Di­džiau­sias Lie­tu­vos ir lie­tu­vių drau­gas iš An­gli­jos ( 1 )


Print

Tiems, ku­riems pa­si­se­kė tai pa­tir­ti, ži­no, ko­kia di­de­lė gar­bė yra gim­ti lie­tu­viu. Da­lis tik vė­liau pa­ti­ria, ko­kia tai „pa­siu­tiš­ka“ at­sa­ko­my­bė. Vi­si, ku­rie su­ge­ba iki pat mir­ties tą at­sa­ko­my­bę ne­iš­duo­da­mi neš­ti ir net sa­vo vai­kams lie­tu­vių kal­ba per­duo­ti, su­vo­kia, ko­kia tai ne­iš­pa­sa­ky­ta sun­ke­ny­bė. De­ja, ne vi­siems duo­ta tai pa­tir­ti, ypač da­bar, kai lie­tu­vių tau­ta yra ties su(si)nai­ki­ni­mo ri­ba.

Jei­gu mums, te­be­kal­ban­tiems šven­ta brah­ma­nų kal­ba, yra taip sun­ku iš­lik­ti sa­vi­mi, Sa­vas­ties tie­są ir švie­są sa­vy­je iš­lai­ky­ti, tai ne­nuos­ta­bu, kad vi­siems ki­tiems mus pa­ži­nu­siems sve­tim­tau­čiams tai – tie­siog ne­pa­ke­lia­mas už­da­vi­nys.

Bet pa­si­tai­ko ir ne­įti­kė­ti­nų iš­im­čių. Ta­me, mums sve­ti­ma­me pa­ra­le­li­nia­me pa­sau­ly­je, sve­ti­mo­se tau­to­se kar­tas nuo kar­to at­si­ran­da žmo­nių, ku­riems duo­ta la­bai re­ta ir keis­ta do­va­na pa­ma­ty­ti, gy­vai pa­jus­ti tą mū­sų Rū­pin­to­jė­lio ir Vy­čio pa­sau­lį, duo­ta tei­sin­gai su­pras­ti Lie­tu­vą ar­ba bent jau pri­ar­tė­ti prie to, ką mums pa­tiems ne­leng­va su­pras­ti, ką mes gi­na­me, dėl ko gy­ve­na­me ir pri­va­lo­me iš­lik­ti čia, o ne ki­tur.

Jautra Lietuvai

XIX am­žiu­je keis­ta iš­im­tis bu­vo lu­ži­tė­nas Jur­gis Zau­er­vei­nas (1831–1904), su­kū­ręs Ma­žo­sios Lie­tu­vos him­ną. Tam, kad tin­ka­mu lai­ku tin­ka­mo­je vie­to­je tei­sin­gai su­pras­tų ne tik ma­giš­ką lie­tu­vių kal­bą, bet ir tai, kas sly­pi už jos, J. Zau­er­vei­nui te­ko ne­ma­žai pa­si­mo­ky­ti ir pa­ke­liau­ti  ne tik po Eu­ro­pą, bet ir Azi­ją, Af­ri­ką, net tap­ti Ge­tin­ge­no uni­ver­si­te­to fi­lo­so­fi­jos dak­ta­ru… Juk net ir fi­lo­so­fams ne­leng­va pa­jus­ti, ką ir ko­dėl kaž­koks pa­pras­tas, su­var­gęs vals­tie­tis kal­ba se­ną­ja die­vų kal­ba, ko­dėl pu­sė Eu­ro­pos sa­vo upes, upe­lius bei eže­rus ta kal­ba te­be­va­di­na… Tik ypa­tin­gų ga­bu­mų, ypa­tin­gos pa­tir­ties ir ypa­tin­gos dva­si­nės klau­sos žmo­gus, jei­gu jis ne iš Lie­tu­vos, o iš ki­to – sve­ti­mo – pa­sau­lio, įgy­ja re­tą do­va­ną – ga­lią tei­sin­gai su­pras­ti Lie­tu­vą ir lie­tu­vių tau­tą o kar­tais net ją pa­mil­ti.

