Kunigai jėzuitai Jonas Boruta SJ (kairėje) ir Antanas Gražulis SJ (dešinėje), atvykę aplankyti kun. Sigito Tamkevičiaus SJ tremtyje. Tomsko sr. Krivošeino raj. Staro-Sainakovo k. 1988 m. birželio mėn. Iš svetainės lkbkronika.lt

Arvydas Gelžinis, LGGRTC istorikas

Antanas Gražulis gimė 1952 m. balandžio 28 d. Alytaus r. Mankūnų k. Monikos ir Antano Gražulių gausioje penkiolikos vaikų šeimoje.

Trys šios šeimos sūnūs tapo kunigais. 1978 m. A. Gražulis baigė Kauno kunigų seminariją. 1979 m. įstojo į pogrindinį jėzuitų ordino noviciatą Bijutiškyje (Molėtų r.), po kelerių metų tapo jėzuitų vienuolijos nariu. 1978–1988 m. buvo vikaras Prienuose, Alytuje, 1988 m. – Sangrūdoje (Marijampolės r.). 1978 m., paskirtas vikaru į Prienus, iš karto pradėjo darbą su jaunimu ir šeimomis. Rengė sovietinės valdžios draudžiamus jaunimo susirinkimus, rekolekcijas, katechezės pamokas, tautinių ir religinių švenčių minėjimus. Jaunimo susitikimus ne kartą išvaikydavo sovietiniai pareigūnai. Dėl to kai kurie susitikimai buvo organizuojami Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje. Šioje veikloje dalyvavęs jaunimas vykdė ir aktyvią antisovietinę veiklą – Vasario 16-osios proga slapta iškeldavo trispalves, rinkdavo parašus po įvairiais protesto pareiškimais, talkino naktimis statant kryžius.

Vėliau kunigaudamas Alytaus ir Sangrūdos parapijose kun. A. Gražulis taip pat organizavo katalikiško jaunimo religinį ir patriotinį švietimą.

Nuo 1978 m. kun. A. Gražulis rinko medžiagą pogrindinei spaudai, su kitais daugino ir platino „Aušrą“, „LKB kroniką“, „Tiesos kelią“ ir kitus pogrindinius periodinius leidinius bei religinę literatūrą. Nuo 1983 m. kun. Jonui Borutai SJ padėjo organizuoti „LKB Kronikos“ spausdinimą, aprūpindavo reikiama technine įranga – rašomosiomis mašinėlėmis, šriftu, nes tai dėl konspiracijos reikėdavo dažnai keisti.

Rūpinosi parengtų perduoti į Vakarus „LKB Kronikos“ mikrofilmų slėpimu suvenyruose, kurie būdavo perduodami į Lietuvą atvykstantiems JAV lietuviams. Pogrindžio leidiniui „Aušra“ parūpindavo popieriaus. Didelį dėmesį skyrė religinei spaudai. Savo tėviškėje, tėvų sodyboje, įkūrė pogrindinę spaustuvę. Čia kun. A. Gražulio rūpesčiu pogrindžio sąlygomis 10 000 egz. tiražu išleistas tikybos vadovėlis – katekizmas „Tikybos pirmamokslis“. Kardinolo Sigito Tamkevičiaus teigimu, anuo metu tokie katekizmai buvo ne mažiau svarbūs už antisovietinę literatūrą, nes ugdė ateities Lietuvą.

Kun. Antanas Gražulis. 1982 m. Iš svetainės lkbkronika.lt

1983 m. areštavus ir įkalinus Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto (toliau – TTGKK) narius kunigus A. Svarinską ir S. Tamkevičių, buvo sustabdyta vieša šio komiteto veikla. Tuomet kunigai J. Zdebskis ir A. Gražulis organizavo analogišką pogrindinį komitetą. Šio komiteto susirinkimuose be jų dalyvaudavo kunigai Gvidonas Dovidaitis, Petras Dumbliauskas Jonas Boruta ir Lionginas Kunevičius. Pogrindinio TTGKK nariai susirinkę aptardavo „LKB Kronikos“ ir „Aušros“ leidybos, jos perdavimo į Vakarus problemas. Taip pat buvo rengiami pareiškimai pogrindinio TTGKK vardu ir pasirašant slapyvardžiais siunčiami sovietų valdžiai. Su šiuo pogrindžio komitetu kun. A. Gražulis pasirašė keliolika pareiškimų dėl tikinčiųjų teisių pažeidimų, taip pat aktyviai dalyvavo disidentų teismuose, išreikšdamas jiems palaikymą.

