Leidykla „Briedis“ pristato ukrainiečių autorės Anos Gin knygą „Kaip tu? Anos dienoraštis apie karą Ukrainoje“. Tai – sukrečiantis, labai jausmingas, nuoširdus ir asmeninis pasakojimas, prasidedantis 2022 m. vasario 24 d. įrašu, kai Rusija užpuolė Ukrainą, ir pasibaigiantis 2023 m. vasario 24-ąją, praėjus lygiai metams.
Apie save Ana rašo, kad yra „paprasčiausias žmogus. Toks, kokių milijonai. Ne garsenybė ir nepasižymiu jokiais išskirtiniais gabumais. Nepastebėtumėte manęs minioje. Nebent rusvi plaukai galėtų patraukti dėmesį. Aš – mama ir dukra, draugė ir kaimynė, žurnalistė iš pašaukimo ir vaikų psichologė pagal išsilavinimą. Gimiau ir užaugau Charkive. Paprastoje šeimoje“.
Ir štai šią paprasta moterį, kaip ir milijonus kitų pačių paprasčiausių ukrainiečių vasario 24-osios naktį pažadino baisi žinia. Dabar jau visiškai nesimaskuodamas Putinas ryžosi pradėti atvirą invaziją į Ukrainą. Tą naktį ant daugelio Ukrainos miestų krito raketos, rusų pajėgos keliomis kryptimis veržėsi link Kyjivo – šalies sostinės. Penktą ryto autorės gimtasis Charkivas pabuvo nuo pabūklų salvių. „Šito negali būt, tiesiog negali būt.“ – tokiais žodžiais savo pirmąsias mintis aprašo Ana Gin.
Kitomis dienomis, mėnesis po mėnesio Ana vis papildo savo niūrųjį dienoraštį, kuriame autorės kasdienybės, santykių su šeima bei pažįstamais aprašymus keičia paskutinės naujienos iš frontų bei politinių arenų. Kitaip nei tikėjosi Putinas ir jo pakalikai, Ukraina ne tik nepasidavė ir nesubyrėjo, bet pradėjo atsiimti kai kurias teritorijas: „Tačiau yra kai kas daugiau – laimė matyti, kaip mūsiškiai veja Rusijos niekšus iš Ukrainos. Žmonės gatvėse glėbesčiuojasi ir taria išvaduotų Charkivo srities miestelių ir kaimų pavadinimus. […] MŪSIŠKIAI – jūs neįtikėtini. Apkabiname, mylime, meldžiamės. Laikykitės, labai prašau. Mes viską ištversim, bala jų nematė – to vandens ir šviesos, atsilaikysim”.
Deja, kad ir kaip džiugintų ukrainiečių laimėjimai, Anos Gin knyga nesibaigia galutine pergale. Ukrainoje vis dar vyksta nuožmus karas, vis dar žūsta žmonės, griaunami miestai ir laužomi likimai. Ši knyga – apie karą, bet rašyta ne kariškio, ne istoriko, o „paprasčiausio žmogaus. Tokio, kokių milijonai“
„Noriu, kad jums patektų tokia knyga. Noriu, kad jūs ir jūsų vaikai suprastų, kas šiandien dedasi Ukrainoje. Aš matau karą, kuris tiesiog dabar vyksta už mano lango. Ne per televiziją, ne per žinias, ne tviteryje, ne feisbuke, ne telegramo kanaluose. Aš matau jį pro savo langą. Norite trumpos versijos? Prašom. Putino režimas, Kremliaus propaganda, rusų pasaulio adeptai, imperinis blogis, niekšai – čia ir dabar bando sunaikinti mano šalį – Ukrainą. Mes priversti gintis. Grumtis už savo laisvę ir nepriklausomybę. Kaina milžiniška. Žūva žmonės, į šipulius byra statiniai, šeimos, likimai, svajonės. […] Aš vardu Ana Gin, man 48 metai. Aš – rusakalbė ukrainietė, gimiau ir užaugau Charkive. Man niekada niekas nedraudė kalbėti rusų kalba. Aš niekada nieko neprašiau manęs gelbėti. Aš labai myliu Ukrainą. Tokių, kaip aš – milijonai”. (Ana Gin).
Leidykla „Briedis“ pristato Leono Degrellės (1906–1994) atsiminimus „Rusijos kampanija. Valonų savanoriai Rytų fronte“ (vertė Vytautas Leščinskas).
Šios knygos autoriaus gyvenimo vingiai – itin dramatiški. Gimęs 1906 m. Belgijoje, prancūzakalbių valonų šeimoje, Leonas Degrellė dar jaunystėje susižavėjo tada Europoje madingomis kraštutinėmis dešiniosiomis „tvirtos rankos“ idėjomis, jose matydamas atsvarą Europai grasinančiam komunizmui. Nors iš pradžių jaunojo politiko Degrellės pažiūros nebuvo nei totalitarinės, nei pronacistinės, kilus Antrajam pasauliniam karui jis suartėjo su vokiečiais, tikėdamasis gimtosios Valonijos atgimimo Adolfo Hitlerio pranašaujamoje „Naujojoje Europoje“. Netrukus Belgiją okupavusiems vokiečiams pasiūloma leisti suburti antikomunistiškai nusiteikusių valonų savanorių legioną, kartu su Vermachto pajėgomis kariausiantį prieš Raudonąją armiją.
1941 m. rudens pabaigoje Vermachto vadovybei priskirtas Valonų legionas, oficialiai besivadinęs 373-iuoju pėstininkų batalionu, atvyko į Rytų frontą. Nepaisant to, kad į legioną Degrellė stojo kaip eilinis, tarp karių turėjo didžiulį autoritetą ir veržliai kopė kariškos karjeros laiptais.
Per kelerius metus įvairiuose Rytų fronto ruožuose kovojęs Valonų batalionas išaugo iki brigados, kuriai 1944 m. suteiktas divizijos statusas, nors karių skaičiumi ir aprūpinimu nesiekė divizijos. 1943 m. Vermachto dalimi buvusios valonų pajėgos priskirtos „Waffen-SS“, 1944 m. rugsėjį Degrellė tapo legiono vadu.
1945 m. kovą Valonų legiono likučiai – apie 700 karių – pasidavė britams Liubeke. Pats Degrellė pasitraukė į Pietų Ameriką, paskui persikėlė į Ispaniją, kur gyveno iki mirties. Belgijos vyriausybė daug kartų reikalavo išduoti Degrellę, tačiau Ispanijoje įsitvirtinęs Franco režimas atmesdavo visus reikalavimus.
Šioje knygoje Degrellė pasakoja savo ir Valonų legiono nueitą kovos kelią. Čia aprašyti valonų savanorių veiksmai ne tik Rytų fronte – Ukrainoje, Kaukaze, Estijoje, bet ir Vakaruose – Ardėnuose, kur Trečiasis reichas nesėkmingai mėgino atgauti iniciatyvą prieš Vakarų sąjungininkus.
Kai kurie Degrellės politiniai pareiškimai ir asmeniniai vertinimai, išdėstyti šioje knygoje, negali ir neturi būti pateisinami nei iš istorinės, nei iš moralinės pusės. Kita vertus, didžiąją dalį knygos sudaro ne ideologiniai postringavimai, bet Rytų fronte kovojusio kario prisiminimai, kuriuose vaizdingai atspindėti mūšių aprašymai, smulkiai nušviečiama kariška buitis. Būtent todėl ši knyga vertinga karo istorijos tyrinėtojams ir mėgėjams.
Paskutinis Karaliaučiaus pastorius. Knygos viršelis. Leidykla Briedis
Leidykla „Briedis“ pristato jaudinančią, Rytų Prūsijos istoriją liudijančią biografiją „Paskutinis Karaliaučiaus pastorius“, kurią parašė knygos pagrindinio veikėjo anūkė Henriettė Piper.
Karaliaučiaus pastorius Hugas Linckas (1890–1976), Išpažįstančiosios bažnyčios narys, priešinosi nacionalsocialistų režimui. Iškilus grėsmei, kad Rytų Prūsija bus okupuota Raudonosios armijos, 1945 m. sausį jis apsisprendė nebėgti – liko su savo bendruomene, kol 1948 m. pavasarį buvo ištremtas kartu su žmona ir paskutiniais išgyvenusiaisiais Kaliningrado pragarą. Šiaurės vakarų Vokietijoje jis, Hamburgo pastorius ir Rytų Prūsijos išblaškytosios bendruomenės dvasios tėvas, pradėjo naują gyvenimą.
Tarp mirusios motinos daiktų Henriettė Piper aptiko kartoninę dėžę senelių laiškų. Daugiausia tai buvo laiškai iš apsupto, paskui ir okupuoto Karaliaučiaus. To, kas ten vyksta, Vakaruose niekas nežinojo. Istorijos užribyje atsidūrusių Rytų Prūsijos šiaurinės dallies gyventojų, smurto, epidemijų, šalčio ir bado žlugdomų, 1945–1948 metais sumažėjo daugiau nei perpus. Niekur kitur Europoje po Antrojo pasaulinio karo žmonės taip gausiai nemirė. Išstudijavusi daugybę laiškų, kuriuose perteikiama kasdienybė, Rytų Prūsijos grožis, saugumo jausmą teikianti bendruomenė, skausmas, grožėjimasis gamta, sielvartas, Henriettė Piper atkūrė senelio Hugo Lincko – žmogaus, kuriam svarbiau už savo gerovę buvo paklusimas sąžinei ir atsakomybė savo artimui, – biografiją.
Hugas Linckas savo prisiminimus tikėjosi sudėti į knygą, bet ji taip ir neišėjo. Norėjo atvirai papasakoti apie savo gyvenimą. Iš šios medžiagos atsirado biografinė knyga apie „paskutinį Karaliaučiaus pastorių“. Tai bandymas perprasti, kaip jis tuo metu gyveno, taip pat ir vėlesnį, menkiau žinomą gyvenimo Hamburge tarpsnį. Tai pasakojimas apie tai, kaip Harvestehudės Šv. Jono parapijos pastorius sprendė konfliktus su Bažnyčios vadovybe, kokios pozicijos, ir toliau bandydamas išlikti išblaškytos Rytų Prūsijos Bažnyčios bendruomenės dvasios tėvu, laikėsi Bažnyčios politikos atžvilgiu. Jam su žmona pavyko atkurti tai, ką per karą ir tremtį prarado, o tai, kad jie įstengė išgyventi, yra dar vienas stebuklas. Stebuklo galia Hugas Linckas kliovėsi ir sunkiais gyvenimo tarpsniais.
Leidykla „Briedis“ pristato jaudinančią, Rytų Prūsijos istoriją liudijančią biografiją „Paskutinis Karaliaučiaus pastorius“, kurią parašė knygos pagrindinio veikėjo anūkė Henriettė Piper.
Leidykla „Briedis“ pristato povandeninio laivo kapitono, per stebuklą išlikusio gyvo per karą, Herberto Wernerio knygą „Geležiniai karstai“.Triumfas, nuosmukis, galiausiai – žmogaus išlikimas ir pergalė prieš visas negandas.
Herbertas Werneris – vienas iš nedaugelio povandeninių laivų vadų, kurių įgūdžiai, drąsa ir neįtikėtina sėkmė padėjo išgyventi iki pat karo pabaigos. Įspūdingai ir šiurpiai aprašomi tie baisūs sunaikinimai, kuriuos sugebėjo surengti vienas nedidelis povandeninis laivas, susidūręs su laivų konvojais Atlante. Vis dėlto kai Sąjungininkai ėmė taikyti vis tobulesnius aptikimo ir puolimo metodus, lengvos pergalės liovėsi. Medžiotojai patys virto grobiu ir kovodami ėmė patirti vis daugiau bauginančių nuostolių. Iš į vandenį nuleistų 842 povandeninių laivų 779 buvo nuskandinti. Jie tapo geležiniais karstais, kuriuose žuvo 28 000 jūreivių.
