] Niekas tokių priesaikų nevykdydavo, kai tik pasijusdavo galį jų nesilaikyti.“ ( p.37).
Skamba gana ciniškai, kaip kiekvienas realios istorijos faktas, bet ir čia lietuvių teisės specialisto nuomonė susišaukia su teisės istorijos specialisto nuomone, ir ne bet kokio, o to paties J.Adamus. Beje, šį kartą lenkų istorikas pasisako kiečiau už A.Andriulį.
Pasak J.Adamus, „homogalinio akto egzistavimas (panašiai, kaip vėlesni kryžiuočių homogaliniai aktai, arba prūsų ir, pavyzdžiui, mozoviečių, moldavų ir kt. kunigaikščių aktai) turėjo iš esmės tikktai tesinę vertę ir jeigu faktinių santykių situacija (uklad stosunkow faktycznych) leisdavo, ta vertė galėjo būti grynai popierinė (wartosc ta mogla byc czysto papierowa“ (J.Adamus, Najnowsza literatūra., p. 304).
Jeigu jau pykstama ant Andriulio, būtų logiška supykti ir ant gerbiamo Adamus…
Bet ne!
E.Gudavičiaus poleminiame straipsnyje ir toliau visais punktais „malamas į miltus“ tik A.Andriulis ir su tokiu azartu „malamas“, kad prieinama iki akivaizdžios demagogijos, be kita ko absurdiškai pareškiant, kad „V.Andriulis [gal A.Andriulis? – A.B.] nesugeba savo teiginių išsakyti, neprieštaraudamas sau pačiam, nėra pakankamai susipažinęs su klausimo šaltiniais, istoriografija, viduramžių diplomatika ir leno teise, aktus bando analizuoti iš jų vertimo, nemokėdamas originalo kalbos…“
Čia nutrauksiu „nuosprendžių oponentui“ sąrašą, kadangi pastarasis kaltinimas tiesiogiai liečia mums pirmiausiai rūpimą Krėvos akte įvardintą Lietuvos karalystės titulą.
Informacijos šaltinis:Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
(Bus daugiau)
2017.06.18; 09:00
[1] Adamus, J. Najnowsza literatura o Akcie Krewskim. – In: p.273
[2] Palikus Vilnių, Janui Jozefui Adamus teko tvarkyti įvarius archyvus čia Jeruzalėje, čia Škotijoje, vėliau dėstyti valstybės teoriją bei istoriją Oksfordo universiteto lenkiškame Teisės fakulteto skyriuje. Tiktai 1947 m. grįžo į Lenkiją ir ėmė dirbti Lenkų teisės istorijos katedroje ką tik įkurtame (1945 m.) Lodzės universitete docentu, vėliau (nuo 1954 m.) ypatinguoju profesoriumi (profesor nadzwyczajny). Be kita ko dėstė lenkų – lietuvių santykių istoriją, ir, manau, būtų labai įdomu, jei kada atsirastų galimybė kokiu nors būdu susipažinti su šių J.Adamus paskaitų tekstais ar tik planais, konspektais ir panašiais šaltiniais, jeigu jie išliko kokia nors forma.
Istoriografija de imagine – „karalienė Jadvyga Lietuvoje“
Istoriografija de imagine – mano naujadaras, tad reikėtų šiokio tokio paaiškinimo.
Įprasta manyti ir teigti, kad isroriogafija, istorijos rašymas remiasi istorinių šaltinių bei dokumentų teikiamais faktais. Iš čia galima išvesti elementarios historiografijos apibrėžimą – istorija pagal faktus, arba lotyniškai historia de facto, faktnė istorija.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau visi žinome, kad istorija, ypač seniausių laikų istorija, tik atskirais momentais gali remtis konkrečiais istoriniais šaltiniais, rašytiniais tekstais arba archelooginiais duomenimis (artifaktais), o visumoje ją tenka rašyti „iš vaizduotės“ (de imagine), tai yra – remiantis vaizduotės teikiamais vaizdais, kuriuos žmogus kuria, įsivaizduodamas, kaip galėjo arba, jo manymu, turėjo dėliotis bei rutuliotis istoriniai įvykiai viename ar kitame krašte vienu ar kitu laikotarpiu.
Sunku dabar pasakyti, kodėl savo kronikose Janas Dlugošas rašė, kad jaunoji karalienė Jadvyga po vedybų važiavo į Lietuvą kartu su Jogaila krikštyti lietuvių.
Šiandien istorikų jau yra dokumentiškai įrodyta, kad karalienė Jadvyga niekados nėra buvusi Lietuvoje. Jogaila yra vežęs į Lietuvą kitas savo žmonas, bet niekados nepakvietė Jadvygos arba Jadvyga visados atsisakydavo kvietimo. Visaip galėjo būti, bet rezultatas tas pats – Jadvyga Lietuvoje nėra buvusi.
Tuo tarpu Dlugošas rašė priešingai.
Kodėl?
Galbūt patikėjo kažkieno melagingais pasakojimais, klaidingais liudijimas?
O gal kažkas jam patarė arba jis pas sumanė, kad būtų gražu ir naudinga parašyti, esą Jadvyga važiavo kartu su Jogaila krikštyti lietuvių?
Visaip galėjo būti, tačiau ne tas svarbiausia.
Svarbiausia, kad Jano Dlugošo dėka visa ta viduramžių istoriko pramanyta karalienės Jadvygos kelionė į Lietuvą vėlesnių istorikų buvo suvokiama kaip neginčytinas faktas, o tūkstančiai žmonių Lenkijoje bei Lietuvoje dar ir šiandien šventai tiki, kad šv. Jadvyga asmeniškai buvo Lietuvoje krikštijant pagonis lietuvius…. Čia tai tikrai stebuklingas apsireiškimas: karalienė Jadvyga sugebėjo Vilniuje krikštyti lietuvius pagonis net nebuvusi Lietuvoje! Štai ką reiškia magiškoji istoriko plunksna, kuomet reikia kurti … legendą ad majorem Poloniae gloriam ( lot. vardan Lenkijos didesnės šlovės).
Tuo šventu reikalu galima netgi istorines datas falsifikuoti: idant karalienė Jadvyga galėtų pagal istoriko sumanymą dalyvauti Vilniuje krykštijant lietuvius 1387 m., Dlugošas minėtą jos karo žygį prijungiant kažkada atplėštas Raudonosios Rusios žemes prie Lenkijos karalystės nukelia į 1390 metus, nors iš tikrųjų žygis vyko kaip tik 1387 m. Kaip ten bebūtų, Dlugošas pakiliai rašo, kad karalius Jogaila, vykdamas krykštyti lietuvių
„neapsiriboja dvasininkais, pasiima su savimi kartu karalienę Jadvygą, idant jinai pamatytų naująją tėvynę, naują kraštą ir savo vyro tautą“.
Pasakojimo intonacija liudija, kad autorius nesijaučia nusidedąs tiesai ar meluojąs: juk Dlugošas čia ne pirmą kartą rašo „iš galvos“, remdamasis pramanais bei vaizduote (de imagine), kitaip sakant, rašo ne tai, kas iš tikrųjų buvo, o tai, kas turėtų būti pagal jo išmanymą.
Tai yra kertinis Dlugošo pasakojimo akmuo. Dėl to neteisūs yra lenkų istorikai ir Dlugošo naujausių Raštų leidėjai, kuomet jie Dlugošo paklaidas apriboja tik atskirų faktų ar datų paneigimais bei patikslinimais, kronikos teksto komentaruose petitu pažymėdami, esą čia ar kitur Dlugošas nurodė klaidingą datą, supainiojo vardus, įvykių seką ir panašiai. Nors ir tokie komentarai yra geriau, negu nieko.
Deja, ir jų neretai vengiama.
Turiu galvoje mano cituojamą naujausią Dlugošo kronikų vertimo į lenkų kalbą leidimą (XX a. antroji pusė), kurio komentatoriai ties 1387 m. žinia apie Jadvygos kelionę į Lietuvą „naujai tėvynei pažinti“ nesiteikia net petitu pranešti, kad Jadvyga niekad į Lietuvą nevyko ir niekados ten nėra buvusi. Susidaro įspūdis, kad mokslinį leidimą imituodami lenkų leidėjai patys nesiryžta pateikti šiuolaikiniam lenkų skaitytojui Dlugošo ar jo anuometinių patarėjų išgalvotos žinios paneigimą…
Juk negalima griauti švento lenkų mito apie „Jadvygą – Lietuvos krikštytoją“! Tabu net šiuolaikiniam „moksliniam“ leidiniui…
Ir tai ne šiaip sau vienkartinis neapsižiūrėjimas.
Antai, keliais skirsniais vėliau Dlugošo pavedimu Jogaila „išsiunčia karalienę Jadvygą atgal į Lenkiją, o pats visiems metams pasilieka Lietuvoje“. Ir ką gi? Akademinio lenkiško leidinio komentatoriai ir šį kartą neimformuoja patiklių lenkų skaitytojų, kad neįmanoma išsiųsti karalienės iš ten, kur ji niekados nėra buvusi. Kyla įtarimas, kad šiuolaikiniams Dlugošo leidėjams mitas apie Jadvygos aktyvų dalyvavimą krikštijant lietuvius yra tiek pat svarbus ir saugotinas, kaip viduramžių lenkams.
Matyt, veikia mūsų aptariama galinga ilgaamžė istoriografijos de imagine tradicija. Dlugošo pateiktas pramanas apie Jadvygos kelionę į Lietuvą krikštyti „tamsybėse skendinčių lietuvių“ buvo amžiais ne tik pakartojamas, bet dar ir „apauginamas“ visokiomis pramanytoms detalėmis ir nenuilstamai puošiamas puošniausiu pusiau hagiografiniu stiliumi.
Istoriografija de dicto – „lietuvių Apaštalė Jadvyga Lietuvoje“
Antroji išsigalvojamos istoriografijos (de imagine) pakopa veda mus į tolimesnę virtualios istorijos erdvę, kur istorinių duomenų faktai dažniausiai net nereikalingi – čia užtenka ankstesnių istorikų autoritetingo žodžio. Atseit, taip yra pasakyta (de dicto), vadinasi, taip buvo iš tikrųjų ir tuo galima ir net būtina remtis. Kitaip sakant, ant smėlio pradėtas statyti istorinio projekto arba istorijos sintezės bokštas plėtojamas ir narsiai keliamas aukštyn.
Kad būtų akivaizdžiau, ką turiu galvoje, – mažas pavyzdėlis. Tiesiog negaliu susilaikyti nepateikęs bent trupinėlių iš gausingos Dlugošo interpretatorių kūrybos.
Štai XX a. pradžios interpretacija su visais romantiškų sentimentų priedais:
„Didžioji Lenkija nurimo [patvarkyta Jogailos – A.B.] ir karalius nusprendė patraukti į Lietuvą, idant ją pakrikštytų. Taigi susiruošė su karaliene, lydimi arkivyskupo Bodzanto, daugybės kunigų ir ponų, kurie mokino šventos tikybos, ir pats karalius jiems talkino, lietuviškai versdamas dvasininkų žodžius.
Karalienė pasiėmė su savimi daugybę apdarų, kailinių, karolių, kaspinų, idant pagonišką liaudį dovanomis paskatintų krikštytis. Be to ji paruošė puošnius ir gražius arnotus bažnyčioms, kai kurie jos pačios rankomis buvo pasiūti“.
Taip fantazavo lenkų rašytoja Emilija Cifrowniewiczuwna (Emilia Cyfrowniewiczowna), nors pati suskato pasirašyti savo „mokslinį“ tekstą “Jogailaičių giminė arba dinastija (1386 – 1572). Vladislovas Jogaila (Wladyslaw Jagiella; 1386- 1434) saugiu slavyvardžiu „Marijonas nuo Dniepro“ (Maryan znad Dniepra). Marijono nuo Dniepro tekstas buvo įdėtas į 1904 m. rinkinį daug žadančiu pavadinimu „Lenkijos istorija iki naujausių laikų, turiningai atpasakota ir 124 graviūromis paaiškinta“.
