Esu girdėjęs liudijimų, kad Dievas išklauso žmogaus maldas, jeigu besimeldžiantysis turi malonės dovaną arba bent tokią loginę galią, besiginčijant su Dievu, kaip Senojo Testamento Jobas. Savo ruožtu mitologiniuose pasakojimuose yra nuorodų, kad galima permaldauti patį likimą, štai mitas apie Orfėją ir Euridikę porina apie tai, jog su meninio įkvėpimo jėga galima pabandyti atšaukti net mirtį.
Žinia, koronaviruso neįmanoma nei permaldauti, nei užkeikti gražiais žodžiais, nepavyks jo priremti prie sienos taip pat ir loginiais argumentais.
Toks pat aklas ir kurčias proto ir sąžinės argumentams, veikiantis kaip virusinis susargdinimo užkratas yra taip pat lietuviškasis kapitalizmas arba, dar tiksliau tariant, patologinio kapitalizmo lietuviškoji atmaina. Jo varomoji jėga – nepasiduodanti kontrolės mechanizmams ir civilizacijos normoms didžiųjų kompanijų gobšumo patologija. Jeigu norite, lietuviškasis kapitalizmas yra mutavusi ir atspari civilizacijos poveikiui patologinio kapitalizmo forma, kai, metaforiškai tariant, įprasti ligai užkardyti antibiotikai jau nebeveikia, o laisvąja rinka iš inercijos melagingai besivadinantis darinys įgyja anticivilizacinį pobūdį.
Praeitų metų pabaigoje Lietuvoje kilusį kapitalizmo liokajų sukeltą triukšmą dėl išsakytų ketinimų papildomai apmokestinti bankų turtą (lietuviškoje dirvoje veikiantys skandinaviškieji bankai gauna didžiausias visoje Europoje pelno maržas) pavadinau negirdėtu ir neregėtu mūsų padangėje kiaulių choro žviegimu https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-ar-ne-laikas-butu-is-naujo-atsiversti-karlo-marxo-kapitala/. Šiandien nesiruošiu švelninti savo leksikos, kalbant apie lietuviškojo kapitalizmo iškrypimo iš Vakarų civilizuotumo kelio pavyzdžius, atvirkščiai – nauji įvykiai spaudžia paieškoti dar tikslesnių įvardijimų tokios patologijos nusakymui.
MG Baltik skandalo tyrimai ir netirtos Agrokoncerno veiklos peripetijos rodo, kad stambiojo kapitalo bendrovės kartas nuo karto gviešiasi stoti valstybės vietoje, demokratinę visuomenės tvarką bandant pakeisti labiausiai iškrypusiomis oligarchinio korupcinio valdymo formomis. Žinoma, ne viskas taip vienareikšmiška kaip mūsų vaizduotės piešiamos baimės, gyvenimas yra įvairesnis nei punktyrais pažymimos tikėtinos trajektorijos. Pastarosios karantino savaitės įvykiai, sulaikant Lietuvos verslo konfederacijos prezidentą Valdą Sutkų ir Lietuvos bankų asociacijos prezidentą Mantą Zalatorių, įtarus verslo kapitonais vadinamus žmones korupcine veikla, teikia vilties dėl išlikusio valstybės imuniteto priešintis patologijos įsivyravimui, tačiau niekas nėra tikras dėl to, kas galiausiai nugalės – užklupusi nešvanki kaip sifilis verslo liga, platinama per gobšumo konvulsijas, ar sveikatą stiprinantys antikūniai.
Pinigai. Slaptai.lt foto
Jeigu lietuviško verslo trubadūrų, tokių kaip mačiuliai, skyrienės, vainienės, dargiai, sutkai, zalatoriai, pasisakymus imsime už gryną pinigą, nelieka nieko kito kaip pripažinti liūdną tiesą, kad antivalstybingumas, antinacionalis pobūdis ir antidemokratinis nusiteikimas lietuviškojo verslo apsukose įgyja sisteminį pobūdį.