Povandeninis laivynas išgyveno tikrą tragediją ne tik todėl, kad žuvo daugybė šaunių vyrų, bet ir dėl to, jog daugumos tų gyvybių auka buvo beprasmiška: nebuvo tinkamos įrangos, o povandeninio laivyno vadovybės štabas duodavo protu nesuvokiamus įsakymus. Povandeninis laivynas kovoje naudojo tai, ką turėjo, o paskutiniais karo metais nepasiekė nieko, tik susinaikinimą. Viena po kitos įgulos paklusniai ir netgi kupinos optimizmo išplaukdavo į absurdiškas misijas, kur jų laukdavo mirtis. Ir taip negausūs patyrę kapitonai vis dar dalyvavo kovose, bet buvo žymiai praretinti, nepaisant jų patirties vengti sunaikinimo. Nauji paruošti kapitonai, net vadovaudami patyrusioms įguloms, iš tikrųjų neturėjo jokių galimybių sugrįžti iš savo pirmojo patruliavimo.
Knygoje aprašyti pribloškiami, bet tikri įvykiai, mažai kam žinomi arba ilgą laiką drausti viešinti. Koks pustuzinis Amerikos karinių jūrų pajėgų karininkų gali patvirtinti, kad JAV karo laivai, įskaitant eskadrinius minininkus „Greer“, „Reuben James“ ir „Kearny“, atakavo vokiečių povandeninius laivus jau 1941 m. vasarą. Taigi, jie kovojo prieš Vokietiją nepaskelbę karo. Povandeninio laivyno vadovybės štabas kaip tik prieš Sąjungininkams išsilaipinant Normandijoje išleido įsakymą, kuriame buvo nurodyta, jog penkiolikos povandeninių laivų vadai turi pulti didžiulį priešų laivyną ir po torpedavimo taranuoti jų laivus, o tai reiškė savižudybę.
Šis vaizdingas pasakojimas apie kovas jūrų gelmėse, siaubą ir negailestingą mirtį pačioje jaunystėje skiriamas pagerbti visų tautų jūreivius, kurie žuvo Mūšyje už Atlantą.
Karo pradžioje, 1939 m., Herbertas A. Werneris buvo devyniolikmetis jūreivystės mokyklos kadetas, o 1941 m. balandį tapo diplomuotu specialistu, baigusiu Vokietijos karinių jūrų pajėgų akademiją Flensburge. Paskirtas vykdyti tarnybą povandeniniame laive kaip stažuotojas, vėliau tapo laivo vado pavaduotoju ir galiausiai – kapitonu. Plaukiojo Atlanto vandenyne, Lamanše, Šiaurės, Baltijos, Norvegijos, Viduržemio jūrose, netgi atliko minavimo operaciją Česapiko įlankoje priešais JAV karinių jūrų pajėgų bazę Norfolke 1943 m. vasarą. Išgyvenęs viso karo metu, pabuvęs anglų, amerikiečių, prancūzų nelaisvėje, pabėgęs iš jos, 1957 m. jis atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas ir šiuo metu yra JAV pilietis.
SS specialioji Dirlewangerio komanda. Knygos viršelis
Leidykla „Briedis“ pristato knygą „SS specialioji Dirlewangerio komanda“ (sudarytojas Rolfas Michaelis), paremtą šiose liūdnai pagarsėjusiose pajėgose tarnavusio jaunuolio prisiminimais.
1940-aisiais Trečiojo reicho vadovybė nusprendė suburti specialų kovinį vienetą, sudarytą iš kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose kalinčių brakonierių. Vadovauti šiam vienetui buvo paskirtas SS oberšturmfiureris Oskaras Dirlewangeris – praeityje už įvairius nusikaltimus teistas karininkas. Ilgainiui negausi specialioji komanda išsiplėtė iki nepilnos divizijos, o Dirlewangeris gavo oberfiurerio antpečius.
Iš brakonierių, o vėliau ir įvairių kriminalinių nusikaltėlių formuojamos pajėgos Baltarusijoje ir Lenkijoje paliko kruviną pėdsaką. Dirlewangerio smogikų kovinė vertė buvo menka, užtat ginkluotų nusikaltėlių gauja „pasižymėjo“ operacijose prieš tikrus ir tariamus sovietų partizanus, vykdė atvirą terorą prieš civilius, prievartavo, degino ir plėšikavo. Pokariu nemažai „specialiosios komandos“ smogikų nuteisti mirties bausmėmis ar ilgiems metams kalėjimo. Pats Oskaras Dirlewangeris teismo nuosprendžio nesulaukė. Jis mirė 1945 m. birželį kalėjime, mirtinai sumuštas sargybinių.
Šių atsiminimų autorius panoro likti anonimu. Sumedžiojęs elnią, jaunuolis buvo nuteistas už brakonieriavimą ir pateko į kalėjimą, kur praleido metus. Savanoriškai sutikęs stoti į formuojamą Dirlewangerio komandą, autorius nuo eilinio kareivio pakilo iki kuopos vado ir per daug neslėpdamas pasakoja apie šiurpiausius jo kolegų vykdytus nusikaltimus.
Skaitant apie SS specialiąją Dirlewangerio komandą, sudarytą iš kriminalinių nusikaltėlių, nejučiomis kyla palyginimų su dabar Ukrainą siaubiančiais rusų vadinamosios privačios karinės kompanijos „Vagner“ smogikais. Lygiai kaip ir nusikaltėliams vokiečiams, už pačius baisiausius nusikaltimus teistiems kandidatams į „vagnerovcus“ po tam tikro fronte praleisto laiko žadama amnestija. Neatmestina, kad ir pati idėja – iš žmogžudžių bei plėšikų formuoti brutaliausių smogikų padalinius, Kremliaus nusižiūrėta iš Trečiojo reicho.
Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Karas Ukrainoje“ naujieną – Arūno Kumpio, savanorio iš Lietuvos, dienoraštį „Ukrainos karo audrose“.
Vos prasidėjus karui, Arūnas Kumpis išvyko į Ukrainą ir iškart pateko į patį kovos veiksmų sūkurį – knygoje fiksuoja prisiminimus iš keturių misijų karščiausių taškų. Žvalgybos ir diversijų padalinio sudėtyje jis tiesiogiai dalyvavo bei vykdė užduotis pavojingiausiuose Charkivo, Chersono, Donbaso fronto ruožuose.
Nuo pat Antrojo pasaulinio pabaigos Europa dar nebuvo susidūrusi su tokio intensyvumo karu. Ukrainiečius užgriuvo brutali Rusijos karo mašina su savo naikintuvais, strateginiais bombonešiais, artilerija, balistinėmis raketomis. Visą šį puolimą turėjo atlaikyti paprasti, dažnai menkai pasirengę, nepakankamai ginkluoti Ukrainos gynėjai. Netrukus jiems į pagalbą patraukė šimtai savanorių iš viso pasaulio.
Knygoje išsamiai, diena po dienos ir be jokių pagražinimų aprašomos užduotys, kuriose autoriui teko asmeniškai dalyvauti, taip pat kareiviška buitis, laimėjimai bei netektys. Daug dėmesio skiriama naudojamos ginkluotės ir taktikos aprašymui. Įspūdį sustiprina chronologiška tvarka pateikiamos originalios nuotraukos, žemėlapiai, priešo perimtų pokalbių išklotinės, taip pat nuorodos į vaizdo medžiagą.
Jonas Ohmanas, nevyriausybinės organizacijos „Blue / Yellow“ įkūrėjas, rekomenduoja knygą: „Autentiškai, nuoširdžiai, provokuojančiai apie tikrąjį karą Ukrainoje. Privaloma perskaityti visiems Lietuvos piliečiams.“
Leidykla „Briedis“ pristato Marko Galeotti knygą „Putino karai. Nuo Čečėnijos iki Ukrainos“. Joje autorius nuosekliai, žingsnis po žingsnio pasakoja, kaip posovietinė Rusijos Federacija pasuko ne demokratijos, ne pagarbos žmogaus teisėms, bet imperinio revanšizmo, autoritarinio prezidentinio režimo įtvirtinimo, kitaminčių persekiojimo, net žudymo keliu, galiausiai atvedusio prie plataus masto karo prieš Ukrainą.
1991 m. Sovietų Sąjunga liovėsi egzistavusi. Jos subyrėjimą iš KGB ratelių į valdžią atėjęs Vladimiras Putinas vėliau paskelbė didžiausia XX a. katastrofa, žiauriausia neteisybe, kurią privalu ištaisyti. Vėliau įvardinti kiti „pažeminimai“, dėl kurių kaltais apšaukti tariami vidaus ir išorės „priešai“: Rusijos demokratinio kurso šalininkai, „klastingosios“ Jungtinės Valstijos, į rytus besiplečiantis „agresyvusis“ NATO blokas. Daugeliui Rusijos piliečių supervalstybės statuso praradimas buvo tolygus asmeninei tragedijai, tad Putino ir jo aplinkos žodžiai apie netrukus atgimsiančią galybę krito į palanką terpę.
Dar Boriso Jelcino prezidentavimo laikais ne be Kremliaus pagalbos užsiliepsnojo Moldovai priklausanti Padniestrė, po poros metų kilo pirmasis Čečėnijos karas. Putinui tapus Rusijos premjeru, 1999 m. rugpjūtį įsiplieskė antrasis Čečėnijos karas, paskui, jau užėmus prezidento postą, atkurtas Sovietų Sąjungos himnas, pasitelkus totalią propagandą pradėtas visuomenės militarizavimas, vis labiau kurstyta neapykanta Vakarams ir beveik visoms Rusijos kaimynėms. 2008 m. rugpjūtį rusų pajėgos įsiveržė į Gruziją, galiausiai 2014 m. imtasi Krymo ir kai kurių Donbaso sričių okupacijos. Rengiantis kiekvienai ginkluotai agresijai ir jai vykstant būdavo griebiamasi ištiso komplekso hibridinių priemonių: skleista propaganda ir dezinformacija, prisidengiama tariamai pažeidžiamomis rusakalbių teisėmis ir pan.
Galima sakyti, kad dirva 2022 m. vasario 24 d. Rusijos pradėtam plataus masto įsiveržimui į Ukrainą Putinas ir jo KGB-FSB aplinka ruošė ne vieną dešimtmetį. Kodėl visa tai tapo įmanoma? Kaip Putinas ir jo sukelti kariniai konfliktai negrįžtamai pakeitė Rusijos veidą civilizuoto pasaulio akyse, sužinosite perskaitę šią knygą. Pasak britų „The Times“, „produktyvus karo metraštininkas ir analitikas Markas Galeotti parašė vertingą knygą tinkamu laiku“.
Lietuviškai išleistos M. Galeotti knygos: „Trumpa Rusijos istorija“, „Vory. Rusijos supermafija“, „Rusijos politinis karas. Peržengiant hibridinio karo ribas“ ir „Viskas tampa ginklu. Karas XXI amžiuje“.
Leidykla „Briedis“ pristato Stepheno Turnbullo ir Peterio Denniso knygą „Kryžiuočių ordino pilys. Prūsijos raudono mūro pilys 1230–1466 m.“.
XII a. pabaigoje Šventojoje Žemėje įkurtas Vokiečių ordinas, lietuviškoje istoriografijoje geriau žinomas Kryžiuočių ordino pavadinimu, Palestinoje ilgai neišsilaikė. Kurį laiką kryžiuočiai nesėkmingai mėgino įsitvirtinti Transilvanijoje, bet iš ten buvo išprašyti. Pagaliau Mazovijos kunigaikščio Konrado I kvietimu juodais kryžiais ženklintus baltus apsiaustus dėvėję vokiečių riteriai įsikūrė prūsų genčių paribyje. Netrukus kryžiuočiai išgarsėjo ne tik prievartiniu krikščionybės skleidimu pagonių kraštuose, nuožmiomis kovomis su prūsais ir lietuviais, bet ir didingomis pilimis, tapusiomis pasaulio istorinio bei kultūrinio paveldo dalimi.
