Tegyvuoja Ukraina. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Biškekas, gegužės 27 d. (AFP-ELTA). Ant Rusijos prezidento Vladimiro Putino vardu pavadintos viršukalnės Kirgizijoje nežinomi asmenys iškėlė Ukrainos vėliavą – tačiau Kirgizijos alpinistų sąjungos nariai ją vėl pašalino. Vietoj jos jie iškėlė Kirgizijos vėliavą. Vladimiras Putinas. Grobonies dantys. EPA – ELTA foto
Ukrainos vėliava pašalinta sąjungos sprendimu, tame nėra jokios politikos, sakė sąjungos vadovas Eduardas Kubatovas. Jis teigė esą įsitikinęs, kad „virš Kirgizijos kalnų turėtų plazdėti tik Kirgizijos vėliavos“.
4 446 metrų viršūnė Tian Šanio kalnuose 2011 metais V. Putino garbei buvo pavadinta jo vardu. Šios savaitės pradžioje tviteryje pasirodė vaizdo įrašas, kuriame matyti šalia lentelės su pavadinimu plevėsuojanti Ukrainos vėliava.
Sadyras Žaparovas. EPA-ELTA nuotr.
Šeštadienį Kirgizijos centrinė rinkimų komisija paskelbė, kad Sadyras Žaparovas, šalies ministras pirmininkas, kuriam 2020 m. buvo suteikti ir prezidento įgaliojimai, prezidento rinkimuose gavo 79,23 proc. balsų.
Rinkimų komisija suskaičiavo, kad sausio 10 d. įvykusiuose rinkimuose dalyvavo 39,33 proc. balso teisę turinčių šalies gyventojų.
Tuo metu tarptautiniai rinkimų stebėtojai, anot AFP, teigia, kad Kirgizijos prezidento rinkimuose trūko „lygių galimybių“, nes pergalę pasiekęs kandidatas turėjo kur kas didesnį finansavimą, leidusį surengti gerokai aktyvesnę rinkimų kampaniją.
Tiesa, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) pastebi, kad rinkimai ir kartu vykęs referendumas dėl Vyriausybės reformų buvo „iš esmės gerai organizuotas“.
S. Žaparovas didele persvara pirmauja prezidento rinkimuose Kirgizijoje. EPA-ELTA nuotr.
Sekmadienį Kirgizijoje vyko prezidento rinkimai, o juose didele persvara pirmauja Sadyras Žaparovas, šalies ministras pirmininkas, kuriam 2020 m. buvo suteikti ir prezidento įgaliojimai, praneša TASS.
Kirgizijos Centrinė rinkimų komisija paskelbė, kad suskaičiavus balsus iš 90 proc. balsavimo apylinkių, pirmalaikių prezidento rinkimų pirmajame ture su 79,15 proc. balsų pirmauja S. Žaparovas.
Antroje vietoje liko Adachanas Madumarovas, surinkęs viso labo 6,56 proc. balsų.
Be to, tą pačią dieną vyko ir referendumas dėl prezidentinės ar parlamentinės valdymo formos.
Suskaičiavus balsus iš 74 proc. balsavimo apylinkių paaiškėjo, kad 81,1 proc. balsavusiųjų žmonių pasisakė už prezidentinę valdymo formą, suteiksiančią daugiau galių S. Žaparovui.
Už parlamentinę valdymo formą pasisakė 10 proc. referendumo dalyvių, o 4,3 proc. balsavo prieš visas.
Kirgizijos prezidentas teigia tam tikromis sąlygomis sutinkąs atsistatydinti. EPA-ELTA nuotr.
Prieštaringai vertinamas Kirgizijos prezidentas Sooronbajus Žeenbekovas pareiškė tam tikromis sąlygomis esąs pasirengęs atsistatydinti. Jis pasiruošęs atsisakyti posto, „kai tik bus patvirtintos legitimios vykdomosios valdžios institucijos“ ir paskelbta naujų rinkimų data, pareiškė prezidentas penktadienio rytą paskelbtoje kalboje.
Po sekmadienį vykusių parlamento rinkimų šalyje kilo smurtiniais protestai, iš kalėjimo buvo išlaisvintas S. Žeenbekovo pirmtakas Alzambekas Atambajevas.
