Ketvirtadienį, 2022 m. balandžio 7 d. 16.00 val. Tuskulėnų memorialo konferencijų salėje (Tuskulėnų dvaro oficinoje – Žirmūnų g. 1F, Vilnius) vyks vieno iš Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjungos įkūrėjų Vytauto Zabielsko knygos „Lietuvos kariuomenės karininkai – sovietinės ir nacistinės okupacijų aukos“ pristatymas.
Žinyno puslapiuose užfiksuoti tikslūs duomenys apie nužudytus, sušaudytus ir lageriuose kalėjusius Lietuvos kariuomenės karininkus, jų laipsnius, tarnybą ir dalyvavimą pasipriešinimo kovose.
„Šis leidinys – kaltinimas okupantams-budeliams“, – sako žinyno autorius V. Zabielskas. „Be to, tai Lietuvos kariuomenės karininkų kančių ir žūties liudijimas, kad kalėjimuose, lageriuose, pasipriešinimo okupantams kovose žudyti, šaudyti, žuvę niekada nebūtų užmiršti.“
1942 m. Krasnojarsko krašto Norilsko lageryje žuvusio kapitono Liudo Literskio dukterį vedęs Vytautas Zabielskas pasakoja, kad šeimos istorija ir dalyvavimas 1990 ir 1991 m. ekspedicijose į tuos kraštus paskatino atidžiai tyrinėti Lietuvos kariuomenės karininkų likimus bei nulėmė aktyvų įsitraukimą į Lietuvos kariuomenės įamžinimui paskirtą veiklą.
Knyga išleista 500 egz. tiražu ir platinama Lietuvos knygynuose.
Leidinio sutiktuvėse žinyno sumanytojas pateiks atsakymą į dažną viešosios erdvės diskusijų klausimą, kokios priežastys lėmė, kad raudonasis okupantas nebuvo sutiktas gynybiniais lietuvių karių šūviais.
Renginio dalyviai turės galimybę pamatyti dokumentinį filmą „Šiaurės Golgota“ (kūrybinė grupė: Vanda Preidytė, Romualdas Šliažas, Eugenijus Kryžanovskis, Algimantas Šliaužys, Rimantas Baltruška, 1991 m.), gauti autoriaus autografą ir jį pakalbinti bei įsigyti leidinį.
LAUKIAME ATVYKSTANT!
Informacijos šaltinis – LGGRTC
2022.04.07; 08:00
Dalius Stancikas
Liepos 4 dieną, sekmadienį, įvyks partizano, Sartų partizanų rajono štabo viršininko Vytauto Kazimiero Miškinio-Viesulo laidotuvės. Į gimtinę partizanas Vytautas Kazimieras Miškinis-Viesulas parvežamas po 59 metų: 1962 m. balandžio 23 d. sovietų valdžia jį sušaudė Vilniaus KGB kalėjimo egzekucijų kameroje ir paslėpė palaikus.
Vytauto Kazimiero Miškinio-Viesulo palaikai rasti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui vykdant partizanų paieškas Vilniaus miesto Antakalnio kapinių teritorijoje, vadinamose „Našlaičių“ kapinėse.
Oficialus atsisveikinimas su Vytautu Kazimieru Miškiniu-Viesulu (1928-11-03 – 1962-04-23) vyks 2021 m. liepos 4 d. nuo 9.00 val. Vajasiškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, Alksno g.5, Vajasiškio kaimas, Degučių sen., Zarasų r.
11.00 val. – Šv. Mišios, 12.00 val. išnešamas karstas.Vytautas KazimierasMiškinis-Viesulas bus palaidotas Vajasiškio kaimo kapinėse, šeimos kapavietėje.
Vytautas Kazimieras Miškinis gimė 1928 m. lapkričio 3 d. Zarasų apskrities Salako valsčiaus Trinkuškių kaime.
Mokėsi Vajasiškio pradžios mokykloje, Degučių mokykloje, vėliau Zarasų ir Salako gimnazijose. Priklausė pogrindinei Salako miestelio jaunimo organizacijai, nuo 1947 m. palaikė ryšius su Vytauto apygardos Lokio rinktinės Erškėčio kuopos partizanais. Sovietų saugumas MGB įtarė Miškinį dalyvaujant pogrindyje, todėl jįsekė.
