Prisimenu, kaip kadaise džiūgavau, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą ir NATO. Maniau, kad Lietuva tapo kaip niekad saugi. Buvau įsitikinęs: jokios karinės okupacijos bei milžiniškos katastrofos dabar mūsų nepasieks.
Anų laikų optimizmas nūnai išgaravęs. Negaliu sakyti, jog šalis, kurią vadinu savo Tėvyne, šiandien neturėtų nė menkiausių saugumo garantijų. Tačiau neapsiverčia liežuvis ištarti ir žodžio „saugi“. Bjauriausia, kad mes, lietuviai, dėl dviprasmiškos padėties – „nei saugi, nei atidūrusi mirtinam pavojuje“ – niekuo dėti. Tiksliau sakant, mūsų kaltė dėl nesaugumo – menkutė. Dar aiškiau kalbant, mes dėl šios situacijos mažiausiai kalti.
Mūsų didžiausia kaltė – nenorime auginti daug vaikų. Jei kiekviena mūsų šeima augintų bent po tris vaikus, – būtų visai kita šneka. Mes ne tik netirptume, bet net po truputį gerintume savo „demografinę padėtį“. Dabar gi nenumaldomai nykstame. Dar keletas tokių „vaisingų“ dešimtmečių, ir mūsų nebeliks. Liūdniausia, kad niekas iš Lietuvos politikų, komentatorių, ekonomistų, filosofų nežino, kaip būtų galima lietuvius priverst auginti bent trejetą mažylių. Vienintelė paguoda, kad šio galvosūkio nepajėgia išlukštenti ir daugelis kitų Europos Sąjungai priklausančių šalių.
O visos kitos mūsų bėdos – mums primestos mūsų sąjungininkų ir strateginių partnerių. Šitaip kalbu kiek apibendrindamas. Nereikėtų šių žodžių suprasti vienpusiškai.
Tvora išvirtusi. Slaptai.lt nuotr.
Ir vis dėlto mūsų mylimi sąjungininkai bei godotini strateginiai partneriai dažnusyk elgiasi taip, tarsi būtų mūsų priešai. Štai turime sieną su bjauraus diktatoriaus Aleksandro Lukašenkos valdoma Baltarusija. A. Lukašenka – ypatingas diktatorius. Jis flirtuoja su Ukrainą užpuolusiu Rusijos diktatoriumi Vladimiru Putinu. Regis, Briuselis ir Strasbūras turėtų džiaugtis, jog statome aukštą tvorą su Baltarusija, jog neįsileidžiame iš Baltarusijos į Lietuvą plūstančių nelegalių migrantų. Juk kas yra tie neteisėtai įsibrovusieji – mes nežinome. Tarp jų gali būti ir teroristų, ir finansinių aferistų, ir Rusijos bei Baltarusijos šnipų. Tačiau Briuselyje ir Strasbūre gyvena tetų ir dėdžių, kurios ir kurie kaltina Lietuvą „nežmonišku elgesiu“. Prievartauja mus plačiai atverti duris: kas nori – tegul užeina į svečius. Lietuva nusipelnė, jų manymu, tapti … niekieno teritorija, kurią trypti leidžiama visiems, kas tik pavadins save „politiniu pabėgėliu“.
Lietuva jau senokai murkdoma įteisinti ir dvigubą pilietybę. Ką čia bekalbėti – užsimenama net apie daugybinę pilietybę. Esą tai yra šventa žmogaus teisė – turėti tiek pilietybių, kiek geidžia širdis. Štai krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas teigia, kad karinės divizijos suformavimui Lietuvoje kasmet iki 2030 m. reikėtų išleisti vidutiniškai po 200 mln. eurų. Aš – visomis keturiomis už tai, kad Lietuva turėtų diviziją. Stipri kariuomenė – stipri valstybė, ypač kai tavo kaimynė – iki beprotybės agresyvi Rusija. Tikiu, jog net pinigų surasime formuojamai divizijai. Bet, leiskite retoriškai paklausti, iš kur paimsime tiek kareivių, jei negimdome vaikų, jei saviškiams leisime turėti bent dvi – tris pilietybes, jei be menkiausių trukdžių jau senokai suteikiame galimybę lietuviams laisvai keliauti po visą ES teritoriją?! Dar pridėkime aplinkybę, kaip tautiškumą, lietuviškumą, nacionalumą mūsų mokyklose ir universitetuose stelbia kosmopolitizmai ir liberalizmai, kaip mūsų mokyklose ir universitetuose mokinius ir studentus „leidžiama“ supažindinti su minimaliomis „karinėmis žiniomis“, dar prisiminkime pastangas įteisinti galimybę nebaudžiamiems truputėlį „parūkyti žolelių“, ir turėsime pripažinti, jog Lietuva … nepajėgi suformuoti brigados. Neužteks jaunų, stiprių, drąsių vyrų.
Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
Regiu ir kitą svarbią bėdą. Ar benorėsime ginti Lietuvą? Kas gi šiandien belikę iš Lietuvos? Ar mes gerbiame savo kalbą? Drįstu manyti, jog lietuvių kalbą niekina visi tie mūsų europarlamentarai, prezidentai, ministrai, kurie garbingose Briuselio ar Strasbūro tribūnose šneka ne lietuviškai, bet tik angliškai, nors mūsų kalba – oficiali ES kalba. Lietuvių kalba niekinama ir tuomet, kai paklūstama strateginės partnerės Lenkijos spaudimui į lietuviškąjį alfabetą įbrukti keletą lenkiškų raidžių sugriaunant visą struktūrą, visą konstrukciją. Tarsi niekas iš mūsų neskaitė kalbininko Vinco Urbučio veikalo „Lietuvių kalbos išdavystė“, tarsi neįsidėmėjo poeto Justino Marcinkevičiaus formulės, kas yra lietuvių kalbos išdavystė? Lietuvių kalbą niekina ir tie žurnalistai, politikai, kurie perša nuomonę, jog lietuvių kalba – labai sudėtinga, todėl nenutiks nieko blogo, jei atsisakysime keliolikos lietuvių kalbos vartojimo taisyklių. Kitaip tariant: leiskime saviems kalbėti ir rašyti netaisyklingai. Svarbiausia, kad būtų patogu. Kaip noriu, taip pliurpiu.
Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė
Kartais Lietuva primena šalį, kuri tėra … Lenkijos provincija. Lietuvos politikas Emanuelis Zingeris visai neseniai ragino, jog Lietuva švęstų Gegužės 3-osios Konstituciją, nors tame prieš kelis šimtus metų parašytame dokumente – nė žodelio apie Lietuvą ir lietuvių teises. Ten – vien lenkiškos teisės. Tiesa, po kelių mėnesių anuomet buvo išleistas tos prolenkiškos Konstitucijos priedas, kur Lietuva ir lietuviai – jau paminėti. Tad kodėl apsimetame nežiną, kaip elgtis? Visi savigarbos nepraradę lietuviai turėtų, mano supratimu, liaupsinti ne lenkiškąją Konstituciją, o būtent Konstitucijos priedą, kuriame įrašytas žodis „Lietuva“.
Imkime kitą pavyzdį. Vilniuje neseniai atidarytas Lenkų kultūros namų priestatas, kurio statybos truko beveik dvejus metus. Ceremonijoje dalyvavo net Lenkijos Ministras Pirminkas Mateuszas Morawieckis. Labai gražu, kad Lietuva ir Lenkija – draugauja. Tačiau ši draugystė, regis, tik į vieną pusę. Jei Lenkija į lenkų kalbą išsiverstų Mykolo Biržiškos veikalą „Vilniaus Golgota“ ir ją išleistų specialiu veikalu, paskui Varšuvoje surengtų objektyvią tarptautinę konferenciją apie „okupuotos Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919-1928 m. dienoraštį“, tuomet manyčiau, jog oficialioji Lenkija – objektyvi, sąžininga, išties nori bičiuliautis. Bet oficiali Varšuvos laikysena byloja, jog beveik dešimt kartų gausesnė lenkų tauta nelinkusi atsiprašyti lietuvių už Vilniaus okupaciją, visomis išgalėmis nutyli šią temą arba ją subtiliai pakreipia į kitas temas, pavyzdžiui, patys lietuviai kalti, nesupratę genialaus Pilsudskio ir Želigovskio plano. Liepia, kad mes pamirštume lenkinamus Punsko, Seinų, Suvalkų lietuvius. Esą jie vis tiek bus sulenkinti. O juk vardan gerų santykių mums galėtų net grąžinti Punską ir Seinus. Vietoj to mus šantažuoja kaip tik išmano, nes šiandien visą dėmesį tenka koncentruoti į galimą Rusijos agresiją. Taip, Rusijos agresija prieš Baltijos šalis – joks sapnas, jokia fantastika. Taip pat akivaizdu, kad nuo Rusijos atakų be Lenkijos ramsčio neapsiginsime. Bet kodėl tokia didelė draugystės su Lenkija kaina? Vaizdžiai kalbant, kodėl norėdami sulaukti Lenkijos karinės paramos būtinai turime sulenkėti?
Bjauru ir tuomet, kai Izraelio ambasada vis įžūliau kišasi į Lietuvos vidaus reikalus, labai garsiai ir aršiai smerkdama mūsų politikus, istorikus, žurnalistus, išdrįsusius brūkštelėti bent vieną nepalankų žodį, o Lietuvos valdžia klusniai lyg prasikaltęs mokinukas puola verkšlenti „daugiau taip nedarysiu“. Įspūdis toks, jog Lietuva tėra … Izraelio priedas. Jau ko vertas vien istoriko parlamentaro Valdo Rakučio „suvalgymas“ arba ankstesniojo Izraelio ambasadoriaus neva draugiškas, neva neutralus vizitas į Lietuvos gyventojų rezistencijos tyrimų centrą pamokant, kaip mums privalu nagrinėti žydams jautrias temas (keistas sutapimas – po to krito LGGRTC direktorius Adas Jakubauskas).
Paskutinysis incidentas: Izraelio ambasada užsipuolė Seimo narį Remigijų Žemaitaitį, socialiniuose tinkluose tarusį žodį apie Palestiniečių mokyklos netoli Betliejaus nugriovimą.
Izraelio ambasadai siūlyčiau elgtis kukliau, net jei R. Žemaitaitis pasielgė netinkamai. Lietuva – ne Izraelio provincija. Užuot svaidęsi pasmerkimais į savo kalbas išsiverskite rašytojo Jono Mikelinsko senokai išleistą knygą „Kada kodėl taps todėl“? Labai vertingas darbas norint suvokti, kas, kaip ir kodėl klostėsi Lietuvoje tuo lietuviams ir žydams itin tragišku metu.
Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte. Istoriko Gintaro Vaičiūno veikalas. Slaptai.lt nuotr.
Beje, ar Izraelio ambasada žino, kad dienos šviesą vos prieš keliolika dienų išvydo istoriko Gintaro Vaičiūno veikalas „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“ (LGGRTC; 2023 metai)? Labai vertingas tyrimas, nes panašios tendencijos anuomet klostėsi ir kituose Lietuvos regionuose. Jei Izraelio ambasadorius myli tiesą ir teisingumą, kodėl nenori žinoti J. Mikelinsko bei G. Vaičiūno gvildenamų faktų, palyginimų, išvadų? Kodėl Lietuva, trokšdama gerų santykių su Izraeliu, būtinai privalo žvelgti į savo istoriją tik Tel Avivo ir Jeruzalės akimis? Kodėl, vardan Tel Avivo ir Jeruzalės palankumo, privalome tapti didesniais Izraelio patriotais nei patys žydai? Kas lietuvius taip įbaugino, kad šie nedrįsta giliau pažvelgti į palestiniečių bėdas? Manote, jog nežinome? Iš Vašingtono tuoj atlėks JAV kongresmenų ir senatorių delegacija grūmodama kumščiu: jei netrepsėsite pagal Izraelio muziką, prarasite Amerikos karinę paramą. Štai kaip painu ir sudėtinga. Padėtis be išeities.
Ginkluotas kardu. Slaptai.lt nuotr.
Todėl ir liūdna: Lietuva seniai praradusi savigarbą. Mums primestas nepilnavertiškumo kompleksas. Kas tik netingi, tas mus stumdo. Kai literatūros kritikas, literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys išleido labai rimtą tyrinėjimų veikalą „Lietuvių Karaliai ir Lietuvos Karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“, kur, remdamasis senovės dokumentais, įrodo Lietuvą turėjus ne vieną, o net keliolika karalių ir vieną karalienę, daug lietuvių istorikų stojo piestu. Esą A. Bučio knygoje išvardintų mūsų valdovų vis tiek negalima traktuoti buvus karaliais, mat jie – tik didieji kunigaikščiai. Suprask, lietuviai – mažiukai, lietuviai – silpnučiai, lietuviai niekaip negali vadintis karaliais. Štai lenkai turi teisę turėti daug karalių, o mums užteks ir to vieno – Karaliaus Mindaugo.
Todėl šiandien galvoje kirba du klausimai. Pirmasis: iš kur sukrapštysime karių brigadai? Antrasis: ar ilgainiui bebus norinčiųjų ginti nepilnavertiškumo kompleksų užspaustą Lietuvą, kuri negerbia savo kalbos, istorijos, kultūros?
Esame karalių šalies paveldėtojai. Pirmasis publikacijos žurnale KARYS fragmentas
Prieš atskleidžiant pamirštus Lietuvos istorijos puslapius pravartu buvo peržiūrėti labai senus žurnalo KARYS numerius. Įdomu tai, kad šį kartą rašome apie knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“ autorių, literatūros kritiką, istoriką ir teoretiką, humanitarinių mokslų daktarą Algimantą Bučį, jo įžvalgas ir istorinės tiesos atkūrimo būtinybę, o prieš daugiau nei devynias dešimtis metų į KARIO žurnalą rašė jo tėtis – Lietuvos ulonas Anicetas Bučys. Šio straipsnio pradžioje – svarbi pažintis su Anicetu.
Lietuvos ulonas
Anicetas Bučys kilęs iš Žemaitijos. Jo likimas dramatiškas nuo pat vaikystės: teko išgyventi du pasaulinius karus (1914-1918 ir 1939-1945), o jo sūnui Algimantui Bučiui skirta dalia augti be tėvo. 1936 m. baigęs Sedos gimnaziją Anicetas tarnavo Lietuvos kariuomenėje ir po būtinosios tarnybos pasirinko liktinio kelią. Gyveno Kaune, aktyviai reiškėsi Lietuvos šaulių sąjungos veikloje. Dar mokykloje rašęs eilėraščius, toliau kūrė ir skelbė poetinius kūrinius prieškario periodikoje. 1930-1931 m. ypač gausiai rašė žurnale KARYS.
Anot Algimanto Bučio, jo tėčiui tuomet buvo kiek per 20 metų. Jis rašė tekstus ulonams, eilėraščius, žygio dainas.
Lietuvai 1939 m. atgavus Vilnių, 1940-aisiais Bučių šeima kartu su rinktine Kauno karininkija bei inteligentija patraukė į Lietuvos sostinę, tačiau II pasaulinis karas sutrikdė atkuriamąją veiklą. Besibaigiant karui Anicetas, dar Antrajame ulonų Lietuvos kunigaikštienės Birutės pulke užsitarnavęs puskarininkio laipsnį, jau dirbo kariuomenės štabe ir turėjo trauktis iš tėvynės į Vakarus kartu su Lietuvos karių daliniais. Lietuvoje liko žmona, nes atsisakė palikti šalį, ir mažametis sūnus Algimantas.
„1944 metais tėtis atsiuntė sunkvežimį, kad aš su mama galėčiau išvykti iš šalies, bet mama kategoriškai atsisakė palikti Lietuvą. Taip ir likome su ja dviese. Apie tėtį ilgą laiką nebuvo jokios žinios, tik vėliau sužinojome, kad jis Vokietijoje. Sunkiausia buvo, kai aš ūgtelėjau, pradėjau lankyti mokyklą – reikėdavo atsakyti į klausimą, kur gi yra mano tėtis. Buvo tokia nebloga tuo metu formulė: dingo karo metu be žinios. Klausiantieji atstodavo. Bet vis tiek kažkas paskundė, kad mano mama – karininko žmona, o aš jo sūnus. Mamą ilgokai tampė po saugumą, o jis nuo mūsų namų buvo už 200 žingsnių. Būdavome susidėję daiktus, nes galėjome bet kada būti ištremti“, – prisiminimais dalijosi Algimantas Bučys.
Nepriėmė kitos pilietybės
1944 m. rudenį atsidūręs Vokietijoje Anicetas įsitraukė į kultūrinį gyvenimą lietuvių pabėgėlių vadinamosiose dipukų (angl. displaced persons, DP) stovyklose. Vėliau, atsikėlęs į Didžiąją Britaniją, dirbo Bradfordo tekstilės fabrikuose. Anicetas ne kartą buvo išrinktas Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungos Tarybos nariu, pirmininku. 1974 m. Bradfordo lietuviai surinko iš įvairių pasaulio leidyklų ir įteikė centrinei miesto bibliotekai 68 lietuvių rašytojų ir kitataučių knygas apie Lietuvą ir lietuvius, kurios jau buvo iki to laiko pasirodžiusios anglų kalba.
Esame karalių šalies paveldėtojai. Antrasis publikacijos žurnale KARYS fragmentas
Priklausydamas Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungai, Anicetas Bučys aktyviai dalyvavo jos veikloje, prisidėjo prie Lietuvių namų Londone pirkimo ir tvarkymo, taip pat bendruomenei įgyjant prie Londono Lietuvių sodybą, kur įvairių švenčių proga susirenka lietuviai išeiviai.
Daugiausia jėgų ir laiko jis atidavė Bradfordo lietuvių klubui „Vytis“, kur dešimtmečiais eidamas įvairias pareigas buvo ir ilgametis klubo veiklos metraštininkas, svarbiausius įvykius aprašydamas „Europos Lietuvyje“ ir kt. Kultūrinė bradfordiečių veikla garsėjo ir kitų miestų lietuvių bendruomenėse.
Automobiliu jis apkeliavo Angliją ir Prancūziją, Italiją ir Ispaniją, bet neturėjo teisės grįžti į savo gimtąją šalį (kelionių vizų dokumente buvo įrašas All Countries except Lithuania). Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę pagaliau galėjo sugrįžti į laisvą nuo rusų okupacijos tėvynę.
„Ilgai jokio ryšio su tėčiu neturėjau. Jau suaugęs kartu su Lietuvos TSR tarybinių rašytojų sąjunga nuvykau į Jugoslaviją ir pasiteiravau apie galimybę susisiekti su savo tėčiu. Apie jį žinojau tik tiek, kad gyvas ir gyvena Didžiojoje Britanijoje. Sulaukiau kolegų pagalbos ir galimybės iš Belgrado jam paskambinti. Taip užsimezgė mudviejų ryšys. Vėliau gavau kvietimą į Londoną ir pagaliau – po 40 metų – susitikau. Kiek vėliau dėl eismo įvykio prikaustytą neįgaliojo vežimėlyje jį parsivežiau į Lietuvą. Tada jam buvo 87 metai. Čia jis buvo gydomas ir atsistojo ant kojų. Tačiau nepaprastai sunku buvo gauti asmens dokumentus, nes visi duomenys buvo sunaikinti. Esu radęs tik vienintelį tėčio algaraštį, – pasakojo Algimantas Bučys. – Tėtis buvo ir liko Lietuvos pilietis, niekados neprašęs ir nepriėmęs Didžiosios Britanijos pilietybės. Galiu tik apgailestauti, kad ilgą laiką jo nebuvo šalia manęs. Tėtis man būtų papasakojęs tiesą ir aš nebūčiau, remdamasis Petru Cvirka, kitais autoriais, parašęs knygų, kurias vėliau pats sudeginau, nes nenorėjau likti apsimelavęs.“
Sudegino savo knygas
1991-ųjų sausį, kai prie Lietuvos parlamento rūmų degė laužai, žmonės pleškino ir partinius bilietus, ir sovietinius apdovanojimus. Algimantas Bučys tuo metu gyveno kitoje Neries pusėje ir sumąstė, kad tą šlamštą – taip jis pavadino ankstesnes jo paties rašytas kritikos knygas – reikia sunaikinti: balkone sukūrė savąjį atgailos lauželį ir paleido jas dūmais, pasilikdamas tik romanus ir poezijos knygas.
„Tarp rašytojų kilo skandalas, nes sudeginau knygą, už kurią buvau gavęs premiją. Tačiau aš maniau, kad visi institutai, kurie 20 metų melavo ir niekalus rašė, turėjo taip pat pasielgti. Kažkodėl bijoma prisipažinti klydus. Aš to nesuprantu. Man taip pat neįmenama psichologinė mįslė, kodėl istorikai negali pripažinti, kad Lietuvą iki 1413 metų valdė karaliai“, – teigė knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“ autorius Algimantas Bučys.
Ar nemenkiname savo praeities
Minėtos knygos autorius, literatūros kritikas, istorikas ir teoretikas, humanitarinių mokslų daktaras A. Bučys kartu su būriu intelektualų atviru laišku kreipėsi į aukščiausiuosius šalies vadovus, žiniasklaidą. Parašyti šį laišką paskatino artėjanti itin svarbi data: 2023 m. sausio 23 d. sukaks 700 metų nuo Lietuvos istorinės sostinės Vilniaus oficialaus paminėjimo Lietuvos karaliaus Gedimino laiške.
„Nuolatos iškilmingai minėdami Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, Vilniaus jubiliejui, deja, ruošiamės vis dar dvejodami: kas gi buvo Gediminas – karalius ar didysis kunigaikštis, kaip iki šiolei tebėra užrašyta ant Gedimino paminklo postamento Vilniaus Katedros aikštėje?
Esame karalių šalies paveldėtojai. Trečiasis žurnalo KARYS publikacijos fragmentas
Šiandien akivaizdu, kad nebėra reikalo nei dvejoti, nei polemizuoti šiuo klausimu, kuris kaitino lietuvių intelektualus išeivijoje (ypač plati diskusija 1970 m. lietuviškoje spaudoje), kai tuo pačiu metu okupuotoje Lietuvoje Maskvos cenzūra draudė net prasižioti apie pagoniškus Lietuvos karalius.
Šiandien turime XXI a. pradžioje išleistą unikalų leidinį „Chartularum Lithuanniae …“ (2003), išsamiausią mokslinį Gedimino epochos istorinių dokumentų rinkinį, kurio rengėjas – Lietuvoje apsigyvenęs anglų istorikas St. Rowell akademškai pateikė 83 dokumentų publikacijas lotynų, vokiečių, graikų, senrusių kalbomis su jų vertimais į lietuvių kalbą, nekaitaliojant šaltiniuose teikiamų titulų lietuviškuose vertimuose. Ką liudija autentiškų epochos dokumentų publikacijos?
Atsakymas vienareikšmis: tarptautinėje Vakarų Europos dokumentikoje bei korespondencijoje Gediminas nuolatos tituluojamas Lietuvos karaliumi… Deja, vis dar atsiranda skeptikų, kuriems karaliaus Gedimino korespondencija – tiek jo paties laiškai, tiek jam skirti raštai – atrodo nepakankamai objektyvūs Gedimino karališkojo titulo liudijimai. Atseit, savo laiškuose Gediminas galėjęs save vadinti taip, kaip jam šovė į galvą. Kita nusenusi nuomonė, esą iš Vakarų Europos rašę karaliui Gediminui atsakomuosius laiškus valdovai galėję daugiau vadovautis mandagumu vadindami Gediminą karaliumi arba tiesiog pataikaudami galingam ir įtakingam Lietuvos karaliui, pridėdami prie jo vardo karaliaus titulą ir visokius malonius karališkuosius kreipinius (šviesiausias – illiustre ir pan.)“, – rašė būrys intelektualų.
Dvejojantiesiems laiške primenamas vienas gana iškalbingas epizodas, susijęs su plačiai nuo mokyklos suolo žinomais Gedimino laiškais Vakarų Europos krikščionims vienuoliams ir miestiečiams. Gedimino pasiuntinys pristatė tuos laiškus į Rygą, o rygiečiai ir arkivyskupo žmonės išplatino užsienyje. Laišką popiežiui (1323 m. gegužės mėn.) į Avinjoną nuvežė tūlas Rygos vienuolis, o tris laiškus (1323 m. gegužės 26 d.) į Vokietijos miestą Liubeką pristatė Rygos tarybos nariai.
Atvirame Lietuvos kūrybinių intelektualų laiške teigiama, kad imperatoriškasis Liubeko notaras iš Brėmeno ne tik padarė visų trijų Gedimino laiškų (1323 m. gegužės 26 d.) saksoniečiams nuorašą, bet ir papasakojo, kaip jie buvo perskaityti Liubeko tarybos bei dvasininkų atstovų akivaizdoje.
„Viešam laiškų skaitymui buvo specialiai sukviesti Liubeko miesto dvasininkai, miesto tarėjai, dominikonų bei pranciškonų vienuoliai ir Liubeke esantys Vokiečių ordino (Livonijos provincijos) nariai. Visų trijų laiškų nuorašuose, padarytuose pedantiškai išvardintų liudytojų akivaizdoje, laiškų autorius Gediminas tituluojamas pilnuoju titulu: „Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis“ (Gedeminne Dei gratia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie). Įdomu, kad Gedimino vardas ne visur notaro užrašytas vienodai, matyt, dėl neįprasto tarimo, tačiau titulas niekur neiškraipytas, vartojant tą pačią pilnąją formą. Be to, imperatoriaus paskirtas notaras niekur nekeičia Lietuvos valstybės karališkojo statuso ir jam deramų apibūdinimų. Lietuvos valstybė visur vadinama karalyste (regnum) kaip ir visos kitos pasaulio karalystės (cum omnia regna), Vilnius vadinamas karalystės sostine, tai yra karališkuoju miestu (in civitate nostra regia Vilna). Gedimino išvardintos privilegijos kviečiamiems į Lietuvos karalystę dvasininkams, pirkliams, amatininkams, padoriems vienuoliams ir t. t. yra pavadinamos karališkąja dovana (ex regali dono damus), atleidžiant visus nuo muito, nuo pastočių ir pagalbinių tarnybų apmokestinimo. XIV a. vokiečių imperatoriškasis notaras niekur nedrįsta kaitalioti Gedimino laiškuose nurodytų titulų, karalystės statuso nei žadamų karališkųjų privilegijų“, – teigiama laiške.
Lietuvos karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pasak A. Bučio, minėtas laiško epizodas parodo, kad Gedimino amžininkams Vakarų Europoje autentiškas karališko titulo perteikimas buvo šventas dalykas ne tik laiškų autoriams, bet ir vertėjams, notarui. Ieškant atsakymo, kodėl Lietuvos karalius Gediminas buvo pertituluotas į žemesnio laipsnio valdovą – kunigaikštį, peržiūrėta didžioji dalis išlikusių įvairiakalbių rašytinių šaltinių. Filologas ir kultūros istorikas A. Bučys juos išnagrinėjo specialioje ir kol kas vienintelėje Lietuvos valdovų titulams bei statusams skirtoje studijoje „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“ (3 leidimai 2018-2020 metais).
„Vakarų ir Šiaurės Europos dokumentuose lotynų, vokiečių, anglų kalbomis iki XV a. pradžios lietuvių valdovams taikomi karališko rango titulai. Tuo metu slaviškuose, rusų ir lenkų kalbomis rašytuose tekstuose lietuvių valdovams taikomi titulai ksiąžęta ir pan., t. y. žemesnio rango nei caro, imperatoriaus arba karaliaus. Paaiškinimas paprastas: karaliaus titulas yra savarankiškos tautos ir nuo nieko nepriklausomos valstybės simbolis. Visų Lietuvos okupacinių valdžių administracija ir propaganda dėjo daug pastangų, kad Lietuvos karalystės ir lietuvių karalių prisiminimas būtų ištrintas iš lietuvių tautos atminties. Okupantų tikslas – suskaldyti, o mūsų pačių – istorijos tęstinumas.
Apmaudu, kad šimtmečiais lietuvių vaikams mokyklose buvo kalama į galvas, esą lietuviai neturėjo jokių karalių, karalienių nei karalaičių, išskyrus vieną vienintelį karalių Mindaugą, valdžiusį vieną dešimtmetį XIII amžiuje“, – teigė A. Bučys.
Knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“ autorius pripažįsta, kad ir pats, tyrinėdamas anksčiau nežinomus ir net nepaskelbtus seniausios lietuvių literatūros kūrinius, išleido tris knygas apie Mindaugo epochos XIII a. literatūrinius tekstus, vartodamas slavų kilmės titulus (kniazja = kunigaikščiai). Tačiau teigia nebijantis pripažinti padaręs klaidą.
Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Tolumoje – Lietuvos nacionalinis muziejus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Manęs nestebina nei sovietmečio, nei tarpukario istorikai, bet dabartinių, gyvenančių nepriklausomoje šalyje, aš negaliu suprasti. Jie, tarnaudami valstybinėse įstaigose ir priklausydami sistemai, bijo sakyti tiesą. Kita priežastis – daugelis jų yra parašę nemažai mokslinių veikalų, kuriuose Lietuvos valdovus vadina kunigaikščiais, todėl tektų tai paneigti. Ir visgi aš nesuprantu, argi sunku pasakyti, kad suklydo“, -sakė knygos autorius, primindamas kartu su būriu intelektualų rašytą atvirą laišką, kuriame teigiama:
„Aplink mus vyksta visame pasaulyje ryžtingas ir intensyvus judėjimas atsisakant visokiausių įsisenėjusių rusifikacijos reliktų, paminklų, pavadinimų, ženklų ir simbolių. Visai neseniai kovojančios Ukrainos piliečiai kreipėsi į savo prezidentą poną Volodymyrą Zelenskį su principiniu siūlymu atsisakyti valstybėje rusiškos kirilicos ir sugrįžti prie vakarietiškos lotyniško raidyno rašybos. Tikime, kad ilgainiui bus įstatymiškai išspręstas ir senovės Lietuvos valdovų titulų klausimas, grąžinant juos į Vakarų Europos istorinę erdvę, įteisinant senosios Lietuvos valstybės karališkų statusų bei titulų vartojimo praktiką Lietuvos švietimo sistemoje ir Lietuvos valstybės diplomatinėje rašyboje.“
Apie knygą
Knygą „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“ autorius dr. A. Bučys teigė rašęs 5 metus. Jis apžvelgia įvairiakalbius rašytinius šaltinius nuo V-VI a., kai Europoje etniniu pagrindu ėmė kurtis naujos tautinės karalystės, iki XV a. pirmųjų dešimtmečių, kai 1413 m. du karaliaus Gedimino anūkai – Jogaila ir Vytautas – oficialiai įvardijo Lietuvos valstybę kaip Magnus Ducatus Lituaniae (Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, LDK). Anot dr. A. Bučio, pastangos atgaline tvarka taikyti XV a. pradžioje įteisintą titulą ankstesnei Lietuvos valstybei buvo ir tebėra atmestinos. „Iki 1413 m. jokiuose šaltiniuose nėra tokio titulo kaip Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Visi dokumentai rodo, kad čia buvo karalystė“, – akcentavo mokslininkas.
Kodėl reikia rekonstruoti titulus
„Gyvename XXI a. ir ne bet kur, o nepriklausomoje Lietuvoje, kur niekas oficialiai neverčia vartoti kažkada svetimų geopolitinių centrų įtvirtintus Lietuvos pavadinimus ir jos valdovų titulus.
Dar svarbiau, kad, XX a. pabaigoje ištrūkus Lietuvai iš Maskvos valdomos Sovietų Sąjungos sudėties, lietuviams atsivėrė Vakarų sienos, kurios buvo virtusios vadinamąja geležine uždanga tarp Rytų ir Vakarų. Tarp daugelio netikėtų istorinio perversmo padarinių bei naujovių lietuviams iškilo reikalas diplomatiškai prisistatyti pasaulio tautoms. Pirmiausia Europos Sąjungos tautoms, kurios apie Lietuvą tiek ir žinojo, kad tai kažkokia sovietinės Rusijos dalis.
Algimanto Bučio veikalas „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje”
Žlugus paskutinei mus visokeriopai „globojusiai“ imperijai, kritus geležinei uždangai, kuri Lietuvą skyrė nuo laisvojo pasaulio, mes neretai savo pačių nuostabai atsiduriame, švelniai tariant, komiškoje situacijoje, kuomet imame už Lietuvos ribų po senovei vartoti slaviškos kilmės titulus“, – rašoma A. Bučio knygoje „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“.
Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Autorius pasakoja apie sumišusius Lietuvos kariuomenės karininkus, kurie bendrauja su aukšto rango NATO pareigūnais, kolegomis iš Europos Sąjungos (ES) šalių. Kol Lietuva nebuvo NATO ir ES narė, lietuviai manė, kad kunigaikštis yra labai aukštas įvertinimas mūsų valdovams. Tačiau užsienio šalių partnerių žinios yra kitokios. Anglų kalboje didžiojo kunigaikščio titulas neprilygsta karaliui. Jiems tai tik submonarchas, o kunigaikštystė reiškia priklausomybę nuo kitos šalies. O mes, lietuviai, esame įsitikinę, kad Lietuvos valdovai iki pat XV a. pradžios nebuvo niekam pavaldūs. „Valdant Lietuvą įvairiems sąjungininkams bei okupantams Lietuvos valstybės pavadinimuose ir lietuvių valdovų tituluose per kelis šimtmečius susidarė paradoksali situacija, kuri netelpa į jokius pasaulio valdovų hierarchijos rėmus: suverenūs monarchai paverčiami pavaldžiais submonarchais…
O mėginant šią paradoksalią situaciją įjungti bent į europinę monarchijų ir jų valdovų sistemą neišvengiamai susiduriama su absurdu, nekalbant jau apie istorinės patirties iškraipymą.
Ir taip atsitinka nuolatos. Vos tik pabandoma išversti senovės Lietuvos valdovų titulus i Europos tautų kalbas, tarkim, į anglų kalbą, ir jie pavirsta… „princais“ (princes)“, – rašoma A. Bučio knygoje.
Autorius apgailestauja, kad 700 metų visiems buvo kalama į galvas, jog mes, lietuviai, turėjome vienintelį karalių Mindaugą, o istorijos mokytojų rankos surištos – jie taip pat negali sakyti tiesos, nes žinodamas ją, abiturientas istorijos egzamino neišlaikys.
Karys. Žurnalo viršelis
Tačiau dr. A. Bučys nenuleidžia rankų. Netrukus dienos šviesą išvys dar viena jo knyga „Lietuvos karaliai ir karalienės. Istorinis iliustruotas žinynas“.
Informacijos šaltinis – žurnalas „KARYS” (2022 metai, Nr. 8)
Šeštadienį aštuoniose skirtingose Vilniaus vietose buvo simboliškai atidengtos gatvių lentelės naujais pavadinimais. Lietuvos Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pasak literatūros istoriko, teoretiko ir kritiko, humanitarinių mokslų dr. Algimantas Bučio – žinomi mūsų karalių ir karalienių bendravardžiai pakvietė atstatyti istorinę neteisybę. Valdovų vardų gatvėse Vilniuje buvo atidengtos simbolinės, istoriškai teisingos gatvių lentelės. Karalius MINDAUGAS. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Iškilmingame atidengime dalyvavo ir ginkluoti Riteriai iš “Viduramžiai LT”, pasipuošę autentiškais XIVa. šarvais bei ginklais.
Pasak akcijoje dalyvavusiu storiko – „Mindaugas – vienintelis Lietuvos karalius? Netiesa. Jis – pirmasis katalikiškas Lietuvos karalius. O pagoniškoji Lietuva turėjo ne vieną karalių ir karalienę”.
Gedimino prospektas virto Karaliaus Gedimino g., o Jogailos – Karaliaus Jogailos g.
Karaliaus Gedimino g. lentelę atidengė aktorius Gediminas Storpirštis ir fotomenininkas Gediminas Žilinskas.
Karaliaus Jogailos g. lentelę atidengė renginių organizatorius Jogaila Morkūnas ir Vilniaus Antakalnio progimnazijos moksleivis Jogaila Bartkus.
Mindaugo g. virto Karaliaus Mindaugo gatve. Simbolinę lentelę atidengė LRT žurnalistas Mindaugas Jackevičius ir Vilniaus m. Savivaldybės vyr. Architektas Mindaugas Pakalnis. Literatūrologas, rašytojas dr. Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Algirdo g. virto Karaliaus Algirdo gatve. Lentelės atidengime dalyvavo menininkas Algirdas Gataveckas ir Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ generalinis direktorius Algirdas Ramoška. Algimanto Bučio veikalas „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje”
Vytenio g. virto Karaliaus Vytenio gatve. Karaliaus Vytenio gatvės lentelę iškilmingai atidengė televizijos laidų vedėjas Vytenis Sinkevičius bei televizijos laidų, muzikinių projektų režisierius bei vedėjas, scenaristas Vytenis Pauliukaitis.