Sovietinė valdžia prieš kun. A. Gražulį vykdė aktyvią šmeižto kampaniją, jį persekiojo ir baudė, LSSR KGB labai aktyviai jį sekė ir rinko įkalčius prieš jį. Iš pradžių jam buvo užvesta operatyvinio patikrinimo byla. 1980 m. KGB agentai pranešė, kad A. Gražulis savo namuose turi paskutinį „LKB Kronikos“ numerį. 1980 m. sausio 26 d. fiksuotas A. Gražulio apsilankymas Birštone pas Povilą Buzą, kur veikė nelegali spaustuvė. 1980 m. vasario 16 d. buvo iškrėsta kun. A. Gražulio mašina ir rasta 12 kg tipografinio šrifto. Po dviejų dienų buvo atlikta krata kunigo bute ir paimta 12 numerių pogrindžio leidinio „Tiesos kelias“ bei kita spausdinta ir rankraštinė medžiaga. KGB pareigūnai nustatė, kad kai kurie iš A. Gražulio konfiskuoti rankraščiai buvo publikuoti „LKB Kronikoje“ Nr. 41. Tolesnei kun. A. Gražulio pogrindžio veiklos operatyvinei dokumentacijai ir įrodymų paieškai buvo paskirti trys KGB agentai. 1980 m. gegužės 7–8 d. Prienų vikaras kun. A. Gražulis buvo tardomas Vilniaus KGB tardytojų.

Už religinę ir tautinę veiklą kun. A. Gražulis buvo baudžiamas administracinėmis baudomis, 1983 m. vėl tardomas KGB rūmuose Vilniuje. 1983 m. rugsėjo 8 d. Prienų prokuratūroje oficialiai įspėtas dėl gresiančios baudžiamosios atsakomybės. KGB pareigūnai jam užvedė operatyvinio tyrimo bylą, suteikė slapyvardį Lunatik. KGB dokumentuose jis vadintas kunigu ekstremistu. Taip pat prieš jį buvo vykdoma aktyvi šmeižto kompanija. Tačiau nuo sovietinės valdžios persekiojimo kun. A. Gražulį labai aktyviai gynė Prienų tikintieji, kurie po protesto pareiškimais dėl savo parapijos kunigo persekiojimo surinkdavo maždaug po 1500 parašų. 1987 m. Alytaus r. laikraštyje „Komunistinis rytojus“ išspausdintame straipsnyje kun. A. Gražulis kaltinamas tarybinių įstatymų pažeidinėjimu bei antitarybinių nuotaikų kurstymu. Protestuodami alytiškai parašė pareiškimą, kur pareikalavo, kad redaktorius atšauktų minėtą straipsnį, po pareiškimu pasirašė 1609 asmenys. Kun. A. Gražulio pavardė figūravo 1987 m. KGB iškeltoje baudžiamojoje byloje dėl „LKB Kronikos“ leidybos ir platinimo. Ši byla, prasidėjus Sąjūdžiui, nutraukta 1988 m. birželio 29 d.

Kun. Antanas Gražulis

Nuo 1989 m. kun. A. Gražulis SJ buvo Lietuvos skautų dvasios tėvas, Vilniaus arkikatedros vikaras, Lietuvos kariuomenės pirmasis kapelionas, Vilniaus mokyklų tikybos mokytojas. Grąžinus Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčią tikintiesiems, nuo 1991 m. buvo jos kunigas rezidentas. Aktyviai dalyvavo 1995 m. atkuriant Vilniaus jėzuitų gimnaziją, iki 2003 m. buvo šios gimnazijos direktorius. Nuo 2003 m. Čikagoje (JAV) buvo Šiaurės Amerikos jėzuitų Lietuvos ir Latvijos provincijos rezidencijos vyresnysis, jėzuitų bažnyčios prefektas, lituanistinės mokyklos kapelionas, Maironio mokyklos Lemonte (Ilinojaus valstija) mokytojas. Nuo 2017 m. Kulautuvos ir Paštuvos (Kauno raj.) parapijų klebonas.

