Londonas, sausio 14 d. (dpa-ELTA). Londone šeštadienį šūviais sužeistos trys moterys ir septynerių metukų mergaitė. Jos nugabentos į ligoninę, pranešė Skotland Jardas.
Sužalotos moterys yra 41-45 metų amžiaus. Jų gyvybei pavojus negresia. Apie mergaitės būklę policija kol kas duomenų pateikti negalėjo.
Incidentas įvyko netoli bažnyčios prie Justono geležinkelio stoties, kur tuo metu vyko gedulo iškilmės. Pirmaisiais duomenimis, šūviai paleisti iš važiuojančio automobilio, kuris pasišalino, sakoma policijos pranešime.
Kol kas sulaikytųjų nėra. Policija paragino atsiliepti galimus liudininkus.
Britų policija skuba į pagalbą
Londonas, lapkričio 16 d. (AFP-ELTA). Didžiosios Britanijos policija tiria aplinkybes, susijusias su psichikos problemų turinčiu irakiečių ir sirų kilmės atsivertėliu į krikščionybę, žuvusiu per nesėkmingą bombos išpuolį Liverpulyje, teigiama daugelyje antradienio pranešimų.
Šiaurės vakarų Anglijos kovos su terorizmu policija vėlai pirmadienį paleido keturis vyrus, juos apklaususi dėl incidento, įvykusio likus kelioms akimirkoms, kai visoje Didžiojoje Britanijoje prasidėjo Atminimo sekmadienio renginiai. „Policiją tenkino jų pasakojimas ir jie buvo paleisti“, – ITV News sakė saugumo ministras Damianas Hindsas.
32 metų Emadą Al Swealmeeną policija įvardijo kaip potencialų sprogdintoją, kurio savadarbis prietaisas susprogo taksi automobilio gale prie Liverpulio ligoninės. Jis žuvo ugnies kamuolyje, o greitai susizgribęs taksi vairuotojas atsipirko lengvais sužalojimais, užrakinęs E. Al Swealmeeną taksi viduje.
Antradienį BBC pranešė, kad tyrėjai aiškinasi, ar nepavyko susprogdinti pagrindinio užtaiso, nes nebuvo apgadinta nė viena netoliese buvusi transporto priemonė. Policija nepateikė daug detalių apie Liverpulio įtariamąjį, o ministrai teigė dėl vykstančio tyrimo negalintys komentuoti aplinkybių. Jaunesnysis vidaus reikalų ministras Kitas Malthouse’as parlamentarams sakė, kad incidentas „dar nėra suprastas“, bet tai „aiškus priminimas apie terorizmo grėsmę, su kuria mes visi susiduriame.“
Po antrojo per mėnesį incidento, kai peiliu buvo subadytas konservatorių parlamentaras Davidas Amessas, vyriausybė pakėlė pavojaus lygį iki „didelio“ – tai antras didžiausias pavojaus lygis, reiškiantis, kad teroro išpuolis labai tikėtinas.
„Tylus vaikinas“
Laikraščių ir transliuotojų pranešimuose, kuriuose cituojami nenustatyti saugumo šaltiniai, teigiama, kad E. Al Swealmeenas buvo nesėkmingas irakiečių ir sirų kilmės prieglobsčio prašytojas, turintis psichikos sveikatos problemų. Jį aštuoniems mėnesiams priėmė Liverpulio krikščionių savanorių pora Elizabeth ir Malcolmas Hitchcottai, kai 2017 m. buvo atmestas jo prašymas dėl pabėgėlio statuso.
E. Hitchcott sakė BBC, kad dėl sekmadienio incidento jautėsi „labai nuliūdusi“ ir „labai sukrėsta“, ji pridūrė: „Mes tiesiog jį mylėjome, jis buvo mielas vyrukas“. M. Hitchcottas sakė ITV News, kad E. Al Swealmeenas atsidūrė psichiatrijos įstaigoje, kai su peiliu buvo sulaikytas per incidentą Liverpulio centre. Bet visais kitais atžvilgiais „jis buvo labai tylus žmogus“, atsivertęs į krikščionybę ir pakrikštytas Liverpulio katedroje, atmetęs islamą, pridūrė jis.
