Lietuvių liaudies dainos

Politinės intrigosSkaitomiausios

Dr. Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė

Kad ir kaip būtų gaila, straipsnį tenka pradėti atsižvelgiant į į viešąją erdvę nuolat iškišamus priešiškos lietuvių tautinei tapatybei veiklos pasireiškimus, kurie atspindimi į nutautinimą orientuotoje žiniasklaidoje neokomunistinių, pseudokrikščioniškų ir liberalistinių pažiūrų apologetų. Keista tik, kad jiems suteikiama delfi tinklalapio ir nacionalinio transliuotojo tribūna – net tada, kai viso pasaulio lietuviai švenčia valstybės atkūrimo šimtmetį ir susijungia unikaliame renginyje – Pasaulinėje dainų šventėje, UNESCO paskelbtoje „oralinio ir nematerialaus žmonijos paveldo šedevru“.

Galbūt ir gerai, kad varganos sielos ir kultūrinio bei mokslinio neišprusimo, analfabetizmo pavidalai iškyla tokiu metu, nes tuomet, tokio masto plotmėje, išryškėja veikėjai, kurių „profesionalizmo“ dėka Lietuva velkasi Europos Sąjungos uodegoje. Rimvydas Valatka, jau seniai pasižymintis sovietiniams laikams būdinga liumpeniška retorika ir neapykanta lietuvių aukštajai kultūrai, su politruko įkarščiu kartoja propagandinius štampus straipsnyje iškalbingu pavadinimu „Pseudolietuvybės stulpai – sovietų kanonai ir vagių šėrykla“:  jis šaiposi iš šventės dalyvių („bėgi minioje bliaudamas su visais“); akcentuoja krikščionybės ir tautinių tradicijų „prieštarą“, įžvelgdamas „valstybinio naratyvo šizofreniją“. Pagal jį, matyt, bažnyčia (ar pasaulietinė demokratinė valstybė bažnyčios vardu) turėtų uždrausti bet kokią tautinę kultūrinę veiklą. Tautinis paveldas jam – barbarybė, prietarų rinkinys: „Kaip galima didžiuotis XXI a. valstybės pinigais brukama barbarybe? Versti didžiuotis senoviniu prietarų rinkiniu gal nereikėtų, a? Tai – pseudolietuvybė. Vienu galu besiremianti į sovietinį kanoną.“ Galiausiai su aplombu didysis žurnalistas pareiškia, kad „Dainų šventės padėjo saugoti sovietų imperiją“, o šiuo metu „pseudolietuvybė tapo patogi šėrykla tipams, įvaldžiusiems patriotinį falcetą ir praradusiems bet kokį gėdos jausmą konvertuojant fasadinį patriotizmą į banko ženklus. Pabandyk apie tai tik prasižioti. Šventojoje ugnyje supleškins.“

Dainų diena

Painus sakinys, kuris priešingas tikrovei: jau daug metų tradicinės šventės Lietuvoje skurdžiai finansuojamos ir išsilaiko daugiausiai iš likučių, privačių iniciatyvų ir vidinio įsitikinimo, atkaklumo ir idealizmo, o maisto tiekimas Dainų šventės dalyviams iki šiol nesutvarkytas („nespėjama“ pasiruošti), todėl prastas maistas ne tik baigiasi ir jo neužtenka visiems dalyviams, bet pristatymas nuolat vėluoja, o griežtos repeticijų dienotvarkės besilaikantys atlikėjai pusdienį ar ilgiau priversti kad ir blogiausiomis oro sąlygomis dirbti naudodami savo organizmo resursus. Įsivaizduokime į šventę iš regionų atvykusius vaikus, kurie turi šokti alkani, gyventi nežinia kokiomis sąlygomis… Koks įspūdis jam susidarys visam gyvenimui? Kaip jis suvoks valstybės požiūrį į jį? Tačiau apie šias esmines problemas trumpai pašūkaujama ir nutylama – iki kitos šventės.

Rimvydui Valatkai užkliūva dalyvių eisena, kurią jis laiko lenininių eisenų tąsa. Gali būti, kad žurnalistas, augęs chruščiovkėje ar bendrabutyje prie samovaro ir rašinėjęs ideologinius tekstukus į komjaunimo spaudą, kitokio modelio nesįsivaizduoja. Tačiau ne sovietai išrado paradus ir eisenas. Eitynės ir karnavalai miestų gatvėmis – sena kaip pasaulis tradicija, ji esminė visuose kontinentuose. Gėjai taip pat rengia paradus, bet niekas jų su sovietais nesieja? O Dainų šventės eitynės – vienas gražiausių akcentų, kai žmonės galėjo neskubėdami ir iš arti pamatyti iš viso pasaulio suvažiavusių ir vietinių kolektyvų, bendrijų vėliavas, tautinius rūbus ir muzikos instrumentus, akinančius įvairove, savitumu ir spalvomis, raštais, pabendrauti, pasveikinti visus ir kartu pasidžiaugti. Kad ir nedidelės, bet tautiškai pasipuošiusios Lietuvos tautinės bendrijos ėjo koja kojon su visais.

Kas yra pseudolietuvis: ar tas, kurį jo žodžiais „išlaisvino užsienio radijo rokas“, ir kuris per nepriklausomybės atkūrimą jokių tautinių kultūrinių reiškinių nepastebėjo, nes ir sovietmečiu augo ant asfalto ir apie liaudies meną išmano kaip kiaulė apie debesis, ar tas, kuris iš paskutiniųjų, aukodamas laiką ir varganus pinigėlius, kaip bitelė toliau neša savo indėlį į tautos aruodą – kad tik ta saulė Tėvynėje neužgestų, kad lietuviška daina nenutiltų?

Žmonės plūsta į Kalnų parką

Kita labai silpna diskusijų dalyvė, bet labai paranki globaliajai rinkai, todėl nuolat šmėžuojanti svarbiose rampų šviesose, Nerija Putinaitė buvo kiek atsargesnė, bet išdrįso susiremti su ilgamečiu Dainų švenčių dirigentu, maestro Vytautu Miškiniu. Lygiai tokia pat bešaknė kaip ir Valatka, ši filosofė teigė: „Tie etno dalykai, kurie visiškai autentiški, jie scenoje neįdomūs. Nes jei pusę valandos ar valandą žmonės turės klausytis sutartinių, tai salė išprotės, pradės skirstytis“. Tiesą sakant, tikrų vertybių išsiilgę žmonės ne tik valandą, bet ir ilgiau gali klausytis sutartinių, o panelei, kuri negali pakęsti liaudies dainos, reikėtų lankytis Radžio, Džordanos Butkutės, Zvonkės ir Cicino koncertuose, o kitiems neaiškinti, kas ko gali klausytis. Bet pagal nudvasintus dėsnius suvokiama laisvos rinkos ekonomika leidžia nusitaikyti į kertinius bet kurios valstybės prioritetus, kurie tą valstybę daro unikalia, tvirta savastimi ir tradicijomis.

Todėl Putinaitė, G. Steponavičiaus laikais prisidėjusi prie krepšelių įvedimo ir aukštosios mokyklos sistemos sugriovimo, ir toliau siekia, kad bet kurios vieningos kultūros ir švietimo struktūros subyrėtų. Nenuostabu, kad pasitelkiama sovietų taktika kiršinti „krikščionis ir pagonis,“ nors iš žemiau pateiktos programos matyti, kad ne vienas renginys vyko bažnyčiose. „O dabar valstybė išlaiko organizacinį aparatą, skiria pinigų, remiamasi muzikos mokyklų ir kitų mokyklų struktūra. Jei būtų sakoma, kad tegul čia būna privačios iniciatyvos, labai abejoju, kad būtų tiek žmonių. Iš užsienio lietuvių kolektyvai atvažiuotų, nes tai visuomeninės privačios iniciatyvos, bet labai abejoju, kad tiek daug [vietinių] lietuvių suvažiuotų ir būtų toks [didelis] renginys,“ – teigia Putinaitė. Ji norėtų, kad nebeliktų tradicinių švenčių masiškumo, kad mokyklos nebedalyvautų ugdymo procesuose (moksleivių šventės nunyktų), o liaudies menas subyrėtų į saviveiklinius niekieno nepastebimus vienetus. Ką gi, užmojis nemenkas. Nesuprantama, kodėl muzikinio išsilavinimo neturintys žmonės postringauja ir sprendžia apie kultūrą ir meną apskritai? Gal kad vykdo ideologinį užsakymą, nes kitaip nedarytų absurdiškos išvados: „Tai yra politinis kultūros reiškinys ir dėl to tos šventės vyksta. “Išeitų, kad valstybės kultūros politika, kuri ir taip mažiausiai finansuojama ir nukanalizuota į globalius vandenis, yra kalta, kad dar gerbia valstybės paveldą?

Ansamblių vakaras

Panašūs akibrokštai yra ilgalaikio švietimo susinimo padarinys. Tiesa, Valatka ir Putinaitė disertacijas (dar reikėtų peržiūrėti kompetencijas) gynėsi tame pačiame Lietuvos filosofijos, kultūros ir meno institute, ir iškart po to pradėjo karjerą valdžioje. Ne paslaptis, kad ten dažnai apginamos žemo lygio disertacijos, o pakrikštyti „mokslininkai“ trejetukininkai toliau formuoja esmines Lietuvos mokslo ir kultūros gaires tuo metu, kai rimti, talentingi mokslininkai, ypač dirbantys nacionalinės reikšmės baruose ir mąstantys valstybiškai, tampa nepageidaujami, nes „prioritetai“ nustatyti nuo tautos ir valstybės – į globalią rinką ir marginalijas (mažumas, kitataučius, neesminius tyrimus, etc.). Todėl, jei reikėtų pasisakyti už tokių institutų išformavimą, būčiau „už“. Mokslo institutai turi dirbti valstybei ir jos interesams, ir nepriiminėti profesionaliai neįgalių doktorantų vien dėl to, kad jų nesurenka.

