Iš Lietuvių kultūros šaltinių elektroninio sąvado „Aruodai“
1. Girdėjau kartą mažą vaiką, Kurs prašė taip gražiai mamos: – Mamyte, nupirk man žirgelį, Gražiausią žirgą iš visų. Ir gavo vaikas dovanų Gražius cukrinius arkliukus. Bet štai pravirko jis balsu: – Netikras, mama, šis arklys. Mamyte, pirk man žirgelį, Gražiausią žirgą iš visų. Mamyte, brangią žemę Gint eisiu. 2. Dažnai sapnuodavo jis žirgą, Gražiausią žirgą iš visų, Ir meldė jis Kalėdų senį, Kad jam atneštų dovanų. Ir per Kalėdas gauna jis Gražius iš medžio arkliukus. Bet vėl pravirksta jis balsu: – Netikras, mama, šis arklys. Mamyte, pirk man žirgelį, Gražiausią žirgą iš visų. Mamyte, brangią žemę Gint eisiu. 3. Ir štai praėjo daugel metų – Drąsi jaunystė jo veide. Prie vartų žirgas pabalnotas, O motinėlė jo liūdna. Dar mažas būdams, nesuprato, Kokia liūdna žmogaus dalia. Bet nujautimas jam pasakė, Kad žirgas jį lydės kare. – Sugrįšiu, brangi mamyte, Žirgelis štai mane lydės. Sugrįšiu, ir brangi žemė Bus laisva.
Iš tremtinio laiško Valstybės šimtmečio proga (LLKS leidinys „Varpas“, 2018, Nr. 3)
Žalia pievelė, tai gražu, tačiau ji negyva. Joje trūksta ARKLIO, kurį myli kiekvienas lietuvis ir labai yra jo pasiilgęs. Neištremkite ir jo į nežinią. Jo palikto ir tremtyje ilgėjomės, jis yra ir mūsų valstybės simbolis.
Iš 2017-11-17 mitingo Lukiškių aikštėje
Lapkričio 17 d. Vilniaus Lukiškių aikštėje visuomeninis susivienijimas „TALKA Kalbai ir Tautai“ kartu su Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga surengė mitingą „Mes be Vyčio nenurimsim“. Į mitingą susirinko daugiau nei pusė tūkstančio žmonių.
Žirgo skulptūra Vaizgakiemio kaime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mitingo dalyviai reikalavo vykdyti Seimo sprendimą dėl Vyčio monumento statybų Vilniaus Lukiškių aikštėje ir pasmerkė Kultūros ministerijos daromas kliūtis šiam visuomenės ir Seimo sprendimui įgyvendinti.
Mitinge kalbėjo: Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos (LLKS) garbės pirmininkas Jonas Burokas, architektas, profesorius Marius Šaliamoras, jaunimo atstovas, politologas Dovilas Petkus, istorikė, profesorė – Rasa Čepaitienė, Sausio 13-osios brolijos pirmininkas Kasparas Genzbigelis, Nepriklausomybės akto signatarė, rašytoja Vidmantė Jasukaitytė, Seimo narys Audronius Ažubalis, asociacijos „Talka Kalbai ir Tautai“ pirmininkas Gintaras Karosas, Laisvės kovų dalyvis, kunigas Robertas Grigas, istorikas Romas Batūra, Vyskupas Jonas Kauneckas.
Mitingas priėmė NUTARIMĄ „Už Vytį, Už Lietuvos valstybę ir jos istoriją“.
Iš Lukiškių aikštės po mitingo – vandalizmo aktas
LLKS rūpesčiu Lukiškių aikštėje Šimtmečio rate įterptos ir pašventintos relikvijos, suvežtos iš Žalgirio, Salaspilio, Rygos, Gedimino kalno, Kražių, Kryžių kalno, ir partizanų žūties vietų. Relikvijų amžino palaidojimo vieta yra po nuotraukoje matomu dangčiu (užrašas Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę atmintis ir pagarba).
Vandalizmo aktas: kas taip nekenčia lietuviško žirgo?
Kai vykdėme relikvijų įamžinimą, netikėtai prie iškeltos vėliavos Lukiškių aikštėje atsirado nedidelis, su trispalve ant kaklo žirgelis. Jis, ten ilgoką laiką ir stovėjęs, bet netrukus atsirado šimtmečio rate, greta relikvijų palaidojimo vietos. Nežinomo autoriaus ar autorių daili skulptūra tarsi liudijo paminklo prie relikvijų reikalingumą ir galbūt jo virsmą Vytimi.
Buvo gera stebėti, kaip toje šventoje vietoje prie arkliuko glaustosi vaikai, juo džiaugiasi, prie relikvijų dangčio sustoja ir šnekučiuojasi praeiviai. Greta Šimtmečio rato pagal projektą turi rastis paminklas kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę su Vyčio simboliu, entuziastų sukurtas žirgelis tarsi stengėsi išaugti į Vytį. Tačiau…
Š. m. balandžio 10 d. praeiviai pamatė vietoj žirgelio išmėtytas jo duženas.
LLKS Garbės pirmininkas Jonas Burokas, kasdien praeidamas pro Lukiškių aikštę gėrėjosi skulptūrėle, nors nei jos autoriaus, nei statytojo nežinojo. Išvydęs nuniokotą žirgelį, apie vandalizmo aktą jis pranešė policijai ir dar kartą pagilino savo įsitikinimą, kad Vytis, kaip paminklas už Lietuvos laisvę kovojusiems ir žuvusiems, aikštėje tikrai reikalingas ir bus pastatytas.
Slaptai.lt skelbia dar keletą ištraukų iš lapkričio 17-ąją Lukiškių aikštėje surengto mitingo. Susirinkusieji į aikštę tądien piktai kritikavo Lietuvos valdžią. Pasipiktinimas – pelnytas. Lietuvos valdžia neleidžia vienoje iš pagrindinių Lietuvos aikščių pastatyti didingo Laisvės paminklo, kuris simbolizuotų sudėtingą, tragišką, tačiau garbingą Lietuvos praeitį. Kas laimės šį mūšį – tauta ar valdžia?
Lapkričio 17-ąją dalyvavau didingo Laisvės paminklo šalininkų organizuotame mitinge Lukiškių aikštėje. Tądien susirinkusieji dar sykį bandė įtikinti Lietuvos valdžias, kad be įspūdingo lietuvio kario paminklo ši aikštė bus tuščia ir nyki, tegul ir su nuostabiausiais fontanais, žaliomis vejomis ar kalneliais.
Slaptai.lt pritaria tiems, kurie įsitikinę, jog viešosiose Lietuvos miestų ir miestelių erdvėse pirmiausiai turi stovėti aiškiai, ryškiai, suprantamai mūsų istoriją bylojantys paminklai. Lengva ir paprasta paaiškinti – kodėl. Tokių paminklų mums statyti ilgai neleido. Šią spragą dabar privalome užpildyti. Kai kompensuosime rusų, vokiečių, lenkų okupacijų metais patirtas spragas, kai pasivysime kitas, mažiau vargų patyrusias tautas, tada galbūt galėsime imtis ir vadinamųjų laisvųjų temų.
Ir visai nesvarbu, koks šiandien amžius: 19-ojo pabaiga ar 21-ojo pradžia. Šimtmečiai bėga, o žmogaus dvasia ar keičiasi? O gal kosmopolitai, liberalai, modernistai nori įrodyti, kad, bėgant metams, keičiasi tautų, nacijų lūkesčiai?
Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – keletas nuotraukų iš gausaus, prasmingo, gražaus lapkričio 17-osios mitingo Lukiškių aikštėje.
Štai ir sulaukėme lapkričio 17-osios. Kaip buvo žadėta, didingo Laisvės paminklo šalininkai Lukiškių aikštėje surengė mitingą. Susirinkusiųjų galėjo būti žymiai daugiau. Ir vis dėlto į Lukiškių aikštę sugužėjo užtektinai daug žmonių, kurie įsitikinę, jog reprezentacinėje sostinės aikštėje privalo dunksoti didingas paminklas, bylojantis apie lietuvių laisvės kovas. Didingo Laisvės paminklo šalininkai – ir prieš modernius fontanus, ir prieš žaliąsias pasivaikščiojimo pieveles. Jų manymu, pagrindiniu Lukiškių aikštės akcentu privalo tapti būtent Laisvės paminklas.
Ir jie – teisūs. Nes neteisi Laisvės simbolio nenorinti Lietuvos valdžia. Neteisūs modernistai, globalistai ir visi kiti lietuviškumo menkintojai bei niekintojai. Po mitinge pasakytų gilių, prasmingų kalbų Lietuvos Seimo vadovybė, valdančioji dauguma ir Ministras Pirmininkas turėtų suklusti, įsiklausyti. Galų gale – susigėsti.
Bet ar mums, didingo Laisvės paminklo šalininkams, pavyks įveikti šiandieninės valdžios pasipriešinimą?
Slaptai.lt skelbia keletą ištraukų iš lapkričio 17-osios mitingo.