Užtat populiarus lenkų rašytojas, istorinių apysakų bei dramų kūrėjas Liucijanas Rydelis (Lucjan Rydel; 1870 – 1918), vienas iš „Jaunosios Lenkijos“ sąjūdžio veikėjų, nepasikuklino detaliai aprašyti, kaip keliavo į „tamsuolių pagonių“ Lietuvą karalienė Jadvygą su savo naujuoju vyru:
„Tiktai 1386 rudenį karališkoji pora galėjo išvykti į Lietuvą. Jeigu karalienė Jadvyga degte degė apaštališkąja dvasia, trokšdama lietuvių pagonių krikšte surasti sau atlygį už savąjį pasiaukojimą [ištekant už nemylimo „barbaro“ Jogailos], pats Jogaila važiavo ne mažiau karštai troškšdamas sėti Evangeliją tėvų žemėje“.
Sėti būtų nelengva, kadangi Lietuvos krikštas vyko viduryje žiemos, vasario mėnesį, o iš Dlugošo kronikos rašytojas turėjo žinoti, kad Lietuvoje didesnę metų dalį žemę kausto baisūs šalčiai ir net vasarą tenka laukuose kūrenti laužus, idant javai prinoktų.
Tačiau krikšto proga galima nesiskaityti net su dievinamu Dlugošu ir įkvėptasis „Jaunosios Lenkijos“ dainius eina daug toliau už Dlugošą. Pasak jo, atvykus karališkajai porai į Vilnių prasideda masinis lietuvių krikštas, ir
„Nėries krantai, apimti pavasariškos žalumos [vasario mėnesį! – A.B.], baltuoja nuo sniego baltumo naujakrikščių aprangos; o toji krikšto apranga iš baltos gelumbės lietuvio prasčioko akyse tarsi poniškas neįkainojams aprėdas“.
Autoriaus valia, nebelieka jokio ledo nei ledokšnio viduržiemio upėje ir pusnuogiai naujakrikščiai su malonumu teškenasi vandenyje, dar iš viršaus pašlakstomi šventintu vandeniu:
„Dėl to žydra upės gelmė ypač tirštai knibžda nuo pusnuogių kūnų. Vienuoliai praskustais pakaušiais ištisomis dienomis paupyje ant gelsvo smėliuko sako pamokslus, moko ir krikštija Viešpaties Kristaus vardu; vyskupai, apsirėdę violetiniais drabužiais ir auksaspalvėmis kepurėmis, kelia aukštyn palaiminančią dešinę ranką, o tarp jų karalius – apaštalas su kryžiumi rankoje, su ugninga malda lūpose, ir čia pat jinai [Jadvyga], šventoji šitiekos sielų atpirkėja, Dievo pasiuntinė, beveik dangun pakilusi iš laimės, dalina naujakrikščių būriams baltuosius drabužius… ak, atsivėrė virš Lietuvos neišsenkančios Dieviškosios malonės ir Dieviškosios šviesos versmės; krikšto vandens šaltinio užliejamas baigė užgesti „paskutinysis Europoje pagonybės žiburėlis“ – kaip gražiai yra pasakęs Jadvygos ir Jogailos kronikininkas“[1] .
Baigęs krikšto aprašą istorikas mums praneša, vėlgi remdamasis Dlugošu pasakymu (de dicto), kad
„karalius iš Vilniaus patraukė toliau į apaštališkąją kelionę po kraštą, kur užtruko bene visą vasarą, o Jadvyga jau nebekeliavo drauge su juo iki kelionės pabaigos; buvo reikalinga Lenkijoje, kur ją šaukė valdovės pareiga“ ir laukė skausminga žinia iš Vengrijos apie staigią motinos karalienės mirtį“ (ibidem)[2]
Gal kam nors atrodys, kad be reikalo cituoju senųjų laikų, XX a. pradžios lenkų tekstus apie Lietuvos krikštą, bet pasiteisindamas priminsiu, kad ir šiandien L.Rydelio knyga „Karalienė Jadvyga“ nuolat leidžiama ir perleidžiama Lenkijoje, neseniai pastatytas net baletas pagal L.Rydelio veikalą, o knygų rinkoje galite, jei pajėgsite, įsigyti 1910 metų leidinius aukso apdaila padabintus…
Istorijos de imagine ir de dicto, kaip matome, nesensta ir nemiršta…
Be abejo, gal kam nepatiko itin puošnus ir egzaltuotas pasakojimo stilius, kurį bandžiau kuo tiksliau perteikti savo vertimu, bet toks jau buvo L.Rydelis, ištikimas belgų simbolisto M.Meterlinko, romantiko J.Slovackio ir vokiečio G.Hauptmano pasekėjas. Jo populiarumas remiasi įvairiais istoriniais kūriniais (tarp jų – trilogija apie paskutinįjį Jogailaitį Žygimantą Augustą), nors atrodo, L.Rydelis ypač pagarsėjo tuo, kad jo vestuvėse pabuvojęs ketvirtasis „Lenkijos dainius“ (greta A.Mickevičiaus, J.Slovackio ir Z. Krasinskio) genialusis lenkų rašytojas ir dailininkas S.Vyspianskis (Stanisław Wyspiański; 1869 – 1907) parašė savo įžymiausią dramą „Vestuvės“ (Wesele, 1901).
Naivu būtų, kuo nors kaltinti L.Rydelį. Jis tebuvo savo amžiaus kūdikis, norėjęs būti „savo amžiaus didvyriu“ – savo išnykusios iš pasaulio žemėlapių Tėvynės, katalikiškosios Lenkijos dainiumi…
Ir ne vienas jis toks buvo Lenkijoje nuo XVIII a. pabaigos iki pat 1918 m., kada Lenkija vėl atgavo nepriklausomos valstybės statusą. Dešimtys istorikų, daugybė rašytojų, kompozitorių ir dailininkų kėlė iš praeities didingos ir galingos istorinės Lenkijos viziją, idant paguostų ir dvasiškai palaikytų, įkvėptų lenkų tautą XIX šimtmetyje – tragiškų sukilimų ir tautinių pralaimėjimų amžiuje.
Bene didžiausi nuopelnai tarp jų priklausytų plačiai pasaulyje žinomam istorinės tapybos genijui Janui Mateikai (1838 – 1893 ). Čeko ir sulenkėjusios vokietės sūnus tapo turbūt pačiu garsiausiu lenkiškojo patriotizmo dainiumi, tautinio atgimimo šaukliu be žodžių, jei taip galima pasakyti, nes jo istoriniams paveikslams visame pasaulyje nereikėjo ir iki šiolei nereikia jokių vertimų nei vertėjų.
Kitas dalykas, kad ir Janas Mateika galėjo tapyti savo istorinis siužetus, remdamasis tiktai de dicto, tiktai istorikų autoritetais. Dėl to nereikia stebėtis, kad jo istorinėje drobėje „Lietuvos krikštas“ (iš žinomo ciklo „Lenkijos civilizavimas“) mes galime pamatyti karalienę Jadvygą krikštijant lietuvius.
Štai kaip pats J.Mateika nusakė paveikslo kompoziciją:
„Netoli Gedimino miesto, prie šventos giraitės, ties Nėries krantais – jau nugriauta Perkūno šventykla, stabo sklptūra nuversta; jos vietoje pastatytas kryžius Kristaus Atpirkimo simbolis; nuo pagonių altoriaus nublokštą šventą ugnį gesina dvasininkai – ginkluota sargyba traiško žalčius. Ant nuvalyto altoriaus bažnyčios tarnas pastato triptiką su Aušros vartų Dievo Motinos paveikslu, gotiškųjų Vakarų atminimo dovana, kurią iš Lenkijos atsivežė Jadvyga kartu su karališkomis regalijomis. Pati Jadvyga, įsižiūrėjusi į Išganytojo atvaizdą, laiko rankose bažnytinę taurę, kurią įteiks naujai Jogailos paskirtam Vilniaus vyskupui Andriui (Jędrzejowi Wasylowi Jastrzębcowi), šv. Pranciškaus ordino vienuoliui, iškalbingajam pamokslininkui. Arkivyskupas Bodzanta liečia Jogailos siūlomo vyskpo lazdą, tuo parodyamas savo sutikimą.
Šalia vyskupo Jono Kropidlos už karališkosios poros po valstybs vėliava stovi: pakamaris[3] Jasko iš Tarnovo, vaivada Bartošas iš Visenburgo su kardu, pakancleris iš Moskožovo, Kristijonas iš Kozielgų ir lotynų [katalikų] bei graikų [pravoslavų] dvasininkai. Kunigaikštis Ziemovitas, kažkada pretendavęs vesti Jadvygą, stovi užsidėjęs povo plunksnomis išpuoštą šalmą ir šnekučiuojasi su kancleriu Zaklika, galimas daiktas, tariasi dėl karaliaus sesers Aleksandros kraičio, o pati Aleksandra klupo prigludusi veidu prie žemės greta vyresnio amžiaus bajorės su nuometu.
Prie kryžiaus klupomis artėjančių, keliais einančių naujakrikštų ir perkrikštų [iš pravoslavų į katalikus] brolių eitynes veda priekyje keliais einantis kunigaikštis Vygandas Aleksandras, už jo Vladimiras iš Kijevo, Kaributas iš Naugarduko, Švitrigaila, Borisas Korigiela, Narimantas su šeimomis ir savo dvariškiais bajorais.
Kunigaikštytę Danutę prie klupančios krikščionės Onos, Vytauto žmonos, veda Janušas Mazovietis.
Pranciškonų vienuolis laimina naujus ir senuosius tikinčiuosius Evangelijos knyga.
Du bendravaldžiai Lietuvos valstybėje, pusbroliai, Skirgaila iš Trakų ir Vytautas iš Gardino, kunigaikščiai, nuošalyje triukšmingai veda derybas dėl valdžios.
Šalia giraitės sakomi pamoksai ir parengiamieji pamokymai sutraukia vis naujus atvykėlius ir papildo būrelius tikinčiųjų, skubančių priimti krikštą iš kunigo, kuris aprūpina neofitus naujakrikštus naujais apdarais, baltais.
Vyskupas Radlichas, vadinamas Mažiu, stengdamasis palengvinti ir sutrumpinti didį ir dar ilgą atvertimo darbą, krikštyja žmones masinio krikšto aktu.
Karalienės Jadvygos ginklanešys, laikantis žirgą, stebisi atkakliu pagonės lietuvaitės tikėjimu, o jinai verkia ties našlaičiais žalčiukais, kuriems pieno likučius iš dubens atiduoda sėdintis ant žemės, atsirėmęs nugara į nukirstą ąžuolą amžinosios ugnies sergėtojas žynys.“ [4]
Jano Mateikos paveikslas, kaip matome, maža ką turi bendro su istorinių šaltinių teikiamomis žiniomis, o kronikų ir paleoistorigiografų pramanai, kuriais rėmėsi dailininkas, šiandien objektyviai paneigiami pačių lenkų istorikų. Beveik dėl kiekvieno aukščiau aprašyto epizodo galima būtų abejoti. Tas pasakytina ne tik apie karalienę Jadvygą, kuri niekad nebuvo Lietuvoje. Nebuvo Lietuvoje tuo metu nei arkivyskupo Budzatos. Negalėjo 1387 m. stovėti už karališkosios poros joks pakamaris, kadangi šią pareigybę (lenk. podkomorzy), tenkančią vienam aukščiausių karaliaus dvaro ir žemietijos valdžios pareigūnų, pats Jogaila įsteigė Lietuvoje ir Lenkijos karalystėje tiktai po gero dešimtmečio – apie 1398 m.
Tokių faktinių klaidų nemaža, tačiau, pasikartosiu, ne paskiri pramanai ar klaidingi datų, vardų bei įvykių vardinimai Dlugošo kronikoje turėtų mums rūpėti Lietuvos istorijos sintezės darbuose ir Lietuvos kultūros istorijos apmąstymuose.
Informacijos šaltinis:Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
(Bus daugiau)
2017.06.14; 06:19
[1]Lucjan Rydel. Królowa Jadwiga, 1910; mano cit. ir versta iš: http://www.laudate.pl/index.php?option=com_content&task=view&id=1259&Itemid=43
[2]Apie Elžbietos Bosnietės tragišką mirtį pasmaugiant jau minėjome (žr. poskyrį „Jadvyga – iš Dievo malonės Lenkijos karalius (Dei Gracia Rex Poloniae).