Kun. A. Gražulis 1992 m. birželio 10 d. apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, 2000 m. birželio 30 d. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 2010 m. kovo 24 d. jam suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas.

2022.04.28; 16:30

Peiliai. Slaptai.lt nuotr.

Nica, balandžio 24 d. (dpa-ELTA). Bažnyčioje Pietų Prancūzijos Nicos mieste greičiausiai nestabilios psichikos vyras peiliu sunkiai sužalojo kunigą. Dvasininko gyvybei pavojus negresia, sekmadienį pranešė vidaus reikalų ministras Géraldas Darmaninas.
 
Policijos duomenimis, išpuolis įvykdytas per rytines mišias Saint-Pierre-d’Arène bažnyčioje miesto centre netoli pakrantės promenados. Veikiausiai nestabilios psichikos užpuolikas sulaikytas. Be to, sužeista viena vienuolė.
 
Nicos meras Christianas Estrosis teigė intensyviosios terapijos skyriuje kalbėjęs su kunigu ir sužeista vienuole. Nepaisant dramatiško incidento, dvasininko būklė esą yra gera. Anksčiau neteistas užpuolikas kelis kartus dūrė kunigui 7 cm ilgio peiliu. Po atakos šoko ištiktiems tikintiesiems suteikta psichologinė pagalba.
 
Pasak Pajūrio Alpių departamento prefekto Bernard‘o Gonzalezo, užpuolikas buvo gydytas psichiatrijos klinikoje. Tačiau jis nebuvo žinomas kaip nusikaltėlis ar radikalizavęsis. Todėl pareigūnai kol kas nemano, kad tai galėjo būti ekstremistinis nusikaltimas.
 
Prieš pusantrų metų Nicoje iš Tuniso kilęs užpuolikas Dievo Motinos katedroje peiliu mirtinai subadė tris žmones. Ši ataka buvo įvardyta kaip teroro aktas.
 
Rasa Strimaitytė (ELTA)
 
2022.04.25; 03:00

Algis Uzdila, šio teksto autorius
Vaivorykštės spalvos. EPA-ELTA nuotr.

Kun. A. Toliatas prašė pagalvoti prieš balsuojant dėl skelbiamos konvencijos – leisti ar drausti vienlyčiams žmonėms gyventi drauge. Ir kokių rūsčių kritikos žodžių susilaukė visai iš pagarbos, rodytųsi, vertų žmonių. Būkime, kokių norime, pažiūrų, bet kultūra turėtume pasižymėti visi. Rėksniai pamiršta, kad biologija neturi nieko bendro nei su politika, nei su pasaulėžiūra, nei su požiūriais į žmonių bendravimą.

Žodis „šeima“ yra giminingas su rusų „siemjja“, siejasi ir su ide *keim- < *koim-, kas mūsų kalboje atliepia kaimą. Lenkai atvirai ją įvardija – „rodzina“ (tarytum „gymė“). Reik manyt, kad „šeima“ semantiškai siejasi ir su daiktavardžiu „sėmenys“ ar „sėkla“, rus. „siemia“. Šiaip ar taip, šeima yra ta visuomenės ląstelė, kurioje gimsta vaikai. Ir joje gimusią naują gležną gyvybę reikėjo juridiškai ir rituališkai apsaugoti.

Rėkim, kiek įmanydami – nei du vyriškiai, nei dvi moterys vaikų nepagimdys. Tai nereiškia, kad toks dvinaris derinys negali drauge gyventi. Tegu gyvena. Bet netvirkinkim kalbos. Tai ne šeima. Bandykime tą dvinarį organizmą įvardinti „telkme“ ar kaip nors kitaip, suteikime jų bendrystei teisinį pagrindą, bet juokinga būtų reikalauti, kad kunigas ar valstybės atstovas juos įžadais suburtų. Vardan ko tie įžadai saugoti ištikimybę? Nebent laisvės varžymui. Jie patys sau ją gali pasižadėti.

