Orvidų sodybos eksponatas sovietinis tankas apjuostas Ukrainos vėliava. TS-LKD nuotr.
Reaguodami į Rusijos kariuomenės agresiją, taikių gyventojų žudymą bei beatodairišką civilinių pastatų bombardavimą, grupelė Kretingos rajono gyventojų nusprendė anksčiau Salantuose stovėjusį sovietinį tanką apjuosti Ukrainos vėliava, sakoma Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pranešime.
Atgimimo metu iš Salantų centro pašalintas sunkusis sovietų tankas IS-2 šiuo metu yra tautodailininko Viliaus Orvido sodybos eksponatu. Buvo pagaminta įspūdingo dydžio Ukrainos vėliava ir penktadienio pavakarę Kretingos rajono gyventojai ir ukrainiečiai šį sumanymą įgyvendino.
Vienas iš akcijos iniciatorių, Kretingos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Dangiras Samalius teigė, kad šią akciją paskatino pasirodžiusi informacija apie rastus masinių žudynių vaizdus Ukrainos kariuomenei išvadavus sostinės Kyjivo srities Bučos miestą.
„Joks sveiko proto žmogus negali likti abejingas tokiems nusikaltimams, kurie padaryti XXI amžiuje, pačiame Europos centre. Mes suprantame visuomenės ir kitų savivaldybių pastangas atsikratyti bet kokių sovietinę (kartu ir Rusijos) armiją šlovinančių paminklų bei ženklų. Mūsų rajone tokių monumentų nėra daug, todėl ši akcija yra labiau simbolinė. Jos tikslas yra parodyti mūsų protestą ir sodybos lankytojams priminti, kad šiuo metu Ukrainoje vyksta karo veiksmai, o mes Lietuvoje aiškiai ir nevienareikšmiai stovime ukrainiečių pusėje“, – sakė D. Samalius.
Tautodailininko V. Orvido sodyboje stovi IS-2 tipo sunkusis tankas. Jis buvo suprojektuotas 1943 metais ir skirtas kovoti su tuometėje Vokietijoje pagamintais tankais „Tigras“. Tankas svėrė 46 tonas, o jo patranka šaudė 122 milimetrų sviediniais. Iš viso buvo pagaminta 3800 šio tanko egzempliorių. Patobulėjus prieštankinės kovos priemonėms, šis tankas moraliai paseno ir 1960 metais SSRS tankų daliniuose buvo pakeistas.
Šiandien – birželio 22 d., diena, kurią prieš 80 metų prasidėjo Birželio sukilimas.
Apie tai, koks tai buvo sukilimas, ką jis davė Lietuvai, jau kelinta diena dūzgia internetas, dunda feisbukas. Su baltu pavydu nulydžiu akimis informaciją apie tai, kad šiandien, t. y. birželio 22 d. jaunimo sambūris „Pro Patria“ Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje suorganizavo Birželio sukilimo 80-mečiui paminėti skirtą konferenciją „Birželio sukilimas: faktai ir atmintis“. Joje pranešimus skaito prof. Rasa Čepaitienė, Vidmantas Valiušaitis, istorijos mokytojų asociacijos pirmininkas Robertas Ramanauskas, o gal dar ir kariuomenės atstovas. Neabejoju, kad sukilėliai ir jų veiksmai bus prisiminti deramai, objektyviai, nesiremiant vien okupacinės rusų valdžios sukurptais melagingais protokolais.
Didžiausiame portale Delfi.lt paskelbtas Kęstučio Girniaus straipsnis, kurio jau vien pavadinimas leidžia tikėtis pagarbaus kovotojų už mūsų valstybės garbę prisiminimo: „Birželio sukilimas: laisvės nevertas, kas negina jos“.
O rytoj, birželio 23 d. įvairios visuomeninės organizacijos ir politinės jėgos rengia mitingą-minėjimą Lukiškių aikštėje.
Nemiega ir Kaunas, kuris buvo tapęs sukilimo centru, ir už tai iki šiol yra apipilamas purviniausiais šmeižtais.
Savo ruožtu nesnaudžia ir kiti Lietuvos miestai, regionai.
Nacionalinio susivienijimo partijos aktyvistai jau kelios dienos skelbia, jog Birželio sukilimą mena ir Žemaitija, kurioje anuomet įvyko keletas sukilėlių mūšių su besitraukiančia Raudonąja armija ir sovietų okupacinės valdžios kolaborantais. Birželio 23 d. partija pakvietė susirinkti keliose Žemaitijos vietovėse ir išreikšti amžiną padėką už Tėvynę kovojusiems ir kritusiems didvyriams!
Sostinės Nepriklausomybės aikštėje Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga minėjo 77-ąsias 1941 m. Tautos (Birželio) sukilimo metines. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Minėjimai prasideda Viekšnių (Mažeikių rj.) Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriuje, persikelia į Maigų mišką, kur sovietų sadistai nukankino kunigą kanauninką J. Navicką, tęsiasi prie paminklo Lūšės sukilėliams bei prie Baltojo Rupėkių kryžiaus, kur kartu su kitais žuvusiais prisimintas ir paskutinysis Kretingos grafas Kazimieras Tiškevičius, o užsibaigia atminties žygis bolševikų įvykdytų žiauriausių žudynių vietoje Rainiuose (Telšių rj.).
Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
Parašiau „paskutinysis Kretingos grafas“ ir nesulaikiau nusivylimo atodūsio: kol kas negirdėti, kad grafas ir jo žygdarbis kaip nors prisiminti jo gimtajame mieste Kretingoje. Kodėl? Galiu tik spėti: arba kretingiškių ypatingai trumpa atmintis, ir jie gyvena tik šiandienos problemomis, arba jie nesiryžta viešinti savo nuomonės apie Birželio sukilimą ir jo dalyvius. Nes iki šiol netyla šmeižto kampanija prieš kai kuriuos sukilimo vadus bei dalyvius, o sukilimo tikslus ir rezultatus valdžios ruporai, spaudžiami tendencingai nuteiktų kolegų iš užjūrių, interpretuoja remdamiesi beveik išimtinai okupantų sukurptais „liudijimais“ ir dokumentais.
Mes negalime pasirinkti istorijos, kurią turime išgyventi, bet galime pasirinkti tuos istorijos veikėjus, kurių atmintį puoselėjame, kurių pavyzdžiu ryžtamės sekti.
Būtų puiku, jei jubiliejinės sukakties proga būtų vardais/pavardėmis įgarsinami visi to istorinio įvykio dalyviai, paaukoję savo gyvybes už laisvą Lietuvą, nes minint žuvusiuosius, prisimenama ir iškeliama moralinė-pilietinė sukilimo reikšmė. Bet iki šiol neturime vieningos nuomonės dėl to, kurie vardai minėtini, o kurie – nutylėtini.
Prisimenant Birželio sukilimą, kažkodėl nutylima ir tai, kad akstiną pasipriešinimui davė birželio 15 d. sovietų valdžios ir jos pakalikų prasidėję masiniai Lietuvos žmonių trėmimai. Tuoj po jų miestus, miestelius ir net kaimus pasiekė LAF pasiuntiniai iš Kauno, kurie pogrindžio grupėms perdavė įsakymą pereiti į nelegalią padėtį, apsiginkluoti, slapstytis ir laukti signalo. Lietuvoje staiga susikūrė daug prastokai ginkluotų partizanų būrių, kuriuos, beje, pastebėjo ir sovietinio saugumo organai ne be vietinių išdavikų pagalbos, dėl to sukilimas prasidėjo ir vyko ne taip organizuotai, kaip buvo planuota.
Taip jau atsitiko, kad per porą paskutinių metų prieš Antrąjį pasaulinį karą trys skirtingos valstybės – Lenkija, Vokietija ir Rusija, – buvo pateikusios Lietuvai ultimatumus, ir visi jie buvo priimti, neparodžius pasipriešinimo. Visuomenę, tautą tai, žinoma, stipriai demoralizavo. Mat, agresoriui pasipriešinęs žmogus net ir po pralaimėjimo paprastai psichologiškai jaučiasi geriau, garbingiau, nei tas, kuris savo pozicijas apleido be kovos. Todėl Birželio sukilimas savo organizuota karinio pasipriešinimo forma lietuvių tautai grąžino pasitikėjimą savimi, orumą, kuris paskatino ir įkvėpė mūsų tautą tolesniam apie dešimtmetį trukusiam partizaniniam pasipriešinimui prieš rusiškuosius okupantus.
Šiandien Lietuvoje moderniais save vadinantys piliečiai neretai šaiposi iš patriotiškai nusiteikusių tautiečių ir ne tik neapgina netolimos praeities iškilių, patriotiškų asmenybių garbės, bet ir pritaria jų niekinimui bei šmeižimui. Moraliniai vėzdai, kuriais mėgsta naudotis „modernieji lietuviai“, siekdami sukompromituoti patriotus, yra bent keli:
Patriotams yra priskiriamas agresyvusis nacionalizmas, kad tokiu būdu juos sutapatintų su „nacistais“, „fašistais“.
Patriotus mėgstama vaizduoti kaip menko išsilavinimo ir/arba kaimiečius, necivilizuotus, aukštosios kultūros neragavusius kvailelius.
Patriotų reputaciją mėginama suteršti, kaltinant juos dalyvavimu žydų žudyme. Ta dėmė ypač aktyviai klijuojama prie ne vieno Birželio sukilimo herojaus, ir diskusijos dėl jų reputacijos nesibaigia iki šiol.