Raudono mūro tvirtovės – pats tikriausias Vokiečių ordino architektūros šedevras. Istorija lėmė, kad senosios Prūsijos kryžiuočių pilys dabar yra trijų valstybių teritorijoje: daugelis – Lenkijoje, mažesnė dalis – Rusijai priklausančiame Kaliningrado anklave, ypač palei Nemuno krantus. Mėmelis, be galo svarbi kryžiuočių pilis, – tai Klaipėda Lietuvoje. Kitos lietuviškos pilys – Trakų ir Kauno – patyrė kryžiuočių architektūros įtaką.
Kryžiuočių pilys. Knygos viršelis
Šioje knygoje kryžiuočių pilių istorija nušviesta keliais pjūviais. Pirmiausia tai jų statybos raida – nuo nesudėtingų medinių prūsų pasienio pilaičių iki didingų mūro milžinų, net ir po daugybės šimtmečių dvelkiančių paslaptimi ir atrodančių gana grėsmingai. Taip pat aptarta gilyn į priešo teritoriją nuolat slenkančios tvirtovių linijos reikšmė vykstant Ordino ekspansijai, aprašyti kryžiuočių fortifikacinės architektūros ypatumai, jų skirtumai nuo kitų kraštų fortifikacinės architektūros, kur pagrindinė statybinė medžiaga buvo akmuo, o ne raudonos plytos.
Nemažą dalį pasakojimo sudaro be galo įdomi medžiaga apie kryžiuočių pilių įgulų gyvenimą taikos ir karo sąlygomis, apie tvirtovėse kauptus ginklus bei maisto atsargas, nušviečiami veiksmai ginant savo pilis ir apsiaučiant priešą, nemažai dėmesio skiriama tokiems klausimams kaip pilies ir viduramžių miesto santykiai, pilių vaidmuo Ordino ekonomikoje, jų svarba administruojant ir kolonizuojant nukariautas teritorijas. Visas pasakojimas apie kryžiuočių pilių raidą bei reikšmę rutuliojasi svarbių istorinių įvykių (nuo kryžiuočių atsikraustymo į Prūsiją XIII a. pradžioje iki Ordino valdų sekuliarizavimo XVI a. pirmojoje pusėje) kontekste.
Knyga gausiai iliustruota žemėlapiais, schemomis, nuotraukomis, dailininko P. Denniso autoriniais piešiniais. Teksto autorius – britų istorikas St. Turnbullas, vienas garsiausių viduramžių ir naujųjų laikų karo istorikų, parašęs daugiau nei 30 knygų.
Dano Joneso knyga „Valdžia ir galia. Naujoji viduramžių istorija“
Leidykla „Briedis“ kviečia susipažinti su „New York Times“ bestselerių autoriaus ir istoriko medievisto Dano Joneso knyga „Valdžia ir galia. Naujoji viduramžių istorija“. Tai vienos svarbiausių pasaulio istorijos epochų – viduramžių – paradigma, atskleidžianti, kaip susikūrė pasaulis, kurį pažįstame šiandien.
„Netflix“ serialo „Didžiosios Britanijos pilių paslaptys“ bendrakūrėjis D. Jonesas grįžta su epine viduramžių pasaulio istorija – turtingos ir sudėtingos epochos palikimu, kuris svarbus iki šiol. Viduramžių personažai atrodo tokie pat gudrūs, niekšiški ar herojiški kaip šiuolaikiniai žmonės. Jei niekada per daug nemąstėte apie viduramžius arba manėte, kad jie buvo taip seniai, jog šiais laikais nebėra aktualūs, ši knyga privers pakeisti nuomonę.
Naujai žvelgdamas į vidurinius amžius, autorius pristato tos epochos palikimą, ant kurio pamatų iškilo Vakarai. Viduramžius sukūrusios galingos jėgos pažįstamos ir šiuolaikiniam žmogui – vyko klimato kaita, užkrečiamųjų ligų pandemijos, masinė migracija ir technologijų revoliucija. Anuomet gimė didžiosios Europos tautos, buvo kodifikuotos pagrindinės Vakarų teisės ir valdymo sistemos, Krikščionių Bažnyčia tapo galinga institucija ir vakariečių viešosios moralės sergėtoja, o menas, architektūra, filosofiniai tyrinėjimai ir moksliniai išradimai patyrė esminių pokyčių. Kiekviename šios istorijos etape klestėjo Vakarų valstybės, sugebėjusios pritraukti arba pagrobti vertingiausius pasaulio išteklius, idėjas ir talentingiausius žmones.
Vakarai, gimę ant imperijos ir žlugusios civilizacijos griuvėsių, įveikė krizes ir tapo dominuojančia jėga iš pradžių regione, o paskui ir visoje Žemėje. Per tūkstantmetį neatpažįstamai pasikeitė visos žmonių gyvenimo ir veiklos sferos. Mūsų laikmetis taip pat pasiekė lemiamą kryžkelę, todėl dabar dar svarbiau suvokti, kokias pamokas paliko praeitis.
Kitos abejingų nepaliekančios Dano Joneso knygos – „Tamplieriai. Šventųjų Dievo karių pakilimas ir nuopuolis“ ir drauge su Marina Amaral parengta „Laiko spalvos. Pasaulio istorija naujoje šviesoje: 1850–1960 metai“.
Serhijaus Plokhyjaus knyga „Europos vartai. Ukrainos istorija“
Kai 2022 m. vasario 24 d. Vladimiro Putino vadovaujama agresyvi ir autoritarinė Rusijos Federacija pradėjo naują grobikišką invaziją į Ukrainą, ši šalis atsidūrė viso pasaulio žiniasklaidos dėmesio centre.
Vakariečiui, o ir dažnam Rytų europiečiui kilo klausimas: kas ta Ukraina? Iš kur kilo Ukraina ir kodėl šalies pavadinimas būtent toks? Kaip formavosi ukrainiečių tauta, kurios didelė dalis kratosi veidmainiškai peršamos „brolybės“ su rusais, per visas propagandos priemones garsiai deklaruojančiais pagarbą ir meilę „mažesniajam broliui“, bet į šį kraštą dažniausiai nešusius tik kraują, skausmą ir ašaras.
Tad kokios tikrosios konflikto su Maskva priežastys, siekiančios kur kas ankstesnius laikus, nei 2014-aisiais įvykdyta Krymo okupacija ir karas Donbase? Kam imperinių kompleksų vis kamuojamai Rusijai apskritai reikia Ukrainos? Ar Rusija be Ukrainos jaučiasi visavertė imperija?
Ukrainiečių kilmės amerikiečių istorikas S. Plokhyjus veda skaitytoją dramatiškais protėvių žemės istorijos vingiais nuo seniausių laikų iki XXI amžiaus. Puslapis po puslapio, paprasta ir aiškia kalba autorius atsako į daugelį skaitytojui galinčių iškilti klausimų. Kas įkūrė Kyjivo Rusią ir kodėl Maskva be jokio pagrindo skelbiasi vienintele viduramžių valstybės paveldėtoja? Kas tokie kazokai, už ką jie kovojo ir kodėl Bohdanas Chmelnyckis pasirinko sąjungą su klastingu Rytų kaimynu? Knygos puslapiuose pasakojama apie cariniais laikais vykdytą ukrainiečių rusinimą, mėginimą primesti „vieningos rusų tautos“, kurios neatsiejama dalis yra „mažarusiai“ ukrainiečiai, koncepciją, apie nacionalinį atgimimą, bandymus XX a. pirmojoje pusėje sukurti nepriklausomą valstybę, taip pat apie sovietizavimą ir kraupųjį Holodomorą, Stepano Banderos asmenybę ir pokario rezistenciją, apie „Krymo klausimą“, Černobylio tragediją ir nepriklausomybę subyrėjus SSRS. Galiausiai apie kilusį kruviną karą su agresore Rusija.
Skaitant knygą, atskiri Ukrainos ir ukrainiečių tautos istorijos fragmentai tarsi susidėlioja į vientisą paveikslą, leidžiantį suprasti, kodėl po Rusijos smūgių Ukraina ne palūžo, o narsiai ir gana sėkmingai kovoja, siekdama susigrąžinti tai, kas atplėšta nuo valstybės kūno.
Įtakingiausios mūsų laikų moterys. Pristato leidykla „Briedis”
Leidykla „Briedis“ pristato įkvepiančių istorijų albumą „Įtakingiausios mūsų laikų moterys“, kurį parengė žurnalistė Chiara Pasqualetti Johnson.
XX amžių pelnytai galima vadinti moterų amžiumi. Tai šimtmetis, kai jos kaip niekada aukštai kėlė galvas, ryžtingai kalbėjo ir kovojo už savo teises.
Šiandien daugelis jų pasiektų pergalių, kaip antai teisė balsuoti ar mokytis universitete, Vakarų pasaulyje laikomos savaime suprantamais dalykais. Vis dėlto už tai turime padėkoti stiprioms, kūrybingoms ir drąsioms praėjusio šimtmečio moterims, kurios nutiesė kelią pokyčiams, pradėjusiems naują epochą. Savo nepaprastais gyvenimais jos reikšmingai prisidėjo prie istorijos kūrimo, gracingai ir išdidžiai palikdamos pėdsakų metraščiuose, kuriuose iki tol visas dėmesys tekdavo vyrams – generolams ir diktatoriams, prezidentams ir mokslininkams, išradėjams ir menininkams. Dėl šių ikonų indėlio ir jų rodomo pavyzdžio kitoms po jų gyvenusioms moterims buvo šiek tiek lengviau įsitvirtinti ir palikti pasauliui savo žinių, patirties ir vaizduotės vaisius.
Knygoje pristatoma penkiasdešimt moterų, kurios nebūtinai yra pačios žymiausios veikėjos, o kai kurios gana kontraversiškos, tačiau tai moterys, kurios savo pavyzdžiu vis dar įkvepia naujas kartas. Jos kilusios iš skirtingų žemynų, įvairių odos atspalvių, skirtingų religinių pažiūrų – kiekviena savaip ypatinga. Jos išskirtinės net savo trūkumais, nes buvo tikros asmenybės, o ne romantinių istorijų herojės. Jų gyvenimo istorijos ne visada baigiasi laimingai, nes tai tikros istorijos, kuriose pasakojama apie sėkmę, nesėkmes ir milžiniškas pastangas. Be to, kad puoselėjo savo kūrybiškumą ir talentą (kartais dėl to pelnė pasaulinę šlovę ir įgijo didžiulę galią), šios moterys visada turėjo prisitaikyti prie savo kaip motinų, žmonų ar dukterų kasdienio gyvenimo.
Tiesą sakant, nors plačiai žinomas posakis, kad „už kiekvieno sėkmingo vyro stovi tokia pat moteris“, apie moteris to pasakyti negalima, nes daugelis čia pristatomų galėjo pasikliauti tik savimi, dažnai turėjo kovoti su konservatyviais tėvais ar egoistiškais vyrais. Šios moterys siekė savo ambicijų ir įgyvendino svajones – net tada, kai pasaulis bandė joms įteigti, kad to daryti nereikėtų.
Leidykla „Briedis“ pristato S. C. Gwynne‘o pribloškiantį istorinį pasakojimą „Vasaros mėnulio imperija“
Leidykla „Briedis“ pristato S. C. Gwynne‘o pribloškiantį istorinį pasakojimą „Vasaros mėnulio imperija“. Net 40 metų truko kova tarp komančių ir baltųjų naujakurių dėl valdžios Amerikos Vakaruose. S. C. Gwynee‘o pasakojimas apima dvi pritrenkiančias istorijas.
