Jonas Budrys-Polovinskas. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Ketvirtadienį Vilniaus oro uoste sutikti iš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) parskraidinti Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos organizatorių, Klaipėdos krašto gubernatoriaus, diplomato Jono Polovinsko-Budrio ir jo žmonos Reginos Kašubaitės-Budrienės palaikai, praneša Vyriausybė.
„Tarpukario, o galbūt ir šiandienos Lietuvos valstybė būtų kitokia be J. Polovinsko-Budrio esminio vaidmens Klaipėdos kraštui tampant Lietuvos dalimi“, – sakė Vyriausybės vicekancleris R. Kriščiūnas.
„Perlaidojimas suteikia mums progą deramai pagerbti vieną ryškiausių mūsų šimtmečio asmenybių – J. Polovinską-Budrį ir jo išskirtinius nuopelnus, kuriant mūsų valstybę“, – teigė krašto apsaugos viceministras Ž. Tomkus.
Sutikime urnos su velionių pelenais palaimintos ir iš Vilniaus pervežtos į Kauną – pagarbos ir atminimo ceremonijai Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje.
„J. Polovinsko-Budrio perlaidojimas – svarbi diena Kauno miestui, kadangi būtent čia vienas pagrindinių Lietuvos žvalgybos kūrėjų gimė, vėliau mokėsi“, – pažymėjo Kauno miesto muziejaus istorikas dr. Simonas Jazavita.
Vyriausybės išplatintame pranešime rašoma, kad vis dėlto vieta, su kuria siejami didžiausi J. Budrio nuopelnai, yra Klaipėda.
Kontržvalgybininkui buvo patikėta vadovauti iš Lietuvos kariuomenės karių ir karininkų bei Šaulių sąjungos narių ir savanorių suformuotai Ypatingo paskyrimo rinktinei – junginiui iš beveik 1,1 tūkst. žmonių, vykdžiusiam Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos operaciją.
Klaipėdos kraštas, iki 1923 m. neapibrėžto statuso teritorija, Versalio taikos nutarimais administruojama valstybių sąjungininkių, galiausiai tapo pripažinta Lietuvos dalimi cesijos būdu, primenama pranešime. Klaipėdą išvadavę savanoriai. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
R. Kašubaitė, vėliau tapusi J. Budrio žmona, taip pat dalyvavo istoriškai reikšminguose Klaipėdos įvykiuose – 1922–1923 m. sandūroje ji dirbo Generalinio štabo Žvalgybos skyriuje, Kontržvalgų dalyje.
ELTA primena, kad Jono ir Reginos Budrių perlaidojimo ceremonija penktadienį vyks Klaipėdos Senosiose kapinėse.
Perlaidojimo ceremonijoje dalyvaus Klaipėdos miesto meras Arvydas Vaitkus, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, docentė Silva Pocytė, Generalinė konsulė Čikagoje Sigrida Mulevičienė, Victoria Kasuba Matranga (Reginos Kašubaitės-Budrienės dukterėčia) iš Čikagos.
Karo korespondento išpažintis. Kauno tardymo izoliatoriaus paslaptis
Vilniaus autobusų stoties duris specialiai pravėriau gerokai anksčiau nei reikėjo. Tikėjausi pirmoje pasitaikiusioje stoties kavinėje ramiai apmąstysiąs, kaip elgsiuosi, jei kelionėje persekios bėdos. Tačiau manęs jau laukė. Pasirodo, keturiolikmetis Aslambekas atlėkęs iš Kauno greituoju autobusu, vadinamuoju „ekspresu“. Baiminosi, kad nepavėluotų. Tad dabar beveik valanda, kai nuobodžiauja slampinėdamas po stotį.
Iškart pasiteiravau, ar nepamiršęs dokumentų. Ne, neužmiršęs, dokumentai saugiai sugrūsti į vidinę striukės kišenę. Tada čečėnų berniuką pakviečiau pasistiprinti. Mūsų laukianti sunki naktis. Aslambekas kukliai padėkojo: ragausiąs viską, kuo jį vaišinsiu, tik neprisiliesiąs prie kiaulienos patiekalų.
Kai abu šveitėme žuvies kotletus, vaikis lyg tarp kitko, nesureikšmindamas, prasitarė, esą iki Vilniaus visąlaik paskui autobusą vilkęsis paslaptingasis „mersedesas“ tamsiais langais. Tas pats automobilis, kurį kelis kartus matęs prie savo namų. Čečėnų berniukas įsitikinęs, kad tai buvo tie, apie kuriuos man jau ne sykį užsiminęs. Išlipęs Vilniaus autobusų stotyje jis, be abejonės, „mersedesą“ pametęs iš akių. Bet negalįs guldyti galvos, jog „mersedesu“ atsidanginę vyrai nepasilikę Vilniuje. Gal jie iš už kampo dabar akylai stebi, kaip pigioje stoties valgykloje užkandžiaujame. Tik mes jų nematome, o jie mus regi kaip ant delno. O gal pasielgta kur kas klastingiau – juos pakeitę vilniečiai, apie kuriuos neturime nė menkiausio supratimo?
Įsitempiau. Berniukui derėjo apie tai papasakoti iškart, vos tik susitikome. Jei būčiau žinojęs, tikriausiai būčiau pasirinkęs kitą, labiau uždarą valgyklėlę. Bet gerai, kad mažakalbis Aslambekas vis tik pasidalinęs įtarimais, nenutylėjęs. „Jie lipa mums ant kulnų, vadinasi, jiems rūpi, jiems skauda. Nejaugi viskas taip rimta?“, – tyliai mąsčiau.
Bandžiau įsivaizduoti, kaip elgčiausi jų vietoje, jei turėčiau griežtą nurodymą bet kokia kaina sužlugdyti Aslambeko spaudos konferenciją Helsinkyje. Sumečiau, kad spąstus greičiausiai paspęsčiau pasienyje, kur kertama Lietuvos – Latvijos arba Latvijos – Estijos siena. Pasieniečiai turį puikią progą prisikabinti, girdi, čečėnų paauglio dokumentai netvarkingi, trūksta mažyčio brūkšnelio ar taškelio. Tad išlaipinsią berniuką, neleisią jam tęsti žygio.
Taip jiems būtų lengviausia sužlugdyti susitikimą su suomių korespondentais, apžvalgininkais, komentatoriais. Be paauglio parodymų konferencija Suomijos sostinėje ne taip garsiai skambėtų. Galų gale jei Aslambeką pasienyje sulaikytų, kaip elgtis man? Vis tiek strimgalviais skubėti į Helsinkį? Tikriausiai tai – vienintelis protingas pasirinkimas. Bent jau suomių žurnalistams aš paporinčiau, kas nutikę, ir, svarbiausia, parodyčiau prieš keletą dienų Kaune nufilmuotą Aslambeko pprisipažinimą, ko gi iš jo norėję saugumiečiai. Palikčiau net keletą filmo kopijų. Lai žiūri, platina, kam įdomu.