Birutės g. virto Karalienės Birutės gatve. Vienintelės karalienės simbolinę lentelę atidengė operos solistė Birutė Vizgirda bei verslininkė Birutė Marozaitė.
Kęstučio g. virto Karaliaus Kęstučio gatve. Simbolinę lentelę šioje gatvėje atidengė operos solistas Kęstutis Alčiauskis.
Vytauto g. virto LDK Vytauto gatve. Paskutinę gatvės lentelę atidengė aktorius Vytautas Rumšas Jaunesnysis bei Seimo narys Vytautas Kernagis.
Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
(Apie valdiškus atsakymus į Atvirą laišką valstybės vadovams)
Neseniai, vis labiau artėjant Lietuvos karaliaus Gedimino įkurto Vilniaus miesto 700 metų jubiliejui, Vilniaus savivaldybės Istorinės atminties komisija, atsakydama į Lietuvos kūrybinių intelektualų Atvirą laišką (2022, birželio 23 d.), uždegė raudoną šviesą viešam pasiūlymui pakeisti užrašą ant Gedimino paminklo Vilniuje. Šiuo metu ant postamento užrašyta rusiško titulo „Velikiji Kniaz“ vertinys į lietuvių kalbą – „Didysis kunigaikštis“.
Istoriškai dokumentuotas karališkas Gedimino titulas
Vengdamas neargumentuoto rašinėjimo ir trumpų žinučių mados, priminsiu, kad pats tas vertinys lietuvių kalboje pirmą kartą užfiksuotas tiktai XVI a. pabaigoje. Taigi, negali būti rimtos kalbos apie Gedimino laikų „didžiuosius kunigaikščius“ Lietuvoje. Nedera užmiršti, kad pats Gediminas nevartojo epiteto „didysis“, juo labiau „didysis kniazius“. Geriausias Gedimino epochos žinovas anglų istorikas St.CHr.Rovelas (St.Ch. Rowell), mūsų laimei apsigyvenęs Lietuvoje, yra paskelbęs visus prieinamus Gedimino epochos rašytinius dokumentus ir išleidęs fundamentalią studiją „Lithuania Ascending: A Pagan Empire within East-Central Europe, 1295–1345 (Cambridge, 1994,1995, 1997, 2000; lietuviškai – Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva: pagonių imperija Rytų ir Vakarų Europoje, 1295–1345. Vilnius, 2001). Jo paskelbti istoriniai duomenys davė progos pirmą kartą taip nuodugniai susipažinti su epochos šaltiniais ir įsitikinti, kad Gediminaičių dinastijos pradininkas puikiai žinojo hierarchinį skirtumą tarp suverenaus titulo „karalius“ (rex) ir žemesnio pavaldaus titulo „kunigaikštis (dux). Neatsitiktinai savo majestotiniame (monarcho didybės) antspaude Lietuvos valdovas Gediminas žemesnįjį titulą pritaikė anaiptol ne Lietuvai, o tiktai Žemgalijai, pabrėždamas esąs „Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis“ (princeps et dux Semigallie).
Nėra jokio pamato manyti, nors kai kas iki šiolei mano, esą Gediminas pats save vadino karaliumi iš garbėtroškos. Karališką Gedimino titulą teikia visi diplomatiniai ano meto lotyniški ir germaniški šaltiniai. Vokiečių ordino magistras savo laiškuose (1331.IX.27–1332. II tekstai) Romos popiežiui Jonui XXI piktinasi, kad Lenkijos karalius Lokietka leido savo sūnui imti į žmonas lietuvių karaliaus dukterį (filiam regis Litwinorum permisit traducere in uxorem. – Rowell 2003: Nr. 64), turėdamas galvoje Gedimino dukters Aldonos ir lenkų valdovo Lokietkos sūnaus Kazimiero vedybas. Savo ruožtu Gedimino laikais sudarytų tarptautinių sutarčių (1324 m. ir kt.) terminija akivaizdžiai liudija, kad jose dalyvaujančių pusių – pagonių lietuvių ir Vakarų krikščionių – valdovai yra tolygiai tituluojami karaliais. Gediminas yra tituluojamas vokiškai Lietuvos karaliumi (koninge van Lethowen) lygiai taip pat kaip Danijos karalius (koninge van Danemarken“.
Autentiško titulo atsisakymas vardan rusiško perdirbinio
Taigi turime paradoksą: Lietuvos valdovas Gediminas niekados netitulavo savęs Lietuvos didžiuoju kniaziumi ar didžiuoju dux/u, ar „didžiuoju kunigaikščiu“, o centrinėje Vilniaus aikštėje turime Gedimino paminklą su rusiško titulo „velikiji kniaz“ kalkiniu perdirbiniu „Didysis kunigaikštis“. Ir dar sulaukėme Vilniaus savivaldybės sprendimo, esą nėra jokios priežasties pakeisti šį klaidinantį užrašą į autentišką, istoriniais dokumentais paliudytą.
Lietuvos Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Būtų naivu šiuo atveju priekaištauti vien tiktai Vilniaus savivaldybės istorinės atminties komisijai dėl jos uždegtos raudonos šviesos. Sprendimas buvo priimtas dviejų istorikų, komisijos narių, siūlymu, kitiems neturėjus savos nuomonės. Ir tai suprantama. Valstybinės įstaigos tarnautojai nebūtinai privalo išmanyti Lietuvos istorijos faktus, senovės valdovų titulus ir jų perdirbinėjimų istoriją per visus tuos 700 metų nuo Vilniaus įkūrimo. Minėtame Atvirame laiške, kiek leido apimtis, atrodo, buvo pateikta pakankamai dokumentuotų faktų, liudijančių karališkąjį Gedimino titulą.
Deja, autentiški šaltiniai, matyt, ne visiems atrodo svarbesni už išankstinius mokyklinius įsitikinimus. O mūsų vidurinėse ir aukštosiose mokyklose, kaip visi žinome, net neužsimenama, kad senovės Lietuvos pagonių valdovai nei XIII, nei XIV a. nebuvo ir negalėjo būti „didžiaisiais kniaziais“ vien dėl tos paprastos priežasties, kad nuo XIII a. vidurio šį titulą rusų kniaziams, mongolų vasalams, tarp jų ir garsiajam Mindaugo amžininkui Aleksandrui Neviškiui, teikė pačių kniazių prašymu mongolų chanai, užkariavę visas Rusios žemes. Kas gi galėjo suteikti Mindaugui, Traideniui, Vyteniui, Gediminui ar Algirdui tuos rusiškus „didžiųjų kniazių“ titulus, jeigu Lietuva niekados nebuvo mongolų užkariauta ir Lietuvos valdovai niekados nekeliaudavo, kaip rusų kniaziai, į mongolų sostines prašyti vyriausiųjų titulų ir teisės valdyti savo tėvonijas, savo protėvių žemes?
Neminimas mūsų mokyklose ir kitas lemiamas faktas, kad pirmą kartą senovės Lietuvos valstybė buvo oficiailiai pavadinta „Didžiąja Kunigaikštyste“ (Magnus Ducatus Lithuaniae) tiktai XV a., kai du Gediminaičiai – Vytautas Kęstutaitis ir Jogaila Algirdaitis pasidalino tarpusavyje Horodlės suvažiavime ( 1413 m.) aukščiausius valdžios titulus ir valdžią Lietuvoje. Tai ir yra Lietuvos didžiosios kunigaikštystės atsiradimo ir įteisinimo data. Kaip pažymėjo dar XX a. pirmoje pusėje lenkų istorinės teisės žinovas Janas Adamus „akivaizdus anachronizmas yra šnekėjimas apie „Wielkie Księstwo litewskie“ (Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę“) ankstesniais laikais“. Mūsų dienomis Lietuvos istorikė Loreta Skurvydaitė, dalykiškai koreguodama atskirus J. Adamaus teiginius, nuodugniai ištyrė Lietuvos valdovų titulų vartojimą XIV a. pab.–XV a. viduryje ir padarė nedviprasmišką išvadą, jog būtent XV a., žengiant „į Vytauto valdymo pabaigą (antrą pusę) aktuose atsirado Lietuvos valstybės – Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės (LDK) sąvoka“.
Kokiu stebuklingu būdu Gediminaičių dinastijos pradininkas Gediminas galėjo valdyti „Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę“, kuri net neegzistavo anuomet?
Valdiškų atsakymų karuselė
Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šį straipsnį žiniasklaidai rašau ne tik todėl, kad norėčiau viešai padėkoti valdžios žmonėms už man asmeniškai atsiųstus atsakymus į minėtą Atvirą laišką (2022, birželio 23 d.), kurio iniciatoriumi ir siuntėju teko man tapti. Deja, laiške iškeltas reikalas anaiptol ne asmenis. Atvirą laišką pasirašė 13 Lietuvai ir Vilniui nusipelniusių kūrybinių intelektualų. Laiškas adresuotas aukščiausiems Lietuvos valdžios atstovams – Jo Ekscelencijai Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen, Lietuvos Respublikos Ministrei Pirmininkei Ingridai Šimonytei, Vilniaus merui Remigijui Šimašiui, Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkei Paulei Kuzmickienei. Atviras laiškas ne vieną kartą 2022 metų birželį buvo paskelbtas ištisai su parašais arba išsamiai pristatytas tiek popierinėje žiniasklaidoje (Lietuvos rytas, Respublika, Lietuvos aidas, Čikagos „Draugas“ ir kt.), tiek elektroninėje erdvėje ( Delfi.Lt, Slaptai. Lt, Voruta.Lt, Romuva.lt , madeinvilnius.lt ir kt.). Žodžiu, Lietuvos ir mūsų išeivijos visuomenė gavo progos susipažinti su minimu. Manyčiau, kad dabar, praėjus ketvertui mėnesių, tiek Atviro laiško signatarams, tiek Lietuvos žiniasklaidos kūrėjams ir jų skaitytojoms bei skaitytojams bus įdomu ir manau, dera sužinoti, ką gi atsakė garbingieji adresatai į Atvirą laišką.
Iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos buvo nuoširdžiai padėkota už rūpestį, patarimus ir pasiūlymus dėl Lietuvos 700 metų oficialaus minėjimo, o Atviras laiškas buvo persiųstas Kultūros ministerijai ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai. Savivaldybės atsakymą žinome, o iš Kultūros ministerijos iki šiolei nesulaukėm jokios reakcijos. Tas ypač keista, nes būtent Kultūros ministerijos tarnautojai, sugebėję sukelti ištisą viešą diskusiją dėl Stalino saulę iš Rusijos atvežusio rašytojo Petro Cvirkos paminklo pašalinimo nuošaliame Vilniaus parkelyje, matyt, nemato jokio reikalo bent pirštą pajudinti dėl Vilniaus miesto centrinėje aikštėje stovinčio karaliaus Gedimino paminklo su klaidinančiu užrašu, hierarchiškai Lietuvos karalių pažeminančiu perdirbiniu „didysis kniazius“ …
Iš Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos buvo taipogi padėkota už pareikštą nuomonę ir pranešta, kad Atviras laiškas Seimo Pirmininkės Viktorijos Čmilytės -Nielsen pavedimu perduotas susipažinti Seimo Kultūros bei Švietimo ir mokslo komitetams. Iš Seimo kultūros komiteto pirmininko Vytauto Juozapaičio gautas operatyvus atsakymas į Pirmininkės persiųstą Atvirą laišką, “kuriuo siūloma įrašyti Gedimino tikrąjį karališkąjį titulą ant jo paminklo postamento svarbiausioje karališkojo Vilniaus miesto aikštėje”. Deja, atsakyme nurodoma, kad Seimo statute nurodytomis Kultūros Komiteto veiklos kryptimis, Komitetas neturi įgaliojimų spręsti Atvirame laiške keliamo klausimo. Iš Lietuvos Seimo Švietimo ir mokslo komiteto iki šiolei laukiame atsakymo. Nesinorėtų manyti, jog autoritetingame Komitete niekam nerūpi, kad mūsų mokyklų vadovėliai nuo pradinių iki vyriausių klasių mirgėte mirga surusintais Lietuvos valdovų titulais „didieji“ ir visokie kitokie kniaziai“. Atseit, jie ir sukūrė XIII-XIV a. galingą Lietuvos valstybę, vėlgi vadinamą rusišku pavadinimo „Velikoje Litovskoje kniažestvo“ kalkiniu vertiniu į lietuvių kalbą „Lietuvos Didžioji kunigaikštystė“ …
Senojoje graviūroje – Lietuvos Karalius Gediminas (dešinėje). Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Iš Lietuvos Respublikos Prezidentūros gavau malonų Prezidento vyriausiosios patarėjos dr. Jolantos Karpavičienės atsakymą su „kuo geriausios kloties Jūsų veikloje“ palinkėjimais. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė maloniai pažadėjo artimiausiu laiku susisiekti ir aptarti Atvirame laiške iškeltas problemas bei pasiūlymus. Taigi, vis dar laukiame komisijos sprendimų ar nuomonės.
Žodžiu, iki šiolei vienintelis pragmatiškas atsakymas atėjo iš mūsų gerbiamos Vilniaus savivaldybės su aiškiu atsisakymu keisti užrašą ant Gedimino paminklo Vilniuje. Matyt, visos kitos aukščiausios mūsų valdžios institucijos turi daug svarbesnių reikalų nei kažkokio diskutuotino užrašo pakeitimas centrinėje Vilniaus aikštėje. Biurokratinis valdžios ratas apsisuko su visais sraigteliais aplink savo ašį ir viskas liko kaip buvo buvę…
O buvo taip…
Vos tik Maskva, nedidukė XII-XIII a. gyvenvietė su apsaugos grioviais ir medžio aptvarais, ėmė plėstis, stiprėti ir XVI a. iškilo kovose su totorių jungu, kaip visos Rusios žemių karinis centras, prasidėjo nuolatinis ginkluotas ir propagandinis karas prieš Lietuvą. Ne be Lietuvos pagalbos atsikračiusi mongolų valdžios, Maskva pradėjo ne tik dažnus XV -XVII a. karus su Lietuvos karalyste dėl vadinamosios „Lietuviškos Rusios“ teritorijų. Rusiškų metraščių kūrėjai nuo seniausių laikų laikėsi tradicijos taikyti svetimšaliams valdovams slavišką kniaziaus titulą. Seniausiame Rusios metraštyje „Būtųjų laikų pasakojimas“ tarp 996 m. žinių skaitome, kad Kijevo kniazius Vladimiras „gyveno taikoje su aplinkiniais kniaziais: su Boleslavų Lenkiškuoju, su Steponu Vengriškuoju ir su Androniku Čekiškuoju“. Akivaizdu, kad čia minimi skirtingų tautų valdovai skirtingais titulais: lenkų karalius Boleslovas I Narsusis ( 992 – 1025), vengrų karalius Steponas Ištvanas ( 997 – 1038) ir čekų kniazius (Český kníže) Oldrichas ( ~ 1012 – 1034). Senovės Rusios metraštyje visi jie pavirto „kniaziais“…
Ką tai reiškia? Vieną paprastą dalyką: kitataučių titulų perdirbinėjimą. Toks nediferencijuotas universalus titulo kniazius vartojimas metraščiuose akivaizdžiai rodo metraštininkų, ypač XV-XVI a. perrašinėtojų, vėliau ir carinės Rusijos, o dar vėliau ir Tarybų sąjungos istorikų kryptingą kitataučių valdovų titulų keitimą į slaviškus titulus.
Tačiau didėjant Masvos valdovų galiai ir jų teritorinėms pretenzijoms, rusų metraštininkai ne tik po senovei vadino lietuvių karalius Geniminą ir Algirdą žemesniais „kniazių“ titulais. Ilgainiui jie pradėjo energingai dėlioti visos karališkos Gediminaičių dinastijos menkinimo ir juodinimo genealogiją (kilmę). Jau XVI a. pradžioje sukurtame „Pasakojime apie Vladimiro kniazius“ pastarieji buvo iškelti į Romos imperatoriaus Augusto tiesioginius palikuonis. Tuo tarpu Lietuvos valdovams Gediminaičiams buvo sukurta kilmės parodija. Atseit, cituoju, „6830 metais (1322) kažkoks kunigaikštukas vardu Vytenis (niekiji kniazec), kilęs iš Smolensko kniazių, patekęs į bedievio Batijaus nelaisvę, pabėgo ir apsigyveno Žemaitijos žemėje pas bartininką [miško bitininką]. Ir pasiėmė jo dukterį sau į žmonas, ir pragyveno jie trisdešimt metų, ir buvo bevaikiai. Ir nutrenkė jį perkūnas. O po kniaziaus Vytenio pasiėmė jo žmoną jo vergas, arklininkas, vardu Gigimenikas. Ir gimė jiems septyni sūnūs: pirmasis – Naromintikas, antras – Jaunutikas, trečias – Olgerdikas, ketvirtas – Kestutikas, penktas – Skirgailikas, šeštas – Korijadikas, septintas – Mantonikas“. Gediminaičių vardai „Sakmėje“ specialiai iškraipyti menkinamąja priesaga „–ik“, kurią galima būtų versti „ukštis“ (pav. Skirgailiukštis, Mantoniukštis ir pan.). Bet naivu būtų manyti, kad Lietuvos valdovų titulų pakeitimas slaviškais ar keičiant vardu menkinančiomis pravardėmis buvo tik metraštininkų žodiniai žaidimai, skirti palinksminti skaitytojus ar garsiai skaitomų raštų klausytojus Rusioje.
Valdovų titulai – ne puošmena, o nuosavybės teisių liudijimas
Gedimino pilis – Lietuvos pasididžiavimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pavadinant Gedimino brolį Vytenį net ne „kniaziumi“ , bet „kažkokiu kniaziuku“, o Gediminą – to „kniaziuko“ vergu, arklininku“, buvo nuosekliai siekiama parodyti, esą Lietuvos valdovai tėra kažkokie menki nekilmingi išsišokėliai, neturintys jokių paveldėjimo teisių net į savo lietuviškas valdas, o ką jau bekalbėti apie tuometinei Lietuvos karalystei pavaldžias Rusios žemes. Tuo pačiu metu imta be saiko aukštinti Maskvos kniazių kilmę. Rusų mediavistai spėja, kad menkinantį Gediminaičių kilmės siužetą ir Maskvos Riurikaičius išaukštinančią legendą pirmasis išdėstė neeilinis vienuolis Spiridonas Savva. Neeilinis, nes už akių jį vadindavo Šėtonu (Spiridon, naricajemyj Satana). Kilęs iš lietuvių įtakos neišvengusios Tverės, Spiridonas į Maskvą atkeliavo iš Lietuvos, o į Lietuvą buvo atkeliavęs iš paties Konstantinopolio. Ir ne tuščiomis – su savimi jis atsinešė Konstantinopolio patriarcho raštą, kuriuo Spiridonas skiriamas Kijevo pravoslavų metropolitu, tai yra – visoms pravoslaviškoms žemėms, priklausančioms Lietuvai. Raštas, atrodo, nepadarė didesnio įspūdžio tuometiniam Lietuvos valdovui iš Gediminaičių dinastijos Kazimierui Jogailaičiui ( 1427 – 1492), nes Spiridonas atsidūrė daboklėje. Pabėgęs iš ten į Maskvą, talentingas falsifikatorius netrukus gavo užsakymą genealogiškai pagrįsti Maskvos kniazių pretenzijas į svetimų kraštų valdymą. Ir Spiridonas nenuvylė caru pasiskelbusio dešimtojo Didžiojo Maskvos kniaziaus Vasilijaus III, visiems žinomo Ivano Rūsčiojo tėvo.
Valdovų krėslai. Trakų pilis. Slaptai.lt nuotr.
Aprašęs senovės Romos imperatoriaus Augusto iškilimą, Spiridonas toliau pasakojo, kaip po savo karūnavimo Augustas paskirstė savo broliams valdyti visas šalis. Į Egiptą pasiuntė Patriną, į Siriją – Kirinėją, „visą Asiją pavedė Jevlagerdui“, o brolį Prusas gavo valdyti „Vyslos upės pakrantes ir Morbroku vadinamą miestą, ir Torunę, ir Chvoinicą, ir garsųjį Gdanską, ir daugelį miestų pagal Nemunu vadinamą upę, įtekančią į jūrą…ir iki šiolei jo vardu vadinamą Prūsijos kraštą“. Toliau Romos imperatoriaus brolio Pruso istorija pereina į rusų kniazių, Vasilijaus III pirmtakų kilmės istoriją, mat, tiesioginis Pruso palikuonis Riurikas tapo visų rusų kniazių „Riurikaičių“ dinastijos pradininku. Vadinasi, Maskvos kniazių giminė atsekama gilioje senovėje per Riuriką ir Prusą ir taip toliau. Kitaip tariant, gabusis pasakorius ramiai apgyvendino kilminguosius Maskvos kniazių pirmtakus Riurikaičius ne kur kitur, o Prūsijos ir Lietuvos žemėse palei Nemuną.
Kam jam to reikėjo? Gal jam ir nereikėjo visos tos genealoginės pasakos, bet ji labai pravertė kylančios ir stiprėjančios Moskovijos kniaziams.
Piliečiams reikia skelbti tik tiek teisybės, kiek valdovams naudinga
Įdomu ir svarbu priminti, kad garsusis Rusijos caras Ivanas Rūstusis, žinodamas savo kraujo ryšį per moteriškąją liniją su Vytauto Gediminaičio dukterimi Sofija, ištekinta į Maskvą ir ten tapusia didžiąja Masvos kunigaikštiene, bodėjosi kvailoko pramano. Jis yra tiesiai šviesiai pareiškęs, jog „kvailysčių pramanytojai ( bezlepečniki) meluoja, kad Vytenis buvo didžiųjų Tverės knigaikščių tarnas, o Gediminas buvo jo arklininkas“. Tai nereiškia, kad dydisis despotas buvo didis teisybės mylėtojas. Jis tiktai skirstė teisybę į dvi dalis: visą teisybę žinoti būtina valdovui, tačiau kvailiams reikia skelbti tik tiek teisybės, kiek valdovui naudinga. Ivanas Rūstusis puikiai išmanė valstybės valdymo teatrą ir pats jį mėgo. Taigi ir savo pirmtako Vasilijaus III laikais sukurtą pasaką mielai naudojo valstybinėje diplomatijoje, nuolat pabrėždamas: “Mes nuo ciesoriaus Augusto savo kilmę vedam“.
Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Imperinių pretenzijų politika nesikeičia šimtmečiais. Dar po kelių šimtų metų Rusijos imperatorė Jekaterina II, mėgindama pateisinti šokiruotos Europos akyse Lietuvos prijungimą prie Rusijos imperijos, aiškino, jog ne tik Lietuvos užkariautos rusinų žemės, bet ir pati Lietuva yra „nuo seno rusiška žemė“ (Iskonno ruskaja zemlia). Logikos čia neverta ieškoti, nes tuo pačiu imperišku užmoju XIX a. rusų valdovai, o paskui juos ir propagandiniai istorikai bei publicistai ne tik Lietuvą, bet ir Kaukazą, ir Aliaską vadino „iskonno ruskije zemli“. Ir šiandien, XXI šimtmetyje, nacionalistinė rusų spauda ir internetas aistringai gina, kaip šventą tiesą, dabartinio Rusijos prezidento pareiškimus, esą Krymas, visa Ukraina, net Pabaltijo miestai Estijos teritorijoje ir kai kur kitur yra „iskonno ruskije zemli“, kurias pats laikas atsiimti ir prijungti prie Rusijos… Ignoruojama istorinė realybė, kad nei Krymas, nei Lietuva niekados nepriklausė Rusijai. Bet jėga prijungus XVIII a. prie Rusijos Krymą ir Lietuvą, jau atsirado galimybė skelbti visiems lengvatikiams ir istorinę atmintį praradusiems žmogeliams, esą ir Krymas, ir Lietuva nuo senų senovės buvo Riurikaičių ir Romanovų protėvių valdomos žemės.
Grėsmingas, beje, ne pats Putinas. Demokratškesniais Jelcino laikais išleistoje oficialioje penkiatomėje „Rusijos užsienio politikos istorijoje“ atvirai pabrėžiama, kad vienas iš trijų pagrindinių imperijos vektorių – įsitvirtinimas Pabaltijy ir Baltijos jūroje. Tai ilgaamžis vektorius, nepriklausomai nuo to, kas valdo Rusiją – Petras I, Jekaterina II, Stalinas, Jelcinas, Putinas ar… Iksas.
Kas gi nuo mūsų priklauso?
Visi mes galime, o mūsų valdžia, tikiu, privalėtų įstatymiškai ginti ir stiprinti mūsų pačių istorinę atmintį, tą, sakyčiau, giluminę nepriklausomos valstybės jėgą ir garantą. Norėčiau priminti, kad Atvirame laiške siūloma ne tik sugrįžti prie autentiško, Vakarų Europos šaltinių naudoto karališkojo Gedimino titulo, atsisakant iš slavų gautos žemesnio rango kniazių/kunigaikščių titulatūros. Aplink mus vyksta visame pasaulyje ryžtingas ir intensyvus judėjimas atsisakant visokiausių įsisenėjusių rusifikacijos reliktų, paminklų, pavadinimų, ženklų ir kitokių simbolinių rusifikacijos įprasminimų viešoje erdvėje ir švietimo sistemoje. Netgi rusiškos įtakos zonoje nuolat buvę Kazachstano ir Kirgizijos žmonės įstatymiškai jau atsisakė rusiškos rašybos savo valstybėse. Neseniai kovojančios Ukrainos piliečiai kreipėsi į savo prezidentą poną Volodymyrą Zelenskį su principiniu siūlymu atsisakyti valstybėje rusiškos kirilicos ir sugrįžti prie vakarietiškos lotyniško raidyno rašybos. Minėtame Atvirame laiške išreikiama viltis, kad ilgainiui bus įstatymiškai išspręstas ir senovės Lietuvos valdovų titulų klausimas, grąžinant juos į Vakarų Europos istorinę erdvę, įteisinant senosios Lietuvos valstybės karališkų statusų bei titulų vartojimo praktiką Lietuvos švietimo sistemoje ir Lietuvos valstybės diplomatinėje rašyboje.
O pražiai tikrai galėtume ir privalėtume įrašyti istoriškai tikrą Gedimino karališkąjį titulą ant jo paminklo postamento svarbiausioje karališkojo Vilniaus miesto aikštėje. Tam šiandien nebėra nei istorinių, nei faktinių, nei loginių, nei svetimšalės cenzūros kliūčių, išskyrus vietines biurokratines..
Nelinksmas post scriptum
Prie Valdovų rūmų – viduramžių kariūnai. Vytauto Visocko nuotr.
Kažkada, gal prieš kokį penketą – šešetą metų, rašiau, kad eiliniam vilniečiui ar senosios Lietuvos karalystės sostinės svečiui užtektų atidžiau įsižiūrėti į Gedimino paminklą Katedros aikštėje, ir kiekvienas blaivios galvos žmogus išvystų, kaip atkakliai Gediminas stengiasi nulipti nuo granitinio postamento. Jis jau net atkišo dešinę koją ant paties kraštelio ir dabar susirūpinęs žiūri tiesiai žemyn sau po kojomis, aiškiai taikydamasis, kur čia geriau būtų nušokti nuo to granitinio luito, ant kurio didžiulėmis raidėmis iškaltas taip įžūliai karalių Gediminą žeminantis ir visus lengvatikius klaidinantis užrašas „Lietuvos didysis kniazius “… Karalius net ištiesė į priekį dešinę ranką, tikėdamasis, kad vis dėlto atsiras Lietuvoje kada nors ryžtingas prezidentas, Vilniaus meras ar premjeras, kuris pagarbiai paims karaliaus ištiestą ranką ir padės jam nulipti nuo to nelemto postamento su melagingu užrašu ar bent pakeis tą užrašą istoriškai tikru.
Deja, visi eina ir praeina pro šalį, tarsi nepastebėdami karaliaus siunčiamo ženklo. Matyt, kol kas vis dar nemaža Lietuvoje žmonių, kuriems reikalingas ne karališkosios Gediminaičių dinastijos pradininkas „lietuvių ir daugelio rusų karalius“ Gediminas, o herarchiškai pažemintas „didysis kniazius“ Gediminas.
Kodėl reikalingas? Čia jau kita istorija, daug ilgesnė ir, manyčiau, skaudesnė daugeliui Lietuvos piliečių.
Vladas Turčinavičius, teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
„Man tada (1904-08 m. studijuojant Kijevo universitete – V. T.) kilo noras parodyti, kad mūsų praeitis yra didingesnė negu kitų. Ir tada norėjau atkurti tą senąją Lietuvą, kuri viena ranka kovojo prieš visą Europą, kai šioji kryžiuočiams teikė pagalbą. Lietuva ne tiktai nesužlugo, nenusileido, bet sužlugdė tą kryžiuotį, kuriam Europa nešė pagalbą. O kita ranka Lietuva užkovojo didesnę pusę šios dienos Rusijos. Norėjau parodyti, kad kovose, mirtinose ir žūtbūtinėse, ji pasidarė didžiausia ir galingiausia valstybė, kad ji atrėmė Azijos minias, kurioms atsispirti negalėjo visa Europa. Aš galvojau, kad jeigu tie žmonės galėjo tai padaryti, jie turėjo būti milžinai siela. Ir aš norėjau atvaizduoti tų milžinų sielą – senovinę Lietuvą. Ne tam , kad aš čia pagarsėčiau, o tam, kad visi lietuviai, ypač jaunimas pajustų savigarbą.“
Iš Vinco Krėvės kalbos „Žodis Lietuvai“, 1952 m., Filadelfija[1]
Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinis muziejus Vilniuje, tęsdamas Krėvės Dainavos padavimais, apsakymais ir ypač dramomis pradėtą tautos atgimimo ir savigarbos ugdymo misiją, organizavo keletą renginių, kuriuose atskleidžiamos lietuvių istorinės asmenybės pristatant jas dabarties visuomenei.
Lietuvių literatūros klasikas rašytojas Vincas Krėvė – Mickevičius
Dar 2010 – 11 metais muziejus pristatė literatūrologo, rašytojo Algimanto Bučio knygą „Barbarai vice versa klasikai“, joje istorikas atvėrė poliparadigminį požiūrį į klasikus ir barbarus. 2013 m. pristatėme knygą „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“ joje tyrėjas įrodė, kad lietuvių literatūros pradžia yra Mindaugo epocha, nes kaip ir aplinkinių tautų literatūros buvo kuriamos religine kalba – lotynų ar pravoslavų. Joje autorius iš istorijos ūkų iškelia lietuvius bizantiškosios krikščionybės šventuosius: kunigaikštį Daumantą, Charitiną Lietuvaitę ir karaliaus Mindaugo sūnų Vaišvilką. Muziejus šią knygą pristatė intriguojančio pavadinimo renginiu „Lietuviai partizanai ir šventieji lietuviai“, nes paskutiniuosius Lietuvos partizanus dėl jų pasiaukojimo Tėvynei buvo galima gretinti su šventaisiais, juolab gretinti stačiatikius šventuosius lietuvius su partizanais skatino tai, kad įžymusis partizanas Juozas Lukša prisiėmė slapyvardį Daumantas. Stebėtina, kad mūsų Nacionalinis Radijas ir Televizija – LRT tik 2019 m. ėmėsi pristatyti Pleskavos (Pskovo) pilies statytoją narsųjį lietuvių kunigaikštį Daumantą!? Nors turėtų kaip nacionalinis kanalas šviesti mūsų tautą, atstatant istorinę tiesą, anksčiau nutylėtose ar svetimųjų skleidžiamose Lietuvą menkinančiose istorinėse žiniose.
Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.
Gali kilti klausimas: kodėl Krėvės muziejus imasi istorinių-kultūrinių temų siekiančių XIII a. Mindaugo laikus ir dar visa tai derina su XX a. partizanų kova, įžymiuoju partizanu Daumantu – Juozu Lukša. Man taip pat kilo klausimas, kodėl Juozas Lukša pasirinko slapyvardžiu Nalšios kunigaikštį Daumantą. Šį slėpinį atvėrė literatūrologo, kultūrologo ir rašytojo, apdovanoto Lietuvos valstybės premija, Algimanto Bučio knyga „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. Autorius lietuvių literatūros pradžią nukelia į XIII a. atverdamas įžymiųjų šventųjų lietuvių hagiografijas (vienuolių ir kilmingųjų biografijas), kurios priskiriamos prie literatūros žanro. Tiesa, jos parašytos ano meto religijos sklaidos kalbomis: pravoslavų, kuria buvo skleidžiama Konstantinopolio bizantiškoji krikščionybė ir lotynų, kuria buvo skleidžiama Romos katalikų krikščionybė, tačiau ano meto visų tautų literatūros buvo rašomos religinėmis kalbomis ir priskiriamos tų tautų literatūrai, todėl lietuvių pareiga dabar, XXI a. šių įžymiųjų lietuvių sukurtas hagiografijas priskirti mūsų literatūrai, kaip daro kitos kaimyninės tautos.
Algimantas Bučys labai įspūdingai ir teisingai rašo: „ …senieji metraščiai bei kiti tekstai ir kūriniai, anksčiau tvirtai ‚prisegti‘ prie rusų literatūros, dabar atsiranda ukrainiečių, baltarusių, bulgarų literatūros istorijose ir chrestomatijose. Imperinio mąstymo pasekėjai ironiškai vadina šiuos procesus „paveldo dalybomis“, siekdami išsaugoti, „restauruoti“ imperinę paveldo „vienovę“ ir jos pagrindu atgaivinti senas geopolitines iliuzijas bei pretenzijas ir vėl sukurti daugiatautę, bet prorusišką arba prolenkišką supervalstybę, kurioje nebus („nes nebuvo“) „smulkių“ tautinių valstybėlių su „smulkiomis“ tautinėmis kultūromis. Imperinio apetito kankinami politikai, deja, sugeba primesti istorikams ir net kultūros kūrėjams iš principo absurdišką „nutautintos istorijos“ ir „nutautintos kultūros“ viziją, kuri atspindi tik giluminės istorijos ir originalios kultūros paviršines putas.“ Tai tik lozungai naivuoliams, nes globaliam menui, kultūrai palaikyti yra vienintelis šaltinis – senovės tautų mitai, religija ir praeities didžioji literatūra. Sąžiningi dabarties kūrėjai vadina save remeikeriais – svetimų kūrinių perdarytojais.
Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Autorius toliau rašo: „… aš tiktai stengiuosi ne vienu atveju pasipriešinti imperinei „senosios Rusijos literatūros“ koncepcijai, kuria vadovaujantis šimtmečius buvo slegiama istorinė ir literatūrinė lietuvių, ukrainiečių, baltarusių, lenkų, latvių, Lietuvos žydų, totorių ir karaimų saviraiška, pasisavinant ir be apeliacijos teisės „prisiteisiant“ didžiajai „Rusijos Literatūrai“ išvardytų ir neišvardintų tautų kūrinius, ypač senųjų laikų, kai viešpatavo senoji slavų kalba, o viduramžių kūrėjai likdavo anonimai.“ XXI a. davė lietuviams ir visoms minėtoms tautoms puikią galimybę be imperinės Rusijos ir Sovietų sąjungos cenzūros rašyti, „tyrinėti ir ATSIKARIAUTI (o ne užkariauti) savo tautos atstovų sukurtos literatūros kūrinius.“
Algimanto Bučio veikalas „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje”
Taigi, Algimantas Bučys XXI a. pradžioje atveria mūsų tautai lietuvius šventuosius Mindaudo sūnų, karalaitį Vaišvilką, vienuolę Šv. Charitiną Lietuvaitę (Charitina graikiškai: meilingoji, mielaširdystę dalijanti,kunigaikščio Tautvilo giminaitę), kunigaikštį Daumantą ir jų hagiografijas patalpina į mūsų seniausios literatūros chrestomatiją ir vadovėlius. Mes juos čia matome labai drąsius, kupinus naujo tikėjimo į Visagalį Viešpatį, o maldos suteikia jų sieloms stiprybės ir ryžto pasiekti savo tikslus, štai ką gali pasiekti „dvasios milžinų“ (V. Krėvė) žmonės, jei jie tiki ir pasitiki Dievo visagalybe. Čia ir priartėjame prie Vinco Krėvės idėjų, kurios jį užvaldė studijuojant Kijevo universitete ir jo viso gyvenimo darbų prasmė jo žodžiais kalbant buvo: „Aš norėjau atvaizduoti tų žmonių milžinų sielą – senobinę Lietuvą“. Rašytojas rekonstravo ne artojų kraštą, bet valdžios ir dvasios kunigaikščių kultūrą, didvyrių paveikslus, kaip „Lietuvos valios gyventi ir valios kovoti išraišką“. XX a. pradžios kūrėjo Krėvės, istoriniais faktais ir idėjomis pagrįstų kūrinių sąsajos su Algimanto Bučio atskleistais mūsų tautiečiais, bizantiškos krikščionybės šventaisiais, kuriuos mums reikia pažinti ir didžiuotis. Apie lietuvių tautos atstovus XIII a. sukurta literatūra, kurią žino viso pasaulio stačiatikių, ortodoksų krikščionybės išpažinėjai, o Šv. Charitiną Lietuvaitę mini ir jai meldžiasi spalio 5 d.