[3]Pakamaris(lenk. podkomorzy) – vienas aukščiausių karaliaus dvaro ir žemietijos valdžios pareigūnų. Šią pareigybę Lietuvoje ir Lenkijos karalystėje įsteigė Jogaila apie 1398 m.
Kodėl buvo konfiskuotas pirmasis Jano Dlugošo „Kronikos“ leidimas?
Mes jau gana plačiai, nors tik pačiais bendriausias aspektais aptarėme, kokio milžiniško masto įtaką padarė Janas Dlugošas ir jo Kronika (Annales) lenkų istorinei savimonei, lenkų vėlesnėms kronikoms ir istoriografijai, grožinei literatūrai ir kinematografijai, pedagogikai ir lenkų kultūros propagandai užsieniuose.
Lietuvos sargybiniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bet štai istorinis paradoksas – ilgą laiką Dlugošo kronika ir jos nuorašai buvo nepageidaujami Lenkijoje. Dar daugiau: kuomet 1615 m., tai yra – praėjus daugiau nei 130 metu nuo kronikos baigimo, privatus leidėjas Felicijus Herbertas išleido kronikos tris knygas, čia pat buvo paskelbtas karaliaus Žygimanto III Vazos (1566 – 1632) pasirašytas raštas, draudžiantis Dlugošo kronikos platinimą, tiražas buvo konfiskuotas, o kiek vėliau konfiskuota ir spaustuvė.
Šitaip lenkų istorijos Tėvo veikalas tapo „pogrindine literatūra“ Lenkijoje, kur plito vienu kitu nuorašu. Ir tik po šimto metų Rusijos caro dvaro patarėjas baronas Henryk Huysennas išleido užsieniuose (Leipcige) du tomus (1711-1712) Dlugošo kronikos. Patys lenkai tik artėjant 400-tosioms Dlugošo mirties metinėms ėmė rengti visų Dlugošo Raštų leidimą (Opera omnia), kur ir buvo išspasdintas pirmasis Kronikos vertimas į lenkų kalbą (t.II-VI; 1867 -1870) ir tekstas lotynų kalba (t.X-XIV; 1873-1879).
Kaip matome, Dlugošo kronikos leidyba pavirto savotišku detektyvu su daugeliu mįslių. Pirmiau pasižiūrėkime, kaip jas aiškina patys lenkai.
Naujausio (1961-2006) kronikos leidimo lenkų kalba rengėjai pateikia visą virtinę hipotetinių atsakymų iš įvairių laikų. Lenkų XVI a. rašytojas jėzuitas Varževskis (Krzysztof Warszewicki, 1543 – 1603) aiškino, esą kronikoje „pateiktas detalus kelių bei upių aprašas privalo būti laikomas paslaptyje, kadangi juo gali pasinaudoti priešai ir būtent dėl to lenkai stabdė Dlugošo publikaciją. Papebrochas [Daniel Papebroch; 1628 – 1714; belgas jėzuitas hagiografas] tvirtino, jog lenkai sustabdė tolimesnį Dlugošo tomų spausdinimą [galvoje turimos minėtos konfiskacijos], vengdami išviešinti daugelį karalystės paslapčių. Įdomi yra Šimono Starovolskio (Szymon Starowolski, 1588 1656; iš senosios Lietuvos kilęs rusinas katalikas, rašęs lotyniškai) pozicija, esą Dlugošas negalėjo būti išspausdintas todėl, kad labai jau daug įvairių dalykų parašė be deramos pagarbos ir “veraci calamo” [tiesiakalbe plunksna]”[1] .
Daugiausia, be abejo, pasako paties karaliaus Zigmanto III pasirašytas minėtas draudimo raštas, kuriame karaliaus ir ponų tarybos vardu smerkiamas leidėjas, kuris nusprenė „išleisti veikalą apie Respublikos [Žečpospolitos] padėtį ir lenko vardo garbę, nors [tas veikalas] mūsų protėvių tyliu sutarimu dėl sarbių priežasčių buvo uždraustas. Todėl, esant Karalystėje daugeliui žmonių, kuriuos knyga įžeidė, ir vardan Respublikos bus naudingiau, jei privatus žmogus [leidėjas] nepasisavins to, kas mums priklauso”, taigi siūloma ir patariama, kad „toji knyga būtų sulaikyta, nebūtų leidžiama ją viešai rodyti ir pardavinėti” ( op. Cit, p 31).
Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taigi naujojo leidimo rengėjai XX a. buvo linkę manyti, kad „nuolat kylantį klausimą, kodėl taip ilgai Dlugošo nespausdino, bandant argumentuoti baime, esą bus paviešintos valstybinės paslaptys, galima būtų išaiškinti tuo, kad buvo bijoma sugriauti karalystės autoritetą, o būtent – valdančiosios dinastijos ir didikų”. Rengėjai iš dalies remiasi dar ir tuo faktu, kad Dlugošo pasekėjo ir kompiliatoriaus gydytojo, astrologo, alchemiko ir Krokuvos akademijos profesoriaus M.Miechovito (Maciej Miechowita, lot. Matthias de Miechow, 1457 – 1523) istorinis veikalas, lotynų kalba parašyta „Lenkų kronika” (Chronica Polonorum), buvo konfiskuota dar anksčiau (1519 m.), o po dviejų metų pataisytas tekstas buvo išspausdintas (1521 m.) ir laisvai platinamas kaip pirmoji spausdinta Lenkijos istorija.
Kalbėdami apie pataisas, naujo leidinio rengėjai teigia, kad veikalą karaliaus dvaras leido spaudinti tik po to, kai buvo pašalintos skandalingos pastraipos apie Jogailos paskutinės žmonos karalienės (nuo 1424 m.) Sofijos Alšėniškės (1405 – 1461) įtartinus meilės ryšius ir gandus apie neteisėtą Jogailos sūnų gimimą ir pan…
Tačiau tai tik dalis tiesos. Verta paminėti bent kelis nutylėtus aspektus.
Pirmiausia akivaizdu, kad Miechovitos kronikoje buvo tęsiama antilietuviška Dlugošo tradicija ir ypač neigamai įvertinta Jogailos anūko Aleksandro (lenk. Aleksander Jagiellończyk, 1461 – 1506; Lietuvos didysis kunigaikštis nuo 1492, Lenkijos karalius nuo 1501 m.) veikla.
Ir neatsitiktinai – juk Aleksandro Jogailaičio politiką ir Lietuvos, ir Lenkijos laikotarpiu iš dalies galima apibūdinti Lietuvos didikų priesaku, jam duotu Vilniuje patvirtinant Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu 1492 m.: valdyk tautą „pagal lietuviškus papročius, arba pagal Vytauto pavyzdį”. Ta pačia intencija buvo sušvelnintas Aleksandro Jogailaičio brolio, tuometinio Lenkijos karaliaus Jono Albrechto (Jan I Olbracht (Albrecht), 1459 – 1501; Lenkijos karalius nuo 1492 m.) pralaimėjimas žygyje į Moldovą, nors būtent po to žygio, kur žuvo apie 5000 bajorų raitelių, Lenkijoje paplito posakis, esą Olbrachto laikais pražuvo šlėkta (Za króla Olbrachta wyginęła szlachta).
Tačiau būtų vienpusiška apriboti Dlugošo (ir jo kompiliatorių) veikalų nespausdinimą ar konfiskavimą vien kronikų autorių nusistatymu prieš Jogailą ir lietuviškąją pirmųjų Jogailaičių kartą, kurią nuo Dlugošo laikų visaip menkino senoji lenkų istoriografija.
Paradoksalu, bet vyskupo sekretorius, kunigas (nuo 1440 m.), kanauninkas, Jogailos sūnaus Kazimiero nominuotas (1479 m.) Lvovo vyskupu Janas Dlugošas itin daug surašė savo kronikose tokių dalykų apie dvasininkiją, kad būtent katalikų hierarchai Lenkijoje gana nepalankiai žiūrėjo į Dlugošo kronikos viešinimą ir platinimą.
Žinomas viduramžių vokiečių bibliografas Davidas Braunas (David Braun, 1664 – 1737), kilęs iš Prūsijos ir ilgainiui surinkęs nemažą senųjų lenkiškų ir prusiškų spaudinių biblioetką (Bibliotheca Brauniana), atrodo, gerai žinojo Dlugošo veikalo konfiskacijos 1615 m. istoriją. Dar daugiau – savo veikale apie senuosius spaudinius D.Braunas aiškiai tvirtina, kad ir anksčiau Lenkijoje „ši magistro kronika buvo vienuolynuose ir kai kurių didikų namuose slepiama; iki pat 1615 metų, kai Felicijus Herburtas, Joano sunūs, ištraukė ją į dienos šviesą ir išspausdino Dobromilyje Joano Šeligo spaustuvėje”[2].
Aptardamas Dlugošo veikalo spausdinimo kliūtis ir piktindamasis, kad lenkų spaustuvininkai iki pat 1711 m. Lepcige vokiečių parengto leidinio ignoravo Dlugošą („štai iki kiek tęsėsi nedėkingų lenkų spaustuvininkų abejingumas savo pagrindiniam Istorikui”!), D. Braunas prabyla apie tas veikalo ignoravimo ir konfiskavimo priežastis, kurias labai retai teikiasi prisiminti katalikiškos Lenkijos kultūros istorikai. Pirmiausia D.Braunas primena Dlugošo pasekėjo Kromerio teiginį, kodėl Dlugošo veikalas taip ilgai buvo slepiamas: „akivaizdu, kad dėl paties Dlugošo nuoširdaus ir neatsargaus tiesumo (candida et incauta Simplicitas), kuomet ne tik nusidėjusius Bažnyčios vyrus, bet ir patį Popiežių, dvasininkų smarkiai, bet paslapčia nekenčiamą, jisai savo veikalu išviešina” (ibidem). Paties Badeno nuomone, Dlugošas „visiškai nieko nekalba be pagarbos, tik paprasčiausiai siaubingus popiežių ir aukštų dvasininkų nusikaltimus ir nuodėmes (horrenda crimina) dėsto, kas neretai ir pasimato Pasišventusių vyrų ir doros šlovės Rašytojų plunksnos šviesoje be leidimo [iš aukščiau], būtent dėl to ir buvo nutrauktas Herburto pradėtas Dlugošo veikalo leidimas” (ibidem).
Vokiečių bibliografas labai paprastai įvardina tai, ką iki šiolei vengia viešai aptarinėti lenkų kultūros bei literatūros istorikai. O juk Davidas Badenas visiškai teisus: Dlugošo nuoširdumas ir dievotumas vertė jį neretai sakyti tiesą, kuri didžiai nemaloni ir nepageidautina buvo ne tik Jogailaičių dinastijai, bet ir visai katalikiškai lenkų dvasininkijai ir net lenkų tautos katalikiškajai savimonei įvairiais istorijos tarpsniais.
Čia galima būtų ilgai ir nuobodžiai dėstyti skaitlingus Dlugošo kronikų epizodus, kuriuose iškyla pakankamai neigiamas įvairiausių lenkų dvasininkų įvaizdis, pradedant vyskupų kurstomomis vidinio karo riaušėmis ir baigiant atskirų vyskupų meilės nuotykiais ir tokiomis mirties diagnozėmis, kurios akivaizdžiai liudija vyskupą sirgus paskutinės stadijos „gėdingąja liga” sifiliu… O kur dar Dlugošo pateiktos žinios apie Romos popiežius, nepasižymėjusius aukšta dorove ar meile dvasinėms gėrybėms, jei prisiminsim jo pranešimus apie žūtbūtines popiežių ir antipopiežių tarpusavio kovas, apie pelningų vyskupijų dalinimus popiežių giminėms arba šaunią istoriją, kaip popiežius Bonifacas IX pardavė Rygos miestą kryžiuočiams už 15 tūkstančių florinų…
Betgi sutikime šiuo atveju su Dlugošo cenzoriais ir dorovingais lenkų literatūros istorikais: kam gi viešinti tokius negarbingus dalykus ir faktus apie Romos popiežius ir lenkų viduramžių dvasinininkiją?
Juo labiau, kad galima aptarti kur kas kilnesnius dalykus.