Toje pačioje katedroje vyko ir Liverpulio Atminimo sekmadienio pamaldos, kuriose dalyvavo apie 2000 žmonių, jos buvo skirtos pagerbti Didžiosios Britanijos karo veteranus ir kritusiuosius per karą.
Laikraštis „The Times“ pranešė, kad „islamistų sąmokslas yra reikšminga tyrimo kryptis“, kaip galimus taikinius tyrėjai nurodo katedrą arba Liverpulio Moterų ligoninę. Jis teigia, kad savadarbiame įrenginyje buvo TATP – tas pats sprogmuo, kurį taip mėgsta džihadistų judėjimas „Islamo valstybė“ ir kuris buvo panaudotas per 2015 m. Paryžiaus išpuolius ir 2017 m. Mančesterio arenos sprogdinimą.
Ministro pirmininko Boriso Johnsono atstovas spaudai antradienį atsisakė aptarti bylos specifiką, bet sakė, kad vyriausybė nori paspartinti asmenų, neturinčių teisės būti Jungtinėje Karalystėje (JK), pašalinimą ir supaprastinti prašymų ir teisines procedūras, „kad jomis nebūtų naudojamasi siekiant sužlugdyti pašalinimą“. „Tai viena iš JK naujojo imigracijos plano dalių ir tai tebėra vienintelis patikimas planas sutvarkyti mūsų sugedusią prieglobsčio sistemą“, – pridūrė atstovas.
Mažiausiai septyni žmonės nukentėjo Londono pietvakariuose, kai į juos įsirėžė automobilis. Tai sekmadienį pranešė laikraštis „Daily Star“.
Leidinio žiniomis, incidentas įvyko prie viešbučio Batersio rajone šeštadienį apie 23 valandą 15 minučių vietos laiku (sekmadienį 1 valandą 15 minučių Lietuvos laiku). Ten buvo nusiųsta policininkų. Trys žmonės sulaikyti pagal įtarimą pasikėsinimu nužudyti, dar keturi – už viešosios tvarkos pažeidimą.
Pranešama, kad vienam iš nukentėjusiųjų sulaužyta koja, jis nugabentas į ligoninę.
Policijos atstovas žurnalistams pareiškė, kad šis incidentas nelaikomas teroro aktu.
Skirtingose Londono vietose antradienį rasti vokai su sprogmenimis. Tyrimą pradėjo antiteroristinis dalinys. Vokai, kuriuose buvo maži geltoni plastikiniai maišeliai, rasti netoli Londono Sičio oro uosto, Hitrou oro uosto ir Vaterlo geležinkelio stotyje.
Tai sprogstamieji įtaisai, galintys sukelti nedidelius gaisrus, pranešė Skotland Jardas. Žmonės nenukentėjo.
Policija spėja, kad trys incidentai tarpusavyje susiję. Motyvas kol kas nežinomas. Skrydžiai ir traukinių eismas nesutriko.
Vienas DIN-A4 vokas užsidegė, kai jį atplėšė Hitrou oro uosto darbuotojas. Buvo evakuotas vienas pastatas, tačiau jis nebuvo oro uosto teritorijoje.
Vokai prie Londono Sičio oro uosto ir Vaterlo geležinkelio stotyje buvo neutralizuoti. Atsargumo sumetimais buvo evakuotas ir pastatas prie Sičio oro uosto. Netoli Vaterlo geležinkelio stoties buvo atitverta nedidelė teritorija.
Policijos pareigūnai penktadienį skubėjo reaguoti į pranešimus apie Londono „Oxford Circus“ metro stotyje įvykusį incidentą, taip sukeldami nerimą, kad įvyko teroristinis išpuolis.
Tačiau kiek vėliau jie paskelbė operaciją stotyje baigiantys, nes nepavyko rasti jokių įrodymų, patvirtinančių pranešimus, kad stotyje aidėjo šūviai, praneša naujienų agentūra AFP ir transliuotojas BBC.
„Savo operaciją Oksfordo gatvėje baigėme. Jei slėpėtės pastatuose, jau galite išeiti, ir, jei jums reikia pagalbos, prieikite prie policijos pareigūnų“, – tviteryje rašė policija.
