Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Garsiausi žiniasklaidos ruporai ištrimitavo intriguojančią žinią, kad Lietuvoje prasidėjo teismo procesas, atvertęs buvusio prezidento, dabartinio europarlamentaro Rolando Pakso, tokio Antano Juozo Zabulio ir žiniasklaidos grupės vadovo Gedvydo Vainausko bylą dėl prekybos poveikiu.

Dar kitaip tariant, teismas galop pradėjo stambaus kyšininkavimo atvejo teisminį svarstymą, o mums belieka tikėtis, kad teisingumas Lietuvoje kaip visados triumfuos.

Taip  turėtų būti ir taip norėtųsi galvoti, todėl kažkurį laiką buvau sutrikęs dėl savo nesugebėjimo atpažinti pozityvias žinias, nes išgirdęs pranešimą apie prasidėjusį G. Vainausko teismą nepuoliau iš džiaugsmo krykštauti ir ploti katučių. Kažkada daug, net pernelyg daug rašiau lrytas.lt dienraščiui, tačiau stojus į postą dabartiniam redaktoriui Tautvydui Mikalajūnui, buvau paprašytas skubiai palikti aikštelę, taigi dabar tarsi ir galėčiau  piktdžiugiškai nusivaipyti dėl dienraštį ištikusių negandų, nes jokių sentimentų anai pusei jau tikrai nepuoselėju.

Tačiau iš tiesų jokio smagumo nelieka, nors tu ką, kai atmintis prikelia prabėgusių dienų aidą ir pradedi prisiminti istorijos ištakas, o ypač labai pikantiškas aplinkybes – kaip viskas prasidėjo.

Ši teismą pasiekusi istorija prasidėjo dar 2015 m. vasario 29d., iškart po R. Pakso ir G. Vainausko susitikimo Vilniaus centre esančiame restorane „Da Antonio“, jeigu norite, prezidentės Dalios Grybauskaitės gimtadienio išvakarėse, kuris, leiskite priminti, švenčiamas Kovo 1-ąją. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, laiko faktorius čia yra ne mažiau svarbus nei susitikimo vieta. Į šių įvykių sąsajas iškart atkreipiau dėmesį rašydamas kasmetinę odę D. Grybauskaitės garbei gimtadienio proga, tačiau tuometis lrytas.lt redaktorius Liudas Dapkus, tiesą sakant, šaunus vyras, buvęs karo korespondentas, pareiškė, kad epigramų dienraštis nespausdina, taigi karštas eilėraštis apie painią istoriją tąkart dienos šviesos neišvydo. Tenkinu, nieko nekeisdamas, skaitytojo smalsumą dabar:

Kelionė į Lietuvos dugną Dalios Grybauskaitės gimtadienio proga

                                                      I

                  išvykome iš ryto kai vanduo dar matinis

                  į jūros dugną ir įstrigęs į žoles

                  jaugi nesisarmatydamas paskenduolio akimis matai

                  undinės priartėjančias akis giliai žalias

                                                    II

                  gyvenimas po vandeniu giliai apatiškas

                  dugnu ropoja krabo palikuonis jaunas

                  nuo svorio egzistencijos likučiai sustumti į apačias

                  geriausiai vystosi čia vis tik žiaunos

                                                    IV                                                                                        

                  tačiau  gyvenimas ir čia užverda

                  tarytumei dugne kažko dar būtum vertas

                  vėžlių kiaušiniai tarsi šlamštas ridinėjas

                  nelyg dugne kažką vėl reikštų vėjas

                  visai nežiūrint atmosferų skaičiaus

                  į viršų veržiasi lelijos skaisčios

                  (spalvos pageltusios kiek spermos)

                  vanduo garais užverda tarsi romos termos

                                                     IV

                  delfinais apsirengę stt vyrukai plukdo sparčiai

d. grybauskaitei dovanų vainausko skalpą be jaunystės karčių

 