Atsakyti į klausimą, kodėl partizanas Juozas Lukša, pasirinko lietuvių kunigaikščio Daumanto – Šventojo Timotiejaus vardą yra sunkiau, galima tik pabrėžti, kad juos jungė ne materialūs dalykai, bet idėjos ir tikėjimas pasirinktuoju keliu: pirmuoju atveju kova dėl priimtos krikščionybės ir pasiaukojimas jai, o antruoju – tikėjimas, apsisprendimas, kova ir pasiaukojimas dėl Lietuvos laisvės.
Lietuvos valdovų karūnos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kiek turi įtakos žmogaus sielai tikėjimas ir malda, iliustruoju A. Bučio knygos ištrauka: „Prozos kūriniai apie Daumantą (Šv. Timotiejų – V. T.) liudija nesilpstantį kunigaikščio kultą Pskove. Tikėjimas, kad šventieji tampa artimi Viešpačiui Visagaliui ir būna nuolatos jo akivaizdoje, skatino viduramžių žmogų tiesiogiai kreiptis malda į savo miesto ar krašto šventąjį globėją.[…] Šiuo atžvilgiu viduramžiai tėra epizodas žmonijos pastangose suvokti didžiąsias pasaulio galias, tad malda ir čia peržengia ritualines bažnytinių apeigų ribas.” Apie maldos galią byloja ir Naujųjų laikų bedievystės triumfo liudininkas prancūzų rašytojas Viktoras Hugo, savo romane aprašęs apie stichijos galybę ir žmogaus grumtynes su stichija. Romane stichijos galybę įkūnija jūra (regis, dabarties tikrovėje – pandemija), o žmonės tėra jūroje kantriai betriūsiantys. Universali romano idėja nulėmė giluminį maldos nusakymą, ji iškyla virš religijų skirtybės: „Malda – galinga sielos jėga, nesuvokiama jėga. Malda kreipiasi į tamsos kilniadvasiškumą, malda šaukiasi paslapties, pati panaši į paslaptį, ir ima vaidentis, kad prieš nenutilstančią, nepaliaujamą maldą negali atsilaikyti nežinomybė. Vilties prošvaistė – tai paguoda.” Ar visa tai nesisieja su viduramžių prancūzų didvyre Žana d‘Ark, Šventąja Orleano mergele, kuri tikėdama ir prieš mūšį nuoširdžiai iki ašarų melsdamasi Dievui, išvijo okupantus anglus iš Prancūzijos. Štai kaip metraštininkas „Pasakojime apie Daumantą” aprašo Daumantą-Šv. Timotiejų prieš mūšį su įsibrovusiais Rygos magistro kariais į Pskovą: „[…]Bet palaimintasis kunigaikštis Daumantas, išgirdęs apie didžiulę, be Dievo [teisybės] susirinkusią kariuomenę, įžengė į Švenčiausiosios Trejybės katedrą ir paguldė savo kardą priešais altorių, ir puolė ant kelių, ir ėmė melstis karštai su ašaromis akyse. Ir meldėsi ilgai, tada pakilo. O vienuolyno vyresnysis Izidorius Spaskietis paėmė kardą visų aukščiausių dvasininkų akivaizdoje ir apjuosė kunigaikštį diržu su kardu, ir palaimino didžiuoju kryžiumi, ir išlydėjo. […]” (A. Bučys, 611 psl.)
Daumantas
Keletas minčių iš A. Bučio knygos: „Niekados nesužinosime, kas buvo tie, kurie ne vieną šimtmetį meldėsi į Šv. Daumantą Timotiejų, tikėdamiesi iš legendinio lietuvio karžygio sulaukti paramos, prilygstančios stebuklui, ir pasisemti stiprybės savo pačių grumtynėse su ligomis, apkalbomis ir velniškomis pinklėmis. Tai savotiška liaudies kūryba, religinė tautosaka, bet viduramžiais užrašyta ir turinti savo du konkrečius lietuvių kilmės herojus – išeivius iš XIII a. Lietuvos. Kiek mes turime tokios garbės išeivių, tokios šlovės lietuvių?” – klausdamas užbaigia autorius.
Viduramžių žmogaus ir galbūt partizano Juozo Lukšos-Daumanto tikėjimą dangiškais globėjais ir Dievu byloja ši ištrauka iš „Maldos į Šventąjį ištikimąjį Kunigaikštį Daumantą Pskovietį stebukladarį”: – „O nuostabusai tarp šventųjų, Dievo numylėtini, Šventasai kunigaikšti Daumantai! Išgirsk mus, tavęspi besimeldžiančius ir tavo pagalbos prašančius. Juk žinome, kokia stipri yra tavo malda Dievo akivaizdoje, ir didi yra tavo meilė tavo žmonėms. Tavoji malda, kol gyvenai žemėje savo gyvenimą, darė nuostabius narsybės stebuklus, o savo meile žmonėms įkvėpdavai visus žygiuoti paskui tave, visame kame sekti tavimi, tavęs, tarsi savo tėvo, klausyti ir Viešpaties valią vykdyti. […] Apjuoski mus malda, tarsi apjuostum savo kardo diržu atsikapoti nuo visų priešų, apsiginti susilaikymo pasnikuose gerais darbais. Kad mums sektųsi dvasios darbuose, padėkokime Viešpačiui Dievui, kuris davė mums tave, tvirtadvasį maldininką ir mūsų užtarėją šitokį mūsų mokintoją, ir nusilenkime Jam, gyvenančiam per visus amžius. Amen.”
Apsisprendimą įsijungti į kovojančių partizanų eiles Juozas Lukša-Daumantas savo testamentinėje knygoje „Partizanai” taip aprašo: „Mumyse vyravo kovos dvasia, trokštanti kuo skubiau prisidėti prie sutriuškinimo naujai iškylančio pasaulio tautų laisvės priešo. Ta pati kovos dvasia, kuri 1941 metais biržely pasireiškė sukilimo forma, ta pati, kuri per keletą metų spyrėsi rudųjų okupantų užmačioms, ta pati, kuri jau dabar suspėjo nevieną mūsų draugą pastūmėti į dabartinės kovos ryškiausią formą — partizanų eiles.”
2019 m. balandžio 25 d. muziejus vėl pristatė naujausią A. Bučio knygą „Lietuvos karaliai ir karalystės. De fakto ir de jure viduramžių Europoje“. Ačiū autoriui už paskutinę savo tyrimų studiją „Lietuvos karaliai ir karalystės”. Šios visos knygos ir muziejaus renginiai ugdo mūsų kartos ir jaunimo tautinę tapatybę, savimonę ir savigarbą, kurios ypač tampa svarbiosglobalizmo amžiuje, nuolatiniame lietuvių ir mūsų valstybės menkinimo informacijos sraute.
Algimanto Bučio veikalai
Norėčiau prigretinti Vinco Krėvės kūrybą kuri atliko analogišką misiją atgimstančiai tautai XX a. pradžioje. Pasitelksiu literatūrologo dr. Regimanto Tamošaičio muziejaus renginyje pasakytas mintis:„Krėvė kaip romantikas turėjo aristokratiškumo ir elitiškumo ambicijų, savo kūriniais jis rekonstravo ne artojų kraštą, bet valdžios ir dvasios milžinų – Lietuvos kunigaikščių, karalių kultūrą, kaip atsikuriančios valstybės valios gyventi ir valios kovoti išraišką. Taigi, Krėvė lietuvių literatūroje iškyla kaip ambicinga valia, o ryškiausi jo sukurti paveikslai yra baironiškojo ir filosofo Fridricho Nyčės herojai – Šarūnas ir Skirgaila. Savo kūriniais, dramomis Krėvė sukūrė romantinę Lietuvos viziją, sakykime, ideologinį „pradžios mitą“, kuris tapo galingu valstybės ir tautos kultūros kūrimo veiksniu, jis vienijo tautą, ugdė jos kultūrinę savimonę ir sutelkė tautos valią politiniam tikslui – Lietuvos atsikūrimui“. Štai kodėl tinka V. Krėvės muziejuje atverti Algimanto Bučio knygas skaitytojams. Kviečiu skaitytojus ir klausytojus Martyno Mažvydo žodžiais: „Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit. Ir tatai skaitydami permanykit…“
[1] Vincas Krėvė Mickevičius, Čikagos lietuvių literatūros draugijos leidinys, Čikaga, 1953, p. 186,187.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Nuodėmingi mūsų istorikai. Jei jau pradedama tvirtinti, esą geologo išsilavinimą turintis asmuo nepajėgus parašyti gilių, išliekamąją, įrodomąją vertę turinčių straipsnių ar knygų skaudžiomis Lietuvai istorijos temomis (omenyje turiu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro darbuotojo Daliaus Stanciko portale slaptai.lt paskelbtą 15-os straipsnių seriją „Su kūju – per istoriją ir Lietuvą“, kurioje jis gina šviesų Jono Noreikos atminimą), – belieka konstatuoti, jog keletas intelektualų „dėl didelio rašto išėjo iš krašto“. Jei jau manoma, jog žurnalisto Vidmanto Valiušaičio komentarai apie Kazį Škirpą (pavyzdžiui, videointerviu „Kodėl menkinamas pulkininkas Kazys Škirpa?“; slaptai.lt) nėra vertingi, nes autorius neturi profesionalaus istoriko diplomo, – tada keli mūsų šviesuoliai, įtakingi vien dėl to, kad užima strateginius postus strateginiuose universitetuose ir institutuose, bus akivaizdžiai nusišnekėję.
Aukso vertės tyrimas
Neteisinga istorinėmis temomis rašančiųjų skirstyti į profesionalus, kurių nuomonė – neva teisinga bei visiems privaloma, ir mėgėjus, kurių atradimai – neva dėmesio nevertos pasakos arba legendos. Reikia vertinti ne diplomus, ne užimamas pareigas, o konkretų veikalą. Nutikimų, kai istoriko diplomo neturintys vyrai ir moterys atliko daug vertingesnių tyrimų nei metų metais Lietuvos istorijos institute valdišką duoną krimstantys profesionalai, – gausu.
Algimanto Bučio veikalo prstatymas Rašytojų sąjungoje. Slaptai.lt nuotr.
Imkime rašytojo, literatūrologo, literatūros tyrinėtojo Algimanto Bučio darbą „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“. Aukso vertės tyrimas! Ne kiekvienas istorijos mokslus krimtęs darbštuolis pajėgtų profesionaliai atlikti tokią išsamią, gilią analizę. Tik štai rašytojas A.Bučys, sykį pristatydamas savo paskutiniuosius darbus Lietuvos rašytojų sąjungos klube, užsiminė, jog vadinamieji Lietuvos istorikai profesionalai jo naujausiųjų knygų bijo kaip Velnias – kryžiaus. Keista, nesuprantama vadinamųjų profesionalų laikysena. Gal gėda prisipažinti klydus, parenkant Lietuvos valdovams titulus? Gal pavydu, kad ne jie atrado ir ištyrė (prisiminkime, kaip buvo puolamas prof. Liudas Mažylis, Vokietijos archyvuose suradęs mums itin svarbų dokumentą)? O gal tikrasis jų tikslas ir yra būtent toks: menkinti, ignoruoti, pašiepti visus, kurie ieško tikrosios tiesos, ne vien tamsiųjų Lietuvos istorijos puslapių?
Jei sovietmečiu Vilniaus Universitete klusniai studijavai istoriją, jei dabar nuo ryto iki vakaro klusniai sėdi viename iš Lietuvos istorijos instituto kabinetų, – ar tai reiškia, kad turi teisę vadintis profesionaliu istoriku? Lietuvos istorikų ir istorija besidominčiųjų bendruomenę skirstyčiau visai kitaip: į tuos, kurie savo tautos praeitin žvelgia objektyviai, ir tuos, kurie ją po kruopelytę narsto vien priešiškai nusiteikusio kitataučio žvilgsniu.
Pavyzdžių, kaip mums bandyta ir tebebandoma primesti tendencingą lenkiškąjį, žydiškąjį, rusiškąjį, vokiškąjį požiūrį, – apstu. Ir tai dažnusyk daroma į pagalbą pasitelkiant oficialias, valstybines institucijas. Tik svetimųjų žvilgsnio įtvirtintojai nenumatė, jog tikroji Lietuvos inteligentija atmes akivaizdžiai priešiškas, tokias, kaip, sakykim, kadaise istoriko profesionalo Alfredo Bumblausko pasisakymai „Būtovės slėpiniuose“, versijas. Ne tik atmes, bet ims savarankiškai ir, kas svarbiausia, profesionaliai, gilintis į Lietuvos istoriją. Ne tik kruopščiai, profesionaliai nagrinės, bet net suras leidyklų, žiniasklaidos priemonių, kurios jų tyrimus publikuos (vienas iš gražių pavyzdžių – Kovo 11-osios Akto signataro, mokslininko, ekonomisto {ne istoriko profesionalo} dr. Vlado Terlecko knygos „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“ ir „Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944 – 1953. Mitai ir tikrovė“).
Vlado Terlecko knygos apie Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkius. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvoje įsisiūbuoja sveikintini vadinamųjų istorikų profesionalų nuvainikavimo procesai. Ne vien Alvydo Nikžentaičio vadovaujamas Lietuvos istorijos institutas praranda ilgokai turėtą „tiesos monopolį“. Puiku. Konkurencija dar niekam nepakenkė.
Armėniškoji versija
Beje, priešindamiesi tendencingiems žydiškiems, lenkiškiems, vokiškiems ar rusiškiems Lietuvos praeities traktavimams mes neturėtume pamiršti ir per pastaruosius keliolika metų mums primesto armėniškojo žvilgsnio į buvusios Osmanų imperijos ir Kaukazo istoriją. Jei būčiau verčiamas analizuoti, kas per pastaruosius trisdešimt nepriklausomybės metų Lietuvoje, vaizdžiai tariant, padarė įspūdingą „proveržį“, primesdami mums savąsias „tiesas“, galėčiau drąsiai teigti, kad tai, kaip bebūtų keista, – Armėnija. Taip tvirtinu pirmiausia mintyse turėdamas Lietuvos Seime paskubomis priimtą garsiąją rezoliuciją dėl armėnų tautos genocido. Seimo rezoliucija „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“ Lietuvos parlamente priimta 2005 m. gruodžio 15 d., prieš pat šv. Kalėdas ir Naujuosius metus, t.y. tuo metu, kai visa Lietuva apimta šventinio jaudulio ir tarptautinė politika mažai kam įdomi.
Kaip pastebėjo kolegė Irma Ąžuolė publikacijoje „Visažiniai teisuoliai rizikuoja tapti įrankiu kitų rankose“ (slaptai.lt), minėtame posėdyje dalyvavo tik trečdalis Seimo narių: 55 iš 141. Diskusija šia tema tetruko dešimt minučių. Taigi Lietuvos parlamentas tikrai labai skubėdamas priėmė svarbų, oficialų, tarptautinių pasekmių turintį pareiškimą: „Lietuvos Respublikos Seimas, minėdamas armėnų tautos genocido devyniasdešimtmetį, smerkdamas turkų Osmanų imperijoje 1915 m. įvykdytą armėnų tautos genocidą, ragina Turkijos Respubliką pripažinti šį istorinį faktą“.
Siūlau atkreipti dėmesį į keistokas aplinkybes – Lietuvos viešojoje erdvėje tuo metu nenuskambėjo net menkutė abejonė. Niekam nė į galvą nešovė, kad gal prieš žengiant šį žingsnį į Turkijos archyvus derėjo nusiųsti mažų mažiausiai vieną, pavyzdžiui, Lietuvos istorijos instituto darbuotoją, kad šis bent formaliai panagrinėtų Armėnijos oponentų saugomus dokumentus. Niekas retoriškai anuomet Lietuvoje nesušuko: o kodėl neišklausoma antroji pusė? Juk armėnams skaudūs 1915-ieji metai, skirtingai nei Antrasis pasaulinis karas, – mums, lietuviams, visiškai nežinoma, nepažįstama tema! Jei apie partizanus, rezistenciją, Birželio sukilimą mes daug žinojome net specialiai nestudijavę šių temų, tai, leiskite paklausti, ką mes tuomet suvokėme apie 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų imperijoje? Ir ką suprantame šiandien, prabėgus po rezoliucijos priėmimo keliolikai metų?
Keista dar ir dėl to, kad prieš 15 metų, kai buvo priimta toji rezoliucija, teisininkai nesusimąstė, ar Antrąjam pasauliniui karui pasibaigus sugalvotą terminą „genocidas“ dera taikyti tragedijoms, nutikusioms maždaug Pirmojo pasaulinio karo metu? Juk teisę gerbiančioje valstybėje kaltinamojo padėtį sunkinančio įstatymo taikymas atgal negalioja.
Žurnalistė I. Ąžuolė savo publikacijoje apie „visažinius teisuolius“ pastebėjo ir daugiau garbės Lietuvai nedarančių aplinkybių: kol nebuvome priimti į NATO, t.y. kol mums reikėjo Turkijos balso, tol mūsų vadovai, svečiuodamiesi Armėnijoje ar rinkdamiesi, kokią delegaciją priimti – iš Armėnijos ar Turkijos, elgdavosi atsargiai, apdairiai. Nepuldavo strimgalviais pripažinti armėnų nelaimių buvus genocidu. Vos tik išsikovojome teisę vadintis tikraisiais NATO aljanso nariais, nustojome baimintis turkiškų priekaištų. Ar tokia laikysena – solidi? Ar ji neprimena politinės prostitucijos?
Jei tai propaganda, tai ji – lietuviška
Deja, armėniškasis požiūris į tuometinius įvykius Osmanų imperijoje bei šiandieninius neramumus Kaukaze įsigalėjęs iki šių dienų. Dar visai neseniai, 2019-aisiais metais, Mykolo Riomerio universitete studentams buvo parodytas Aleksandro Broko dokumentinis filmas „Begalinis koridorius“. Toji juosta – apie tragiškus 1992-ųjų vasario įvykius, nutikusius Azerbaidžano mieste Hodžaly. Filmo herojai pasakoja, kaip ginkluoti armėnų separatistai, padedami Rusijos kariuomenės, nuo žemės paviršiaus nušlavė šį azerbaidžanietišką miestą.
Pranešimas apie „Begalinį koridorių”. Slaptai.lt nuotr.
Filmui pasbaigus pasiteiravau M.Riomerio universitete reikšmingas pareigas užimančio pažįstamo dėstytojo nuomonės. Štai ką pasakė: „azerbaidžanietiška propaganda“. Suprask, jei būtų buvusi jo valia, jis neleistų universitete rodyti tokio filmo arba bent jau reikalautų, kad kartu su azerbaidžaniečiais prie vieno stalo sėdėtų teisę išguldyti savo komentarus turinti armėnų delegacija.
Kadangi pokalbis su dėstytoju buvo privataus pobūdžio, docento pavardės sąmoningai nepaminėsiu. Tačiau, atvirai tariant, buvau nustebęs. To filmo traktuoti azerbaidžanietiška propaganda neapsiverčia liežuvis. Pagrindinis dokumentinės juostos herojus – lietuvis, savo akimis matęs, kas 1992-aisiais dėjosi Hodžaly mieste ir gretimuose rajonuose. Tai – Ričardas Lapaitis. O filmo režisierius – irgi laisvai lietuviškai kalbantis žmogus. Tad jei „Begalinis koridorius“ – propaganda, tai ji – pirmausia lietuviška propaganda.
Be kita ko, priekaištai, kodėl anuomet neatspindėtas armėniškasis požiūris, – nesuprantami dar dėl vienos priežasties. M.Riomerio dėstytojas dalyvavo turkų oponentės Armėnijos ambasados ir Lietuvos armėnų bendrijos Lietuvos Mokslų Akademijoje organizuotame susitikime su Klarko universiteto profesoriumi Taner Akcam, į 1915-ųjų tragediją žiūrinčiu kardinaliai priešingai, nei oficialioji Ankara. Tame renginyje nebuvo nė vieno azerbaidžaniečio, nė vieno turko. Bet pažįstamas dėstytojas, regis, niekur nesipiktino, kad diskusijos rengėjai nesuteikė galimybės savo nuomonę išdėstyti ir Azerbaidžano bei Turkijos atstovams. Akivaizdžiausi dvigubi standartai! Jei jau azerbaidžaniečiai be armėnų palaiminimo Lietuvoje neturi teisės ištarti nė žodžio, kodėl tada armėnai – priviligijuota bendruomenė?
Turkiški argumentai
Iš atminties neišdyla 2019-ųjų gruodžio 13-oji, kai Lietuvoje viešėjo Eurazijos studijų centro vyresnysis analitikas, mokslų daktaras Turgut Kerem Tuncel iš Ankaros. Vilniuje viešbutyje „Imperial Hotel“ (Lietuvos Mokslų akademija neįsileido – G.Visocko pastaba) jis perskaitė pranešimą, pavadintą „Pasipriešinimas dezinformacijai ginant mokslą ir kalbos laisvę“.
Tai – labai vertingas pranešimas. Tai – turkiškoji 1915-ųjų tragedijos tuometinėje Osmanų imperijoje versija. Svečias iš Turkijos pateikė daug analizuotinų faktų, kuriuos Lietuvos visuomenei, mano supratimu privalu žinoti.
Pavyzdžiui, svečias iš Turkijos apgailestavo, kad dauguma ginčų dėl 1915-ųjų įvykių nėra moksliniai. Jų metu ieškoma ne tikrosios tiesos, atskleidžiant detales bei atkuriant priežastinius ryšius. Galvojama tik apie tai, kaip primesti jau sukurtas, sumoduliuotas aksiomas.
Turgut Kerem Tuncel, Eurazijos studijų centro vyresnysis analitikas. Slaptai.lt nuotr.
Sociologo išsilavinimą turintis T.K.Tuncel pabrėžė, kad nūnai turime daug iš pasikartojančių publikacijų sudarytos literatūros, kurioje nėra jokio moksliškumo. Net 2014 metais kai kas sugebėjo išleisti knygą apie “Armėnų genocidą”, kurioje, jo pastebėjimu, teigiama, esą Stambulo armėnai, suimti 1915 m. balandžio 24 d., buvo plukdomi laivais į karinius kalėjimus netoli Ankaros, net nepaaiškinant, „kad tai neįmanoma, kadangi ji yra už šimtų kilometrų nuo artimiausios jūros“.
T.K.Tuncel pateikė tikrai šokiruojančių pavyzdžių. Sakykim: „Konkretus atvejis būtų nuo 2000 m. pradėtos rengti vadinamosios „Armėnų-turkų stipendijos dirbtuvės“ (WATS). Jau įvyko 10 tokių dirbtuvių JAV, Austrijoje, Šveicarijoje, Nyderlanduose, Turkijoje (aš pabrėžiu, Turkijoje!!! – T.K.Tuncel past.) ir Vokietijoje. Nors tai turėtų būti armėnų-turkų renginys, į paskutines dirbtuves, nežiūrint į mokslininkų disidentų prašymą, nebuvo priimti asmenys, atmetantys genocido tezę“.
Skaitydamas savąjį pranešimą svečias iš Turkijos parodė ir vienos knygos viršelį, kuriame pavaizduota nuskriausta, nelaiminga, liūdna mergaitė. T.K.Tuncel: „Tai yra viršelis 1918 m. JAV išleistos knygos apie „krikščionę mergaitę, kuri išgyveno didžias skerdynes“. Knyga pasakoja „atvirą Auroros Mardiganian istoriją; kaip ji išgyveno, kai keturi milijonai žuvo”. Keturi milijonai iš 1,2-1,4 milijonų tuometinių armėnų, gyvenančių Osmanų teritorijoje… ir tai yra atvira nukentėjusios krikščionės mergaitės istorija!!!“
Bandant armėnų tragedijai suteikti specialaus atspalvio, į pagalbą pasitelkiamas, pasirodo, net Hitleris. Neva Holokaustas buvo sukurptas pagal 1915-ųjų armėnų genocidą. Šios versijos propaguotojai dažnai tvirtina Hitlerį kadaise pasakius: „Aš paskyriau mirties būrius… kuriems įsakiau negailestingai ir be jokios užuojautos siųsti myriop lenkų kilmės vyrus, moteris ir vaikus. Tik taip mes gausime vietos gyventi, kurios mums taip reikia. Kas, galų gale, šiandien šneka apie armėnų išnaikinimą?“
Tuomet T.K.Tuncel paklausė į jo paskaitą susirinkusiųjų: „Tikriausiai daugelis iš jūsų esate girdėję šią citatą. Tai tariama Hitlerio kalba, skirta jo karininkams įsiveržimo į Lenkiją išvakarėse. Genocido tezės šalininkai turi įprotį naudotis šia citata bandydami įrodyti armėnų genocidą ir piešia paralelę tarp Holokausto ir armėnų genocido.“
Bet juk tvirtinimai, kad Hitleris ištarė žodžius apie „pamirštą armėnų išnaikinimą“, buvo nuodugniai tiriami Niurnbergo teisme ir teisėjai, T.K.Tuncel tvirtinimu, nustatė, kad šio teiginio tikrumas negali būti patvirtintas. Teisėjai šiuos tariamus Hitlerio žodžius atmetė kaip įrodymą. T.K.Tuncel retoriškai pasiteiravo: „Ar reikia prisiminti šią tariamą Hitlerio kalbą? Bet ji vis dar begėdiškai cituojama…“
O juk Turkijos archyvai – atviri
Tačiau labiausiai sudominusi tema – ar tikrai Turkijos archyvai uždari tyrinėtojams? Kaip tvirtina T.K.Tuncel, neseniai išleistos knygos „Trisdešimties metų genocidas“ autoriai įrodinėja, esą Turkijos kariniai archyvai yra uždari mokslininkams. Tuo tarpu vienas smalsus T.K.Tuncel kolega pasidomėjo, ar minėtos knygos autoriai kada nors kreipėsi į Turkijos karinius archyvus leidimo. Paaiškėjo, kad nė vienas iš jų niekada gyvenime nesikreipė į archyvus. Tai reiškia, kad jie tiesiog klaidina žmones dėl Turkijos archyvų uždarumo. Tie mokslininkai, kurie iš tikrųjų atlieka mokslinius tyrimus, liudija, kad beveik visi Turkijos archyvai yra atviri tyrėjams, o nuo 2000 m. jais ypač paprasta naudotis.
Lietuvos istorijos institutas. Slaptai.lt nuotr.
Todėl kilo mintis: jei Lietuvos istorijos instituto direktorius A.Nikžentaitis toks preciziškai įtarus net ten, kur, regis, viskas akivaizdu ir aišku (omenyje turiu LGGRTC darbuotojo D.Stanciko surastus dokumentus, patvirtinančius Jono Noreikos padorumą), tai ar istorikai – profesionalai iš jo vadovaujamos įstaigos nenorėtų atlikti tyrimo, kokiais dokumentais remiantis Lietuvos Seimas priėmė liūdnai pagarsėjusią rezoliuciją dėl 1915-ųjų metų nelaimių Osmanų imperijoje?
Gal vis tik Lietuvos istorijos institutui verta, tegul ir pavėluotai, padirbėti turkiškusuose archyvuose – ieškoti tikrųjų atsakymų, kas nutiko 1915-aisiais metais tolimojoje Osmanų imperijoje? Juk Lietuvos istorijos institutas, kai Lietuvos Seimas priėmė garsiąją rezoliuciją dėl „armėnų genocido“, – tylėjo. Bent jau neteko viešojoje erdvėje aptikti Lietuvos istorijos instituto vadovybės komentarų. Kodėl tylėjo? Tai – ne jo tema, tai – jam nepriklausanti aktualija?
Kodėl po karaliaus Mindaugo mirties Lietuvos
karalystę vadiname kunigaikštyste? Ką viduramžiais reiškė karaliaus ir
karalystės titulai? Kaip reikėtų vadinti senosios Lietuvos valdovus ir kodėl
mūsų šalies istorikai vengia įvardyti juos karaliais?
Šie klausimai buvo aptarti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje per Algimanto Bučio knygos apie Lietuvos karalius ir Lietuvos karalystę viduramžiais pristatymą. Kritiškai vertindamas istoriografiją ir remdamasis šaltiniais, literatūrologas Algimantas Bučys naujausioje savo knygoje „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure viduramžių Europoje“ siekia išnarplioti Lietuvos karalystės „bylą“.
Algimantas Bučys – rašytojas ir literatūrologas, literatūros kritikas. Baigęs Vilniaus universitetą, kurį laiką mokytojavo, vėliau išvyko į Maskvą studijuoti aspirantūroje, kur parašė disertaciją apie romaną lietuvių literatūroje. Be mokslinių veikalų, A. Bučys yra parašęs keletą poezijos rinkinių ir romanų. 2010 m. jam paskirta Vyriausybės kultūros ir meno premija už knygas „Barbarai vice versa klasikai“ ir „Seniausioji lietuvių literatūra“.
Knygos autorių ir jo veikalą gausiai susirinkusiems svečiams pristatė aktorius Gediminas Storpirštis.
Slaptai.lt skelbia pirmąją videoištrauką. Netrukus bus paskelbtas dar vienas videoreportažas.
Literatūros kritikas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos knygynuose netrukus bus galima įsigyti solidų literatūrologo, literatūros kritiko, istoriko Algimanto Bučio veikalą „Lietuvių Karaliai ir Lietuvos Karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“. Tai – solidi, beveik 600 psl. apimties literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė. Knygą išleido leidykla „Vaga“.
Įžangoje, be kita ko, rašoma:
„Literatūros kritiko, istoriko ir teoretiko, humanitarinių mokslų daktaro knyga skirta senovės Lietuvos valdovų (iki XV a. pradžios) istorinių titulų analizei. Atlikto tyrimo išvados griauna nusenusį mitą apie vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą ir vos dešimtmetį (1253-1263) egzistavusią Lietuvos karalystę.
Algimanto Bučio veikalas „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje”
Stambi knygos apimtis yra nulemta tiriamos medžiagos masyvo tiek istoriniu, tiek geografiniu atžvilgiu praplečiant tyrimą už tradicinių Rytų Europos ribų į platesnį Šiaurės Europos arealą, apžvelgiant viduramžių karalysčių sistemas vadinamajame Circum Baltica regione.
Literatūrtologo požiūriu apžvelgiami įvairiakalbiai rašytiniai šaltiniai nuo V-VI a., kai Europoje etniniu pagrindu ėmė kurtis naujos tautinės karalystės, iki XV a. pirmųjų dešimtmečių, kuomet 1413 m. du karaliaus Gedimino (api 1275-1341) anūkai – Jogaila ir Vytautas – oficialiai keliais sutarties aktais įvardino Lietuvos karalystę kaip Magnus Ducatus Lituaniae (Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė).
Tradicinės pastangos atgaline tvarka taikyti XV a. pradžioje įteisintą titulą ankstesnei Lietuvos valstybei buvo ir tebėra atmestinos. Tyrimo išvados remiamos įvairiakalbių šaltinių (iki XV a.) analize. Literatūrologinis tyrimas yra vienakryptis, sukoncentruotas į valdovų titulų vartojimo tradiciją kiekviename lingvistiniame kanone. Lygiai tuo pačiu literatūrologiniu atžvilgiu aptariamos ir naujųjų laikų istorikų interpretacijos. Lyginamoji literatūrologinė istorijos šaltinių ir jų istoriografinių interpretacijų analizė leidžia konstatuoti neįtikėtiną situaciją: Lietuvos valstybės ir jos valdovų titulai istoriniuose šaltiniuose dažniausiai prieštarauja Lietuvos istoriografijoje nuo seno vartojamų titulų tradicijai, pasiskolintai iš vėlesniųjų slaviškų tekstų titulatūros.
Veikale neapsiribojama įvairiomis kalbomis užfiksuotų Lietuvos valdovų titulų tyrimais ir pereinama į juridinio tyrimo pakopą, kur būtina aiškintis teisinius aukščiausios valdžios senovės Lietuvoje principus. Remiantis istorinių šaltinių duomenimis rekonstruojama dvejopa karališkos valdžios įteisinimo senovės Lietuvoje sistema tiek pagal plačiai žinomą katalikišką Apaštalų Sosto jurisdikciją (na der Christen wyse), tiek pagal senovinę paprotinės teisės sistemą (nach der heiden orden), paliudytą XIII a. vokiškuose šaltiniuose.
Istoriniu atžvilgiu titulai karalius (rex) ir karalystė (regnum) atitinka anuometinius (iki XV a.) Vakarų Europos šaltinius ir lietuvių folklorinę tradiciją. Karališkų titulų atitiktis senovės lietuvių valdovų ir Lietuvos valstybės statusams de jure ir de facto atliepia Viduramžių Europos suverenių valdovų ir nepriklausomų valstybių statusus.“
Turi tie politikai Dievo dovaną – sugadinti šventę. Štai būtų galima pakiliai rugsėjo 1-ąją sutikti, bet reikės skubiai istorijos vadovėlius perrašinėti, jei netikėtai sutars skelbti prof. Vytautą Landsbergį Lietuvos prezidentu. Moksleivių negalime klaidinti, ką jie savo anūkams, kai užaugs ir pasens, papasakos.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuva 1990 –1992 m. buvo parlamentinė Respublika. Visi, kuriems daugiau nei 40 m., – tai prisimename. Todėl, kad 1990 m. į Aukščiausią tarybą parlamentarus jau iš 2–3 kandidatūrų rinkome, 1991 m. sausio 13-ąją, televizijos bokštą, parlamentą gynėme. Buvome pasiryžę ginti ir parlamentarus, tarp jų ir prof. V. Landsbergį, aukščiausios tarybos pirmininką. Tokių dalykų nepamirši.
Tačiau žmogus labai norėjo būti ne tik pirmininku, kaip koks kolūkietis, bet prezidentu. Konstitucijoje bendražygiai įteisino prezidento instituciją, netgi amžiaus cenzas specialiai kilsteltas, kad nepakliūtų kitas tuo metu į populiarumo viršūnę bekylantis politikas. Kai prezidentu tapo visai trečias asmuo – buvęs Lietuvos Komunistų partijos sekretorius Algirdas Brazauskas, profesorius nepasidavė, bandė prezidentu tapti 1997 m., surinko 15 proc. balsų, tad ir netapo. Bet atkaklumo iš jo neatimsi, nepasidavė, norėjo tapti prezidentu įstatymo nutarimu, tačiau tam nepritarė Konstitucinis teismas.
Ko gero būtų ir palaidojęs svajonę, tačiau dabartinis Seimo pirmininkas Viktoras Pranskietis ėmė ir nusprendė, kad galėtų visgi prof. V. Landsbergis būti tuo prezidentu. Balsų nutarimui kaip tik užtektų, sudėjus Valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei Konservatorių frakcijų balsus, gal dar liberalai ir lenkų rinkimų akcijos krikščioniškos šeimos palaikytų, gal dar kas nors. O ir pačiam V. Pranskiečiui būtų solidu, nors vienas iš išbuvusių parlamento pirmininkų būtų buvęs prezidentu – tai ir šių pareigybių reikšmė visuomenės akyse pakiltų. Nes Arūnas Valinskas kaip sugriovė Seimo pirmininkų autoritetą, taip visi iki šiol ir supranta, kad – tai trečias brolelis valstybėje, nors ir likimo apdovanotas, bet kaip juokdarys, taip juokdarys.
Istorinė tradicija
Profesoriaus pastangos tapti prezidentu kažkuo primena jo istorinio bendravardžio Vytauto Didžiojo pastangas tapti Lietuvos karaliumi. Lietuvos istorikai jau senai išsiaiškino, kad Lietuvą visada valdė karaliai, nuo pat Netimero laikų, pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose. Tad esame viena seniausių karalysčių Europoje ir Lietuvos valdovams nei minčių nekildavo, kad jie yra ne karaliai. Tik tas Vytautas senatvėje visiškai politinę nuovoką prarado ir vieną dieną suabejojo. Kažkodėl nusprendė, kad jis nėra karalius, tad sumanė juo tapti.
Prof. Liudas Mažylis ir prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tas jo siekis buvo taip plačiai išviešintas ir vėlesniais laikais istorikų rašytas ir perrašytas, – ne tiek dėl pačios karalystės, kiek dėl tų niekdarių lenkų, kurie Vytauto karūną pagrobė ir iki šiol neatiduoda, – kaip dabar paaiškinti žmonėms, kodėl Vytautas siekė tapti karaliumi, jeigu juo jau buvo.
