Lietuvos ir Lenkijos santykiai

Turiu pasiūlymą. Pastatykime Pilsidskiui paminklą. Sumanymas toks: išrautas ąžuolas ir šaknimis į viršų įsmeigtas žemėn. O iš šaknų išaugusi didinga Vilniaus krašto „išvaduotojo“ figūra. Iš šaknų arba iš vienos didžiulės šaknies išaugusi – ne taip svarbu.

Skulptorius galėtų pasikonsultuoti su ryškiausiu šių laikų istoriku Savukynu. Manau, jis būtų patenkintas. Juk Lenkijos maršalas turi lietuviškų šaknų, o paminklo jam iki šiol neturime. Apsileidimas.

Vertėtų pagalvoti ir apie paminklą Jogailai. Būtų šiokia tokia kompensacija už jo nepopuliarumo Lietuvoje skriaudą: Vytautų turime tūkstančius, o Jogailą – tik vieną, bet ne Algirdo, o Morkūno sūnų. Kol pastatysime paminklą, bent vaikus krikštykime šio Lenkijos karaliaus vardu.

Į kur aš lenkiu su šiais savo pasiūlymais? Mūsų Prezidentės kritikams nepatinka vien darbiniai susitikimai su Lenkijos Prezidentu, jiems reikia raudono kilimo prezidentūros kiemelyje.

„Randame bendrą kalbą, nes iššūkiai bendri, ir tik bendromis jėgomis galime tuos iššūkius išspręsti. Todėl labai džiaugiuosi, kad mūsų nuomonės tiek dėl saugumo, tiek dėl europinių dalykų, tiek dėl „Brexit“, tiek dėl migracijos, tiek dėl energetinio saugumo, tiek Astravo elektrinės saugumo klausimai ir grėsmės yra vienodai suprantamos“, – D.Grybauskaitė sakė Prezidentūros paskelbtame garso įraše. Pranešime sakoma, kad šalys vienodai vertina Rusijos vykdomą politiką ir vienija jėgas užsitikrindamos karinį saugumą, o po Varšuvos NATO viršūnių susitikimo Lietuvą ir Lenkiją „sieja bendra atsakomybė užtikrinant, kad sąjungininkų pagalba regione būtų išnaudota kaip galima efektyviau“.

Jiems šito maža.

Su kritikais galima būtų sutikti, jeigu tie kritikai nereikalautų vienpusio nuolankumo ir nusižeminimo. Neseniai šią temą palietė LRT žurnalistas, pasikvietęs du Lietuvoje dirbančius lenkus. Vienas kalbėjo, kad lenkų vyskupai atsiprašė vokiečių, todėl dabar Lenkijos ir Vokietijos santykiai tokie geri. Potekstė: pakaktų, kad lietuviai lenkų atsiprašytų dėl Vilniaus krašto „išvadavimo“, ir prezidentų vizitai pasipiltų kaip iš gausybės rago. Na, pakaktų gal tik neminėti, kad iš mūsų buvo atimta sostinė. Pamirškime istoriją, žiūrėkime toli į priekį.

O man patinka Prezidentės laikysena. Ji neragino ir neragina nuolaidžiauti Lietuvos lenkams, kaip tą daro valatkos ir savukynai. Todėl iki šiol ir neįteisintas tas įkyrėjęs lenkiškų pavardžių rašymas nelietuviškais rašmenimis. Seimas bijo nepopuliarių sprendimų, kaip sakė kitas LRT žurnalisto pašnekovas.

Bet juk tokios kalbos – skatinimas nepaisyti tautos valios, vadovautis partiniais, grupiniais interesais. Beje, tautos valios daugeliu atvejų išties nepaisoma: iki šiol nenukabintos lenkiškos gatvių pavadinimų lentelės, o kai kurių maršrutinių autobusų užrašai buvo ir tebėra ir lenkiški. Tarsi Lietuvos lenkai nė kiek nemokėtų lietuviškai. O jeigu iš tiesų nemoka, tai ką apie juos galima pagalvoti?

Bijau, kad nenusižeminę, nenuolankūs stipresniesiems būsime neilgai – tik iki kitų prezidento rinkimų. Prorusiški piniguočiai pasirūpins, kad į Daukanto aikštę ateitų nuolankus, nusižeminęs pragmatikas. Tada ir pasipils įvairiausios nepagrįstos nuolaidos, atsiprašymai, kurių taip siekia nesavarankiška žiniasklaida. Tada į Vilnių atvažiuos ne tik Lenkijos prezidentas, bet ir Rusijos valdovas, niekada nebuvęs mūsų sostinėje. Džiaugsimės, jeigu išvažiuos, nesumanys pasilikti.

Artėja rinkimai į Seimą. O tautiškos, prolietuviškos jegos tokios silpnutės! Mažai kam rūpi išlikimas, nykstančios tautos interesai.

Pastatykime paminklą diktatoriui Pilsudskiui, nes dvigubos W lenkams neužteks. Neužteks ir lenkiškų gatvių pavadinimų – reikės rusiškų, žydiškų, angliškų…

2016.08.27; 15:45