Čečėnų berniuko išpažintis verta žurnalisto plunksnos, verta pirmųjų puslapių. Slaptosios saugumo tarnybos pažymėjimus prieš nosį kaišioję vyrai grasino berniūkščiui, kad, jei spyriosis, neklausys suaugusių dėdžių, neteks teisės įvažiuoti nė į vieną Europos Sąjungos šalį ir bus ištrenktas iš Lietuvos. Tuomet paauglį neabejotinai deportuotų atgal į gimtinę, kur šeimininkauja ne tie, kuriems, regis, simpatizuoja jį įvaikinusi šeima. O tai – jau pavojinga gyvybei. Dabartinė Čečėnijos valdžia nepaglostysianti oponentų įvaikinto berniuko, o jei glostytų, tai tik prieš plauką, ir dar – dratiniu šepečiu. Ar verta priminti, jog užsienio spaudoje jau prasprūsdavę pranešimų apie Turkijoje, Vokietijoje, Norvegijoje šaltakraujiškai nužudytus Džocharo Dudajevo šalininkus.
Tačiau išdidusis Aslambekas slapukams atkirtęs, jog nešmeišiąs savo tėvų, nors jie ir netikri, ir neprisigalvosiąs pasakų apie „smurtą artimojoje aplinkoje“.
Nuogąstavimais apie įmanomus nesusipratimus pasienyje su vaikiu nepasidalinau. Kam iš anksto jaudinsiąs berniuką? Čečėnų paauglys laikėsi vyriškai, nė vienu judesiu neišsidavė, kad jaučiasi sutrikęs. Karą Čečėnijoje ištvėrusių, tėvų netekusių čečėnų paauglių taip lengvai neįbauginsi. Jie matę tiek, kad patys bet ką išgąsdintų. Tačiau ką gali žinoti, kas iš tiesų dedasi jo galvelėje. Dar labai jaunas, liesutis, vieni kaulai ir skūra, veidas – liūdnai papilkėjęs. Juoduose plaukuose – keletas žilų plaukų kuokštų. Vis tik per bombardavimą Grozno turgavietėje žuvę tėvai, motina jam mirusi tiesiai ant rankų, jis likęs vienas kaip pirštas, prieš keletą metų jį atvežė į šalį, kuri visiškai nepanaši į gimtąją Čečėniją. Kaip jausčiausi aš, atsidūręs jo kailyje, – ištižčiau, pravirkčiau?
Buvau tvirtai nusprendęs Aslambekui kuo mažiau porinti apie pavojus, kurie tykos artimiausias keletą dienų. Nors padėtis – labai sujaukta. Aslambeką įvaikinę čečėnai Bekas ir Bela iki teismo uždaryti Kauno tardymo izoliatoriuje. Net keliems mėnesiams. Tokia štai kardomoji priemonė. Jie kaltinami mušę savo globotinius, ypač mergaitę. O kaunietis, paprašęs, kad užfiksuočiau Aslambeko pasakojimą, kaip mūsų džeimsai bondai prievartauja vaikiną duoti melagingus parodymus, mainais viliodami migracinėmis lengvatomis, – areštuotas dviems savaitėms. Kad niekur nepaspruktų, kad nesumanytų paveikti liudytojų. Jis oficialiai kaltinamas finansinėmis machinacijomis, kurias neva kurpė prisidengdamas tėvų netekusių vaikų priežiūra.
Žodžiu, pasitarti, kaip elgtis iškilus nesusipratimams kelyje, neturėjau su kuo. Naudos iš leidinio, kuriam žadėjau reportažą iš Helsinkio, – nė menkiausios. Redaktorius išspaudęs nenuoširdžią šypsenėlę: privalau vadovautis sava galva, juk ne kvailas esąs. Bet jei kas nors pakryptų ne ton pusėn, nujaučiau, pirmasis atsižegnotų, nepažintų, iškeiktų.
Skurdžių žinių teturėjau ir apie Helsinkio jūrų uoste lauksiančius suomius. Kelioms paroms apsistosime pas kažin kokį žmogaus teisėmis besirūpinantį žinomą aktyvistą Hansą. Bet gal žmogaus teises ginanti organizacija Suomijoje tėra fikcija, tik priedanga? Kiek skandalingų istorijų užfiksuota žvalgybos istorijų vadovėliuose: pavadinimas – gražiausias, solidžiausias, gausu nuorodų į demokratiją, lygybę, brolybę, o iš tikrųjų kyšo KGB ausys. Tereikia mokėt jas pastebėti.
Suomijos vėliava (Finland)
21 valandą vakaro su Aslambeku jau sėdėjome autobuse „Vilnius – Ryga – Talinas“. Keleivių – vos keletas. Autobusas – pustuštis. Mes įsitaisėme ten, kur atrodė bus patogiausia praleisti ilgą žiemos naktį. Už autobuso lango – tamsu tarsi niūriausiame rūsyje. Kad ir kaip atidžiai dairiausi, niekur nemačiau paslaptingojo „mersedeso“. Nė vienas į autobusą įsiropštęs keleivis neatrodė įtartinas, nė vienas nepriminė to, kuris priklausyti seklių komandai. Bet ką gali žinoti ! Aš juk neišmaniau žvalgybų specifikos. Jei ką ir nutuokiau, tai tik iš knygų, enciklopedijų, iš žvalgybininkų memuarų, meninių filmų. Kokių netikėčiausių triukų sugeba iškrėsti šiandien plušantys kontorose – nė menkiausio supratimo.
Aslambekas iškart užmigo, atsirėmęs į minkštos sėdynės atlošą. O mano galvoje pynėsi įtarimai ir abejonės. Visiškai atmesti tikimybės, jog čečėnų mažylius įvaikinę įtėviai grubiai prižiūrėję savo auklėtinius, – neverta. Čečėnai vaikus auklėja kiek kitaip, nei mes, lietuviai. Nors tai – jokia nuodėmė.
Kvailoka šventai pasitikėti, žinoma, ir kauniečiu, kuris supažindinęs su duoti viešą išpažintį sutikusiu čečėnų berniūkščiu. Gal tas nedidukas kaunietis iš Laisvės alėjoje įsikūrusio biuro tikrai neteisėtai pelnėsi, manipuliuodamas iš Vakarų gaunamomis labdaros siuntomis.
Bet tai – jo valia. Aapmaudžiausia būtų, jei paaiškėtų, jog ir Aslambekas – nenuoširdus. Kur slėpčiausi iš gėdos, jei pasirodytų, jog vaikis, kurio parodymus vežiau net Suomijon, vis tik nepelnytai koneveikia saugumiečius? Maniau, protingiausia būsią laikytis principo, jog žvalgyba – tai toks specifinis užsiėmimas, kada niekuo negalima pasitikėti. O jei niekuo, tai ir čečėnų berniuko neturėčiau išbraukti iš įtariamųjų sąrašo.
