Šventinis traukinukas – kur jis mus veža? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.Seimo pirmininkė, Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Gitanos Markovičienės (ELTA) nuotr.
Vilnius, gruodžio 24 d. (ELTA). Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen sveikina šalies gyventojus gražiausių žiemos švenčių proga.
„Mielieji,
Šį vakarą, kai su savo šeima, artimiausiais draugais sėsime prie Kūčių stalo, noriu visiems palinkėti šviesių ir ramių švenčių.
„Kaip vis dėlto gera turėti namus“, – viename gražiausių savo eilėraščių rašė jautraus lyrinio talento poetas Algimantas Baltakis, deja, palikęs mus šių metų pavasarį.
Mes turime namus, savo šalį, savo valstybę, galime patys tvarkytis pagal savo tradicijas ir supratimą. Karo, visa naikinančios agresijos akivaizdoje supranti, kokia tai yra vertybė, kaip ją reikia saugoti ir puoselėti.
Išeinantys metai nebuvo lengvi, bet mes garbingai išstovėjome. Buvo ir vidaus įtampų, ir iššūkių, atėjusių iš išorės, bet nesutrikome, tapome atsparesni, apdairesni.
Savo namų šiluma noriai dalijomės su tais, kurie jos neteko.
Diskutavome ir kartais karščiavomės, tačiau nesusipriešinome.
Tai leidžia su viltimi žvelgti į ateinančius metus.
Susėdę prie šventinio stalo užžiebkime žvakutę ir prisiminkime tuos, kurie priklauso mūsų namams ir kurių su mumis nebėra. Tuos, kurių dėka esame čia, tarp savo sienų.
Tai atvers mūsų širdis ir sustiprins pasiryžimą.
Kaip sakė poetas, „kol žiburys lange, man tie namai priklauso“.
Tegu tas vilties žiburys taps ateinančių metų ženklu!
Ramių Jums Kalėdų ir šviesių Naujųjų metų!“ – rašoma V. Čmilytės-Nielsen kalėdiniame sveikinime.
Aukštaičiai nuo žemaičių lietuvių daugeliu skiriasi, kaip būdu, taip ir papročiais. Ant aukštaičių regima kur kas didesnė lenkų įtekmė negu ant žemaičių, kaip namų buityje, taip ir bažnytiniuose, tikėjimo papročiuose. Iš vienos pusės, gal tai ir gerai žemaičiams: užsiliko čielybėje skirtas tautiškas jų būdas; iš antros pusės, gal ir negerai: krikščioniškieji papročiai minkština būdą ir lavina žmoniškumą.
Gailiuos žemaičių, kad jie nežino, kas tai yra Kūčios, arba bendroji vakarienė prieš pat Kalėdas.
Kūčių diena su Pelenijos ir Didžiosios pėtnyčios diena – tai didieji sausieji pasninkai visame katalikiškame pasaulyje. Aukštaičiai gi lietuviai Kūčių dieną tiesiog žydiškai pasninkauja: ligi Vakarinei žvaigždei užtekant, nei kruopos neima į burną.
Vilniaus Katedros aikštės Kalėdų eglė keliasi į internetą. Sauliaus Žiūros nuotr.
Kalėdinė Vilniaus eglė solidarizuojasi su vilniečiais – atsitveria saugiu atstumu nuo visų ir šventinį laikotarpį leis griežtame karantine: Vilniaus eglė keliasi į internetą ir bus atitverta nuo lankytojų visą šventinį laikotarpį. Savivaldybė siunčia aiškią žinutę miestiečiams – per Kalėdas ir Naujuosius neplanuokite jokių vykimų į Katedros aikštę.
Atsižvelgus į pandemijos situacijos rimtumą ir griežtus karantino apribojimus, Vilniaus savivaldybė nusprendė riboti judėjimą didesniu perimetru aplinkui Katedros aikštę. Taip pat atsisakyta naujamečių fejerverkų, kurie pritrauktų žmones žiūrėti reginį, todėl sostinė renkasi šventes sutikti saugiai ir atsakingai, skelbiama savivaldybė pranešime.
„Nuspręsta fiziškai atitverti eglę ir atsisakyti naujamečių fejerverkų dėl visų saugumo, tausojant medikus ir rūpinantis išsaugoti kuo daugiau gyvybių. Visi norime, kad griežčiausi ribojimai kiek įmanoma greičiau pasibaigtų, jie niekam nėra malonūs, tačiau būtini. Šį kritinį laikotarpį kviečiame pabūti namuose, stebėti tiesioginę eglės transliaciją internetu ir viltingai sulaukti šviesesnio meto 2021-aisias“, – sako Vilniaus vicemerė Edita Tamošiūnaitė.
Prie eglės nebus galima patekti gruodžio 24-27 dienomis ir gruodžio 31 d. (Naujųjų metų naktį). Naujųjų naktį bus atitvertos abi eglės – ir Rotušės, ir Katedros aikštėse, pažymima savivaldybė pranešime.
Gruodžio 24-27 d. bus draudžiamas eismas Tilto gatve ir automobilių stovėjimas. Gyvenantys šioje miesto dalyje ir turintys leidimus statyti automobilius ir toliau galės tuo naudotis. Tilto, K. Sirvydo, Ž. Liauksmino ir Radvilų gatvių gyventojai galės įvažiuoti į savo gatves tik iš Radvilų gatvės. Tokios Kalėdos buvo prieš penkerius metus. Vytauto Visocko nuotr.
Gruodžio 24-27 d. bus draudžiamas automobilių stovėjimas T. Vrublevskio, Šventaragio, Tilto, Barboros Radvilaitės ir Maironio gatvėse ir draudžiama įvažiuoti į Kalnų parką ir Trispalvės alėją.
Per Naujuosius metus, gruodžio 31 d., nuo 22.30 val. iki 2021 m. sausio 1 d. 01.30 val. bus draudžiamas eismas ir viešojo transporto judėjimas T. Vrublevskio, Šventaragio, Tilto, Barboros Radvilaitės gatvėmis. Be to, gruodžio 31 d. ir sausio 1 d. bus draudžiama statyti automobilius šalia Katedros aikštės esančiose vietose (T. Vrublevskio, Šventaragio, Tilto, Barboros Radvilaitės ir Maironio gatvėse). Taip pat bus draudžiama įvažiuoti į Kalnų parką ir Trispalvės alėją.
Tiek gruodžio 24-27 d., tiek gruodžio 31 d. nuo 22.30 val. iki 2021 m. sausio 1 d. 01.30 gyventojai, kurių automobilių stovėjimo leidimai galioja 21 teritorijoje, galės įvažiuoti į ją ir statyti automobilius – teritorijos ribos apima Vilniaus g. (nuo Žygimantų g.), Gedimino pr., T. Vrublevskio g., Žygimantų g. (iki Vilniaus g.) Gyventojai, kurių automobilių stovėjimo leidimai galioja 5 teritorijoje, galės statyti automobilius savo teritorijos ribose nedraudžiamose vietose. Šios teritorijos ribos apima Pylimo, Bazilijonų, Aušros Vartų, Subačiaus, Bokšto, Išganytojo, Maironio, Barboros Radvilaitės, Šventaragio gatvėmis, Gedimino pr. (iki Jogailos g.), Jogailos g. (nuo Gedimino pr.)