Pranešama, kad „Oxford Circus“ ir netoliese esanti „Bond Street“ metro stotis, kuri taip pat kuriam laikui buvo uždaryta, jau veikia.
Pareigūnai informavo sulaukę vieno pranešimo apie bėgant iš „Oxford Circus“ stoties nesunkiai susižeidusią moterį.
Metropoliteno policija informavo nuo maždaug 16.30 val. vietos (18.30 Lietuvos) laiku gavusi ne vieną pranešimą apie Oksfordo gatvėje ir „Oxford Circus“ metro stotyje aidėjusius šūvius.
Ji į įvykio vietą išsiuntė ginkluotus pareigūnus ir tuomet teigė incidentą traktavusi taip, lyg jis būtų susijęs su terorizmu.
„Policija neaptiko jokių įtariamųjų pėdsakų, įrodymų, kad (metro stotyje) būtų buvę šaudyta ar būtų nukentėję žmonės“, – vėliau nuramino pareigūnai.
Vos paskelbus apie Londone vykstantį incidentą, BBC reporterė buvo pranešusi, kad įvykio vietoje matė didžiulę žmonių, bėgančių tolyn nuo stoties, spūstį. Ji pridūrė, kad žmonės šaukė ir verkė. Pareigūnai taip pat patvirtino, kad stotyje buvo kilusi panika.
1977 metais Johana van Harlem pagaliau aptiko savo sūnaus Ervino, kurį ji paliko prieš 33 metus, pėdsakus. Ji iškart nuvyko į Londoną susitikti su juo.
Kas buvo po to, galima pavadinti neįtikėtina nusivylimo, apgaulės ir sudaužytos širdies istorija, rašo žurnalistas ir rašytojas Džefas Meišas.
1988 metų balandį šaltą šeštadienio rytą prie Ervino van Harlemo namo Londono šiaurėje privažiavo furgonas, prikimštas kriminalinės sekimo policijos agentų. 44-rių meno dileris Ervinas van Harlemas gyveno vienas Londono miegamajame rajone greta niūraus kelio žiedo. Olando butas Silver Birch Close tapo Britanijos kontržvalgybos MI-5 tyrimo centru.
Ervino van Harlemo dokumentai
MI-5 agentai įtarė, kad van Harlemas, kurį kaimynai piešė kaip keistuolį, visai ne meno dileris, o užsienio šnipas. Van Harlemas sėdėjo virtuvėje, palinkęs virš radijo imtuvo. Buvo apsirengęs pižamą, plaukai tvarkingai sušukuoti su sklastymu.
Kaip ir kiekvieną rytą, tąsyk jo radijas transliavo mįslingą stotį numeris 1. Jo ausinėse moteriškas balsas čekų kalba diktavo skaičius, po kurių stuksėjo Morzės abėcėlės signalai.
9.15 val. ryto Londono policijos ypatingojo antiteroristinio skyriaus agentai įsiveržė į jo butą. Van Harlemas pabandė nuleisti radijo anteną, bet ši įstrigo. Kai jis atidarė dėžę ir norėjo iš ten paimti virtuvinį peilį, agentas, šaukdamas „Gana! Tai galas!“, sučiupo jį už rankų.
Tarp jo paveikslų ir molbertų agentai aptiko mažyčių muilinėje paslėptų šifravimo knygelių, ir automobilių žurnalų, kuriuose buvo užrašų nematomu rašalu. Agentai įtarė, kad van Harlemas visai ne olandas, o priešų šnipas iš SSSR.
Jį nugabeno į policijos nuovadą, kur jis tvirtino esąs nekaltas. O po 10 dienų nutiko keistas dalykas: pas sulaikytąjį atėjo lankytoja ir pasakė, kad ji – jo motina.
Olandei Johanai van Harlem buvo šiek tiek per 60 metų. Pro savo didžiulius akinius ji atidžiai stebėjo agentus. Jos sūnus, sakė ji, joks ne šnipas, o doras olandas. Ji paliko jį 1944 metais, o po 11 metų jį surado.
Sutrikę agentai leido jai aplankyti įtariamąjį šnipinėjimu van Harlemą.
„Aš girdžiu visas tas keistas istorijas, tai pasakyk man, tu juk nesi šnipas?“ – kreipėsi į Erviną Johana.