Grįžtant prie Dainų šventės, matyti, kad ilgalaikės putinaičių pastangos nenuėjo veltui: ne tik kad dalyvių sumažėjo kone trečdaliu, ir visos scenos buvo nepilnai užpildytos, bet ir didžiąją repertuaro dalį užėmė šiuolaikinės kompozicijos, kurios kai kuriais atvejais pavojingai priartėjo prie estrados žanro arba buvo išliekamuoju požiūriu menkavertės. Žmonės troško išgirsti senovę, aukso fondą, o šia prasme gavo trupinius. Pasak V. Miškinio, „lietuviai ir taip labai sumodernėję tradicijų prasme. Pažiūrėkite, afroamerikietiški ritmai – jau pusės Dainų šventės repertuaro pagrindas. Estai ir latviai dar atsargiai žiūri. Mes labiausiai pažengę blogąja to žodžio prasme, nes norime save integruoti į viso pasaulio pasiekimus. Latviai ir estai labiau konservatyvūs ir labiau laikosi tradicijų.“

Galiu tik pritarti maestro nuogąstavimams, kad pamažu prarandame tai, kas yra mūsų aukščiausi pasiekimai, dar visiškai gyva, bet kažkieno valia dūla lentynose, muziejuose ir neberodoma net per Dainų šventes, todėl jų ateitis, jei nesikeis suvokimas, kad reikia akylai saugoti ir demonstruoti visa, kas surinkta per daugelį metų ir reprezentuoja ne kičą, o autentiškas kultūros formas, yra miglota. „Užsieniečiai Dainų šventėmis žavisi. Aš labai dažnai kalbu apie Dainų švenčių tradiciją ir rodau filmus [užsieniečiams], nes tenka užsienyje dalyvauti įvairiuose seminaruose ir paskaitose – ir jie į tai žiūri su pavydu. Sako – čia fotomontažas, kaip tu surinksi 15 tūkst. į vieną krūvą. Taigi jie su pavydu žiūri, o mes save kritikuojame, norime kažkaip save sumoderninti“, – teigia dirigentas (citatos paimtos iš tekstų delfyje).

Man dar teks profesionalioje muzikos spaudoje rašyti apie pavojingas tendencijas, kai su pagreičiu išbarstome tai, kas visą laiką buvo mūsų, lietuvių kultūros paveldo ašis ir pagrindas. O tuo tarpu pacituosiu ištrauką iš Lietuvos liaudies kultūros centro leidinio, skirto 90-osioms Dainų švenčių metinėms (2014), ir kurį sudarinėjo šio žanro specialistai iš viso pasaulio: „Baltijos šalyse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – mėgėjų chorų sąjūdis ir dainų šventės XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje įgavo platesnį pobūdį – chorai ne tik įsiliejo į tautinį atgimimą, bet ir tiesiogiai veikė nacionalinės profesionaliosios muzikinės kultūros plėtotę. Tokių daugiasluoksnių dimensijų dėka dainų šventės šiose šalyse tapo ilgalaike tradicija, kuri dėl savo integralių prasmių tautos kultūroje pripažinta tautinio kultūrinio identiteto išraiška.“ (aut. Regimantas Gudelis).

Publika Vingio parke

Tikėtis, kad nutautę diletantai ims ir skaitys gausią tautinio paveldo literatūrą, matyt, neverta, užtat jaunąją kartą gal paskatins šie gražūs ir prasmingi žodžiai, skirti „žmonėms, kurie sunkiais laikais sergėjo lietuvių kalbą, skleidė spausdintą žodį, budino sąmonę, kurie klojo ir tvirtino šios tradicijos pamatus. Tiems, kurie mokė ir tebemoko pažinti dainos grožį, pajusti šokio ritmą, kurių sukurta muzika, eilės, besiveržiančios iš dainininkų krūtinių, suteikia mums neapsakomą jausmą, pasididžiavimą savo Tėvyne. Visiems, kurių talento, pasišventimo, išmonės dėka metai iš metų šokių raštais marginamkos aikštės, tautos melodijomis puošiasi dainų slėniai“ (iš jubiliejinio leidinio).

Ir nūdien, praūžus šimtmečio šventei, su nerimu matai, kad pirmas smūgis tradicijai buvo suduotas okupacijos metais, kada ištisos sodybos, kuriose buvo švenčiamos gegužinės su dainomis ir šokiais, rodomi klojimo teatro vaidinimai, staiga ištuštėjo (viename kaime arba vienkiemių klasteryje vietoj 50 šeimų liko maždaug dvi), gabiausieji žmonės buvo išžudyti ir išvežti į tremtį ir lagerius, ir okupacijos laikais beliko maža dalis tų dainuojančių ir šokančių, tačiau vis dar – įspūdinga dalis. O antras smūgis tautai suduotas jau po 1990-ųjų, kada milijonas išvarytųjų iš Tėvynės ir tautinio švietimo atsisakymas unikalią tautos saviraiškos išraišką dar kartą nukirto – proporcingai ištuštėjus kaimams, miestams ir miesteliams. Tuomet, Sąjūdžio metais, buvo skubiai naikinami tautinio meno archyvai TV ir radijuje, prisidengiant neva kilusiu gaisru. Ir šiuo metu tie, kurie išliko, be didelių pinigų neprieinami. Esant tokioms tendencijoms, vargu ar galima tikėtis, kad Lietuva išlaikys savo unikalų kultūrinį „prekinį ženklą“ pasaulyje. Materialaus bedvasio kulto apsuptyje tiesiog stebuklas, kad dar matai dainuojantį lietuviškai žmogų, vilkintį tautinį rūbą, dar laikantį kankles. Ir iškyla akyse vaizdas – Čiurlionio „Karalių pasaka“ – kaip pažadas, kad tamsybėms galas vieną dieną ateis, o kultūrą ims tvarkyti išsilavinę ir nuovokūs žmonės.

UNESCO dokumento faksimilė

Priedas:

Lietuvos šimtmečio dainų šventės „Vardan tos…“ programa 2018 m. birželio 30 – liepos 6 d.

Kaune: birželio 30 d. 19 val. Dainų diena Dainų slėnyje. Vilniuje: liepos 1 d.12 val. Šventės atidarymas S. Daukanto aikštėje. 13 val. Pasaulio lietuvių ir Lietuvos tautinių bendrijų diena „Šimtas Lietuvos veidų – sujunkime Lietuvą“ Rotušės aikštėje. 21 val. Šventės atidarymui skirtas renginys Vingio parke – L. Vilkončiaus roko opera „Eglė“. Liepos 2 d. 14 val. Vaikų tradicinių amatų miestelio prie Valdovų rūmų atidarymas (Katedros a. 4). 16 val. Liaudies meno parodos „Gyvos jungtys“ atidarymas Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje (Savičiaus g. 13). Liepos 3 d. 10–22 val. Folkloro diena „Didžių žmonių žemė“ Bernardinų sode (Sereikiškių parke), pilių teritotijoje, Katedros aikštėje. 18 val. Kanklių koncertas „Skambėkite, kanklės“ Šv. Jonų bažnyčioje (Šv. Jono g. 12). 20 val. Vokalinių ansamblių koncertas „Dėl žalio ąžuolyno“ Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje (Aušros vartų .g 5). Liepos 4 d. 13-21 val. Teatro diena „Sau, tautai, žmonijai“ Bernardinų sode (Sereikiškių parke), pilių teritotijoje, Katedros aikštėje. 22 val. Ansamblių vakaras „Tėvyne mūsų“ Kalnų parke. Liepos 5 d. 13 val. Ir 21 val. Šokių diena „Saulės rato ritimai“ Lietuvos futbolo federacijos stadione (Liepkalnio g. 13). 18 val. Pučiamųjų instrumentų orkestrų koncertas „Vario audra“ Vilniaus pramogų arenoje (Ąžuolyno g. 9). Liepos 6 d. 14 val. Šventės dalyvių eitynės iš Katedros aikštės į Vingio parką, 17 val. Dainų diena „Vienybė težydi“ Vingio parko estradoje. 21 val. Tautinės giesmės giedojimas visame pasaulyje.

2018 liepos 12 d.

Aktualijos

Po penkerių metų pertraukos „Muzikos barai“ vėl pradėjo eiti, jam rašė Juozapas Banaitis, Jeronimas Kačinskas, Vladas Jakubėnas, Konradas Kaveckas, Teodoras Brazys, Klemensas Griauzdė ir kiti autoriai.

Klemensas Griauzdė apibrėžia keliamus leidinio uždavinius, pagrindinį dėmesį skirdamas chorinės muzikos analizei ir istoriniu žvilgsniu, ir nurodydamas perspektyvas: „Muzikinei žmogaus plėtrai ir individualiai kūrybai skatinti prieinamiausia priemonė yra daina. Jai kultivuoti instrumentas — žmogaus balsas. O mokykla — chorai, kurių tikslas ir yra sutelkti plačias, ypač jaunimo, mases į dainininkų kolektyvus. Jie pasiektu dainos meniniu lygiu paruoš dirvą ir bendrajam muzikos kultūros kilimui mūsų tautoje. Kartu plėtosis ir savosios dainos pamėgimas bei būdingų jos bruožų supratimas. Visa tai pasiekiama sistemingu bei aktyviu veikimu: dažnais chorų koncertais, dainų dienomis, chorų varžybomis, lietuviškomis muzikos kūrybos šventėmis etc. Tokia pačių dalyvių veikla sukels ir plačiosiose masėse akstiną tąja sritimi daugiau domėtis. 

Rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

Šito tikslo siekti reikalinga ir atitinkama organizacija, kuri visame krašte vadovautų ir propaguotų planingam veikimo darbui. Kol tokia organizacija bus sudaryta, jam vadovauti ėmėsi Lietuvių Muzikų Dr-ja, kuri, šalia savo profesinių siekimų, artimai susijusi ir su plačiųjų masių muzikine pažanga.(…) Sistemingam mūsų tautoje muzikos kultūros darbui plėsti, taipgi ir lietuvių muzikų profesiniam vieningumui sudaryti d-ja steigia atskirų muzikos sričių sekcijas.

Dabartiniu metu jau veikia muzikos mokytojų ir vargonininkų sekcijos. Steigiama ir kompozitorių sekcija. Projektuojama sudaryti „chorų talka“. Toks lietuvių muzikų susivienijimas bendro darbo dirbti būtų naudingas ne tik profesiniu atžvilgiu, bet ir visai mūsų tautai.

Prasiplėtus d-jos darbams, pribrendo gyvas reikalas turėti periodinį spaudos organą, kuris didele dalimi palengvintų ir patį organizacinį veikimą. Savoji spauda, kurioje būtų keliami, gvildenami įvairių muzikos sričių moksliniai, teoriniai, pedagoginiai, metodiniai ir praktiniai klausimai, be to, informuojama ir nurodoma apie d-jos veiklą ir siekius nusibrėžtiems darbams atlikti. Todėl, gavus iš Šv. M-jos pašalpą, nuo š. m. sausio mėn. 31 d. vėl atnaujino „Muzikos Barai“ žurnalo leidimą.“ (Klemensas Griauzdė, Ko siekia Lietuvių Muzikų Draugija.// „Muzikos barai“ Nr. 1, 1938, sausis, Kaunas).

