Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Profesorius Vytautas Landsbergis vertindamas „Wagner“ sukeltus neramumus Rusijoje tikina neabejojantis, jog tai yra Rusijos tironijos pabaiga.
„Man pakankamai aišku – mėšlo krūva griūva. Eilinės tironijos galas. Klausimas, kaip, kiek laiko tęsis ta griūtis ir kokios pasekmės. Vis tiek visa Rusija jau eina į bedugnę (…)“, – šeštadienį „Delfi“ televizijai sakė V. Landsbergis.
Žiniasklaidoje pasirodžius informacijai, kad šeštadienį iš Maskvos pakilęs V. Putino lėktuvas dingo iš radiolokatorių, profesorius svarsto, kad Rusijos vadovas jau gali būti miręs.
„(…) Žinau, kad jo lėktuvas išskrido į nežinią, o galbūt į nebūti. Jeigu dingsta lėktuvas iš visų žemės radarų, tai gal jo ir nebėra? Gal jis ištirpo molekulėmis kur nors ten erdvėse“, – svarstė jis.
Kritika atsakingoms institucijoms
Profesorius taip pat pažėrė kritikos Lietuvos atsakingos institucijoms. Jo įsitikinimu, Lietuva, kaip ir kitos kaimyninės Rusijos šalys, jau turėjo imtis veiksmų ir sustiprinti valstybės sienų apsaugą. Wagner samdinys. EPA – ELTA foto
„Aš įsitikinęs, kad reiktų labai rūpintis daugybe aspektų. Pirmiausia masė rusų bėks ne tik iš Krymo, kas dabar ir vyksta (…), o čia prašau, yra tokia Lietuva, kuri sienų nesaugoja, neuždarė dar, galima važiuot“, – sakė V. Landsbergis.
„Lietuva silpnai atrodo“, – akcentavo jis ir ragino Lietuvos institucijas imtis veiksmų.
„Reikia susidėstyti popierius ir pozicijas, kur mes esam pažeidžiami, kur mes galim šiek tiek priešintis, jeigu mus puls. O mus pulti gali bet kurią dieną. Ir prieš tai galėjo. (…). Putino dronai bet kada gali atskristi su paaiškinimu, kad nežinia kas juos paleido“, – tikino jis.
ELTA primena, kad šeštadienį Rusijos samdinių grupuotės „Wagner“ vadovas Jevgenijus Prigožinas pareiškė ketinąs nuversti Rusijos karinę vadovybę.
J. Prigožinas, jau kelis mėnesius kritikavęs Rusijos gynybos ministeriją, penktadienį apkaltino Kremlių paleidus raketas į jo pajėgas ir pažadėjo imtis atsakomųjų veiksmų. „Wagner“ lyderis paragino rusus prisidėti prie jo pajėgų ir nubausti Maskvos karinę vadovybę.
Skelbiama, kad J. Prigožino pajėgos jau kontroliuoja Rostovo prie Dono karinius objektus. Kiaulės snukis. Youtube.comPrigožino fizionomija. Youtube.com
Reaguodamas į šalyje kilusius neramumus, šeštadienio rytą į gyventojus kreipėsi ir pats Vladimiras Putinas. Jis nurodė, kad „Wagner“ veikslai yra „dūris Rusijai į nugarą“. Maskvos lyderis nurodė, kad bus imtasi visų „ryžtingų veiksmų“, kad situacija pietinėje šalies dalyje būtų suvaldyta.
Tuo metu Maskvoje šeštadienį paskelbtas „antiteroristinių operacijų režimas“.
Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FST) paragino „Wagner“ samdinius suimti J. Prigožiną ir pradėjo tyrimą dėl ketinimų surengti „ginkluotą maištą“.
Ingrida Šimonytė. Reklaminiai plakatai. Slaptai.lt nuotr.
Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė kartoja, kad Lietuvos saugumo situacija dėl Rusijoje kilusių neramumų nepakito. Todėl politikė ramina gyventojus ir ragina nepanikuoti – anot Vyriausybės vadovės, atsakingos institucijos dirba kiaurą parą, o Vilnius nuolat keičiasi aktualia informacija su sąjungininkais.
„Apie vorų pjautynes sloike. Patvirtintos informacijos apie tai, kas vyksta turime ne tiek daug ir išplėstinai jos komentuoti viešai dėl suprantamų priežasčių negalime. Jeigu analitikai ir šiaip gyvenimo stebėtojai gali daryti toli siekiančias išvadas iš soc. tinklų, analitikų laidų ir kitų panašių atvirų šaltinių, o ir institucijų vadovai tą srautą, be abejonės, stebi, išvadas darome pirmiausia iš mūsų institucijų pačių ar kartu su partneriais paruoštos patikrintos informacijos“, – šeštadienio vakarą savo „Facebook“ paskyroje rašė Vyriausybės vadovė.
„Iš turimos informacijos galiu tik dar kartą pakartoti tai, ką jau sakė ir Prezidentas, ir Kariuomenė, ir Krašto apsaugos ministras, sakiau ir aš LRT – jokių Lietuvos saugumo situacijos pokyčių dėl to, kas vyksta Rusijoje, nematome“, – pakartojo I. Šimonytė.
Premjerė sureagavo ir į viešojoje erdvėje pasigirdusias kalbas, esą Lietuva į „Wagner“ maištą reaguoja pernelyg ramiai. I. Šimonytė tikina, kad į situaciją nėra žvelgiama „pro rožinius ar dar kokius akinius“. Pasak konservatorės, Lietuva, vertindama regione ilgus metus tvyrančias įtampas, visada išlaiko atitinkamą budrumą ir jau taiko tam tikras saugumo priemones – pavyzdžiui, nuo pernai metų rudens ribojamas Rusijos piliečių atvykimas į Lietuvą, teikiamos rekomendacijos gyventojams nevykti į šalis agresores, migrantų krizės metu pasienyje pastatytas fizinis barjeras ir įrengtos vaizdo stebėjimo sistemos. Lietuvos kariuomenės dieną – iškilmingas karių paradas Vilniaus Katedros aikštėje
„Tiesiog mūsų saugumo situacija niekada nebuvo tokia, kokios norėtume, nes turime ilgą sieną su neprognozuojamais ir (arba) imperinių ambicijų kamuojamais diktatoriais. Būtent todėl nuolat esame priversti taikyti eilę priemonių, sprendimų ir apribojimų, kurių normaliomis aplinkybėmis net nesvarstytume. Nuolat esame budrūs“, – aiškino politikė.
Ministrų kabineto vadovė akcentuoja, kad panikuoti dėl įvykių Rusijoje nereikėtų. I. Šimonytė patikino, kad atsakingos institucijos dirba visą parą ir akylai stebi situaciją regione.
„Šiandien visą dieną visos institucijos dirba, informuoja praktiniais klausimais, visos valdžios institucijos komunikuoja su kaimyninėmis sąjungininkų valstybėmis ir tarpusavyje, mūsų ekspertai ir analitikai dirba ir konsultuojasi su partneriais. Situacija yra akylai stebima. Visų pirma, mūsų kaimynystėje, bet ir plačiau“, – informavo politikė.
ELTA primena, kad Rusijos samdinių grupuotės „Wagner“ vadovas Jevgenijus Prigožinas pareiškė ketinąs nuversti Rusijos karinę vadovybę. J. Prigožinas, jau kelis mėnesius kritikavęs Rusijos gynybos ministeriją, penktadienį apkaltino Kremlių paleidus raketas į jo pajėgas ir pažadėjo imtis atsakomųjų veiksmų.
Visgi, šeštadienio vakarą paskelbta, kad J. Prigožinas sutiko atitraukti savo būrius. Apie tai pranešė Baltarusijos prezidentūra. Anksčiau skelbta, kad „Wagner“ kariai sparčiai judėjo Maskvos link.
Tęsiantis samdinių grupuotės maištui Rusijoje, prezidentas Gitanas Nausėda sekmadienį šaukia Valstybės gynimo tarybos (VGT) posėdį.
Artėjant Karaliaus Mindaugo karūnavimo šventei Vilniuje atidengta atminimo lenta rašytojui, Lietuvos nacionalinės ir kultūros premijos laureatui Petrui Dirgėlai (1947–2015). Toks laikas pasirinktas neatsitiktinai – P. Dirgėla yra didžiausio lietuvių tautos epo „Karalystė. Žemės keleivių epas“ autorius.
Literatūros milžinui, išskirtinio darbštumo rašytojui skirta memorialinė lenta papuošė baigiamą renovuoti 60 numeriu pažymėtą daugiaaukštį namą Tuskulėnų gatvėje, Žirmūnuose. Iš Žemaitijos kilęs ir ryšį su gimtine labai branginęs Petras Dirgėla šiame name su šeima gyveno ir kūrė trisdešimt trejus metus.
Prie paminklinės lentos Petrui Dirgėlai. Slaptai.lt nuotr.
Atminimo kūrinys yra įspūdingas – iš akmens ir bronzos, 200 kg svorio. Jo autoriui dailininkui Gediminui Šiboniui idėją padiktavo P.Dirgėlos kūrybos rankraščiai – rašydamas jis braižė schemas su tik jam vienam suprantamais ženklais ir idėjų santraukomis, šie vaizdiniai popieriuje atrodo lyg mistiniai grafikos kūriniai. Akmens plokštėje išgraviruoti rašytojo kūrinių schemų fragmentai. Bronzinis įspaudas akmenyje sietinas su senąja baltų simbolika, regėti karūnos–pilies užuomina. Pasak G.Šibonio, skydo formos akmens plokštė simbolizuoja daugiaamžę Lietuvos valstybingumo tąsą, kuriai autorius aukojo savo kūrybinę energiją.
Prozininkas ir eseistas, kurio kūriniai išversti į 10 kalbų, vadinamas vienu mįslingiausių ir mažiausiai pažįstamų Lietuvos rašytojų.
Filosofas Vilius Bartninkas atminimo lentą lygina su svoriu, kurį skaitytojas pajunta įžengęs P.Dirgėlos epo pasaulį, kuriame gausu vingių bei labirintų.
„Man asmeniškai buvo svarbu suvokti, kad jis buvo ne vien rašytojas, bet ir svarbus Lietuvos politikos mąstytojas, istoriosofas. Jis mus moko, kad visada gali būti kitaip. Nėra vienos ateities. Galėjo būti daug galimybių. Kad ne vien dideli įvykiai ir pasirinkimai sukuria mus, bet ir neįvykę dalykai. Visi mes esame bendroje kelionėje, kurioje visaip gali būti. Svarbiausias dalykas, kad mąstymas apie jo romanus plečia vaizduotę, leidžia pamatyti kryžkeles, kuriose Lietuva buvo, atrakinti paslaptis, kurios slypi mūsų tapatybėje, o kartu suvokti viso to, kas įvyko, prasmę. Teisingų simbolių mums labai reikia“, – rašytojo epuose glūdintys klodai, simbolių kalba žavi filosofą V.Bartininką.
Vytautas Martinkus. Slaptai.lt nuotr.Vilius Bartninkas. Slaptai.lt nuotr.
Ypatingas, itin talpus žodis jam buvo Karalystė. Baltijos jūra – nuoroda į neįvykusią Lietuvos valstybę, jūrinės valstybės trajektoriją, šiaurės geopolitikos metmenis. Rašytojui buvo svarbūs ne vien politiniai procesai, bet ir žmonės – žemės keleiviai. Kiekvienas iš mūsų savo mažais veiksmais kuria istoriją, savo pasirinkimais prisideda prie didelio pasakojimo, tuo pat metu tie pasirinkimai tęsiasi per kartas. Dar vienas P.Dirgėlos kūryboje svarbus simbolis yra balkonas. Tai simbolis Lietuvos kaip pastato, kuris yra sugriuvęs, o išlikęs balkonas yra priminimas to, kas neįvyko, ir tuo pat metu yra nuoroda į tai, kas kadaise buvo.
Filosofas V.Bartininkas teigia, kad P.Dirgėlos epai yra kaip niekada aktualūs šiandienos didžiulio neužtikrintumo būklėje, jie leidžia praplėsti vaizduotę svarstant, kokiais geopolitiniais takais mes galime eiti, atrasti naujas, o galbūt ir šiek tiek primirštas idėjas ir simbolius, o svarbiausia, kad jie skatina svajoti ir tikėti savo valstybe.
Literatūros kritikas Vytautas Martinkus atkreipia dėmesį, kad būtent šiame name, kurį papuošė memorialinė lenta, P.Dirgėla sukūrė įspūdingą modernų istorinį epą „Karalystė. Žemės keleivių epas“, iš pagrindų atnaujino mūsų istorinį romaną. Prie jo dirbo ištisus 20 metų. Rankraštis – tai 2 tūkst. puslapių, surašyti ant labai įvairaus popieriaus formato, įvairiu rašikliu.
Gediminas Šibonis. Slaptai.lt nuotr.Joldijos jūra. Petro Dirgėlos romanas
Pripažinta, kad „Karalystė“ sumanymo užmoju, medžiagos gausybe, literatūrinių istorijos pasakojimų srautais ar jų bangomis, egzistenciniu nerimu ir asmeninio liudijimo gilumu, romano formos atvirumu neturi sau lygių lietuvių istorinėje romanistikoje, yra ne mažiau įdomus ir latviams, iš dalies – visoms Baltijos jūros regiono bei Europos tautoms ir valstybėms, tarp kurių kadaise steigėsi ir gyvavo Lietuvos karalystė. Pagal Dirgėlą, ši karalystė nauja politine forma išlikusi iki mūsų dienų.
„Retas iš lietuvių rašytojų buvo toks tvirtas, taip aistringai gynė politines ir literatūrines, kitas pažiūras, retas kuris buvo toks darbštus. Du tūkstančiai puslapių vien „Karalystei“ parašyti, tam skirti dvidešimt metų – nepralenktas Lietuvoje literatūrinis žygdarbis. Nežinau kito savo kolegos, kuris būtų ryžęsis panašiam darbui“, – atidengiant atminimo lentą kalbėjo V.Martinkus džiaugdamasis, kad savo veikalą rašytojas užbaigė apie 2000-uosius, kai nepriklausoma Lietuva buvo įsibėgėjusi.
P.Dirgėlai politika buvo svarbesnė nei literatūra. Jis buvo visur suspėjantis politikos, kultūros, visuomenės veikėjas, tačiau pagrindinius savo darbus atliko literatūroje, buvo talentinga ir tvirto žemaitiško būdo asmenybė.
Rašytojas Petras Dirgėla.Dalia Dirgėlienė. Slaptai.lt nuotr.
Atminimo lentos atidarymo renginį vedė rašytojo vienintelė gyvenimo palydovė Dalia Juodkaitė-Dirgėlienė, kuri ir dabar gyvena tame pačiame name. Pagerbti savo kraštiečio rašytojo, Garždų garbės piliečio atvyko atstovai iš Gargždų, Endriejavo, į Vilnių atsivežė tėviškės šilumos kartu su lauko ramunėmis ir namine duona. D.Juodkaitę-Dirgėlienę, kuri ištisus dvidešimt metų vadovavo Vilniaus žemaičių kultūros draugijai, nudžiugino Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio bibliotekos vadovė Diana Ciparienė, į mikrofoną prabildama žemaitiškai. Gimtoji tarmė Dirgėlų namuose skambėjo dažnai, o nuvykę į Žemaitiją sutuoktiniai kitaip ir nekalbėjo – tik žemaitiškai. Šia tarme puikiai šnekėjo ir jųdviejų sūnūs – šeima visas vasaras praleisdavo Žemaitijoje.
