
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos atstovė Laima Andrikienė pranešė rudenį dalyvausianti Seimo rinkimuose ir savo kandidatūrą kelsianti Telšių vienmandatėje apygardoje.
Naujausias Lietuvos kino padangėje daugiau nei dvejus metus kurtas meninės dokumentikos filmas apie lietuvių etnokultūrą „Semme“ (prūsiškai „žemė”) – atkeliauja į Panevėžį.
Filmo premjerą gegužės 22 d. 17:30 val. kino centre „Garsas“ pristatys režisierius Ernestas Samsonas ir kūrybinė grupė. Žiūrovai galės užduoti klausimus, vyks diskusija. Žiūrovams su gėlėmis įėjimas į kino renginį – nemokamas.
Tai buvo labai seniai, kai išeiviams į tėvynę durys buvo kietai uždarytos ir tik nedaugeliui pavykdavo jas šiek tiek prasiverti. Ilgai truko, kol žmonos noras aplankyti savo motiną ir ta pačia proga savo gimtąjį kraštą parodyti dukterims išsipildė. Pirmoji jos kelionė buvo su jaunesniąja dukra dar okupacijos laikotarpiu ir labai trumpa.
Antroji, kartu su vyresniąja, Loyolos universiteto Čikagoje studente – pirmaisiais Sąjūdžio metais. Kelionei jos kruopščiai ruošėsi. Savo trigrašį pridėjau ir aš. Pagryninsi savo lietuvių kalbą, aiškinau jau visas lietuviškas mokyklas baigusiai studentei. Ją girdėsi visur, nes Vilniuje juk ir gatvėse, ir parduotuvėse kalbama lietuviškai, išmoksi naujų lietuviškų žodžių…
Sausio 25-ąją „Literatūros ir meno“ redakcija apskrito stalo diskusijai apie lituanistikos problemas, perspektyvas ir vizijas pakvietė tris autoritetingus – ir užimamomis pareigomis, ir savo visuomenine laikysena – pašnekovus.
Tai – Lietuvių kalbos instituto direktorę dr. Jolanta Zabarskaitę, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorių dr. Mindaugą Kvietkauską ir šio instituto mokslo darbuotoją, Pilietinės visuomenės instituto vadovą dr. Darių Kuolį. Pokalbiui vadovavo savaitraščio vyriausiasis redaktorius Kornelijus Platelis.
Molėtų kraštovaizdis nuostabus, gal kažkiek primenantis mano gimtąją Užnemunės Dzūkiją – Dainavą. Per Rasos ir Joninių šventes teko važiuoti į Alantą, kur vyko Santaros-Šviesos klausymai.
Mėlynakė gruzinė Valentina Getija, mano vaikaitis Karolis ir brolis Vytautas sėdom į „Almerą“ ir nuriedėjom iš Vilniaus į Alantą. Bevažiuojant pajutom įspūdžių, lyg skristume mažu lėktuvėliu: važiuojant per kalnelius ir kalveles vos 70-90 km/val. greičiu mano bendrakeleiviai aikčiojo net juokėsi iš išgąsčio ir malonių pojūčių.
Alantoje mes praleidome tik vieną konferencijos dieną, skirtą istorijos temoms.