Prezidento Gitano Nausėdos ir premjerės Ingridos Šimonytės darbo susitikimas. Prezidento kancerliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Besibaigiantys 2021-ieji Lietuvos politikoje nebuvo ramūs. Ir ne tik dėl šalį toliau slėgusios pandemijos ar vasarą Baltarusijos režimo sukeltos migrantų krizės. Sprendimų priėmimą apsunkinusi įtampa bei emocijų protrūkiai kone visus metus lydėjo Prezidentūros ir dešiniųjų santykius. Ir, kaip galima spręsti iš šių metų pabaigos, nereikėtų turėti vilčių, kad 2022-aisiais situacija reikšmingai pasikeistų.
Nors premjerė Ingrida Šimonytė džiaugėsi, kad jos vadovaujamas Ministrų Kabinetas išvengė „kotletų ir keliukų istorijų“, šešėlis ant kai kurių ministrų krito. Per pastaruosius metus kelis kartus keltas ir klausimas dėl valdančiosios daugumos bei 2020-ųjų pabaigoje suformuotos Vyriausybės ateities. Tuo tarpu opozicijos stovykloje ryžtingi apsisprendimai įvyko – ekspremjerui Sauliui Skverneliui nusprendus kurti atskirą politinę jėgą, nuo „valstiečių“ nusigręžė dalis politikų. Šiuos ir kitus politinę atmosferą šalyje kaitinusius įvykius besibaigiant metams primena ELTA.
Pandemija nesutelkė, o įkaitino Prezidentūros ir valdančiosios daugumos santykius
Prezidentūros ir valdančiosios daugumos santykiai buvo viena iš tų temų, kuri 2021 metais sulaukė nemažai žiniasklaidos dėmesio. Bene daugiausiai kabėta apie trintis, kurios kilo institucijoms stojus į skirtingas politines stovyklas. Tai, kad santykiai nebus paprasti, prognozavo dar 2020-ųjų pabaigoje vykę prezidento susitikimai su dar tik į ministrus siūlomais dabartinės Vyriausybės nariais. Būtent ministrų tvirtinimas ir buvo pirmoji prezidento Gitano Nausėdos ir premjerės I. Šimonytės kaktomuša.
Gabrielius Landsbergis ir Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Tačiau įsibėgėjant 2021 metams, kibirkštys Prezidentūros ir valdančiosios daugumos santykiuose jau lėkė ir dėl kitų klausimų. Netruko paaiškėti, kad COVID-19 sukeltos krizės problemos nebuvo priskirtos „neutraliai teritorijai“, kurioje politinė valdančiosios daugumos ir prezidento konkurencija nevyks.
Pavyzdžiui, viešojoje erdvėje ne kartą kelti klausimai, ar tikrai reikalingos dvi ekspertų tarybos: vieną 2020 metų pabaigoje subūrė prezidentas G. Nausėda, kitą – vos ėmus dirbti naujai Vyriausybei sukvietė premjerė I. Šimonytė. Dalis apžvalgininkų, aiškindami, kodėl prezidentas ir premjerė subūrė atskiras ekspertų tarybas, samprotavo, kad dvi valstybės institucijos ir COVID-19 problemų lauke negali apsieti be konkuravimo.
Ilgainiui tokia ganėtinai „santūri“ konkurencija virto kone atviru stumdymusi – Prezidentūra ir valdantieji susirėmė dėl visuomenės vakcinavimo. Prezidentas dažnai kritikavo dėl nepakankamų skiepijimo apsukų ir net tapo vienu labiausiai girdimu valdančiųjų ir konkrečiai sveikatos apsaugos ministro kritiku.
Tiek viešos, tiek užkulisiuose likusios politikų reakcijos rodo, kad prezidento raginimai aktyviau skiepyti gyventojus ir iki vidurvasario pasiekti 70 proc. vakcinuotų žmonių ribą erzino valdančiuosius. Dar labiau nepatiko prezidento pastabos, kad valdantieji ir sveikatos apsaugos ministras priešakyje yra per pasyvūs ir kad pasyvumas, šalį pasiekiant vis daugiau vakcinų, yra tam tikras pretekstas reikalauti Arūno Dulkio atsakomybės.
Tačiau trintys neapsiribojo natūralia, skirtingoms valstybės valdžios institucijoms įprasta konkurencija. Kaip ir visuomenėje, taip ir valdančiųjų bei Prezidentūros santykiuose pandemija kaitino galvas ir nesuvaldytos emocijos tapo ganėtinai dažnu reiškiniu. Pavyzdžiui, gegužę įtampą sukėlė Gabrieliaus Landsbergio pasvarstymas apie tai, kad prezidento žmona Diana Nausėdienė vis dar nebuvo pasiskiepijusi ir kad dėl to gali kilti dvejonių visuomenėje. G. Nausėda tokius viešus ministro pasakymus tąsyk priėmė labai asmeniškai ir pareiškė, kad jaunas politikas nuėjo „žemu, nepadoriu keliu“. Prezidentas Gitanas Nausėda su Seimo pirmininke Viktorija Čmilyte-Nielsen aptars padėtį Lietuvos GGRTC. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Vėliau kritikos iš valdančiosios daugumos sulaukė prezidentas, kai su pirmąja ponia apsilankė Rietavo savivaldybėje įsikūrusiame namų restorane pasisakiusiame prieš galimybių pasą.
Tikrą emocijų pliūpsnį ir daugelio nuostabą sukėlė prezidento viešas pasvarstymas, ar tik Vyriausybė dirbtinai nesulėtino skiepijimo tempų vien tam, kad nebūtų pasiektas jo keltas tikslas iki liepos vidurio paskiepyti 70 proc. gyventojų. Valdantieji žodžių dėl tokių pareiškimų skolingi neliko. Kiek vėliau vėl užvirus aistroms dėl mokamų testų klausimo, progą prezidentui žnybtelėti ir ironiškai bene tuos pačius žodžius priminti rado ir premjerė.
Apskritai įvertinus besibaigiančius metus, galima sakyti, kad COVID-19 pandemija ne tik nesutelkė Prezidentūros ir valdančiosios daugumos bendram darbui, bet tapo net savotišku pleištu. Viešojoje erdvėje iš valdančiųjų politikų tiesiogiai ir netiesiogiai lėkė kritika Prezidentūrai, esą ne vietoje politikuojančiai ar net pataikaujančiai antivakseriams, tuo tarpu iš prezidento ir jo komandos buvo girdėti pastabos apie nekompetentingą, nesubalansuotą ar net cinišką Vyriausybės darbą krizės metu. Naivu būtų tikėti, kad šie nesutarimai neturėjo įtakos prezidento ir valdančiųjų santykiams kitose srityse. Bent jau viešojoje erdvėje vaizdinys, kad Prezidentūra ir valdančioji dauguma „kariauja“ buvo kur kas ryškesnis nei diskursas, kad dvi institucijos „sugeba bendradarbiauti“.
Prezidentūros ir konservatorių santykius temdė atstovavimo EVT klausimas: diskusijos atsinaujins
Į valdžią atėję konservatoriai iškėlė klausimą dėl tolesnio Lietuvos atstovavimo Europos vadovų taryboje (EVT). Pareiškę, kad reikėtų atsisakyti susiklosčiusios praktikos, kai Lietuvai EVT atstovauja tik šalies vadovas, konservatorių frakcijai priklausantys politikai ėmė ieškoti būdų, kaip būtų galima keisti dar Dalios Grybauskaitės prezidentavimo metu nusistovėjusią praktiką.
Vienas pirmųjų žingsnių buvo Seimo Europos reikalų komiteto priimtas sprendimas, kad komitetas imsis ne tik tvirtinti Lietuvos pozicijas prieš kiekvieną vyksiantį EVT posėdį, bet ir teiks rekomendacijas, kas turėtų vadovauti Lietuvos delegacijai. Kitaip tariant, duota suprasti, kad į EVT nebūtinai turės būti deleguota prezidento vadovaujama delegacija. Konservatorių frakcijos atstovai nuosekliai kartojo, kad būtų kur kas efektyviau, jei Vyriausybės prerogatyvoje esantiems klausimams atstovautų premjerė, o prezidentas į EVT vyktų tik tuomet, kai būtų sprendžiami klausimai, susiję su užsienio politika. Nors viešojoje erdvėje tarsi ir buvo kuriama intriga, kad jau netrukus parlamente gali nuskambėti pasiūlymas į EVT vykti premjerės, o ne prezidento vadovaujamai delegacijai, įtampą kėlusios kalbos ir liko kalbomis. Prezidentas Gitanas Nausėda nuotoliniu būdu susitiko su užsienio šalių ambasadoriais. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Kalbomis liko ir konservatorių frakcijai priklausančio Mato Maldeikio pažadai įstatymiškai reglamentuoti atstovavimą EVT. Politikas birželio pabaigoje Eltai sakė, kad rudenį turėtų būti grįžta prie šio klausimo. Tačiau žadėtas įstatymo projektas taip ir nepasirodė. Kaip kalbama Seimo koridoriuose, ko gero, dėl to, kad koronaviruso ir migrantų krizių kontekste nenorėta aštrinti ir taip įtemptų Prezidentūros santykių su parlamentine dauguma. Tuo labiau kad buvo daugiau nei aišku, kad G. Nausėda nėra pasiruošęs nė milimetro atsitraukti diskusijoje dėl atstovavimo EVT. Tą buvo galima aiškiai matyti viešu tapusiame premjerės ir šalies vadovo apsikeitime laiškais, kuriuose prezidentas akcentavo manąs, kad į ES šalių vadovų susitikimus jam vykti yra konstitucinė pareiga.