Į renginį atvyko ir prof. Vytautas Landsbergis. Jis apgailestavo, kad su rašytoju nebuvo susidraugavęs, nors pažįstami buvo, dalyvaudavo bendruose susirinkimuose, įvairiuose renginiuose, įsidėmėjo vientisą, nesvyruojančią ir nebijančią asmenybę. Profesorių žavi intelektuali kūryba, rašytojo rūpestis dėl valstybės, istorijos suvokimas nuo tolimų laikų iki galimos ateities.
P.Dirgėla aktyviai dalyvavo Lietuvių PEN centro veikloje, ėjo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos pirmininko pavaduotojo, žurnalo „Metai“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo pareigas, dirbo Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos taryboje.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Vakar, balandžio 7-ąją, Seime palaiminta Dariaus Jauniškio kandidatūra. Lietuvos saugumui šis buvęs kariškis vadovaus dar vieną kadenciją.
Kas ir kodėl nemėgsta Dariaus Jauniškio?
Ar teisingai pasielgė Lietuvos parlamentas, suteikdamas tokią privilegiją – dvi kadencijas vadovauti pagrindinei šalies slaptąjai tarnybai – sužinosime tuomet, kai ji baigsis. Antrąją vertinti – dar anksti. Kaip sakoma, jei labai skubėsi – gali susimauti.
Kol kas požiūrį įmanoma susidaryti tik dėl pirmosios kadencijos. O ji buvo sėkminga. Įsitikinimas, kad D.Jauniškis greičiausiai vertas šių pareigų dar vieną sykį, ypač sustiprėjo atidžiai išklausius balandžio 7-ąją plenarinių posėdžių salėje vykusių audringų ginčų „už“ ir „prieš“. Jei parlamentaras Petras Gražulis sako „ne“, vadinasi, reikia elgtis priešingai. Jei D.Jauniškį parlamento tribūnoje net suplukęs kritikuoja Kovo 11-osios Akto signataras Zigmas Vaišvila, – vadinasi, D.Jauniškis yra vertas pagarbos.
Atidžiai apsidairę rastume ir daugiau tokio pobūdžio įžvalgų. Politikos apžvalgininkui Kęstučiui Girniui kilo abejonių, kodėl buvo duotas žodinis, o ne raštiškas įsakymas sutelkti dėmesį į keliolika Lietuvos prezidento rinkimų kompanijoje dalyvaujančių politikų, visuomenininkų, žurnalistų? Ar tik neieškoma priekabių tik tam, kad būtų surastas pretekstas triukšmauti?
Dėl parlamentaro P.Urbšio klausimų – jau esu sykį rašęs. Jei šis buvęs STT darbuotojas nesuvokia, kodėl Kalnų Karabachas yra ne Armėnijos, bet Azerbaidžano teritorija, ar jis gali suprasti, kodėl VSD tikrino informaciją apie svarbiuose šalies rinkimuose dalyvaujančius asmenis, kodėl viešai nepaskelbė duomenų, kiek sekta, tikrinta, stebėta?
Keista ir parlametaro Vytauto Bako laikysena. Matyt, užgautos asmeninės ambicijos: jis pažėrė įtarimų, tačiau niekas rimtai į juos nepažiūrėjo. Kodėl jis įsivėlė į priešpriešą su VSD vadovybe būtent baigiantis D.Jauniškio pirmąjai kadencijai, – taip pat galvosūkis.
Jei man tektų rašyti ironiškai, galėčiau pajuokauti, o gal VSD – agrokoncernas, kuriam skiriamos kvotos, kiek šiais metais leidžiama atlikti stebėjimo aktų, o kurie stebėjimai – jau pertekliniai? Dar to betrūko, jei savo žodį tartų lygių galimybių institucijos – imtų nurodinėti VSD vadovybei, kiek per metus leidžiama stebėti vyrų ir kiek – moterų. Kad, gink Dieve, nebūtų pažeistos proporcijos. Priešingu atveju piktintųsi, esą VSD negerbia dailiosios lyties atstovių – suprask, kodėl labiau domisi vyrais, o ne moterimis.
Kai paskelbiau straipsnį „Kam reikalinga žvalgyba, kuriai nieko neleidžiama daryti?“ (slaptai.lt, 2020.03.21), sulaukiau priekaištų, jog į šoną nustūmęs laisvos, demokratiškos visuomenės principus. Nei nustūmiau, nei pamiršau, nei ignoruoju. Puikiai žinau, kad be priežiūros išsigimsta net patys padoriausi laikraščio redaktoriai.
VSD vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Ir vis tik nuolat prisimenu: žvalgyba – ne vaikų darželis. Jos negalima nuo galvos iki kojų supančioti biurokratiniais, administraciniais apribojimais, patikrinimais, revizijomis. Visų gyvenimiškų situacijų smulkiai nesurašysi į teisės aktus. Jei po kiekvienos bent kiek rimtesnės operacijos į Seimo tribūną (omenyje turiu ne uždarą Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos posėdį) kviesime VSD vadovą viešai atsakinėti tiek į rimtus, tiek į kvailus politikų klausimus, mūsų saugumas pavirs sunkiai kvėpuojančia biurokratine kontora.
Jurijaus Šveco ir Andrėjaus Ilarionovo argumentai
Užuot tampę VSD vadovą į spaudos konferencijas verčiau peržiūrėkime keletą paskutiniųjų ukrainiečių portalo gordonua.com redaktoriaus Dmitrijaus Gordono interviu su buvusiu KGB darbuotoju Jurijumi Švecu (pasitraukė į JAV, kur nūnai dirba analitiku) ir buvusiu Vladimiro Putino patarėju ekonomikos klausimais Andrėjumi Ilarionovu (taip pat pasitraukė į Vakarus, kur sėkmingai pluša analitiku). Tuos interviu, nors jie – ilgoki, net kelių valandų trukmės, verta pamatyti.
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.
Štai J.Švecas įsitikinęs, kad Ukrainos prezidentas Volodymiras Zeleskis gal ir turįs gražių norų, bet jo kadrų politika – tragiška. Būtent Kremlius primeta V. Zelenskiui, kokius asmenis jam privalu skirti į strategiškai svarbius postus. Būtent V.Zelenskio nesusigaudymas, kas yra kas, suteikia V.Putinui galimybę valdyti Ukrainą „iš vidaus“.
Kitas J.Šveco pareiškimas – dėl žymaus JAV prezidentų patarėjo nacionaliniais klausimais Henrio Kisindžerio. J.Švecas mano, kad būtent H.Kisindžeris įkišo Rusijos įtakos agentą į Donaldo Trampo rinkiminį štabą.
O čia – A.Ilarionovo atsakymas, ką jis manąs apie Prancūzijos prezidentą Emanuelį Makroną. Viename iš savo gausių videokomentarų, skelbiamų tiek gordonua.com, tiek youtube.com erdvėse, A.Ilarionovas pastebėjo, kad E.Makronas anksčiau buvo visai kitoks – kritikuodavo Kremlių. Dabar Prancūzijos lyderis klusniai ir entuziastingai pritaria visiems V.Putino pasiūlymams. Prancūziškas kūliaverstis? Jokio stebuklo nėra. Tai greičiausiai tas atvejis, kai Rusijos slaptosioms taryboms pavyko gauti Prancūzijos vadovą kompromituojančios medžiagos. Jei nenori būti viešai sukompromituotas, E. Makronas priverstas elgtis tarsi klusnus šunytis.
Beje, tas paskutinysis videointerviu su A.Ilarionovu – velniškai įdomus. Sakyčiau – sensacingas. Gyvenamuosius namus Maskvoje ir Volgodonske sprogdino visai ne čečėnai – tai Rusijos slaptųjų tarnybų darbas. Brutaliai, barbariškai paaukojant kelis šimtus savų piliečių siekta sukurti specifines politines sąlygas konkrečiam asmeniui – V.Putinui. Šis faktas byloja, kad Rusijos FSB, SVR, GRU ir visos kitos slaptosios tarnybos dirba be jokių suvaržymų. Jei reikės, – nužudys tūkstančius. Tokia A.Ilarionovo nuomonė.
Andrėjus Ilarionovas. Apostrophe.ua nuotr.
Anos Politkvoskajos nužudymą organizavo vėlgi Rusijos slaptosios tarnybos. Boriso Nemcovo mirties užsakovai tie patys – Rusijos slaptosios tarnybos (ne Ramzanas Kadyrovas). Rusijos slaptosios tarnybos tiesiog sumaniai prisidengė čečėnų tautybės vyrais.
A.Ilarionovo įsitikinimu, opozicionierius Aleksėjus Navalnas sėkmingai išnaudojamas „v temnuju“. Jam per antrąsias ar trečiąsias rankas pamėtėjama kompromituojanti medžiaga apie Rusijos prezidentui V.Putinui nusibodusius politikus. Vaizdžiai tariant, A.Navalnas, pats to nesuprasdamas, padeda V.Putinui atsikratyti politiniu balastu. Kai kuriais savo aplinkos žmonėmis V.Putinas atsikrato būtent padedamas prieš korupciją kovojančio A.Navalno tyrimais.
Be to, A.Ilarionovo, labai nusivylęs Ukrainos prezidentu V.Zelenskiu. V.Zelenskis nemato, nepastebi, nesuvokia, kaip jį iš visų pusių apstatė Rusijos agentais, sprogdinančiais šalį iš vidaus. V.Putinui nieko daugiau nebereikia – jis daugmaž valdo situaciją Ukrainoje per „savo žmones”…
Net jei šiuose J.Šveco ir A.Ilarionovo argumentuose – ne viskas tiesa, juos verta turėti omenyje. Kad suprastume, kokiomis sąlygomis tenka dirbti mūsų saugumui, bandančiam apsaugoti Lietuvos politikus, pareigūnus, visuomenininkus nuo situacijų, į kurias įklimpo JAV, Pancūzijos ir Ukrainos vadovai.
Lietuvos vidaus reikalų ministras generolas Kazimieras Skučas
Penktadienį Istorinėje Prezidentūroje bus pristatyta viena biografinio televizijos laidų ciklo „Traukinys į mirtį“ dalis. Ji skirta paskutiniam 1918-1940 metų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui brig. gen. Kazimierui Skučui, pažymint 125-ąją jo gimimo sukaktį. Renginyje dalyvaus filmo kūrybinė grupė.
ELTA primena, kad viešoji įstaiga „Aspectus memoria“, vadovaujama Jono Ohmano, kuria šešių dalių dokumentinių biografinių televizijos laidų ciklą „Traukinys į mirtį“. Jame pasakojama apie 1940 m. liepos 23-iąją iš Kauno į Maskvą slapta išvežtus bei vėliau ten sušaudytus aukštus Lietuvos valstybės saugumo ir karinės žvalgybos pareigūnus K. Skučą, Augustiną Povilaitį, Joną Statkų, Juozą Čapliką, Konstantiną Dulksnį, Povilą Lašą-Spiridonovą, Joną Kazlauską, Petrą Kirlį, Juozą Matusaitį ir kitus.
Šio projekto vadovas – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyriaus vadovas istorikas Rytas Narvydas, režisierius – Virgilijus Kubilius, scenarijaus bendraautorė – „Kauno dienos“ žurnalistė Virginija Skučaitė.
Penktadienį Istorinėje Prezidentūroje bus parodytos unikalios šiemet iš JAV, kur gyvena K. Skučo palikuonys, atsiųstos jo jaunystės ir gyvenimo šeimoje nuotraukos. Taip pat įrašyti jį pažinojusių žmonių prisiminimai, istorikų mintys apie visai Lietuvai svarbų 1940 m. birželio 14-15 d. Valstybės gynimo tarybos, Ministrų tarybos narių ir Respublikos prezidento posėdį, nulėmusį ne tik visos šalies, bet ir K. Skučo bei A. Povilaičio tragiškus likimus. Filme papasakota apie šių pareigūnų paskutinę kelionę 1940 metų birželio 15-ąją prie Lietuvos ir Vokietijos sienos palydint savo šeimas. Greta viso to, analizuojamas kontraversiškai vertinamas „paskutiniojo posėdžio“ metu priimtas sprendimas suimti minėtus pareigūnus.
Filme panaudota dalis Maskvos pakraštyje, buvusiame specialiajame NKVD objekte Komunarka, filmuotos medžiagos. Būtent į Komunarką buvo atvežti ir užkasti Butyrkų ar Lefortovo kalėjimų rūsiuose sušaudytų trijų tarpukario Lietuvos ministrų – K. Skučo, A. Tamošaičio ir J. Čapliko – kūnai. Apytikrę jų kūnų užkasimo vietą pavyko nustatyti „Kauno dienos“ žurnalistinio tyrimo metu, kelis kartus keliaujant tuo tikslu į Komunarką.
Kazimieras Skučas gimė 1894-ųjų kovo 13 d. Mauručiuose. Baigęs Veiverių mokytojų seminariją, mokytojavo įvairiose Lietuvos mokyklose, 1914-aisiais įstojo į Peterburgo mokytojų institutą, bet po metų buvo pašauktas į Rusijos kariuomenę ir išsiųstas mokytis į Čiugujevo karo mokyklą Ukrainoje, baigęs ją, – į frontą Rumunijoje.
1934-1938 metais K. Skučas dirbo Lietuvos karo atašė Sovietų Rusijoje. Grįžęs į Lietuvą buvo paskirtas Karo mokyklos viršininku. 1939-aisiais jam suteiktas brigados generolo laipsnis. Išėjęs į atsargą, dirbo vidaus reikalų ministru Jono Černiaus ir paskutiniame Antano Merkio Ministrų Kabinetuose.
Ministrų Kabineto sprendimu, vykdant 1940 m. birželio 14-15 d. SSRS ultimatumą, K. Skučas su Saugumo departamento direktoriumi A. Povilaičiu buvo suimti bei uždaryti Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Sovietams okupavus Lietuvą, jie buvo išvežti į Maskvą ir 1941 metų liepą sušaudyti.
Nežinau, ar skaitytojai pastebėjo, kad visai neseniai Rusija pakeitė strategiją Baltijos šalių atžvilgiu. Anksčiau dominavo požiūris, esą mūsų šalys yra perdėm rusafobiškos, o kadangi Rusijos imperija, kuriai andai priklausė Baltijos šalys, jau (Putino dėka) „keliasi nuo kelių“, todėl tiesiog privalo ginti rusakalbius. Skriaudžiamus, diskriminuojamus. Panašiai, kaip „banderovcų“ Ukrainoje.
Ir šį klausimą, anot Kremliaus propagandistų, galima išspręsti bene vieninteliu – Krymo scenarijaus išbandytu keliu, susigrąžinant prarastąsias teritorijas. Atsirado užuominų į Klaipėdos kraštą, Stalino kilniaširdiškai litovcams grąžintą Vilnių.
Dabar
Ko tie „pribaltai“nori? B. Jelceno valdymo laikais besąlygiškai pripažinta trijų Baltijos valstybių okupacija naujaisiais Putino laikais įgavo visiškai priešingą diskursą. Jį, beje, sustiprino ir NATO parodytas trumputis filmas apie „Miško brolius“.
Kremlius galutinai „pasiuto“: kokie „miško broliai“? nacių pakalikai, žydšaudžiai (šį diskursą ypač sustiprino R. Vanagaitės „kūryba“, režisieriaus R. Tumino viešieji pasisakymai), ir pan.
Užuomina į „žaliuosius žmogelius“ buvo daugiau negu aiški.