Pirmoji yra apie komančių, galingiausios indėnų genties Amerikos istorijoje, iškilimą ir nuopuolį. Antroji – vienas įsimintiniausių Senuosiuose Vakaruose gimusių pasakojimų: epinė saga apie iš pionierių giminės kilusią Cynthią Anną Parker, kurią vos devynerių metų šviesiaplaukę mergaitę rugiagėlių spalvos akimis, Teksaso pasienyje pagrobė komančiai. Ji pamilo savo pagrobėjus ir pagarsėjo kaip „baltoji skvo“, kuri atsisakė grįžti pas baltuosius iki pat 1860 metų, kai ją pačiupo Teksaso reindžeriai. Vis dėlto dar didesnės šlovės sulaukė jos sūnus Quanahas, niekada nenugalėtas karys, kurio partizaniniai karai pavertė jį legenda. Jis tapo paskutiniu ir garsiausiu komančių vadu.
Nors skaitytojams apačių ir sijų genčių pavadinimai gali būti labiau girdėti, kaip ir kada atsivėrė Amerikos Vakarai, iš tiesų lėmė komančių kovos įgūdžiai. Komančių berniukai jau šešerių metų imdavo jodinėti nebalnotais žirgais, o suaugę komančių kariai buvo laikomi geriausiais visų laikų raiteliais. Jie taip puikiai kovojo ir taip gerai valdė lankus ir ietis, kad sustabdė kolonijinės Ispanijos veržimąsi į šiaurę iš Meksikos ir užkirto kelią prancūzų ekspansijai į vakarus iš Luizianos. Iš rytinių JAV valstijų atvykę baltieji naujakuriai nustebo, kad komančiai stumia pasienį atgalios, ir įsiuto, kad šie įsiveržė į jų genties žemes. Komančiai taip puikiai kovojo, kad teko suformuoti Teksaso reindžerių būrius ir sukurti specialiai su jais kovoti skirtą ginklą – šešių kulkų revolverius.
S. C. Gwynne‘as rašo apie šiuos įvykius atlikęs skrupulingus tyrimus, intelektualiai provokuodamas ir, kas svarbiausia, jaudinančiai vystydamas istoriją. Karas su komančiais truko net keturis dešimtmečius ir tai iš esmės sustabdė naujosios Amerikos nacijos vystymąsi. Jaudinantis pasakojimas apima ispanų kolonializmą, pilietinį karą, bizonų bandų sunaikinimą ir geležinkelių pasirodymą – tai tikra istorinė šventė visiems, kas domisi JAV praeitimi.
Leidykla „Briedis“ pristato knygą „Trumpa Rusijos istorija. Nuo pagonybės iki Putino“, kurios autorius – politologas ir daugelio prestižinių pasaulio universitetų dėstytojas Markas Galeotti.
Šio autoriaus specializacija – sovietinė ir posovietinė Rusija, jos politika, saugumas, taip pat šiuolaikinio karo, žvalgybos, tarptautinio ir organizuoto nusikalstamumo klausimai. Su Rusija susijusiomis temomis M. Galeotti yra parašęs apie 20 knygų. Daugumoje savo veikalų jis giliu analitiniu žvilgsniu tarsi medžio kamieną pjausto ir priešais skaitytoją lyg dėlionę kloja įvairiaspalves jo rieves, kviesdamas į jas įsižiūrėti ir pamėginti suvokti šios šalies specifiką bei įvairių jai nutikusių istorinių įvykių esmę.
„Trumpa Rusijos istorija. Nuo pagonybės iki Putino“ – tai įtaigus, gyvas, subtiliu galeotišku humoru pagardintas kūrinys, į kurio nepilnus 200 puslapių sutilpo visa epinė Rusijos istorija, dvylika jos gyvavimo amžių – nuo Rusios iki karingos šių dienų Rusijos Federacijos. Knygoje pasakojama, kaip nuo pat pradžių klostėsi jos santykiai su kaimyninėmis gentimis ir tautomis, kaip pamažu augo jos imperinės ambicijos, stiprėjo vienvaldžio caro kultas, kokios giluminės priežastys lėmė, kad Rusijos santykiai su Vakarais visais laikais buvo sudėtingi. Beje, toks iliustratyvus faktas, kurį primena autorius: iš visų valstybių, su kuriomis turi sieną, Rusija nėra kariavusi tik su Norvegija. Bent kol kas.
Šalis, neturinti natūralių sienų, vienos etninės grupės, vienos religijos ir tikros vienijančios tapatybės, mitologizavo savo praeitį, kad suvienytų žmones, pateisintų savo karinius sprendimus ir parodytų stiprybę pašaliečiams. O lakoniškos kalbos meistras M. Galeotti skaitytojus nukelia už mitų į pačią Rusijos istorijos esmę ir apžvelgia svarbiausius jos kūrimosi momentus bei šią šalį viena ar kita kryptimi sukusias asmenybes – pradedant variagų kunigaikščiu Riuriku ir baigiant Putinu.
Šios žavios, keistos, didingos, nepakenčiamos ir kruvinos šalies istorija nagrinėjama prieš akis turint du tarpusavyje susijusius klausimus: kaip vienas kitą keitę išoriniai veiksniai formavo Rusiją ir kaip rusai, pasitelkdami daugybę patogių kultūrinių aiškinimų, aprašydami ir perrašydami savo praeitį tam, kad suprastų savo dabartį bei mėgintų paveikti ateitį, su tuo susitaikė.
Autorius prisipažįsta, kad parašyti šią knygą jį paskatino 2000 m. liepą aptiktos trys vašku padengtos medinės lentelės, kurios kažkada buvo surištos į vieną knygą. Jas rado kasinėdami Naugardo – vieno seniausių Rusijos miestų – vieną seniausių kvartalų. Radiokarboniniu datavimo metodu ir kitais būdais nustatyta, kad jos pagamintos maždaug tarp 988 ir 1030 m., o jose buvo užrašytos dvi psalmės. Vis dėlto šis radinys yra palimpsestas, tai yra dokumentas, ne kartą ir ne vieną dešimtmetį iš naujo perrašinėtas, tačiau jame visai neblogai matomi ir ankstesnieji įrašai. Po itin kruopštaus archeologų ir kalbininkų darbo buvo atkurta ir perskaityta gausybė dar prieš psalmes tame pačiame vaške išraitytų užrašų. Juos išstudijavus buvo prieita prie išvados, kad ne tik lenteles, bet ir pačius rusus galima vadinti palimpsestine tauta.
Suvokdami – dažnai labai sąmoningai – savo mišrią tapatybę, rusai ėmėsi kurti daugybę tautinių ją neigiančių arba aukštinančių mitų. Pasirodo, pats pamatas to, ką šiandien vadiname Rusija, įsuptas į išgalvotą nacionalinį pasakojimą, kuriame atėjūnų vikingų užkariavimas perteikiamas taip, tarsi užkariautieji patys būtų pasikvietę užkariautojus. Ir tokių legendų yra daugybė – nuo to, kaip Maskva tapo krikščioniška beigi „Trečiąja Roma“, tikrosios krikščionybės lopšiu (po to, kai pirmąją nukariavo barbarai, o „antrąją Romą“, Bizantiją, – islamas), iki dabartinių Kremliaus mėginimų vaizduoti Rusiją tradicinių socialinių vertybių bastionu ir apsauga nuo Amerikos dominuojamos pasaulio tvarkos.
Nepatinka senoji istorija? Jokių problemų – nutrini lentelę ir parašai naują. Būtent taip Rusija elgiasi tiek su savo šalies istorija, tiek su tauta. Tą ypač akivaizdžiai matome dabar, kai barbariškai niokodama Ukrainą ji savo piliečiams, „užzombintiems“ vietinės medijos, aiškina, kaip jų narsūs kariai „vaduoja“ šią šalį nuo nacių.
Po to, kai Rusija 2022 m. vasario 24 d. pradėjo karą Ukrainoje, M. Galeotti parašė papildomą šios knygos skyrelį, kuriame svarstydamas apie pastaruosius įvykius rašo: „Tačiau istorija yra upė, ji niekuomet neima tekėti atgal, arba, – dabar jau tikrai paskutinį kartą cituojant Karlą Marksą, – istorija kartojasi „pirmą kartą kaip tragedija, antrą kartą – kaip farsas“. Dabartiniai rusai – tai ne tie aštuntojo dešimtmečio rusai, ir nors dėl sankcijų daugelio jų tiesioginiai ryšiai su Europa nutrūko, o Kremlius bando nutraukti dar daugiau, jie žino, ko gali netekti. […] Putinui tikrai nereikėjo žaisti su istorija. Istorija visada laimi.“
Mėmelio šturmo blefas. Knygos viršelis. Leidykla „Briedis”
Leidykla „Briedis“ pristato Mindaugo Milinio ir Antano Verkelio istorinę dokumentinę knygą „Mėmelio šturmo blefas“.
Tai knyga apie Antrojo pasaulinio karo mūšius dėl Klaipėdos tarp Raudonosios armijos ir Vermachto. Nors nuo šių tragiškų įvykių praėjo beveik aštuoniasdešimt metų, tačiau stebėdami dabartinius įvykius Ukrainoje matome besikartojančią istoriją. Rusų kareivio genetinė atmintis niekur nedingo. Patologiškas žiaurumas pasireiškė ne Sirijoje ar Čečėnijoje, o kur kas anksčiau. Ilgus metus Maskvos propaganda skelbė, kad Raudonoji armija „išvadavo“ sovietinę Lietuvą iš nacių jungo ir grąžino jai Klaipėdą. Tačiau iš tiesų vienus okupantus pakeitė kiti. Ir neaišku, kurie iš jų blogesni. Artėjant sovietinei ordai, Lietuvos kelius užplūdo nuo „išvaduotojų“ bėgančių žmonių vilkstinės. Ten, kur pražygiavo Raudonoji armija, liko liepsnojančios sodybos, sugriauti miestai ir miesteliai, išžudytos ištisos šeimos. Pasiekusios tuometinę Vokietijos sieną, iki dantų ginkluotos gaujos dar labiau sužvėrėjo. Sovietų tankai važiavo nesirinkdami kelio, vikšrais traiškydami besitraukiančias civilių vilkstines. Raudonarmiečiai ieškojo trofėjų, plėšė ir griovė, prievartavo ir žudė moteris, vaikus, senelius. Analogijų su šiandien vykstančiu karu Ukrainoje galima rasti ir sovietų kariaunos veiksmuose Antrajame pasauliniame kare.
1944 m. rudenį Josifas Stalinas Žemaitijoje suplanavo didžiulę Mėmelio (Klaipėdos) puolamąją operaciją. Spalio 5 d. milžiniška armada – per 621 000 kareivių, 9300 artilerijos pabūklų ir 1340 tankų – tiesiog nušlavė kelias Vermachto divizijas. Po penkių dienų Raudonoji armija priartėjo prie Baltijos jūros. Atrodė, kad Klaipėda bus užimta per kelias valandas. Uostamiestį puolė milžiniška 1-ojo Pabaltijo fronto grupuotė: 43-ioji ir 5-oji gvardijos tankų armijos, sustiprintos artilerijos daliniais, – iš viso apie 116 300 karių, apie 600 tankų ir savaeigių pabūklų. Iš oro puolimą rėmė 3-ioji oro armija ir Baltijos laivyno aviacija. Miesto stojo ginti kelios nepilnos Vermachto divizijos – apie 12 500 karių. Puolančiųjų kiekybinė persvara buvo stulbinama – devynis kartus didesnė nei besiginančiųjų. Raudonoji armija puolė bangomis ir savo karių lavonais užvertė Mėmelio prieigas. Spalio 22 d. Mėmelio puolamąją operaciją sovietai buvo priversti nutraukti, nors Klaipėdos užimti taip ir nepavyko. Nutraukti operaciją privertė patirti milžiniški nuostoliai.