Lapkričio 17 dieną 12 valandą Vilniuje, Lukiškių aikštėje, TALKA kalbai ir tautai kviečia į mitingą, kuriame priminsime Kultūros ministerijai gerbti Seimo ir tautos valią ir pareikalausime pagaliau vykdyti Vyčio monument statybas, nebekuriant tam dirbtinių kliūčių „kūrybinėmis dirbtuvėmis“ ir kitais būdais.
Vykstant vis įžūlesniam puolimui prieš lietuvių tautos didvyrius, žuvusius už Lietuvos laisvę, privalome ne tik apginti istorinę atmintį nuo šmeižto, bet ir užtikrinti, kad svarbiausioje valstybės aikštėje iškiltų nedviprasmiškai Lietuvos valstybingumą ir dėl jo sudėtas aukas skelbiantis, o ne „talpus prasmėms“ monumentas. Lietuva nebeturi prabangos ir toliau kosmopolitine dvasia gėdytis savo tapatybės ir valstybingumo.
Dar 1999 metais Seimas nutarė, kad Lukiškių aikštė yra reprezentacinė valstybės aikštė, o joje turi būti įrengtas memorialas žuvusiems už Lietuvos laisvę pagerbti. Per beveik 20 metų įvyko daug konkursų, atšaukta daug sprendimų, tačiau paminklo laisvės kovotojams vis dar nėra. Po paskutinės valstybės institucijų nesėkmės susibūręs visuomeninis Vyčio paramos fondas šiemet surengė konkursą, kurį laimėjo A. Sakalausko, L. Bogušo ir A. Vyšniūno projektas. Šiam projektui beveik vienbalsiai pritarė Seimas, o pavasarį atlikta visuomenės apklausa parodė, kad Vyčio monumentui Lukiškių aikštėje pritaria net 76 proc. Lietuvos ir 75 proc. Vilniaus gyventojų, ypač jaunimas. Per 18 metų niekada nebuvo platesnio sutarimo dėl Lukiškių aikštės likimo.
Tačiau nepaisydama Seimo ir tautos valios skandalingais sprendimais jau pagarsėjusi Kultūros ministerija nutarė sabotuoti projektą – Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) surengė dar vieną konkursą, „kūrybines dirbtuves“, kuriose Vyčio paramos fondo projektas priimtas kaip vienas iš dalyvių. ŠMC atrinkus 5 finalininkus, sudaryta „ekspertų komisija“, o visuomenė pakviesta balsuoti ir taip dar vieną kartą išrinkti eilinį nugalėtoją.
Šios patyčios iš tautos ir demokratijos principų turi liautis. Esame tikri, kad nugalėtojas aiškus jau pusę metų, o Kultūros ministerijos ir ŠMC vykdomas konkursas tėra Seimo sprendimo sabotažas ir tautos valios niekinimas. Siūlomas „pasirinkimas“, kuriame nėra nei vieno monumentalaus, centrinę aikštės vietą užimančio Vyčio projekto. Už mus jau pasirinko. Todėl:
– šio konkurso rezultatai privalo būti laikomi niekiniais, nes pats konkursas yra tautos daugumos ir Seimo valios paneigimas; – jo organizatoriai turi būti nušalinti nuo tolesnio su Lukiškių aikštės memorialu susijusių sprendimų priėmimo; – tolesnis memorialo įrengimas turi būti organizuojamas monumentalios skulptūros žanrą gerbiančios ir suprantančios visuomeninės komisijos, geriausio meninio sprendimo ieškant A. Sakalausko projekto pagrindu; – Kultūros ministrė privalo atsistatydinti – ne tik dėl pastangų sužlugdyti Vyčio monumento statybas, tačiau ir dėl besibaigiančių korupcijos skandalų bei atvirai kosmopolinių nuostatų, nesuderinamų su pareiga užtikrinti nacionalinės kultūros plėtrą ir gyvybingumą.
Ateikime ir parodykime, kad neleisime tyčiotis iš laisvės kovotojų atminimo ir demokratijos principų. Lietuvoje neturi likti vietos savivalei, tačiau privalo atsirasti vietos Vyčiui – tautos vienybės, pasiaukojimo ir valstybingumo simboliui.
Kadras iš Lietuvos kino studijos meninio filmo „Herkus Mantas” (režisierius Marionas Giedrys)
Kas atsitiks, jei Lukiškių aikštėje vis tik nebus pastatytas didingas Lietuvos laisvės kovų simbolis – Vytis? Žvelgiant paviršutiniškai – nieko tragiško.
Beveik penkiasdešimt metų šioje vietoje stypsojo atgrasusis Leninas. Toji baidyklė žeidė mūsų savigarbą, jautėmės išprievartauti, buvo skaudu, apmaudu. Bet gyvenome. Svetimkūnį išgabenus į istorijos šiukšlyną, – beveik tris dešimtmečius aikštė neturėjo jokio paminklo. Ir vis dėlto mes, lietuviai, kaip ir gūdžiu sovietmečiu, taip ir nūnai, – tebegyvename.
Tad gal ir ateityje nepasigesime Lietuvos kario? Ne, pasigendame. Tokio paminklo seniai laukiame. Lukiškių aikštė be rankose kalaviją su skydu tvirtai laikančio realistiško raitelio – tik beprasmė erdvė, kurioje leidžiama pasėdėti ant suoliuko, bet draudžiama pasijusti garbingą istoriją menančios tautos atstovu. Šiai istorinei sostinės aikštei verkiant reikia ne neva gilią mintį simbolizuojančių „vamzdžių“, „stulpų“, o būtent kovas už nepriklausomybę įamžinančio lietuviško akcento. Konkretaus, realistiško akcento. Kad žirgo nesupainiotume su kitu gyvūnu, o kalavijas nebūtų panašus į šluotą arba lazdą. Kiekvienas į Lukiškių aikštę užsukęs turistas privalo be didesnių galvos laužymų suvokti – taip lietuviai pagerbia savo sudėtingą, didingą ir tuo pačiu tragišką istoriją.
Prūsijos žemėlapis
Žinoma, Lukiškių aikštę galėtų įprasminti ne tik Vytis. Įmanomi ir kiti variantai. Bet vis tik tai privalo būti aiškūs, akivaizdūs lietuviški simboliai, bylojantys mūsų pergales.
Kiek lietuvių pasigenda būtent tokio paminklo? „Vilmorus“ atlikta apklausa skelbia, kad – dauguma. Realistiško, didingo paminklo Laisvę gynusiam kariui trokšta ir jaunimas, ir senimas, ir kairieji, ir dešinieji, ir uiversitetinį išsilavinimą turintys, ir vos vidurinę mokyklą tebaigusieji. Žodžiu, dauguma.
Tai kodėl iki šiol Lukiškių aikštė – tuščia? Šiai daugumos svajonei išsipildyti iškilo rimta grėsmė. Atsirado lietuvių, kuriems viskas, kas primena Lietuvos didybę, – atgrasu, vulgaru, primityvu. Jie tarsi remia mums priešiškų valstybių (Rusijos, Lenkijos, Baltarusijos?) užmačias – neleiskime lietuviams didžiuotis savo paeitimi. Nes savo istorija besididžiuojantys lietuviai – nenugalimi, neįveikiami…
Iš kur atsirardo lietuviškumo besigėdijantys lietuviai? Per pastaruosius tris dešimtmečius mūsų mokyklose ir universitetuose moksleiviams bei studentams buvo kryptingai brukamos svetimos idėjos. Todėl šiandien ir turime lietuvių, kuriems nereikia nei lietuviškų paminklų, nei lietuvių kalbos, nei lietuviškų tradicijų. Jų gyvenimo tikslas – kuo greičiau ištirpti kitose tautose.
Kas juos taip išauklėjo, – rimta tema moksliniam tyrimui. Solidi valstybė privalo žinoti jaunąsias kartas šunkeliais nuvedusių „didvyrių“ pavardes. Taip pat nekenktų išsiaiškinti, kodėl tie „mokytojai“ mums piršte piršo nepilnavertiškumo jausmą. Jei dėl žioplumo, nesusigaudymo, – gal galima atleisti, jei sąmoningai, – jau būtų nuodėmė.
Tačiau šiandien tokio pobūdžio tyrimai – ne pats didžiausias rūpestis. Didžiausią galvos skausmą kelia akivaizdi aplinkybė: mūsų tautiečiai, kuriems nesvarbu, kur gyventi, kokia kalba šnekėti, kokius vaikus auginti, – užima aukštas pareigas valstybinėse įstaigose. Jų esama visur – savivaldybėse, ministerijose, Parlamente, Vyriausybėje. Laikydami savo rankose realias valdžios vadeles jie perėjo į puolimą – gviešiasi sustabdyti visuomeninių organizacijų sumanymą Lukiškių aikštėje pastatyti didingą raitelį, primenantį Vytį.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Kosmopolitai ir liberalai, kuriems tiktų apibendrinantis mankurtų epitetas, griebiasi įvairiausių klastų – kad tik Lukiškių aikštė netaptų lietuviško tvirtumo simboliu. Pavyzdžiui, demagogiškai tvirtinama, esą skubėjimas statant valstybinės svarbos paminklus nepateisinamas. Esą tie, kurie skuba, dažniausiai tik apsijuokia. Skubėjimo priešininkai sąmoningai pamiršta, kad Lukiškių aikštę įprasminantį Laisvės paminklą jau buvo galima mintyse pradėt braižyt vėlyvą 1990-ųjų kovo 11-osios vakarą, vos tik prof. Vytautas Landsbergis perskaitė nepriklausomybės Aktą. Žodžiu, visus mus – skulptorius, architektus, menininkus, dailininkus, rašytojus, visuomenininkus, valdžios atstovus, žurnalistus – derėtų barti ne dėl skubėjimo, o dėl nusikalstamo neveiklumo, vilkinimo.