„Yra patarlė: nėra ugnies be dūmų“, – atsakė jai van Harlemas. – Bet šįkart ne taip. Labai daug dūmų, bet be ugnies. Aš nepadariau nieko tokio, kas pakenktų Anglijai“.
Johana lengviau atsiduso. „Tai kodėl? Kodėl visa ta erzelynė?“
„Neklausinėk manęs. Paklausk jų“, – atsakė jis.
Tuo momentu jis pastebėjo mažą raudoną dėmelę ant jos dilbio. DNR analizė, atlikta Didžiosios Britanijos Vidaus reikalų ministerijos laboratorijoje, beveik šimtu procentų rodė, kad Johana ir Ervinas ne giminės. Sužinojusi rezultatus Johana pravirko, jos pasaulis griuvo jos akyse.
1989 metų vasario 6 dieną Londono Old Beilio kriminaliniame teisme prokuroras Rojus Amlotas prisiekusiųjų teismui pasakė, kad kaltinamasis apsimetė Johanos sūnumi, iš tikrųjų juo nebūdamas.
Ervinas van Harlemas su savo tikra ar tariama motina Johana van Harlem
Harlemo teismas apkerėjo spaudą. Laikraštis Daily Express aprašinėjo jį kaip „senamadį, gerai apsirėdžiusį šnipą, gyvenantį pašto dėžučių ir slaptų kodų pasaulyje“. Egzotiškos gražuolės teismo salėje pasakojo apie savo meilės ryšius su šnipu.
Ir salėje buvo tik viena moteris, į kurią buvo skaudu žiūrėti. Tarp liudytojų, tragiškai atrodanti sėdėjo ji, Johana van Harlem.
1989 metų kovo 4 dieną teisėjas nuteisė Erviną van Harlemą 10 metų kalėti už šnipinėjimą. „Galimas dalykas, jis pirmas žmogus, kuris nuteistas Old Beilyje svetima pavarde“, – sakė žurnalistams vienas aukšto rango Skotland Jardo atstovas.
Van Harlemas taip ir nepasakė teisme savo tikrosios pavardės.
„Bevardis šnipas“ – kaip jį praminė laikraštininkai – nusinešė savo paslaptis – į kalėjimo kamerą.
* * *
2016 metų pavasarį, po kelių mėnesių įkalbinėjimų, aš susitikau su Ervinu van Harlemu Prahoje. Pastaruosius 23 metus jis taikiai gyveno Prahoje laisvas, bet šnipai, kaip žinoma, daug pasakoti nelinkę.
Jam mane pristatė čekų žurnalistas Jaroslavas Kmenta. Apsirėdęs brangiu mėlynu švarku Van Harlemas atvažiavo į restoraną šalia Staromestska aikštės istoriniame miesto centre. Atidžiai išstudijavęs mano pažymėjimą, jis pradėjo man pasakoti savo istoriją angliškai, bet su akcentu.
Jis gimė 1944 metų rugpjūčio 23 dieną Mordžanuose, nedideliame kaimelyje netoli Prahos. Gimus jis vadinosi Vaclavas Jelinekas. Iki komunistų atėjimo jo tėvas turėjo nedidelę kepyklėlę, prekiavo sausainiais ir ledais. Jaunasis Jelinekas buvo pašauktas į terminuotą tarnybą armijoje. Kadangi šaltasis karas sustiprėjo, jis perėjo dirbti į ČSSR vidaus reikalų ministeriją. Jis svajojo pademonstruoti narsą ir drąsą, bet buvo priverstas nuobodžiauti, tvarkydamas raštus.
Kartą viršininkai pastebėjo, kad jis, užuot saugojęs postą, kala vokiškus žodžius.
Jį pasikvietė į kabinetą. Jis laukė, kad gaus drausminę nuobaudą. O buvo pristatytas dviem Statni bezpecnost – Čekoslovakijos valstybinės slaptosios policijos – nariams.
Žvalgybos bendradarbiai išstudijavo jo dosjė ir išsiaiškino, kad Jelinekas – įžūlus žmogus, labai protingas, linkęs į smurtą ir riziką, patriotas ir mergišius. Kitaip sakant, turėjo idealius duomenis būti šnipu. Po kruopštaus parengimo buvo nuspręsta, kad Jelinekas gali pradėti darbą su priedanga užsienyje ir šnipinėti Vakaruose.