Užtat Kretingos krašto žmonės gali švaria sąžine didžiuotis tuo, kad Kretingoje gimė, augo, subrendo iškili asmenybė, Birželio sukilimo dalyvis, kuris visu savo gyvenimu šluote nušluoja tokio tipo kaltinimus.
Birželio sukilimo 70-mečio minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.
Tas žmogus – paskutinysis Kretingos grafas Kazimieras Tiškevičius.
Savo kilme grafas Kazimieras buvo lenkas, tad kaltinti jį lietuvišku nacionalizmu būtų juokinga. Jis tiesiog mylėjo tą kraštą, kuriame gimė jis pats, jo tėvas, broliai, seserys, mylėjo jo istoriją, kalbą ir pats laisvai kalbėjo žemaitiškai.
Dar Pirmojo pasaulinio karo metais grafas Kazimieras įgijo kariškio išsilavinimą ir kovojo Rusijos Vakarų fronte. Ta patirtis jam ir Lietuvai labai pravertė, kai po 1917 m. bolševikų surengto ginkluoto perversmo Rusijoje, grafas grįžo į Kretingą ir įstojo į Lietuvos kariuomenę. Vadovaudamas Pirmojo kavalerijos pulko kulkosvaidžių eskadronui, dalyvavo kovose su raudongvardiečiais, su bermontininkais (rusų baltagvardiečių ir vokiečių samdiniais) ir Vilniaus kraštą užėmusiais Lenkijos kariuomenės legionieriais. Įvedus karinius laipsnius Kazimieras Tiškevičius tapo leitenantu.
Birželio sukilimas 1941-aisiais
Nepriklausomybės karams pasibaigus, 1921 m. grafas Kazimieras demobilizavosi ir grįžo į Kretingą. Baigęs agronomijos mokslus, padėjo tėvui, grafui Aleksandrui ūkininkauti dvaro žemėje. Vyresniesiems broliams Stanislovui ir Juozapui Tiškevičiams po Lietuvos valstybės atkūrimo atsidūrus Lenkijoje ir tapus jos piliečiais, Kazimieras liko vieninteliu teisėtu Kretingos dvaro paveldėtoju. Jis rūpinosi dvaro sodyba, rūmų remontu, o nuo 1925 metų pats ėmėsi plėtoti verslą.
Nebuvo jaunasis grafas įsikūnijusi dorybė-tobulybė. Pavyzdžiui, grafas važinėdavo anglišku lengvuoju automobiliu „Dodge“ ir daugybė surašytų protokolų byloja, kad Kazimieras mėgo greitį, už kurio viršijimą ne sykį buvo baudžiamas administracine tvarka nustatytomis piniginėmis baudomis. Tačiau tai jam netrukdė aktyviai dalyvauti Kretingos krašto visuomeniniame gyvenime. Jis buvo renkamas daugybės įvairiausių valdybų ir komitetų nariu, rėmė lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrių, Lietuvos šaulių sąjungos Kretingos kuopą.
Beje, prie grafo Kazimiero Tiškevičiaus nelimpa ir antisemito etiketė. Grafo šeima, pradedant jo seneliu, pirmuoju Kretingos grafu Juozapu Tiškevičium, su žydais nuolat palaikė gerus, ekonominius-finansinius santykius. Jau gerokai po Antrojo pasaulinio karo, Novosibirske (Rusija) gyvenantis Kretingos verslininko Zalmano (Solomono) Tubianskio ainis Maksimas Kostinas, apsilankęs Kretingoje, pasakojo apie tai, kaip jo protėviai artimai ir gražiuoju bendravo su grafais Tiškevičiais.
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Tai ar galima tokį žmogų priskirti prie menkai išsilavinusių, neva primityvių kaimiečių, nacionalistų? Žinoma, ne. O visgi toks žmogus aktyviai įsijungė į Birželio sukilimą kartu su kitais Lietuvos patriotais, žemaičiais, lietuviais…
1940 metų vasarą rusams užėmus Kretingą, Tiškevičių rūmuose buvo įrengtas kariškių bendrabutis bei NKVD pasienio kariuomenės karo ligoninė, todėl grafui Kazimierui su tėvais ir seserimi teko glaustis įvairiose vietose, kol galiausiai išsikėlė į motinai Marijai Tiškevičienei priklausiusį Židikų dvarą Skuodo rajone. Ten Kazimieras ir įsitraukė į pasiruošimą Birželio sukilimui, vadovavo Židikų pulkui.
Per vieną susirėmimą su besitraukiančiais raudonarmiečiais buvo sunkiai sužeisti keli sukilėliai. Iš rusų atimta trofėjine mašina, vadinama „polutarka“, grafas Kazimieras sužeistuosius 1941 m. birželio 24 d. išvežė į ligoninę. Tačiau prie Skuodo jau budėjo vokiečių kareiviai. Pamanę, jog „polutarka“ bando prasiveržti rusai, vokiečiai automobilį apšaudė, o jį vairavusį grafą nukovė. Išsiaiškinus aplinkybes, Kazimieras su keliais sukilėliais buvo palaidotas Narvydžių (Skuodo) kapinėse.
Rainių miškelio aukos. Slaptai.lt nuotr.
Frontui nuslinkus į Rytus, žuvusiuosius buvo leista perlaidoti. Tėvo Aleksandro rūpesčiu karstas su grafo Kazimiero palaikais buvo parvežtas į Kretingą ir pastatytas grafų Tiškevičių šeimos koplyčios-mauzoliejaus kriptoje. Jei ne karantino suvaržymai, kretingiškiai gal būt kriptoje būtų uždegę žvakes savo didvyrio atminimui.
Telšių kalėjimas, iš kurio NKVD budeliai išvežė politinius kalinius į Rainių miškelį ir ten žiauriai nukankino. Slaptai.lt nuotr.
Birželio sukilimas, ginkluotas pasipriešinimas, kovotojų už valstybės orumą ir laisvę kraujas neleido laisvę mylintiems žmonėms nuleisti rankų visą sovietinį laikmetį, o jų vardai švietė lietuvių tautai jos nelengvame kelyje į laisvę.
Šiandien, kai mes jaučiamės laisvę pasiekę, laimėję, labai svarbu neduoti tam švyturiui užgesti, neleisti atminčiai išblėsti.
Kretingos rajone išaugintas moliūgas pretenduoja į rekordininkus. Kretingos r. savivaldybės nuotr.
Kretingos rajone išaugintas naujas moliūgas galiūnas, pretenduojantis tapti nauju Lietuvos rekordininku. Net 233 kilogramus sveriantis moliūgas pristatytas šeštadienį Kretingoje vykusioje „Rudens derliaus ir moliūgo šventėje“.
Moliūgą galiūną išaugino Kretingsodžio gyventojas Petras Jonauskas.
Beje, kaip teigiama Kretingos rajono savivaldybės pranešime, renginio metu buvo surengtos šio moliūgo „skerstuvės“, o jo sėklos išdalintos šventės dalyviams.
Artėjant Motinos dienai, tikriausiai ne aš viena pajutau didžiulę tuštumą ten, kur kažkada skambėjo Mamos balsas, šlepsėjo jos žingsniai, kur girgždėjo veriamos durys ir pro jas veržėsi atsargus klausimas: „Gal jau nemiegi? Gal jau pusryčiausi?“… Norėtum atsakyti, bet nors ir tiki, kad Ji TEN, aukštai, viską girdi ir mato, tačiau žinai, kad geroji ranka jau nebepaglostys ir pusryčiais nebepasirūpins.
Mama… Dabar, kai aš pati ir mama, ir močiutė, vis dažniau susimąstau, ką man yra davusi mama, o ką – gyvenimas, pradedant mokykla…
Pastaruoju metu, apsižiūrėjus, kad modernioji pedagogika nepajėgi didžios dalies jaunimo ne tik išmokyti, bet ir išugdyti dorais žmonėmis, o ne pasipūtusiais akiplėšomis, susirūpinusiais tik savimi, savo karjera, vėl vis garsiau ima skambėti nuomonė, kad negalima viso ugdymo darbo atiduoti mokyklai, kad reikia dažniau, aktyviau į ugdymo procesą įtraukti tėvus. Ir tokie svarstymai pasigirsta po to, kai įstatymiškai yra suabejota tėvų teise vaikus auklėti pareigos, klusnumo (taip, klusnumo, nes tėvų namuose neišmokę paklusti tėvų autoritetui, nemoka paklusti mokyklos ir mokytojų reikalavimams, nesugebės paklusti ir visuomenėje priimtoms normoms bei įstatymams), pagarbos autoritetui ar vyresniam bei užuojautos, o ne patyčių iš silpnesnio dvasia!
O aš viso to pradmenis gavau namuose. Mokykla, pokario mokykla, nors ir labai teršiama bukos ideologijos, dar tebebuvo išsaugojusi daug „smetoninės“ mokyklos etinių idealų kartu su dar nesunaikintais pedagogais, todėl dar nebuvo spėjusi konfliktiškai susikirsti su iš namų atsineštu pasaulio ir savo vietos jame suvokimu.
Viso, kas gera mano gyvenime, pradžia buvo iš namų: knyga, Dievas, Tėvynė Lietuva. Surašiau ta tvarka, kuria jie atėjo į mano gyvenimą, atvesti mamos išminties.