Siekdami, kad Lukiškių aikštėje būtų tuščia arba bereikšmė, mūsų oponentai karštligiškai ieško priekabių – tai žirgo uodega ne taip pakreipta, tai kardas ne taip iškeltas, per daug agresyvumo… Kur svyra svarstyklės, kitaip tariant, daugėja ar mažėja lietuviškųjų mankurtų, – štai kas turėtų rūpėti, neraminti.
Prieš keletą dienų svečiavausi pas Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatą, Vydūno draugijos garbės pirmininką, humanitarinių mokslų daktarą Vacį Bagdonavičių.
Vacys Bagdonavičius, Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas, Vydūno draugijos garbės pirmininkas, humanitarinių mokslų daktaras. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Svarstėme, ar lietuvių neištiks prūsų likimas. Mažosios Lietuvos žinovas, populiarintojas, enciklopedinių leidinių apie dabar Kaliningrado sritimi vadinamo krašto praeitį sudarytojas, gausybės straipsnių apie filosofą Vilhelmą Storostą – Vydūną autorius apgailestauja, kad, nepaisant didelių Lietuvos pasiekimų ne tik politikoje, bet ir ekonomikoje, kultūroje, per paskutiniuosius kelis dešimtmečius mūsų žemėje išauginta karta, kuriai vis mažiau bereikia, vaizdžiai tariant, ir Didžiosios, ir Mažosios Lietuvos. Būtent taip išauklėto jaunimo apstu visose valstybinėse įstaigose.
Dr. V. Bagdonavičius papasakojo šokiruojantį atvejį, susidūrus su abejingais Lietuvos Kultūros ministerijos darbuotojais, kuriems nė kiek nerūpėjo, ar Vokietijoje bus įamžintas apie vokiečių – lietuvių satykius įspūdingą traktatą kadaise parašiusio Vydūno atminimas. Reikalas toks: Lietuvoje reziduojantys Vokietijos diplomatai, vos tik išgirdę apie Vydūno asmenybę, nedelsiant puolė tarpininkauti Vokietijoje statant filosofo biustą ir paminklinę lentą. Nors vokiečiams, prisiminkime, Vydūno veikla neparanki – mūsų filosofas kritikavo vokiečius dėl to, kam šie šimtmečiais engė – puldinėjo, išnaudojo, germanizavo – lietuvių tautą. O Lietuvos Kultūros ministerijos klerkams lietuvius nuo germanizacijos gynusio, vokiečius dėl germanizacijos gėdinusio Vydūno atminimas – nerūpi.
Dr. V. Bagdonavičius baiminasi blogiausiojo – kosmopolitiškai pastaraisiais dešimtmečiais išauklėta karta augins dar mažiau lietuviškumu besidominčius vaikus. Dar viena kita tokia karta, ir lietuvius ištiko toks pat tragiškas likimas kaip kadaise – prūsus. Gal tik Lietuvos pavadinimas išliks. Prūsijos – neišliko.
Lukiškių aikštės sutvarkymas taps lakmuso popierėliu, bylojančiu, kokios jėgos Lietuvoje šiandien stipresnės.
Negalima leisti, kad Vilniaus Lukiškių aikštėje būtų pastatytas plačiajai visuomenei nepriimtinas, nesuprantamas, jos nuomonę ignoruojantis paminklas. Tačiau panašu, kad atsitiks būtent taip. „Kultūros ministerija ir Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) surengė „kūrybinėmis dirbtuvėmis“ pavadintą konkursą – karštligiškai ieško Lukiškių aikštei tinkamo paminklo“, – rašoma į Vyčio paramos fondą susibūrę visuomenininkai išplatintame pareiškime „Simbolių nemylinti mažuma primeta visuomenei savo nuomonę“.
Jei ne šis vamzdis, Lietuvos sostinė būtų labai graži. Slaptai.lt nuotr.
Mes, ne mūsų vaikai, iškovojome Laisvę 1990-aisiais, mums ir Laisvės paminklą statyti. Mums, ne mūsų vaikams, neretai jau skeptiškai vertinantiems tautos kultūrą, tradicijas, sužalotiems postmodernizmo, apie kurį kasdien LRT televizijoje mums primena semiotikas, mitologas, eseistas Algirdas Julius Greimas.
Paminklas Laisvei Vilniuje turėjo būti, būtų buvęs pastatytas po 1918-ųjų vasario 16-osios. Deja, tokios galimybės neturėjome. Pastatėme Kaune, laikinojoje sostinėje. Jeigu ne Vilniaus okupacija, skulptoriaus Juozo Zikaro „Laisvė“ stovėtų čia, Vilniuje, Lukiškių aikštėje.
Iš pagarbos anos ir šios Lietuvos kūrėjams – savanoriams, tremtiniams ir politiniams kaliniams, XX a. paskutinio dešimtmečio Lietuvai, pasaulį nustebinusiai Dainuojančiąja revoliucija – Valstybės atkūrimo šimtmetį turėtumėm pažymėti būtent jiems suprantamu paminklu senojoje Lietuvos sostinėje; juo labiau, kad „modernistai“ klysta: simboliai, panašūs į Zikaro „Laisvę“, į Vytį, priimtini ne tik nueinančiajai kartai, senukams, bet ir didžiajai daliai jaunimo. Remiantis „Vilmorus“ agentūros apklausa, pavyzdžiui, už Vytį pasisako 86,4 proc. moksleivių ir studentų, 81,4 proc. asmenų su aukštuoju išsilavinimu.
Netiesa ir tai, kad Vytis reikalingas tik kurios nors politinės pakraipos rėmėjams: gegužės 2 d. atitinkamą rezoliuciją už Vytį Lukiškių aikštėje priėmė Lietuvos Respublikos Seimas. Už paminklą, kurį inicijavo Vyčio paramos fondas, balsavo 91 Seimo narys (tik vienas susilaikė).
Stebiuosi, kad dar neįvyko šimtatūkstantinis mitingas, reikalaujantis liautis vilkinti, išsisukinėti, išsidirbinėti ir labai abejotinomis „meno provokacijomis“ sutikti Atkurtos valstybės 100-metį.
„Valstybės ir tautos sukaktis žymima metu, kai plaunamas valstybinis identitetas ir istorinė atmintis, kai nuvertinami autoritetai, kai kaip niekad reikia susimąstyti dėl visų mūsų ateities. O juk paminklai – tai ne tik meno kūrniai, tai nepaprastai svarbūs simboliai“, – rašoma Vyčio paramos fondo pareiškime.
Negalima leisti, kad Lukiškių aikštė būtų subjaurota beprasmybės, prie kurios niekas nenorės padėti gėlių, nusifotografuoti… Tokių „paminklų“ jau turime ne vieną, ir ne tik Vilniuje.
Šiuolaikinio meno centro ir kitų „meno provokatorių“ diktatą daugumai visuomenės reikia vertinti labai ryžtingai Sąjūdžio laikus primenančiais protesto mitingais – kitaip jie ir Lukiškių aikštėje pastatys kažką panašaus į surūdijusį vamzdį. Nebūkime mėmės.
Vilnius yra pats svarbiausias, Lietuvos valstybę reprezentuojantis miestas, todėl jo statusas kitoks, Vilnius – Lietuvos valstybės sostinė, todėl jo plėtros ideologijos, paminklų statydinimo reikalus turėtų spręsti Seimas, o ne miesto savivaldybė ar meras, nes miesto savivaldybei priskirtinos tik miesto ūkvedžio funkcijos.
Algimantas Zolubas, šios analizės autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Labai keistai atrodo, kai svarstant sostinės reprezentacinės Lukiškių aikštės sutvarkymo ir joje paminklo statydinimo reikalus, kaip pilypas iš kanapių su savo asmenine nuomone išlenda Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Ir dar keisčiau, – tą jo nuomonę kai kurios institucijos imasi rimtai vertinti.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dėl neatidėliotinų veiksmų siekiant sutvarkyti Lukiškių aikštę Vilniuje ir pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio progai LR Seimas priėmė rezoliuciją (posėdžio protokolas 2017-04-27 Nr. 118-P-6), kurioje:
prašo Vyriausybės skirti papildomų lėšų Lukiškių aikštės sutvarkymo darbams užbaigti iki 2018 m. vasario 16 d.;
prašo Vyriausybės pritarti Vyčio paramos fondo iniciatyvai Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga iki 2018 m. vasario 16 d. Lukiškių aikštėje, Vilniuje, pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą su Vyčio skulptūra;
ragina Vyriausybę ir Vilniaus miesto savivaldybę, bendradarbiaujant su Vyčio paramos fondu, operatyviai spręsti visus organizacinius klausimus, susijusius su paminklo „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“ pastatymu iki 2018 m. vasario 16 d.
