Vytautas Rutka

Vokietijos kanclerė Angela Merkel – už sankcijas Rusijai, kol ji okupuoja dalį Ukrainos teritorijos. Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas Valteris Steinmejeris – už bendradarbiavimą su Rusija, nepaisant Krymo okupacijos, ginklų žvanginimo Baltijos valstybių ir Ukrainos pasieniuose. Reikia pasiekti, kad Rusija užsienio politikoje sugrįžtų į pozicijas iki Gruzijos, Ukrainos karų, sako kanclerė.

Kitas – pamirškime tai ir derėkimės iš naujo kaip niekur nieko, neginkluokime Baltijos valstybių, nes taip tik skatiname Rusiją elgtis agresyviai. Ne Rusija, o NATO žvangina ginklais ir erzina Rusiją.

Vokietijoje galima turėti diametraliai priešingas nuomones, Čekijoj, Vengrijoj, Graikijoj galima ir pataikauti Rusijai, ir reikalauti sankcijų pratęsimo (kolei kas laimi pastarieji). Lenkijai galima neįsileisti pabėgėlių, konfrontuoti su Europos Sąjungos nuostatomis…

Visoje ES vyksta nuomonių kova esminiais, šalių užsienio ir vidaus politiką lemiančiais klausimais.

Panašiai ir pas mus. Panašiai, bet…

Pas mus, pavyzdžiui, netoleruojama nuomonė, kad su kaimyne Lenkija gali būti lygiaverčiai, paritetiniais pagrindais grindžiami santykiai. Pas mus primygtinai reikalaujama jos atžvilgiu nusižeminimo, pataikavimo, lietuvių tautos interesų nepaisymo. Strateginė partnerystė – aukščiau visko. Nes lenkai gali supykti ir lemiamu momentu mūsų neginti, jeigu Rusija išsikraustytų iš proto.

Man patinka radijo laidos vedėjas Rimvydas Geleževičius, kažkada nurungęs Darių Kuolį. Pastarasis žurnalisto vaidmeny pašnekovus stelbdavo savo gražbylystėmis: pats klausia, pats ir atsako, pašnekovas jam būdavo beveik nereikalingas.

Geleževičius gerbia ir kitą nuomonę, tiesa, yra labai atsargus. Į radiją paskambinusiems klausytojams leidžia kalbėti tik tada, kai jų mintys atitinka generalinę LRT liniją.

O ta linija: apie Lenkiją – tik gerai, apie Lenkijos lietuvių vargus – nieko; galima reikalauti, kad Lietuvos lenkams būtų sudarytos dar palankesnės šiltnamio sąlygos, bet negalima manyti, kad Lietuvos lenkai privalo būti lojalūs valstybei, kurioje gyvena, paisyti jos įstatymų…

Daug ko negalima vieniems, daug kas leidžiama kitiems.

Nei į LRT televiziją, nei į radiją negali patekti tie Lietuvos piliečiai, kurie mano, kad pavojinga lietuvių kalbos raidyną papildyti naujomis raidėmis, kad Šalčininkų rajone negalima lenkinti lietuviškų vietovardžių, kad su Lenkija reikia bendrauti oriai, taip, kaip pastaruoju metu elgiasi mūsų prezidentė.

Gaila, R.Geleževičius neišdrįso į paskutinę laidą, kurioje buvo kalbama apie Lietuvos-Lenkijos santykius, pakviesti šiuo klausimu bent kiek kitokią nuomonę (nei Vytauto Petro Plečkaičio) išsakantį pašnekovą.

Lietuvos didžiojoje žiniasklaidoje balsą turi tik plečkaitininkai, t.y. Valatka, Savukynas, Bumblauskas, Smetona ir kt. Plečkaitininkais aš juos vadinu todėl, kad kitaminčius jie pravardžiuoja rėksniais. Šis epitetas – pats padoriausias, jo autorius – Plečkaitis.

Plečkaitininkai jau ne vienerius metus gieda tą pačią giesmelę: nereikia paisyti plačiosios visuomenės nuomonės Lenkijos ir Lietuvos santykių klausimais, Lietuvos lenkams reikia duoti tiek, kiek jie reikalauja.