Nepraleisiu progos priminti, kad Grigeo istorija parodė, jog lietuviško verslo plėtotėje sisteminį pobūdį įgyja pati niekšybė.
Taigi, kaip atrodo bent man, siekiant sistemiškai pasipriešinti niekšybei, nelieka nieko kito, kaip telktis į krūvą, pradėti vienytis tarpusavyje dabar kol kas atskirai per šviesmečius viena nuo kitos veikiančioms socialdemokratinio ar net socialistinio pobūdžio ir patriotinio nusiteikimo pajėgoms, kuriant kažką panašaus į socialdemokratinę tautos lygą arba, tarkime, antikorupcinį tautos frontą (kai korupcija tampa kitu kapitalizmo pavadinimu). Beviltiškai pasenusio kaip metodologas, bet išliekančiu aktualiu kaip gobšumo fenomenologas K.Marxo žodžius, kad neva proletariatas neturi tėvynės, pakeičiant dvasios gyvybingumą palaikančiu pasidrąsinimu, jog dirbantysis žmogus visų pirma pluša savo Tėvynės labui.
Gaila, bet privalu pripažinti ir tą faktą, kad kol kas artimiausiuose horizontuose tokio galimo ar net gyvybiškai būtino telkimosi vėliavnešių nesimato.
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.
Visas pasaulis suparalyžiuotas, Europa, kurios dalis esame, nukentėjusi gal net labiau, nei kiti kraštai. Naujos informacijos laukiame kaip iš karo zonos. Kada, kada gi pradės rimti? Deja, žinios, bent kol kas, nedžiugina. Valstybės atsitvėrė sienomis. ES valdžios viršūnės, bent jau kokias dvi savaites, buvo išvis dingusios. Visur trūksta apsaugos priemonių ir kitų būtiniausių dalykų. Gerai, kad Lietuvoje kol kas užtenka maisto. Gal neblogai, kad turime tūkstantmetines ūkininkavimo tradicijas.
Bet prieš virusą visi tapome beėjėgiai. Ir ši apokalipsė vyksta ne Viduramžiais, o XXI amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Dešimtmetyje, kai žmonija pasiekusi tokias mokslo ir aukštųjų technologijų aukštumas, apie kurias dar prieš 50 metų rašė tik fantastai. Ir štai prieš kažkokį, pasirodo, net žinomą virusą nesugebame nieko konkretaus priešpastatyti. Kodėl taip atsitiko?
Galima būtų išvardyti daug smulkių priežasčių, apkaltinti valdžioje esančius. Bet tada vienodai reikėtų kaltinti ko gero visas valstybių valdžias, tarp jų – ir geru pavyzdžiu mums tarnaujančias Vokietiją bei JAV. O kaip čia girti komunistinę Kiniją, kuri pirmoji ir bene geriausiai susitvarkė su virusu? Kai Seimo narys Žygimantas Pavilionis išvis ragina su ja reikalų neturėti? Ko gero, jis bijosi, kad ši šalis kartu su labdara mums padovanos ir komunizmo virusą. Turbūt jis neužtikrintas dėl savo tautiečių ir netiki, kad mes ir be skiepų jam atsparesni, nei koronai. Ir ką gi jis patars ES valstybių vadovams ir sveikatos apsaugos specialistams, kurie dabar šluote šluoja „pasaulio gamyklos“ komunistinius sandėlius ir vienas per kitą, net nesiderėdami dėl kainos, vežasi viską, ką tik jie sugeba įsigyti?
Manau, sunkiausia suvokti, kad šiandien net stipriausia ES valstybė Vokietija iškilusių problemų sprendime yra priklausoma nuo komunistinės Kinijos. Čia – tik pastaba kritikams, aš nesvarstau, gerai tai ar blogai, kad Kinija – komunistinė. Aš tik konstantuoju du realius faktus: a) ji geriausiai, bent kol kas, suvaldė koronavirusą; b) visi, ištiesę ranką, prašome Kinijos parduoti mums taip reikalingas apsaugos priemones, kurių patys operatyviai pasigaminti nesugebame.