Nuo neramumų Kirgizijoje pradžios pirmadienį prezidentas nesirodė viešumoje, Dabar jis prezidentūros portale paskelbtoje kalboje kreipėsi į kirgizus. „Aš esu pasirengęs atsisakyti Kirgizijos Respublikos prezidento pareigų, kai tik bus patvirtintos legitimio vykdomosios valdžios institucijos, ir mes grįšime į legalumo kelią“, – kalbėjo S. Žeenbekovas. Teisinė valstybė esą turi būti atkurta „kiek įmanoma greičiau“.
Likus kelioms valandoms iki šio pareiškimo, S. Žeenbekovo biuras paskelbė, kad prezidento atsistatydinimas nebuvo diskusijų klausimas per jo susitikimą su šalies politiniais lyderiais. Per trečiadienį parlamente vykusį balsavimą nepavyko surinkti balsų daugumos prezidentui nušalinti.
Jei S. Žeenbekovas dabar atsistatydintų, jis būtų trečiasis Kirgizijos vadovas nuo 2005 metų, kuris netenka posto dėl politinių neramumų. Ar jo sąlygos dėl atsistatydinimo bus priimtos ir įgyvendintos, kol kas neaišku. Įvairios politinės jėgos penktadienį planuoja naujus protestus.
Įtakinga Kirgizijos saugumo tarnyba GKNB, pasak rusų naujienų agentūros „RIA Novosti“, visų saugumo institucijų ir kariuomenės vardu paragino šalies politines jėgas „sėsti prie derybų stalo ir legaliai atkurti taiką“.
Rusija, kuri Kirgizijoje turi karinę bazę, pažadėjo GKNB paramą, šiai siekiant „stabilizuoti padėtį ir išvengti chaoso“, pranešė Kremlius.
Po sekmadienį vykusių rinkimų, kurių rezultatai laikomi suklastotais, Kirgizijoje kilo masiniai protestai, per juos žuvo mažiausiais vienas žmogus ir daugiau kaip 600 buvo sužeisti.
S. Žeenbekovo priešininkams naktį į antradienį pavyko iš kalėjimo išlaisvinti dėk korupcijos įkalintą jo pirmtaką A. Atambajevą. Tačiau prezidentas tikino, kad kontroliuoja padėtį. A. Atambajevo suėmimas 2019 metų rugpjūtį sukėlė šalyje smarkius susirėmimus, jo šalininkai kaltinimus korupcija vadina politiškai motyvuotais.
Antradienį atsistatydino S. Žeenbekovui artimas ministras pirmininkas Kutabekas Boronovas. Jį pakeitė taip pat iš kalėjimo išlaisvintas politikas Sadyras Šaparovas, kuris dėl įkaitų pagrobimo buvo nuteistas vienuolika metų kalėti.
Spaudžiant protestuotojams, Rinkimų komisija anuliavo rinkimų rezultatus, kuriais remiantis, į parlamentą pateko keturios partijos, iš kurių trys yra artimos S. Žeenbekovui. Opozicija kalba apie suklastotus rezultatus.
Kirgizijos sostinėje Biškeke pirmadienį surengtas protestas peraugo į susirėmimus su policininkais, sužeista mažiausiai 16 žmonių, praneša šalies Sveikatos apsaugos ministerija.
Ministerija nurodo, kad sužeistieji gydomi Biškeko ligoninėse.
Kaip praneša Kirgizijos partija „Ata-Meken“, sužeistas ir opozicijos lyderis Janaras Akajevas.
Protestai Kirgizijoje kilo po ginčytinų sekmadienį vykusių parlamento rinkimų. Policija, siekdama išvaikyti demonstrantus, panaudojo jėgą, vandens patrankas, ašarines dujas ir kurtinančias granatas.
Aštuoni žmonės žuvo, o dešimtys buvo sužeista per penktadienį kilusias masines muštynes tarp šimtų kaimo gyventojų Pietų Kazachstane, informuoja AFP.
Kazachstano prezidentas Kasymas Žomartas Tokajevas šeštadienį surengė skubų pasitarimą ir paskelbė, kad policija ir nacionalinė gvardija kontroliuoja situaciją.