Zdislaw Jozef Kijas knygoje „Radau perlą“ perskaičiau pasakojimą, gyvai priminusį man Mamą…
Vienas senas karalius turėjo gerą įprotį dažnai pasikviesti išmintingą vienuolį diskusijoms. Karaliui įspūdį darė šio žinios ir apsiskaitymas. Kartą karalius paklausė: „Tikriausiai tu nieko daugiau nedarai, tik skaitai?“ – „Priešingai, karaliau. Darau labai daug įvairių dalykų, pradedant žemės darbais, baigiant jaunimo mokymu. Skaitau labai mažai, vos pusę valandos per dieną“. – „Negali būti“, – nustebo karalius. – Tikriausiai juokauji?“ – „Ne, tikrai, pusę valandos, bet kasdien, ir perskaitau trisdešimt puslapių. Per savaitę išeina vidutiniškai viena knyga, per mėnesį – keturios knygos, o per metus – penkiasdešimt knygų, ir visos – mane dominančia tema. Tad ar atsiras pasaulyje dar vienas žmogus, kuris taip, kaip aš išmanytų mane dominančia tema?“ Vienuolio atsakymas karaliui padarė įspūdį, bet kartu ir suerzino. „Aš irgi galėčiau kasdien skaityti knygas, tačiau manau, kad jau per vėlu“, – mąsliai tarė karalius. „Jeigu jau per vėlu, tai kodėl neliepi uždegti žvakių“, – paklausė vienuolis. Karalių klausimas papiktino: – „Kaip drįsti iš manęs šaipytis?“
O jūs, mielas skaitytojau? Ką jūs pagalvojote, išgirdęs pasiūlymą uždegti žvakę? Aš, pavyzdžiui, supratau kaip ironišką užuominą į gyvenimo galą, į žvakę prie karsto, todėl nenustebau dėl karaliaus pasipiktinimo.
Žibutės. Vytauto Visocko nuotr.
Bet vienuolis paaiškino: „Karaliau, neteisingai supratai. Esu girdėjęs, kad jei jaunas žmogus trokšta žinių ir ima mokytis, jam šviečia ryto saulė. Suaugusiam žmogui, pasinėrusiam į sistemingas studijas, saulė šviečia kaip zenite. O tam, kuris imasi knygų gyvenimo pabaigoje, jas apšviečia žvakės liepsna. Žinoma, tai ne aiški saulės šviesa, bet tikrai daug geriau, nei klaidžioti tamsybėse“.
Mano mama su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Bet, kaip ir tas vienuolis, ne tik skaitė, bet ir dirbo daug įvairių dalykų, pradedant žemės darbais, baigiant jaunimo mokymu… Keturiasdešimt metų ji mokė pradinukus, kapstėsi savo žemės sklypelyje, mezgė, siuvinėjo, augino, mokė mane ir kaip mama/tėvas, ir kaip pedagogė. Viena, nes vyras, mano tėvas, iškart po karo, bijodamas sovietų represijų, pasitraukė iš Žemaitijos į Aukštaitiją, į tėviškę, kur jį vis tiek surado sovietai, ilgiems metams įkalino Sibire, o amnestuotas jis mūsų nebepasiekė, mirė pakeliui, Kaune.
Ir aš, ir kolegos, ir mokiniai, ypač tie, kuriuos Mama mokino jau sovietmečiu, prisimena ją griežtą, reiklią (netgi rūsčią), atkaklią žemaitę. Giliai tikinti, kaip ir visos jos seserys, visa šeima (mamos tėvas, Juozas Mačernis buvo iš seminarijos trečio kurso pasitraukęs klierikas, o jauniausioji sesuo dar 1936 m. išvyko į Belgiją, į vienuolyną), ji ir sovietmečiu slapta lankė bažnyčią, lenkdama prie jos ir mane, ir anūkus. Puiki matematikė, buvo kviečiama pereiti dirbti į vidurinę mokyklą dėstyti aritmetikos, bet su sąlyga, kad įstos į komunistų partiją. Atsisakė, pasiliko prie kuklesnio atlyginimo, bet įsitikinimų neišsižadėjo.
Tiesmuka, principinga, ji buvo kaip rakštis ir valdžiai, ir kolegoms.
Kai aš dar tebelankiau pradinę mokyklą, išsiaiškino kolegų kišenes ėmusią kraustyti mokytoją ir ištempė ją į dienos šviesą, nors toji ir mėgino atsipirkti kažkuo labai materialiu. O kai po daug metų jos buvusio mokinio mama pasiskundė, jog mokyklos direktorius nederamai elgiasi su jos sūnumi ir kitais berniukais, nė vienas mokytojas neišdrįso to paviešinti, nes direktorius buvo spėjęs labai nusipelnyti valdžiai, net buvo apdovanotas Lenino ordinu. Išdrįso tik mano mama. Beje, atlikęs jam teismo skirtą įkalinimo bausmę, buvęs direktorius iškart atskubėjo pas mamą ir… padėkojo jai, prisipažinęs: „Mane seniai reikėjo sustabdyti“.
Principingi žmonės niekada nebuvo mėgiami valdžios. Vos tik mamai į pasą pasibeldė pensinis amžius, ją sulig ta diena atleido, nors buvo viena geriausių mokyklos pedagogių. Buvo skaudu… Atrodo, būtent tada mama ir pareiškė, jog gyvens iki šimto metų.
Iš kur tas noras? Jos giminėje ilgaamžių nebuvo. Abu jos tėvai, mano seneliai, mirė gana anksti. Iš keturių seserų tik viena, vienuolė, atšventė 80 metų jubiliejų. Bet jos ramaus, nuosaikaus vienuoliško gyvenimo nė iš tolo nebuvo galima lyginti su komunistų valdžiai neįtinkančios našlės su vaiku gyvenimu kruvinais, alkanais pokario metais, naktimis nemiegančios, sėdinčios ant patalynės ryšulėlio ir meldžiantis laukiant, ar nepasibels stribai su enkavėdistais, ar neišveš…
Mūsų šeima du kartus buvo patekusi į ištremiamųjų sąrašus, ir tik geri žmonės išgelbėjo. Pirmąjį kartą, 1941 m. tėvelį perspėjo jo draugai, ir tėvas, kaip pasakojo mama, tris paras girdė kažkokius viršininkus Kretingoj, kol tėvus (aš dar nebuvau gimusi) išbraukė iš sąrašų.
Antrą kartą jau mudvi su mama gelbėjo vaikų darželio, kurį aš lankiau, vedėja. Jos vyras tuomet buvo Kretingos rajono KP pirmasis sekretorius, ir jo ranka, spaudžiant žmonai, paredagavo sąrašus…
Gėlės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bet ir vėliau gyvenimas mamos neglostė. Neprisimenu, kad ji būtų man ką nors aiškinusi apie patriotizmą, apie „okupantus“, bet augau žinodama, kad rusų valdžia yra blogis, kad reikia slėpti savo tikrąją nuomonę apie komunistus ir jų „tvarką“, kaip slėpėme nuo visų, kad tėvelis gyvas, tik kalėjime, kad viena mamos sesuo yra ištremta su keturiais vaikais į Uralą, o kita yra užsienyje…
Į pionierius mane, kaip mokytojos dukrą ir dar pirmūnę, įrašė nieko neklausę. Bet kai sukako keturiolika metų ir klasės auklėtoja pasodino rašyti pareiškimo į komjaunimą, aš pasipriešinau, pasakiau kad nestosiu, nes pavargau būti pioniere.
Disidentavau neilgai, gal savaitę. Nes auklėtoja pasiskundė rajono švietimo skyriui, skyrius išsikvietė mamą ir pateikė ultimatumą: arba dukra stoja į komjaunimą, arba tu būsi atleista iš darbo.
Mano disidentiška „komjaunuoliška jaunystė“ verta atskiro rašinio, bet juk dabar rašau apie mamą, kuri nutarė gyventi iki šimto metų. Ir kuri nuosekliai vykdė savo planą, vadovaudamasi, beje, Vydūno mokymu, kurį mama labai gerbė, buvo gyvai klausiusi jo paskaitų ir žavėjosi jo nuostatomis. Tiesa, vegetare ji netapo, bet žoleles rinko ir naudojo jas tiek į vidų, tiek ir išorei patobulinti.
Mamos gimtadienius švęsti pradėjome tik jai išėjus į pensiją, kai aš jau dirbau ir galėjome leisti sau paįvairinti jos buitį.
Gražiai, su plačia užstale ir dainomis iki išnaktų minėjome jos 80-metį.
90-ties metų jubiliejus irgi buvo įspūdingas. Susirinko jos buvę kolegos, pedagogai pensininkai. Aš per LRT radiją buvau užsakiusi muzikinį sveikinimą – gal K. Petrausko, o gal V. Noreikos atliekamą dainą „Kur bakūžė samanota, kurioj aš gimiau…“. Ir suskambo toji daina per patį mūsų užstalės įkarštį. Visi svečiai sukluso, pradėjo ir ašaras braukti, o solenizantė, kuriai ta daina buvo skirta, jau silpnai begirdėjo, tad nesusivokė, kokia daina skamba, tik stebėjosi, kodėl jos svečiai rauda.
Na, ir žinoma, kaskart, sveikinant jubiliatę, būtinai kas nors palinkėdavo gyventi iki 100 metų, ir mama pritariamai palinksėdavo, priimdama linkėjimus. Taip linksėjo iki 95-jo gimtadienio. O tada, kai kaimynas tradiciškai palinkėjo gyventi iki 100 metų, mama apsimetė įsižeidusi: „Kodėl tu man tiek mažai linki?“
Kaimynas pasimetė, nes tiek kartų jis linkėdavo to paties, ir viskas buvo gerai, o dabar – nebegerai. „Tai ko tau palinkėti?” – nebesusigaudydamas paklausė. O mama pabrėžtinai meiliu balseliu atsakė: „O tu man palinkėk taip: „Gyvenk ir gyvenk!“
O juk taip ir padarė: gyveno, sulaukė ir šimto, ir dar pusantrų metų virš šimto. Tokia jau ji buvo – užsispyrusi žemaitė.
