Volodymyras Zelenskis – renginyje „Keliu vėliavą už Ukrainą NATO”. ELTA / Dainius Labutis
Ukraina apgins ir savo, ir sąjungininkų laisvę, sako Vilniuje viešintis Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis.
„Čia, Vilniuje, mes matome Europos progresą. Čia žmonės žino, kas yra saugumas ir kaip jį pasiekti. Ir žino, kad saugumas yra kartu su Ukraina“, – antradienio vakarą Lukiškių aikštėje baigiamosios akcijos „Keliu vėliavą už Ukrainą NATO“ renginyje sakė Ukrainos prezidentas.
„Ukrainos vėliavos Lietuvos gatvėse vienareikšmiškai įrodo – mes jau esame sąjungininkai ir Ukraina apgins ir savo, ir jūsų laisvę“, – patikino V. Zelenskis.
Kreipdamasis į lietuvius, Kyjivo lyderis dėkojo už suteiktą karinę bei humanitarinę pagalbą, šalyje priimtus Ukrainos karo pabėgėlius.
„Aš dėkingas tau, Vilniau, ir visiems Lietuvos miestams, miesteliams ir kiekvienam, kuris palaikė Ukrainą, kad priglaudė mūsų žmones, kurie pas jus, Lietuvoje, gelbėjosi nuo karo veiksmų“, – kalbėjo prezidentas V. Zelenskis.
Jis dėkojo Lietuvai ir už tvirtą poziciją dėl Ukrainos transatlantinės perspektyvos NATO Aljanse.
„Dėkui jums už jūsų pagalbą mūsų gynybai ir jūsų labai aiškią, sąžiningą ir drąsia poziciją dėl Ukrainos pakvietimo į NATO“, – dėkojo prezidentas.
Tvirtina, kad Ukraina užtarnavo narystę NATO: klausia, ar tai per didelis noras
V. Zelenskis akcentavo, kad atvyko į Vilniaus NATO viršūnių susitikimą tikėdamas, kad sulauks sprendimų dėl narystės, kurių Ukraina, pasak jo, nusipelnė.
V. Zelenskis kreipėsi į Lietuvą: Ukraina apgins ir savo, ir jūsų laisvę. Dainius Labutis. ELTA fotografija
„Atvažiavau šiandieną čia su savo tikėjimu, su tikėjimu į sprendimą, su tikėjimu į partnerius ir su tikėjimu į stiprų NATO. Tai yra į NATO, kuris neabejoja, kuris nepraranda laiko“, – kalbėjo V. Zelenskis.
„Ir aš tai norėčiau, kad mūsų tikėjimas taptų įsitikinimu į tuos sprendimus, kuriuos mes visi užtarnavome. Mes visi užtarnavome ir kiekvienas iš mūsų laukia: kiekvienas mūsų karys, kiekvienas mūsų pilietis, kiekviena mūsų mama, kiekvienas mūsų vaikas. Ar tai yra per didelis noras?“, – kėlė klausimą Ukrainos prezidentas.
„NATO suteiks Ukrainai saugumą. Ukraina padarys NATO stipresnę. Šlovė Ukrainai, šlovė Lietuvai“, – teigė V. Zelenskis.
„Niekada ir niekam negalima dairytis į Maskvą“
Renginio metu Lukiškių aikštėje iškelta Ukrainos vėliava, kuri į Lietuvą buvo atnešta bėgikų iš pat Bachmuto. Kreipdamasis į susirinkusius žmones, V. Zelenskis pabrėžė – „niekada ir niekam negalima dairytis į Maskvą“.
„Mūsų karinė vėliava iš Bachmuto reiškia, kad niekada niekam – ir lietuviams – niekada neprireiks kovoti prieš rusų karius“, – sakė Ukrainos prezidentas.
„Ši mūsų vėliava reiškia, kad niekad daugiau nebus jokių deportacijų iš Baltijos šalių į Sibirą, niekada nebus Lenkijos padalinimo ir niekada nieks nepažemins Vengrijos. Niekada niekas nematys tankų Prahoje, nebus jokio Žiemos karo Suomijoje, niekada nebus jokios okupuotos Europos“, – teigė jis.
V. Zelenskį Lukiškių aikštėje pasitiko ir pasveikino G. Nausėda
Lukiškių aikštėje prezidentą V. Zelenskį pasveikino ir šalies vadovas Gitanas Nausėda. Jis pabrėžė neabejojantis, kad Ukraina taps NATO nare ir Aljansas neturi „teisės elgtis kitaip“.
Lukiškių aikštėje baigiamosios akcijos „Keliu vėliavą už Ukrainą NATO“ renginyje. ELTA. Dainiaus Labučio fotografija
„Noriu pasidžiaugti tuo, kad einame į priekį, ir tikiu, kad tikrai Ukraina bus NATO narė. Mes neturime teisės elgtis kitaip“, – pažymėjo G. Nausėda.
„Šiandien ta kaina, kurią moka Ukraina, yra pati didžiausia – kraujo kaina. Ir savo kraujo kaina jie perka mums laiką, kad galėtume pasiruošti ir duoti tvirtą atkirtį Rusijai. Nepraeis Rusija, sustos ji tenai, įklimps ir bus išspirta atgal“, – pažymėjo jis.
Į Vilnių V. Zelenskis antradienį atvyko Lenkijos valstybiniu lėktuvu.
ELTA primena, kad Aljanso generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas antradienio vakarą pareiškė, kad Ukraina kvietimo į NATO sulauks, kai bus įvykdytos reikiamos sąlygos.
„Mes aiškiai pasakėme, kad pakvietimas bus pateiktas tada, kai bus įvykdytos reikiamos sąlygos“, – Vilniuje teigė generalinis sekretorius.
Pasak NATO generalinio sekretoriaus Aljanso sąjungininkės antradienį susitarė dėl tvirtos ir vieningos bei teigiamos žinutės Ukrainai, taip pat dėl tebesitęsiančios paramos ir dėl kelio, kuris ves link narystės.
Prieš atvykdamas į viršūnių susitikimą V. Zelenskis pareiškė, kad „absurdiška“ nenustatyti Ukrainos narystės NATO termino ir kad neatrodo, jog narės būtų pasirengusios pakviesti Ukrainą į Aljansą arba padėti jai tapti nare.
ELTA primena, kad antradienį Vilniuje prasidėjo dvi dienas truksiantis aukščiausio lygio NATO viršūnių susitikimas. Ukraina tikisi sulaukti konkretaus sprendimo dėl savo narystės Aljanse.
Juozas Krikštaponis. Wikipedija.ltJonas Burokas. Šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Jonas BUROKAS
Akivaizdžią šmeižto kampaniją prieš atkuriamą Lietuvos valstybę, prieš Parlamento gynėjus, laisvės kovotojus skleidė „Jedinstvos“, Socialistinio liaudies fronto, „Lietuva be nacizmo“ organizacijos, vadovaujamos Valerijaus Ivanovo, Algirdo Paleckio, Giedriaus Grabausko, įžūliai meluodamos, neva žuvusieji prie televizijos bokšto 1991 m. sausio 13 dieną yra ne OMON, o landsbergininkų aukos, neva „savi šaudė į savus“.
Panašios provokacijos nuo pirmų atkurtos Lietuvos valstybės laikų tęsiasi iki šiol. Pastaruoju metu ypač suaktyvėjo šmeižto kampanija prieš 1941 sukilėlius, Lietuvos partizanų vadus, politinius kalinius, laisvės kovų dalyvius, nepelnytai juos paskelbiant prie „Holokausto pridėjusiais asmenimis“. Nei iš šio, nei iš to kažkoks Stanislovas, užsilipęs ant kopėčių, su kūju sudaužė ant Vrublevskio bibliotekos fasadinės sienos pritvirtintą Jono Noreikos- Generolo Vėtros atminimo lentą. Greičiausiai šiam vandalizmo aktui Stanislovą paskatino išvakarėse Emanuelio Zingerio organizuotas sušaudytų žydų pavardžių skaitymas prie Vrublevskio bibliotekos. Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus pastangomis Vilniuje buvo panaikintas pirmojo Lietuvos savanorio, iškėlusio Gedimino bokšte trispalvę vėliavą, 1941 m. sukilimo vadovo pulkininko Kazio Škirpos alėjos pavadinimas. Rūta Vanagaitė kartu su „žydšaudžių medžiotoju“ E. Zurofu pasidarbavo, kad partizanų vadui Adolfui Ramanauskui–Vanagui nebūtų pastatytas paminklas jo gimimo vietoje JAV. Minint kito legendinio partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto 100-metį žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky be jokių įrodymų viešai jį apkaltino prisidėjus prie Holokausto. Šią šmeižto kampaniją apvainikavo kultūros ir meno premijos įteikimas Mariui Ivaškevičiui, kurio knygoje „Žali“ buvo apšmeižtas, išjuoktas partizanų vyriausias vadas, valstybės vadovas sovietų okupacijos metu Jonas Žemaitis-Vytautas ir jo bendražygiai. Pastarosiomis dienomis M. Ivaškevičiui dar kartą „atsilyginta“ už drąsą – jis tapo Lietuvos nacionalinio dramos teatro dramaturgu.
Lietuvos visuomeninės patriotinės organizacijos kreipėsi į visas aukščiausias Lietuvos valstybės institucijas, bažnyčios hierarchus, kviesdamos viešai ir iškilmingai paminėti 1941 m. birželio sukilimo 80 metų sukakties jubiliejų, prašydamos, kad visose Lietuvos bažnyčiose 2000 sukilėlių žūties garbei suskambėtų varpai. Tačiau Seimas atsisakė viešai pagerbti žuvusius už Lietuvos laisvę ir apsiribojo tik uždaromis diskusijomis konferencijų salėje. Todėl šiais metais sukilimo sukaktis, kaip ir kasmet, suskambus Pilypo ir Jokūbo bažnyčios varpams, dalyvaujant iš visos Lietuvos atvykusiems rokeriams, buvo paminėta Lukiškių aikštėje prie Šimtmečio rato ir Seimo aikštėje pakeliant vėliavas bei nuskambant Lietuvos himnui.
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Įžengėme į ketvirtą nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį, tačiau Vilniuje, centrinėje Lukiškių aikštėje, vis dar nėra paminklo kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę. Garbių architektų, visuomeninių patriotinių organizacijų pastangomis aikštėje suformuotas Šimtmečio ratas, jo centro nišoje užkastos ir pašventintos iš visos Lietuvos suvežtos kovų relikvijos, tačiau taip ir nesugebėta pastatyti visus vienijančio Lietuvos simbolio – Vyties. Atvirkščiai, Vilniaus meras R Šimašius išsityčiojo iš kilnios idėjos ir greta Šimtmečio rato, relikvijų, privežęs smėlio įrengė „pliažą“. Praėjusios kadencijos Seimas priėmė įstatymą, kad Lukiškių aikštėje turi stovėti žuvusiems už Lietuvos laisvę paminklas – Lietuvos simbolis Vytis, įstatymą patvirtino ir Prezidentas. Deja, šios kadencijos atstovas, Seime užsisėdėjęs Eugenijus Gentvilas, paruošė projektą šį įstatymą atšaukti.
Ne kartą kreipiamės į Prezidentą, Seimo, Vyriausybės vadovybę, kad iš pagrindų būtų pagerinta Tarptautinės nacių ir sovietinių nusikaltimų įvertinimo komisijos veikla, kuriai kažkodėl daug metų vadovauja politikas E. Zingeris – rekomendavome paskirti kitą, mažiau angažuotą, pirmininką. Deja, ir toliau E. Zingeris lieka nepajudinamas, o komisija – neobjektyvi, itin šališka. Politinė kova dėl istorinių vertinimų ypač išryškėjo, kai LGGRTC generaliniu direktoriumi buvo paskirtas prof. Adas Jakubauskas, ėmęsis reikalingų pertvarkų Centre.
Nepaisant patriotinių visuomeninių organizacijų palaikymo A. Jakubausko reformos buvo sustabdytos, o jis pats iš LGGRTC vadovų atstatydintas. Neapsikentęs nepagrįstų puolimų atsistatydino ir A. Jakubausko patarėjas, daugiametis istorijos tyrėjas, Vakarų šalyse esančių lietuviškų archyvų analitikas, žinomas žurnalistas Vidmantas Valiušaitis. Panašaus likimo susilaukė ir Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininkas, istorikas prof. Valdas Rakutis: jam užsiminus apie žydus, dalyvavusius sovietiniuose nusikaltimuose ir Holokauste, E. Zingeriui pareikalavus, buvo priverstas atsistatydinti. Jau tris dešimtmečius Seime sėdintis E. Zingeris taip pat reikalauja atlikti ir buvusiuose KGB rūmuose sušaudytų, nukankintų asmenų analizę, teigdamas, neva kai kurių sušaudytų, nukankintų asmenų vardai ir pavardės, iškaltos ant rūmų cokolio, nevertos pagarbos.