Vidaus reikalų ministras Jerlanas Turgumbajevas sakė, kad „dešimtys žmonių buvo sužeista, o aštuoni žuvo“ per susirėmimus Džambulo srityje, prie sienos su Kirgizija.
Pasak ministro, neramumų metu buvo apgadinta 30 namų, 15 komercinių pastatų ir 23 automobiliai. Buvo suimti 47 žmonės.
Socialiniuose tinkluose buvo paskelbti vaizdo įrašai, kuriuose matyti kaimo keliu einantys lazdomis ginkluoti jaunuoliai ir abiejose kelio pusėse degantys pastatai.
Manoma, kad konfliktas kilo tarp kazachų ir dunganų tautinės mažumos, tačiau Kazachstano valdžia konflikto priežasčių nekomentuoja.
Keleivius nuo Kazachstano-Kirgizijos sienos į Almatos miestą vežiojantis vairuotojas telefonu naujienų agentūrai AFP sakė, kad konflikto epicentre atsidūrusį Masanči kaimą apsupo policijos ir kariuomenės pajėgos, ir dabar ten ramu.
Pasak jo, konfliktas kilo po to, kai vyras iš dunganų mažumos užpuolė senyvą kazachą.
Dunganų asociacijos vadovas Kusėjus Daurovas naujienų agentūrai „Kaztag“ sakė, kad „penktadienį į Masanči kaimą atvažiavę jauni vyrai padegė daugiau nei 10 namų“. Pasak jo, užpuolikai taip pat šaudė į vietos gyventojus.
Trečiadienio rytą per konfliktą Kirgizijos ir Tadžikistano pasienyje buvo sužeisti šeši žmonės. Tai pranešė Kirgizijos naujienų agentūra „24.kg“.
Jos duomenimis, nukentėjo keturi Kirgizijos kariškiai ir du civiliai, kai kurie iš jų buvo sužeisti šaunamaisiais ginklais.
Kaip informavo Kirgizijos pasienio tarnyba, konflikte dviejų šalių pasienyje dalyvavo apie 80 Kirgizijos piliečių ir 100 Tadžikistano piliečių. Iš pradžių dviejų respublikų piliečiai kivirčijosi, o paskui ėmė mėtyti vieni į kitus akmenis. Į incidento vietą buvo iškviesti Kirgizijos ir Tadžikistano pareigūnai.
Kirgizijos ir Tadžikistano sienos ilgis – apie 970 kilometrų. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, palei sieną atsirado keliasdešimt ginčijamų ruožų, dėl kurių vis kyla konfliktų tarp dviejų šalių gyventojų ir kariškių. Per juos naudojami ir šaunamieji ginklai.
Prieš trejus metus Biškekas ir Dušanbė susitarė suaktyvinti bendros sienos demarkavimo ir delimitavimo darbus. Iki šiol pavyko susitarti dėl beveik 600 kilometrų sienos linijos.
Kirgizijos specialiosioms pajėgoms mėginant sulaikyti korupcija įtariamą buvusį prezidentą Almasbeką Atambajevą, jo aplinkos duomenimis, kilo smurtiniai susirėmimai su A. Atambajevo šalininkais.
„Specialiosios pajėgos užpuolė A. Atambajevo šalininkus, kai šis išėjo su jais pasisveikinti“, – agentūrai AFP sakė buvusio prezidento atstovė Gulisa Čodubajeva. – Visi buvo sumušti, aidėjo šūviai“.
Atstovės teigimu, buvo sužeista apie dešimt žmonių. Vietos žiniasklaida paskelbė nuotraukas, kuriose matyti uniformuoti ir ginkluoti vyrai A. Atambajevo name bei į koją sužeistas vyras.
Saugumo pajėgų atstovas vietos agentūrai sakė, kad specialusis būrys šaunamųjų ginklų nenaudojo. Jis esą ginkluotas tik guminėmis kulkomis.
Buvusio Kirgizijos prezidento suėmimas šalyje gali sukelti neramumus.
Prokuratūra A. Atambajevą, be kita ko, kaltina nelegaliu žemės sklypų įsigijimu. Jis kaltinimus neigia.