Slaptoji policija išstudijavo dingusių žmonių sąrašą ir suteikė Jelinekui svetimą pavardę – olandų berniuko, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje palikto vaikų namuose Golešovice Prahoje. Tas berniukas buvo gimęs vos diena anksčiau už Jelineką. Šiam pasakė, kad jo naujoji pavardė – Ervinas van Harlemas.
Jis padavė dokumentus olandiškam pasui gauti ir 1975 metų birželį traukiniu išvažiavo į Londoną. Berniukui iš Prahos Londonas su savo beprotišku judrumu pasirodė svetimas, kupinas pavojų ir pramogų.
Jis įsidarbino Meifere, Park Leine, restorane ant Hiltono viešbučio 24-ojo aukšto stogo netoli Bakingemo rūmų, tikėdamasis šnipinėti karališkąją šeimą.
Naktimis jis radijo ryšiu keisdavosi šifruotėmis su Čekoslovakijos žvalgyba. Buvęs šnipas prisimena, kad viena iš pirmųjų jo idėjų buvo pabandyti įrengti pasiklausymo įtaisus karalienės balduose. Bet ir jis, ir jo viršininkai suprato, kad tam jie techniškai nepajėgūs.
Jo šnipo karjera buvo sklandi, kol 1977 metų pabaigoje jis negavo nerimą keliančio pranešimo iš Prahos: „Tavo motina stengiasi tave surasti per Raudonąjį Kryžių. Jeigu Raudonasis Kryžius tave ras, susitikimą reikės suderinti“.
Jis perskaitė pranešimą dar ir dar kartą. Tų pačių metų spalį van Harlemas gavo ranka rašytą Johanos van Harlem laišką. Jame ji pranešė, kad jo adresą jai davė Nyderlandų ambasada, kad ji džiaugiasi jį radusi. Kaip jam ir buvo įsakyta, lapkritį šnipas mandagiai atsakė, pridėjęs keletą fotografijų. Laišką jis pradėjo žodžiais „Brangioji mama“. Kai jis nusiuntė nuoširdų kvietimą aplankyti jį Londone, ji tuojau pat atvažiavo.
* * *
Johana pabudo 1978 metų sausio 1-sios ankstų rytą viešbutyje vakariniame Londone. Labai nervindamasi, ji išėjo į gatvę, užverstą naujamečių išvakarių šiukšlėmis. Ji planavo nueiti anksčiau skirto laiko, kad patikrintų sūnaus adresą. Bet štai priešingoje gatvės pusėje stovėjo – kaip atrodė – pažįstamas jaunuolis.
„Jūs misis van Harlem?“ – paklausė jos šnipas.
„Taip“, – atsakė ji.
„Sveika, mama, aš tavo sūnus“.
Jie apsikabino vidury gatvės. Johana atsitraukė per žingsnį, kad pažvelgtų į jį. Ašaros riedėjo jai per skruostus.
„Tavo tėvo plaukai buvo ne tokie tamsūs“, – pasakė jį apžiūrėjusi Johana. Ji taip pat pasakė, kad jis žemesnis už tėvą.
Kol bute Ervinas pylė jiems abiems šampaną, Johana springdama pasakojo jam savo gyvenimo istoriją.
Ji užaugo Niderlanduose, Hagoje, o 1943 metų lapkritį traukinyje susipažino su jo tėvu. 23 metų mėlynakis lenkas Gregoras Kuligas buvo nacistas.
Po keturių savaičių per vakarėlį jis ją išprievartavo. Tada jai buvo 18 metų, ji buvo skaisti.
Kai jos tėvas pastebėjo kad Johana nėščia, jis tiesiog įsiuto. „Tu pasileidėlė!“ – pasakė jis, ir įsakė išvežti vaiką į kokį nors tolimą miestą ir ten palikti.
Prislėgta sielvarto ir nevilties, 1944 metų rudenį Johana išvažiavo traukiniu į Čekoslovakiją. Kurį laiką bandžiusi kaip nors ten pragyventi, vieniša motina nuėjo į vaikų namus Golešovice Prahoje. Ašarodama ji pabučiavo kūdikį Erviną ir atsisveikinusi grįžo į Olandiją viena.
