
Vašingtonas, balandžio 6 d. (AFP-ELTA). Ketvirtadienį, po raketų papliūpos iš Libano, Jungtinės Amerikos Valstijos pareiškė, kad jos sąjungininkas Izraelis turi teisę gintis.
Prieš keletą dienų Libano sostinėje Beirute automobilio avarijoje žuvo Abramas Tovmasianas.
Į rugsėjo 5-ąją nutikusią nelaimę galima nekreipti dėmesio – daug juk vyrų žmonių žūsta keliuose. Tačiau Abramas Tovmasianas – ypatinga persona. Remiantis užsienio spauda, šis vyras priklausė teroristinei organizacijai ASALA (iššifravus – Slaptoji Armėnijos išvadavimo armija). Šis vyriškis taip pat liūdnai pagarsėjo, kai Paryžiaus tarptautiniame Orli oro uoste armėnų terorstai prieš keletą dešimtmečių surengė išpuolį prieš civilius keleivius skraidinti turėjusį lėktuvą, paskui – kai kariavo prieš azerbaidžaniečius Kalnų Karabache.
Ilgokai manyta, kad A.Tovmasianas atitolo nuo ASALA, kuri buvo sukurta 1975-aisiais, o maždaug 1990-aisiais dėl kilusių tarpusavio nesutarimų neva nustojo egzistavusi. Tačiau ką jis 2020-ųjų rugsėjo mėnesį veikė Beirute? Nejaugi poilsiavo? O gal turistavo, fotografuodamas architektūros paminklus?
Manoma, kad ASALA, nors ir aptilusi, vis tik niekada nenutraukė savo veiklos. Tiesiog laukė momento, kada vėl būsianti reikalinga. Beje, profesionaliai paruoštiems ASALA smogikams tiek Armėnijos valdžia, tiek po pasaulį išsibarsčiusi turtinga armėnų diaspora niekad nebūtų leidusi prapulti be žinios. Nė viena pasaulio žvalgyba tokiais kadrais nesimėto – ASALA bendradarbiai buvo puikiai apmokyti, paruošti bet kokio pobūdžio išpuoliams. Po neva iširusios ASALA jie tiesiog buvo pervesti į kitą režimą, vadinamą „gilia konservacija“.
Sulaukę gausių investicijų iš diasporos, vakarykščiai teroristai tapo respektabiliais verslininkais. Jie bičiuliavosi su visais, kas tik duodavo pinigų. Taip pat palaikė draugiškus ryšius ir su Sovietų Sąjungos slaptosiomis tarnybomis. Viena iš „užmigdytų“ ASALA agentų užduočių – įsitvirtinti Libbano valdžios ir verslo struktūrose, kad, išmušus dienai X, būtų galima atlikta oficialias, bet labai slaptas Jerevano užduotis.
Jų operacija sąlyginai pakrikštyta „Sugrįžimas namo“. Tai reiškia, kad sumanyta į azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą slapta privilioti tūkstančius Sirijos, Libano ir Palestinos armėnų, kad šie okupuotose, iš Azerbaidžano atimtose žemėse įkurtų gausias kolonijas. Tokių kolonijų šiandien Kalnų Karabachą valdančiam Araikui Arutiunianui verkiant reikia. Kitaip Kalnų Karabacho separatistams vadovaujantis A.Arutiunanas rizikuoja neišlaikysiantis savo rankose atimtų teritorijų, o Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas bus bejėgis kuo nors jam pagelbėti.
O jei iš Libano, Sirijos ir Palestinos pavyktų ten permesti, sakykim, bent 150 tūkst. armėnų tautybės žmonių, Azerbaidžanui būtų žymiai sunkiau atkurti savo šalies teritorinį vientisumą, o tarptautinei bendruomenei – priverst Armėniją ir jos separatistus laikytis tarptautinių žaidimo taisyklių.
Akivaizdu ir tai, kad ši perkėlimo operacija reikalaujanti solidžių finansinių investicijų. Jau vien kolonistų kelionė į Kalnų Karabachą kaštuotų gražaus pinigėlio. O kur dar išlaidos, reikalingos juos visus žmoniškai apgyvenant, suteikiant minimalių lėšų pragyvenimui? Juk perkėlėlių neįkursi palapinėse, vien donos ir vandens jiems neužteks.