Žinoma, jis norėjo karaliumi tapti tik dėl akių. Lietuvoje ir Žemaitijoje karaliumi – tai jis buvo, Rusijoje jis buvo caru, o Krymo totoriai jį laikė chanu, tačiau Vytautui reikėjo, kad Europoje jį laikytų ne didžiuoju ar mažuoju kunigaikščiu, o konkrečiai – karaliumi. Siekis karūnuotis tebuvo tik toks tų laikų politinio etiketo ir protokolo klausimas, nes būti karaliumi Vytautui buvo patogiau.
Tačiau, kai nepavyko, nes su lenkais tas klausimas buvo nesuderintas, žmogus giliai priėmė į širdį diplomatinę nesėkmę, po to nebeilgai valdovas ir gyveno. Istorijos šaltiniuose teigiama, kad jis nuo žirgo nukrito, nors kas ten žino, gal turėjo metraštininkai galvoj tik nesėkmingą Vytauto „ėjimą žirgu“ – šachmatai Europoje tuo metu jau buvo žinomi.
Galima manyti, kad ir V. Landsbergio tikslas yra panašus – jis nori tapti prezidentu ne dėl Lietuvos istorijos, o labiau dėl Briuselio biurokratų, kurie niekaip jo pareigų reikšmės nesupranta ir verčia tiesiogiai – „Speaker“.
Istoriniai – kūrybiniai pavyzdžiai
Sprendimas perrašyti istorijos vadovėlius – mažiausia problema. Dar metus, kitus žmonės stebėsis, bet žiūrint į įstorinę perspektyvą, po metų 20 – 30, visi ir įtikės, kad 1990–1992 m. Lietuva buvo prezidentinė valstybė, tik prezidento pareigos kitaip vadinosi, todėl vėlesniais laikais konstruktyvūs valstybės biurokratai šią klaidą ištaisė ir terminologiją suvienodino.
Istorijoje pavyzdžių apstu, kad ir tie patys kolegos Gintaro Visocko pamėgti armėnai, kurie vieną dieną sutarė kildinti save iš Adomo ir Ievos su visomis vėliau jų palikuonių sukurtomis tautelėmis, valstybėlėmis bei imperijomis. Ir ne tik, kad patys tuo įtikėjo, bet ir įtikino bemaž visą Europą, o jei ne visą – tai bent Rusiją, kuriai dėl savų sumetimų tokia istorijos versija patiko, nes ir pačios Rusijos istoriją parašė Nikolajus Karamzinas, rusų imperatoriaus Aleksandro I-ojo užsakymu. Pabandyk dabar suabejoti, kad Romanovai buvo kilę ne iš Riurikų dinastijos, o iš Tachtamyšo baudžiauninkų. Gerai būtų, kad akmenimis, bet ir raketomis užmėtys, nes rusų žmonės Karamzino kūriniu šventai įtikėjo ir su jo personažais susitapatino.
Tad ir su Lietuvos istorija, kaip bus parašyta, taip ir galios, tikrosios istorijos išeis kartu su žmonėmis ir, kaip visada nutinka, ilgainiui ištirps istorinių šaltinių archyvuose
Būtų V. Prasnskiečio sumanymas ėjęs kaip per sviestą, pats V. Lansbergis pareiškė apie jo prilyginimą prezidentui, kad „šis Seimas normalesnis“, – skelbė LRytas TV“ bei kt. žiniasklaidos priemonės, tad su šiuo Seimu beliko tik detales aptarti. Tačiau lyg griaustinis iš giedro dangaus Seimo kultūros komiteto pirmininkas nusprendė, kad negerai taip bus Lietuvos kultūrai. Nors Seime Ramūno Karbauskio pareigos menkos, bet Valstiečių ir žaliųjų sąjungoje – reikšmingesnės, jis frakcijos seniūnas, partijos pirmininkas, net V. Pranskietis neteko žado, kad ir vėl pro šalį šovė. Nesiseka dabartiniam Seimo pirmininkui, iki šiol į premjero planus nepataikydavo, o dabar ir partijos pirmininko užuominų neperprato.
Konstitucinis teismas ir valstiečiai
R. Karbauskis suabejojęs, kad visi valstiečiai sprendimui skelbti V. Landsbergį prezidentu pritars, nuėjo dar toliau. Kadangi reikėjo kažkuo tokius pareiškimus skelbiant remtis – tai jis BNS naujienų agentūrai paaiškino, kad tie, kurie nepritars, remsis Konstitucinio teismo nutarimu. „Pats asmeniškai aš manau, kad kaip pasisakė Konstitucinis Teismas, – tai nėra tapatu. Aš pats asmeniškai tokio sprendimo nepalaikyčiau <…>, aš gerbiu KT nuomonę ir nemanau, kad politikams dabar reikėtų priimti kokį nors kitokį sprendimą dėl kokių nors objektyvių ar kitų priežasčių. Ar gimtadieniai, ar ne gimtadieniai – čia, atsiprašau, tas niekaip negalėtų turėti įtakos sprendimui“, – BNS agentūrai paporino R. Karbauskis.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Žinoma, nebūtų jis pilkuoju kardinolu laikomas, jei visi imtų ir patikėtų, kad R. Karbauskis vietoj Kamasutros dabar skaito Konstituciją. Iš karto gimė daug sąmokslo teorijų, apie kurias visą savaitę visa spauda diskutavo, o politikai ir apžvalgininkai komentavo. Seimo narys „tvarkietis“ Petras Gražulis, tarkim, pasiūlė paskelbti „spalio 18-ąją atmintina Prezidento Vytauto Landsbergio diena“. Jis taip pat siūlė, kad ši diena būtų nedarbo diena, – rašė naujienų agentūra ELTA. O „Žinių radijo“ laidoje „Įvykiai ir komentarai“, už ir prieš: ar reikia V. Landsbergiui suteikti prezidento statusą, – karštai diskutavo Delfi vyr. redaktorė Monika Garbačiauskaitė–Budrienė, kuri teigė, kad V. Landsbergiui įteisinti prezidento statusą – valstybės savigarbos klausimas, o signataras, apžvalgininkas Vytautas Plečkaitis aiškino, kad V. Landsbergis tuomet neturėjo tokių galių, kaip šiandien turi prezidentas ir, anot jo, reikėtų vadovautis KT išaiškinimu, – taigi, antrino R. Karbiauskio argumentacijai.
Pagrindinės versijos
Vis dėlto mįslingiausia buvo paties R. Karbauskio pozicija. Išsigrynino dvi versijos: 1) Naisių kaimelio tolimesni kaimynai staiga prisiminė, kad Lansbergis sugriovė kolūkius. Yra konkrečių faktų, kaip tai padarė. Tarkim, džiūgavo anuomet spauda, kad amerikonai davė Lietuvai kreditą grūdais. Tolimi Naisių kaimynai tada žiūrėjo į Amerikos fermerius su pavydu, nes suprato, kad Amerikos valdžia iš fermerių grūdus supirko ir tokiu būdu juos parėmė, o štai Lietuvoje jų niekas nerėmė. Lietuvai kreditą natūrą, esą, reikės gražinti pinigais, o ne lietuviškais grūdais – tuomet pyko žemdirbiai. Jau ir taip vegetuojantys kolūkiai nebeturėjo kur dėti savų grūdų, nes kainas „kreditiniai“ numušė.
Nepatiko tokia Lansbergio politika žmonėms, iki šiol akmenį užantyje laikė. Tad jų delegaciją, kai išgirdo V. Pranskiečio paskleistą žinią, 3 dienas ir naktis pasninkavo, nei lašo į burną neėmė, galiausiai nuvyko į Naisius, sukvietė seniausiųjų sueigą ir pareiškė, kad jeigu bus Lansbergis prezidentu – tai daugiau „Agrokoncernui“ jie savo žemės nebeporceliuos už centus. 2) Kita versija politiškesnė – pernelyg tarpuvaldžiu ėmė reikštis V. Pranskietis, kuris įtikėjo, kad iš tiesų yra protingas ir gražus. Štai ir nusprendė partijos vadovas jį grąžinti į kvailio vietą. Iš tiesų dar vienas, ar kitas toks V. Pranskiečio pasišnekėjimas su dvasiomis gali baigtis tuo, kad žmogus taps pajuokos objektu. To jis nenusipelnė, bet priminimas, kad tylėjimas yra žymiai vertingesnė politiko savybė šioje partijoje, – buvo laiku ir vietoj.
Tačiau yra trečia versija. Ji netgi nuo pat pradžių buvo akivaizdi, tad ir derėtų laikyti pagrindine. Galima tik pasidžiaugti, kad R. Karbauskis nurimus aistrų ir hormonų audroms, vėl logiškas mintis rutulioja ir ateities scenarijus bei schemas braižo – štai ir pamanė sau, kad reikia skelbti ne prezidentu pirmuoju, o pirmąja Lietuvos Respublikos prezidente Kazimierą Prunskienę!
Argumentacija
Nujaučiu, kad skaitytojui išsiplėtė akies vyzdžiai – tai perskaičius. R. Karbauskis irgi suprato, kad jei pasakys garsiai, pilietinėje Lietuvos visuomenėje įsivyraus nejauki tyla. Nemalonus netaktas, net artimi Karbauskio bendražygiai iš Žemės ūkio akademijos laikų susitikę suks akis į šalį. Tik koalicijos partneriai socialdemokratų mohikanai frakcijoje viską bandytų užglaistyti, sakytų, – turi tas Ramūnas humoro jausmą, o lenkų krikščioniškų šeimų atstovai, ko gero, eidami pro šalį tik gudriai akį mirkteltų Ramūnui, maždaug, – gudriai Tu čia su ta ragana.
LR Konstitucinis Teismas. Slaptai.lt nuotr.
Bet…, palaukime, o pragmatiniai interesai kur? Konstitucinis teismas pasisakė tik apie Aukščiausios tarybos pirmininką, o ne apie Vyriausybės ministrą pirmininką. R. Karbauskis puikiai prisimena tuos laikus, kai jiedu su Kazimiera buvo Valstiečių ir liaudininkų sąjungos vadovai ir Kazimiera niekada netrukdė jam jaustis pilkuoju kardinolu, o svarbiausia, kuri partija Lietuvoje dabar galėtų pasigirti, kad savo gretose turėjo prezidentą? Kol kas tuo pasigirti galėtų tik Komunistų partija, bet tokios Lietuvoje nebėra, tad valstiečiai būtų pirmieji ir vieninteliai.
Be to, jau nuo pat pradžių susiklostė, kad realiu Lietuvos vadovu, sprendžiančiu konkrečius šalies klausimus, yra ne prezidentas, juolab ne Seimo pirmininkas, o premjeras. Net ir dabartinis Saulius Skvernelis, o ne V. Pranskietis ar Dalia Gribauskaitė su Donaldu Trumpu palyginamas. Tad ir tereikėtų tik faktą pripažinti bei „de jure“ įteisinti. Po to, kai bus į istorijos vadovėlius įrašyta, žmonės ilgainiui apsipras ir įtikės. Iš dalies toks sprendimas atitiktų ir konservatorių siekį įrodyti, kad Lietuva buvo 1990–1992 m. prezidentinė valstybė.
Tiesa, prezidentas būtų ne tas, tačiau konservatoriams – tai būtų ne pirmas kartas. Kai tauta rinko prezidentus – irgi na tą išrinko. Ši partija prie tokių akibrokštų yra pratusi. Juolab, Andrius Kubilius balsuojant šiuo klausimu, ko gero ir susilaikytų, juk ir jis realiai valstybę kaip norėjo, taip ir valdė, o kuo jis už prezidentą blogesnis.
Būti ar nebūti Kazimierai prezidente?
Tad pasimiršus nejaukioms pauzėms, nusiraminus, visi pradėtų mąstyti ir rastų išeitis, o tautos lauktų įdomus pasirinkimas – du pirmieji prezidentai, kuris būtų geriau – prof. K. Prunkienė ar prof. V. Lansbergis? Aišku, tautos niekas ir neklaustų, ji būtų supažindinta. Vyktų normalus derybinis – kūrybinis procesas, įstatymo lydinčiųjų teisės aktų ruošimas, išvados, kad „neigiamų pasekmių įstatymo priėmimas žemės ūkiui, kultūrai, švietimu ir t.t. nenumato“ ir pan. Seime, jei tik užteks balsų, bus pritarta ir juoksis tas, kad juoksis paskutinis.
Pažiūrėjus į visus 27 nepriklausomybės metus – tai dabartinė valdančioji Valstiečių ir žaliųjų sąjunga yra unikali, ji neturi savo ideologijos ir vertybių (žaliųjų – dolerių vertybė ne tiek partinis, kiek bendražmogiškas bruožas), tad gali tartis dėl bet ko, su bet kuo, su argumentais ir be jų. Tad iš esmės, surinkusi trūkstamą skaičių balsų iš šen bei ten, gali priimti ir priima bet kokius sprendimus, tad ir paskelbti K. Prunkienę pirmąja šalies prezidente – laisvai galėtų.
Žinoma, klausimas ar pati prof. K. Prunkienė apsidžiaugtų, ar nuliūstų? Bet dėl visiems žinomų priežasčių, ši tema ir neplėtotina, tačiau ji buvo praeityje viešas asmuo, tad teisiškai, priimti tokį sprendimą dėl veiksnumo ar pan., problemų nekiltų.
Be to, būtų ir simboliška, juk tie, „kam virš 40“ ir politikos virtuvę žinojo, atsimena, kokia iki raudonumo įkaitusi įtampa tvyrojo anuomet tarp dviejų lyderių – Seimo pirmininko ir Ministrės pirmininkės. O čia, gražiai, įstatymų nustatyta tvarka, tik šmaukšt ir išspręsta problema. Tąsyk geresniu šachmatininku pasirodė V. Landsbergis, o dabar galimybė R. Karbauskiui pasirodyti, ar jis šachmatininkas, ar tik didmeistriu apsimeta.
Dar vienas klausimas, o kaip pati dabartinė prezidentė pažiūrėtų į tokią Seimo saviveiklą – vetuotų tokius nutarimus ar pritartų? Jos ir K. Prunskienės biografijose yra panašių dalykų ir sutapčių – tai lyderiams nepatinka, jie nori būti vieninteliai. Iš kitos pusės, pirmoji Lietuvos prezidentė būtų moteris, į valdymo reikalus K. Prunskienė jau tikrai nesikištų, kodėl gi nepritarus. Kalbama, kad D. Grybauskaitė buvo V. Landsbergio žmogus, bet taip tik kalbama. Jei ir buvo – tai tuomet, kai pačiai D. Grybauskaitei to reikėjo. O dabar, – kokį banką galima statyti ant jaunojo Landsbergiuko? Juk nelabai daug, euro centai kol kas pas jį to politinio kapitalo, kiek senelis duoda dienpinigių, iš to ir gyvena jaunimas. Duonai ir sviestui pakanka, bet ne prezidentės dėmesiui.
Svarbūs klausimai ir dūmų uždangos
Iš esmės tokių dalykų svarstymas prieš rugsėjo 1-ąją iš tiesų gadino nuotaiką. Pagyvensim, pamatysim. Prasmės iš tos diskusijos tiek, kad eilinį kartą prikeliami praeities demonai, atkasimi velionys, pasidrabstoma, pasikuičiama po baltinius, prisimenama. Yra juk ką prisiminti. Prof. V. Landsbergio vaidmuo valstybės atkūrimo laikotarpiu – „kas būtų, jeigu būtų“ – kontraversiškas. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio dešimtuko sutarimas pirmininkauti rotacijos principu – juk profesoriaus pamirštas šis sutarimas žymi laiką, kai dar tik būsimosios Lietuvos valdžios tarpe baigėsi demokratijos procesas.
Kas pakeis Prezidentę Dalią Grybauskaitę, kai baigsis jos kadencija? Vytauto Visocko nuotr.
Laimei, visuomenėje jis dar tęsėsi ir tęsėsi. Sausio 13-oji, apginta Lietuvos laisvė, ir tuo pačiu įvykęs tylus pirmasis valdžios perversmas – kas buvo svarbiau vadovui, ar abu dalykai buvo vienodai aktualūs? Suskaldyta ir supriešinta visuomenė, 1992 m. pasitraukimas iš valdžios, atiduodant į rankas Lietuvos turtą buvusiesiems sovietinio laikotarpio valdovams ir spėjusiems per 2 m. prisivokti bendro valstybės piliečių turto banditams. 15 proc. rėmėjų V. Lansbergis, žinoma, turi. Naujų legendų irgi yra kuriama, o jaunimas, ką vadovėliuose perskaito, tą apie tuos laikus ir žino. Parašys, kad Landsbergis buvo masonų mūrininkas – patikės, kad amerikonų šnipas – irgi įtikinama, papirktas Amerikos fermerių – pigiai, tad neįtikėtina, bet patikėti tuo, jog buvo prezidentu – visiškai įmanoma. Tebūnie tos istorinės asmenybės, kad ir abi, nors ir stačiatikių šventikų šeima, viską tas popierius sugers, tik štai nuotaiką rugsėjo 1-ąją, ypač istorijos mokytojams, sugadino.
Juk vyko ir daugiau įdomių dalykų. Tarkim, Vaidas Jauniškis, 15min.lt portalo apžvalgininkas, taikliai palygino ir paklausė apie besiritinėjančią Gedimino prospektu į tą ir kitą pusę diskusiją apie paminklus: „<…> šiandien klausimas, kur statyti kokį Vytį ar Basanavičių, netenka prasmės – kiekvienas jį gali iš smėlio su vandeniu iškočioti savo sode, kieme, išdėlioti akmenukais palei gėlių klombą ar patriotiškai vakare statyti prie jūros. Nuplaus bangos – kitą dieną gali lipdyti kitokį. Kiekvienas gali nulipdyti nors šimtą Vyčio ar bet kurio signataro molinukų. Kaip toks patriotinis auklėjimas gali būti sulygintas su šimtu Latvijos ąžuoliukų ar su muzikinėm Estijos kanklelėm?“.
Talentinga Delfi apžvalgininkė Indrė Makaraitytė, pakomentuoja situaciją švietimo sistemoje, kuri lyg ir turėtų būti aktualiausia šiuo metu: „Švietimo sistemos pertvarkai, anot valdininkų, reikia 200 milijonų eurų. Geriausiu atveju ministerija pretenduoja į 5 milijonus. Skirtumą apmokės tėvai. Bet turtingosios Lietuvos vaikų tėvai. Visiems kitiems – ciniškas premjero Sauliaus Skvernelio pareiškimas, kad pinigų mokytojų atlyginimams atsiras tik tada, kai pagerės vaikų mokymo rezultatai.“, – rašo apžvalgininkė.
Prasmingi, skaudūs ir sudėtingi klausimai, tačiau rugsėjo 1-osios nuotaikos jie negadina. Tad gal ir neblogas sumanymas pakišti balsavimui Seimo nariams vietoj V. Landsbergio K. Prunskienę. Bent jau linksmiau būtų. Gal neblogas šachmatininkas ir R. Karbauskis, ar tik mums taip atrodo?
XIII šimtmetyje prasidėjusi teritorinė Lietuvos valdovų užkariaujamų žemių plėtra pirmiausia į Rytų Europos kraštus (dabartinės Baltarusijos ir Ukrainos teritorijas) XIV amžiuje apsivainikavo didžiausios visoje Europoje valstybės sukurimu.
Mes vėliau atskirai aptarsime tą keistą dilomatinės viduramžių retorikos manevrą, kurio dėka XIII a. Lietuvos karalystę nuo XIV a. pražios imta vadinti kunigaikštyste, nors ir su paguodžiamu pompastiniu epitetu – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Tai atskiras diplomatinis epizodas Lietuvos istorijoje.
Betgi nepriklausomai nuo, kaip imta vadinti nuo XIV a. pradžios Lietuvos karalystę (o ją lenkų kronikose, kaip matysime, imta vadinti ne tik Dižiąja Lietuvos kunigaikštyste, bet ir žymiai paprasčiau – naująja Lenkijos karalystės provincija), joks didžiulės valstybės pavadinimas negalėjo pakeisti jos imperinės struktūros ir tipologijos, kurią ne taip seniai aptarė ir įrodė Z.Norkus savo studioje „Nepasiskelbusi imperija“. Lietuvos istorikai, tikėkimės, ilgainiui atskleis ir išaiškins visą diplomatinės istorijos procesą, pavertusį rašytiniuose šaltiniuose Lietuvos karalystę, o vėliau ir Lietuvos „nepasiskelbusiąją imperiją“ eiline kunigaikštyste, nors ir su minėtu epitetu „Didžioji“.
Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tuo tarpu mums svarbu pabrėžti, kad būtent du gediminaičiai XIII a. pabaigoje galutinai įjungė Lietuvos viduramžių valstybę į Rytų ir Vidurio Europos arealą, padovanoję pasaulio geopolitikams dar vieną valstybinės struktūros idėją. Mes ją vadinsime Gediminaičių idėja, nors lenkai iki šiolei vadina Jogailaičių idėja (Idea Jagiellonska), susiedami tiktai su Jogailos dinastija ir tuo susiaurindami ir net sugriaudami pačios idėjos kilmę bei paskirtį.
Turiu galvoje genialų ir vis dėlto, kaip šiandien žinome, per daug rizikingą dviejų Gediminaičių – Vytauto ir Jogailos – strateginį sumanymą prijungti prie anuometinės didžiulės, jųdviejų tėvų – Kęstučio ir Algirdo – sukurtos Lietuvos imperijos dar vieną teritoriją, o būtent – tuometinę Lenkijos karalystę.
Mano spėjimu, idėjos pamate glūdėjo karaliaus Gedimino politinis credo: plėsti Lietuvos karalystės ribas ne tik ir ne tiek ginkluotais užkariavimais, bet ir senoviniu, gerai išmėgintu visoje Europoje dinastinių vedybų keliu.
Puikiai suprantu, kad ši hipotezė tiesiogiai kertasi su Lenkijos kronikose ir istoriografijoje šimtmečiais skelbta fantastine teorija, esą milžiniška Gediminaičių Lietuva svajojo ir veržėsi prisiglausti („amžiams prisišlieti“) prie anuomet mažytės ir susikaldžiusios Lenkijos, kurią valdė svetimšalis Vengrijos karalius, o po jo mirties – tarpusavyję besipešantys regioniniai didikai.
Iš visos tos ilgaamžės istoriografinės mitologijos vis vieną nuolatos kyšo, kaip yla iš maišo, esminis sveiko proto klausimas, kurį labai aiškiai suformulavo įžymus lenkų istorikas H.Lovmianskis (Henryk Łowmiański, 1898 – 1984) savo studijoje „Jogailaičių politika” (Polityką Jagiellonów), kuri buvo parašyta dar tarpukario Lenkijoje, bet cenzūros uždrausta spausdinti ir išleista tik 1999 m. jau po istoriko mirties.
Istoriko klausimas, prilygstantis žinomos pasakos herojaus šūksniui „O juk karalius nuogas!“, skambėjo taip:
„Ar lietuviai tam sukūrė imperiją, kad ją lengva širdimi paaukotų Lenkijai?“[1].
Tą patį sveiko proto klausimą lenkiškajam istoriografijos kanonui kėlė ir ukrainiečių istorikas Gruševskis, susiejęs pagrindinį Krėvoje pasirašytą Jogailos piršlybų aktą su visų pasirašiusiųjų brolių (Skirgaila, Kaributas, Lengvenis) ir pusbriolio Vytauto vieninteliu sumanymu: „pasiekti Jogailai Lenkijos karūną“[2].
Vytauto dalyvavimas Krėvoje (1385 m. rugpjūčio 14 d.) patvirtinant piršlybų sutartį gali atrodyti keistokas po visų tų išdavysčių, neteisybių, netekčių ir skriaudų, kurias jis buvo patyręs iš Jogailos šeimos nuo pat savo įkalinimo ir tėvo Kęstučio nužudymo (1382 m. rugpjūčio 15 d.) toje pačioje Krėvos pilyje.
Tai tik viena iš mįslių Lietuvos istorikams, jei prisiminsime dar vieną, gal pirmąją mįslę, kurią pateikė būsimiems istorikams jaunasis Vytautas, dalyvaudamas slapta nuo Kęstučio vadinamoje Dovydiškių „medžioklėje“, kur buvo pasirašyta mūsų jau minėta išdavikiška Jogailos sutartis su Vokiečių ordino magistru prieš Kęstutį. Naivu manyti, kaip mėgina vienas kitas istorikas, gindamas Vytauto vardą, esą jaunas Kęstučio sūnus dalyvavo medžioklėje, bet nenutuokė, kas iš tikrųjų vyksta Dovydiškėse.
Panašių mįslių galima prisimninti daug daugiau, tačiau rūpi ne jų kiekis, o esmė: visus sunkiai mums suprantamus Vytauto poelgius nuolatos žymėjo gana glaudus, tegu ir slaptas sutarimas ir net bendradarbiavimas su Jogaila.
Ką tai galėtų reikšti, jei Lietuvos istorigrafijoje turime kalnus literatūros apie jaunojo Vytauto kovas su Jogaila dėl savo tėvonijos, valdžios ir t.t.?
Dviejų Gediminaičių strateginis bendradarbiavimas
Mėgindami spėti Jogailos ir Vytauto bendravimo ir prieštaravimų mįsles, galėtume, mano galva, mažiau spėlioti iš „istoriografinės kavos tirčių“, o pasiklausyti paties Vytauto, kuomet jis savo ilgo ir audringo gyvenimo pabaigoje prisiminė ir įvertino savo ir Jogailos santykių esmines nuostatas.
Turiu galvoje priešmirtinius Vytauto laiškus Jogailai. Mano nuomone, tai didingi, daugelį Lietuvos karalystės likimo paslapčių paaiškinantys dokumentai, kurio tekstas ir reikšmė, atrodo, taip ir liko deramai neįvertintas politinės Lietuvos istorijos aprašinėtojų ir aiškintojų. Taigi dar kartą grįžkime prie istorinių šaltinių, įsiskaitykime į vienus iš paskutiniųjų Vytauto laiškų Jogailai, kuriuos galima būtų pavadinti dvasiniu Vytauto Didžiojo testamentu.
Vytautas diktuoja pirmąjį laišką (1429, vasario 17) jau po Lucko suvažiavimo (1429, sausis), kuriame įvyko lemtingas lenkų delegacijos susikirtimas su Vytauto karūnavimo Lietuvos karaliumi šalininkais, demonstratyviai išvykstant iš Lucko ir išsivežant Lenkijos karalių Jogailą, ką tik pritarusį Vytauto karūnavimi[3].
Neįtikėtina, bet Vytautas nei skundžiasi, nei priekaištauja Jogailai dėl lenkų sužlugdytos Vytauto karūnavimo idėjos bei tvarkos, kurią pasiūlė suvažiavime dalyvavęs Šv. Romos imperijos imperatorius ir Vengrijos karalius Zigmuntas I Liuksemburgietis.
Priešingai, galbūt užgniaždamas ameninę nuoskaudą ir interesą, Vytautas rašo, jog esminis dalykas ir savotiška valstybinė tragedija yra ne karūnos klausimas. Pasak jo, ne jis pats, o imperatorius „pradėjo bylą dėl karūnos, apie kurią, Dievas liudininkas, anksčiau nieko nežinojome nei galvojome, nei jokiu žodžiu neprasitarėme“. Rašoma, be abejo, išlaikant visą valdovo orumą pagal ano meto korespondencijos etiketą. Tačiau paklausykime, ką Vytautas siekia pranešti Jogailai;
„…kai Jo šviesybė [Žygimantas I Liuksemburgietis, trumpai anuomet vadintas Romos karaliumi] primygtinai į mus dėl jos [karūnos bylos] kreipėsi, atsakėme šitaip tardami: „Pone Karaliau! Apie šią bylą niekuomet jokiomis aplinkybėmis nesame mąstę, ją reikia gerokai pasvarstyti, ypač kad esame įprate spręsti kartu su Lenkjos karaliumi ir t.t., mūsų broliu, ir be vieno pritarimo kitas nieko nedaro“.
Mano galva, pastaroji frazė yra tikrasis raktas į valstybinių Jogailos ir Vytauto santykių istoriją nuo pat jaunystės iki žilos senatvės. Tai strateginis raktas, kurį, be abejo, įvairiais metais pakeisdavo skirtingi taktiniai rakteliai, kurių stverdavosi Jogaila arba Vytautas savo asmeniniais interesais.
„Karūnos byla“ čia Vytautui tarsi ne itin rūpi, tad „kuomet Ponas Romos Karalius pasakė norįs pats dėl tos bylos su Jūsų šviesybe kalbėtis, atsakėme: “Tebūnie tai Jūsų valioje. Mes dėl to visai nesukame galvos“.
Toliau Vytautas primena Jogailai, kad
„kitą rytą, eidami kaip paprastai pas Jūsų šviesybę, susitikome Poną Romos Karalių su šviesiausiąja savo gyvenimo palydove, stovinčius tarpduryje prie laiptų, kur turėjome eiti. Jie mūsų laukė, ir jis tarė: „Naktį pas mus buvo Ponas Lenkijos karalius, su kuriuo tarėmės apie tą reikalą [Vytauto karūnavimą Lietuvos karaliumi]. Jis tam pritarė“. Paskui jis pridūrė: „Eikime pas jį kartu su ponia Karaliene“. Tą ir padarėme. O kai sustojome pas Jus miegamajame, Ponas Romos karalius pradėjo kalbėtis su Jūsų šviesybe, primindamas vakarykštį reikalą. Jūsų Šviesybė tučtuojau pasakė, kad Jūs tam [Vytauto karūnavimui] pritariate ir tuo džiaugiatės“.
Toliau nuskamba gana netikėti laiško žodžiai:
„Mes lietuviškai Jums tarėme:“Pone Karaliau, neskubėkite su tuo reikalu; pirma aptarkime su Jūsų prelatais ir baronais, ir mes panašiai padarysime“.
Netikėtumas čia toks, kad Vytautas staiga prabyla lietuviškai, nekreipdamas dėmesio į šv. Romos imperatorių ir jo žmoną, kurie, be abejo, negalėjo suprasti, ką Vytautas kalba Jogailai. Viena vertus, tai gana netikėtas poelgis imperatorių poros akivaizdoje, kadangi ne itin derinasi su dvaro etiketo normomis. Atrodo, Vytautas nelabai norėjo rodyti kokią ypatingą pagarbą pompastikos mėgėjui Zigmantui I.
Kita vertus, čia turime dar vieną nuorodą į labai artimus Vytauto ir Jogailos santykius, kumet jiedu naudodavosi aplinkiniams vokiečiams ir lenkams nesuprantama lietuvių kaba, norėdami apsitarti itin svarbiais reikalais ar planais, kurių neturėtų girdėti pašalinės ausys. Plačiai žinomas ir dažnai istorografioje minimas atvejis, kuomet Vytautas su Jogaila, ruoždamiesi lemtingam Žalgirio mūšiui, pereidavo į pokalbį lietuvių kalba, kad aplinkiniai nesuprastų, ką numato ir nusprendžia abu lietuviai valdovai.
Tas Jogailos ir Vytauto paprotys, kurį galime vadinti paprasčiausiu manevru apsikeičiant ypač slapta informacija ir konfidencialiomis žiniomis, ne kartą užfiksuotas šaltiniuose, nes, matyt, nustebindavo aplinkinius klausytojus.
Mums gi čia svarbu pabrėžti, kad Jogaila su Vytautu nuo seno turėjo ne tik savo daugiau ar mažiau slaptus ketinimus bei planus, kuriuos savaip užšifruodavo lietuvių kalbos žodžiais, nesuprantamais kitiems pokalbio dalyviaims.
Nežinome ir vargu ar sužinosime, ką pamanė ponas Romos Karalius ir jo „šviesiausioji gyvenimo palydovė“, staiga išgirdę Jogailos miegamajame nesuprantamus Vytauto žodžius Jogailai ir tokį pat nesuprantamą jiems Jogailos atsakymą, bet, kita vertus, kodėl mums tai turėtų rūpėti…
Visas tolimesnis šio ir kitų paskutiniųjų Vytauto laiškų Jogailai emocinis ir diplomatinis patosas nukreiptas į vieną pagrindinį Vytauto priekaištą, o greičiau – lemtingą Lietuvos valdovo Vytauto įspėjimą Lenkijos valdovui Jogailai: „mielas broli“, jeigu mes tvarkysime Lietuvos ir Lenkijos reikalus nesitardami, tai yra sulaužydami mūsų prisiimtą ir gal abipusiai prisiektą principą „be vieno pritarimo kitas nieko nedaro“, pasekmės bus liūdnos mudviejų valdomoms valstybėms.
Kodėl liūdnos Lenkijai?
Informacijos šaltinis:Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
(Bus daugiau)
2017.06.01; 06:18
[1] Henryk Łowmiański.Polityka Jagiellonska., Poznan, 2006, p. 60
Krėvos sutarties dalyvių titulai ir juridiniai statusai (nuotakos pusė)
Viduramžiais titulai, o ypač valdovų titulai, buvo daug rimtesnis ir svarbesnis dalykas, negu mums šiandien atrodo. Neretai titulas lemdavo lemtingus posūkius valstybės raidoje.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys (Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Keisti dalykai Lenkijos ir Lietuvos suartėjimo istorijoje prasidėjo kaip tik nuo titulų painios įvairovės, kurią čia būtina trumpai priminti.
Lenkijoje po kelių šimtų metų dalinių ksionžentų (ksiąžęta, ducis) tarpusavo vaidų bei kovų XIV a. antroje pusėje sustiprėjo valstybinės vienybės siekis, kurį galutinai įkūnijo Kazimieras Didysis (Kazimierz III Wielki; 1310 – 1370), tapęs ketvirtuoju per visą tautos istoriją legitiminiu visos Lenkijos karaliumi ir Lenkijos karalystės juridinio statuso atkūrėju (žr. knygos IV dalį).
Tačiau Kazimieras Didysis, nepalikęs vyriškos giminės paveldėtojų, pats prieš mirtį atidavė Lenkijos sostą svetimšaliui ir kitataučiui valdovui, o būtent – savo sesers Elžbietos vyrui Vengrijos karaliui Liudvikui I (pranc. Louis Ier d’Anjou; vengr. Nagy Lajos, lenk. Ludwik Węgierski, Andegaweński ; 1326 – 1382), nors dar buvo Lenkijoje gyvų Piastų dinastijos palikuonių.
Lenkija atsidūrė kaimynų valdovų rankose.
Maža to – jau mirties patale gulėdamas Kazimieras Didysis padovanojo savo anūkui Kazimierui Slupskiui Sieredžiaus, Lečynės ir Dobrynės žemes (Sieradzkiej, Łęczyckiej i Dobrzyńskiej) su visais miestais, o tai reiškė faktišką Mažosios Lenkijos atskėlimą nuo Didžiosios Lenkijos, valstybės teritorinė vienybė buvo suskaldyta. Taigi, po Kazimiero Didžiojo mirties Lenkiją ėmę valdyti svetimšaliai, atvirai kalbant, valdė ją labai prastai. Mūsų minėtas Liudvikas Anžujietis, gavęs iš savo dėdės Kazimiero Didžiojo sostą, nesiteikė net gyventi Lenkijoje, kurios, pasak jo, „oras jam buvęs per atšiaurus“.
Pats Liudvikas I iš tėvo pusės buvo garsios prancūziškos Anžu dinastijos atstovo Vengrijos karaliaus soste Karolio I (pranc. Charobert d’Anjou-Sicile; vengr. Károly Róbert; 1288 – 1342) sūnus. Bet galima spėti, kad ne vien dėl garsios dinastijos ar giminystės ryšio paskutinis lenkiškos Piastų dinastijos valdovas Kazimieras Didysis dar 1336 m. pažadėjo atiduoti Lenkijos karaliaus sostą Vengrijos karaliui. Lenkijos karalystės sosto teisių perdavimas Vengrijos karaliui buvo savotiškas atlygis už karinę, diplomatinę bei finansinę Vengrijos pagalbą Lenkijai. Vengrija su savo aukso kasyklomis tuo metu jau buvo tapusi įtakinga Europos valstybe, tad Kazimieras Didysis ne kartą rėmėsi Vengrijos karaliaus parama savo karuose su rusinais ir vokiečiais.
Taigi, vos tik bevaikis Kazimieras mirė, Lenkijos sostas atiteko Liudvikui I, kuris skubiai atvyko į Lenkiją ir iš karto buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi, prisidėdamas (nuo 1370 m) Lenkijos karaliaus titulą prie savo itin turtingos titulatūros – Vengrijos, Dalmatijos, Chorvatijos, Ramos, Serbijos, Halicjos, Lodomero, Komanijos, Bulgarijos, Lenkijos karalius, Salerno kunigaikštis, Montte Sant Angelo valdovas…
Užsidėjęs Lenkijos karaliaus karūną Liudvikas tuoj pat grįžo į Vengriją, su savim išsiveždamas visas Lenkijos karalystės regalijas, idant lenkams nekiltų pagundos karūnuoti kokį kitą pretendentą. Lenkiją paliko valdyti regentės teisėmis (iš lot. regens – valdantis; nesančio monarcho valdžią vykdantis) savo motinai Elžbietai Lokietkienei (Elżbieta Łokietkówna; 1305 – 1380), tarp kita ko, kaip minėjom, Lietuvos karaliaus Gedimino dukters, nuo 1333 m. Lenkijos karalienės Aldonos Onos Gediminaitės (apie 1309- 1339), anytai[1].