Liūdniausias dalykas šioje nelinksmoje istorijoje vis tik yra tai, kad, bėgant laikui nuo paminėto įvykio gimtadienio išvakarėse, žiniasklaidos liūto G. Vainausko karčiai išties pastebimai nupliko. Karštais po įvykio pėdsakais žiniasklaidos koncerno savininkas dar skeryčiojosi, žadėdamas, kad jo dispozicijoje esanti  žiniasklaida nepraras kovinės dvasios, tačiau, niekam ne paslaptis, kad diena iš dienos Lietuvos ryto grupės masinio informavimo priemonės pastebimai traukiasi iš valdžios kritikos pozicijų, vis akivaizdžiau sukdamos glamūro keliais. Taigi kažkam ne tik kailis nupliko, bet ir iltys išbyrėjo.

L. Dapkaus pakeitimas T. Mikalajūnu, regis, žymėjo tikrą perversmą dienraščio istorijoje, atsisakant antirusiškos retorikos kaip labai vingiuoto ir pavojingo kelio, kuriuo vedė ankstesni redaktoriai.

Galop žiniasklaidos magnatas prarado ir krepšinio komandą, dėl kurios šitaip stengėsi, kad net rinkdamas lėšas krepšinio pergalių naudai, kaip atrodo, pateko į STT akiratį. 

valatka_3
Rimvydas Valatka

Žiūrint iš prabėgusio laiko perspektyvos, peršasi išvada, kad aukso amžius Lietuvos ryto istorijoje buvo metas, kai interneto dienraščio lrytas.lt vyriausiuoju redaktoriumi dirbo R. Valatka. Tai išties buvo išskirtinis laikotarpis ne tik vieno laikraščio istorijoje, bet ir apskritai demokratijos herojinės dvasios įtvirtinimo baruose. Daug kas nesutiks su šitokiu vertinimu, nes R. Valatka visados turėjo aršių oponentų, tiesą sakant, net ir šių eilučių autoriaus nuomonė labai dažnai prasilenkia su žiniasklaidos grando pažiūromis.

Tačiau štai šis žmogus, kaip atrodo, visados grūmėsi už tiesą (kaip jis ją suprasdavo), nežiūrint dažnai nepalankių tiesai konjunktūrinių aplinkybių, neprarasdavo blaivaus proto net ir proto masinio užtemimo atvejais, kai didžiosios daugumos žmonių sąmonė buvo farširuojama klastotėmis. Užtektų ta proga prisiminti vien tik LEO.LT sužlugdymo istoriją, atkreipiant dėmesį, kad mainais už mūsų neapdairumą ir lengvatikystę tąsyk, pasiduodant masiniam kvailinimui, dabar turime Astravo AE.

Specialiųjų tyrimų tarnyba. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Kažkada labai rezervuotai pasitikęs, bėgant laikui prisijaukinau savo psichikos reikmėms D. Grybauskaitės įvaizdį arba, kitaip tariant, metai iš metų stiprėjo pagrindas pradėti gerbti mūsų prezidentę, ypač dėl jos sugebėjimo tiksliai įvertinti Putino Rusijos grobuonišką prigimtį. Tačiau šiandieninis pranešimas priminė be visa ko kito ir tai, kad D. Grybauskatei tramplynu į prezidentės postą tapo nešvanki LEO.LT sužlugdymo istorija su masinės psichozės paūmėjimo elementais.

Dar daugiau, – viskas sukrinta į vieną krūvą, pastebėjus, kad pastaruoju metu Lietuvoje žiniasklaidos priemones vis intensyviau supirkinėja žmonės, susikrovę turtus iš Rusijos el. energijos pardavimo tarpininkavimo verslo, – perka per savo ruožtu negudriai užmaskuotus tarpininkus, bandant paklaidinti sveiką protą kažkokiame fantasmagoriškame tarpininkavimo tarpininkams labirinte. Todėl, mieli ponai, jūs kaip norite, o aš nesidžiaugiu, kai ne tarpininkai, o tik pats už save atsakantis žiniasklaidos liūtas lieka su nušiurusiu kailiu arba patenka į spąstus.

Sakote, bala jo nematė, to Lietuvos ryto, kai yra toks delfi.lt. Delfi.lt išties yra puikiai sustyguotas, be to, plėtojamas pagal aukščiausius etiškumo standartus žiniasklaidos verslas, tačiau – nieko daugiau.