Viešųjų erdvių kontrolę per šventes užtikrins sustiprintos Policijos pajėgos, savivaldybės Viešosios tvarkos pareigūnai, jiems talkins ir šauliai. Patruliuodami jie primena apie šiuo metu viešose erdvėse galiojančią tvarką ir nustatytas taisykles, kurių privalu laikytis. Nesilaikantiems karantino taisyklių, pareigūnai skiria pinigines baudas, kurios fiziniam asmeniui numatytos nuo 500 iki 1500 eurų, primena savivaldybė.
Viešosios tvarkos pareigūnai stebės, ar nėra susibūrimų, kaip dėvimos kaukės. Erdvių stebėjimui bus pasitelkti ir dronai.
Pasirūpinta tiesioginė transliacija iš Katedros aikštės, kuri vyksta www.karantinas.lt/eglute svetainėje. Eglutę galima saugiai stebėti nejudant iš namų visą šventinį laikotarpį iki sausio 6 d.
Dėl eismo ribojimų nuo gruodžio 31 d. nuo 22.30 val. iki 2021 m. sausio 1 d. 01.30 laikinai keisis ir 10, 11, 33 autobusų maršrutų trasos.
10-ojo maršruto autobusai į Markučius nuo Žaliojo tilto važiuos Vilniaus, Jogailos, Pylimo, Bazilijonų, M. Daukšos, Žiupronių, Subačiaus gatvėmis, toliau – įprasta trasa. Važiuodami pakeista trasa autobusai nestos stotelėse Karaliaus Mindaugo tiltas, Arkikatedra, Bernardinų sodas, Dailės akademijos ir Užupio, tačiau papildomai stos stotelėse Vinco Kudirkos aikštė, Jogailos, Centro poliklinika, Reformatų, MO muziejus, Vingriai, Rūdninkų, Bazilijonų, Aušros vartai ir Misionierių. Kalėdinis traukinukas. Prieš penkerius metus. Vytauto Visocko nuotr.
11-ojo maršruto autobusai iš Žvėryno iki Pamėnkalnio – Pylimo – Jogailos gatvių sankryžos važiuos įprasta trasa, toliau suks į Pylimo gatvę ir važiuos Bazilijonų, M. Daukšos, Žiupronių, Subačiaus, Drujos gatvėmis. Apsisukę Drujos g. esančiame žiede, atgal autobusai važiuos taip pat. Judėdami pakeista trasa autobusai nestos Jogailos, Vinco Kudirkos aikštė, Karaliaus Mindaugo tiltas, Arkikatedra, Bernardinų sodas, Dailės akademijos, Vilnios, Užupis, Bernardinų kapinės ir Bernardinų stotelėse, o papildomai stos stotelėse Centro poliklinika, Reformatų, MO muziejus, Vingriai, Rūdninkų, Bazilijonų, Aušros vartai, Subačiaus, Zarasų (link Drujos g.) ir Misionierių.
33-iojo maršruto autobusai iš Šiaurės miestelio iki Karaliaus Mindaugo tilto kursuos įprasta trasa, toliau suks į T. Kosciuškos gatvę ir važiuos Olandų bei Drujos gatvėmis, o įsukę į Sukilėlių gatvę grįš į įprastą trasą. Tokia pačia trasa autobusai grįš į Šiaurės miestelį. Pakeitus trasą šio maršruto autobusai nestos stotelėse Arkikatedra, Bernardinų sodas, Dailės akademija, Užupio ir Subačiaus, o papildomai stos stotelėse Karaliaus Mindaugo tiltas (link Kalnų parko), Kalnų parkas, Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, Vasaros, Krivių, Filaretų, Polocko ir Drujos.
Trims dešimtims metų praslinkus, daug kas lietuvių papročiuose atsimainė. Ir nebegrįš anie laikai, anie žmonės tikrai lietuviškais, dar nepagadintais savo papročiais ir visais savo prietartais. Šiandien mes iš jų tyčiojamės ir juos „išpagonijame“; bet kitkart tie prietarai darė lietuvių tikėjimą, o tikėjimas darė ypatingą gyvenimo būdą.
Kas tą būdą šiandien panorėtų atspėti, kam prisireiktų senovės lietuvių kultūra ir civilizacija aprašyti, kas galų gale mėgsta grimzti grynon, tikrai vaikiškai nekalton poezijon, – tas turi ieškoti vienatinių tame dalyke istoriškų liekanų – papročiuose ir prietaruose. Aš vos keletą dalykų beatmenu ir juos štai šaltai išskaitau. Tariuos ir tai nebūsiant be naudos.
Vos tik pasibaigs, būdavo, paskutiniai Kalėdų pamaldos žodžiai, kaip galvon mušti, pradėdavo ir bažnyčios virsti, ir galvatrūkčiais namo lėkti. Kaip Velykų rytą, taip ir Kalėdų, kas greičiau namo parlėks, tas vasarą greičiau javus nuo dirvų nuvalys, ir kiti vasaros darbai seksis greičiau padirbti už kitus. Kliūdavo lietuviams už tatai nuo pamokslininkų. Todėl paskui tyčiomis ar iš baimės ėmė grįžti net labiau atsileidę, negu paprastai važiuojama.
Namo sugrįžę, rasdavo, kaip ir Kūčiose, balta staltiese papuoštą stalą ir ąsotį (uzboną) su grietine (smetona) šildyto alaus – „atsigauti“.
Šv. Kalėdos, 2019-ieji metai. Slaptai.lt nuotr.
Nuo to laiko iki pat Trijų Karalių vakarui, t.y. per ištisi dvi savaiti, buvo viena nepertraukiama pusiašventė: samdininkai viešėdavo pas savo tėvus ar globėjus, saviškiai, vieni patys bepasilikę, taip pat negalėjo sunkių darbų dirbti. Per abi savaiti ant stalo švietė balta staltiesė ir stovėjo ąsotis alaus kiekvienam, kurs tuo laiku teikės apsilankyti. Kaimynas, samdininkas, žydas, elgeta ar šiaip jau pakeleivis, – kas tik gryčion įėjo, jokio prašymo nelaukdamas, pylėsi alaus stiklinėn ar puodelin, o ne, tai ir iš paties ąsočio gėrė, kiek tiktai norėjo. Alus tam tyčia buvo daromas. Tiesa, mūsiškiai ir šiaip jau nebuvo tokie šykštūs, kaip dabar: kam nors pasidarius alaus ar giros, ąsotis nėjo nuo stalo, kol tik bačkutės tesėjo. Bet kalėdų laiku alaus galėjai rasti tiesiog kiekvieno ūkininko gryčioje (Tik alus būdavo ne toks kartus ir smagus, kaip daromas Pakuršėje, bet lengvutis, salsterys, rūgšterys).
Kalėdas lietuviai švęsdavo per tris dienas, kaip Bažnyčia reikalavo; Ketvirtą dieną, lygiai kaip Velykų ir Sekminių, patys pridėdavo, nes tai buvo „ledų dienos“: kas ketvirtos dienos nešvęstų, to javus ledai išmuštų.