Chorams didelį dėmesį skyrė ir K. Kaveckas.

Žurnalo puslapiuose randame būdingą problematiką, visiškai taip pat aktualią ir mūsų laikais. Štai Zenonas Slavinskas savo tekstuose iškelia ir muzikos, dainos paskirties klausimą žmogaus gyvenime, jos vaidmenį tautų santykiuose. Apsidžiaugiau, radusi jo įvertinimą, kurį pati sau senokai buvau suformulavusi mėgindama atsakyti į klausimą, kodėl lietuviai vis mažiau dainuoja – iš esmės buvusi daininga tauta, surengusi net „dainuojančią revoliuciją“ nebėra tokia, daina nebeskamba natūralioje aplinkoje – kaime,  o kai susirenka masės žmonių, gėda klausytis kad ir atliekamo tautos himno – nepataikydami į toną, baikščiais išderintais balsais, ne tik nemokėdami žodžių, susirinkusieji su retomis išimtimis daro gėdą. Pasiklausius atrodo, kad Lietuvoje dainavimo nebemokoma, niekas neturi klausos, ir tenka leisti himno įrašus…

Tarpukario Lietuvoje tokio viešai girdimo nemokšiškumo dar nebuvo, nes buvo tebegyvas kaimas, maža buvo radijo ir televizijos griaunanti įtaka, tačiau Slavinskas problemą, nūnai įgijusią didelį mastą, įžvelgė anksti: „Dabartiniame gyvenime, ypač miesto gyvenime, žymu susiskaldymas į išpildytojus ir klausytojus. Operos, koncertai, radijas, kinas, džazinė muzika verčia daugiau klausyti, negu dainuoti. Iš to susidaro nelyginant kokia „specializacija“, — iš vienos pusės dainininkai profesionalai, iš kitos — klausytojai. Tačiau liaudies gyvenime ir dainininkais ir klausytojais būna tas pats žmogus. Čia estetinį išgyvenimą susikuria pats dainuotojas, kuris dainuodamas, kad ir paprastą dainą, pilniau ją supranta, stipriau išgyvena, negu nuo jos nutolęs klausytojas. Pagaliau, ar ne artimesnė paprasta daina „paprastai“ kaimo žmogaus sielai, ar piemens dūdelė, anksti rytą žaliuojančioje pievoje stipriau nesujaudina, negu rafinuota šių dienų muzika?! Liaudies dainos, palyginus su kultūrinės muzikos sudėtingumu, yra pirmykščios, paprastos, todėl ir jų klausytojai turėtų joms taikyti atitinkamą vertinimo mąstą, turėtų ieškoti jose mažiau efektingumo, daugiau natūralaus, gryno jausmo, nes „grožis“ — ne didybėje, bet grožyje — didybė.“ (Zenonas Slavinskas, Lietuvių liaudies dainų būdingieji bruožai..// „Muzikos barai“ Nr. 1, 1938, sausis, Kaunas)

Toliau plėtojamos pedagogikos, šiuolaikinės kūrybos temos pasaulio kontekste. J. Kačinskas tautiškumo muzikoje problemą analizuoja aptardamas Stasio Šimkaus, Juozo Gruodžio, Vlado Jakubėno, Kazimiero Viktoro Banaičio, Vytauto Bacevičiaus kūrybos bruožus: „Mūsų muzikos kūryba turi tendencijų išsilieti įvairiomis muzikos išraiškos kryptimis. Gal tai todėl, jog toli buvome atsilikę nuo Europos muzikos praeito kelio. Dabar nesąmoningai veržiamės per trumpą laiką išgyventi tai, ką Europa išgyveno per šimtmetį. Nemanau, kad tą kūrybinę ekspansiją reikėtų trukdyti, ieškant kokių ,,bendrų“ lietuviškos muzikos principų.“ (Jeronimas Kačinskas, Lietuvių kompozitorių kūrybos žymės.// „Muzikos barai“ Nr. 3, 1938, kovas, Kaunas)

Akivaizdu, kad į europinės muzikos gretas skubantys modernistai nutolo nuo Čiurlionio, Č. Sasnausko, J. Naujalio požiūrio į liaudies dainos reikšmę, dėl to ėmė ryškėti takoskyra ir nesutarimai, liaudies meno ir „liaudininkų“ menkinimas sustiprėjo ypač sovietmečiu, daug kas ėmė su panieka žvelgti į harmonizuotas liaudies dainas ir apskritai į lietuvių instrumentų, etninių motyvų panaudojimą originalioje kūryboje, nepaisant B. Bartoko judėjimo svarbos. Kartu toks atsiribojimas skandino J. Švedo ir jo bendraminčių viziją sukurti adekvatų pamatą atgaivinti muziejuose dūlančias menines vertybes ir paliko ją neva ideologinei ir mėgėjiškai sferai. O šiandien matome – tai buvo trumparegiška ir neteisinga… Pamatyta, kad kitų tautų, ypač indų, japonų, kinų pagarba liaudies menui, instrumentams ir jų tobulinimas rodo, kad ideologijos tėra dirbtinis anstatas, ir muzikantų pareiga apsaugoti liaudies meno raidą nuo kenksmingų laikmečio vėjų yra nacionalinės svarbos uždavinys. Regis, dabar niekas netrukdytų atsigauti ir pasimokyti iš klaidų. Tačiau vis dar neturime savarankiško, tikro liaudies instrumentų orkestro, nors jų galėtų būti ne vienas. Matyt, trūksta ne tik pasikeitusio kolegų žvilgsnio, bet ir tinkamo valdžios požiūrio, neskiriama lėšų kaip ir anuomet, kai prof. Pranas Tamošaitis su eksperimentiniu liaudies instrumentų orkestru parengė dvi dideles gerai įvertintas programas, daugybė specialistų entuziastingai dirbo orkestre, tačiau pažadėto finansavimo nesulaukė.

Apie šią opią temą ir palyginti jauną instrumentinę muziką, kamerinę ir simfoninę, rašo Matas Buivydas. Jam labiausiai rūpi instrumentalistų parengimo ir ypač – finansavimo klausimai. Skaitant jo mintis, atrodo, kad tos pačios nenuoseklaus piniginio skatinimo, tęstinumo, nepakankamo uždarbio ir kitos problemos atsikartoja ir šiomis dienomis, o jų šaltinis tas pats: valdžios neišprusimas ir šykštumas…

Ir nūdien jauni atlikėjai dėl panašių priežasčių vyksta į užsienį, nebaigia mokslo muzikos mokyklose ir keičia profesiją: „Gabumai ir talentai ne visuomet atrandami tik pasiturinčiuose, galinčiuose savo lėšomis mokytis. Todėl reikia sudaryti sąlygas, kad muzikos mokslas būtų ne tik kiekvienam prieinamas, bet ir patraukiantis, nes didelę atranką gabių ir darbščių žmonių bus galima sudaryti tada, kada tautos jaunimas bus suinteresuotas veržtis prie muzikos mokslo. Bene geriausias ir išbandytas būdas tokiom sąlygom sudaryti būtų įsteigti didesnį skaičių stipendijų, kad ir nedidelėmis sumomis. Duodant minimumą pragyvenimui ir mokslą, tokiems studijozams ir reikalavimus galima būtų griežtesnius statyti. Nebereikėtų tada Konservatorijos mokytojams sėdėti ir laukti ištisas valandas ateinant mokinių į pamokas, o dažnai, jų visai nesulaukus, ir patiems išeiti.(…) Valstybės meno įstaigose dirbantiems menininkams, kaip ir visiems valstybės tarnautojams, yra įstatymais numatytos atlyginimo normos sulig jų kvalifikacijomis ir užimama vieta, tačiau kai kurios tų įstaigų labai mažai taiko tas normas, o kai kada ir visai jų nesilaiko. Instrumentistai tokius nenormalumus pergyvena gana sunkiai. Daugumui jų kiekvieno sezono gale tenka nervintis ir derėtis dėl savo atlyginimo. Arba, panorėjo įstaigos vadovybė ir nubraukė keliasdešimt litų ateinančiam sezonui, visiškai neprisilaikydama jokių kategorinų normų, kurias per ilgesnį laiką instrumentistas buvo išsitarnavęs. Tokiai padėčiai esant, ne vienas jau yra atsisakęs nuo šių sunkių pareigų ir pasiieškojęs sau darbo kitoje muzikos srityje, nors ir gerai suprasdamas, kad kaip instrumentistas po ilgesnės darbo pertraukos vargiai kada bebus naudingas.“ (Matas Buivydas, Mūsų instrumentalinės muzikos ir instrumentistų klausimai.// „Muzikos barai“ Nr. 4, 1938, balandis, Kaunas)

Nuostabu, kaip tarpukario problemos ir trumparegiškumas atsikartoja ne tik valdžios požiūrio į muzikantų finansavimą, bet ir muzikinės politikos ir tautų draugystės požiūriu. Štai J. Banaitis remiasi sovietų paradine puse, kai mėgina aptarti sovietijos muzikos raidą: „Apie Sovietų Rusijos muzikos gyvenimą mūsų spaudoje buvo jau ne kartą įvairiomis progomis rašyta. Apie jų instrumentistų laimėjimą pirmųjų premijų tarptautiniuose konkursuose Vienoje, Varšuvoje, Briuselyje taip pat mes buvome informuoti. Bet dabartiniu metu, kai mūsuose ypatingai susirūpinta lietuviškosios muzikos propagavimu, kai po kai kurių kompozitorių apžvalginių koncertų kalbama apie jų kūrybos būdingumą, kai mėginama kalbėti apie tautiškumo bruožus mūsų kompozitorių kūriniuose, pravartu mums susipažinti su tokio pat amžiaus Sovietų muzikos kūryba ir kaip jie šiuos klausimus yra išsprendę arba dar sprendžia.(…) Apie pastarojo meto sovietų kompozitorių, Dzeržinskio (autorius operų „Ramusis Donas“, „Pakeltieji dirvonai“), čiškos (oper. „Šarvuotis Patiomkinas“), Šebalino (oratorija „Leninas“), Miaskovskio (16 simfonijų), Vasilenkos (baletas „Čigonai“, siuita „Sovietų rytai“), Chrenikovo, Kabalevskio, Polovinkino, Šostokovičiaus, S. Prokofjevo, Knipperio, Gedikės, Dunajevskio ir daugelio kitų, kūrybą kalbėdamas, G. Polinnovskis ją šitaip charakterizuoja: „Sovietų kompozitoriai savo kūryboje remiasi principu maksimalinio paprastumo ir natūralumo formoje išdėstyti gilias ir ryškias muzikos mintis. Visi jausmai vispusiškai išlavinto žmogaus savo atspindį turi rasti muzikoje. Ir džiaugsmas dėl klestėjimo naujojo pasaulio, sukurto laisvojo žmogaus rankomis, ir jo svajonės apie visišką nugalėjimą gamtos gaivalų, ir meilė, ir neapykanta priešams — visa tai yra išreikšta goresniuose stambesnių Sovietų muzikų kūriniuose. Susižavėjimas Sovietų šiaurės tyrinėtojų ir lakūnų žygiais būtinai sugels atgarsius simfonijose ir dainose. Žmonių įsisąmoninimas, užgimimas naujų, kolektyvizmui artimų bruožų — ir tai atsispindi operose, simfonijose. Tokiu būdu Sovietų muzikinės kūrybos vedamosios tendencijos yra: realizmas, liaudiškumas, optimistiškas nusiteikimas taikos atžvilgiu, išvystymas nacionalinės formos, ryškiai parodant socialistišką jų turinį.“ (Juozapas Banaitis, Sovietų Rusijos muzikos kūrybos bruožai.// „Muzikos barai“ Nr. 4, 1938, balandis, Kaunas)