Birželio pabaigoje Kirgizijos parlamentas panaikino A. Atambajevo imunitetą, kad jis galėtų būti teisiamas dėl korupcijos. Prieš buvo tik šeši parlamentarai.
Parlamente daugumą turi A. Atambajevo įpėdinio Soronbajaus Ženbekovo šalininkai.
Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Kaip ir visi sutaria, kad emigracija ir gyventojų mažėjimas yra pagrindinė Lietuvos strateginė bėda. Na, jeigu ne bėda, tai bent indikatorius visų Lietuvos problemų tai tikrai. Gyventojų mažėjimas kerta per visą valstybės ūkį, grasina išsprogdinti sveikatos ir socialinės apsaugos sistemą, žlugdo švietimą, naikina regionus ir verčia susimąstyti apie tautos išlikimą. Aimanuoti lengva, bet ar galima ką nors pakeisti?
Emigracija politikams nerūpi
Emigracijos klausimo politikai vengia, nes nelabai turi ką pasiūlyti. Medikai su atlyginimų reikalavimu ir mokytojų profsąjungos čia pat už lango, o emigracija tai tokia valstybinė problema, kuri mitingu prie Vyriausybės langų nepatriukšmaus. Dar yra požiūris, kad emigracija išsispręs savaime arba „o kam išvis ką nors daryti“, bet daugiausiai girdisi bambeklių balsai kaip viskas blogai ir absoliučiai nesigirdi jokių siūlymų.
Emigracija, kaip ir imigracija, kaip ir gyventojų skaičiaus pokyčiai, yra socialiniai procesai, kurie gali būti valdomi. Tai įrodo Izraelio pavyzdys: kaip tuščioje nederlingoje ir priešiškoje aplinkoje sukurti klestinčią valstybę. Tačiau Izraeliui nebuvo lengva, ypač pradžioje, kai šalis buvo labai neturtinga, o aplink vieni priešai. Reikėjo sukurti sistemą kaip pritraukti gyventojų, kurie pastatytų ir apgintų valstybę. Nuo pat įkūrimo Izraelio gyventojų skaičius sparčiai augo ir kuo labiau daugėjo gyventojų, tuo šalis stiprėjo. Akivaizdu, kad valstybės stiprybė yra gyventojai. Tą supranta ir kitos šalys ir konkuruoja dėl gyventojų, bet tą daro JAV, Australija, Kanada, Airija ir dauguma pasiturinčių šalių. O ką daro Lietuva? Nieko. Gyventojų skaičius net nesuprantamas kaip problema.
Izraelio būdas: Grįžimo įstatymas
Šį rudenį Izraelio pavyzdžiu pasiūliau Seime priimti Grįžimo įstatymą. Šis teisės aktas sudarytų sąlygas pradėti veikti gyventojų pritraukimo mechanizmui. Paprasčiau kalbant, atsirastų institucija, kuri rūpintųsi kaip pritraukti gyventojų ir vykdytų pritraukimo projektus. Štai čia ir prabilo bambeklių choras: vieniems tai nauji biurokratai, antriems valstybės išlaidavimas, treti tiesiog puolė pavyduliauti – saviems Lietuvoje geriau padėtum ir t.t. Žodžiu, geriau nieko nedaryti..
Tačiau jeigu norime veikti, o ne tylomis kasdien išlydėti po lėktuvą naujų emigrantų, tai reikia imtis tą emigravimo procesą valdyti, ir pradėti siekti reemigracijos. Reikia suprasti, kad jeigu procesas politiškai yra valdomas, būtini valdytojai, kitaip viskas vyksta savaime ir rezultatai gali būti bet kokie. Ar tikrai valstybinės institucijos negali nieko nuveikti? Lietuvoje turime sėkmės pavyzdžių. Įkūrus „Investuok Lietuvoje“ ir tiesiogiai dirbant su investicijų pritraukimu per paskutinį laikotarpį buvo pasiekta labai didelė pažanga. Valstybinė institucija „Kino centras“ į naują lygį pakėlė visą kino industriją. 2007 m. Lietuvoje buvo sukurti vos keli pilnametražiai filmai, o pernai jau 15, dar 25 Lietuvoje pastatė užsienio kompanijos. Tai tik keli pavyzdžiai, kai aktyvi valstybės politika duoda rezultatų. Pasaulyje tas pats. Juk niekas nesistebi, kad JAV veikiančiai „žaliosios kortos“ programai būtini ir įstatymai, ir administratoriai, ir finansavimas. Jeigu tai neįtikina, siūlau uždaryti Turizmo departamentą ir skiriamus pinigus išleisti skatinant grįžimą. Turistai kaip nors patys ras kelią į Lietuvą ir iš Lietuvos!