Turkijos ir Azerbaidžano spauda jau senokai skambino pavojaus varpais – Libano sostinėje Beirute teroristas iš ASALA ponas A. Tovmasianas buvo pasirodęs ne atsitiktinai. Jo užduotis – ieškoti lėšų perkėlimui, taip pat ieškoti – norinčiųjų persikelti.
Tačiau tai, kad banalioje automobilio avarijoje Beirute žuvo A.Tovmasianas, dar nereiškia, kad operacija „Grįžimas namo“ nutraukė darbą. Šių metų birželio 5-ąją Prancūzijos mieste Briuselyje susitikę ASALA, Dašnakcutiun ir Jerevano emisarai sutarė kurti mažąsias kreditines organizacijas Libane ir jų pagalba įsteigti fondą, pajėgų finansuoti masinį Kalnų Karabacho apgyvendinimą iš Libano, Palestinos ir Sirijos perkeltais armėnų tautybės žmonėmis.
Į pagalbą numatyta pasitelkti net palestiniečių ir kurdų teroristines organizacijas.
Šis perkėlimas turėtų būti visiškai slaptas, kad nei Turkija, nei Azeraidžanas, nei tarptautinė bendruomenė, tvirtininanti, jog Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, o armėnų separatistai privalo iš jos pasitraukti, jos nepastebėtų ir nepradėtų priekaištauti.
Kariauti išmokyti ASALA teroristai Kalnų Karabache gautų pelningų žemių neva ūkininkavimui. Bet kas žino, ar ten bus auginami vynuogynai, ar įrengtos karinės stovyklos teroristams ruošti.
Taigi Kalnų Karabachą teroristai grasina paversti teritorija, kurioje negalioja tarptautiniai įstatymai, kur slapčia treniruojami smogikai. Tai būtų tarsi niekieno žemė, kur gyventų kariauti ir žudyti išmokę svieto perėjūnai.
Imtis šių perkėlimų teroristams – labai palankus metas. Po galingo sprogimo Beiruto jūrų uoste nuo žemės paviršiaus buvo nušluoti ištisi gyvenamieji rajonai, daug gyventojų liko be stogo, darbo. Libanas išties pakliuvo į sunkią finansinę padėtį. Tad ASALA stengiasi pasinaudoti Libaną ištikusiais ekonominiais sunkumais.
Manoma, kad dėl šių perkėlimų sunerimusios ir JAV žvalgybos. Karti patirtis byloja, jog ASALA smogikai savo kruvinų pėdsakų palikę visur – JAV, Europoje, Australijoje, Afrikoje. Jei jiems neduosi deramo atkirčio iš karto, jie ilgainiui galį tapti grėsminga jėga.
Parengta pagal užsienio spaudą
2020.09.12; 12:13
Libano sostinėje Beirute reziduojantis armėnų bažnyčios atstovas Aramas Pirmasis viešai pareiškė tikintiesiems, jog „atėjo metas Kalnų Karabachą prijungti prie Armėnijos“. Šis Artimuosius Rytus kuruojančio armėnų bažnyčios katalikoso tvirtinimas sukėlė daug juoko socialiniuose tikluose.
Žinoma, armėnai puolė sveikinti „tokį pareiškimą“. Tačiau azerbaidžaniečiai iki šiol skaniai juokiasi, „prikišdami separatistams, kaip anie primityviai susipainiojo“.
Tarptautinė bendruomenė – azerbaidžaniečių pusėje. Ir štai – kodėl. Vaizdžiai tariant, Beirute reziduojantis armėnų dvasininkas, jei remsimės oficialia Jerevano doktrina, leptelėjo nesąmonę. Šis aukšto rango armėnų bažnyčios atstovas turėtų žinoti, kad Armėnija jau senų seniausiai teoriškai (de jure) prisijungė Kalnų Karabacho sritį. Tas popierinis prijungimas (de jure) nutiko 1989 metų gruodžio 1 dieną, kai tuometinė Armėnijos SSR vadovybė pasirašė potvarkį, įpareigojantį Kalnų Karabachą prijungti prie Armėnijos.