Ir čia – jokio kritiško požiūrio! Remiamasi tik sovietų pateikiama medžiaga. Tikrasis gyvenimas Sovietų Sąjungoje buvo nežinomas, o piešiami rožiniai vaizdai ir kryptingai dirbanti Lietuvos ir SSRS kultūros draugija, neva stiprinanti dviejų draugiškų šalių kultūros ryšius, iš tikrųjų buvo panaudojama kaip priedanga lietuvių budrumui užmigdyti. Istorikų darbai, pavyzdžiui, dr. Mindaugo Tamošaičio monografija „Didysis apakimas“ tiksliai įvardija priežastis, kodėl Lietuva pasidavė propagandai ir nesipriešino okupacijai: čia didelį vaidmenį suvaidino naivus pasitikėjimas kultūrinių ryšių nekaltumu. Nūdien Lietuvos nacionalinio saugumo specialistai įspėja, kad situacija kartojasi, o Rusijos propaganda naudoja tas pačias priemones, pavyzdžiui, per rusų muzikos eksportą.

Tad šis klausimas itin opus ir reikšmingas, ypač turint omenyje neproporcingai didelį sovietinio laikotarpio ir šiandienos Rusijos solinės, kamerinės ir simfoninės muzikos, operų ir baletų gyvavimą mūsų koncertinėse scenose. Tai ne tik estetinis klausimas, kai nuolat skamba įkyrėjusios, socrealizmo pripildytos, atgyvenusios stabais paverstų kompozitorių kompozicijos, atgrasi „kabalevščina“, motyvuojant tuo, kad toks publikos poreikis. Juk aišku, kad poreikis yra formuojamas. Kartu ir naujas klausytojas yra nuolat pratinamas prie gausaus rusiškos muzikinės kultūros ir iš viso slaviškos tradicijos buvimo, tarsi ta terpė yra natūrali ir nekvescionuotinai privalo būti dominuojanti Lietuvoje. Juk melomanas su tos muzikos pavyzdžiais gali susipažinti iš įrašų, jei nori. Tokia invazija vyksta, kai nuolat kalbame apie tai, jog lietuvių kūrybai neskiriamas nei pakankamas dėmesys koncertų scenose, nei finansavimas, daugybė puikių kūrinių dūla – net tų, kurie nuolat buvo sovietmečio programose ir repertuaruose. Taigi šia prasme padėtis nepagerėjo, o net pablogėjo.

Kad muzika visada buvo galingiausias politikos įrankis, liudija ir Z. Slavinsko tekstas, kuriame rašoma apie lietuvių paveldo klastojimą: „Neseniai pakliuvo į rankas Vilniaus krašto liaudies dainų rinkinėlis (Piesni ludowe ziemi Wilenskiej i Nowogrodskiej) su gaidomis, išleistas Vilniaus Liaudies Teatrų ir Chorų Sąjungos (Wydawnictwo Wilenskiego Związku Teatrow i Chorovv Ludowych), kuriame pasistengta, kaip matysime, derinti šiaip jau gyvenime, rodos, skirtingas sritis — dainas ir… politiką. Tad, nors ir pavėluotai (dainininkas išleistas 1935 m.), vis dėlto tenka iškelti jame padarytieji netikslumai, kad ateityje, ypač užmezgus diplomatinius santykius su lenkais, būtų vengiama panašių klaidų. Leidinyje šalia 16 lenkiškų, 25 gudiškų dainų randame ir 9 lietuviškas dainas (jų tarpe vieną šokio melodiją — suktinį), taigi atrodytų, jog lietuviai čia neužmiršti. Tačiau, susipažinę su leidinio melodijomis ir jų paskirstymu pagal tautybę (leidinyje dainos suskirstytos į skyrius su antraštėmis: lietuvių, gudų dainos…), pamatysime, jog kaip visur, taip ir čia, neįstengta išvengti tendencingumo, neįstengta išsilaikyti „sine irae et studio“, kur tik susiduriama su tuo, kas lietuviška.

Todėl nieko nuostabaus, jeigu šio nedidelio dainų rinkinėlio puslapiuose rasime lietuvių melodijų, „okupuotų“ lenkiškiems tekstams, niekas nenustebs, kad lietuviškam Vilniui atstovauja, palyginti, mažesnis lietuviškų dainų skaičius, negu lenkų ir gudų, ir kad tam tikras folkloristiškos tvarkos pakeitimas taikomas išimtinai tik lietuvių dainoms. Tad suprantama, kodėl leidinio redaktorė nedavė lietuvių dainoms metrikos (kilmės, užrašymo vietos), tuo tarpu kai lenkų ir gudų dainoms ją pateikė su visomis smulkmenomis. Argi metrikos nenurodymu būtų buvęs reikalas vengti pasisakyti, jog tose ar kitose Vilniaus krašto vietovėse gyvena tik vieni lietuviai, ir kad ne tik gyvena, kalba, bet ir dainuoja lietuviškas dainas, jog kraštas yra etnografiškai lietuviškas. Redaktorė, pasirinkdama lietuviškas dainas iš tų St. Šimkaus dainynų (leidinyje nurodoma, kad dainos „Wedlug špiewnika St. Šimkusa“), kuriuose nenurodytos dainų užrašymo vietovės, stebina mus, kuriuo būdu nepažymėtos kilmės dainos galėjo virsti Vilniaus krašto dainomis.

Lygiai nesuprantama, kodėl nepasinaudota čia pat Vilniuje po ranka esančia lietuvių dainų medžiaga ir šaltiniais. Žinia, jog yra valdinių (oficialinių) ir privačių lenkų įstaigų (pvz., „Institut d‘ Ėthnologie a 1‘ Universitė Wilno“ ir kt.), kurios tyrinėja ir net fonografu užrašinėja Vilniaus krašto dainas, jog yra tūkstančiai senųjų lietuvių, kurie čia pat vietoje tebedainuoja puikiausias ir originaliausias lietuviškas dainas, jog yra Lietuvių Mokslo Draugija, jog pagaliau yra išleistas kun. P. Bieliausko dainų rinkinys („Varguolių dainos“, Vilnius 1936 m.). Pasirinkti kilmės atžvilgiu autentiškų dainų, rodos, buvo iš ko.“ (Zenonas Slavinskas, Dainos ir politika.// „Muzikos barai“ Nr. 4, 1938, balandis, Kaunas)

Šį tekstą turint omenyje esamas lenkų-lietuvių įtampas verta paskaityti ištisai, tačiau ne šios apžvalgos tikslas gilintis į problemas, o tik nurodyti į jų priežastis ir aktualumą, jei toks yra. Matyti, kad nors ir nedaug buvo išleista „Muzikos barų“ numerių iki karo ir okupacijos, juose buvo mėginama brėžti svarbios gairės ir keliamos problemos. Kai kurias tenka spręsti ir nūdien, bet svarbiausia jas pamatyti, o toks sąsajų matymas labai svarbus, norint pajudėti į priekį. Labai didelė pažanga padaryta, tačiau yra uždavinių, iškeltų atgavus nepriklausomybę, kurie dar laukia įgyvendinimo, tarp jų – tautinės muzikos mokyklos koncepcijos įgyvendinimas ne vien programoje ar žurnalo puslapiuose. Kartu globalėjantis pasaulis, greitėjantis gyvenimo tempas, internetas ir ryšiai diktuoja naujus iššūkius, kuriais būtina kūrybiškai pasinaudoti stiprinant nacionalinę muzikos aplinką nuo mokyklų iki koncertų scenų.

(2016 m. lapkričio 20 d.)

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.02.19; 06:39

Aktualijos

Kiek daug vandens nutekėjo nuo tos dienos, kai Kaune 1931 metais spalio mėnesį pasirodė pirmasis muzikos ir meno žurnalas, skirtas plačiajai visuomenei! Kiek daug nuveikta, kad jis atgimtų nepriklausomoje Lietuvoje 1989-tųjų birželio 14 d. kaip dvisavaitinis Lietuvos muzikos draugijos leidinys ir iš nespalvoto, neiliustruoto nedidelio spaudinio taptų šešiasdešimt šešių puslapių apimties blizgiu storuliu, mirgančiu įdomiausiomis nuotraukomis ir turinčiu priedą – kompaktinę plokštelę, supažindinančią su naujausia ir archyvine dainininkų ir instrumentininkų, dirigentų ir kompozitorių veikla… 

Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

Dabartinis žurnalo veidas tikrai nedarytų gėdos ne tik mūsų visuomenei, o ir bet kuriai turtingai ir didelei Europos šaliai; jis netgi prabangus, turint galvoje, kiek daug žinių lietuviai per šį laikotarpį sukaupė, surinko po kruopelę ir sudėjo į vienintelį profesionalų ir visas sritis apimantį muzikos leidinį.

Atsispindi jame ir per 50 metų nuveikti darbai sovietų Lietuvoje, tad muzikų draugijos valdybos pirmininko Povilo Dikčiaus iškelti kuklūs uždaviniai atgimstant žurnalui, galima sakyti, buvo įvykdyti su kaupu. Su Sąjūdžiu pasipylė ir publikacijos apie lietuvių muzikantų veiklą anapus geležinės uždangos. Dirbant redaktoriumi Vaclovui Juodpusiui, buvo atsiradusi labai vertinga „Kalbos kertelės“ rubrika, kurioje LMA terminijos komisijos mokslinis sekretorius Algimantas Kalinauskas nuosekliai supažindino su svarstytais muzikos terminais ir rekomendacijomis.