Maža to – Liudvikas dar nurėžė nuo Lenkijos teritorijos Silezijos žemes, prijungęs prie Vengrijos karalystės. Neužmirškim, jog prieš tai ne kas kitas, o Kazimieras Didysis atidavė Kryžiuočių ordinui visą Pamarį su miestais ir priėjimu prie Baltijos jūros.
Lietuvos Karalystės pilių ir tvirtovių maketų konkursas Lietuvos Seime. 2011-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taigi, kaip rašo lenkų istorikas, „pakanka prisiminti, kad valdant senos prancūzų grafų Anžu (Kapelingų) dinastijos atstovams, Lenkijos karalystė buvo maža valstybėlė – be Raudonosios Rusios, be Mozūrijos, su neužtikrintais Kujavais, Dobžynės ir Vielunos žemėmis, o jai grėsė iš Vakarų Liuksemburgų dinastija, iš Pietų – Kryžiuočių ordinas, iš Rytų – lietuvių ir totorių antpuoliai, be to – valstybė buvo nuniokota pilietinio karo Didžiojoje Lenkijoje“[2]
Savo ruožtu, kai mirė Vengrijos ir Lenkijos karalius Liudvikas I, Lenkiją oficialiai vis dar valdė Liudviko paskirti regentai – jo paties motina Elžbieta Lokietkienė (Elżbieta Łokietkówna; 1305 – 1380) ir kiti du Liudviko I statiniai, neturėję, savaime suprantama, Lenkijos karaliaus titulo. Teisiniu požiūriu Liudviko motina niekados nebuvo Lenkijos karaliene, o Lenkiją valdė Liudviko pavedimu kaip regentė.
Lenkijoje prasidėjo interregnum laikotarpis, ne itin ilgas, bet kupinas įnirtingų tarpusavio kovų dėl vieno ar kito pretendento teisės atsisėsti į Lenkijos karaliaus sostą.
Čia būtina pažymėti, kad Krėvos sutarties neakivaizdinė dalyvė ir Jogailos piršlybų delegacijos adresatė Elžbieta Bosnietė, nuotakos Jadvygos motina, pas kurią keliavo į Vengriją lietuvių ir lenkų atstovai, taipogi niekados nebuvo karūnuota Lenkijos karaliene, kaip ir regentė Elžbieta Lokietkinė.
Taigi Krėvos sutartyje Elžbietai Bosnietei suteiktas titulas buvo gana dekoratyvus, diplomatiškai pagražintas: „Dievo malone Vengrijos, Lenkijos, Dalmatijos ir t.t. karalienė“ (…dei gracia Regina Ungarie, Poloniae, Dalmacie etc.).
Kita vertus, diplomatinės retorikos srityje ir Elžbieta Lokietkienė, ir jos marti Elžbieta Bosnietė mėgdavo pavadinti save „Lenkijos karaliene“ (regina Poloniae). Šiuo požiūriu Elžbietos Bosnietės titulavimas Krėvos akte „Lenkijos karaliene“ psichologiškai, bet ne teisiškai pateisintas lygiai taip pat, kaip Jogailos titulavimas tame pačiame akte slaviškos kilmės titulu „Dievo valia Didysis Lietuvos kunigaikštis“ (Nos Jogalo virtute Dei dux magnus Litwanorum).
Tuo tarpu pačios nuotakos titulas Krėvos akte yra nusakytas bene tiksliausiai juridiniu požiūriu – kreipiantis į motiną, jos duktė Jadvyga vadinama „Lenkijos karaliene“:
„ …Šviesiausia valdove, šių išganingų apeigų vardan tegu Jūsų Didenybė priima šį poną didijį kunigaikštį Jogailą kaip sūnų ir tegu atiduoda jam kaip teisėtą žmoną savo mylimą dukterį, garbingą ponią Jadvygą, Lenkijos karalienę“ (pro tanto saluberrimo misterio suscipiat vestra maiestas eundem dominum Jagallonem magnum ducem in filium et inclitissimam principem Hedvigim filiam vestram carissimam, reginam Poloniae, sibi in legitimam consortem copulantes. – vert. E.Ulčinaitės).
Deja, ir Jadvygos titulas Krėvos akte nebuvo preciziškai tikslus.
Jadvyga – iš Dievo malonės Lenkijos karalius (Dei Gracia Rex Poloniae)
Vengrijos ir Lenkjos karalius Liudvikas I neturėjo sūnų, bet mirdamas paliko tris dukteris, kurios, deja, negalėjo sėsti į Lenkijos karalystės sostą, kadangi Lenkų tradicijos draudė sodinti į Lenkijos valdovų sostą moteriškę.
Minėtos Lenkijos interregnum laikotarpio sumaištys ir kovos iš dalies sustiprėjo kaip tik dėl to, kad visų trijų Lenkijos dalių – Mažosios Lenkijos su Krokuvos centru, Didžiosios Lenkijos su Gniezno centru, o taip pat nepriklausomos Mazovijos – didikai nesutarė ne tik dėl būsimo Lenkijos karaliaus kandidatūros, bet ir dėl Liudviko I dukterų teisės karaliauti Lenkijoje.
Pats Liudvikas vienu metu buvo numatęs atiduoti abu Vengrijos ir Lenkijos sostus vyresniajai dukrai Marijai, kurią buvo pažadėjęs išleisti už šv. Romos imperatoriaus Karolio IV sūnaus Žygimanto Liuksemburgiečio, kuris, beje, pagal motinos liniją buvo Lietuvos karaliaus Gedimino proanūkis, Aldonos Gedminaitės anūkas.
Medininkų pilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau Liudvikui I mirus, našlė Elžbieta Bosnietė skubos tvarka, kitą dieną po vyro laidotuvių, surengė dvylikametės Marijos karūnavimą „Vengrijos karaliumi“. Toks titulas buvo pirmą kartą Vengrijos istorijoje suteiktas moteriškei, siekiant, ko gero, pabrėžti jos monarchiškas teises ir užkirsti kelia Zigmunto Liuksemburgiečio pretenzijoms į Vengrijos karaliaus sostą. Mažametės Marijos karališkąją valdžią, be abejo, perėmė ir vykdė regentės teisėmis ne kas kitas, o Elžbieta Bosnietė.
Elžbieta Bosnietė, kaip minėta, niekados nebuvo karūnuota nei Vengrijos, nei Lenkijos karaliene, tačiau atkakliai kovojo, kad jos dukterys paveldėtų sostus: Marija – Vengrijos, o Jadvyga – Lenkijos.
Vengrijos karaliumi karūnuotos Marijos vedybos su kokiu nors įtakingu Europos valdovu sunkiai sekėsi. Pradžioje motina savo keturiolikmetę dukterį Mariją (1371 – 1395), kuri jau buvo vaikystėje pagal sutartį sutuokta su Zigmuntu Liuksemburgiečiu, sutuokė 1385 m. balandžio mėnesį „neakivaizdiniu“ būdu (nedalyvaujant jaunikiui) su Prancūzijos karaliaus Karolio V sūnumi Liudviku Orleaniečiu. Deja, niekas vedybų nepripažino, o Marijos tėvo pažadus prisimindamas šaunusis Zigmuntas Liuksemburgietis, su kuriuo vėliau tiek visokių keistų derybų turėjo Vytautas ir Jogaila, ryžtingai įsiveržė su savo kariuomene į Vengriją ir, nepaisydamas Elžbietos protestų, pats 1385 m. lapkričio 11 d. vedė jau „ištekėjusią Mariją“…
Elžbieta Bosnietė nepasidavė ir pasikvietė į pagalbą Neapolio karalių Karolį III (Carlo III di Napoli,; 1345 – 1386). Gaila, bet ji nenumatė, kad Karolį III palaikys jos priešai Vengrijoje, Dalmatijos ir Kroatijos baronai, kurie atvykusį Karolį paskelbė Vengrijos karaliumi Karolio II vardu, kaip vyriausiąjį Anžu dinastijos itališkos atšakos atstovą. Išgirdęs apie Karolio atvykimą į Vengriją, naujais Marijos vyras Zigmuntas Liuksemburgietis skubiai sugrįžo į Bohemiją (Čekiją), o Karolis atžygiavęs nuvertė nuo sosto, jo įsitikinimu, neteisėtą „Vengrijos karalių Mariją“, ir pats buvo karūnuotas Vengrijos karaliumi 1385 m. gruodžio 31 d., dalyvaujant nelaimingoms ir pažemintoms Elžbietai Bosnietei ir jos dukrai Marijai.
Tačiau Elžbieta Bosnietė nenorėjo pasiduoti ir šį kartą. Netrukus ji pasikvietė naująjį Vengrijos karalių į svečius į savo rūmus, o ten atvykęs (1386 m. vasario 7 d.) patiklusis Anžujietis, vos kelis mėnesius pakaraliavęs Vengrijoje, buvo Elžbietos meilužio vengro Mikolajaus Garos ir jo bendrininko Forgačo nudurtas Bosnietės apartamentuose, pačiai Elžbietai, kaip praneša metraštininkai ir istorikas beletristas K.Šajnocha, dalyvaujant ir šaukiant: „Gerai rėžk, Forgačai, gausi Gimešą ir Gačą!“ Nežinau, ar gavo Forgačas valdyti žadėtus už žmogžudystę miestus, bet pačiai Elžbietai viskas baigėsi kraupiai, nes perdurtasis Karolis II Vengrietis mirė nuo žaizdų, o gal tiesiog buvo pribaigtas vasario 24 d. Tiesa, po Karolio II pašalinimo, keturiolikmetė Marija vėl buvo sugrąžinta į Vengrijos karaliaus sostą, o jos motina Elžbieta Bosnietė toliau valdė Vengriją regentės teisėmis, nenujausdama savo šiurpaus tragiško likimo [3]…
Savo oficialaus vyro Zigmunto pagaliau išvaduota Marija (vėlgi kraupoka istorija) tarsi iš anksto atkartojo būsimąją Jadvygos mirtį: dvidešimt ketverių metų Mariją mirė 1395 m. gimdydama, kartu mirė ir naujagimis kūdikis.[4]
Kodėl suminėjau visus šius įvykius Vengrijoje ir jų tikslias datas?
Norėjau, kad skaitytojas lengviau įsivaizduotų istorinę aplinką, kurioje tuo pačiu metu, tais pačiais mėnesiais Lietuvoje ir Lenkijoje vyko pasirengimai ir derybos dėl Jogailos vedybų su jaunesniąją Elžbietos Bosnietės dukterimi ir Marijos seserimi Jadvyga:
1384 m. pas Jogailą atvyksta speciali lenkų ponų delegacija su pasiūlymu vesti Jadvygą; 1385 m. sausio 18 d. Jogailos ir Jadvygos vedybų reikalu į Krokuvą atvyko Jogailos brolio Skirgailos vadovaujama delegacija; 1385 m. kovo pražioje lietuvių ir lenkų delegacija vyksta į Vengriją pas Elžbietą Bosnietę ir gauna jos sutikimą vedyboms; 1386 m. sausio 11 d. Mažosios Lenkijos atstovai susitinka su Jogaila Volkoviske ir pakviečia į Liubšiną, kur vasario 2 d. lenkų šlėktos suvažiavime jis paskelbiamas išrinktu kandidatu į Jadvygos vyrus ir Lenkijos sostą; vasario 12 d. Jogaila iškilmingai įjoja į Krokuvos karalių rūmus Vavelyje; vasario 15 d. pats Jogaila ir keli jo giminaičiai iš palydos pakrikštijami katalikais, kiti giminaičiai atsisako katalikiško krikšto, kadangi jau yra priėmę krikštą graikų pravoslaviškomis apeigomis; vasario 18 d. arkivyskupas Bodzanta sutuokia trečią dešimtį įpusėjusį Jogailą su dvylikamete Jadvyga; kovo 4 d. įvyksta iškilminga Jogailos karūnavimo ceremonija, ir Jogailai uždedama ant galvos skubiai pagaminta karūna, kadangi senoji Lenkijos karalių karūna, kaip sakyta, buvo Liudviko išsivežta ir liko Vengrijoje, kur, atrodo, pradingo be pėdsako.
Sakytum, viskas tuo ir pasibaigė, tačiau… Jogailai tai buvo tik pradžia galutiniam ir teisėtam įsitvirtinimui Lenkijos karaliaus soste.
Visos vėlesnės problemos buvo susijusios su pačios Jadvygos statusu Lenkijoje ir jos titulu.
Lenkijoje atsikartoje Jadvygos sesers Marijos istorija.
Lenkų didikai, panašiai kaip Vengrijos baronai, nenorėjo sutikti, kad Lenkijos karaliaus soste sėdėtų moteriškė. Liudvikui I ir Elžbietai Bosnietei teko per kelis kartus įvairiomis progomis dėrėtis ir dosniomis privilegijomis nusipirkti lenkų ponų balsus, kad jie sutiktų vienai ar kitai Vengrijos karaliaus Liudviko I dukterei pripažinti teisę į Lenkjos karaliaus sosto paveldėjimą. Papirkimo formos buvo įvairios: pirmiausia lengvatos lenkų ponams (gerokai sumažinta lenkų šlėktos duoklė karaliui ir visiškai atšaukta šlėktos prievolė eiti karinę tarnybą už Lenkijos ribų). Savo ruožtu lenkų šlėkta, pasimokiusi iš Liudviko I karaliavimo laikų, išsidėrėjo, kad Lenkijos sostą paveldėjusi Liudviko I duktė turės pastoviai gyventi Lenkijoje.
Didinga Trakų pilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pradžioje pirmiausia turėta galvoje vyriausioji Liudviko I ir Elžbietos Bosnietės duktė Kotryna, bet ši pasimirė septintus metus eidama (1377). Vėliau kandidate buvo numatyta Marija, bet galiausiai, po atkaklių lenkų šlėktos tarpusavio ginčų bei vaidų, buvo pasirinkta Slovakijoje gimusi Liudviko I duktė Jadvyga su sąlyga, kad ji nuolatos gyvens Lenkijoje.
Taigi jaunutė Jadvyga (vengr. Anjou Hedvig, lenk. Jadwiga Andegaweńska; 1372 – 1399), dar Vengrijoje jai gyvenant, jau buvo tituluojama Vengrijos ir Lenkijos karaliaus dukterimi (Hedvigis filia regis Ungarie et Polonie). Vėliau, kuomet jos motina našlė Elžbieta Bosnietė apsisprendė Jadvygai atiduoti Lenkijos valdymo teises, nepilnametė mergaitė gavo naują heres Polonie (lot. Lenkijos paveldėtoja) titulą[5], nors anksčiau jai buvo numatytas Vengrijos sostas ir Jadvyga buvo tituluojama Vengrijos paveldėtoja (heres Ungarie )[6].
Šiaip ar taip po ilgų derybų su Lenkijos didikais, reikalavusiais, kad Jadvyga apsigyventų Lenkijoje, dešimtmetė Jadvyga atvyko į Lenkiją ir 1384 m. rudenį buvo lenkų arkivyskupo karūnuota, gaudama oficialų titulą Hedvigis Dei Gracia Rex Poloniae (Jadvyga iš Dievo malonės Lenkijos karalius), lygiai taip kaip jos vyresnioji sesuo Marija buvo tapusi „Vengrijos karaliumi“ .
Galima būtų pasišaipyti iš keblios situacijos, kai Lietuvos valdovas turėjo vesti „Lenkijos karalių”, o dešimtmetis/dešimtmetė „Lenkijos karalius” turėjo ištekėti už Lietuvos valdovo. Tačiau lenkiška tvarka buvo nediskutuojama. Panašioj sitacijos vėliau atsidūrė ir Steponas Batoras, kuomet jam piršo „Lenkijos karalių” Oną Jogailaitę. Skirtumas tik toks, kad šį kartą nuotaka buvo vyresnė už jaunikį[7]. ….
Informacijos šaltinis:Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
2017.05.16; 19:38
(Bus daugiau)
[1] Plačiau apie Lenkijos karalienę Aldoną Oną Gedminaitę, pirmąją Kazimiero Didžiojo žmoną žr.: Rudzki Edward. Polskie królowe. t. I. Žony Piastow i Jagielonow. Warszawa, 1985, p.23-29
[3] Po Karolio II nužudymo prasidėjo sukilimas prieš Elžbietos Bosnietės valdžią Chorvatijoje. 1387 m. vasarą ją pačią kartu su Marija pagavo keliaujančias nužudyto Karolio šalininkai ir įkalino vaizdingoje Kroatijos pilyje Novigrade. Kadangi Zigmantas Liuksemburgietis žygiavo jų gelbėti, bet per daug neskubėjo vaduoti nei uošvienės, nei žmonelės, greitesnė pasirodė kerštingoji Karolio našlė neapolietė Margarita, nuo pat pradžių prieštaravusi vyro sumanymui sėsti į Vengrijos sostą. Jos paragintas chorvatas sargybinis, turėjęs saugoti abi belaisves, įėjo į pilies kambarį ir Marijos akyse pasmaugė (1387 m. sausio 17 d.) jos motiną Elžbietą Bosnietę. Kitą dieną jos lavonas buvo demonstratyviai pakabintas pilies bokšte, skelbiant, kad tas pats likimas laukia ir dukters Marijos, jei gelbėtojai nepasitrauks nuo pilies. Šitaip kraupiai baigė savo audringą gyvenimą Jogailos pirmoji uošvė Elžbieta Bosnietė.
[4] Lenkų rašytojas istorikas Ježy Jankovskis (Jerzy Jankowski ;1937–2001), rinkęs šaltinių duomenis Lenkijos monarchinių dinastijų kilmės bei degradacinio nuosmukio tyrimams, tvirtina, jog „Anžu dinastijos būdingas bruožas buvo itin greitas ištisų dinastijos atšakų išmirimas. Galima su didele tikimybe pripažinti (Można z dużym prawdopodobieństwem przyjąć), kad karalius Liudvikas buvo apsikrėtęs sifiliu (król Ludwik był zarażony syfilisem), nes paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido atsiskyręs vienuolyne, o kronikos autorius rašė, jog tuo metu sirgo raupsais. Raupsai čia tikriausiai niekuo dėti, nes Europoje jie jau pradėjo nykti. Liudviko susirgimas buvo greičiausiai paveldima liga, kurią jam perdavė tėvas, Karolis Robertas, taipogi savo gyvenimo pabaigoje neapleisdavęs pilies kambarių. Atrodo, kad Karolį Robertą užkrėtė jo antroji žmona Beatričė Liuksemburgietės 1317 m., kadangi jo nesantuokinis sūnus, gimęs iki šios datos, sulaukė šešiasdešimties metų amžiaus, kai tuo tarpu kiti jo vaikai, išskyrus Liudviką, mirdavo ankstyvoje jaunystėje. Jauname amžiuje ir be palikuonių mirė ir Liudviko dukterys: Koryna, Marija ir Jadvyga.[…] Sifilis tapo ir Jogailaičių giminės liga, nes pasireiškė būtent trečioje kartoje tarp Kazimiero Jogailaičio sūnų“ (Plačiau žr.: Jerzy Jankovski Monarsze sekrety. Wrocław 1995; http://toporzel.pl/teksty/krole.html)
[5] Jarosław Nikodem: Jadwiga król Polski. Wrocław: Ossolineum, 2009, p. 98
[6] J. Wyrozumski, Królowa Jadwiga między epoką piastowską a jagiellońską, Kraków , 1997, p. 92;
[7] Panaši situacija pasikartojo XVI a., kuomet Ona Jogailaitė (lenk. Anna Jagiellonka, 1523 – 1596), gediminaičių palikuonio Lenkijos karaliaus bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo ir italės Bonos Sforcos duktė, buvo išrinkta po tėvo mirties Lenkijos valdove su oficialiu titulu Anna Dei Gratia Rex Poloniae (Ona iš Dievo malonės Lenkijos karalius). Nuo Jadvygos titulo Onos Jogailaitės titulas skyrėsi tik tuo, kad prie jo buvo pridėtas dar vienas titulas – „Ona… Didysis Lietuvos kunigaikštis“. Kaip kadaise Jogaila, taip šiuo atveju Onos Jogailaitės būsimasis vyras, atsikviestas iš Vengrijos Steponas Batoras (vengr. Báthory István, 1533 – 1586) įkliuvo į komišką titulinę painiavą: turėjo vesti „Lenkijos karalių“ ir priedo – „Didįjį Lietuvos kunigaikštį“ … senmergę Oną. Gal ir neverta stebėtis, kad garsus karo vyras keturiasdešimtmetis su trupučiu Batoras, vedęs 53- erių metų Oną, po pirmosios vestuvinės nakties privengė žmonos ir dažniausiai gyvendavo Lietuvos Gardine, kaip prasitarė A.Šapoka, „iš dalies dėl to, kad nereikėtų kartu gyventi su savo sena žmona Ona“ (Lietuvos istorija, Kaunas, 1936, p. 294).
Politiniai interregnum konfliktai, kuriuos mes peržvelgėme tik vienu mums rūpimu titulatūros aspektu, įgavo dar platesnį pobūdį, kuomet į kovą su Jogaila įsijungė ir Kęstutaitis Vytautas, atsidūręs laisvėje.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Maža to – ilgainiui ryškėjo konfliktai tarp pačios Julianos sūnų Algirdaičių: kiekvienas karalaitis norėjo atsisėsti Vilniaus soste, bet ilgainiui liko tik du aršiausi pretendentai – Jogaila ir jo brolis jaunėlis Švitrigaila. Švitrigailos kova nusitęsė iki pat metų, kuomet jis pagaliau pasidavė etc. (žiūr. Matusas).
Visi tie įvykiai plačiai žinomi nuo mokyklos suolo, bet nedera užmiršti, kad Lietuvos karaliaus sostas tebebuvo neužimtas arba, viduramžiškai lotyniškai tarus, „vacante“, tai yra – laukiantis teisėto valdovo.
Lemtingą ribą (1385 – 1413 m.) nulėmė oficialus Lietuvos dinastinių valdovų statuso kitimas, savaime panaikinęs senuosius, iki 1385 m. egzistavusius lietuvių karalių titulus. Nuo XIV – XV a. sandūros ėmė vis labiau įsitvirtinti dviprasmė Lietuvos valstybės situacija, ėmė plisti nauji diplomatiniai Lietuvos valstybės ir jos valdovų įvardinimai.
Kas gi įvyko 1385 m.?
Atrodytų, nieko ypatingo: vienas iš daugelio Lietuvos valstybės valdovo Algirdo (1296 – 1377) sūnų, o būtent Jogaila (1351\ 1363 – 1434), sulaukęs brandoko amžiaus, pagaliau nusprendė vesti.
Po ilgokų žvalgytuvių Rusioje, kur ieškota tinkamos nuotakos, po ilgokų derybų su piršliais iš Mažosios Lenkijos (Krokuvos), kurie, berods, pirmieji (istorikai lig šiolei nesutaria, kas buvo piršlybų iniciatorius) ėmė piršti Jogailai savo ankstesnio karaliaus Liudviko dukterį Jadvygą, pats Jogaila pasiuntė savo pasiuntinius į Vengriją, kur gyveno nuotakos motina – Vengrijos, Lenkijos, Dalmatijos ir t.t. karaliaus Liudviko I našlė Elžbieta Bosnietė. Ten buvo detaliai tartasi dėl vedybų laiko bei sąlygų ir pagaliau 1385 metų vasarą buvo surašyta keistoka dinastinių vedybų sutartis, kurią Lietuvai priklausiusioje Krėvos pilyje (dabartinė Baltarusija) patvirtino čia susirinkę lietuvių ir lenkų elitinės valdžios atstovai. Iš jaunikio pusės sutartis buvo patvirtinta paties Jogailos ir jo trijų brolių (Skirgailos, Kaributo, Lengvenio) bei pusbrolio Vytauto antspaudais, dalyvaujant iš nuotakos pusės atvykusiems į Krėvos pilį Elžbietos ir lenkų ponų iš Krokuvos pasiuntiniams.
Sutartis keistoka, be abejo, ne todėl, kad Mažosios Lenkijos didikai pasistengė ištekinti už trečią dešimtmetį įpusėjusio Jogailos dvylikametę Vengrijos ir Lenkijos karaliaus Liudviko I dukterį Jadvygą – viduramžiais amžiaus skirtumas neturėjo jokios reikšmės dinastinėms vedyboms politiniais tikslais.[1].
Seniausias tarpvalstybinės reikšmės dokumentas, sudarytas tarp Lietuvos ir Lenkijos valdovų ir jų pasirašytas, buvo vadinamoji Krėvos sutartis. Mes neliesime milžiniškos istoriografijos, kuri atsirado sutarties teksto pagrindu. Nesistebiu, kad šio teksto tyrėja J.Kiaupienė įvardino Krėvos akto istoriografijos visumą „interpretacijų liūnu“[2]. Šimtametės diskusijos interpretuojant tekstą pagimdė aibes ginčų: ar iš tikrųjų Krėvos sutarties juridine galia Lietuvos valstybė pavirto Lenkijos karalių valdoma sudėtine Lenkijos karalystės dalimi? Ar tikrai Lietuva po šio akto tapo Lenkijos provincija, kuri turėjo šiokį ar kitokį valstybinį suverenitetą ir nuolatos kovojo dėl jo padidinimo bei stiprinimo iki pat XVIII a. pabaigos, kai Ketverių metų seimo sprendimais ir gegužės 5 d. konstitucijos tekstu Abiejų tautų Respublika buvo panaikinta ir jos vietoje paskelbta Lenkijos karalystė su vienu karaliumi valstybės soste, kuris turėtų būti paveldimas, bet ne šlėktos išrinktam karaliui atiduodamas?
Mums nėra reikalo gilintis į beribį istoriografinį liūną, juolab, kad po J.Kiaupienės sudaryto ir išleisto Krėvos dokumentų leidinio, kuriame, beje, sudėti, esminiai taškai istoriografinių tyrimų evoliucijoje iki pat mūsų dienų, daug kas paaiškėjo. Deja, galutinio taško čia dėti neįmanoma dėl daugelio neatsakytų iki šiol klausimų, kurias primena pati leidinio sudarytoja (žr.: p.68). Leidinyje apžvelgęs Krėvos akto diplomatinį pobūdį S.C.Rowellas konstatavo jog „pats Krėvos aktas tėra pasiuntinių susitarimą patvirtinantis tekstas“, kad jis nėra falsifikatas, kad „jame yra vienintelis sprendimas ir jis susijęs tik su Jogailos vedybomis. Tai vedybų sutartis (su tam tikromis sąlygomis), o ne valstybių susijungimo aktas“[3].
Įdomu, kad ir lenkų XIX a. pradžios intelektualai puikiai suvokdavo ir aiškiai apibūdindavo vedybinę dokumento prigimtį ir juridinę esmę. Pirmasis visą Krėvos akto tekstą lotyniškai paskelbęs literatūros istorikas, filosofas ir psichologas M.Višnevskis (Michał Wiszniewski; 1794 – 1865) apibūdino Krėvos dokumentą juridiškai ir nurodė du jo adresatus. Pirmiausia Jogailos diplomas (dyploma) skiriamas per vengrų pasiuntinius nuotakos motinai – karalienei Elžbietai, vengrų ir lenkų karaliaus Liudviko našlei (wdowy po Liudviku Krolu węgerskim i polskim), o po to – lenkų ponams (tudziež panom polskim). Taigi Jogaila šiuo raštu patvirtina savo paties ir savo brolių vardu tuos pažadus, kuriuos buvo davęs Elžbietai per savo pasiuntinius į Vengriją brolius Skirgailą ir Borisą (dane…objetnice… potwierdza)[4]. Žodžiu, raštas suvokiamas kaip piršlybose duotų pažadų patvirtinimas ne tik Jogailos, bei ir jo brolių vardu.
Išlikusiame Krėvos sutarties arba Krėvos akto originale bei nuoraše randame nemaža raštu užfiksuotų titulų, kurie XIV a. pabaigoje turėjo būti oficialūs ir abiem sutarties pusėm aiškūs bei priimtini.
Panagrinėkime juos visus iš eilės.
Tai principnės svarbos, mano manymu, dalykas, kadangi leidžia mums išsiaiškinti, kas ir kokia juridine teise remdamasis davė priešvedybinius pažadus Vengrijos karalienei Elžbietai, būsimos žmonos motinai.
Krėvos sutarties davėjo titulai ir juridinis statusas (jaunikio pusė)
Titulatūros požiūriu žvelgiant į Krėvos aktą, kuris pradedamas žodžiais „Mes, Jogaila“ (Nos Jagalo) nesunku pastebėti ganą painią pagrindinio veikėjo, kitaip sakant – dokumento davėjo Jogailos titulų įvairovę.
Mes jau esame apžvelgę Jogailos titulus, kuriuos jis naudojo įvairiose sutartyse ir kitokiuose tuolaikiuose Lietuvos valstybiniuose dokumentuose iki Krėvos sutarties.
Lyginant juos su Krėvos sutarties tekstu pirmiausia krinta į akis, kad priešvedybinėje sutartyje su Lenkijos karalienės Jadvygos motina ir lenkų atstovais, Jogaila niekur nepavartojo anksčiau taip mėgiamų titulų Lietuvos karalius , Didysis Lietuvos karalius.
Lietuvos valdovų rūmai naktį. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kodėl? Akivaizdu, kad atsakingoje tarptautinėje priešvedybinėje sutartyje, kur vienaip ar kitaip privalo būti aptartos piniginių bei teritorinių operacijų sąlygos, nė viena iš sutarties sudarytojų pusių nenorėjo ir negalėjo naudotis savavališkai sau suteiktais titulais. Juk kiekviena titulo dalis praktiškai reiškė ne ką kitą, o valdovo valdžioje esančiais žemių teritorijas. Galima neabejoti, kad būsimosios nuotakos pusė (vengrai ir lenkai) puikiai žinojo tuometinį Jogailos statusą, kuris buvo tolimas nuo visos Gediminaičių valstybės karaliaus statuso.
Nemaža dalis Algirdaičių, kaip matėme, atsisakė pripažinti Jogailą Didžiuoju karaliumi, tad jis negalėjo turėti šio titulo, nors jo motina, Algirdo našlė Julijona visai teisėtai buvo tituluojama Didžiąja Karaliene.
Kaip tik dėl to Krėvos sutartyje nematome Jogailos paveldėto, bet po išdavikų Jogailos sutarčių su Vokiečių ordinu Kęstučio anuliuoto ir paties Jogailos 1381 m. atsižadėto Didžiojo karaliaus titulo. Pastarojo titulo gavimas bei turėjimas buvo susijęs ne tik su testamentine buvusio didžiojo Lietuvos karaliaus valia, žodžiu išsakyta, anot metraščių, prieš pat mirtį, bet ir atitinkamomis aukščiausios valdžios karalystėje perdavimo bei patvirtinimo ceremonijomis, kurių, deja, nebuvo įvykdyta pasipriešinus daliai Algirdaičių.
Kita vertus, skaitant Krėvos sutartį, priklausančią tradiciniam (Rowell) žanrui, matome, kad lietuviškoji pusė nori kuo palankiau pristatyti jaunikį. Sutartis, kaip seniai tyrėjų nustatyta, susideda iš kelių skirtingo žanro dalių, ir būtent pirmojoje, piršlio oracijos dalyje, tai yra – Krėvos akte atpasakotoje piršlio kalboje Vengrijoje ir paties Jogailos vardu susakytame piršlio pažadų patvirtinime, lietuviai, kiek įmanydami stengiasi išaukštinti hierarchinę Jogailos padėtį Lietuvoje.
Ir vis dėlto daugiausia, ką jie galėjo padaryti, atsispindi jau pačioje pradžioje pateiktame retoriniame Jogailos titule: Mes, Jogaila, Dievo valia Didysis Lietuvos kunigaikštis, taip pat Rusios valdovas ir prigimtinis paveldėtojas“ (Nos Jogalo virtute Dei dux magnus Litwanorum Rusiaeque dominus et haeres naturalis“).
Titulas retorinis ir net dekoratyvinis, kadangi prieštarauja pačiai Krėvos dvasiai, kur visokeriopai akcentuojamas Jogailos pažadas priimti krikštą ir savo brolius su visais lietuviais pakrikštyti. Kitaip sakant, Jogaila piršlio šnekoje pristatomas ir pats prisistato kaip nekrikštas pagonis, tačiau Krėvos akte iš pat pradžių skelbiasi esąs didysis kunigaikštis iš Dievo valios (virtute Dei dux magnus).
Koks gi Dievas malonėjo paskelbti nekrikštą pagonį didžiuoju dux/u?
Akivaizdu, kad čia ne Dievo, o guvaus raštininko darbas ir jo paslaugi malonė surašant pompastiškos piršlio oracijos tekstą. Tiksliausiai tuometinę Jogailos hierarchinę būklę Gediminaičių dinastijoje, mano manymu, atspindi Krėvos akte dar paprotinės teisės sąvokas išsaugojęs titulas „princeps“, tai yra – vyriausias pagal amžių dinastijos atstovas.
Prie jo čia pat pridėtas jau slaviškos kilmės titulas „princeps Jagalo dux magnus Litwanorum etc“, kuris, kaip matėme, aptarinėdami Rytų ir Vakarų slavų titulus, turi pabrėžti dinastijos atstovo valdžią „vyriausiame mieste“ ( rusišk. stareišyj stol) arba „svarbiausioje kunigaikščių būveinėje“ (lenk. główna siedziba książęca). Viduramžiais svarbiausia lenkų kunigaikščių (dux) būveinė buvo laikoma Krokuva[5], o Lietuvos svarbiausioji sostinė nuo XIV a. pradžios tapo Vilnius, kuris Gedimino dokumentuose jau vadinamas „mūsų karališkasis miestas“.
Prie šio išplėstinio Jogailos titulo Krėvos akte visai teisėtai pridedamas papildomas titulas „dominus et haeres naturalis“, kadangi piršlybų sutarties patvirtinimo akte turėjo būti nurodyta jaunikio juridinė teisė į tėvo jam skirtą paveldą, pabrėžiant jog jis yra Rusios valdovas (dominus) ir paveldėtojas (haeres) pagal kraują (naturalis).
Betgi ir šis titulas pateiktas Krėvos akte, ypač jo vertimuose iš lotynų kalbos į kitas kalbas, gana abstrakčiai. Ką galėjo reikšti Krėvos sutarties patvirtinimo metu titulas Rusios valdovas (Rusiae dominus)? Kokios „Rusios“ valdovas ir paveldėtojas galėjo būti 1385 m. Jogaila, jeigu net kelių Lietuvos karalystei priklausiusių Rusios žemių valdovai, tarp jų – pirmosios santuokos Algirdaičiai, atsisakė pripažinti Jogailos viršenybę ir netgi jo teisę sėdėti Vilniaus soste?
Šie juridinės prigimties klausimai ypač svarbūs, tačiau, be abejo, nepalankūs ir nepageidaujami priešvedybinėje sutartyje. Manau, būtent todėl Krėvos akte atsirado dar vienas neteisėtas ar bent jau deklaratyvus punktas, kai pats Jogaila patvirtina visus dosnius savo piršlio pažadus lenkų ponams bei ir nuotakos motinai Elžbietai ne tik Krėvoje susirinkusių, bet ir „čia nesančių“ brolių vardu: „kartu su žemiau įrašytais mūsų broliais, savaime suprantama, ponais Skirgaila, Kaributu, Vytautu ir Lengveniu, lietuvių kunigaikščiais (ducibus Litwanorum), o taip pat ir kitų mūsų brolių, čia dalyvaujančių ir nedalyvaujančių vardu, patvirtiname… (in persona aliorum fratrum nostrorum, praesentium et absentium, processisse…) ir tt..
Dosnus piršlybinių pažadų dalinimas sutarties sudaryme nedalyvaujančių karališkos dinastijos atstovų, juo labiau brolių, vardu buvo, be abejo, drąsus, tačiau rizikingas dalykas, taip ir likęs pergamento skiautėje. Ne vienas brolis beveik iš karto atsisakė paklusti Jogailai ir Jogailą parėmusiam Vytautui Kęstutaičiui netrukus teko tiesiog iš vestuvių Krokuvoje puotos skubėti į Lietuvai priklausančią Rusią malšinti sukilusių Jogailos brolių, o vėliau ir pačiam Vytautui prisėjo stoti į ginkluotą kovą su Lenkijos soste įsitvirtinusiu Jogaila.