Visą gyvenimą buvosi labai judri, eikli, ji ir peržengusi 95 metų ribą, kasdien eidavo pasivaikščioti, nueidavo ne vieną kilometrą. Bet žiemą ištiko nelaimė: paslydo, griuvo, susilaužė šlaunies sąnarį. Po operacijos kurį laiką dar vaikščiojo, bet pradėjo irti kitas sąnarys… Mama atgulė ir nebesikėlė. Mano nuostabai, visą gyvenimą buvusi reikli, netgi priekabi, ligos patale niekuo nesiskundė, linksmai, dėkingai priimdavo kiekvieną dėmesio ženklą, palepinimą skanesniu kąsneliu, pirmąja sezono uogele. Ir vis paklausdavo manęs žemaitiškai, su išsaugota dviskaita: „Jog geraa gyvenav, Jūrateelė?“ (taip ji išdainuodavo mano vardą – su ilguoju „ū“ ir nutęsta žemaitiškos mažybinės priesagos -ee-), ir žiūrėdavo į akis, laukdama patvirtinimo, jog „geraa“. O man patvirtinti būdavo taip sunku, nes jai skirtas gerumas visas buvo juk kitų žmonių rankose, kitų gerume, pati jau nieko nebegalėjo…
Paskutinę jos gyvenimo vasarą, prisimenu, nuvežiau jai žurnalą apie Žemaitiją, apie Mosėdį. Galvojau, bus malonu prisiminti miestelį, kur aštuonis metus žydėjo jos didžioji gyvenimo meilė Mosėdžio malūno savininkės sūnui. Bet perskaičiusi mama tik atsiduso: „O tas Adomėlis ne toks jau ir gražus buvo…“. Nors meilės būta didžios. Laimingai jos pabaigai, vestuvėms sutrukdė Adomo motina, nenorėdama, kad turtingiausias apylinkės vaikinas vestų „plikšę“ mokytoją. Ji pasiekė, kad mamą iškeltų į kitą valsčių, kur mama neilgai trukus ištekėjo už šauniausio valsčiaus kavalieriaus, pasieniečio, talentingo savamokslio muzikanto, dainininko. Jį netgi buvo pakvietę groti į Kauną, į radiją….
O Adomas dar ilgai buvo nevedęs. Atėjus rusams, jo šeima 1941 m. buvo ištremta į Altajų, ten, netekęs vilties pamatyti savo mylimą Petrelę, Adomas vedė, susilaukė dukters. Bet kai baigėsi tremties laikas, grįžęs į Lietuvą, jis visgi susieškojo Petrelę ir pasiūlė bent gyvenimo pabaigą nugyventi kartu. Mama, nors ir išsaugojusi jausmus, pasiūlymo nepriėmė, nes Adomui būtų reikėję skirtis su žmona, palikti dukterį, o tai mano mamos akyse buvo nuodėmė…
Vasaros žiedai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mamos 100 metų jubiliejus tapo rajoninės reikšmės įvykiu. Sveikino meras, važiavo ir važiavo buvę mokiniai, kolegos, žinoma, giminaičiai, kalbino žurnalistai. Buvo daug gėlių, daug dovanų. Aš irgi rūpinausi, ką galėčiau padovanoti. Ko reikėtų šimtametei moteriai, močiutei ir promočiutei, jau ketvirtus metus nesikeliančiai iš lovos? Nutariau pasiteirauti mamos. O ji, neilgai galvojusi, linksmai išdėstė: „Padovanok veidrodėlį. Nedidelį, kad tilptų stalčiuje ir būtų patogus paimti“.
Aš iš nustebimo žado netekau. Mama paaiškino: „Noriu pasižiūrėti į save. Kad nebūčiau susivėlusi, ar išsitepusi kuo. Juk žmonės ateina, mato“.
O pati aš nesusiprotėjau, kad jai, iš lovos nebesikeliančiai, trūksta veidrodžio…
Tas jos jubiliejinis gimtadienis atvėrė man akis į daugelį mano mamos praeities aspektų, kurių aš nebuvau pastebėjusi ar tiesiog buvau pamiršusi. Pasveikinti atvykusios jos buvusios mokinės pasakojo, kad mama iki „ateinant rusams“ buvusi puošni, elegantiška moteris, o man gimus, gražiai apipuošdavo ir mane savo rankomis megztais kostiumėliais. Tada ir aš prisiminiau, jog būdama ketverių ar penkerių metų, mamai išėjus į darbą, aš įlįsdavau į skrynią, kur buvo sudėti skalbiniai ir geresni daiktai, ištraukdavau iš ten neapsakomo gražumo tamsiai mėlyną skrybėlaitę su vualiu, žydrus aukštakulnius batelius su sagute užsegamais dirželiais ir jais pasipuošusi, vaidindavau princesę.
Obels žiedai. Vytauto Visocko nuotr.
Bet gyvenime jos niekada nemačiau su skrybėlaite, tik su skarutėmis… Iš to šviesiojo, ikikarinio gyvenimo bebuvo išlikę granato karoliukai bei paauksuota apyrankė, kuriais mama irgi niekada nebesipuošė, bei graži, įmantriai išraižyta (dabar jau kirvarpų išgraužta, bet vis tebesaugoma) knygų etažerė su keliomis knygomis, tarp kurių – A. Šapokos „Lietuvos istorija“.
Prisiminiau jos pasakojimus, jog iš savo pradinės mokyklos mokytojos atlyginimo, dar netekėjusi, ji buvo nusipirkusi ūkį, mėgo važinėti į Kauną pasiklausyti operos, o namus puošė ir kilimai, ir fisharmonija. Viso to, kaip ir vyro, ji neteko, Lietuvą okupavus sovietams. Bet su šitomis netektimis ją galiausiai sutaikė atgauta Lietuvos nepriklausomybė. Mama atkuto, pralinksmėjo, gyvai reagavo į visus politinius pokyčius ir netgi buvo pradėjusi rašinėti straipsnelius į rajoninę spaudą, norėdama padėti aplinkiniams teisingai susidėlioti vertybinius naujo gyvenimo prioritetus. O juk tada ji jau buvo peržengusi 80–ties metų slenkstį!
…Mirė mama vasarą, per pačius karščius. Besirenkant laidotuvėms tamsius rūbus, parduotuvėje akis užkliuvo už lengvos juodos skrybėlaitės iš šiaudelių… Iš tokių pat šiaudelių, kaip anoji, atmintyje išsaugota mano nepažintosios, puošniosios mamos mėlynoji skrybėlė! Dingtelėjo mintis nusipirkti ją vietoj juodo šalio galvai pridengti.
Numaniau, kad mažo miestelio bendruomenei, gausiai susirinkusiai į laidotuves, toks sprendimas pasirodys keistas, gal ir nederamas. Bet aš netikiu atsitiktinumais. Tą faktą, kad beveik po šešiasdešimties metų nuo to laiko, kai matavausi puošniąją mamos skrybėlaitę iš tankių šiaudelių, aš aptinku parduotuvėje iš tokių pat šiaudelių pintą skrybėlaitę, tik juodą, tinkančią laidotuvėms, priėmiau kaip mamos siųstą ženklą iš Ten. Ir palydėjau ją į paskutinę kelionę su ta skrybėlaite, atiduodama duoklę mano nepažintai, jaunai, gražiai, elegantiškai moteriai, iki gyvenimo pabaigos iš rankų nepaleidusiai knygos ir … veidrodėlio.
Kas savo gyvenime nėra girdėjęs patarimo: „Išsiplauk ausis, tada geriau girdėsi“?
Patarimas geras, nes rezultatai, praplovus ausis ir išplovus iš jų sieros kamščius, būna tikrai įspūdingi. Todėl, išgirdusi prezidento pastabą, jog „Savivaldybės per menkai girdimos Vilniuje“, iškart susirūpinau Vilniaus biurokratų (nes Prezidentas tikriausiai juos turėjo galvoje, o ne artistus ar poetus…) ausų švara ir tuo, kas jas galėjo užteršti, tuo sutrikdydamas galimybę gerai girdėti.
Kaip jau minėjau, priežastis gali būti medicininė-fiziologinė. Ją pašalinti būtų gana paprasta. Užtektų surengti visuotinį biurokratų ausų skalbimą.
Bet dažnai, dažniau, negu neišvengiama, biurokratų ausis užkemša kitokie, greičiau moralinio pobūdžio „kamščiai‘: aplaidumas, neatsakingumas ar stačiai atsakomybės vengimas, „munduro garbės“ saugojimas, pagaliau – nekompetencija ir kt.
Tokių neplautaausių (pagal analogiją su „nepraustaburniais“) tuntais rastume tikriausiai kiekvienoje ministerijoje, bet man daugiausia teko susidurti būtent su Švietimo ir mokslo (dabar dar ir – sporto) ministerijos biurokratų moralinės, o gal ir profesinės higienos trūkumais, sukėlusiais dalinį (kai kurių, ne visų, žinoma) valdininkų kurtumą. To pasėkoje jie negirdi/neklauso ne tik savivaldybių, bet ir ministro, viceministrų, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko, nei, tuo labiau, kitų Seimo narių.
