Lietuvos edukologijos universiteto bendruomenė antradienį rengia vilties eiseną, kurios šūkis – „Išlikimas Vilniuje mūsų pačių rankose!“ Akcijos metu Prezidentę, Seimo Pirmininką, Ministrą Pirmininką bei Švietimo ir mokslo ministrę pasieks peticija.
Valstybės valdymo institucijoms akademinė bendruomenė kelia penkis reikalavimus. Pirmasis – nedelsiant stabdyti sistemingai vykdomą nuolatinį LEU niekinimą bei menkinimą ir chaotiškai vykdomą švietimo ir mokslo reformą.
Antras – užtikrinti, kad valstybės ir LEU pastangomis sukurta pedagogų rengimui ir kvalifikacijos kėlimui (perkvalifikavimui) reikalinga infrastruktūra – studentų miestelis Vilniaus Žvėryno rajone, nebūtų naikinamas ar išskaidomas. Akcijos rengėjų teigimu, ši infrastruktūra turi būti išsaugota Edukologijos akademijos statusu, skiriant jai deramą finansavimą, nepriklausomai nuo institucinio LEU pokyčio, jį jungiant su kokiu kitu universitetu.
LEU akademinė bendruomenė reikalauja visiems švietimo sistemos darbuotojams sudaryti sąlygas kelti kvalifikaciją Lietuvoje ir užsienio šalyse, tinkamai apmokant komandiruotes. Sudaryti sąlygas jiems, kaip ir išėjusiems į pensiją darbuotojams, dėl profesijos ypatumų (psichologinis, fizinis ir emocinis stresas, didelis informacinis ir fizinis krūvis, aukštas triukšmo lygis ir kt.) kartą per metus neatlygintinai arba lengvatinėmis sąlygomis gauti sveikatinimo paslaugas reabilitacijos ir sanatorinio gydymo įstaigose.
Ketvirtas reikalavimas – užtikrinti, kad mokytojas, dėstytojas, švietimo darbuotojas, nepriklausomai nuo jo pedagoginio vardo ar kvalifikacinės kategorijos, gautų orią senatvės pensiją, kurią sudarytų mažiausiai trys minimalaus pragyvenimo dydžiai (MPD), susiejant ją su MPD kitimu.
Vilties eisenos dalyviai pasisako už būtinybę nedelsiant iš naujo apsvarstyti krizės metu sumažintų švietimo darbuotojų atlyginimų dydžius, didinant juos 30 procentų, o per artimiausius metus – iki 2020 m., padidinti atlyginimus 50 procentų.
„Taip pat būtina nedelsiant peržiūrėti švietimo sistemos darbuotojų teikiamų paslaugų įkainius, sunorminant jų darbo krūvius švietimo įstaigose, nepaliekant įvairių landų galimoms manipuliacijoms ar švietimo vadovų įnoriams“, – atkreipia dėmesį alumnai, LEU dėstytojai ir kiti pritariantys vilties žygiui.
Peticijoje, kuri bus įteikta aukščiausiems šalies vadovams, išreiškiamas nerimas dėl chaotiškų ir vis iš naujo pradedamų Lietuvos švietimo bei aukštojo mokslo reformų, blaškymosi keičiant jaunosios kartos ugdymo turinį ir priemones, neatsakingai mažinant beveik visų specialybių pedagogų rengimą. „Šį nerimą išreiškia ir LEU alumnų bendruomenė, taip pat įvairios švietimo ir pedagogų institucijos“, – pabrėžiama peticijoje.
Pasak bendruomenė atstovų, pastaruoju metu LEU patyrė skaudžių smūgių, kai Lietuvos švietimo vadovai nutarė nebeskirti valstybinių vietų lietuvių kalbos, anglų kalbos, istorijos, biologijos, geografijos, muzikos ir kitų dalykų mokytojams rengti.
„Daromas didžiulis administracinis ir emocinis spaudimas dėl ateities, darbo sąlygų, turimos materialinės bazės Vilniuje išskaidymo ir net naikinimo. Universitetas, pasitelkus įvairius „išmaniuosius ekspertus“, yra kaltinamas tuo, kad abiturientai nesirenka pedagogo profesijos, nors valstybinių studijų vietų tam net neskirta, kad absolventai emigruoja, kad mažai parengiama mokslo daktarų, nors jų priimama tiek, kiek valstybė numatė doktorantūrai vietų“, – sako eisenos organizatoriai.
Vertindamas dalies Seimo socialdemokratų partijos frakcijos narių apsisprendimą nepaklusti partijos tarybos sprendimui ir likti valdančiojoje koalicijoje, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos pirmininkas Seimo narys Gabrielius Landsbergis sako, kad socialdemokratai taikiai valdžios perleisti nemoka.
Gabrielius Landsbergis. LRS nuotr.
„Jei esame demokratinėje visuomenėje, reikia ir laikytis demokratijos taisyklių, nors jos kartais būna sunkios ir nemalonios. Pavyzdžiui, taikus valdžių pasikeitimas. Socialdemokratai šiandien parodė, kad jie taikiai valdžios perleisti nemoka. Skauda akis matant procesus šioje partijoje. Kiekviena diena atneša po naujieną. Tačiau tikiu, kad vardan Lietuvos demokratinės partinės sistemos ir apskritai demokratinės sistemos mes išgyvensime šią krizę ir iš jos išeisime stipresni“, – penktadienį „Žinių radijo“ laidoje „Opozicija“ pažymėjo TS-LKD pirmininkas G. Landsbergis.
Jis pastebi, kad demokratinės partijos, kurių vadovybę vienaip ar kitaip elgtis įpareigoja partijos bendruomenės, negali elgtis kitaip, nei įgalioja jiems suteiktas mandatas.
„Kitaip neveikia demokratija. Priešingu atveju tai yra centro komitetas, kuris pats sau vadovauja, kuris pats save prižiūri, išsirenka pirmininką, jį atleidžia. Tuomet mes matome visai ne demokratinį partijos valdymo mechanizmą, o tokį, koks yra, pavyzdžiui, Kinijoje, kokį matėme Sovietų Sąjungoje – tikrai nedemokratinėse valstybėse“, – sakė G. Landsbergis.
Šiandieninę politinę situaciją parlamentaras sulygino su buvimu oro uoste, kai kyla lėktuvas, tvyro triukšmas, susikalbėti neįmanoma. Panašus politinis triukšmas yra, jo nuomone, apėmęs ir visą valdančiąją koaliciją.
„Ar tame triukšme mes galime girdėti pažadus apie realius darbus. Aš girdžiu tik tai, kad viskas bus gerai, reformos vyks, balsų joms valdantieji turės užtektinai, nes tai – veikianti valdančioji dauguma. Tačiau turiu blogą pastarųjų metų patirtį, kai matėme nevykstančias reformas, kompromisus, kurie reformas radikaliai pakeičia. Pavyzdžiui, aukštojo mokslo reforma, kuri turėjo ambiciją Lietuvoje sukurti keletą gerų universitetų, teikiančių pasaulinio lygio aukštojo mokslo kokybę. Kas atsitiko – šiandien girdime tik tai, kad bus išsaugotas Lietuvos edukologijos universitetas (turbūt su pastatais) jungiant jį su Vytauto Didžiojo universitetu. Tai tokia ambicija ir tokia reforma?“ – komentavo parlamentaras.
Socialdemokratai – Vyriausybės link. Vytauto Visocko nuotr.
Klausiamas, ar galime padaryti daugiau, TS-LKD partijos lyderis buvo kategoriškas: „Taip. Turime atsisakyti agresyvios kalbėsenos, užsispyrimo. Ir tartis. Tėvynės sąjunga po prieš kelias dienas vykusio prezidiumo posėdžio priėmė dokumentą, kuriame siūlo tartis dėl Lietuvai svarbių sričių: švietimo, mokesčių reformos, korupcijos suvaldymo. Reikia susėsti ir tartis dėl konkrečių įstatymų“, – sakė G. Landsbergis.
Jis deklaruoja pasiruošimą kalbėtis apie konkrečius darbus, kuriuos galima nuveikti Lietuvos labui.
Kodėl užsieniečiai atvyksta mokytis lietuvių kalbos? Kodėl svetimšaliai ryžtasi likti gyventi Lietuvoje?