Bet kuriuo atveju kilęs nesutarimas paliko pėdsakus Prezidentūros ir valdančiosios daugumos santykiuose. Viešų diskusijų metu Prezidentūra ir konservatorių atstovai apsikeitė abipusiais kaltinimais. Iš konservatorių aktyvistų sklindant kaltinimams apie esą G. Nausėdos „uzurpuotą EVT“, vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė „antivalstybišku“, „nepilietišku“, „nepagarbiu“ ir kenkiančiu šalies įvaizdžiui vadino konservatorių pasirinktą būdą kelti klausimą. Tuo tarpu prezidentas konservatorių keliamas iniciatyvas pavadino netoleruotinomis ir nepriimtinomis.
Ir nors viešas aiškinimasis dėl atstovavimo EVT vasarą prigeso, apžvalgininkų ir politikų manymu, tai buvo viena iš Prezidentūros ir valdančiosios daugumos santykius apsunkinusių veiksnių. Tai, kad konservatoriai, sulaukę nuožmaus prezidento atsako, atsitraukė, sprendžiant iš neviešų kalbų, dar nereiškia, kad prie EVT nebebus grįžta ateityje. Nors klausimas ir nėra partijai egzistencinis, nereikėtų turėti abejonių, kad valstybei suvaldžius abi krizes, konservatoriai viešas diskusijas ir spaudimą Prezidentūrai dėl atstovavimo EVT atnaujins.
Laisvės partijoje susimąstyta, ar pakeliui su valdančiąja dauguma
Nors ir ne žemės drebėjimas, tačiau tam tikras sukrėtimas 2021-aisiais ištiko ir dešiniųjų valdančiąją daugumą. Lapkričio pabaigoje Seimo pozicija mobilizavosi ir atmetė tris prezidento G. Nausėdos veto – tarp jų ir aistras kėlęs klausimas dėl to, ar COVID-19 testai turėtų būti mokami. Visgi tąkart valdantieji pademonstravo ne tik vienybę, bet ir potencialius įtrūkimus koalicijoje. Išsiskyrus nuomonėms Seimo daugumoje, Laisvės partijos iškeltas siūlymas dėl mažo kiekio narkotikų dekriminalizavimo pritarimo nesulaukė. „Laisviečiai“ į tai netruko pasižiūrėti kaip į koalicijos problemą. Tuo labiau kad dar gegužę Seimas, keliolikai valdančiosios koalicijos atstovų balsavus prieš arba nedalyvavus, taip pat atmetė Laisvės partijos teiktą Partnerystės įstatymo projektą.
Nors Laisvės partija nevengia pabrėžti, kad yra daugiau nei kelių klausimų partija, panašu, kad minimas balsavimas šią jauną politinę jėgą įsiutino. Iš karto po nevieningo balsavimo Laisvės frakcijos narė Morgana Danielė pareiškė, kad būtinos diskusijos, kaip toliau dirbs koalicija. Bent jau viešojoje erdvėje situaciją aštrino ir Laisvės partijai priklausančio Seimo vicepirmininko Vytauto Mitalo pajuokavimai, kad koalicijoje yra dvi didžiausios bėdos – agroliberalai ir krikdemai ir, kad jie galėtų svarstyti apie traukimąsi iš ir taip trapios valdančiosios daugumos. Prezidentas Gitanas Nausėda įteikė pereinamąją Prezidento taurę ralio „Aplink Lietuvą 2021“ nugalėtojams. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Išsiskyrusios nuomonės gilesnėmis įtampomis, galinčiomis destabilizuoti valdančiosios daugumos darbą, nevirto. Apsiribota tuo, kad koalicijos partnerių parama Laisvės partijai svarbiems klausimams buvo apsvarstyta partijos valdyboje bei taryboje.
Visgi ateityje šis klausimas dar gali grįžti į politinę darbotvarkę. Susidaro įspūdis, kad valdančioji dauguma keisti požiūrio į Laisvės partijai aktualius projektus – bent jau esmingai jų nepakeistus – neturi didelio rezervo. Iš esmės tą Eltai lapkričio pabaigoje tvirtino ir I. Šimonytė. Pasak jos, Laisvės partijai kelių svarbių projektų įgyvendinimo sėkmė priklauso ne tiek nuo valdančiųjų, kiek nuo opozicijos palaikymo. Taigi 2024 metų Seimo rinkimams vis labiau artėjant, jaunai Laisvės partijai gali kilti minčių, ar ji savam rinkėjui nepasirodys tik statistinę funkciją koalicijos partneriams atlikusi politinė jėga.
Nors ir nebuvo „kotletų ir keliukų“ istorijų, šešėlis ant kelių ministrų krito
Premjerė I. Šimonytė, Seime apibendrindama pirmuosius darbo metus, teigė, kad dešiniųjų Vyriausybei kartais sunku perlipti pačios išsikeltus reikalavimus. Tarsi brėždama kontrastą su anksčiau buvusia Sauliaus Skvernelio Vyriausybe ji akcentavo, kad bent pirmaisiais metais nebuvo „nė vieno keliuko, nė vieno kotleto, nė vieno kito panašaus dalyko“. Tačiau nebuvo ir taip, kad jos vadovaujamo Ministrų Kabineto nariai neatsidurtų šešėlį metusiose istorijose.
Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvauja Europos Vadovų Tarybos posėdyje. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Viena pirmųjų tokių nuskambėjusių istorijų – skandalas, kai paaiškėjo, kad Sveikatos apsaugos ministerija ruošėsi sumokėti apie 12 tūkst. eurų prodiuseriams už laidą „Kitokie pasikalbėjimai“, kurioje dalyvavo ministro visuomeninis patarėjas, chirurgas Edgaras Kulikauskas, žinomas Ciniško chirurgo slapyvardžiu. Šis incidentas, nors ir buvo itin kritiškai pasitiktas viešojoje erdvėje, ministro kėdės neišklibino. Apsiribota A. Dulkio patarėjos komunikacijai Aistės Šukstos atsistatydinimu.
Netrukus dėl kontroversiškai vertintų sprendimų turėjo aiškintis kitas dešiniųjų Vyriausybės narys – kultūros ministras Simonas Kairys. Šešėlis ant ministro krito dėl jo kabineto baldų, kuriuos ketinta už 11 tūkst. įsigyti iš neskelbiamos apklausos būdu pirkimą laimėjusios įmonės „Joniškio baldai“. Kaip paaiškėjo, šios įmonės vadovas yra ministro bendrapartietis, Liberalų sąjūdžio Joniškio skyriui priklausantis politikas. Nors S. Kairys ir nepripažino padaręs klaidos, ministerijoje naujais baldais jis pasidžiaugti negalėjo – sudarytą sutartį buvo nuspręsta nutraukti.
Savotiškai baigėsi triukšmas, kilęs dėl žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko. Daliai žemdirbių atstovų reikalaujant K. Navicko atstatydinimo, šis, vieno susitikimo metu sulaukęs klausimų apie ariamą žemę ir pievas, nesusivaldė ir Lietuvos grūdų augintojų asociacijos direktoriui Ignui Jankauskui šūktelėjo „ko čia šokat į akis“. Tai įtampą pakėlė, ministro galvos ėmė reikalauti Seimo opozicija. Tačiau K. Navickas liko poste, o nepagarbių ministro žodžių sulaukęs I. Jankauskas atsidūrė premjerės patarėjų komandoje.
Ko gero, be didesnių sukrėtimų baigsis ir istorija, kurioje atsidūrė vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė. Iki tol daugiausiai kritikos dėl migrantų krizės Baltarusijos pasienyje valdymo sulaukusi ministrė opozicijos ir žiniasklaidos radare atsidūrė, kai jos vadovaujama ministerija nusprendė Turto fondui perduoti sanatoriją Palangoje. Viešai svarstyta, kad šis sprendimas gali padėti A. Bilotaitės bendrapartietei – Šventosios seniūnei – perimti iš valstybės prestižinį sklypą prie jūros. Ir nors opozicija prakabo, kad yra nemažai abejonių, ar nebuvo naudojamasi tarnybine padėtimi, pati ministrė bet kokius įtarimus ar artimą bičiulystę su Šventosios seniūne neigia.
Apibendrinant panašaus pobūdžio skandalus, galima sakyti, kad, nepaisant oponentų lūkesčių, I. Šimonytės ministrus palietę skandalai rimčiau valdančiosios daugumos nesupurtė. Apskritai pastaraisiais metais politiniai oponentai kur kas nuožmiau kritikavo atskirus ministrus dėl jų bendro darbo kokybės kuruojamose srityse.