Kaip daromi istoriografiniai praeities įvaizdžiai ir mitai
Imkim, pavyzdžiui, pirmosios Jogailos žmonos Jadvygos Anžietės įvaizdį Dlugošo kronikoje. Kaip žinome, Jadvyga Lenkijoje beveik iš karto po mirties buvo daugelio laikoma ir vadinama šventąja ir netrukus ėmė plisti nemaža legendų apie jos padarytus stebuklus. Jano Dlugošo kronikos nemaža prisidėjo prie Jadvygos kulto stiprėjimo Lenkijoje nuo XV a. iki pat mūsų laikų. Tačiau įdomu pažymėti, kad Jadvygos įvaizdis jo kronikose gana prištaringas arba, švelniau tarus, mįslingas.
Iš vienos pusės, Dlugošas labai nuosekliai, atkakliai, dažnai net nusikalsdamas istorinei tiesai stengiasi iškelti Jadvygos paveikslą iki katalikško moters idealo aukštumų. Pirmiausia Dlugošas tvirtina, kad Jadvyga buvusi itin graži ir kaip tik todėl jai ėmė pirštis lietuvių kunigaikštis Jogaila, „kuomet tiksliai sužinojo iš nuolatos kartojamų gandų ir iš savo paties dažnai siuntinėjamų žvalgybon pasiuntinių pranešimų, esą minėta karalienė [Jadvyga] yra taip neapsakomai graži, jog visi pripažįstą, kad šiuo metu nėra jai lygių visame pasaulyje” (op. Cit. , 1385 m.).
Tendencingasis lenkų kronininkas Janas Dlugošas. Antoniego Gramatyki piešinys
Mes jau aptarėme, kaip noriai ir dosniai Dlugošas prirašo karalienei Jadvygai įvairius jos vyro karaliaus Jogailos nuopelnus viduramžių lenkų civilizavimui, mokslui ir kultūrai. Dlugošas naudojasi kiekviena menkiausia proga karalienės Jadvygos išaukštinimui. Netgi tada, kada Jogaila, vykdydamas savo dosniųjų piršlybų pažadus, surašytus garsiajame 1386 m. Krėvos akte, įsako visai eilei Raudonosios Rusios miestų pareikšti vasališką ištikimybę Lenkijos karalystei, Dlugošas visą „atplėštųjų žemių” grąžinimą Lenkijai pavaizduoja kaip narsios karalienės Jadvygos nuopeną. Kronikose atsiranda patetiškas istorinis pasakojimas apie tai, kaip „Jogailai nesant namuose [tai yra Lenkijoje] karalienė Jadvyga surinkusi kariuomenę patraukia į Rusią ir išvijusi vengrus lengvai atgauna visą Rusią, kurią jos tėvas buvo atplėšęs nuo [Lenkijos] karalystės”.
Smagu skaityti, kaip nuostabiai vadovauja lenkų riterių kariuomenei šešiolikmetė Jadvyga, kuri „pelnė tokią riterių simpatiją ir prisirišimą, kad visi jai paklusdavo kaip vyrui ir klusniai vykdė visus jos įskaymus. Kur čia iki karalienės Jadvygos lygintis prancūzų nacionalinei didvyrei Žanai d’Ark (Jeanne d’Arc; 1412 – 1431), kuri su tokiais vargais vadavo Prancūziją nuo okupantų anglų! Karalienė Jadvyga „trumpiausiu laiku užima pilis Pšemysle, Jaroslave, Grodeke, Haliče ir Tremblovkoje ir Lvovo miestą, ir pilį ant kalno ir visus kitus rusinų miestus arba riterių šturmo dėka, arba geranoriškai aniems pasidavus […] Užimtas ir pasidavusias pilis paveda lenkų ponams [valdyti], o minėtas Rusios žemes, neteisingai ir neteisėtai atplėštas nuo Lenkijos karalystės, suvienija ir prijungia prie tos pačios karalystės, idant šituo didvyrišku žygiu pelnytų sau amžiną atminimą lenkų širdyse“ (op. cit., 1390 m.). Didvyriškoji žmona, kaip matome, pati įkūnijo savo vyro priešvestuvinius pažadus.
Kas čia dabar supaisys, kad Jadvygai bevykdant savo legendinį žygį ne visi Raudonosios Rusios miestai ir pilys iš karto atvėrė karalienei savo vartus. Tik tada, kai Vytautas, susiderinęs su Jogaila, įvedė į Raudonąją Rusią savo kariuomene, tik tada, atrodo, neklusnūs rusinų ir vengrų kunigaikščiai pajuto didžią pagarbą ir meilę savo naujajai valdovei. Nors jeigu kalbėtume dar atviriau, tektų prisiminti, kad visas žygis į Raudonąją Rusią buvo iš dalies didinga povestuvinė lenkų didiko Spitkos kelionė į savo uošvio valdas, kurias, Jogailos sprendimu, derėjo gražiai ir tauriai perleisti naujajam žentui, kuris, savo ruožtu, buvo padaręs įvairių paslaugų Jogailai… Betgi čia smulkūs, nuobodūs faktai.
O mitų kūrimas reikalauja ne tiek faktų, kiek lakios vaizduotės. Ir tenka pripažinti, Janui Dlugošui vaizduotės užteko.
Informacijos šaltinis:Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
2017.06.11; 06:27
Bus daugiau
[1] Jana Dlugosza Roczniki, czyli kroniki sławnego Królestwa Polskiego. Księga pierszwa. Warszawa, 1960, p. 25.
[2] De scriptorum Poloniæ et Prussiæ historicorum, politicorum & jctorum … in bibliotheca Brauniana collectorum, virtutibus et vitiis, catalogus, et judicium, 1723, p. 19. Čia ir toliau mano versta iš lotynų kalbos. Lotyniškai tekstas prieinamas Google bibliotekoje.
Lietuvos valdovų santykis su Jadvygos dvipatystės kazusu
Visos aukščiau paminėtos skandalingos aplinkybės, susijusios su Anžujiečių ir Habsburgų planais sutuokiant savo nepilnamečius palikuonis ir pačios Jadvygos veiksmai stengiantis galutinai įkūnyti savo santuoką su Vilhelmu Habsburgiečiu, be abejo, negalėjo likti paslaptyje ilgesnį laiką.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nepilnamečių santuoka, matyt, iš viso nekėlė lietuviams didesnių klausimų, kadangi piršlybų derybose ir Krėvos sutartyje Jogaila, matyt, be didesnių prieštaravimų pasižadėjo sumokėti už Anžujiečius (mirusį Jadvygos tėvą Liudviką ir dar gyvą motiną Elžbietą Bosnietę) visą 200 000 florinų baudą už vienašališkai nutrauktą sponsalia de futuro (nepilnamečių santuoką). Kurį laiką paslaptyje galėjo būti laikomi tik vėlesnieji Lenkijos sostan jau atsisėdusios (1384 m. spalio 15 d.) Jadvygos susitikinėjimai su Vilhelmu, kuris 1385 m. vasarą, pasak Dlugošo, „nelauktai atvyko į Krokuvą“ su visais savo turtais ir manta.
Matyt, penkiolikmetis jaunikaitis tikėjosi ramiai ir ilgam apsigyventi savo teisėtos žmonos karališkuose rūmuose, nors pradžioje jis nebuvo įleistas į Vavelio pilį ir turėjo apsigyventi, kaip minėjome, greičiausiai pas Gnievošą.
Dar didesnė paslaptis, stropiai saugoma nuo lietuvių, turėjo būti 1385 metų rugpjūčio m. 23 d. keisti įvykiai Vavelio pilyje ir karalienės Jadvygos miegamajame, iš kurio Vilhelmui teko sprukti pro langą baltinių krepšyje.
Šiaip ar taip, kuomet Jogaila su didžiule palyda pagaliau pasirodė Krokuvoje, nei jis, nei jo artimieji, matyt, dar nieko tikro nežinojo apie keistus įvykius Krokuvos pilyje. Bent jau toks įspūdis susidaro iš Dlugošo pasakojimo apie tai, kaip 1386 m. vasario 12 d. lietuvių valdovas Jogaila „su didžiule ne tik lietuvių, bet ir lenkų ponų palyda, didžiai iškilmingai paradiškai įjojo į Krokuvą, o įvestas į Krokuvos pilį, pirmiausiai eina pas karalienę Jadvygą, kuri laukia savo kambaryje su didžia ponių bei panelių palyda, ir nuoširdžiai su ja pasisveikina. Išvydęs jos nepaprastą grožį (kalbant apie grožį, buvo manoma, jog visame pasaulyje nebuvo jai lygių), apimtas nuostabos [Jogaila] kitą dieną jai pasiunčia per kunigaikščius Vytautą (jau grįžusį iš Prūsijos), Borisą ir Švitrigailą didžiai vertingas dovanas iš aukso, sidabro, brangenybes ir apdarus“ (op. cit., kn. 10, 1386 m.).
Sakytum, viskas gražu ir pranašauja puikų būsimųjų sutuoktinių gyvenimą.
Tačiau – nota bene! Sekantis po žodžių apie brangias dovanas sakinys Dlugošo pasakojime atrodo tarsi deguto šaukštas medaus statinėje! Dlugošas perteikia bjaurų gandą: „Žmonės pasakoja, jog tuo pačiu metu ir austrų kunigaikštis taipogi atvyko iš Austrijos į Krokuvą paslapčia, persirengęs pirkliu, ir atvyko ne be Lenkijos karalienės Jadvygos leidimo, ir visą tą laiką, kol [jau karūnuotas] Lenkijos karalius Vladislovas Jogaila buvo Krokuvoje, slapstėsi arba Lobzovo pilyje Juodajame Kaime, arba Morštynų namuose, ir apie tai žinojo keletas asmenų“.
Sunku pasakyti, ar pats Jogaila ir apskritai visa lietuviškoji palyda anuomet ką nors žinojo apie besislapstantį Krokuvoje Volhelmą. Greičiausiai ne.
Tačiau mažlenkių didikų slaptosios tarnybos, matyt, nesnaudė ir pasistengė kuo greičiau likviduoti ne tik skandalingą, bet ir grėsmingą situaciją. Kas gi būtų, jei lietuviai sužinotų, kad Vilhelmas vėl pasirodė Krokuvoje ir dar su Jadvygos leidimu ar jos slaptu kvietimu? Taigi, kaip rašo Dlugošas, tučtuojau „buvo surengtos kruopščios paieškos Morštynų namuose, bet [Vilhelmas] užsiropštė ant specialiai tokiam atvejui parengtų balkių židinyje ir šitaip apgavo karališkuosius šnipus“ (ibidem).
Atlikęs savo šventą istoriko pareigą užrašyti viską, ką žino ar yra girdėjęs, šiuo atveju – pranešęs mums apie pakartotinį persirengusio Vilhelmo pasirodymą ir slaptą gyvenimą Krokuvoje po Jogailos ir Jadvygos vestuvių, Dlugošas pats pasistengia išelektrinti pavojingą savo pasakojimo epizodą. Nors galimas dalykas, kad visą Vilhelmo pakartotino atvykimo intrigą Dlugošas nuslopino daug vėlesniu įrašu į senesnį tekstą, kadangi toks senų tekstų peržiūrėjimas bei papildymas būdingas visam didžiojo istoriko darbui (nors kai kuriuos įrašus, matyt, yra padarę jo sekretoriai, perrašinėję Dlugošo padiktuotus ar atskirai surašytus tekstus[1]).
Taigi kitu sakiniu mums pranešama, jog „paminėtas Vilhelmas, priėjęs, vadinasi, išvados, jog nepajėgs atgauti Lenkijos karalystės ir karalienės Jadvygos, susituokia su Joana, jau mirusio Sicilijos karaliaus Karolio Durazzo dukra, dabartinio [Sicilijos] karaliaus seserimi. Trumpai su ją pagyvenęs pasimirė“ (ibidem).
Deja, net šitoji žinia (mano nuomone, vėliau įrašyta faktografiniu stiliumi) neišsprendža inrigos ir nenuostabu, kad vėliau Dlugošui vėl tenka grįžti prie Vilhelmo antrosios slaptos viešnagės Krokuvoje. Be to, žinia netiksli ir netgi savaip nuvainikuoja romantiškąjį Vilhelmą. Reikia pasakyti, kad būtent Vilhelmas Habsburgietis, kitaip negu jo mylimoji santuokinė Jadvyga, nesusirišo su jokia kita moterimi tol, kol buvo gyva Jadvyga… Tik po jos mirties (1399 m.) praslinkus porai metų vedė Vilhelmas paminėtąją Joanną, beveik Jadvygos bendraamžę (gim. 1373 m.), ir iš tikro neilgai (nuo 1401 m.) su ja pagyvenęs, nepalikęs vaikų mirė 1406 m.