Ir vis tik pats didžiausias galvosūkis, niekaip neleidžiantis atsipalaiduoti, – kodėl akivaizdžiai buitine istorija taip atkakliai susidomėjusios mūsų specialiosios tarnybos? Nuo kada lietuvių agentams parūpę drausminti vaikus mušančius tėvus? Jaučiau, jog čia – kažin kokia paslaptis, kurios man nepavyksta perprasti. Kai kreipiausi į Kauno tardymo izoliatoriaus viršininką, oficialiai prašydamas, kad šis bent valandžiukei leistų susitikti su nūnai uždarytais Beku ir Bela, – sulaukiau griežto atkirčio. Gal aš kvanktelėjęs, jei viliuosi sulaukti leidimo? Maždaug toks atsakymas atkeliavęs.
Atžagarus pareiškimas, jog žurnalistams griežčiausiai draudžiama net artintis prie bloko, kuriame uždaryti čečėnai, įnešė dar daugiau sumaišties. Įtariau, kad įkalintieji turį ką papasakoti. Todėl ir trukdoma su jais susitikti. Taip pat neabejojau, kad, prieš atsiųsdamas neigiamą atsakymą, Kauno tardymo izoliatoriaus viršininkas tarėsi su Laikinojoje sostinėje reziduojančiais saugumiečiais. Kaip gi be slaptų pasišnabždėjimų?
Snūduriavau į Taliną lekiančiame autobuse ir visąlaik pergyvenau, kad per savo naivumą ar neatsargumą nebūčiau susidėjęs su blogiukais. Dievas mato, nenorėjau pakenkti Lietuvos specialiosioms tarnyboms. Vadovavausi nuostata, jog kiekvienas doras pilietis, jei tik atsiranda rimta priežastis, privaląs talkinti saviesiems slapukams. Tačiau nė kiek neabejojau, jog ten, Vilniaus pakraštyje įsikūrusioje tarnyboje, greičiausiai esama įvairiausio plauko avantiūristų. Net ir tokių, kurie stuksena priešiškoms žvalgyboms. Taip negali būti, kad prie Vilniaus aukštomis tvoromis aptvertoje kontoroje neatsirastų nė vieno patogiai įsitaisiusio dvigubo agento, vogčiom besibičiuliaujančio, pavyzdžiui, su Maskva ar Minsku. Amerikos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Estijos, Latvijos žvalgybose – knibždėte knibžda niekšelių, o štai lietuviškoji – skaisti kaip jaunamartė!
Todėl dingojosi, jog čečėnų persekiojimo Lietuvoje operacija, kuria intensyviai domėjausi jau keletą savaičių, – tai tų, su Rusijos slaptosiomis tarnybomis flirtuojančiųjų provokacija. Rusijai negali patikti, jog į Vakarus pasitraukė tiek daug čečėnų, ir jie visur, kur tik įmanoma, kloja tiesą, kaip iš tiesų rusų kariškiai elgėsi užimtame Grozne. Štai ir sumislijo FSB ar GRU agentai klastingų būdų, kaip sukompromituoti liežuvio už dantų nelaikančius čečėnus Paryžiuje, Osle ar Stambule. Lietuvoje pagalbon pasitelkta legenda, bylojanti, kokie bjaurūs čečėnai, priglaudę našlaičius – jie vaikučius net tik finansiškai išnaudoja, bet dar ir muša juos, iš jų tyčiojasi.
Kad ir kaip laužiau galvą, nepajėgiau perprasti, kodėl lietuviškieji džeimsai bondai, jei viskas sąžininga ir švaru, reikalavę, jog čečėnų našlaitis purvais drabstytų jį priglaudžiusius žmones. Tai juk – pati tikriausia kiaulystė. O jei paaiškėtų, jog mūsų džeimsai bondai čečėnų name tikrai sumontavo slaptą filmavimo kamerą, kryptingai jauną čečėnaitę pykdė su įtėviais, nuolat kurstė, kad ši erzintų patėvį, pavyzdžiui, kiaurą naktį negrįždama namo arba demonstratyviai rūkydama, gurkšnodama vyną, – tai jau turėtume dvigubą kiaulystę.
Tad pats svarbiausias, jau keletą savaičių ramybėje nepaliekantis klausimas, – kodėl saugumui parūpusi byla, kurios imtis pritiktų vaikų teisių apsaugos kontorai? Vienintelis logiškas paaiškinimas – vaikus įvaikinę čečėnai įtariami tarnaujantys Rusijos slaptosioms tarnyboms arba prorusiškai Čečėnijos valdžiai. Tokiu atveju pateisinama, kodėl Bekas ir Bela sukišti į kalėjimą. Tik nebesuprantama, kodėl VSD atvirai nepareiškia, kokios tikrosios persekiojimo priežastys?
Egzistuojanti ir dar viena versija: saugumas bandęs užverbuoti čečėniukus globojusius vyrą ir moterį, bet šie atsisakę, todėl jiems dabar kerštaujama. Bet jei kenkiama tiems, kurių nepavyko užverbuoti, – ar taip turėtų elgtis solidi, garbinga, tegul ir slapta, organizacija? Nepavyko – tai nepavyko, ieškok kitų kandidatų. Lietuvos žvalgybai čečėnai talkinti nepanoro galbūt tik todėl, kad nepasitiki mumis, lietuviais. Baiminasi būti išduoti prie Vilniaus įsikūrusioje kontroroje plušančių dvigubų agentų. Įtaria, kad vos tik puls bičiuliautis, ši informacija nedelsiant keliaus Maskvon. Tuomet – peilis po kaklu, vos tik atsidurtų Rusijos Federacijos teritorijoje. Ką gali žinoti, gal ir Kaune patrenktų sunkvežimis, sumaniai iš nelaimės vietos pasprukdamas, skradžiai žemę prapuldamas. Labai panašiai, kaip nutikę kunigui Broniui Laurinavičiui judrioje Kalvarijų gatvėje Vilniuje.
Štai kokia painiava, kurią vyliausi iškuopti. Snausdamas monotoniškai ūžiančiame autobuse vyliausi, kad bent kiek daugiau paaiškėsią, jei su Aslambeku sėkmingai pasieksime Helsinkį. Tereikia mažumėlės kantrybės.
Lietuvos – Latvijos pasienyje dokumentus tikrinę pasieniečiai prie Aslambeko neprisikabinę. Latvijos – Estijos pasienyje Aslambeko popierius tikrinusiems pareigūnams irgi niekas neužkliuvę.
Kiek lengviau atsipūčiau. Gal velnias – ne toks juodas, ne toks raguotas, kaip mes jį įsivaizduojame? Su čečėnų berniuku sėkmingai pasiekėme jūrų uostą. Sulipome į Baltijos jūros bangų viršūnėmis švilpsiantį keltą. Dar niekad nebuvau plaukęs Baltijos jūra žiemą. Nors jūra kaip pašėlęs prerijų mustangas rimtai pyko, siuto, draskėsi, tačiau supimo nejautėme. Ant specialių milžiniškų pagalvių įtaisytas keltas lengvai, tarsi sviestu slydo per putojančias bangų keteras. Retsykiais pakratydavo, bet vos vos, tarsi lėktume per juokingai mažytes duobes.