Štai taip po trijų nepriklausomybės dešimtmečių Lietuvoje keičiasi požiūris į laisvės kovas ir istorinę atmintį, štai tokią pagarbą naujoji Seimo dauguma reiškia tiems, kurie paaukojo savo sveikatą ir gyvybę kovoje už Tėvynės laisvę. Ir šios kaitos geriausias pavyzdys yra kario savanorio, pulkininko, Lietuvos karininko, Prezidento Antano Smetonos sūnėno, žuvusio kovoje su NKVD kariuomene, Juozo Krikštaponio gyvenimo pagerbimo istorija.
Ukmergėje, Vytauto gatvėje, prie bibliotekos stovintis paminklinis akmuo su partizanų Vyčio apygardos vado Juozo Krikštaponio bareljefu tapo radikalių, antivalstybinių organizacijų taikiniu. Jau beveik dešimtmetis, kai reikalaujama paminklą iškelti už Ukmergės miesto ribų. Netikėta simbiozė: prie radikalių „Lietuva be nacizmo“ ir panašių organizacijų, prie buvusio užsienio reikalų ministro, VLKJS CK komjaunimo sekretoriaus Lino Linkevičiaus pastaruoju metu prisijungė ir TS-LKD vadovybė. Šių metų balandžio 28 d. Ukmergės meras Rolandas Janickas gavo TS-LKD pirmininko, užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio raštą, kuriame prašoma, kad, nepaisant J. Krištaponio nuopelnų, jam skirtas paminklinis akmuo būtų iškeltas už Ukmergės ribų. Neva autoritetingų Lietuvos ir tarptautinių istorikų tyrimai rodo, kad J. Krištaponis, būdamas Tautinio darbo apsaugos bataliono 2 kuopos vadu, asmeniškai prisidėjo prie nacistinės Vokietijos organizuoto civilių asmenų, daugiausia žydų tautybės, žudymo. Ministro raštas nuostabą kelia ne tik dėl to, kad kalbėdamas apie nusikaltimus žmoniškumui jis remiasi ne teisininkų, o neįvardintų istorikų išvadomis, bet ir dėl to, kad jo minimam asmeniui KriŠtaponiui Ukmergėje nėra jokio paminklo. Ukmergėje paminklas pastatytas Juozui KriKŠtaponiui, žuvusiam 1945-01-12d. kautynėse su gausia NKVD kariuomene, kuriam po mirties Lietuvos valstybė suteikė kario savanorio statusą ir pulkininko laipsnį. Taigi, paminklo KriKŠtaponiui iškėlimas, kaip to reikalauja ministras, reikštų Lietuvos, kaip teisinės valstybės, neigimą ir tai padariusiems iniciatoriams užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Nesulaukęs iš mero atsakymo G. Landsbergis pasiuntė į kovą savo viceministrą Mantą Adomėną, kuris jau nebeprašė, o viršydamas savo kompetenciją (jis Ukmergės miesto vadovus pavadino („valdžiuke“), griežtai pareikalavo jam nepavaldžių miesto vadovų iškelti paminklą.
Amerikos ambasadorius Lietuvoje ponas Robert S. Gilchrist
Manau, tokie Užsienio reikalų ministerijos vadovybės demaršai yra neatsitiktiniai, jie vykdomi dėl užsienio valstybių diplomatų spaudimo. Šiemet rugpjūčio 23 d. JAV ambasadorius Lietuvoje R. S. Gilchrist, kreipėsi į merą aiškindamas, kad Krištaponis jau žudė ne tik Baltarusijos, bet ir Lietuvos žydus (įrodymų šiam teiginiui pagrįsti nepateikė). O Izraelio ambasadorius Lietuvai Yossefas Lewy rugsėjo 23 d. Paneriuose, minint žydų genocido 80 sukaktį, kalbėjo dar neatsakingiau: neva Ukmergėje stovi paminklas, skirtas pagerbti masinį žudiką, provokiško bataliono savanorį, „savo rankomis skerdusį močiutes ir kūdikius netoli Minsko“.
Izraelio ambasadorius Lietuvoje ponas Yossef Levy
Kodėl mūsų Užsienio reikalų ministerija nereaguoja į tokį akivaizdų šmeižtą prieš Lietuvos pilietį ir visą valstybę, kodėl nepareikalauja diplomatų pagrįsti įrodymais tokius teiginius? Kita vertus, kas užsienio valstybių atstovus „maitina“ tokia dezinformacija – gal mūsų laisvės kovotojus šmeižianti žydų bendruomenės pirmininkė F. Kukliansky, neseniai pažadėjusi, kad paminklas Ukmergėje J. Krištaponiui bus nugriautas? Ko verta valstybė ir jos politikai, kurie savo istoriją patiki užsienio valstybėms arba antivalstybiškai nusiteikusiems, sovietinio paveldo neatsisakiusiems asmenims?
Siekdamas nuo nepagrįstų, užsakomųjų kaltinimų apginti garbingą Lietuvos karininką Juozą Krikštaponį pateikiu šiuos argumentus:
Juozas Krikštaponis kaltinamas dalyvavęs šaudant žydus Baltarusijoje. Kaltinimai paremti vien sovietų (KGB) dokumentais. KGB užsiėmė ne tik žmonių prievartavimais, kalinimais ir žudymais, bet ir propagandine veikla. Tad ar jų protokolai yra patikimas, pakankamas šaltinis galutinėms išvadoms? Nuo kada Lietuvoje teisinius verdiktus skelbia ne teismai, o politikai, diplomatai ir istorikai? Ar tokiais veiksmais mes labai skiriamės nuo sovietų Lietuvos „teisingumo“?
1948-1949 m. už sovietinių piliečių naikinimą sovietai nuteisė 40 bataliono karių, tačiau tardymų metu nei vienas jų nepaminėjo J. Krikštaponio. Tik praėjus 20-40 metų, t.y.1961 m.,1980-1982 m., du iš 14 apklausiamųjų (ne tardomų bataliono karių) prisiminė J. Krištaponį neva dalyvavus žydų žudynėse.
Ukmergėje paminklas pastatytas Juozui KriKŠtaponiui, Jono sūnui. O KGB dokumentuose žydų žudymu vienoje vietoje kaltinamas Juozas KriŠtaponis, Karolio sūnus, kitose – Jonas Krištaponis, ltn. Juozas Krištaponis, kpt. J.Krištapavičius. Noriu priminti, kaip pavojinga remtis tokiais nepatikimais šaltiniais: praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje remdamiesi KGB šaltiniais pasaulinė spauda, politikai, buvo viešai nuteisę JAV gyvenantį ukrainietį Ivaną Demjanuką, vadino jį „Ivanu rūsčiuoju“, iš jo buvo atimta JAV pilietybė, nes jis neva vesdavo į mirties (dujų) kameras konclageryje kalinčius žydus. Ir tik Izraelio Aukščiausiasis Teismas išteisino Demjanuką, kai buvo pateikti įrodymai, kad KGB sąmoningai supainiojo asmenybes.
Giminės, artimieji, kaimynai pripažįsta, kad J. Krikštaponis buvo įtrauktas į nacistinės Vokietijos tautinį darbo batalioną, tačiau 1944 m. pabaigoje tardoma J. Krikštaponio sesuo Veronika Juodienė teigė, kad brolis visą laiką buvo Lietuvoje, nebuvo išvykęs į Baltarusiją, tarnavo generolo Povilo Plechavičiaus armijoje – Vietinėje rinktinėje ir savo tėviškėje net slapstėsi nuo raudonųjų partizanų. J. Krikštaponio dukterėčia pasakojo, kad jis pabėgo iš bataliono, nes netikėjo nei sovietais, nei vokiečiais. Vienas tardomas bataliono karys teigė, kad iš bataliono dezertyravo 57 asmenys. Birželio sukilimo 70-mečio minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.
Vokiečių okupacijos metu Juozas Krikštaponis išgelbėjo Bagnapolio kaimą nuo sudeginimo, o jo gyventojus nuo sušaudymo. Apie tai man ir kitiems liudijo mano klasės draugas Julius Čeponis. Raudonieji partizanai netoli kaimo nušovė 2 vokiečių karius, todėl vokiečiai, manydami, kad tai kaimiečių darbas, suvarė visus kaimo gyventojus ir ruošėsi sušaudyti. Tai sužinojęs Juozas Krikštaponis ir Lėno klebonas skubiai atvyko į būsimos egzekucijos vietą ir įtikino vokiečius, kad kaimo gyventojai nekalti.
Pasak liudijimų, J. Krištaponis nekentė vokiškųjų okupantų. Ukmergės restorane vokiečiams pavadinus valstiečius lietuviškomis kiaulėmis, Krikštaponis pagriebė už sprando 2 vokiečių karininkus ir ištrenkė pro duris nuo laiptų lauk. J. Krikštaponis 1942 metais vadovavo Ukmergės apskrities antinaciniam tautiniam frontui. Ukmergės krašto gyventojas M. Dirsė liudijo, kad artėjant antrajai sovietų okupacijai J. Krikštaponis buvo raginamas trauktis į Vakarus, bet atsisakė: liks tėviškėje ir kaip garbingas Lietuvos karininkas kovos už savo tėvynės laisvę.
1944 m. pabaigoje – 1945 m. pradžioje Juozas Krikštaponis tapo partizanų Vyčio apygardos vadu, apginklavo partizanus geriausiais ginklais ir 1945 m. sausio 12 d. didvyriškai žuvo mūšyje su NKVD kariuomene. Mūšyje žuvo 18 partizanų ir per 100 NKVD karių. Dar 12 partizanų sugebėjo iš apsupties žiedo pasitraukti. Vado brolis Jonas Krikštaponis buvo sunkiai sužeistas. Juos abu – žuvusio vado lavoną ir sunkiai sužeistą brolį – NKVD kariai išvežė į Ukmergę. Jų palaikų užkasimo vieta iki šiol nežinoma. Po mūšio kaimo žmonės iš ryto buvo išvaryti rinkti rusų karių lavonų: rinko juos po mišką, vežė prie kelio, o nuo kelio – į Taujėnus.
1945 m. sausio 12 d. NKGB generolas majoras P. Kapralovas pranešė generolui I. Tkačenkai, kad sunaikintas Krištaponio 30-ies partizanų būrys, nukautas vadas Jonas Krištaponis, Jono, 1912 m. gimimo, buvusios Lietuvos kariuomenės leitenantas, kuris vokiečių okupacijos metais buvo suimtas gestapo ir 3 mėnesius kalėjo Kauno kalėjime. Tačiau iš tiesų buvo nukautas Juozas Krikštaponis, o jo brolis Jonas buvo sunkiai sužeistas į krūtinę. Šis dokumentas yra ne tik dar vienas patvirtinimas apie abiejų brolių Krikštaponių didvyrišką kovą už Lietuvos laisvę, bet ir akivaizdus įrodymas, kaip kagėbistai painiodavo asmenis.
Žuvus Juozui Krikštaponiui jo graži sodyba liko tuščia. Atėjus pavasariui, iš Taujėnų atjojo rusų garnizono kariai uždegė trobesius, daržinę su javais, iškirto vaismedžius. Taip okupantai atkeršijo Lietuvos didvyriui, Lietuvos karininkui už neapsakomą meilę savo Tėvynei, savo kraštui.
Lietuvos partizanai. Slaptai.lt nuotr.
2015 m. Generalinė prokuratūra, įvertinusi Juozui Krikštaponiui mestus kaltinimus dėl tariamo žydų naikinimo, pranešė, kad tokie kaltinimai „nelaikytini abejonių nekeliančiais ir pakankamais įrodymais“. Pagal mūsų Konstituciją teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai, o valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose pateikia tik prokurorai, o ne politikai ar kitų valstybių ambasadoriai. Jei prokurorams neužtenka įrodymų, kad Juozas Krikštaponis kažkuo nusikalto, tai kodėl jo kova už Lietuvos laisvę turi būti paniekinta, o paminklas nukeltas? Kodėl Juozas Krikštaponis kai kurių politikų (E. Zingerio, L. Linkevičiaus, G. Landsbergio, M. Adomėno ir kt.) daromas kaltu be teismo sprendimo? Kodėl tokiu būdu ardomi valstybės konstituciniai pamatai ir šmeižiama Lietuvos laisvės kovų istorija?