Sovietų pusėje vien žuvusiųjų ir dingusiųjų be žinios – apie 4000 žmonių, sužeista apie 9000 karių. Vermachto nuostoliai dešimteriopai mažesni. Sovietų 5-oji gvardijos tankų armija neteko daugiau kaip pusės tankų.
Žlugusį mėginimą užimti Mėmelį sovietai bandė pavaizduoti kaip pergalę. Esą miestas buvo sėkmingai apsuptas, o armijų grupė „Šiaurė“ atkirsta nuo Rytų Prūsijos. Klaipėdą sovietai užėmė tik 1945 m. sausio 28 d. naktį, Vermachto įgulai atsitraukus į Rytų Prūsiją. 1.25 val. nakties paskutiniai vokiečių daliniai paliko uostą ir raudonarmiečiai įžengė į tuščią miestą. Žodžiu, „šlovingas“ Klaipėdos šturmas – tai pasakos sovietinei liaudžiai. Daugumą nuostolių sovietai patyrė jau po sausio 28 d. nuo minų sprogimų, beieškodami trofėjų ir plėšikaudami.
Knyga „Mėmelio šturmo blefas“ parašyta remiantis istoriniais dokumentais ir amžininkų atsiminimais. Ją papildo šimtai iliustracijų bei žemėlapių.
Leidykla „Briedis“ pristato garsaus Rusijoje gimusio teisėsaugininko, literatūros kritiko ir disidento Levo Kopelevo knygą „Saugoti amžinai“.
Pagal pažiūras Levas Kopelevas buvo idealistas komunistas. Pirmą kartą buvo suimtas 1929 m. kovą už simpatijas „Bucharino-Trockio opozicijai“ ir 10 dienų praleido kalėjime.
1941 metais užsirašė savanoriu į Raudonąją armiją. Kadangi mokėjo vokiečių kalbą, dirbo propagandistu ir vertėju. Kai 1945 m. sovietų armija įžengė į Rytų Prūsiją, buvo suimtas už aštrią kritiką dėl smurto prieš Vokietijos civilius gyventojus. Už „buržuazinio humanizmo“ propagavimą ir „užuojautą priešui“ nuteistas 10 metų nelaisvės. 1954 m. buvo paleistas, o 1956 m. reabilituotas. Vis dar kupinas optimizmo vėl įstojo į TSKP.
Nuo 1966 m. aktyviai dalyvavo judėjime už žmogaus teises. 1968 m. buvo pašalintas iš TSKP ir Rašytojų sąjungos, atleistas iš darbo už tai, kad pasirašė protesto raštus prieš disidentų persekiojimą, taip pat kritikavo sovietų invaziją į Čekoslovakiją. 1977 m. jam buvo uždrausta dėstyti ir leisti savo knygas.
1980 m. per tiriamąją kelionę į Vokietiją iš jo buvo atimta sovietinė pilietybė. Nuo 1981 m. jis dirbo Vupertalio universiteto profesoriumi. Vėliau jam buvo suteiktas Kelno universiteto filosofijos garbės daktaro vardas. 1990 m. Rusijos prezidentas M. Gorbačiovas grąžino jam sovietinę pilietybę.
Levo Kopelevo knygas vienija gebėjimas įžvelgti žmogiškumo apraiškas nežmoniškoje sistemoje. Šioje knygoje jis įvairių sutiktų žmonių lūpomis pasakoja apie karą ir sunkius pokario laikus, negailestingą sovietinio režimo elgesį, įskaitant vokiečių okupuotoje teritorijoje Raudonosios armijos vykdytas masines žudynes, plėšimus ir prievartavimus.
„Mes rašėme, šaukėme apie šventą kerštą. Bet kas buvo tie keršytojai ir kam mes keršijome? Kodėl tarp mūsų kareivių atsirado tiek daug banditų, kurie būriais prievartavo moteris, mergaites – išpleiktas ant sniego, tarpuvartėse, žudė beginklius, triuškino viską, ko nepajėgė išsinešti, dergė, degino? Ir griovė viską – kad tik sugriautų. Kaip visa tai tapo įmanoma?“
2022 m. vasario 24 d. Rusijos pajėgoms pradėjus grobiamąjį karą Ukrainoje, prasiveržusį negailestingomis beginklių žmonių žudynėmis, L. Kopelevo knyga tampa kaip niekad aktuali.
Leidykla „Briedis“ pristato buvusio amerikiečių vyresniojo mokslo darbuotojo Jameso Mahaffey knygą „Atominės avarijos.
Branduolinių sprogimų ir nelaimių istorija“. Net 25-erius metus Džordžijos technologijos institute išdirbęs mokslininkas sukaupė įspūdingą patirtį, bendradarbiaudamas su tokiomis organizacijomis kaip Branduolinės gynybos agentūra, Nacionalinis antžeminis žvalgybos centras, Karinių oro pajėgų logistikos centras ir energetikos kompanija „Georgia Power“. Tad savo gilias branduolinės inžinerijos žinias J. Mahaffey nusprendė perteikti dramatiškoje, išsamioje ir labai vertingoje knygoje apie mokslo pažangą lydėjusias didesnes ar mažesnes avarijas.
Radiacija: kas gali nepavykti? Trumpai tariant, daug kas. Nuo Marie Curie, kišenėje besinešiojusios buteliuką su radžio druska, mat ji spindi miela mėlyna spalva, iki didžiulių nelaimių Černobylyje ir Fukušimoje – XIX a. pabaigoje prasidėjęs branduolinis mokslas išsiskiria turininga inovatyvių tyrimų ir atradimų, o kartu ir klaidų, nelaimingų atsitikimų bei visa griaunančių avarijų istorija.
Savo chronologiškai suskirstytą pasakojimą J. Mahaffey pradeda nuo tų laikų, kai apie branduolinę energetiką dar nebuvo net pagalvota, kai inžinierių bendruomenė labiausiai bijojo garo variklių katilų sprogimų – ši baimė iki šių dienų išliko projektuojant branduolines elektrines. Tarp pirmųjų katilų sprogimų ir trijų didžiųjų branduolinių katastrofų – Trijų Mylių saloje, Černobylyje ir Fukušimoje–knygos autorius aprašo daugybę incidentų ir avarijų, kuriuos beveik visais atvejais lėmė žmogaus klaidos.
Apie kai kurias šių nelaimių girdėjote ne kartą. Kai kurių išvis negirdėjote. Visos jos pateikia pamokų, o kartais tam, kad pamokas išmoktume, prireikia daugybės pavyzdžių, kol žinias pritaikome realybėje. Tam, kad duomenys būtų tikslūs ar bent jau tikslesni nei iki šiol, knygos autoriui teko rasti ir ištirti užkastas ir pamirštas pradines ataskaitas bei pasakojimus iš pirmų lūpų. Dabar, valstybės lygiu išslaptinus ir vis labiau skaitmeninant senus dokumentus, tampa lengviau suprasti, kas gi iš tikrųjų vyko.
Matant visa tai tvarkingai surašyta vienoje vietoje, paaiškėja tam tikri dėsningumai. Galima pastebėti slaptas, pamatines problemas. Gal mūsų pastangos telkiamos ne toje vietoje? Ar atominę energiją galima apsaugoti nuo jos pačios, o gal visą laiką taip ir liks neišspręstų sunkumų? Ar branduolio dalijimasis ir ilgai išliekančios jo atliekos sunaikins civilizaciją, ar kaip tik ją įgalins? Juk grybo formos debesis jau yra tapęs savotišku simboliu, bauginančia atominio amžiaus emblema.
Visi klausimai, susiję su avarijų išvengimu, nėra techniniai. Kai kurie jų – iš esmės filosofiniai. Skaudu pripažinti, tačiau keletas didžiausių atominių avarijų kilo dėl reaktoriaus operatoriaus klaidų, kai mąstantis žmogus nepaisė automatinės saugumo sistemos įspėjimų. Sudėtingiausiai išsprendžiama problema yra tai, kad gerai paruoštas ir išsimokslinęs, greitai ir disciplinuotai mąstantis reaktoriaus operatorius privalo galvoti nutoldamas nuo mechaninių procedūrų ir rūpestingai suplanuotų užduočių. Operatorius nėra kompiuteris ir negali mąstyti kaip mašina, tad didelėse komercinių reaktorių avarijose, regis, visą laiką būna vienas operatoriaus veiksmas, nuo kurio viskas pradeda ristis žemyn link neatitaisomos katastrofos.
Šioje įdomiai parašytoje knygoje patyręs branduolinių mokslinių tyrimų ir branduolinės energetikos propaguotojas J. Mahaffey išnagrinėja kiekvieną incidentą, kas ir kodėl nutiko, dažnai nustatydamas praeities avarijas analizavusių mokslininkų klaidas. Visos šios avarijos, nors ir pridarė nuostolių, leido geriau suprasti visagalį atomą – nuostabų mokslo atradimą, kuriame iki šiol slypi neįtikėtina rizika ir didžiuliai lūkesčiai.
Knygą iš anglų kalbos vertė Dangirutė Giedraitytė. Leidykla „Briedis“ taip pat dėkoja dr. Andriui Juodagalviui, padėjusiam susivokti painiuose fizikos terminų labirintuose ir perteikti autoriaus pasakojimą apie sudėtingus branduolinės energetikos procesus sklandžia ir suprantama klaba.
Leidykla „Briedis“ kviečia skaitytojus artimiau susipažinti su Europos keliautojais, dar XV a. pabaigoje pasiekusiais Amerikos krantus. Visi puikiai žino, kas atrado Ameriką, tačiau kaip įvykiai klostėsi toliau ir kaip atvykėliai elgėsi su vietiniais gyventojais Kristupo Kolumbo atrastoje „Indijoje“, suvokiama miglotai. Būtent apie tai savo knygoje „Konkistadorai“ rašo meksikiečių istorikas Fernandas Cervantesas.
Pats būdamas vieno iš konkistadorų palikuonis, šis Bristolio universiteto Istorijos fakulteto lektorius pateikia išsamią ispanų atradimų ir užkariavimų istoriją, paremtą nauju vertinimu. Šį kūrinį geriausia 2020 metų knyga pripažino tokie leidiniai kaip „The Sunday Times“, „Times Literary Supplement“, „The Tablet“ ir „The Lady“.
Pirmieji Amerikos tyrinėtojai ir kolonistai iš Ispanijos jau tapo legendomis apipinta tema. Kadaise konkistadorai buvo garbinami kaip nuotykių ieškotojai, platinę krikščioniškąją kultūrą ir padėję sukurti neregėto masto imperiją. Tačiau dabar juos smerkiame už žiaurumą ir žmonių išnaudojimą. Aukso bei šlovės siekę konkistadorai sunaikino senąsias actekų bei inkų civilizacijas ir pridarė išties šiurpių dalykų.
Tačiau ankstyvųjų naujųjų laikų Ispanijos ir jos užkariautos Amerikos intelektualine bei religine istorija besidomintis F. Cervantesas nei aukština konkistadorus, nei juos smerkia. Jis tiesiog skatina suprasti istorinį kontekstą ir atskleidžia kultūrinį pasaulį, suformavusį konkistadorų mąstyseną ir elgesį.
Knygos autorius nuplėšia mitų bei fikcijos uždangą ir panardina skaitytoją į vėlyvųjų viduramžių imperializmo pasaulį. Mums šis pasaulis pažįstamas neką geriau nei patys konkistadorai – Naujojo Pasaulio čiabuvių tautoms. Naudodamasis gausybe įvairių šaltinių, tokių kaip dienoraščiai, laiškai, metraščiai bei traktatai, F. Cervantesas performuoja ispanų užkariavimų Naujajame Pasaulyje istoriją, pateikdamas ją to meto politinės bei intelektualinės aplinkos fone. O šios istorijos pagrindiniai veikėjai konkistadorai vaizduojami su savo didingomis ambicijomis ir moralinėmis priešpriešomis.