Seimas, kurį išrinko visa Lietuva, kurio priedermė rūpintis sostinės reprezentacine aikšte, savo nuomonę išreiškė, todėl Vilniaus miesto savivaldybei ir merui, kuriuos išrinko tik vilniečiai, lieka, nors ir turint kitokią nuomonę, geranoriškai prisidėti prie Lukiškių aikštės projekto įgyvendinimo. Kitoks elgesys būtų prilygintas akivaizdžiam sabotažui.
Man irgi nepatinka basanavičiai, šiuo metu eksponuojami Vilniaus Rotušėje, ir turintys pretenzijų atsistoti aikštėje priešais Filharmoniją. Kai kurie darbai – išties tarsi pasityčiojimas iš Patriarcho.
Nieko nuostabaus: iš Jono Basanavičiaus tyčiojamasi mokytų damų publicistiniuose straipsniuose, kodėl dabar nepasityčiojus skulptūra, primenančia, pavyzdžiui, kiemsargį. Neatmesčiau tokios siekiamybės, kai tyčiojamasi ne dėl neišmanymo, talento stokos, bet dėl siekimo pažeminti, pasišaipyti: štai koks jūsų Patriarchas.
Bet man nepatinka ir mokytų šiuolaikinio meno žinovių reikalavimas, kad Jono Basanavičiaus skulptūra būtų sukurta pagal XXI amžiaus meno reikalavimus. Deja, to šiuolaikinio meno yra visokio, kaip ir šiuolaikinės kultūros – net labai bjauraus, nemeniško. Vamzdis Nėries pakrantėje nėra pats blogiausias pavyzdys.
Dėl okupacijų mes neturime daugybės žymių žmonių paminklų Viniuje. Jeigu paminklas Vytautui Didžiajam būtų buvęs pastatytas prieš šimtą, du šimtus metų, jį matytumėm gal sėdintį ant žirgo, bet būtinai panašų į Vytautą, nors jo portreto neturime. Jeigu paminklas Jonui Basanavičiui būtų buvęs pastatytas Smetonos laikais, jį irgi sunkiai įsivaizduotume nepanašų į Joną Basanavičių, juo labiau, kad jo portretų turime. Gal jis stovėtų, kaip stovėjo Leninas arba Stalinas, gal sėdėtų, irgi – kaip tie kraugeriai, kurių pagrįstai taip nekenčia mokytos meno kritikės.
Bet juk nebūtina žvalgytis į Grūto parką. Pasižvalgykime po Vakarų Europos sostines – kiek ten aikštėse jojančių, stovinčių, sėdinčių valdovų, mokslininkų, menininkų, panašių į save (ir į leninus, stalinus), bet nepanašių į, pavyzdžiui, Barborą Radvilaitę Vilniuje, pastatytą šalia Rotušės.
Ką tuo noriu pasakyti? Kažkada nepastatytus paminklus, skirtus žymiems mūsų tautos žmonėms, sąmoningai sukurkime tokius, kad jie nebūtų šiuolaikiški, t.y. nepanašūs nei, pavyzdžiui, į Barborą Radvilaitę, nei į Vamzdį Nėries pakrantėje. Sukąskime dantis ir Basanavičių pastatykime prisilaikydami fotografinio panašumo, kurio taip memėgsta, kurį taip niekina šiuolaikiniai menininkai ir meno kritikai, bet kurį tik taip įsivaizduoja didžioji tautos dalis. Atiduokim duoklę, gal skolą, atlikime pareigą ne dėl mūsų kaltės nepadarytiems darbams. O jau antrą Vytautą, antrą Basanavičių ir kt. Vilniuje leiskime sukurti pagal šiuolaikinio meno principus, kad XXI a. meno kritikės būtų patenkintos. Kitaip mūsų kultūros istorijoje paliksime spragą. Jeigu būtų gyvas skulptorius Stanislovas Kuzma, aš jam patikėčiau Joną Basanavičių, jis rastų kompromisą, primtiną ir vyresniems, ir jaunesniems. Jo „Lozoriau, kelkis“ Santariškių ligoninės lankytojai nepeikia.
Kai Vilniuje buvo pastatyta Respublikinė (dabar – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo) biblioteka, vienas užsienietis, vedžiojamas po Vilnių, nusistebėjo: o, kaip puikiai jūs restauruojate senus pastatus! Tegul ir dabar užsieniečiai mano, kad paminklai žymiems tautos žmonėms pastatyti ne pavėluotai, dabar, o seniai, laiku.
Valdovų Rūmus atstatėme, prikėlėme iš pelenų irgi prisilaikydami kiek įmanoma portretinio panašumo, nešiuolaikiškus. Ypač istorijos ir meno žinovai tada labiausiai priešinosi tokiam sprendimui. Tikiuosi, dabar jiems gėda. Ir šlovė tiems, kurie, nepaisydami nieko, užgydė Vilniui okupantų padarytą didžiulę žaizdą. Skeptikų pykčiui dar reikėtų atstatyti Gedimino pilį, Verkių rūmus…
Labai gaila, skaudu ir pikta, kad skulptoriai ir meno kritikai (tie, kurie nesityčioja iš Basanavičiaus ir konkurse nedalyvavo) visai neketina paisyti viešai paskelbtų įsipareigojimų paminklą Jonui Basanavičiui pastatyti Valstybės atkūrimo šimtmečiui. Esą bloga tradicija įvairiom datom kurti paminklus. Reikia įkvėpimo, kursime, kol sukursime tobulą, todėl ir šio paminklo lauksime tiek, kiek Lukiškių aikštėje laukiame nežinia ko: gal vaikų žaidimų aikštelės, gal vejos, kur galėtumėm pagulinėti, alutį pagurkšnoti. Norėtųsi priminti, kad beveik visų didžiųjų praeities menininkų kūriniai sukurti vykdant karalių, didikų terminuotus užsakymus.
Tad tinkamo paminklo Laisvei jau nesitikime, neliko jokios vilties. Supratome, kad bus lūkuriuojama, kol išmirs Kovo 11-osios Laisvę iškovojusi karta – atsilikusi, nieko neišmananti apie XXI a. meną. Tada jokių datų ir valstybės interesų nepaisantys mūsų menas – menui genijai turės laisvas rankas.
Štai ir sulaukėme Naujųjų metų. Puiku, kad sveiki ir gyvi peržengėme 2017-ųjų slenkstį. Bet džiaugsmas – tarsi netikras. Būčiau nenuoširdus, jei tvirtinčiau tikįs, jog Naujaisiais bus tikrai geriau nei 2016-aisiais. Nuoširdžiai galėčiau ištarti nebent tokius žodžius: „kad tik nebūtų blogiau“.
Tarptautinė padėtis aplink Lietuvą
Pastaraisiais metais viskas labai supainiota. Tikras Gordijo mazgas, kurį išnarplioti tampa neįmanomu uždaviniu. Rašytojas Vytautas Rubavičius straipsnyje „Civilizacijų kova – kuo atsakys Vakarai? (Delfi.lt) pastebi, kad „dabar aljansai sudarinėjami tarsi atmetant sveiko proto logiką – mano geriausio draugo baisiausias priešas yra mano geriausias draugas“. Kaip gyventi esant tokiai tvarkai – nežinia, bet gyventi vis tiek reikia.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Amerika – mūsų svarbiausias draugas. Jei tik JAV nusisuks nuo mūsų, iškart į duris pasibels Rusija. Net nepasibels, tiesiog jas išlauš.
Iki šiol Vašingtonas buvo mūsų nuoširdus globėjas. Bet jis keičiasi. Dabar jau galima be abejonių tarti – Barakas Obama buvo silpnas prezidentas. Savo gražių kalbų jis neparėmė konkrečiais darbais. Rusiją vadino regionine galybe, nors pats Amerikai vadovavo taip, tarsi ne Rusija, o JAV būtų regioninio lygio šalis. Kad Rusija plėšikavo ir smurtavo niekieno nedrausminama, esama ir B.Obamos kaltės. Būtent jis turėtų prisiimti bent dalį atsakomybės dėl Rusijos įžūlumo. Akivaizdu: jos agresijos nesulaukė nė vieno tvirtesnio atkirčio. Rusija nebuvo net simboliškai nubausta nei dėl įsiveržimo į Gruziją, nei dėl Ukrainos užpuolimo, nepatyrė nemalonumų ir dėl siautėjimų Sirijoje. JAV prezidentas naiviai manė žodžiais įtikinsiąs Rusiją elgtis padoriai.
Knieti dar pridurti, jog dėl B.Obamos minkštumo netiesiogiai kalti ir Nobelio premijas skirstantys „išminčiai“. Jie atkakliai nenori suvokti elementariausios taisyklės: tokios premijos nedalinamos avansu, jas galima skirti tik už nuveiktus darbus. Tai toks pat nesusipratimas kaip ir Taikos premijos paskyrimas Sausio 13-osios tragedijos krauju susitepusiam Sovietų Sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui.