Išleidžiamas trečiasis pašto ženklų blokas partizanams
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ukmergės filialas 2021-09-11 organizavo žygį Vyčio apygardos partizanų kovoms atminti. Žygio pradžia prasidėjo prie paminklinio akmens, skirto pirmajam Vyčio apygardos vado Juozo Krikštaponio, žuvusio 1945 m. Užulėnio miške, Taujėnų vlos, Ukmergės aps. atminimui. Dėkoju LPKTS Ukmergės filialo pirmininkei Aldonai Kalesnikienei už man suteiktą, pradedant žygį, įžanginį žodį. Džiaugiausi prie paminklo susirinkusių ukmergiškių, atvykusių ir kitų rajonų delegacijų gausa, ypač jaunimu. Prie paminklo buvo padėtos gėlės, uždegtos žvakės. Kviečiu visus savo gimtojo miesto piliečius, šaulius, mokytojus, moksleivius nepraeiti abejingai pro didvyrio paminklą, sustoti prie jo, nulenkti galvą, padėti gėlelę, uždegti žvakutę, o svarbiausią apginti nuo besikėsinančių iškelti paminklą už Ukmergės ribų.
Apie Petro Cvirkos prozos veikalų vertę neturiu jokios pagrįstos nuomonės, nes tikriausiai nieko iš jo raštų nesu skaitęs net vaikystėje, tačiau viena bibliotekininkė liudija, kad, pasklidus gandui apie planuojamą Cvirkos paminklo nuvertimą (iškėlimą?), pastebimai šoktelėjo skaitytojų susidomėjimas šio rašytojo kūrybiniu palikimu, žmonės esą masiškai tempia į namus jo knygas, nežiūrint to, kad bibliotekos dirba ekstremalios situacijos sąlygomis. Tai reiškia, kad rašytojo atminimas prisikelia iš numirusių, vėlė prabunda, jo veikalai iš naujo yra atverčiami, sužinojus, kad 60 su viršum metų išstovėjęs ir jau suvis sukriošęs kontroversiško rašytojo paminklas bus nubaustas kalėti, uždarytas į belangę ar net nukankintas ketvirčiuojant.
Petras Cvirka. Paminklas; Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Tikriausiai nieko verti yra pasakojimai, kad P.Cvirka buvo nunuodytas sovietų valdžios agentų 1947 m., baiminantis rašytojo atsivertimo į kitą pusę, kažin ar anas išties jau buvo toks didelis kankinys, kaip dabar kartais sporadiškai yra bandoma pavaizduoti, tačiau labai tikėtina, kad kankinio statusą liaudies vaizduotėje greitai įgys P.Cvirkos paminklas. Kas be ko, ne kiekvienam buvo lemta tapti kovotoju už laisvę, tačiau tokiu atveju, kaip matome, nelaimėliui galima guostis bent tuo, kad kartais net ir labai nešvento žmogaus paminklas įgyją paminklo disidento statusą.
XXX
Tačiau, broliai ir seserys, ne pats paminklo nukėlimas mums gali užtraukti dideles nelaimes, daug didesnį nerimą turėtų kelti tai, kad meras Šimašius jau siūlo P. Cvirkos skverą iš šalia prilipusią gatvę pervadinti į Uosto skverą ir Uosto gatvę, tarsi dar būtų galima kur nors išplaukti.
Klaipėdos jūrų uoste. Slaptai.lt nuotr.
Jeigu prisimenate, tas pats Šimašius neseniai niekuo dėtą Lukiškių aikštę buvo pavertęs pliažu, taigi dabar jau baisu net pagalvoti apie tai, kokius grandiozinius užmanymus puoselėja nevykėlis meras, užsimoję vieną iš pagrindinių miesto skverų pavadinti Uosto vardu. Klausiu labai rimtai – ar tas pats Šimašius jau nėra nusprendęs užtvindyti Vilniaus miestą, paverčiant jį Vilniaus mariomis, ir tokiu būdu štai nuplaunant visas nuodėmingo vadovavimo savivaldybei žymes? Tarkime, „Po manęs nors ir tvanas“, dar spės pagalvoti Šimašius, pavertęs Vilniaus miestą nuskendusių laivų kapinynu su vaiduoklių uostu, vietoj buvusio skvero.
Lukiškių aikšė po Remigijaus Šimašiaus fantazijų. Slaptai.lt
Žinia, nuskendusio dugne laivui vadovauja padugnių komanda, todėl jums, broliai ir seserys, į rugsėjo 10 d. mitingą derėtų rinktis užsidėjus gelbėjimosi liemenes.
2021.09.09; 06:00
XXX
išvykome iš ryto kai vanduo čia matinis
į marių dugną ir įstrigęs į žoles
jaugi nesisarmatydamas paskenduolio akimis matai
undinės priartėjančias akis giliai žalias
X
ką akys dar matys? –
— gyvenimas po vandeniu giliai apatiškas
dugnu ropoja krabo palikuonis jaunas
nuo svorio egzistencijos likučiai sustumti į apačias
Ar skaitėte filosofo Alvydo Jokubaičio tekstą „Apie kultūros žalą ir naudingumą“ (laikmetis.lt)? Susiraskite ir perskaitykite. Bent jau dėl šios citatos: „Tautinio atgimimo laikų lietuvių kultūra neturėjo tų mokslų ir menų, kuriuos turime šiandien, tačiau ji sugebėjo sukurti tai, ką vis sunkiau sugeba išlaikyti dabartinė tauta. Šiandieniniai mokslininkai ar menininkai naikina Lietuvą sukūrusią kultūrą. Jie nebežino, kas yra žmogus, šeima, vyras, moteris, Dievas, tiesa, grožis, tauta ir dorybės, t.y. nebežino pagrindinių dalykų.“
Tai – gilių apmąstymų verta mintis. Mat jei žvelgiame į Lietuvą paviršutiniškai, puikių pergalių pasiekėme visur, kur tik įmanoma: politikoje, kultūroje, moksluose, karyboje. Lietuva tikrai dar niekad nebuvo tokia turtinga ir saugi kaip šiadien. Bet jei analizuosime atidžiau, giliau?
Nebemokame lietuviškai rašyti
Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė
Pradėkime nuo paprastučių pavyzdžių. Susiraskime įtakinguose internetiniuose portaluose skelbiamų žymių politikų, žurnalistų, politologų straipsnius, komentarus, išpažintis. Jei tokia skurdžia, primityvia, iš rusiškų ar angliškų konstrukcijų sudėliota kalba prieš keletą dešimtmečių būčiau parašęs tekstą stodamas į Vilniaus Universiteto Žurnalistikos specialybę, mane išvytų lauk. Ir teisingai pasielgtų. Lietuvio tekstuose negali būti tiek daug rusiškų, angliškų konstrukcijų, svetimybių, biurokratinės kalbos štampų, tarptautinių žodžių. Deja, mūsų internetiniuose leidiniuose gausu būtent neva modernių, šiuolaikiškų „literatūrinių šedevrų“. Ir mažai kam skauda širdį, kokia nususinta kalba dėstome savo mintis. Mes jau nebepastebime, jog rašome ne lietuviškai, o kažin kokiu šlykščiu žargonu, sukonstruotu iš svetimų kalbų kalbelių.
Kur dėti Petro Cvirkos skulptūrą?
Šiuolaikinio meno pavyzdys. Slaptai.lt nuotr.
Kita mūsų gėda – skulptūros. Lukiškių aikštė jau buvo tapusi ir pievele, kur vedžiojami gamtinius reikalus atlikti šunys, ir čiuožykla, kur sportuojama, ir smėlėtu paplūdimiu, kur poilsiautojai Saulės spinduliuose degino savo užpakalius. O štai tapti reprezentacine aikšte, kurioje būtų aiškiai sudėlioti svarbiausi valstybiniai akcentai, – jai, regis, nelemta. Sovietinės Žaliojo tilto skulptūros jau kadaise nukeltos; ir puiku, kad nebėra tų primityvių sovietinio kario – okupanto baidyklių. Bet kas jas pakeitė? Kol kas tesugebėjome suvirinti iš geležgalių tuščiavidurius kubus, neva bylojančius, kad čia kažkas kažkada stūksojo. Netoliese akis drasko tas neva kažką jungiantis bjaurusis vamzdis. Vis dar vienas kitam kimbame į atlapus, ar leistina valstybę išdavusio rašytojo paminklą perkelti iš sostinės centro atokesnėn, kuklesnėn vieton.
Liaupsiname „antkapį Lietuvos valstybingumui“
Jau ne sykį esu stebėjęsis lietuvių drąsa tampyti už ūsų Kiniją. Gal tai ir teisinga pozicija. Ne visuomet laimi atsargiai, bailiai, pragmatiškai besielgiantieji. Kartais pergalę švenčia pasirinkę „drąsiųjų kelius“. Bet kur pradingsta mūsų drąsa, kai narpliojame tarpusavio santykius su, sakykim, šimtus kartų už Kiniją mažesne ir silpnesne Lenkija? Kas man gali paaiškinti, kodėl lietuviai Gegužės 3-osios Konstituciją paskelbė gerbtina data Lietuvos teritorijoje?
Pirmasis „Vilniaus golgotos”, pasakojančios apie Vilniaus krašto polonizaciją, leidimas.
Žurnale „Kultūros barai“ paskelbtas puikus Alfonso Vaišvilos tekstas „Ką norime atminti minėdami 1791 m. priimtą Konstituciją?“ A. Vaišvilos analizėje rašoma: „Toje Kontitucijoje – valstybės santvarka pakeista Lietuvai nepalankia kryptimi“. Ten: „visur kalbama tik apie Lenkijos respubliką, net ir tada, kai prisimenama istorija“. Ten: „LDK čia jau ne sąjunginė valstybė, o tik viena iš trijų Lenkijos provincijų šalia Didžiosios ir Mažosios Lenkijos.“ Ten: „Konstitucijos autoriai neįrašė į ją nė vieno žodžio, kuris būtų galėjęs būti bet kokia atrama lietuviams, ginantiems savo gyvenimo tradicijas“.
Alfonso Vaišvilos straipsnyje skelbiamas puikus apibendrinimas: „Nekeista, kad Jonas Šliūpas šią Lenkijos konstituciją atvirai vadino „antkapiu Lietuvos valstybingumui“, o akademikas Zigmas Zinkevičius – įstatymu, pasmerkusiu lietuvių tautą „lėtai mirčiai“.
Tačiau Lietuvos Seimas 2021-uosius paskelbęs būtent tos konstitucijos minėjimo metais. Kodėl? Bijome, kad Lenkija tuomet mūsų negins, jei užpuls Rusija? Jei mus kamuoja būtent tokios baimės, tai, regis, netrukus Lenkijai teks atiduoti ir Vilnių, užuot sugėdinus Varšuvą, girdi, strateginė partnerė galėtų susiprasti ir grąžinti bent jau okupuotus Punską ir Seinus. Jei ji – tikrai mūsų strateginė partnerė.
Pataikavimas Armėnijai
Kryptingas, tendencingas pataikavimas Armėnijai – dar vienas lietuviškas nesusipratimas. Nuo pat 1992-1994-ųjų Lietuva dėjosi nepastebinti, nežinanti, nesuprantanti, kad tai Armėnija iš Azerbaidžano atėmė Kalnų Karabachą. Visus tris dešimtmečius Lietuva elgėsi taip, tarsi auka – ne Azerbaidžanas. Nors oficialiai Vilnius pripažino Kalnų Karabachą esant neatsiejama Azerbaidžano teritorija, viešojoje erdvėje okupanto apibūdinimą mes begėdiškai primesdavome aukai.
