Leidykla „Briedis“ pristato garsaus norvegų keliautojo, atradėjo Roaldo Amundseno (1872–1928) prisiminimus „Pietų ašigalis“. Tai nuotykių ir pavojų kupinas pasakojimas apie kelionę į visišką nežinią, į baugią sniego ir ledo karalystę.
1909 m. knygos autorius sugalvojo gudrų planą aplenkti britų kapitono Roberto Falcono Scotto planuojamą ekspediciją į piečiausią planetos tašką, kur niekad nebuvo žengusi žmogaus koja, ir pasiekti jį pirmas.
Ekspedicijai ruoštasi laikantis didžiausio slaptumo. Į poliarinių tyrinėjimų laivą „Framas“ renkami įgulos vyrai nieko nenutuokė apie tikrąjį kelionės tikslą, nebuvo informuotas nei Norvegijos karalius Hokonas VII, nei šalies mokslo bendruomenė, nei ekspedicijos rėmėjai.
Amundsenas ne be pagrindo nuogąstavo, kad, anksčiau laiko pasklidus žiniai apie jo kelionę į Antarktidą, britai darys viską, kad jį aplenktų.
Pietų ašigalio pasiekimas buvo ne tik didi mokslinės reikšmės užduotis, bet ir šalių prestižo reikalas! Mažytė, anuomet neturtinga Norvegija drįso mesti iššūkį galingai ir įtakingai Britų imperijai, skyrusiai didžiulius išteklius kapitono Scotto kelionei aprūpinti.
Po tikslių skaičiavimų ir kruopštaus pasirengimo, apsirūpinus reikiama įranga, maisto atsargomis ir be galo ištvermingais Grenlandijos šunimis, „Framas“ išplaukė Antarktidos link. Sustojus Madeiroje, Amundsenas įgulos vyrams pranešė apie tikrąjį kelionės tikslą ir sulaukė džiugaus visų pritarimo. Įveikus pusiaują, siautėjančių vėjų juostas, pietų vandenis ir ledkalnių ruožą, 1911 m. sausio 15 d. narsūs norvegai išsilaipino Antarktidoje, Banginių įlankoje, kur įsirengė „Framheimą“ – žiemojimo stovyklą, ir pradėjo ruoštis svarbiausiam žygiui.
Lemiama diena išaušo 1911 m. spalio 20-ąją. Tądien Amundsenas su keturiais ištikimais bičiuliais ir šunų traukiamose rogėse sukrauta manta pajudėjo į pietus. Pakeliui jiems teko rizikuoti gyvybėmis, įveikti siaubingas prarajas lede, baugius antarktinius kalnus ir begalines sniego dykumas, grumtis su pražūtingomis pūgomis. Kai kurie žygio dalyviai tik per plauką išvengė žūties.
Pietų ašigalį norvegai pasiekė 1911 m. gruodžio 14 d. ir ten iškėlė savo tėvynės Norvegijos vėliavą. Dar kelias dienas užtruko atlikti mokslinius skaičiavimus ir patikslinti Žemės piečiausio taško koordinates. Kelionė atgal į „Framheimą“ truko trumpiau, nei tikėtasi. Visi grįžo gyvi ir sveiki.
Kapitono Scotto vadovaujama britų ekspedicija Pietų ašigalį pasiekė 1912 m. sausio 17 d., 34 dienomis vėliau nei norvegų. Čia jų laukė skaudus nusivylimas. Ašigalyje plazdanti konkurentų vėliava liudijo, kad lenktynės dėl pirmenybės beviltiškai pralaimėtos. Į išeities stovyklą britų ekspedicija negrįžo. Jų tragišką likimą liudijo vėliau prie mirtinai sušalusių kūnų atrasti kapitono Scotto dienoraščiai.
Roaldo Amundseno „Pietų ašigalis“ – tai knyga ne tik apie užsibrėžto tikslo siekimą, bet ir apie narsių XX a. vikingų draugystę, sumanumą, pasiaukojimą, nežinomybės baimės įveikimą didžių darbų ir atradimų epochoje.
Iš anglų kalbos knygą vertė Vitalijus Michalovskis.
Informacijos šaltinis – leidykla „Briedis”
2022.06.09; 06:13