Būtų gražu, jeigu B.Obama sulaužytų negražią Nobelio premijų skyrimo praktiką grąžindamas apdovanojimą Norvegijos intelektualams: esu kaltas, nesu vertas. Per dvi kadencijas taikos labui nieko gero nenuveikiau, man išeinant iš Baltųjų rūmų jos pasaulyje gal net sumažėjo. Taip jis sugėdintų neįžvalgius, neatsakingus premijos dalintojus. Deja, taip nebūna – retai atsisakoma neuždirbtų pinigų, nepelnytos garbės.
Taigi žinome, koks buvo nulipantis nuo politinės scenos JAV prezidentas, bet nežinome, ko dera laukti iš naujojo. Gal naujasis bus dar blogesnis? Hudsono instituto Vašingtone analitikas Marius Laurinavičius paskelbė tekstą „Visa Kremliaus kariauna D.Trumpo aplinkoje“ (15min.lt), kur papasakojo apie naujojo JAV prezidento aplinką.
Liūdnos prognozės. JAV valstybės sekretoriumi pasirinktas R.Tillersonas, turintis didelių verslų su Rusija. Prekybos sekretoriaus postas atiduotas W.Rossui, kuris irgi susijęs su aukštas pareigas užimančiais Rusijos verslo atstovais. Patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pareigos patikėtos M.Flynnui, „atidavusiam duoklę propagandiniam Rusijos ruporui RT“.
Atidžiai žvelgiant į D.Trampo ir jo aplinkos ryšius su Rusija galima išvysti net rusų nusikalstamo pasaulio lyderio Semiono Mogilevičiaus pavardę.
Žodžiu, analitikas M.Laurinavičius prisipažįsta, kad, nors Lietuvoje jis yra pakrikštytas „profesionaliu gąsdintoju“, vis tiek nieko paguodžiančio Lietuvai negalįs pasakyti. Norėtų, bet neapsiverčia liežuvis. Juolab kad tarp D.Trumpo administracijos gynybos prioritetų Rusija išvis nepaminėta. Nei bloguoju, nei geruoju. Tikriausiai specialiai – kad būtų atrištos rankos patiems netikėčiausiems kūliaversčiams.
Vidiniai Lietuvos silpnumai
Nesaugi Lietuvos vidaus padėtis omenyje turint teroristinį išpuolį Vokietijoje prieš Kalėdas. Duodamas interviu agentūrai BNS mūsų saugumo vadovas Darius Jauniškis perspėjo: „Rusija ir Baltarusija gali veikti Lietuvoje prisidengdamos terorizmu“.
Rusija su Baltarusija, ruošdama pačias bjauriausias provokacijas, tikrai dangstosi kovos su terorizmu lozungais. Taikinys – ir Lietuva. Kremliui labai norėtųsi čia destabilizuoti padėtį, atsakomybę suverčiant kitiems. Kremlius tai moka daryti. O Lietuva į šias grėsmes atsako … niekaip neužbaigdama ilgokai užtrukusių naujųjų VSD būstinės statybų.
Moralės požiūriu Lietuvoje taip pat daug keistenybių. Ištisus 2016-uosius metus liaupsinome buvusį Lietuvos prezidentą Kazį Grinių, kuris, vaizdžiai tariant, buvo silpnas šalies vadovas, prezidentavo vos pusmetį, ir, svarbiausia, leido įsigalėti antivalstybiniams gaivalams. Jeigu nė kraujo lašo nepraliejęs patriotų surengtas perversmas, Stalino saulę būtumėm parsivežę žymiai anksčiau. O Prezidentą Antaną Smetoną, sutramdžiusį K.Griniaus nepažabotas Lietuvai priešiškas jėgas, iki šiol nepelnytai ignoruojame arba peikiame, vadindami diktatoriumi. Jeigu tokios nuostatos ir ateityje vyraus, jos reikš, jog neturime Dievo dovanos tikrą pinigą atskirti nuo klastotės.
Seime gruodžio pabaigoje surengtoje konferencijoje keletas istorikų, Seimo narių ir visuomenininkų prisiminė A.Smetonos nuopelnus Lietuvai. Bet Seimo Konstitucijos salė galėjo sutalpinti kelis sykius daugiau klausytojų. O istorikų ir Seimo narių pranešimus galėjo paskelbti didieji Lietuvos internetiniai portalai. Bet nepaskelbė.
Apmaudu, kad jau ne vienerius metus nesugebame sustiprinti Gedimino pilies kalno šlaitų. Rengiame šimtmečiui dovanėlę? Pasak rašytojo V.Rubavičiaus, valstybės simbolio – Gedimino pilies bokšto – griūtis tikrai plačiai nuskambėtų po visą Vakarų pasaulį. O nesudėtingo pilies kalno sutvirtinimas niekam neįdomus. Šių pastangų niekas nepastebės.
Niekas nepastebės ir Laisvės paminklo Lukiškių aikštėje, nes jubiliejui jo tiesiog nepastatysime. Bet 2018-ieji dar toli. Pirmiausia teks įveikti 2017-ųjų sunkumus ir Lietuvoje, ir neramumų, netikėtumų kupiname pasaulyje, kurio dalimi esame.
PILIEČIAMS, VALSTYBĖS VYRAMS IR MOTERIMS DĖL LUKIŠKIŲ AIKŠTĖS
Artėjant Valstybės jubiliejui, matau, kad Lukiškių aikštė neturi tokio globėjo kaip Valdovų rūmai. Nors laukiau ir tikėjausi nuo 1999 metų, šiandien teigiu, kad Lukiškių aikštės sutvarkymas neskaidrus, skęsta vartotojiškų ir patriotinių šūkių rūkuose.
Arvydas Každailis, šio teksto autorius.
Sunaudota 17 metų diskusijų, konkursų, kūrybinės energijos ir lėšų, o rezultatai formuojant aikštę kaip Valstybės reprezentacinę aikštę su memorialu už ją žuvusiems, mano požiūriu, – niekiniai.
Mano matomos tokios situacijos priežastys:
Objektas neturi deramo Nacionalinės reikšmės objekto statuso, užsakovo ir valingo globėjo.
Galutiniame projekte nerealizuota valstybę reprezentuojanti paskirtis ir jos privalomi objektai: valstybės heraldinis simbolis ir memorialinis objektas žuvusiems už Lietuvą.
Tiek aikštės sutvarkymo rangovai, tiek jų pasirinkti architektai, pateikusieji galutinį projektą, pasirinkti be valstybinės komisijos nacionalinės reikšmės objekto statybai sutikimo yra nelegalūs.
Galutinis projektas ne teigiantis, bet neigiantis. Jis neigia pačios aikštės tektoniką ir urbanistinę aplinką. Į kvadratinę aikštėje įveda asimetriją, valstybingumo simbolį formuoja ne tik žemesnį už aplinką, bet ir horizontalų, prigludusį prie žemės, už Aukų gatvės formuojamos ašies.
Po 20 metų diskusijų, apklausų, konkursų ir įvairių nuomonių derinimo pati aikštės idėja liko kaip „daugiafunkcinė aikštė”, o galutiniame projekto variante jos architektūrinis sprendimas „kad visi būtų patenkinti” liko kompromisinis ir neprofesionalus. Tokiam projektui negaliu pritarti.
Nenagrinėsiu visų buvusių per tokį ilgą laiką idėjų, konkursų ir projektų. Patį aikštės erdvės projektą, jo detalizavimą ir simbolinių objektų kūrimą toje erdvėje matome pirmiausia kaip architektų ir skulptorių kūrybinio bendradarbiavimo erdvę.
Pernai Vyriausybė nusprendė leisti Vilniaus savivaldybei skelbti pirkimą aikštės atnaujinimo darbams be architektūrinės idėjos. Tą šiuo metu daro konkursą laimėjusi bendrovė „Infes“ su partneriais „Ekstra statyba“ ir „Pamario restauratoriumi“. Man nepriimtina, kad rangovai pasirenkami neturint galutinio projekto, kad tokie (toliau citata iš viešai skelbtų dokumentų) „rangovai turės ne tik sutvarkyti aikštę, bet ir pasiūlyti paminklo pobūdį, t. y. ar jis turėtų būti horizontalus, ar vertikalus, numatyti kokio dydžio, medžiagos jis turėtų būti”.
Lukiškių aikštė – vis dar be Lietuvos valstybingumą ir kovas už laisvę menančio didingo paminklo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Rangovų pasirinktų architektų konkurso skulptūrai sąlygose net nurodoma, kad Vytis horizontalus (2mx7m). Pernai Vyriausybė nusprendė leisti Vilniaus savivaldybei skelbti pirkimą aikštės atnaujinimo darbams be architektūrinės idėjos.