Izraelis Grįžimo įstatymą priėmė 1950 m. Nuo tada valstybė vykdo labai intensyvią gyventojų pritraukimo politiką, apjungdama valstybines paslaugas, verslo organizacijas, nevyriausybines organizacijas, savanorius, biurokratus ir mecenatus. Izraelis sugebėjo suvienyti visas žydų organizacijas užsienyje dėl vieno bendro tikslo. Taip šalis įgijo tūkstančius ambasadorių ir rėmėjų, o namuose Vyriausybė sukūrė efektyvią naujakurių paramos ir integracijos programą. Gali pasirodyti, kad tai labai brangu, bet paradoksas, kad tai labai pigu. Atvykę naujakuriai daug dirba, jie yra motyvuoti ir praturtina šalį savo žiniomis bei sukuria daug didesnę vertę nei Izraelis išleidžia jiems prisivilioti. Sistema veikia kaip laikrodis. Įvyko krizė Ukrainoje, Kijeve atsidarė speciali atstovybė, padedanti žydams išvažiuoti. Sunkumai Venesueloje: tik pasakyk „taip” ir avia bilietai į Ben Guriono oro uostą tuoj pat ir nemokai.
Lietuva nedaro nieko
Lietuvos gyventojų pritraukimo sistema apgailėtina. Išdalinome butus tremtiniams ir politiniams kaliniams bei jų vaikams ir tesugebėjome pritraukti vos 2 tūkst. žmonių. Kai Rusijoje lietuvių kilmės asmenų apie 200 tūkst. Ir čia jau nekalbama apie norvegiškus atlyginimus. Nėra ką lyginti kaip žmonės gyvena kokioje nors Krasnodaro srityje ir kaip Lietuvoje. Mūsų šalis tikrai turi ką pasiūlyti. O kur dar Centrinė Azija, Ukraina, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalys.
Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Vytautas gimė Kirgizijoje, tačiau labai norėjo atvykti gyventi į savo tėvų miestą Tauragę, tačiau kaip tai padaryti, kai vien lėktuvo bilietas kainuoja apie 1000 eurų, o alga toje šalyje nesiekia ir 200 eurų. Nors Vytautas prašė pagalbos grįžtant, Tėvynė Lietuva nepadėjo niekaip. Dar apdėjo konsuliniais mokesčiais, pateikė krūvą reikalavimų ir pasiūlė informacijos paieškoti internete. Laimei, atsirado verslininkas iš Tauragės, pats gimęs tremtinių šeimoje, kuris apmokėjo lėktuvo bilietą Vytauto šeimai, pravedė pro biurokratų koridorius, padėjo išnuomoti butą ir rasti darbą. Dabar Vytautas dirba šalies naudai, yra Lietuvos pilietis ir patriotas, du šeimos vaikai yra šios valstybės ateitis. O geradarį verslininką aplankė ir jam padėkojo pati šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ar ne laikas tokį sėkmės modelį perkelti į kiekvieną savivaldybę, kiekvieną miestą ir į visą šalį?
Rugsėjo 3–8 dienomis Kirgizija rengia antrąsias istorijoje Pasaulio klajoklių žaidynes, praneša The Guardian. Renginio, kuris prasidėjo šeštadienį prabangia ceremonija, tikslas – šlovinti Viduriniosios Azijos tautų paveldą, rašo korespondentas Šonas Vokeris.
Gal Čingishanas buvo panašus į šį karį?
Žaidynėse dalyvauja 40 šalių. Kai kurios iš jų turi senas klajoklių gyvenimo tradicijas, kitos atvyko greičiausiai dėl malonumo. Vyks varžybos, be kitų, ir sakalų medžioklės, kaulų mėtymo ir mas-wrestling‘o (pagalio traukimo – red.).