2017.12.21; 04:00

Neperku ir neskaitau popierinės spaudos (išskyrus kai kuriuos žurnalus). Prieš šventes sūnus parnešė savaitgalio „Lietuvos rytą“.

Bevartant užkliuvo antraštė: „Tikri lietuviai per Kūčias turėtų maukti alų“. Taip pavadintas šio laikraščio korespondento Artūro Jančio interviu su lietuvių etnologu, mitologu, regiotyrininku, humanitarinių mokslų daktaru, Jono Basanavičiaus premijos laureatu (2016) Dainiumi Razausku. Negali būti! Žiniasklaida, ypač bulvarinė, mėgsta sensacingas antraštes, dažnai neatspindinčias taip pavadinto teksto.

Panašiai atsitiko ir šį kartą. 

Lietuvos ryto numeris, kuriame iškraipytos Dainiaus Razausko mintys.

1) Be mano žinios visas pokalbis pavadintas „Tikri lietuviai per Kūčias turėtų maukti alų“. Aš taip ne tik nebuvau sakęs, bet net panašios minties mano atsakymuose nėra! Gal net visai priešinga…

2) Iškart po pavadinimo įdėta paryškinto šrifto pastraipa: „Į Lietuvą su valstiečiais grįžta ir pagonių mados. Kaip pagoniškai derėtų atšvęsti didžiąsias žiemos šventes? Baltų kultūros tyrinėtojas Dainius Razauskas teigia, kad tokios šventės smarkiai nuviltų blaivybės garbintojus“. Aš taip neteigiau, ir šios pastraipos mano atsakymuose išvis nėra!

3) Po jos, prieš pateikiant žurnalisto man užduotus klausimus ir mano atsakymus į juos, įterpra dar viena pastraipa: „Kaip atrodė autentiškos baltų žiemos šventės, kai dar nebuvo silkės, o to meto kunigaikščiai nedidino alaus kainų? „Bent jau alus ant stalų liejosi laisvai“, – sakė žymus baltų kultūros tyrinėtojas, rašytojas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto profesorius 56 metų D. Razauskas“.“ Aš nesakiau nei taip, nei išvis kaip nors panašiai! Ir šios pastraipos mano atsakymuose vėlgi nėra, taip pat kaip ankstesnės. Vadinasi, ir pavadinimas, ir pirmosios dvi pastraipos, nors mano vardu, – ne mano! Negana to, jos tiesiog priešingos tam, ką aš mėginau pasakyti vienintelėje vietoje užklaustas apie alų!

Laimei, internetinėje svetainėje alkas.lt perskaičiau šį D.Razausko paneigimą ir visą tikrą jo interviu, be iškraipymų ir prirašymų.

Mano pasipiktinimą, nusivylimą tokia žiniasklaida galima nusakyti šiais mokslininko žodžiais:

Be to, dienraštis „Lietuvos rytas” – kadangi tyčia tiesą pateikia pramaišiui su netiesa (tarsi geriamasis vanduo iš čiaupo bėgtų atmieštas srutomis) – savo pavadinimu teršia ir niekina Lietuvos vardą. Iš tikrųjų jis tik savanaudiškai „prisitrynė“ prie Lietuvos vardo, užsiropštė ant jo kaip erkė čiulpti ir nuodyti kraują. Todėl visiems, kam Lietuvos vardas brangus, siūlau šio dienraščio nebeskaityti. Jei tik išvis koks mulkis jį dar skaito…

Kietai pasakyta. Kartais net tokius tekstus, atmieštus srutomis, reikia skaityti, kad suprastum, kaip žemai gali kristi mūsų žiniasklaida, prisidengusi Lietuvos vardu, užsiropščiusi „ant jo kaip erkė“. Man regis, laikraščio korespondento Artūro Jančio atsiprašymo šiuo atveju nepakanka. Atsiprašyti turėtų pats ponas Gedvydas Vainauskas. Atsiprašyti ir tikrąjį D.Razausko interviu paskelbti kaip vedamąjį. „Lietuvos ryto“ žurnalistai turėtų kaukti iš gėdos. Ir ne tik per Kūčias. Juk nedaug trūko, kad apie lietuvių ikikrikščioniškąją kultūrą ir mitologą D.Razauską mažiau išprusęs skaitytojas būtų susidaręs klaidingą nuomonę. Daugeliui ta nuomonė tokia ir liko. Atrodo, to ir siekta.