Trąšų krizė su laiminga ministrams pabaiga: istorija dar nesibaigė
Apibendrinant metus teisinga būtų sakyti, kad viena rimčiausių politinių krizių I. Šimonytės Vyriausybę ištiko pačioje metų pabaigoje – tai baltarusiškų trąšų tranzito per Lietuvą krizė.
I. Šimonytė, svarstydama, kokios yra įsiliepsnojusių įtampų priežastys, teigė, kad Vyriausybę sudrebinusi situacija kilo dėl „nesuvaldytų lūkesčių“. Esą tikėtasi, kad įsigaliojus JAV sankcijoms bematant sustos ir baltarusiškų trąšų tranzitas. Tačiau ne ką menkesni lūkesčiai visuomenėje kilo ir po premjerės bei kai kurių ministrų reakcijų, nedviprasmiškai sufleravusių, kad dėl trąšų skandalo pokyčių Vyriausybėje bus. Kitaip tariant, pačių valdančiųjų užduotas tonas dalį visuomenės įtikino, kad Ministrų Kabineto perkrovimas neišvengiamas dar šiemet.
Prezidentas susitinka su vidaus reikalų ministre A. Bilotaite ir VSAT vadu gen. R. Liubajevu
Visgi nei susisiekimo, nei užsienio reikalų ministrų atsistatydinimo prašymų I. Šimonytė nepatenkino, o ir pati, pareiškusi, kad dabartinei Vyriausybei nėra alternatyvų, neatsistatydino. Svarbu pažymėti, kad sprendimai išlaikyti Vyriausybės sudėtį nepakitusią, dar nereiškia, jog visuomenės dėmesį prikausčiusi istorija baigėsi ir ateityje neturės jokių pasekmių. Kai kurie politikos apžvalgininkai sutinka, kad priimti sprendimai turės įtakos Vyriausybės reputacijai. Be to, panašu, kad trąšų istorijos atomazga gali tapti ir papildomu žibalu kaitinant valdančiųjų ir Prezidentūros santykius.
G. Nausėdos patarėja A. Skaisgirytė, pareiškusi, kad atleistas „Lietuvos geležinkelių“ vadovas Mantas Bartuška neturėtų tapti atpirkimo ožiu, akcentavo ir tai, kad klausimas dėl „Belaruskalij“ trąšų tranzito per Lietuvą istorijos nėra išspręstas. Pasak jos, prezidentas, tik sulaukęs atsakymų į šioje istorijoje kilusius klausimus, spręs, ar užsienio reikalų ir susisiekimo ministrai yra verti likti užimamuose postuose.
Todėl net nežinant, kaip baigsis Lietuvos geležinkelių“ sutarties su „Belaruskalij“ istorija, manyti, kad šis klausimas, kaip trintis keliantis veiksnys, dings iš Prezidentūros ir valdančiųjų bendravimo, tikrai nevertėtų. Ypač, kad trinčių, apsunkinusių santykius, esama ne vienos.
Dėl užsienio politikos sutarimas yra, tačiau šaltukas apsunkino komunikaciją: nesutarimai kilo dėl prezidento patarėjos
Ir nors valdantieji ir Prezidentūra tvirtina sugebantys susitarti dėl svarbiausių Lietuvos užsienio politikos tikslų, panašu, kad jiems komunikuoti elementariais klausimais nėra lengva. Ir tai rodo ne tik išsiskyrusios nuomonės dėl pandemijos valdymo ar priimtų sprendimų baltarusiškų trąšų tranzito istorijoje. Per 2021 m. taip ir nepavyko išspręsti Lietuvos ambasadoriaus ES klausimo. Ir labai panašu, kad gėdingai ilgai užtrukusios diskusijos dėl Lietuvai šiuo metu itin svarbaus ambasadoriaus nesibaigia. Situacijos neišjudintino ir tai, kad dar spalį prezidentas pareiškė esąs pasirengęs vėl svarstyti anksčiau atmestą buvusio krašto apsaugos ministro Raimundo Karoblio kandidatūrą.
Vis tik panašu, kad valdantiesiems su prezidentu sutarti dėl šio klausimo kol kas „sėkmingai“ nepavyksta ir toliau. Kitaip tariant, jei „politinio atšalimo“ laikotarpis R. Karobliui baigėsi, šaltukas tarp skirtingų institucijų tęsiasi ir net stiprėja. Pavyzdžiui, metų pabaigoje Prezidentūra ėmė kritikuoti Užsienio reikalų ministeriją dėl Taivaniečių atstovybės atidarymo Lietuvoje tvirtinant, kad detalės nebuvo suderintos su prezidentu, o pats žingsnis ir jo padariniai Lietuvai nebuvo gerai apgalvoti. Tai dar viena istorija, rodanti, kad Prezidentūra ir Vyriausybė mažų mažiausiai turi komunikavimo problemų.
Dar vienas pavyzdys yra kurioziška situacija, kai už Lietuvos užsienio politiką atsakingų asmenų pozicijos išsiskyrė po buvusios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel skambučio Vakarų šalių nepripažįstam Baltarusijos lyderiui Aliaksandrui Lukašenkai. Užsienio reikalų ministras G. Landsbergis viešai apgailestavo, kad, pasak jo, Vyriausybė informaciją apie A. Lukašenkos pokalbius su Vokietijos kanclere gavo ne iš Prezidentūros, o iš užsienio partnerių. Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvavo tradiciniame piknike su mokytojais. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Tuo tarpu prezidentas, komentuodamas tokius ministrų apgailestavimus, ragino kilusius klausimus spręsti ne per žiniasklaidą, bet asmeniškai – reikalui esant nebijoti paskambinti telefonu. Šioje istorijoje aistras pakurstė ir prezidento vyriausiosios patarėjos A. Skaisgirytės komentarai, kuriuose ji nesureikšmino fakto, kad apie minėtą pokalbį URM liko nežinojusi. „Tiek, kiek būtina, tiek yra kitos institucijos supažindinamos“, – sakė A. Skaisgirytė.
Tarp Prezidentūros ir valdančiųjų pastaraisiais metais ne kartą įsiplieskus įtampoms, bent jau dešiniųjų stovykloje pasigirdo nuomonių, kad dėl kilusių įtampų ir nesusikalbėjimo kalta G. Nausėdos komanda. Esą vyriausioji patarėja A. Skaisgirytė savo trintis kėlusiais komentarais pasako daugiau, nei leistų jos einamos pareigos. Atskira istorija yra jau pačių konservatorių iš posto verčiamo Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko Žygimanto Pavilionio „kova“ su šia patarėja.
Kad ir kaip ten būtų, prezidentas problemos, kad patarėja pasakytų daugiau nei jis galvoja, nemato, todėl ir valdančiųjų lyderių propaguota teorija „dėl įtampos kalta patarėja“, panašu, ne tiek paaiškina, kiek bando atrasti patogų pateisinimą esamai realybei.
Kita vertus, ne taip sunku paskaičiuoti, kiek didesnių ar mažesnių nesutarimų kilo būtent po to, kai per žurnalistus nuomonę pareiškė prezidentas, premjerė ir užsienio reikalų ministras.
Nesėkmingi metai „valstiečiams“: partija eižėja, neaiškios ateities perspektyvos
„Valstiečiai“ rudenį į Seimo salę sugrįžo turį kone trečdaliu mažesnę frakciją nei kad turėjo po 2020 m. rudenį vykusių parlamento rinkimų. Iš viso iš „valstiečių“ gretų Seime pasitraukė 10 parlamentarų, tarp kurių buvo ir ilgamečių partijos narių. Tačiau daugiausiai dėmesio susilaukė ekspremjero S. Skvernelio sprendimas užbaigti nuo 2016 m. trukusią draugystę su „valstiečiais“. Būtent šis politikas tapo kertine figūra Lietuvoje kuriant naują partiją, kuri, kaip parodė besibaigiantys 2021-ieji, dar neįsteigta sugebėjo praretinti LVŽS narių gretas. Gruodį prie ekspremjero kuriamos politinės jėgos nusprendė jungtis „valstiečių“ Lazdijų rajono skyriaus nariai, tarp jų – ir rajono merė Ausma Miškinienė. Kiek vėliau apie analogišką sprendimą pranešė LVŽS Pasvalio skyrius. Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvavo Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydyje „Su Lietuva širdy“. Prezidento kanceliarijos nuotr.
Ir nors „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis, komentuodamas šiuos partijos eižėjimą primenančius procesus, tvirtina krizės nematąs, kad, pasak jo, partija šiuo metu išgyvena gryninimosi etapą, apžvalgininkai tokiomis optimistinėmis gaidomis nėra linkę kalbėti. „Valstiečiai“ neteko žinomų veidų. Juo labiau kad po nesutarimų su kolegomis frakcijoje iš „valstiečių“ partijos pasitraukė ir Agnė Širinskienė, apie pasitraukimą iš LVŽS gretų taip pat pranešė eurokomisaras Virginijus Sinkevičius. Tai, kad partija yra arčiau krizės, rodo ir visuomenės apklausos, kuriose „valstiečiai“ prarado lyderystę reitingų lentelėje. Pastaruoju metu net imtas kelti klausimas, ar R. Karbauskio toliau vadovaujama partija apskritai sugebės išlikti įtakinga politine jėga centro kairėje. Susigrąžinti išbarstytą elektoratą yra pasiryžę Viliją Blinkevičiūtę pirmininke išsirinkę socialdemokratai, nekyla abejonių, kad į tą patį rinkėją taikysis ir sausio pabaigoje gimsianti S. Skvenelio partija.