Beje, valstybinės reikšmės pažadų dalinimas nedalyvaujančių dinastijos atstovų vardu nebuvo vien tik etikos klausimas ar nekalta gudrybė.
Turint galvoje Krėvos akto dvasią ir tikslą, reikalas lietė esmines juridines „nedalyvaujančių brolių“ paveldo teritorijas ir teises.
Kiekvienas Algirdo sūnus turėjo savo valdžioje jam atitekusias etnines arba provincines Lietuvos karalystės žemes, kurių galbūt net nemanė nei priglausti, nei prišlieti, nei prijungti prie Lenkijos karalystės, kaip žadėjo Jogailos piršliai ir jis pats Krėvos akte įrašydamas lemtingą punktą: „minėtasis kunigaikštis [Jogaila] pažada savo Lietuvos ir Rusios žemes prie Lenkijos karalystės karūnos visiems laikams prijungti (Jagalo dux saepedictus promittit terras suas Litvaniae et Rusiae coronae regni Poloniae perpetuo applicare).
Jei laikysimės juridinio teksto raidės ir preciziškos prasmės, privalėsime konstatuoti, jog „minėtas dux Jogaila“ pažada tik jam pačiam Lietuvoje bei Rusioje priklausančias „savo žemes“ (terras suas) prijungti prie Lenkijos karūnos.
O kokios žemės teisiškai priklausė Jogailai Rusioje ir Lietuvoje 1385 m. vasarą?
Neabejotinai – tiktai domenai. Visa kita buvo juridiniu požiūriu ginčytina ir būtų teisėta tik tuomet, jeigu visi Krėvos pilyje „dalyvavę ir nedalyvavę“ broliai sutiktų tapti Jogailos vasalais ir duotų jam, kaip teisėtam magnus dux, ištikimybės priesaiką.
O to kaip tik ir trūko, jei kalbėsime apie „nedalyvaujančius brolius“. Bet Krėvos pilyje 1385 m. vasarą, atrodo, visi sutarties dalyviai skubėjo kiekvienas savo sumetimais – reikėjo raštu užfiksuoti piršlybų pažadų oficialų patvirtinimą, o apytikriai išsireiškimai bei terminai, kuriuos vėliau istorikai traktavo kaip kas išmanydamas, matyt, nebuvo atidžiau aptarti, o gal ir sąmoningai palikti detaliau nenusakyti, kad ateityje galėtų būti įkūnyti pagal galimybes ir aplinkybes.
Būtent to ir ėmėsi šiek tiek vėliau Jogaila, atsisėdęs Lenkijos soste, kai pradėjo skubiai ir atkakliai rinkti iš savo brolių ir kitų karališkos dinastijos atstovų, valdžiųjų įvairias Rusios žemes, vasalinės priesaikos raštus.
Tik surinkus tuos raštus Jogaila gavo juridinę teisę vadinti save Rusios valdovu, nes prieš tai jis buvo tik savojo „Rusios domeno“ valdovas, tai yra – tėvo jam paskirtų Rusios žemių valdytojas. Kitaip sakant, garsusis Krėvos sutarties sakinys, kad „minėtasis kunigaikštis [Jogaila] pažada savo Lietuvos ir Rusios žemes prie Lenkijos karalystės karūnos visiems laikams prijungti“ juridiškai gali ir turėtų būti traktuojamas tiksliai 1385 m. istoriniame kontekste.
O tai galėtų reikšti nieko kito, išskyrus tai, kas akte įrašyta: minėtas vyriausias Algirdaitis Jogaila pažada savo žemes (terras suas) Lietuvoje ir Rusioje prijungti prie Lenkijos karūnos karalystės visiems laikams.
Tas istorinis faktas, kad 1385 m. Jogailai priklausiusios žemės Lietuvoje ir jo domenas Rusioje anaiptol nesutapo nei su visa etninės Lietuvos karalystės teritorija, nei su visomis Lietuvos karūnai priklausančiomis Rusios žemėmis, turėjo būti ir buvo akivaizdus abiems Krėvos sutarties juridinėms pusėms.
Identiškai suvokė Krėvos akto juridinę esmę ir Janas Dlugošas, kuris, nors labai troško visos Lietuvos valstybės prijungimo prie Lenkijos karalystės, vis dėlto aiškiai formulavo juridinę Krėvos akto davėjo pasiūlą: Jogaila „jam priklausiusias Lietuvos, Žemaitijos ir Rusios žemes, kuriose turėjo pagal paveldėtą titulą ir įsigytą teisę pilną ir teisėtą valdžią, užrašė Lenkijos karalystei“ ir t.t. (Jagiełło „podległe mu ziemie Litwy, Żmudzi i Rusi, nad którymi z tytułu dziedzicznego i nabytego prawa sprawował pełną i prawowitą władzę, zapisał na zawsze królestwu Polskiemu, zjednoczył z nim, wcielił do niego” (Długosz, X, s. 202).
Tas pat, nors ne taip detaliai teisiniu požiūriu, įrašyta ir Krėvos akte: Jogaila pažada prijungti savo žemes (terras suas), kadangi juridinis lotynų kalbos terminas „sua“ reiškia ne tik ir šiuo teisiniu atveju ne tiek įvardį „savas, sava“ (suus, sua), kiek „nuosavybę“, šiuo atveju – „nuosavas žemes“, o ne šiaip sau – „savo žemes“.
Trumpai tarus, Krėvos akto davėjas Jogaila negalėjo duoti nei pažadėti duoti daugiau, negu įstatymiškai turėjo 1385 m. vasarą. Kokiu stebuklingu būdu Jogailos paveldėtos iš tėvo domeninės žemės („paveldėtos nuosavos žemės“) pavirto vėlesnėje lenkų istoriografijoje „visa Lietuva ir visa Rusia“, kurias Jogaila esą prijungęs 1385 m. sutartimi prie Lenkijos karalystės visiems laikams, būtų geras klausimas, jeigu jis nepriklausytų, kaip netrukus matysime, istoriografinės mitologijos sričiai, kur juridinių terminų ir titulų tikslumas vaidina žymiai mažesnįvaidmenį už patriotines istorikų vizijas.
Informacijos šaltinis:Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
(Bus daugiau)
2017.05.08; 05:28
[1] Tiek Jogailos, tiek Jadvygos amžių nustatyti nėra lengva, nes istorikai iki šiol pateikia labai įvairias judviejų gimimo datas. Galimi Jogailos gimimo metai nurodomi įvairiuose šaltiniuose maždaug tarp 1351 ir 1363 metų, o Jadvygos gimimo data nurodoma dvejopai – 1373 m. arba 1374 m.
[2] Kiaupienė J. 1385 metai, Krėva: pasiklydę tarp tikrovės ir mito. – in.: 1385 m. Rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas. Sudarė J.Kiaupienė. Lietuvos istorijos institutas. – Vilnius, 2002, p.46.
[3] Rowell S.C. Krėvos aktas: diplomatijos ir diplomatikos apžvalga“ – in. 1385 m. Rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas. Sudarė J.Kiaupienė. Lietuvos istorijos institutas. – Vilnius, 2002, p.71-72.
[4] Michał Wiszniewski. Pomniki historyi i literatury polskiey. T.4, Krakow, P.92http://books.google.lt/books?id=ioIAAAAAcAAJ&pg=PR7&lpg=PR7&dq=jedna+bez+Pogoni,+kiedy+jeszcze&source=bl&ots=4M1JbwDbCc&sig=5Ko5zX2tacAGruYGne6w5XlzsV4&hl=lt&sa=X&ei=1OU0VKLaA-LQygPolYIw&ved=0CCMQ6AEwAA#v=onepage&q=jedna%20bez%20Pogoni%2C%20kiedy%20jeszcze&f=false
[5] Seniausiais laikais Krokuvos žemė priklausė Didžiosios Moravijos karalystei, o X a. pabaigoje (apie 960 m.) perėjo į čekų valdovų Boleslovo I ir Boleslovo II Pšemislidų valdžią. Bet pačioje amžiaus pabaigoje ( apie 999 m.) Krokuvą užkariavo lenkų kunigaikštis Boleslovas Narsusis , čeko Boleslovo II anūkas, ir įjungė į Piastų valstybę. Po to, kai 1000 m. Krokuvoje buvo įkurta vyskupystė ir 1038 m. mieste įsikūrė lenkų kunigaikštis Kazimieras Atnaujintojas ( Kazimierz I Odnowiciel ( 1016 – 1058) Krokuva tapo visų kitų lenkų kunigaikščių geidžiama „svarbiausiojo kunigaiškio būveine“. Kas sėdėjo Krokuvoje, nominaliai buvo vadinamas vyriausiuoju Lenkijos kunigaikščiu.
Gedimino diplomatika tarptautinės informacijos istoriniame kontekste
Plintančios po Rytų ir Vakarų pasaulį Gedimino dinastijos tarptautiniai ryšiai galėjo būti itin svarbus (greta diplomatinių ryšių ir slaptos žvalgybos) informacijos šaltinis Lietuvos valdovui Gediminui.
Lietuvos Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jau minėtos Gedimino dukterų santuokos su nepriklausomais nuo Lenkijos mozūrais ir naujuoju Lenkijos karaliumi Kazimieru Didžiuoju vertos daug atidesnio dėmesio negu susilaukia tradicinėje politinėje Lietuvos istorijoje.
Tapusi Lenkijos karaliene Gedimino duktė Danutė-Anna vienu metu, smarkiai pasiligojus jos vyrui Kazimierui, palaikė kontaktą su Jonu XXII, laiškais informuodama apie gerėjančią Lenkijos karaliaus sveikatą. Naivu būtų manyti, kad ji nepalaikė jokių ryšių su savo tėvu Lietuvos karaliumi, kuris jau anksčiau buvo sudaręs karinę sąjungą su Kazimiero tėvu Vladislavu Lokietka prieš Vokiečių ordiną.
Nemažiau, o gal dar labiau svarbus tarptautinės informacijos iš Vakarų šaltinis turėjo būti pranciškonų vienuoliai, tarnavę Gedimino dvare Vilniuje ir užrašinėję karaliaus diktuojamus laiškus tam pačiam Romos popiežiui Jonui XXII ir kitiems Vakarų krikščionims.
Apsiribojus formalia pranciškonų veikla Gedimino dvare, paminėjus tik vertėjišką ir notarišką jų darbą Lietuvos karaliaus kanceliarijoje verčiant bei surašinėjant laiškus, savaime užkertamas kelias gilesnei Gedimino diplomatinių tekstų ir pačios diplomatijos analizei.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tam reikia daug atidesnio dėmesio pačių pranciškonų ordino istorijai ir sudėtingiems poleminiams procesams tarp pačių pranciškonų, suskilusių XIII-XIV a. sandūroje į kelias dvasingumo šakas. Grynai formalus išoriškas pranciškonų vaidmens Gedimino dvare paaiškinimas lieka paviršutiniškas.
Deja, po penkerių metų, kurie praėjo nuo Gedimino pirmojo laiško Jonui XXII, buvęs Lietuvos karaliaus pasitikėjimas ir tikėjimas popiežiumi jau buvo smarkiai susvyravęs. Ryškiausiai tai paliudyja Gedimino įgalioto pasiuntinio Lesės pranešimas Rygoje, užrašytas 1326.III.2 tenykščio notaro.
Pasiuntinys, pasak anuometinės „stenogramos“, „šitokius ar panašius žodžius ištarė ir pasakė:
„Gerbiami ponai ir ypač tamsta, kunige ir viešasis notare, kai ką jums turiu pasakyti ir išdėstyti iš savo pono lietuvių karaliaus Gedimino pusės, kurio pasiuntinys, kaip žinote, esu ir tikrai daug kartų buvau. Iš [karaliaus] širdies kalbu, ką sakau, ir noriu, kad gerai žinotumėte, jog minėtas karalius, mano ponas, su visais savo pavaldiniais ir paklusniaisiais bei norinčiais palaikyti taiką, tarp krikščionių ir mūsų, lietuvių, neseniai sudarytą, Romos kurijos patvirtintą, mūsų pono arkivyskupo ir pono popiežiaus pasiuntinių, abato ir vyskupo paskelbtą […] siekia tvirtai apsaugoti […]. [Betgi] kasdien, kas viešai žinoma, esame puldinėjami, kadangi po to, kai minėta taika buvo sudaryta ir patvirtinta, mūsų karaliaus žmonės kryžiuočių buvo pagrobti, žiauriai apiplėšti ir nužudyti“.
Išdėstęs visus taikos laužytojų kryžiuočių nusižengimus taikos sutarties punktams, Gedimino pasiuntinys labai nuoširdžiai, bet aštriai išsako pagoniškos Lietuvos reakciją į tarptautinę katalikškos valdžios sistemą ir netgi nusivylimą jos aukščiausios galios viršūne:
„Todėl mūsų karalius ir mes visi be galo ir neapsakomai stebimės ir stebėtis nesiliaujame, kad minėti Vokiečių namo [ordino] broliai mažiausiai gerbia savo poną popiežių, kuris, kaip sakote, žemėje yra Dievo vietininkas ir yra viso pasaulio [valdovas] ir viešpats, kaip atrodo, nes mažiausiai stengiasi saugoti net paties pono popiežiaus patvirtintą taiką pagal jos turinį“ (dok. 63).
Romos popiežiaus autoriteto smukimas Lietuvos karaliaus akyse prasidėjo, be abejo, ne 1326 m., kuomet jo pasiuntinys Rygoje tiesiai į akis rygiečių dvasininkams ir notarui išsakė lietuvių numonę apie popiežiaus nesugebėjimą patvarkyti savo pavaldinius kryžiuočius.
Toks bejėgiškumas žmogaus, „kuris, kaip sakote, žemėje yra Dievo vietininkas ir yra viso pasaulio [valdovas] ir viešpats“, lietuviams liko niekaip sveiku protu nepaaiškinamas: „mūsų karalius ir mes visi be galo ir neapsakomai stebimės ir stebėtis nesiliaujame“, kad kryžiuočiai nekreipia jokio dėmesio į popiežiaus patvirtintas taikaus sugyvenimo taisykles.
Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaltas arba popiežius visais atvejais, arba jis bejėgis ir krikščioniškas mitas apie jo, kaip Kristaus vietininko žemėje, galią tėra graži retorika. Arba… Romos popiežius žaidžia dvigubą žaidimą. Gedimino žvalgyba veikė lygiai taip, kaip vokiečių ordino, ir visai galimas daiktas, kad tas pats diplomatas Tesė gavo vokiečių ordino centruose viešėdamas vienokių ar kitokių žinių apie dvigubą popiežiaus žaidimą, nesiimant griežtesnių bausmių Vokiečių ordinui.
Kaip ten buvo buvę, akivaizdu, kad 1324 m. Lietuvos karalius Gediminas jau nebeturi tokio pasitikėjimo popiežiumi Jonu XXII, koks išsakytas jo pirmajame laiške popiežiui.
Priimdamas popiežiaus legatų pasiuntinius Vilniuje Gediminas absoliučiai aiškiai atsiribojo nuo Romos popiežiaus juridikcijos tiek pasaulietiniuose, tiek religiniuose reikaluose, pabrėždamas savo paties ir Lietuvos karalystės visokeriopą nepriklausomybę.
Post skriptum (ironiškai)
Lietuvoje iki pat XIV a. pabaigos buvo nemaža karvedžių ir kilmingų aristokratų, kuriuos anglai galėtų vadinti „dukes“, o vokiečiai „hercogais“, o rusai – kniaziais. Jie valdė jiems valdovo paskirtas arba iš savo tėvų paveldėtas žemes ir tėvonijas, tačiau visi jie buvo valdovo pavaldiniai (vasalai), prisiekę valdovui vykdyti savo valdose įvairias karines pareigas ir net civilines prievoles (pilių statybas, kelių tiesimą, tiltų priežiūrą ir t.t.).
Tačiau kiekvienu atveju iškyla klausimas: kas gi buvo tų tituluotų karvedžių bei aristokratų valdovai XII – XIV a. Lietuvoje?
Įsisenėjęs, slaviškos kilmės tradicinis atsakymas: mažųjų arba eilinių sritinių „djukų“ ir „hercogų“ valdovai buvo „didieji djukai“ (Great Dukes). Tai slaviško titulo „velikiji kniaz“ kalkinis vertinys į anglų kalbą. Lietuviškas šio slaviško titulo vertinys – „didysis kunigaikštis“.
Karaliaus Gedimino sūnus Algirdas prie Kremliaus vartų. S.Ušinskio paveikslas. Čikaga, Jaunimo centro salė.
Deja, iki šiolei nelabai aišku ir retai kas aiškinasi, kas gi buvo ir kada atsirado senovės Lietuvoje tie „didieji kniaziai“ („didieji kunigaikščiai“), tad šio titulo kilmei išsiaiškinti paskyriau atskirą knygos dalį (III).
Kol kas pažiūrėkime, ką galėtų reikšti tarptautinėje Vakarų titulų sistemoje, pavyzdžiui, anglosaksų sistemoje, tas kalkinis vertinys „Great Duke“?
Šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje, naudojančiame anglų kalbą kaip tarptautinio susišnekėjimo kalbą, „Great Duke“ pirmiausiai asocijuojasi su giliai įsišaknijusiu krikščioniškajame pasaulyje ir šiandien plačiai išpopuliarintu fantastinėje literatūroje bei kinematografijoje demonologiniu diskursu, kur „Great Duke“ (arba Grand Duke) žymi aukščiausią padėtį demonų viešpatijoje. Krikščioniškoje demonų hierarchijoje, sudarytoje veidrodiniu principu pagal dangiškąją angelų monarchiją, titulas “great duke” tėra sutrumpintas „Didžiojo Pragaro valdovo” titulas (Great Duke of Hell).
Galima įsivaizduoti, kas pirmiausiai galėtų ateiti į galvą krikščioniškos demonologijos žinovui užsieniečiui, kuriam pakliūtų į rankas turistinis Vilniaus žemėlapis su nuoroda į Katedros aikštėje stovintį “Lithuanian Great Duke Gediminas”…
Pagal paminklo išvaizdą reklaminėje nuotraukoje žmogus galėtų pamanyti, kad regi lietuvišką “Didžiojo Pragaro valdovo Eligos“ variantą, nes “Great Duke Eligos” kaip tik ir buvo viduramžiais vaizduojamas, kaip “dailus riteris su ietimi, vėliavėle ir skeptru, kas reiškė, kad jis atidengia slaptus sumanymus, pradeda karus, veda kariuomenes, įkvepia meilę ir aistrą”[1].
Taigi turime Vilniuje prie pat katalikiškos katedros “lietuvišką didijį djuką” – greta katalikiškos šventovės stūkso “Lietuviškas Didysis Pragaro valdovas Gediminas”…
O atsirado jis, beje, prieš daugelio valią.
Kaip pasakojo Vytautas Landsbergis[2], aktyviai dalyvavęs paminklo projekto svarstymuose, jis pats atkakliai siūlė užrašyti ant paminklo tokį Gedimino titulą, kokį pats Gediminas naudojo savo laiškuose ir antspaude, o būtent – Rex Litwanorum Rusorumque” (Lietuvių ir Rusų karalius”), arba bent jau “Lietuvos karalius”, kad paminklas neerzintų šiuolaikinių rusų turistų…
Deja, viršų paėmė tradicinės istorikų mokyklos žinovai, reikalavę įrašyti vietoje “karalius” tiktai “didysis kunigaikštis”.
Ir ką gi mes šiandien regime?
Užtektų atidžiau įsižiūrėti į Gedimino paminklą Katedros aikštėje, ir kiekvienas blaivios galvos žmogus išvystų, kaip atkakliai Gediminas stengiasi nulipti nuo granitinio postamento… Jis jau net atkišo dešinę koją ant paties kraštelio ir dabar susirūpinęs žiūri tiesiai žemyn sau po kojomis, aiškiai taikydamasis, kur čia geriau būtų nušokti nuo to granitinio luito, ant kurio didžiulėmis raidėmis iškaltas taip įžūliai karalių Gediminą žeminantis ir visus lengvatikius klaidinantis užrašas „Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas“.
Karalius net ištiesė į priekį dešinę ranką, tikėdamasis, kad vis dėlto atsiras Lietuvoje kada nors ryžtingas prezidentas, Vilniau meras ar mecenatas, kuris pagarbiai paims karaliaus ištiestą ranką ir padės jam nulipti nuo to prakeikto postamento su melagingu užrašu.
Deja, visi praeina pro šalį, tarsi nepastebėdami karaliaus ženklo, o meno žinovai dar paaiškina, kad „Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas“ savo ištiesta ranka laimina jo įkurtą miestą Vilnių…
Jeigu ką laimina, tai tik nepigias aikštės plytas, į kurias spokso nuleidęs galvą – matyt, spėlioja, ar šokant nuo postamento jos atlaikys metalinį karališką jo svorį…
(Pabaiga)
2016.07.26; 09:09
[1] Žr.: The Lesser Key of Solomon. GOETIA. CONTAINS TWO HUNDRED DIAGRAMS AND SEALS FOR INVOCATION AND CONVOCATION OF SPIRITS. NECROMANCY, WITCHCRAFT AND BLACK ART. TRANSLATED FROM ANCIENT MANUSCRIPTS IN THE BRITISH MUSEUM, LONDON by Samuel Liddell MacGregor Mathers and Aleister Crowley.[1904]. Cit. ir versta iš angllų k. pagal: http://www.sacred-texts.com/grim/lks/lks00.htm
[2] Lietuvos mokslo akademijos humanitarinių ir socialiniū moklslų skyrius seminaras 2013 m. spalio 4 d. . Žr. videoįrašą – http://www.youtube.com/watch?v=mdJCY4spx-U
Dviveidis popiežius ar kreivi istoriografijos veidrodžiai?
Mes jau matėme (žr.II knygos dalį), jog visuose mūsų laikus pasiekusiuose popiežiaus laiškuose Gediminui Lietuvos valdovas tituluojamas karaliumi, o jo valdos vadinamos karalyste.
Lietuvos Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jau pačioje Gedimino ir popiežiaus Jono XXII susirašinėjimo pradžioje, taip sakant, nebyliu sutarimu, įsitvirtino Gedimino pirmojo laiško popiežiui intitulatūroje (prisistatyme) pateikti titulai.
Gediminas kreipiasi į „Aukščiausiąjį tėvą, Romos sosto vyriausiąjį kunigą“ (Excellentissimo patri domino Iohanni Romane sedis summo pontifici).
Savo ruožtu prisistato vardu ir karališkuoju titulu – Gediminas, lietuvių ir daugelio rusų karalius ir t.t. (Gedeminne Letwi norum et multorum Ruthenorum rex etc.).
Atsakomasis popiežiaus Jono XXII 1324 m. laiškas Gediminui liudija, kad popiežius tiesioginėje korespondencijoje su Gediminu oficialiai priėmė Gedimino titulą ir dar nuo savęs pridėjo procedūrinius karališkus kreipinius – Prakilniajam ir garsiam vyrui Gediminui, lietuvių ir daugelio rusų šviesiajam karaliui (Excellenti et magnifico viro Gedemimne Letwinorum et multorum Ruthenorum regi illustri [1] ) ir pan.
Įtariai arba skeptiškai (tai yra – šiuolaikio piliečio akimis) žiūrint į popiežiaus panaudotą titulą su karališkais kreipiniais, galima būtų manyti, kad savo laiške popiežius diplomatiškai pataikauja pagonių valdovui, kuris pats savavališkai pasivadino karaliumi.
Kodėl pataikauja?
Tarkim, todėl, kad pamalonintų galingą pagonių valdovą, paskatintų ateiti į krikščioniją ir kuo greičiau kartu su savo žemėmis bei gentimis atsiduotų Švento sosto globai ir priklausomybei…
Esame naujų laikų vaikai, tad šitokia savanaudiška žemiška interpretacija mūsų akyse gal ir turėtų krislą tiesos, tačiau akivaizdu, kad ji meta gana sunkų šešėlį paties popiežiaus Jono XXII asmeniui.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pripažindami, kad Jonas XXII savo laiškuose Gediminui tituluoja jį karaliumi, pridėdamas įvairius pašlovinančius epitetus, ir čia pat, laiške savo paties pasaulietiniam globėjui Prancūzijos karaliui vadina Gediminą „apsiskelbėliu karaliumi“, mes norom nenorom turėtume pripažinti popiežiaus Jono XXII dviveidystę ir net veidmainystę, absoliučiai nederančią Kristaus vietininkui Žemėje.
Mes vėliau pamėginsime detaliau išsiaiškinti, kodėl Jonas XXII priėmė ir naudojo (pasak Rowello, „citavo“) karališkąjį Gedimino titulą, kurį pats Gediminas naudojo savo laiškuose ne tik popiežiui, bet ir viso likusio krikščioniškojo pasaulio atstovams.
Tačiau nepalikime be atsako natūralaus klausimo: argi tikrai popiežius Jonas XXII veidmainiavo savo laiškuose, oficialiai tituluodamas Gediminą karaliumi, nors iš tikrųjų manė ir už akių (laiškuose kitiems adresatams) aiškino, jog lietuvių karalius Gediminas nėra joks karalius, tiktai juo pats neteisėtai skelbiasi esąs…
Liūdna būtų, jei taip iš tikrųjų būtų…
Laimei, „dviveidžio popiežiaus“ įvaizdis, šiuo atveju primetamas Jonui XXII, tėra tradicinės istoriografijos „kreivų veidrodžių“ eilinis padarinys, tipiškas vieno ar kito istoriko psichologinių „įžvalgų“ atspindys.
Kalbu apie seniausią beletristinės istoriografijos tradiciją, kuomet istorikas lengvai „įžvelgdavo“ istorinių personažų „giliąsias“ mintis, „tikruosius“ sumanymus bei „slaptus“ kėslus ir tokiomis savo „įžvalgomis“ pagrįsdavo savąją praeities viziją.
Dar daugiau – ypač iškalbūs istorikai baisiai mėgdavo ne tik „išsakyti istorinių veikėjų mintis“, bet dar ir įdėti į savo istorinių personažų, tarkim, karalių, karvedžių, religinių žynių lūpas ištisas „prakalbas“, kurių praeities karaliai, karvedžiai ir žyniai, be abejo, niekados nesakė ir stilistiniu požiūriu net negalėjo taip dailiai pompastiškai susakyti.
Suprantama, praeities istoriniai personažai neprotestavo, kantriai tylėjo savo „anapusiniame pasaulyje“.
Tuo smagiau buvo šnekėti „įžvalgiems“ istorikams.
Nieko čia, beje, nekaltinu.
Senais puikiais laikais visame pasaulyje „Istorija” („Historia“) tebuvo pramoginės literatūros atšaka ir patys istorikai save laikė ir vadindavo rašytojais, kurie privalo papasakoti savo mažaraščiams tautiečiams pamokančias istorijas iš laimingos ar pragaištingos protėvių praeities.
Kilnus ir aktualus Istoriko pašaukimas, tad nesistebiu, kad iki šiolei gyvas Lietuvos istoriografijoje.
Vilniaus Gedimino pilies statyba. M.E.Andriolio paveikslas.
Galiu kalbėti tiktai apie profesinį meistriškumą, kurio pageidauja ir vis dažniau reikalauja iš beletristinio lygio istoriografijos mūsiškis XXI šimtmetis.
Šiuo atveju manau, kad istorikai jau nebegali ir nebeturi net moralinės teisės manipuliuoti savo psichologinėmis „įžvalgomis“, primesdami praeities žmonėms, tarkim, karaliams ir popiežiams, savo pačių pasaulėjautos atspalvius, savo profesinio lygio „įžvalgas“, savo įsivaizduojamo pašaukimo idealus, kaip vertybinio istorijos vertinimo kriterijus.
Deja, beletristinės istoriografijos tendencijos pastaraisiais metais aiškiai populiarėja, istorikai tarsi ilgisi rašytojų statuso, tarsi patys nebetiki istorijos mokslo „moksliškumu“, vis dažniau pamankština plunksną istorinių „įdomybių“ žanruose.
Ir tai puiku, nors puiku tik tol, kol istorinių įdomybių nelydi istorijos šaltiniams prieštaraujančios beletristinės istoriko „įžvalgos“.
Gaila, tačiau tokių „įžvalgų“ pastaraisiais metais vis daugėja net profesionalių istorikų tekstuose, nuspalvintuose paties istoriko mėgiamiausių vertybių spalvomis.
Beletristiniai istorinių šaltinių skaitymai
Imkime vieną, tiesiogiai mūsų tiriamus Gedimino ir Jono XXII laškus liečiantį pavyzdį, kuris atsirado internetiniame Vilniaus universiteto projekte „Orbis Lithuaniae“.
Galima spėti, kad pats universitetinis projektas pagal savo stilistiką yra skirtas lengvatikiams istorijos mėgėjams ar pirmakursiams studentams, nebemėgstantiems, kaip teigia statistika, skaityti „storų“ knygų.
Gedimino pilis šiandien. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Istorinės „įdomybės“ čia geriausias jaukas masinės informacijos srauto išpaikintiems internautams.
Žodžiu, koks poreikis, tokia ir paslauga.
Nemanau, kad istorikas D.Baronas, rašydamas savo tekstą „Gedimino laiškai: korespondencijos lygumai ir netolydumai“[2], turėjo kokių mokslinių sumetimų, kaip ir daugelis kitų svetainės autorių, bandančių šmaikštaus beletristo plunksną savo pasamprotavimuose apie Lietuvos istoriją.
Duok, Dieve, jiems sveikatos ir šlovės!..
Kitas dalykas, kad literatūriniu požiūriu ne vienas tekstas iš norimo žaismingo istorijos populiarinimo išslysta į šiuolaikinio popso žanrą, kur veikia visai kitokie skaitytojų viliojimo dėsniai.
Taigi , kaip sakydavo Puškinas, teiskime rašytojus pagal tą žanrą, kurį jie patys pasirinko.
Iš visos žaismingos Gedimino laiškų analizės Dariaus Barono tekste prieš mus iškyla trys pagrindiniai personažai: sukčius Gediminas, patiklus Jonas ir aiškiaregis Darius.
Daugiausia kliūna Gediminui, kuris visais įmanomais nedorais teiginiais mėgina apgauti popiežių Joną XXII ir visus kitus puikius Europos krikščionis.
Pasak autoriaus,
„Gedimino laiškai – išskirtinis senosios Lietuvos istorijos šaltinis. Nors šie laiškai parašyti lotyniškai ir juose atsispindi ano meto įprastinės frazės, tai neužgožia betarpiško Gedimino prisistatymo tarptautinėje arenoje. Ir žodžių sūdrumu, ir dėstomų minčių suktumu joks kitas XIII–XIV a. Lietuvoje atsiradęs šaltinis negali prilygti šiems laiškams. Per 1322–1323 m. laikotarpį Gediminas išsiuntė septynis laiškus, adresuotus popiežiui, Hanzos pirklių sąjungos vokiečių miestams, Saksonijos pranciškonams ir dominikonams. Jie atspindi Gedimino politikos meną“.
Koks tas menas?
Ogi melo menas!
Aiškiaregis Darius randa pakankamai istorinių įrodymų.
Antai, „gudrus diplomatas LDK Gediminas, norėdamas pakurstyti viltis dėl jo ir visos lietuvių tautos atsivertimo į tikėjimą, savo laiškuose teigė: „Pirmiau geležis pavirs vašku, o vanduo į plieną pasikeis, negu savo duotą žodį atšauksime“. Praėjo šiek tiek daugiau kaip metai, atsirado naujos politinės aplinkybės ir 1324 m. lapkritį į Vilnių atvykę popiežiaus legatų pasiuntiniai išgirdo: „Bet jei kada turėjau tokį sumanymą, velnias tegu mane krikštija.“ …
Viskas moksliškai pagrįsta Dariaus regėjimuose. „Sukčius Gediminas“ ne tik laužo pažadus, bet ir nemirksėdamas meluoja „patikliajam Jonui“:
„Jau pirmajame savo laiške popiežiui Jonui XXII (1322) Gediminas palietė Romos kurijai ypač svarbų – krikščionių tikėjimo – klausimą. Jis priminė, kad jo pirmtakas karalius Mindaugas „buvo atsivertęs į Kristaus tikėjimą, bet dėl žiaurių skriaudų ir nesuskaičiuojamų“ Vokiečių ordino „išdavysčių visi nuo tikėjimo atsitraukė, todėl, o varge, ir mes iki pat šios dienos liekame mūsų protėvių klaidoje.“ Prieš kryžiuočius vedamus karus Gediminas teisina būtinybe gintis taip, „kaip tai daro krikščionių karaliai ir kunigaikščiai.“ Teigdamas popiežiui, kad lietuviai krikščionių žemes puola ne tam, kad sugriautų katalikų tikėjimą, o tam, kad apsigintų, Gediminas siekė parodyti, kad jo karas teisėtas, o kryžiuočių – ne. Pastarieji Gedimino laiškuose parodomi kaip ypač neigiami personažai: jie ne tik kariauja su pagonimis ir dykvietėmis paverčia jų žemes, bet ir visaip persekioja jiems neįtikusius kunigus ir vienuolius“.
Patiklumo įrodymų galime aibes surasti kruopščiai Rowello parengtoje moksliškinėje Gedimino epochos dokumentų publikacijoje, kur popiežius Jonas XXII ne kartą mandagiai pabara savo vasalus Vokiečių ordino magistrus dėl ne itin gražių ir krikščionims netinkančių „kenkimų“ karaliui Gediminui ir jo karalystės gyventojams.
1324 m. liepos 1 d. laiške „mieliems sūnums, Jeruzalės Švenčiausios Marijos vokiečių ligoninės magistrui ir broliams“ popiežius mėgina bent geru žodeliu užtarti „sukčių Gediminą“, primena karingiems broliams „didingo vyro Gedimino, lietuvių ir daugelio rusų karaliaus“ (magnifici viri Gedemine Regis Letwinorum et multorum Ruthenorum) ketinimą priimti katalikų tikėjimą.
Dar daugiau, Gedimino „suvedžiotas“ popiežius piktokai perspėja magistrą ir brolius nebeniokoti Gedimino karalystės bent po to, kai šis priims katalikišką krikštą:
„jūsų visumą prašome, primename ir atkakliai raginame, jums griežčiau nurodydami, idant po to, kai tas pats karalius, Dievui liepus, priims katalikų tikėjimą, visiškai liautumėtės darę nemalonumus, žalą ir skriaudas jam ir jo karalystės žmonėms“ (op. cit., Nr. 44).
Žinoma, „aiškiaregis Darius“ nedrįsta populiariai nupasakoti tas istorines „įdomybes“, kurių nenorėjo smulkiai vardinti Gediminas, gana aptakiai rašydamas popiežiui, jog kryžiuočiai „kariauja su pagonimis ir dykvietėmis paverčia jų žemes“.
Užtat Rygos arkivyskupas Frydrikas nesikuklino ir savo laiške popiežiui Jonui XXII ( 1325 m. balandį) labai konkrečiai išdėstė Vokiečių ordino Livonijoje nekrikščioniškus dabus ir iškilmingai pranešė Kristaus vietininkui žemėje Jonui XXII:
„užgesinus žvakes ir skambinant varpais ekskomunikavome magistrą, brolius ir atskirus asmenis iš Šventosios Marijos vokiečių ordino brolių, kaip Kristaus tikėjimo trukdytojus, bažnyčių ardytojus, gerų papročių niekintojus, vyskupų, kitų dvasininkų bei kunigų, kurių daugybė buvo jų nužudyta, lengvabūdiškus grobikus, žinomus įsibrovėlius į pilis ir kitų tų pačių bažnyčių vietų godžiausius užpuolikus, sąmokslininkus, priesaikų laužytojus“ ir t.t ( op.cit., Nr. 57).
Visi tie šiurpūs kaltinimai karinio ordino broliams pagrįsti konkrečiais nusikaltimų bei nusižengimų faktais, kurių pateikta tiek, kad neturime vietos čia surašyti.
Gal ir Gediminas savo laiške popiežiui visko nesuminėjo, nes taupė nepigų pergamentą…
Laimei, aiškiaregis Darius pats papildo kryžiuočių nusikaltimų sąrašą, nors papildo, atrodo, netyčia. Kaip žinome, Gediminas jau pirmajame laiške (1322 m. vasarą) popiežiui Jonui XXII tarp kitų vokiečių ordino nusikaltimų prieš civilius gyventojus priminė ir liūdną Naugarduko bažnyčios likimą:
„mūsų pirmtakas karalius Vytenis siuntė laišką ponui legatui Pranciškui ir ponui arkivyskupui Frydrichui prašydamas, kad jam atsiųstų du brolius iš mažųjų brolių ordino, skirdamas jiems vietą ir jau pastatytą bažnyčią [Naugarduke]. Tai žinodami, broliai iš Vokiečių namo [ordino] Prūsijoje pasiuntė kariuomenę aplinkiniais keliais ir sudegino minėtą bažnyčią“ (Rowell, Gedimino laiškai, dok. Nr. 14).