O turtiniai sandoriai tarp asmenų ir taip gali būti sudaromi. Dėl ko kelkti skandalą?

2021.02.26; 07:20

Prancūzijos specialiosios pajėgos. EPA – ELTA nuotr.

Šeštadienį Prancūzijos Liono mieste nupjautavamzdžiu šautuvu ginkluotas užpuolikas sunkiai sužalojo graikų stačiatikių kunigą, praneša naujienų agentūra AFP.
 
Anoniminis šaltinis policijoje teigė, kad į 52 metų kunigą Nikolaosą Kakavelakį šauta šeštadienį popiet, kai jis uždarė savo bažnyčią Lione. Kunigas nugabentas į ligoninę sunkios būklės.
 
Užpuolikas iš įvykio vietos pasišalino, tačiau Liono miesto prokuratūra pranešė, kad jis buvo sulaikytas.
 
„Asmenį, kuris atitiko liudininkų duotą apibūdinimą, sulaikė policija“, – sakė prokuroras Nicolasas Jacuetas. Jis pridėjo, kad sulaikymo metu įtariamasis ginklo neturėjo.
 
Su tyrimu susipažinę šaltiniai teigia, kad kunigui šauta du kartus į krūtinę iš arti.
 
Šūvius girdėjo pro šalį važiavę policijos pareigūnai ir liudininkai, pastarieji matė iš įvykio vietos bėgantį žmogų.
 
Išpuolio motyvai kol kas nežinomi, tačiau prokuroras sako, kad neatmetamos jokios versijos.
 
Vidaus reikalų ministras Geraldas Darmaninas po išpuolio sušaukė pasitarimą Paryžiuje.
 
Graikijos stačiatikių Bažnyčios vadovas, Atėnų ir Visos Graikijos arkivyskupas Jeronimas II, pasmerkė išpuolį sakydamas, kad tai „siaubas, kuris nepaiso žmogiškos logikos“.
 
„Netolerantiški ir fanatiški ekstremistai, smurto ir mirties fundamentalistai naudoja religiją kaip kulką, kurią nutaiko į laisvės širdį, ypač į kitų žmonių tikėjimo laisvę“, – jis sakė žurnalistams Atėnuose.
 
Išpuolį pasmerkė Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charlesas Michelis ir Europos Parlamento pirmininkas Davidas Sassoli.
 
Nusikaltimas įvykdytas Prancūzijoje tvyrant įtampai po to, kai ketvirtadienį Nicos bažnyčioje buvo nužudyti trys žmonės, o spalio mėnesį mokytojui buvo nupjauta galva po to, kai jis mokiniams parodė musulmonų pranašą Mahometą vaizduojantį piešinį.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.02; 03:00

Kunigas Vaclovas Aliulis MIC. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kunigas Vaclovas Aliulis MIC – reikšminga Sąjūdžio, Lietuvos kultūros, Katalikų Bažnyčios asmenybė. Kokį jo gyvenimą, veiklą atsimena bendražygiai? Ką mums šis kunigas intelektualas gali reikšti šiandien? Apie visa tai pasakoja ką tik pasirodžiusios knygos „Netituluotas Bažnyčios ambasadorius: atsiminimai apie kunigą Vaclovą Aliulį MIC“ („Magnificat leidiniai“) rengėja ir sudarytoja dr. Dalia Čiočytė.

Kodėl kunigą Vaclovą Aliulį MIC knygoje pavadinote netituluotu Bažnyčios ambasadoriumi? Kas slypi už šio pavadinimo?

Pavadinimas nurodo šios knygos koncepciją. Ją suformuluočiau taip: kunigas Vaclovas Aliulis MIC neturėjo aukštų bažnytinių titulų, tačiau buvo labai įtakingas, – iš esmės tapęs Bažnyčios ambasadoriumi Bažnyčios ir valstybės, Bažnyčios ir kultūros santykių plotmėje. „Netituluotas ambasadorius“ – tai ambasadorius, nors ir ne formaliąja, tačiau esmine prasme.