Giandža po Armėnijos atakų 2020-ųjų metų rudenį
Vos tik 2020-ųjų rudenį Azerbaidžanas jėga susigrąžino didžiąją dalį 1988 – 1994-aisiais prarastų žemių, vėl painiojome sąvokas „okupantas“ ir „išlaisvintojas“. Jei Gruzija kariniu būdu susigrąžins savo kalnus ir lygumas, ją juk sveikinsime. Jei Ukraina karinėmis priemonėmis išvaduos Krymą, – sveikinsime Ukrainą. Jei Moldova tankų ir artilerijos pagalba sugrįš į Padniestrę, – sveikinsime moldavus. Tad kodėl nepasveikinome Azerbaidžano, kai šis susigrąžino Juoduoju Sodu vadinamą Kalnų Karabachą? Kodėl begėdiškai tylėjome, kai stambioji Armėnijos artilerija 2020-ųjų rudenį apšaudė su Kalnų Karabachu nieko bendro neturinčius azerbaidžanietiškus miestus – Giandžą, Terterą, Bardą? Kodėl nesidomime, ką, susigrąžinę Kalnų Karabachą, išvydo azerbaidžaniečiai? Sulygintos su žeme musulmoniškos kapinės, išvežti antkapiai su azerbaidžanietiškais užrašais, išrausti kapai ieškojus auksinių papuošalų, kiaulidėmis paverstos mečetės, barbariškai iškirstos senosios girios.
Išniekintų azerbaidžanietiškų kapinių ir mečečių vaizdų – gausu. Azerbaidžaniečiai kruopščiai filmuoja, fotografuoja. Nepraleidžia pro akis nė vieno armėnų separatistų nusižengimo kultūrai, istorijai, padorumui. Bet ar lietuviškoje žiniasklaidoje bent puse lūpų papriekaištauta Jerevanui, jog šitaip elgtis, kaip elgtasi Kalnų Karabache, – barbariška? Kas tai per lietuviška abrakadabra – Kinijos nebijome burnoti, o Armėniją kritikuoti – liežuvis iš baimės neapsiverčia? O gal mes tendencingai besielgianti prostitutė: kai mums naudinga – burnojame, jei neturime naudos – tylime?
Kada aprašysime dušanskių, zimanų, raslanų, rocių „darbelius“?
Blaiviai mąstantiems žmonėms akivaizdu, kad Lietuva užtektinai dėmesio skiria Holokausto temai, labai atidžiai analizuoja savas klaidas, nuoširdžiai ieško savų nuodėmių. Prikišti, esą mes per mažai gerbiame žydų tautybės žmonių skausmą, galėtų tik tendencingai nusiteikusieji piktavaliai. Tačiau kodėl mus ištinka baimės priepuoliai, kai sveika nuovoka reikalauja į lietuvių – žydų tarpusavio santykius pažvelgti iš visų pusių?
Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas
Prieš keletą savaičių nusiunčiau į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą laiškelį: „Jus trukdo žurnalistas Gintaras Visockas iš slaptai.lt portalo. Norėčiau žinoti, kada LGGRTC išleis knygų (brošiūrų, lankstinukų, monografijų ir t.t.) apie antilietuvišką Rociaus, Dušanskio, Raslano, Zimano ir kitų panašių veikėjų veiklą? Ar numatyti tokių monografijų vertimai bent jau į anglų kalbą? O jei LGGRTC nesiruošia nagrinėti šių temų, – kodėl?“.
Mirtina tyla. NKVD, MGB, KGB, Komunistų partijos struktūrose uoliai plušėjusių žydų tautybės žmonių veikla – Lietuvoje griežtai uždrausta tema. Nors Lietuva, kiek teko išgirsti pranešimų iš Vašingtono ar Briuselio, – demokratijos švyturys, demokatijos flagmanas, nebijantis pamokyti, kaip turėtų savo kieme tvarkytis per milijardą gyventojų turinti Kinija.
Vido Rachlevičiaus komentaras
Lietuvoje vėl laužomos ietys, analizuojant, kas teisus – tie, kurie protestuoja, priešindamiesi „Galimybių pasui“, ar mes, kurie tvirtiname, jog skiepytis – būtina?
Mano požiūriu, skiepų neišvengsime. Pritariu, jog nepatogumų turi patirti visi, kurie nenori skiepytis. Gal net labai griežtų. Tačiau jei jau esame demokratai, privalu gerbti nuomonę ir tų, kurie skiepų baiminasi tarsi Velnias kryžiaus. Jiems privalome suteikti tribūną bent jau visuomeniniame LRT. Tik čia regiu didžiąją valdžios klastą. Į diskusijas su protingiausiais valdžios atstovais kviečiami patys primityviausi vadinamieji „skiepų priešininkai“ bei „šeimų maršo aktyvistai“. Tuomet nuoširdi diskusija tikrai neįmanoma. Celofanų pravardėmis paženklintieji ir į juos panašios mokytojos – prasti pašnekovai. Todėl stebiuosi: kodėl jūs kviečiate tik keistai besielgiančius celofanus ir mokytojas, o ne, pavyzdžiui, filosofą Alvydą Jokubauską? Bijote, kad nepajėgsite atremti filosofo argumentų, baiminatės, kad filosofas sutrins į miltus jūsų tiesas?
Arba – kodėl nepakvietus į diskusiją žurnalisto Vido Rachlevičiaus? Portale delfi.lt jis paskelbė puikų rašinį, pavadintą „Lietuviškoji demokratija: teoriškai – arklys, praktiškai – neatsikelia“.
V.Rachlevičius, be kita ko, lygina lietuviškus ir prancūziškus protestus: „Protestų Prancūzijoje esmė – didžiulis nepasitenkinimas valdančiuoju elitu. Sostinės elitas gyvena kitame matavime ir visiškai nesupranta, kas realiai vyksta šalyje (…).Tokios nuotaikos tvyro vienoje seniausių demokratijų, tačiau Prancūzija yra tik platesnio Vakarų valdančiojo elito moralinio ir vertybinio nuosmukio fragmentas, nes vis daugiau įvairių šalių piliečių abejoja savo vyriausybių kompetencija. Lietuva – ne išimtis. Skirtumas tik tas, kad Lietuva gyvena tarsi strutis, sukišęs galvą į smėlį, čia nėra jokios diskusijos ir neatliekamos apklausos rimtais klausimais, kurios parodytų tikrąsias žmonių nuotaikas ir atskleistų visuomenės mentalitetą.“
Atidžiai skaitydamas V.Rachlevičiaus pastabas prisiminiau vaikystėje mamos papasakotą pasaką apie karalių, kuris, panoręs sužinoti, kas dedasi jo karalystėje, užuot, žavėjęsis patarėjų liaupsėmis, persirengė elgeta ir įsimaišė į minią, kad išgirstų, kaip jį iš tiesų vertina į turgavietę sugužėjusi prastuomenė.
Iš galvos neišdyla ir kažin kokiame istorijos vadovėlyje kadaise aptiktas pasakojimas, ką Rusijos carienė patarė badaujantiems valstiečiams. Pasiūlymo būta iškalbingo: „valgykite pyragus, jei neturi nė kriaukšlės duonos…“
Taigi: Lietuvos valdžios, nenorėdamos būti panašios į primityviąją carienę, privalo rimtai diskutuoti su rimtais oponentais. Intelektualių jėgų, kurios mato Lietuvą alinančių bėdų, – užtektinai.
Birželio sukilimas 1941-aisiais
Sukilti dėl Lietuvos valstybės – teisė, pareiga ir garbė!
1941 m. Birželio sukilimas savo didingumu ir reikšme prilygsta 1918 m. vasario 16-ajai ir 1990 m. kovo 11-ajai. Jis buvo trečias lietuvių tautos mėginimas XX a. išsikovoti savo nepriklausomą valstybę. Lietuvių tauta, kaip ir visos tautos, turėjo neatimamą ir besąlyginę teisę sukilti ir ginti savo valstybę ir savo laisvę. Birželio sukilimas buvo garbinga ir teisinga tokios kovos forma.
Sovietinių okupantų pradėtas Sukilimo menkinimas ir juodinimas nesibaigia ir šiomis dienomis. Lietuvos valdžia užsimojo ištrinti jį iš Tautos atminties, kas reiškia tik viena – siekiama ištrinti ir pačią Lietuvos valstybingumo idėją. Oficialiu valstybiniu lygmeniu minėti Sukilimo 80-ečio jubiliejų uždrausta! Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
Tačiau paminėkime sukilimą mes patys – kaip laisva ir ori Tauta įveikime mums skiepijamą savo praeities baimę, nebesitaikstykime su mūsų laisvės kovų istorijos klastojimu, menkinimu ir tautos žeminimu. Ateikime ir išreiškime amžiną padėką už Tėvynę kovojusiems ir kritusiems didvyriams!
Kviečiame birželio 22 dieną į Lukiškių aikštę:
12:00 – 20:00 Lukiškių aikštėje
Sukilimo archyvinių nuotraukų paroda Lukiškių aikštėje. Parodos rengėjai Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos nariai Gintautas Šeimyniškis ir dailininkas Gediminas Ruzgys
Nacionalinis susivienijimas
Lietuvos laisvės kovos sąjūdis
Jaunimo sambūris „Pro Patria“
NOKT (Nevyriausybinių organizacijų padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus koordinacinė taryba)
Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga
Kurie Lietuvos politikai nenori Lukiškių aikštėje matyti Laisvės paminklo – Vyčio? Slaptai.lt nuotr.
Vilniaus savivaldybės trečiadienį pristatytame priemonių plane dėl Lukiškių aikštės naudojimo Seimo Kultūros komiteto nariai pasigedo konkretumo.
Komiteto narys Vytautas Kernagis neslėpė nusivylimo dėl Vilniaus savivaldybės neveiksnumo pateikti konkrečius Lukiškių aikštės panaudojimo plano siūlymus.
„Aš neišgirdau iš esmės jokių konkrečių atsakymų, buvo teigiama, kad planuojama sėsti, kalbėti ir iki kažkada kažką nutarti. Tokį pristatymą pavadinčiau „vilkinimo vizijos“ pristatymu“, – Eltai po posėdžio teigė V. Kernagis.
„Savivaldybė galėjo pasistūmėti labiau šitoje vietoje. Manau, kad mano ir visuomenės lūkesčiai nebuvo išpildyti, tikėjomės, kad kažką konkretaus sužinosime, o dabar vėl viskas veliasi“, – dalinosi V. Kernagis.
Vilniaus savivaldybės pristatytame priemonių plane mero pavaduotojas Tomas Gulbinas akcentavo, kad aikštėje galėtų atsirasti kelios funkcinės zonos: memorialinė, rekreacinė ir kt. Taip pat aikštė galėtų apimti platesnę zoną, kitoje Gedimino pr. pusėje esančią erdvę, memorialinę zoną, kurioje šiuo metu stovi paminklas Žuvusiems už Lietuvos laisvę ir nukentėjusiems nuo sovietinės represijos aukoms.
Pasak T. Gulbino, gegužės mėnesį Savivaldybė yra numačiusi sudaryti darbo grupę, kurios pagrindinis uždavinys būtų įvertinti, kokiais būdais ir priemonėmis turi būti organizuojamas Lukiškių aikštės tvarkymas. Taip pat detaliai įvertinti 2017 m. Kultūros ministerijos skelbtą konkursą, išrinktą laimėtoją, konkurso vertinimo principus bei finansavimą.
ELTA primena, kad prieš daugiau nei trejus metus Vyriausybės, Kultūros ministerijos bei Šiuolaikinio meno centro inicijuotą konkursą dėl memorialo Lukiškių aikštėje laimėjo skulptoriaus Andriaus Labašausko „Laisvės kalvos“ idėja. Antroje vietoje likę „Vyčio“ skulptūros autoriai tokį sprendimą apskundė Aukščiausiajam Teismui reikalaudami laimėtoją pripažinti neteisėtu, o kūrybines dirbtuves pratęsti.
Kaip numatoma Savivaldybės pristatytame aikštės panaudojimo plane, ne vėliau, kaip iki 2024 m,. tikimasi surengti naują konkursą dėl memorialinio paminklo Lukiškių aikštėje.
ELTA primena, kad Kultūros ministerija dar praėjusią kadenciją pasirašė sutartį su Vilniaus savivaldybe, pagal kurią savivaldybė įsipareigoja per keturis mėnesius pateikti planą, ką ji žada daryti Lukiškių aikštėje ir kaip ją ketinama prižiūrėti.
Nuo aplinkosaugos skandalų, naujos valdžios išrinkimo iki visuotinio karantino – 2020-ieji pažymėti svarbių minėjimų, pažangių idėjų, pilietinių iniciatyvų, visuomenę papiktinusių skandalų bei koronaviruso krizės įvykiais. Baigiantis metams naujienų agentūra ELTA pateikia 15 įsimintinų ir garsiai viešojoje erdvėje nuskambėjusių įvykių.