Ši koncepcija ypač aktyviai buvo eskaluojama po 2014-ųjų įvykių Kryme ir Rytų Ukrainoje. Lietuvoje staiga išdygo mažai kam žinomų marginalų (seksekspertė, buvęs pedagogas, vieno iš trijų didžiausių Lietuvos miestų tarybos narys, etc.), kone atvirai deklaravusių besąlygišką meilę bei paramą Rusijai.
Gana triukšmingai nuskambėjo įtarimai, pareikšti šiems veikėjams.
Mūsų specialiosios tarnybos atliko kratas jų namuose.
Iki šiol – sąlygiškai sprangi tyla.
Tiesa, šiaulietis Žilvinas Razminas ir Šilutės rajone gyvenantis Olegas Titorenka, kaltinti kūrę antikonstitucines grupes bei viešai raginę smurtu pakeisti Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, kėsinantis į jos nepriklausomybę, šių metų pradžioje buvo nuteisti lygtinėmis bausmėmis – jiems skirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Kaunietis Giedrius Grabauskas išteisintas.
Ar ne per švelnios bausmės?
Naivu būtų manyti, kad šie asmenys prieš Lietuvos valstybę veikė savarankiškai, be priešiškai mums nusiteikusių valstybių inspiracijos.
Veikiama tikslingai
Pastaruoju metu Kremlius kardinaliai pakeitė savo politinės koncepcijos gaires Baltijos šalių atžvilgiu. Propagandiniai Rusijos kanalai dabar nuolatos pabrėžia, esą šios mažos, „nykštukinės“ valstybės Rusijai visiškai neįdomios. Ar gi?
Tik aklas ir kurčias tuo galėtų patikėti.
Rusija turėjo ir visada turės interesų mūsų šalyse.
Grėsmes Lietuvos nacionaliniam – energetiniam, ekonominiam, socialiniam ir informaciniam – saugumui lemia mūsų šalies geografinė ir geopolitinė padėtis. Neprognozuojamos mūsų regiono kaimynės noras kontroliuoti ir daryti įtaką mūsų valstybės priimamiems sprendimams ir vykdomai politikai visada išliks.
Užsienio šalių interesų įgyvendinimui Lietuvoje pasitelkiami tiek valstybiniai, tiek nevyriausybiniai institutai, kurių finansavimas nuolat auga. Į prieš Lietuvą nukreiptas veiklas aktyviai įsitraukia priešiškos saugumo ir žvalgybos tarnybos, visapusiškai palaikomos savo šalių politinių institucijų.
Pastaruoju metu pagrindinę grėsmę kelia agresyvūs Rusijos veiksmai, pažeidžiantys taikios tarptautinės politikos principus: agresija prieš kaimynines valstybes, prie Lietuvos Respublikos sienų telkiama naujausia ginkluotė, puolamojo pobūdžio pratybos. Rusija savo politiniams tikslams pasiekti naudoja karines, ekonomines, energetines, informacines ir civilines priemones.
Tokias grėsmes šių metų savo ataskaitoje pabrėžia Lietuvos valstybės saugumo departamentas (jas jis rengia nuo 2015-ųjų metų).
Naujas šaltasis karas, perkrikštytas ledo karu
Ką šis naujas terminas reiškia, vienas Kremlius težino. Tačiau jis eskaluoja jį nuolat. Suprask, po ledinio karo tegali būti tik karštasis.
Baisiausia, ko dabar, ko gero, net nesusapnuotų a. a. Zbignevas Bžezinskis, – tai vis labiau pasaulyje nykstanti riba tarp karo ir taikos. Jei anksčiau egzistavo bent nujaučiamos ribos, jų dabar nebeliko. Hibridinis karas (modernusis) nebeturi takoskyros.
Jo grėsmė pastaraisiais metais auga progresine seka.
Kibernetinių atakų skaičius auga sulig kiekviena diena. Nelegaliais veiksmais kibernetinėje erdvėje siekiama sutrikdyti svarbių informacinių infrastruktūrų funkcionavimą, nacionaliniam saugumui svarbių sektorių veiklą ar išgauti valstybės paslaptį sudarančią informaciją.
Be suintensyvėjusios tradicinės ir moderniosios žvalgybos formų, Lietuvą vis labiau siekiama paveikti ir informaciniu karu, netikrų arba alternatyviųjų naujienų sklaida. Jas sunku, o neretai ir visiškai nebeįmanoma paneigti.
Štai prieš kelias dienas propagandinėje laidoje „Laikas parodys“ jos vedėjas, aktyvus Kremliaus propagandistas Šeininas citavo keletą viename iš populiariausių Lietuvos naujienų portalų paskelbtų komentarų Kemerove įvykusios tragedijos tema. Keleto bepročių (greičiausiai sąmoningų provokatorių) paskelbtos „nuomonės“ pateiktos kaip visiškai nužmogėjusių lietuvių reakcija į skriaudžiamos Rusijos tragediją.
Aišku, tai skirta vidinei auditorijai. Tačiau nuodas išpiltas.
Rusijos vykdomo psichologinio informacinio karo tikslas – begalinio cinizmo ideologijos sklaida, noras kiršinti žmones. Nuolat skleidžiama karo propaganda, bandoma kraipyti Lietuvos istorinę atmintį, silpninti tautinę tapatybę ir pilietiškumą bei piliečių norą ginti savo valstybę. Vienas svarbiausių propagandos tikslų – menkinti nacionalinio saugumo interesus, skleisti nepasitikėjimą valstybės institucijomis, krašto apsaugos sistema, diskredituoti ES ir NATO, griauti visuomenės pasitikėjimą šiomis organizacijomis.
Turime likti budrūs. Sąmoningi. Ir – patarimas: nustokime rašyti kvailus komentarus (nes ir iš kvailumo kartais nejučiomis tampame savo valstybės priešais) po abejotinos kilmės rašliava.
Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis teigia, kad mobilizacijos sistema turi būti atnaujinta pagal dabartinę situaciją, įtraukiant civilines ir privataus verslo struktūras.
„Turi būti aiškios procedūros tiek tarp valstybinių institucijų, tiek su savivaldybėmis, kurioms tektų svarbus vaidmuo, tiek civiliniam sektoriui“, – penktadienį „Žinių radijui“ sakė R. Karoblis.
Anot R. Karoblio, dabartinė mobilizacijos sistema yra organizuojama 1996 m. įstatymo pagrindu. Krašto apsaugos ministras detalizavo, kad mobilizacijos sistema pritaikyta tuometinėms sąlygoms, kai pats nacionalinis saugumas judėjo teigiama linkme, kartu vyravo įsitikinimas, jog reaguojant į grėsmę turime nemažai laiko.
„Dabar situacija yra visai kita. Krizės atveju reikėtų elgtis labai greitai. Reikalinga prioretizuoti svarbiausius saugumo klausimus, nes, pavyzdžiui, šiandien turime 19 mobilizacijos sričių. Visas jas reikia sumažinti ir koncentruotis ten, kur labiausiai reikia. Nenumatytos procedūros tarp įvairių institucijų, ypač neaiškus civilinio sektoriaus įtraukimas. Taip pat neaiškus dalyvaujančių institucijų požiūris į savo funkcijas“, – sakė krašto apsaugos ministras.
Taigi, ministro nuomone, nors pačią mobilizaciją paskelbti galime greitai, nelabai aišku, kaip ta mobilizacija įsisuks ir ar visos grandys suveiks tinkamai bei greitai. Pavyzdžiui, retoriškai klausė R. Karoblis, ar valstybinės institucijos, savivaldybės, privatus sektorius, transporto sektorius žinos, kaip elgtis. Kol kas, R. Karoblio nuomone, aiškus ir efektyvus yra šaukimo į kariuomenę mechanizmas. Jis, anot ministro, susiklosčius krizinei situacijai tikrai veiktų. Tačiau kitas klausimas yra civilinis. Kaip kritiniu atveju veiktų privačios struktūros, kaip jos būtų realizuojamos – kelia nemažai klausimų. Ministro manymu, šiuo metu ne visada galima tikėtis tinkamos reakcijos.
Išvykstanti į JAV dalyvauti Jungtinių Tautų (JT) posėdyje Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė atmeta kai kurių politikų kritiką, kad jos nebus Lietuvoje per Baltarusijos ir Rusijos karines pratybas „Zapad 2017“.
„Tik nereikia mūsų gąsdinti ir tik nereikia patiems gąsdintis. Nes būtent toks tikslas pratybų ir yra – mus išgąsdinti, sunaikinti mūsų valią gintis, kad mes būtume paralyžiuoti ir negalėtume nieko valstybėje daryti“, – penktadienį, atsakydama į žurnalistų klausimus Seime, sakė D. Grybauskaitė.
Ji pažymėjo, kad visų atitinkamų struktūrų rekomendacijos yra, kad saugumo lygis šalyje nepakitęs.
Lietuvos Prezidentė pasidžiaugė galimybe JT posėdyje iš tribūnos kalbėti 200 valstybių ir atkreipti dėmesį į mūsų regiono problemas.
„Noriu pasakyti, kad agresorius, kur jis bebūtų – ar Šiaurės Korėja, ar mūsų kaimynas – neturi ir negali daryti, ką nori. Agresyvūs veiksmai savo kaimynų atžvilgiu, karai, teritorijų užgrobimai, neturi pateisinimo ir visada bus gėdingi ir smerktini. Tą aš pasakysiu visam pasauliui“, – po susitikimo su Seimo valdybos nariais sakė D. Grybauskaitė.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, susitikusi su JAV Kongreso narių delegacija, aptarė saugumo padėtį artėjant „Zapad“ pratyboms, atsaką į hibridines grėsmes, Lietuvos ir JAV bendradarbiavimą gynybos, energetikos, ekonomikos srityse.
Prezidentės teigimu, Lietuva visuomet jautė tvirtą JAV Kongreso paramą Baltijos šalims ir aiškų mūsų regionui kylančių grėsmių supratimą. Principinga JAV Kongreso pozicija dėl sankcijų Rusijai, Europos Sąjungos (ES) energetinės nepriklausomybės, atkirčio propagandai ir kibernetinėms atakoms prisideda ir prie Lietuvos saugumo.
Artėjant „Zapad“ pratyboms, JAV užtikrintai įgyvendina gynybos įsipareigojimus. Lietuvoje dislokuoti JAV kariai ir technika, NATO oro policijos misija sustiprinta papildomais JAV naikintuvais. Rudenį Baltijos jūroje laukiami JAV kariniai laivai.
Tačiau, pasak Prezidentės, virtualiojoje ir informacinėje erdvėje pratybos „Zapad“ jau prasidėjo. Lietuvai ir visam regionui patiriant kibernetinius išpuolius, propagandos atakas ir provokacijas, būtinas ir glaudesnis bendradarbiavimas atremiant hibridines grėsmes. Todėl JAV Kongreso išreikšta parama kovai su priešiška propaganda Europoje – vertinga ir itin svarbi.
Susitikime trečiadienį aptarti ir ES energetinio saugumo klausimai. Prezidentė pabrėžė, jog JAV dėmesys Astravo atominės elektrinės keliamoms grėsmėms svarbus ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos saugumui. JAV pradėjus eksportuoti suskystintas gamtines dujas į Europą, Lietuvos suskystintųjų gamtinių dujų terminalas tapo vartais amerikietiškoms dujoms regione. Šalies vadovės teigimu, JAV gamtinės dujos keičia žaidimo taisykles Europos dujų rinkoje. Tai – galimybė Europai atsikratyti priklausomybės nuo „Gazprom“ ir užsitikrinti saugų, konkurencingą bei diversifikuotą tiekimą.
Lietuvoje besilankantys kongresmenai priklauso parlamentinei JAV Atstovų Rūmų Baltijos šalių grupei, kurios tikslas – stiprinti JAV bendradarbiavimą su Lietuva, Latvija ir Estija. Kongrese Baltijos šalių grupė vienija 69 JAV Atstovų Rūmų narius.
Lietuvos Prezidento kancelairijos (Robertas Dačkus) nuotraukoje: JAV Kongreso narių delegacija
Prezidentė Dalia Grybauskaitė su Lietuvoje viešinčiu Vokietijos Prezidentu Franku Valteriu Šteinmejeriu (Frank-Walter Steinmeier) aptarė dvišalius santykius, bendradarbiavimą Europos Sąjungoje (ES) ir NATO.
Vokietijos Prezidento Franko Valterio Šteinmejerio sutikimo ceremonija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Tai pirmasis oficialus Vokietijos vadovo vizitas Lietuvoje jam pradėjus eiti Prezidento pareigas.
Pasak Prezidentės D. Grybauskaitės, Lietuvai Vokietija yra viena artimiausių valstybių, su kuria mus tvirtai sieja ilgalaikiai istoriniai ir kultūriniai ryšiai, o sėkmingas dvišalis bendradarbiavimas ekonomikos srityje padeda kurti Lietuvos žmonių gerovę. Vokietija yra antra pagal dydį Lietuvos prekybos partnerė ir trečia didžiausia užsienio investuotoja, mūsų šalyje sukūrusi daugiau nei 17 tūkstančių darbo vietų.
Lietuvos vadovės teigimu, ypatingą dvišalį ryšį su Vokietija geriausiai įprasmina jos archyvuose išsaugotas ir šiemet atrastas svarbiausias Lietuvos valstybingumo dokumentas – Vasario 16-osios Aktas. Šiuo metu yra rengiamas susitarimas, pagal kurį Nepriklausomybės Aktas būtų perduotas eksponuoti Lietuvoje.
Viena pagrindinių susitikimo Prezidentūroje temų – saugumo ir gynybos stiprinimas.
Pasak Prezidentės, artėjant pratyboms „Zapad 2017“ geopolitinė įtampa neslūgsta. Nors šios puolamojo pobūdžio ir prieš Vakarus nukreiptos pratybos oficialiai dar neprasidėjo, tačiau jų konvencinė ir nekonvencinė grėsmė jaučiama jau dabar. Rusija ne tik intensyviai militarizuojasi NATO pasienyje, bet ir pseudoakcijomis siekia kelti įtampą ir baimę visuomenėje, kursto priešiškumą Aljansui ir ES, vykdo nuolatines informacines ir kibernetines atakas.
Prezidentė padėkojo už Vokietijos sprendimą vadovauti NATO batalionui Lietuvoje. Tai, pasak šalies vadovės, išskirtinės lyderystės, solidarumo ir Aljanso vienybės pavyzdys.
Susitikime aptartas ir bendradarbiavimas kovojant su propaganda ir skleidžiamu melu. Prieš dvejus metus pasirašytas Lietuvos ir Vokietijos susitarimas dėl partnerystės strateginės komunikacijos ir informacinio saugumo srityje. Tarpusavyje aktyviai bendradarbiauja abiejų šalių nacionaliniai transliuotojai LRT ir „Deutche Welle“, vyksta žurnalistų ir studentų mainai, vykdomi bendri NVO projektai.
Lietuvą su Vokietija sieja ir aktyvus mokslo, švietimo, kultūrinis ir regioninis bendradarbiavimas, artimi žmonių tarpusavio kontaktai. Beveik 60 Lietuvos miestų ir regionų yra sudarę dvynių partnerystes su Vokietijos miestais bei žemėmis. Ši valstybė taip pat pirmauja pagal į Lietuvą atvykstančių turistų skaičių, kurių kasmet mūsų šalyje apsilanko daugiau nei 170 tūkstančių.
