Ukraina puolama. LRT televizijos kadras
Ukrainos žiniasklaida praneša, kad naktį į trečiadienį rytų ir pietų Ukrainoje vyko smarkūs mūšiai, Rusijos pajėgoms veržiantis septintąją invazijos į vakarinę kaimynę dieną.
Ataskaitose iš rytinio Charkivo miesto, antrojo pagal dydį Ukrainoje, teigiama, kad Rusijos pajėgos užpuolė karinį medicinos centrą. Naujienų agentūra UNIAN pranešė, kad su jomis kovėsi Ukrainos pajėgos, jos sugebėjo paimti šešis naujus rusiškus 5-80BWM tankus.
Pietiniame Chersono mieste Rusijos tankai apšaudė Ukrainos žvalgybos agentūros SBU biurus, pranešė naujienų agentūra „Ukrinform“.
Ukrainos vidaus reikalų ministerijos patarėjas Antonas Heraščenka kalbėjo apie daugybę civilių žūčių ir sakė, kad Chersono gyventojai gina miestą benzininėmis bombomis. Vietos duomenimis, jis apsuptas priešo pajėgų.
Miesto pareigūnai sakė, kad Rusijos kariai užėmė uostą ir geležinkelio stotį, ir pranešė apie daugybę žuvusiųjų, civilių gyventojų ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų karių.
Nė vienas iš pranešimų negalėjo būti patvirtintas nepriklausomai.
Kalnų Karabache vyksta mūšiai. EPA – ELTA nuotr.
Nepaisant tarptautinių raginimų nutraukti smurtą, šeštadienį tęsėsi nuožmūs mūšiai dėl Kalnų Karabacho. Armėnijos gynybos ministerija kalbėjo apie „smarkius susirėmimus“ prie fronto linijos. Daugiausiai armėnų gyvenamo Kalnų Karabacho pajėgos esą sustabdė Azerbaidžano kariuomenės „plataus masto puolimą“. Armėnų pusė vienoje fronto vietoje perėjo į „kontrpuolimą“.
Septintą konflikto dieną vėl buvo girdimi šūviai ir Stepanakerte, Kalnų Karabacho sostinėje. Kalnų Karabacho žinybos kalbėjo, kad prasidėjo „paskutinysis mūšis“ dėl regiono.
Penktadienį Azerbaidžano pajėgos, naudodamos sunkiąją artileriją, Stepanakerte sunaikino virtinę pastatų.
Naktį į šeštadienį Armėnija savo ruožtu apšaudė 19 Azerbaidžano kaimų. Azerbaidžaniečių daliniai davė „atsakomąjį smūgį“ ir užėmė priešo pozicijas, pranešė Azerbaidžano kariuomenė.
Skelbiama, kad nuo mūšių praėjusį sekmadienį pradžios Kalnų Karabache žuvo mažiausiai 191 žmogus, tarp jų – 158 proarmėnų kovotojai bei daugiau kaip 30 civilių abiejose pusėse.
Kalnų Karabache – kautynės. EPA – ELTA nuotr.
Vis dėlto šie skaičiai veikiausiai yra gerokai per maži. Vyriausybė Baku apie aukas savo pajėgų gretose nepraneša. Tačiau yra pranešimų, kad žuvo beveik 30 proturkiškų kovotojų iš Sirijos, kovojusių Azerbaidžano pusėje.
Armėnijos duomenimis, nuo konflikto pradžios žuvo daugiau kaip 3 000 azerbaidžaniečių karių. Vyriausybė Baku tikina, kad iki šiol žuvo daugiau kaip 2 300 armėnų kareivių.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas interviu TV stočiai „Al Jazeera“ sakė, kad armėnų pajėgų atsitraukimas iš „okupuotų teritorijų“ yrą paliaubų sąlyga.
Kalnų Karabache daugiausiai gyvena armėnai, kurie kontroliuoja regioną ir besiribojančias teritorijas. Kalnų Karabacho Respublikos užsienis nepripažįsta. Tarptautinės teisės požiūriu, Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano dalis.