Žemaičiuose iki šiai dienai užsiliko „kirvelninkų“ turgadieniai, nors jų pradžią ir prasmę retas kas bežino. Seniau darbo metai visuose Žemaičiuose pasibaigdavę ant Kalėdų, ne taip, kaip dabar: kitur „ant šv. Mertino“, kitur „ant šv. Endiejaus“ ir t.t. Vyriškieji samdininkai ateidavę ūkininkams dirbtų savais kirviais. Metams pasibaigus, imdavę savo kirvelius ir iškilmingai įkaldavę trobos virdin vinį, kaipo ženklą užbaigtų pilnų metų. Nuo to kalimo ir šventės Kalėdų vardą gavusios, nors galėjo būti ir priešingai: „Kalėdų“ žodis galėjo įkvėpti kalimo paprotį. Paskui, kirvelius už juostų užsikišę, samdiniai eidavę ant miesto rinkos ir laukdavę samdytojų. Ūkininkai iš tų kirvelių pajuostyje pažindavę darbo ieškančius, drąsiai juos užkalbindavę ir lygdavę. Sulygtasai atiduodavęs savo kirvelį ūkininkui, kaipo uždą, ir jau kitam nebegalėdavęs pasižadėti, nes tada reikdavę kirvelio išsižadėti. Bet niekas jo, nebematydamas kirvelio, ir neberungdavęs.
Dabar jau niekas savomis padargomis nebetarnauja, nei kirvelių nebesinešioja; ūkininkai taip pat darbininkų ant rinkos nebeieško, nes juos ir namie atranda.
Vilniuje – kalėdinės nuotaukos. 2017-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tečiaus tarnaujant jaunuomenė abiejų lyčių tebesirenka tuo metu miestelin, ypač Plungėn, gaišina laiką dykiniuodama, vaišinasi gertuvėse ir daug nepadorumo pridaro. Užtai juos ilgainiui ėmė pravardžiuoti truputį perkreiptu vardu…
Aukštaičiuose tokių turgadienių aš neatmenu. Mūsų ūkininkai, jei samdinys tiko, „draudė ant vietos“ toli dar prieš Kalėdas, t.y. šeimininkas nešė degtinės butelį, šeimininkė lėkštę sviesto, antrą „lydytos smetonos“, sūrio, vaišino savo samdinį ir dėjo ant stalo rublį pinigų uždo, „padorko“, kurį paskui priskaitydavo prie algos.
Samdiniui nebeapsiimant būti ant vietos, ūkininkas, antrą ar trečią dieną Kalėdų pasikinkęs gerąjį arklį į gerąsias lugneles (šliedeles), prisirišęs varpelį, veždavo pas gimines, kur jis turi prieglaudą. Ūkininkė išleisdama dėdavo kiekvienam kalėdą, t.y. duonos kepalą, mėsos kumpį, kiek tiek grūdų ar miltų, kad turėtų kuo misti, neapsunkindamas globėjų, kol neapsiims kitur.
Jei samdinys per metus ūkininkui neįtikdavo, šisai „darė jam sarmatą“: vežė prastu arkliu, prastomis rogėmis, be skambalo arba ir visiškai pėsčią išleisdavo, kalėdą paskui veždamas. Tai buvo didelė nešlovė, didelis pabaudimas, nes „pėsčio parėjusio“ nelabai kas benorėjo samdyti. Todėl ir įkyrus samdinys rūpinosi nusižeminti ir atsiprašyti ūkininką už padarytus jam nemalonumus ir nepaklusnumą.
Išvežiojus šeimyną, reikdavo kitą susiieškoti, sulygti, paskui susivežioti. Bernai viešėdavo neilgai, dažniausia iki Trijų Karalių; mergaitės ilgiau, nes tuo laiku verpės ir audės išeigines sau drapanas.
Samdinių nebetekus, vyriškiesiems taip pat retai namie besirodant, ir kitiems saviškiams nebedaug kas beliko dirbti. Kiti ir galėdami, nebesiėmė sunkesnio darbo, nes tai – samdinių pareiga. Betgi ir laikas tai buvo keistas. Ims šeimininkė ką nors lopyti, jėraičiai bus margi ir vilna jų perniek; ims verpti, avys vasarą kaitulio suksis arba nuo ratelio tarškėjimo kosės, – jei bent moterys bažnyčioje, kunigui Evangeliją skaitant, už avis neatkosės. Pamokslininkai nemaža padėjo vargo, kol tų prietarų „neišpagonijo“. Tada atsirado „vakaravimai“, bendras darbas vakarą.
Kaimo keliukas žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mergaitės, namų ruošą ir gyvulių liuobą pabaigusios, pirmoje sambrėškoje bėgdavo savo rateliais ir linų kuodeliais nešinos vienon kurion gryčion ir imdavo rungčioties, kuri daugiau špūlių priverps. Laukiamos tai buvo viešnios. Kartu su kamuoliais šalto oro, įsiveržiančio vidun pro varstomas duris, atsirasdavo tiek klegesio, klyksmo ir linksmumo, kad net senieji atjaunėdavo. Terškė keliolika ratelių, terškė keliolika jaunų liežuvių, skambėjo sutartinės, o siūlas nepaliaudamas mašinos greitumu vyniojosi į špūlias.
Kadaise turėjome tokias lietuviškas žiemas. Ar besulauksime jų? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dviem trims valandoms praslinkus, pradėdavo rinkties ir bernaičiai, kas su sukiniu, kas su mezginiu, kiti ir be nieko. Linksmumas pasidarydavo dar didesnis, nes kiekvienas stengėsi kuo geriausias „štukas provyti“. Neapsakomai būdavo branginami amatininkai lojikai, daugiau svieto apėję, daugiau matę ir prityrę. Pasakininkai ar šiaip jau „mandragalviai“ buvo pirmosios eilės svečiai. Dažnai rateliai nutildavo, mergaitės vienu klausymu pavirsdavo. Liejas pasakos vis baisesnės, vis įdomesnės, kol įsibailinus nebebūdavo kaip ir oran beišeiti; prisieidavo kiekviena namo lydėti.
Retai kada apsieidavo ir be kokios muzikos. Vienas ar du muzikantu svajotoju, užlindusiu kur kertelėm, tyliai sau tyriliavo, ne tik nepertraukdami kalbos, dainų ir darbo, bet kaip kad prie viso to triukšmo pridėdami ypatingo saldaus ir raminančio malonumo. Tik prieš išeinant sužviegdavo klarnietas, smuikas balsiau užgaudavo stygas, idant susirinkę galėtų keletą kartų apsisukti, kol išsiskirstys.
Malonūs ir dori buvo tai vakaravimai. Per tokiuos draugavimus aukštaičių sušvelnėjo būdas, jie labiau susibendravo, labiau savo dainas išlavino negu žemaičiai. Sugebąs galėtų nupiešti gražų vakaravimo vaizdelį. (Vaižgantas Raštai, T.1, Pradai, 1994; pirmą kartą publikuota „Viltyje“ 1908)
Prekybos centras Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Didžiųjų prekybos centrų „Maxima“, „Norfa“, „Lidl“, „Iki“ ir „Rimi“ atstovai teigia, kad parduotuvės šventiniu laikotarpiu dirbs trumpiau, o per Kalėdas, gruodžio 25 dieną, nedirbs nė vienas iš jų.
„Lidl“ atstovės ryšiams su visuomene Linos Skersytės teigimu, pirmąją šv. Kalėdų dieną ir sausio 1-ąją šio tinklo parduotuvės nedirbs trečius metus iš eilės, nes laikomasi nuostatos, kad gražiausios metų šventės yra skirtos visiems.
„Laikomės tradicijos ir jau trečius metus iš eilės nedirbsime pirmąją šv. Kalėdų dieną ir sausio 1-ają. Laikomės nuostatos, kad gražiausios metų šventės yra skirtos visiems, tad norime, kad šventinį šurmulį ir nuotaiką pajustų visi mūsų darbuotojai. Šventinėmis dienomis galimybė pabūti su artimaisiais ir ramybė yra svarbi visiems“, – Eltai sakė ji.