Į šiuos klausimus gali atsakyti turkas Muhammedas Fethullahas Guleras (Fatihas), kuris mūsų šalyje gyvena jau dvejus metus. „Į Lietuvą atvykau dalyvauti lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursuose. Likau sužavėtas jūsų šalies gamta, oru, žmonėmis, o ir mokytis naujos kalbos nebuvo labai sunku“, – teigia vaikinas.
Fatihas puikiai kalba lietuviškai, aplinkiniams sunku patikėti, jog per tokį trumpą laiką galima išmokti naujos užsienio kalbos. „Pasibaigus lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursams, likau dar pusmetį mokytis Lietuvos edukologijos universitete (LEU). Vėliau nuėjau į senelių namus, kur nusprendžiau padėti senoliams ir taip pagerinti savo lietuvių kalbos žinias. Juk jie nemoka anglų kalbos, o aš nesupratau lietuviškai. Aš kiekvieną dieną ruošdavausi susitikimams ir turėjau pristatyti savo šeimą, gimtąją šalį, maistą, lietuvių kalbą“, – pasakoja Fatihas.
Prieš metus Fatihas ryžosi studijuoti Lietuvoje ir įstojo į socialinę pedagogiką ir etiką LEU. Turkas svarstė, ką pasirinkti, – psichologiją ar socialinę pedagogiką. Pirmosiomis studijų dienomis Fatiho naujieji kolegos liko nustebę: „Jiems buvo šokas. Vienas turkas atvažiavo į svetimą šalį, kalba lietuviškai ir bando studijuoti kaip visi lietuviai. Sąmoningai pasirinkau studijuoti lietuvių kalba, nes noriu likti ir gyventi Lietuvoje. Ateityje planuoju dirbti socialiniu pedagogu mokykloje“, – teigia studentas.
Prieš atvažiuodamas į mūsų šalį, turkas buvo girdėjęs, kad Lietuva – krepšinio šalis. „Patys lietuviai sakė, jog jie nesišypso ir yra liūdna tauta. Mano nuomone, tai stereotipai. Lietuvaičiai mėgsta pasigirti, kad jų merginos yra gražios“, – šypsodamasis kalba Fatihas.
Studentas užsiima savanoriška veikla vienoje Vilniaus tarptautinėje mokykloje, kurioje bendrauja su moksleiviais, padeda jiems paruošti namų darbus. Fatihas dalyvauja kultūriniuose renginiuose, kuriuose pristato garsiausių turkų autorių kūrybą. Pats vaikinas domisi lietuvių literatūra. Renginyje „Po lietuvių kalbos ir kultūros skėčiu“ turkas lietuviškai skaitė Vytauto Mačernio kūrybą. „Man patinka lietuvių kultūra, aktyviai ja domiuosi, keliauju po šalį, lankausi muziejuose. Lietuvoje tikrai gera gyventi“, – teigia Fatihas.
Lietuvos edukologijos universitetas (LEU) daugiau nei aštuoniasdešimt metų atlieka misiją ir įsipareigojimą Lietuvai – rengia mokytojus. Universiteto gyvavimo laiku pedagogo vaidmuo buvo ir yra svarbus Lietuvos visuomenės švietimui.
LEU vadovybė. Centre – Senato pirmininkas Audronius Vilkas
„Per Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį nuo 1991 metų universitetą baigė daugiau nei trisdešimt septyni tūkstančiai mokytojų. Bemaž aštuoniasdešimt procentų bendrojo lavinimo mokyklose ir kitose ugdymo institucijose dirbančių pedagogų – LEU absolventai“, – pasakoja LEU Senato pirmininkas prof. dr. Audronius Vilkas.
Daugelis pedagogų yra pelnę didelę mokinių, jų tėvų, visuomenės pagarbą. Kiekvienais metais tarp „Metų mokytojo“ premijos laureatų – LEU absolventai.
Svarbi universiteto misija – sporto specialistų rengimas. Sporto ir sveikatos fakultete studijavo ir studijuoja didelė dalis Lietuvos nacionalinės rinktinės narių. Tarp LEU absolventų ir studentų – dvylika olimpinių čempionų, daugkartiniai pasaulio ir Europos žaidynių prizininkai.
Viešojoje erdvėje pasigirsta įvairių valstybės institucijų vadovų, politikų vertinimų ir viešų pasisakymų apie mokytojų rengimo kokybę, esą netenkinančią visuomenės poreikių, ir apie LEU, kaip pedagogų rengimo instituciją, diskreditavusią save. „Su tokiais vertinimais kategoriškai nesutinku. Norisi paklausti taip kategoriškai teigiančių: kokie mokytojai paruošė būsimus garsiausius gydytojus, inžinierius, architektus, meno, kultūros veikėjus, politikus, ministrus? Beje, pastaraisiais metais net trys švietimo ministrai bei daugelis dirbančių švietimo ir kitose ministerijose ir jų įstaigose – LEU absolventai“, – teigė profesorius.
Senato pirmininko teigimu, visi turi sąžiningai atsakyti sau ir kitiems – ar Jus mokė ir ugdė prasti mokytojai? „Aš asmeniškai apie mane mokiusius mokytojus taip kalbėti negaliu, nes jaučiu jiems didžiulę pagarbą ir dėkingumą“, – pasakojo A. Vilkas. Profesoriaus nuomone, Lietuvos edukologijos universitetas vykdė ir vykdo savo misiją – rengia geriausius pedagogus.
LEU Senato pirmininkas Audronius Vilkas
Dėl pasikeitusios Lietuvos demografinės raidos ir mažėjančio stojančiųjų į aukštąsias mokyklas universitetų konsolidacija yra būtina. „Iš esmės pritardami valstybės pradedamai aukštojo mokslo reformai esame susirūpinę dėl įvairių nepamatuotų ir daugiausia grindžiamų tik universitetų disponuojamo nekilnojamo turto dalijimu siūlymų bei mechaninio universitetų jungimo ar jų uždarymo“, – mano A. Vilkas.
Senato pirmininko tikinimu, moksleivis, besirenkantis mokytojo profesiją, neturėtų jaudintis dėl savo ateities. „Abiturientams nereikia keisti pasirinkimų, dairytis kitos studijų programos ar universiteto – net ir vykstant pertvarkos procesams, studentams bus garantuojamas sėkmingas pasirinktų studijų baigimas bei užtikrinta studijų kokybė“ , – teigia A. Vilkas.
Profesorius kartu su kolegomis lankosi Lietuvos mokyklose ir pristato studijų programas, bendrauja su abiturientais. „Žiūrėdamas į moksleivių akis sakau: jaunas žmogus turi tinkamai įvertinti savo galimybes studijuoti pasirinktoje mokslo kryptyje. Jei su žmonėmis lengvai užmezgi kontaktą, jei gali save ateityje įsivaizduoti sėkmingo pedagogo – kūno kultūros mokytojo, biologijos, užsienio kalbos ar kitų dalykų mokytojo rolėje – nesiblaškyk ir rinkis savo norimas studijas“, – sako Senato pirmininkas.
A.Vilkas įsitikinęs, edukologijos krypties bakalauro ar magistro diplomas padeda įgyti įvairių kompetencijų ir platesnį gyvenimo prasmės suvokimą. „Absolventas, baigęs universitetines pedagogines studijas, gali sėkmingai dirbti ne tik mokykloje, bet ir kitose srityse, būti skirtingų tipų švietimo ir kitų institucijų vadovu. To siekti jam padės įgytos pedagogikos, bendrosios psichologijos žinios ir kitos mokytojui svarbios kompetencijos“ , – teigia A. Vilkas.
Senato pirmininko teigimu, LEU pasirašius konsolidavimosi sutartį su VDU yra nuosekliai dirbama, kad išliktų Edukologijos akademija, kaip mokytojų rengimo branduolys Vilniuje. „Taip nebūtų sunaikinta tai, kas per daugelį metų yra sukurta kompetentingų pedagogų, mokslininkų dėka. Kam reikia naikinti ir kurti iš naujo, jeigu galima tiesiog pritaikyti naujus kokybės standartus? Tam numatoma panaudoti VDU mokslinį ir pedagoginį potencialą. Be abejo, reikalingos ir valstybės investicijos: be investavimo į žmogiškuosius resursus, į šiuolaikinius reikalavimus tenkinančią infrastruktūrą neįmanoma pasiekti norimos kokybės“, – tikina profesorius.