Kinijos komunistų partijos suvažiavimas. EPA – ELTA nuotr.
Kur dingo tą laisvąją rinką taip liaupsinę neoliberalai, visų pirma – Laisvosios rinkos istituto „ekspertai“? Šiandien jie visi, pabrukę uodegas, tyli… Kodėl jie neranda savyje drąsos pripažinti, kad, deja, rinka nesuveikė ir nepateikė taip reikalingų elementarių priemonių – tokių, kaip dezinfekantai, respiratoriai, apsauginės veido kaukės (pastarųjų gamyba tikrai nesudėtinga), viekartinė medikų apranga, ir pan. Juk tai ne kosminės technologijos, o lengvai pagaminama produkcija. Tačiau rinka tesugebėjo taip iškelti būtiniausių priemonių kainas, kad tai jau tapo ne tik amoralu, bet ir nusikalstama.
Taigi, pirmoji karšta išvada: laisvoji rinka išvis netinka, nes nesugeba staigiai persiorientuoti į iškilusias nenumatytas grėsmes. Ji, susidūrusi su šiomis grėsmėmis, tiesiog išsigimsta ir tampa spekluliantų, besinaudojančių skaudžia likusios visuomenės dalies padėtimi, pasiplenijimo šaltiniu. Taip kad norime to ar ne, bet pirmiausias darbas, kurį privalėsime atlikti pandemijai pasibaigus, tai kritiškai įvertinti rinkos galimybes ir, pripažinus jos ribotumą, surasti veiksmingesnes alternatyvas. O jų tikrai yra.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau dabar būtina įvardinti, kas gi pirmieji, iškilus realiai pandemijos grėsmei Lietuvoje, puolė kritikuoti valdžią, kad ji – nepasiruošusi. Ogi patys uoliausi laisvosios rinkos apologetai ir valstybinio sektoriaus niekintojai bei valdžios galių mažinimo šalininkai! Pirmųjų aršių kritikų gretose mes visu gražumu pamatėme buvusią Prezidentę Dalią Grybauskaitę, kuri be viso kito dar ir pademonstarvo ir savo gan žemą kultūros lygį, sulygindama ministrą su gyvyliu. Taip pat manau, kad kas turi atmintį, tas prisimena ir ne vieną jos viešą pasisakymą – kad reikia naikinti ekonomiškai neefektyvias ligonines ir mažinti per didelį lovų skaičių jose. Jos kritika tų, kurie stengėsi išlaikyti valstybinį sektorių gyvybingą ir stiprų, atžvilgiu buvo nuožmi ir negailestinga. Net būdavo keista, kad, didesnę pusę aktyvaus gyvenimo paaukojusi sovietinio socializmo dogmų liaupsinimui, po to ji tapo tokia aršia neoliberalzimo ir socialiai neatsakingos rinkos šalininke. Jai antrino, kaip jau įprasta, visa TS-LKD gvardija, pradedant tautos patriarchu Vytautu Landsbergiu bei jo anūku Gabrielium ir baigiant Laurynu Kasčiūnu ir Arvydu Anušausku bei jiems talkinančiais liberalais (ypač aršiai pasisakančia Aušrine Armonaite ir kitais).