L. Skersytė akcentavo, kad kitomis šventinio laikotarpio dienomis visos „Lidl“ parduotuvės taip pat dirbs trumpiau. Šv. Kūčių vakarą parduotuvės dirbs iki 18.30 val., o Naujųjų metų išvakarėse – iki 20 val. Antrąją šv. Kalėdų dieną visos „Lidl“ parduotuvės dirbs nuo 10 val. iki 19.30 val.
Pasak prekybos tinklo „Iki“ komunikacijos vadovės Indrės Baltrušaitienės, šventiniu laikotarpiu darbo laikas „Iki“ darbuotojams bus trumpesnis.
„Kūčių vakarą, numatyta, parduotuvės veiks iki 20 valandos, pirmąją Kalėdų dieną visi laiką leisime sau, su šeimomis ar draugais (visos parduotuvės neveiks), antrąją Kalėdų dieną parduotuvės atsidarys tik nuo 9 valandos. Tuo metu prieš Naujųjų metų naktį daugelio parduotuvių darbo laikas trumpės iki 20 valandos. 2020-ųjų pirmą dieną savo pirkėjų parduotuvėse lauksime nuo dešimtos valandos ryto“, – Eltai teigė ji.
„Norfos“ atstovas spaudai Darius Ryliškis tikina, kad jų parduotuvės tinklas tęsia tradiciją ir per didžiąsias metų šventes nedirbs.
„Norfos“ prekybos centrai ir šiemet pirmąją šv. Kalėdų ir Naujųjų metų dieną neveiks. Be to, gruodžio 24 dieną visos „Norfos“ dirbs 2 valandomis, o gruodžio 31 dieną – 1 valanda trumpiau. „Norfos“ vadovai įsitikinę, kad prekyba šventinėmis ir poilsio dienomis turėtų būti ribojama, kad šventės neaplenktų ir prekybos sektoriaus darbuotojų“, – sakė D. Ryliškis.
Gruodžio 25 dieną nedirbs ir „Maximos“ parduotuvės, o Kūčių dieną parduotuvės veiks iki 19 valandos.
„Siekiame užtikrinti savo darbuotojams darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą, taip pat ne mažiau mums svarbūs ir klientų norai apsipirkti jiems patogiausiu metu ir tinkamai pasiruošti didžiausioms metų šventėms. (…)
Kūčių dieną visos „Maximos“ parduotuvės visoje Lietuvoje klientų lauks iki 19 valandos. Pirmąją šv. Kalėdų dieną parduotuvės nedirbs. O antrąją, gruodžio 26 dieną, duris atvers 9 valandą. Tądien „Maximos“ parduotuvės darbą užbaigs įprastu darbo dienos grafiku, išskyrus parduotuvę, esančią prekybos centre „Europa“, – ji darbą baigs 18 valandą“, – teigė „Maximos“ komunikacijos ir korporacinių reikalų direktorė Ernesta Dapkienė.
Ji taip pat informuoja, kad Naujųjų metų išvakarėse, gruodžio 31 dieną, „Maximos“ parduotuvės duris atvers įprastu laiku ir klientų lauks iki 21 valandos. Tik trys „Maximos“ parduotuvės tądien darbą užbaigs dar kiek anksčiau. Iki 19 valandos klientų lauks dvi parduotuvės Vilniuje: „Maxima“, įsikūrusi prekybos centre „Outlet Park“, ir „Maxima“, esanti prekybos centre CUP. Iki 17 valandos dirbs „Maxima“, veikianti „Europoje“.
E. Dapkienė akcentavo, kad pirmąją 2020 metų dieną visos „Maximos“ parduotuvės dirbs nuo 12 valandos. Sausio 1-ąją nedirbs penkios parduotuvės: Vilniuje – įsikūrusios „Outlet Park“, „Oze“, „Europoje“, Kaune – prekybos centre „Akropolis“, Klaipėdoje – „Banginyje“.
Visos „Rimi” prekybos tinklo parduotuvės Kūčių dieną dirbs keliomis valandomis trumpiau: „hyper“ formato prekybos centrai – iki 20 valandos, mažesnio formato, priklausomai nuo miesto ir vietos, dar trumpiau – iki 19, 18 ar 17 valandos.
Pasak „Rimi“ viešųjų ryšių vadovės Renatos Keršienės, per Kalėdas nė viena tinklo parduotuvė nedirbs – visi darbuotojai turės galimybę šią dieną laiką leisti su brangiausiais žmonėmis. Antrąją Kalėdų dieną parduotuvės pirkėjams duris atvers valandą ar keliomis vėliau nei įprastai – nuo 9 valandos ir dirbs keliomis valandomis trumpiau, iki 20 val.
Iki 20 valandos „Rimi” prekybos centrai dirbs ir Naujųjų išvakarėse, gruodžio 31 dieną. Sausio 1-ąją „hyper“ formato parduotuvės pirkėjus pasitiks nuo 12 ir dirbs iki 20 valandos, išskyrus „Rimi“ Vilniaus „Nordika“ ir Panevėžio „Ryto“ prekybos centruose, „Rimi“ Vilniuje, Linkmenų g. 22, ir Ukmergės g. 233, bei „Rimi“ Mažeikiuose, Žemaitijos g. 38, kurios pirmąją 2020 metų dieną nedirbs.
Šią dieną vėliau darbą pradės ir „super” formato „Rimi“ prekybos centrai, kurie dirbs nuo 12 iki 20 valandos, išskyrus veikiančias Kaune, adresu Studentų g. 19, Jonavoje, Vasario 16-osios g. 4, Utenoje, Basanavičiaus g. 52, ir „express“ formato „Rimi“ parduotuvę Vilniuje, daugiafunkciame komplekse „Live Square“, Gedimino pr. 44A, kurios pirmąją Naujųjų dieną taip pat nedirbs.
Sakoma, jog Kūčių naktį vieną trumpą akimirką vanduo šaltiniuose tampa vynu, o sodybų gyvūnai prabyla žmogaus balsu, artikuliuotai ir suprantamai išpranašaudami stosiančių metų svarbiausius įvykius.
,,Įsikirsti“ į šią akimirką be galo sunku, tačiau esą vienam kitam yra pavykę. Žinoma, tokiame pasakojime, nežiūrint to, jog kalbama čia apie Kūčias ir šios dienos išskirtinumą, jokių, net labiausiai nukeltų, sublimuotų ar perstruktūruotų teologinės tiesos pėdsakų nėra, šitokį pasakojimą greičiau galime priskirti stebuklinės pasakos žanrui. Kita vertus, šįkart aš ir nesiruošiu liudyti tik tiesą ir vien tik tiesą, visų pirma siekdamas pasiaiškinti kai kurias vaizdinio raiškos aplinkybes, kitaip tariant, ruošiuosi kalbėti ne tiek apie žodžio atitikimą tikrovei (klasikinė tiesos apibrėžtis), kiek apie žodžio ir mūsų sugebėjimo įsivaizduoti balansą, taigi apie žmogaus keliamų idėjų adekvatumą estetinio reikšmingumo prasme.