Be to, „valstiečiai“ ir Seimo opozicijoje negali pasigirti turį lyderystę. Skilus „valstiečių“ frakcijai opozicija parlamente tapo dar labiau susiskaldžiusi ir, panašu, kad būtent „valstiečiams“ sutelkti opozicines jėgas ar išsirinkti opozicijos lyderį nėra daug galimybių. Taigi ateinančiais metais, ko gero, gali būti aktualus klausimas, ar didelėmis pergalėmis nuo 2016 m. Seimo rinkimų pasigirti nebegalį bei vidinių konfliktų 2021 m. neišvengę „valstiečiai“ sugebės ateityje išlikti konkurencingi Lietuvos politiniame lauke.
Lietuvos žmonėms atsibodo, kai politiniai lyderiai talžo vienas kitą, sako prezidento posto sieksiantis ekonomistas Gitanas Nausėda. Kandidatas dalyvauti šalies vadovo rinkimuose pabrėžia, kad politikai, pamiršdami aktualiausių problemų sprendimą, tiesiog ėmėsi vadovautis ne paties aukščiausio lygio instinktais.
„Šiandien, man atrodo, kad politika tapo tokiu užsiėmimu, kuomet tu nebematai politikos galutinių tikslų, o svarbiau yra įkąsti oponentui, nes jis tave jau sužeidė anksčiau. Įsijungia tam tikri, sakyčiau, instinktai – ne paties aukščiausio lygio instinktai, kuomet tu skaudžiai užkabintas oponento jau net nebegalvoji apie tai, kad šito žingsnio aš nežengsiu, gal aš nekąsiu. Susiformavo savotiškas garbės kodeksas, kuris reikalauja, kad aš jam turiu smogti ne mažiau, o gal, jei pavyks, ir stipriau“, – portalo Delfi pozicijoje „Dėmesio centre“ kalbėjo ekonomistas. Pasak jo, toks abipusis politikų kandžiojimasis tapo savotišku nebesustabdomu „ping pongo“ žaidimu.
Politika – tai grumtynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Mano nuomone, politika tapo asmeninių varžytuvių arena, kuri, tiesa sakant, daugeliui Lietuvos žmonių jau tampa nebeįdomi. Galbūt kurį laiką viešojoje erdvėje gali pasižiūrėti, nes pikantiška, kaip vienas lyderis talžo kitą lyderį, bet kai tai kartojasi savaitę po savaitės, aš nebetikiu, kad tai gali būti kažkam įdomu“, – apibendrino G. Nausėda.
2019 m. prezidento rinkimuose dalyvauti pasiskelbęs G. Nausėda pirmadienį pristatė savo rinkimų kampanijos programines gaires. Pasak ekonomisto, jo prezidentinė kampanija yra pagrįsta pagarbos, saugumo ir gerovės principais.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, susitikusi su Lietuvai akredituotais užsienio valstybių ambasadoriais, aptarė tarptautinės politikos ir saugumo aktualijas, Lietuvai svarbiausius klausimus šiais metais.
Tradiciniame susitikime trečiadienį Prezidentūroje dalyvavo 67 šalių atstovai.
Užsienio valstybių ambasadoriams pristatytas į Lietuvą pargabentas Vasario 16-osios aktas.
Prezidentė padėkojo Vokietijai, išsaugojusiai šį istorinį dokumentą, ir visoms valstybėms, kurios rėmė Lietuvos nepriklausomybę, nepripažino okupacijos, palaikė sunkiausiu metu ir šiandien padeda užtikrinti mūsų šalies saugumą.
Atkurtos valstybės šimtmečio metai turi ne tik simbolinę reikšmę, bet ir suteikia galimybę dar labiau sustiprinti ryšius ir su artimiausiais kaimynais ir su globaliais partneriais. Šiais metais planuojama daugiau kaip dvi dešimtys aukščiausių užsienio valstybių vadovų vizitų į Lietuvą, praneša Prezidentės spaudos tarnyba.
Šie metai Lietuvai ypatingi ir tuo, kad esame finišo tiesiojoje derėdamiesi dėl narystės Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO). Lietuva daug nuveikė įgyvendindama narystei EBPO ir šalies ekonominei gerovei būtinas reformas ir yra pasiryžusi kuo greičiau užbaigti stojimo procesą.
Birželį Vilniuje bus surengtas pasaulinis moterų lyderių forumas. Tai – Lietuvos indėlis į globalias pastangas gerinti moterų teisių padėtį, kovoti su nelygybe ir smurtu prieš moteris.
Valstybės šimtmečio sukaktį Lietuva pasitinka turėdama realias kolektyvinės gynybos garantijas. Daugiašaliai NATO batalionai regione, prie kurio prisijungė net 23 Aljanso šalys, užtikrina patikimą atgrasymą. Tačiau, Prezidentės teigimu, grėsmės saugumui neišnyksta, todėl visos NATO teritorijos apsaugojimas ties rytine Aljanso siena išliks vienu pagrindinių prioritetų.
Šiais metais vyksiančiame NATO viršūnių susitikime Lietuva kartu su sąjungininkėmis sieks papildomų saugumo priemonių, spartinti sprendimų priėmimą NATO, įvykdyti vadaviečių reformą.
Lietuva taip pat prisideda prie globalių pastangų kovoje su terorizmu ir dalyvauja tarptautinėse taikos palaikymo misijose.
Mykolo Romerio universiteto dėstytojas Benas Brunalas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lietuvoje dar kartą prikeltas klausimas dėl dvigubos pilietybės kelias dienas buvo plačiai aptarinėjamas politikų ir politologų. Nepaisant kalbų apie egzistencinę šio klausimo svarbą, šiandien vėl gyvename įprastu politinių diskusijų režimu: korupcija, apkaltos, partiniai vaidai ir politinės veidmainystės.
Greitas grįžimas į tokią politinę rutiną kelia dvejonių, ar valstybės piliečiams svarbus dvigubos pilietybės klausimas netaps neigiamo politinio fono inkliuzu. Ar nuomones, ideologijas ir pažadus keičiantys politikai turės moralinės ir politinės tvirtybės prisiimti atsakomybę ir išspręsti dešimtmečio klausimą?
Įtarimų, ar tai bus sėkminga politinė iniciatyva, kelia ir tai, kad dalis politikų kaltę bandė permesti Lietuvos Konstitucijai ar Konstitucinio Teisimo teisėjams, kurie neva yra užsispyrę ir senamadiški. Taigi dvigubos pilietybės klausimo startas nebuvo itin švarus.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė įtartinus žaidimus pastebėjo dar pavasarį. Vertindama politikų siekį pilietybės klausimą išspręsti nekeičiant 12 straipsnio, organizuojamą procedūrą įvardijo kaip „pasivažinėjimą buldozeriu“ per Konstituciją.
Ši šalies vadovės D. Grybauskaitės metafora yra labai iškalbinga, rodanti tiek politikų atitrūkimą nuo realybės, tiek nuo normalios problemų sprendimų praktikos. Juk ir arkliui turėjo būti aišku, kad į Seimo narių užklausą Konstitucinis Teismas atsakys neigiamai. Tad sprendimas sėsti į niekur nevežantį „buldozerį“ buvo tik laiką deginantis, nelogiškas ir mažai susijęs su realia problema. Kaip madinga dabar sakyti, – tai veikiau primena viešųjų ryšių akciją, kai viešai rodomi veiksmai atlieka tik simbolines, bet ne problemos sprendimo funkcijas.
Tai, kad dvigubos pilietybės klausimas gali virsti realia viešųjų ryšių akcija, sufleruoja ir tai, kad dėl dvigubos pilietybės susizgribta labai vėlai. Iš esmės tik paaiškėjus, kad britai apsisprendė palikti ES, praėjus daugiau nei dešimt metų po Lietuvos Euroatlantinės narystės. Tačiau praktiniu ir moraliniu atžvilgiais dvigubos pilietybės poreikis per pastarąjį dešimtmetį piliečiams keitėsi nežymiai. Kitaip tariant, didelei daliai piliečių dviguba pilietybė buvo ne mažiau aktuli ir iki „Brexito“. Todėl, panašu, kad užsidegimas išspręsti dvigubos pilietybės klausimą yra labiausiai susijęs su siekiu „pridengti“ sunkiai suvaldomą emigraciją, kurios statistiką tik dar labiau „pagražins“ kartu su Didžiąja Britanija pasitraukiantys ir Lietuvos pilietybės atsisakantys piliečiai. Taigi kalba apie tai, kad reikia tiesiog priimti dvigubos pilietybės įstatymą, neina.
Mūsų miesteliai. Žagarė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Stebint viešąją politikų komunikaciją – tai neatrodo neįtikėtina. Apžvelkim kelias pastarąsias savaites, kuriuos pateikia platų ekvilibristikos politine morale asortimentą.