Antrąją vizito Lietuvoje dieną Prezidentas F. V. Šteinmejeris kartu su Lietuvos vadove Rukloje aplankys NATO priešakinių pajėgų batalione tarnaujančius Vokietijos karius.
Lietuvos socialinių tyrimų centro pernykštis tyrimas „Subjektyvus saugumas kintančiame geopolitiniame kontekste: ypatumai, formuojantys veiksniai ir individų kuriamos strategijos“ atskleidė, jog vos 17 proc. lietuvių mano, kad Lietuvos gyventojai pasirengę arba visiškai pasirengę atremti priešo agresiją.
Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Šiuo klausimu nusiteikusių skeptiškai yra 53 proc. Lietuvos kariuomenės galimybės vertinamos geriau – 31 proc. apklaustųjų pareiškė maną, kad ji pasirengusi apginti šalį, 42 proc. tuo abejojo. Na, ir į tiesų klausimą – jei kiltų karas, ar eitumėte ginti savo valstybės? – 2014 metais 57 proc. respondentų atsakė taip, 14 proc. – ne, 29 proc. pareiškė nežiną, 2016-aisiais atsakymai pasiskirstė taip: 49 proc. – taip, 34 proc. – ne, 17 proc. – nežinojo.
Ir pasaulyje sudaromas reitingas pagal atsakymą į klausimą „Would You fight for your country?“ (Ar kautumėtės už savo šalį?). Europoje už tėvynę labiausiai pasirengę kovoti suomiai (74 proc.) ir ukrainiečiai (62), vangiausi gynybos požiūriu vakarų europiečiai, pavyzdžiui, teigiamai į šį klausimą atsako vos 19 proc. belgų, 18 proc. vokiečių, 15 proc. Nyderlandų piliečių.
Kai kalbama apie militaristines tendencijas ir Baltijos regione, ir pasaulyje, jas žyminčiu indikatoriumi gali būti jau paminėta Suomija, turinti drastiškos konfrontacijos su Rusija patirties praėjusiame amžiuje. Taigi keletas faktų. Liepos 15-ąją šioje šalyje įsigaliojo Teritorinio stebėjimo įstatymo bei Baudžiamojo kodekso pataisos, išplečiančios valdžios galias dėl vadinamųjų „žaliųjų žmogeliukų“ (kariškių be skiriamųjų ženklų) keliamos grėsmės. Be abejo, turimi galvoje 2014-ųjų vasarį Kryme pasirodę rusų specialiųjų tarnybų kariškiai, po ko pusiasalis galų gale buvo Rusijos aneksuotas.
Pagal pataisas įvažiavimas į Suomiją ir buvimas joje kariškiams be skiriamųjų ženklų visiškai uždraustas, įstatymo pažeidėjams bus taikoma baudžiamoji atsakomybė. 2014 metų rugpjūtį Suomijos gynybos ministras Carlas Haglundas informavo, jog jo šalis kartu su Švedija atveria teritorijas NATO greito reagavimo pajėgų dislokavimui katastrofų, ypatingų situacijų bei grėsmių saugumui atvejais. 2016-ųjų sausį Suomijos užsieinio reikalų ministerija paskelbė nagrinėjanti šios šalies įstojimo į NATO pasekmes, o spalį pasirašė su JAV bendradarbiavimo sutartį gynybos srityje, kuri numato ir bendrus suomių ir Amerikos kariškių mokymus.
Liepos 14-osios „The Wall Street Journal“ numeryje pasakojama apie po Helsinkiu esantį požeminį miestą kaip vieną svarbiausių Suomijos sostinės gynybos forpostų, kurio užduotis būtų suteikti prieglobstį visiems (virš 600 tūkstančių) Helsinkio gyventojams bei užtikrinti Suomijos vyriausybės funkcionavimą išorės invazijos atveju. Iš kurios pusės toji potenciali invazija – per daug spėlioti nereikia. Požeminis objektas egzistuoja seniai, tačiau aktualizuotas būtent dabar, artėjant rugsėjį vyksiantiems Maskvos inicijuotiems kariniams mokymams „Vakarai-2017“.
Kovą Suomija irgi tikriausiai dėl visa ko surengė mokymus potencialaus jos vyriausybinių objektų užgrobimo atveju, ir pagaliau – 10 NATO ir ES valstybių Helsinkyje šių metų rugsėjį baigs steigti hibridinio karo veiksmų tyrimo centrą.
Suomija paminėta kaip geografiškai artimiausias pavyzdys, tačiau apskritai pasaulis ginkluojasi, karinio aktyvumo apraiškų kiek nori tiek toliau nuo mūsų, tiek čia pat. Liepos 21-28 dienomis Baltijos jūroje vyksta pirmas etapas Rusijos bei Kinijos karinių jūrų pajėgų mokymų (pirmą kartą surengti 2012-aisiais), kuriuose dalyvaus apie 10 įvairių klasių laivų bei virš 10 lėktuvų ir sraigtasparnių. Mokymų tikslai argumentuojami standartiškai – jie skirti įnešti Rusijos-Kinijos indėlį į pasaulinio vandenyno saugumą. Tačiau kažkodėl pusiau uždaroje Baltijos jūroje.
O juk visai neseniai, Šaltajam karui pasibaigus, visi atsipūtė – šiųmetinė Nyderlandų užsienio politikos tarybos paskebta ataskaita konstatuoja šalies armijos kovinį nepasirengimą, kurį iki bazinio lygio pavyks atstatyti geriausiu atveju iki 2021-ųjų su sąlyga, jei bus padidintos mažiau nei procentą nuo BVP siekiančios gynybos išlaidos (Europos vidurkis – 1,4 proc.).
Panašu, atsipalaidavimo laikai bent taktinėje perspektyvoje baigiasi –analitinės kompanijos „IHS Markit“ ekspertai, išanalizavę 105 valstybes, kurioms tenka 99 proc. pasaulinių karinių išlaidų, nustatė, jog šios tam reikalui pernai išleido 1,57 trilijono dolerių, 200 milijonais daugiau nei 2015 metais, ir tos išlaidos turi tendenciją augti – „IHS Markit“ prognozuoja, jog 2020-aisiais pasaulis gynybai išleis 1,63 trilijono dolerių.
Stokholmo pasaulio problemų tyrimų instituto (SIPRI) duomenimis, pirmos pagal karines išlaidas tradiciškai yra Jungtinės Valstijos, pernai tam reikalui skyrusios 611 milijardų dolerių (1,7 proc. daugiau nei 2015 metais), antra Kinjja su215 milijardais (5,4 proc. daugiau negu 2015-aisiais), trečioje pozicijoje Rusija, padidinusi karines ilšaidas iki 69,2 milijardo dolerių ir išstūmusi iš šios vietos Saudo Arabiją (pastaroji vis tiek išleido labai solidžią 63,7 milijardo sumą, bet tai 30 proc. mažiau nei užpernai).
Penketuką užbaigia Indija su 55,9 milijardais dolerių. SIPRI duomenimis, pasaulinės gynybos išlaidos augo pirmą kartą po 2011-ųjų, ginklavimosi paūmėjimo priežastys – Rusijos intervencija Ukrainos rytuose, terorizmas, migrantų krizė ir išaugusi įtampa Pietų Kinijos jūroje. Savaip simboliška, kad šių metų balandį JAV pirmą kartą istorijoje nutarė mokomiesiems skrydžiams Europos Sąjungos rytuose, Estijoje, lakinai dislokuoti savo moderniausius naikintuvus bombonešius F-35.
Dabartinis JAV prezidentas Donaldas Trumpas gal ir pasirengęs pragmatiškiems sandoriams su Maskva, bet agresyvi Rusijos prezidento Vladimiro Putino politika galimybių tam nesuteikia, ir JAV karinis bei politinis elitas jau vertina Rusiją kaip priešininkę, panašią į Sovietų Sąjungą „Šaltojo karo“ laikais.
NATO gynybinės išlaidos auga, Amerikos karinis kontingentas dislokuotas rytų Europoje, JAV lėktuvnešiai plaukioja už kelių kilometrų nuo Rusijos sienos, Vašingtone vis garsiau kalbama apie galimybę tiekti Ukrainai kovinę ginkluotę. Maskva įtariama pažeidžianti 1987 metų susitarimą dėl vidutinio ir mažo nuotolio raketų draudimo, jau kurį laiką atliekanti virš 500 kilometrų galinčių skristi sparnuotųjų raketų bandymus ir šių metų pradžioje kariniam budėjimui dislokavusi du jų batalionus. Reaguodamas į tai Pentagono jungtinio štabų vadų komiteto pirmininko pavaduotojas generolas Paulas J. Selva liepos 18-ąją pareiškė, jog Amerika irgi pasirengusi dislokuoti vidutinio nuotolio raketas.
Savaitraštyje „The WallStreet Journal“ praėjusių metų rugsėjo 21-ąją paskelbtoje publikacijoje buvęs NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas prisiminė savo vizitą Maskvoje 2009-ųjų gruodį, kai akivaizdžiai gavo pajusti, jog Rusijos prezidentas linkęs mesti iššūkį po Antrojo pasaulinio karo susiklosčiusiai pasaulio tvarkai, prie kurios kūrimo Amerika svariai prisidėjo, ir paragino JAV nevengti pasaulio žandaro vaidmens.
Pasak politiko, turėjęs galimybę dirbti įvairiuose postuose, jis puikiai supranta, kokia svarbi yra Jungtinių Valstijų lyderystė – tarptautinei bendruomenei gyvybiškai reikia Amerikos prezidento, kuris būtų pasirengęs vadovauti laisvajam pasauliui prieš V.Putino tipo autokratus. Deja, prie prezidento Baracko Obamos Amerikai ir Europai „prisnūdus“ V.Putinas įsivėlė į Basharo al Assado palaikymo operaciją Sirijoje ir pamėgino pristatyti Rusiją kaip pasaulinę galybę, ginčijančią JAV įtaką. Ir Europoje Rusijos prezidentas siekia atsiriekti kuo didesnę įtakos zoną (aišku, kitas klausimas, kaip sekasi) bei įtvirtinti savo šalį kaip regioninę galią, be abejo, irgi Jungtinių Valstijų įtakos sąskaita. Tai vos pora revanšizmo pavyzdžių, kai autokratai ginčija pasaulio tvarką, kuri po Antrojo pasaulinio karo užtikrino planetai ramybės (net jei kai kada sąlyginės) ir progreso periodą.
Amerikos globalus policinio stabilumo „skėtis“ – tai maždaug 580 karinių bazių visame pasaulyje, kurios užtikrino, jog 72 metus planetoje nekilo globalių konfliktų (nors lokalių karų netrūko ir netrūksta). Pastovus JAV karininio laivyno buvimas tarptautiniuose vandenyse užtikrina laisvą jūrinį tranzitą, kuriuo vyksta 90 proc. pasaulinės prekybos. Ši galia taikos vardan bent iki šiol veikė todėl, kad absoliuti dauguma pasaulio valstybių pasitikėjo amerikietišku žanadaru su jo ištikimybe demokratijai bei įstatymo viršenybei. Pasak „Gallup International“ balandį atliktos apklausos, 41 proc. respondentų 68 šalyse nori JAV kaip potencialios karinės sąjungininkės, Rusiją rinkosi 15 proc, Kiniją 10 proc. apklaustųjų.
Be abejo, dominuojantis Vašingtono užsienio politikos motyvas yra JAV nacionalinių interesų įtvirtinimas, o ir per daugiau kaip 70 po Antrojo pasaulio karo prabėgusių metų Amerika kaip pasaulinis žandaras daug kur „perlenkė“ – Vietname, Irane (kur inicijavo valstybės perversmą 1953-aisiais ir dabar pati „ragauja“ tos iniciatyvos vaisius), kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse, įsiverždama į Iraką 2003-aisiais jau pasibaigus Šaltajam karui.
Deja, be „perlenkimų“ mūsų pasaulyje, panašu, neapsieinama, tačiau klaidų buvimas nereiškia, jog reikia vaikyti visą policiją. Juo labiau, kad Amerika gali didžiuotis prisidėjusi prie Pietų Korėjos, Vokietijos, Japonijos sėkmės istorijų, o ir rytų bei Vidurio Europos šalys po Šaltojo karo juda pagal vakarietiško vystymosi modelį. Nors ne be slysčiojimų, tai Amerika pirmauja kovoje su „Islamo valstybės“ bei „al Qaedos“ teroristais Sirijoje, Irake, Afgansitane, Pakistane, Somalyje, Jemene, Libijoje ir „dukterinėmis“ jų grupuotėmis Afrikoje (tokiomis kaip „Boko Haram“).
Pasaulis mėgsta kritikuoti Ameriką kaip „pasaulio žandarą“, ypač rusų propaganda kusrsto antiamerikietiškumą pasaulyje, užtat pažiūrėkime, kiek geopoltinių „malkų” paskaldė Maskva per tik prasidėjusį 21 amžių. Didelė atsakomybė lemia ir galingą kritiką, vis dėlto dominuojantis leitmotyvas daugelio planetos politikų pasisakymuose toks: vienintelis už Amerikos lyderystę blogesnis dalykas yra JAV mėginimas tos lyderystės kratytis.
Deja, nacionalistas ir į protekcionizmą linkęs prazidentas D.Trumpas bent retorikos lygmenyje ir bent prezidentavimo pradžioje mėgino tęsti Amerikos izoliacionizmo politiką, todėl gal kiek paikai nuskambėjo nemažos pasaulio žiniasklaidos džiūgavimas, esą „pasaulio žandaras“ grįžo, kai balandžio pradžioje JAV netikėtai 59 raketomis „Tomahawk“ smogė karinei oro bazei Sirijoje, iš kur, kaip paskelbė prezidentas D.Trumpas, buvo įvykdyta ataka panaudojant cheminį ginklą.
Tiesa, šiuolaikinis pasaulis ypač permainingas, taigi nepaisant JAV prezidento sunkiai prognozuojamo būdo esama ir šiokio tokio pagrindo vadinti jį Vakarų pasaulio gynybos terapeutu, kai prezidentas D.Trumpas kategoriškai reikalauja iš NATO sąjungininkų didinti karines išlaidas. Pradinis susitarimas kuriant Aljansą buvo toks, kad 50 proc. NATO gynybos išlaidų dengia JAV ir Kanada, likusią dalį visi kiti, prie dabartinio santykio 70 proc. išlaidų tenka Amerikai ir Kanadai.
Ne vien ponas D.Trumpas, visi sutinka, kad tai netinkama. Savotiškas faktas – galų gale įkalbėta Vokietija lėtai kels karinį biudžetą iki 2 proc. (dabar skiria 1,2 proc.) vos ne iki kito dešimtmečio pabaigos, bet kai pakels, jos karinis biudžetas bus didesnis negu Rusijos. Apskritai skaičiai nurodo tendenciją planetai judėti naujo globalaus šaltojo karo link, todėl Amerikos kaip kad ir šiaip ne taip stabilizuojančio faktoriaus vaidmuo vėl auga.
Malik ir Chadžimat Gatajevai gyveno Čečėnijoje Grozno mieste per abu Čečėnijos karus. Jų pagrindinė ir svarbiausia misija buvo – gelbėti vaikus. Šią misiją jie ištikimai atlieka iki šiol savo iniciatyva, ir karui pasibaigus, ir emigravę iš Čečėnijos. Deja, jiems visokeriopai bando trukdyti – tik šį kartą ne karas, ne spec.tarnybos, o negailestinga postsovietinė biurokratija.
Chadižat ir Malikas Gatajevai. Slaptai.lt nuotr.