„Grigeo“ skandalas. Teisėsauga sausį paviešino nustačiusi, kad įmonei „Grigeo Klaipėda“ priklausančiame gamybiniame objekte susidarančios nuotekos nepatenka į valymo įrenginius, o išteka beveik nevalytos tiesiai į nuotekų vamzdžius, kuriais pasiekia Kuršių marias. Skelbta, kad aplinkai padaryta žala gali siekti apie 60 milijonų eurų. Atsižvelgiant į tai, bendrovei „Grigeo Klaipėda“ sausio 7 dieną buvo surašytas privalomasis nurodymas nedelsiant nutraukti aplinkos teršimą nevalytomis nuotekomis.
Pro padidinamąjį stiklą. Slaptai.lt nuotr. VSD skandalas. Kovą pranešta, kad aukšto rango žvalgybos pareigūnas yra pateikęs informaciją apie tai, jog Valstybės saugumo departamento vadovybės nurodymu 2018–2019 metais žvalgyba rinko informaciją apie tuometinio kandidato į prezidentus Gitano Nausėdos komandos žmones ir diplomatą Vygaudą Ušacką.
Teigta, kad pareigūnas 2019 metų pavasarį turimą informaciją pateikė tuomet Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pareigas ėjusiam Vytautui Bakui, informuoti ir Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius Žydrūnas Bartkus, generalinis prokuroras Evaldas Pašilis. VSD būstinė Vilniaus pakraštyje. Slaptai.lt nuotr.
Nepriklausomybės atkūrimo dienos 30-mečio minėjimas. Kovo 11-ąją Lietuva minėjo vieno iš svarbiausių šalies istorijos įvykių – Nepriklausomybės atkūrimo – 30-ąją sukaktį. 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas priėmė Aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“, už kurį balsavo 124, susilaikė 6 deputatai.
Šiuo aktu Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutarė ir iškilmingai paskelbė, kad yra atkuriamas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas, ir Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė.
Šis dokumentas yra saugomas Seimo archyve kartu su kitais parlamento priimtais teisės aktais.
Koronaviruso pandemija. Praėjusių metų pabaigoje Hubėjaus provincijos sostinėje Uhane kilusi COVID-19 epidemija žiemą pradėjo plisti į kitas pasaulio šalis ir neilgai trukus tapo pandemija, su kuria pasaulis intensyviai kovoja iki šiol. Jau dabar skaičiuojama, kad koronavirusas nusinešė daugiau nei 1,6 mln. žmonių gyvybes, o daugelis pasaulio valstybių šiuo metu fiksuoja užsikrėtimo rekordus.
Pandemija neaplenkė ir Lietuvos – nuo jos pradžios iš viso infekcija užsikrėtė daugiau nei 100 tūkst. žmonių, daugiau nei 1000 mirė.
Visuotinio karantino paskelbimas. Lietuvoje nustačius pirmuosius koronaviruso infekcijos atvejus ir siekiant pažaboti viruso plitimą, Vyriausybė nutarė nuo kovo 16 d. paskelbti karantiną visos šalies mastu. Jo metu buvo uždarytos parduotuvės, išskyrus maisto prekių bei vaistines, taip pat barai, kavinės, grožio salonai, uždrausti renginiai ir masiniai susibūrimai, sustabdyta ugdymo įstaigų veikla, uždraustos kelionės į užsienio valstybes. Vėliau ribojimai pradėti švelninti, o nuo birželio 17 d. nuspręsta karantiną nutraukti. Antrasis visuotinis karantinas paskelbtas lapkričio 7 d. ir šiuo metu galioja iki sausio 31 d.
Gruodžio 26-ąją į Lietuvą atvežti pirmieji skiepai nuo COVID-19, o gruodžio 27-ąją pradėtas skiepyti medicinos personalas visoje šalyje. Vėliau bus skiepijami globos įstaigų gyventojai, vyresni ne 65 metų asmenys, sergantieji lėtinėmis ligomis.
Sostinė – kavinė po atviru dangumi. Balandžio mėnesį Vilniaus meras Remigijus Šimašius pranešė, kad savivaldybė lauko kavinėms dovanoja visas miesto viešąsias erdves. Paskelbta iniciatyva sulaukė didelio šalies ir pasaulio žiniasklaidos dėmesio. Apie Vilniaus sumanymą leisti lauko kavinėms savo staliukus pastatyti viešose miesto erdvėse rašė CNN, „The Guardian“, „New York Post“, „Daily Mail“, „Independent“. Savo ruožtu Vilniaus miesto savivaldybė skelbė, kad iniciatyva sulaukė didžiulio verslininkų susidomėjimo – vien per savaitgalį sulaukta 120 pasiūlymų, kuriuose verslininkai nurodė norį sostinės viešose erdvėse pastatyti daugiau nei tūkstantį staliukų.
Paplūdimys Lukiškių aikštėje. Lukiškių aikštėje birželio viduryje buvo atidarytas dirbtinis smėlio paplūdimys, kuriam įrengti panaudota apie 300 kubinių metrų smėlio, o visas paplūdimio plotas siekė 1660 kvadratinių metrų. Šiuo sprendimu neilgai trukus pradėjo piktintis ne tik valdantieji, bet ir konservatoriai, kai kurie istorikai. Jų teigimu, aikštė, kurioje vyko tragiški įvykiai, nėra tinkama vieta tokioms pramogoms. Neilgai trukus, rugpjūčio 1 dieną, įsigaliojo kontroversiškai vertinamas Lukiškių aikštės įstatymas, įtvirtinantis šios sostinėje esančios aikštės memorialinį statusą ir jos naudojimo principus. Lukiškių aikštę pavertė Open Beach. Slaptai.lt
Rekordinė investicija. Rugsėjo pradžioje Akmenės laisvojoje ekonominėje zonoje pristatyta rekordinė plyno lauko investicija Lietuvos istorijoje – VMG grupė oficialiai atidarė vieną didžiausių Europoje medienos drožlių plokščių gamyklų, į kurią investuota 146 mln. eurų. Ir sukurta 140 naujų darbo vietų. Į vienos aukštą pridėtinę vertę turinčios darbo vietos sukūrimą VMG grupė vidutiniškai investavo apie 1 mln. eurų.
S. Cichanouskajos atvykimas į Lietuvą. Praėjus kelioms dienoms po Baltarusijoje vykusių prezidento rinkimų, kuriuos tariamai laimėjo nuo 1994-ųjų šaliai vadovaujantis Aliaksandras Lukašenka, pabaigos, tuometis užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pranešė, kad buvusi kandidatė minėtuose rinkimuose Sviatlana Cichanouskaja yra Lietuvoje ir jai Vyriausybė suteikė neviešą saugią prieglobsčio vietą.
„Laisvės kelio“ akcija. Rugpjūčio 23-iąją – Baltijos kelio dieną – žurnalisto, visuomenininko Andriaus Tapino iniciatyva organizuotas pilietinis renginys„Laisvės kelias|Vilnius – Baltarusija“. Jame dalyvavo daugiau apie 50 tūkst. žmonių, nutiesusių gyvą grandinę nuo Vilniaus iki Baltarusijos pasienio, tokiu būdu išreiškiant palaikymą už laisvę ir demokratiją protestuose kovojantiems baltarusiams. Baltarusijoje tebesiautėja OMONas. EPA – ELTA nuotr.
Masiniai protestai Baltarusijoje prasidėjo po to, kai rugpjūčio 9 d. vykusių prezidento rinkimų laimėtoju save pasiskelbė ilgametis jos vadovas Aliaksandras Lukašenka. Reikalaudami jo pasitraukimo, šalies gyventojai taikiai išėjo į gatves, bet juos pasitiko OMON pajėgos, kurios prieš protestuotojus naudojo gumines kulkas, ašarines dujas. Iki šiol pranešama apie protestuotojų sulaikymus, vykdomus kankinamus, žuvusius asmenis.
Visuomenės reakciją sukėlę protestai, diskusijos, socialinės iniciatyvos:
„Black Lives Matter“ palaikymo akcija. Birželio pradžiojeVilniuje, prie Katedros, surengta akcija siekiant palaikyti JAV prasidėjusį „Black Lives Matter“ judėjimą ir atkreipti dėmesį į rasizmo problemas šalyje ir už jos ribų. Masinius protestus JAV išprovokavo juodaodžio George`o Floydo mirtis gegužės 25 d., baltaodžiui policininkui Mineapolio gatvėje beveik devynias minutes keliu užspaudus ant žemės gulinčio, antrankiais surakinto, beginklio G. Floydo kaklą, nors jis skundėsi, kad negali kvėpuoti. Protestų banga neilgai trukus nusirito ir į kitas pasaulio šalis.
Balso teisė – nuo pat gimimo.Seimo rinkimų kontekste rudenį žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose įsiplieskė diskusija dėl galimybės Lietuvai tapti pirmąja valstybe pasaulyje, svarstančiai apie visuotinę balso teisę, kurią iki piliečiui sukaks 18 metų įgyvendintų tėvai arba teisėti globėjai. Idėjos šalininkai teigiamai vertino tokios diskusijos progresyvumą, galimybę skatinti jaunų žmonių domėjimąsi šalies gyvenimu, didinti rūpestį šeimų interesais, politiniam vektoriui nuo vyresnės kartos pasislinkus jaunesniosios link – progresyvumo suteikti ir šalies politikai. Savo ruožtu kritikai išreiškė nuogąstavimų, dėl sudėtingo tokios idėjos įgyvendinimo, ypač plačios diskusijos poreikio ir ne vienerius metus stringančių kitų iniciatyvų, siekiančių atjauninti elektoratą.
Nelegalios veisyklos. Rugsėjį viešojoje erdvėje masiškai išplito informacija bei nuotraukos iš nelegalių gyvūnų veislynų, kur užfiksuotas žiaurus elgesys su gyvūnais. Visuomenėje kilus rezonansui dėl tokio elgesio, Seimas pradėjo svarstyti siūlymus dėl bausmių griežtinimo už žiaurų elgesį su gyvūnais veisiant juos komerciniais tikslais. Kaip skelbė Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, išaiškinus apie nelegalių veislynų veiklą, į gyvūnų prieglaudas paimta apie 300-us šunų.
Prancūzijos prezidento vizitas Lietuvoje. Rugsėjo pabaigoje Lietuvoje lankėsi Prancūzijos vadovas Emmanuelis Macronas su sutuoktine Brigitte Macron. Oficialaus vizito metu buvo apsilankyta Prezidentūroje, su Lietuvos prezidentu Gitano Nausėda diskutuota abiem šalims aktualiomis temomis. Pokalbyje aptarta padėtis Baltarusijoje, tarptautinės bendruomenės veiksmai, siekiant palaikyti demokratinius procesus šioje šalyje bei išreikšti solidarumą su Baltarusijos pilietine visuomene. Lietuva pristatė Prancūzijai iniciatyvą rengti galimą ES paramos paketą Baltarusijos politiniams, ekonominiams ir visuomeniniams pokyčiams.
Konservatorių simboliai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr. Seimo rinkimai. Pandemijos kontekste vykusių eilinių Seimo rinkimų metų šalis išrinko naująją valdžią. Vyriausiajai rinkimų komisijai patvirtinus 2 rinkimų turų rezultatus paaiškėjo, kad parlamente daugiausia mandatų – 50 – laimėjo praeitą kadenciją opozicine partija buvusi Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, antroje vietoje – buvusio premjero Sauliaus Skvernelio vedama Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partija, gavusi 32 vietas Seime. Liberalų sąjūdis ir Lietuvos socialdemokratų partija gavo po 13 mandatų, Laisvės partija – 11, Darbo partija – dešimt, Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjungos ir Lietuvos socialdemokratų darbo partijos atstovai – po tris mandatus, partijos „Laisvė ir teisingumas“, Lietuvos žaliųjų partijos atstovai – po vieną.
Nauja Vyriausybė. Po Seimo rinkimų centro dešinės valdančiąją koaliciją suformavusi Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija lapkričio viduryje paskelbė siūlomus kandidatus į 14 ministerijų vadovų postus. Naujasis Ministrų Kabinetas su ministre pirmininke Ingrida Šimonyte Seime patvirtintas gruodžio 11 d.
