Proto liliputai arba valstybės priešai


Print

Skaitytojų dėmesiui siūlome naujausios Romualdo Ozolo knygos “Per lėtinį bankrotą. Lietuvos gyvenimo Europos Sąjungoje užrašai. Faktai ir mąstymai. 2010 m.” ištraukas. “Per lėtinį bankrotą” yra knygų “Į saulėlydžio krantą” (2008), “Paskui greičiausią pelną” (2008), “Nepriklausomybė alternatyvų neturi” (2009) ir “Ant imperijos slenksčio” (2010) tęsinys.

Ypatingas tęsinys: šia knyga baigiamas kasdienių pastabų ir įžvalgų ciklas, apimantis 2004-2010 metus – nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą iki metų, kai pagaliau paskirtas pirmasis Sąjungos prezidentas ir pirmoji užsienio reikalų ministrė”, – pratarmėje rašo knygos autorius. Labai aktuali knyga, nė vienos dienos įrašas nepraradęs aktualumo, nors visi jie pažymėti praėjusių metų data.

2010 02 17. Privatizuoti valstybinius miškus galėjo pasiūlyti arba proto liliputai, arba iš to gerai uždirbti planavę parazitai, arba valstybės priešai. Akademikas, buvęs Miškų ūkio instituto direktorius L.Kairiūkštis tuos “novatorius” apibūdina švelniau: “Arba nesuprantantys, arba antivalstybiškai nusiteikę žmonės”. Tai ne “nesupratėlių”, taigi, ne nepakaltinamųjų, veikla: “Mūsų institutas jau 20 metų siūlo privatizuoti ne tik miškus, bet ir daugumą valstybės turto, kurio moderni valstybė nebūtinai turi turėti. Tai instituto pozicija…”, – sako Laisvosios rinkos instituto direktoriaus pavaduotojas G.Kadziauskas. Tai – sąmoningai antivalstybinė pozicija, nesvarbu, ta valstybė moderni ar nemoderni, į ką apeliuoja LRI atstovas.

Nėra nė vienos valstybės pasaulyje, kuri neturėtų valstybės turto. Kas juo galėtų ir turėtų būti, Laisvosios rinkos institutas nesvarsto: jo pozicija – išparduoti viską. Ką reiškia toks išsipardavimas, Lietuva jau ima suvokti. Tačiau ne Laisvosios rinkos institutas: jo pozicija lieka nekintama. Tad gal laikas paklausti, ar turi teisę Lietuvoje veikti prieš Lietuvos valstybę dirbanti įstaiga? Kas ją finansuoja? Kokius uždavinius kelia? Su kokiomis grupuotėmis susijusi?

Vargu bau šitai bus padaryta. Nes idėją privatizuoti valstybės miškus perėmė A.Kubiliaus vyriausybė ir dar 2009 m. balandžio mėnesį premjero sudaryta darbo grupė parengė Ūkio ministerijos siūlymus, kaip supaprastinti valstybės įmonių pertvarkymo į bendroves tvarką. Jei Seimas patvirtins tai įstatymiškai, valstybinės įmonės statusą turinčios 42 urėdijos, kurios dabar prižiūri valstybinius miškus, bus nesunkiai pertvarkomos į bendroves, o per jas valstybinius miškus privatizuoti arba išparduoti bus vienas juokas.

Kas juos nupirks? Niekas Lietuvoje tokių lėšų (sakoma, apie 6 mlrd. litų) neturi. Vadinasi, juos pirks užsienio įmonės. Švedų kompanijos, įsigijusios miškų ūkius Švedijoje, įsitikino, kad ūkininkauti savo miškuose neapsimoka, todėl eina į Jaunąją Europą, Latvijos miškai jau skandinavų rankose ir sparčiai naikinami. Lygiai tas pats būtų ir Lietuvoje. Kas darosi jau šiandien – užtenka pažvelgti į Dzūkijos kažkada vaizdingiausias pakeles. Vien Marijampolės medžio perdirbimo įmonė pareikalautų 3, gal net 4 kartus padidinti kirtimus. Užsienio įmonės ateitų čia ne ūkininkauti, bet kirsti nusipirktų miškų. Jos to nė neslepia.