Jos tėvas – žydas, kuris prisidėjo prie nacional-socialistų judėjimo, kad apsaugotų savo šeimą – sunaikino įsūnijimo dokumentus ir uždraudė jai kada nors kalbėti apie sūnų.
Daugelį metų iš vaikų namų ateidavo dešimtys laiškų su prašymu pasiimti vaiką. Visi jie likdavo neatsakyti. Bet kasmet jo gimimo dieną Johana tylomis prisimindavo dingusį sūnų, ji net negalėjo ištarti jo vardo: Ervinas van Harlemas.
Ir štai pagaliau ji surado jį. Kai jie baigė gerti šampaną, jis paėmė ją už rankos ir pasakė: „Tu turi tuo patikėti, aš tavo sūnus“.
Netrukus po tokio emocingo „susijungimo“ Johana pakvietė Erviną į Olandiją susipažinti su van Harlemų šeima. 1978 metų pradžioje atvykęs pas ją į namus, šnipas pasisveikino su visais šeimos nariais, paduodamas ranką visiems iš eilės. Jie į jį žiūrėjo kaip į žvėrį zoologijos sode. Johanos dukterėčia priėjo prie Ervino ir ėmė jį apžiūrinėti nuo galvos iki kojų. Nejaugi ji numano?
„Jo kojos kaip tikrų van Harlemų“, – pagaliau pranešė ji susirinkusiems.
Londone netikėtai pasirodžiusi motina olandė, o dar ir žydų kilmės, tik sustiprino van Harlemo priedangą. Jo pagrindinė užduotis, kaip jis man pasakojo, buvo rinkti informaciją apie „atmestuosius“ – sovietinius žydus, kuriems buvo neleista imigruoti ir kurie, (atmetus prašymą), tokiu būdu, tapo pėstininkais šaltojo karo laikų diplomatinėje prekyboje. Jis taip pat sugebėjo gauti vertingos informacijos apie povandeninius sonarus (hidrolokatorius), kurių dėka NATO galėjo sekti sovietinių povandeninių laivų judėjimą.
Vėliau britų žurnalistas Kimas Sengupta apibūdino van Harlemą kaip „nepaprastos sėkmės susilaukusį giluminio prasiskverbimo agentą“, kuriam pavyko prasibrauti į Britanijos povandeninių laivų bazę Polaris Britanijos Admiraliteto Povandeniniame tyrimo centre, o taip pat dar į visą virtinę slaptų karinių objektų“.
Už tuos neįtikėtinus laimėjimus šnipinėjime van Harlemas pelnė sovietų vyriausybės apdovanojimą, kuris jam buvo įteiktas specialiai jo garbei surengtame priėmime Prahoje.
„Jis daug kartą kėlėsi iš vienos vietos į kitą, – vėliau pasakojo Johana interviu Olandijos radijo stočiai. – Iš to nedidelio butelio, kuriame aš lankiausi pirmą kartą, jis keldavosi vis į prašmatnesnį būstą. Aš visai nenutuokiau, kodėl jis taip dažnai persikelia. Jo reikalai vis gerėjo ir gerėjo, tai buvo matyti iš jo drabužių, avalynės, namų, kuriuose jis gyveno“.
* * *
Ervinas apibėrė Johaną dovanomis, tarp kurių buvo Vedžvudo porceliano vaza, aukso žiedas su smaragdu ir auksinė moneta. Bet iš tikrųjų santykiai su netikra motina jį vis labiau vargino. Jis į ją žiūrėjo kaip į nacistę, fašistę, bendradarbiavusią su okupantais. Jis prisimena, kaip važiavo į Olandiją, kad supažindintų savo tuometę draugužę su Johana – kad apsimestų, jog jų santykiai šeimyniški, normalūs.
Olandijoje restorane skambėjo liaudies muzika ir daugelis lankytojų šoko. Johana, kaip pasakojo, mėgo muziką, vyną ir šokius. Šnipas pasakojo, kad ji šoko su vienu iš vakaro svečių, kai jam staiga iškilo gyvas vaizdas, kaip ji lygiai taip pat šoko su nacių kareiviais.