Svarbiausia ambasadoriškoji V. Aliulio misija vykdyta pačioje Lietuvoje, formuojant dvasininkų dialogą su pasauliečiais Katalikų Bažnyčioje, o ir visos Katalikų Bažnyčios dialogą su netikinčiaisiais, indiferentais ir kitais, kitokiais ne katalikais. Daugelis nuo tikėjimo nutolusių kultūros žmonių sovietmečiu nustebdavo sutikę V. Aliulį: štai kunigas, su kuriuo galima įdomiai, prasmingai ir laisvai kalbėtis.

Dr. Dalia Čiočytė. Gretos Skaraitienės (Žmonės) nuotr.

Kunigas Vaclovas Aliulis MIC, puikus diplomatas, susikalbėdavo net ir su okupacinės valdžios žmonėmis. Atstovaudamas Bažnyčiai santykiuose su Lietuvos komunistų partijos veikėjais V. Aliulis sugebėdavo ir nesileisti į ideologinius / politinius kompromisus, ir elgtis laisvai, kartais netgi bičiuliškai. Atsimenu štai tokį vaizdą: Sąjūdžiui dar tik pirmuosius žingsnius žengiant, vyksta piketas prie LKP CK būstinės dėl katalikų spaudos laisvės, o situacijos centre ant sceną primenančios pakylos Vaclovas Aliulis (vienas piketo organizatorių) ir LKP CK organizacinio partinio darbo skyriaus vedėjas Vladimiras Beriozovas linksmai draugiškai šnekučiuojasi.

Kunigo Vaclovo diplomatija Bažnyčiai yra laimėjusi daug. Jo laikysenos galantiškumas, taupi svari argumentacija, – pagrįsta įstatymų, teisės aktų išmanymu, – gebėjimas rasti racionalų sprendimą sudėtingose situacijose, taiklios humoristinės replikos sovietiniams funkcionieriams buvo kietas riešutas.

Kiek ir kokių įtampų kėlė atstovavimas Bažnyčiai politinio priešo teritorijoje, kunigas Vaclovas tik pats žinojo. Kartą po eilinių derybų su okupacinės valdžios „šulais“ paklausiau, kaip jis jautėsi tose derybose. Kunigas Vaclovas nusijuokė: „Kaip Danielius liūtų narve“.

Kiek provokuojantis klausimas – ar tiesa, kad Vaclovas Alilulis suvaidino svarbų vaidmenį sugrąžinant Katedrą tikintiesiems?

Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime 1988 m. spalio 22 d. V. Aliulis buvo vyskupų įpareigotas išdėstyti svarbiausius katalikų visuomenės reikalavimus, įskaitant Vilniaus Arkikatedros atgavimą. Jis galėjo tiesiog pakilti į tribūną ir išdėstyti tuos reikalavimus, – turbūt tą dieną jie būtų ištirpę daugelio svarbių tautos reikalavimų fone. Tačiau jis to nepadarė, o sulaukęs momento, kai paskelbta apie rytojaus dieną Arkikatedroje turėjusias vykti šventąsias Mišias, paprašė žodžio ir nutraukdamas euforiją pareiškė, jog vyskupai nesutinka eiti į Arkikatedrą vienai valandai: „Šventos Mišios vyks lauke, prie uždarytų durų.“

Knygos apie kunigą Vaclovą Aliulį viršelis

Gerai atsimenu, koks tai buvo efektingas, koks artistiškas mostas. Po šio mosto netrukus ir atkeliavo į prezidiumą raštelis apie Arkikatedros grąžinimą Lietuvos Katalikų Bažnyčiai. Šį epizodą knygoje interpretuoja ir profesorius Vytautas Landsbergis.

Tad V. Aliulis tiesiog paspaudė tinkamą klavišą tinkamu metu. Tai būdinga visai jo kaip derybininko taktikai, kurią apibūdinčiau kaip precizišką diplomatinį staccato.

Ką šiuolaikiniam žmogui galėtų reikšti kunigo Vaclovo Aliulio asmenybė? Kuo jis svarbus?