Pirmojo karo metu
Gatajevams gresia išsiskyrimas su savo augintine, o jai – įkalinimas. Per pirmąjį Čečėnijos karą žuvo daug žmonių, dėlto Grozno, kuris JTO pripažintas labiausiai sugriautu miestu, gatvėse liko labai daug našlaičių. Gatajevai sukūrė šeimyninius vaikų namus ir pradėjo rūpintis vaikais, kurie liko be tėvų. Jie juos surasdavo, nuprausdavo, sušildydavo, maitino, gydė ir ramino – dešimtis vaikų. 1999 metais, kai jau vyko antrasis Čečėnijos karas, Lietuva pakvietė Gatajevus kartu su vaikais reabilitacijai ir gydymui. Lietuvoje jie ir liko gyventi.
Bet 2008 metais Gatajevus areštavo Lietuvos saugumo departamento prašymu. Sutuoktiniai praleido metus kalėjime pagal suklastotus kaltinimus. O 2015 metais visi kaltinimai buvo panaikinti, bet vaikų, kurie buvo atimti 2008 metais po arešto ir apgyvendinti SOS – kaime prie Vilniaus, Gatajevams taip ir negrąžino.
Vienai iš jų mergaitei – Chedai Činchojevai – neseniai suėjo 18 metų. Beveik 10 metų ji gyveno svajonėmis – pagaliau sugrįžti pas Malik ir Chadžimat Gatajevus, kuriuos laikė savo tėvais. Deja, Lietuvos globos tarnybos nesuteikė jai tokios galimybės. Lietuvoje Chedą, sulaukus 18 metų, faktiškai išmetė į gatvę: be pinigų ir be jokių savarankiško gyvenimo įgūdžių.
Mergina sugebėjo nuvykti pas Gatajevus į Suomiją ir pagaliau susijungti su savo šeima. Tuo metu Lietuvoje paskelbė tarptautinę Chedos paiešką. Pasirodo, kad jai buvo negalima išvykti iš Lietuvos dar 3 mėnesius, nežiūrint į tai, kad mergina neturėjo pinigų ir gyvenamosios vietos.
NAUJA KARTA
Su Gatajevais aš susipažinau Suomijoje prieš 8 metus. Neperdėdamas galiu pasakyti, kad tokio skausmo, tokio siaubo, užgriuvusio per vieną minutę ant žmonių, kurie pašventė savo gyvenimą karo vaikams, aš nemačiau niekur – netgi pačiame kare.
Visus tuos metus aš bandau skelbti žmonėmis tiesą apie Gatajevų šeimos tragediją: Lietuvoje suklastojo bylą, norėdami juos parodyti kaip teroristus. Visi absurdiški kaltinimai vėliau buvo paneigti aukščiausios instancijos. Tie, kas bylą suklastojo, buvo atleisti, pareikšti papeikimai ir pradetas ikiteisminis tyrimas…
Gatajevai toliau kovojo norėdami susijungti su savo auklėtiniais. Kai kurie iš jų augintų vaikų, prieštaraujant tarptautinėms normoms ir nepaisant vaikų valios ir sveiko proto, buvo prievarta laikomi lietuviškame SOS – vaikų kaime.
Nauja patyčių banga prieš čečėnų šeimą, daugelyje šalių žinomą kaip „Grozno angelai” (dėl tokio paties pavadinimo vokiečių dokumentalisto Ditmaro Šummano filmo, kuris buvo nufilmuotas 95 metais), prasidėjo, kai jų globotinei Chedai Činchojevai sukako 18 metų ir ją išvarė iš prieglaudos Lietuvoje, tuo pačiu faktiškai nesudarydami galimybės susijungti su šeima. Kaip tai įmanoma?
VAIKAI: EKSPLOATACIJOS INSTRUKCIJA
Chedą Činchojevą pirmą kartą pamačiau 2010 metais tame pačiame SOS – kaime prie Vilniaus. Aš buvau tarptautinės žurnalistų, besidominančių žmogaus teisių apsauga, grupėje. Mes atvykome turėdami vienintelį tikslą – pabandyt pakalbėti su vaikais ir sužinoti, kas su jais vyksta iš jų pačių lūpų.
Žiniasklaidos sukeltas triukšmas, lydėjęs mus Lietuvoje, mums labai padėjo. SOS kaimo vadovybė sutiko su mumis susitikti. Valandos susitikimas prie apvalaus stalo buvo panašus į pasiektą laikiną susitarimą tarp kariaujančių šalių.
SOS-kaimo darbuotojai ir prisišlieję prie jų „geranoriai” ilgai aiškinosi, kas mes tokie. Po to pradėjo instrukciją – ultimatumą: žaisti su vaikais galima, kalbėti tik ribotomis temomis. Negalima kalbėti apie Čečėniją, apie tėvus. Bendrauti tik lietuvių ir rusų kalbomis, (draudžiama kalbėti čečėniškai). Draudžiama kalbėti apie tai, kad jie turi vilties sugrįžti pas Gatajevus.
Vaikų labui mes sutikome su jų sąlygomis. Pamatėme liūdną vaizdą: vaikai laikomi lux klasės kalėjimo sąlygomis.
Buvo 2010 metai. Tuomet mes tikėjomės, kad pergalė arti (Gatajevams panaikino visus kaltinimus, kuriuos buvo iškėlęs saugumas). Mes galvojome, kad štai dabar tai liko palaukti keletą dienų arba mėnesį, ir šeima susijungs. Kaltieji bus nubausti. Daugiau nemalonių Gatajevai neturės. Klydome.
PRIEVARTA „GINAMI”
Lietuvos valdžia, nežiūrint to, kad Gatajevai buvo visiškai išteisinti, o iš nusikaltimų registro direktyva apie juos buvo išimta, buvo delsiama priimti sprendimą apie vaikų grąžinimą į šeimą. Po to prasidėjo naujos patyčios. Buvo sumanyta suteikti prieglobstį čečėnų vaikams Lietuvoje, nors jo niekas neprašė. Neaišku, kokiu pagrindu ir kokia teise remiantis?
Gatajevų vaikai Lietuvoje – Rusijos piliečiai. Jų tėvai gavo prieglobstį bėgdami iš Lietuvos, o ne iš Rusijos. Kažkokiu būdu Lietuvos valdžia įsigudrino suteikti prieglobstį vaikams, sukurdami sistemą, kad jie negalėtų išvykti iš Lietuvos. Lietuva pažeidžia teises vaikų, kurie yra Rusijos piliečiai. Spjauna į Suomijos užklausimą. Gatajevai tęsė kovą už vaikus. Įvairiose pasaulio šalyse buvo piketuojama palaikant Gatajevų šeimą ir reikalaujant grąžinti vaikus, laikomus prievarta Lietuvoje. Skirtingu metu į kovą dėl Gatajevų vaikų prisijungdavo ir įvairios Suomijos organizacijos, čečėnų valdžia ir Rusijos URM.
Laiškas su prašymu grąžint vaikus Gatajevams, laikytis žmogaus teisių ir įstatymų, buvo perduotas asmeniškai Lietuvos prezidentui.
Patys Gatajevai, pradedant 2015 metais, kai jiems buvo panaikinti kaltinimai, pradėjo pastoviai važinėti ir lankyti vaikus į SOS kaimą. Vaikų čečėnams taip ir negrąžino, bet suteikė galimybę pasimatyti ir pabendrauti nors trumpam, nors keletą valandų. Taip Gatajevai neoficialiai atliko globėjų funkciją, nepaisant išlaidų kelionėms ir kiekvieną mėnesį vežė maisto, drabužių, žaislų ir visus vaikams būtinus daiktus.
Malik ir Chadžimat kiekvieną kartą su ašaromis akyse atsisveikindavo su vaikais.
Kodėl šią šeimą šitiek metų darė nelaiminga? Kodėl tiek metų tyčiojosi ir tyčiojasi iki šiol iš vaikų, kurie ir taip jau išgyveno Čečėnijos karo siaubą ir tragediją? Šio sielvarto užtektų ne vienam suaugusiam žmogui. Vaikai ir tėvai nori būti kartu. Bet būti kartu jiems neleidžia Lietuvos valdžia. Apie tai, kad Gatajevų vaikus laiko prievarta Lietuvos globos namuose, rašė daugelio šalių žiniasklaida.
Ir už tai Gatajevų priešai nekentė jų dar labiau. Ir keršija. Paskutinė jų auka – Cheda Činchojeva.
CHEDA
2010 metų video įrašuose Cheda maža mergaitė iš susijaudinimo trypčioja nuo vienos kojos ant kitos. Dabar tai jau beveik suaugusi mergina. Dabar su ja kartais labai sunku kalbėtis. Ji prastai kalba rusiškai ir nelabai gerai kalba lietuviškai, ji nemoka kitų kalbų, ir baisiausia, kad ji visiškai pamiršo savo protėvių kalbą, savo šeimos kalbą, ji jau nesupranta čečėniškai.
Nors tada, prieš 9-erius metus, kai vaikai buvo paimti, jie kalbėjo čečėniškai. SOS – kaime jiems buvo draudžiama kalbėti čečėniškai, už tai buvo vaikai baudžiami. Jie negalėjo laikytis savo tradicijų, jie nežino Čečėnijos istorijos ir papročių, kalbos ir kultūros. Tai Lietuvos globos namų „dėka” buvo išvalyta visa, kas čečėniška.
TU LIETUVOJE NIEKAM NEREIKALINGA
Malik Gatajev buvo sutaręs su Lietuvos valdžia, kad kai Chedai sueis 18 metų, kad ji dar galėtų pabūti SOS kaime, kol bus sutvarkyti jos dokumentai išvykimui į Suomiją pas tėvus.
Beveik prieš mėnesį Cheda tapo pilnamete. Ji buvo išvaryta į gatvę.
„Man pasakė, kad tu dabar pilnametė, gali daryti ką nori, tu čia dabar niekam nereikalinga „, – pasakoja Cheda Činchojeva.
Tada mergina kreipėsi į krizių centrą Vilniuje. Ji turėjo tik lagaminą su savo daiktais. Be pinigų, be darbo, be draugų, be kokių nors pažinčių ar ryšių ir be supratimo apie realų gyvenimą.
Mergina susirgo. Jai teko gyventi kartu su benamiais. Kitos išeities nebuvo, bet tuo pačiu Lietuvos valdžios sprendimu ji neturėjo teisės 3 mėnesius išvykti iš šalies.
Cheda apėjo visą Vilnių ieškodama darbo. Be patirties ir specialybės, be kokių nors žinių rasti darbo buvo nerealu. Beieškodama darbo Cheda pavėlavo į krizių centrą iki uždarymo. Dėl to ją išvarė į gatvę. Tokiu atveju Chedai liko arba eiti vogti, kad išgyventų, arba mirti. Mergina, vaikystėje išgyvenusi karo siaubą, daug metų laukusi dienos, kada galės susijungti su savo šeima, pasirinko gyvenimą.
Su atsitiktinais pakeleiviais ji pasiekė Suomiją, pranešė apie save Gatajevams. Pagaliau Cheda peršalusi ir sunkios psichologinės būklės, bebeik ant nervinio išsekimo ribos, stebuklingai sugebėjo grįžti į šeimą pas Gatajevus. Ji apie tai svajojo ilgus išsiskyrimo metus. Atrodė, kad Chedos kankynė pasibaigė. Ji grįžo pas mamą ir tėtį, kurie gyvena su kitais vaikais Chelsinkyje.
Malik Gatajev paskambino Lietuvos tarnyboms ir pranešė, kad mergina atvyko pas jį į Suomiją. Cheda, norėdama išgyventi, buvo priversta išvykti į Suomiją – pas vienintelius jai artimus žmones.
Lietuvos „gelbėtojai” atsidūrė budelių – provokatorių vaidmenyje. Jų veiksmams galima pritaikyti baudžiamojo kodekso straipsnį: asmens palikimas bejėgiskos būklės ir nesuteikiant pagalbos. Palikta likimo valiai mergina jau svarstė apie savižudybę. Ji buvo ant ribos.
Lietuvos tarnybos pranešė, kad paskelbs Chedos tarptautinę paiešką vien dėlto, kad ji paliko šalį, o už tai jai gresia įkalinimas (po primesto jai prieglobsčio Lietuvoje).
Išvakarėse Malik Gatajev nuvežė Chedą į policiją Helsinkyje. Yra gautas dokumentas apie kreipimąsi ir užfiksuotas pareiškimas. Dar Chedai ir jos tėvams teks atlikti keletą būtinų veiksmų pagal Suomijos įstatymus.
Gatajevai tiki Suomija, kuri išgelbėjo juos nuo Lietuvos 2009 metais, tiki Europos Sąjunga, kuri deklaruoja žmogaus teises aukščiau kitų įstatymų. Tiki civilizuotais viso pasaulio žmonėmis.
Atėjo laikas gelbėti naująją „Grozno angelų” kartą.
SOS – pagalbos šauksmas
INTERKAVKAZ seka Gatajevų šeimos situaciją. Šiuo metu ruošiami oficialūs užklausimai Lietuvos valstybės institucijoms prašant pakomentuoti situaciją. Gauti atsakymai (arba jų nebuvimas) po publikacijos leidinyje bus perduoti teisininkams, kurie šiuo metu yra pradėję duomenų surinkimo procesą dėl kreipimosi į Europos žmogaus teisių teismą.
Trečiadienis, gegužės 31 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Jungtinių Amerikos Valstijų Kongreso delegacijos nariais.
Delegacijos, kurios daugumą sudarė JAV Senato rūmų asignavimų ir gynybos komitetų atstovai, apsilankymo Lietuvoje tikslas – tiesiogiai susipažinti su saugumo situacija rytiniame NATO pasienyje, įvertinti Baltijos valstybėms kylančias grėsmes. Šių komitetų rekomendacijos yra labai svarbios Kongresui priimant sprendimus dėl JAV karinės paramos Baltijos valstybėms.
Prezidentės teigimu, JAV vaidmuo yra kertinis užtikrinant Lietuvos, Latvijos ir Estijos saugumą. Pasak šalies vadovės, Lietuva nuolatos jaučia tvirtą Jungtinių Valstijų paramą, kuri labai konkrečiai – savo kariais, karine technika ir finansais prisideda, kad Baltijos šalių žmonės gyventų saugiai. Kongreso delegacijos nariai pabrėžė tvirtą JAV įsipareigojimą NATO kolektyvinei gynybai.
Kongrese šiuo metu pateiktas pasiūlymas trečdaliu didinti finansavimą Europos atgrasymo iniciatyvai, nuo kitų metų jai skiriant beveik 5 milijardus dolerių. Tai finansinė programa, kurios lėšomis užtikrinamas JAV karių ir technikos dislokavimas Europoje, tarp jų Baltijos valstybėse, vykdomos karinės pratybos ir gerinama Europos šalių karinė infrastruktūra.
JAV vadovaujamas priešakinių pajėgų NATO batalionas yra dislokuotas Lenkijoje prie vadinamojo „Suvalkų koridoriaus“, o dvišaliu pagrindu – brigada karių ir sunkiosios technikos nuolatos rotuojasi po Baltijos šalis.
Prezidentė taip pat aptarė NATO vadovų susitikimo, kuris įvyko praėjusią savaitę Briuselyje, rezultatus. Šalies vadovės teigimu, transatlantinis ir viso Aljanso saugumas prasideda Baltijos valstybėse. Kad būtų užtikrinta NATO gynyba rytiniame flange, reikalinga JAV lyderystė formuojant bendrą regioninę oro gynybą, iš anksto dislokuojant karinę techniką, rengiant plataus masto pratybas.