Jį apėmė beprotiškas įniršis. „Ji vėl imasi savo, – pagalvojo jis. – Kuprotą tik karstas išlygins! Juk jai jau 60!“ Su Johana šokęs vyriškis prisitraukė ją arčiau prie savęs ir reikšmingai mirktelėjo draugeliui. Van Harlemas vos susitvardė.
Po kurio laiko, jau Londone, van Harlemo namuose suskambo telefonas. Taiki ramybė jo namuose buvo sudrumsta. Jis atsikėlė iš lovos ir dirstelėjo į laikrodį. Buvo 3 valanda ryto.
„Sūneli, brangusis! Negalėjau ištverti, taip norėjau išgirsti tavo balsą“, – besipinančiu liežuviu murmėjo kitame laido gale Johana. Ji aiškiai buvo girta. “Aš parduosiu savo namą ir persikelsiu į Londoną. Gyvensim drauge!“
„Mama, aš tave puikiai suprantu, – atsakė jis jai. – Žinoma, būtų šaunu gyventi kartu, ypač po to, kai likimas taip ilgam buvo mus išskyręs. Mam, žinai ką. Eime dabar miegoti, o rytoj aš tau paskambinsiu“.
Jis numetė ragelį, bet užmigti jau nebegalėjo. Jos elgesys vis labiau ir labiau jį trikdė. Galų gale, ji galėjo jam rimtai pakenkti. Nuo to priklausė visas jo gyvenimas. Bet jis beveik nieko negalėjo padaryti. Kaip jos atsikratyti?
Kitą kartą jai atvykus jie važinėjo po Londoną, ir sankryžoje Ervinas užmiršo pristabdyti priešais automobilį, važiavusį pagrindiniu keliu. Tos mašinos vairuotojas iš visų jėgų spustelėjo stabdžius, kad išvengtų susidūrimo.
„Atleisk, drauguži! – atsiprašė jo Ervinas ir pamojavo ranka,
„Ko tu jo atsiprašinėji?! – piktai sušuko Johana. – Tikra mazgotė! Tipiškas slavas!
Van Harlemas apstulbo. „Bet jis gi važiavo pagrindiniu keliu“, – bandė paprieštarauti „motinai“.
„Pagrindiniu keliu! Pagrindiniu keliu!“ – ji tyčiodamasi pamėgdžiojo jį.
Įsiutęs šnipas tik tvirčiau suspaudė vairą. „Na, tu už tai sumokėsi“, – pagalvojo jis, Bet šanso atkeršyti Johanai jam taip ir nebepasitaikė.
Kartą 1986 metų rudenį Ervinas pastebėjo, kad paskui jį važiuoja du automobiliai, manevruodami visiškai taip, kaip jiems rodė žvalgybos mokykloje. „Matyt, kažką seka“, – pagalvojo jis. Ir tada jam toptelėjo: „Idiote! Gi tave patį seka!“
Hiltone tuo metu jis jau nebedirbo, padaręs karjeroje šuolį nuo paprasto oficianto iki pirkimų vadybininko. Dabar jis buvo laisvas menininkas ir meno dileris, ir už grynuosius nusipirko kuklų butelį Barneto rajone Londono šiaurėje.
Sunku įsivaizduoti netinkamesnę vietą užsienio šnipui suimti, bet netrukus bute pradėjo vienas po kito lankytis keisti svečiai. Tai telefonų kompanijos technikas, tai langų plovėjai pradėjo sukinėtis apie jo langus ne kas savaitę, bet atrodė, kad vos ne kasdien.
Į padažnėjusias keistenybes atkreipė dėmesį ne tik Ervinas. Vietinės gyventojų tarybos koordinatorė 61-rių metų misis Seint pasakoja, kad 1987 metų lapkritį ji skambino į policiją pranešti apie keistus garsus ir panašius į Morzės abėcėlę trukdžius, kurie staiga ėmė rodytis jos televizoriuje kas vakarą 9 valandą.
Dar po kurio laiko, 1988 metų balandį, prie Ervino buto sustojo paslaptingas furgonas.