XXXX
Helsinkio jūrų uoste mus pasitiko Žmogaus teisių gynimo organizacijos vadovas – vidutinio amžiaus energingas, nutrintą odinę striukę dėvintis vyriškis. Šalia Hanso mindžikavo moteriškė, kuri padėsianti susišnekėti. Puiku. Nes be vertėjo – kaip be rankų. Nei Aslambekas, nei aš nemokėjau deramai angliškai, tik rusiškai, o suomiai, žinoma, porino vien suomiškai ir angliškai.
Mus iškart nuvežė į Helsinkio centrą pietauti. Paskui – į ofisą. Spaudos konferencija numatyta rytoj 10 valandą ryto populiarioje žurnalistų konferencijų salėje. Pažadėję dalyvauti visų stambiausių suomiškų leidinių atstovai. Po konferencijos aš visiems jiems išdalinsiąs diskelius, kuriuose įamžinta Aslambeko išpažintis, kaip man dingojosi, akivaizdžiai demaskuojanti amoralias saugumo aferas.
Vakarop žmogaus teisių gynėjas mus nuvežė į kavinę mažumėlę pasistiprinti. Bet prašė per daug neprisikimšti, nes žmona ruošianti žuvies vakarienę – galėsime ragauti rečiausių Baltijos jūros žuvų. Virtų, keptų, garintų. Po to – pakursiantis pirtį, kur kaitinsimės su svečiuosna sugužėjusiais jo šeimos bičiuliais ir, išskyrus Aslambeką, gurkšnosime alų.
Ar begali būti geriau? Suklusau tik tuomet, kai netyčia perpratau, kas toji mums priskirta vertėja. Regis, ji – ne vietinė, ne suomė. Ji – iš Nižnij Novgorodo į Vakarus pabėgusi Kremliaus kritikė. Rusijos opozicionierė. Gal pasidariau per daug įtarus, tačiau mintyse savęs pasiteiravau: tai būtų juoko pro ašaras, jei kada nors paaiškėtų, jog dama tik apsimeta esanti Kremliaus kritikė. Jos tikroji darbovietė – ten, Lubiankoje.
Užkandžiaujant kavinėje prieš žuvies balių atkreipiau dėmesį į dar vieną niuansą. Pasirodo, vertėjos pareigas atliekanti Ana į Helsinkį pabėgusi su dukra. Toji dukra, maždaug tiek pat metų turinti, kaip ir Aslambekas, atlėkė į kavinę ir mamai pasigyrė nusipirkusi naujausio modelio mobilųjį telefoną, kuris ne vien naujausias, bet, regis, ir daugiausiai kaštuojantis. Motina nieko neatsakiusi. Iš motinos veido mimikos supratau, kad ji jaučiausi sutrikusi. Ana buvo graudžiai pasakojusi, net verkšleno, kaip iš Rusijos spruko viską palikusi, net dantų šepetėlio neturėjusi. Dabar gi aiškėja, kad jos nepilnametė dukrelė perkanti pačius brangiausius mobiliuosius telefonus, nors puikiausiai galėjusi išsiversti naudodama senąjį! Stengiausi neparodyti savosios nuostabos. Bet Ana, regis, suprato, jog įsidėmėjau, ką jos dukrelė čiauškė apie patį madingiausią šių dienų mobilųjį telefoną.
XXX
Į konferencija sugužėjo daug suomių žurnalistų. Meluočiau, jei tvirtinčiau, jog nejaučiau jaudulio. Kaip gi kitaip – jaudinausi. Džinas sprunka iš butelio. Po suomiškus laikraščius greit pasklisiančios informacijos nebeiškaposi net pačiu aštriausiu kirviu. Žinoma, aš šito sąmoningai siekiau – tegul kuo daugiau išgirsta apie nenuoširdų Lietuvos saugumo susirūpinimą tėvų ir vaikų barniais. Kokia gėda – mūsų agentai įsidarbinę lopšelių ir darželių auklėmis ! Bet jei esu vedžiojamas už nosies, mano žurnalistinė karjera nebepataisomai žlugusi.
Konferencija prasidėjo. Kelio atgal nebėra. Aslambekas savąją versiją išguldė vykusiai: nuoširdžiai, logiškai, įtikinamai. Tuo metu būtų buvę šventvagiška abejoti berniuko pasakojimu. Suomiai atidžiai peržiūrėjo mano susuktą filmuką, kuriame pagrindinis herojus – lietuvių saugumiečių persekiojamas čečėnų našlaitis. Žmogaus teisių gynėjai įtarė, kad Aslambeką įvaikinusius čečėnus persekioja Rusijos specialiosios tarnybos. Tai jos atlieka, kaip bebūtų gėda, lietuviškojo saugumo rankomis. Man teko viešai pripažinti, kad tai – panašu į tiesą.
Vakare suomio namuose, valgydami tikrai labai skaniai pagamintą žuvį, žiūrėjome suomišką televiziją. Visi pagrindiniai kanalai parodė ištraukų iš konferencijos ir maniškio filmo. Suomis plojo rankomis ir šūkčiojo „all right“. Kitą dieną suomis atvežė šūsnį laikraščių, kuriuose apie spaudos konferenciją paskelbta solidžių reportažų. Žvelgiant į antraštes ir nuotraukas buvau tikras, kad nuo šiol visa Suomija žinanti apie keistą Lietuvos saugumo operaciją. Suomis kartojo ir kartojo „all right“. Aš irgi džiūgavau. Bet stengiausi džiaugtis kuo santūriau. Mintyse kirbėjo tas pats blogiausias variantas – o jei mane vis tik pakišo?
Rusijos žvalgybos ženklas. Slaptai.lt nuotr.
Vakare mums aprodė Helsinkį. Bevaikščiojant Suomijos sostinės gatvėmis paprašiau, kad nuvestų prie Rusijos ambasados. Tai, regis, būta vieno iš didžiausių pastatų visame mieste. Kol apėjome aukštomis tvoromis iš visų pusių aklinai asuptą mūrą, net pailsome. Į mano klausimą, kodėl Rusijai prireikė tokioje nedidelėje šalyje išlaikyti įspūdingai milžinišką ambasadą, suomiai atsakė: pats turėčiau susiprasti…
XXX
Po paros su Aslambeku vėl stovėjome Vilniaus autobusų stotyje. Abu nusijuokėme, girdi, kažko trūksta – niekur nematyti įtartinojo „mersedeso“. Tikriausiai už tamsintų langų besislapstę vyriškiai pridirbo į kelnes, pabūgę viešumo. Taip juokavome. Tačiau man buvo neramu.