Pasaulio įvykių istorijoje išliko, ko gero, tik dėka savo romantiškai tragiškos meilės Jadvygai, nors kronikos paliko mums ir desperatišką Vilhelmo atsižadėjimą nuo savo jaunutės sutuoktinės. Paaiškėjus, kad Romoje iš popiežiaus kurijos neįmanoma sulaukti teisinės paramos, Vilhelmas pagaliau pats išdidžiai ir pakankamai skaudžiai Jadvygos atžvilgiu atsisakė savo santuokinių teisių: „nedera Austrijos kunigaikščiui siekti parsidavusios paleistuvės“ („nie przystało księciu Austrii dobijać się o ladacznicę”[2]). Neatrodo, kad lengvai ištrūko šie žodžiai Vilhelmui, kuris įėjo į istorijos analus su prievardžiu der Freundliche – Vilhelmas Malonusis, bičiuliškasis…
Tuo tarpu Vilhelmo Habsburgiečio slapto atvykimo į Krokuvą intriga, kaip rodo istoriniai šaltiniai, ne blėso, o priešingai – netrukus pasiekė savo skandalingą kulminaciją, kurią mes jau esame aptarę. Nepaisant klaidingų Dlugošo ir visų jį atkartojusių lenkų ir ne tik lenkų istorikų, rašytojų, katalikiškųjų beletristų bei žurnalistų begalinių tikinimų, esą Jadvyga netrukus po sutuoktuvių išvyko kartu su Jogaila į Lietuvą krikštyti pagonių lietuvių ir todėl vadintina Lietuvos Krikštytoja, šiandien akivaizdžiai mokslininkų istorikų įrodyta, kad jaunoji karalienė liko Krokuvoje ir nevyko su Jogaila į Lietuvą.
Dar daugiau – naujasis skandalas karališkoje šeimoje, kaip jau esame apterę, kilo būtent tada, kada Jogaila grįžo iš Lietuvos po krikšto ceremonijų ir išgirdo bjaurius gandus apie karalienės neištikimybę jam nesant, tiksliau – apie Jadvygos susitikinėjimus su slapta Krokuvoje atsiradusiu Vilhelmu…
Lietuvių reakcija, be abejo, buvo audringa. Turiu galvoje ne tik Jogailą, bet ir Vytautą. Narsiojo Kęstučio sūnus buvo tiek įsižeidęs ir perpykęs, kad lenkų didikai rado kitą išeitį, suorganizavę mūsų jau aptartą tribunolą Gnievošui iš Delevicų. Visi liko patenkinti ir, kaip rašo Dlugošas, išgąsdinti „tokios rūsčios bausmės“ Gnievošui (paloti šuns balsu ir sumokėti keliasdešimt pinigėlių!), „visi kiti pataikūnai ir šmeižikai nebeturėjo drąsos žadinti vieno sutuoktinio įtarinėjimus dėl kito sutuoktinio. O pastarųjų bendrasis gyvenimas toliau tekėjo be įtarinėjimų, rietenų ir barnių, itin malionioje sutuoktinių sąjungos atmosferoje, nuolatinėje santarvėje ir abipusėje meilėje“ (op. cit., kn. 10, 1389 m.).
Įdomiausia, kad po teismo itin gerai sekėsi ne kam kitam, o ponui Gnievošui iš Delevicų. Prasidėjo tikras ir pavydėtinai greitas jo karjeros polėkis…
Tikrai įdomūs buvo laikai…
Beje, skaitytojui palieku paspėlioti, kam turėjo būti dėkingas Gnievošas už savo gražią karjerą po tribunolo. Pirma versija: gal karalienei Jadvygai už tai, kad kaltinamas teisme ponas Gnievošas tylėjo kaip žemė? Antra versija: gal karalius Jogaila norėjo atsidėkoti ponui Gnievošui už tai, kad pranešė karaliui, ką veikė karalienė, kol jos vyras karalius krikštijo Lietuvą?
Jogaila, kaip liudija Dlugošas, mokėjo ir mėgo dosniai atsidėkoti už paslaugas ir ištikimybę…
Bet man ne tai įdomiausia šioje painioje ir graudžioje istorijoje.
Mane labiausiai stebina lietuvių valdovų tolimesni santykiai su Jadvyga. Nė vienas nuo jos nenusigrįžo, nė vienas – nei santūrusis Jogaila, nei karštakraujis Vytautas – Lietuvos ir Lenkijos istorijose iki šiolei vengiama detaliau nagrinėti keblią teisinę Jogailos bei Jadvygos vedybų situaciją ir laikinas Jogailos karaliavimo po vedybų ir jo karūnavimo (1386 m. kovo 4 d.) garantijas, kurios teisiniu požiūriu gana netikėtai ir pasibaigė su Jadvygos priešlaikine mirtimi 1399 m. liepos 17 d.
Lenkijos sosto likimas vėl tapo nebeaiškus, lygiai kaip po Jadvygos tėvo Liudviko mirties, kai Lenkija neteko ją valdžiusio karaliaus.
Šį kartą nelaimė buvo dar lemtingesnė, kadangi Jadvygos pagimdyta mergaitė mirė beveik iš karto, o po kelių dienų mirė ir gimdyvė Jadvyga.
Visiems, o pirmiausiai, pačiam Jogailai, tapo aišku, kad su Jadvygos mirtimi išrinktasis karalius Jogaila neteko juridinių teisių toliau valdyti Lenkijos karalystę, kuri buvo teisėtas Jadvygos paveldas, turėjęs atitekti pagal kilmę, kraują ir paveldėjimo teisę Jadvygos palikuonims. O jų nebuvo…
Našlys Jogaila netenka Lenkijos karaliaus statuso ir titulo
Teisės požiūriu „Lenkijos karaliaus“ titulas reiškė, kad šitaip tituluojamas asmuo yra tikrasis Lenkijos valdovas pagal paveldėjimo teisę ir tituoluojams Rex (karalius) nepriklausomai nuo lyties. Tuo tarpu Lenkijos karalienės titulą (Regina Poloniae) galėjo turėti tiktai Lenkijos karaliaus žmona pagal santuokos teisę.
Kitaip sakant, oficialusis Jadvygos titulas Rex Poloniae atspindėjo tikrąją krašto valdovo teisę į Lenkijos karalystę, bet jos vyras Jogaila turėjo tik nominalų Lenkijos karaliaus titulą, gautą po to, kai Lenkijos atstovai, net nedalyvaujant Jogailai, išrinko jį Lenkijos karaliumi ir paskyrė jam žmoną – tuometinį „Lenkijos karalių“ Jadvygą.
Klastingas teisinis niuansas čia buvo toks, kad Jogaila nei po minėto išrinkimo Lenkijos karaliumi (1386 m. sausio 12 d.), nei po oficialių vedybų su Jadvyga (vasario 18 d.) ir net po iškilmingo karūnavimo Lenkijos karaliumi (kovo 4 d.) neprilygo savo teisine padėtimi Jadvygai, kuri dabar tapo Lenkijos karaliene pagal vedybas (Regina Poloniae) ir kartu išsaugojo Lenkijos valdovo (Rex Poloniae) teises pagal paveldėjimą.
Tokiu būdu turime konstatuoti ir pripažinti, kad viduramžių teisės pagrindu Jogaila gavo Lenkijos karaliaus sostą pagal garsiąją iure uxoris teisę (lot. – žmonos teisės dėka), tai yra – gavo sostą tik todėl, kad vedė Lenkijos sosto paveldėtoją. Iš čia neišvengiama teisinė pasekmė – vyras, tapęs monarchu pagal iure uxoris, yra lygiateisis monarchas kartu su savo žmona ir užima lygiavertę poziciją valstybėje, tačiau… tik tol, kol gyva žmona. Žmonai mirus, toks vyras praranda visas teises į sostą.
Lenkijos karalystė atsidūrė juridinės dviprasmybės situacijoje.
Juk vadinamoji Krėvos unija, kurią kelis šimtmečius lenkų istorikai bandė prilyginti Lietuvos įjungimo (inkorporavimo) į Lenkijos karalystę teisiniam dokumentui, faktiškai tebuvo, kaip šiandien didžiuma istorikų pripažįsta, tik Jogailos piršlybų pažadus patvirtinantis dokumentas. Paprasčiau tarus, tai buvo tik personalinė unija pagal viduramžių iure uxoris, kuri automatiškai prarado juridinę galią mirus vienai iš dviejų vedybinės sutarties personų.
Jogaila puikiai suprato, kad mirus Jadvygai jis prarado teisę į Lenkijos sostą, taigi, iškilmingai palaidojęs Jadvygą, pareiškė, Dlugošo žodžiais tariant, visai karališkajai tarybai ir Lenkijos didikams, kad jam, Jogailai, dabar „nedera pasilikti svetimoje karalystėje, kadangi mirė sosto paveldėtoja, karalienė Jadvyga”[3]. Pareiškė ir… išvyko atgal į Lietuvą.
Smagu skaityti, kaip Dlugošas neriasi iš kailio, kelis kartus pasikartodamas ir vis mėgindamas įtikinti savo skaitytojus, kad Jogaila paliko Lenkiją „iš didelės baimės, jog bus pašalintas iš Lenkijos Karalystės” (ibidem). Mėgina įtikinti lengvatikius, bet čia pat priverstas aprašinėti, kaip lenkų didikai, išgirdę apie karaliaus norą grįžti į Lietuvą, atkalbinėjo Jogailą „nuo tokio baisingo ir silpnadvasiško plano ir užtikrino jo buvimą Lenkijos soste, išsklaidydami visus nuogąstavimus. Tvirtino, kad yra kita paveldėtoja, karalienės Jadvygos giminaitė, o būtent Cilės grafo dukra Ona, lenkų karaliaus Kazimiero II anūkė, ir kad ją reikia sujungti santuokos ryšiais su Vladislovu [Jogaila]” (ibidem)
Antrosios Jogailos vedybos vardan Lenkijos sosto
Atrodo, Jogaila nusileido prašymams, bet vis dėlto išvyko iš Lenkijos ir grįžo į Krokuvą, jei tikėsime Dlugošu, tik tada, kai lenkų piršliai atsigabeno iš tolimos pilies būsimają nuotaką į Lenkiją.
Štai čia ir įvyko netikėtas neregėtas dalykas, kurio negaliu nutylėti, kadangi jis tiesiogiai susijęs su dinastinių personalinių vedybų paradoksais ir lemtingais jų padariniais. Atvykstančios Onos, „sugrįžtančios Piastų anūkės” pasitikti, kaip gražiai rašo J.Dlugošas ir dar gražiau atkartojo jo pasekėjas čekų kilmės lenkų istorikas Šajnocha savo kapitaliniame keturių tomų veikale „Jadwiga i Jagiello” (1861), kurį ir pacituosiu, „išėjo visa Lenkijos sostinė su kryžiais rankose ir visų bažnyčių relikvijomis, su visų luomų ir miesto cechų vėliavomis, su stebuklingos laimės sulaukusios tautos džiaugsmo šūksniais, su pačiu karaliumi tarp kunigaikščių ir didikų”[4] . Bet kas gi čia?