Tą šiuo metu daro konkursą laimėjusi bendrovė „Infes“ su partneriais „Ekstra statyba“ ir „Pamario restauratoriumi“. Rangovų paslaugos nepatvirtinus architektūrinės idėjos yra neteisėtos, beprasmės ir užprogramuojančios nesėkmę. Įprastai daroma priešingai.
Pagal viešąją informaciją šiuo metu projekte ir pačioje aikštėje formuojama daugiafunkcinė, daugiau rekreacinės paskirties aikštė. Gal būt net klojamos komunikacijos? Skelbiamame projekte dar nurodomas valstybingumo simbolis ir kietos dangos aikštelė renginiams. Mano požiūriu, pagal tokį projektą formuojama aikštė neatliks gerai nei vienos funkcijos.
Visiškai neaišku, kodėl paskutiniame, visuomenei pristatomame Valstybės aikštės projekte nėra amžinosios ugnies ir objekto žuvusiems už Lietuvą, takų tinklas ne taisyklingas, bet chaotiškas, kodėl, pažeidžiant elementarias miestų planavimo tradicijas, pagrindinio objekto vieta iškelta į dešinę nuo Aukų gatvės ašies, kodėl pateikiant Vytį kaip valstybingumo simbolį nesuprantama, kad jis yra vienas seniausių krikščioniškos Europos valstybių herbų, turintis kelių šimtų istorinių variantų paveldą, kurio nevalia nepaisyti net teikiant jį ne kaip herbą, bet kaip simbolį.
Teikti visuomenei Vyčio modifikaciją artimesnę ne Lietuvos, bet Mongolijos herbui mažų mažiausia profaniška klaida. Dėl šių priežasčių visas visuomenei teikiamas aikštės projektas ne tik neišreiškia tūkstantmečio valstybingumo, kaip nacionalinio lygio idėjos, bet yra neprofesionalus.
Nesileisdamas į detales teigiu, kad realizavus pateiktą projektą padarytume didelę klaidą: visiems laikams prarastume galimybę miesto centre turėti deramą Valstybei reprezentacinę aikštę. Kartu prarastume galimybę šią klaidą pataisyti. Profesorius Alfredas Bumblauskas neseniai apgailestaudamas metė akmenėlį į skulptorių daržą: „nėra Lietuvoj kas sukurtų skulptūrą – Vytį”.
Kada Lukiškių aikštę papuoš įspūdingas Lietuvos laisvės paminklas? Nejaugi mes nepajėgūs susitarti? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taip nemanau, skulptoriai tikrai susidorotų su užduotimi jei tokia būtų. Jei joje, kaip įprasta tokioms užduotims, turėtų būti numatyta nuosekli darbų seka:
Valstybės aiškiai suformuota aikštės idėja: paskirtis, vieta ir sudėtis;
Pagal šias sąlygas paskelbtas konkursas architektūriniam aikštės sprendimui;
Pagal laimėjusį ir detalizuotą aikštės sutvarkymo projektą paskelbtas konkursas architektams ir tik po to – skulptoriams.
Jei tokios sekos nuosekliai būtų laikomasi, tai Lietuvai derantį rezultatą turėtume. Gerų norų vedamą p. Viliaus Kavaliausko sukurtą Lukiškių aikštės Vyčio paramos fondą (toliau „fondas”), 77 iškilių asmenybių patriotines iniciatyvas ir kaupiamas lėšas galima būtų sveikinti, bet kol nacionalinės reikšmės objektas neturi deramo Valstybės užsakovo, vien fondo pastangų per maža. Geriausiu atveju fondas galėtų būtų rėmėju, bet ne užsakovu.
Negavęs siūlomo projekto buvau įtrauktas ir aš į fondo rėmėjų sąrašą. Vyčio paramos fondo preambulėje juodu ant balto parašyta: „mes paruošėme konkurso sąlygas”ir po to – 77 asmenybių parašai. Po to, skubos tvarka, surašytos neteisėto konkurso neteisėtos sąlygos ir jau minėtas aikštės projektas. Kiek fondas besipuoštų patriotiniais šūkiais ir iškiliausiomis asmenybėmis, jo veikla ir skubėjimas yra neskaidrūs. Kodėl buvo sužaista iškilių žmonių pavardėmis? Kiek teiravausi įtrauktų mano pažįstamų – jie tokio dokumento nėra pasirašę. Gal būt panašiai visi 77, nesupažindinti su tariamu projektu, ir įtraukti? Aš taip pat jokio minėto fondo pareiškimo, nei konkurso sąlygų, nei projekto savo parašu nepatvirtinau. Šiuo metu esu pareiškęs norą iš fondo išstoti.
Šių metų lapkričio 25 dieną Mažvydo bibliotekoje sukviestame Vyčio visuomeninio komiteto posėdyje buvo dar renkami pritariančiųjų garbių žmonių parašai, o ekrane rodomame dokumente suskaičiavau tik apie 20 parašų. Jei nesupažindinti su projektu pasirašė, tai tuo pačiu pripažino nelegalų rangovų pasiūlytą blogą aikštės projektą, blokuodami galimybę sukurti Valstybei derančią reprezentacinę aikštę. Kaip toliau turėtų elgtis pasirašiusieji, jų sąžinės ir garbės reikalas. Palikus viską savieigai, ką pasakytume po kelerių metų, jei kas nors Lietuvoje ar kuris Rusijos TV kanalas pareikštų: „na va – Leniną nuvertė, o aikštę sudarkė”?
Teigiu, kad, nesuformavus nacionalinio lygio idėjos, imituojant demokratiją ir mąstant verslo kategorijomis, ir buvo sukurtas nesėkmei užprogramuotas galutinis aikštės projektas. Tokio dydžio absurdiška situacija daug ką pasako. Teigiantys, esą aikštė didelė ir vietos visoms funkcijos užteks, pamiršta Lietuvą viduramžiais buvusią galingesne už visas kaimynines valstybes. Kuriant tokioje vietoje daugiafunkcinės paskirties aikštę, kur valstybingumo simbolika lieka iškraipyta ir nuošalyje, negalime tikėtis nei geros valstybingumo, nei rekreacinės finkcijų, nes užmojis grynai kompromisinis, o projektas – neprofesionalus.
Vykdant šį projektą deramos Lietuvai valstybingumo aikštės tikrai nesulauktume. Todėl, norintys paversti ją daugiafunkcinės paskirties aikšte, pasirodo kaip negerbiantys Tėvynės istorijos, bet mąstantys verslo kategorijomis. Tai užprogramuota nesėkmė. Kuriant projektą reprezentacinei aikštei rekreacijos reikmėms galima numatyti suolų visu jos perimetru, net dviem eilėm, bet tik ne statyti vaikų žaidimo aikšteles, kioskus ir paviljonus.
Nesileisdamas į detales, pateiksiu visiems žinomą schemą sprendžiant panašias problemas: tik aukščiausi Valstybės asmenys, pasitarę, ir gerai apsvarstę bei įsiklausę į piliečių lūkesčius, valingai formuoja aikštės ĮDĖJĄ ir toliau stebi bei globoja idėjos įkūnijimo vyksmą. Taip buvo, taip ir turi būti. Vengiant populizmo čia ir turėtų baigtis demokratija, toliau – idėjos ir meno sfera. Pagal tvirtą idėją konkursų tvarka dirba specialistai. Pirmieji dirba architektai, sprendžiantys idėjos (bet ne daugybės funkcijų) įkūnijimo projektą. Pagal geriausią, laimėjusį aikštės išplanavimo ir detalizavimo projektą, antrame konkurse kuria skulptoriai, laikydamiesi idėjos, aikštės projekto ir heraldikos tradicijų, formuoja pagrindinius simbolius.
Lietuva, turėdama senas, bet sudėtingas valstybingumo tradicijas, tikrai nusipelno senojoje Valstybės sostinėje Vilniuje turėti aikštę, reprezentuojančią jos valstybingumą. Lukiškių aikštė, esanti sostinės centre, netoli Seimo, yra vienintelė tinkama vieta Lietuvos valstybingumo simboliui ir žuvusiems už Lietuvą memorialui. Kitose valstybėse paminklas žuvusiems kartais vadinamas nežinomo kareivio kapu. Tokioje aikštėje būtų prasminga pažymėti Valstybės šventes, istorines datas ir priiminėti užsienio valstybių vadovus, norinčius pagerbti mūsų Valstybę ir padėti gėlių už ją žuvusiems.
AIKŠTĖS IDĖJA – pagarba šiandienos Lietuvos Valstybei ir pagarba visiems žuvusiems dėl jos. Tokiai aikštės idėjai reikalingi objektai: VALSTYBINGUMO simbolis ir paminklas ŽUVUSIEMS UŽ LIETUVĄ. Tinkamiausias valstybingumo simbolis yra herbas. Jis gali būti dabartinis, vienas iš istorinių herbo variantų, arba naujas, neperžengiantis ilgaamžės herbo tradicijos. Aikštės kvadratinė struktūra pati nusako jos formavimą. Ji su aiškiu centru, apsupta liepomis ir devyniolikto, dvidešimto amžiaus architektūra.