Prieš keletą metų, kai vyriausybė apsižiūrėjo miestuose, rajonų centruose turinti daug tuščiais apsisukimais dirbančių įstaigų, ji paragino savivaldybes „optimizuoti“ savo įstaigas, sujungiant jas, jei vykdo artimas funkcijas. Taip buvo pradėti sujunginėti švietimo, kultūros ir sporto skyriai, kaimuose atsirado mokyklos-daugiafunkciniai centrai, kur po vienu administraciniu stogu taikiai sugyvena ir pilnai funkcionuoja mokyklos su lopšeliais-darželiais ir pagyvenusių žmonių užimtumo centrais (oficialiai tai buvo apiforminta kiek moksliškiau, aš čia supaprastinu tiems, kurie su tokiais centrais nėra susidūrę).
Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kretingos savivaldybėje gimė iniciatyva sujungti į vieną įstaigą tris po vienu architektūriniu stogu gyvenusias savarankiškas, bet dvasia ir veiklos tikslais artimas įstaigas: Pedagogų švietimo centrą, Psichologinės pagalbos centrą ir Kretingos suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centrą.
Tuo metu aš buvau savivaldybės Tarybos Švietimo komiteto pirmininkė. Man iš pradžių ši idėja nelabai patiko. Būgštavau, kad dvi daug nusiskundimų ir kritikos sulaukdavusios institucijos nusitemps į dugną trečiąją, dirbusią geriau. Netryško entuziazmu ir Pedagogų švietimo centro direktorė, prie kurios centro turėjo būti prijungtos kitos dvi institucijos. Bet administracijai idėja patiko, nes pamatė akivaizdžią ekonominę naudą (vien direktorių, sekretorių ir buhalterių vietoj trijų – po vieną). Impulsas buvo duotas.
Beveik metus buvo rengiamos naujos institucijos nuostatai, KRUOPŠČIAI DERINANT – kas ypatingai svarbu, pabrėžiant, jog nebuvo veikiama slapta, kokiame nors pogrindyje, – su Švietimo ministerija bei Klaipėdos srities vyriausybės atstove.
Ministerija mūsų projektą patvirtino, ir 2016 m. kovą nauja optimizuota įstaiga pradėjo veikti. Veikia iki šiol, nesulaukdama nei nusiskundimų iš visuomenės, nei pastabų iš aukščiau stovinčių institucijų.
Bet… atsibudo iš letargo kažkokie iki tol miegoję ministerijos klerkai ir apsižiūrėjo, kad naujoji įstaiga veikia, pažeisdama kažkokį bene 2011 m. sukurtą įstatymą, kuris draudžia tai pačiai institucijai teikti ir mokymo, ir psichologinės pagalbos paslaugas.
Įsivaizduokite: įstatymas sako – negalima, o institucija veikia, visos paslaugos teikiamos ir visos funkcijos atliekamos be jokių nusiskundimų.
Jei ministerijos klerkai ir jų vadovai vadovautųsi sveiku protu ir visuomenės interesais, susidūrę su tokiu kazusu, ieškotų galimybių peržiūrėti aiškiai naujų sąlygų (mokesčių mokėtojų mažėjimo) nebeatitinkančio įstatymo. Bet jie vadovaujasi vien jiems suprantamais savais interesais, todėl atakuoja savivaldybę reikalavimais vieną jungtinę instituciją išardyti ir vėl atkurti tris, nepaisant galimo chaoso ir aiškiai numanomų finansinių nuostolių.
Į panašią padėtį pateko ir Druskininkų savivaldybė, bet ten meras – šalies visuomenei gerai pažįstamas, gyvenimo ir biurokratų vėtytas ir mėtytas vyras, pripratęs prie vyriausybės, jos ministerijų autistiškų (ta prasme, kad jos mato ir girdi tik save) reikalavimų. Jis tvirtai laikosi nuomonės, kad už rajono moksleivių mokymą bei ugdymą atsako mokyklų steigėja – savivaldybė, o ne ministerijos klerkai. Ir kol naujoji jungtinė institucija, jo nuomone, susidoroja su jai keliamais uždaviniais, jis ir miesto Taryba nemato reikalo ją ardyti bei draskyti.
Kretingos savivaldybė neturi įgūdžių konfliktuoti su aukštesne valdžia, todėl įsispręsti į šonus ir nepaisyti ministerijos reikalavimų nenori. Ji ieško būdų tartis, kalbėtis, rasti kompromisą.
Jos kvietimu, rajone lankėsi ir su „neteisingos“ institucijos darbu pažindinosi visas būrys už šalies švietimą atsakingų asmenų: Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas akademikas Eugenijus Jovaiša, viceministras Aidas Aldakauskas, naujasis ministras Algirdas Monkevičius. Nė vienas jų neturėjo priekaištų jungtinei švietimo įstaigai, ragino ramiai dirbti toliau, palikdami viltį, jog siūlys ministerijos klerkams ieškoti kompromisinio sprendimo, leidžiančio mažoms savivaldybėms turėti panašaus tipo jungtines įstaigas.
Tačiau klerkai vadovų pageidavimų neišgirdo (ak, tos ausys…), o Vyriausybė atstovė toliau varo į neviltį savivaldybę griežtais reikalavimais „draskyti“, „likviduoti“ ir pan.
Algirdas Monkevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Galiausiai plunksnos ėmėsi Seimo narys Antanas Vinkus, išrinktas į Seimą jungtinės Kretingos-Palangos rinkiminės apygardos rinkėjų balsais. Jis raštu kreipėsi į ministrą A. Monkevičių „DĖL KRETINGOS RAJONO ŠVIETIMO CENTRO VEIKLOS“. Seimo nario rašte kruopščiai suregistruotos „neteisingosios“ įstaigos pasiekti teigiami rezultatai, pasiekimai bei finansinė-ekonominė nauda.
Pažymėta, jog „Skyriaus veikla po reorganizacijos nepakito. Atliekamos visos Pedagoginei psichologinei tarnybai priklausančios funkcijos: švietimo pagalbos teikimas, mokinių specialiųjų poreikių įvertinimas ir specialiojo ugdymo skyrimas. Įgyvendindamas jam pavestus uždavinius ir priskirtas funkcijas, Skyrius turi teisę naudoti savo antspaudą. Ryškus reorganizuoto Kretingos rajono švietimo centro ekonomiškumas, patalpų optimizavimas, racionalus žmoniškųjų išteklių panaudojimas ir veiklų išplėtojimas gali būti pavyzdžiu kitoms mažoms savivaldybėms, sprendžiant švietimo įstaigų optimizavimo klausimus“.
Seimo narys suformulavo aiškų, nedviprasmišką pageidavimą: „Gerbiamas Ministre, prašyčiau įvertinti Kretingos rajono savivaldybės gerąją patirtį reorganizuojant tris nedideles švietimo įstaigas, apsvarstyti ir įvertinti švietimo teisinę bazę, atsižvelgiant į aktualius švietimo pokyčius ir savivaldybių poreikius bei inicijuoti Švietimo įstatymo 14 straipsnio pataisas, numatant galimybę steigti tokio tipo švietimo įstaigas.“
Atsakymo Seimo nariui ministerijos valdininkai neuždelsė. Tačiau atsakė taip, kad doram biurokratui iš gėdos net ir užakusios ausys atsikimštų…
Jų atsakymas vertas būtų cituoti ištisai, kaip biurokratinio kurtumo ir bukumo pavyzdys ateities kartoms, bet gaila skaitytojų.
Ministerijos raštininkai kruopščiai pakartojo visus kelių ir keliolikos metų senumo straipsnius, skyrius ir poskyrius, kuriais kažkada buvo įtvirtintas ATSKIRAS minimų trijų įstaigų funkcionavimas, ir kuriuos jau kelintą kartą kartojo Vyriausybės atstovė, reikalaudama instituciją išardyti. Tik kur jie žiūrėjo, kokius straipsnius skaitė savo laiku, kai davė sutikimą trijų institucijų sujungimui? Anuomet pramiegojo, o dabar nesivargina net paskaičiuoti, kiek jų žioplumas, norint jį atitaisyti pagal jų standartą, kainuos mokesčių mokėtojams. O dar skundžiasi, kad trūksta lėšų švietimui. Kur netrūks su tokiais biudžeto švaistytojais!
Ministerijos šviesuoliai nepasistengė bent formaliai išanalizuoti Kretingos rajono savivaldybės institucijų patirtį, kad parodytų skaitę Seimo nario A. Vinkaus laišką. Tad jų išvada – trumpa ir kerinti savo nepramušamu biurokratiškumu: „Galiojantis teisinis reguliavimas nesudaro galimybių mokyklai, vykdančiai formaliojo švietimo programas, vykdyti švietimo pagalbos teikimo savivaldybės teritorijoje gyvenantiems mokiniams funkcijas, o švietimo pagalbos įstaigai vykdyti formaliojo švietimo programas.“
Vilniaus verslo dangoraižiai Konstitucijos prospekte. Slaptai.lt nuotr.
O juk iš jų kaip tik ir laukiama buvo rasti galimybę taip pertvarkyti dabartinių demografinių ir ekonominių sąlygų nebeatitinkantį „galiojantį teisinį reguliavimą“, kad geroji Kretingos rajono švietimo institucijų patirtis įgytų teisinį statusą ir taptų pavyzdžiu kitoms nedidelėms savivaldybėms.
Viešpats Dievas savo ganomoms avelėms sakė: „Belskitės, ir bus atverta“.