Man labai nepatinka posakis, kad krepšinis yra antroji lietuvių religija. Žinia, ne visi iki koktumo nuvalkioti posakiai yra neteisingi, tačiau šis, be visa ko kito, klaidina mus savo lengvabūdiškumu, tariamu žaismingumu.
Tikrai ne laikas dabar pasukti pokalbį apie labiau konceptualų religijos apibrėžimą (vis tik nepraleisiu progos pastebėti, kad etimologiškai lot. žodis religio nurodo į abipusį santykio tarp Dievo ir žmogaus surinktumą), tačiau ir be didesnių įrodinėjimų akivaizdu, kad sunkiai tikėtinas yra atvejis, jog žmogus galėtų būti užsiangažavęs dviem skirtingoms religijoms iš karto, kaip ir tai, kad neįmanoma kartu būti truputėlį religingu ir truputėlį nereligingu (tai taip pat neįtikėtina kaip pranešimas apie dalinį moters neštumą, tarsi moteris galėtų būti truputėlį nėščia, o truputėlį – ne nėščia). Iš tiesų, man nesunku įsivaizduoti, kad žmogus gali tapti laimingas tik su antra ar net trečia žmona, pritariu dvigubos pilietybės įteisinimui, jeigu tai nėra Tėvynės išsižadėjimo aktas, tačiau esu įsitikinęs, kad savo ruožtu religinis užsiangažavimas negali būti padalintas į fakultatyvus, „trupučiukus“, religija nėra kažkokie pakaitomis pabarstomi trupiniai.
Tačiau krepšinis lietuviui nėra tik paprastas žaidimas, ar ne? Žaidimo teorijos išteklių čia nepakanka, siekiant paaiškinti sirgaliaus pasinėrimą į šitokį žaidimą stačia galvą, o taip pat mūsų sielų sukibimą, kolektyvinės dvasios atgimimą, stebint krepšinio rungtynes, kai žaidžia vedančios Lietuvos komandos. Kas bent kartą matė, kaip įkvėptai susirinkusi minia gieda himną „Žalgirio“ sporto rūmuose prieš Eurolygos krepšinio rungtynes, viską supras be tolesnių įrodinėjimų.
Krepšininkų sutikimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip atrodo, iš tiesų krepšinis paliečia giluminius lietuviškos sąmonės klodus, užgauna net kažkokius pasąmonės klavišus, leidžia prasikalti visu gražumo lietuvio sielai, kuri paprastai tūno įkalinta laikmečio primestuose kompleksuose. Pasakysiu trumpai, netuščiažodžiaudamas, – giluminis lietuvio būdas yra karingumas, jeigu norite, nuožmus kovingumas, o krepšinis šiandien leidžia tokiam kovingumo užtaisui atsiskleisti labiausiai lietuvišku pavidalu.
Neatsitiktinai ankstesniojo „Žalgirio“ pergalės prieš CASK’ą (Centrinį armijos sporto klubą) įgijo mums paradigminę reikšmę, yra kažkas daugiau nei atletų pergalės sporto aikštelėje.
Krepšinio lankas
Tikriausiai nepatikėjote čia prasprūdusiomis užuominomis apie lietuviško etnoso nepaprastą karingumą, kai daugelį kartų mus bandė įtikinti, kad pagrindinis lietuvio bruožas yra jo darbštumas, taikingumas ar net nuolankumas? Nežiūrint to, kad tokios poringės apie lietuvių nuolankumą, taip akivaizdžiai, kad net ima juokas, kertasi su istorijos faktais! Ta pačia proga vertėtų perskaityti baltų gentims net labai nepalankaus metraštininko žodžius apie jotvingių nepaprastą karingumą, nuožmumą ir neįtikėtiną bebaimiškumą. Kita vertus, jeigu kas nors mums prieš akis atverstų lietuviškos sielos topografinį žemėlapį, galima daiktas, pamatytume, kad lietuvio siela yra savotiškai dvinarė, dvitaktė, dvisluoksnė, panašiai kaip pats lietuviškasis etnosas formavosi dvisluoksniu pavidalu nuožmiems nomadų kariams užkariavus matriarchatinės kultūros žemdirbių gentis.