XXI am­žiu­je to­kį ne­leng­vą Lie­tu­vos bei lie­tu­vių tei­sin­go pa­ži­ni­mo ke­lią pa­si­rin­ko šve­das Jo­nas Oh­ma­nas. Prieš, jo pa­ties įsi­ti­ki­ni­mu, vie­nos svar­biau­sių lie­tu­viš­kų kny­gų – Juo­zo Luk­šos-Dau­man­to „Par­ti­za­nų“ iš­ver­ti­mą į šve­dų kal­bą ir la­bai sėk­min­gą jos  iš­lei­di­mą Šve­di­jo­je J. Oh­ma­nas pri­va­lė­jo iš­la­vin­ti sa­vo dva­si­nę klau­są bei įgy­ti ka­rio-ko­vo­to­jo įgū­džių, t.y. pa­ruoš­ti sa­ve Rū­pin­to­jė­lio ir Vy­čio – dvie­jų sun­kiai su­de­ri­na­mų pra­dų – pa­ži­ni­mui. Ge­rai Lie­tu­vo­je ži­no­mas Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vų Są­jū­džio po­pu­lia­rin­to­jas Va­ka­ruo­se, ver­tė­jas, žur­na­lis­tas bei pra­de­dan­tis re­ži­sie­rius tu­ri du aukš­to­jo moks­lo di­plo­mus – te­olo­gi­jos ma­gist­ro ir fi­lo­lo­gi­jos ba­ka­lau­ro, yra  bai­gęs Up­sa­los uni­ver­si­te­tą.

Jo­nas Oh­ma­nas dar dir­bo  pas­to­riumi bei tar­na­vo Šve­di­jos Ka­ra­lys­tės de­san­ti­niuo­se da­li­niuo­se, kur bu­vo iš­mo­ky­tas ko­vos me­no. Be iš­var­din­tų moks­lų bei prak­ti­kų, ku­rias ga­li­ma va­din­ti pa­šau­ki­mu, Jo­nas Oh­ma­nas prie LLKS bei pa­čios Lie­tu­vos Sa­vas­ties ne­bū­tų pri­ar­tė­jęs nė per plau­ką, nes tai iš es­mės ki­ta erd­vė, į ku­rią sve­ti­mam pa­tek­ti be ga­lo sun­ku. Da­bar jis, nors kar­tais dar pa­vo­jin­gai klys­da­mas, bet jau pa­kan­ka­mai drą­siai nar­do mū­sų erd­vė­je. Jei­gu už­teks jė­gų ir bus duo­ta, nar­dys to­liau bei gi­liau… Jei­gu apie du pa­mi­nė­tus Lie­tu­vos drau­gus – lu­ži­tė­ną Jur­gį iš XIX amžiaus bei šve­dą Jo­ną iš XXI amžiaus – ga­li­me ne­sun­kiai ir ga­na daug su­ži­no­ti in­ter­ne­te, tai apie gal­būt  svar­biau­sią (bent jau iš Bri­tų sa­lų) mū­sų ša­lies bei tau­tos drau­gą da­bar­ti­nė­je Lie­tu­vo­je be­veik nie­kas ne­ži­no. Ne­ži­no net tie, ku­riems pa­gal pro­fe­si­ją ar pa­rei­gas ži­no­ti bū­ti­na.