Manyčiau, daugeliu dalykų. Pavyzdžiui, tolerancija. Šiandien šia sąvoka neretai manipuliuojama demagogiškai, siekiant nešvarių politinių tikslų, – o iš kunigo Vaclovo Aliulio MIC asmenybės galime pasimokyti tikros tolerancijos, kai ištikimybė savajai pozicijai derinama su pagarba kito teisei kitokią poziciją turėti.

Man pačiai bene reikšmingiausias V. Aliulio asmenybės bruožas yra tikėjimo derinimas su protu ir mokslu. Komplikuoto santykio tarp tikėjimo ir proto / mokslo suvokimas. Viena vertus, V. Aliuliui būdingas pagarbus, viltingas požiūris į racionaliųjų suvokimo galių perspektyvas, intensyvus mokslinis mąstymas. Kita vertus, mąstytojas suprato: kad ir kaip neprieštarautų mokslo teiginiai tikėjimo tiesoms, tikėjimo neįmanoma įrodyti, gilus tikėjimas yra tuo pat metu ir „beveik žinojimas“, ir „tik tikėjimas“: ontologinė rizika.

Kaip apibūdintumėte Vaclovo Aliulio siekį puoselėti tikėjimo, asmens laisvę?

Tai dar vienas V. Aliulio asmenybės bruožas, kuris, manau, sudomins dabarties skaitytoją. Visa Bažnyčia okupacijos metais kovojo už tikėjimo, asmens laisvę. Tai, kas specifiška V. Aliuliui, yra labai subtilus asmens laisvės aspektas: laisvė kaip sąžinės sprendimų drąsa, nevergavimas sustabarėjusioms nuostatoms apie moralų elgesį. Tokia laisvė susijusi ne tik su rizika būti nesuprastam bažnytinės vadovybės, bet ir su vidine sielos rizika. Apie tokią V. Aliulio laisvę, tarnavusią ne įstatymo raidei, o dvasiai, knygoje pasakoja kunigas Kęstutis Brilius MIC, muzikė Eglė Čigriejūtė-Strolienė.

Knygoje sudėta net 27 Vaclovo Aliulio bičiulių, bendražygių atsiminimai. Kokias temas išskirtumėte?

Ši knyga, pasakodama apie kunigo Vaclovo Aliulio MIC asmenybę ir veiklą, kartu pasakoja apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios gyvavimą sovietmečiu, apie Bažnyčios priešinimąsi sovietinei okupacijai (pogrindžio teologijos kursus ir kt.), apie Naujojo Testamento ir liturginių tekstų prakalbinimą gražia, taisyklinga šiuolaikine lietuvių kalba, apie katalikų spaudą, apie kultūrinę rezistenciją, apie Lietuvos Sąjūdį, apie laisvę – ir kaip iššūkį, ir kaip laimę. Tai pagrindinės temos.

Kaip knygoje atskleidžiamas dar niekur iki tol neaptartas Lietuvos Sąjūdžio ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios santykis?

Kunigas Vaclovas Aliulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šis Jūsų klausimas labai svarbus. Taip, šioje knygoje pirmąkart analizuojamas Sąjūdžio ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios santykis. Vienas pačių vertingiausių šios knygos tekstų yra Lietuvos vadovo profesoriaus Vytauto Landsbergio apybraiža apie kunigo Vaclovo Aliulio MIC svarų politinį vaidmenį Lietuvai siekiant Nepriklausomybės. Ši apybraiža yra reikšmingas Sąjūdžio istorijos pjūvis santykio su Bažnyčia aspektu. Bažnyčią autorius vadina Sąjūdžio „didžiąja rėmimo grupe“, o V. Aliulio vaidmenį interpretuoja kaip Lietuvos Katalikų Bažnyčios deleguotą atstovavimą jai Sąjūdžio kontekste. Šią interpretaciją prof. Vytautas Landsbergis pagrindžia svariais argumentais.

Kita reikšminga tema – kunigo, o apskritai ir kiekvieno žmogaus laikysena sovietmečiu – kolaboravimas arba priešinimasis sovietų okupacijai? Ar išties buvo tik dvi laikysenos?