Aslambekas išvažiavo atgal į Kauną. Aš nuskubėjau namo. Peržiūrėjęs elektroniniame pašte susikaupusius laiškus radau Kauno tardymo izoliatoriaus viršininko, jau, beje, kito, patikinimą, jog verdiktas „neleist susitikti su Beku ir Bela“ atšaukiamas. Aš galįs iš įkalintų čečėnų paimti videointerviu kada tik panorėsiąs
Strimgalviais, tarsi išdegęs akis, lėkiau į Kauną. Troškau kuo greičiau susitikti su įkalintais čečėnais. Kad tik nepersigalvotų. Tardymo izoliatoriaus vadovybė nepersigalvojo – šnekučiuotis leido į valias. Kamantinėjau Beką ir Belą ištisą valandą. Viską nufilmavau. Dabar jau žinojau jų versiją. Bekas manąs, kad nemalonumai prasidėję tuomet, kai jis atsisakęs talkinti lietuviams. Atsisakęs ne todėl, jog nenorėtų pagelbėti jį priglaudusiai šaliai. Tiesiog jaučiasi labai pavargęs. Vis tik pergyveno du kruvinus karus. Tokiems žaidimams jaučiasi per senas. Ką bekalbėti, bijąs ir šūvių, paleistų iš pasalų, jei vėl tektų važiuoti į Kaukazą.
XXX
Tuomet, kai montavau videointerviu iš Kauno tardymo izoliatoriaus, laišką elektroniniu paštu atsiuntė vienas parlamentaras, įsitaisęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete. Jis porino, jog mano įtarimai dėl lietuviškųjų slaptųjų tarnybų nederamo elgesio persekiojant čečėnus – iš piršto laužti. Pramanai, nesąmonė. Aš neturįs tiek informacijos, kad galėčiau daryti griežtus apibendrinimus. Jis raginantis mesti šią temą, kol dar neapsijuokiau, kol dar iki galo nesusikompramitavau.
Vis tik videointerviu iš Kauno tardymo izoliatoriaus, ilgai nesvastęs, paskelbiau savo asmeninėje internetinėje svetainėje. Greta Aslambeko išpažinties. Peržiūrų – daugiau nei tikėjausi. Jaučiausi padaręs viską, ką privalėjau nuveikti.
XXX
Ilgainiui šia tema nebesidomėjau. Ką daugiau begalėjau nuveikti? Kai po keliolikos metų Beką ir Belą atsitiktinai pastebėjau Vilniuje einant prie užsienio reikalų ministerijos, supratau, jog tai akivaizdus ženklas, jog jie nėra Rusijos šnipai. Jei būtų užverbuoti FSB ar GRU, argi mūsų tarnybos leistų jiems vaikštinėti po Vilniaus centrą? Susenę, sublogę čečėnai prisipažino, kad mano kelionė su jų auklėtiniu į Suomiją šauniai pagelbėjusi. Aukščiausi Lietuvos teismai juos beveik išteisinę. Palikę galioti tik kaltinimus dėl netinkamos vaikų priežiūros. Nė menkiausių užuominų apie ryšius su Rusijos slaptosiomis tarnybomis. Suomija jiems galbūt suteiksianti politinį prieglobstį.
Po šių Beko ir Belos patikinimų lengviau atsipūčiau. Kaip akmuo nuo širdies nusirito. Klaidos nepadaręs.
Tačiau didelio džiugesio taip pat nejaučiau. Juk pačio svarbiausiojo, nors užmušk, vis tiek nežinąs. Neturiu konkretaus patikinimo, kodėl į tos musulmoniškos šeimos tarpusavio santykius kišosi mūsų saugumas.
Guodžiau save, kad, skirtingai nei mano kolegos, aš bent ieškojau, bent pabandžiau. Toji moteriškė iš įtakingo internetinio leidinio juk net į kalbas nesileido, kai pasiūliau jos leidiniui paskelbti sensacingąjį čečėnų berniuko pasakojimą. O ir kitų leidinių redaktoriai, kuriems užsimindavau apie Beko ir Belos bylą, kratėsi jos visomis keturiomis.
Spalio 7 dieną Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras pristatė Severino Vaitiekaus knygą „Lietuvos žvalgyba 1918 – 1940 metais. Veidai ir vaizdai“.
Renginyje dalyvavo ir kalbėjo VSD direktorius Darius Jauniškis, LGGRTC gen. direktorius prof. dr. Adas Jakubauskas, LCVA direktorius Dalius Žižys, istorikas, Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininkas prof. dr. Arūnas Gumuliauskas ir knygos autorius Severinas Vaitiekus. Pokalbiui vadovavo Vidmantas Valiušaitis.
Slaptai.lt skelbia knygos autoriaus Severino Vaitiekaus ir Vidmanto Valiušaičio diskusijos fragmentą.
Spalio 7 dieną Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras pristatė Severino Vaitiekaus knygą „Lietuvos žvalgyba 1918 – 1940 metais. Veidai ir vaizdai”.
Renginyje dalyvavo ir kalbėjo VSD direktorius Darius Jauniškis, LGGRTC gen. direktorius prof. dr. Adas Jakubauskas, LCVA direktorius Dalius Žižys, istorikas, Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininkas prof. dr. Arūnas Gumuliauskas ir knygos autorius Severinas Vaitiekus. Pokalbiui vadovavo Vidmantas Valiušaitis.
Slaptai.lt skelbia VSD generalinio Direktoriaus Dariaus Jauniškio pranešimą.
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus teigia, kad pastarąsias dienas ažiotažą kelianti istorija, esą Valstybės saugumo departamentas (VSD) galėjo rinkti informaciją apie kandidato į prezidentus Gitano Nausėdos komandos asmenis bei diplomatą Vygaudą Ušacką, yra slegianti. Pasak buvusio šalies vadovo, artėjantys rinkimai duos atsakymą į daugybę kylančių klausimų.
„Aš negalvoju, kad aš turiu pakankamai giluminės informacijos, kad galėčiau komentuoti. Sakyčiau, kad tai gana gili ir sunki, slegianti mūsų visuomenę (problema – ELTA), ir aš nenorėčiau įsileisti į gilesnes diskusijas. Man atrodo, kad visuomenė jaučia tai ir ateinantys Seimo rinkimai duos atsakymą į daugybę problemų“, – Valdovų rūmuose prieš konferenciją, skirtą aptarti kolektyvines traumas, sakė V. Adamkus.
ELTA primena, kad buvęs Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Vytautas Bakas teigia manąs, jog NSGK turėtų inicijuoti parlamentinį tyrimą dėl to, kad žvalgyba galimai rinko informaciją apie kandidato į prezidentus Gitano Nausėdos komandos asmenis bei tuometį diplomatą Vygaudą Ušacką.
Jis ketvirtadienio rytą savo socialinio tinklo paskyroje kreipdamasis į prezidentą teigė, kad VSD vadovai turėtų būti nušalinti bent jau iki tol, kol išaiškės aplinkybės dėl ažiotažą sukėlusios informacijos.