Pasak Senato pirmininko, studentai neturėtų nerimauti dėl VDU ir LEU konsolidacijos: „Galiu tvirtai pasakyti, jeigu ateityje įvyks LEU ir VDU susijungimas – studentai studijuos, o dėstytojai dėstys Vilniuje veikiančioje VDU Edukologijos akademijoje.“
Profesoriaus tikinimu, reformos turi vykti ne tik aukštajame moksle, bet ir kitose srityse. Švietimo sistemoje jau daugelį metų pedagogo prestižas krinta ne dėl neva prastos mokytojų rengimo kokybės. „Pedagogo darbas – prastai apmokamas, todėl stojančiųjų į šios profesijos studijas mažėja. Valstybė turi nedelsiant reformuojant aukštojo mokslo sistemą bei mokytojų rengimą, kelti pedagogų atlyginimus ir gerinti darbo sąlygas. Pakėlus mokytojo prestižą aukštosios mokyklos sulauktų geriausių abiturientų, pasirinkusių pedagogo kelią. Šie jaunuoliai būtų suinteresuoti būti mokytojais, įvyktų natūrali konkurencija universitetuose“, – pabrėžia A. Vilkas.
Profesoriaus teigimu, tik sisteminis požiūris į švietimą gali duoti teigiamus rezultatus. „Juk valstybės prioritetas – užtikrinti jauno žmogaus egzistenciją, jo teisę gauti gerą išsilavinimą. Pilietis turi būti saugus, turėti galimybę užsidirbti pagal savo gebėjimus, išlaikyti šeimą. Dabar jaunas pedagogas yra priverstas dirbti kelis darbus, ar gauti tokį atlyginimą, kurį gauna nekvalifikuotos profesijos atstovas. Tikiuosi, kad Lietuvos vyriausybė imsis spręsti šias įsisenėjusias problemas ir mokytojo profesija taps prestižine, kaip tai yra daugelyje pasaulio šalių“, – viltingai pokalbį užbaigia LEU Senato pirmininkas.
Informacijos šaltinis – Lietuvos Edukologijos Universitetas.
Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) rektorius Algirdas Gaižutis pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimus nustatyta tvarka ir terminais deklaruoti privačius interesus, konstatavo Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK).
Tyrimų metu nustatyta, kad pastarąją kadenciją LEU rektoriaus pareigas A.Gaižutis eina nuo 2013 m. kovo mėnesio, tačiau privačių interesų deklaraciją pateikė tik šių metų kovo pradžioje – jau VTEK pradėjus tyrimą. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas įpareigoja valstybinėje tarnyboje dirbančius asmenis deklaruoti privačius interesus elektroninėmis priemonėmis per 30 kalendorinių dienų nuo asmens priėmimo ar paskyrimo į pareigas dienos, pažymima pranešime spaudai.
Tyrimą dėl galimo interesų konflikto A. Gaižučio veikloje VTEK nutraukė suėjus trejų metų senaties terminui. Teisę vertinti rektoriaus veiksmus VTEK turi tik nuo 2014 m. vasario – tai yra, per trejus pastaruosius metus iki VTEK gauto pranešimo dėl jo skundžiamų veiksmų dienos.
Tyrimą VTEK atliko gautos užklausos pagrindu. Joje keltas klausimas dėl pareigos teikti privačių interesų deklaracijas LEU rektoriui, tarybos bei senato nariams. Taip pat VTEK aiškinosi, ar A. Gaižutis nepažeidė minėtojo įstatymo reikalavimo vengti interesų konflikto, o jam iškilus – nusišalinti, kai LEU vardu pasirašė sutartį su Lietuvos olimpine akademija, kurioje sutarties pasirašymo metu dirbo jo sūnus, teigiama pranešime spaudai.
VTEK taip pat konstatavo, kad nedeklaruodami ryšių su LEU įstatymą pažeidė Gražina Drėmaitė, Miša Jakobas ir Ramutė Mečkauskienė, kuriems administravimo įgaliojimus suteikia pareigos kitose biudžetinėse įstaigose.
Dėl kitų keturių LEU tarybos narių – Marijonos Barkauskaitės, Simonos Batakytės, Henriko Algirdo Juškevičiaus bei Antano Kiverio – elgesio atitikties minėtojo įstatymo reikalavimams nustatyta tvarka ir terminais deklaruoti privačius interesus VTEK tyrimus nutraukė.
Tyrimus VTEK atliko gautos užklausos pagrindu. Tyrimų metu nustatyta, jog LEU tarybos nariai neturi administravimo ar viešojo administravimo įgaliojimų – su jais yra sudarytos tik narystės LEU taryboje sutartys. Dėl to jie nepriskirtini valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų kategorijai, o Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatos jiems netaikytinos.
Tačiau tyrimo duomenys taip pat rodo, kad G. Drėmaitė, būdama Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė bei jos pirmininkė, savo privačių interesų deklaracijoje nenurodė ryšių su LEU. To nepadarė ir M. Jakobas, einantis Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktoriaus pareigas. R. Mečkauskienė, einanti Vilniaus Viršuliškių progimnazijos direktorės pareigas, ryšį su LEU deklaravo, tačiau tą padarė nesilaikydama nustatytų terminų.
Privačių interesų deklaravimą reglamentuojančius Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimus pažeidę valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys vienerius metus nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos negali būti skatinami.
Lietuvos edukologijos universitetas (LEU) tradiciškai sukvietė gabiausius 11–12 klasių moksleivius į „Jaunojo pedagogo akademiją“ (JPA), kurioje dalyviai „matuojasi“ pedagogo profesiją, ugdosi lyderystės, bendravimo, komandinio darbo ir organizacinius įgūdžius.
JPA ypač svarbi siekiant atskleisti pedagogo profesijos patrauklumą, skatinant moksleivius rinktis itin svarbų visuomenei pedagogo karjeros kelią.
Jaunojo pedagogo akademija. Arno Pelaičio nuotr.
Šiemet JPA prasidėjo socialinių mokslų sesija, vykusia vasario 6–10 d. Į ją atvyko 20 didžiausią motyvaciją parodžiusių mokinių iš visos Lietuvos.
Dvyliktokė Urtė Vylimaitytė iš Šakių r. Griškabūdžio gimnazijos yra skautė nuo 8 metų. Ji išbandė save ugdydama vaikus ir nusprendė studijuoti ikimokyklinį ugdymą. „Pati užaugau toje aplinkoje – atėjus naujai kartai, vyresnieji ją augina, rodo pavyzdį, ugdo, kad ši taptų pavyzdžiu jaunesniems“, – pasakoja ji. Urtė rado bendrą kalbą su vaikais, prasmę ugdymo procese. Jai atliekant testus apie būsimą karjerą, visų atsakymai rodė – merginai lemta būti pedagoge.„Čia yra mano tikslas, kurio aš siekiu“, – sako ji.
Vienuoliktokė Lijana Petrikaitė iš Ukmergės r. Siesikų gimnazijos, aktyviai svarstanti apie socialinės pedagogikos studijas, sužinojusi apie galimybę atvykti ir iš arčiau susipažinti su universiteto sistema, dėstytojais ir studentais, net nesvarsčiusi užpildė paraišką. Dalyvauti akademijoje jai rekomendavo draugės, kurios anksčiau dalyvavo JPA, o šiandien yra LEU studentės: viena taps šokio pedagoge, o kita ruošiasi istorijos mokytojos karjerai. „Draugės pasakojo, kad akademijoje patyrė daug gerų emocijų, pasisėmė žinių ir susirado draugų, su dauguma iki šiol palaiko gerus santykius. Todėl ir man pasiūlė iš arčiau susipažinti su studentišku gyvenimu“, – pasakoja Lijana, mąstanti apie socialinės pedagogės karjerą. Čia apsilankiusi moksleivė pajuto, kad nori studijuoti būtent šiame universitete: „Labai patiko dėstytojai ir bendravimas su jais.“
Rinktis socialinės pedagogės karjerą Lijaną pastūmėjo gyvenimas su neįgaliu broliu. „Nuo mažumės augau turėdama padėti ir rūpintis tuo, kuriam reikia pagalbos. Savo kaime buvau įkūrusi neformalųjį dienos centrą vaikams“, – pasakoja būsima socialinė pedagogė. Įkūrusi centrą ji suprato, jog norisi tobulėti, skleistis kaip asmenybei, išmokti dirbti, įprasminti save, padėti, o ne gailėti, dirbti su tais, kuriems reikia ypač didelės pagalbos, trūksta socialinių įgūdžių.