Štai, pavyzdžiui, sukelčiau tik pasipiktinimą, būčiau negailestingai nušvilptas, jeigu, modernizuodamas pasakojimą pagal labiau tikroviškas aplinkybes, praneščiau, kad esą Kūčių naktį miesto vandentiekio ištekliai virsta vynu, o mūsų blokiniuose namuose priglausti šunys, katės ir bjauriai keiktis jau išmokytos papūgos gali išpranašauti žmogaus likimą. Iš tiesų, šitokia kalbėjimo seka, – kažką savavališkai praleidžiant ir kažką savavališkai priduriant, – galima sukarikatūrinti net labiausiai archetipinius vaizdinius. Kaip matome iš šio pavyzdžio, ne kiekvienas vaizdinys, taip sakant, pasiduoda modernizacijai, kai kurie iš jų saugo savo prigimtines ribas, o užmojis tokį vaizdinį išplėtoti privalo paklusti tam tikrai ,,logikai“.
Kaip atrodo, anksčiau minėto pasakojimo ,,logika“ reikalauja įsivaizduoti pirmiausiai ne ką kitą, o būtent tvarto, galima sakyti švelniau, tvartelio vidaus aplinką, kur atskirtam įgalinančios būti autonomišku savo prigimtinėje vietoje ribos gyvūnui suteikiamos stebuklinės savybės pranašauti. Kita vertus, kaip jau sakyta, čia nebus kalbama apie tiesą, neminėsime prakartėlės simbolikos, o apsakysime tik visą grožį, operuodami išgrynintais estetiniais simboliais. Kitas dalykas, jog kraštutinai sublimuotai sąmonei gali iškilti, netgi būtinai iškyla klausimas – ar tvartas kaip toks išvis gali tapti estetinės meditacijos objektu, ar tvarto vaizdinys apskritai nepažeidžia grožio kanonų labiausiai akivaizdžiu pavidalu?
Vienas pavyzdys veržiasi į pokalbio erdvę pats savaime, nors aš dar ilgai bandau spyriotis. Tiesa sakant, šis pavyzdys yra gana iliustratyvus, yra tarsi tamtyč sugalvotas, tinkamas mūsų atvejui, jeigu drauge iš tiesų laikysimės nusakytos taisyklės, reikalaujančios bent laikinai už skliaustelių palikti visas verifikacijos pretenzijas.
Daugelis interneto komentatorių ne kartą yra priekaištavę Vytautui Landsbergiui, žinomam Lietuvos politikui, dėl to, jog anas kadaise bylinėjosi dėl teisės privatizuoti jo tėvams priklausiusį pastatą, pavadintą sąlyginai ,,tvarteliu“. Bylinėjosi su visiškai pašaliniu šeimai žmogumi, kuris ilgą laiką naudojosi minėtomis patalpomis. Ne vienas iš komentatorių mano, kad toks žinomo politiko veiksmas nėra labai gražus, dėl to esą Landsbergiui galima prikišti smulkmeniškumą, net išpeikti jį neva dėl gobšumo.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gali būti, kad ir šių eilučių autorius, atkreipęs dėmesį į tokį, tarsi ir atsitiktinį, dar neaišku kaip iš tiesų klasifikuotiną dalyką, skaitytojui pasirodys pernelyg smulkmeniškas. Tačiau, mano akimis žiūrint, ši istorija jau įgijo principo reikšmę. Galų gale nusibodo nesąmonės, kartojamos metai iš metų. Iš tiesų, nejaugi žinomas žmogus vien dėl savo žinomumo neturi turi teisės grįžti į savo vaikystės žemę, į atminties vaizdinio ,,margis ar sargis, pririštas prie malkinės“ meditaciją? Žinia, taip paklausti galėtų kiekvienas jautresnės sielos bendrapilietis, tačiau, antra vertus, už lyriškos intonacijos klausimo drauge slypi sunkiau pastebimas, tačiau daug rimtesnis, beveik valstybinės reikšmės klausimas – kur V. Landsbergis laikytų savo garsųjį arklį, jeigu neturėtų tokio tvartelio?
Apie išmanųjį V.Lansbergio arklį esu viešai bylojęs ir nerimtai pliurpęs ne kartą. Prisimename, kad garbusis politikas, įsikarščiavęs diskusijoje, lemiamais momentais neretai pateikia argumentą, kad tai ar tai neva yra aišku net arkliui. Vis tik čia svarbu nepasiduoti pirmam įspūdžiui, kad toks V.Landsbergio posakis yra nuoroda į kažkokią lengvabūdišką instanciją. Tiesą sakant, čia kalbama apie visažinį, dar daugiau – turintį aiškiaregystės dovaną arklį, taigi neva atsaini V.Landsbergio nuoroda „tai aišku net arkliui“ gali būti traktuojama kaip Sokrato posakio „aš žinau, kad nieko nežinau, o Protagoras ir to nežino“ viena iš parafrazių. Jeigu norite, V.Landsbergio arklys gali būti prilygintas net Delfų orakului. Tai savo ruožtu man leidžia kelti hipotezę, kad nepaprastasis V.Landsbergio arklys yra nužengusio iš herbo Vyčio baltojo žirgo metamorfozė, gyvasis įsikūnijimas su nedidele paklaida. Jeigu tokia prielaida didesniu ar mažesniu laipsniu yra teisinga, toliau nesunku bus padaryti išvadą, kad V.Landsbergio tvartelis įgyja vos ne valstybinės institucijos reikšmę. Būtent čia, o ne kažkur kitur, savo asmeninį asilą pririšęs laiko dabartinis šalies generalinis prokuroras, nuo seno čia savo dienas leidžia VSD sidabrinis grifonas, nerimastingai dūlinėja STT erelis su fakelu (baugu, kad nepadegtų pašiūrės), giliame šešėlyje tūno Dovilės Šakalienės krokodilas (kaip šis egzotiškas gyvūnas pateko į garbingą draugiją – paaiškinsiu vėliau).
Nesunku įsivaizduoti, kad greitai užstosiančių Kūčių naktį V. Landsbegio arklys generalinio prokuroro asilui bandys paaiškinti tai, kokią nešlovę visai šaliai užtraukia prasidėjusios šnipomanijos konvulsijos. Nereikia būti V.Landsbergio arkliu, kad galėtum suprasti, jog labiausiai negerbiamas, šlykščiausias šalies gyventojas nebūtinai yra šnipas. Net ir arkliui aišku, kad šnipai paprastai bando ištirpti pilkoje minioje, nesistengdami atkreipti masinį dėmesį rėksmingomis savo menkystės kompleksų demonstracijomis. Kanopų laižytojui tenka pernelyg didelė garbė pavadinant jį šnipu. V. Landsbergio arklys neabejotinai išsakys savo nuogąstavimus, kad už viso to čia gali slypėti noras trūks plyš skelbti šnipų medžioklės sezono pradžią, galimas daiktas, tokiu būdu pridengiant bjaurias valdžios nesėkmes, nei konkretus reikalas. Nėra žmogaus nei gyvulio Lietuvoje, kuris imtų ir pradėtų gailėtis Algirdo Paleckio, tačiau liūdna patirtis byloja, kad kartą prasidėjusios šnipų medžioklės paprastai turi tendenciją tęstis be pabaigos vis labiau išgalvotais pretekstais.