Kaip bežiūrėtum, trafaretinis lietuvio paveikslas bent man pasakoja apie darbštų, bet drauge narsų žmogų, kuris sunkiai dirba, plėšia žemę, tačiau užstojus pavojui – tampa nuožmiu kariu. Galimas daiktas, tas lietuvio nuožmumas ir bebaimiškumas yra savotiškai antrasis lietuvio sielos aukštas, tačiau, kaip žinome, krepšinis iš esmės ir yra žaidimas antrajame aukšte. Krepšinyje žaidžia maždaug tokio ūgio vyrai kaip anksčiau, tarkime, LDK laikais būdavo raitelis ant žemaituko, kartu pamatavus. Kas be ko, kai kurie „Žalgirio“ žirgai šiandien yra juodaodžiai.
Belaukiant labai svarbių „Žalgirio“ rungtynių prisiminiau vaikystėje matytus vaizdelius: labai dažnai būdavo, kad romūs, dori, net pamaldūs kaimo vyrai, visą savaitę nešę lažą, savaitgaliais užgerdavo ir žiauriai, kraupiai žiauriai susimušdavo. Tai, žinoma, nėra estetiškas vaizdelis, tačiau nemanau, kad dabar prasiplepėjęs apie savo gimtojo kaimo papročius, galiu pakenkti geram kaimo žmogaus vardui. Net iš šiandien manau, kad tokia svaigulio bakchanalija, girta sielos iškrova kartais gali pasitarnauti net ir geram reikalui, užkardindama kelią moralinės intoksikacijos, neapykantos, suktumo kaupimuisi sielos užkaboriuose.
Viduramžių kautynių inscenizacija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Daug labiau nei galimi kaimietiškos manieros snukiadaužiai šiandien liūdina kai kurių visuomenės priekyje stojančių vyrų sieliūkščių dabinimasis bizantiškais apsimetėliškumo, suktumo, dviveidiškumo rūbeliais. Toks baisu pasalūniškumas yra kažkoks užkratas iš pašalės ar nuodinga atauga. Tačiau štai šitoks toks ne lietuviškos, o bizantiškos konfigūracijos tipažas vis dažniau šmėžuoja ne tik tarp politikų, bet ir kitur…
Jiezne penktadienį paminėtas pergalingų kautynių su bolševikais šimtmetis. Iškilmėse dalyvavęs krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis pabrėžė, kad Jiezno kautynės buvo vienos pirmųjų Lietuvos kariuomenės kautynių su Raudonąja armija, ir ši pergalė sutrukdė bolševikų strateginiam tikslui užimti Jiezną, Birštoną, Prienus, o vėliau ir laikinąją Lietuvos sostinę – Kauną.
„Praėjus 100-mečiui, turbūt ne tiek svarbios šių kautynių karinės taktinės charakteristikos, kiek tai, ką vertiname ir ko galime pasimokyti ne tik iš Jiezno kautynių, bet ir visų Nepriklausomybės kovų.
1919-aisiais turėjome tik ką atkurtą valstybę, jauną, dar menkai aprūpintą kariuomenę. Tačiau jos kūrėjai degė ryškia savanorystės liepsna, pasiaukojimu ir ryžtu apginti nepriklausomybę. Jie savo pavyzdžiu įrodė, kad savanoris yra ne tik žodis, bet ir turinys. Jiezno kautynių ir kitų to laikotarpio kovų dalyviai padėjo vertybinius pamatus tolesnei kariuomenės raidai. Man jų pasiryžimas kovoti dėl jaunos ir mažutės valstybės yra pats gražiausias įprasminimas minties, jog visi mes esame atsakingi už savo valstybę, visi esame jos kūrėjai, ir kokią susikursime – tokią ir turėsime“, – pažymėjo ministras.