Aikštės centre dar neseniai ant 25 metrų aukščio stiebo iškelta Istorinė valstybės vėliava, jos stiebo aukštis ir vieta nurodo vietą ir aukštį galimam Valstybės simboliniui.
Memorialas žuvusiems – pirmiausia amžinoji atminties ugnis. Simbolis žuvusiems nebūtinai turėtų būti skulptūra. Galėtų būti siena ar arkada su įrašais, ar reljefais, pažyminčiais VISUS, nuo seniausių laikų žuvusius už Lietuvą, pagrindinius mūšius ir datas. Valstybės simbolis kartu su memorialiniu kompleksu turėtų būti aikštės centre su numatytomis vietomis garbės sargybai (gal ir būdelėmis nuo lietaus) ir reguliariam bei proginiam ceremonialui visai garbės sargybos kuopai.
Idėjos, jų simboliai, ar herbai, kaip įprasta, matomi aukštai, bet nededami ant žemės. Be to, kuriant neaukštą skulptūrą Valstybės herbo tema susidurtume su realistine heraldinio objekto traktuotės problema: Valstybės simbolio pateikimo kaip realaus raitelio, jo detalizacijos problema. Nepakėlus į pakankamą aukštį net ir stilizuotas raitelis gali pasirodyti ne tiek simboliu, kiek nuoroda į buvusį XX amžiaus modernizmą.
Europos herbuose tuo pačiu ir Lietuvos Valstybės herbe figūros neskraido ir nelaksto. Lietuvos herbo idėja: „brandus valdovas, gebantis apginti savo šalį”.
Laiko liko nedaug, o rezultatai apverktini. Ar ne geriau būtų Valstybės atkūrimo šimtmetį atšvęsti pastačius J. Basanavičiui paminklą prie fiharmonijos, o Lukiškių aikštę formuoti kai subręsime ir deramai pasiruošime?
Arvydas Každailis yra Lietuvos heraldikos komisijos narys, dailininkas, Nacionalinės premijos laureatas, pagrindinių Valstybės simbolių rekonstrukcijų autorius.
25-eri metai – užtektinai ženkli laiko atkarpa, kad sostinėje būtų pastatytas bent vienas didingas paminklas Laisvei.
Deja, nė vienoje iš centrinių Vilniaus aikščių iki šiol nėra įspūdingo paminklo Laisvei, kuris linijų ir formų kalba aiškiai, tradiciškai, be didelių įmantrybių bei giliai paslėptų prasmių pagerbtų visus visoms okupacijoms pasipriešinusius lietuvius – kunigaikščius, karalius, viduramžių karius, sukilėlius, knygnešius, partizanus, tremtinius, prezidentus…
Tiesa, turime vilčių, kad Lukiškių aikštė vis tik bus sutvarkyta taip, kad joje atsirastų vietos ir Laisvei.
Bet kol ji nepastatyta, negali džiaugtis. Lietuva – paradoksų šalis. Galime tokio paminklo ir neišvysti. Itin daug aiškinančių, kodėl Laisvės paminklas gali ir nebūti didingas, vertikalus, aiškiai bylojantis, kad lietuvių tauta nuolat priešinosi visų rūšių okupacijoms.
Neramu dar ir todėl, kad tradicinio požiūrio į Laisvės paminklą oponentai – įtakingi. Jie mojuoja ir lietuviškų, ir Vakarų aukštųjų mokyklų diplomais, jie linkę manipuliuoti modernumo, demokratijos, estetikos, etikos sąvokomis.
Vienas iš pastaruoju metu mane nustebinusiųjų – filosofas Nerijus Milerius. Susiraskite šių metų birželio mėnesio žurnalą „IQ“. Ten – didžiulis IQ kultūros redaktorės Viktorijos Vitkauskaitės pokalbis su filosofu („Agresyvi tyla“).
N.Milerio samprotavimai įdomūs, bet prasmingi jie būtų nebent tuomet, jei Vilniuje vieną iš pagrindinių aikščių (nebūtinai – Lukiškių) jau puoštų didingas, pagal tradicinius supratimus sukurtas Laisvės paminklas. Tada gal ir vertėtų svarstyti: ar reikia antrojo, o jei vis tik norėtume ir antrojo, tai kaip jis turėtų atrodyti? Gal antrąjam tada išties tiktų horizantalios, tarsi paslepiančios, leidžiančios nepastebėti formos (aliuzija į paminklą Kaune susideginusiam Romui Kalantai).
Būtų šaunu, gražu, prasminga, jei Lietuvos sostinė turėtų du Laisvės paminklus. Vienas – tradicinis, įprastas, kur kalavijas panašus į kalaviją, žirgas – į žirgą, o karaliaus regalijos – į karaliaus karūną. Antrasis – sugalvotas jau moderniųjų skulptorių.
Taip susiklosčius aplinkybėms (pirmiausia – tradicinis ir tik po to – visi kiti variantai), nebūčiau priešiškai nusiteikęs net prieš „horizontaliąją modernybę“.
Tačiau filosofui Mileriui, regis, nė motais, kad Lietuvos sostinė neturi būtent didingumu, vertikalumu, tradiciškumu pasižyminčio Laisvės paminklo. Jis perša nuomonę, kad Lietuvos sostinė, ieškodama Laisvę įkūnijančio monumento, galėjo pasirinkti ne tradicišką, o moderniškąjį variantą. Jis apgailestauja, kad „dalis visuomenės dar nepasiruošusi demokratiškesnėms įpaminklinimo formoms“. Jis mano turįs teisę skirstyti žiūrovus į demokratus ir tuos, kuriems trūksta demokratiško supratimo.
Tik pamanykite: „Pagal klasikinę paminklas matomas kaip postamentas, pakylėta vertikalė, atskirta nuo kasdienio gyvenimo horizontalės. Pagal antrąją strategiją paminklas suvokiamas demokratiškai, vienoje horizontalėje su įvairiomis gyvenimo praktikomis: galimybe tiesiog prisėsti aikštėje, pažaisti futbolą ir panašiai“.
Belieka padėkoti už paaiškinimus. Dabar jau žinosiu priklausąs lietuviams, kurie nesugeba demokratiškai matyti bei mąstyti.
Ir vis dėlto sunku suprasti, kodėl klasikinė versija, anot filosofo, nėra tokia demokratiška kaip modernioji? Reikėjo pagaliau iki galo rėžti, kas esame mes, klasikinės versijos gerbėjai? Diktatoriai, autokratai, uzurpatoriai, neišmanėliai, primityvai?
Žinoma, diskutuoti, ginčytis su filosofu, – keblus užsiėmimas. Visuomet gali sulaukti atlaidžios pašaipos, paniekinimo.
Ir vis dėlto… Tikroji problema, nors ir neįvardinama, per daug akivaizdi, kad ją būtų įmanoma lengvai paslėpti. Pastaruosius pusę šimto metų Vilnius neturėjo galimybės statyti vadinamųjų vertikalių paminklų, kai tuo tarpu laisvos tautos tuo metu statė būtent tokius – tradicinius, visiems suprantamus. Anos, galingesnės, mažiau negandų patyrusios tautos atidavė deramą duoklę savo istorijai. Mes tokios galimybės neturėjome. Mes buvome pavergti.
Tad kodėl šiandien nenorime leist Vilniui turėti bent vieno vertikalaus, tradicinio Laisvės paminklą? Nenorima, kad lietuviai šitaip įprasmintų didingą, tegul ir tragišką, tautos praeitį? Nedera prie stiklinių daugiaaukščių? Prieštarauja Europos Sąjungos doktrinai apie vieningą europietišką tapatybę?
Drįstu manyti, kad Vilnius be vertikalaus monumeto, be Laisvės paminklo – tarsi nelaisvas miestas, nepilnavertė sostinė, be amžinųjų akcentų.
Ir vis tik įtakingame žurnale filosofas viešai tebesvarsto: Lukiškių aikštę įtvirtinti įspūdingu monumentu ar paversti zona, kurią praktikuotų miestiečiai?
Pasėdėti ant žolės, pagurkšnoti kavos ar net pažaisti futbolą galima ir kitur, nebūtinai Lukiškių aikštėje. Lukiškių aikštė – per daug svarbi zona, kad galėtume drįst joje spardyti kamuolį. Kadaise čia buvo nužudyti mūsų sukilėliai. Prie pat šios aikštės dunkso buvęs KGB kalėjimas, šimtams tūkstančių lietuvių atnešęs kančias arba net mirtį. Ar ne šventvagiška kviest ten žaisti futbolą?
Juk žydams, kurie pedantiškai rūpinasi visomis savo kapinėmis, istorinėmis vietomis, sinagogomis, kažkodėl nesiūlome pasirinkti būtent tokius atminimo ženklus, kurie … leistų žaisti futbolą. O lietuvių krauju apšlakstytose vietose, pasirodo, galima ir „šiaip pabūti“, ir pasėdėti tiesiog pramogaujant, ir net kamuolį spardyti…
Publikacijoje „Agresyvi tyla“ filosofas teigia: „Pavyzdžiui, žinome, kad daugybė žydų antkapių Vilniuje buvo panaudoti laiptams ar transformatorinei. Ignoruoti tokius dalykus yra nusikaltimas“.