Savo ruožtu Prezidentūra teigia, kad Lietuvos žvalgyba pasitiki, todėl nebus atsižvelgta į V. Bako prašymą. Vyriausiojo prezidento patarėjo Aisčio Zabarausko Eltai atsiųstame komentare užsimenama, kad politinis situacijos eskalavimas turėtų būti traktuojamas kaip kenkimas valstybei.
VSD vadovai taip pat ne kartą griežtai atmetė viešai reiškiamus būgštavimus, esą žvalgyba rinko informaciją apie tuomečio kandidato į prezidentus G. Nausėdos aplinkos žmones ir tuometį diplomatą V. Ušacką.
Rusijos ambasada Vilniuje. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Rusija sureagavo į Lietuvos žvalgybos tarnybų parengtą grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą. Rusijos ambasados Lietuvoje teigimu, Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) šią savaitę pateiktas grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas primena ligos istoriją. Pasak jos, su Maskva susijusios grėsmės yra klijuojamos su maniakiniu atkaklumu.
„Atkreipėme dėmesį į eilinę Lietuvos specialiųjų tarnybų ataskaitą. Dokumentas palieka nemalonų įspūdį ir primena ligos istoriją. Metų metus jo autoriai su maniakiniu atkaklumu klijuoja „nacionalinio saugumo grėsmės“ etiketę bet kuriam reiškiniui ar faktui, kuriame įžvelgiamos, o kartais net neįžvelgiamos, tik numanomos sąsajos su Rusija“, – rašoma ambasados komentare.
Jų teigimu negalima nepastebėti, kad žvalgybos institucijų pristatytas dokumentas yra direktyvinis ir, kad su juo turi būti derinami ne tik valstybės struktūrų, bet ir visuomeninių organizacijų veiksmai.
„Negalima nepastebėti, kad šis dokumentas Lietuvoje laikomas nustatomuoju, pagal kurį savo veiksmus turi derinti ne tik valstybės institucijos, bet ir visuomeninės organizacijos, taip pat ir įsteigtos išeivių iš užsienio valstybių. Nesilaikantiems VSD nustatytų normų ir taisyklių taikomi bauginimai, sulaikymai, suėmimai, atliekami tyrimai, jiems gresia viešas pasmerkimas ir t.t. Neslėpsime, tokia „auklėjamoji praktika“ yra gerai žinoma iš visiškai nesenos istorijos“, – teigia ambasada išplatintame pranešime.
Lietuvos žvalgyba antradienį paviešintoje grėsmių ataskaitoje teigė, kad Rusija kelia vis dar didžiausias grėsmes šalies kariniam, informaciniam, ekonominiam ir energetiniam saugumui.
Kviečiame pirmąjį Lietuvoje istorinį–dokumentinį filmą „Šešėlių frontas“ žiūrėti internetu, LRT mediatekoje.
Svarbiausios tarpukario Lietuvos žvalgybos pareigūnų operacijos, priešų pinklės sužlugdyti valstybę, mažai žinomi žvalgybos didvyriai ir nematyti archyviniai vaizdai. Visa tai – pirmajame Lietuvoje filme apie Lietuvos žvalgybą, skirtame visiems Lietuvos žmonėms.
Dokumentinėje kino juostoje vaizduojama istorinė linija veda į tarpukario valstybės žvalgybinio darbo užkulisius.
VSD tikslas – informuoti visuomenę apie nežinomus žvalgybos istorijos faktus.
Tad filmas nuosekliai ir atsakingai kurtas daugiau nei metus laiko, o kūrybinei komandai talkino net 5 istorikai, puikiai išmanantys Lietuvos žvalgybos istoriją.
Kino juosta „Šešėlių frontas“ įdomi ne tik tuo, kad talpina daugybę daugeliui nematytų archyvinių fotografijos kadrų ir filmuotos medžiagos iš Lietuvos tarpukario laikotarpio. Išskirtinis filmo bruožas – modernioji kino animacija.
Juos kūrė patyręs dailininkas Gediminas Skyrius, iliustravęs ne vieną knygą ir kūręs animacijas įvairiems audiovizualiniams produktams, žaidimams.
„Labiausiai mane šioje temoje intrigavo politinių procesų sužmoginimas. Istorijose pamatome ne tik veiksmus, datas ar dokumentus, bet ir žmonių veidus, jausmus ir motyvaciją. Taip pasakojami istoriniai, svarbūs įvykiai yra daug labiau įtraukiantys. Savo piešiniuose ir stengiausi parodyti labiau buitinį, neoficialų šių įvykių fasadą“, – teigė G. Skyrius.
Anot filmo kūrėjų, serialai ir kino filmai su iliustracijomis ar jų elementais – bene didžiausia pastarojo meto tendencija.
„Jungdami archyvinius dokumentus, gyvus istorikų pasakojimus ir iliustracijas sukūrėme unikalų kino produktą. Kūrybiniame procese ieškojome įvairių galimybių ir naudojome modernias technikas tam, kad filmas taptų artimas ir suprantamas daugeliui. Animacija šiam filmui suteikia ir gero dramatizmo prieskonio. Lietuvoje kol kas tai – pirmasis toks kino filmas, tiek iliustracijų, tiek istorinės temos atžvilgiu“, – sakė vienas filmo kūrėjų Martynas Mickėnas.
Lietuvos žvalgyba teigia, kad Rusijos žvalgybos tarnybos prieš Lietuvą vis plačiau taiko technines priemones, o Lietuvos piliečių verbavimo intensyvumas išlieka aukštas.
,,Rusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos Lietuvoje suformuoti agentūrinį tinklą, itin dažnai ieško tokių asmenų, kurie yra ideologiškai artimi Rusijai ar dėl įvairių priežasčių (giminaičiai ir draugai, verslas, turizmas ir t. t.) dažnai lankosi Rusijoje ir Baltarusijoje“, – teigiama ataskaitoje.
Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) prie Krašto apsaugos ministerijos (KAM) antradienį pateiktame bendrame grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime pabrėžiama, kad, Lietuvai vis labiau ribojant Rusijos žvalgybų veiklos su diplomatine priedanga galimybes, Rusijos žvalgai prisitaiko išnaudodami nediplomatinę priedangą ir ypač dažnai operacijas prieš Lietuvą perkelia į Rusiją ar trečiąsias valstybes.
„Lietuvoje Rusijos žvalgybos tarnybų darbuotojai arba jų agentai pasirenka taikinius, juos tiria, užmezga pirminius kontaktus, tačiau tolesnį žvalgybinį darbą perkelia į kitų valstybių teritorijas“, – teigiama ataskaitoje.