Ir kaipgi interpretuoja šį atvejį istorikas?
Tiesiog su pavydėtina kazuistika jis mėgina apkaltinti Gediminą, esą šis gudrauja ir „meluoja“ popiežiui, kadangi,
„tapydamas kryžiuočių dalinio diversiją prieš Naugarduko bažnyčią, Gediminas nutylėjo, kad bažnyčia sudegė didelio karinio antpuolio metu, kai sudegė ne tik bažnyčia, bet ir visas Naugarduko miestas“.
Koks mielas patikslinimas!
Pasirodo, Gediminas, kurio laiškuose kryžiuočiai „parodomi kaip ypač neigiami personažai: jie ne tik kariauja su pagonimis ir dykvietėmis paverčia jų žemes, bet ir visaip persekioja jiems neįtikusius kunigus ir vienuolius“, ir šį kartą apšmeižė kryžiuočius, nutylėjęs, kad kryžiuočiai … sudegino ne tik pranciškonams pastatytą bažnyčią, bet ir visą Naugarduko miestą…
Ir keisčiausia, kad istorikas net šį atsitikimą komentuodamas pareiškia, kad „minėti faktai nėra iš piršto laužti, tačiau jie pateikti stipriai persūdžius“.
Logiškai mąstant, reikėtų priekaištą grąžinti istorikui, kuris, naudojant jo paties stilistiką, „stipriai persūdė“, pranešęs mums, kad kryžiuočiai sudegino ne tik bažnyčią, bet ir visą Naugarduko miestą…
Apie istorinių faktų „stiprų persūdymą“
„Storžievis“ Gediminas savo laiške popiežiui, atrodo, buvo taktiškesnis, negu šiuolaikinis istorikas savo rašiniuose universiteto studentams.
Naudojant autoriaus terminologiją, reiktų pasakyti, kad sukčius Gediminas, priešingai negu teigia autorius, „nieko stipriai nepersūdė“, o tiesiog „nepasūdė kaip reikiant“ savo skundo popiežiui drastiškais Vokiečių ordino nusikaltimų faktais. Drastiškesnio teksto mėgėjams linkėčiau pasiskaityti absoliučiai „persūdytą“ ir „netaktišką“ Rygos arkivyskupo Frydricho raštą (1325.IV.4,5,7), kuris buvo skelbiamas, dalyvaujant popiežiaus legatui Bernardui Rygos katedroje ir Šv.Jokūbo bažnyčioje, kuomet arkivyskupas
„po Didžiųjų Ketvirtadienio, Penktadienio ir Velykų šv. apeigų įprastu būdu šventiškai dėstant Dievo žodį, interdikto bylą iškėlė ir paskelbė, ir liepė, kad pamaldus vyras ponas Gerhardas, minėtos Rygos bažnyčios kanauninkas, viešai ten pat dvasininkams ir žmonėms, Palaimintosios Mergelės katedroje susirinkusiems, perskaitytų ir kad ponas Arnoldas, Rygos Švento Jokūbo bažnyčios klebonas, tiems patiems žmonėms vietos kalba viešai praneštų dalykus, kurių turinys yra štai toks…“
Koks tas turinys nesunku sužinoti, atsivertus internete S.Rowello parengtų dokumentų publikacijas[3] (konkrečiai – dok . 57), bei iš ten išdėstytų ordino nusikaltimų sąrašo nesunku suprasti, kodėl Rygos arkivyskupas teigė, jog
„ … augant užsispyrimui, turi augti ir bausmė, taigi, autoritetu, kuriuo naudojamės, kaip anksčiau, skelbiame šiuo raštu, kad minėti magistras, komtūrai, broliai, vasalai ir visi jiems ištikimi dėl visų minėtų ir atskirų dalykų yra ekskomunikuoti ir priesaikos laužytojai, ir jų vietos, uždraustos bažnytiniu interdiktu, pavesdami, kad šis nuosprendis būtų paskelbtas visose mūsų vyskupystės bažnyčiose ir jų sakramentų suteikimo griežčiau būtų vengiama […] Taip pat liepiame prikalti šitą laišką, viešumai perrašytą, su mūsų antspaudu prie mūsų bažnyčios durų, kad mūsų pavedimai ir minėti nuosprendžiai būtų aiškesni“.
Primenu šį dokumentą tik tam, kad skaitytojams būtų konkrečiau žinomas Lietuvos karaliaus Gedimino nusiskundimų kryžiuočiais kontekstas, šiuo atveju ypač ryškiai išreikštas ne pagonių valdovo, o pačių katalikų aukšto hierarcho lūpomis bei raštu, patvirtintu raudono vaško antspaudu — vyskupas sėdi, kairėje rankoje laiko kryžių, dešine laimina“ (Gedimino laiškai, 2003, dok. 57).
Aukštojo katalikų hierarcho autoritetas turėtų, manau, grąžinti į nuodėmingą žemę šiuolaikinius Vokiečių ordino gynėjus, tarp jų ir Lietuvos istorikus, nuoširdžiai katalikiškųjų vertybių gynybai ir propagandai XXI a. Lietuvoje.
Neneigiu tokios misijos reikšmės ir naudos audringame II ir III tūkstantmečių sankirtos chaose, kai susidūrė globalinės tarpvalstybinės jėgos, skirtingų religijų atstovai, senosios kultūros gerbėjai ir postmodernizmo šalininkų abejingumas bet kokiai religijai (apateizmas). Ir vis dėlto nesuprantu, kodėl šiandien vėl, kaip prieš 800 metų Šiaurės kryžiaus laikais, katalikybę reikia ginti žeminant ir šmeižiant Lietuvos istorinius valdovus, pagoniškos Lietuvos karalius, įamžintus su savo karališkais titulais vienalaikiuose rašytiniuose epochos šaltiniuose.
„Civilizacijos paribio“ kompleksas ir dogma
Kokią išvadą galėtume padaryti iš šiuolaikinės beletristinės istoriografijos teksto analizės?
Manau, labai palankią universitetinio projekto dalyviui: visas tekstas šaukte šaukia apie jo autorių ir pasako mums apie jį patį kur kas daugiau, negu apie jo apšnekamus Gediminą ir Joną XXII.
Autoriaus nuopelnai akivaizdūs: jis mums „atskleidžia“ slaptąsias Lietuvos karaliaus intencijas, paryškina pagonių karaliaus neraštingumą ir nekultūringumą, atsilikimą nuo kilnios ir civilizuotos krikščioniškos Romos popiežiaus Jono XXII mąstysenos bei kalbėsenos, nuo jo aukštų tikslų bei ketinimų, nuo tuometinės Vakarų diplomatijos aukštųjų standartų ir t.t.
Istoriko išvada, be abejo, taip pat labai subtili ir įžvalgi:
“Skaitydami Gedimino laiškus, turėtume įsivaizduoti ne graudžiai dejuojantį lietuvį, bet suktą, didelių skrupulų nekankinamą politiką“ (ten pat).
Postmodernistinio teksto apie Gedimino laiškus autorius čia iškyla toks, kokį lietuvių skaitytojai jau neblogai pažįsta iš kitų jo mokslinių bei publicistinių tekstų. Jis ir čia lieka ištikimas sau ir savo antipagoniškai misijai: atkaklus ir nepalenkiamas pagonybės nuvainikuotojas, principingas jos istorinių pasekėjų bei dabartinių gynėjų demaskuotojas. Jo dėka jau buvo skandalingai „demaskuoti“ Pilėnų gynėjai, dabar panašiai demaskuojamas Gediminas.
Bet man, ištikimam D. Barono „įdomybių“ skaitytojui, šį kartą pagailo ne pagonių, o Romos popiežiaus.
Tiesiog sunku suvokti, kaip įžymus Romos popiežius nesugebėjo įžiūrėti visų tų Gedimino laiškuose glūdinčių „diplomatinių suktybių ir išsisukinėjimų“, kuriuos dabar aiškiai regi D.Baronas. Jonas XXII neįžiūrėjo „vilionių“ ir dargi, patikėjęs suktu pagonimi ir jo apsišaukėlišku titulu, ne kartą pamalonino, vadindamas „prakilniu ir garsiu vyru, šviesiuoju karaliumi“ ir pan.
Šį kartą neginsiu karaliaus Gedimino, kaip kažkada ėmiau ginti to paties autoriaus suniekintus Pilėnų gynėjus[4], betgi negaliu ir tylėti – jaučiu šventą pareigą užsistoti garbingojo Jono XXII autoritetą.
Kiek galima spręsti iš Jono XXII laiškų ir daugelio bulių, tai buvo tiesiai ir aiškiai, keliskart sodriau už karalių Gediminą šnekantis žmogus, jei pasiklausysime jo viešo prakeikimo (1346 m. balandžio 13 d.) tam pačiam Liudvikui Bavariečiui, esą pasiskelbusiam be popiežiaus leidimo vokiečių karaliumi:
„Melste meldžiame, kad Dievas paskelbtų savo nutarimą, kad padarytų Jis gėdą bepročiui Liudvikui ir sugniužintų išdidųjį…, kad atiduotų jį priešų rankosna…Tebūnie Liudvikas prakeiktas ir išeidamas, ir įeidamas. Tesmogie jį Viešpats beprotybe, aklumu ir dvasios siutuliu. Tegul nutrenkia jį dangaus perkūnu. Tegul ir žemėje, ir dangije degina jį Dievo ir šv.Petro ir Povilo pyktis, kurių Bažnyčią griauti išdrįso ir tebedrįsta. Tegul visa žemė su juo kovoja, prasiskiria ir gyvą jį praryja…Tegul visi gaivalai esti jam priešingi…Tegul jo vaikai ištremti esti iš savo namų ir, jam matant, į savo žudikų rankas tepakliūva“[5]
Žinoma, ne visuose laiškuose Jonas XXII taip sodriai dėstė mintis, tačiau…
Melo ar nepaklusnumo atvejais Jonas XXII droždavo savo nuomonę tiesiai šviesiai su tokia aistra, kad neaišku, ar ten būdavo daugiau dievotumo, ar temperamento.
Mėgindamas įrodyti, kad klastūnas Gediminas, norėjęs apgauti Joną XXII, buvo civilizuotos teisės neišmanėlis, žemesnės politinės kultūros atstovas, istorikas net visą savo straipsnelio apie Gedimino laiškus skyrelį pavadino „Laiškai iš civilizacijos paribio“.
Nesunku suprasti, koks saldus tas pavadinimas pačiam autoriui ir jo pasekėjams, ir galima būtų visiškai pritarti tokiam pavadinimui, jeigu autorius nebūtų gudriai supainiojęs problemos, o būtų ją įvardinęs istoriškai konkrečiai, tarkim, „Laiškai iš katalikiškosios civilizacijos paribio“.
Tačiau tradicinis istorikas ir šį kartą, kaip visados, užsispyręs lieka jaukioje ir jam brangioje katalikiškoje paradigmoje, tikiuosi, nuoširdžiai tikėdamas, kad vien tik „katalikiškoji Europa“ yra tikroji žemiškosios civilizacijos teritorija, o visa kita – tiktai tamsus, menkai politiškai ir teisiškai apsišvietęs, ne itin moralus ir nekultūringas „tikrosios civilizacijos paribis“.
Tokiam „paribiui“ esą ir priklauso pagoniškoji Gedimino valstybė, kurią valdo ir kurios vardu kalba su maloninguoju, patikliu ir nuoširdžiu popiežiumi Jonu XXII ne kas kitas, o „suktas didelių skrupulų nekankinamas politikas. Bene geriausiai tai liudija stiprūs [Gedimino] pasakymai“ (ten pat).
Šiuolaikiniam istorikui, kuris žavisi civilizacijos paribyje tūnojusio Gedimino žodžių popiežiui sodra, galbūt geriau ir negirdėti taip sodriai pačioje katalikiškos civilizacijos virūnėje griaudėjusių žodžių, bet ką padarysi – buvo, kaip buvo.
Amžininkai liudija, kad Jonas XXII nebuvo linkęs eiti į jokius kompromisus su apsišaukėliais ir šiaip visokiais niekadėjais ir nusidėjėliais. Užtenka prisiminti mūsų jau paminėtą atvejį, kuomet Jonas XXII nusprendė nubausti savo gimtojo miesto vyskupą Hugo, kuris buvo apkaltintas tuo, jog surengė pasikėsinimą į popiežiaus gyvybę, atiduotas į pasaulietinės valdžios rankas ir tų pačių metų liepos mėnesį jam gyvam buvo nudirta oda, jis buvo nutemptas miesto gatvėmis ir sudegintas ant laužo.
Nežinia, ar Gedimino valdytame „civilizacijos paribyje“ kas nors buvo girdėjęs anuomet apie tokius nuostabius civilizuoto teisingumo pavyzdžius. Jeigu koks kryžiuočių kronikos autorius ir mini, kad pagonys lietuviai retkarčiais paaukodavo savo dievams kokį kryžiuotį ant laužo, bet vis dėlto akivaizdžiai dar buvo atsilikę ir nežinojo, kad prieš tai dar reikia pasmerktajam gyvam nulupti odą, patampyti visiems stebint ir tik po to mesti į laužą…
Kita vertus, ko iš bedievų pagonių norėti – civilizacijos paribis ir tiek…
Nusivylimas Romos popiežiaus jurisdikcijos galiomis
Lietuvos karalius savo laiškais Romos popiežiui kreipėsi ne tiek į asmenį, kiek į universaliąją viduramžių katalikiškos Europos galią, tikėdamasis, kad šios galios tikybiniams principams nusižengiantis katalikų vienuolių karinis padalinys bus aukščiausios galios sudraustas ir patvarkytas. Juridinė kreipimosi prasmė Gediminui yra pati svarbiausia. Juk tokia yra ir turi būti viduramžių juridinė sistema, kurioje viską sprendžia hierarchinė pasaulietinės ir dvasinės galios viršūnė.
Jeigu aukščiausios galios viršūnėje neatsiranda veikėjo, kuris gali realiai įkūnyti savo valdžią gyvenime ir patvarkyti reikalą prašomąja linkme, susvyruoja prašančiųjų tikėjimas ir pasitikėjimas visa sistema ir aukščiausiąja sistemos galia.
Katalikiškos pakraipos istoriografijoje galima rasti nemaža tradicinių tikinimų, esą šiuo atveju Gediminas klaidingai įsivaizdavo Romos popiežiaus institucijos galias. D.Barono teigimu,
„Gediminas tikino popiežių, kad jis pasirengęs paklusti popiežiui „kaip ir kiti krikščionių karaliai“. Jo nuomonė apie popiežių valdžią, ko gero, buvo tarsi XIII a. mongolų chanų, kurie įsivaizdavo, kad popiežius – visų Vakarų krikščionių valdovų pasaulietinis lyderis. Nei XIII, nei juo labiau XIV a. toks įsivaizdavimas neatitiko politinės tikrovės, todėl Gedimino frazėje galima ironija nepraslydo pro jautrias Jono XXII ausis.Tokį nepataikymą į politinės minties taktą lėmė priklausymas skirtingoms komunikacinėms erdvėms“.
Sunku komentuoti tokią kondensuotą pastraipą, kurioje visas pluoštas diskutuotinų tezių pateikiamas kaip savaime suprantamos tiesos, tad ne vieną jų mums teks atskirai aptarti VIII knygos dalyje.
Kol kas mums svarbu išsiaiškinti, ar tikrai Lietuvos karalius Gediminas neįsivaizdavo arba naiviai įsivaizdavo politinę XIV a. tikrovę.
Pradėkime nuo to, kad Romos katalikų popiežiaus universalioji galia anaiptol nebuvo Lietuvos karaliaus vaizduotės padarinys, o nuolatos, ypač nuo XIII a. pradžios, popiežių plačiai skelbiama Romos popiežių bažnytinės ir pasaulietinės viršenybės koncepcija, neretai prilyginta dogmai.
Neminėsiu čia garsiojo teorinio bažnytinės monarchijos pamato „Dictatus papae”, kurį buvo parengęs dar XI a. pabaigoje popiežius Grigalius VII, sudaręs dokumentą, kur tarp 27 punktų buvo įtraukti pasaulietinės popiežiaus galios principai (pvz., popiežius turi teisę nuversti nuo sosto imperatorių; liceat imperatores deponere). Galima būtų pateikti ne vieno popiežiaus teiginius apie jų pasaulietinę galią. Iš esmės Gediminas ir primena Jonui XXII plačiai žinomus popiežių teiginius apie jų pasaulietinio autoriteto realią galią.
Jau minėjome, kad lietuvių karalių domina Romos popiežiaus autoritetas, tai yra – popiežiaus, kaip „Romos sosto aukščiausiojo kunigo“ (romanae sedis summus pontificus) legitiminė padėtis ir galia, „kuriai visi krikščionių tikėjimo išpažinėjai privalo paklusti“.
Apie tą galią, pasak Gedimino, „jau seniai esame girdėję“ (diu est, quod audivimus) ir būtent su ja Gediminas labai taktiškai, bet pakankamai aiškiai susieja Romos popiežiaus pašaukimą bei pareigą tvarkyti (gubernatur) katalikų tikėjimo išpažinėjus: „ Jau seniai esame girdėję […], kad pats katalikų tikėjimas taip pat yra tvarkomas Romos bažnyčios rūpesčiu“(quod ipsa fides catholica iuxta provisionem romanae ecclesiae gubernatur“).
Akivaizdu, kad ir Jonas XXII laikėsi tokios pat pozicijos ir labai aiškiai žadėjo savo laiške (1324.V I.1) Gediminui, kad
„mes duosime įsakymus savo laiške tiems patiems magistrui ir broliams ir Viešpačiui vadovaujant rimtai rūpinsimės per Apaštalų Sostą, kad jie labai gailėtųsi dėl šitokių skriaudų, žalos ir neteisybių, padarytų tau, ir stengtųsi gyventi su tavimi broliškai ir taikoje“ (dok 41). Popiežius kietai pažadėjo Gediminui po jo katalikiško krikšto, be šitokių atvejų, bylų ir tardymų, kuriuos tu siūlai su minėtais magistru ir broliais išsiaiškinti arba prieš juos kelti, po tavo laimingo atsivertimo pradžios tokią paslankią teisingumo pilnatvę ir gynybos apsaugą siūlome parodyti tau ir tavo vaikams, ir karalystei, jog tu, kuris su tais pačiais savo sūnumis, kaip teigiama, pasirinkai mus ir minėtus mūsų brolius kardinolus į tėvus, pelnytai galėsi džiaugtis, kad išsirinkai tokius tėvus ir kad suradai mumyse ir minėtoje Romos bažnyčioje tokią pagalbą, kokios tikėjaisi gauti iš tėvo ir motinos“.
Reikia manyti ir dokumentai patvirtina, kad pats popiežius Jonas XXII ir šį kartą neveidmainiavo, kaip neveidmainiavo vadindamas Gediminą „žymiu ir didingu vyru, lietuvių ir daugelio rusų šviesiu karaliumi“. Popiežius tvirtai tikėjo savo žodžiais ir pažadais ir, kaip žinome, tą pačią dieną kreipėsi laišku į Vokiečių ordiną, išdėstydamas Gedimino nusiskundimus ir savo reikalavimą:
„jūsų visumą prašome, primename ir atkakliai raginame, jums griežčiau nurodydami, idant po to, kai tas pats karalius, Dievui liepus, priims katalikų tikėjimą, visiškai liautumėtės darę nemalonumus, žalą ir skriaudas jam ir jo karalystės žmonėms, nes juk norime, jog laikytutės broliškai ir gyventute taikoje su tuo pačiu karaliumi“ ( dok. 44; 1324.VI.I).
Kitas dalykas, kad ne viena istoriografinė interpretacija, mano manymu, atsiranda iš bandymo aiškinti tuometinę Gedimino strategiją uždarai ir atskirai nuo lemtingų tarptautinių įvykių, į kuriuos įsivėlė Jonas XXII pačiame derybų su Lietuvos karaliumi įkarštyje. Jonas XXII, kaip minėta, permainingai grūmėsi savo autoritetu su Š.Romos imperatoriumi Liudviku ir jo pusėn stojusiais įžymiausiais to meto filosofais bei teologais, tarp jų pranciškonais spiritualais, kurių ne vienas buvo sudegintas ant laužo su Jono XXII žinia.
Naivu būtų manyti, kad Gediminas visko to nematė ir nesvarstė.
(Bus daugiau)
2016.08.04; 08:12
[1] Lotynų kalba rašyti titulai bei tituliniai kreipiniai atėjo į viduramžių krikščioniškąją Europą iš pagoniškos Romos imperijos, įgaudami savus specifinius atspalvius bei prasmes. Dėl to jų vertimai į lietuvių kalbą iki šios neturi tvirtesnės istorinės tradicijos. Pateikiau savo vertimą, bet įvairiuose leidiniuose egzistuoja kitokie variantai. skirtingų , o viduramžiais krikščioniškoje Europoje buvo naudojami su naujais atspalviai ir antikos ir viduramžių laikais
[2] Galima pasiskaityti: Gedimino laiškai: korespondencijos lygumai ir netolydumai.: http://www.ldkistorija.lt/#gedimino-laiskai-korespondencijos-lygumai-ir-netolydumai_fact_492
[3] Istorinių „įdomybių“ mėgėjams internautams siūlome dirstelėti šiuo elektroniniu adresu: http://www.epaveldas.lt/recordText/LNB/C1B0002960629/Gedimino_laiskai.html?exId=315462&seqNr=4#toc_marker-7-97. Gedimino bylos reikalu čia galime rasti Rygos arkivyskupo liudijimą, jog „minėti magistras ir broliai visokiais būdais, kokiais tik galėjo, trukdė ir trukdo minėtą netikinčių lietuvių karalių, kad tik į katalikų tikėjimą su saviškiais neateitų. Nes pasiuntinius, į jo karalystę einančius arba į krikščionių kraštus sielų gelbėjimui vykstančius, į minėtas priesaikas nekreipdami dėmesio, grobia, žiauriai uždaro į kalėjimus ir žudo, kaip aišku, o varge, Gerhardo, pavadinto Dordemuere, mažųjų ordino brolio, atveju. Dabartiniais laikais, būtent 1324 Viešpaties metais, jį, vykstantį iš minėto lietuvių karaliaus į Rygą su savo draugais ir dėl sielų išgelbėjimo vargstantį, [kryžiuočiai] žiauriai pagrobė ir savo Ašeradės pilyje daug dienų kalėjime laikė. O kitus to paties karaliaus pasiuntinius, kuriuos jis pasiuntė pas ponus Apaštalų Sosto pasiuntinius ir pas minėtą poną Rygos arkivyskupą, būtent Sedegalą, žiauriai nužudė minėtoje pilyje, apaštališką įsakymą ir priesaikas, jam pačiam suteiktas, visiškai paniekinę dideliam papiktinimui ir krikščioniško tikėjimo žala“ ( dok.nr. 57).
Pradėjome skelbti ištraukas iš būsimos Algimanto Bučio knygos „LIETUVIŲ KARALIAI IR LIETUVOS KARALYSTĖ DE JURE IR DE FACTO VIDURAMŽIŲ EUROPOJE. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.
Turbūt dažnas istorijos mėgėjas nusistebės: bet juk Lietuva turėjo tik vieną karalių – Mindaugą! Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas vos netapo karaliumi, bet netapo, o Bučys būsimos knygos antraštėje vartoja daugiskaitą: „karaliai“.
Jokios klaidos čia nėra. Nors nei istorikas Adolfas Šapoka, nei istorikė Vanda Sruogienė, juo labiau okupacijos laikų istorikai, juo labiau šių laikų istorikai, – Lietuvos karaliumi vadina tik vieną Mindaugą. Visi kiti jiems – didieji kunigaikščiai.
Niekas dar neskaitė minėtos Bučio knygos, bet kas jau kas, o šių laikų istorikai žino, apie ką kalba: kad ne tik Mindaugą, ne tik Gediminą popiežiai, kitų šalių valdovai titulavo karaliais.
Savo nuostatas, kad Lietuvos karalystę Viduramžiais ir de jure, ir de facto valdė ne didieji kunigaikščiai, o karaliai, Bučys yra išdėstęs Mokslų Akademijos mažojoje salėje, man pačiam tame renginyje teko dalyvauti.
Galima sakyti – jis vienas prieš visus. Ne, ne vienas. Labai tvirtai jį remia nenuginčijami dokumentai.
Omenyje turėdamas mūsuose dažnai pasireiškiančią savinieką, pacituosiu filosofą Antaną Maceiną:
Sakysime: lenklas istorikas vargu ar pasmerks Želigovskio sukilimą Vilniaus krašte, o lietuvis istorikas – sukilimą Klaipėdos krašte; vokietis istorikas Klaipėdos sukilimo niekad nepateisins, kaip ir Neumanno bei Sasso bylos su jų šalininkais (1935); Izraelis istorikas niekad nesugebės suprasti ir tinkamai interpretuoti žydų dramos Lietuvoje, prasidėjus vokiečių-sovietų karui. O kaip gerai Crocės etinis principas tinka Ribentropo-Molotovo paktui, pagal kurį buvo pasidalintos ir net parduotos- pirktos svetimos žemės! („Pokalbių akiračiai“.“Vaga“, 1991. Iš pokalbio su filosofu Antanu Maceina, 1983).
Akivaizdu, kad istorinius įvykius, faktus tautos interpretuoja taip, kaip joms naudingiau. Tik ne lietuviai. Filosofas Maceina mano, kad lietuvis istorikas vargu ar pasmerks sukilimą Klaipėdos krašte. Tada, 1983-iaisiais, tokių gal tikrai nebuvo, bet dabar ne vienas teigia, kad 1923 m. Klaipėdos kraštą mes ne išvadavome, o okupavome. Tuo tarpu net vokiečių istorikai vengia šio negero žodžio, bevelydami meluoti, kad viduramžiais jie į Klaipėdos kraštą kėlėsi kaip į neapgyventas žemes.
Šiais laikais įvairiose diskusijose kartais abejojama, ar ne per dažnai mes, lietuviai, idealizuojame savo istoriją, ar ne per dažnai vengiame nemalonių, neparankių istorinių temų? Bandoma viską perrašyti neigimo, menkinimo prasme.
Ir pasipila… Šapokos „Lietuvos istorija“ – tik primityvus Antano Smetonos politinis užsakymas… Vytautas – šunsnukis, o to meto Lietuva – Europos pauodegys arba papilvė…
Šunsnukiai ir senovės prūsai, kurie nepuolė į kojas katalikų misionieriui šv. Vaitiekui. Šiuolaikiniai senosios baltų tikybos išpažinėjai bei puoselėtojai vadinami katalikų Bažnyčios dezertyrais, nevykėliais, keliančiais gailestį, melo jūroje besipliuškenančiais įvairaus plauko baltofilais.
Bandoma „mus įtikinti, esą lietuvių kovų su kryžiuočiais laikotarpiu visoje Europoje pagarsėję Pilėnų gynėjai, pasirinkę savižudybę vietoj vergijos, viso labo buvo bailiai, prasti kariai, o lietuvių istorikai, rašytojai (pradedant M.Valančiumi ir baigiant V.Krėve), kompozitoriai, rašę apie Pilėnų gynėjus straipsnius, poemas, operas ir net norėję kurti filmą, buvo ir tebėra naivūs romantikai, apžavėti tautinės idėjos“ (A.Bučys, „Savižudybės ženklas Pilėnų istorijoje, arba kaip mokslininkas virsta pamokslininku“).
Pastangos mums įpiršti nepilnavertiškumo kompleksą įvertinamos net Patriotų premija.
O muzikologas, radijo ir televizijos laidų vedėjas Viktoras Gerulaitis tyčiojasi iš Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės“, kurią, pasak jo, reikia keisti, kuri, esą, niekam tikusi, ne šventa karvė, o V.Kudirka – joks genijus, joks kompozitorius, joks poetas. Kliuvo ir tiems, kurie tą giesmę gieda.
Ir šis nebrendila po tokių šventvagiškų kalbų tapo net populiaresnis – be jo paslaugų visuomeninė LRT televizija niekaip neišsiverčia. Patinka jis ir iškiliam tenorui Virgilijui Noreikai. Minėtas muzikologas turbūt taip supranta Laisvę: ką noriu, tą pliauškiu; svarbu bet kokiomis priemonėmis atkreipti į save dėmesį.
Bet grįžkime prie literatūrologo A. Bučio pastangų priešintis akivaizdžiai skiepijamai saviniekai pirmiausia knygomis „BARBARAI VICE VERSA KLASIKAI: centras ir periferija rašytojo strategijoje: studijinis straipsnių rinkinys“ ir „SENIAUSIOJI LIETUVIŲ LITERATŪRA. MINDAUGO EPOCHA“.
Autorius atskleidžia visiškai naują lietuvių literatūros skyrių – XIII amžiaus sakralinius tekstus, beveik 700 metų nematytus, nepaskelbtus, nenagrinėtus mūsų literatūros istorijose ir vadovėliuose. Jis paneigia įsigalėjusį teiginį, esą iki XVI a. vidurio Lietuva neturėjo nė vieno iš jos kilusio šventojo. Skelbiami sakraliniai tekstai byloja, kad jau XIII a. viduryje ir XIV a. pradžioje turėjome ne tik iš Lietuvos kilusius, bet ir lietuvių motinų pagimdytus, išauklėtus, lietuvių žemėje išaugintus šventuosius krikščionis.
Ir štai nauja tiesos porcija į nutylėtą, menkintą, netyrinėtą Lietuvos istoriją – spaudai parengta knyga „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“. Kaip suprantu, apie valdovus,kuriuos mes patys pravardžiuojame didžiaisiais kunigaikščiais, o popiežiai vadina karaliais. Tie karaliai šiandien neretai vadinami net šunsnukiais, bailiais, sukčiais… Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto portale „Orbis Lithuaniae“, „skirtame lengvatikiams istorijos mėgėjams ar pirmakursiams studentams“, Gediminas vaizduojamas sukčiumi, melagiu, storžieviu…
Kaip galėjo atsitikti, kad mes praradome ne tik didžiulę karalystę, bet net jos pavadinimo neišsaugojome? Net tą, kas tikrai buvo, neigiame, nenorime tikraisiais vardais vadinti. Viską atidavėme lenkams, vokiečiams, rusams. Kažkoks prakeikimas.
Ir nepilnavertiškumo jausmas mums skiepijamas tuo metu, kai Rusija ne tik nesmerkia Stalino bolševikų nusikaltimų žmoniškumui, bet ir rengiasi juos pakartoti, ne tik įžūliausiai klastoja savo ir kaimyninių tautų istoriją nuo seniausių laikų – ji net vakarykščius, istorija dar, galima sakyti, netapusius faktus interpretuoja savo nuožiūra.
O ką mums iš viduramžių Lietuvos istorijos palieka baltarusiai?!
Labai vieniša, bet paguodžianti bus Algimanto Bučio knyga, kurioje, kaip spėju, lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė išsaugota bent dokumentuose.
Visi artimiausi Gedimino pirmtakai tituluoti karaliais
Pasak lietuvių istoriko Zigmanto Kiaupos, po karaliaus Traidenio minimi kiti valdovai:
„1282 m. Karijotas, 1285 m. Daumantas, 1289 m. Budikidas su broliu Butvydu, 1290 m. Butigeidis. Pukuveras 1291 m. jau buvo visos Lietuvos valdovas. Valdovų gausa kelia abejonių. Šaltiniuose lietuvių vardai dažnai iškraipomi, vienas asmuo galėjo būti įvairiai vadintas. Kartais Budikidas, Butigeidis ir Pukuveras laikomi vienu asmeniu, kitąkart Budikidas tapatinamas su Butigeidžiu, o Butvydas su – Pukuveru. Taigi galima manyti, kad tuo metu keitėsi tos pačios šeimos valdovai. Valdžia buvo paveldima giminėje, kurios pradininkas Skalmantas gyveno Mindaugo laikais, o bene pirmasis valdovas buvo Pukuveras. Yra manančių, kad Mindaugas, Traidenis ir Pukuveras buvo vienos giminės, bet tai patvirtinti trūksta argumentų. Valdžią iš Pukuvero paveldėjo (1295–1316 m.) sūnus Vytenis, iš šio – brolis Gediminas. Nuo XIII amžiaus devintojo dešimtmečio prasideda Gediminaičių dinastija“.
Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Painiava su valdovų vardais leidžia manyti, jog Lietuvos kaimynai tik apytikriai žinojo tuos vardus ir lietuvių bei žemaičių valdovų titulus. Tačiau išlikę laiškai liudija, jog artimiausi Gedimino pirmtakai taipogi buvo vadinami karaliais.
Antai išliko Livonijos ordino magistro Halto 1290 m. pabaigos (lapkričio mėn.) laiškas Vokiečių ordino Prūsijoje magistrui Meinhardui, kuriam dėkoja už patarimus Livonijai ginti ir apsaugoti. Savo ruožtu Livonijos magistras pasiūlo Prūsijos magistrui naują sumanymą kovojant su lietuviais ir žemaičiais:
„… jeigu jums bei jūsų broliams pasirodys tinkama, jog galite ir norite dar šią žiemą išvesti kariuomenę prieš mūsų priešus lietuvius — būtent iš Žemaitijos (contra hostes Lettowinos videlicet de Sameyten) — tuo pačiu metu su visomis savo pajėgomis mes atskirai užgriūsime karaliaus Butigeido žemę ( terram regis Butegeyde), jeigu mums anksčiau kaip prieš tris savaites slaptu raštu nurodysite [tinkamą] dieną ir laiką“[1] .
Komentuodamas laišką S.Rowell pritaria lenkų istorikų H. Paszkiewicz bei M.Giedroyc ir lietuvių istoriko A.Nikžentaičio, monografijos apie Gediminą autoriaus, nuomonei, kad Butigeidas buvo Pukuvero brolis.
Kas gi tas Pukuveras?
Žinome, jog Prūsijos ordino istorikas P.Dusburgietis Pukuverą titulavo karaliumi (rex)[2]. Iš Livonijos magistro 1290 m. laiško matome, jog abiejų ordinų – ir Prūsijoje, ir Livonijoje – magistrams buvo aišku, jog Butigeidas turi karaliaus titulą, naudojamą Lietuvoje ir Žemaitijoje, taigi ir vokiečių magistrams suprantamą bei naudotiną savitarpio korespondencijoje.
A.Dubonio nuomone, Pukuveras yra ne kas kitas, o Butvydas[3].
Dabar galime prisiminti mūsų anksčiau (III knygos dalyje) minėtą rusinų Voluinės metraščio žinią apie Butigeidžio ir Butvydo sudarytą taikos sutartį su kniaziumi Mstislavu Danilovičium, rusinų karaliaus Danilo Romanovičiaus sūnumi. Slaviškame metraštyje abu sutarties sudarytojai, kaip matėme, pagal slavišką tradiciją pavadinti lietuviškais kniaziais (литовьскый князь Будикидь и брат его Буивидь). Tuo tarpu skirtingi vokiečių šaltiniai kronikose ir laiškuose abu brolius – ir Butigeidį (Pukuverą), ir Butvydą tituluoja karaliais.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jei karalius Butigeidis (Pukuveras), kaip praneša Dusburgas, buvo Vytenio tėvas, turėjęs jaunesnį sūnų Gediminą ir dar du jaunesnius sūnus Vainių (gavusį valdyti Polocką), ir Fiodorą (gavusį valdyti Kijevą)[4], vadinasi, visi mums žinomi Gedimino pirmtakai, tėvas ir vyriausias brolis Vytenis buvo vienalaikiuose vokiškuose ir lotyniškuose šaltiniuose tituluojami karaliais.
Belieka pakartoti lenkų istoriko J. Ochmanskio (Jerzy Ochmański; 1933 – 1996), atradusio Gediminaičių dinastijos genealoginę pradžią literatūriniame šaltinje „Zadonščina“, tyrimo išvadą, jog „vis dėlto egzistavo Lietuvoje jau bebaigianti išsitrinti iš žmogiškos atminties istorinė tradicija, menanti Gedimino protėvius ir pirmtakus. Be jokios abejonės, ji buvo saugoma įvairiose skaitlingose Gediminaičių atšakose“[5] .
Mes jau matėme (žr. knygos II dalį), kad lotyniškieji popiežių laiškai, dokumentika ir vokiečių istoriniai šaltiniai tituluoja Gediminą karaliumi (rex, konig ir pan.), bet niekad nevadina dux/u ar herzog/u.
Kokius gi titulus sau taikė pagoniškos Lietuvos valdovai?
Gedimino titulai jo paties laiškuose
Antroje knygos dalyje įsitikinome, kad absoliuti lotyniškų bei vokiškų šaltinių didžiuma Gediminą tituluoja lietuvių karaliumi, o Lietuvą įvardina karalyste.