Tarp valstiečių, liberalų ir socdemų pasimetusi Dovilė Šakalienė dar kartą parodė savo ideologinį analfabetizmą. Tuo tarpu „atsinaujinantys“ socialdemokratai išskėstomis rankomis priėmė šią ideologinių spalvų neskiriančią parlamentarę. Tarsi kalbos apie LSDP atsinaujinimo politiką gražinant vertybes nieko nebereikštų. Taigi naują vertybinę epochą atsinaujinantys socialdemokratai gal ir pradėjo, tačiau kol kas tik labai trumpose distancijose.
Trumpą atmintį ir vėtrungišką poziciją demonstruoja ir aukščiausi Lietuvos asmenys. Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis neseniai pradėjo kalbėti apie galimybę į koaliciją kviestis Lietuvos lenkų rinkimų akciją, o Premjeras Saulius Skvernelis staiga išvydo daug bendrumų tarp Voldemaro Tomaševskio vadovaujamos partijos ir valstiečių. Nesvarbu, kad „Georgijaus juosteles“ nešiojęs lyderis dar koalicijos formavimo pradžioje buvo įvardijamas ne tik kaip persona non grata, bet ir grėsmingai į Rytus žvelgiančiu politiku. Ar kažkas pasikeitė? Kur įvyko atsivertimas? V. Tomaševskio ar S. Skvernelio atžvilgiu?
Puikus trumpos atminties politiko pavyzdys yra ir Valentinas Mazuronis, kuris neseniai garsiai pareiškė, kad „užkniso tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje“. Gal ir tiesą sako V. Mazuronis, tačiau ką šie žodžiai reiškia ištarti politiko, ilgalaikio Seimo nario, pastarąjį dešimtmetį dalyvavusio dviejų korupcija įtariamų partijų veikloje.
Visa ši ne itin akiai miela, nuo principų ir vertybių išvalyta politinė Lietuvos rutina verčia dvejoti ir dvigubos pilietybės įstatymo nuoširdumu. Tad kyla nemažai įtarimų, ar Žygimanto Pavilionio minima Seimo mobilizacija organizuojant referendumą, netaps tiesiog komunikaciniu aktu, kuriuo bus bandoma „pridengti“ tokias problemas kaip emigracija ir demografija. Ar referendumas nebus išnaudojamas kaip priemonė atitraukti dėmesį nuo dešimtmetį „užbuksavusių“ socialinės atskirties, švietimo ir sveikatos sistemos klausimų? Ar parašus dėl dvigubos pilietybės padėjusios partijos nepersigalvos ir, vien tik dėl galimybės susilaukti dėmesio iš nusivylusių namų šeimininkų ir šeimininkių, nepereis į kitą barikadų pusę?
Stebint Lietuvos politinę rutiną – „naujai susikūrusių“, „naujai atgimusių“ ir „atskilusių“ partijų pirmuosius žingsnius, deja, bet kyla nemažai įtarimų, jog netrukus gausti pradėsiantys dvigubos pilietybės varpai skambės ne piliečiams, bet savaip politinius interesus suprantantiems politikams.
Vėl bobų vasara. Kartais jų rudenį būna net kelios. O štai diedai neturi nei vasaros, nei žiemos, vyriškajai giminei priskiriami kažkokie pereinamieji metų laikai, pavasaris ir ruduo, gerai bent jau, kad pastarasis Lietuvoje tęsiasi visus metus, tuo jis panašus į politiką, kuri, beje, jau moteriškos gimininės ir piktų žmonių dažnai vadinama prostitute.
Prostitucijos – nors vežimu vežk
Seimo narys Petras Gražulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prostitucijos pastaruoju metu Lietuvos politikoje – nors vežimu vežk. Nemažai piliečių, ko gero, jau ir nesusigaudo, kas dedasi, kas su kuo skiriasi, tuokiasi, sanguliauja. Seimo narys Petras Gražulis, šūkio „Už Lietuvą vyrai!“ autorius, neaiškiais santykiais palapinėje įtaria du diedus, Gabrielių Landsbergį ir Gintautą Palucką, kiti šaiposi, kad Petras taip kalbąs iš pavydo, kad jo į palapinę diedai nepasiėmė.
Nenusileidžia keistenybėmis ir Seimo bobos, antai Aušra Maldeikienė pradėjo guostis, kad jai 1800 eurų Seimo narės atlyginimas neleidžia padoriai tarnauti Lietuvai, o Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jansson nenori diedo ant žirgo Lukiškių aikštėje ir patyliukais rezga planą, kaip prestižinėje Lietuvos vietoje driokstelėti paminklą bobai ant šluotos.
Susipratę piliečiai siūlo bobą su šluota statyti Simono Daukanto aikštėje, priešais prezidentūrą, kur dažnai piketuoja nepatenkinti „prieš ir už“ susiskaldžiusios visuomenės atstovai, esą, seniau ten buvo deginamos raganos.
Balsingiausias Seimo narys, Vytautas Juozapaitis, po L. Ruokytės – Jonsson suktinio kultūros politikoje ir monumentaliosios architektūros dirvonuose, suabejojo jos išsilavinimu, o apsukrūs žurnalistai susigriebė ieškoti Rodžerio Jonsson (Roger Jonsson), su viltimi išsiaiškinti, ar mėgsta jis žvejybą, ar nebuvo jam ešeržuvė barakuda Batijos jūroje užkibusi.
Iš esmės bobų ir diedų santykiai po Ramūno Karbauskio ir Gretos Kildišienės graudžios melodramos Seime ir už jo ribų, viešųjų ryšių agentūroje, tapo sudedamąja bet kurio politikos diskurso dalimi.
Lietuvių diedai ir lenkų boba
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Praėjusią savaitę visi politika šiek tiek besidomintys piliečiai griebėsi už galvų po Remigijaus Šimašiaus, Liberalų sąjūdžio pirmininko ir Vilniaus mero, netikėto akibrokšto Vilniaus miesto taryboje. Ėmė Vilniaus liberalai ir išgrūdo pro duris iš koalicijos Vilniaus konservatorius su Valdu Benkunsku priešakyje. Vietoj vicemero V. Benkunsko pasikvietė pas save Lietuvos lenkų (o gal lenkų Lietuvos?) rinkimų akacijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos atstovę Editą Tamošiūnaitę. Logikos politikoje ieškantiems politologams nusviro rankos, akys ant kaktos iššoko, o žurnalistams burnos kąsniui atsivėrė, nes suprasti šio poelgio prasmės iki šiol niekam nepavyksta.
Juolab, kai paaiškėjo, kad E. Tamošiūnaitė atėjo viena, o lenkai pasiliko krikščioniškų šeimų prieglobstyje. Sėdi štai dabar liberalų diedai lietuviai, žiūri į rinkimų akcijos bobą lenkę ir nežino ką daryti, gal ir patys nebesuvokia, kodėl taip padarė ir ką su ta boba daryti. O juk viskas buvo gerai apgalvota, lyg ir paprasta ir apskaičiuota. Linksmajam diedukui R. Šimašiui tiesiog atsibodo suniuręs diedas V. Benkunskas, tad ir nusprendė jis diedą išvyti ir pasikviesti į komandą gražią bobą. Tikėjosi vienu šūviu nušauti 6–7 zuikius: turės kur akis paganyti; turės naują koalicijos partnerį – lenkus ir krikščioniškas šeimas; prisidės prie lyčių lygybės principų įtvirtinimo sostinės savivaldybėje; prisidės prie mažumų (šiuo atveju – tautinių) teisių ginimo Vilniuje; kai diedų komandoje atsiras dama, diedai, bent jau posėdžio metu perstos keiktis, rūkyti ir mušis; kadangi be LLRA–KŠS neišsivers valdančioji koalicija Seime, per koalicijos partnerius atsiras galimybė įtakoti Seimo ir Vyriausybės diedus ir bobas palankiau žiūrėto į R. Šimašiaus valdomo Vilniaus reikalus ir į liberalų neaiškius santykius su aiškiais verslininkais ir t.t.
Žengti šį žingsnį paskatino ir dar vienas motyvas, jau kuris metas miegoti liberalams neduodantis keršto jausmas, kai pagaliau susivokė, kad ne nelabasis jiems išdaigas krečia, gundo ir apgaudinėja, o konservatorių diedai yra prie liberalių nelaimių nagus prikišę, kai prieš naujos koalicijos formavimą Seime teisėsauga staiga pareiškė partijai naujus įtarimus, kurie pasirodo besą seni, t.y. tie patys įtarimai, o tik pats pareiškimas naujas, tačiau tokiu būdu buvo „užkardytos“ jų galimybės būti pakviestais prie pyrago dalybų.
Nesėkmingas viliotinis
Nors apie viską buvo pagalvota, jokių kliūčių nesimatė, vylėsi liberalų diedai bent jau aplinkiniais keliais atsigriebti ir valstybės biudžeto valdymo laimės atsiriekti. Nesėkmingai paobuoliavus su velniu, konservatorių asmenyje ir smailiabarzdžiu jų patriarchu priešakyje, baisiausios lenkų davatkos nebegalėjo liberalų išgąsdinti.