Knygoje „Konkistadorai“ atgimsta visi garsūs atradėjai nuo Kolumbo iki Cortéso, Pizarro ir vėlesniųjų, o naujai pateikiamas pasakojimas apie ispanų užkariavimus Naujajame Pasaulyje verčia susimąstyti, kaip šis laikotarpis negrįžtamai pakeitė visos istorijos eigą.
1492 m. ekscentriškasis genujiečių jūrininkas Kristupas Kolumbas, panoręs per Atlanto vandenyną nuplaukti iki Indijos, aptiko keletą Karibų regiono salų. Po to pasipylė gausybė ekspedicijų, kurios baigėsi stulbinamu dviejų galingų civilizacijų užkariavimu: Meksikos actekus 1521 m. užkariavo Hernánas Cortésas, o Peru inkus, prabėgus kiek daugiau nei dešimtmečiui, įveikė Franciscas Pizarras. Habsburgų imperatoriaus bei paties Dievo vardu abu šie vyrai paverginėjo, žudė ir taip įtvirtindami savo viešpatystę vadino save užkariautojais.
Tose didžiulėse naujai užimtose teritorijose energingi ir neretai grobuoniški naujakuriai labai greitai įrėžė savo pėdsaką. Dabar mums atrodo sudėtinga įsivaizduoti pasaulį, kurio politinių reikalų centre vyrauja religinė kultūra. Tačiau tik tada, kai būsime pasirengę atvirai ir noriai priimti tą mums svetimą kultūrinį pasaulį, galėsime aiškiai suvokti, kad jis buvo ne mažiau žmogiškas.
Knygą iš anglų kalbos vertė Romualdas Grigaliūnas.
Leidykla „Briedis“ pristato Johno Winglapo knygą „Tapatybės kryžkelėje. Tarp vokiškumo ir lietuvybės 1932–1940 m.“.
Johnas Winglapas – iš Klaipėdos krašto kilusio Eriko Pempės slapyvardis. Knygoje jis trečiuoju asmeniu, Egono Zylės vardu, pasakoja savo gyvenimo istoriją, kurioje svarbūs politiniai įvykiai susipina su paprasto jaunuolio išgyvenimais, tapatybės paieškomis, siekiu atrasti vietą etninių ir kultūrinių prieštaravimų draskomame pasaulyje, ne visada svetingame „pašaliečiui“.
Gimęs Pagėgiuose gyvenančių lietuvių kilmės šeimoje, bet auklėtas vokiečiu, 1923 m., kai Klaipėdos kraštas atitenka Lietuvai, autorius atsiduria tautinės tapatybės paieškų kryžkelėje ir turi pasirinkti: vokietis jis ar lietuvis?
Pasirinkęs lojalumą Klaipėdos kraštą pradėjusiai valdyti Lietuvai, pripažinęs pirminį tėviškės ir savo paties kilmės lietuviškumą, atsispindintį lietuviškuose vietovardžiuose ir gyventojų pavardėse, tuo pat metu autorius nesirengia visiškai išsižadėti vokiečių kultūros įtakotos mažlietuviškos savimonės, todėl susiduria su rimtais iššūkiais. Jis tarsi tampa svetimas tarp savų, savotiška „balta“ varna ir Mažosios Lietuvos vokiečių, ir didlietuvių visuomenėse.
Po to, kai pagrindinis knygos herojus pasirinko mokslus Klaipėdos lietuviškoje švietimo įstaigoje, vietos vokiečiai pradėjo jo šalintis ir laikyti vos ne Vokietijos išdaviku, o dalis lietuvių – lojalumo stokojančiu, keista tarme kalbančiu „memelenderiu“. Kiekviena pusė reikalavo ištikimybės įrodymų, ir tai nedviprasmiškai justi knygos herojų žodžiuose. Vieni tvirtino, kad Klaipėdos krašto priklausomybė Lietuvai – laikinas nesusipratimas, kuris netrukus būsiąs pašalintas, kiti, motyvuodami „kultūrine kova“, reikalavo galutinai nutraukti ryšius su vokiečiais, net jei jie buvo vaikystės bičiuliai. Kritikuodamas Vokietijoje kylantį nacizmą, autorius nesižavi ir lietuvių tautininkų partijos politika. Jo manymu, bet kuri valstybė neturėtų trukdyti žmogui rinktis. Jo devizas – „Gyvenk pats ir leisk gyventi kitam“.
Knygoje J. Winglapas (E. Pempė) vaizdingai aprašo savo virsmą, abejones dėl vienokių ar kitokių pasirinkimų, mokslus, darbą fizinės kultūros mokytoju, studijas Austrijoje ir Švedijoje, savo fizinio lavinimo paskirties vizijas. Įvykiai rutuliojasi sudėtingu Lietuvai laikotarpiu: tarpukaris, Hitlerio apsilankymas Klaipėdoje ir miesto atplėšimas 1939 m. kovą, 1940-ųjų sovietų okupacija.
1944 m. sovietams įsiveržus į Lietuvą, autoriui pavyksta su šeima pasitraukti į Vokietiją, o iš ten persikelti į JAV ir pradėti naują gyvenimą. Tik ten, naujuose namuose, kur niekam neįdomi tavo kilmė, autorius pagaliau pasijuto įveikęs tapatybės kryžkelę.
Tūkstantmečius karaliai, karalienės ir generolai valdė šalis, vadovavo kariuomenėms remdamiesi gerai organizuota ryšių sistema. Tačiau visi jie puikiai žinojo, kas bus, jei pranešimas pateks į svetimas rankas, varžovai sužinos didžiules paslaptis ir nepaprastai svarbi informacija bus perduota priešams. Grėsmė, kad priešas perims pranešimus, ir skatino kodų bei šifrų – būdų, kaip užmaskuoti pranešimą taip, kad jį perskaitytų tik numatytasis gavėjas, – raidą.
Troškimas įslaptinti reiškia, kad šalyse veikia privalantys užtikrinti ryšių saugumą kodų kūrimo departamentai, kurie kuria ir diegia pačius sudėtingiausius kodus. O tuo metu priešo dekoduotojai stengiasi tuos kodus nulaužti ir sužinoti paslaptis. Dekoduotojai – kalbininkai, alchemikai – mistinė gentis, kuri stengiasi bereikšmius ženklus paversti suprantamais žodžiais. Kodų ir šifrų istorija – tai pasakojimas apie šimtmečių senumo kodų kūrėjų ir dekoduotojų kovą, intelektines ginklavimosi varžybas, dažnai drastiškai lėmusias istorijos eigą.
Rašydamas knygą „Kodų raida“ autorius pirmiausia siekė parodyti kodų evoliuciją. Žodis „evoliucija“ pats tinkamiausias, nes į kodų raidą galima žiūrėti kaip į kovą už būvį. Kodą nuolat puola dekoduotojai. Dekoduotojams sukūrus naują ginklą, kuris atskleidžia kodo silpnybes, kodas tampa bevertis. Jis arba išnyksta, arba išsivysto į naują, atsparesnį kodą. Šis naujas kodas savo ruožtu klesti, kol dekoduotojas atranda jo silpnybes, ir taip be galo, be krašto.
Nuolatinė kodų kūrėjų ir dekoduotojų kova atnešė didžiulių mokslinių laimėjimų. Kodų kūrėjai nuolat stengiasi sukurti vis atsparesnius kodus pranešimams apsaugoti, o dekoduotojai nuolat sugalvoja vis veiksmingesnių būdų jiems atremti. Stengdamosi pažeisti arba išsaugoti slaptumą, abi pusės pasitelkia įvairias disciplinas ir technologijas, pradedant matematika ir baigiant kalbotyra ar pradedant informacinėmis technologijomis ir baigiant kvantine teorija. Mainais kodų kūrėjai ir dekoduotojai praturtino šias disciplinas ir savo veikla paskatino technologijų plėtrą, ypač šiuolaikinio kompiuterio raidą.
Tai pirmoji didelės apimties šifravimo istorija, kurioje autorius tiria jo raidą, populiariai ir vaizdžiai atskleidžia sudėtingas slaptų kodų paslaptis ir lemiamus jų padarinius karuose, tautų ir pavienių žmonių gyvenime – nuo Škotijos karalienės Marijos Stiuart, kuri buvo nuteista myriop iššifravus jos pačios kodą, navahų kodakalbių, padėjusių sąjungininkams laimėti Antrąjį pasaulinį karą, iki saugų internetą užtikrinusio neįtikėtino logistikos proveržio. Pateikiami aiškūs techniniai ir matematiniai paaiškinimai, įžymių asmenybių, sukūrusių ir iššifravusių pačius sudėtingiausius pasaulyje kodus, portretai.
Paskutinis šios knygos skyrius – mėginimas prognozuoti, kas laimės kodų kūrėjų ir dekoduotojų kovą už būvį. Ar kada nors kodų kūrėjai sukurs tikrai neįveikiamą kodą ir visiško slaptumo paieškos bus sėkmingai baigtos? O gal dekoduotojai sukurs mašiną, galinčią iššifruoti bet kurį pranešimą?
Ši knyga galiausiai privers jus susimąstyti, kiek iš tikrųjų asmeniškas yra ką tik jūsų išsiųstas elektroninis laiškas.
Ištrauka iš Simono Singho knygos „Kodų raida. Slapta kodų ir dekodavimo istorija“
Kitokia viešojo rakto kriptografijos istorija
Per praėjusius dvidešimt metų Difis, Helmanas ir Merklis pasaulyje išgarsėjo kaip kriptografai, sugalvoję viešojo rakto kriptografijos koncepciją, o Rivestas, Šamiras ir Adlemanas buvo įvertinti už RSA sukūrimą – kuo puikiausiai įgyvendintą viešojo rakto kriptografiją. Tačiau pastarasis teiginys reiškia, kad istorines knygas reikia perrašyti. Pasak Britanijos vyriausybės, pradžioje viešojo rakto kriptografija buvo sukurta Čeltname Vyriausybės ryšių valdybos (VRV) – visiškai slaptoje įstaigoje, kuri, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, buvo sukurta iš Blečlio parko likučių. Tai pasakojimas apie nepaprastą sumanumą, nežinomus didvyrius, kuriuos valdžia dešimtmečius laikė paslaptyje.
Matematikos mokslas
Viskas prasidėjo XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai britų kariuomenė pradėjo nerimauti dėl raktų platinimo. Žvelgdami į XX a. 8-ąjį dešimtmetį vyresnieji karininkai įsivaizdavo scenarijų, kai radijų imtuvų miniatiūrizacija ir mažėjančios jų kainos sudarys sąlygas visiems kareiviams turėti nenutrūkstamą radijo ryšį su karininku. Tokio plačiai paplitusio ryšio pranašumai būtų milžiniški, tačiau ryšys turėtų būti užšifruotas, o raktų platinimo problema – neišsprendžiama. Tuo metu vienintelė kriptografijos forma buvo simetrinė, todėl kiekvienam ryšių tinklo nariui reikėtų saugiai įteikti atskirą raktą. O juk būtinybė platinti raktus nuslopintų bet kokią ryšių plėtrą. 1969 metų pradžioje kariuomenė paprašė Džeimso Eliso (James Ellis), vieno geriausių Britanijos vyriausybės kriptografų, išsiaiškinti, kaip išspręsti raktų platinimo klausimą.