Vadovų skyrimas. Seimas balandžio pradžioje pritarė prezidento į Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorius antrai kadencijai pasiūlyto Dariaus Jauniškio kandidatūrai. Jo paskyrimą vėliau galutinai patvirtino prezidentas Gitanas Nausėda. D. Jauniškis – pirmasis žvalgybos vadovas, į šias pareigas paskirtas dvi kadencijas iš eilės. VSD direktorius Darius Jauniškis. Slaptai.lt nuotr.
Tuo metu vietoj valstybės kontrolieriaus pareigas tuomet ėjusio Arūno Dulkio prezidentas pasiūlė jo pavaduotoją Mindaugą Macijauską. Tokį sprendimą šalies vadovas motyvavo dėl minėto kandidato ambicingesnės ir konkretesnės vizijos. Seimas, pradžioje pasipriešinęs prezidentui dėl A. Dulkio atleidimo iš pareigų, galiausiai nusileido prezidentui G. Nausėdai.
Birželį Klaipėdos valstybinei jūrų uosto direkcijai pradėjo vadovauti Algis Latakas. A. Latakas anksčiau dirbo Klaipėdos jūrų krovinių kompanijoje KLASCO, kelerius metus ėjęs KLASCO gamybos direktoriaus pareigas, dirbo konsultacinėje verslo įmonėje „Averditum” direktoriaus pavaduotoju. Yra įgijęs vadybininko ir inžinieriaus mechaniko specialybę.
Valstybei strateginę reikšmę turintis uostas nuolatinio vadovo neturėjo nuo 2019 m. kovo, kai iš šių pareigų buvo atleistas Arvydas Vaitkus.
Naujas pareigas pradėjo eiti ir buvusi Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) vadovė Diana Vilytė. Ji nuo spalio 17 d. pradėjo dirbti paslaugų valdymo direktore Registrų centre. Tuo tarpu VPT daugiau nei metai neturi nuolatinio vadovo – nuo praėjusių metų spalio tarnybai vadovauja laikinoji vadovė, direktoriaus pavaduotoja Jovita Petkuvienė.
Netektys. Lietuva per 2020-uosius neteko daug iškilių žmonių.
Eidama 91-uosius metus kovo 10 dieną mirė muzikė pianistė, muzikos pedagogė, tremtinė, visuomenininkė Gražina Ručytė-Landsbergienė. Ji buvo pirmojo atkurtos Lietuvos faktinio vadovo muzikologo Vytauto Landsbergio žmona. G. Landsbergienei suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės garbės vardas (1980 m.). Ji apdovanota „Vilniaus garso“ premija (1998 m.), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu (1999 m.), Vilniaus miesto savivaldybės Barboros Radvilaitės medaliu (2005 m.), už ištikimybę labdaros idėjai – „Žaliojo obuolio“ statulėle (2006).
Eidamas 71-uosius metus balandžio 30 d. mirė Kauno technologijų universiteto (KTU) gimnazijos įkūrėjas, pedagogas Bronislovas Burgis. B. Burgis gimė 1949 metais Plungės rajone, Kauno politechnikos institute (dabar – KTU) gavo technologijų daktaro laipsnį. B. Burgis buvo įkūręs savo vardo labdaros ir paramos fondą moksleiviams iš daugiavaikių ar sunkiau besiverčiančių šeimų, buvo ilgametis KTU vadovas.
Žurnalistas Aurelijus Katkevičius. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Rugpjūčio 12 d., eidamas 58-uosius metus, mirė Aurelijus Katkevičius. A. Katkevičius – žinomas šalies žurnalistas, Lietuvos verslo dienraščio „Verslo žinios“ leidžiamo žurnalo „Verslo klasė“ redaktorius, tinklaraštininkas, poliglotas, vienas pirmųjų ryšių su visuomene Lietuvoje specialistų. A. Katkevičius taip pat yra išvertęs į lietuvių kalbą grožinės literatūros kūrinių, dramų, poezijos. A. Katkevičiaus nuopelnai Lietuvai įvertini Sausio 13-osios atminimo medaliu.
2020-aisiais Lietuva neteko ir profesoriaus Romo Pakalnio. Po sunkios ligos jis mirė rugsėjo 20-osios rytą. Profesorius visą gyvenimą skyrė krašto gamtos ir kultūros paveldo išsaugojimui. Dirbdamas Mokslų akademijos Botanikos institute kartu su prof. Kaziu Ėringiu pradėjo naują Kraštovaizdžio ekologijos sritį. Sovietmečio pabaigoje aktyviai įsijungė į kovą prieš naftos platformą T6 prie Kuršių nerijos. Buvo Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir I Sąjūdžio Seimo narys. Aktyvus Lietuvos gamtosaugos ir Lietuvos švietimo koncepcijos bendraautorius. 2000–2008 m. Lietuvos radijo ir televizijos tarybos narys ir pirmininkas. Nuo 1997 m. Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo prezidentas.
Gruodžio 11-ąją mirė literatūrologė, teatrologė Irena Veisaitė. Ji buvo įvertinta daugybe apdovanojimų: Ketvirtojo laipsnio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, Sugiharos fondo – „Diplomatai už gyvybę“ apdovanojimu – Metų Tolerancijos žmogus, Barboros Radvilaitės medaliu už nuopelnus kultūrai ir švietimui, Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos garbės ženklu.
I. Veisaitė taip pat įvertinta Vyriausybės kultūros ir meno premija, Lietuvos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje.
Rinkimų stendas Pilaitės mikrorajone. Slaptai.lt nuotr.
Vadinamajai Laisvės partijai iškopus į politinį olimpą, svarbiausiu politinės dienotvarkės rūpesčiu tapo klausimas – ar Lukiškių aikštę reikėtų paversti arklidėmis, ar viešųjų pirčių konglomerato nesibaigiančiu labirintu? Visuotinai žinoma raitelė Armonaitė buvo už arklidžių infrastruktūros išplėtojimą ir geriausių ristūnų sėklidžių banko sukūrimą, Šimašius – už Romos termų pavyzdžio pirčių kompleksą, vildamasis atsiplauti iki amžiaus pabaigos.
X
– O vis dėlto kokią pridėtinę vertę forsuoto pavidalo liberaliosios demokratijos šalyje kuria liberalai, – paklausė Kindziulis.
To nežinojo nei populiarusis Didžiulis, nei ne mažiau garsus Lietuvoje Mažylis.
X
Iš istorinių pasakojimų esame girdėję apie tai, kokia kebli valdymo forma yra triumviratas. Tačiau po rinkimų Lietuvoje užstosiantis libertalizmo triummoteratas manding gali tapti nepakeliama našta net švč. Marijos žemei.
X
Kažkas garsiai piktinosi, kad pirminius rinkimus formaliai laimėjo Vytauto Landsbergio anūkas Gabrielius. Vis dėlto niekados nėra taip blogai, kad negalėtų būti dar blogiau. Pabandykime įsivaizduoti, kur mus galėtų nuvesti likimas, kai rinkimus pradės laimėti didžiojo žemės vienytojo Ramūno Karbauskio vaikaičiai.
X
Daugiausiai plakatų rinkimų metu prisigamino Nacionalinio susivienijimo partija. Didelės masės plakatinių lietuvininkų buvo pasiryžę atvykti į vietą, tarsi po žemių išdygusi terakoninė armija žiedu telkėsi aplink didįjį kinų imperatorių Ra-dž-vilą.
X
Patekėjus naujai susibūrusio liberalizmo saulei Lietuvoje tirštos Gerovės valstybės miglos išsisklaidė kaip burtų lazdele pamojus.
Seimo narių grupė registravo Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatymo pataisas, kurios užtikrins Lukiškių aikštės perdavimą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui.
Pagal siūlomą projektą, „Lukiškių aikštę Vilniuje panaudos teise neatlygintinai valdo ir ja naudojasi biudžetinė įstaiga Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras“.
„Tai, kaip Vilniaus mieste elgiasi ir kaip iš visiems mums šventų vietų tyčiojasi liberalai bei koalicijoje su jais esantys konservatoriai, – nedovanotina. Tam, kad būtume visiškai tikri, jog pliažai Lukiškių aikštėje nesikartos kiekvieną vasarą ir neniekins tų nužudytų žmonių, kurių vardai iškalti ant KGB rūmų pamatų, atminimo, ir registravome įstatymo pataisas, kuriomis Lukiškių aikštės valdymas atitenka Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui. Jam priklausantis Okupacijų ir laisvės kovų muziejus bei priešais jį esanti Lukiškių aikštė sudaro vientisą architektūrinį kompleksą, muziejus turi daug patirties ir žinių įprasminant laisvės kovas, tad aikštės tvarkymas taps paprastesniu ir neabejotinai užtikrins jos memorialinį statusą”, – sako Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis.
Pasak jo, poreikis ieškoti aikštei naujo šeimininko kilo po to, kai Vilniaus miesto meras liberalas Remigijus Šimašius laisvės kovas ir žmonių kančią bei mirtį menančioje aikštėje, prieš pat KGB rūmus, kuriuose dabar įsikūręs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui priklausantis Okupacijų ir laisvės kovų muziejus, visai vasarai įrengė pliažą ir jo nenuėmė net įsigaliojus Seimo priimtam įstatymui.
Įstatymas nustato, kad Lukiškių aikštės naudojimas ir tvarkymas turi atitikti jos memorialinį statusą, užtikrinti rimtį bei deramą pagarbą už Lietuvos nepriklausomybę žuvusių kovotojų atminimui ir nužudytiems 1863–1864 m. sukilėliams.
Tikimasi, kad įstatymo pataisos dėl Lukiškių aikštės, kurias savo parašais parėmė Seimo „valstiečių“, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos, „socialdarbiečių“ frakcijų atstovai, bus pateiktos Seimui šią savaitę.
Patikėkite, nėra jokio reikalo pulti į paniką net tada, kai gerbiamas žurnalistas, legendinė asmenybė, visuomenės mokytojas nepastatytą paminklą Vyčiui Lukiškių aikštėje pavadina balvonu, nes, blaiviai mąstant, neįmanoma iškoneveikti nei to, ko dar nėra, nei to, ko jau nėra, o žurnalisto kova su savo vidiniais demonais neturi didesnės visuomeninės reikšmės.
Tačiau drauge tylomis prislegia nesmagumo našta, tarsi jau būtų išaiškėję, kad ir mūsų dvasios tėvas greičiausiai buvo iš dykumos tyrų atklydęs šakalas.
Ne prieš gerą tai, ne prieš gerą, kai naktimis mieste siautėja benamiai šunys, o dienomis – gerbiami žurnalistai su jau pastebimai sumenkėjusiu garbės supratimu.
Sunkio dvasiai, – kitaip to nepavadinsi.
X
Broliai Lavrinovičiai buvo lenkų tautybės lietuviški kentaurai su ta mitologine seka, kai iš sužeistos dvasios ima ir išauga arklio kūnas.
Arba jie buvo folklorinio personažo mistifikacija, telekomunikacijų bendrovėms pabandžius išsiaiškinti tai, kuris iš dviejų brolių dvynių buvo trečiasis brolis kvailys.
X
Iš rinkos išstūmus Kindziulį, perteklinių komentarų verslą į savo rankas Lietuvoje perėmė Didžiulis ir Didžiulė.
X
Į Didžiulį pravartu buvo sviesti didžiulį akmenį, kitaip neapsimokėdavo. Tačiau tai nebuvo raginimas griebtis smurto, o tik Kristaus žodžių parafrazė.
X
Jau žinokime, į Lietuvos rekordų knygą įtrauktas labiausiai masinis ir greičiausias populiacijos žmonių prievartavimo būdas yra vadinamas greitųjų testų afera.
Turkijos ambasadorius Gokhan Turan – prie Lukiškių aikštėje pasodintų rožių. Slaptai.lt nuotr.
Tikriausiai ne daug kas iš mūsų žinome, kad Turkijos pilietis Ali Kemal Aktoprak, buvęs ERASMUS programos studentas, ėmėsi puikios iniciatyvos – puoselėti „Pasaulio draugystės sodus“. Rožių plantacijas jis sodino pačiuose įvairiuose pasaulio miestuose. Taip pat – ir Vilniuje, kuriame 2006-aisiais teko studijuoti. Bendradarbiaujant su Vilniaus miesto savivaldybe ir Turkijos Ambasada net trys šimtai Rosa Rugosa Hansa krūmų šį rugsėjo mėnesį buvo pasodinti Lukiškių aikštėje.