At­min­tis

Rau­do­nie­ji ban­di­tai iš mū­sų at­ėmė ne vien vals­ty­bę ir iš­nai­ki­no treč­da­lį tau­tos, jie iš­plė­šė ir mū­sų at­min­tį, ku­rios net per dvi­de­šimt pas­ta­rų­jų me­tų ne­su­ge­ba­me at­sta­ty­ti. Daž­nai ne­su­ge­ba­me at­gai­vin­ti sa­vo at­min­ties apie svar­bius mums žmo­nes, įvy­kius ir jų są­sa­jų da­bar­ti­ne aki­vaiz­džiai ar­do­mąją Lie­tu­vos is­to­ri­kų ar ži­niask­lai­dos veik­la, nes svar­biems var­dams bei pa­va­di­ni­mams jie su­tei­kia vi­sai ki­tas, daž­nai prie­šingas reikš­mes bei pa­tei­kia klai­di­nan­čias in­ter­pre­ta­ci­jas… Pa­vyz­džiui, Ka­ro­lis Po­žė­la mums iki šiol yra ži­no­mas tik kaip kaž­koks ko­mu­nis­tas są­moks­li­nin­kas, 1926 m. gruo­džio 26 d. kar­tu su ki­tais tri­mis pa­na­šiais bol­še­vi­kais su­šau­dy­tas Kau­ne, Lie­tu­vos ka­ri­nin­kams ryž­tin­gais veiks­mais gelbs­tint vals­ty­bin­gu­mą. Be­je, vie­nas gar­siau­sių XX a. pra­džios lie­tu­vių spor­ti­nin­kų bū­tent to­kiu var­du bei pa­var­de sa­vo Tė­vy­nė­je yra vi­siš­kai už­mirš­tas.

Lie­tu­vo­je šian­dien nie­kas ne­pa­me­na ar net ne­ži­no nei gar­saus im­ty­ni­nin­ko Ka­ro­lio Po­žė­los (1893–1954), nei jo drau­go Er­nes­to Jo­no Ha­ri­so­no, kaip jis pats lie­tu­viš­kai sa­ve mė­go įvar­din­ti. Nie­ko apie juos ne­ži­no­čiau ir aš, jei ne mig­lo­ti tė­vo vai­kys­tės at­si­mi­ni­mai.

Ne­pai­sant vi­sų su­šau­dy­mų, ka­ria­vi­mų, ka­lė­ji­mų bei la­ge­rių, iki šiol dar pri­si­me­nu kaž­ko­kį sa­vo tė­vo drau­gą, mis­ti­nį džiu­džit­su in­struk­to­rių, ku­ris 1930 m. va­sa­rą at­vy­kęs iš An­gli­jos mo­kė šio ja­po­nų ko­vos me­no  ir ma­no se­ne­lio Ka­zio Čers­kio (1891–1931) va­do­vau­ja­mo Lie­tu­vos Pa­sie­nio po­li­ci­jos Tra­kų ba­ro VI-ojo ra­jo­no pa­sie­nie­čius. 1, 2

Prie Lie­tu­vos ir Len­ki­jos de­mar­ka­ci­nės li­ni­jos, ties vaiz­din­gu Ne­ries vin­giu ir Pa­ne­rių dva­ru, Er­nes­tas  J. Ha­ri­so­nas tą va­sa­rą bu­vo at­vy­kęs su šei­ma – žmo­na Re­ne ir duk­re­le Al­do­na. 3  Al­do­nai tuo­met bu­vo tik tre­ji me­tu­kai, ir ji da­bar iš tos ke­lio­nės sun­kiai ką be­pri­si­min­tų. Ma­no tė­vas dar   pri­si­me­na, kad se­ne­liui tas drau­gas an­glas pa­do­va­no­jo kaž­ko­kį ypa­tin­gą, nie­kam iš ap­lin­ki­nių  iki tol  ne­ma­ty­tą, iš apa­čios už­tai­so­mą šau­tu­vą bei ypač ge­rą me­džiok­li­nį šu­nį, ku­ris bu­vo pa­va­din­tas Barz­di­la.  Šuo bu­vo toks vik­rus ir stip­rus, kad vie­nos me­džiok­lės me­tu su­ge­bė­jo vie­nas  įveik­ti net vil­kų gau­jos va­dą, nors ir li­ko su ap­kan­džio­ta au­si­mi… Se­ne­lis po me­tų mi­rė, o ne­pa­pras­tą E. J. Ha­ri­so­no do­va­no­tą šau­tu­vą se­ne­lė tur­būt kam nors ati­da­vė. Še­šių vai­kų my­li­mą  Barz­di­lą jai te­ko Kau­ne par­duo­ti mi­nė­to­je me­džiok­lė­je šu­nį ma­čiu­siam ku­ni­gaikš­čiui Kon­stan­ti­nui Rad­vi­lai (1873–1945) iš Tau­jė­nų.