Publikos dėmesio ir varžybų įtampos lyderis – kok boru. „Tai rūsti Viduriniosios Azijos polo atmaina: dvi komandos rungiasi dėl begalvio ožio skerdenos“, – rašo autorius, paaiškindamas, kad žaidėjai grumiasi kumščiais ir bizūnais. Kad „įmuštų įvartį“, reikia nušuoliuoti su ožiu ir sušlapinti jį tokiame lyg ir negiliame baseine.
Kok boru varžybos vyks ką tik pastatytame 10 tūks. vietų hipodrome Čiolpon-Atoje, mieste Isyk Kulio pakrantėse. Ten pat, hipodrome, vyko ir iškilmingas atidarymas. „Šimtai klajoklių moterų sukosi šokyje, žirgų kaskadininkai liepsnojančiais drabužiais šuoliavo arenoje, didžiuliame ekrane buvo rodomi vaizdai, iliustruojantys kirgizų tautos istoriją“, – pasakoja korespondentas.
„Jeigu Čingischanas būtų gyvas, jis būtų čia“, – tarė vedantysis.
Kirgizijos prezidentas Almazbekas Atambajevas per atidarymą pareiškė: „Klajoklių civilizacija – ekologiškai stabilios raidos pavyzdys, kaip tik to šiandien ieško visa žmonija“.
Aktorius Styvenas Sigalas – Kirgizijoje.
Ceremonijos pabaigoje į areną išjojo Styvenas Sigalas senovės kirgizų kario apranga. „Po kirgizų jojikų ir jų kvapą gniaužiančių triukų Sigalas atrodė šiek tiek ne vietoje – jis netvirtai jojo aikštėje ristele, bet publikai tai patiko“, – pasakoja Vokeris.
Autoriaus nuomone, Sigalas įgijo keistą įprotį – lankytis renginiuose buvusiose sovietinėse respublikose. „Jis nuoširdžiai bendrauja su Rusijos prezidentu Putinu, o rugpjūty Sigalas matytas Baltarusijoje, kur diktatoriškų užmojų vietos prezidentas Aleksandras Lukašenka valgydino jį morka. Kodėl Sigalas tapo garsenybe Klajoklių žaidynėse, taip ir liko neaišku“, – sakoma straipsnyje.
Žurnalistas pastebėjo, kad vienos dalyvaujančios šalys pasirengė rimčiau už kitas. Pakistano ir Turkmėnijos komandos pasirodė apsirengusios elegantiška oficialia uniforma, o italai atrodė lyg išsiruošę į vakaronę vasaros sode. Stebėtinai skaitlinga delegacija iš Indijos ir JAV. Botsvanos, Zimbabvės ir Kongo Demokratinės Respublikos komandose buvo po vieną žmogų, be to, Kongo atstovas atrodė įtartinai panašus į kirgizą.
Sekmadienį vyko amerikiečių ir rusų kok boru rungtynės. Komandose po 8 žmones. Beje, tik vienas amerikiečių komandos žaidėjas – Kridas Gernikas iš Vajomingo – buvo žaidęs tą žaidimą anksčiau.
Sakalų medžioklė Kirgizijoje.
„Rusija irgi nėra kok boru lyderė, bet Rusijos komandą sudarė išimtinai Rusijoje gyvenantys etniniai kirgizai, ir netrukus jau buvo aišku, kad jie savo darbą išmano“, – rašo autorius. „Amerikiečiams nuoširdžiai plojo už jų uolumą (vienas amerikiečių žaidėjas per rungtynes net susilaužė pirštą), bet senyvas kirgizas tribūnoje priekaištingai palingavo galvą, nepatenkintas žaidimo lygiu“, – sakoma straipsnyje.
Moterų sunkiasvorių kategorijos (nuo 85 kg ir daugiau) mas restling‘ą lengvai laimėjo Tatjana Grigor iš Rusijos Sachos respublikos (Jakutijos, – red.).
Kai kurie kirgizai iškėlė klausimą, ar verta buvo tai skurdžiai šaliai taip smarkiai išlaidauti Žaidynėms. Bet, autoriaus nuomone, gausybė žiūrovų neabejotinai patyrė malonumą. „Mažytė Kirgizija surengė šou visam pasauliui, kad parodytų savo didingas tradicijas“, – pabrėžė 44-rių metų Kairatas iš Biškeko.