O rugsėjo 17-ąją Lukiškių aikštėje prie turkiškų rožių krūmų surengta kukli, bet svarbi ceremonija. Prie simbolinio turkiškų rožių parko Turkijos ambasadorius ponas Gokhan Turan pakvietė prisiminti svarbų jubiliejų. Lygiai prieš 90 metų rugsėjo 17-ąją dvi jaunos Lietuvos ir Turkijos respublikos užmezgė diplomatinius santykius.
Šia proga Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda pasveikino Turkijos Respublikos Prezidentą Recepą Tayyipą Erdoğaną švenčiant 90-ąsias diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Turkijos užmezgimo metines.
Prezidentas G.Nausėda buvo įsitikinęs, jog Lietuvą ir Turkiją istoriškai sieja draugiški ir geros valios tarpusavio santykiai, kurių ištakos ateina iš senųjų XV–XVI amžių. Lietuva nepaprastai vertina tai, kad Turkija niekada nepripažino Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos. Tai, anot Prezidento G.Nausėdos, stiprino lietuvių viltį tapti laisvais. „Šis Turkijos solidarumo ir supratingumo ženklas visada bus prisimenamas su nuoširdžiu dėkingumu“, – paskelbė G.Nausėdos žodžius LR Prezidento Komunikacijos grupė.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas taip pat neliko abejingas šiai sukakčiai. Jis atsiuntė sveikinimą Lietuvai, prisimenančiai 1930 m. rugsėjo 17 d. užmegztų Lietuvos ir Turkijos diplomatinių santykių metines.
Turkijos ir Lietuvos vėliavos. Slaptai.lt fotografija
„Savo šalies vardu ir asmeniškai su nuoširdžiausiais linkėjimais sveikinu Jūsų Ekscelenciją ir draugišką Lietuvos tautą. Ankstyvaisiais Turkijos Respublikos metais užmegzti diplomatiniai santykiai ir visą laiką besitęsianti mūsų draugystė Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo sustiprinti sąjungininkų ryšiais“, – savo laiške pabrėžė Turkijos Prezidentas, Lietuvai linkėdamas sėkmės ir gerovės.
Abipusiais sveikinimais pasikeitę abiejų abiejų šalių vadovai akcentavo, kad Lietuva ir Turkija šiandien yra artimos NATO sąjungininkės, suprantančios saugumui kylančias grėsmes ir iššūkius, prisiimančios bendrą atsakomybę už saugumą ir stabilumą Europoje.
Draugiškais laiškais rugsėjo 17-ąją pasidalino ir Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius bei Turkijos užsienio reikalų ministras Mevliutas Čavušoglu.
Jie prisiminė, kaip prieš 90 metų Nepaprastasis ir įgaliotasis Turkijos ambasadorius Huseinas Ragipomas (Baiduras) ir Nepaprastasis Lietuvos pasiuntinys Jurgis Baltrušaitis Maskvoje pasirašė „Susitarimą dėl draugystės“, kaip šį Draugystės paktą po vienerių metų ratifikavo tuometinis Turkijos prezidentas Mustafa Kemalis Atatiurkas ir tuometinis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.
Ką dar reikėtų žinoti? Itin svarbu pabrėžti, kad kai Lietuvą 1940-aisiais metais ištiko didelė nelaimė, Turkija liko ištikima pasirašytiems dokumentams. Turkai niekada nepripažino Lietuvos okupacijos. Net tuomet, kai Sovietų Sąjunga itin drastiškai spaudė Turkiją, ši neišskydo, neišsigando – nepripažino Kremliaus melagysčių, girdi, Lietuva savanoriškai įstojo į SSRS. Taip pat svarbu nepamiršti: kai Lietuva siekė narystės NATO organizacijoje, Turkija besąlygiškai rėmė mūsų kandidatūrą.
Lietuvai nedera pamiršti, ką gero jai yra padariusi Turkija. Tačiau kartais atrodo, jog Lietuva primiršta, kas tikrasis jos sąjungininkas ir bičiulis. Tikrai nuoširdiems ir atviriems santykiams su Turkija trukdo, man regis, keistas Lietuvos pataikavimas Armėnijai. Toji kadaise Lietuvos Seimo priimta rezoliucija, esą 1915-ieji buvo „armėnų tautos genocidas“, – nė į tvorą, nė į mietą. Dabar jau akivaizdu, kad pasirašėme ją neanalizavę turkiškų archyvų – pasidavėme emocijoms, pasidavėme vienpusiams įtikinėjimams. Nieko baisaus nenutiko – nuo klaidų niekas neapsaugotas. Tačiau kas mums trukdo pasiųsti bent keletą istorikų į Ankaros ir Stambulo archyvus (Armėnija savo archyvus iki šio uždariusi svetimiems), skersai išilgai juos išnarstyti ir, jei dėl 1915-ųjų tragedijos liksime tos pačios proarmėniškos nuomonės, kaip kadaise 2005-aisiais, – šiandien nieko nekeiskime. O jei pastebėsime 2005-aisiais pridarytų klaidų, Lietuvos parlamente dabar galėtume priimti naują rezoliuciją. Tikslesnę, išsamesnę, labiau pagrįstą konkrečiomis žiniomis.
Lietuva galėtų atsargiau vertinti ir Turkijos konfliktą su Graikija ir Kipru dėl jūros sienų. Dabar lietuviškoje žiniasklaidoje mirga marga pranešimų, kuriuose prasprūsta prograikiški ir antiturkiški akcentai. Suprask, Turkija – blogoji, Graikija – šventoji. O mes, lietuviai, neskubėkime kaltinti Turkijos, kad ji neva nemoka civilizuotai derėtis dėl teisių į jūroje aptiktus naftos ar gamtinių dujų klodus. Verčiau kukliai prisiminkime, kaip „sėkmingai“ Lietuva dėl jūros sienų ginčijosi su broliška Latvija. Tik prisiminkime. Vien šito užtektų suvokti, jog derybos – keblus užsiėmimas net ir itin artimoms, broliškoms tautoms. Ką jau bešnekėti apie ne tokias artimas ir broliškas tautas…
Per daug nesižavėkime ir Prancūzijos prezidentu Emanueliu Macronu, kuris neseniai Korsikos saloje surengė skubų Europos Sąjungos pietų valstybių posėdį. Būtent Korsikoje Prancūzijos lyderis pavadino Turkiją „jau nesant partneriu Viduržemio jūroje“. Ten, Korsikoje, Prancūzijos lyderis leido sau itin kritikiškai atsiliepti apie Turkijos prezidentą. Taip, Turkija nėra ideali šalis. Bet štai apžvalgininkas Žanas Dominikas Meršė leidinyje „L Opinion“ pastebi, jog Prancūzijos prezidentas – dviveidis: Turkijos prezidentą visuomet aršiai kritikuoja, o štai su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu glebesčiuojasi taip, tarsi Kremliaus vadovas būtų pats didžiausias demokratas, pats tikriausias humanistas.
1930 m. rugsėjo 17 d. užmegztų Lietuvos ir Turkijos diplomatinių santykių metinių minėjimas. Slaptai.lt nuotr.
Nekenktų prisiminti ir aplinkybės, kaip NATO paliko Turkiją vienui vieną, kai ši neapsikentusi numušė vieną iš jos oro erdvę nuolat pažeidžiančių Rusijos naikintuvų. Būkim atviri: Briuselis išdavė Turkiją. Bet kai Turkija pasijuto išduota ir sužaidė rokiruotę, imdama ieškoti kontaktų su Kremliumi, NATO vadovybė demagogiškai apkaltino Turkiją išdavus Aljanso idealus. Kai Turkija prašė NATO vadovybės kelias kurdų grupuotes Sirijoje pripažinti teroristinėmis, Briuselis į šiuos pageidavimus nusispjovė. Ką Turkijai beliko daryti? Išdidi Turkija nusispjovė į keletą NATO politikų ir generolų prašymų. O gal manote, kad Turkija neturi tokios teisės – nusispjauti?
Beje, Lietuva šį jubiliejų pasitiko ne itin pasiruošusi. Galėjo būti supratingesnė, įžvalgesnė. 90-mečio proga nieko neprašomi privalėjome pastatyti bent vieną turkams svarbų paminklą vienoje iš Vilniaus aikščių. Omenyje turiu paminklinę lentą, kurioje būtų parašyta: „šiuo ženklu pagerbiamas nuo ASALA, Gnčak ir Dašnakcutiun teroristų rankų Europos sostinėse žuvusių turkų diplomatų atminimas”. Toji paminklinė lenta taptų bent mažyte atsvara armėniškiems chačkarams, išdygusiems Šiauliuose, Kaune ir Klaipėdoje.
Kad ir kokios gražios būtų turkų diplomatų Lukiškių aikštėje pasodintos rožės, jos vysta, sensta. O štai paminklinė lenta, pagerbianti nuo teroristų Europoje žuvusių turkų diplomatų atminimą, – išliktų ilgam.
Turkija verta, kad mes kur kas daugiau jai skirtume dėmesio. Jau vien dėl to, kad sovietinės okupacijos metais turkai niekad mūsų neišdavė, o kai mes beldėmės į NATO duris, – mūsų neatstūmė.
Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vyriausybėje, darbo grupės posėdyje, nebuvo priimtas sprendimas dėl Lukiškių aikštės valdymo. Darbo grupė sprendimą žada priimti penktadienį.
Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas teigia, kad dabar darbo grupės pagrindinis tikslas suformuluoti, kaip tinkamai įgyvendinti įstatymą.
„Įstatymo įgyvendinimo nuostatos yra įvairialypės, jos įtraukia ir aikštės valdymo klausimus, ir įvairius kitus klausimus, kuriuos kelia įstatymas. Mums svarbiausia suformuluoti, kaip įstatymą tinkamai įgyvendinti. Apsvarstėme tikrai įvairius siūlymus, įvairius klausimus, nusprendėme dar kartą susitikti rytoj ir galutinai suformuluoti siūlymus“, – žurnalistams po darbo grupės posėdžio teigė M. Kvietkauskas.
Kultūros ministras pripažįsta, kad vienas iš svarstomų variantų yra perduoti aikštės valdymą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (LGGRTC).
M. Kvietkauskas taip pat pripažįsta, kad į penktadienį numatytą darbo grupės posėdį dėl Lukiškių aikštės valdymo Vilniaus savivaldybės atstovai nekviečiami.
„Mes turime priimti principinius sprendimus jau darbo grupės sudėtyje, esame gavę savivaldybės pozicijas raštu, jas taip pat aptarinėjome, įvertinome“, – sakė ministras.
Lukiškių aikštėje kadaise stovėjo ši šiaudinė skulptūra. Slaptai.lt nuotr.
Savo ruožtu LGGRTC vadovas Adas Jakubauskas teigia, kad darbo grupės posėdžio metu buvo išgrynintos trys idėjos.
„Kad reikia papildyti Lukiškių aikštės įstatymą, reikia tęsti pokalbius su savivaldybe dėl galimo panaudos pratęsimo ir prašyti Vyriausybę įvertinti dėl tolimesnio galimo panaudos gavėjo pakeitimo“, – idėjas pristatė A. Jakubauskas.
LGGRTC direktorius taip pat akcentuoja, kad jo vadovaujamas centras būtų pajėgus valdyti Lukiškių aikštę.
„Jeigu būtų Vyriausybės sprendimas ir būtų taisytas įstatymas – taip. Bet aš nenorėčiau spekuliuoti, geriausiai būtų kalbėti po to, kada bus priimtas sprendimas“, – teigė jis.
Paklausas, ar LGGRTC rūpintųsi ir Lukiškių aikštės priežiūra, A. Jakubauskas akcentavo, kad jo vadovaujamas centras būtų atsakingas tik už aikštės valdymą.
„Iš pradžių buvo pasiklysta formuluotėse: priežiūra ir valdymas. Priežiūra, be jokios abejonės, atpuola, nes mes tikrai ne medžių genėtojai ir sniego valytojai, bet valdymas, kada yra aikštė įveiklinama ir Genocido centras tampa aikštės valdytoju, tada taip, mes būtume pasirengę“, – teigė jis, akcentuodamas, kad aikštės priežiūra rūpintųsi pasamdyta įmonė.
ELTA primena, kad rugpjūčio 1 d. įsigaliojo kontraversiškai vertinamas Lukiškių aikštės įstatymas, įtvirtinantis šios sostinėje esančios aikštės memorialinį statusą ir jos naudojimo principus. Lukiškių aikštėje privalo stovėli Laisvės karys. Slaptai.lt nuotr.