Bet įvyko konfūzas. Lietuvos lenkų (ar lenkų Lietuvos, taip ir neaišku) ir Krikščioniškų šeimų sąjungos idėjinis vadas, Georgijaus juostelių kavalierius, europarlamentaras Valdemaras Tamaševskis pareiškė, kad nesusidės jo tautiečiai Vilniuje su liberalais ir „proše pane“. Kodėl nesusidės, plačiau V. Tamaševskis neaiškino, bet galima numatyti, kad turėjo gana logiškų priežasčių. Pirmiausia, pats „gyvenimo susidėjus“ būvis netiko. Kai Lenkų rinkimų akcija antrą partijos dėmenį „Rusų aljansą“ pervadino į „Krikščioniškas šeimas“, atsirado prievolė tarpusavyje gyventi susituokus pagal visus krikščionybės kanonus, o liberalai daugiausia yra bedieviai, net raganų savo gretose yra ne vieną turėję. Garsiausia jų netgi Lietuvos raganų ragana Vilija Lobačiuvienė bei dar visokių sekso eksperčių ir panašiai pas juos ilgainiui yra prisirinkę.
Antras reikšmingas veiksnys – Lenkų rinkimų akcija, visgi, nacionaliniu pagrindu susibūrusi partija, o liberaliai – kosmopolitai, jiems nacijų interesai yra prigimtinis blogis, kurį reikėtų sunaikinti arba leisti pačiam nunykti.
Tautinis jaunimas Kaune. Vytauto Visocko nuotr.
Berods prieš 15 ar daugiau metų, kai liberalams vadovavo dar Rolandas Paksas, liberalai bandė bendradarbiauti su lietuviais tautininkais, buvo net sutartį pasirašę, bet liberalizmo ir nacionalizmo principams prieštaraujantis susitarimas, kaip ir reikėjo tikėtis, ir tuomet buvo negyvybingas.
Tad ir susiklostė dabar Vilniaus taryboje keista situacija, kai liberalų diedai turi tik bobą lenkę, bet nei lenkų, nei krikščionių neturi. Strateginis daugiaplanis liberalų žygis baigėsi maža Brisiaus balute Europos aikštėje priešais Vilniaus savivaldybę.
Viltys į laisvos rinkos dėsnius
Iš kitos pusės, nusižiūrėjus į Seimą, kur diedas S. Skvernelis geriausiai bendradarbiauja pats su savimi ir lygiomis dalimis su visais kitais ir kitom, priklausomai, kur, kame, kada, kaip ir kam tų kitų prireikia, liberalų diedai, bobos ir raganos irgi tikisi pabandyti kortomis lošti, kai formaliai lyg ir nebendradarbiaujant, neformaliai bus galima bendrų interesų surasti, remiantis paprasčiausiais laisvos rinkos dėsniais: perku – parduodu, mainau ir pan., jei tik liberalai turės, ko reikia lenkams, ir atvirkščiai.
Su civilizuota politika – tai nieko bendro neturi, nieko bendro neturi netgi su liberalizmu, bet turi daug sąsajų su bobų ir diedų tradiciniais santykiais, kurie 2 tūkst. Vakarų civilizacijos formavimosi metų ne kartą buvo reikšmingesni už įvairiausias idėjas ir ideologijas.
Matriarchatas sugrįžta
Galime pažvelgti ir dar giliau, į pačią senovę, matriarchato žmonių civilizacijoje laikus, nes Lietuvos atveju, ta senovinė indoeuropiečių tarpusavio santykių hierarchinė sankloda be jokios abejonės sugrįžta.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pokytį žymi laikas, kai Lietuvos prezidente tapo Dalia Grybauskaitė. Įvairiai ji politinio elito ir paprastų žmonių vertinama, vieniems ji stūgaujanti ragana Daukanto aikštėje, kitiems valstybės garbė, orumas ir sąžinė viename, tačiau faktas, kad jai tapus šalies vadove, diedai pradėjo patirti nuoseklią ir kryptingą diskriminaciją, kuri ypač jaučiama tiesiogiai prezidentės kuruojamose srityse.
Tarkim, užsienio politikoje, vien tik pažiūrėję į Lietuvos diplomatinį korpusą, ką pamatome? Svarbiausiose nuolatinių atstovų aukščiausiose tarptautinėse organizacijose pareigose: Europos Sąjungoje – Jovita Neliupšienė, Europos Taryboje – Laima Jurevičienė, Jungtinėse Tautose – Audra Plepytė, UNESCO – Irena Vaišvilaitė, prie jų galima pridėti dar ir gražų vasarinių ir rudeninių bobikių – Lietuvos ambasadorių ratelį įvairiose šalyse. Negalima teigti, kad dėlto Lietuvos užsienio politika tapo geresnė ar blogesnė, bet faktas, kad tapo įdomesnė, ne tik vizualaus dailiosios lyties atstovių patrauklumo atžvilgiu. Vien ko verta žinia, kad net pagrindinis Rusijos diedas Vladimiras skundėsi ES atstovui Maskvoje Vygaudui Ušackui pagrindinės Lietuvos bobos elgesiu, kuri, anot diplomato paviešintų V. Putino žodžių, nuolat ant jo varanti.
Bobiškoji žmogiškųjų santykių dimensija neabejotinai turi išraiškų ir vidaus politikoje, nors dabartiniame Seime bobikių ne tiek jau daug, tik 29, tačiau – tai, kad jų bent 11 valdančioje Valstiečių ir žaliųjų sąjungoje, o ir kitų aktyvi ir vieša saviraiška, dažnai sudaro įspūdį, kad jų Seime mažiausiai du trečdaliai. Aktyvumu nepralenkiama A. Maldeikienė, nedaug jai nusileidžia Ingrida Šimonytė, Agnė Širinskienė, Rasa Butbergytė, o pastaruoju metu sužibėjo ir Irenos Šiaulienės žvaigždė.
Patriarchatas traukiasi
Vis dėlto vidaus politikoje, matyt, gyvename pereinamuoju laikotarpiu iš patriarchato į matriarchatą, ir tai sukelia didelių nesusipratimų tiek tarp asmenybių, tiek tarp politinių grupių bei šių grupių viduje. Tarkim, kai socialdemokratus valdė a. a. Algirdas Mykolas Brazauskas, viskas pas juos buvo aišku. Trinkteldavo kumščiu į stalą stuomeningas diedas, visi kirkilai, butkevičiai, bernatoniai ir netgi andriukaičiai kaip mat po stalu sukrisdavo.
Feministės – prieš Vladimirą Putiną
Tais laikais G. Paluckui dar ūsai neaugo ir jis tik gudriai šypsodamasis svajonėse audė tolimus planus, kaip užimti AMB vietą. Užėmė – ir iškart radikalūs pokyčiai partijoje prasidėjo, tik šast ir Vilniaus socdemų vade patapo Auksė Kontrimienė. G. Palucko apsuptyje, beje, ir daugiau bobų nei diedų žvaigždės žiba. Tik I. Šiaulienė pasijuto atstumtąją ir nori tapti politinės prievartos auka, pareiškusi, kad „bevelytų būti išmesta“, pati iš partijos nenorinti eiti, nors vėliau persigalvojo ir draugia su frakcijos diedais pasirinko laisvą meilę Lietuvos kėdėms be jokių partijų.
Kad bobiškąjį politikos veiksnį politikės puikiai suvokia, atspindi kad ir tos pačios A. Maldeikienės pareiškimas apie motyvus kandidatuoti į Lietuvos Respublikos prezidentus, kur ji teigia: kad „<…> jei prezidento rinkimuose nedalyvaus politikė Ingrida Šimonytė, savo kandidatūrą kelsianti ji pati <…>. Į šiuos pareiškimus derėtų žiūrėti gana ir rimtai. D. Grybauskaitės feministinės – protekcionistinės politikos kryptis įgavo pagreitį, per dvi prezidentės kadencijas bobų vaidmens politikoje padidėjimas tapo įprastu, visuomenės natūraliai priimamu reiškiniu, tad prezidento rinkimuose bobiškąsis veiksnys turės vieną esminių privalumų, juolab, kad Lietuvoje pagal demografinius duomenis, bobų jų yra 11 proc. daugiau nei diedų.
Rinkimuose – tai rimtas koziris. Turint galvoj, kad socialdemokratams po visų skyrybų, dalybų, kovų ir taikų liks, ko gero, tik viena galimybė prezidento rinkimuose kelti Viliją Blinkevičiūtę, turint galvoj apylygę galimybių dėlionę būsimuosiuose prezidento rinkimuose, kai nėra aiškių favoritų, tikimybė, kad Daukanto aikštėje ir toliau gyvens raganos, gana didelė.
Trys prieš vieną
Lietuvių rašytoja, švietėja Julija Žymantienė – Žemaitė. Skulptorius Petras Aleksandravičius. Slaptai.lt nuotr.
Iš esmės, politikos jovalas Lietuvoje ir užvirė, ko gero, todėl, kad rinkimus laimėjo ne kuri nors iš tradicinių, subobėjimo kryptimi judančių partijų, bet aiškūs tradicinės patriarchalinės visuomenės atstovai – ūkininkai, apie kuriuos (Vingių Joną ir kt.) gražiai rašė feministė Žemaitė apsakyme „Marti“.