Taip pat pabrėžiama, kad Rusijoje šnipinėjimas kibernetinėje erdvėje sparčiai didėja. Ataskaitoje pažymima, kad Rusija išnaudoja kibernetinę erdvę daryti įtaką Vakarų valstybėse vykstantiems politiniams procesams, siekia paveikti rinkimų rezultatus, sumenkinti visuomenės pasitikėjimą demokratinių procesų ir politinės santvarkos patikimumu.
Žvalgyba teigia, kad, vykdydamos žvalgybos veiklą, grupuotės prasiskverbia ne tik į valstybinių institucijų, bet ir privačių organizacijų ar asmenų informacines sistemas. Perimti duomenys įprastai naudojami vykdant įtakos operacijas ir prasiskverbimus į labiau apsaugotas, jautrią informaciją apdorojančias arba su kritine šalies infrastruktūra susijusias sistemas.
Kodėl sovietinė okupacija ištiko Lietuvą visiškai nepasiruošusią, nors žinių apie tikruosius Kremliaus ketinimus būta užtektinai? Kodėl Lietuvos valdžia išdavė savo saugumo pareigūnus pasmerkdama juos kančioms ir mirčiai? Ar šiandien, jei Lietuva patirtų panašią nelaimę į tą, kuri nutiko 1940-aisiais, situacija pasikartos? Ar turėtume daug išdavikų ir kolaborantų?
Šie klausimai buvo keliami Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatant Severino Vaitiekaus veikalą „Lietuvos žvalgyba XX a. viduryje ir antrojoje pusėje“. Ypač įdomios buvusio VSD vadovo Gedimino Grinos pastabos. Diskusijoje taip pat dalyvavo knygos autorius Severinas Vaitiekus bei Violeta Rutkauskienė ir Monika Kareniauskaitė.
Diskusijai vadovavo istorikas, publicistas Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt skelbia keletą ištraukų.
Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatytas Severino Vaitiekaus veikalas „Lietuvos žvalgyba XX a. viduryje ir antrojoje pusėje“.
Ši vertinga knyga buvo išleista dar 2017-aisiais metais.
Dabar pristatytas naujas, papildytas leidimas. Naujajame knygos leime skelbiama dar daugiau su to laikmečio Lietuvos žvalgyba susijusių dokumentų, įtraukiančių skaitytoją į intriguojantį, kvapą gniaužiantį istorinį pasakojimą apie tikruosius Lietuvos herojus – žvalgybininkus, ne tik tyliai dirbusius Tėvynės labui, bet ir paaukojusius Lietuvai savo gyvybes.
Diskusijoje dalyvavo Severinas Vaitiekus, Gediminas Grina, Violeta Rutkauskienė ir Monika Kareniauskaitė.
Diskusijai vadovavo istorikas, publicistas Vidmantas Valiušaitis.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko pavaduotoja Rasa Juknevičienė siūlo Seimo Pirmininkui Viktorui Pranckiečiui sukviesti politinių partijų vadovus ir kartu su Vyriausybe parengti aiškų veiksmų planą, kuriame būtų numatyta, kaip bus kovojama su grėsmėmis vidaus politikoje, apie kurias perspėjama bendroje Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento grėsmių analizėje.
Parlamentarė, išklausiusi šių tarnybų neviešas ataskaitas NSGK posėdžiuose, susipažinusi su viešai paskelbta grėsmių vertinimo ataskaita, teigia, kad net keturis kartus šių metų analizėje yra paminėti ateinantys prezidento rinkimai Lietuvoje.
„Žvalgybos perspėja apie grėsmes, o veikti turi sprendimų priėmėjai, politikai. Rusija, deja, išlieka didžiausia grėsme nacionaliniam saugumui. Tačiau dar didesni grėsmių iššūkiai yra mūsų vidaus politikoje“, – teigia R. Juknevičienė.
Pasak jos, vienas pagrindinių Kremliaus įrankių – pinigų srautai, kad galėtų daryti įtaką politinei sistemai bei rinkimams. Tai vyksta ne tik Lietuvoje.
Ataskaitoje pažymima, kad „Tikėtina, kad Rusija vykdys informacines ir kibernetines atakas, darys įtaką operacijoms ir prieš Lietuvą. Jomis bus siekiama supriešinti visuomenę ir mažinti jos pasitikėjimą demokratiniu procesu, valdžios institucijomis ir pareigūnais. Tai bus ypač aktualu dėl artėjančių 2019 m. Lietuvos Respublikos prezidento ir kitų rinkimų“.
Komentuodama grėsmių vertinimo ataskaitą, parlamentarė teigiamai vertina, kad šioje analizėje nebeliko paminėtų visokių marginalų, kurie yra tik Kremliaus dūmų uždanga, kad pridengtų tikruosius veikėjus.
„Turiu pasiūlymą. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis ir Kauno meras Visvaldas Matijošaitis turi nedelsdami visiškai atsisakyti savo verslų Rusijoje. Tai nesuderinama su valstybės politikų statusu ir ta analize, kurią ir viešai, ir neviešai pateikia Lietuvos žvalgybos. Visiškai, reiškia ne vaikams ir artimiesiems“, – sakė R. Juknevičienė.
Pasak jos, karinėje srityje iš esmės paveikslas panašus, kaip ir praėjusių metų analizėje.
R. Juknevičienė pažymi, kad yra nemaži pozityvūs pokyčiai dėl NATO atsako ir pajėgų dislokavimo mūsų regione.
„Tačiau tai tik pradžia. Lieka atviras klausimas dėl priedangos iš oro ir jūros, Rusijos pajėgumai Kaliningrade tebekelia mūsų atkirtimo ir izoliavimo nuo likusio NATO grėsmę. Rusija tebeturi keleriopai didesnius pajėgumus čia pat, už Baltijos valstybių sienų. Rusijos ginkluotosios pajėgos, lyginant, sakykim, su 2008 metais, stipriai sumažino reagavimo laiką ir dabar nuo įsakymo davimo gali labai greitai paruošti savo tam tikrus vienetus greitam užpuolimui. Tai yra iššūkis NATO“, – teigė parlamentarė.
Valstybės saugumo departamentas ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ketvirtadienio vakarą kviečia į viešą knygos pristatymą „Lietuvos žvalgyba XX a. viduryje ir antrojoje pusėje“ Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse.
Sveikinimo žodį tars Valstybės saugumo departamento direktorius Darius Jauniškis bei Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė. Knygos pristatymo diskusijoje dalyvaus pats knygos autorius Severinas Vaitiekus, istorinės Prezidentūros Kaune istorikė dr. Ingrida Jakubavičienė, VU istorijos fakulteto dėstytojas dr. Norbertas Černiauskas. Diskusiją ves istorijos mokslų doktorantė Monika Kareniauskaitė.
VSD darbuotojo, humanitarinių mokslų dr. S. Vaitiekaus parašyta knyga – skirta Nepriklausomos Lietuvos žvalgybos ir saugumo institucijų pareigūnų atminimui.