Koks asilas, – sakys V. Lansbergio arklys, – galėjo sugalvoti formuluotę, kad A.Paleckis yra kaltinimas šnipinėjęs Sausio 13-osios bylos aplinkybes. Tarsi čia būtų kokia nors visuomenei nežinoma valstybės paslaptis, kurią gali išžvalgyti priešo pasiųsti šnipai, išskyrus tą aiškią kaip ryto metas, visiems žinomą tiesą, kad nepriklausomos šalies piliečius, civilius gyventojus užpuolė ir žudė ginkluota iki dantų skeltanagių orda. Tokia formuluotė įneša bjaurias, nesunkiai pritempiamas iki šmeižto dviprasmybes, gali suniekinti laisvės kovotojų ir aukų atminimą.
Kad ir kaip ten būtų, sunku paneigti faktą, kad šiandien mūsų padangėje įtarumo bacila dauginasi su katastrofišku pagreičiu, prasidėjo labiausiai intensyvus nepriklausomybės laikų istorijoje piktavalių kenkėjų paieškos laikotarpis, kai valstybės priešais jau taikomasi pavadinti žmones, kurie bando priešintis Lietuvos miškų nusikalstamam niokojimui ir stoja prieš vasaros viduryje priimtą kretinišką vaiko teisių apsaugos įstatymą bei įsiteisėjusią liūdną praktiką neretai be didesnio preteksto paimti vaikus iš šeimų valstybės vardu.
Dovilė Šakalienė neseniai apsipylusi ašaromis TV ekrane guodėsi dėl to, kad jos nemyli Lietuvos žmonės, rašo nepagarbius ar net grasinančius atsiliepimus komentarų rubrikose. Drąsiai sakau, kad tai krokodilo ašaros, nes ta pati jautrioji D.Šakalienė jau su nudžiūvusių ašarų veido mimika, be jokio konfūzo aiškina, kad jos oponentai ir kontroversiškojo vaikų teisių įstatymo kritikai dirba priešiškų Lietuvai šalių specialiųjų tarnybų naudai. Kaip atrodo bent man, taip kalbėti gali tik žmogus, kuris jau negrįžtamai yra pasiklydęs padugniškumo rūkuose.
Seimo narė Dovilė Šakalienė. ELTA nuotr.
Kaip atrodo, V.Landsbegio arklys garsiai išsakys savo nerimą, kad valstybei užtraukia didžiulį pavojų tai, jog VSD vadas, kaip rodo jo gudragalviški pasisakymai spaudoje, tapatina valstybę su valdžia. V.Landsbergio arklio žodžiais tariant, jeigu viskas klostysis ir toliau ta linkme, kitų Kūčių metu valstybinės reikšmės tvartelyje kriuksės tik kiaulių banda be pretenzijų į žmogui suprantamos kalbos artikuliacijas net ir stebuklinę naktį.
Garsus rusų filosofas emigrantas Nikolajus Berdiajevas, apeliuodamas į man nežinomus ezoterinius šaltinius, yra išsakęs tokią tezę, jog esą gamta yra ne kas kita, bet pažemintas rojus. Kadangi šis teiginys tiesiogiai nesisieja nė su vienos konfesijos dogminiais pagrindais, leiskite jį traktuoti kaip savotišką išbandymą vaizduotei. Šiaip ar taip, šiuo atveju ,,išvarymo iš rojaus“ vaizdinys neįpareigoja manyti, jog kažkas kažkuriuo momentu privalėjo išvykti iš taško A į tašką B. Gamta esą yra tas pats rojus, tik kitame statuse, yra su žmogaus nuopuoliu pažeminta aplinka. Kita vertus, tas pats Berdiajevas teikia pastabą, leidžiančią užaštrinti vaizduotę naujais iššūkiais. Esą kažkuris iš šventųjų yra atpasakojęs savo viziją, kad į žmogaus pasmerkimą minėto išvarymo situacijoje atskiros gyvūnų rūšys (tarkime, jog tai buvo neįsivaizduojamo pavyzdžio konfigūracijos gyvūnas-idėja) reagavo skirtingai: vieni gyvūnai žmogų be galo barė, bjauriai koneveikė, rodė jam savo panieką ir pasišlykštėjimą, kiti – bandė užsistoti, užjausti. Neva dabar, šioje ašarų pakalnėje žmogus vis dar atpažįsta šį įvykį būtent savąja grožio pagava gamtos akiratyje.
Vienos gyvosios gamtos apraiškos žmogui iš tiesų yra nesimpatiškos, šleikščios, pavyzdžiui, lipnios kirmėlės, gleivėti šliužai, kažkokie šūdvabaliai ir pan. Tai esą ir yra minėti kaltintojai, piktžodžiautojai. Savo ruožtu, reikia manyti, visas gamtos grožis, margaspalviai sparnuočių būriai, gražiausios jų trelės dar ir dabar teisina žmogų.
Kokerspanielis Kikas. Slaptai.lt nuotr.
Kita vertus, čia mano vaizduotė, teisėtai ar neteisėtai, įsikiša piešdama savuosius pavyzdžius, įpareigodama įsižiūrėti į mūsų likimo bendrakeleivius. Ką čia matome? Lyg ir kažkam priekaištaudamas kinkavo galvą tuomet senasis arklys, kol jo širdį iš karto užliejo kraujas. Galime spėti, kad užsistodamas žmogų labiausiai triukšmavo, nerimavo, draskėsi šuo. Katinėlis visai pasimetęs sukosi apie kojas…
Užgavėnės Mokytojų namų kiemelyje. 2013-ieji. Vytauto Visocko nuotr.
Statistikos departamento duomenimis, pernai, nuo sausio iki gruodžio, iš Lietuvos jau emigravo daugiau nei 54 tūkst. gyventojų. Anot Lietuvių etninės kultūros draugijos, gyventojų emigraciją lemia ne tik finansinės priežastys, bet ir silpnėjanti tautinė savimonė. Tautinę savimonę formuoja etninė kultūra, tuo tarpu Lietuvoje jai skiriama vis mažiau dėmesio. Seime vykusioje konferencijoje pristatytas Lietuvos kultūros tarybos dalinai remtas draugijos tyrimas, atskleidęs kylančią grėsmę šalies kultūros tradicijų ir tapatybės išsaugojimui, būtinybę keisti situaciją švietimo sistemoje bei užtikrinti teisės aktų įgyvendinimą.
Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas, šio tyrimo vadovas dr. Vytautas Tumėnas sako, kad mūsų etninė kultūra yra ne tik tradiciniai bendravimo papročiai, liaudies dainos, šokiai, žaidimai, tautosaka, bet ir tokios šventės kaip Kūčios, Vėlinės, Užgavėnės, taip pat tradiciniai amatai, tautodailė, liaudies medicina, astronomija, etnoarchitektūra ir kt. „Etninė kultūra – pagrindas, jungiantis dabarties kartas su tėvų bei protėvių palikimu. Kai visa tai pamirštama, susidariusią tuštumą bandoma užpildyti kitų kultūrų tradicijomis“, – atkreipia dėmesį dr. V. Tumėnas.
Užgavėnės. Vytauto Visocko nuotr.
Dr. V. Tumėno teigimu, nebesijaučiant tautos ir gimtinės dalimi, kilus finansinėms ar kitoms problemoms, žmogui nebelieka prasmės rūpintis savo šalies kultūra ar ekonomika, tampa daug lengviau emigruoti į kitas šalis, tikintis didesnio atlygio. Įsivaizduojama, kad svečių šalių aplinka, gyvenimo sąlygos patrauklesnės nei Lietuvos.