Akademijoje Lijanai didžiausią įspūdį paliko Socialinio ugdymo katedros vedėja doc. dr. Sigita Burvytė. „Tai yra mano sritis, kurioje norėčiau dirbti ateityje. Pasibaigus paskaitai nuėjau prie dėstytojos ir nesinorėjo išeiti, o tik semtis žinių.Tai išskirtinė asmenybė, mylinti savo darbą“, – pasakoja mergina.
Neišdildomą įspūdį abiems merginoms paliko filosofas doc. dr. Liutauras Degėsys. „Tai yra menas, kaip jis geba žodžiais pasiekti žmogaus mintis, savo kalba paliesti kiekvieną“, – sako Urtė. „Nemažai emocijų sukėlė ir įspūdį paliko Socialinio darbo ir sociologijos katedros lektorės Angelės Tamulevičiūtės paskaita, kuri labai įtraukė“, – kalbėdamos apie aukšto lygio įdomias paskaitas viena kitai pritarė merginos.
Urtei ir Lijanai taip pat patiko labai jauki universiteto aplinka. „Man labai patinka, kad čia daugybė jaunų ir protingų žmonių su geromis mintimis ir patarimais, o bendrabutyje nėra jokio sąmyšio – visi elgiasi kultūringai, matome, kad universitetas ruošia atsakingus žmones“, – sakė Lijana.
Merginos visiems mokiniams pataria kiek galima daugiau užsiimti savanoriška veikla, dalyvauti tokiuose renginiuose kaip JPA, išbandyti save, nes tai ne tik leidžia į mokyklą parsivežti daug įspūdžių, bet ir papildyti savo patirties kraitį.
Šiais metais vyksta trys JPA sesijos skirtingomis studijų sritimis besidomintiems moksleiviams. Dar galima patekti į dvi likusias šių metų JPA sesijas. Humanitarinių mokslų sesija vyks 2017 m. vasario 20–24 d. (dokumentus reikia pateikti iki 2017 m. vasario 14 d. 16 val.). Gamtos, matematikos, technologijų ir sporto mokslų sesija vyks 2017 m. vasario 27–kovo 3 d. (dokumentus reikia pateikti iki 2017 m. vasario 21 d. 16 val.).
Norintys dalyvauti JPA turi užpildyti dokumentų formas ir jas atsiųsti el. p. jaunieji.pedagogai@leu.lt. Dokumentų formas galima rasti LEU interneto svetainėje adresu www.leu.lt/jpa. Visi kandidatai bus informuoti, ar tapo JPA dalyviais. Dvidešimt atrinktųjų gaus tolesnę informaciją apie renginį. Mokinys turi teisę pateikti paraiškas į visas akademijos sesijas, tačiau dalyvauti gali tik vienoje.Visi akademijos dalyviai gaus „Jaunojo pedagogo“ diplomus. Dalyvavimas yra nemokamas.
Daugiau informacijos galite rasti LEU interneto svetainėje adresu www.leu.lt/jpa arba feisbuko paskyroje „LEU Jaunojo pedagogo akademija“.
Kontaktai: el. p. jaunieji.pedagogai@leu.lt, tel. (8 5) 275 1410, mob. 8 602 04 383.
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje mirgėjusios istorijos apieVilniaus „Laisvės“ gimnazijos direktorės nepagrįstą lietuvių kalbos mokytojo atleidimą iš einamų pareigų pagrindinis veikėjas Marius Janulevičius – Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) absolventas.
Mokytojas Marius Janulevičius
Mokytojo auklėtiniai, sužinoję, kad jų klasės auklėtojas atleistas, ėmė streikuoti ir reikalauti jį grąžinti į mokyklą.Aktyvus mokytojassako, kad gyvenime niekas nenutinka atsitiktinai. Su M. Janulevičiumi kalbėjomės ne tik apie šį įvykį, bet ir apie mokyklą nuolatinės kaitos epochoje, mokytojo darbą ir kitus dalykus. Kviečiame skaityti!
Kada susižavėjote mokytojo darbu? Kaip sekėsi pradėjus dirbti mokytoju?
Kai kas nors pasakoja, kad jau vaikystėje svajojo dirbti mokykloje, nelabai tikiu – žmonės mėgsta surasti „pasiteisinimų“, kodėl pasirinko tokį kelią, ir kartu įtikinti save, kad to jie visada ir norėjo. Apsispręsti dėl mokytojavimo man padėjo pedagoginė praktika vienoje Fabijoniškių mokykloje.
Man labai patiko, tad nutariau pabandyti. Pradžia nebuvo lengva, nes universitete išmoksti daug teorinių dalykų, bet iki galo taip ir lieka neaišku, kaip dirbti su gyvais žmonėmis. Mokytoju tampi tik dirbdamas mokykloje, turi atrasti savo unikalų darbo stilių. Kitos išeities tiesiog nėra.
Koks jūsų santykis su mokiniais? Ar pritariate minčiai, kad geras mokytojas yra mokinio draugas? Koks, jūsų požiūriu, yra geras mokytojas?
Mokausi kartu su jais. Būtų kvaila nesinaudoti mokinių patirtimi – būtent iš jų išmokau montuoti filmus, atsisiųsti muzikos ar redaguoti nuotraukas. „Draugo“ sąvoka pernelyg daugiareikšmė ir gali būti klaidingai suprasta, aš vartočiau „kolegų“ apibrėžimą. Mokytojas vadovauja, bet keliauti mokslo keliu jis turi kartu su mokiniais, o ne atskiroje kupė.
Geras mokytojas neapsimetinėja visažiniu, nes neribotos informacijos laikais „visažinius“ mokytojus mokiniai lengvai demaskuoja. Geras mokytojas nesigėdija klausti mokinių, tuomet ir mokiniai nebijo suklysti. Vyresni mokytojai bijo, kad per daug „paprastas“ bendravimas gali sunaikinti pagarbą mokytojui, bet šiuolaikiniam jaunimui jokio įspūdžio nedaro titulai ar pareigybės, jie gerbia konkretų žmogų, o ne primestą autoritetą.
Ir pridursiu dar pusiau juokais – jeigu mokytojas mėgsta frazę „o mano laikais…“, jį reikėtų izoliuoti, kad netraumuotų jaunų žmonių. Tokia frazė reiškia tik du dalykus: arba tu ketini moralizuoti (mokinių tai neveikia), arba pripažįsti, kad esi kitos epochos žmogus (ką tada veiki XXI amžiaus mokykloje?). Nėra „mano laikų“, nes jei tu dar gyvas šiandien, vadinasi, tai ir yra tavo laikai, 2017 metai. Jei pildydamas elektroninį dienyną ir nerasdamas klaviatūroje lietuviško šrifto mokytojas sako, kad jo laikais nebuvo kompiuterių, jam reikia pasitikrinti, ar jis nemiręs.
Papasakokite apie savo veiklą su mokiniais po pamokų. Esate minėjęs, jog su savo mokiniais kuriate meninius, dokumentinius filmus. Kodėl ir kaip pradėjote užsiimti šia užklasine veikla? Ar mokiniai noriai įsitraukė?
Kino galimybės mokyklose iki šiol neišnaudojamos, nors tai puikus ugdymo metodas, kuris dar ir sukuria produktą, padeda palikti savo pėdsaką pasaulyje. Galų gale lieka prisiminimas, nes visus filmus keliu į „YouTube“. Pradėjome nuo mėgėjiškų klipų apie klasės gyvenimą, o pernai su auklėtiniais kūrėme pirmą meninį filmą „Nuomininkas“. Filmui reikėjo įvairių rekvizitų, taigi įsitraukė ir mokinių tėvai.