Lietuviškieji biurokratai kietesni ir kurtesni už Viešpatį. Jau kiek Kretingos savivaldybė beldėsi, išgirsta nebuvo.
Teisybę sako Prezidentas: „Savivaldybės per menkai girdimos Vilniuje“.
Išgirdusi Vyriausybės planus dėl ateinančių metų finansavimo švietimui, Lietuvos švietimo ir mokslo profesinė sąjunga (LŠMPS) nusprendė rengti streiką. Pasak profesinės sąjungos pirmininko Egidijaus Milešino, streikas turėtų vykti antroje lapkričio pusėje.
„Mūsų taryba vakar susirinko ir pagal savo profsąjungos įstatus priėmė sprendimą skelbti streiką todėl, kad vykusiose derybose dėl sutarties atnaujinimo, jos pasibaigė liepos mėnesį, buvo sutarti tam tikri dalykai, kurių bendra suma apie 117 milijonų eurų. Kai pamatėme biudžeto projektą, pamatėme, kad tiem susitarimams, kur sutarta 117 mln. eurų, mes gauname 55 mln. eurų. Tai akivaizdu, kad mūsų tai netenkina“, – naujienų agentūrai ELTA sakė E. Milešinas.
Pasak E. Milešino dėl streiko skelbimo šiuo metu yra konsultuojamasi su teisininkais.
„Kada bus streikas, tikslios datos dabar negaliu pasakyti vien dėl to, kad visos teisinės procedūros kas liečia įstatymus, mūsų teisininkai dabar dirba su teisine dalimi. Nes yra įvairių reikalavimų, dėl įspėjimų ir kita, kad visos procedūros atitiktų numatytą tvarką, kad paskui nebūtų klausimų teisėta–neteisėta ir panašiai. Tikėtina, kad streikas vyks lapkričio antroje pusėje“, – sakė E. Milešinas.
Lietuvos švietimo ir mokslo profesinė sąjunga vienija apie 10 tūkst. narių. E. Milešino teigimu, apie 560–tyje mokyklų dirba pedagogų, priklausančių šiai profesinei sąjungai. Kiek konkrečiai mokytojų streikuos, esą paaiškės kai bus įvykdytos visos teisinės procedūros.
Šiuo metu švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius lankosi Kretingoje. Jo atstovas spaudai Kęstutis Butvydas ELTAI atsiuntė tokį komentarą:
„Ši suma (53 mln. eurų) yra papildomai skiriama didesnė suma valstybės biudžete negu buvo praėjusiais metais, kuri numatyta vien tik mokytojų darbo užmokesčiui. Žinoma, biudžetas dar nėra patvirtintas. Kalbėsimės, žiūrėsime, ką galima padaryti“.
Kryžius – vienas populiariausių Lietuvoje krikščionybės simbolių. Visas krikščioniškas gyvenimas yra paženklintas kryžiaus ženklu. Nuo Krikšto kryžiaus ženklas lydi kiekvieną maldą, kiekvieną laiminimą. Pamaldumas kryžiui yra toks pat senas, kaip ir pati krikščionybė.
Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė
Gilias katalikybės tradicijas nacionalinėmis spalvomis padabino ypatinga Lietuvos istorija, kurioje katalikybė, o su ja ir kryžiai tapdavo ir vienu svarbiausių nacionalinės tapatybės simboliu, todėl jie tapo ir tautinio pasipriešinimo carinės Rusijos priespaudai bei sovietų okupacijai simboliu. Lietuvoje netgi susiformavo atskiras tautodailės pošakis – kryždirbystė, šalia dievdirbystės.
Šiandien, regis,
kryžiui vėl lemta tapti dvasinės, kultūrinės kovos dėl tautos išlikimo
simboliu. Tad pranciškonų brolijos sprendimas Kretingos bažnyčios 400 šimtų
metų jubiliejų pažymėti Kryžiumi, atrodo, neturėjo sulaukti rimtesnių
prieštaravimų. Bet juk esam lietuviai, o lietuviai pastaraisiais metais
išgarsėjo kaip viena irzliausių, viskuo nepatenkintų žmonių tauta. Todėl ir
Kretingoje statomas kryžius neišvengė kritikos. Vieniems nepatiko pats
sumanymas, kitiems – medžiagos, iš kurių buvo montuojamas kryžius, tretiems
užkliuvo vieta, kuri buvo jam numatyta…
Ką liudija tie ir kiti pabambėjimai? Gal tai, kad tapome taip išdresiruoti pamokymų būti tolerantiškais, atidiems tam, kas svetima, kas – kitoks, iš kitur, kad nebemokame džiaugtis tuo, kas gera, kas gražu savame mieste, savoje gatvėje, savame kaime?… Iš mūsų buities ir iš mūsų kultūros baigiamas išguiti jaukaus artumo „saviškiui”, „mūsiškiui” jausmas, atvirumas „gimtųjų namų“ kultūros reiškiniams.
Kultūra pirmiausia yra
„tai, kas yra mūsų galvose“, – lakoniškai nusakė maestro Donatas Katkus ir
patikslino: „Labai dažnai kultūrą
tapatina su meno kolektyvais, dailininkais, tačiau tai yra laisva bendruomenė.
Jie užsikrečia menu, galbūt, yra garbėtroškos kažkokie momentai. Ne tai
svarbiausia yra. Kultūra yra tai, kas yra visų žmonių galvose, ką jie mąsto.“
O jei galvose yra vien
neigimas, vien kritika, ar tai galima vadinti kultūra? Vargu bau… Tad siūlau
pasižiūrėti į naująjį kryžių ramiai, „be pykčio“ ir paieškoti gerųjų jo pusių.
Kretingos kryžius unikalus. Jis – ne iš medžio, ne iš akmens, ne iš metalo ar kitų tradicinei kryždirbystei įprastesnių medžiagų. Ir ne todėl, kad autorius, talentingasis, praktiškai visą Žemaitiją, ypač Telšius puošiantis architektas Algirdas Žebrauskas būtų norėjęs „kad ir nežmoniškai, bet tik kitoniškai“, o todėl, kad sumanė jį kaip šviečiantį iš vidaus, „iš savęs“. O toks sumanymas reikalavo ir netradicinių sprendimų, pasirenkant medžiagas, visą konstrukciją.
Rezultatą turime? Kryžius šviečia? Šviečia. Ir tai –
labai prasminga.
Seniau, prieš kelis šimtmečius, kai ne tik kaimai, bet ir miestai naktį būdavo tamsūs, nešviesdavo ir bažnyčių bokštai. Bažnyčių bokštų apšvietimas plačiau paplito XX a. Kam nepatinka gūdžią naktį iš tolo šviečiantys bažnyčių bokštai? Ir kas gali paneigti, kad taip apšviesti, jie traukia į save ir tikinčiųjų maldas?..
O štai Kretingos kryžius šviečia pats, iš savęs, skleisdamas
į išorę, į pasaulį Kristaus malonę, atleidimą ir Prisikėlimo pažadą. Mums
belieka tik žiūrėti ir … tikėti.
Kryžiaus skleidžiama šviesa nėra apribota jokiais
išmatavimais, metrais ir centimetrais. Ji sklinda beribėje erdvėje, tiesdama
šviečiantį kelią į begalybę, ištirpstančią amžinybėje.
Kažkam
nepatinka vieta, kurioje iškilo Kryžius. Tačiau ji labai prasminga.
Kryžiaus ženklas kabo visuose krikščioniškuose namuose, stovi prie daugelio Lietuvos kaimų kryžkelių. Kryžius, kryžkelė, sankryža – šie objektai atkartoja vienas kitą ir grafiškai-architektūriškai, ir lingvistiškai, jungiami bendros šaknies kryž-. Juos jungia ir tam tikra bendra funkcija: pasirinkimo funkcija.
Kryžkelėje atsidūręs Žmogus Žemiškasis renkasi savo žemiškojo kelio kryptį.
Atsisukęs į Kryžių, Žmogus Dvasingasis
renkasi kryptį sielai, dvasiniam gyvenimui: arba žemyn, į žemę, paskutinę
bedvasio kūno priebėgą, arba į kairę-dešinę, kaip rodo kryžiaus skersinė
kryžma, į nesibaigiančias tiesos paieškas, ar, pagaliau, aukštyn, per kančią, tačiau
laisva dvasia – į nemirtingumą, į amžinybę.
Nežinau, sąmoningai ar ne, bet kryžiaus vieta prie sankryžos Kretingoje pasirinkta tobulai: dabar kiekviename sankryžos kampe matome įsikomponavus vieną iš keturių „banginių“, ant kurių laikosi žmonija.
Viename kampe – kultūra: dalis buvusio grafų Tiškevičių rūmų parko, kurio takeliai veda į muziejų, į tą kultūros ir tradicijų saugyklą.
Antrame kampe – švietimas: ten stovi M.
Daujoto progimnazija.
Trečiame kampe – degalinė, moderniosios civilizacijos gyvybę palaikantis „kraujas”.
Ketvirtas kampas ilgus dešimtmečius
neturėjo prasmingo akcento. Jame augo medžiai, krūmai, gėlynai, už jų –
daugiabutis. Ir kaip tik šitame sankryžos, kryžkelės kampe dabar iškilo
pagrindinis krikščioniškosios religijos simbolis – Kryžius.
Ko reikia dar, kad galėtume nuoširdžiai
pasidžiaugti didelio žmonių kolektyvo – iniciatorių, projekto autorių, lėšų
aukotojų, statybininkų – bendro darbo vaisiumi? Tik atviros, pavydo ir
įtarinėjimų neapsunkintos širdies…
Kryžiai. Slaptai.lt nuotr.