Pastebima, kad šalyse, kuriose yra monarchijos, tokiose, kaip Anglija, tradicijų išlaikymui skiriamas ypatingas dėmesys. Pavyzdžiui, Norvegijoje tautinis kostiumas yra demokratijos simbolis. Šioje šalyje įprasta daugeliui, taip pat ir karališkai porai, tautinį drabužį dėvėti per valstybės šventę. Pasaulyje yra nemažai sėkmingų pavyzdžių, kaip per kalbą ir kultūros tradiciją puoselėjimas tautinis tapatumas – nuo darželių iki aukštųjų mokyklų.
Lietuvos teisėkūroje etnokultūrai taip pat skiriama dėmesio: būtinybė moksleiviams suteikti etninės kultūros pagrindus jau daugelį metų įtvirtinta Švietimo įstatyme. Pagal Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą „etninė kultūra yra tautos būties, išlikimo ir tvirtumo esmė, nacionalinės kultūros pamatas“. Be to, visai neseniai Nacionalinio saugumo strategijoje visuomenės identitetas įvardintas kaip prioritetinis uždavinys, siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą.
Tiesa, tikrovėje šie prioritetai nėra įgyvendinami. Draugija atliko tyrimą, kurio viena dalis – moksleivių apklausa. Jos rezultatai atskleidė etninės kultūros ugdymo spragas bendrojo lavinimo mokyklose. Lyginant 2016 m. abiturientų apklausos duomenis su identiška apklausa, atlikta 2002 m., paaiškėjo, kad etninės kultūros pamokų sumažėjo dvigubai. Šias specializuotas pamokas pakeitė chaotiška, menkai reglamentuota etninės kultūros integracija į kitus dalykus. Net penktadalis moksleivių abiejose apklausose tvirtino, kad etnokultūrinis ugdymas mokykloje iš viso nevyksta. Taip pat moksleiviai pasisakė norį, kad mokymas būtų aktyvesnis.
Šv. Velykų diena Vinco Kudirkos aikštėje. Vytauto Visocko nuotr.
Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė Dalia Urbanavičienė sako, kad dabartinę situaciją nulėmė tai, jog Lietuvoje buvo įtvirtintas pasirenkamasis etnokultūrinis ugdymas arba galimybė rinktis etninės kultūros integravimą į kitus dėstomus dalykus. „Mokykloms lengviau pasirinkti etninės kultūros integraciją ir minimaliai, paviršutiniškai ją pritaikyti nespecializuotose pamokose. Tai suteikia galimybę sutaupyti atsisakant etnologo etato. Etninės kultūros ugdymui mokyklos stokoja muzikos instrumentų, tautinių drabužių ir kitų priemonių. Taip smukdoma moksleivių tautinė savimonė – jiems darosi sunku suvokti, ką, apskritai, reiškia Lietuvos etninė kultūra“, – sako D. Urbanavičienė.
Vėlinės. Vytauto Visocko nuotr.
Pasak dr. V. Tumėno, grėsmė kyla net ir UNESCO paveldu pripažintai kryždirbystei, sutartinėms ir pan. „Etninės kultūros globos pagrindų įstatyme įtvirtinta būtinybė Lietuvos etninę kultūrą puoselėti. Deja, šiandien turime pripažinti, kad ilgalaikio strateginio planavimo, siekiant išlaikyti nykstančius etninės kultūros elementus, nėra. Nėra vykdoma nuolatinė stebėsena, per menkai analizuojama tolesnė raida, stiprybės ir kylančios grėsmės. Globos priemonės įgyvendinamos fragmentiškai, todėl nėra reikšmingesnių rezultatų. Visa tai galiausiai etninę kultūrą Lietuvoje verčia menkaverte, neperspektyvia sritimi, akivaizdžiai stokojančia prestižo“, – tikina dr. V. Tumėnas.
Lietuvos etninės kultūros turtai yra didžiuliai. Visgi tikėtis, kad jaunoji karta pati savaime ims domėtis papročiais, jų reikšmėmis ir pradės dainuoti sutartines, šokti arba meistrauti, būtų naivu. Tyrėjai atkreipia dėmesį į būtinybę šiuos iššūkius spręsti strategiškai ir kompleksiškai. Čia būtinas ir ekonominis mąstymas. Etninė kultūra neturėtų virsti puoselėjama vien pavienių asmenų neatlyginamu pasiaukojimu. Valstybės ir savivaldos valdymo institucijose būtinai turėtų dirbti kompetentingi etninės kultūros profesionalai. Etninės kultūros pamokoms būtina rasti vietos bendrojo ugdymo mokyklose, rengti etninės kultūros mokytojus, stiprinti ir kitų dalykų mokytojų kompetencijas, daugiau dėmesio skirti etnokultūrinei popamokinei veiklai, įtraukti į tradicinių papročių renginius ne tik moksleivius ir mokytojus, bet ir tėvus bei vietos bendruomenę.
Šv.Velykos. Vyt.Visocko nuotr.
Lietuvių etninės kultūros draugijos atliktame moksliniame tyrime pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į etninei kultūrai svarbių valstybės teisės aktų bei požiūrio į etninę kultūrą kitimą vidurinėse mokyklose analizę. Atliekant tyrimą, buvo vykdomos apklausos, vienoje iš jų 2016 m. buvo apklausti 317 abiturientai iš 14 Lietuvos mokyklų, duomenys palyginti su analogišku tyrimu, atliktu 2002 m., kai buvo apklausti 343 abiturientai iš 16 šalies mokyklų.
Lietuvių etninės kultūros draugija yra visuomeninė organizacija, įkurta 1989-aisiais.
Draugija plečia savo veiklą ne tik populiarindama ir kaupdama etninės kultūros vertybes, bet ir siekdama, kad lietuvių etninės kultūros globa taptų Lietuvos valstybės politikos prioritetu, gindama etninės kultūros srityje dirbančių pedagogų, folkloro ansamblių, klubų ir kitų kolektyvų interesus, bendradarbiaudama su kitomis panašių tikslų siekiančiomis Lietuvos ir užsienio organizacijomis.
Kažkodėl vis prisimenu tą vakarą prieš keletą metų. Štai ji sėdi, maskatuodama laisva koja, jai gal penkeri. Parduotuvėje karšta nuo akinančių lempų, megzta, baltai raštuota kepurė su bumbulu pamesta ant suolo. Gelzgani plaukai išsipešę iš kasyčių.
Mama, priklaupusi kaip bažnyčioj, matuoja batuką, tokį mėlyną su baltu kailiniu apvadėliu, žieminį. Vargsta su užtrauktuku, plaukai nuo karščio sulipę ant pakaušio. Pilkas paltas nesiglamžantis, užklojęs vėduokle grindis aplinkui. Aiškiai iš padėvėtų.
Palauk, aš tuoj, baik duotis. Sugrubę nuo darbo rankos gražiais pirštais lygina kojinytę, apauna antrą. Sunkiai, remdamasi delnais į grindis atsistoja – dar nesena, veidas paraudęs nuo įtampos. Pavaikščiok, ar nespaudžia – nulekia prie veidrodžio, parlekia, vėl nulekia.
Mama, ar tikrai nupirksi? Čia tokie, kaip Aistės! Ar galėsiu namie su jais būti? Ar tikrai užteks Kalėdų Senelio pinigų? Ar tėtis vakare tikrai tikrai atvažiuos? Ar galėsiu Aistę vakare prie eglutės pasikviesti?
Buvo knygynas su krūvomis nupigintų knygų, dešimtukas perkamiausio niekalo ant storo popieriaus, kava ir naujienų ekranėlis už stiklo slenkant miniai. Sutikom jas eidami prie mašinos. Nieko daugiau ir nenusipirko.