Tarp kolaboravimo ir priešinimosi okupacijai vargu ar rastume kažkokį „tarpinį variantą“. Todėl gal tiksliau būtų kalbėti apie daugiau negu vieną priešinimosi okupacijai formą.

Priešintis okupacijai buvo galima daugiau nei vienu būdu: ne vien tik atvirai prieš ją kovojant, bet ir slapta, tylomis. Kunigo Juliaus Sasnausko OFM, kunigo Aušvydo Belicko atsiminimai atveria gilių įžvalgų šia tema. Kunigas A. Belickas kunigo Vaclovo laikyseną okupacinės valdžios atžvilgiu suvokia kaip tokio slapto kovotojo laikyseną. Pasak A. Belicko, V. Aliulis kiek pajėgė derėjosi su okupacine valdžia dėl galimybės leisti oficialius leidinius, tačiau jei negaudavo savo veiklai leidimo, tai tą veiklą vis tiek vykdė, tik jau slapta.

Dar viena svarbi knygos dalis – unikalios fotografijos ir iš Vaclovo Aliulio gyvenimo, ir iš Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijos. Kaip fotografijos papildo knygą? Kuo jos svarbios?

Arkikatedra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Fotografijos papildo, pratęsia knygos pasakojimus, kartais netgi tampa savarankišku pasakojimu. Pavyzdžiui, knygos galiniame viršelyje Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo nuotrauka (iš ambasadoriaus dr. Šarūno Adomavičiaus archyvo) be žodžių pasakoja apie kunigą Vaclovą Aliulį kaip apie konfratrų vadą, dvasininkams mezgant dialogą su pasauliečiais Bažnyčios nariais ir su netikinčiaisiais, ir su plačiąja visuomene.

Ką pati atradote rengdama šiuos prisiminimus? Kas galbūt buvo netikėta?

Visi žmonės turi paslapčių, ir anaiptol ne visa sudedama į knygas. Ir šią knygą rengdama išgirdau nemaža įdomių pasakojimų, kurie neįėjo į knygą, – dažniausia todėl, kad buvo pernelyg privatūs.

Rengiant knygą buvo malonu bendrauti su atsiminimų autoriais, prisiminti bendras patirtis, susikalbėti užuominomis ir potekstėmis. Šios knygos autoriai man atrodo tarpusavyje iš esmės artimi, susitinkantys knygos pasaulyje tarsi V. Aliulio svečių salone ir besidžiaugiantys ne tik salono šeimininko, bet ir vieni kitų kompanija.

Kviečiame dalyvauti Vilniaus knygų mugėje vyksiančiame knygos Netituluotasis Bažnyčios ambasadorius: atsiminimai apie kunigą Vaclovą Aliulį MIC pristatyme. Jame Lietuvos vadovas profesorius Vytautas Landsbergis, dr. Dalia Čiočytė, ambasadorius dr. Šarūnas Adomavičius ir kunigas Julius Sasnauskas OFM plačiau papasakos apie kun. Vaclovo Aliulio veiklą, apie tautinio atgimimo užkulisius.

Renginys vyks: vasario 20 d. 11 val. Vilniaus knygų mugėje, Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO (konferencijų salė 5.3).

Informacijos šaltinis: Karolina Bagdonė – Magnificat leidiniai

2020.02.12; 06:00

pukenis_kaledos

Tai – kanauninko Roberto Pukenio objektyvūs atsiminimai apie savo Rektorių, apie kurį niekas taip ir nežino tiesos arba tendencingai.

Jis važinėjo į Berlyno komunistų konferencijas ir labai stipriai auklėjo seminaristus. Taigi autorius nėra komunistinių pažiūrų, bet sugebėjo pažvelgti į politines aplinkybes.

Jis sielvartauja, kad nuolat šiandien dega bažnyčios, ir jeigu būtų tiek skirta dėmesio bažnyčių priežiūrai,  kaip sutrukdyti Jo svajonei Santarvės Rūmams, tai šiandien nei viena nebūtų sudegusi. Tautai reikia ramybės, kūrybos, o ne vaidų, todėl jo koncepcijoje įsiterpia nacionalinės vienybės skelbimas.

