Kam skirtas paminklas Lukiškėse? Tik jau ne kovojusiems už Lietuvos laisvę


Print

Istorijos baimė, menkas išmanymas, fantazijos ir talento stoka, blogai surašyti konkurso reikalavimai, abejotina komisija? Kur slypi priežastis, kad paminklas Lietuvos laisvės kovotojams Lukiškių aikštėje bus, švelniai tariant, nelabai tinkamas?

Jei kas nežinote, tai Kultūros ministerija neseniai paskelbė: Lukiškių aikštėje bus statoma „Tautos dvasia“.

Visiškai abstraktus kūrinys: lyg paukštis, lyg palaužtas diegas, lyg šiaip kreivė. Toks abstraktus kūrinys gali tikti ir jaunavedžiams, ir žemdirbiams, ir sovietiniam darbo didvyriui pagerbti.

Tą pažymi ir tie žmonės, kurie balsavo už šį sprendimą. Cituoju: „Paminklo simbolika universali ir abstrakti, todėl atitiktų daugelio skirtingų vertintojų poreikius. Simbolis lakoniškas, tuo pačiu talpus tinkamomis temai prasmėmis“.

Bet jei jis toks universalus, tai kuo dėtas mūsų laisvės kovotojų prisiminimas? Juk konkurso tikslas – sukurti paminklą laisvės kovotojams. O ne paminklą, kuris visiems tiks: ir fermų statytojams, ir aviatoriams, ir povandeninių laivų kapitonams.

Tie patys ekspertai tą labai aiškiai suvokia. Štai ką jie teigia: „Šio konkurso tikslas – iš konkursui pateiktų projektų atrinkti geriausią, įtaigų, lengvai identifikuojamą, visuotinai priimtą, tautos dvasią ir kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą įprasminantį skulptūrinės kompozicijos projektą Lukiškių aikštei Vilniuje“.

Tačiau akivaizdu, kad šis projektas nei įtaigus, nei lengvai identifikuojamas, nei visuotinai priimtas. Tiesa, pats reikalavimas atspindėti tautos dvasią yra labai abejotinas. Kas gi yra ta tautos dvasia? Gal geriau dvasias palikime dvasioms, o mes kalbėkime apie tuos, kurie kovojo ir žuvo už mūsų laisvę.

Tai nebuvo dvasios, tai buvo vyrai ir moterys. Tai buvo konkretūs žmonės, kurie labai norėjo gyventi, tačiau jiems reikėjo mirti, kad šiandien mes visa tai turėtume. Ir jų tame paminkle nei iš tolo nėra. Gal tai ir mūsų skulptorių problema? Juk kiek liko tokių, kurie sugebėtų sukurti ne abstrakcijas, bet išraiškingą, charakteringą žmogaus skulptūrą?

Juokingiausias ir apgailėtinas vertinimo komisijos argumentas yra šis: pasirinktas projektas kaip kompromisas, kad visiems įtiktų. Tai tiesiog įžeidimas laisvės kovotojams. Juk jie kaip tik nepasirinko kompromiso. 1863 metų sukilėliai nepasirinko saugaus gyvenimo. Jie kovojo. Kaip kovojo ir pokario partizanai. Jie kovojo, kad dabar būtų Lietuvos valstybė, kad tie patys ekspertai ir architektai galėtų panašius konkursus organizuoti.

Tiesa, pažvelgus į vertinimo ekspertų sudėtį ten nematome nei vieno istoriko, nei vieno kultūrologo, nei vieno sociologo. Visuomenei svarbus projektas buvo atiduotas į siauros profesijos būrelio rankas. Taip tikrai neturėtų būti. Šis paminklas nėra laisvės kovų atminimas, tai atminties apie jas numarinimas.

Labai tikėtina, kad žmonėms jis asocijuosis su kuo tik nori, bet ne su tais žmonėmis, kurie buvo šaudomi čia pat, NKVD rūsiuose, kurie žuvo miškuose. Ir pagalvokime: jei Lietuvą vėl okupuotų, ar reikėtų sunaikinti šį paminklą? Ne, naujiesiems okupantams jis netrukdytų. Tik pervadintų kitaip.

Ir tuoj girdžiu kontraargumentus: mums jau nusibodo liūdesys, ašaros ir sielvartas. Tokiomis neigiamomis emocijomis negalime užkrauti šios aikštės. Sutinku, tačiau kodėl nepagalvojama, kad laisvės kovotojai – tai ne tik sielvartas, liūdesys, bet pirmiausia drąsa, pasiryžimas, pasiaukojimas, ištikimybė. Tai ne liūdesys, tai kasdien reikalingos vertybės, tai ir priesakas mums bei tiems, kurie gyvens po mūsų.

Kodėl to neformuluoja Kultūros ministerija, ekspertai? Kodėl bijo šių vertybių? Klausimas iškyla svarbesnis: kodėl mes bijome savo istorijos? Kodėl nenorime priminti savo praeities, kurioje buvo žmonių, sugebėjusių prisiimti atsakomybę, drąsiai stojusių į bekompromisinę kovą? Kodėl istoriją paskandiname abstrakcijose, kurios tinka visais gyvenimo atvejais ?

Atmintis nėra abstrakti, ji konkreti. Ir konkretumo ištrynimas reiškia ir atminties ištrynimą. Prieškaryje Juozas Zikaras sukūrė knygnešio skulptūrą. Visi ją prisimename. Ir šį bei tą žinome apie knygnešius. Tai yra atminties išsaugojimas.

O kokią atmintį perteikia paminklas „Tautos dvasia“?

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius LRT žurnalistas Virginijus Savukynas.

www.galatum.lt

2013.07.23


Prisijunkite prie diskusijos