– – –
Apie „sūnaus“ suėmimą Johana van Harlem išgirdo per BBC radiją. Netrukus pas ją atvyko tyrėjai ir paprašė duoti teisme parodymus apie šnipą.
„Kai pagaliau mūsų akys susitiko, aš pajutau skausmą. Jo žvilgsnyje aš nepastebėjau jokios atgailos, jokios šilumos, nieko“, – pasakoja ji apie teismo procesą. Ji niekaip negalėjo su tuo susitaikyti, tuščiai tikėdamasi nors kiek šilumos iš sūnaus. „Jis žvelgė į mane šaltai, tarytum tai galas“.
Bausmės atlikti Erviną nusiuntė į Parkhersto kalėjimą Vaito saloje. Po penkerių metų, jau pasibaigus šaltajam karui ir po bado streiko, jis buvo paleistas ir deportuotas į Čekijos Respubliką.
Aš klausiu, ar jis kada nors jautė užuojautą Johanai?
„Man jos nė kiek nebuvo gaila“, – atsakė jis. Ji stengėsi valdyti, ir man tekdavo su ja taikstytis. Dažnai ji man velniškai įkyrėdavo“, – pridūrė jis, pasakodamas apie realius sūnaus ir motinos santykius.
Penkerius jo kalėjimo metus vienas dalykas jam išliko mįsle: Johanos pasakojimas, kaip ji jį rado. „Niekas jos neprašė, ji pati, savo noru, pradėjo ieškoti manęs“, – sako jis.
„Savo noru“. Tai jam atrodė keista.
Ar tai sutapimas, kad Johanai motiniškas instinktas pabudo tiesiog praėjus keliems mėnesiams po to, kai jis padavė paraišką Olandijos pasui gauti? Ar galėjo kas nors ją pakurstyti pradėti ieškoti sūnaus ir kodėl? Atsakymo į šiuos klausimus mes niekada nesužinosime – 2004 metais Johana van Harlem mirė. Šnipas šiuo atžvilgiu turi savo teoriją.
„Mes manome, kad ji veikė nukreipiama Britanijos ar Olandijos kontržvalgybų“, – sako jis.
Ar galėjo ir pati Johana būti šnipė? Nelabai tikėtina, bet mūsų apgaulės ir apsimetinėjimų laikais viskas įmanoma.
Asmuo, mėginęs nužudyti rusų milijardierių Germaną Gorbuncovą, pakliuvo į vaizdo stebėjimo kameros akiratį Londono metro Kanari Uorf (Canary Wharf) stotyje, prabėgus keletui minučių po bandymo nužudyti.
„Žmogus, apsirengęs odine striuke, ramiai praėjęs per pilną žmonių metro stotį, visiškai galėjo eiti iš darbo namo arba išgerti su draugais“, – rašo “Daily Mail”. Bet policija mano, kad jis ėjo po žmogžudystės.
Jis – pagrindinis įtariamasis dėl pasikėsinimo nužudyti rusų bankininką.
Kovo 20 dieną 19:20 į 46-rių metų amžiaus Germaną Gorbuncovą šauta šešis kartus ant jo ištaigingo namo Londone slenksčio, jis rimtai sužeistas, primena leidinys. Į G.Gorbuncovą šauta iš 9 milimetrų pusiau automatinio pistoleto Makarov, kuris retai sutinkamas Didžiojoje Britanijoje ir ekspertų laikomas profesionalaus žmogžudžio įrankiu.
Didžiosios Britanijos sostinėje radioaktyviuoju poloniu nužudyto Aleksandro Litvinenkos našlė Marina Litvinenka pasiekė reikšmingą pergalę.
Klausimas, ar perbėgėlio į Vakarus FSB karininko Aleksandro Litvinenkos mirties priežastis – Kremliaus ir FSB kerštas, bus svarstomas atviruose teismo posėdžiuose. Taip leidinyje “The Independent” teigia Teri Džadas.
Tuo tarpu Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pareiškė britų valdžios atstovams, kad oficialioji Maskva niekad neišduos britų teisėsaugai Andrėjaus Lugavojaus. Priminsime: kai kurie Didžiosios Britanijos ekspertai įtaria, kad būtent A.Lugovojus perbėgėliui pakišo mirtiną radioaktyvaus polonio dozę.
