Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt ragina nepatingėt susirasti liepos mėnesį pasirodžiusį žurnalo "Metai" numerį ir perskaityti rašytojos Birutės Jonuškaitės interviu "Balti vyrų marškiniai, nerimo vidurnakčiai" (rašytoja Birutė Jonuškaitė atsako į Romo Daugirdo klausimus, žurnalas "Metai", 2013-ieji, liepa). Puikus, gilus tekstas: demaskuojantis mus supančius pavojus bei grėsmes, persmelktas nostalgijos, liūdesio, ironijos, bet raginantis nepasiduoti asimiliacijoms ir nutautėjimams.
Rašytojos B.Jonuškaitės atsakymuose apstu gilių pastebėjimų ne tik apie literatūrą, eseistiką, poeziją ar rašytojų santykį su ne itin džiugia lietuviška tikrove. Ten kalbama ir apie Lenkijos lietuvių rūpesčius, mat rašytoja kilusi iš Punsko krašto. Ten apmąstoma ir lietuviškoji teisėsauga, su kuria, sprendžiant iš atsakymų, jai teko asmeniškai susidurti.
Štai tos labiausiai portalui Slaptai.lt įsiminusios ištraukos.
XXX
Rašytoja Birutė JONUŠKAITĖ
"Gerai būtų, jei greitu laiku netaptume ir Rytų Europos pakraščiu, kuriame tvarką palaikys NATO priklausantys Lenkijos kariuomenės daliniai, o jų vadovybė sėdės Autonominio Vilniaus krašto štabe. Apie tai kol kas kalba tik bjaurūs nacionalistai, todėl jų niekas nenori girdėti. Tačiau prieš keletą metų panašūs "isterikai" kalbėjo apie grėsmę, kuri kils Lietuvai dėl dviejų būsimų atominių elektrinių (Baltarusijoje ir Karaliaučiaus srityje).
Niekas jų nesiklausė, o aš niekaip negalėjau atsistebėti, kodėl mes, eiliniai žmogeliai, jau žinome ir nuogastaujame dėl tų, dar tik brėžiniuose esančių, elektrinių, o štai mūsų žiniasklaida ir valdžia turbūt "nežino", nes sutartinai tyli… Garsus pasipiktinimas prasidėjo tik prieš porą metų, kai ėmė kilti elektrinių pamatai ir kai jau nieko pakeisti neįmanoma… Kas slypi už tokios mūsų šalies politikos?"
(…)
Dėl lietuvių Lenkijoje: jie yra šašas ant užpakalio, kurį reikia kuo greičiau panaikinti, kad neniežėtų, neperštėtų, nekeltų nereikalingo nepatogumo. Štai visos kitos Lenkijoje gyvenančios tautinės mažumos jau seniai "sutvarkytos" – bendroje lenkų švietimo programoje turi po vieną kitą savo gimtosios kalbos pamokėlę, ir gana, o šita saujelė įkyrių užsispyrusių Punsko ir Seinų krašto dzūkų vis dar laikosi įsitvėrusi savo lietuviškų mokyklų, dar nori mokytis ne tik lietuvių kalbos, bet ir Lietuvos istorijos bei geografijos – kur tai matyta!
Jie niekada nereikalavo supaprastinto lenkų kalbos mokymo ar lengvesnio brandos egzamino, nes, sako, norintys gerai mokėti ir lenkų – valstybinę – kalbą ir stoti į aukštąsias Lenkijos mokyklas. Pamanykit, atsirado proto bokštai: nuo pirmos klasės mokosi iš lenkiškų vadovėlių, daro vertimą mintyse ir atsakinėja lietuviškai. Net ir vidurnaktį pažadinti visų dalykų visus terminus gali išpyškinti dviem kalbom. Už tai jų nemėgsta, jais piktinasi ir nesukalbamais vadina ir Varšuva, ir Vilnius. Taip jiems ir reikia. Greičiau jie visi nutautėtų, išnyktų ir Lenkijos žemėlapio, ir visiems būtų ramu".
(…)
"Patariu – būkim tolerantiški, gyvenkim draugiškai, sutikim su visais lenkų reikalavimais. Jau pradėkim gaminti pasus ne tik lenkų, bet ir rusų, ir hebrajų, ir kinų kalbomis, ruoškime lenteles su užrašais WILNO, SLONECZNIKI, WILKOMIERZ, NIEMENCZYN ir t.t.
Dėl viso pikto surinkime visus iš visokių grūto parkų išlikusius ir rusiškus užrašus. o jeigu jau taip nutiks, kad Vilniaus krašte bus uždarytos visos lietuviškos mokyklos, o lenkiškose sėdės vien politikų įkaitai, dorai neišmokstantys nei lietuvių, nei lenkų kalbų, bet apipilti visokeriopa materialine ir "dvasine" kaimyninių šalių parama, trauks rusiškas dainas, tai mūsų, Europos raudonodžių, saujelė galės pasitraukti į rezervatą, kažkur Telšių (o gal ir kokio Dublino?) link ir kad galutinai atsikratytų netolerancijos visoms kitoms tautoms (juk mes ne kokie nors nesukalbami prancūzai), prisieks net sapnų nesapnuoti apie savo buvusią – nuo jūros iki jūros – tėvynę su visais kunigaikščiais, donelaičiais, daukantais, basanavičiais ir maironiais".
(…)
"Beje, kas žino, ar neteks patirti likimo ironijos – ar mūsų dukros liks gyventi Lietuvoje, į kurią anuomet lėkėme su didžiausia viltimi?
Taip nutiko, kad pastaraisiais metais teko iš arti pamatyti Lietuvos teismų, policijos, valdžios pareigūnų darbą. Esam pakraupę: labai akivaizdžiai patyrėme, koks beteisis yra eilinis pilietis, kokie korumpuoti klanai valdo šią šalį, kiek daug tarp jų pamišėlių, kurie turi savo rankose galios svertus priimti neteisingus, įstatymams prieštaraujančius sprendimus, tyčiotis iš teisingumo siekiančių žmonių.
Kol neišeini iš savo kiemo ar už standartinio butelio ribų, tol visas blogis, atrodo, gyvena tik TV ekrane arba dienraščių puslapiuose. Bet iš tikrųjų jo neįtikėtinai daug. Per daug tokiai mažai šaliai neteisybės, melo, ciniško godumo, paniekos artimui ir dėmesio nesveikoms isteriškoms asmenybėms.
Gal kai kas nenori viso to matyti, gal kiti turi storesnę odą, bet man kasdien darosi sunkiau kvėpuoti, dusina visuomenės pūvančios sąžinės dvokas, griaužia akis, ėda širdį ir protą, jaučiuosi nesaugi pati, nerimauju dėl dukrų.
Greitai neliks šioje šalyje žmogaus, nenukentėjusio nuo mus visus apraizgiusios ciniškos "demokratinės" sistemos, kuri pasiutusiai gerai veikia anais, kagėbistiniais metodais. O gal telieka nueiti į Jono Vaitkaus puikiai režisuotą "Visuomenės priešą" ir susitaikyti su mintimi, kad mes kol kas gyvename Henriko Ibseno laikų visuomenėje".
Nuotraukoje: rašytoja Birutė Jonuškaitė, šių tekstų autorė.
Interviu "Balti vyrų marškiniai, nerimo vidurnakčiai" (rašytoja Birutė Jonuškaitė atsako į Romo Daugirdo klausimus, žurnalas "Metai", 2013-ieji, liepa).
2013.07.23