Viena esminių dabartinės Lietuvos vidaus politikos problemų yra ta, kad trys iš keturių įtakingiausiųjų šiuo metu valstybėje yra diedai – S. Skvernelis, Viktoras Pranskietis ir R. Karbauskis prieš vieną D. Grybauskaitę.
Jeigu R. Karbauskis – tradicinis lietuviškas diedas, lengvai nuspėjamas, tad jau ir diskutuoti apie jo pažiūras nebeverta. V. Pranckietį galima laikinai nurašyti, nes žmogaus toks charakteris, kad jei ne po bobos, tai po S. Skvernelio padu, nuolat papuola, – tai, kaip bežiūrėtum, bet S. Skvernelio, tipiško politikos oportunisto, prisitaikančio prie bet kokios situacijos, perspektyva, žvelgiant per bobų ir diedų santykių prizmę, yra be galo įdomi.
Turint galvoj laukiančią įtemptą politinę darbotvarkę, bus įdomu stebėti, kokią ateityje premjeras lytiškosios politikos vertybinę dimensiją pasirinks – prisišlies prie diedų, ar glausis prie bobų. Iš pradžių jis aiškiai užėmė diedo – patino vaidmenį ir, atrodo, kad laikosi šio vaidmens ir šiol.
Edmundo Jakilaičio LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ paklaustas apie ketinimus kandidatuoti į prezidentus, S. Skvernelis aiškino, kad „<…> premjero pozicija irgi yra ta, apie kurią kažkada net negalvojau, negalvojau, kad gali tekti tokią poziciją užimti. Šis darbas tikrai yra sunkus, atsakingas, bet įdomus. Labai įdomus. Todėl kol kas aš save pozicionuoju čia, o toliau – laikas parodys. Daug kas priklauso nuo situacijos <…>“.
Taip susiklostė, kad Lietuvos premjerais, išskyrus pačią pirmąją Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio suformuotą Kazimieros Prunskienės vyriausybę, visada buvo diedai, tad pozicionuodamas save į šias pareigas, S. Skvernelis priima ir tradicinį Lietuvos premjero, diedo, vaidmenį.
Tačiau, prezidento rinkimams toks vaidmuo naudos daug neneš, nes S. Skvernelio charakteris atskleidžia ne tiek „kieto bičio“, kiek „sukto šulerio“ savybes. Politiniai pokeriai Seime, kai koalicija formuojama su bet kuo ir bet kokia kaina, nepaisant jokių vertybinių kriterijų, išmintingo politiko įvaizdžio S. Skverneliui nekuria. Tad jei planuos pretenduoti į svarbiausią poziciją valstybėje, jam ar jo viešųjų ryšių patarėjams reikės pasukti galvą, kaip patikti ne tik toms sadomozochistinėms boboms, kurias diedai muša ir joms tai patinka, bet ir toms, kurios muša diedus, nes yra už juos stipresnės, ypač susivienijusios vardan švento reikalo.
Klausimai: kas, su kuo, kur?
Tiesa, S. Skverneliui gali tekti ir laikinai pamiršti pretenzijas į aukštesnes valdžios viršūnes. Žaliųjų ir valstiečių sąjungai tarpusavyje neišsiriejus ir neišsiskaldžius, prabilo sunkioji artilerija. Raimondas Lopata informaciniame portale Delfi pateikė gana įdomų sąrašą dabartinio Seimo veikėjų, kurių ryšiai su Rusijos tarnybomis arba neaiškios praturtėjimo aplinkybės turėtų sukelti rezonansą išlikusios neapatiškosios Lietuvos visuomenės tarpe.
Lietuvos saugumo (VSD) būstinė. Slaptai.lt nuotr.
Politologas apžvelgia platų politikos bobų ir diedų ratą, pradedant Seimo Antikorupcinės komisijos pirmininku Vytautu Baku, vienu iš vadinamojo žemės pardavimo užsieniečiams referendumo aktyvistu, vienu iš ekspertai.eu, anot mūsų VSD – Kremliaus ruporo – steigėju ir laiškų rašytoju Rusijos profsąjungoms, baigiant S. Skverneliu, kuris, pokalbyje su žurnalistais apie mokesčių vengimą prisipažino, kad „Buvo tokia situacija. Neslėpkime. Prieš dešimtmetį ir daugiau, kai tikrai faktiškai tam pačiam statybų versle viena iš pusių diktuodavo, kokiais būdais jie nori gauti atsiskaitymą“.
Politologas klausia: „Ar kas matė premjero S. Skvernelio namą? Jei tiesa, kad prestižiniame sklype stovintis namas, su prabangia tvora, pirtimi galėtų kainuoti apie 270 tūkst. eurų, tai kokią algą galėjo gauti kelių policininkas tokiam statiniui?“ Tokiame kontekste kitaip atrodo Žaliųjų ir valstiečių bendradarbiavimo atvirumas su bet kuo, kai į frakcijų koaliciją drauge su nuo partijos atsiskyrusių socdemų aštuntuku pakliūna bent du Darbo partijos, kuriai, kaip ir liberalams pareikšti įtarimai korupciniais nusikaltimais, atstovai ir kt. margos, daugiaprasmės ir daugialytės visuomenės atstovai.
Keistas dar vienas Lietuvos paradoksas. Nepaisant įvairiausių įtarimų korupcija, Rusijos įtaka ir pan., tiek Liberalų sąjūdis, tiek Lenkų rinkimų akcija visuomenės nuomonių apklausose užtikrintai išsilaiko virš 5 proc., reikalingų pakliūti į Seimą ribos. Nekrenta ir Valstiečių ir žaliųjų reitingai, nepaisant, kad per metus laiko jau visi rinkėjai turėjo patirti, jog šis politinis darinys juos paprasčiausiai apgavo, bent jau vykdo kitokią politiką nei savo programoje žadėjo.
Ar tokios tendencijos reiškia, kad korupcija, potenciali valstybės interesų išdavystė ir elementarus sukčiavimas tampa rinkėjų toleruotina Lietuvos politikų yda? Jei prielaidos diskusijai apie tokias visuomenės „vertybes“ atsiranda, reiškia, kad valstybė pasuka į susinaikinimo kelią ir klausimus kelti, kodėl taip atsitinka, jau ne tik laikas, bet gal ir per vėlu. Nes per kitus rinkimus atsitiks taip, kad „teistumo“ argumentas taps ne pretendentų į valdžios struktūras minusu, bet pliusu.
Santarvės akligatviai
Seime, savivaldybėse ir gyvenime verdant smagiam politiniam jovalui ir belieka, norint įnešti į vykstančius procesus šiek tiek aiškumo, pasitelkti boboms ir diedams būdingus tarpusavio santykių aiškinimo modelius. Ne tik todėl, kad jau ir garbi žurnalistė Indrė Makaraitytė rėžė tekstą, kuriame į priekį iškeliamas plikų papų klausimas žiniasklaidoje, bet todėl, kad politiniai, etiniai, moraliniai temų parutuliojimai prasmę turi tik tol, kol jų turinys yra reikšmingas objektams, apie kuriuos tekstuose kalbama ir rašoma. Kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad į mūsų politiką veržiasi srautas pašalinių, dėmesį blaškančių šiukšlių, į klystkeliais ir akligatvius vedančių nuorodų, kur baltas ir juodas spalvas keičia begalinės pilkų ir balkšvų spalvų gamos, visiems džiūgaujant, kad gyvenimas negali būti tik baltas ir juodas, juk jis esąs spalvotas, kaip tie rudens lapai bobų vasarą.
Tačiau geriau įsižiūrėjus į valdžios darinius, vis dažniau išryškėja ne margi apdarai, bet paaiškėja, kad ne tik karaliai, bet ir karalienės laksto nuogi, patys nepastebėdami nei plikų papų, nei nuogų užpakalių. Todėl ir diskusija apie vertybinius bobų ir diedų santykius, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo absurdiška, bet iš tiesų yra prasmingesnė, nes kalbama apie tikrąsias žmonių vertybes ir savybes, nors jos yra tik fizinės.
Galų gale, jeigu rimtai diskutuojame apie skirtingų amžiaus kartų, nacijų, ideologijų, socialinių ir finansinių grupių konfliktus politikoje, turėtume diskutuoti ir apie lyčių konfliktus, kadangi šiuo metu ši dedamoji politiniuose procesuose akivaizdžiai dalyvauja. Kai nebelieka bendražmogiškų vertybių politikoje, visuomenėje, žiniasklaidoje, juos keičia bendražmogiškieji konfliktai, kuriuose kompromisų nėra ir gali būti laimėjusioji ir pralaimėjusioji pusės.
Diedų pavasaris
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje, kaip grybų po lietaus, pasipylė „idėjų Lietuvai“ pasiūlymai. Teikia jas bankininkai, politikai, moksleiviai, pensininkai, mokslininkai ir verslininkai. Reikėtų ir visiems Lietuvos diedams susivienyti ir pateikti idėją Lietuvai, visus klimato pašaltėjimus birželio mėn., ir pašiltėjimus gruodį, pavadinti „diedų pavasariais“ ir „diedų rudenimis“. Prieš diskriminaciją reikia kovoti, nes panašu, kad karjerą ateities politikoje galės daryti tik policininkai ir bobos, diedų vaidmuo, kuo toliau, tuo mažiau reikšmingas, dar metai, kiti ir išnyks jie kaip atskira lytis.