Ypač žurnalas atsinaujino ir gana greitai įgijo dabartinį pavidalą, 1998 metais jį ėmus redaguoti ir leisti Audronei Žigaitytei-Nekrošienei, kiek pamenu, investavusiai į šį projektą daug ir asmeninių lėšų (pavyzdžiui, galingam leidybiniam kompiuteriui įsigyti). Čia ir muzikos kritika pradedant smulkiaisiais žanrais ir baigiant opera ir baletu, naujausių leidinių ir kompaktinių plokštelių pristatymai, ir jubiliejinės sukaktys, pokalbiai, pažintys, koncertinė kronika, istorijos puslapiai, žinios iš muzikos mokyklų ir LMTA, iš festivalių, konkursų ir meistriškumo kursų, analitiniai straipsniai, aktualios diskusijos – visko nė neišvardysi. „Muzikos barai“ turi internetinę svetainę ir iki šiol lieka svarbiausiu pagrindinių akademinės muzikos įvykių metraščiu – apima lietuvių veiklą tėvynėje ir svetur bei kitų šalių muzikantų indėlį į Lietuvos muziką, taip pat nušviečia plačiausią pedagoginę, atlikėjinę ir kūrybinę panoramą. Džiugu ir tai, kad jis tebetelkia rimtajai muzikai ištikimus pagalbininkus ir kol kas gana sėkmingai atsilaiko prieš populiariosios ir alternatyviosios kultūros iššūkius.

„Muzikos barų“ redaktorius ir leidėjas Motiejus Budriūnas įvadiniame straipsnyje „Naują barą pradedant“ rašė: „Muzikos menas Lietuvoje, neturėdamas savo spaudos, nors ir ne menkai valdžios, o kai kur ir visuomenės remiamas“, rodo stagnacijos požymių, „nes darbas dirbamas be tikslesnio jėgų apskaitymo, be patyrimo koncentracijos ir analizės.“ Nurodęs, kad iškilę daug aktualių, degančių klausimų, „kuriems net iškelti be muzikos laikraščio trūksta galimumų“, M. Budriūnas teigia: „Nebegalima taip pat ilgiau toleruoti, kad inteligentas mūsų muzikininkas turėtų tenkintis tik dienraščio informacijomis apie savo šalies ir užsienio muziką. Muzikos laikraštis gal dar ilgai mums turės pavaduoti ir savąją moksliną muzikos literatūrą, kurios atskirais stambesniais veikalais mūsų sąlygose kažin dar kada sulauksim.“

Muzikologijai įsitvirtinus kaip atskirai mokslo šakai ir atsiradus specializuotiems muzikos mokslo leidiniams, mokslo skiltis „Muzikos baruose“ apmirė, nes be profesionalių muzikologų geranoriško bendradarbiavimo ją plėtoti kažin ar išeina. O Budriūnų laikais teorijos žurnale buvo apsčiai. Štai ir pirmajame numeryje pats Motiejus skiria daug vietos muzikos psichologijai, muzikantus suskirstydamas pagal tipus, o pakviestas vienas pirmųjų bendradarbiauti Prahos muzikos akademijos profesorius Aloisas Haba pateikia išsamų straipsnį apie Jeronimo Kačinsko studijas Prahoje ir jo kompozicinius gabumus. Rašinyje jis svarsto naujovišką netematinio mokymo sistemą platesniame kultūrologiniame ir istoriniame kontekste, atkreipia dėmesį į užmirštas kultūrines tradicijas: „Diskusijose atkreipiau J. Kačinsko dėmesį, kad tematinį stilių, chromatiką ir diatoniką ir klasiškų formų tipus paveldėjome iš senesnių kompozitorių, kurie priklausė Vakarų Europos tautoms. Kas gi tada savo tautinio yra lietuvių, čekų ir kitų rytų Europos tautų muzikoje? Stilius ir tonacijų sistema? Ne. Forma? Tik iš dalies. Tai kas gi? Tipingos ritminės vertybės ir melodinis charakteris! Ketvirtinių tonų sistemą žinojo jau arabai prieš Kristų. Graikų teorijoje ketvirtiniai tonai laikomi intervalais enharmonijos tetrachorde. Mokslo patirta, kad choralų muzikoje (Montpelliero kodeksas Prancūzijoje) dar XII šimtmetyj buvo naudojamasi ketvirtinių tonų intervalais. Beveik visų tautų liaudies muzikoje yra intervalų, mažesnių kaip pustoniai.“

Prisimena, kaip bendradarbiaudama su „Muzikos barais“ pasiūliau ciklą straipsnių apie muzikos psichologiją, o apie klasikinės indų muzikos ypatybes, jų ketvirtatonių sistemą ir estetinę teoriją rašiau nepaisant didžiulio gal iš sovietmečio paveldėto muzikologų pasipriešinimo minčiai, jog būtina imtis studijuoti indų muzikos teoriją ir estetiką, nes visame pasaulyje ji pripažinta kaip sudėtingiausia ir turtingiausia muzikinė sistema, be kurios pažinimo kompozicijos studijos, bent jau JAV ir Vakaruose, yra nevisavertės. Kažin, ar požiūris labai pasikeitė per dvidešimt metų, nepaisant pavienių kūrėjų mėginimo skolintis įkvėpimo iš Rytų kultūrų? A. Haba padaro reikšmingą pastabą: „J. Kačinsko nuopelnas yra tas, kad ne 50 ar 100 metų vėliau, kaip kiti menininkai, bet pačioje pradžioje ketvirtinių tonų sistemos plėtojimosi netematiniu stiliumi bendradarbiauja, nešdamas pasaulinei ir lietuvių muzikai naujų kūrybinių vertybių.“

Šiame straipsnyje kalbėdamas daugiausia apie muzikos stilių, čekų profesorius pabrėžia kitą šiais laikais ignoruojamą būtinybę: „Kova už netematinio stiliaus muzikos formą yra kova už žmogaus dvasios potencingumo ypatybę tonuose. J. Kačinskas, jaunas ir labai talentingas lietuvių menininkas, skelbia naujas muzikos meno vertybes, realią muzikos meno reiškinių laisvę, įgyvendinimą meno pritaikymo dvasinės būtybės principų linkmei, kuri reiškiasi nepasikartodama, gyva, nežemiškos, nemirštamos žmogaus dvasinės ypatybės forma, įsikūnijančia laiko cikle kaskart naujose kūno formose. Tas kosmologijos tiesas visais amžiais mokė žmonių dvasios vadai“. Apie dvasinį primatą muzikoje ir apskritai menuose pomoderniais laikais kalbėti, žinia, pasidarė visai nepadoru, o žymių mąstytojų, – tokių kaip Rudolfas Steineris, kurio idėjos regimai autoriui darė didelę įtaką, – darbai ir mintys marginalizuojamos, joms neleidžiama įsikūnyti.

O dar A. Haba teigė: „Pabrėžiu, kad apie muzikos stilių mano aiškinama prasme nesusigalvota ištisais šimtmečiais, nesusigalvojama ir dabar. Šiandien muzika po impresionizmo ir ekspresionizmo stadijų gyvena nereikšmingo garsų žaidimo laiką (judėjimas judėjimui), garsai ir ritmai mechanizuojami (realizmas ir naujas mechaniškas romantizmas vietoje natūralaus XIX šimtmečio romantizmo). Kada muzika propaguojami politiniai ir socialiniai klausimai, kada ji naudojama grynai pasilinksminimams (užplūdimas populiarių jazzo šokių), galima pakelti ją dvasinio pagrindo aukštumon tik tada, kai jaunoji Europos kūrėjų generacija supras gyvą dvasinį inspiracinį pradą.“ Deja, tenka konstatuoti, kad tokio požiūrio laikosi vis mažiau žmonių, o pozityvizmas moksle kartu su masinėmis pramogų formomis ima viršų.

Dar kelios pirmojo numerio autoriams svarbios temos – pedagogika, dainų šventės, chorai ir opera. M. Rimtautas mokytojams skirtame straipsnyje propaguoja naujos priemonės – patefono – svarbą diegiant pažangias to meto technologijas į ugdymo procesą, o tūlas Chorvedis O. rašo apie būtinybę atsakingiau rengtis jubiliejinei 1933 metų dainų šventei. Kai kurias mintis verta pacituoti ištisai: „Lietuvių dainų švenčių ruošimo idėja pirmiausiai buvo kilusi Varšuvos konservatorijos auklėtinių lietuvių būrelyje 1913 metais, o jau sekančiais metais Marijampolėje buvo susidarąs dainos šventės ruošimo komitetas ir buvo pradėti paruošiamieji darbai. Tik užėjęs karas darbą sutrukdė. Po karo 1923 metais per šaulių šventę Kaune buvo suruoštas liaudies dainos vakaras, kaipo prirengiamasis mėginimas visos Lietuvos dainų šventei, kuri įvyko 1924 metais. Sekančios dainų šventės buvo suruoštos 1928 ir 1930 – Vytauto Didžiojo – metais.

Paskutinioji buvo dainininkų skaičiumi didžiausia, bet bendras choras net kitose dainų šventėse jau dainuotas dainas kartodamas, atliko jas gana primityviai. Iš visų dainų švenčių paaiškėjo iš vienos pusės didelis pasišventimas ir pasiaukojimas provincijos chorų dirigentų ir jų dalyvių, iš kitos pusės nemokėjimas ir nesugebėjimas laiku paruošti tinkamą chorams repertuarą ir pakelti mūsų dainų švenčių meninę vertybę. Mūsų kaimynai latviai, estai dainų šventėms ruošiasi 4–5 metus, ir mums laikas suprasti, kad dainų švenčių negalima ruošti paskubom. Čia reikia atsidėjus, visu rimtumu ir mokėjimu dirbti keletą metų, jei norime, kad mūsų dainų šventės atitiktų tikrąjį jų pavadinimą.“

Tai priminimas apie dainų švenčių svarbą ir šiandien. Vėl pabūsiu nepopuliari ir priminsiu, kad po šiai dienai Lietuvoje egzistuoja elitizmo bacila užsikrėtęs muzikologų formalistų sluoksnis, kuriam ne tik dvasingumo muzikoje nereikia, bet ir liaudies daina kelia nuobodulį, o dainų šventės yra „sovietmečio produktas“… Šį klausimą būtina ir vėl kelti, nes nepaisant dainų švenčių populiarumo ir pripažinimo pasauliniu paveldu UNESCO, panieka tebėra gaji, naujų tekstų, tyrinėjančių šią epochą beveik nematyti. Vis dėlto reikėtų parodyti daugiau pagarbos žmonėms, išsaugojusiems ir perdavusiems mums unikalią tradiciją bei tinkamai įvertinti pasiekimus, nuėmus „socialistinį“ sluoksnį, repertuare sudariusį tik paradinę ir labai mažą dalį.

