Žvalgybos enciklopedija: „šnipė – gundytoja“


Print

Mata Hari (1876 – 1917) – garsiausia istorijoje moteris šnipė, kuri, galimas dalykas, iš tikrųjų ir neužsiiminėjo šnipinėjimu. Tai buvo labai naivi moteris, kurią lengva apgauti.

Per pirmąjį pasaulinį karą taip su ja ir pasielgė ir jos „draugai“, ir jos priešai. Anglų kalbos Oksfordo žodynas Matą Hari praminė „šnipe–gundytoja".

Mata Hari (tikroji jos pavardė Margareta Gertrūda Zelle) gimė Olandijoje pasiturinčio krautuvininko ir gražuolės javajietės šeimoje. Mergina įstojo į pedagoginę mokyklą, bet buvo pašalinta už tai, kad užmezgė ryšius su jos direktoriumi. 18-metė Margareta ištekėjo už Olandijos KJP karininko, kuris buvo 20 metų vyresnis už ją.

Netrukus po vestuvių jie persikėlė į Olandijai priklausiusią Ist-Indiją. Toje santuokoje gimė du vaikai, bet 1906 metais sutuoktiniai išsiskyrė.

Pasivadinusi Mata Hari (“Aušros akis“), jauna moteris išvyko į Paryžių, kur prisistatydavo esanti Javos princesė ir erotinių šokių (striptizo) šokėja. Ji debiutavo Rytų muziejuje, o po to ji rengė vaidinimus visoje Europoje ir Egipte.

Visur ji buvo sutinkama susižavėjimais. Mata Hari įsigijo keletą įtakingų ir turtingų meilužių.

Per pirmąjį pasaulinį karą ji užmezgė romaną su 25-iamečiu Prancūzijos fronte kariavusiu rusų lakūnu kapitonu Vadimu Maslovu, rusų admirolo sūnumi. 1916 metų vasarą V.Maslovas buvo sužeistas, ir Mata Hari paprašė karinės valdžios leidimo aplankyti jį pafrontės ligoninėje.

Antrasis biuras jai tokį leidimą davė, bet su sąlyga, kad ji šnipinės prieš vokiečius, gal net pasinaudodama savo asmenine pažintimi su kronprincu (sosto įpėdiniu). Už tai jai pasiūlė milijoną frankų.

Gavusi užduotį, Mata Hari iškeliavo per Ispaniją į neutraliąją Olandiją, kur tikėjosi pereiti Vokietijos sieną ir pasiekti kronprincą. Bet pakeliui į Olandiją laivas, kuriuo ji plaukė, buvo sulaikytas Anglijoje, Falmute. Mata Hari buvo suimta ir tardoma.

Pagaliau Didžiosios Britanijos valdžia ją perspėjo, kad ji nesiveržtų į Vokietiją, ir išsiuntė atgal į Ispaniją. Ten ji susipažino ir užmezgė romaną su Vokietijos karo atašė majoru Kallė. Pastarasis nusiuntė į Berlyną šifruotę, kurią, jis žinojo, perims ir perskaitys priešas. Joje jis pranešė, kad „H–21“ pasirodė esanti vertinga agentė.

1917 metų sausio 4 dieną Mata Hari grįžo į Paryžių, kur vasario 13 dieną buvo suimta. Prancūzai ir britai, nors ir įtarė ją šnipinėjant Vokietijos naudai, įtikinamų argumentų tam patvirtinti nerado. Jos kambaryje aptiko tiktai buteliuką su simpatiniu rašalu, o tais laikais tai buvo gana rimtas įkaltis.

Mata Hari pareiškė, kad naudojo rašalą makiažui. Ji prisipažino, kad ėmė iš vokiečių pinigus, bet tai buvo mokestis už seksą, o ne už šnipinėjimą.

Vis dėlto ji buvo perduota karinio tribunolo teismui ir 1917 metų spalio 15 dieną sušaudyta. Kai išvedė ją šaudyti, ji atsisakė, kad jai užrištų akis juodu raiščiu ir pririštų prie stulpo.

Prieš šūvių garsui perskrodžiant ryto tylą ji spėjo pasiųsti oro bučinį dvylikai šaudymo komandos kareivių.  Nei buvę meilužiai, nei šeima nepaprašė Prancūzijos valdžios leisti atsiimti jos palaikus. Matos Hari lavonas buvo nugabentas į vienos Paryžiaus ligoninės anatomijos skyrių ir atiduotas studentams medikams narstyti.

Ryškus Matos Hari paveikslas įvairiais metais įkvėpdavo kino režisierius kurti ekranuose jos tragiško likimo versijas.

Klasikinėje melodramoje „Mata Hari“ ( Mata Hari, 1931) nusifilmavo Greta Garbo, Ramonas Navara ir Lionelis Berimoras. Prancūzijoje filme „Mata Hari, agentė H-21“ (Mata Hari, Agent H21, 1964) nusifilmavo Žana Moro.

Paskutinis Matai Hari skirtas filmas, pasirodęs 1985 metais, buvo nevykęs bandymas išnaudoti egzotiškų šokių šokėjos, kuri greičiausiai išvis nebuvo šnipė, vardą.

2013.07.24


Prisijunkite prie diskusijos