Seimo narė Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Čia labai norisi pacituoti į būsimos premjerės postą taikančios Ingridos Šimonytės iškalbingą citatą: „Veryga pripažino, kad (…) medikams išlaidos augti nebegali. Kam jūs ruošiatės, kad dedate į rezeravą 200 milijonų eurų? Koks yra tas scenarijus, kad reikia rezerve įšaldyti tokią milžinišką sumą, kurią būtų galima naudoti?“ Tai buvo pasakyta 2019 m. pabaigoje, svarstant 2020-ųjų valstybės biudžetą Seime. Jau tada buvo pirmieji signalai dėl koronaviruso. Suprantama, niekas, net ponia I.Šimonytė ir visa Seimo opozicija į tai rimtai nežiūrėjo. Į tai rimtai nepažvelgė net tada, kai „valstiečių‘‘ lyderis Ramūnas Karbauskis kartu su LSDDP pirmininku Gediminu Kirkilu pasiūlė bendrą partijų susitarimą dėl koronaviruso. Iš šios, kaip dabar matosi, labai reikalingos iniciatyvos buvo tiesiog išsišaipyta.
Tai kokią moralinę teisę tie ponai dabar turi nuolat reikštis jiems palankioje žiniasklaidoje ir skleisti paniką (nes dalykiškai kalbėti jie paprasčiausiai nemoka)? Iki kokių moralinių žemumų reikia kristi, kad, stebėdamas vis didėjantį chaosą ir didžiumą pasaulio apimančią paniką, ne kviestum žmones vienytis, ne stengtumeisi padėti, kuo sugebi, ir be to sudėtingomis sąlygomis veikiančiai vyriausybei, o mąstytum tik apie ateinančius Seimo rinkimus ir per patyčiais, per kabinėjimąsi save reklamuotumei? Nesistebiu, kad tai daro konservatoriai su liberalais – jų tokia prigimtis, jiems atjauta ir moralė – ne šio pasaulio dimensijos. Bet kuo paaiškinti, kad šiame chore girdime lyg ir už žmonių bėdas turinčius kovoti socdemus Julių Sabatauską, Juozą Oleką, Dovilę Šakalienę ir net arogantiškąjį jų lyderį Gintautą Palucką? Kokie jie po to žmonių gynėjai? Ar žmonės šiems ponams – tik balsuotojai? Bet jei taip yra iš tikrųjų, tai jau ciniškumo viršūnė.
Atskiro įvertinimo ir gilesnės analizės reikalauja šalies savivaldybės ir jų merai. Visi matėme, kaip ponai Remigijus Šimašius ir Vytautas Grubliauskas vietoj to, kad daryti jiems priklausančius konkrečius darbus, tik kritikavo valdžią. Juk gryžusių apgyvendinimo chaosas kilo tik dėl jų nesugebėjimo organizuoti šią veiklą. Štai ir lenda yla iš maišo, kad neturime realių teritorijų šeimininkų, galinčių sunkią valandą sutelkti ir padėti žmonėms. Turime tik savimi besipuikuojančius arogantikus žiniasklaidos „produktus“, sugebančius tik plepėti.
Deja, šie pavyzdžiai byloja apie giluminę mūsų taip vadinamo „elito“ krizę, jo moralinį fiasko. Tuo metu, kai tūkstančiai žmonių, medikų, savanorių, prekybos drabuotojų, policijos ir pasienio tarnybos pareigūnų bei prekių vežėjų kasdien rizikuoja savo gyvybėmis tikrąja to žodžio prasme, dalis „elito“ atstovų su jiems talkinančiomis žiniasklaidos priemonėmis toliau sėja nesantaiką, kursto nepasitikėjimą bei didina įtampą ir taip sunkioje situacijoje. Tai antroji išvada, kuri akivaizdžiai įrodo, kad nepažabota konkurencija veda iki antagonizmo, visuomenės susiskaldymo, bet kada galinčio peraugti į neapykantą. O tai kenksminga normaliai norinčiai gyventi bendruomenei.