2016.12.29; 13:37

milijardas_virselism

Perskaičiau įdomų veikalą. Omenyje turiu Manto Dubausko knygą “Snoras žaliems: kaip pradanginti milijarą”. Galima būtų net taip pasakyti: UAB “Gimtojo žodžio” išleista knyga ne vien įdomi, ne vien lengvai perskaitoma. Knyga dar ir reikalinga.

Reikalinga mums, norintiems rimčiau gaudytis sudėtinguose finansiniuose korporacijų, akcinių bendrovių, bankų žingsniuose ir bent jau apgraibomis suvokti, kodėl bankrutuoja “po laiminga žvaigžde” gimę verslininkai, kodėl žlunga jų valdomi “perspektyvūs bankai”.

Sutikite, stebint viešojoje erdvėje pasirodančius politikų, apžvalgininkų, žurnalistų komentarus, kodėl Lietuvos Vyriausybė neturėjo kito kelio kaip tik nacionalizuoti “Snorą”, lengviau pasiklysti informacijos gausoje, nei susigaudyti, kuri iš pateikiamų versijų – arčiausiai tiesos.

Continue reading „Pasakojimas, kaip pradanginti milijardą”

grigas_robertas

Prieš tris dešimtmečius griūvančio kalėjimo propagandiniame rupore „Komjaunimo tiesa“ ir kitose „tiesose“, kurios pelnytai rašomos kabutėse, skaitėme apie Kybartų kleboną kun. Sigitą Tamkevičių, su rožančiaus vėzdu stojantį skersai kelio visų sovietinių žmonių šviesiai ateičiai.

Budrių režimo žurnalistų bei kitų „kompetentingų organų“ pastangos  neliko bergždžios, ir netrukus Kybartų klebonas atsidūrė Permės srities konclageryje.

Nūnai ratas apsisuko, ir nepriklausomoje Lietuvoje komjaunuolių įdirbio perėmėjas „Lietuvos rytas“ ir jo žurnalistė Laima Lavastė, besispecializuojanti „šiurpių Bažnyčios užkulisių“ demaskavimuose, vėl atrado  kliuvinį visų šalies katalikų laimingam, pažangiam bei dialogo su šiuolaikiniu pasauliu lydimam gyvenimui: tą patį Sigitą Tamkevičių, taikios lietuvių rezistencijos dalyvį ir buvusį politkalinį, šiandien Kauno arkivyskupą.

Continue reading „„Ką man duosite, jeigu jį jums išduosiu?” (Judas, vienas iš Dvylikos, Evangelija pagal Matą)”

radzevicius_lrytas.lt

Vilniaus apygardos teismas nubaudė žurnalistą Gintarą Visocką 15 tūkst. litų bauda ir priteisė sumokėti 8 tūkst. litų bylinėjimosi išlaidų ne už tai, kad jis įžeidė buvusį kandidatą į prezidentus Česlovą Jezerską, o už tai, ką galėjo pamanyti skaitytojas.

Apie precedento ES neturintį Lietuvos teismo sprendimą – „Lietuvos ryto” pokalbis su Žurnalistų sąjungos pirmininku Dainiumi Radzevičiumi.

– Ką tokia bylos baigtis, kai žurnalistas baudžiamas ne už tai, ką jis parašė, ir ne už savo nuomonę, o už tai, ką po šio rašinio galėjo pamanyti „statistinis skaitytojas”, reiškia mūsų valstybei?

Continue reading „Žurnalistų sąjungos pirmininkas D.Radzevičius po teismo sprendimo G.Visockui: „Kyla abejonių, ar Lietuva dar laisva“”