Elisas buvo smalsus ir kiek ekscentriškas. Jis pasipūtęs girdavosi, kad dar neišvydęs dienos šviesos apkeliavo pusę pasaulio, mat buvo pradėtas Australijoje, o gimė Britanijoje. Palikusi vyrą ponia Elis išaugino sūnų XX a. 3-iojo dešimtmečio Londono Ist Ende. Mokykloje jį labiausiai domino tikslieji mokslai, vėliau jis studijavo fiziką Karališkajame koledže (Imperial College), paskui Dolis Hile prisidėjo prie Pašto mokslinių tyrimų centro, kur Flauersas buvo sukonstravęs „Colossus“ – pirmąjį dekodavimo kompiuterį. Galiausiai Dolis Hilo kriptografijos skyrių perėmė Vyriausybės ryšių valdyba, todėl 1965 m. balandžio 1 d. Elisas persikraustė į Čeltnamą ir prisidėjo prie naujai sudarytos Ryšių ir elektronikos saugumo grupės (RESG) – Vyriausybės ryšių valdybos ypatingojo skyriaus, skirto Britanijos ryšių saugumui užtikrinti.
Kadangi Elisas buvo susijęs su nacionalinio saugumo klausimais, jis davė priesaiką saugoti profesines paslaptis. Žmona su vaikais žinojo, kad jis dirba Vyriausybės ryšių valdyboje, tačiau jo atradimai jiems buvo nežinomi ir jie nė nenutuokė, kad jis buvo vienas žymiausių šalyje kodų kūrėjų.
Kad ir koks gabus kodų kūrėjas buvo Elisas, jam niekada nebuvo patikėta vadovauti kuriai nors svarbiai VRV mokslinių tyrimų grupei. Jis buvo protingas, bet sykiu ir neprognozuojamas, introvertas, iš prigimties nesugebantis dirbti komandoje. Jo kolega Ričardas Voltonas (Richard Walton) prisiminė:
„Jis buvo keistokas darbuotojas ir jam niekaip nepavyko prisitaikyti prie kasdienės VRV veiklos. Bet sugalvoti kažką nauja jam tikrai nebuvo lygių. Kartais reikėdavo peržiūrėti šlamštą, tačiau jis buvo nepaprastai išradingas ir visada noriai priešindavosi doktrinai. Jei Vyriausybės ryšių valdyboje visi būtų tokie kaip jis, būtų tikras vargas, bet pas mus tokie žmonės toleruojami labiau nei daugelyje kitų organizacijų. Mes taikstomės ne su vienu tokiu kaip jis.“
Viena puikiausių Eliso savybių buvo žinių bagažas. Jis perskaitydavo visus mokslinius žurnalus, kokie tik pakliūdavo po ranka, ir niekada nieko neišmesdavo. Saugumo sumetimais VRV darbuotojai kas vakarą privalėdavo sutvarkyti savo rašomuosius stalus ir viską sudėti į užrakinamas spinteles, o tai reiškė, kad Eliso spintelės būdavo užgrūstos pačiais neaiškiausiais leidiniais, kokius tik galima įsivaizduoti. Jis garsėjo kaip kriptoguru, ir jei kiti tyrėjai susidurdavo su neišsprendžiamais klausimais, jie belsdavosi pas jį į duris vildamiesi, kad jo milžiniškas žinių bagažas ir originalumas padės rasti sprendimą. Matyt, dėl tokios reputacijos jo ir paprašė išnagrinėti raktų platinimo klausimą.
Raktų platinimo sąnaudos jau tada buvo milžiniškos ir būtų tapusios ribojančiu užšifravimo plėtros veiksniu. Netgi raktų platinimo sąnaudų sumažinimas 10 proc. reikšmingai turėjo sumažinti kariuomenės saugumo biudžetą. Tačiau Elisas, užuot knebinėjęs klausimą, iškart nėrė ieškoti radikalaus ir universalaus sprendimo. „Jis visada imdavosi uždavinio klausdamas: „Ar tikrai mes šito norime?“ – pasakojo Voltonas. – Nebūtų Džeimsas. Pirmiausia, ką jis padarė, tai užginčijo būtiną reikalavimą, kuris buvo būtinas slaptiems duomenims perduoti, – turiu minty raktą. Juk teoremos, kad reikia turėti bendrą paslaptį, nebuvo. Tai ir yra ginčytinas dalykas.“
Elisas stvėrėsi problemos sprendimo nuo sukaupto lobio – mokslinių straipsnių analizės. Po daugelio metų jis užrašė tą akimirką, kai suprato, kad kriptografijoje galima apsieiti ir be raktų platinimo:
„Šį požiūrį pakeitė vienas atsitikimas – tai atrastas karo meto bendrovės „Bell Telephone“ pranešimas, kuriame nežinomas autorius aprašo genialią mintį, kaip apsaugoti telefono pokalbius. Jame teigiama, kad sukeldamas triukšmą linijoje gavėjas užmaskuotų siuntėjo kalbą. Vėliau tą triukšmą nuimtų, nes pats jį ir sukėlė, todėl ir žino, kas tai buvo. Akivaizdūs praktiniai šios sistemos trūkumai neleido ja pasinaudoti, tačiau ji turi įdomių bruožų. Toks užšifravimas nuo įprasto skiriasi tuo, kad užšifravimo procese dalyvauja pats gavėjas. <…> Taip gimė mintis.“
Triukšmas – techninis terminas, kuriuo vadinami visi ryšių trukdžius sukeliantys signalai. Dažniausiai triukšmą sukelia gamtos reiškiniai, bet labiausiai erzina tai, kad jie yra visiškai atsitiktiniai, o tai reiškia, jog pašalinti triukšmą iš pranešimo yra labai sunku. Jei radijo sistema suprojektuota puikiai, triukšmo lygis nedidelis ir pranešimas aiškiai girdimas, bet jei triukšmo lygis yra didelis ir jis užgožia pranešimą, pranešimo išgirsti negalima. Elisas teigė, kad gavėjas, Aldona, sąmoningai turėtų sukelti triukšmą, kurį ji pirma pamatuotų prieš pridėdama jį prie ryšių kanalo, kuriuo bendrauja su Broniumi. Tada Bronius galėtų išsiųsti pranešimą Aldonai, ir jei Ieva prisijungtų prie ryšių kanalo, ji neišgirstų pranešimo, nes triukšmas jį užgožtų. Ieva negalėtų triukšmo atskirti nuo pranešimo. Vienintelis, kas galėtų panaikinti triukšmą ir perskaityti pranešimą, tai Aldona, nes tik ji žino, koks to triukšmo, kurį ji ir pridėjo, pobūdis. Elisas suprato, kad saugumas užtikrintas nesikeičiant jokiais raktais. Raktas – tai triukšmas, ir tik Aldonai reikia žinoti triukšmo duomenis.
Klausimai veja klausimus
Atmintinėje Elisas išsamiai išdėstė savo minčių eigą: „Kitas klausimas buvo aiškus. Ar tą patį galima atlikti su paprastu užšifravimu? Ar galima sukurti saugiai užšifruotą pranešimą, kurį perskaitytų įgaliotasis gavėjas be išankstinių saugių raktų mainų? Šis klausimas man šovė į galvą vieną naktį gulint lovoje, o teorinei galimybei įrodyti prireikė vos kelių minučių. Prieš mus – egzistavimo teorema. Neįmanoma – iš tikrųjų įmanoma.“ (Egzistavimo teorema rodo, kad tam tikra koncepcija yra įmanoma, bet nesusijusi su koncepcijos duomenimis.) Kitaip tariant, iki šiol raktų platinimo problemos sprendimo paieškos priminė adatos paieškas šieno kupetoje, kai tos adatos ten gal net nėra. Tačiau egzistavimo teorema padėjo Elisui suprasti, kad ta adata ten kažkur yra.
Eliso idėja buvo labai panaši į Difio, Helmano ir Merklio, išskyrus tai, kad jis keleriais metais juos aplenkė. Tačiau apie Eliso veiklą niekas nežinojo, nes jis buvo Britanijos vyriausybės darbuotojas, davęs priesaiką saugoti valstybines paslaptis. 1969 m. pabaigoje Elisas, pasirodo, buvo priėjęs tą pačią aklavietę, kurioje Stanfordo trejetas atsidurs 1975 m. Jis sau įrodė, kad viešojo rakto kriptografija (arba neslaptas užšifravimas, kaip jis ją pavadino) galima, ir sukūrė atskirų viešųjų raktų ir privačiųjų raktų koncepciją. Jis taip pat žinojo, kad jam reikia rasti ypatingą vienkryptę funkciją, tokią, kurią būtų galima apgręžti, jei gavėjas gali naudotis specialia informacija. Deja, Elisas buvo ne matematikas. Jis paeksperimentavo su keliomis matematinėmis funkcijomis, bet greitai suprato, kad vienas nesugebės pasistūmėti į priekį.
Tada Elisas ir pranešė viršenybei apie savo laimėjimą. Jų atsakas vis dar yra įslaptinta medžiaga, tačiau per pokalbį Ričardas Voltonas buvo pasirengęs perfrazuoti man įvairias atmintines, kuriomis buvo apsimainyta. Ant kelių laikydamas portfelį – uždangą, apsaugančią dokumentus nuo mano žvilgsnio, jis sklaidė dokumentus:
„Negaliu parodyti dokumentų, kuriuos čia turiu, nes ant jų vis dar yra bjauri žyma „VISIŠKAI SLAPTAI“. Taigi, Džeimso idėja pasiekia galvą, kuri perduoda ją taip, kaip tai daro galvos, kad ekspertai įvertintų. Ekspertai sako, kad Džeimsas visiškai teisus. Kitaip tariant, jie negali nurašyti jo kaip pamišėlio. Kartu niekaip nesugalvoja, kaip praktiškai įgyvendinti jo idėją. Taigi, jie sužavėti Džeimso išmonės, bet neišmano, kaip ja pasinaudoti.“
Kitus trejus metus šviesiausi VRV protai visaip stengėsi rasti Eliso reikalavimus tenkinančią vienkryptę funkciją, bet taip nieko ir nerado. Vėliau, 1973 m. rugsėjį, prie komandos prisijungė naujas matematikas. Klifordas Koksas (Clifford Cocks) neseniai buvo baigęs Kembridžo universitetą, o jo specializacija buvo skaičių teorija – viena gryniausių matematikos formų. Kai jis įsiliejo į VRV gretas, nedaug težinojo apie šifravimą ir šešėlinį kariuomenės ir diplomatinių ryšių pasaulį, todėl jam priskyrė kuratorių Niką Patersoną (Nick Patterson), kuris jį konsultavo per pirmąsias savaites Vyriausybės ryšių valdyboje.
Maždaug po pusantro mėnesio Patersonas papasakojo Koksui apie „tikrai trenktą idėją“. Jis bendrais bruožais nusakė Eliso teoriją apie viešojo rakto kriptografiją ir paaiškino, kad dar niekam nepavyko rasti matematinės funkcijos, kuri atitiktų programą. Patersonas pasakojo Koksui ne todėl, kad tikėjosi, jog šis ras atsakymą, o todėl, kad tai buvo pati pikantiškausia aplink sklandanti kriptografinė mintis. Bet, pasak Kokso, tądien vėliau jis ėmėsi darbo: „Jokių ypatingų užduočių nebuvo, tad ir pamaniau, kodėl nepasukus galvos. Kadangi mano specializacija buvo skaičių teorija, buvau įpratęs mąstyti apie vienkryptes funkcijas – tai, ką galima gauti, bet ne anuliuoti. Suprantama, tvirčiausi kandidatai buvo pirminiai skaičiai ir skaidymas daugikliais, tai nuo to ir pradėjau.“ Koksas pradėjo formuluoti tai, kas vėliau bus vadinama RSA asimetriniu šifru. 1977 m. Rivestas, Šamiras ir Adlemanas išsiaiškino viešojo rakto kriptografijos formulę, bet ketveriais metais anksčiau jaunasis Kembridžo absolventas mąstė lygiai taip pat. Koksas prisiminė: „Nuo pradžios iki galo užtrukau ne daugiau nei pusvalandį. Aš savimi buvau labai patenkintas. Tada pamaniau: „O, visai neblogai! Gavau uždavinį ir išsprendžiau.“
Koksas ne visai įvertino savo atradimo reikšmę. Jis nežinojo, kad Vyriausybės ryšių valdybos protai trejus metus kamavosi su šiuo uždaviniu, ir net nenutuokė, kad padarė vieną svarbiausių šimtmečio kriptografijos atradimų. Galbūt Kokso naivumas iš dalies ir buvo jo sėkmės priežastis, leidusi jam drąsiai griebti jautį už ragų, o ne baikščiai jį baksnoti. Koksas pranešė savo kuratoriui apie atradimą, o Patersonas pranešė apie jį vadovybei. Koksas buvo labai drovus ir dar visai naujokas, o Patersonas suprato visas klausimo aplinkybes ir geriau gebėjo spręsti neišvengiamai kilsiančius techninius klausimus. Netrukus į vunderkindą Koksą ėmė kreiptis visiškai nepažįstami žmonės ir jį sveikinti. Vienas nepažįstamųjų buvo Džeimsas Elisas, labai norėjęs susitikti su žmogumi, kuris jo svajonę pavertė tikrove. Kadangi Koksas vis dar nesuvokė savo atradimo masto, šis susitikimas jam nepadarė jokio įspūdžio, todėl net ir praėjus dviem dešimtmečiams jis neprisiminė Eliso reakcijos.