Vos tik Jogaila išvydo nuotaką, visko mačiusiam našliui dingo bet koks noras vesti Onutę – tokia negraži jam buvo… Ore pakibo ir vedybų planas, ir Lenkijos karalystės likimas. Jogaila, pasak Dlugošo, taip persiuto, kad „ilgą laiką mėgino išvengti vedybų ir nutraukti jas, kadangi mergelė Ona atrodė jam per mažai graži. Dėl tos pačios priežasties niršo net ant savo piršlių Jono iš Obichovo, Hinčkos iš Rogovo ir Jono Našono, kad tie, išvydę merginą, vis dėlto nusprendė tęsti piršlybas. Tos pačios priežasties sukeltą nenorą priveikė tiktai po poros metų, pasidavęs daugelio patarėjų prašymams” (ibidem, p.311)…
O kas vyko Lenkijos karalystėje per tą porą metų? Faktiškai ir teisiškai du metus tęsėsi vadinamasis „karaliaus nebuvimo laikotarpis” (interregnum), nors viešai apie tai nebuvo niekam, atrodo, pranešta. O ir kaip pranešti džiūgaujančiai tautai apie taip keistai sustabdytas vedybas? Lenkų didikai, matyt, sumanė, o Dlugošas mums perteikė sumanymo prasmę, pranešdamas žinią, esą vedybos pristabdytos „dėl tos priežasties, kad minėta mergina nemokėjo jokios kitos kalbos, išskyrus vokiečių, jinai karaliaus valia išbuvo beveik aštuonis mėnesius Krokuvoje, visą tą laiką mokydamasi lenkų kalbos. Kuomet išmoko suprasti lenkiškai, nors dar negalėjo kalbėti, tuomet buvo išleista už karaliaus” (ibidem). Žinomas lenkų meno istorikas Miečyslavas Genbarovičius (Mieczysław Gębarowicz; 1893 – 1984) savo studijoje „Florijoniškasis psalmynas ir jo genezė“ teigia, jog šitokia žinia buvo išgalvota ir viešai paskelbta grynai diplomatiniais sumetimas, norint laimėti laiko, kadangi reikėjo įtikinti Jogailą, nenorintį vesti tokios bjaurios [brzydka] išrinktosios, esą vedybos būtinos[5].
Kaip ten bebūtų buvę, bet Jogaila gerus metus nesirodė Lenkijoje, kol 1401 m., atgavęs dvasios pusiausvyrą Lietuvos giriose bemedžiodamas, sugrįžo į Lenkijos karalystę. Ir ne šiaip sau sugrįžo, o „atsiveždamas su savimi visokiausios rūšies žvėrienos, kurios primedžiojo Lietuvoje“ (ibidem, kn.10, p. 317) ir 1402 m. paėmė į žmonas mergelę Oną, ta proga surengęs lietuviško masto vestuves, kurias, pasak Dlugošo, „savo atvykimu pagerbė Lietuvos didysis kunigaikštis Vyautas su savo žmona Ona ir daugybė kunigaikščių ir grafų iš įvairių šalių, kurie suvažiavo pakviesti į vestuves. Kuomet karaliaus dvare buvo paskelbas riterių turnyras, kunigaikščiai, grafai ir riteriai keletą dienų kovėsi tarpusavyje ietimis ir linksminosi. Pasibaigus vestuvių iškilmėms tiek Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas su žmona Ona, tiek ir visi kiti kunigaikščiai, grafai ir svečiai buvo pagerbti prabangiomis Lenkijos karaliaus Vladislovo Jogailos dovanomis prisiminimui“ (ibidem).
Kaip matome, Jogaila antrą kartą pasidavė lenkų didikų iškalbingiems piršliams ir vėl, dabar jau visiškai teisėtai kaip Lenkijos valdovas atsisėdo į Lenkijos sostą. Bet tai jau kita istorija, išeinanti už šios knygos temų bei problemų rato.
Mes gi grįžkime prie Krėvos sutarties teksto, kuris saugo mums itin svarbią žinią, deja, ignoruotą ištisais šimtmečiais.
Informacijos šaltinis:Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
(Bus daugiau)
2017.05.21; 05:37
[1] Plačiau apie Jano Dlugošo istoriko darbo metodą bei įpročius galima sužinoti iš specalių darbų
[3] Jana Dlugosza Roczniki, czyli kroniki sławnego Królestwa Polskiego. Księga 10, kn. 10, p. 308. Čia ir toliau cituota iš naujausio daugiatomio akademinio leidinio. Mano versta iš lenkų kalbos.
[4] Szajnocha K. Jadwiga i Jagiełło. 1374 – 1413. Opowiadanie historyczne. – PIW, Warszawa, 1974, t.IV, p. 496
[5] M.Gębarowicz. Psalterz Florianski i jego geneza., Wroclaw, 1965, p. 221
Jogailos buvimas Lenkijos soste iure uxoris teisėmis (žmonos teisių dėka)
Teisės požiūriu „Lenkijos karaliaus“ titulas reiškė, kad šitaip tituluojamas asmuo yra tikrasis Lenkijos valdovas pagal paveldėjimo teisę ir tituluojamas Rex (karalius) nepriklausomai nuo lyties. Tuo tarpu Lenkijos karalienės titulą (Regina Poloniae) galima buvo turėti tiktai Lenkijos karaliaus žmonai pagal santuokos teisę.
Kitaip sakant, oficialusis Jadvygos titulas Rex Poloniae atspindėjo tikrąją krašto valdovo teisę į Lenkijos karalystę, bet jos vyras Jogaila turėjo tik nominalų Lenkijos karaliaus titulą, gautą po to, kai Lenkijos atstovai, net nedalyvaujant Jogailai, išrinko jį Lenkijos karaliumi ir paskyrė jam žmoną – tuometinį „Lenkijos karalių“ Jadvygą.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Klastingas teisinis niuansas čia buvo toks, kad Jogaila nei po minėto išrinkimo Lenkijos karaliumi (1386 m. sausio 12 d.), nei po oficialių vedybų su Jadvygą (vasario 18 d.) ir net po iškilmingo karūnavimo Lenkijos karaliumi (kovo 4 d.) neprilygo savo teisine padėtimi Jadvygai, kuri dabar tapo Lenkijos karaliene pagal vedybas (Regina Poloniae) ir kartu išsaugojo Lenkijos valdovo (Rex Poloniae) teises pagal paveldėjimą.
Tokiu būdu turime konstatuoti ir pripažinti, kad viduramžių teisės pagrindu Jogaila gavo Lenkijos karaliaus sostą pagal garsiąją Iure uxoristeisę (lot. – žmonos teisės dėka), tai yra – gavo sostą tik todėl, kad vedė Lenkijos sosto paveldėtoją. Iš čia neišvengiama teisinė pasekmė – vyras, tapęs monarchu pagal Iure uxoris, yra lygiateisis monarchas kartu su savo žmona ir užima lygiavertę poziciją valstybėje, tačiau… tik tol, kol gyva žmona.
Žmonai mirus, toks vyras praranda visas teises į sostą.
Žinoma, Jogailai nuo pat pradžių, atrodo, kėlė nerimą tokią nepatvari jo padėtis Lenkijoje. XIX a. dokumentų rinkinyje, kurį sudarė ir skelbė lenkų literatūrologas Wiszniewskis, radau įdomų jaunutės karalienės Jadvygos 1387 m laišką Krokuvos tarybos nariams, kuriuo ji ragina ir nurodo, kad jie pagal homagium (vasališkos ištikimybės) priesaiką pripažintų jos vyrą Kazimierą Jogailą savo Ponu ir dabar, ir po jos mirties.
Save Jadvyga tuo metu laiške jau titulavo „Dei gratia Regina Poloniae Princepsque Lithuaniae supma etc.“ (Iš Dievo malonės Lenkijos karalienė ir Lietuvos aukščiausioji valdytoja).
Tuo tarpu Jogaila kuo iškilmingiau vadinamas „Šviesiausiuoju valdytoju ir viešpačiu ponu Vladislavu ir tuo pačiu arba todėl (eadem gratia) Lenkijos karaliumi etc“ (Serrenissimo principi et domino domino Wladislao eadem gratia Regi Poloniae etc.)[1]. Pirmieji jo vardu skelbti raštai (pvz., 1386 m. vasario 18 d. privilegija krokuviečiams) teikė dar keistesnį Jogailos titulą Lenkijoje: „dominus et tutor regni“ (ponas ir karalystės globėjas).
Atrodo, kad tuo metu (1387 m.) Jogailos hierarchinė padėtis dar gana nestabili, ne visų rimtai pripažįstama, jei norima priesaikos iš Krokuvos Tarybos narių, o Lietuva Jogailos atžvilgiu net nutylima, paliekant Jadvygai Lietuvos aukščiausiosios valdytojos ar valdovės titulą.
Deja, netrukus susvyravo ir pačios Jadvygos karališkasis statusas…
Viduramžių Europos karališkų dinastijų šeimose buvo įprasta simboliškai sutuokti mažamečius princus ir princeses pagal sponsalia de futuro ceremoniją.
Taigi 1378 m. birželio 15 d. pagal tėvų – Vengrijos, Lenkijos bei Kroatijos karaliaus Liudviko I iš Anžu giminės ir Austrijos hercogo Leopoldo III iš Habsburgų giminės – susitarimą mažame miestelyje Hainburge ant Dunojaus kranto įvyko iškilminga sutuoktuvių sponsalia de futuro ceremonija. Vengrų arkivyskupas Dmitras iš Estergomo (vengr. Esztergom; lenk. Ostrzychom) sutuokė keturmetę (arba penkiametę[2]); tiksli gimimo data nežinoma:) Jadvygą su aštuonmečiu Vilhelmu Habsbugiečiu (Wilhelm; 1370 – 1406) ir palaimino judviejų santuoką.
Kaip ceremonija vyko, galima įsivaizduoti iš mūsų jau cituoto L.Rydelio veikalo. Santuokos ceremonija „įvyko tėvų, dvasininkų ir pasauliečių didikų akivaizdoje, dalyvaujant abiejų dvarų pompastiškai išsipuošusiems atstovams, o „jaunoji pora“ vaikiškais balseliais prisiekė vienas kitam meilę iki mirties, visai kaip suaugę. Ten pat viskas toliau vyko pagal visas apeigas ir papročius, būtinus anuometinėms santuokos ceremonijoms: po vestuvinės puotos buvo įvykdytos ritualinės „sugultuvės“, kitaip sakant, jaunavedžiai, iškilmingai nuvesti į miegamąjį, atsigulė vienas šalia kito“ (op. cit., 4 sk.).
Kaip rašo kitas, jau šiuolaikinis populiarus lenkų istorikas J.Besala (Jerzy Besala; g. 1951 m.), tuokart „negalėjo būti nė kalbos apie tikrąjį kūnišką santuokos įvykdymą, kadangi Jadvyga buvo keturmetė, o jos vyras aštuonmetis, tačiau abu vaikai, visiškai galimas daiktas, kartu miegojo ir dalyvavo vestuvinėse puotose porą savaičių ir tai, atrodo, juodu labai suartino“[3]. Atšventus vestuves, Jadvyga išvyko į Austriją, į savo vyro dvarą Vienoje susipažinti su aplinka bei pasirengti būsimoms savo pareigoms, o Vilhelmas – savo ruožtu iškeliavo į Vengriją, į savo nepilnametės žmonos dvarą Budapešte tais pačiais pažinties tikslais.
Reikia pasakyti, kad viduramžiais sponsalia de futuro ceremonija buvo katalikų Bažnyčios pripažįstama pilnateise, tačiau, kaip rašo L.Rydelis, nepilnamečių „santuoka (matrimonium de futuro) galėjo įgauti sakramentinės reikšmės, jeigu jaunoji pora, sulaukusi pilnametystės [mergaitėms – 12 metų, berniukams vėlyvaisiais viduramžiais – 14 metų] abipusiai išsaugos norą išlikti santuokoje ir patvirtins vaikystėje duotą priesaiką, savanoriškai pradėdami lytinį sutuoktinių gyvenimą. Tuokart jiems jau nebereikia iš naujo tuoktis: pats bendro sugyvenimo faktas buvo pakankamas, kad vaikiška santuoka įgautų sakramentinės galios“ (ibidem). Taigi, šitaip galėjo atsitikti tuomet, kada Jadvyga būtų dvylikametė, o Vilhelmas perkoptų 14 metus.
Iki tol jaunoji pora, kiek galima spręsti iš atsitiktinių žinių, gyveno atskirai, retkarčiais susitikdavo ir laukė pilnametystės.