Tokios pat širdies reikia ir tam, kad pasidžiaugtume kiek anksčiau kitame Lietuvos pakraštyje
išaugusiais Dievo namais – atstatyta Balbieriškio bažnyčia. Apie jos statybą
režisierius Remigijus Velička netgi filmą susuko: „Viltis ir stebuklas
Balbieriškyje“.
Nors ir kryžiaus, ir bažnyčios statybai lėšas aukojo visa tų parapijų tikinčiųjų bendruomenė, ir ten, ir čia nebuvo apsieita be kelių mecenatų, verslininkų, kurie ant savo pečių, teisingiau, ant savo biudžeto “įnešė“ pagrindinius statybai reikalingus finansinius srautus. Tai irgi – savotiška „geroji naujiena”, kuri papuošė besibaigiančius šimtuosius mūsų atkurtos valstybės gyvavimo metus, kuri neleidžia užgesti vilčiai, kad Lietuva dar yra ir bus reikalinga ne tik „pašalpiniams“, bet ir dirbantiems, kuriantiems lietuviams…
Kaip primena kunigas A. Toliatas, „mūsų dvasingumas, vidinė kultūra nebūtinai susijusi su
religingumu, tačiau neatsiejama nuo bendražmogiškų vertybių. /…/ Mūsų
dvasingumas liktų labai paviršutiniškas ir teoriškas, jeigu mes nebūtume
žmogiški, nes dvasingumo, religingumo pamatas yra žmogiškumas /…/, todėl jei
pradėtume kalbėti, žiūrėti, gilintis, skleisti susikalbėjimo, integralumo
kultūrą, manau, keistųsi ne tik mūsų religinis gyvenimas, bet ir mūsų santykių
aiškinimosi būdai – tiek išorinėje erdvėje, tiek privačiuose santykiuose,
šeimose. Dėl to gerėtų mūsų santykiai su artimiausiais žmonėmis, mikroklimatas
darbovietėse ir daugybė kitų dalykų, nes viskas yra su viskuo susiję“.
O Balbieriškio bažnyčios statybą
finansavęs verslininkas A. Paukštys turi vieną trumpą, bet labai konkretų
prašymą visiems mums: „Mielieji, nepraraskite tikėjimo. Neišvažiuokite iš šito
krašto“.
Neišvažiuokit… Nes dar šviečia
bažnyčios ir kryžiai…
Buvo karšta vasaros diena. Eidama iš bibliotekos, pastebėjau ties populiariu baru-kavine (jos savininkas Valius Butkus – vienas karščiausių sporto sirgalių, rėmėjų ir pats mielai dar pamėtantis kamuolius į krepšį) besibūriuojančius įvairaus amžiaus darbėniškius.
Žinoma, parūpo ir man. Sužinojau, kad spontaniškai organizuojamos Kazio Maksvyčio sutiktuvės: treneris po pasibaigusio Europos čempionato atvyksta paviešėti ir pailsėti pas tėvus. Atsirado virvė keliui užtverti, muzikantai, be kurių negali apsieiti panašios pramogos, mokyklos draugai, net ir buvusi klasės auklėtoja Vanda. Atsirado vaidmuo ir man, atlėkė ir rajono meras Juozas Mažeika, irgi sporto aistruolis, į politiką atėjęs iš mokyklos, kur dėstė fizinį lavinimą …
Laukti teko ilgokai, nes niekas nežinojo tikslios valandos, kada laukti mielo žemiečio, bet nenuobodu, nes buvo labai įdomu stebėti, kaip renkasi vis nauji ir nauji Kazio, krepšinio ir … Darbėnų patriotai, kaip sutiktuvės apauga vis naujomis detalėmis. Ir kai pagaliau improvizuotos šventės kaltininkas pasirodė, būrelis pasitinkančių virto linksma, šventiška, entuziazmu trykštančia minia, savo karštomis emocijomis „vertusiais klumpių“ prie sveikinimų jau turėjusį priprasti jaunąjį trenerį.
Po sveikinimų, apsiglebėsčiavimų, iškilmingų ir tiesiog nuoširdžių kalbų kavinės savininkas pakvietė visus pratęsti šventę į barą prie alaus (nemokamo!) bokalo, ir čia aš išgirdau mane sužavėjusią istoriją apie tai, kaip būrelis ištikimiausių sirgalių iš Darbėnų keliais auto ekipažais vyko į Rygą, į finalines varžybas. Juk iš Darbėnų tiek į Rygą, tiek į Vilnių – vienodai toli ir netoli. Priklausomai nuo keliautojo ūpo ir paskatų… O nuvažiavę kad jau „sirgo“, tai „sirgo“. Taip aistringai, garsiai skandavo „Dar-bė-nai“, palaikydami K. Maksvyčio treniruojamą komandą, kad skanduotę pagavo visa tribūna. Ir tik pasibaigus varžyboms, kaimynai jų paklausė: “O kas tai yra Dar-bė-nai?“
Išklausę pasakojimą, aplink Kazį susibūrę Darbėnų ir krepšinio patriotai skaniai kvatojosi. Kazys irgi. Aš irgi juokiausi, bet širdy suabejojau siužeto autentiškumu. Mat, šiek tiek pažinojau pasakorių ir žinojau jį mėgstant pajuokauti…
O po poros savaičių LRT televizija pakartojo varžybų įrašą, ir varžyboms baigiantis, aiškiai išgirdau Rygos stadione skanduojant: „Dar– bė-nai!“
O toliau – kaip toj dainoj: „Dar tiktai dar pamažu, dar toliau dar bus gražu…“
K. Maksvyčiui buvo suteiktas Kretingos rajono garbės piliečio vardas. O aš, nugirdusi užkulisiuose, kaip kai kurie Tarybos nariai bambėjo dėl to, kad, gal būt, garbingas vardas suteiktas per anksti, per jaunam, žmogui, užsidegiau noru įrodyti, kad garbingi apdovanojimai pelnomi ne amžiumi, o darbais.
Susėdom su Darbėnų bendruomenės pirmininku Rimantu Benečiu bei jo žmona Onute – o mūsų komanda jau ne vieną sumanymą buvo išrutuliojusi ir įgyvendinusi, pradedant gyva žąsimi, kuri bendruomenės vardu iškilmingai buvo įteikta Darbėnuose apsilankiusiam tuometiniam Žemės ūkio ministrui Kaziui Starkevičiui – ir sumąstėm, kaip „įdarbinti“ garbingą vardą: nutarėm organizuoti Darbėnuose kasmetines krepšinio „3X3“ varžybas, kurių globėju būtų mūsų garbingasis darbėniškis Kazys…
Mūsų ir viso miestelio džiaugsmui, Kazys mielai sutiko. Ir štai jau ką tik pasibaigė septintasis sezonas, prasidėjo aštuntieji metai, kaip populiarusis treneris taip pat nuoširdžiai ir išmoningai „globoja“ mažąjį mažo miestelio turnyrą, kaip treniruoja ir ugdo garsiąsias Lietuvos krepšinio komandas, Klaipėdos „Neptūną“ ar Panevėžio „Lietkabelį“…
Galima pasidžiaugti, jog į darbą organizuojant kasmetines varžybas įsijungia visos Darbėnuose veikiančios institucijos bei neformaliosios organizacijos: seniūnija, kultūros skyrius, gimnazija… Bet daugiausia pluša bendruomenė ir pats Kazys. Kiekvienais metais jis sugalvoja kažkokią naują atrakciją, pakviečia įdomių svečių ir pats įsijungia į kurią nors žaidėjų komandą. Jo dėka nuolatine varžybų puošmena tapo garsiausia mūsų krepšinio žvaigždė Modestas Paulauskas, kurio tėvai, beje, irgi darbėniškiai, o Darbėnuose tebegyvena jo artimesni ir tolimesni giminaičiai (tarp tų, tolimesnių, kaip išmąsčiau šiemet, turiu teisę prisišlieti ir aš, bet tuo nežadu piktnaudžiauti…). Kiekvienais metais į varžybas atvyksta ir keletas jo treniruojamų komandų žaidėjų, o praėjusiais metais Darbėnų rungtynes savo atvykimu pagerbė „pats“ Arvydas Sabonis.
Šiemet prie „sirgalių“ prisijungė buvęs Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius, o į aikštę išbėgo ir komanda iš JAV, iš Čikagos. „Amerikonai“, beje, rokavosi „grynaažemaitėškaa“. Pasirodo, vienas jų – buvęs Kazio vaikystės draugas, o visi jie į JAV emigravę iš gretimo Salantų miestelio… Vyrai, sužinoje apie tokias Darbėnuose vykstančias rungtynes, specialiai taip dėliojo savo atostogų grafiką, kad galėtų ir patys sudalyvauti vaišingoje (bendruomenė stengiasi, privatiems rėmėjams padedant!) ir linksmoje krepšinio šventėje.
Taigi, darbėniškiai gali didžiuotis, kad K. Maksvyčio dėka, varžybos peržengė ne tik Darbėnų seniūnijos, bet ir Kretingos rajono, net ir Lietuvos ribas! Še, tau, ir „per jaunas“ būti Garbės piliečiu…
Nežinau, nevykdžiau sociologinės apklausos, kas labiau džiaugiasi švente: ar jos suplukę, nusilakstę organizatoriai, ar žaidėjai, ar sirgaliai, skaniausios pasaulyje „kareviškos“ košės (tapusia tradiciniu patiekalu visuose Darbėnų renginiuose) valgytojai iš Darbėnų miestelio bei kitų pašalių? Bet džiaugsmo ji tikrai atneša daug, tiek saulei svilinant, tiek ir lietui pliaupiant.