Sakoma: miškai turi būti kertami. Tai netiesa. Miškai turi būti ne kertami, juose turi būti ūkininkaujama. Gerai ar blogai ūkininkaujama valstybiniuose Lietuvos miškuose – kitas klausimas. O tikrovė yra tokia: valstybiniams miškams tvarkyti Lietuvos valstybė neskiria nė cento. Urėdijos pačios vykdo atrankinius kirtimus, o pajamos už medieną naudojamos miškų priežiūrai ir atsodinimui. Ir kol kas miškų Lietuvoj padaugėja 0,8 procento.

Bet miškai – ne vien mediena, tuo labiau – miškininkystė nėra medienos vartojimas, bet gamtos išteklių kūrimas. Yra privačių miškų savininkų, kurie juos prižiūri kaip savo vaikus, tačiau taisyklė “griebk kiek gali” dominuoja. Atiduoti valstybės miškus – visos miškininkystės stuburą, kaip juos vadina buvęs LR miškų ministras prof. V.Antanaitis, tai atsisakyti kurti tą pridėtinę vertę, kurią sudaro miškai kaip kraštovaizdžio estetinis ir net etinis turtas, kaip vieta, kur žmogus dar gali pailsėti ir kur atsigauna oras bei gamta kaip visuma.

Apie tai nei LRI, nei Vyriausybė negalvoja.

Tačiau, sako miškininkai, tauta jau pasimokė iš beprotiškų privatizacijų ir bunda iš meškos miego.

Kad tik greičiau pabustų!

2010 04 06. Norite sužinoti, kaip kuriama privatizacijos būtinybę įrodinėjanti atmosfera? Tai paskaitykite kovo 25 d. Alfa.lt paskelbtą p. Eugenijos Grižibauskienės straipsnį.

Pradedamas jis beveik sensacija: Vyriausybė sušaukusi posėdį (galima suprasti – specialų ir neatidėliotiną), kuriame svarstyta Valstybės kontrolės ataskaita apie Generalinės urėdijos ir jai pavaldžių 42 urėdijų darbą. “Jei tikėti mus pasiekusia informacija, kontrolieriai nustatė tiek pažeidimų, kad buvo svarstyta, ar skelbti visus faktus, ar geriau nenervinti visuomenės ir dalį tiesos nuslėpti.” Vien šis sakinys privertė pasitikslinti, ar tai ne balandžio 1-osios rašinys: Vyriausybė gali svarstyti tiesos nuslėpimo galimybę?

Tai ką ten norėjo nuslėpti Vyriausybė?

“Šaltinis” sako, kad urėdo vieta kainuojanti 100 tūkst.litų. Prof. A.Kuliešis teigia, kad “valstybiniuose miškuose sistemingai mažinamas brandžios medienos kiekis” – neapskaitoma iki 20 proc. medienos. Pajamos už ją skiriamos “tarkim, medžioklėms organizuoti, maistui, merginoms nupirkti”. Bet tik dalis. Kita, o ji – milijonai, einanti “į asmenines ir giminaičių kišenes, į partijų kasas”. Prof. V.Antanaitis prieš dvidešimt metų sukūrė tokią sistemą, kad į biudžetą iš Generalinės užėdijos nebuvo reikalaujama nė cento, tik prieš metus 5 proc. imta skirti Miškų fondui. Kad kitose šalyse miškininkystė valstybės dotuojama, autorė, suprantama, rašyti negali – tai jos užduoties vykdyti nepadėtų.

Yra susiformavę galingi medienos biznio klanai. “Pasakojama”, “atskleidžiama”, “kalbama”, “piktų liežuvių plakama”, kad yra kriminalinių klanų (Šalčininkuose ir Tauragėje), per kaimelių lentpjūves ar per pardavimus piliečiams uždarbiaujančių medienos mafijos veikėjų. Įtakingiausias esąs “paslaptingasis milijonierius Gintautas Zinkevičius bei prie turtingiausiųjų priskirtas generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas”.

Žinoma, susigriebia publikacijos autorė pabaigoje, esama daugybės savo darbui atsidavusių miškininkų. “Problemos slypi pačioje viršūnėlėje.” Ataskaita apie Valstybės kontrolės išvadas pasieks mus “kaip spėliojama, gerokai pakoreguota”. Bet pasieks. Koks bus jos tikslas, skelbia antraštė: “Valstybiniai miškai – medienos mafijos rankose?”

Tai ką daryti?

Neaišku? Skubiai privatizuoti, kaip jau pasiūlė Laisvosios rinkos institutas.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas, šio teksto autorius.

2011.09.29


Prisijunkite prie diskusijos