Tačiau visa virtinė svarbių istorinių įvykių, pradedant Jadvygos tėvo mirtimi ir įvairiais kitais, kurių čia nėra prasmės vardinti nei aprašinėti, baigėsi tuo, kad 1384 m. spalio 16 d. vienuolikmetė (dvylikametė?) Jadvyga buvo karūnuota Lenkijos karaliumi. Tą keistą Jadvygos titulą (rex Poloniae; Lenkijos karalius) sunku paaiškinti, tai unikalus atvejis Europoje. Galimas daiktas, kad lenkų didikai specialiai karūnavo Jadvygą pagal karaliaus karūnavimo Ponificale Romanum ceremonialą, kadangi naujoji Lenkijos karalienė automatiškai jau būtų turėjusį teisėtą vyrą po kūniškojo santuokos įkūnijimo, o Lenkija gautų karalių – teisėtą karalienės vyrą.
Juk būtent šita perspektyva įkvėpė bekylančią Habsburgų dinastiją bene garsiausiai viduramžiais detektyvinei sosto siekimo istorijai. Vos tik mūsų minėtas Austrijos hercogas Leopoldas III išgirdo, kad Jadvyga atsisėdo į Lenkijos sostą, jis tuojau pat atvyko į Vengriją pas Jadvygos motiną (tėvas jau miręs) Elžbietą Bosnietę, reikalaudamas, kad būtų įvykdyta jo sūnaus Vilhelmo ir Jadvygos santuokos galutinė stadija.
Leopoldas III, atrodo, gerai išmanė viduramžių teisę. Tuo metu Jadvygai dar nebuvo suėję dvylika metų, tačiau bažnytinė teisė, remdamasi Bažnyčios daktaro Tomo Akviniečio nuoroda, pripažino, jog teisiškai yra galima ir pripažintina šešiais mėnesiais (iki pilnametystės) paankstinta santuoka. Netenka stebėtis, kad Leopoldas III, pasak J.Besalos, „nusprendė kuo greičiau išsiųsti savo sūnų Vilhelmą į Krokuvą, kad likus šešiems mėnesiams iki Jadvygos pilnametystės būtų įkūnyta judviejų santuoka“.
Lietuvos karalių pilių maketų paroda Lietuvos Seime. 2011-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Savo ruožtu Jadvygos motina Elžbieta Bosnietė 1385 m. liepos 29 d. pasirašė sutartį su Habsburgais, pritardama, kad jos dukters kūniškosios sugultuvės su Vilhelmu privalo būti įvykdytos infra hinc et festum Assumptionis beate Virginis, tai yra – vėliausiai iki tų pačių metų Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų dienos (rugpjūčio 15 d.; Žolinės diena).
Akivaizdu, kad Jadvygos motina Elžbieta Bosnietė žaidė dvigubą žaidimą. Iš vienos pusės, ji jau buvo Vengrijoje 1384 m. davusi sutikimą lenkų ir lietuvių delegacijai dėl jos dukters Jadvygos vedybų su lietuvių kunigaikščiu Jogaila. Tačiau, antra vertus, ji, matyt, negalėjo atsakyti ir Leopoldui III, kadangi savo atsisakymu laikytis 1378 m. birželio 15 d. santuokos (sponsalia de futuro) reikalavimų ji pati būtų sulaužiusi papildomą santuokos sutartį ir privalėtų išmokėti Habsburgams pažadėtą dukters kraitį – 200 tūkstančių florinų. To daryti nenorėjo, o gal ir nepajėgė.
Dar dramatiškesnė buvo jaunutės Jadvygos situacija Krokuvoje. Iš vienos pusės, ji, matyt, svajojo apie greitą susitikimą su savo teisėtu vyru Vilhelmu ir bendrą judviejų gyvenimą Lenkijos karaliaus rūmuose. Antra vertus, jai buvo puikiai žinomos lenkų didikų pastangos surasti jai kitą vyrą, o būtent Mažosios Lenkijos didikų intensyvios derybos su Jogaila, kviečiant jį vesti Jadvygą ir tuo būdu užimti Lenkijos karaliaus sostą.
Štai čia pirmą kartą ir iškyla Gnievošo iš Delevicų vardas. Jaunoji karalienė, apimta nerimo, pati išsiunčia į Vieną Krokuvos pakamarį Gnievošą iš Delevicų ir per jį kviečia Vilhelmą skubiai atvykti į Krokuvą. Ir Vilhelmas atvyko kaip pilnateisis Jadvygos sutuoktinis, pasirengęs bendram gyvenimui su Jadvyga, kadangi, pasak Dlugošo, su „gana gausia raitelių palyda, su visais savo antspaudais, turtais ir visais savo daiktais“.
Kadangi Vilhelmui nebuvo leisa apsigyventi Vavelyje, Gnievošas atvykusiam Vilhelmui „užtikrino asmeninę neliečiamybę“, o Vilhelmas „patikėjo Gneivošui visus savo rūpesčius, sumanymus ir viltis, manydamas, jog tarpininkaujant Gnievošui pasiseks visi jo planai, ir pastarajam patikėjo visus savo turtus. Neįleistas į karaliaus rūmus, Vilhelmas ilgam užsilaikė Krokuvoje, bet niekas iš didikų neturėjo drąsos pasipriešinti karalienės valiai. O jinai, trokšdama išpildyti tėvo paliepimą, sužavėta kilnaus jaunikaičio privalumais, karštai troško susituokti su tuo, kurį gerai pažinojo, o ne su visai nepažįstamu ir niekados nematytu barbaru [Jogaila]“ (op. cit. kn.10, 1385 m.).
Dar daugiau, Vilhelmas apsistojo Krokuvoje ne kur kitur, o pakankamai prabangiame Gnievošo name. Iš čia Vilhelmas eidavo į gana dažnus susitikimus su Jadvyga, nors tie susitikimai vykdavo dėl supranamo lenkų didikų prieštaravimo ne Vavelio rūmuose pas karalienę, o pranciškonų vienuolyne. Kaip ašo L.Rydelis, Krokuvos kaštelionas Dobieslavas „galėjo užstoti Vilhelmui kelią į Vavelį, tačiau jis, be abejo, neturėjo teisės uždrausti karalienei laisvai išvažiuoti iš rūmų.
Taigi Jadvyga, atsiliepdama į sutuoktinio prašymus, be jokių dvejonių nuvyko pas jį iš rūmų į miestą. Paslaugūs dvariškiai – o gal patsai Gnievošas iš Dalevicų – pasistengė, kad Krokuvos pranciškonai jaunųjų porai svetingai atvertų savo galerijų, poilsio salių ir valgyklos duris. Čia sutuoktiniai galėdavo susitikinėti, nekantriai laukdami atvažiuojant [iš Vengrijos] Opolčiko, kuris, kaipo motinos raštiškai įgaliotas piršlys, pašalins visas kliūtis“.
Lenkų istorikai ir beletristai pradedant Šajnocha yra paskyrę dešimtis spalvingų puslapių Jadvygos ir Vilhelmo susitikimams pranciškonų vienuolyne, įkvėptai aprašinėjo linksmus, bet labai taurius ir nekaltus santuokinių pasilinksminimus vienuolyno galerijose ir salėse su šauniais muzikantais ir dvaro panelių šokiais bei žaidimais, kuriuose noriai dalyvavo jaunieji sutuoktiniai, laukdami lemiamos sugultuvių valandos. Visos tos linksmybės ir dažni pasimatymai dar labiau suartino dar vaikystėje sutuoktus Jadvygą ir Vilhelmą.
Tačiau tolimesnius įvykius lenkų istorikai ir beletristai aprašinėja ne itin noriai, bent jau ne taip aiškiai, kaip vokiečių bei austrų kronikų autoriai ir istorikai. Susidaro įspūdis, kad painius įvykius daugelis lenkų autorių stengiasi dar labiau supainioti ar užtemdyti.
O situacija iš tikro buvo paini, kadangi nekantriai laukiamas abiejų tėvų – Leopoldo III ir Elžbietos Bosnietės – įgaliotinis Opolčikas (mūsų jau minėtas Vengrijos valdžios atstovas Lenkijoje palatinas Vladislavas Opolietis), turėjęs oficialiai užtikrinti galutinį nepilnamečių santuokos užbaigimą per pilnamečių sugultuves, vis nesirodė Krokuvoje. Visi laukė išganingo Elžbietos pasirašyto rašto dėl oficialių sugultuvių ne vėliau kaip rugpjūčio 15 d. Iš kitos pusės, pasklido žinios apie galutines lenkų didikų piršlybines sutartis su Jogaila ir jo pasirengimą kelionei į Krokuvą tuoktis su Jadvyga.
Ilgiau laukti darėsi per daug rizikinga, ir jaunoji pora apsisprendė veikti savo pačių iniciatyva, remdamasi, be abejo, savo šalininkų pagalba ir skaitlingais Krokuvos gyventojais vokiečiais, kurie neabejotinai buvo Vilhelmo pusėje.
Žygio pradžią vaizdingai aprašė daugelis lenkų istorikų, bet pacituokime jau cituotą Rydelį: „Nežinia, kokiais būdas Gerasis Kunigaikštis [Vilhelmas] sugebėjo įvykdyti savo sumanymą atvykti į Vavelio rūmus: gal pasinaudojo laikinu [prižiūrėtojo] pono iš Kurozvenko išvykimu, o gal klasta ano budrumą užmigdė; galbūt auksas, dosniai pažertas sargybiniams tarpininkaujant Gnievošui iš Dalevicų, atvėrė priešais jį pilies vartus; vienok aišku, kad rugpjūčio 23 dieną, Šv. Bartolomiejaus dieną, įjojo kunigaikštis Vilhelmas į Krokuvos pilies kiemą ir visai ne vogčiomis ar patyliukais, o garsiai, šauniai, gražiai, kaip ir derėjo Habsburgų palikuoniui, teisėtam karalienės vyrui” (op. cit.,ibidem).
Kas po to dėjosi Lenkijos karalių pilyje, neįmanoma pasakyti dėl tos paprastos priežasties, kad per šitiek praėjusių amžių istorikai ir beletristai aiškiai pasidalino į dvi stovyklas ir iki šiolei įnirtingai ginčijasi dėl Vilhelmo apsilankymo rūmuose. Tiksliau – daugiaamžis ginčas tęsiasi dėl vieno vienintelio klausimo: sugulė ar nesugulė anuomet Jadvyga su Vilhelmu kaip teisėti sutuoktiniai?
Šį tą, matyt, šiuo kausimu žinojęs Gnievošas iš Delevicų minėtame teisme, kaip rašo Dlugošas, kantriai tylėjo ir prašė tik malonės. Tribunolo nuosprendis buvo nedviprasmis: „Karalienę Jadvygą [teismas] skelbia esant švaria ir nekalta dėl priekaištų ir įtarinėjimų, kuriuos sukėlė apgaulingi melagio Gnievošo pranešimai“. Kaltinamajam nurodoma „atšaukti ir kaip šuniui atloti tuojau pat tribunolo akivaizdoje savo šmeižtą, begėdiškai papasakotą tam, kad būtų nuplėšta karalienės nekaltybės garbė“. Taigi Gnievošas, „priverstas tučtuojau įvykdyti paskelbtą nuosprendį, palindo susilenkęs po suolu ir atšaukė savo žodžius, prisipažindamas, kad melagingai skleidė šmeižtus apie karalienę, ir net viešai sulojo“ ( op. cit. kn. 10, 1389 m.).
Tiesa, šiuolaikiniai Dlugošo kronikos lenkų kalba leidėjai, atkreidami dėmesį į tokį keistą teismą ir dar keistesnį nuosprendį, komentaruose meta šešėlį pačiam Dlugošui, esą jis išsigalvojo ir teismą, ir nuosprendį. Patys komentatoriai remiasi šiuolaikinio lenkų menotyrininko ir istorikos kunigo B.Przybyszewskio teiginiu jo straipsnyje „Jadvyga ir Vilhelmas“ (1975), esą „Gnievošo proceso nebuvo. Kadangi šaltiniuose nėra jokių pėdsakų apie tokį procesą. Taipogi negalėjo būti, kad procesas pasibaigtų Dlugošo aprašytu nuosprendžiu, kadangi lenkiškoji teisė nenumatė tokios bausmės, kad melas būtų atlotas šuns balsu po suolu“ (op. cit., koment., p. 231).