Kaip pažangiausiam Salako gimnazijos mokiniui sovietinės šventės metu jam buvo liepta nešti Stalino portretą. Vytautui atsisakius ir trenkus portretą į žemę, buvo pašalintas iš gimnazijos. Po šio įvykio vengdamas suėmimo Miškinis 1948 m. nuginklavo sovietinį aktyvistą ir įstojo į partizanų gretas – kartu su kovos draugais J. Dudėnu-Vynu, V. Rusakevičiumi-Tigru ir P. Pošiumi-Gediminu sudarė Laisvės partizanų būrio branduolį.
1950 m. gegužę reorganizavus Laisvės būrį į Žalgirio kuopą, buvo paskirtas Žvalgybos skyriaus viršininku, tuo pačiu metu ėjo ir Sartų partizanų rajono (buvusių Dusetų, Zarasų ir Dūkšto valsčių sankirta) štabo viršininko pareigas. Buvo drausmingas ir pareigingas kovotojas – apie tai liudija paskyrimai į aukštas pareigas ir suteiktas partizanų puskarininkio laipsnis.
Iki 1951 m. Žalgirio kuopos partizanai aktyviai kovojo prieš sovietinius okupantus ir vietinius jų kolaborantus, deja, tų metų pabaigoje MGB pavyko nužudyti arba suimti beveik visus Žalgirio kuopos laisvės kovotojus. Gyvi liko ir kovą tęsė tik Vytautas Kazimieras Miškinis-Viesulas ir Petras Pošius-Gediminas.
1957 m. patikėjęs okupacinės sovietų valdžios pažadais Miškinis-Viesulas legalizavosi. MGB iškart jo nesuėmė – kurį laiką leido gyventi laisvai, taip bandydama iš miškų išvilioti kitus, ginklų dar nesudėjusius partizanus. Tuo pasinaudojęs Miškinis išvyko į Krasnojarsko kraštą pas ištremtus tėvus, o 1961 m. pavasarį kartu su tėvais iš tremties grįžo į Lietuvą.
1961 m. spalio 6 d. kartu su kitais, sovietų pažadais patikėjusiais ir legalizavusiais partizanais, Miškinis buvo suimtas.
1962 m. kovo 14 d. Miškinis-Viesulas LSSR Aukščiausiojo teismo buvo nuteistas mirties bausme. Mirties bausmė 33 metų Vytautui Kazimierui Miškiniui-Viesului buvo įvykdyta 1962 m. balandžio 23 d. Vilniaus KGB egzekucijų kameroje.
1998 m. lapkričio 23 d. Vytautui Kazimierui Miškiniui-Viesului pripažintas Kario savanorio statusas, 1999 m. sausio 11 d. suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis. Po ilgų paieškų 2020 m. lapkričio 28 d. Lietuvo sgyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras Vilniaus našlaičių kapinėse surado paslėptus Vytauto Kazimiero Miškinio-Viesulo palaikus: taip buvo išpildytas jo mamos Uršulės Miškinienės priesakas šeimai – suraskiteVytautą ir palaidokite kaip žmogų.
Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
2021.06.28; 10:44
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido knygą „Sibiro madona“, sudarytą autentiškų tremtinių liudijimų pagrindu (sudarytoja – Birutė Panumienė). Per vienos nedidelės tremties vietos – miško kirtimo punkto Korbiko (Krasnojarsko kr.) – prizmę atspindima daugumos ištremtų ir įkalintų Lietuvos žmonių jausena.
Tai knyga apie stiprią tikėjimo reikšmę, ištveriant ištikusią tragediją – prievartinį atskyrimą nuo tėvynės. Politinio kalinio Jono Maldučio 1955 m. išdrožta Švč. Mergelės Marijos skulptūra, kaip bendras paminklas visoms tremties ir kalinimo aukoms, buvo vienintelė tokia visame Sibire.