Mariaus Janulevičiaus auklėtiniai
Atrodo, kad užsiimi lyg ir beprasme veikla, bet nejučia „įklimpsta“ visa klasės bendruomenė, per bendrus nuotykius gimsta artimas ryšys – tai nuostabu. Kūrėme Henriko Radausko eilėraščio „Senmergė“ klipą, šiemet sukūrėme dokumentinį filmą apie Holokaustą „The Forgotten“ („Užmiršti“). Kurdami patyrėme tokią istorijos ir pilietiškumo pamoką, kokios niekada neužmiršime. Pamatę filmą su mumis susisiekė ir dėkojo žmonės iš Izraelio, JAV.
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje mirgėjo istorija apie jūsų atleidimą iš mokytojo pareigų. Susidūrėte su vadovavimo mokyklai problema, tapote savotišku kovos su vadovybės savivale simboliu. Kaip manote, kokių kompetencijų būtina turėti, kad galėtum tinkamai vadovauti mokyklai?
Ko gero, pats vadovavimo principas turėtų būti panašus į tą, kurį aptariau kalbėdamas apie mokytoją ir mokinius – kolegiški ir pagarbūs santykiai, kelionė ta pačia kryptimi, gebėjimas uždegti darbuotojus bendra idėja. Geras direktorius pažįsta savo mokytojus, žino jų stipriąsias puses ir jas panaudoja mokyklos tikslams pasiekti. Kurdamas filmą su mokiniais visada atsižvelgiu į tai, kuris ką geriau sugeba. Tik pažindamas mokinius ir skirdamas jiems tinkamiausias užduotis padarysi kažką panašaus į tikrą kiną.
Taip ir direktorius turėtų nukreipti savo darbuotojus į veiklas, kurioms jie labiausiai tinka. Kartais pakanka tiesiog nesuvaržyti žmonių biurokratinėmis kliūtimis, pasitikėti, ir jie padaro stebuklus. Kūrybiškumas šiuolaikiniame pasaulyje yra vienas svarbiausių žmogui reikalingų bruožų, bet mokinių kūrybiškumą gali ugdyti tik mokytojai, kurie patys yra kūrybiški, ir tik tuomet, kai mokykloje tvyro geras emocinis klimatas. O jo garantas turėtų būti direktorius.
Nekompetentingo vadovavimo švietimo įstaigoms problemą pastaruoju metu iškėlė ne viena mokykla. Statistika rodo, kad iš 1708 švietimo įstaigų vadovų net 500 tas pačias pareigas eina 30 ir daugiau metų, daugiau nei 1 000 – ilgiau nei 15 metų. Neseniai Lietuvos prezidentė paskelbė teikianti Švietimo įstatymo pataisas, kuriomis siekiama, kad mokymo įstaigų vadovai kasmet būtų vertinami, negalėtų vadovauti ilgiau nei dvi kadencijas, vadovų rinkimai būtų depolitizuoti, o mokyklų savivaldos – sustiprintos. Kaip manote, ar šie dalykai sustiprintų mokyklas, kaip švietimo institucijas, ir pagerintų jose atmosferą?
Dar viena nuotrauka atminčiai: Marius Janulevičius ir jo auklėtiniai
Nežinau, ar naujoji sistema bus tobula, bet kad vadovo kėdė suteikiama „iki gyvos galvos“ yra absurdiška. Pagal šią statistiką beveik kas trečias švietimo įstaigos vadovas dirba dar nuo sovietmečio. Nuo tada pasikeitė valstybės statusas, vertybinė orientacija, valdymo sistema, prasidėjo interneto era, o vadovauja tie patys žmonės. Tai skandalinga. Nesakau, kad visi ilgamečiai direktoriai prastai dirba, nes nežinau. Bet labai dažnai net geriausias žmogus „sugenda“, suvokęs, kad įgaliojimai jam suteikti amžinai.
Ne šiaip sau demokratinėse visuomenėse periodiškai perrenkami prezidentai ir parlamentai. Net švelniausio būdo prezidentas virsta diktatoriumi, jeigu jo vadovavimo laikas neribojamas. O žinojimas, kad turi reikalą su amžinu vadovu, pavaldiniams neretai kelia norą įsiteikti. Nuolat girdėdamas pagyras apie save, vadovas patiki savo neklystamumu, ir nuo tos akimirkos prasideda institucijos smukimas. Mano supratimu, panašios Švietimo įstatymo pataisos turėjo būti priimtos jau prieš dvidešimt metų.
Turbūt ne už kiekvieną mokytoją mokiniai šitaip kovotų. Ar visada buvote kovotojas už teisybę? Ar pats būdamas pilietiškas siekėte ugdyti ir mokinių pilietiškumą?
Aš niekada nebuvau kovotojas už jokias teisybes, tiesiog neleidžiu, kad kas nors liptų ant galvos. Mūsų šalis niekada negyveno tokio laisvės ir demokratijos laikotarpio. Mes dažnai nesuvokiame, kokia tai didelė likimo dovana, daugybė žmonių laisve visiškai nesinaudoja. Bet tikrai laisvas žmogus yra tik tas, kuris mąsto ir daro pats, padeda kitam, bet saugo ir savo interesus – nekenkia kitam, bet ir nesileidžia skriaudžiamas. Žmogus, reaguojantis, kai kažkas vyksta jo bendruomenėje, – tai ir yra kasdienis pilietiškumas. Tokias nuostatas ugdžiau ir savo mokiniams.
Kaip vertinate šiuolaikinę mokyklą: ugdymo sistemą, mokinius, mokytojus?
Gyvename nuolatinės kaitos epochoje, ir tiek ugdymo sistema, tiek dalis mokytojų nesuspėja reaguoti į nuolatinius pokyčius. Kurioziška, kai mokiniai pralenkia mokytojus informacijos paieškos, technologijų srityse, ir gauna aukštus įvertinimus už „pavogtus“ darbus. Šiandien lietuvių kalbos mokytojas, jeigu neturi šalia kompiuterio, negali taisyti rašinio – mokiniai mėgsta plagijuoti, ir tu privalai juos sugauti, kad jie suvoktų, jog mokyklos žaidime esi lygiavertis žaidėjas, kurio maustyti neverta.
Be to, jei nenori prarasti autoriteto, turi sekti jaunimo literatūros tendencijas, nes vien išmanydamas Donelaitį įspūdžio niekam nepadarysi. Šiuolaikiniai mokytojai nebijo ir socialinių tinklų, ir tai puiku, nes jie atveria naujų galimybių bendraujant su kolegomis, mokiniais, tėvais. Atėjo laikai, kai žmogus, apie kurio veiklą ir jį patį neįmanoma rasti jokios informacijos internete, atrodo keistai, jei ne įtartinai.
Baigėte LEU. Kaip sekėsi studijuoti? Ką geriausiai prisimenate iš studijų metų?
Šia tema reikėtų rašyti romaną, nes studijų metai buvo be galo įdomūs. Dėstytojų lygis, bent jau Lituanistikos fakultete, buvo tikrai aukštas. Man labiau patiko ne kalba, o literatūra, todėl po metų pertraukos baigiau ir magistro studijas. Fakultete buvome vos keli vaikinai, tai turėjo tam tikrų trūkumų, kartais – privalumų. Keistas stereotipas, kad lituanistika – moterų specialybė, negerai, kad ir visa pedagogika Lietuvoje laikosi ant moterų pečių.
Kodėl pasirinkote būtent lituanistikos studijas? Kaip pavyksta lietuvių kalba ir literatūra sudominti šiuolaikinius mokinius?
Pasielgiau gana nepraktiškai – rinkausi tai, kas man buvo įdomu. Sudominti mokinius kartais pavyksta, kartais ne. Mokiniai mato, ar mokytojui pačiam įdomu. Reikia intriguoti – kai mokiniai suvokia, kad rašytojas yra arba buvo gyvas žmogus, turintis keisčiausių savybių ir nuodėmių, kad literatūra – tai gyvenimas, mokiniams pasidaro įdomiau. Juk gyvenimas domina visus žmones. O taisyklinga kalba, išduodanti žmogaus socialinę padėtį, turėtų būti suprantama kaip prestižo dalykas – niekas nenori priklausyti žemiausiam sluoksniui.