Ruduo Vilniaus Gedimino prospekte. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kartais stebint politikos procesą tėvynėje, iš tiesų apima jausmas, kad gyvename amžinoje Samuelio Becketto kūrinio „Belaukiant Godo“ būsenoje, kad į politikus būtų geriau žiūrėti, kaip į meteorologus, kurie Lietuvai vietoj klimato šiltėjimo siunčia klimato šlapėjimo procesus arba tiesiog išeiti pasivaikščioti į Neries pakrantes gražią bobų vasaros dieną ir pasvajoti apie laikus, kai Lietuvos premjerai ir visa kita politikos diedų ir bobų plejada baigs pozicionuoti save į premjerus, Seimo narius ir nares, bet, perfrazuojant Konstantiną Stanislavskį, pradės ieškoti ne tik savęs valstybės kėdėse, bet ir valstybės savyje.
Absurdo filosofija su Siorenu Kierkegoru (Soren Kierkegaard) ir Albertu Kamiu (Albert Camus) priešakyje akcentuoja, kad gyvenimo prasmės paieškos yra beprasmiškos, todėl bandymas tai daryti yra savaime absurdiškas. Deja, bet šių autorių mintys vis aktualesnės tampa ne tik filosofijos, bet ir politikos mokslų katedrose.
Bandant susigaudyti valstiečių ir socialdemokratų sukeltoje sumaištyje tenka pripažinti, kad prasmės Lietuvos politikoje lieka vis mažiau. Ji silpsta, kai siauri interesai, mechaniškas politikų siekis tiesiog būti valdžioje tampa politinės dienotvarkės rutina. O įtampos, kylančios dėl diskusijų apie ideologines vertybes, socialinį teisingumą, laisvės įgyvendinimą ar valstybės ateitį besikeičiančioje Europos Sąjungoje, šią rutiną paįvairina labai retai.
Visgi viltis, nors ir absurdiška, išlieka ir, panašu, iš tikrųjų miršta paskutinė. Reaguodami į nesibaigiančią Darbo partijos korupcijos bylą, naujomis spalvomis ir mastu „sužibusią“ liberalų „machinaciją“, stebėdami Artūro Skardžiaus atsišaudymus dėl sukčiavimo ar, pagaliau, socialdemokratų partijos agoniją, tariantis tiek su savimi, tiek su valstiečiais dėl „pozicijos-opozicijos“ rebuso, mes vis dar tikime, jog tai yra įrodymas, kad politinė sistema „valosi“ ir greitai, labai greitai, gyvensime ramesnį ir tvarkingesnį politinį gyvenimą.
„Išgyvensime šią krizę, – kalbėdamas per „Žinių radiją“ apie socialdemokratų valdžios ir frakcijos konfliktą sako Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderis Gabrielius Landsbergis. – Ir iš jos išeisime stipresni“.
Darbo partijai ir Liberalų sąjūdžiui pareikštus įtarimus korupcija Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkas Gintautas Paluckas įvertino kaip „politinės sistemos apsivalymą“, o ne tiesiog kaip politinę krizę. Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis korupcinių bylų situaciją apibendrino kaip „gerą požymį mūsų skaidresnei ateičiai“. Keistai skamba šie žodžiai, ypač „apsivalymo“ nuo Darbo partijos kontekste, trunkančiame daugiau nei dešimt metų. Ar panaši situacija bus ir su liberalais? Ar tai įvyks, kai pasirodys mistinis „Būgnų berniukas“?
Šiuo atžvilgiu esame įtikinėjami ir mokomi laukti. Tarytum politinio gyvenimo prasmė jau visai nebetoli, sisteminės ligos ir krizės tėra tik išbandymas ir ženklas, kad viskas juda tinkama linkme. Kiekviena politinė krizė, kiekviena naujai atskleista korupcinė avantiūra mūsų nebestebina, prie jų mes pripratome. Didesni ar mažesni politiniai drebėjimai mus greičiau viltingai nuteikia tolesniam laukimui kažko, ką suprantame labai abstrakčiai, kaip gerą, visavertį europietišką gyvenimą, kuris turėtų ir politikai suteikti prasmę. Ši situacija primena Samuelio Beketo (Samuel Beckett) pjesėje aprašytą beprasmišką Godo laukimą, kuris taip ir nepasirodo.
Kalbos apie LSDP skilimą yra bene gražiausias šio absurdiško laukimo pavyzdys. Apskritai LSDP galima pervadinti mistiškojo Godo vardu. Hipnotizuojantis LSDP pavadinimas, patrauklių ideologinių žinučių simuliavimas, visuomenėje esančių nuogirdų apie gerovės valstybes, kurias kairieji politikai kūrė kitose Europos šalyse, kontekstas, metų metus socialiai susiskaldžiusią visuomenę guodė, stebint realią, stambiajam kapitalui palankią partijos politiką.
Algirdui Brazauskui pasitraukus iš LSDP pirmininko pareigų, tikėtasi pažangos iš naujojo pirmininko Gedimino Kirkilo. Šiam pasitraukus – iš Algirdo Butkevičiaus. Supratus, kad A. Butkevičius partiją traktavo tik kaip įrankį postams skirstyti (tai, kad postai svarbiausia dar kartą A. Butkevičius su G. Kirkilu įrodė ignoruodami partijos sprendimą trauktis iš koalicijos), G. Paluckas – tapo naująja LSDP ateities projekcija. Kilusi krizė, kai frakcijos nariai be jokių vertybinių principų laikosi siaurų interesų, tampa dar vieno LSDP evoliucijos slenksčio, vedančio iš chaoso į tvarką, metafora. Nuo ankstesnių šis konflikto precedentas LSDP skiriasi tik tuo, kad galbūt tai gali būti ne tik naujos pradžios, bet ir galutinės LSDP pabaigos riboženklis.
Bet kuriuo atveju žvelgiant į LSDP trūkčiojimus lieka tik kliautis viltimi ir konstatuoti, kad blogiau bet kuriuo atveju nebus. Jei G. Paluckui pavyks atskelti partijos gabalą ir taip atsikratyti ideologiškai sutrikusių socdemų – tai naujas šansas, kad partija visgi suskilusi išnyktų. Liktų laisvas bene pozityviausias šios partijos bruožas – pavadinimas, kurį galėtų perimti kitos jėgos. Taigi, vertinant LSDP paskutinio dešimtmečio progas atgimti normalia partija – G. Palucko žygis per „bebrų užtvankas“, nepaisant kai kurių politologų skeptiško vertinimo, yra bene geriausia ir vienintelė proga keistis.
Ir čia galbūt šviesa tunelio gale blykstelėtų, jei laukimas nebūtų tapęs tokiu įprastu ir nebejaudinančiu reiškiniu. Todėl galbūt pirmoji per dešimtmetį pasitaikiusi galimybė socialdemokratams realiai transformuotis iš pseudodemokratinės valstybės struktūrose tarpstančios klikos į vakarietišką kairiosios ideologijos partiją gali tiesiog nesulaukti visuomenės palaikymo. Galimybė sustyguoti valstybės politinę sistemą visuomenės akyse tiesiog ištirps tarp kitų straipsnyje aptartų ir dar neminėtų valstybės atsinaujinimo ir apsivalymo „šansų“: Mindaugo Basčio ir Kęstučio Pūko apkaltos, užsitęsusio Rolando Pakso politinės fantasmagorijos ir jam inkriminuojamos korupcijos, „valstiečių“ destabilizuojančio valdymo stiliaus ir t. t.
Benas Brunalas yra Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų instituto dėstytojas.
Teismo sprendimas omonininkų byloje, Rusijos šnipų gaudymas, pabėgėlių iš Afrikos likimas, režisieriaus Rimo Tumino pareiškimai, kryptingi kai kurių žiniasklaidos priemonių išpuoliai prieš prezidentę Dalią Grybauskaitę, amerikiečių karinės pratybos Lietuvoje, įsilaužimas į Krašto apsaugos ministerijos internetinį puslapį, rusiškos propagandos bei dezinformacijos nuodai?
Aktualijų portalo Slaptai.lt svečias – Seimo narys Vytautas Juozapaitis. Tai – antroji videointerviu dalis (trukmė – 19 min).
Teismo sprendimas omonininkų byloje, Rusijos šnipų gaudymas, pabėgėlių iš Afrikos likimas, režisieriaus Rimo Tumino pareiškimai, kryptingi kai kurių žiniasklaidos priemonių išpuoliai prieš prezidentę Dalią Grybauskaitę, amerikiečių karinės pratybos Lietuvoje, įsilaužimas į Krašto apsaugos ministerijos internetinį puslapį, rusiškos propagandos bei dezinformacijos nuodai?
Aktualijų portalo Slaptai.lt svečias – Seimo narys Vytautas Juozapaitis. Tai – pirmoji videointerviu dalis (trukmė – 23 min).