2010 m. skulptūra pargabenta į Lietuvą ir po sudėtingo restauravimo 2018 m. sausio 13 d. pašventinta Vilniaus arkikatedros bazilikos Tremtinių koplyčioje. Tų pačių metų rugsėjo 22 d. ją pagerbė popiežius Pranciškus.
Pateikiame kelias knygos ištraukas:
Iš skulptoriaus brolio, tremtinio Juozo Maldučio atsiminimų:
„Jonas iš pradžių buvo kalinamas Archangelsko srityje. Ten buvo žiauru. Jis kalėjo ne su politiniais, o su kriminaliniais. Buvo jau atsisveikinimo laišką parašęs. Bet 1950-aisiais jį perkėlė į Irkutsko sritį, į Vichorevką. <…>
…Moterys pradėjo prašyti, kad Jonas išdrožtų Mariją. Jos paveiksliuką kažkas turėjo maldaknygėje.
Julius Lukys parvilko traktoriumi iš miško storą pušį. Reikėjo instrumentų, nebuvo nieko, tiktai kirvis. Kažkokius įrankius jam padarė netoliese gyvenęs kalvis Juozas Katilevas.
Jonas Mariją dirbo ne viešai – užsidarydavo, kad žmonės aplink nevaikščiotų ir netrukdytų, sakė: „Jeigu dirbi, tai visos kitos mintys turi dingti.“
Išdrožė Mariją ir pastatė Korbiko kapinaitėse. Paminklas ne kam nors vienam, bet visiems ten palaidotiems, visiems tremtiniams.“
Iš 1941 metų tremtinio, skulptūros pargabenimo iniciatoriaus ir vykdytojo Rimvydo Racėno teksto:
„Skulptūra nebuvo antkapinis paminklas. Tai labai aukšto meninio lygio, didelio sakralinio įtaigumo, malonios veido išraiškos Madonos statula, išdrožta su tokia meile ir taip preciziškai, kad buvo matyti net raukšlelės ant rankų. Tai tikėjimo ir vilties, Tėvynės ilgesio ir lietuviškų tradicijų saugojimo simbolis, globos ir užtarimo prašančių vargšų tremtinių paguoda. <…>
Daugelis tremtinių, kurių artimieji mirė Sibire, niekada neras jų kapų. Net nesužinos, kokioje pievoje, o gal šiukšlyne, jie užkasti. Šis paminklas yra vienintelis autentiškas jų skausmo liudininkas. Kenotafas be vardų…
2018 m. rugsėjo 22 d. popiežius Pranciškus vizito Lietuvoje metu lankėsi Vilniaus arkikatedroje. Tremtinių koplyčioje pagerbdamas Švč. Mergelę Mariją, kurios įvaizdį čia sukuria iš Sibiro pargabenta skulptūra, padėdamas prie jos gėlių, pasimelsdamas ir paliesdamas ją, pagerbė visų nuo sovietų okupacijos nukentėjusiųjų kančias ir priminė pasauliui, kad žmonija turi mokytis iš klaidų ir eiti į priekį jų nekartodama.“
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
2021.02.10; 14:10
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui pavyko atrasti Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio (1922 – 1926 m.) dienoraščio originalą, kuris buvo rašytas Kanske, Krasnojarsko pataisos darbų lageryje (sutrumpintai – Kraslagas). Dienoraštis rastas Ypatingajame archyve saugomoje aštuoniolikos asmenų byloje K1-58-42880, kurią sudaro apie tūkstantis puslapių.
Kalėdamas Kraslage dienoraštį A. Stulginskis rašė nuo 1941 m. rugpjūčio iki spalio, nes vėliau kratos metu jį konfiskavo lagerio prižiūrėtojai ir pateikė kaip „kontrrevoliucinės veiklos“ įrodymą. Dienoraštis rašytas paprastu pieštuku mažoje 5×7 cm dydžio languoto popieriaus užrašų knygelėje, joje – 14 lapelių, bet visų nespėta prirašyti.
Dienoraščio tekstas – daugiausia žodžių santrumpos, kuriomis buvęs prezidentas žymėjosi pavardes, vietoves ir įvykius. A. Stulginskio byloje saugomas ir Kraslago vertėjo Kagano atliktas dienoraščio vertimas į rusų kalbą. Iki šiol manyta, kad A. Stulginskio dienoraščio originalas yra sunaikintas, todėl prezidento biografai naudojosi šiuo verstiniu rusišku variantu.