Vilius K. rašo apie dainą Klaipėdos krašte ir daro išvadą: „Klaipėdos kraštas savo chorų organizacija ir darbu gali būti Didžiajai Lietuvai pavyzdžiu, nes tenai yra, bendrai paėmus, ne mažiau kaip 40 lietuvių ir vokiečių chorų, susiorganizavusių į atskiras giedotojų draugijas“. Kad chorinė kultūra visada buvo itin svarbi rodo ir tai, kad „Muzikos barai“ turėjo choro partitūrų priedą. Galiausiai keletas labai kritiškų (ir todėl, matyt, nepasirašytų) sakinių skirta naujai operos sezono pradžiai.

Antrajame žurnalo numeryje J. Kačinskas savo ruožtu pristato naująją čekų muziką, straipsnyje paminėdamas ir A. Habos, „ketvirtinių tonų“ (t .y. ketvirtatonių) mokyklos įkūrėjo ir žymaus kompozitoriaus, naująja sistema sukūrusio operą, nuopelnus muzikos evoliucijai. Miunchene pastatyta opera sulaukė didelio vokiečių pripažinimo. M. Budriūnas rašo apie vadovėlius ir metodikos problemas, dainų šventei skirta daugiau vietos. Jų svarbą apibrėžia Antanas Vaičiūnas įžangoje: „Tautoms, kaip ir pavieniams asmenims, tenka kovot už savo egzistenciją ir gerovę. Šitoj kovoj ypač mažosios tautos turi rūpintis, kad jos būtų tinkamoj civilizacijos ir kultūros aukštumoj ir savo kultūra imponuotų kitoms tautoms. Tam dera auginti visus savo kultūros privalumus, savumus, auklėti kas tautoje yra vertinga ir gražu. Vienas iš mūsų vertingų savumų, mūsų bočių mums paliktų, yra mūsų dainos, kurios mums davė dainų šalies vardą.“

A.Vaičiūnas rašo ir apie Česlovo Sasnausko kūno perlaidojimą – atvežimą iš Petrapilio į Kauną 1931 metais. Straipsnio pabaigą verta pacituoti, nes požiūris į savą kūrėją, savą inteligentą ir idėjų generuotoją simptomiškai nepasikeitęs ir šiandienos Lietuvoje: „Iškilmingas Č. Sasnausko laidojimas Lietuvoje, platus jo minėjimas periodinėje mūsų spaudoje, paskaitomis, koncertais primena, kad gyvą Č. Sasnauską geriau suprato ir įvertino svetimieji, negu savi. Tik vienas kitas savųjų jį gyvą tinkamai įvertino, kai kiti nenorėjo jo pripažinti. Bet varginga Č. Sasnausko jaunystė, nesusipratimai su tais, nuo kurių jis turėjo priklausyt, be abejo pakenkė jo sveikatai ir sutrumpino amžių. Ne vienintelis tai toks tragingas mūsų kultūros istorijoj faktas. Lyg kokio nelemto likimo persekiojami, mes ir šiandie tas pačias klaidas kartojam, nemokėdami įvertint gyvųjų ir su pavėluotu, gal dažnai ir nuduotu gailesčiu gausiai dėdami vainikų ant mirusiųjų kapų.“

Chorvedžio išsakyta karti tiesa tampa itin aktuali mūsų laikais, kai talentingiausieji išvažiuoja iš Lietuvos, nes čia jiems nėra nei darbo, nei pripažinimo, o grįžę vėl turi apsisukti ir važiuoti į užsienį, nes negali tėvynėje pramisti. Vienas iš svarbiausių klausimų šiandien turi būti toks: kas lemia, kad ketvirtį amžiaus nepriklausoma Lietuva elgiasi su savo kūrėjais panašiai, kaip anuomet? Ar toli nuėjome keldami bendrą kultūros lygmenį ir pasididžiavimą nacionaline kultūra? Be abejo, laimėjimų taip pat daug; tik klausimas, kokia kaina jie pasiekiami?

Analitinių straipsnių serija tęsiama: Antanas Budriūnas parašo apie Muzikos istoriją, skirdamas dėmesio senovės tautų, tarp jų japonų, kinų ir indų, muzikai. Pasirodo ir kritikos žurnalo atžvilgiu atgarsiai „Lietuvos aide“, kuriems Budriūnas randa tikslų atkirtį. M. Budriūnas rašo didelį tekstą apie muzikos estetiką. Brolių Budriūnų pasirinktosios temos nuosekliai tęsiamos per kelis leidinius (apie muzikos istoriją – per visus trejus metus); susiklosto ir pastovių bendraautorių draugė – tai pirmiausia A. Vaičiūnas ir J. Kačinskas; Ignas Prialgauskas, Juozas Strolia (teigiamai apie modernizmą), čekų autorius Karelas Raineris, įdomiai svarstantis netematinio stiliaus komponavimo temą „tarptautinės liaudies muzikos“ atžvilgiu, ir kiti.

Dainų šventei ir chorinei muzikai skiriamas ypatingas dėmesys. Taip pat suprantamas muzikos metodikos gerinimo būtinumas, šia tema rašo keli autoriai. Tačiau ne tik brolių Budriūnų, bet ypač J. Kačinsko pastangos prusinti žmones atrodo labai svarbios, jo teoriniai ir apžvalginiai tekstai (antai V. Bacevičiaus kūrybos) aukšto lygmens, įžvalgūs ir nepraradę aktualumo. Jis mąsto apie svarbiausius bendruosius klausimus ir siūlo sprendimus.

Straipsnyje apie muzikos tautiškumą jis teigia: „Tautiškumo sąvoką reikia imti plačia prasme. Lietuviška gali būti ne vien tai, kas betarpiškai jungiasi su senųjų liaudies dainų struktūra ir dvasia. Pažinkime, kaip XX-jo amžiaus lietuvis traktuoja muzikos meną, kaip jis derina savo pažiūras su naujų priemonių atsiradimu. Kodėl dabartinis lietuvis kompozitorius, turįs daugiau iniciatyvos ir intuityvinio nujautimo, pažinęs ne tik savo, bet ir kitų tautų muzikos charakterio bruožus, negali laisvai kurti lietuvišką muziką taip, kaip kūrė ją senųjų laikų vaidilos? Senovės žmogus nejautė taip giliai priežastingumo, jo pažinimas nebuvo taip išplėtotas, kaip dabar, o vis dėlto mes jam pripažįstam teisę išreikšti savo individualinius pergyvenimus dainomis, raudomis, giesmėmis ir kitomis senosios lietuvių muzikos formomis. Kodėl, ieškodami lietuviškumo dainose ir giesmėse, Lietuvos gamtoje — miškuose, upėse, ežeruose, — aplenkiam svarbiausią tautiškumo šaltinį — savo individualybę? Argi laisvais kūrybiniais pagrindais išsiauklėjusi individualybė gali būti kažkas svetima lietuvių dvasiai? Anuo keliu eidami, neįvertindami kūryboj savo individualybės, mes tik kartotumėm seniau žmonijos pergyventus kultūros etapus ir priešintumės kūrybinei evoliucijai. Negalima kitų savo tautos individų sudarytų muzikos vertybių subendrinti siaura prasme (melodijų, ritmo, harmonijos struktūros, mechaniškas; bendrinimas) su savo individualiniais savumais. Naujo individo kūrybinės vertybės yra savitos ir nesikartojančios. Tautiška muzika kuriama bendruoju meno kūrybos principu, kuris yra: laisvas savo asmens kūrybinių žymių traktavimas. Savitumas taip kuriančio lietuvio kompozitoriaus kūrybos, skirtumas nuo kitų tautų kūrybos ypatumų bus neišvengiamas.“ (Kačinskas J., „Tautiškos lietuvių muzikos kūrybos klausimai“.// „Muzikos barai“ Nr. 2, 1933, vasaris, Kaunas)

Tokie buvo pirmieji „Muzikos barų“ žingsniai. 1931-1933 metais ėjęs žurnalas buvo atnaujintas 1938-aisiais ir ėjo iki 1940 metų okupacijos.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

(Bus daugiau)

2017.02.18; 15:15

Aktualijos

Algimantas Mišeikis, Zigmas Tamakauskas

Šių metų rugsėjo mėnesio LRT radijo laidoje „Pakartot“ istorikas Alfredas Bumblauskas, kalbėdamas apie muziką su  šios laidos vedėju Karoliu Vyšniausku, švystelėjo „istorinių“ minčių pluoštą, teikdamas, kad „ne dainų šventės, o roko muzika išlaisvino Lietuvą iš komunizmo“.

Gal dar norėjo pridurti – ir iš okupacijos, bet susilaikė. Bandydamas pagrįsti šį savo teiginį, toliau kalbėdamas lyg sąžiningai prisipažino, kad „dainų šventės jam „kokčios“. Apie jų „koktumą“ jis sakęs ir kanadiečiams, dėstydamas jiems savo suformuotas istorines tiesas. Gal šiam istorikui kokti ir pati lietuviška daina, ją prilyginant „per daug dominuojančiai kaimietiškai kultūrai“. 