Teisinga pastaba. Bet juk ignoruoti lietuvišką skausmą – taip pat nusikaltimas. Šioje publikacijoje įžiūriu pastangas prisidengiant įspūdingais diplomais bei pasaulio moderniosios architektūros išmanymu lietuviams įpiršti nusižeminimą, nepagrįstą kuklumą, baimę, kad, neduok Dieve, neįžeistume kurios nors tautinės bendrijos, kad nepasijustume per daug didingi ir gražūs. Tai kas, kad Vilnius – Gedimino miestas, bet jis nuo seno – daugiatautis, jį savinasi ir lenkai, ir žydai, ir kas tik netingi. Šiame mieste lietuviai dar palyginti neseniai buvo niekinama tautinė mažuma, o dabar nori užriesti nosį. Užteks jiems vien užsieniuose mokslų ragavusio architektūros specialisto vaizduotėje matomo kryžiaus: Seimo rūmai – Arkikatedra – vertikalioji kryžiaus dalis, Tautos namai ir kitoje Neries pusėje J.Mikėno „Kregždės“ – horizantalioji kryžiaus dalis. O viduryje – Lukiškių aikštė, kur galima gulinėti, gal net futbolą spardyti.
Beje, Tautos namai – irgi tik naivuolių vaizduotės padarinys, jie niekada nebus pastatyti. Moderniosios pasaulio architektūros ir skulptūros paveikti mūsų filosofai to neleis. Kokie čia XXI amžiuje vienoje iš Europos Sąjungos sostinių – Tautos namai! Juokaujate?
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
Lietuvos Respublikos Seimas 1999 m. vasario 11d. priėmė nutarimą Nr. VII-1070 „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“, kuris įteisino Lukiškių aikštę pagrindine reprezentacine Lietuvos valstybės aikšte su laisvės kovų memorialiniais akcentais, kaip vientisą urbanistinę erdvę, turinčią atlikti valstybinę, reprezentacinę, o kartu ir visuomeninę funkciją.
Kultūros ministerija 2012 m. pabaigoje organizavo konkursą paminklui „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“ sukurti. Tačiau ministerijos sudarytos komisijos projektams vertinti atrinktas projektas-abstrakcija „Tautos dvasia“ prilygo pasityčiojimui iš kilnios idėjos.
Karališkos kilmės valstybės, kokia yra ir Lietuva, turi savo herbą, vėliavą, himną. Šiuos simbolius turi Lietuva. Valstybės sostinėje Vilniuje Gedimino pilies bokšte plevėsuoja valstybinė, virš Prezidentūros istorinė vėliavos, himnas eksponuojamas Kudirkos aikštėje, o herbui vietos vis dar nėra.
Ne taip seniai dalyvavau konkursinių maketų, skirtų Lukiškių aikštės paminklui, pristatyme. Man nepažįstami menininkai ar menotyrininkai ir kultūros biurokratai, vadovavę renginiui Kultūros ministerijoje, tada neatskleidė paslapties: tai kuris gi iš keliolikos darbų bus pripažintas geriausiu, kuris įamžins Lietuvos laisvės kovotojų atminimą, kels pasididžiavimą savo tauta?
Ne vienas tada kalbėjo, kad vengiama viešumo, diskusijų, paskubom stengiamasi prastumti plačiajai visuomenei nepriimtinus "šedevrus".
Dabar jau žinome tą geriausią iš geriausių. Pasirodo, tai tas "kūrinys", į kurį aš neatkreipiau jokio dėmesio, jo net nefotografavau. Plieninis ilgas žvilgantis sulankstytas strypas, gal juokais atgabentas į Kultūros ministeriją, dėl įvairumo, dėl intrigos – ir tiek.
Istorijos baimė, menkas išmanymas, fantazijos ir talento stoka, blogai surašyti konkurso reikalavimai, abejotina komisija? Kur slypi priežastis, kad paminklas Lietuvos laisvės kovotojams Lukiškių aikštėje bus, švelniai tariant, nelabai tinkamas?
Jei kas nežinote, tai Kultūros ministerija neseniai paskelbė: Lukiškių aikštėje bus statoma „Tautos dvasia“.
Visiškai abstraktus kūrinys: lyg paukštis, lyg palaužtas diegas, lyg šiaip kreivė. Toks abstraktus kūrinys gali tikti ir jaunavedžiams, ir žemdirbiams, ir sovietiniam darbo didvyriui pagerbti.
Kai buvau studentas, Vilniuje lankėsi mano dėdienė su mažamete dukrele, mano pussesere. Mergaitę ji atvežė pas daktarą. Kai iš Žvėryno prospektu važiavome pro Lenino aikštę, pusseserė, sėdėjusi prie lango kairėje pusėje, staiga garsiai sušuko: "Mamyte, va dievulis!"
Visi keleiviai garsiai nusikvatojo. Vaikai kartais taip pasako, kad geriau nesugalvosi. Tas "dievulis" nuo 1953 m. ilgai ranka rodė į aukščiausią ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje pastatą, "nuo kurio net Sibiras matėsi". 1990-aisiais tas "dievulis" minios akivaizdoje pakilo į dangų, palikdamas tvirtai į Lietuvos žemę įaugusius batus.
Nuo to laiko Lenino aikštė jau ne Lenino, o Lukiškių. Tais laikais Lukiškėmis buvo vadinamas pastatas, kurio ne kiekvienas galime išvengti (Juk sakoma: niekas neapdraustas nuo tiurmos, ligos ir ubago lazdos). Nuo to laiko Lukiškių aikštė tuščia. Kartais atsiranda koks paminklas "dievukui" iš smėlio, kartais – Gedimino stulpai iš šiaudų… Bet smėlis byra, o šiaudai dega. Ši dykvietė Vilniaus centre vis dažniau vadinama ne Lukiškių aikšte, o Lietuvos gėda. Jau trečias dešimtmetis ją rekonstruojame, puošiame pažadais ir ketinimais, nevaisingais konkursais, o ji tebestovi dar vis – apleista, paniekinta…
Neabejinga Lietuvos sostinės veidui visuomenė, architektai, skulptoriai, užsienio svečiai iš visų pusių jau beveik du dešimtmečius apžiūrinėja reprezentacine paskelbtą Lukiškių aikštę, laukia nesulaukia valstybę reprezentuojančio akcento, o ten – tik aikštės kamputyje akmenėlis su įrašu „Šioje aikštėje bus įamžintas nežinomojo partizano ir kovotojo dėl Lietuvos laisvės atminimas. 1995 m. gegužės 20 d.“
Sostinės šeimininkai, nors buvo įpareigoti susirūpinti minimu akcentu, tačiau, besirūpindami aikštę pritaikyti kokiam verslui, reprezentacijos reikalą pamiršo, kartą paskelbę konkursą, negavo net to, ko siekė.
Vertinimo komisija, 2008 m. paskelbusi septynis geriausius sostinės Lukiškių aikštės suplanavimo ir simbolio „Laisvė“ sukūrimo konkurse dalyvavusius projektus, sulaukė tremtinių ir istorikų priekaištų, kad projektuose nenumatyta amžinoji ugnis, nėra nežinomo partizano kapo, patys paminklų projektai per daug gremėzdiški, todėl tuo konkursas ir pasibaigė.
Išreikšdamas nepasitenkinimą dėl Kultūros ministerijos netinkamai organizuoto konkurso skulptūrai Lukiškių aikštėje Vilniuje, Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos valdybos pirmininkas Jonas Burokas 2013 m. gegužės 13 d. kreipėsi į Prezidentę, Seimo Pirmininką ir Ministrą Pirmininką, prašydamas panaudoti Valstybės vadovų galioje esantį poveikį Kultūros ministerijai, kad pastaroji pakeistų požiūriui į valstybinės reikšmės konkursą ir imtųsi atitinkamų priemonių padėčiai taisyti. Rašto tekstą pateikiame.
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę patriotiškai nusiteikusi Lietuvos visuomenė – partizanai, politiniai kaliniai, tremtiniai, didžiuma įžymių istorikų, skulptorių, architektų, dailininkų puoselėjo viltį, kad Vilniuje bus sukurta valstybinė aikštė ir pastatytas paminklas „Kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“.
Žodis žinia reiškia pranešimą apie įvykį, reikalą, naujieną. Informacija gali būti svarbi, reikšminga, gali būti nesvarbi, nereikšminga.
Antai kasmet pirmąją Kalėdų ir Velykų dieną Katalikų Bažnyčios vadovas skelbia tradicinį kreipimąsi „Urbi et Orbi“ (Miestui ir pasauliui), pranešdamas itin svarbią tikinčiųjų pasauliui žinią apie Kristaus gimimą ir prisikėlimą. Žinios apie Kristaus gimimą ir prisikėlimą yra įamžintos skulptūrose, paveiksluose bei kitokiais pavidalais. Lietuvių tautos gimimas yra istorijos gelmių slėpinys, tačiau Lietuvos valstybės gimimas, nepriklausomybės praradimai ir prisikėlimai yra užfiksuoti istorijoje.