Nesirengiu stoti Dlugošo ar jo komentatorių pusėn, lygiai kaip nesiruošiu ginti ir Gnievošo, kuris kantriai tylėjo dvylikos karingų riterių akivaizdoje. Mums kur kas svarbiau bent trumpai aptarti skandalingos polemikos metodologiją. Kitaip mes negalėsime suvokti, kodėl atsiranda du ar trys istorinio fakto interpretacijos ar net paneigimo variantai, kuomet rašoma viena ar kita skandalinga istorija, o ypač tokia lemtinga, kaip Jadvygos ir Vilhelmo sugultuvių istorija.
Karalienės Jadvygos neištikimybės byla garbės teisme
Pradėkim nuo stulbinančių Jano Dlugošo pranešimų, kurie, be abejo, buvo žinomi Romoje nuo XV a. pabaigos iki XX a. antrosios pusės. Įdomu, kad lenkų istorikai, šiaip jau, kaip matėme, mėgstantys remtis Dlugošu, šiuo klausimu linkę nutylėti arba per daug nesigilinti į Dlugošo pateikiamas skandalingas žinias. O skandalas tikrai turėjo būti nemenkas, jeigu jo 1389 m. ėmėsi, kaip praneša Dlugošas, Lenkijos ponų taryba, tiksliau – „geriausieji tarybos nariai“.
Viskas prasidėjo nuo vis pasikartojančių ir jau nebeįmanomų nuslėpti vaidų tarp tarp karaliaus ir karalienės. „Kai kiekvieną kartą, – rašo Dlugošas, – iškildavo vis nauji nesusipratimai ir vis naujos pavydo scenos tarp lenkų karaliaus Jogailos Vladislavo ir karalienės Jadvygos dėl tam tikrų įtarinėjimų, kuriuos sėjo niekšingi pataikūnai, kurių nedorybė naikino gudrias patarėjų pastangas prislopinti karts po karto atgimstančias sutuoktinių antipatijas, geriausieji tarybos nariai pasiūlė abiejų pusių priimtą ir patvirtintą šitokį susitaikymo būdą: abi pusės turi išviešinti klaidingų žinių skleidėją“.
Prie Valdovų rūmų Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Įsidėmėkim, kad 1389 m. žinia apie šeimyninius Jogailos ir Jadvygos vaidus ne vienintelė. Mes jau aptarėme Dlugošo aprašytą lietuvių krikštą 1387 m. ir Jadvygos išsiuntimą atgal į Krokuvą iš Lietuvos, kur ji niekados nebuvo. Tačiau baigęs aprašinėti paties Jogailos pobūvį Lietuvoje 1387 m., Dlugošas mums praneša, kad karalius Jogaila, tvarkęs beveik visus metus įvairius valstybinius reikalus Lietuvoje bei Rusioje, grįžo 1388 m. į Krokuvą ir baisiai perpyko, išgirdęs bjaurias naujienas. Kokias? Ogi jam buvo pranešta, kad jam nesant, buvęs Jadvygos sužadėtinis „austrų kunigaikštis Vilhelmas paslapčiomis buvo atvykęs į Krokuvą ir kelias dienas čia būdamas turėjo su karaliene Jadvyga slaptus susitikimus“.
Pasak Dlugošo, „šie nesusipratimai vienok buvo apslopinti sumaniai ir uoliai įsikišus ponams, kurie labai nenoriai žiūrėjo į tokius kivirčus tarp sutuoktinių“ (op. cit., kn. 10, 1388 m.). Apslopinimas buvo, matyt, laikinas, nes 1389 m. kivirčai pavirto minėtu skandalu.
Noriu čia pastebėti, kad perpykusio Jogailos rūstybė, nepaisant nuolatos lenkų autorių kartojamų frazių apie lietuvio karaliaus romų ir lėtą būdą, vis dėlto būdavo pakankamai įspūdinga ir stipri, kad sužlugdytų nusikaltusius asmenis, kas jie bebūtų.
Mažas pavyzdėlis: 1388 m. mirė garsusis Gniezno arkivyskupas Bodzenta (lenk. Bodzanta arba Bodzęta; 1320-1388) ir jo vietą, neatsiklausęs karaliaus Jogailos, bet gavęs popiežiaus paskyrimą, norėjo užimti Vloclavio (lenk.Włocławek, lot. Vladislavia, vok. Leslau) vyskupas Janas Kropidlo Opolietis (Jan Kropidło, 1360/1364 – 1421). Pastarasis buvo didžiai įtakingas žmogus iš gausios didikų giminės. Padaręs greitą ir puikią bažnytinę karjerą dėka savo galingo giminaičio Vladislavo Opoliečio (Władysław Opolczyk, 1326/1332 – 1401), vykdžiusio vengriškąją Jadvygos tėvo Liudviko Anžujiečio politiką Lenkijoje, Kropidlo keitė pelningas vyskupystes į vis pelningesnes ir tikėjosi, gavęs popiežiaus paskyrimą, lengvai gauti Gniezno arkivyskupo sostą. Bet Jogaila nesutiko. Tuomet Janas Kropidlo, remiamas savo skaitlingų brolių, pamėgino sutelkti ginkluotą kariauną ir jėga užimti Gniezno arkivyskupiją.
Štai kaip konstatuoja Dlugošas Jogailos reakciją: „Įsiaudrinęs kaip ledo krušos debesys ir įsiutęs ant jo [Kropidlos] lenkų karalius Vladislovas Jogaila pašalino jį iš Gniezno katedros. Prarado [Kropidlo] ir Vloclavo katedrą”. Tuomet išsirūpino iš popiežiaus Poznanės vyskupiją, bet ir čia Jogaila pasipriešino popiežiaus valiai ir Kropidlos norams. Pagaliau popiežius paskyrė Kropidlą vyskupauti Kryžiuočių ordino valstybėje.
Tačiau, kaip rašė Dlugošas, Kropidlo nepasidavė, „tas ginčas [dėl arkivyskupijos] tęsėsi septyneris metus, ir todėl Janas Kropidlo, įsileidęs į milžiškas skolas, pakliuvo į didį vargą. Vienok jį rėmė kryžiuočiai iš Prūsijos, pas kuriuos jis tuo metu rasdavo saugią prieglaudą” (op. Cit., kn. 10, 1390 m.). Tik po kelerių metų, kai persirengęs Kropidlo atvyko į Lenkiją ir sučiuptas karaliaus tarnybos pagaliau priesiekė Jogailai ištikimybę, Jogaila atlyžo, grąžino vyskupui Vloclavio vyskupiją ir užtikrino jam sėkmingą tolimesnę dvasinininko ir diplomato karjerą.
Taigi, lenkų ponų taryba, nenorėdama didinti šeimyninių kivirčų ir Jogailos rūstybės, pasiūlė surengti šiuo klausimu specialų teismą. Kaip vyko viduramžių Lenkijoje teismas šiuo ypatingu atveju, – sunku pasakyti, bet lenkų teisės istorikai yra nužymėję pagrindinius eigos štrichus. Pirmiausiai buvo pateikti kaltinimai karalienės ir karaliaus nurodytam vienam ir tam pačiam gandų „šaltiniui“, o būtent – lenkų didikui ir Krokuvos pakamariui Gnievošui iš Dalevicų, kuris buvo apkaltintas už skleidimą „nedorų gandų“ apie karalienės šeiminynę neištikimybę. Gnievošas buvo iškviestas į teismą, tačiau, pasak teisės istorikų, anuomet moteris, o juo labiau karalienė negalėjo dalyvauti teismo procesuose. Taigi viskas vyko daugmaž panašiai, kaip mūsų jau aprašyta ryšium su Jogailos ketvirtosios žmonos Sofijos apšmeižimo byla. Jadvygai teko atlikti apvalančiosios priesaikos ceremoniją, tai yra, padėjus ranką ant Evangelijos priešais altorių Krokuvos katedroje prisiekti, kad ji nekalta.
Tuomet, pasak Dlugošo, oficialus karalienės gynėjas teisme kaštelionas[4] Jaskas iš Tenčibo (Jasek z Tęczyna), „įtikintas karalienės priesaikos ir užtikrinimo, jog jinai niekados nėra sugulusi lovoje su niekuo, išskyrus savo vyrą, karalių Vladislovą Jogailą, ėmėsi karalienės gynybos [teisme]. Gausiai susirinkusių į šios bylos nagrinėjimą ponų akivaizdoje [Jaskas] pateikia skundą, kad dėl bjaurių ir melagingų Gnievošo paskundimų jos [karalienės] skaistumas ir nekaltybė susilaukė įtarimo ir niekšiško suteršimo jos vyro, karaliaus Vladislovo, atžvilgiu. Siūlo, kad atsižvelgiant į teismo sprendimą, karalienė apsivalys nuo gėdos, kuri mesta jos nekaltybei. Reikalauja, kad niekšingasis skundikas būtų priverstas atšaukti savo šmeižikiškus skundimus“.
Neužmirškime, kad šis teismo procesas buvo savotiškai papildytas viduramžiško „Dievo teismo“ procedūromis, kadangi teisme, pasak Dlugošo, „stojo dvylika riterių, kurie buvo pasirengę dvikovoje [su Gnievošu] ginti karalienės nekaltybę“. Kitaip sakant, jei Gnievošas dvylikoje dvikovų nugalėtų visus savo priešininkus, tuomet būtų išteisintas „Dievo valia“…
Kas beliko Gnievošui?
Dlugošas paaiškina: „kiekvieną kartą, kai kaltinamasis būdavo šaukiamas atsakyti [į klausimus], jis tylėjo ir tiktai prašė, kad jis būtų teisiamas ne pagal teisės reikalavimus, o pagal malonę“ (op. cit., kn. 10, 1389 m.).
Dabar pasižūrėkime, kas gi buvo tas Gnievošas iš Dalevicų.
Palikę nuošalyje Gnievošo kilmės, giminės ir karjeros reikalus, turėtume konstatuoti, kad jis buvo pakankamai ilgą laiką tiesioginis ir ištikimas karalienės Jadvygos ir jos „teisėto sutuoktinio“ Vilhelmo Habsburgiečio ryšininkas.
Informacijos šaltinis:Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
2017.05.18; 05:20
(Bus daugiau)
[1] Codex diplomaticus Lithuaniæ (1253-1433), ed. E. Raczynski. – 1845.
[2] Jadvygos Anžujietės gimimo data nėra tiksliai nustatyta; manoma, jog ji gimė ne anksčiau 1373 m. spalio 13 d. ir ne vėliau 1374 m. vasario 18 d.
[3] Jerzy Besala . Najsłynniejsze miłości krolów polskich, Warszawa, 2009, p. 12
[4] Kaštelionas (pranc. châtelains, lenk. kasztelan) – pilies ir aplinkinės teritorijos valdytojas arba valdovas, kuriam pavaldus būdavo, be kitų pareigūnų, ir miesto teisėjas.
[…] Mindaugo krikštas ir jo karūnavimas Lietuvos karaliumi buvo nepaprastos reikšmės įvykiai. Tai – Lietuvos atsivėrimas pasauliui, saviizoliacijos sulaužymas, tarptautinis mūsų šalies pripažinimas. Buvo sukurta Europos modelio valstybė, orientuota į Vakarų pasaulį. Tai įvyko tada, kai kūrėsi klasikinės Prancūzijos, Anglijos, Ispanijos monarchijos, tarp kurių Mindaugas rengė vietą Lietuvai.
Tuomet įžiebta krikščionybės liepsna nebeužgeso. Po to visą laiką Lietuvoje buvo kunigų, vienuolių, veikė viena kita bažnyčia, išliko krikščioniška bendruomenė iki pat pakartotinio Lietuvos krikšto Jogailos ir Vytauto laikais.
Reikalavimas rašyti lenkiškomis raidėmis aplenkintas lietuviškas Vilnijos lenkakalbių gyventojų pavardes yra nekorektiškas, siekiantis polonizacinių tikslų – galutinai nutautinti buvusią okupuotą Lietuvos dalį.
Prisiminkime carinės Rusijos draudimą vartoti įprastines lietuvių raides, keisti jas rusiškomis. Tada carinis valstybės sekretorius N.Miliutinas rašė generalgubernatoriui M.Muravjovui: “Ką pradėjo kardas, tai dabar užbaigs raidės”. Akivaizdi analogija; gen. Želigovskis pradėjo kardu Vilniaus krašto pavergimą, dabartiniai lenkintojai nori jo darbą užbaigti raidėmis. Maža to, siekia, kad tai atliktų patys lietuviai.