Trečiasis, per 30 atkurtos nepriklausomybės metų plačiau nediskutuotas postulatas būtų valstybinės valdžios autoritetas. Deja, jis menkinimas ne tik tuomet, kai tam yra pagrindo, bet ir nuolat keliant visuomenės informavimo priemonėse pramanytus skandalus. Ar dažnai matome, kad būtų objektyviai įvertintas vieno ar kito vadovo ar pareigūno veiklos efektyvumas, pasverti visi jų veiklos minusai ir pliusai? Ne, užuot viską įvertinus objektyviai, arba sukeliami skandalai, arba skelbiamos nepagrįstos liaupsės, kurios be visa kita dar ir neretai būna apmokėtos neaiškios kilmės pinigais. Valdžios autoritetas taip pat labai nukenčia, renkant į atstovaujamą politinę valdžią visiškai tam netinkamus – nei dalykiškai, nei moraliai – asmenis.
Koronaviruso aukų skaičius didėja. EPA-ELTA nuotr.
Arba – valstybės valdyme vis labiau įsigalint biurokratizmui, korupcijai, o teisėsaugos sitemai akyvaizdžiai degraduojant. Taip sukuriama dviprasmybė. Silpnos politinės valdžios žmonės nemėgsta. Savo ruožtu, ją gali ignoruoti ir stiprūs biurokartai bei korumpuota teisėsauga, nesugebanti ar tiesiog nenorinti pasinaudoti iki aukštumų išaugusiomis savo galiomis valstybės labui. Bet už viską vis tiek atsako politinė valdžia. Taip įgyjame nevykusį valstybinių reikalų tvarkymo modelį, kuris neveikia. Kiek ministrų bekeisime, kiek juos bekritikuosime, niekas nepakis, kol nebus iš pagrindų pertvarkyta pati SISTEMA. Juk kas įdomu? Kai pradėjo trūkti dezifekcinio skysčio, ką puolėme kritikuoti pirmiausia? Ogi Sveikatos apsaugos ministeriją su ministru priešakyje. Bet juk nei ministerija, nei ministras juo neprekiauja – tai laisvos rinkos priedermė. Tas pats – dėl medikų apsaugos priemonių. Ne ministerija jas perka, o ligoninės. Čia ministro Aurelijaus Verygos klaida, kad jis artikuliuotai nesugebėjo to paaiškinti šalies gyventojams. Įdomu būtų buvę pamatyti jo oponetų pasipiktinimą, jeigu jis centralizuotai būtų pradėjęs tas priemones pirkti, pavyzdžiui, sausio – vasario mėnesiais…
Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo valdančioji dauguma ir vyriausybė kaltos už tai, kad, vos tik gavusios valdžią, taip ir nesugebėjo išaiškinti žmonėms to, apie ką rašau, ir nesiėmė iš pagrindų keisti ir reformuoti sistemos. Dabar jau tikriausiai ir kvailiui aišku, kad be stiprios, greitus sprendimus sugebančios priimti valdžios ir be lankstaus, kūrybiškai veikiančio, o ne biurokratiškai tik raštus rašinėjančio valstybės aparato, mes niekada nebūsime pasiruošę bet kokiai rimtesnei nelaimei atremti. Suprantama, prie to, kas pasakyta, dar būtinas stiprus valstybinis sektorius su efektyvia Valstybės rezervo sistema. Valstybė bus stipri, tik turėdama mišrią ekonomiką: stiprią, gerai funkcionuojančią valstybinę ir atsakingai veikiančią privačią ekonomiką. Bet apie tai – jau kitą kartą.
Teksto autorius – Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas
Antradienis, balandžio 18 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė dekretą, kuriuo grąžino Seimui pakartotinai svarstyti Viešųjų pirkimų, Komunalinio sektoriaus pirkimų ir lydinčiųjų įstatymų pataisas.
Seimo priimtos įstatymo pataisos draudžia sudaryti vidaus sandorius valstybės valdomoms įmonėms, tačiau palieka šią galimybę savivaldybėms ir jų valdomoms įmonėms. Tai prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems lygiateisiškumo ir sąžiningos konkurencijos principams bei palieka atvirą landą korupcijai savivaldoje.