Plečkaitininkai žino: tokia politika atitinka Lietuvos interesus. Negalima Lietuvos lenkų integruoti į gyvenimą šalies, kurios duoną jie valgo. Štai pabėgėlius integruoti reikia, bet tik ne lenkus. Lietuvos lenkų tėvynė – Lenkija. Geriausia būtų, jeigu Lietuvos lenkams suteiktumėm autonomiją. Dar geriau – jeigu visa Lietuva prisijungtų prie Lenkijos, kaip Jogailos laikais. Gyventumėm kaip meškos ausy.

Nekvailai sugalvota: internetinėje žiniasklaidoje paskleista iniciatyva – Lietuvoje reikia ne tik lietuviškų gatvių lentelių, bet ir lenkiškų, rusiškų, angliškų, visokių, kokių tik įmanoma sugalvoti. Lietuva – atvira visiems. Lietuva lenkų nežudo, kaip Anglijoje, Lietuva rusiškų kapinių nenaikina, kaip Rusijoje naikinamos lietuviškos.

Na, visokių lentelių artimiausiu metu Lietuvoje dar nebus, bet lenkiškos, rusiškos, angliškos – neabejotinai. Akcijos tikslas: padėti apsnūdusiam Seimui, neryžtingai Algirdo Butkevičiaus vyrausybei įgyvendinti seną svajonę: nepagrįstomis nuolaidomis susigrąžinti strategijnę partnerystę su Lenkija. Visuomenė reikalauja tolerancijos, pakantumo, tai pirmiausia įteisinkime lenkiškas lenteles, lenkiškas raides.

Jeigu jau net R.Geleževičius neįsileidžia, pasak Plečkaičio, rėksnių, kitokios nuomonės Lietuvoje toleruojamos nebus.

2016.09.06; 09:37 

Lietuva sulaukia kaltinimų dėl neva šalyje bujojančios rusofobijos. Tokie kaltinimai, žinoma, laužti iš piršto. Lietuva pasižymi ypatinga tolerancija, pakantumu. Tačiau iš lietuvių negalima reikalauti beatodairiško pasitikėjimo visais ir visada. Karti gyvenimiška patirtis mums primena, kuo pasitikėti galima daugiau, o kur privalome būti atidesni, atsargesni.

Primityvu stebėtis, kodėl lietuviai labiausiai linkę pasitikėti amerikiečiais. Amerika mūsų niekad nebuvo užpuolusi, niekad mūsų nešaudė, netrėmė į Sibirą, nebandė surusinti. Be to, ji mums visada ir visuomet stengėsi kaip įmanoma daugiau padėti. Todėl ja ir pasitikime, todėl ją gerbiame, todėl nebijome jos kareivių…

Continue reading „Lygiuokimės į tokius kaip Feliksas Platonovičius Rybakovas…”

Ar skaitėte žurnale „IQ“ liepos mėnesio numeryje paskelbtą Tomo Janeliūno publikaciją „Baimė visada iracionali“? Švelniai tariant, – keistas tekstas. O jei tektų vertinti atidžiau, priekabiau, – visiškai nepriimtinas. Mano supratimu, minėtą rašinį būtų lengva priskirti prie lietuvius menkinančių, žeminančių, nepilnavertiškumo kompleksą peršančių tekstų. Kodėl susidariau tokį įspūdį?

Žvelgiant „IQ“ politikos redaktoriaus, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docento Janeliūno akimis, mes, lietuviai, nieko nesuprantame, nesugebame, nepajėgiame. Regis, esame didžiausi nevykėliai.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Apie iracionalią drąsą”

stazi_uniform

Prieš keletą dienų viename Vilniaus knygyne, kur prekiaujama senomis knygomis, įsigijau Rutos Verner “Sonios raportą”, išleistą 1981-aisiais metais tuomet populiarioje serijoje “Drąsiųjų keliai”.

Ta knyga – tai buvusios sovietinės žvalgės Rutos Verner memuarai.

Be abejo, memuarai surašyti būtent taip, kaip ir priklauso vokietei, visąlaik šventai tikėjusiai socializmo, komunizmo idėjomis bei visą savo brandų gyvenimą garbinusiai Sovietų Sąjungą.

Turėčiau prisipažinti, jog R.Verner prisiminimų neketinau skaityti atidžiai, nuo pradžios iki paskutiniojo puslapio. Ruošiausi tik pavartyti pasirinkdamas pačias įdomiausias vietas. Tačiau beskaitydamas netikėtai sau pačiam knyga susidomėjau rimčiau.

Continue reading „Ką byloja sovietinės vokiečių žvalgės raportas”