Rusija reikalauja, kad būtų peržiūrėtas prieš maždaug trejus metus pasirašytas susitarimas su Kirgizija dėl šioje respublikoje esančios torpedų gamyklos „Dastan” akcijų įsigijimo. Šitaip teigia Rusijos dienraštis „Kommersant”.
Susitarime aiškiai numatyta, kad už 48 proc. “Dastan” akcijų Maskva nurašys Biškekui net 180 mln. USD skolos. “Nuo 2009 metų “Dastan” vertė sumažėjo dėl įrangos nusidėvėjimo, todėl Rusija nepasiruošusi nurašyti Kirgizijai 180 mln. USD skolos. Biškekui dabar siūloma už tą patį akcijų paketą nurašyti mažesnę skolos dalį arba padidinti Rusijai perduodamų akcijų dalį”, – praneša laikraščio šaltinis Rusijos Federacijos vyriausybėje.
Kirgiziją sukrėtė nuo birželio 10 dienos prasidėję masiniai neramumai, kurie nuo birželio 11-osios peraugo į žudynes ir pastatų padegimus. Naktį iš birželio 11-ąją į 12-ają pogromai ir žudynės prasidėjo Ošo mieste. Čia buvo siaubiamos parduotuvės, įvairių firmų biurai ir privatūs namai. Pastatai buvo apiplėšiami ir padegami. Buvo žudomi parduotuvių, biurų darbuotojai ir privačiuose namuose esantys žmonės. Šios barbariškos akcijos vyko etniniu pagrindu – kirgizai puolė uzbekų valdomus verslo objektus ir privačius namus, o uzbekai – kirgizų valdomus pastatus. Birželio 12-osios dienos vakare pranešta, kad jau žuvo 83 žmonės. Ir birželio 13-ąją mieste aidėjo šūviai. Tą dieną masiniai neramumai prasidėjo ir Džalalabade. Birzelio 13 dieną į Ošo miestą atvyko kariuomenė.
Įvykiai Ošo ir Džalalabado mietuose parodė, kad Kirgizija, kaip ir dauguma buvusių sovietinės Centrinės Azijos valstybių savo istorijos pamokų neparuošė. Žinoma, didžiausią rolę suvaidino autoritariniai ar postautoritariniai režimai, sunkios sovietinės sistemos palikimas, kurio Centrinės Azijos valstybės niekaip nepajėgia nugalėti.
Visą situaciją galima nupasakoti ištrauka iš genialaus kirgizų rašytojo Čingizo Aitmatovo biografijos. Jo tėvą, svarbų Kirgizijos SSR partijos veikėją, NKVD represavo 1938 metais.
O jį patį su motina, garsia kirgizų teatro aktore, deportavo į Kazachstano stepes. Panašus likimas ištiko ir kitus kirgizus. Į represuotų kirgizų žemes buvo atkeliamos kitos tautos. Sovietiniu periodu Kirgizija buvo labiausiai rusifikuota Centrinės Azijos respublika po Kazachstano.
Kirgizijoje balandžio 6 dieną prasidėję masiniai neramumai peraugo į masinius ginkluotus susirėmimus tarp milicijos, kariuomenės bei protestuojančių piliečių. Tūkstančiai kirgizų reikalavo prezidento Kurmunbeko Bakijevo atsistydinimo. Prasidėjo kruvini susirėmimai, jau balandzio 6-ąją šalies teisėsaugos pareigūnai nušovė 15-a protestuotojų. Tai sukėlė masinį žmonių pasipiktinimą, spontaniškai peraugusį į gatvės mūšius. Susirėmimai su valdžia kilo visuose pagrindiniuose šalies miestuose. Teigiama, kad žuvo apie 100 žmonių, virš 1000 žmonių sužeista. Kol kas oficialiai pranešama apie 83 žuvusius asmenis, tačiau keliolika žmonių dingo be žinios, tame tarpe – ir 5 teisėsaugos pareigunai. Manoma, kad daugelis jų – žuvę.