Ką patartumėte moksleiviams, planuojantiems tapti mokytojais?
Būti savimi. Galima maustyti suaugusius žmones, vaikų neapgausi. Nereikia apsimesti griežtu diktatoriumi – užaugo laisva karta, kuri nori bendradarbiauti, o ne vykdyti nesuprantamus reikalavimus. Vyresnio amžiaus žmonės mėgsta bambėti, kad trūksta tvarkos. Žodis „tvarka“ šiems žmonėms asocijuojasi su nuolankumu, bet visuomenei nereikia nuolankių žmonių, reikia laisvų. Tikrai laisvas žmogus yra atsakingas, pilietiškas ir tolerantiškas, nekaltina pasaulio dėl savo nesėkmių ir suvokia, kad pats lemia savo gyvenimą. Jeigu netikite jaunąja karta, mokykloje jums dirbti nereikėtų.
Informacijos šaltinis – Lietuvos Edukologijos Universitetas.
Milena Puchova (Lietuvos Edukologijos Universitetas)
Siekiant užtikrinti optimalią vaiko raidą, atsižvelgiant į jo asmens unikalumą ir ugdymosi poreikius, padedant pasirengti sėkmingai mokytis mokykloje, nuo šių mokslo metų Lietuvoje įvestas privalomas priešmokyklinis ugdymas.
Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) absolventė Indrė Kušlytė. Solveigos Černiūtės nuotr.
Vilniaus Filaretų pradinės mokyklos mokytoja, Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) absolventė Indrė Kušlytė, šiemet mokanti antrokus, paklausta, kiek įvestas privalomas priešmokyklinis ugdymas ateityje palengvins darbą su pirmokais, pripažįsta, jog jos auklėjamos klasės mokiniai atėjo su labai skirtingomis patirtimis: kai kurie turėjo labai stiprų priešmokyklinį ugdymą, o kai kurie to neturėjo visai.
„Pačioje pradžioje buvo ypač sunku, kol pažinau kiekvieną ir galėjau prisitaikyti prie individualių gebėjimų. Todėl, iš vienos pusės, manau, kad privalomas priešmokyklinis ugdymas palengvins mokytojo darbą. Iš kitos pusės, kalbant konkrečiau, pavyzdžiui, apie skaitymą, sutinku su nuomone, jog turi ateiti laikas, kaivaikas pradeda pats domėtis raidėmis ir knygomis – viskas turi vykti natūraliai“, – sako pradinių klasių mokytoja.
Ji įsitikinusi, kad aplinka turėtų vaiką skatinti domėtis raidėmis ir knygomis, o būsimą pradinuką visa tai turėtų supti ne tikugdymo įstaigoje, bet ir namuose. „Vaikas natūraliai turėtų domėtis viskuo, kas yra aplinkui“, – kalba ji.
Siekdama sudominti mokinius, I. Kušlytė naudojasi įvairiomis edukacinėmis priemonėmis ir metodais, kad vaikams visos mokytojos pamokos ir temos būtų įdomios. Tačiau jos klasės mokinius labiausiai džiugina matematikos, pasaulio pažinimo, kūno kultūros ir dailės pamokos. Turbūt nekeista, nes būdama pradinukė ir pati mokytoja labiausiai mėgo matematikos pamokas. Dvyliktoje klasėje svarstydama, ką studijuoti, rinkosi tarp šokio, dailės ir technologijų mokytojų specialybių. „Tačiau džiaugiuosi pasirinkusi pradinį ugdymą, tai geriausias sprendimas. Čia sutelpa viskas ir dar daugiau. Taip pat man labiausiai patinka dirbti su pradinių klasių vaikais, bent kol kas neįsivaizduoju savęs, dirbančios su paaugliais“, – sako ji.
Studijuodama LEU I. Kušlytė buvo ne tik gabi, bet ir labai aktyvi studentė. Ji ėjostudentų mokslinio klubo „Idėjų laboratorija“ prezidentės pareigas. Ši veikla I. Kušlytei padėjo visapusiškai tobulėti, susikrauti nemažą praktinių žinių bagažą ateičiai. „Nuolat atlikdavome įvairių tyrimų, dalyvavome įvairiose konferencijose visoje Lietuvoje kaip klausytojos ir kaip pranešėjos, susipažinome su įdomiais žmonėmis, ne kartą kvietėmės savo srities profesionalų papasakoti apie savo darbą, organizavome renginius, veiklas vaikams ir dar daug visko – sunku net viską prisiminti. Tačiau visa sukaupta patirtis man padeda ir dabar“, – kalba ji ir džiaugiasi, jog dar jai studijuojant iniciatyvi dėstytoja Rita Makarskaitė-Petkevičienė įkūrė „Idėjų laboratoriją“.
LEU absolventė Indrė Kušlytė – priešmokyklinio ugdymo pamokoje.
Dar studijuodama ji įsidarbino vaikų darželyje ir trejus metus dirbo su ikimokyklinukais. Kadangi šie vaikai buvo 5–6 metų amžiaus,į klasę sugužėjus 6–7 metų amžiaus pirmokėliams labai didelio skirtumo ji sako nepajutusi.
„Manau, kad darbinė patirtis darželyje man padėjo geriau suprasti, kokie vaikai ateina į mokyklą ir ko iš jų galima tikėtis, nors iš tiesų susirinko mokiniai, turintys labai skirtingų gebėjimų. Su abiem amžiaus grupėm buvo labai įdomu dirbti, kadangi tai amžius, kai vaikams dar viskas labai įdomu, jie laisvi ir kūrybiški, nebijo reikšti savo nuomonės, kas kažkodėl su amžiumi dažnai nuslopsta. Dėl pastarojo stengiuosi nesprausti vaikų į rėmus“, – sako I. Kušlytė.
„Mano darbas man reiškia nuolatinį tobulėjimą, kūrimą, savęs realizaciją, bendravimą ir darbą su mūsų ateitimi, monotonijos nebuvimą, – kalba mokytoja ir pripažįsta, kad sunkiausia – atskirti darbą nuo laisvalaikio. – Aš tiesiog tuo gyvenu ir kartais pajaučiu, jog visko jau yra per daug.“
Tokiais atvejais ji skiria vieną dieną visiškam poilsiui ir atsitraukia nuo visų darbų.
Gana jauna pradėjusi pedagogės karjerą I. Kušlytė džiaugiasi, kad jokių problemų dėl savo amžiaus neturėjo. „Nors pradžioje, kol vieni kitų nepažinojome, žinoma, tėvai jaudinosi.
Vilniaus Filaretų pradinės mokyklos mokytoja, Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) absolventė Indrė Kušlytė.
Tačiau vėliau sulaukiau tik teigiamų atsiliepimų tiek iš tėvų, tiek iš vaikų. Tėvai vertina mano entuziazmą ir iniciatyvas man dirbant su jų vaikais“, – džiaugiasi ji.
Mokytoją jos darbe labiausiai džiugina klasės bendruomenė: „Ji yra tiesiog puiki. Labai džiaugiuosi, jog tėvai aktyviai įsitraukia ne tik į ugdymo procesą, bet ir padeda organizuoti ekskursijas, renginius, puošti klasę ir panašiai. Visa bendra veikla stiprina tarpusavio ryšius, tai teigiamai veikia ir vaikus.“
Tad ir kitų mokinių tėveliams, neseniai išleidusiems savo atžalas į pradines mokyklas,pradinių klasių mokytoja I.Kušlytė rekomenduoja kiek įmanoma daugiau įsitraukti į ugdymo procesą.
Informacijos šaltinis – Lietuvos Edukologijos Universitetas.
Solveigos Černiūtės ir Lietuvos Edukologijos Universiteto nuotr.
Būsima istorijos mokytoja Gabrielė Akinskaitė dar mokydamasi mokykloje nusprendė studijuoti istoriją Lietuvos edukologijos universitete (LEU). Pedagogo profesiją pasirinko todėl, kad visada norėjo stovėti prieš auditoriją.