Ji nešėsi batų parduotuvės krepšį, kuris beveik vilkosi žeme, pavargusi ir išdidi. Prisiminiau savo pirmus tikrus žieminius. Vargiai jos bepaėjo ir nieko nekalbėjo, bet jų akys švietė. Tą vakarą pamačiau jų stalą su žvake, eglutę ir tėtį, kuris neateis.
Šiandien vėl buvo miestas, žmonės ir gruodžio lietus. Štai vaiko kojytės atšlepsi grindimis ir koks jis lengvas, kai prisiglaudžia. Štai mylimieji išjungia šviesą, namai užtemsta ir kambariai prisipildo kvėpavimo. Ir nieko daugiau nėra. Šios valandos praeis, ir pasauliai, ir šitie debesys, bet mes niekada nepraeisim.
Palaiminti šįvakar, kurie susikabina už rankų ir pažiūri vienas kitam į akis. Turim vienas kitą ir nieko daugiau neturėsim, ir nieko daugiau mums nereikia. Mūsų nereikia laiminti – mes patys galim Tave palaiminti.
Šį vakarą visi susirenka prie stalo, net jei tu visiškai vienas. Ir kiekvienas pajunta Šviesą, kuri gimė šiandien ir gyvena tarp mūsų. Dabar mes amžini. Tamsa supa mus, bet ji mūsų nenugalės.
Neperku ir neskaitau popierinės spaudos (išskyrus kai kuriuos žurnalus). Prieš šventes sūnus parnešė savaitgalio „Lietuvos rytą“.
Bevartant užkliuvo antraštė: „Tikri lietuviai per Kūčias turėtų maukti alų“. Taip pavadintas šio laikraščio korespondento Artūro Jančio interviu su lietuvių etnologu, mitologu, regiotyrininku, humanitarinių mokslų daktaru, Jono Basanavičiaus premijos laureatu (2016) Dainiumi Razausku. Negali būti! Žiniasklaida, ypač bulvarinė, mėgsta sensacingas antraštes, dažnai neatspindinčias taip pavadinto teksto.
Panašiai atsitiko ir šį kartą.
Lietuvos ryto numeris, kuriame iškraipytos Dainiaus Razausko mintys.
1) Be mano žinios visas pokalbis pavadintas „Tikri lietuviai per Kūčias turėtų maukti alų“. Aš taip ne tik nebuvau sakęs, bet net panašios minties mano atsakymuose nėra! Gal net visai priešinga…
2) Iškart po pavadinimo įdėta paryškinto šrifto pastraipa: „Į Lietuvą su valstiečiais grįžta ir pagonių mados. Kaip pagoniškai derėtų atšvęsti didžiąsias žiemos šventes? Baltų kultūros tyrinėtojas Dainius Razauskas teigia, kad tokios šventės smarkiai nuviltų blaivybės garbintojus“. Aš taip neteigiau, ir šios pastraipos mano atsakymuose išvis nėra!
3) Po jos, prieš pateikiant žurnalisto man užduotus klausimus ir mano atsakymus į juos, įterpra dar viena pastraipa: „Kaip atrodė autentiškos baltų žiemos šventės, kai dar nebuvo silkės, o to meto kunigaikščiai nedidino alaus kainų? „Bent jau alus ant stalų liejosi laisvai“, – sakė žymusbaltų kultūros tyrinėtojas, rašytojas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto profesorius 56 metų D. Razauskas“.“ Aš nesakiau nei taip, nei išvis kaip nors panašiai! Ir šios pastraipos mano atsakymuose vėlgi nėra, taip pat kaip ankstesnės. Vadinasi, ir pavadinimas, ir pirmosios dvi pastraipos, nors mano vardu, – ne mano! Negana to, jos tiesiog priešingos tam, ką aš mėginau pasakyti vienintelėje vietoje užklaustas apie alų!
Laimei, internetinėje svetainėje alkas.lt perskaičiau šį D.Razausko paneigimą ir visą tikrą jo interviu, be iškraipymų ir prirašymų.
Mano pasipiktinimą, nusivylimą tokia žiniasklaida galima nusakyti šiais mokslininko žodžiais:
Be to, dienraštis „Lietuvos rytas” – kadangi tyčia tiesą pateikia pramaišiui su netiesa (tarsi geriamasis vanduo iš čiaupo bėgtų atmieštas srutomis) – savo pavadinimu teršia ir niekina Lietuvos vardą. Iš tikrųjų jis tik savanaudiškai „prisitrynė“ prie Lietuvos vardo, užsiropštė ant jo kaip erkė čiulpti ir nuodyti kraują. Todėl visiems, kam Lietuvos vardas brangus, siūlau šio dienraščio nebeskaityti. Jei tik išvis koks mulkis jį dar skaito…
Kietai pasakyta. Kartais net tokius tekstus, atmieštus srutomis, reikia skaityti, kad suprastum, kaip žemai gali kristi mūsų žiniasklaida, prisidengusi Lietuvos vardu, užsiropščiusi „ant jo kaip erkė“. Man regis, laikraščio korespondento Artūro Jančio atsiprašymo šiuo atveju nepakanka. Atsiprašyti turėtų pats ponas Gedvydas Vainauskas. Atsiprašyti ir tikrąjį D.Razausko interviu paskelbti kaip vedamąjį. „Lietuvos ryto“ žurnalistai turėtų kaukti iš gėdos. Ir ne tik per Kūčias. Juk nedaug trūko, kad apie lietuvių ikikrikščioniškąją kultūrą ir mitologą D.Razauską mažiau išprusęs skaitytojas būtų susidaręs klaidingą nuomonę. Daugeliui ta nuomonė tokia ir liko. Atrodo, to ir siekta.
Mieli Lietuvos žmonės, Kūčių vakaras mums dovanoja vertingiausias dovanas – brangiausių žmonių artumą, namų šilumą ir ramybę.
Jų vertas kiekvienas.Tai geriausias atlygis už nueinančius metus, visiems drauge laukiant Kalėdų ryto.
Jis ateina linkėdamas išsaugoti nuoširdų rūpestį vieni kitais, supratimą ir palaikymą. Kad būsimi darbai būtų lengvesni, tikslai – greičiau pasiekiami, o kelias į juos – aiškesnis.
Būkime šiame kelyje ne tik bendrakeleiviai, bet ir bendraminčiai.
Pasidalinkime šventiniu džiaugsmu, kad geriausi linkėjimai būtinai išsipildytų.
Visiems – šviesių, linksmų šventų Kalėdų!
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Respublikos Prezidentė.
Šiais laikais Naujuosius metus pasitinkame triukšmingais šūksniais ir gausiais petardų ir fejerverkų sprogimais.
O kaip Naujuosius metus pasitikdavo mūsų kaimo senoliai? Kokie būdavo šios šventės papročiai? Apie tai mums pasakoja etnologas ir Lietuvos edukologijos universiteto profesorius Libertas Klimka.
Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimas šalies žmonėms šv. Kalėdų proga
Mieli Lietuvos žmonės, tegul šis Kūčių vakaras suteiks ramybės Jūsų namams. Tegul juos apgaubia šiluma, jaukumas ir dėkingumas, kad šįvakar vėl galime sėsti prie Kūčių stalo su artimais žmonėmis. Padėkokime vieni kitiems už viską, ką šiemet padarėme gero. Palinkėkime santarvės ir šeimose, ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje.