Kai galų gale Koksas suvokė, ką padarė, jam dingtelėjo, kad jo atradimas gali nuliūdinti G. H. Hardį (G. H. Hardy), vieną didžiausių šimtmečio pradžios anglų matematikų. 1940 m. parašytoje knygoje „The Mathematician‘s Apology“ („Matematiko apologija“) Hardis išdidžiai pareiškė: „Tikroji matematika niekaip nesusijusi su karu. Dar niekas neatrado jokio karingo tikslo, kuriam pasitarnautų skaičių teorija.“ Tikroji matematika reiškia grynoji matematika, kaip antai skaičių teorija, kuri buvo Kokso specializacija. Koksas įrodė, jog Hardis klydo. Dabar skaičių teorijos gudrybes galima buvo panaudoti, kad generolams būtų lengviau visiškai slaptai planuoti mūšius. Kadangi Kokso veikla turėjo įtakos kariuomenės ryšiams, jam, kaip ir Elisui, buvo uždrausta pasakoti apie savo nuveiktus darbus kam nors už VRV sienų. Darbas slapčiausioje vyriausybės organizacijoje reiškė, kad jis nieko negalėjo pasakoti nei savo tėvams, nei buvusiems kolegoms Kembridžo universitete. Vienintelis žmogaus, su kuriuo Koksas galėjo pasikalbėti, buvo jo žmona Džilė, nes ir ji dirbo VRV.
Nors Kokso idėja buvo viena pačių galingiausių VRV paslapčių, ji nukentėjo, nes pranoko savo laikmetį. Koksas atskleidė matematinę funkciją, kuri sudarė sąlygas viešajai kriptografijai, tačiau ją įgyvendinti vis dar buvo sunku. Šifravimui naudojant viešojo rakto kriptografiją, reikia kur kas galingesnio kompiuterio, nei šifravimui naudojant simetrinį šifrą, pavyzdžiui, DES. XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje kompiuteriai vis dar buvo palyginti primityvūs ir negalėjo per priimtiną laiko tarpą atlikti užšifravimo viešuoju raktu. Dėl šios priežasties VRV negalėjo pasinaudoti viešojo rakto kriptografija. Koksas ir Elisas įrodė, kad tariamai neįmanoma yra įmanoma, tik niekas nežinojo, kaip tą įmanoma įgyvendinti praktiškai.
1974-ųjų pradžioje Koksas apie savo veiklą – viešojo rakto kriptografiją – papasakojo Malkolmui Viljamsonui (Malcolm Williamson), kuris neseniai buvo pradėjęs dirbti VRV. Pasirodo, vyrukai buvo seni draugai. Jie abudu lankė Mančesterio vidurinę klasikinę mokyklą, kurios šūkis buvo „Sapere aude“ („Išdrįsk būti protingas“). Dar besimokydami mokykloje abu berniukai atstovavo Britanijai 1968 m. Sovietų Sąjungoje vykusioje matematikos olimpiadoje. Po mokslų Kembridžo universitete jiedu porą metų ėjo skirtingais keliais, bet dabar ir vėl susitiko Vyriausybės ryšių valdyboje. Nuo vienuolikos metų jiedu dalydavosi matematinėmis įžvalgomis, bet Kokso netikėtas viešojo rakto kriptografijos atradimas buvo tokia pribloškianti mintis, kokios Viljamsonas net nebuvo girdėjęs. „Klifas išaiškino man savo idėją, – prisimena Viljamsonas, – bet aš nepatikėjau. Buvau labai įtarus, nes sugebėti tai padaryti yra labai ypatingas dalykas.“
Viljamsonas išėjo ir stengėsi įrodyti, kad Koksas suklydo ir kad iš tikrųjų viešojo rakto kriptografija neegzistuoja. Jis tikrino matematiką ieškodamas esminių trūkumų. Sunku buvo patikėti, kad gali būti viešojo rakto kriptografija, ir Viljamsonas pasiryžo trūks plyš rasti klaidą, todėl pasiėmė popierius namo.
Hieroglifai. https://wanitakaya.wordpress.com
VRV darbuotojams draudžiama imti darbą namo, nes viskas, ką jie daro, yra įslaptinta, o namų aplinka potencialiai neapsaugota nuo šnipinėjimo. Tačiau uždavinys taip įstrigo Viljamsonui, kad jis niekaip negalėjo išmesti jo iš galvos. Nepaisydamas įsakymų, jis parsinešė darbą namo ir penkias valandas ieškojo klaidos. „Iš esmės man nepavyko, – sakė Viljamsonas, – bet vietoj to radau kitą raktų platinimo klausimo sprendimą.“ Viljamsonas išsiaiškino Difio–Helmano–Merklio raktų mainus maždaug tuo pat metu, kaip ir Martinas Helmanas. Pirmoji Viljamsono reakcija atspindėjo jo cinišką požiūrį: „Neblogai, – pamaniau. – Kažin ar man pavyks čia rasti klaidą. Manau, kad tądien buvau prastos nuotaikos.“
1975 m. Džeimsas Elisas, Klifordas Koksas ir Malkolmas Viljamsonas jau buvo išsiaiškinę esminius viešojo rakto kriptografijos aspektus, tačiau jie visi buvo priversti tylėti. Trys britai turėjo sėdėti ir žiūrėti, kaip per kitus trejus metus jų atradimus iš naujo atrado Difis, Helmanas, Merklis, Rivestas, Šamiras ir Adlemanas. Įdomu, kad Vyriausybės ryšių valdyba atrado RSA dar prieš Difio–Helmano–Merklio raktų mainus, bet viešumoje Difio–Helmano–Merklio raktų mainai atsirado pirmi. Mokslinėje spaudoje buvo pranešta apie didžiulius Stanfordo universiteto ir Masačusetso technologijos instituto laimėjimus, ir mokslininkai, kuriems buvo leista publikuoti savo darbus moksliniuose žurnaluose, išgarsėjo kriptografų bendruomenėje. Interneto paieškos sistema greitai pateiks 15 interneto svetainių, kuriose minimas Klifordas Koksas, ir 1382 svetaines, kuriose minimas Vitfildas Difis. Kokso požiūris žavi santūrumu: „Šiais dalykais užsiimi ne dėl viešo pripažinimo.“ Viljamsonas lygiai toks pat abejingas: „Mano reakcija buvo tokia: gerai, taip jau yra. Tiesą sakant, gyvenau kaip gyvenęs.“
Viljamsonas pasipiktino tik tuo, kad VRV nepatentavo viešojo rakto kriptografijos. Kai Koksas ir Viljamsonas pirmieji padarė didelius atradimus, VRV vadovybė susitarė jų nepatentuoti dėl dviejų priežasčių. Pirma, patentuoti – vadinasi, atskleisti jų darbo smulkmenas, o tai niekaip nesiderino su VRV siekiais. Antra, XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje buvo visiškai neaišku, ar galima patentuoti matematinius algoritmus. Tačiau kai 1976 m. Difis ir Helmanas pamėgino pateikti dokumentus patento registracijai, paaiškėjo, kad juos galima užregistruoti. Tuo metu Viljamsonas labai norėjo viešai užprotestuoti Difio ir Helmano paraišką, bet vyresnieji vadovai paėmė viršų, nes buvo ganėtinai trumparegiški ir neįžvelgė nei skaitmeninės revoliucijos, nei viešojo rakto galimybių. Jau XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioje Viljamsono viršininkai ėmė gailėtis savo sprendimo, nes kompiuterių raida ir interneto užuomazgos aiškiai rodė, kad ir RSA, ir Difio–Helmano–Merklio raktų mainai bus nepaprastai sėkmingi komerciniai produktai. 1996 m. „RSA Data Security, Inc.“, RSA produktus sukūrusi bendrovė, buvo parduota už 200 milijonų JAV dolerių.
Leidykla „Briedis“ pristato Jungtinių Valstijų žvalgybos tėvu vadinamo Alleno W. Dulleso (1893–1969) prisiminimus „Žvalgybos menas. CŽV direktoriaus užrašai“. Šaltojo karo metais ši knyga buvo tapusi pasauliniu bestseleriu, tikru atradimu besidomintiems žvalgybų istorija ir sudėtingais šnipinėjimo metodais.
Deja, sovietų okupuotos Lietuvos skaitytojams anuomet ši knyga buvo sunkiai prieinama. Juk rašydamas apie pagrindinį JAV priešininką A. W. Dullesas turėjo omenyje Sovietų Sąjungą.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui pasaulis pateko į baugią šaltojo karo atmosferą. Du tarpusavyje konkuruojantys blokai – Rytų ir Vakarų – susidūrė ne tik karštuosiuose taškuose, bet ir žvalgybos bei kontržvalgybos fronte. Tai buvo daugeliui nematoma, bet kvapą gniaužianti kova, pasitelkus agentų ir šnipų tinklus, slaptos informacijos perdavimo priemones, specialiosioms operacijoms išrastus ginklus. Nematomas žvalgybų karas buvo ne ką mažiau dramatiškas už karštuosius karus. Čia buvo savi nugalėtojai ir savi pralaimėtojai, savos aukos ir savi didvyriai.
A. W. Dullesas, vienas iš Jungtinių Valstijų Centrinės žvalgybos tarnybos (CŽV) kūrėjų ir pirmųjų direktorių, gimė garbingoje amerikiečių šeimoje. Jo giminėje būta diplomatų, generolų, valstybės sekretorių, JAV prezidentų patarėjų. Gavęs puikų išsilavinimą dirbo diplomatinėje tarnyboje, o diplomatinė tarnyba užsienyje neretai derinta su žvalgyba. Antrojo pasaulinio karo pradžioje jis perėjo dirbti į naujai sukurtą Strateginių tyrimų valdybą. Po kelerių metų šios tarnybos pagrindu įsteigta CŽV, A. W. Dullesas paskirtas jos direktoriumi.
Šioje knygoje autorius ne tik trumpai aprašo amerikiečių žvalgų ir žvalgybų istoriją, bet ir CŽV sukūrimo prielaidas, jos kovą su sovietų žvalgyba, pateikia daug informacijos apie žvalgų rengimo ypatumus Vakaruose ir Rytų bloko valstybėse, pamini garsiausius sovietų šnipus ir jų veiklos būdus.
1963 m. pirmą kartą pasirodžiusi A. W. Dulleso knyga „Žvalgybos menas“ir mūsų dienomis laikoma viena geriausių knygų žvalgybos tema.