„Gal kiek ir egoistiškai nuskambės, bet man patinka, kai daugelio žmonių smalsios akys yra nukreiptos į mane. Jaučiu savotišką malonumą kalbėdama prieš auditoriją“, – sako ji.
Nors pasirinkimą labiau nulėmė merginos asmeninės savybės, tačiau nemažai įtakos šiam sprendimui turėjo ir tai, jog G. Akinskaitės mama Ilona taip pat yra pedagogė – ji moko vaikus lietuvių kalbos Vilniaus Joachimo Lelevelio vidurinėje mokykloje. G. Akinskaitė neabejoja, kad vaikui, augančiam šeimoje, kurioje yra bent vienas pedagogas, lengviau socializuotis mokykloje. „Mano mama mane nuo 3–4 metukų vesdavosi su savimi į darbą, tad aš mačiau, kaip viskas vyksta: pamoka, pertrauka, pamoka ir t. t.“ – prisimena ji. Taigi pradėjus lankyti mokyklą buvo lengviau priprasti prie sistemos.
Mergina sako užaugusi kitokia dar ir todėl, nes matė, kaip sunkiai dirba jos mama, taigi jaučia rimtą pagarbą mokytojams. „Jau būdama vyresnė, kai klasės draugai skųsdavosi, jog mokytoja vieną ar kitą darbą daro negerai, beveik visada stengdavausi užstoti mokytoją ir išaiškinti jiems tam tikrus mokytojų poelgius“, – prisimena LEU trečiakursė, kuri mokėsi Vilniaus Žirmūnų gimnazijoje.
Domėtis istorija G. Akinskaitė pradėjo 9 klasėje, mokytojos, gebėjusios paskatinti mokinius domėtis jos mokomu dalyku, dėka. „Istorija yra dalykas, kurį moku ir suprantu. Kadangi ji apima ir kitas sritis (socialinę, politinę ir pan.), man norėjosi turėti platesnį požiūrį į pasaulį. Į LEU stoti sugalvojau jau 10–11 klasėje, kai lankiau papildomas pamokas pas vieną iš savo dabartinių dėstytojų. Mane palaikė ir mano mokytoja, kuri norėjo, kad turėčiau kuo didesnį žinių bagažą, todėl reikalavo iš manęs daugiau nei iš kitų bendraklasių“, – prisimena ji.
Studentei visada patiko skaityti, mąstyti, diskutuoti apie kūrinius, suvokti šių dienų įvykius atsigręžiant į praeitį. Tad didelio galvos skausmo renkantis studijas ji neturėjo. „Aš jau buvau tvirtai nusprendusi, kur studijuosiu, ir nedvejojau. Turėjau vieną jauną mokytoją, kuris man papasakojo, kaip vyksta studijos LEU, apie paskaitas ir praktikas. Man buvo įdomu, kad studijos yra derinamos su praktika“, – kalbaji, kodėl pasirinko LEU.
Savo pasirinkimu mergina nenusivylė, jai patinka, kad LEU suteikia ne tik žinių, bet ir moko kritiškai mąstyti. „Į visus istorinius įvykius yra mokoma pažvelgti iš įvairių pusių, suvokti priežastis, padarinius ir pan. Man, kaip asmenybei, studijos suteikia daugiau drąsos ir pasitikėjimo savimi. Džiaugiuosi, kadgreta teorinės medžiagos turime praktikų“, – pasakoja studentė.
Ji įsitikinusi, kad pedagogo darbas, o ypač istoriko, visuomenei yra labai svarbus. Kasmet mažėja Lietuvos gyventojų, todėl reikia žmonių, kurie dirbtų dėl Lietuvos. „Geras istorijos mokytojas yra tik tas, kuris myli savo kraštą ir nori dėl jo stengtis. Mokytojas turi ugdyti patriotiškus vaikus, kurie ieškotų būdų, kaip geriau gyventi Lietuvoje“, – sako ji.
Apibrėžti, koks yra geras pedagogas, labai sunku. Bet G. Akinskaitė įsitikinusi, kad geras mokytojas geba prisitaikyti prie kiekvieno mokinio charakterio, darbo tempo ir gebėjimų. „Iš praktikos žinau, kad tai labai sunku padaryti. Esu griežta mokytoja, tačiau, mano manymu, protingai griežtas mokytojas gali suteikti ne tik žinių, bet įskiepyti ir tam tikrų bendražmogiškų vertybių. Visada mokykloje labiau mėgau ir gerbiau tuos mokytojus, kurie labai aiškiai parodydavo, kad jis yra mokytojas, tačiau rasdavo būdų pabūti ir mokinių draugu“, – sako LEU istorijos bakalauro studijų programos trečiakursė G. Akinskaitė.
Informacijos šaltinis – Lietuvos Edukologijos Universitetas.
Lietuvos edukologijos universitetas (LEU) jau trečius metus iš eilės vyresniųjų klasių moksleivius pakvietė į „Jaunojo pedagogo akademiją“ (JPA).
Šią savaitę humanitarinių mokslų sesijos dalyviai tyrinėja universiteto koridorius, auditorijas, „matuojasi“ pedagogo profesiją. Akademijoje moksleiviai susipažįsta su LEU, dėstytojais ir studentais, ugdosi pedagogo profesijai reikalingus lyderystės, bendravimo, komandinio darbo ir organizavimo įgūdžius.
Lietuvos edukologijos universitetas (LEU) jau trečią kartą kviečia 11–12 klasių moksleivius į „Jaunojo pedagogo akademiją“ (JPA), kurios metu geriau pažins pedagogo profesiją, ugdysis lyderystės, bendravimo, komandinio darbo ir organizavimo įgūdžius.
Tai kasmetinis renginys, sukviečiantis gabiausius moksleivius „pasimatuoti“ pedagogo profesiją, suteikiantis galimybę sužinoti apie studijas LEU. Renginys ypač svarbus siekiant atskleisti pedagogo profesijos patrauklumą, skatinant moksleivius rinktis itin svarbų visuomenei pedagogo darbą.
Lietuvos edukologijos universitetas (LEU) jau trečią kartą kviečia 11–12 klasių moksleivius į "Jaunojo pedagogo akademiją“ (JPA), kurios metu geriau pažins pedagogo profesiją, ugdysis lyderystės, bendravimo, komandinio darbo ir organizavimo įgūdžius.
Tai kasmetinis renginys, kuris sukviečia gabiausius moksleivius „pasimatuoti“ pedagogo profesiją ir suteikia galimybę sužinoti apie studijas LEU. Šis tradicinis renginys ypač svarbus siekiant atskleisti pedagogo profesijos patrauklumą ir skatinant moksleivius rinktis itin svarbų visuomenei pedagogo karjeros kelią.
Lietuvos edukologijos universitetas (LEU) jau trečią kartą kviečia 11–12 klasių moksleivius į „Jaunojo pedagogo akademiją“ (JPA), kurios metu geriau pažins pedagogo profesiją, ugdysis lyderystės, bendravimo, komandinio darbo ir organizavimo įgūdžius.
Tai kasmetinis renginys, kuris sukviečia gabiausius moksleivius „pasimatuoti“ pedagogo profesiją ir suteikia galimybę sužinoti apie studijas LEU. Šis tradicinis renginys ypač svarbus siekiant atskleisti pedagogo profesijos patrauklumą ir skatinant moksleivius rinktis itin svarbų visuomenei pedagogo karjeros kelią.
LEU 2014 metais surengė pirmąją JPA. Sėkmingai ją įgyvendinus, nuspręsta kasmet kviesti Lietuvos moksleivius visą savaitę būti universiteto dalimi. Akademijos dalyviai ne tik susipažįsta su pedagogo darbo subtilybėmis, bet ir ugdosi šiai profesijai reikalingus įgūdžius.
Taip pat moksleiviai turi galimybę pasijausti tikrais studentais, nes visą savaitę gyvena bendrabučiuose, vaikšto į paskaitas, bendrauja su dėstytojais, studentais ir kitais bendraminčiais, kurie planuoja studijuoti pedagogines studijas.