Šis potvarkis, žinoma, neturėjo jokios galios nei SSRS laikais, nei Sovietų Sąjungai subyrėjus. Kalnų Karabachas nuo seniausių laikų priklausė azeraidžaniečiams. Daug šimtmečių jis vadinosi Kalnų Karabacho chanatu. Kai Azerbaidžanas atkūrė nepriklausomybę 1918-aisiais, Kalnų Karabachas priklausė azerbaidžaniečiams. Kai Azerbaidžaną okupavo sovietai, – Kalnų Karabachas priklausė Azeraidžanui. Kai SSRS iširo, Azerbaidžanas nuo Kremliaus atsiskyrė kartu su Kalnų Karabachu, nepaisant aplinkybės, jog šias žemes iš jų atėmė rusų kariuomenės remiami armėnų separatistai.
Minėtasis 1989-ųjų metų pabaigos potvarkis nėra nei Jerevano atšauktas, nei pasmerktas. Tad keblu suvokti, kodėl Aramas Pirmasis ragina sujungti į vieną darinį tai, kas, remiantis oficialiuoju Jerevanu, neva įvyko dar 1989-aisiais? Vadovaujantis sveika nuovoka, pirma reikia paskelbti apie Kalnų Karabacho atsiskyrimą, ir tik po to – apie naują susijungimą, jei mums nesvetimas sveikas protas, logika ir tarptautiniai įstatymai. O gal Aramas Pirmasis tą potvarkį laiko negaliojančiu, niekiniu?
Viena aišku: Aramo Pirmojo raginimai Kalnų Karabachą prijungti prie Armėnijos byloja, jog armėnų bendruomenė galutinai susipainiojo. Ji stengiasi įrodyti tai, ko neįmanoma įrodyti.
Armėniškos gudrybės bejėgės prieš tarptautinės bendruomenės tvirtinimą, jog Kalnų Karabachas – išskirtinai azerbaidžanietiška teritorija, o šiuo metu Kalnų Karabachą administruojantys žmonės – okupantai.
Slaptai.lt informacija
2019.06.18; 10:19
Izraelio karinė cenzūra praėjus 36 metams panaikino draudimą skelbti informaciją, kad šalies armijos povandeninis laivas nuskandino civilinį laivą su pabėgėliais iš Libano. Tai penktadienį pranešė Izraelio televizijos 10-asis kanalas.
Jo duomenimis, incidentas įvyko 1982 metų birželio mėnesį per patį vadinamojo Pirmojo Libano karo įkarštį, kai Izraelio armija okupavo Beirutą, o į Tunisą buvo evakuojami palestiniečiai radikalai iš Palestinos išsivadavimo organizacijos, kurią Izraelis laikė teroristine. Televizijos kanalas informuoja, jog į laivą buvo paleistos dvi torpedos, nes povandeninio laivo kapitonas nusprendė, kad jame yra vyrų, apsirengusių vienodais drabužiais, primenančiais karines uniformas. Vėliau paaiškėjo, jog ten buvo 56 pabėgėliai, plaukę iš Libano į Kiprą, 25 iš jų žuvo.
Izraelio armija trejus metus tyrė šį incidentą ir priėjo išvadą, kad kapitonas veikė pagal tuo metu galiojusias instrukcijas. Speciali komisija tada pripažino, kad povandeninio laivo kapitono veiksmuose, nors jie ir rėmėsi klaidingu situacijos vertinimu, nebuvo karo nusikaltimo sudėties.
Informacijos šaltinis ELTA
2018-11-24
Su libaniečiu Hišamu Ibrahimu susipažinau viename Lietuvos tautinių mažymų tarybos posėdyje. Tądien pirmininko Mahiro Gamzajevo vadovaujamoje taryboje buvo audringai ginčijamasi, kokių pagrindinių nuostatų turėtų laikytis mūsų tautinės bendruomenės, bendraudamos su Lietuvos valstybe.
Jauno libaniečio Hišamo Ibrahimo pozicija man pasirodė kur kas konstruktyvesnė nei kai kurių kitų posėdyje kalbėjusių bendruomenių atstovų laikysena. Todėl ir paprašiau interviu. H.Ibrahimas – neatsisakė.
Sutartą vakarą jį išvydau Vilniaus kavinėje prie Seimo rūmų. Ten ilgokai, daugiau nei valandą, nuoširdžiai kalbėjomės. Kalbėjomės apie viską – kodėl Hišamas atsidūrė Lietuvoje, kaip pamilo lietuvę, kodėl, būdamas musulmonu, nesigaili suleidęs savo šaknis krikščioniškoje Lietuvoje. Kalbėjomės lietuviškai.