Su prašymu vetuoti šias įstatymų pataisas į Prezidentę kreipėsi grupė Seimo narių, Laisvosios rinkos institutas, Komunalininkų ir atliekų tvarkytojų, Projektavimų įmonių asociacijos.
Pasak Prezidentės, korupcijai naikinti būtina telkti vieningas pajėgas, o ne daryti nuolaidas, išimtis ir privilegijas. Todėl vidaus sandorius savivaldoje palikęs Seimas sukūrė terpę korupcijai, neskaidriam valstybės lėšų naudojimui ir nepotizmui savivaldoje klestėti.
Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisijos, Konkurencijos tarybos, Viešųjų pirkimų tarnybos ir Valstybės kontrolės nuomone vidaus sandoriai sudaro prielaidas piktnaudžiavimui, korupcijai, neracionaliam ir neskaidriam valstybės lėšų panaudojimui ir neužtikrina Lietuvos žmonėms geriausios kokybės paslaugos už mažiausią kainą.
Per pastaruosius penkerius metus savivaldybės vidaus sandoriams išleido beveik 400 mln. eurų. Konkurencijos tarybos atlikto tyrimo duomenimis, vidaus sandoriai perkamos atliekų tvarkymo paslaugos kainą gali išauginti net iki 100 procentų, o už tai turi sumokėti gyventojai.
Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Konstitucija įpareigoja savivaldybes savo veikloje paisyti sąžiningos konkurencijos, todėl viešųjų paslaugų teikėjas privalo būti atrinktas konkurso būdu. Savivaldybės pralaimi ginčus administraciniuose teismuose, jeigu vidaus sandoriai yra organizuojami be konkurso.
Siekiant savivaldybėms palengvinti viešųjų pirkimų vykdymo procesą, Viešųjų pirkimų tarnyba artimiausiu metu ketina rengti daugiau mokymų savivaldybėms, taip pat parengti naujai priimtų įstatymų komentarus ir metodines rekomendacijas.
Prezidentė teikia Seimui įstatymo pataisas, kuriomis siūlo atsisakyti vidaus sandorių savivaldybėms.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Šiuo metu sprendžiasi naujųjų Lietuvos politinių jėgų ateitis. Laisvoje žiniasklaidoje pasipylė straipsnių, kurių autoriai šaukia vienu balsu: VIENYKIMĖS.
Ta mintis sklando ir privačiuose pokalbiuose. Tačiau pasakyti daug lengviau nei padaryti.
Pradėkime nuo norų. Juolab kalbos gali ne visada juos atitikti.
Ar visos su Teisingumo ir Tiesos vėliava pakilusios jėgos iš tikrųjų nori vienybės? Juk kai kurios jų iš pat pradžių skelbė, kad geriau į rinkimus eiti trimis sąrašais ir jungtis tik po pergalės.
Jūs, jauni lietuviai iš viso pasaulio, atvykote į Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimą netoli Prienų, norėdami pabūti drauge, atgaivinti lietuviškas savo šaknis, susipažinti su nūdienos Lietuva.
Tačiau tikros, pilnakraujės Lietuvos jūs neišvysite.
Jūs sužinosite, kad Vilnius – jau beveik Amsterdamas, kur švyti vaivorykštinės vėliavos, klesti striptizo klubai, lošimo namai, o protus valdo laisvosios rinkos pranašai ir supermarketų magnatai.
Per koncertus neišgirsite nei sutartinių, nei Aistės Smilgevičiūtės dainų apie partizanus, nei patriotiškujų Thundertales‘ų – vietoj to galėsite pasimokyti show dance, dalyvauti „Kouk sun do užsiėmimuose su Koh Nam Jun (Pietų Korėja)“ ar pasigaminti „lietuviškų patiekalų su čiop čiop“…
Kartais ir pačios didžiausios kvailystės gimsta iš gana racionalių minčių. Tokia kvailystė yra Lietuvos politikoje vis dar vyraujanti nuostata, kad mokesčių lengvatos yra blogis. Ši kvailystė yra tuo juokingesnė, kuo labiau ją ginantieji apeliuoja į sveiką protą.