LEU Studijų rinkodaros ir karjeros skyriaus vedėjas ir vienas iš renginio organizatorių Justinas Monkevičius pasakoja, kad jau antraisiais JPA organizavimo metais labai išaugo norinčiųjų dalyvauti skaičius. „Tad šiais metais planuojame dar didesnį konkursą, kuris leis atrinkti tik labiausiai motyvuotus ir geriausiai besimokančius mokinius“, – sako J. Monkevičius ir pažymi, kad ne mažiau kaip du trečdaliai JPA dalyvių pasirenka studijas LEU.
Akademijos dalyviai teigia, kad dalyvavimas būtent šiame renginyje lemia jų sprendimą pasirinkti studijas LEU ar kitame universitete.
Moksleiviai akademijoje susiduria su įvairiais iššūkiais (rytinė mankšta, kūrybinės užduotys, įtemptas dienos grafikas) ir smagiomis veiklomis (aktyvios paskaitos,vakaronės su studentais).
JPA metu visa diena skirta susitikimams su dėstytojais, kurie veda paskaitas ir supažindina su konkrečių studijų programų turiniu. Taip pat moksleiviai turi galimybę praktiškai išbandyti įvairius dėstymo metodus ir studijų programų profesinius veiklos įgūdžius.
Šiais metais veiks trys JPA sesijos skirtingomis studijų sritimis besidomintiems moksleiviams:
1. Socialinių mokslų sesija (2016 m. vasario 22–26 d.). Dokumentus reikia pateikti iki 2016 m. vasario 15 d. 16 val.
2. Humanitarinių mokslų sesija (2016 m. kovo 14–18 d.). Dokumentus reikia pateikti iki 2016 m. kovo 7 d. 16 val.
3. Gamtos, matematikos, technologijų ir sporto mokslų sesija (2016 m. balandžio 4–8 d.). Dokumentusreikia pateikti iki 2016 m. kovo 28 d. 16 val.
Praėjusių metų JPA humanitarinių mokslų sesijos dalyvis Nedas Šiuipys, kuris seniai domisi LEU ir siekia būti anglų ir vokiečių kalbų mokytoju,į akademiją atvyko iš Kauno. Šiandien jis – LEU studentas. „Daug kas bijo pedagoginio darbo, tačiau aš nebijau. Noriu būti mokytoju“, – sakė Nedas.
Gamtos, matematikos, technologijų ir sporto mokslų sesijos dalyvis Dovydas Babilčius čia važiavo jau tvirtai apsisprendęs, kad nori studijuoti LEU. „Noriu būti kūno kultūros mokytoju arba treneriu“, – teigė jis. Vaikinas prisipažino, kad dar vienuoliktoje klasėje svarstęs apie „pelningas“ specialybes. Visgi dvyliktoje klasėje suprato, jog pasirinkęs vieną iš tų specialybių jis nebūtų laimingas. Pasak Dovydo, reikia studijuoti tai, kas iš tiesų patinka.
Norintys dalyvauti JPA turi užpildyti dokumentų kopijas ir jas atsiųsti el. paštu jaunieji.pedagogai@leu.lt.
Kiekvienas moksleivis privalo pateikti šiuos dokumentus: registracijos anketą ir motyvacinį rašinėlį „Kodėl verta būti mokytoju?“; bet kurio mokytojo parašytą rekomendacinį laišką; tėvų užpildytą sutikimą leisti dalyvauti šiame renginyje; klasės auklėtojo patvirtintą paskutinio semestro pažymių vidurkį; mokyklos direktoriaus (-ės) arba klasės auklėtojo leidimą praleisti pamokas.
Dokumentų formas galima rasti LEU interneto svetainėje adresu www.leu.lt/jpa. Visi kandidatai bus informuoti, ar tapo JPA dalyviais. 20 atrinktųjų gaus tolesnę informaciją apie renginį.
Visi akademijos dalyviai gaus „Jaunojo pedagogo“ diplomus. Dalyvavimas JPA – nemokamas.
Daugiau informacijos galite rasti LEU interneto svetainėje adresu www.leu.lt/jpa arba feisbuko puslapyje LEU Jaunojo pedagogo akademija.
Kontaktai pasiteirauti: el. p.jaunieji.pedagogai@leu.lt, tel. (8 5) 275 1410.
Informacijos šaltinis bei nuotraukos – Lietuvos edukologijos universiteto (LEU).
Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) leidykla pradėjo leisti geriausių socialinių, fizinių, biomedicinos ir humanitarinių mokslų sričių bakalaurų ir magistrų mokslines studijas – „Mažąją mokslinę seriją“.
Visuomenei pristatomos pirmosios 4 serijos knygos. Tai LEU jaunųjų mokslininkų mokslo tyrimai, skirti aktualioms ir svarbioms kultūros, visuomenės ir kitų sričių problemoms nagrinėti. Siekiama didinti magistrantų motyvaciją ir galimybes rinktis mokslininko karjerą.
Beveik kas dieną į Lietuvos edukologijos universitetą (LEU) renkasi Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto (MČTAU) studentai, kurie LEU patalpose rado savo namus. Garbaus amžiaus vilniečiai „kremta“ mokslus – lankosi paskaitose ir atlieka dėstytojų paskirtas užduotis.
Panašūs universitetai senjorams „dygsta“ įvairiuose Lietuvos miestuose.
Mantas Karanauskas jau trečius metus dirba Vilniaus Balsių progimnazijoje geografijos mokytoju. Jaunas pedagogas siekia būti ne tik savo srities specialistu, bet ir draugu mokiniui. Pats didžiausias jo autoritetas – anglų kalbos mokytoja dirbanti mama.
Pasak Manto būti geru mokytoju vien noro neužtenka, o pedagogų rengimu turėtų rūpintis universitetas, turintis gilias tradicijas, ilgametės patirties, puikių dėstytojų ir materialinę bazę. Apie darbą su mokiniais, studijas ir kaip kelti pedagogo profesijos prestižą kalbame su Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) geografijos bakalauro ir magistrantūros studijų programų absolventu M. Karanausku.
2015 m. gruodžio 8 d. žurnalas „Reitingai“ paskelbė 2016 m. universitetų ir kolegijų studijų krypčių reitingus. Tačiau ir vertinimo kriterijai, ir tų kriterijų skaičiavimai kelia daug klausimų.
Aukštųjų mokyklų studijų programos buvo vertinamos pagal studijų kryptis ir studijų pakopas (bakalauro ir magistrantūros). Vertinant universitetų bakalauro studijų programas, 40 proc. vertinimo sudarė darbdavių atsiliepimai apie aukštosios mokyklos absolventus, o 60 proc. – įstojusiųjų vertinimo balai (20 proc. 2015 m. priimtų studijuoti pirmakursių balo vidurkis, 20 proc. 2015m. priimtų studijuoti geriausių abiturientų procentas ir 20 proc. 2015 m. priimtų studijuoti pirmakursių žemiausias balas).
2015 m. lapkričio 6–7 d. 5-oje mokyklų įrangos, mokymo priemonių ir technologijų parodoje „Mokykla 2015“ aktyviai dalyvavo ir didžiausia pedagogus rengianti aukštoji mokykla mūsų šalyje – Lietuvos edukologijos universitetas (LEU).
Lapkričio 6 d. pedagogus ir tėvelius LEU kvietė diskutuoti, kodėl jauni žmonės (ne)nori siekti pedagogo profesijos? Kaip kelti mokytojo profesijos prestižą? Kodėl ir koks pedagogas yra vertas didelės pagarbos? Koks mokytojo indėlis į visuomenės gerovę?
LEU parodoje „Mokykla 2015“: dėmesys mokinių sveikatai ir STEAM ugdymui
2015 m. lapkričio 6–7 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vyks5-oji mokyklų įrangos, mokymo priemonių ir technologijų paroda „Mokykla 2015“. Joje bus griaunami stereotipai, kad mokytis yra nuobodu, ir teigiama, jog būti mokytoju – garbinga ir įdomu.
2015 m. spalio 22–23 d. Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Socialinės edukacijos fakultetas (SEF), Vilniaus dizaino kolegija (VDK), Nevyriausybinių organizacijų (NVO) vaikams konfederacija ir Lietuvos demokratiškumo ugdymo kolegija kviečia į tarptautinį simpoziumą, skirtą socialinei partnerystei ir inovacijoms aptarti.
Simpoziumas vyks LEU centriniuose rūmuose (Studentų g. 39).