Vie­na­me iš sa­vo laiš­kų ra­šy­to­jui, Ry­tų ko­vos me­nų is­to­ri­kui Ro­ber­tui Smi­tui (Ro­bert W. Smith) Er­nes­tas Jo­nas Ha­ri­so­nas su ne­sle­pia­mu pa­si­di­džia­vi­mu bei šmaikš­čia au­to­iro­ni­ja 1956 m. ba­lan­džio 25 d. ra­šė:  „Čia (Lon­do­ne lei­džia­mas – R. Č.) Lie­tu­vių sa­vait­raš­tis „Eu­ro­pos Lie­tu­vis“ grei­tai spaus­dins ma­no pa­si­šven­tė­liš­ko gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją. Po to, spe­cia­liai pa­pra­šy­tas, aš ti­kiuo­si įra­šy­ti sa­vo ne­pa­kar­to­ja­mą bal­siu­ką  lie­tu­vių kal­bo­je, tran­slia­ci­jai už Ge­le­ži­nės už­dan­gos, skir­tą lie­tu­viams, da­bar tem­pian­tiems bjau­rų Rau­do­nų­jų jun­gą jų gim­to­jo­je že­mė­je.“  4

Kiek pa­vy­ko pa­siek­ti, per­ver­čiau vi­sus to lai­ko­tar­pio „Eu­ro­pos Lie­tu­vio“ nu­me­rius, bet taip ir ne­ra­dau to sa­vo iš­ti­ki­mam drau­gui gal­būt at­sai­niai duo­to, bet taip,  at­ro­do, ir ne­iš­te­sė­to pa­ža­do… Ma­tyt, po pas­ku­ti­nės oku­pa­ci­jos į Va­ka­rus pa­si­trau­ku­siai lie­tu­vių kar­tai E. J. Ha­ri­so­no as­muo bu­vo kaž­ko­kios, jiems ne­su­pran­ta­mos, jau į mig­las iš­ėju­sios ir vis la­biau tols­tan­čios Lie­tu­vos is­to­ri­jos da­lis, o jo „pa­si­šven­tė­liš­kas“ gy­ve­ni­mas jų „lai­ki­nai“ pa­lik­tai Tė­vy­nei bu­vo ma­žiau įdo­mus bei svar­bus net už  El­len Gat­ti „Iš­tvir­ku­sią mo­te­rį“ ar pa­na­šius ki­tus abe­jo­ti­nos me­ni­nės ver­tės leng­vo tu­ri­nio ap­sa­ky­mė­lius, ku­rie už­im­da­vo ne­men­ką ne­di­de­lio sa­vait­raš­čio erd­vę.

Nors ir ge­ro­kai per vė­lai, šį pa­va­sa­rį mi­nė­ti­nų, bet nie­kaip nei Lon­do­ne, nei Vil­niu­je ne­pri­si­min­tų  Er­nes­to Jo­no Ha­ri­so­no 50-ųjų mir­ties me­ti­nių pro­ga čia pa­mė­gin­siu nors iš da­lies nu­brauk­ti už­marš­ties dul­kes nuo ne­abe­jo­ti­nai lie­tu­vių dė­me­sio bei pa­gar­bos la­bai nu­si­pel­niu­sio an­glų žur­na­lis­to, di­plo­ma­to, ka­ri­nin­ko, ra­šy­to­jo, dziu­do mo­ky­to­jo bei di­džiau­sio Lie­tu­vos drau­go Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je por­tre­to.

Vai­kys­tė An­gli­jo­je

Er­nest John Har­ri­son gi­mė 1873 m. rug­pjū­čio 22 d. Man­čes­te­ry­je. Jo tė­vas bu­vo ne­aukš­to ūgio, bet at­le­tiš­ko su­dė­ji­mo ir ži­no­mas šia­me mies­te bok­si­nin­kas, ge­riau­sias Man­čes­te­rio „At­he­neum“ klu­be. Sa­vo fi­zi­nes sa­vy­bes sū­nus pa­vel­dė­jo iš tė­vo. Dėl kaž­ko­kių prie­žas­čių šei­ma gan grei­tai iš­iro ir ber­niu­ko tė­vas emig­ra­vo į JAV, ten ve­dė an­trą kar­tą ame­ri­kie­tę, su­si­lau­kė vai­kų, ku­rių Er­nes­tas nie­kuo­met ne­su­ti­ko ir ne­su­ži­no­jo jų var­dų…