Matyt A. Bumblauskas, įkvėptas prieškario lenkų pašaipų, jau pamiršo, kad iš to paties lietuviškai dainuojančio kaimo, kaip sakoma, nuo žagrės – pakilo ir Lietuva, kilo ir mūsų šviesuomenė, padėjusi išlikti lietuviškam žodžiui, vedusi Lietuvą į Valstybės atkūrimo aušrą. A. Bumblausko teiginius kitu atveju galima būtų palaikyti lengvu nusišnekėjimu, bet kai tokie žodžiai sklinda iš susireikšminusio ar kitų sureikšminto profesoriaus balso, darosi kažkaip nesmagu ir norisi atsakyti. Gal žinomas istorikas tokiais teiginiais vėl nori pagarsėti, bet jo šios „garsios“ frazės tikrai nebus teigiamai įvertintos daugumos mūsų dvasinę kultūrą nors šiek tiek pažįstančių ar ja besidominančių žmonių. Tikimės, kad paskaitininkas A. Bumblauskas šiomis frazėmis neįtikino ir patriotiškai nusiteikusių Kanados lietuvių. Gal kas net nustebo – kur ritasi tasai istorikas…

Nei dainų šventės, o tuo labiau roko muzika nebuvo ir negali būti tiesiogiai išlaisvinančiu veiksniu, todėl geriau jau nesisvaidyti garsiais apibendrinimais. Lietuvą išlaisvino ne muzikinio „roko“ elementas, o mūsų dvasinis susitelkimas, didžios vienybės išraiška, gimusi Martyno Mažvydo „Katekizme“ – pirmosios lietuviškos knygos ir Mikalojaus Daukšos „Postilės“ žodyje, knygnešių pastogėje, Lietuvos partizanų aukoje, Sibiro, kalėjimų ir lagerių  kančių bei gilaus Tikėjimo kelyje.

Profesorius A. Bumblauskas pasižymi naujų šokiruojančių „naratyvų“ kūrimu. Vienas ankstesnių jo „naratyvų“ turėjo nužeminti žinomą istoriką Adolfą Šapoką ir jo garsią, 1936 metais redaguotą „Lietuvos istoriją“, suvaidinusią sovietinės okupacijos metais didžiulį vaidmenį stiprinant mūsų tautinę savimonę, padėjusią atsispirti to meto ideologinei klastotei. To meto pasišventėliai, rizikuodami savo saugumu, kaip Knygnešystės laikų knygnešiai ją platino slapta „atšvietę“ žibaline „Era“, įvarydami ne mažo nerimo čekistiniam saugumui. Ir šiandien ši knyga padeda geriau susivokti bandantiems ištrūkti iš besiskverbiančios į mūsų gyvenimą kosmopolitinės ideologijos pinklių.

Ne retai A. Bumblausko ir jam akomponuojančių bendraminčių žodžiuose išgirstame, kad Simono Daukanto lietuvių kalbos aktualinimo raštijoje linija „beviltiškai paseno“, kaip „paseno“ ir tautinės valstybės kūrėjai. Istorikas nusižiūrėjęs į latvių bei čekų visuomeninio vystymosi eigą ir Lietuvoje pamatė „senlietuvius“ ir „naujalietuvius“, reikšdamas savo simpatiją vadinamiesiems „senlietuviams“, kurie 1919 m. rengė Lietuvos patriotų demaskuotą poeviakų sukilimą. Šie ir panašūs jo žečpospolitiniai „naratyvai“, žinoma, buvo įvertinti kaimyninės užsienio valstybės atitinkamais „blizgučiais“, vėl pagarsinusiais istoriko vardą.

Dabar grįžkime prie profesoriaus kokčiomis vadinamų  dainų švenčių. Ne sovietai sukūrė dainų šventę kaip masinį renginį. Dainų ir šokių šventinės tradicijos gimė jau 19 amžiuje, kada 1843 metais ji pirmą kartą buvo surengta Šveicarijoje, dalyvaujant 80 chorų. Po dviejų metų tokia šventė buvo surengta Vokietijoje. Didžiulė dainų šventė įvyko ir 20 amžiaus pradžioje – 1928 metais Austrijoje minint Franco Šuberto 100-tąsias mirties metines. Baltijos šalyse dainų šventėms pradžią davė Estija, kiek vėliau ir Latvija. Lietuvoje pirmą kartą dainų šventė, pavadinta „Dainų diena“, sutikta su dideliu entuziazmu, buvo surengta 1924 metais Petro Vileišio aikštėje Žemės ūkio ir pramonės parodos metu.

Iškilios dainų šventės su tūkstančiais klausytojų bei šimtais chorų vyko ir minint Lietuvos Nepriklausomybės 10-metį, ir minint Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktį. Susirinkusieji džiaugsmingai sveikino dainuojamas liaudies dainas, psalmes, kompozitorių sukurtus originalius kūrinius. Dainų šventės buvo rengiamos ir dabar vadinamuose Lietuvos regionuose. Čia jas daugiausiai rengdavo šauliai, ateitininkai, pavasarininkai.

Choro dirigentas, pedagogas, socialinių mokslų daktaras Regimantas Gudelis savo plačiame straipsnyje „Chorai ir dainų šventės Lietuvoje – etninės savimonės žadintojai…“ pažymi, kad dainų šventės yra viena iš įtaigiausių tautinio identiteto bei etninės savimonės žadinimo ir ugdymo priemonių, jos nušviečia tautos būtį ir istorinį kelią. Jų žanrinės struktūros platuma atveria neribotas socialinio ir kultūrinio bendravimo bei švenčių visuomeninio poveikio stiprinimo galimybes.

Sovietinės okupacijos metais nors iš dainų švenčių buvo reikalaujama propagandinio turinio ir procentinio rusų kalba dainavimo, tačiau jose vis tiek prasiskverbdavo tautiškumo atspindžiai,  raginę  žmonių sąmonėje palaikyti savo tautinį orumą, domėjimąsi savo krašto istorija. Tuos atspindžius negalėjo užtušuoti ir partokratų įbrukta Isaako Osipovičiaus Dunaevskio „Ir platus gi kraštas mūs gimtasis“ ar kitos į ją panašios dainuškos. Dainų šventės sovietinei nomenklatūrai todėl keldavo ne mažą galvos skausmą: susibūrusios žmonių masės gatvių eitynėse, estradoje ar kitose viešose vietose kalbėdavo ir dainuodavo sava kalba, kas nebuvo labai įprasta, pavyzdžiui, jau gerokai rusifikuotoje Rygoje.

Ypač daug rūpesčių valdžiai sukeldavo rengiamos Pabaltijo studentų dainų šventės. Po 1956 metų dainų šventės, vykusios Tartu mieste jos kurį laiką buvo visai uždraustos rengti dėl vadinamų „nacionalistinių pasireiškimų“. Vėl atnaujintos tik 1968 metais Vilniaus Vingio parke prikaišiojant jo estradą kagėbistinių šnipų būriais. Tuo galima buvo įsitikinti atėjus  keletą minučių anksčiau prieš repeticijos pradžią – visoj estradoj kas 10 metrų sėdėjo nematyti vyrukai. Chorų vadovai, pažindami savo dalyvius, nelauktus svečius vydavo lauk. Dažnai tie patys „svečiai“ norėdavo prasibrauti ir į eisenų gretas, stengdamiesi sužinoti, kas traukia „Sėk, sesute, žalią rūtą“…

Ypač atmintyje išliko 1988 metų dainų šventė Vilniuje. Atvažiavę estai plačiai išskleidė savo tautines vėliavas. Atkuto ir lietuvių dainininkai, ėmę mokytis giedoti  Lietuvos himną. Nesnaudė ir „vakarykščiai“, suorganizavę „komsomolcų“ būrį, kuris puolė einančius choristus su lietuviškomis vėliavomis, jas atiminėjo ir laužė. Vis tiek po vykusių muštynių lietuviškų vėliavų buvo įnešta pakankamai. Čia pasitarnavo ir orkestrantai, vėliavas įnešę savo instrumentų futliaruose. Visa estrada suspindo lietuviškų, latviškų ir estiškų vėliavų vaivorykštės šviesa. Po galingo „Gaudeamus“ dainininkai atsisakė dainuoti rusiškai nomenklatūrinę dainą. Dėl to dirigentas Krilovas su būreliu savų choristų paliko estradą.

Tačiau dainų šventė pakiliai tęsėsi iki paskutinio akordo. Tyliai pasitraukė kiek perbalę ar išraudę  „garbingi“ vyriausybiniai svečiai. Studentai su džiaugsmu sugiedojo Lietuvos, Latvijos ir Estijos daugelį metų uždraustus savo tautinius himnus. Tai buvo viešas atsakas už ilgametį moralinį prievartavimą, už tą skleistą  sovietinę melo ideologiją. Po šio įvykio jau niekas viešai  nedrįso atiminėti ir žeminti mūsų Trispalvės. Ji plačiai  plevėsavo Vilniaus ir Kauno Sąjūdžio mitinguose.

Tad nereikėtų pasiduoti tamsiųjų jėgų raginimams, norintiems numarinti dainų šventes, lietuvišką dainą, viešą lietuvišką žodį, laiko patikrintą mūsų raidyną. Turime būti save gerbiančia, gerbiančia savo nacionalinę kultūrą ir oria tauta, nelinkusia išsigąsti kad ir kai kurių profesorių gąsdinimų, kad kas nors mus gali palaikyti baudžiauninkų ar mužikų tauta, ignoruojančia primestus su lenkiškais užrašais bajoriškus herbus.

Didžiuokimės savo jau visame kultūringame pasaulyje žinomais sukurtų darbų vaisiais, savo dvasiniu gyvybingumu, tautiniais simboliais – Vytimi ir Trispalve. Prisiminkime ir tai, kad 2003 metais Baltijos šalių dainų šventės, tarp jų ir Lietuvos, buvo įtrauktos į UNESCO sudarytą žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Dainų šventės yra ne  kažkokia koktumą sukelianti atgyvena, o mūsų dvasinės kultūros pasididžiavimas. Tegul gyvybinga lietuviška daina visada skamba mūsų lūpose.

A. Mišeikis  yra chorų kūrėjas ir dirigentas, docentas, Z. Tamakauskas – Kauno savivaldybės Švietimo tarybos narys, Lietuvos sąjūdžio Kauno skyriaus Švietimo komiteto pirmininkas.

2016-12-09; 13:00

Aktualijos

Šių metų rugsėjo mėnesio LRT radijo laidoje „Pakartot“ istorikas Alfredas Bumblauskas, kalbėdamas apie muziką su šios laidos vedėju Karoliu Vyšniausku, švystelėjo „istorinių“ minčių pluoštą, teikdamas, kad „ne dainų šventės, o roko muzika išlaisvino Lietuvą iš komunizmo“.

Gal dar norėjo pridurti – ir iš okupacijos, bet susilaikė. Bandydamas pagrįsti šį savo teiginį, toliau kalbėdamas lyg sąžiningai prisipažino, kad „dainų šventės jam „kokčios“. Apie „koktumą“ jis sakęs ir kanadiečiams, dėstydamas jiems savo suformuotas istorines tiesas. 