R.Karoblio teigimu, gyvename nesaugiausiu laikotarpiu per pastaruosius beveik 30 metų ir šiandien esame saugesni nei bet kada, išgyvename didžiausio ekonominio pakilimo laikotarpį, esame galingiausio pasaulyje gynybos Aljanso nariai, tačiau grėsmės niekur nedingo. Jos tik įgijo naują pavidalą: interneto trolių, melagingų naujienų, propagandos ir kibernetinių atakų. Ir geriausias mūsų ginklas prieš tokias grėsmės yra stipri pilietinė visuomenė – sugebanti kritiškai vertinti supantį informacijos srautą, vykstančius geopolitinius procesus bei pasirengusi stoti valstybės nepriklausomybės gynybon.
„Todėl turbūt svarbiausia pamoka, kurią turime išmokti, minėdami šią ir kitas panašias progas yra prisiminti, kad valstybė – tai mes patys. Šiandien taip pat prisiminkime, kad laisvė – ne duotybė, o vertybė – kurią iškovojus reikia būti visada pasirengus apginti. Patriotizmas yra ne jausmas, o pirmiausiai veiksmas. Tad kviečiu visus Lietuvos patriotus dirbti Tėvynės labui“, – sakė krašto apsaugos ministras.
Renginyje „Išgelbėję Lietuvos nepriklausomybę“ dalyvavo Krašto apsaugos savanorių pajėgų vadas pulkininkas Dainius Pašvenskas, Prienų raj. savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas, Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės bei Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono kariai, kiti svečiai, miestiečiai.
Jiezno kautynės – vienos pirmųjų Lietuvos kariuomenės kautynių su Raudonąja armija per Nepriklausomybės karą vykusios 1919 m. vasario 10-13 d. Jiezne. Raudonoji Armija jau buvo užėmusi Vilnių ir ruošėsi žygiui į Kauną. Tuomet bolševikų strateginis tikslas buvo užimti Jiezną, Birštoną, Prienus, o vėliau ir laikinąją Lietuvos sostinę – Kauną, kurį gynė gana silpnos lietuvių pajėgos. Jiezne bolševikai sutiko didelį pasipriešinimą – čia lietuviai juos puolė, bet dėl mažesnių pajėgų pralaimėjo mūšį. Sulaukę pastiprinimo, vasario 13 d. lietuviai sumušė bolševikus ir privertė juos trauktis. Tai buvo svarbi pergalė tolesnei Kauno gynybai.
Lietuvos valstybės būklė tomis dienomis buvo ypač sudėtinga. Vyko įnirtingos kovos su bolševikais ne tik Jiezne, bet ir Alytuje, Kėdainių-Šėtos rajone.
Jaunos Lietuvos kariuomenės, nors negausios ir menkai aprūpintos, tačiau atrėmusios puolimus ir apgynusios Lietuvos nepriklausomybę, žygdarbiams paminėti Lietuvos Respublikos Seimas 2019 metus paskelbė Nepriklausomybės kovų atminimo minėjimo metais.
– Pagavo mane, kai su seserimi ir trimis miško broliais 1948-ųjų sausio 8 dieną platinau antisovietinius atsišaukimus Barčių kaime (Lazdijų rajonas).
Pabėgti nepavyko, nes stribai peršovė koją. Paėmę nelaisvėn, mušdami lyg tyčia stengėsi įspirti kraujuojančion žaizdon, – pasakoja Marytė Krupinskienė, buvusi partizanų ryšininkė iš Šilainės kaimo.
– Man neteko ilgai partizanauti. Į mišką išėjau 1944-aisiais, o jau 1945-ųjų pabaigoje buvau sučiuptas. Tardė lygiai dvejus metus ir tris mėnesius. Dieną nemušdavo. Lupdavo naktimis. Išdavė į rusų nelaisvę pakliuvęs vienas pažįstamas partizanas. Po to – tremtis, – tai Vacio Miciulevičiaus žodžiai.
Jonas Vabuolas rodo apleistą šulinį, kuriame, jo teigimu, iki šiol trūnija kelių, o gal ir keliolikos partizanų kaulai.