Valstybės vadovė taip pat pabrėžė, jog NATO būtinas atsinaujinimas. Pasak Prezidentės, reikia perskirstyti karines pajėgas į Rytus, iš kur šiuo metu kyla didžiausia konvencinė grėsmė Aljansui, greičiau priimti sprendimus ir suteikti daugiau galių karinei vadovybei (SACEUR), pagal realias grėsmes parengti gynybos planus.
Prezidentės teigimu, Lietuva puikiai supranta, kad viso Aljanso saugumas priklauso nuo kiekvienos jo narės indėlio. Todėl šalis nuosekliai didina gynybos finansavimą, modernizuoja karines pajėgas, stiprina priemones kovai su kibernetinėmis atakomis, užtikrina tinkamą priimančiosios šalies paramą atvykstantiems kariams. Lietuva taip pat yra JAV vadovaujamos „anti-ISIS“ koalicijos narė.
Susitikime taip pat aptarta kova su priešiška propaganda ir melagingos informacijos skleidimu, paramos Ukrainai, sankcijų Rusijai ir energetinio saugumo klausimai.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Trečiadienis, gegužės 10 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) gynybos sekretoriumi Jamesu Mattisu, su kuriuo aptarė dvišalį bendradarbiavimą, regiono ir transatlantinį saugumo stiprinimą, atgrasymo priemonių įgyvendinimą.
Vilnius. Katedros aikštė. Žygiuoja JAV kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šalies vadovė pabrėžė, kad JAV yra strateginė Lietuvos sąjungininkė, kurios vaidmuo regione – Baltijos šalių saugumo garantas ir patikimiausia atgrasymo priemonė.
Pasak Prezidentės, gynybos sekretoriaus vizitas Lietuvoje siunčia labai aiškią žinią, kad Amerika ypatingą dėmesį skiria Lietuvos, Latvijos ir Estijos saugumui. Nuo pat pradžių užsimezgę artimi ir intensyvūs ryšiai su Prezidento Donaldo Trumpo administracija rodo, kad JAV gerai supranta ir identiškai kaip Baltijos valstybės vertina kylančias išorines grėsmes bei iššūkius.
Šalies vadovės teigimu, Lietuva labai vertina nuolatinę ir tvirtą JAV paramą. Įgyvendinant saugumo užtikrinimo ir atgrasymo priemones, JAV dvišaliu pagrindu regione dislokavo brigadą karių ir sunkiosios technikos, kurie rotuojasi po visas 3 Baltijos šalis ir Lenkiją. Lietuvoje šiuo metu yra dislokuota JAV karių kuopa, „Abrams“ tankai ir „Bradley“ pėstininkų kovos mašinos.
Pasak Prezidentės, Lietuvos ir Baltijos šalių saugumą dar labiau sustiprintų nuolatinis JAV karių buvimas, šios valstybės lyderystė užtikrinant regioninę oro gynybą ir bendri sprendimai atremti Kaliningrade esančias karines priemones, galinčias suvaržyti NATO pajėgų manevravimo laisvę.
Susitikime taip pat aptartas pasirengimas artėjančiam NATO vadovų susitikimui, kuris įvyks gegužės pabaigoje Briuselyje. Jo tikslas – tolesnis Aljanso stiprinimas. Šalies vadovės teigimu, būtina greitinti NATO sprendimų priėmimą, nuolatos atnaujinti gynybos planus ir juos pagrįsti konkrečiais kariniais pajėgumais bei stiprinti kovą su tarptautiniu terorizmu.
Prezidentė taip pat pabrėžė, kad tinkamas gynybos finansavimas yra investicija į taiką. Lietuva atsakingai vykdo savo įsipareigojimus ir nuosekliai didina gynybos išlaidas – jau kitąmet viršysime 2 proc. valstybės BVP.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Jungtinių Amerikos Valstijų Senato Gynybos komiteto pirmininku Johnu McCainu, šio komiteto nariu senatoriumi Lindsay Grahamu ir ekonomikos komitete dirbančia senatore Amy Klobuchar.
Susitikime aptartas Lietuvos ir JAV bendradarbiavimas gynybos srityje, NATO viršūnių susitikime Varšuvoje priimtų sprendimų įgyvendinimas bei saugumo padėtis Europoje ir mūsų regione.
Pasak Prezidentės, Lietuva pasitiki JAV – laisvo ir demokratinio pasaulio lydere. Ši šalis ne kartą pademonstravo tvirtus ir konkrečiais pajėgumais grįstus įsipareigojimus NATO kolektyvinei gynybai. Kintant globaliai geopolitinei aplinkai, aktyvus JAV vaidmuo Europoje ir mūsų regione išlieka patikimiausiu Baltijos šalių ir viso transatlantinio saugumo garantu.
JAV Senato nariai gerai supranta mūsų regionui ir tarptautiniam saugumui kylančias grėsmes. Kartu pasisakome už principingą atsaką šalims, griaunančioms tarptautinę taiką, tvirtai remiame Ukrainą, vienodai suprantame būtinybę kovoti su propaganda ir kitomis hibridinėmis grėsmėmis. Strateginiai Lietuvos ir JAV ryšiai buvo dar kartą įtvirtinti šių metų rugpjūtį trijų Baltijos prezidentų ir JAV viceprezidento Joe Bideno pasirašytoje politinėje deklaracijoje dėl didesnio saugumo ir bendradarbiavimo gynybos srityje.
Šalies vadovė su JAV senatoriais aptarė, kaip įgyvendinamos NATO viršūnių susitikime Varšuvoje priimtos atgrasymo priemonės. Lietuvoje jau kitų metų pradžioje bus pradėtas daugiašalio NATO bataliono dislokavimas, planuojama ir JAV karių bataliono rotacija Baltijos šalyse. Lietuva ir pati nuosekliai stiprina savo pajėgumus didindama finansavimą krašto gynybai, modernizuodama karines pajėgas, gerindama infrastruktūrą.
JAV ir Europos Sąjungai patiriant koordinuotas kibernetines atakas, susitikime daug dėmesio skirta ir šalių atsakui į išpuolius virtualioje erdvėje. Prezidentė pabrėžė, jog kibernetiniam saugumui užtikrinti būtina ne tik stiprinti duomenų apsaugą, bet ir saugoti valstybės kibernetines sistemas nuo kenkėjiško užvaldymo, nuolat tikrinti jų atsparumą.
Prezidentė su JAV Senato nariais taip pat kalbėjo apie Lietuvos ir JAV ekonominį bei energetinį bendradarbiavimą. Jau kitais metais Lietuva planuoja įsigyti suskystintų gamtinių dujų iš JAV kompanijų.
Lietuvoje viešintys JAV senatoriai dirba įtakinguose gynybos, ginkluotųjų pajėgų, ekonomikos ir biudžeto komitetuose, kurie nustato JAV gynybos politikos kryptis ir išlaidas.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Buvęs ambasadorius JAV, o dabar spalio mėnesį išrinkto Lietuvos Respublikos Seimo narys Žygimantas Pavilionis į Washingtoną sugrįžo po rinkimų Amerikoje.
LR Seimo delegacija, vadovaujama Seimo pirmininko pavaduotojo Gedimino Kirkilo, kartu su Estijos ir Latvijos parlamentų delegacijomis susitiko su JAV Senato vadovybe, abiejų Kongreso rūmų, Senato ir Atstovų rūmų, Užsienio reikalų komitetų pirmininkais ir nariais, Senato Ginkluotųjų pajėgų komiteto pirmininku ir nariais, Baltijos šalių draugų grupe Atstovų rūmuose. Susitikime su Senato daugumos lyderiu senatoriumi M. McConnell dalyvavo senatoriai D. Durbin, B. Cardin, J. McCain, B. Menendez, J. Ernst, Ch. Coons, Ch. Murphy.
Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žygimantas Pavilionis sakė – net per penkerius jo darbo Lietuvos ambasadoje Vašingtone metus nebuvo tokio plataus masto visų Baltijos šalių atstovų vizito JAV Kongrese. Abiejų JAV partijų atstovai patvirtino, jog Kongresas vykdo nepriklausomą užsienio politiką, jog JAV visada gins Baltijos šalių interesus. Ir Amerikos Kongreso nariai, ir senatoriai sakė gerai suprantantys Baltijos šalių karines ir energetines problemas, matantys agresyvią Rusijos vykdomą propagandos kampaniją.
Baltijos šalių ir JAV parlamentarų susitikimuose buvo kalbėta ir apie Ukrainą. Kongreso nariai tvirtino, jog negali būti net kalbų apie sankcijų Rusijai švelninimą.
Ž. Pavilionis pabrėžė, jog tai buvo susitikimai su tikrais draugais, kurie norėjo patvirtinti anksčiau duotus įsipareigojimus Lietuvai ir jos kaimynėms. Ir, nors nebuvo susitikimų su išrinktojo Prezidento Donald Trump kuriamos administracijos narias, politiniai strateginiai saugikliai patvirtinti.
Aiškėja, kad naujojoje administracijoje jau yra žmonių, kurie artimi Lietuvos idealams. Tai taip vadinamos Lotynų Amerikos grupės atstovai. Ž. Pavilionis minėjo brolius Diaz-Balart, kurie daug padėjo ieškant ryšių JAV valdžioje. Pasak jo, būtent šių žmonių dėka Lietuvos ambasadoriui pavyko prieš kelerius metus susitikti su tuometinio Kongreso lyderiais. Ž. Pavilionis mano, jog Lotynų Amerikos grupė turėtų būti įtakinga D. Trump administracijoje, ir Lietuvai tai būtų labai palanku.
Buvęs ambasadorius pripažino, jog jaučiasi laisvesnis susitikinėdamas su JAV Kongreso nariais, užsienio politikos ekspertais kaip Seimo narys, nes nėra varžomas diplomatijos normų.
Todėl jis nebijojo pripažinti ir to, jog nepaisant apklausų ir kone visuotinio įsitikinimo abipus Atlanto, kad H. Clinton bus išrinkta JAV prezidente, jis visada jautė, jog D. Trump laimės, ir to neslėpė. Netgi priešingai, jis ragino Lietuvos užsienio reikalų ministrą ir kitus pareigūnus užmegzti ir palaikyti ryšius su abiejų kandidatų komandomis.
Ž. Pavilionis sako, kad gyvendamas Amerikoje suvokė, jog D. Trumpo žodžiai, jo politiškai nekorektiški pareiškimai buvo artimi ir suprantami daugeliui amerikiečių, ir ne tik dešiniųjų pažiūrų, nes taikė tiesiai į jų širdis.
Buvęs diplomatas nebuvo nusiteikęs prieš H. Clinton, nes, nepaisant jam nepriimtinų buvusios Valstybės sekretorės pažiūrų ir asmeninių savybių, ji padarė nemažai teisingų ir naudingų Baltijos šalims sprendimų. Jos komandos žmonės skyrė daug dėmesio Baltijos šalių regionui tuo metu, kai prezidento Barack Obama komandai jis nebuvo labai svarbus, ir užtruko ilgai, kol pavyko tuos santykius nors kažkiek sušildyti.
Žinoma, jog Lietuvos ir jos kaimynių santykiai su Respublikonų partijos politikais tradiciškai yra glaudesni. D. Trumpo asmeniškai nepažįstantis Ž. Pavilionis sako, jog šūkis „Make America great again” jam patiko, nes tai rodo norą stiprinti Amerikos gynybinę galią ir lyderystę pasaulyje. Anot jo, „stipri Amerika pasauliui gyvybiškai reikalinga, o B. Obama metais Amerikos lyderystė pasaulyje buvo beveik prarasta, lyderiavimas iš už nugaros nėra efektyvus”.
Paklaustas, ar pagrįsta baimė, jog D. Trump tapęs prezidentu sukirs rankomis su Vladimiru Putinu, Ž. Pavilionis neatmetė tokios galimybės, bet priminė, jog tokias klaidas darė kone visi JAV prezidentai – ir Bush jaunesnysis, ir B. Obama.
Pirmi naujosios Baltųjų rūmų administracijos mėnesiai ir netgi metai paprastai yra įtemptas ir pavojingas laikotarpis. Ir dabar Rusija darys viską, kad JAV nebūtų stipri valstybė, darys viską, kad JAV nebūtų galinga lyderė.
„Šio vizito metu susitikau su daugeliu savo senų bičiulių abiejose partijose, ir visi jie sutartinai sakė, jog V. Putino Rusija yra didžiausia trumpalaikė grėsmė Amerikai ir pasauliui. Yra kitų grėsmių, bet niekas kitas neturi tokio išvystyto aparato, tokios karinės galios, kuri gali sunaikinti ištisus regionus”, – sakė Ž. Pavilionis. Tačiau tai, kad Rusijos grėsmė yra pripažįstama, jau yra gerai.
Seimo narys priminė, kad JAV demokratai apdegė pirštus su „perkrova” (Reset) ir gavo didžiausią smūgį iš Kremliaus. Tai buvo gera pamoka, jog su KGB žaisti nereikia, nes vis tiek praloši. Ir jeigu D. Trump administracija kartos tas pačias klaidas, mėgins dar vieną „perkrovą” su V. Putinu, baigsis taip pat.
„Tik klausimas, kuo tai baigsis mums”, – svarstė Ž. Pavilionis.
Bet, kita vertus, ar nėra V. Putinui palanku, jog visi nuolat šneka apie Rusiją? Ar neatrodo Rusija galingesnė nei yra iš tikrųjų, nes nuolat apie jos grėsmę šnekama?
„Be abejonės, juk Rusijos ekonomika tesudaro vos du procentus pasaulio ekonomikos, jos gynybos biudžetas yra mažas, palyginus su JAV, todėl Kremlius skiria milžiniškas lėšas propagandai, kad palaikytų galingos ir grėsmingos valstybės įvaizdį”, – sutiko Ž. Pavilionis.
Tačiau kai kurie draugai Washingtone patarė Baltijos šalių parlamentarams ruoštis blogiausiam scenarijui, nes šitoje nežinomybėje visko gali būti.
Seimo narys teigė, kad krašto gynyba yra finansuojama prastai, kad du procentus reikėtų skirti jau kitais metais, o ne 2018 m., kaip numatoma dabar. Gerai yra bent tai, kad kitos Baltijos valstybės ir Lenkija jau kitais metais pasieks 2 proc. BVP krašto apsaugai, kaip numato NATO reikalavimai.
Ž. Pavilionis taip pat pabrėžė, jog reikia geriau finansuoti ne tik krašto apsaugą, bet ir diplomatinę tarnybą. Pasak jo, Lietuvos valstybės resursai Vašingtone yra menki, aktyvią veiklą vykdo tik dvi institucijos – Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijos, o kur visos kitos institucijos? Tiek metų kalbama apie būtinybę kone visoms ministerijoms turėti savo atstovus JAV, bet veiksmų nėra, netgi kultūros atašė atšauktas.
„Argi normalu, kad nėra nė vieno žmogaus Seime darbui su JAV Kongresu, o Briuselyje toks pareigūnas yra, nors ES Parlamento galios yra juokingos?” – stebėjosi buvęs Lietuvos ambasados JAV vadovas. Mažai dėmesio tam, kas vyksta Lietuvai bene svarbiausioje valstybėje, rodo ir Lietuvos žiniasklaida. Piktinamasi Rusijos propagandos įtaka, bet nieko nedaroma jai atsverti. Nė vienas Lietuvos laikraštis ar interneto svetainė neturi savo kameros ir žurnalisto Washingtone, kai estai jau prieš penkerius metus atsiuntė žurnalistę, kurios darbas yra nušviesti Washingtono politiką ir kitas JAV aktualijas. Lenkai turi gal ir dešimt tokių žmonių.