Idėjiniai šio pavojingo nesusipratimo autoriai bei nuožmūs lobistai sukasi aplink Laisvosios rinkos institutą (LRI). Jam būdinga skleisti niekur civilizuotame pasaulyje neįsitvirtinusias arba jau atmestas kraštutinio libertarizmo nuostatas.
Ne, tai nebus komentaras apie homoseksualų teises į šeimą. Manau, turime daug didesnių problemų. Sako, visa Europa stovi ties žlugimo riba, o euras beveik pasmerktas. Jei ne išnykimui, tai bent jau ženkliam nuvertėjimui.
Apokaliptinės pranašystės greičiausiai neišsipildys. Tačiau Europa ir galbūt visas pasaulis akivaizdžiai klimpsta į ekonominio sąstingio fazę. Bent jau tokia tikimybė šiuo metu yra pati didžiausia. Taigi Lietuvai reikia būti pasirengusiai atlaikyti dar vieną smūgį iš išorės. Po 2008-2009 metų krizės visą laiką augęs eksportas, nuo kurio esame labai priklausomi, traukiantis rinkoms, vėl ims mažėti. Sunkiau bus pasiskolinti ir pinigų.
Skaitytojų dėmesiui siūlome naujausios Romualdo Ozolo knygos “Per lėtinį bankrotą. Lietuvos gyvenimo Europos Sąjungoje užrašai. Faktai ir mąstymai. 2010 m.” ištraukas. “Per lėtinį bankrotą” yra knygų “Į saulėlydžio krantą” (2008), “Paskui greičiausią pelną” (2008), “Nepriklausomybė alternatyvų neturi” (2009) ir “Ant imperijos slenksčio” (2010) tęsinys.
Ypatingas tęsinys: šia knyga baigiamas kasdienių pastabų ir įžvalgų ciklas, apimantis 2004-2010 metus – nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą iki metų, kai pagaliau paskirtas pirmasis Sąjungos prezidentas ir pirmoji užsienio reikalų ministrė”, – pratarmėje rašo knygos autorius. Labai aktuali knyga, nė vienos dienos įrašas nepraradęs aktualumo, nors visi jie pažymėti praėjusių metų data.
Sakoma, istorija sukasi ratu, keičiasi tik formos. Dažnai savo straipsniuose kritikuodavau valdžią, o šį kartą nutariau į dabartį pažvelgti plačiau.
Kaip taisyklė, valstybių istorijose atsiranda fanatikai, kurie, prisidengdami gražiais lozungais, keičia pasaulį, įrašydami į istorijos vadovėlius naujas pastraipas. Tas pasikeitimas dažnai lydimas maištais, perversmais ir revoliucijomis, užliejant žemę kraujo upėmis. Vardan ko visa tai daroma ir kas už viso to stovi, – žino vienetai, o, kalbant tiksliau, vykdytojams, eiliniams tai niekada nebūna žinoma. Nepamenu, kas pasakė, bet labai taikliai: „jei kareiviai žinotų, už ką kariauja – nebūtų kam kariauti“. O Platonas sakydavo: „norint laimėti karą, reikalingi trys dalykai: pinigai, pinigai ir dar kartą pinigai“. Iš istorijos, bent jau paskutinių grandiozinių istorinių perversmų, galima paminėti spalio revoliuciją Rusijoje, kurios fanatiškas vedlys buvo V. U. Leninas. Šiandien visi žinome, kokios buvo jos atsiradimo ištakos, kas po ja slėpėsi, kas finansavo bei kokie gražūs buvo lozungai. Internete informacijos apie tai užtenka.