Continue reading „Kunigo rektoriaus prof. Viktoro Butkaus asmenybė – totalitarinio režimo sąlygomis”

pukenissss

Straipsnyje atskleidžiamos dekano pareigos vyskupijoje. Jas apibrėžia dalinė teisė (vietos ordinaro nurodymai, Vyskupų konferencijos nutarimai) ir bendroji, kanonų teisė.

Dekanas yra svarbus tarpininkas tarp vietos ordinaro, dekanato kunigų ir tikinčiųjų.

Kilus problemoms dekanas geriausiai gali patarti, kaip vykdyti Vyskupų konferencijos nuostatas.

The article discusses the duties of a Dean, which arise from the partial law, i.e. instructions from local Ordinary, decisions of the Conference of Bishops, and the common, cannon law. A diligent Dean implements an intermediate, indispensable role among the local Ordinary, the priests of the deanery and the faithful. When the problems arise, he may recommend the best how to implement the regulations of the Conference of Bishops.

Continue reading „Dekano pareigos vyskupijoje”

skrinskas_slaptai

Respublika.lt 2009 09 24 Europa nori atskiesti Lietuvą. Nors į Lietuvą plūsta šimtai pabėgėlių iš Gruzijos, Kinijos ir kitų Azijos valstybių, euroklerkai įpareigojo mus dar pasidalyti šimtais prieglobsčio prašytojų su ES šalimis. Mūsų pareigūnai tikina, kad tai jau keltų grėsmę saugumui, tačiau Europos Komisijos sprendimams niekas nesiryžta priešintis. Migracijos departamento duomenimis, vien per šių metų aštuonis mėnesius prieglobsčio Lietuvoje prašėsi 259 pabėgėliai. Dar 2915 piliečių iš trečiųjų šalių prašė leisti dirbti Lietuvoje (leista apie 2900 asmenų). 2600 trečiųjų šalių piliečių vyko pas Lietuvoje jau gyvenančius savo artimuosius, 951 – studijuoti ar mokytis. 2008-aisiais prieglobstis suteiktas 465 pabėgėliams.

Tačiau net ir įvertinus šią statistiką, EK netaiko išlygų Lietuvai. http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/lietuvos_politika/

Balsas.lt 2009.09.24 Alkoholikų vaikams – psichologinių problemų palikimas. http://www.balsas.lt/print/310823

Continue reading „“Europa nori atskiesti Lietuvą””

skrinskas_slaptai

LIETUVOS IDĖJA. Reikia pažvelgti į Lietuvos kiek tolimesnę ateitį, nei siekia naujų rinkimų data. Reikia visapusiškesnio požiūrio į Lietuvą, nei mato politinių partijų parsidavusi konjunktūra. Dėl vykdomos antikrikščioniškos mirties kultūros politikos (sekso, iškrypimų, abortų, eutanazijos ir kt.), propagandos ir dėl sparčios demografinės kaitos Europa po kelių dešimtmečių taps islaminiu kalifatu.

Kaip Lietuva prievartaujama, parodo radikali reakcija į įstatymą, kuriuo siekiama apsaugoti vaikus nuo homoseksualų propagandos. Nors 85 proc. Lietuvos gyventojų už tokį įstatymą, apie demokratiją nekalbama. O čia jau principinis klausimas: ar mes būsime Lietuva, ar iškrypėlių žemė?

Galime kurti LDK pagrindu Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos, gal Gruzijos ir Armėnijos Šveicarijos kantonų pavyzdžiu savarankiškų valstybių aljansą, susietą bendra idėja, išlaikant narystę kitose struktūrose. Tad jei mums svarbus kultūrinis, nacionalinis, religinis išlikimas – sutvirtėjimas – ir ėjimas į ateitį, tą kelią į ateitį turime tiesti.

Lietuva turi būti šventas žodis kiekvienam jos piliečiui.

Nuotraukoje: “Pro Vita” rengėjas kunigas Robertas Skrinskas.

Continue reading „“Nes tylėjimas reiškia sąjungą su Liucifieriu””