Rinkimų rezultatai nustebino ne tik Ameriką, bet ir Lietuvą, kurioje mėnesiu anksčiau vykusių rinkimų baigtis buvo vertinama kaip netikėta. Tačiau su Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionimis demokratais rinkimuose dalyvavęs Ž. Pavilionis sakė, jog Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pergalė Lietuvoje yra dabartinės globalios politikos ligos pasekmė, pasaulinis fenomenas, kuris kartojasi skirtingose šalyse.
Susitikimai Washingtone jam padėjo geriau suvokti tos ligos priežastis. Apie tai jis daug kalbėjosi su žinomais ekspertais, kuriuos įvardijo kaip globalios demokratijos prižiūrėtojus. Ir jie mato, jog ketvirtoji naujausių technologijų keliama industrinė revoliucija naikina viduriniąją klasę, kuri buvo demokratijos pagrindas. Ekonominė pasaulio krizė buvo suvaldyta tik finansinėmis priemonėmis, nematant gilesnių jos priežasčių ir neįvertinant žmonių, kurie naujosios revoliucijos buvo nustumti į nuošalę.
Seimo narys įsitikinęs, kad jei neinvestuosime į demokratiją, neugdysime naujų lyderių, ta globalios politikos liga taps neišgydoma. Jis džiaugiasi, kad apsidairęs Seime mato jaunų veidų. Bet kiek gabių būsimų Lietuvos politikų yra užsienyje?! Todėl jis pakartojo, jog vienas pagrindinių jo darbo Seime tikslų – labai rimtai užsiimti lietuvių susigrąžinimu į Lietuvą.
Ž. Pavilionis teigė nesigailįs palikęs diplomatinę tarnybą, kurioje buvo nuo pat Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, ir tapęs politiku. Jis mano, jog diplomatinėje tarnyboje nieko naujo per artimiausius ketverius metus nebus, o plaukti pasroviui nėra įpratęs.
Panašu, jog Seime Ž. Pavilionis nebus paklusnus, tylus narys.
Gruodžio 21-ąją Seimo Konstitucijos salėje buvo surengta prasminga konferencija, skirta iškilmingai paminėti Tautinės prezidentinės Lietuvos kūrimo 90 metų sukatį.
Joje perskaityta svarbių, įdomių pranešimų. Pavyzdžiui, Dr. Algimanto Liekio – „Nepriklausoma tautinė prezidentinė Lietuva ir to laikotarpio vaidmuo istorijoje“, Dovilo Petkaus – „Generolas P.Plechavičius ir jo vaidmuo kuriant tautinę nepriklausomą Lietuvą“.
Prezidentinė Lietuva. Istoriko Algimanto Liekio veikalas. Slaptai.lt nuotr.
Konferencijos dalyviai taip pat priėmė rezoliuciją, kurioje apgailestaujama dėl Prezidento Antano Smetonos nuopelnų menkinimo šiandieninėje Lietuvoje.
Rezoliucijoje rašoma: „LR Seimas 2016.12.17 iškilmingai pagerbė Prezidento, Ministro Pirmininko, Steigiamojo Seimo, I-III Seimų nario, publicisto Kazio Griniaus 150-ąsias gimimo metines. Minėjime deramai įvertintas K.Griniaus demokratiškas valstybės valdymas. Deja, nevertinta valstybininko, turėjusio tvirtinti valstybės pamatus, veikla. Gal todėl, kad tokios veiklos formuoti tautiškai susipratusią pilietinę visuomenę, tvirtinti demokratinės valstybės pagrindus nebuvo. Šiuos siekius įgyvendinti teko Prezidentui Smetonai. Pažymėtina, kad iškeliant K.Griniaus svarbą Lietuvos valstybės kūrime, A.Smetonos veikla nustumta į šešėlį“.
Rezolucijos autoriai (Krašto apsaugos sistemos kūrėjų asociacija, Lietuvos atsargos karininkų sąjunga, Lietuvos Laisvės Kovotojų sąjunga, Lietuvos tautininkų sąjunga, Lietuvos Sąjūdis) taip pat pabrėžia: „Prezidentas K.Grinius ir to meto Vyriausybė nepasižymėjo įžvalgumu dėl tautai ir nepriklausomai Lietuvai gresiančių pavojų, vengė imtis drąsių, stiprinančių lietuvių tautą ir nepriklausomą Lietuvą sprendimų. A.Smetona jau nuo 1926 metų rugsėjo lietuvių patriotinėms jėgoms buvo tuo žmogumi, kuris galėtų garantuoti ir Tautos vienybę, ir valstybės pažangą bei nepriklausomybę. Todėl po 1926-ųjų gruodžio 17-osios kariuomenės paspausimo Prezidentas K.Grinius ir premjeras M.Šleževičius atsistatydino. Trečiasis, vadinamasis kairiųjų Seimas naujuoju Prezidentu išsirinko A.Smetoną, premjeru – prof. A.Voldemarą. Visa valdžios pasikeitimo procedūra buvo įvykdyta griežtai vadovaujantis 1922-ųjų metų Konstitucija. (…) Lietuvis pasijuto tikruoju savo valstybės šeimininku, patriotu, ir jo neįveikė beveik 50 metų trukusi sovietinė okupacija“.
Prasmingi ir konferencijos dalyvių reikalavimai: iki 2018-ųjų vasario 16-osios 100-mečio minėjimo įamžinti Pirmojo Prezidento Antano Smetonos atminimą pastatant jam amžinosios mūsų sostinės Vilniaus centre paminklą bei išleidžiant jo raštus.
O dabar skelbiame konferencijoje perskaitytą Jono Buroko pranešimą „Prezidentinė Lietuva laisvės kovotojų atmintyje“.
XXX
Jonas Burokas. Prezidentinė Lietuva laisvės kovotojų atmintyje
Šiomis dienomis minime Lietuvos prezidento Kazio Griniaus 150 metines. Jo garbei pašvęsti net 2016 metai. Tai labai garbinga ir kilnu.
Tačiau mus jaudina toks prezidento K. Griniaus jubiliejaus išskirtinumas, ar tai neperdėta ir istoriškai teisinga. Bandysiu atsakyti. Be to, mus sujaudino informacija, kad Kaune, istorinės laikinosios Lietuvos sostinės buvusioje prezidentūroje bus minima tragiškiausia diena Kauno istorijoje. O ta tragiškiausia diena 2016 m. gruodžio 17-oji.
Jonas Burokas, šio pranešimo autorius. Slaptai.lt nuotr.
Praslinkus 90 metų, tokio vertinimo niekas nesitikėjo, nei istorikai, nei šiek tiek apie tų laikų įvykius žinantys piliečiai ir, manau, kauniečiai. Kilo klausimas, kodėl per šimtmetį nepakito tokių vertinimų apie prezidentų kaitą istorija. Juk Kaune per tą laiką vyko gausūs tragiški įvykiai: 1940 m. birželio 15-oji, 1941 m. birželio sukilimas – sukilėlių žūtys, vokiečių okupacija ir holokaustas, antroji pusė amžiaus trukusi sovietinė okupacija su masiniais patriotų suėmimais, žūtimis ir tremtimis. O čia štai – TRAGIŠKIAUSIA DIENA KAUNO ISTORIJOJE.
Kas užsako tokius vertinimus? Aš nemanau, kad Kauno prezidentūros direktorė ar atsitiktinė istorikų, menininkų ar jaunimo suorganizuota grupė. Tokie užsakymai atplaukia iš aukščiau. Tai lyg deguto šaukštas statinėje minint K.Griniaus 150 metų sukaktį. Juk per prezidentinę kaita nežuvo nė vienas pareigūnas ar eilinis žmogus. Tokie įvykiai, kad sutramdytų bolševizmo plitimą į Europą iš Rusijos vyko ir kitose valstybėse: Lenkijoje 1926 metais gegužės mėnesyje perversmo metu, kurį organizavo Juzefas Pilsudskis, baigėsi tragiškai – žuvo 150 žmonių, Italijoje irgi neišvengta aukų. Tiesa, Lietuvoje buvo suimti ir nuteisti 5 LKP CK nariai – 4 buvo sušaudyti, o vienas F. Abramovičius nuteistas iki gyvos galvos. Jų tarpe – 3 žydai.
Po šios egzekucijos LKP CK pirmuoju sekretoriumi tapo Lietuvos budelis Antanas Sniečkus. Šiomis dienomis buvo laida apie jį ir jo veikla apibūdinta gana teigiamai. Ar ne iš čia išplaukia tokia ilgalaikė istorinė neapykanta 1926m. gruodžio įvykiams ir pirmajam Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai?
Teko dalyvauti iškilmingame Lietuvos Respublikos Seimo posėdyje minint 150-ąsias K. Griniaus gimimo metines. Jos paminėtos taip pat įsimintinai. Prezidentas V.Adamkus labai jausmingai įvertino K.Griniaus veiklą, artimai bendravo jo šeima, bet savo kalboje visai neužsiminė apie 1926 metų įvykius. Manau, kad jis nuo tų įvykių vertinimų susilaikė diplomatiškai.
Jaunas naujos kadencijos seimo narys Tomas Tamilinas trumpai apibūdino autoritarinį A. Smetonos valdymą. Jis stebėjosi, kad Lietuvos atgimimo pradžioje Vilniuje gatvių pavadinimai su prezidentų pavadinimais suteikti neapgalvotai. Antano Smetonos gatvė ilgiausia, A.Stulginskio vidutinė, o K.Griniaus labai trumpa ir nepastebima. Jis davė suprasti, kad tai turėjo būti atvirkščiai.
Na, jaunoji liberalė A. Armoškaitė apibūdino K. Grinių kaip liberalios demokratijos įkūnytoją, kurio idėjos labai reikalingos ir šiandien. Kodėl su tokia neapykanta (kaip sovietmečiu) apibūdinama A. Smetonos veikla, nors jis pagal mano artimųjų, laisvės kovotojų, mokytojų, istorikų prisiminimus, kurių dauguma jau amžinybėje, vertinamas kaip daugiausia nusipelnęs žmogus, labiausia pasidarbavęs Lietuvos labui ir daugiau nuveikęs negu visi iki šiol buvę prezidentai. Gal jį galima būtų sulyginti su prof. Vytautu Landsbergiu, tačiau, manau, profesorius neužpyks, pirmenybę skirčiau A. Smetonai, nes jis, įvedus tautinio valdymo prezidentinį modelį, susitvarkė ne tik su užsienio, bet ir vidaus politika – Lietuva iš atsilikusio krašto tapo žinoma Europoje.
Pasikeitus prezidentams buvo sustabdyta bolševikų idėjų propaganda, jų veržimąsis į Lietuvą, labai gerai dirbo Lietuvos saugumas. Todėl neatsitiktinai sovietams okupavus Lietuvą pirmiausia buvo susidorota su vidaus reikalų ministru Kaziu Skuču ir saugumo departamento direktoriumi Augustinu Povilaičiu. Jų suėmime „pirmuoju smuiku“ grojo A. Sniečkus ir J. Paleckis. O atgimus Lietuvai ir nepriėmus desovietizacijos įstatymo, teisės aktu neįvertinus LKP kaip nusikalstomos represinės struktūros kartu su okupantais, pražudžiusiais trečdalį tautos, įsigalėjo sovietinė nomenklatūra, kuri ir toliau bruka sovietinę pasaulėžiūrą, klastoja istorinę atmintį.
Ta klastotė ryški prof. Henriko Šadžiaus šiais metais išleistoje monografijoje „Tautos dvasia (1939-1953)“ ir kitose tokio pobūdžio knygose. Negalima nepastebėti arba reikia apsimesti aklu, kaip Lietuva, valdoma prezidento A. Smetonos, keitė savo vaizdą. Per trumpą laiką iš šiaudais dengtų bakužių tapo mūrinė smetoninė Lietuva su pertvarkytais pieno centrais, „Maisto“ ir kitais susivienijimais ir kooperatyvais, augo mokyklų skaičius, plito amatininkystė, pateko net į krizę – neturėjo kur dėti maisto produktų, inteligentai turėjo išpirkti žąsis.
Kadangi esu gimęs Ukmergėje, labai daug girdėjau apie gerus prezidento darbus. Prezidentas taip pat buvo gimęs šiaudais dengtoje bakužėje. Tapus jam prezidentu labai greitai pakito ir Ukmergės kraštas. Ukmergėje buvo pastatytos vienos gražiausių Lietuvos gimnazijų, pastatyta moderni amatų mokykla, kurioje sovietiniais laikais buvo technikumas.
Nepakito į A. Smetoną kaip asmenį požiūris ir sovietmečiu. Kolūkiečiai sakydavo – kaip gerai buvo tvarkomas ūkis prie Smetonos. 1964 metais atvykus į kolūkio kontorą, į Smetonos tėviškę, o tai buvo birželio 13-ojj- Antaninės, neradau nė vieno kolūkiečio. Paklausus praeivių, kur yra darbuotojai, atsakė – nejaugi nežinote, kad Antaninės, visi švenčia, geria už Prezidento sveikatą – nors jis tragiškai neaiškiomis aplinkybėmis buvo žuvęs.
Šiose apylinkėse sovietmečiu labai aktyviai veikė partizanai. Ne vieną kartą Taujėnai, Siesikai ir kiti miesteliai buvo užimti partizanų, kaimuose gegužinėse skambėjo partizaniškos dainos. Pirmuoju „Vyčio“ apygardos vadu buvo prezidento sesers sūnus karininkas kapitonas Juozas Krištaponis. Jis žuvo įnirtingame mūšyje 1945-01-02 Lėno miške apsupus reguliariai sovietų kariuomenei. Tame mūšyje žuvo apie pusė iš 40 apsuptyje buvusių partizanų, o sovietinių karių ir stribų – 10 kartų daugiau. Kartu su juo buvo sunkiai sužeistas jo brolis Antanas, vėliau nukankintas Ukmergės saugume.
Partizanavo ir kiti Smetonų giminės žmonės Antanas Smetona, Stasys Markauskas, Marijonas Smetona. Žuvus partizanų vadui karininkui Danieliui Vaiteliui, vadovavimą vėl perėmė garbingos šeimos karys – Alfonsas Smetona-Žygaudas. Jis taip pat žuvo. Partizanų palaikų vietos daugumoje nežinomos.
Eligijus Smetona buvo suimtas, pateko į Vorkutos lagerius. Ten kartu su kitais lietuviais organizavo 1953 ir 1955 metų politinių kalinių sukilimus. Ir pasiekė pergalę. Šimtai tūkstančių kalinių išėjo į laisvę, tačiau negalutinę. Jis dar sulaukė Lietuvos Atgimimo ir atliko dar didelius darbus Lietuvos labui. Tai štai kokia buvo ir yra Smetonų giminė.
Beje, Juozas Krištaponis buvo kaltinamas kaip žydšaudys, norėta atimti po mirties suteiktą kario-savanorio vardą, nuversti jam pastatytą Ukmergėje paminklą ir tik didelių pastangų dėka, pateikus papildomus duomenis, garbingas jo vardas buvo išsaugotas.