Dainų šventės – Lietuvos pasididžiavimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gal šiam istorikui kokti ir pati lietuviška daina, ją prilygindamas „per daug dominuojančiai kaimietiškai kultūrai“. Matyt A. Bumblauskas, įkvėptas prieškario lenkų pašaipų, jau pamiršo, kad iš to paties lietuviškai dainuojančio kaimo, kaip sakoma, nuo žagrės – pakilo ir Lietuva, kilo ir mūsų šviesuomenė, padėjusi išlikti lietuviškam žodžiui, vedusi Lietuvą į Valstybės atkūrimo aušrą.

Alfredo Bumblausko teiginius kitu atveju galima būtų palaikyti lengvu nusišnekėjimu, bet kai tokie žodžiai sklinda iš susireikšminusio ar kitų sureikšminto profesoriaus balso, darosi nesmagu ir norisi atsakyti. Gal žinomas istorikas tokiais teiginiais vėl nori pagarsėti, bet jo šias „garsias“ frazes tikrai teigiamai neįvertins dauguma mūsų dvasinę kultūrą nors šiek tiek pažįstančių ar ja besidominančių žmonių. Tikimės, kad paskaitininkas A. Bumblauskas šiomis frazėmis neįtikino ir patriotiškai nusiteikusių Kanados lietuvių. Gal kas net nustebo – kur ritasi tasai istorikas…

Nei dainų šventės, o tuo labiau roko muzika nebuvo ir negali būti tiesiogiai išlaisvinančiu veiksniu, todėl geriau jau nesisvaidyti garsiais apibendrinimais. Lietuvą išlaisvino ne muzikinio „roko“ elementas, o mūsų dvasinis susitelkimas, didžios vienybės išraiška, gimusi Martyno Mažvydo „Katekizme“ – pirmosios lietuviškos knygos ir Mikalojaus Daukšos „Postilės“ žodyje, knygnešių pastogėje, Lietuvos partizanų aukoje, Sibiro, kalėjimų ir lagerių kančių bei gilaus Tikėjimo kelyje. 

Profesorius A. Bumblauskas pasižymi naujų šokiruojančių „naratyvų“ kūrimu. Vienas ankstesnių jo „naratyvų“ turėjo nužeminti žinomą istoriką Adolfą  Šapoką ir jo garsią, 1936 metais redaguotą „Lietuvos istoriją“, suvaidinusią sovietinės okupacijos metais didžiulį vaidmenį stiprinant mūsų tautinę savimonę, padėjusią atsispirti to meto ideologinei klastotei. To meto pasišventėliai, rizikuodami savo saugumu, kaip Knygnešystės laikų knygnešiai ją slapta „atšvietę“ žibaline „Era“, ją platino, įvarydami ne mažo nerimo čekistiniam saugumui. Ir šiandien ši knyga padeda geriau susivokti bandantiems ištrūkti iš besiskverbiančios į mūsų gyvenimą kosmopolitinės ideologijos pinklių. 

Dažnai A. Bumblausko ir jam akomponuojančių bendraminčių žodžiuose išgirstame, kad Simono Daukanto lietuvių kalbos aktualinimo raštijoje linija „beviltiškai paseno“, kaip „paseno“ ir tautinės valstybės kūrėjai. Istorikas nusižiūrėjęs į latvių bei čekų visuomeninio vystymosi eigą ir Lietuvoje pamatė „senlietuvius“ ir „naujalietuvius“, reikšdamas savo simpatiją vadinamiesiems „senlietuviams“, kurie 1919  m. rengė Lietuvos patriotų demaskuotą poeviakų sukilimą. Šie ir panašūs jo žečpospolitiniai „naratyvai“, žinoma, buvo įvertinti kaimyninės užsienio valstybės atitinkamais „blizgučiais“, vėl pagarsinusiais istoriko vardą. 

Dabar grįžkime prie profesoriaus kokčiomis vadinamų dainų švenčių. Ne sovietai sukūrė dainų šventę kaip masinį renginį. Dainų ir šokių šventinės tradicijos gimė jau 19 amžiuje, kada 1843 metais ji pirmą kartą buvo surengta Šveicarijoje, dalyvaujant 80 chorų. Po dviejų metų tokia šventė buvo surengta Vokietijoje. Didžiulė dainų šventė įvyko ir 20 amžiaus pradžioje – 1928 metais Austrijoje minint Franco Šuberto 100-tąsias mirties metines. Baltijos šalyse dainų šventėms pradžią davė Estija, kiek vėliau ir Latvija.

Lietuvoje pirmą kartą dainų šventė, pavadinta „Dainų diena“, sutikta su dideliu entuziazmu, buvo surengta 1924 metais Petro Vileišio aikštėje Žemės ūkio ir pramonės parodos metu. Iškilios dainų šventės  su tūkstančiais klausytojų bei šimtais chorų vyko ir minint Lietuvos Nepriklausomybės 10-metį, ir minint Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktį. Susirinkusieji džiaugsmingai sveikino dainuojamas liaudies dainas, psalmes, kompozitorių sukurtus originalius kūrinius. Dainų šventės buvo rengiamos ir dabar vadinamuose Lietuvos regionuose. Čia jas daugiausiai rengdavo šauliai, ateitininkai, pavasarininkai.

Choro dirigentas, pedagogas, socialinių mokslų  daktaras Regimantas Gudelis savo plačiame straipsnyje „Chorai ir dainų šventės Lietuvoje – etninės savimonės žadintojai…“ pažymi, kad dainų šventės yra viena iš įtaigiausių tautinio identiteto bei etninės savimonės žadinimo ir ugdymo priemonių, jos nušviečia tautos būtį ir istorinį kelią. Jų žanrinės struktūros platuma atveria neribotas socialinio ir  kultūrinio bendravimo bei švenčių visuomeninio poveikio stiprinimo galimybes.

Sovietinės okupacijos metais nors iš dainų švenčių buvo reikalaujama propagandinio turinio ir procentinio rusų kalba dainavimo, tačiau jose vis tiek prasiskverbdavo tautiškumo atspindžiai, raginę žmonių sąmonėje palaikyti savo tautinį orumą, domėjimąsi savo krašto istorija. Tuos atspindžius negalėjo užtušuoti ir partokratų įbrukta Isaako Osipovičiaus Dunaevskio „Ir platus gi kraštas mūs gimtasis“ ar kitos į ją panašios dainuškos. Dainų šventės sovietinei nomenklatūrai todėl keldavo ne mažą galvos skausmą: susibūrusios žmonių masės gatvių eitynėse, estradoje ar kitose viešose vietose kalbėdavo ir dainuodavo sava kalba, kas nebuvo labai įprasta, pavyzdžiui, jau gerokai rusifikuotoje Rygoje. Ypač daug rūpesčių valdžiai sukeldavo rengiamos Pabaltijo studentų dainų šventės. Po 1956 metų dainų šventės, vykusios Tartu mieste, jos kurį laiką buvo visai uždraustos rengti dėl vadinamų „nacionalistinių pasireiškimų“. Vėl atnaujintos tik 1968 metais Vilniaus Vingio parke prikaišiojant jo estradą kagėbistinių šnipų būriais. Tai galima buvo įsitikinti atėjus keletą minučių anksčiau prieš repeticijos pradžią – visoj estradoj kas 10 metrų sėdėjo nematyti vyrukai. Chorų vadovai, pažindami savo dalyvius, nelauktus svečius vydavo lauk. Dažnai tie patys „svečiai“ norėdavo prasibrauti ir į eisenų gretas, stengdamiesi sužinoti, kas traukia „Sėk, sesute, žalią rūtą“… 

Ypač atmintyje liko 1988 metų dainų šventė Vilniuje. Atvažiavę estai plačiai išskleidė savo tautines vėliavas. Atkuto ir lietuvių dainininkai, ėmę mokytis giedoti Lietuvos himną. Nesnaudė ir „vakarykščiai“, suorganizavę „komsomolcų“ būrį, kuris puolė einančius choristus su lietuviškomis vėliavomis, jas atiminėjo ir laužė. Vis tiek po vykusių muštynių lietuviškų vėliavų buvo įnešta pakankamai. Čia pasitarnavo ir orkestrantai, vėliavas įnešę savo instrumentų futliaruose. Visa estrada suspindo lietuviškų, latviškų ir estiškų vėliavų vaivorykštės šviesa.

Po galingo „Gaudeamus“ dainininkai atsisakė dainuoti rusiškai nomenklatūrinę dainą. Dėl to dirigentas Krilovas su būreliu savų choristų paliko estradą. Tačiau dainų šventė pakiliai tęsėsi iki paskutinio akordo. Tyliai pasitraukė kiek perbalę ar išraudę „garbingi“ vyriausybiniai svečiai. Studentai su džiaugsmu sugiedojo Lietuvos, Latvijos ir Estijos tiek metų uždraustus savo tautinius himnus. Tai buvo viešo atsako demonstracija už ilgametį moralinį prievartavimą, už tą skleistą sovietinę melo ideologiją.

Po šio įvykio jau niekas viešai nedrįso atiminėti ir žeminti mūsų Trispalvės. Ji plačiai plevėsavo Vilniaus ir Kauno Sąjūdžio mitinguose. Tad nereikėtų pasiduoti tamsiųjų  jėgų raginimams, norintiems numarinti dainų šventes, lietuvišką dainą, viešą lietuvišką žodį, laiko patikrintą mūsų raidyną. Turime būti save gerbiančia, gerbiančia savo nacionalinę kultūrą ir oria tauta, nelinkusia išsigąsti kad ir kai kurių profesorių gąsdinimų, kad kas nors mus gali palaikyti baudžiauninkų ar mužikų tauta, ignoruojančia primestus su lenkiškais užrašais bajoriškus herbus. Didžiuokimės savo jau visame kultūringame pasaulyje žinomais sukurtų darbų vaisiais, savo dvasiniu gyvybingumu, reprezentaciniais nacionaliniais simboliais – Vytimi ir Trispalve. Prisiminkime ir tai, kad 2003 metais Baltijos šalių dainų šventės, iš jų ir Lietuvos, buvo įtrauktos į UNESCO sudarytą žmonijos nemateriali nės kultūros paveldo sąrašą. 

Taigi mūsų dainų šventės yra ne kažkokia atgyvena ar koktumą sukeliantis elementas, o mūsų dvasinės kultūros pasididžiavimas. Tegul gyvybinga lietuviška daina visada skamba mūsų lūpomis ir širdimi.

Teksto autoriai: Algimantas Mišeikis – chorų kūrėjas ir dirigentas, docentas; Zigmas Tamakauskas – Kauno savivaldybės Švietimo tarybos narys, LS Kauno skyriaus Švietimo komiteto pirmininkas.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016-12-01

Informacijos šaltinis – žurnalas VARPAS.