Galima jau ir nosį užriesti ir, gurkšnojant gaivinančią girą iš Valiaus baro, pasvarstyti, kokia jėga, koks jausmas įkvepia ir palaiko ir Kazio Maksvyčio, ir apie jį besibūriuojančių įvairaus amžiaus darbėniškių ir ne darbėniškių entuziazmą bei pastangas? Meilė krepšiniui? Meilė gimtinei, gimtojo miestelio žmonėms, kartais rambiems, nepaslankiems, o kartais ir tokiems ugningiems žemaičiams? Kitaip sakant, tai, kas dažniausiai pavadinama patriotizmu?
Beje, Kazys Maksvytis – ne vienintelis darbėniškis, savo neeiliniais pasiekimais galintis garsinti gimtinę plačiajame pasaulyje. Yra spėjusių išgarsėti dainininkų, muzikų, aktorių, režisierių… Bet jie gimtinėje – tik svečiai. O Kazys veikia, dirba, švenčia kartu su savo gimtojo miestelio žmonėmis, ir daro tai nuoširdžiai, linksmai, nepavargdamas, spinduliuodamas šypsena ir meile ir … be jokio materialinio atlygio!
Gal būt, Kazys yra žmogus, kuris šypsosi visada? Įtariu, kad jo treniruojami sportininkai tokiam spėjimui nepritartų. Bet Darbėnų žmonės Kazį matome visada nušvitusį šilta šypsena, ir patys visada nušvintame, jį sutikę…
Krepšininkų sutikimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kito tokio žmogaus, kuriam taip tiktų patrioto vardas, aš (kol kas?) dar nesutikau …
Patriotais paprastai vadiname žmones, mylinčius Tėvynę. Žinoma, pirmiausia – savąją. Bet kartais likimas pasisuka taip, kad pamilstamas kitas kraštas, kuris dėl tam tikrų priežasčių žmogui tampa dar viena Tėvyne. Bet tai – išimtis iš bendrosios taisyklės.
Pastaraisiais dešimtmečiais daugelis įprastinių sąvokų keičia, modifikuoja savo turinį: jis tai išplečiamas, tai siaurinamas, tai perkeliamas į/ant kito objekto. Savo turinį modifikavo ir sąvoka „patriotas“. Atsirado įvairių sporto šakų, kalbų, mokslo įstaigų patriotai ir t.t. Netrūksta gimtųjų vietų patriotų. O Žemaitijos patriotus galima sutikti vos ne visuose pasaulio kampeliuose.
Visus juos, tikruosius patriotus, vienija vienas išskirtinis bruožas: jų meilė įkūnijama darbais, nesavanaudiška veikla, skirta mylimajam objektui.
Taigi, patriotas pagal mus, Darbėnų žemaičius, tai žmogus, kuris myli ne žodžiais, bet darbais. Toks, kaip krepšinio treneris Kazys Maksvytis, kurio moto yra: „Siek neįmanomo – pasieksi maksimumą“!
Yra Kretingos mieste ypatinga, jauki, kava, prieskoniais ir svetingumu kvepianti vieta – arbatinė „Špitolė“.
Įsikūrė ji kitoje gatvės pusėje priešais bažnyčią, gal todėl ir lankytojai jos – ypatingi.
Ateina čia ir po vieną, ir šeimomis, susibėga vienminčių būreliai aptarti jau įvykusį ar, priešingai, būsimą renginį… Neretai čia kavą-arbatą gurkšnoja ir vienuoliai pranciškonai, arbatinės globėjai
Ateina tie, kurie nori įsigyti subtilesnį suvenyrą, turiningą knygą, maldaknygę, Jadvygos žolelių ar įmantresnio šokolado…
Pagaliau, tiesiog malonu gurkšnoti pamėgtą gėrimą, klausantis tylios, melodingos ir raminančios muzikos, nužvelgiant ant sienų sukabintus paveikslus, fotografijas, kitokius vietinių menininkų kūrinius. O kai žvilgsnis nuklysta į langą, akis pasiilsi ant vietinės legendos, vienuolio ir mokslininko Jurgio Pabrėžos paminklo, įkurdinto priešais įėjimą į šventorių.
Šiandien – nauja paroda, tokia neregėta, nestandartinė, kad aš atsiplėšiau nuo kėdės ir nuo kavos puodelio, atidžiau apžiūrėjau kiekvieną kūrinį ir pagaliau priėjau prie parodos anotacijos, kuri man pasirodė verta pasidalinti su platesniu ratu skaitytojų, o gal – ir lankytojų.
Štai kaip savo parodą „Daiktų gyvenimai. Tarp iliuzijos ir tikrovės“ pristatė jos rengėjai ir autoriai:
„Yra reikalingi daiktai ir nereikalingi. Nereikalingus dažnai išmetame.
Žmonės taip pat dažnai būna reikalingi ir ne. Jais taip pat dažnai atsikratome. Bet ar taip turi būti?
Dienos veiklos centro (Centre laiką leidžia, užsiima jiems patinkančia veikla neįgalieji – J.L.) bendruomenė sako: ne, taip neturi būti, reikalingi visi. Šių vertybių nuostatą mes ir bandome atskleisti keramikos ir floristikos bendroje parodoje“.
Ir dar – Postscriptum: „ (Daikto, reiškinio) vidinis turinys, kuris pasireiškia visų jo įvairių ir prieštaringų formų vienove yra ESMĖ“.
Gal tokia paroda kokiame didesniame mieste paskęstų nepastebėta tarp įvairių turtingų ir turiningų parodų, patrauklesnių ir sumanymais, ir žinomais autoriais… Bet Žemaitijos paribio mieste – turiu galvoje nutolimą nuo sostinės ir artumą pasienio regionui, – iš kurio jau išvyko vos ne pusė jaunų, veiklių, kūrybingų žmonių, tokia paroda tiesiog griebia už širdies. Nes visi mes, gyvenantys toli nuo Vilniaus, valstybės valdžios akyse esame tapę nereikalingais…
Valdžia metų metais abejingai stebi, kaip nyksta, išsivaikšto regionų Lietuva, ir viskas, ką ji lig šiol darė, tai tik su nusikalstamu reguliarumu laikas nuo laiko paragindavo uždaryti dar vieną mokyklą, dar vieną ligoninę ar biblioteką.
O… agresyvieji intelektualai-liberalai dar užtvoja provincijai priekaištų ir kritikos botagu, lyg dvesiančiam, bet vis dar tempiančiam savo pareigų ir asmeninių įsipareigojimų naštą, arkliui, kad „be reikalo“ tiek pinigų kišama į miestelių infrastruktūrą, atnaujinamus pastatus ar šaligatvius, kad, esą, nusikaltimas mokykloje, kurioje anksčiau mokėsi keli šimtai moksleivių, dabar ugdyti vos kelias dešimtis vaikų…
O… gerai įmitę, savo sveikatą puoselėjantys vyrai lyg niekur nieko, skaičiuodami lovadienius ir „sutaupomas“ lėšas, lengva ranka ir toliau „optimizuoja“ rajonų ligonines, palikdami ligonius su gimdyvėmis kratytis po keliasdešimt kilometrų ar net toliau iki „artimiausios“ ligoninės, kur jiems gal bus suteikta pagalba ir priežiūra – jei tik dar nebus pavėluota…
O… Švietimo ministerija ir toliau kuria planus, kaip dar daugiau “atpiginti“ švietimą ir mokslą, planuoja vadinamą „klasės krepšelį“, kuris į dar didesnę finansinę duobę stumtų rajonų biudžetą, jei rajonų valdžia patikėtų Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko, profesoriaus Jovaišos raginimams išsaugoti kaimų mokyklas. Koks pedagogas sutiktų dirbti mažoje mokyklėlėje, kuriai pagal gudragalvišką ŠM finansininkų projektą, turėtų pakakti 0,33 proc. klasės krepšelio?
O tačiau… patys nereikalingiausi šiandien Lietuvoje – kaimų gyventojai. Tai – valstiečiai/ūkininkai/fermeriai ar kaip juos ten bevadintume, kurie daugiau nei tūkstantį metų, nuo pat Lietuvos valstybės susikūrimo pirmųjų metų, dirbo patį kilniausią, valstybei reikalingiausią darbą: augino duoną ir vaikus!
Pedantas gali patikslinti mane, pratęsdamas naudingų darbų sąrašą tokiais jų rezultatais, kaip pienas ir mėsa, vilna ir linai, ir t. t. bet esmė nesikeičia. Būtent kaimas duodavo fizinę bei moralinę ir kultūrinę gyvastį tautai, o juk be tautos nėra valstybės.
Tačiau šiandieninei, pasauliui ir pigesnei darbo jėgai iš trečiųjų šalių atsivėrusiai Vilniaus Lietuvai, kaimas nebereikalingas…
Bet taip neturi būti! Būtent šią žinią ir neša Kretingos Dienos veiklos centro neįgalieji su Keramikos studijos vadovu Arūnu Šulskiu. Ir, matyt, ne be reikalo jų puokštės iš sudužusios keramikos ir sudžiūvusių žolynų yra pritvirtintos ant veidrodžių plokščių – kad žiūrėdamas į jų kūrinius, žiūrovas pamatytų ir save: nustebusį, susižavėjusį, susimąsčiusį… Reikalingą? O gal irgi – nebereikalingą?…