Pasak LGGRTC gen. direktoriaus prof. Ado Jakubausko, dienoraščio atradimas svarbus todėl, kad nuo šiol mokslininkai gali remtis originalu, o ne verstiniu dokumentu: „Tai yra faktinis įrodymas, ką ir kaip žymėjosi lageryje 56 metų buvęs Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis.“
1941 m. birželio pradžioje A. Stulginskis kartu su šešiolika aukštų Lietuvos pareigūnų (aštuonioliktasis suimtasis buvo garvežio mašinistas) be teismo ištremtas į Krasnojarsko kraštą vadinamajame „A klasės“ vagone. Vagono kategorija įvardyta ne pagal komfortą, o pagal jame keliavusių belaisvių rangą: buvęs trijų ministrų kabinetų teisingumo ministras Stasys Šilingas, buvęs susisiekimo ministras Jokūbas Stanišauskas, buvęs švietimo ministras Juozas Tonkūnas, pulkininkas Povilas Dundulis, Vyčio kryžiaus ordinų kavalierius Antanas Pošiūnas, diplomatas Jonas Aukštuolis ir kt.
Dešimties NKVD tardytojų beveik metus kurptoje byloje minėti pareigūnai buvo apkaltinti antitarybine propaganda lageryje, siekiu sukurti nusikalstamą antitarybinę Lietuvos kalinių grupuotę ir kitais politiniais nusikaltimais pagal 58-ojo Rusijos TFSR baudžiamojo kodekso straipsnį.
Kraslago KGB operatyvinis įgaliotinis Anciperovas rašo, kad „A. Stulginskis, būdamas areštuotas, užsiėmė kontrrevoliucine veikla: buvo aktyvus kontrrevoliucinės formuotės dalyvis, dalyvavo grupiniuose susibūrimuose, ragindamas lietuvius aktyviai kovoti prieš sovietų valdžią, kartu su S. Šilingu, J. Stanišausku, J. Tonkūnu ir kitais svarstė klausimą dėl lietuvių savišalpos komiteto sukūrimo, skleidė provokacinius gandus, rašė dienoraštį, kuriame fiksavo lagerio gyvenimą“.
Pasak dienoraštį suradusios LGGRTC tyrėjos D. Vilkelytės, būtų prasminga šią svarbią bylą išversti ir paskelbti internete – įskaitomu tekstu su ekspertų komentarais, nes ji ypatinga net ir pagal sovietinę jurisdikciją: „Dešimt metų nenuteisti žmonės iš vieno lagerio pergabenami į kitą, bylos dokumentuose rašoma, jog pirmajame lageryje jie buvo… komandiruotėje. Tardymo lapuose pažymėta, kad vienas prieš lietuvius nusiteikęs liudininkas yra beraštis, bet tai jam netrukdo patvirtinti, kad tardymo protokolas surašytas teisingai.
Dokumentai sufalsifikuoti taip negrabiai, kad net Kraslago prokuroras grąžina bylą tikslinti, o suimtieji nuteisiami tik po 11 metų– 1952 m. Visiems nuteistiesiems skirta po 25 m. laisvės atėmimo, nors daugiau kaip pusė jų – dešimt žmonių – tuo metu jau buvo mirę lageryje nuo ligų ir bado.“
Byloje saugomas ir SSSR Valstybės saugumo ministro Viktoro Abakumovo paaiškinamasis raštas SSKP generaliniam sekretoriui Josifui Stalinui – taip buvo reaguota į A. Stulginskio skundą dėl dešimtmetį trukusio kalinimo be teismo.
Dienoraštis atspindi dvidešimtojo amžiaus vergu paversto žmogaus būtį. Jį rašo buvęs valstybės vadovas, išsilavinęs, pasiturintis žmogus, iš kurio sovietų valdžia konfiskavo 173 ha ūkį Kretingos raj. Jokūbavo kaime: nuo drėgmės tinstančios rankos, paleisti viduriai, kliedėjimas naktimis, pakilusi temperatūra, nuolatinis badmiriavimas – 29 gramai kruopų arba perpuvę agurkai, po to dvi dienos visiško bado. Ir nerimas – kur paslėpti nelegaliai turimą termometrą? Atrodo, kad čia mums ruošiami kapai.