Nemanau, kad yra pagrindo stebėtis, jog ir pats Gediminas visuose savo dokumentuose tituluoja save karaliumi (rex) ir niekados nėra pasivadinęs Lietuvos „dux“ arba „magnus dux“ (tik „Semigalliae dux) arba slaviškai titulais – rusišku „velikiji kniazj“ arba lenkišku – „vielki kięžię“.
Tai vis vėlesnių laikų etiketės, kurias klijavo ir tebeklijuoja Lietuvos karaliui Gediminui kaimynai ir mūsų pačių tradicinės istoriografijos pasekėjai.
Pasižiūrėkime, kaip pats Gedimas save titulavo XIV a. laiškuose, sutartyse bei raštuose Europos dvasininkams ir pasauliečiams.
Jau pirmajame laiške popiežiui Jonui XXII matome sutrumpintą Lietuvos valdovo prisistatymo titulą:
Gedeminne Letwinorum et multorum Ruthenorum rex etc.
(Gediminas, lietuvių ir daugelio rusų karalius ir t.t.).
Čia titulas nepilnas, kadangi kituose dokumentuose matome pilnesnį:
Gedeminne Dei gratia Letphinorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie.
(Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis).
Pastarąjį titulą Gediminas naudojo savo raštuose, kaip dabar sakytume, atviruose laiškuose, jo žodžiais tarus, „visiems visame pasaulyje išplitusiems Kristaus garbintojams, vyrams ir moterims, ypač teikiant pirmenybę ypatingiems Liubeko, Štralzundo, Bremeno, Magdeburgo, Kelno miestams ir kitiems iki pat Romos“. (1323.I.25).
Laiškai pasauliečiams turėjo labai konkrečius ūkinius bei ekonominius tikslus:
„ … atveriame [mūsų] žemę, valdas ir karalystę (terram, dominum et regnum) kiekvienam geros valios žmogui: kariams (riteriams), ginklanešiams, pirkliams, valstiečiams, kalviams, račiams, kurpiams, kailiadirbiams, malūninkams, smuklininkams, bet kokiems amatininkams. Visiems šiems išvardytiems — kiekvienam pagal jo rangą — norime žemę padalyti. Tie, kurie norėtų atvykti kaip žemdirbiai, dešimt metų tedirba mūsų žemę be mokesčio. Pirkliai teįvažiuoja ir teišvažiuoja be mokesčio bei muito ir laisvai, pašalinus bet kokias kliūtis. Karius ir ginklanešius, jei norėtų pasilikti, aprūpinsiu daiktais ir nuosavybe, kaip dera“ (Gedimino laiškai. Rowell. Dok. 16).
Norėdamas, kad laiškas būtų kuo plačiau prieinamas miestų gyventojams, Gediminas prašo
„visų miesto tarėjų, kad šis raštas būtų nurašomas, o nurašytas prie bažnyčios durų prisegtas, ir pats laiškas dėl meilės mums be kokio nors atidėliojimo į kaimyninį miestą būtų persiųstas taip, kad Dievo šlovė supažindintų visus su juo“ (dok. 16).
Atrodo, kad Lietuvos karaliui buvo gerai žinomas viduramžių paprotys, kurį priminė S.Rowellas savo komentare šiam laiškui: „Bažnyčios durys buvo efektyvi reklamos bei informacijos vieta (žinomiausias pavyzdys — Martyno Liuterio tezių paskelbimas). Gediminas taip pat siekia pasinaudoti aktyviai miestuose pamokslaujančių ordinų vienuolių paslaugomis (žr. taip pat Nr. 21).
Lygiai taip prisistato Gediminas savo raštuose vokiečių dvasininkijai, Saksonijos dominikonų ordino broliams (1323.V.26) ir Saksonijos pranciškonams (1323.V.26).
Dominikonų ordinas dar būdavo vadinamas Pamokslininkų ordinu, tad Gediminas kreipėsi į juos, pranešdamas, jog užmezgė ryšius su popiežiumi Jonu XXII dėl krikšto, ir praneša savo apsisprendimą: „norime bažnytinę teisę ginti, gerbti dvasininkus ir Dievo garbinimą pagausinti. Todėl prašome, kad jūs miestuose, dvaruose ir kaimuose, kur kam nors iš jūsų pasitaikytų pamokslauti, tai žmonėms praneštute“ (dok.21).
Įvertindamas pranciškonų (mažųjų brolių) įtaką kaimo ir miesto žmonėms įvairiuose kraštuose, Gediminas praneša jiems apie pranciškonų buvimą Lietuvos karalystėje, karališkajame Vilniaus mieste ir savo pageidavimą dar daugiau jų turėti:
„Norime pasikviesti vyskupų, kunigų, bet kurio ordino vienuolių, ypač iš jūsų, nes jums jau pastatėme dvi bažnyčias: vieną vadinamame mūsų karališkajame mieste Vilniuje (in civitate nostra regia, dicta Vilna), kitą — Naugarduke. Į jas mums šiais metais prašom paskirti keturis brolius, mokančius lenkiškai, žiemgališkai ir prūsiškai, tokius, kaip dabar yra ir kadaise buvo; ir taip pat iš pamokslininkų, kuriems ateityje duosime bažnyčią.[…] Skelbdami žinias žmonėms ir broliams, iš meilės mums pradėkite skelbti miestuose, dvaruose ir kaimuose, kad riteriams ir ginklanešiams duosime pajamų, o pirkliams, kalviams, račiams, sidabrakaliams, druskininkams ir, žinoma, įvairios padėties meistrams laisvą galimybę atvykti į mūsų žemę“ (dok. 21).
Galbūt jausdamas ypatingą palankumą pranciškonams, Gediminas prašo, idant „perskaitytą laišką tegu [pranciškonų] ministras arba kustodai siunčia į kitą provinciją, ir visi broliai tegu ištikimai meldžiasi už karalių, jo sūnus ir karalienes (pro rege, filiis et reginis), ir visą žemę, kad Viešpats pabaigtų, ką pradėjęs“.
Peržvelgėme tris Gedimino raštus (yra ir daugiau, bet ne kiekis svarbu) mus dominančiu požiūriu ir galime neabejoti, kad Gediminas visur rašo ir į visus kreipiasi, kaip lietuvių ir daugelio rusų karalius (Letwinorum et multorum Ruthenorum rex), kviečia europiečius į savo karalystę (regnum), į karališkąjį Vilniaus miestą (in civitate nostra regia dicta Vilna), prašo mažuosius brolius pranciškonus pasimelsti už jį patį, karalių , ir jo sūnus ir karalienes, ir visą jo valdomą žemę (omnes fratres fideliter o rent pro rege, filiis et reginis et tota terra).
Savo raštą mažiesiems broliams pranciškonams Gediminas įvertina kaip patikimą dokumentą, patvirtintą karališku antspaudu: „Šį raštą saugosime nepakeistą, nes mūsų žodis tvirtas kaip plienas. Šio dalyko paliudijimui liepėme ant šio rašto uždėti mūsų antspaudą“ .
Savo ruožtu visų trijų laiškų kopijas daręs vokiečių notaras patvirtino perrašęs kiekvieną „tinkamai surašytą ir karališku lietuvių karaliaus antspaudu pažymėtą“ laišką (sub speciali forma et sigillo regio regis Letphanorum).
Be to – tas pats notaras patvirtino, kad ant laiško yra uždėtas apskritas vaškinis antspaudas su 41 raidės įrašu „S DEI GRACIA GEDEMINNI LETHWINOR ET RUTKENOR REG“ (Gedimino, Dievo malone lietuvių ir rusų karaliaus, antspaudas).
Gedimino titulai jo tarptautinėse sutartyse
Galima būtų manyti, kad savo laiškuose Hanzos miestams ir vienuolių ordinams Gediminas, taip sakant, stengiasi kuo gražiau pateikti savo karalystę ir save, specialiai vadina save lietuvių ir daugelio rusų karaliumi ir t.t., tačiau toks manymas parodytų tik šiuolaikinės vaizduotės varganas pastangas įsivaizduoti ir perprasti rašytinius XIV a. šaltinius.
Dera atkreipti dėmesį, kad ne tik savo deklaraciniuose laiškuose, bet ir grynai juridiniuose dokumentuose, tarkim, tarptautinėse sutartyse Gediminas tituluoja save lietuvių ir rusų karaliumi.
Maža to: sutartyse, kurios turi, kaip žinome, juridinio dokumento reikšmę, Gediminas yra pateikęs ne tik savo titulą, bet ir pilnąjį titulą patikslinančias žinias apie jo valdomas žemes.
Štai 1323 m. spalio 2 d. Vilniuje Gediminas sudaro trejų metų taikos sutartį su Vokiečių ordino Livonijos šaka, Livonijos ponais, danų karaliaus vietininku Estijoje, Livonijos vyskupais bei Rygos miestu. Sutarties dokumente nurodoma, jog pastarųjų pasiuntiniai, „pasiųsti pas Lietuvos karalių Gediminą“ (koning Gedeminne van Lettowen), „turėjo visą galią su jau minėtu karaliumi sutarti stiprią taiką iš visos krikščionybės pusės“.
O iš lietuvių pusės, „visus šį raštą matysiančius ir girdėsiančius sveikina Lietuvos karalius Gediminas (Gedeminne de koninge van Lethowen) ir jiems linki sveikatos ir taikos Viešpatyje“.
Konkretizuodamas sutartį, Gediminas patvirtina, jog
„mes su anksčiau išvardytais [asmenimis], pasitarę su mūsų išmintingiausiais vyrais, sudarėme nuolatinę ir tvirtą taiką su visais sutinkančiais krikščionimis, kurie siunčia savo pasiuntinius pas mus ir siekia taiką su mumis palaikyti tokiomis sąlygomis: kad visi keliai žemėje ir vandenyje be jokio trukdymo atvykstant ir keliaujant jiems pas mus ar mums pas juos bet kuriam žmogui turi būti atviri ir laisvi. Štai tos žemės, su kuriomis sudarėme minėtą taiką. Pirmiausia iš mūsų pusės — Aukštaičiai, Žemaičiai, Polockas ir visi Rusai, kurie mums pavaldūs“.
Mes dar turėsime progos aptarti Lietuvos karaliui pavaldžias žemes, bet ir dabar jau galime spėti, jog mūsų aptartas Gedimino naudotas titulas vietoje etc (ir t.t.) galėtų būti patikslintas ir pildytas šalia Žiemgalijos dar ir „Aukštaičiais, Žemaičiais, Polocku etc“.
Taikos sutarties terminija ypač įdomi dar ir tuo, kad joje, iš abiejų pusių, tai yra iš pagonių lietuvių, ir iš krikščionių, Gediminas yra tituluojamas vokiškai Lietuvos karaliumi (koninge van Lethowen ) lygiai taip pat, kaip Danijos karalius (koninge van Danemarken).
Akivaizdu, kad sutarties sudarytojai iš abiejų pusių gerai išmanė karališko titulo paritetą (lygybę juridiniu požiūriu) ir adekvačiai naudojo tituluodami karaliais tiek Lietuvos, tiek Danijos valdovus.
Naivu būtų manyti, kad juridiniame sutarties dokumente karaliaus titulas būtų naudojams grynai iš mandagumo ar pagarbos. Tais laikais karaliaus titulas tikrai buvo teisiškai grindžiamas, netgi, kaip matysime, sudievintas ir įstatymiškai išaukštintas kaip ir jo valdomos karalystės statusas.
Gediminas puikiai tuos dalykus išmanė ir griežtai skyrė kokį nors kunigaikštį (dux) nuo karaliaus (rex), o karalystę (regnum) nuo kunigaikštystės (ducatus).
Mūsų aptartame Gedimino laiške „gerbiamiems, įžvalgiems ir garbingiems vyrams Liubeko, Rostoko, Sralzundo, Greifsvaldo, Ščecino, Gotlando vaitams, tarėjams ir miestiečiams, pirkliams ir bet kokios padėties meistrams“ Lietuvos karalius nurodo ir saugiausią kelią į Lietuvą: „laisvą galimybę atvykti į mūsų žemę ir išvykti iš jos per Mazovijos kunigaikščio pono Boleslovo kunigaikštystę (Per ducatum domini Subonislay ducis Masovie ) be jokio mokesčio, muito, pastočių ir pagalbinių tarnybų neteisėto priekabiavimo“ (dok. 21).
Visi Gedimino dokumentai liudija, kad jis gerai žinojo, ką daro, vadindamas save karaliumi, o visi jo kaimynai taipogi žinojo, kad jis tai daro teisėtai.
Ne titulo skambumas rūpėjo Gediminui – jis puikiai suvokė karaliaus titulo juridinę ir faktinę reikšmę. Svetingai kviesdamas amatininkus ir dvasiškius į savo karalystę jis čia pat primena, kad visi, „kas tik nepaisys nurodymų ir trukdys tiems, kurie atvyksta teirautis minėtais reikalais, labai mus apsunkins, tesužino, kad iš tiesų trukdys ne jiems, bet mūsų karališkajai didenybei“(sed nostre regali magnificentie).
Čia skamba ne tik karališkos vertės emocinė pajauta, bet ir karališkos didybės bei galios priminimas „visiems, „kas tik nepaisys nurodymų“ ( dok. 16)…
Retorinės abejonės dėl Lietuvos karaliaus Gediminotitulo
Deja, matyt, visais laikais atsiranda tokių, kas nepaiso karaliaus nurodymų.
Pastarieji, beje, atkakliai platino ir tebeplatina nuomonę, esą Gediminas pats savavališkai skelbėsi esąs lietuvių ir daugelio rusų karalius, nors, atseit, nebuvo joks karalius ir neturėjo juridinių teisių juo skelbtis.
Istoriografinis kaltinimas Lietuvos karaliui Gediminui pakankamai įžūlus, tad pradėkime nuo įtarimų dėl Lietuvos karaliaus Gedimino titulo ir pasižiūrėkime, kokiais dokumentais jie grindžiami.
Jokių tiesioginių dokumentų retoriniams teiginiams pagrįsti, be abejo, nėra.
Mėgiamiausia ir, sakyčiau, vienintelė (be mūsų apžvelgtos sulenkėjusių Traidenaičių abejonės „rex sive dux“; žr.IV dalį) rašytinė laikmečio atrama kaltinant Lietuvos valdovą Gediminą savavališkai pasivadinus karaliumi tėra garsioji popiežiaus Jono XXIII frazė „se regem Lethonie et Ruthenorum intitulat“ (dok. 28) .
Čia turima galvoje Jono XXII laiškas (1323 m. lapkričio 27 d.) frankų (dabart. Prancūzijos) karaliui Karoliui IV[6].
Šventos ramybės vardan pirmiausia prisiminkime lotynišką fragmento tekstą, kurį akademinio „Gedimino laiškų“ rinkinio parengėjas S.Rowell palydi informacinę žinute, esą „gavęs prancūzų karaliaus Karolio IV žinią apie ketinimus rengti žygį prieš musulmonus Palestinoje, popiežius Jonas XXII praneša karaliui apie Gedimino norą krikštytis“.
Lietuvių istorikas A.Nikžentaitis savaip pakomentuoja laiško atsiradimo priežastį:
„Jono XXII apsisprendimą sunkino jo priklausomybė nuo Prancūzijos karaliaus (1309- 1367 ir 1370 – 1377 m. popiežiai gyveno ne Romoje, o Prancūzijos mieste Avinjone ir buvo tos šalies statytiniai). Gavęs antrąjį Gedimio laišką, popiežius ryžosi atsiklausti Prancūzijos karaliaus nuomonės, informuodamas jį apie gautus laiškus“[7].
Štai toji informacija:
„Rursus Gedeminne, qui se regem Lethonie et Ruthenorum intitulat, nobis nudius per suas litteras nunciavit se desiderare intense cum suis regnicolis sacrosancte Romane Ecclesie subiacere unitati; supplicans a nobis legatos sibi, qui eum ad fidem ortodoxam admittant et in ea salubriter instruant, destinari; super quibus per nuncios nostros plenius informari poterit regia celcitudo“ (Mano paryškinta – A.B.).
Vertimas į lietuvių kalbą S.Rowello leidinyje skamba taip:
„Vėl Gediminas, kuris skelbiasi Lietuvos ir rusų karaliumi, mums labai neseniai pranešė savo laišku labai trokštąs su savo karalystės gyventojais prisijungti prie didžiai Šventos Romos bažnyčios vienybės, maldaudamas, kad paskirtume jam pasiuntinius, kurie jį atvestų į tikrąjį tikėjimą ir naudingai to tikėjimo pamokytų; per mūsų pasiuntinius karališkoji aukštybė galės daugiau apie tai sužinoti“[8].
Teksto parengėjo, įžymaus istoriko S.Rowell komentaras popiežiaus frazei „se regem Lethonie et Ruthenorum intitulat“ pakankamai kategoriškas: „qui se… intitulat — kitaip tariant, šis valdovas neturi nei popiežiaus, nei Šv. Romos imperatoriaus patvirtinto karaliaus titulo, nors pats vadinasi karaliumi“ (kom. 7; ten pat).
Fragmento ir komentaro analizę pradėkime nuo vertimo analizės, juolab kad turime ne vieną vertimo variantą. Kiekvienas vertimas turi subjektyvią potekstę, kuri norom nenorom išduoda paties vertėjo poziciją bei intencijas.
1966 m. „Gedimino laiškų“ leidinyje paskebtas šiek tiek kitoks mus dominančio fragmento vertimas. Klasikinės filologijos specialistas, vertėjas, lietuvių literatūros tyrėjas Marcelinas Ročka (1912 – 1983) teikia savo variantą. M. Ročkos ir jo vertimą aprobavusio lotynisto, puikaus antikinės literatūros vertėjo L.Valkūno variante, mano supratimu, laikytasi arčiausiai originalo prasmės: „Gediminas, kuris save tituluoja lietuvių ir rusų karaliumi“[9].
Skirtuma lyg ir nežymus, tačiau vertimų palyginimas leidžia pastebėti, jog S.Rowello 2003 m. leidinyje prasikiša vertimo tendencingumas, norint pabrėžti tariamą Gedimino savavaliavimą: „Gediminas, kuris skelbiasi Lietuvos ir rusų karaliumi“. Galbūt norėdamas pabrėžti ar paaiškinti tokį vertimą, Rowellas jo prasmę dar labiau paryškina minėtu komentaru: „qui se… intitulat — kitaip tariant, šis valdovas neturi nei popiežiaus, nei Šv. Romos imperatoriaus patvirtinto karaliaus titulo, nors pats vadinasi karaliumi“.
Šitoks pamąstymas už patį Romos popiežių, savaip pertariant („kitaip tariant“) jo žodžius, labai būdingas S.Rowello pozicijai ir, manau, labai reikalingas jam, norint pateisinti, kodėl savo leidinio Įvade, laiškų aprašuose, komentaruose bei angliškame reziumė jis visur tituluoja Gediminą „didžiuoju kunigaikščiu“ ir „grand duke“, nors visuose paties S.Rowell pateiktuose šaltiniuose Gediminas tituluojamas karaliumi ir nė viename nevadinamas „didžiuoju kunigaikščiu“ .
Tai tipiškas tradicinės istoriografijos paradoksas, kurį jau esame aptarę (žr. knygos II dalį), ir jis būdingas, beje, ne vien Rowellui, kuris šiuo požiūriu nė kiek neišsiskiria iš kelių šimtmečių istoriografinės tradicijos.
Savo ruožtu norėčiau atkreipti dėmesį, kad Jono XXII laiške subtiliai panaudotas retas veiksmažodis „intitulat“, kuris turi svarbų priešdėlį „in“ (intitulo, intitulare), suteikiantį veiksmažodžiui niuansą, kurio neturi paprastas „titulo, titulare“. Aš neversčiau „qui…se intitulat“ nei „Gediminas, kuris save tituluoja … karaliumi“ (1966), nei „Gediminas, kuris skelbiasi … karaliumi“ (2003).
Turėdami galvoje, kad Jonas XXII laiške Karoliui IV tik persako titulą, kuris pateiktas Gedimino laiškų tam pačiam popiežiui intitulatūroje, tai yra – laiško pradžioje prisistatant vardu ir titulu, manau, kad versti šią garsiąją popiežiaus frazę reikėtų laikantis anuometinių intitulatūros tradicijų – „Gedeminne, qui se regem Letthoviae et ruthenorum intitulat“ – „Gediminas, kuris prisistato Lietuvos ir daugelio rusų karaliumi“.
Akivaizdu, kad popiežius čia nieko nuo savęs neprideda ir niekaip nevertina Gedimino titulo, o paprasčiausiai informuoja Prancūzijos karalių, kad jis yra gavęs laiškus, kuriuose Lietuvos ir daugelio rusų karaliumi prisistatęs Gediminas jam „pranešė laiškuose, jog jis su savo karalystės gyventojais labai norįs prisijungti prie šventosios Romos bažnyčios“ ir t.t. (per suas litteras nunciavit se desiderare intense cum suis regnicolis sacrosancte Romane Ecclesie subiacere unitati).
Nesu linkęs spėlioti už kitus, juo labiau už popiežių ir nesirengiu aiškinti, ką jis turėjo galvoje rašydamas apie karaliumi prisistačiusį Gediminą su „jo karalystės gyventojais“ (cum suis regnicolis), siūlau tik šiek tiek tiksliau išversti Jono XXII žodžius ir vertinti juos viduramžių korespondencijos formuliarų kontekste.
Prisistatyti laiške karaliumi ne tas pats, kas „skelbtis karaliumi“.
Čia ne pro šalį bus prisiminti paties Jono XXII atvejį, kuomet jis atskyrė Vokietijos karalių Liudviką Bavarietį nuo Bažnyčios.
Ar popiežius veidmainiavo tituluodamas Gediminą karaliumi?
Įsivaizduoti ir vertinti Joną XXII, kaip naivų ar patiklų žmogų, įmanoma būtų gal tik tada, jei nežinotum, koks originalus, didžiai patyręs ir bebaimis kovotojas už Romos katalikų bažnyčios garbę ir interesus buvo senasis Jonas XXII.
Sakoma „senasis“, kadangi jo išrinkimo metais (1316. VIII.7) prancūzas Žakas Djuezas (Jacques D’euse; 1249 – 1434), buvęs žemo ūgio, „išdžiūvęs ir išbalęs, nuplikęs 72 metų senelis, darbštus, uolus ir nepaprastai gyvas. Viskuo jis domėjosi ir dogmatikos bei teisės klausimais, ir politika, ir, pirmiausia, pinigų reikalais“[10]. Prie to pridurkime, kad Jonas XXII buvo puikiai išsilavinęs savo epochos žmogus, studijavo teologiją ir teisę Montpelje ir Paryžiuje, o po to, kas reta anais laikais, „dėstė ne tik bažnytinę, bet ir civilinę teisę Tulūzoje ir gimtajame Cahore“[11].
Juridinis išsilavinimas leido jam suartėti su Neapolio karaliumi Karoliu II, kuris paskyrė jį savo patarėju, ir padėjo tapti Frežio ( pr. Fréjus) vyskupu Prancūzijos Rivjeroje arba Žydrajame krante ( Côte d’Azur), o vėliau buvo pervestas prie Šventojo sosto Avinjone.
Verta priminti, kad būtent tuomet Žakas Djuezas „pateikė juridinius argumentus, palankius tam, kad būtų susidorota su tamplieriais [ garsiojo Šventovės riterių ordino nariais]“ (ten pat).
Švelniai tariant naivu būtų manyti, kad šitokio lygio viduramžių kanoninės ir civilinės teisės žinovas neišmanytų, kaip dera tituluoti pagonių valdovą Gediminą.
O juk popiežius visuose savo tekstuose, susijusiuose su Gediminu, visur vadina jį karaliumi (rex), ne kartą pridėdamas kilnius epitetus „illustris“ (šviesusis, garsusis, šlovingas) arba „magnificus“, kurį vieni verčia „didingas“ (2003), kiti – „kilnus“ (1966), nors titulo požiūriu jis sietinas su tituliniu kreipiniu „magnificentia“ (lot. „magnifentia Vestra“ – Jūsų prakilnybe).
Galgi senasis popiežius buvo perdėm atsargus, labai taktiškas ar neryžtingas ir tiesiog bijojo „pagadinti“ daug žadančius diplomatinius santykius, jei tiesiai šviesiai išrėžtų Gediminui, esą tas be reikalo ir neteisėtai vadina save „karaliumi“?
Naivi „įžvalga“.
Argi taip elgtųsi žmogus, kuris, galima sakyti, kitą dieną po to, kai buvo išrinktas popiežiumi, be jokių sentimentų susidorojo su savo seniai nekenčiamu priešininku Cahors/o vyskupu Hugo. Naujo popiežiaus paliepimu 1317 m, gegužės . 4 d. iš vyskupo Hugo „buvo atimtas titulas, o jis pats pasmerktas kalėti iki gyvos galvos. Bet ir šito Jonui XXII buvo maža. Hugo buvo apkaltintas tuo, jog surengė pasikėsinimą į popiežiaus gyvybę, atiduotas į pasaulietinės valdžios rankas ir tų pačių metų liepos mėnesį jam gyvam buvo nudirta oda, jis buvo nutemptas miesto gatvėmis ir sudegintas ant laužo“[12].
Paviešinęs pastarąjį faktą amerikiečių istorikas ir šaltinių leidėjas Henris Čarlzas Li (Henry Charles Lea; 1825 – 1909), rinkęs įvairiose Europos bibliotekose rankraštinius raritetus bei spaudinių medžiagą katalikų inkvizicijos istorijai, nuo savęs pridėjo pastabą, esą „patys blogiausi XII ir XIII a. popiežiai nesiryžtų taip gėdingai pasielgti pasaulio akyse, kaip Jonas XXII pasielgė iš neapykantos vyskupui Hugo“.
Henriui Li priklauso ir kita kondensuota Jono XXII charakteristika – „Jonas XXII nebuvo toks popiežius, kuris leistų dvasiniam kardui rūdyti makštyse“ (…was not a pope to allow the spiritual sword to rust in the sheath“ (ten pat).
Ir tikrai – pačios garsiausios XIV a. politinės ir religinės kovos vyko aktyviai dalyvaujant Jonui XXII ir būtent jo sprendimai buvo neretai lemiami garsiausiose amžiaus bylose.
Vienas labiausiai išsimokslinusių epochos teologų Jonas XXII aistringai diskutavo teologiniais klausimais, jis „pasmerkė ir net prakeikė (bulėje Quorumdam exigit) mažuosius brolius pranciškonus spiritualus, paskelbė eretiškais vokiečių filosofo Eckharto raštus (bulė In Agro Dominico) ir įsivėlė į mirtiną kovą su vokiečių karaliumi bei Šventosios Vokiečių romėnų imperijos imperatoriumi Fridriku Bavariečiu.
Karšto būdo vyras, išaugęs minėtame Cahors/o mieste praturtėjusio batsiuvio šeimoje, Jonas XXII niekad neieškojo žodžio kišenėje ir mėgdavo rėžti tiesą į akis ne tik pašnekovams, bet ir laiškų adresatams.
„Popiežių siutina neteisėtas karaliaus arba imperatoriaus titulo naudojimas“
S.Rowelas ne viename savo komentare Gedimino laiškams yra pastebėjęs, jog popiežius Jonas XXII „ypač jautriai reaguodavo, jei valdovai, pavyzdžiui, imperatorius Liudvikas, neteisėtai naudojo titulų formuluotes“ (Gedimino laiškai, dok. cit; dok. Koment. ).
Negalima nesutikti ir su kitu S.Rowell komentaru, kad „popiežių siutina neteisėtas karaliaus arba imperatoriaus titulo naudojimas“ (nr. 79). Komentaras liečia Jono XXII laišką (1324.V.31) danų karaliui, kuriame popiežius be jokių užuolankų tiesiai šviesiai dėsto savo nuomonę dėl vokiečio Liudviko Bavariečio titulų:
„Tikimės, tu apie tai girdėjai, kad kai didingas vyras Liudvikas, Bavarijos kunigaikštis, nesutariant išrinktas romėnų karaliumi, dar negavus Apaštalų Sosto pritarimo ir jo patvirtinimo, įsijungė į nepelnytą tos pačios karalystės ir valdžios tvarkymą, kurios valdymas, teisėto imperatoriaus dar neišrinkus, žinoma, šiuo metu teisėtai priklauso mums ir minėtai Bažnyčiai. O jis savavališkai prisiėmė karališką vardą bei titulą ir užgrobė teisę valdyti bei įsakinėti, įžeisdamas Dievą ir nešdamas mums ir mūsų minėtai Bažnyčiai skriaudą, gėdą ir žalą“ (dok. Nr, 79).
Pastarojo laiško tekstas mums įdomus ne tik tuo, kad popiežius atvirai neigia Liudviko Bavariečio teisę ir net bandymą tituluotis karaliumi be Bažnyčios sutikimo ir patvirtinimo: „nomen et titulum regium sibi assumeret“ (tiksliau verčiant: „karališkąjį vardą bei titulą sau pats pasiskyrė“).
Svarbu, kad romėnų ir bažnytinės teisės žinovas Jonas XXII naudoja konkrečius juridinius terminus, o ne kokius emocinius išsireiškimus.
Dabar grįžkime prie mūsų pradinio klausimo: kodėl gi popiežiaus nesiutina Gedimino prisistatymas lietuvių ir rusų karaliumi?
Priešingai – Jonas XXII ramiai priima Gedimino įvardintą titulą ir, kaip, matėme (žr. II dalį), pats jį plačiai vartoja savo diplomatinėje korespondencijoje ne tik su Gediminu, bet ir su kitų Europos karalysčių karaliais (Prancūzijos, Danijos), arkivyskupais, vyskupais ir vienuolių ordinų vyresniaisiais, tarp jų – kryžiuočių magistrais.
Kodėl net čia pacituotame laiške popiežius kreipiasi į Danijos karalių lygiai tuo pačiu karališku kreipiniu, kaip savo kitos dienos (1324.V I.1) laiške kreipiasi į Lietuvos karalių Gediminą? Palyginti labai nesunku: vieną dieną rašoma „šviesiajam danų karaliui Kristupui (Christoforo regi Danorum illustri ), o kitą dieną – „šviesiajam lietuvių ir rusų karaliui Gediminui“ (Gedemimne Letwinorum et multorum Ruthenorum regi illustri).
Kas čia iš tikrųjų vyksta?
Atsakyti ne taip sunku, jei nagrinėsime paties Jono XXII korespondencijos stilistiką ir juridinę leksiką, o ne šiuolaikinių istorikų „įžvalgas“ apie tai, ką Jonas XXII „galvojo“ ar „turėjo galvoti“, atseit, galvodamas viena, o rašydamas kitką“ ir pan.
Argi popiežius iš tikro buvo toks veidmainis, kokį jį padaro šiuolaikiniai Lietuvos istorikai?
Reali valdovų titulų diferenciacija
Jono XXII korespondencija rodo, kad jis tiksliai ir griežtai naudojo valdovų titulus.
Prisiminkim jo laišką lenkų valdovui Vladislovui Lokietkai, kol tas dar nebuvo popiežiaus sutikimu karūnuotas, nors labai to troško.
Vladislovas Lokietka, kaip matėme (žr. V knygos dalį) ne kartą prašė karūnos, siekdamas Romos popiežių kurijoje išsirūpinti „rex“ titulą, negailėdamas dovanų ir pažadų padidinti Lenkijos leno duoklę (Denarii Sancti Petri) popiežiaus kurijos naudai.
Atsakydamas laišku į eilinį „ypatingos meilės prašymą“ ir žinodamas dosnius Lokietkos pažadus, Jonas XXII vis dėlto „net avansu“ nevadina Lokietkos karaliumi.
Lokietka laiške tituluojamas taip, kaip ir dera iki katalikiško vainikavimo ir patepimo – ne rex, o dux. Savo palankumą Jonas XXII išreiškia maloniais epitetais, pavadindamas Lokietką „mielu sūnumi ir kilniu vyru“ (Dilecto filio Nobili viro), tačiau titulais nesišvaisto nei iš mandagumo, nei kokiais slaptais naudos sumetimais. Iki popiežiaus palaiminto vainikavimo Lokietka Jonui XXII tėra lenkų dux/as (Duci Polonie), kas tiesiai ir parašoma laiške: „Dilecto filio Nobili viro Wlandislao Duci Polonie“ (dok. 75. 1319.VIII).
Tradicijos sukaustytiems istorikams savaime turėtų iškilti logiškas klausimas: kodėl toje pačioje juridinėje situacijoje (iki katalikiško karūnavimo akto) vienas (lenkų) valdovas tituluojamas „dux“, o kitas (lietuvių ir dar pagonių!) valdovas tituluojamas „rex“ vieno ir to paties popiežiaus Jono XXII laiškuose?
Klausimas skambės dar aštrau, jei prisiminsime, kad popiežius Jonas XXII puikiai žino, kad Gediminas nėra Romos katalikas, o Lokietka priešingai – ištikimas Romos katalikas, kurį pats popiežius čia pat laiške tėviškai vadina sūnumi, kurį „Romos bažnyčia, tavo motina […] laiko tave labai mielą tarp artimų […]. Tuo pačiu popiežius ragina Lokietką
„pagerbti bažnyčias ir jų dvasininkus, ir kitus bažnytinius asmenis kaip Dievo tarnus žemėje, ir jų laisvę dėl savo vardo garbės saugok, kad sunaikintų netikinčiųjų tautą, ypač tuos, kurie yra tavo žemių kaimynai, burnojantys prieš Aukščiausiojo vardą“.
Mums šiuo atveju ne taip svarbu, ką popiežius konkrečiai vadina „netikinčiųjų tauta“ (infidelium nationem) Lokietkos žemių kaimynystėje.
Svarbu, kad titulų naudojimo praktikoje popiežius Jonas XXII nekaitalioja istorinių valdovų titulų savo nuožiūra pagal vienų ar kitų valdovų religinės priklausomybės kriterijus.
Tačiau bene svarbiausias mūsų tyrimui yra retai istorikų pastebimas ar minimas faktas, kad popiežiaus korespondencijoje su Gediminu ir visuose kituose išlikusiuose tekstuose apie katalikų derybas dėl lietuvių karaliaus atsivertimo į katalikybę neminima karaliaus karūna ir net nežadama ją uždėti Gediminui ir jo žmonai.
Tas faktas verčia naujai peržiūrėti visą derybų eigą.
(Bus daugiau)
2016.07.28; 06:08
[1] Gedimino laiškai. Rowell. Dok. 4. 1290.XI, Livonijos žemės magistras Haltas Prūsijos magistrui Meinhardui iš Kuerfurto.
[2] P.Dusburg. Chronica terrae Prussiae, in: Scriptorem rerum Prussicarum, t., Leipzig, 1861, p. 155
[4] Paszkiewicz H. Jagiellonowie a Moskwa. T.1, Warszawa, 1933, p. 330.
[5] Osmianski J. Giedyminowicze – „prawnuki skolomendowi“. In: Jerzy Ocmianski. Dawna Litwa.. Studia historyczne. –Olsztyn, 1986, p.20.
[6] Rowello S. komentaras laiškui: Karolis IV (Puikusis — le Bel) — Prancūzijos karalius. Gimė 1294 m., karaliavo 1322—1328 m., paskutinysis tiesioginės Kapetų šeimos kilmės karalius. Buvo vedęs Blanche iš Burgundijos, išsiskyrė su ja 1322 m. Tais pačiais metais vedė Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio seserį. Trečiąja jo žmona tapo mirusio karaliaus Pilypo Puikiojo dukterėčia Jeanne iš Evrė (Evreux): žr. Favier J., Le temps des principautes de l’an mil a 1515 (Paryžius, 1984), 291, 296, 297. Jonas XXII norėjo jam dovanoti imperijos Brandenburgo žemę, tačiau Karolis atsisakė ją priimti: Tabacco G., La casa di Francia nell’azione politica di papa Giovanni XXII (Roma, 1953), 216—217.
[7] Nikžentaitis A. Gediminas. – Vilnius, 1989, p. 32
[8] Chartularium Lithuaniae res gestas magni ducis Gedeminne illustrans = Gedimino laiškai / tekstus, vertimus bei komentarus parengė S. C. Rowell, Vilnius, 2003; nr. 28. cit. pagal – http://www.epaveldas.lt/recordText/LNB/C1B0002960629/Gedimino_laiskai.html?exId=315462&seqNr=4
[9] Gedimino laiškai. Parengė V.Pašuta ir I.Štal. – Lietuvos mokslų akademija. Istorijos institutas. – Leidykla Mintis, Vilnius, 1966, p.
[10] Karsavinas L. Europos kultūros istorija, t.5, d. 1. Vilnius, 1998, p.23.
[11] The Catholic Encyclopedia. Cit. pagal: http://www.newadvent.org/cathen/08431a.htm
[12] A History of the Inquisition In The Middle Ages. By Henry Charles Lea. ( 4 volumes) – Vol.III, 1888, p.196. http://babel.hathitrust.org/cgi/pt?id=mdp.39015028750944;view=1up;seq=11