Mūsų spaudoje, kai kurių istorikų šaltiniuose skleidžiami įvairūs pramanai, patyčios apie Prezidentą. Ypač dažniausia – bėgo iš Lietuvos per upelį, pasiraitęs kelnes. Jis ne bėgo, o traukėsi nuo sovietinio teroro kaip ir Griniaus ir kitų žymių žmonių karininkų ir kitų inteligentų šeimos, kunigai. Pasitraukus taip pat reikėjo saugotis nuo KGB pinklių. Į KGB pinkles pakliuvo generolas P. Kubiliūnas, seserys Milda ir Ramunė Alseikaitės, žymus žurnalistas, LLKS narys Antanas Valiukėnas ir daugelis kitų. Dalis jų buvo sušaudyti arba nukankinti sovietiniuose lageriuose. Bandyta pargabenti į sovietų Lietuvą generolus P. Plechavičių, St. Raštikį, S. Kairį ir daugelį kitų.
Dar iki galo nėra aišku, kas konkrečiai prisidėjo prie A.Smetonos žūties. Turėtume žinoti ir tai, kas pirmasis lietuvius pavadino „žydšaudžių tauta“.
Šios konferencijos lektoriai išdėstė 1926 metų įvykių aplinkybes. Tačiau kai kurias konkrečias pastabas, neabejotinai nusikalstomas, norėčiau dar priminti ir papildyti. Pirmiausia M. Šleževičiaus vyriausybė paleido iš kalėjimų visus bolševikus ir kitus Lietuvos ardytojus, kad galėtų vykdyti anarchiją ir skleisti suirutę – panaikino karo stovį, panaikino cenzūrą, kad laisvai galėtų reikštis komunistinė Maskvos spauda, pradėjo masiškai atleidinėti ištikimus valstybei pareigūnus, panaikino saugumo policiją, planavo iki minimumo apkarpyti kariuomenės finansavimą, leido siautulingas bolševikų demonstracijas su Stalino, Lenino portretais ir raudonomis vėliavomis, sutrypė su žirgais tam prieštaraujančią studentų demonstraciją, pradėjo Lietuvą kompromituoti prieš Vatikaną, nutraukė konkordatą, kad Lietuvą paverstų ateistine valstybe.
Taigi absurdas valstybės vardu minėti K.Griniaus atminimą. Šis žmogus pastatė valstybę ties bedugnės riba. Jis imitavo demokratiją, kai viskas leidžiama, o ištikrųjų savo veiksmais tarnavo bolševizmui. Griniaus-Šleževičiaus valdymo metus galima būtų gretinti su Kazimiros Prunskienės vyriausybe. 1926 metais vyriausybė tarnavo tik bolševikams ir tautinėms mažumoms (žydams, lenkams), nes tik jų balsų dėka Seime turėjo daugumą ir vykdė jų užgaidas. Per trumpą laiką atidarė daug lenkiškų mokyklų ir nė vienos lietuviškos. Vietiniai bolševikai jau buvo apsiginklavę ir darė karinius apmokymus valdžiai užgrobti. Tai raginta viešai. Kurstė darbininkus niokoti gamybos priemones, priklausančias „fašistams“. Vyriausybė jų nebaudė, nekėlė bylų. Spaudoje ir kalbose kariuomenė vadinta žmogžudžiais.
Reikėtų paminėti nusipelniusius tautinės valstybės kūrimo pradininkus St. Šilingą, L. Bistrą, karininkus, P. Plechavičių, A. Mačiuiką, J. Petruitį, V. Glovackį ir kitus, kurie su A.Smetona priešakyje įvedė Lietuvoje tvarką ir išgelbėjo nuo bolševizmo. Mano artimieji pasakojo, kaip Ukmergėje gatvėmis žygiavo bolševikuojantys asmenys su raudonomis vėliavomis, Stalino, Lenino portretais, kaip jie mėtė nuo karininkų galvų uniformines kepures, virė bolševikines sriubas bei košes ir maitino demonstrantus. Tai buvo ne maltiečių, o propagandinės bolševikinės sriubos. Toms demonstracijoms daugiausia vadovavo žydai.
Konferencijos dalyviai. Pirmasis – Kovo 11-osos Akto signataras Saulius Pečeliūnas. Slaptai.lt nuotr.
Norėčiau priminti, kad pirmos okupacijos metu K. Griniui ir jo šeimai okupantai už „demokratinę“ veiklą atsidėkojo. Jis ramiausiai dirbo švietėjišką darbą medicinos srityje, redagavo mėnraštį „Liaudies sveikata“, vadovavo Higienos muziejui. Tuo tarpu prezidentas A.Stulginskis buvo ištremtas, nuteistas ir grįžo iškankintas į Lietuvą tik 1954 metais.
Vis dėlto artėjant antrajai sovietiniai okupacijai pabūgo ir K.Grinius ir, kaip vertina A. Smetoną mūsų istorikai, „pabėgo“ iš Lietuvos, tik jam nereikėjo bristi atsiraitojus kelnes per upelį. Todėl turime nedelsiant atstatyti istorinę atmintį, sugrąžinti garbingą Lietuvos prezidento Antano Smetonos vardą, pastatyti iki 2018.02.16 dienos Vilniuje jam paminklą, naujai išleisti A.Smetonos raštus. Reikia baigti įsigaliojusią nuo sovietmečio istorinę klastotę.
Nesijaučiu turįs teisę kategoriškai vertinti JAV prezidento rinkimų kampanijos. Niekad nesu buvęs Amerikoje. Todėl būtų keista, jeigu svaidyčiausi kategoriškais patarimais, kokį prezidentą amerikiečiai privalėjo išsirinkti.
Ir vis dėlto JAV prezidento rinkimai Lietuvai svarbūs. Drįstu manyti – gyvybiškai svarbūs. Patys svarbiausi. Svarbesnių negali būti. Būtent nuo jų priklauso, ar galime nebijoti imperinių Kremliaus užgaidų. Jei Prancūzija, Vokietija ar Italija išsirinktų akivaizdžiai prorusišką valdžią – būtų mirtinai pavojinga. Bet ne taip pavojinga, jeigu Amerika išsirinktų imperinius tikslus puoselėjančiam Kremliui palankų vadovą. Todėl turiu bent jau moralinę teisę svarstyti, koks JAV vadovas Lietuvai būtų palankiausias.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Vilniaus centre prie Rotušės rūmų sienos prikalta paminklinė lenta, skelbianti, kad „Lietuvos priešai yra ir JAV priešai“. Šie žodžiai patvirtinti JAV prezidento parašu. Todėl turiu vienintelį klausimą ponui Donaldui Trampui: „Ar jo prezidentavimo metu oficialusis Vašingtonas mūsų neprietelius traktuos Amerikos nedraugais?“
Kamuoja blogos nuojautos bei įtarimai: D.Trampui tiesiog nerūpi Baltijos valstybės. Net jeigu jis ir tvirtins, kad JAV politika dėl NATO šalių saugumo nesikeis, ar galima aklai pasitikėti žmogumu, kuris rinkiminės kampanijos metu tiek daug sykių keitė savo nuomonę? Mano supratimu, taip elgtis, kaip rinkiminių ginčų metu elgėsi D.Trampas, negalima niekur – nei namuose, nei, juolab, didžiojoje politikoje.
Kur tai matyta: vieną dieną sako, kad jo varžovė Hilary Klinton yra pakenkusi šaliai, po rinkimų jau kitaip: ji – Amerikai nusipelnusi moteris. Suprantu, politika – ne medicina. Politikoje galimi ir sutirštinimai, ir didelės paklaidos, ir užgauliojimai. Kaip be jų? Bet ribos, kurių peržengti nevalia, – taip pat turėtų egzistuoti. Mano supratimu, taip viešai klaidinti rinkėjų negalima. Akiplėšiškai viešai milijonus rinkėjų klaidinęs žmogus turėtų būti teisiamas už melą. Privalėtų sumokėti ne tik milžinišką baudą, bet ir sėsti į kalėjimą. Ilgam.
Jeigu aš, žurnalistas, taip elgčiausi rašydamas straipsnius, kaip D.Trampas elgėsi rinkiminės kampanijos metu, seniausiai būčiau nubaustas už šmeižtą, dezinformaciją ir įžeidimus. Bet štai kandidatui į JAV prezidento postą, pasirodo, – meluoti leidžiama. Nes to, girdi, nedraudžia įstatymai. Tai, po velnių, priimkite įstatymą, numatantį atsakomybę už akivaizdų melą politikoje. Ar šalis gali vadintis civilizuota ir demokratine, jei jos įstatymai nenumato specialios atsakomybės už akivaizdžius klaidinimus didžiojoje politikoje ypač svarbiu laikotarpiu – rinkimų metu? Versle meluoti – draudžiama, spaudoje sakyti netiesą – draudžiama, teismo, notarų, bankų, draudimo kompanijų apgaudinėti negalima, o klaidinti šimtus milijonų rinkėjų, šitaip juos papirkinėti, – leistina? Tokie demokratijos „privalumai“ labai abejotini.
Tiesa, viešojoje erdvėje gausu svarstymų, gal vis tik D.Trampas bus geras prezidentas? Juk kadaise amerikiečiai abejojojo Ronaldo Reigano tinkamumu užimti JAV prezidento postą. Girdi, jis tėra … antrojo plano aktorius. Vėliau paaiškėjo, kad vesternuose filmavęsis vidutinių gabumų aktorius gali tapti labai geru JAV prezidentu.
Panašiai nutiko ir Lietuvoje: prieš rinkimus buvau vienas iš tų, kurie stipriai abejojo, ar Dalia Grybauskaitė taps gera šalies vadove. Šiandien prisipažįstu – apsirikau. Tas apsirikimas – labai malonus.
Žodžiu, viltis, jog D.Trampas irgi gali būti puikus prezidentas, – neišblėso. Juolab kad kai kurie jo pareiškimai – logiški. Galvoje turiu svarstymus dėl gynybos reikmėm skiriamų lėšų. Kodėl beveik viena Amerika rimtai susirūpinusi savo kariuomenės pajėgumais? Kodėl dauguma NATO narių, įskaitant ir Lietuvą, savo kariuomenei nesukrapšto tų dviejų procentų nuo BVP? D.Trampas teisus: jei, sakykim, Lietuva nesilaiko įsipareigojimo skirti 2 proc. kariniam biudžetui, kodėl Vašingtonas privalo laikytis duoto žodžio?
D.Trampo dėka išryškėjo rimta Europos dviveidystė. Europa pastaruosius dešimtmečius elgėsi kaip parazitė, išnaudojanti Ameriką. Vadovaudamasi principu – blogiausiu atveju JAV vis tiek gelbės, – ES lyderiai karinius reikalus apleido, visą dėmesį sukoncentruodami tik į ekonomiką. Be to, užuot visur ir visada demonstravę dėkingumą Vašingtonui, kad šis savanoriškai sutiko vilkti globėjo naštą, ES lyderiai drįsdavo dar purkštauti, kam gi Amerikos slaptosios tarnybos klausosi Pracūzijos ir Vokietijos vadovų telefoninių pokalbių. Kartais net atvirai priekaištaudavo: ES geriau gyventų, jei Europoje būtų kuo mažiau Amerikos.
Dabar, vos tik D.Trampas užsiminė apie galimybę trauktis iš Europos, ES vadovai ne juokais išsigando. Suprato, kad gali likti be patikimos apsaugos. Ėmė suvokti, kad, pasitraukus Amerikai, ES teritorijoje šeimininkaus Kremlius. O Rusijos ranka tikrai nebus tokia minkšta ir atlaidi kaip amerikietiškoji. Tad D.Trampo pareiškimai – tarsi šaltas dušas, europiečius blaivinantis nuo linksmų ir nerūpestingų pagirių.
Deja, priešrinkiminė D.Trampo kampanija leidžia įtarti, kad neatmestinas ir pats blogiausias variantas: bus blogiau nei įsivaizduojame. Juk Barakas Obama buvo neryžtingas prezidentas, kaip ir visi Vakarai – nesuprato Rusijos, neįžvelgė jos tikrųjų kėslų, imperinių ambicijų. Būtent B.Obamos vadovavimo laikais JAV neįvykdė įsipareigojimo garantuoti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į branduolinį nusiginklavimą.
Naujai išrinktasis JAV prezidentas veikiausiai dar mažiau rūpinsis Baltijos šalių reikalais, jų saugumu. Suvokti tikruosius D.Trampo ketinimus galėtume skubiai ir ženkliai padindami finansavimą Lietuvos krašto apsaugai. Štai tada ir sužinosime, kaip į Lietuvos pastangas apsiginti reguoja D.Trampo komanda.
Jeigu ir tai nepadės, vadinasi, turėsime patį blogiausią variantą, apie kurį yra rašęs istorikas, JAV ir Rusijos santykių specialistas Jurijus Felštinskis: „Rinkiminės kampanijos metu D.Trampas elgėsi labai panašiai, kaip Amerikoje elgiasi Rusijos įtakos agentai“ (ukrainiečių leidinys gordonua.com).
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitikusi su kandidatu į Ministrus Pirmininkus Sauliumi Skverneliu aptarė padėtį šalyje ir sprendimus, kurių labiausiai laukia Lietuvos žmonės.
Kandidatas į Ministrus Pirmininkus Saulius Skvernelis ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Prezidentė išskiria šias sritis, kur būtini neatidėliotini sprendimai:
Socialinis žmonių saugumas ir atskirties mažinimas, kad žmonės būtų tikri, dėl savo ateities.
Ekonomikos augimui svarbūs sprendimai – Darbo kodekso subalansavimas, aukštesnio žmonių pragyvenimo lygio užtikrinimas, investicijų pritraukimas, skaidraus verslo stiprinimas, energetinis saugumas ir tvarūs viešieji finansai.
Skaidrus valstybės valdymas, kad žmonės pajustų, jog valdžia dirba jiems, o ne interesų grupėms. Būtina valstybės valdomų įmonių pertvarka, viešųjų pirkimų skaidrinimas, tęstinė kova su korupcija.
Švietimo sistemos pertvarka, kad kokybiškas išsilavinimas būtų prieinamas visiems Lietuvoje.
Valstybės gynybos stiprinimas – diplomatinių ryšių stiprinimas ir tinkama parengtis geopolitiniams iššūkiams atremti.
„Aš ir mano komanda esame pasirengę padėti kuo galėdami, kad 17-oji Vyriausybė visose srityse dirbtų kaip galima sklandžiau. Būsime konstruktyviai reiklūs, kad sprendimai neprasilenktų su Konstitucija, valstybės ir šalies gyventojų interesais“, – sako Prezidentė.
Seimo rinkimų nugalėtojai, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, suformavo valdančiąją daugumą Seime. Šalies vadovė, vadovaudamasi Konstitucija, pasirašė dekretą ir teikia Seimui svarstyti šios partijos sąrašo lyderio S. Skvernelio kandidatūrą į Premjero pareigas.
Prezidentė Ministro Pirmininko kandidatūrą Seimui pristatys ketvirtadienį. Pagal Konstituciją, Ministrą Pirmininką Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Departamentas stiprino prevencinę veiklą. 2015 m. antroje pusėje buvo peržiūrėta ir pradėta keisti VSD struktūra, žvalgybos bei kontržvalgybos veiklos organizavimas.
Pagrindinis Departamento reformos tikslas – operatyviai reaguoti ir prevenciniais veiksmais užkirsti kelią grėsmių plėtojimuisi, gebėti greitai ir efektyviai perorientuoti žvalgybą ir kontržvalgybą atsižvelgiant į besikeičiančią geopolitinę aplinką.