„Lietuvos žvalgybos ir saugumo pareigūnų veiklos ir likimų istorija patvirtina lietuvių tautos valią, ryžtą ir gyvybingumą, potencialius agresorius įspėja, kad lietuvių tauta nepasidavė ir nepasiduos, nes ji ir pačiais sunkiausiais laikais turėjo talentų ir žmonių, pasiryžusių aukoti savo gyvybes tautos ir valstybės labui“, – rašoma knygos viršelyje.
Anot autoriaus, vos tik prasidėjus Antrajam pasauliniam karui tuometis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona buvo pareiškęs, kad mylėti Tėvynę reiškia jai visa aukoti.
Tokie pasiruošę aukoms didvyriai, didžiausiais sovietų valdžios priešais ir svarbiausiais taikiniais tapę Lietuvos žvalgybos ir saugumo institucijų pareigūnai ir jų likimai aprašomi knygoje „Lietuvos žvalgyba XX a. viduryje ir antrojoje pusėje“.
Ketvirtadienis, kovo 23 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvavo Valstybės saugumo departamento (VSD) naujojo pastato atidaryme ir palinkėjo, kad nauji žvalgybos namai taptų nauja skaidrumo, efektyvumo ir tarnystės valstybei pradžia.
Premjeras Saulius Skvernelis, Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir VSD vadovas Darius Jauniškis. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Iki šiol VSD pastatas neatitiko saugumo reikalavimų, atskiri padaliniai buvo išsklaidyti po visą miestą, buvo sudėtinga užtikrinti informacijos apsaugą.
Naujoji VSD būstinė oficialiai atidaryta. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Prezidentė pabrėžia, kad VSD misija – operatyviai išaiškinti, užkardyti ir informuoti visuomenę apie kylančias grėsmes. Ypač tai svarbu nuolat besikeičiančios geopolitinės situacijos ir nesaugios kaimynystės akivaizdoje.
Naujus iššūkius diktuoja padažnėję informaciniai ir kibernetiniai išpuoliai – VSD užduotis yra prisidėti valdant šias krizes, užkirsti kelią incidentams bei atakoms prieš valstybę.
Prezidentės teigimu, Lietuvos žmonės turi būti tikri, kad jie yra vieninteliai savo valstybės šeimininkai. Valstybė saugi yra tik tuomet, kai valdžia tarnauja ne įtakos grupėms, „rosatomams“ ar Kremliaus propagandistams, o žmonėms, kurie nori būti laisvi, nepriklausomi ir girdimi savo valstybėje.
Todėl žvalgyba turi sutelkti pajėgas ne tik išorės, bet ir vidaus grėsmėms atremti.
Prezidentė taip pat pasveikino visus VSD pareigūnus ir darbuotojus su 27-osiomis tarnybos metinėmis. VSD buvo įsteigtas 1990 metų kovo 26 dieną.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
„Visuomenė niekuomet nejautė ir negali jausti valstybei iškilusių pavojų ir gyvena tuo, ką mato, todėl ne kartą prisieina padėti daug energijos ir triūso, kad įrodžius, kiek artimas yra pavojus, kiek reiks dar mums pergyventi, kad atsikračius tų pragaištingų idėjų, kiek laiko dar prisieis kovoti, kad nebūtume vergais, kad jėga ir dvasia atsispirti visiems, kurie griauna mūsų nepriklausomybės pamatus“.
Šiuos žodžius yra ištaręs M.Lipčius, vienas iš aktyviausių, gabiausių tarpukario Lietuvos karinės žvalgybos darbuotojų (žuvo 1942 metais sovietinėje katorgoje).
Į šį klausimą sunku vienareikšmiškai atsakyti. Kiekviena valstybė, tiek didelė, tiek maža, yra turėjusi ir puikių žvalgų vyrų, ir profesionalių moterų žvalgių. Viduramžiais daug karalių, grafų ir karvedžių prarado turtus, kariuomenes ar net gyvybes vien dėl to, kad per daug pasitikėjo savo meilužėmis ir net neįtarė, jog jos gali dirbti mirtinam priešui.
Ten, kur pilių nepajėgdavo įveikti kariuomenės, įveikdavo moters klasta. O ir šiais technikos, modernių komunikacijų laikais žvalgyba neišsiverčia be moterų pagalbos. Jos dirba viešnamiuose prostitutėmis, biuruose – sekretorėmis, kavinėse – barmenėmis…
Paaiškėjus tiesai, kyla skandalas
Kas pirmasis ėmė įtarinėti, jog Jungtinių Amerikos Valstijų itin aukšto rango slaptųjų tarnybų darbuotojas Oldridžas Eimsas (Aldrichas Amesas) dirba Maskvai? A.Ameso (jo išdavystės 1985-1994 m. labai pakenkė JAV nacionaliniams interesams) bendradarbė vieno vakarėlio metu pastebėjo, jog CŽV (Centrinės žvalgybos valdybos) karininko žmona rengiasi per daug prabangiai. Kitaip tariant, "ne pagal vyro kišenę".
Dėl sąmokslininkų suėmimo ir rengiamo jiems teismo proceso, Lenkija, jos viršininkas J.Pilsudskis pakėlė didžiausią trukšmą: lietuviai esą suėmė ir nori nuteisti tuos, kurie tik lenkiškai kalbėję, rėmę draugystę su Lenkija ir t.t.
POV sąmokslo bylą nagrinėjo Lietuvos kariuomenės teismas, pirmininkaujamas teisininko Petro Šniukštos (1877-1952), kaltintoju buvo Lietuvos teisininkas, Valstybės Tarybos Teisės komisijos narys Lietuvos kariuomenės pulkininkas, būsimasis Krašto apsaugos ministras Juozas Papečkys (1890-1942).
Teismas vyko 1920 m. gruodžio 11-24 d. Kaune už uždarų durų, todėl apie patį teismo procesą mažai terašyta ir tuometinėje spaudoje. Tik 1936 m. kaltintojas J.Papečkys (J.Rainio slapyvardžiu) išleido knygą “POW (Polska organizacja wojskowa) Lietuvoje” (K., 1936. 184 p.).
Lenkijos šeimininkas J.Pilsudskis ir jo pagalbininkai rengė plamus, kaip prisijungti ne tik Vilnių ir jo kraštą, bet ir visą Lietuvą… pačių lietuvių rankomis.
Tai turėjo būti padaryta dar Pirmojo pasaulinio karo metais. Tam tikslui Lietuvoje slaptai kurta POV (Polska Organizacja Wojskowa, POV) – Lenkų karinė organizacija, į kurią stojo Lietuvos lenkai ir sulenkėję dvarininkai, priešingi nepriklausomos demokratinės Lietuvos atkūrimui.
Ypač padaugėjo stojančiųjų po Antrosios Lietuvos konferencijos Kaune, priėmusios rezoliucijas dėl dvarininkų, kunigų ir kitų stambiųjų žemvaldžių (buvusių feodalų) žemės nacionalizavimo ir perdavimo mažažemiams ir bežemiams Lietuvos kariuomenės savanoriams.