Apie sa­vo ma­mą sū­nus ne­su­ge­bė­jo iš­sau­go­ti jo­kių at­si­mi­ni­mų. Vai­kys­tė­je ber­niu­ku rū­pi­no­si jo dė­dės. De­vy­ne­rių jis lan­kė  mo­kyk­lą Jor­ke (York Mo­del Scho­ol), gy­ve­no Nau­ja­ja­me Irst­vi­ke (New Earswick) pas dė­dę J. S. R. Phil­lip­są. J. S. R. Phil­lip­sas dir­bo Jor­ko laik­raš­čio „Ha­rald“ re­dak­to­riu­mi ir vė­liau iš­gar­sė­jo kaip Lyd­so „The Yorkshi­re Post“ re­dak­to­rius. Er­nes­tas au­go kar­tu su sa­vo pus­bro­liu Ne­ne Phil­lip­su, ku­rio tė­vas bu­vo ki­tas Er­nes­to dė­dė Ri­chard Cob­den Phil­lips. Abu dė­dės bu­vo la­bai stip­rūs vy­rai – ir dva­siš­kai, ir fi­ziš­kai. Tai ne­abe­jo­ti­nai pa­da­rė tei­gia­mą įta­ką sū­nė­no auk­lė­ji­mui. Er­nes­tas jau nuo 15 me­tų ta­po pa­kan­ka­mai sa­va­ran­kiš­kas ir pra­dė­jo sun­kiai dirb­ti. Kaip pa­žy­mė­jo jo duk­tė Al­do­na, E. J.  Ha­ri­so­nas bu­vo sa­va­moks­lis. Mo­kė­si daug skai­ty­da­mas bei ke­liau­da­mas po pa­sau­lį. Jau gy­ven­da­mas Šiau­rės An­gli­jo­je jau­nuo­lis lais­va­lai­kiu pra­dė­jo do­mė­tis ir už­si­i­mi­nė­ti lais­vo­sio­mis im­ty­nė­mis, ku­rios tuo­met va­di­no­si „griebk, kaip tik grie­bia­si“ („catch-as-catch-can“).

 Dirb­da­mas Man­čes­te­rio bib­lio­te­ko­je (Man­ches­ter Re­fe­ren­ce Lib­ra­ry) E. J. Ha­ri­so­nas su­si­ža­vė­jo kla­si­ka: ir mu­zi­ka, ir li­te­ra­tū­ra. Še­šio­lik­me­čiui la­bai pa­ti­ko bri­tų lor­do, po­eto, is­to­ri­ko ir po­li­ti­ko Tho­mas Ma­cau­lay (1800–1859) eseis­ti­ka. Bib­lio­te­ko­je Er­nes­tas iš­mo­ko ge­rai ste­nog­ra­fuo­ti, spaus­din­ti ma­ši­nė­le bei vers­ti iš pran­cū­zų kal­bos.

Laikraščio „XXI amžius“ publikacija. 

(Bus daugiau)

1 „Po­li­ci­ja“, 1930 08 15, nr.16, 315 p.

2 „Skau­tų ai­das“, 1930 10 25, nr.7, 14 p.

3 Stb. „Lie­tu­vą ap­lan­kė di­de­lis mū­sų drau­gas. P. Har­ri­so­no at­vy­ki­mo pro­ga“, „Lie­tu­vos ai­das“, 1930 06 14, 3 p.

4 „With he­ar­ti­ly re­cip­ro­ca­ted go­od wis­hes: Let­ters from E.J. Har­ri­son to Ro­bert W. Smith, 1950-1960“ Edi­ted and an­no­ta­ted by Jo­seph R. Svinth., Jour­nal of Com­ba­ti­ve Sport, 2003, ge­gu­žė.

Nuotraukoje: Ernestas Jonas Harisonas, Lietuvos bičiulis. 

2011.09.29


Prisijunkite prie diskusijos