Nuotr. iš LYA ir LGGRTC archyvų
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
2020.08.06; 17:30
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasitiko iš ekspedicijos po lietuvių tremties vietas už poliarinio rato sugrįžusius „Misijos Sibiras‘16“ dalyvius ir pavaišino juos savo medumi, šilauogėmis ir obuolių sultimis.
„Tai, ką daro „Misija Sibiras“, turi ilgaamžę, simbolinę prasmę. Šios ekspedicijos savyje sukaupia didelį patriotizmo užtaisą, jos prisideda prie mūsų identiteto išsaugojimo. Dabar svarbu perduoti šį stiprybės ir pasididžiavimo Lietuva jausmą kaip galima plačiau“, – sakė Prezidentė.
Pasak šalies vadovės, pasibaigus vienam misijos etapui, prasideda kitas, ne mažiau atsakingas. Tai – užduotis dalytis ekspedicijoje gautomis žiniomis ir įspūdžiais apie Lietuvos žmonių tremtį, kalbėtis su moksleiviais, savo bendraamžiais apie įgytą patirtį.
Šiemet, minint masinių tremčių pradžios 75-metį, „Misija Sibiras“ penkioliktoji ekspedicija vyko už poliarinio rato, į Igarką, kur jos dalyviai sutvarkė didžiausias lietuvių tremtinių kapines Sibire.
Jų pagrindinėse erdvėse, nuo kurių atsiveria vaizdas į kapines, buvo pastatyti devyni kryžiai. Medieną kryžiams teko atsiplukdyti 1750 kilometrų iš Krasnojarsko, nes medienos perdirbimo kombinatas, kuriame kadaise dirbo daugybė lietuvių, jau nebeveikia.
Ekspedicijos dalyviai, lankydamiesi Butovo poligone, kur stalinistinio režimo metais buvo sušaudyti šimtai įvairių tautybių asmenų, taip pat ir lietuvių, jų žūties vietoje pasodino gėlių.
Prezidentė „Misijos Sibiras“ dalyviams prieš išvykstant perdavė penkis laiškus, adresuotus Krasnojarsko krašte, Igarkoje gyvenantiems tremtiniams ir jų palikuonims.
Misijos dalyviai šalies vadovei parvežė atsakymą, kurį parašė Viktorija Braškytė. Jos laiške rašoma, kad tėčio ir močiutės, kurie buvo ištremti iš Lietuvos į Igarką, nebėra tarp gyvųjų, bet visą Lietuvai skirtą meilę jie perdavė savo įpėdiniams. Savo laišku moteris Prezidentei ir visiems lietuviams siunčia savo širdies šilumą.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
2016.08.01; 18:18
Portalas Slaptai.lt jau yra paskelbęs 30-ies nuotraukų fotoreportažą, pasakojantį, kaip rugpjūčio 1-ąją Vilniaus geležinkelio stotyje buvo sutikti „Misija Sibiras – 2014“ ekspedicijos dalyviai. Jį galima rasti skiltyje "FOTOREPORTAŽAI".
Dabar slaptai.lt skelbia šešių minučių trukmės videofilmą, užfiksavusį šios prasmingos kelionės dalyvių emocijas: džiaugsmą, juoką, dainas, ašaras…
Taip, būta ir ašarų. Ekspedicijos į tolimąjį Krasnojarską vadovas net susigraudino, prisiminęs susitikimus su sovietmečiu į Sibirą ištremtais lietuviais bei jų vaikais.
Jaunieji ekspedicijos dalyviai tvirtino norį ir ateityje dalyvauti tokio pobūdžio kelionėse. Susitikimai su Sibire gyvenančiais lietuviais paliko neišdildomą įspūdį. Atmintyje išliks ir apleistos, nykstančios Sibire žuvusių lietuvių tremtinių bei politinių kalinių kapinės.