Šis įstatymas, baigiantis Seimo sesijai, skubos tvarka buvo priimtas po to, kai Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus iniciatyva Lukiškių aikštėje buvo atidarytas diskusijas sukėlęs dirbtinis smėlio paplūdimys. Supiltu pliažu piktinosi ne tik valdantieji, bet ir konservatoriai bei kai kurie istorikai. Jų teigimu, aikštė, kurioje vyko tragiški įvykiai, nėra tinkama vieta tokioms pramogoms.
Priimtu įstatymu nustatyta, kad Lukiškių aikštė yra pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė. Pasak priimto įstatymo, aikštė turi būti formuojama su laisvės kovų memorialiniais akcentais ir tvarkoma taip, kad būtų užtikrinta rimtis bei derama pagarba kovotojams žuvusiems už nepriklausomybę bei sukilėliams gyvybę paaukojusiems 1863–1864 m.
Taip pat įstatymu įtvirtinta, kad valstybės simbolį vaizduojantis monumentas Vytis kartu su įrengtu memorialu Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę aukoms atminti turės būti pagrindinis reprezentacinės Lietuvos aikštės akcentas.
Nesu nusiteikęs nei prieš jaunatviškus šėliojimus, nei prieš sportą, nei prieš krepšinį. Tačiau tai, ką rugpjūčio 14-osios vakarą išvydau Katedros aikštėje Vilniuje, – glumina. Apėmė labai panašus jausmas kaip ir tuomet, kai Lukiškių aikštėje kadaise pamačiau čiuožyklą, paskui – pliažą su smėliuku, gultais ir persirengimo kabina.
Katedros aikštė. Krepšinis. Slaptai.lt foto
Neguldyčiau galvos ant ešafoto, jog esu teisus. Neatmetu galimybės, jog klystu. Gal esu per daug griežtas, per daug reiklus.
Ir vis dėlto rugpjūčio 14-ąją man buvo gėda ir pikta, kad jau nebesuvokiame, kur galima deginti pilvą, kur prasminga čiuožinėti, o kur – mėtyti kamuolį į krepšį. Vis tik Katedros aikštė – tai tautos ir valstybės šventovė, aspupta istorinę, architektūrinę, kultūrinę, religinę vertę turinčios Arkikatedros, ne mažiau vertingų Valdovų rūmų ir taip pat labai vertingos senosios Varpinės. Šalia – istorinę, architektūrinę, kultūrinę vertę turintis Gedimino kalnas su tokia pat neįkainuojama Gedimino pilimi, čia pat – paminklas Lietuvos Karaliui Gediminui.
O mes – prakaituojame žaizdami krepšinį, tarsi apvalaus kamuolio svaidyti negalėtume kiek atokiau. Pavyzdžiui, Gedimino prospekte. Galų gale – Rotušės aikštėje arba artimiausiame sostinės skvere.
Kai Katedros aikštėje rengiamas karinis paradas, kai Katedros aikštėje prisiekia jaunieji leitenantai, kai specialiosios pajėgos drauge su policija demonstruoja meistriškumą sulaikant, nuginkluojant, areštuojant pavojingus nusikaltėlius, – gražu, puiku. Kai Katedros aikštėje rengiamas valstybei svarbus mitingas arba valstybės šventei specialų akcentą suteikiantis koncertas, – neprieštarauju. Net tuomet, kai Katedros aikštėje pradedamos bėgimo ar važiavimo dviračiais varžyvos, – nematau nieko smerktino. Juk varžomasi ne pačioje Katedros aikštėje…
Katedros aikštė. Krepšinio aikštelė. Slaptai.lt
Nieko blogo nematau ir tuomet, kai Katedros aikštėje šurmuliuoja Kaziuko mugė, rengiama Duonos pagerbimo šventė ar būgnus muša į Lietuvą atvažiavę japonų būgnininkai. Tuomet – vėl gražu, vėl žaisminga, vėl prasminga.
Katedros aikštė, paversta krepšinio aikštele. Slaptai.lt nuotr.
Bet žaisti krepšinį prie pat paminklo Karaliui, prie pat katalikams svarbių maldos namų, – iki šiol iš nuostabos gūžčioju pečiais. Krepšinio varžybų aistros prie pat Karaliaus Gedimino (kartais atrodė, kad jaunieji krepšininkai tuoj nuvers paminklą, nes jis jiems trukdo, jiems – per ankšta), – tai labiau panašu į farsą, tragediją ar tragikomediją nei į sumaniai sugalvotą jaunatvišką atrakciją.
Žydai, pavyzdžiui, suvokia, kad krepšinio žaisti šalia sinagogos nedera. Tam yra įrengtos specialios vietos. Sakykim, sporto rūmai ar sporto salė. Ir musulmonai puikiai supranta, jog krepšinio varžybos prie pat mečetės ar senoviškos tvirtovės – šventvagiška. O ir daug Europos krikščionių neleistų prie savo svarbiausių maldos namų ar pilių dūkti vaikantis krepšinio kamuolį.
Tik vilniečiai, kai sostinei pradėjo vadovauti liberalas Remigijus Šimašius, prarado sveiką protą. Sostinės meras specialiai painioja istoriją su žaidimais, kultūrą – su pasilinksminimais, religiją – su bedvasiškumu. Matyt, kažkam prireikė lietuvius paversti mankurtais, nebesuprantančiais, kad į Operos ir baleto teatrą nedera ateiti įsišovus į sportbačius, jog muziejaus nedera lankyti dėvint trumpus šortus ar itin trumpą sijonėlį, o į kapines negražu susiruošti užsimetus ant pečių šviesų, linksmų spalvų švarką.
Vargas tautai, kuri nežino, kur žaidžiamas krepšinis.
Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.
Daug kur kalbama apie Vilniaus Lukiškių aikštę planavimą ir paskirtį. Kas bus su dar veikiančiu „pliažu“? Ar šis vasarinis pomėgis bus pratęsiamas? Meras Remigijus Šimašius nenori pasiduoti nei valdančiųjų lyderiui Ramūnui Karbauskiui, nei mums, kitaip manantiems…
Rupjūčio 4 d. per Lietuvos radiją vėl buvo apie tai kalbama. Pritariu rašytojui ir filosfofui Vytautui Rubavičiui, kad mintis apie tokį „pliažą“ – tai esanti didelė nuodėmė.
Lukiškių aikštę pavertė paplūdimiu. Slaptai.lt
———————–
O kodėl toks meras R. Šimašius negalėtų pastatyti pliažo Vilniaus Arkikatedaros aikštėje? Kas jam draustų? Kunigai, pats metrotopolitas bei tikintieji? O radijo diskusijoje dalyvavęs žurnalistas J. Vinokuras galėtų leisti, nes, atseit, ši aikštė nedraustinoje zonoje… Nusikelkime dar toliau nuo Vilniaus, – ar į Kijevą, Rygos, ar kitų sostinių aikštes. Vietoje Laisvės, Nepriklausomybės aikščių pribarstykime smėlio, įsteikime po pliažą, maudykles. Tegul piliečiai vaikštinėja pusnuogiai aikštėse, tegul į juos žiūri dirbantieji, tegul ir stebisi, kreivai šypsosi.
————————–
O man kilo šventvagiška mintis – tokį „pliažą“ tegul įsikuria pats Rusijos lyderis Vladimiras Putinas Maskvos Raudonojoje aikštėje, – juk čia ir Leninas, ir kai kurie jo pakalikai, kaip Stalinas, Chruščiovas, Brežnevas ir dar kai kurie jų pasekėjai galėtų pasidžiaugti ir pamosikuoti per nemirtingus sapnus!
Žirgo skulptūra Vaizgakiemio kaime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip skelbia viena garsi ponia Lietuvoje, kompromisas yra pasiekiamas tada, kai visi vienodai laimi ir pralaimi, yra tarsi laimingi ir drauge nelaimingi.
O dabar, nieko nelaukę, pabandykime įsivaizduoti – kaip pagal pateiktą formulę galėtų būti rastas kompromisas tarp Vyčio paminklo Lukiškių aikštėje statybos šalininkų ir griežčiausios atmainos jų antagonistų, kuriems pradeda dribti įsiūčio putos vien tik išgirdus Vyčio vardą?
Ilgai netemdamas gumos pasakysiu, kad toks postmodernistinio pavidalo kvazikompromisas tarp kraštutinių stovyklų šiuo klausimu galėtų būti paminklas arkliui svarbiausioje šalies reprezentacinėje aikštėje.
Kad ir kaip žiūrėtume, skulptūrinė arklio kompozicija didžiajai visuomenė daliai nebūtų tokia atgrasi kaip neaiškaus pavidalo sienelė (?), be to, pabandykime įtikinti save, kad archainės pasaulėžiūros Lietuvos piliečiams arklio vaizdinys yra priimtinas savaime, nekeliant klausimo dėl labiau išplėtotos tokio pasirinkimo argumentacijos.
Jeigu Marijampolėje dar taip neseniai buvo puoselėjama užduotis pastatyti paminklą cukriniam runkeliui, t. y. daržovei, kuri, kaip manoma, savo derlingumu užtikrino krašto suklestėjimą, kodėl savo ruožtu šalies sostinės centrinėje aikštėje nebūtų galima pastatyti paminklo sudvasintam arkliui, kurio vaizdinys paliečia giluminius lietuvio pasąmonės klodus ir žadina pastoviosios laimės lūkesčius?
Kai būties našta postmoderniaisiais laikais tampa nepakeliamai lengva, žmogus, poeto žodžiais tariant, paprasčiausiai pasiilgsta arklio, jam norisi kažką sunkaus pavalkioti arba šiaip pasiganyt kartu.
Dabar Lietuvoje arklių liko tiek mažai ir jų reikšmė traktorių epochoje sumenko iki tokio lygio, kad, keliaujant po Lietuvą, kiekvieną pakelėse pamatytą arkliuką su liūdnai nuleista galva būtų galima laikyti už Lietuvos heraldinį simbolį.
Profesorius Bumblauskas yra pastebėjęs, kad Vyčio paminklo statybos Lukiškių aikštėje užmanymas yra pernelyg utopiškas jau vien dėl to, jog lietuviai skulptoriai paprasčiausiai nemoka nulipdyti arklio (sic), vis tik niekam nekyla jokių abejonių, kad Vyčio paminklo priešininkus telkia į krūvą ne galimi arklio skulptūrinės plastikos keblumai, o pati raitelio idėjos monumentalaus įkūnijimo galimybė. Kaip atrodo, Vyčio paminklo priešininkų minią tenkintų jau raitelio be galvos vaizdinys, tačiau jų įnorius, ko gero, dar labiau galėtų užganėdinti skulptūrinė arklio be raitelio kompozicija.
Arklio be raitelio skulptūrinė kompozicija leistųsi interpretuojama liberalizmo dvasioje kaip simbolinis arklio išlaisvinimo nuo sunkios naštos pavaizdavimas, o lietuviško kirpimo liberalai pagarsėtų kaip pradėję pasaulinį judėjimą už tai, kad būtų nugriauti visi paminklai, vaizduojantys žmogų, sėdintį ant arklio.
X
Arklys. Slaptai.lt nuotr.
Kur dėtųsi Vyčio raitelis, nusodintas nuo žirgo ir išvytas iš Lukiškių aikštės?
Poetas Tomas Venclova savo posmuose kalba apie žmogų, keliaujantį per dykumą su irklu ant peties. Kaip atrodo, tai ir yra tas benamio, išvyto iš Lukiškių aikštės Vyčio kompozicijos raitelio įvaizdis.
X
GinkDie, nesu joks rasistas, tačiau pastaruoju metu kaupiasi įtarimai, kad visi Lietuvoje gyvenantys žmonės yra kilę arba iš raitelio, arba iš arklio. Kad ir kaip ten būtų, šalies kultūros ministerijoje pastaruoju metu darbuojasi tikri arkliagalviai, o vertintojai iš vadinamojo Vilniaus šiuolaikinio meno centro balsuoja už Lukiškių aikštės memorialinio įprasminimo projektus, labai panašu, kanopomis.
X
Ką šiuo klausimu galėtų pasakyti maestro Ivaškevičius?
Nebuvo progos paklausti, sakė, kad dar negrįžo iš klajonių mintimis po Izraelio tyrus.
Ar tikrai visuomet privalu išklausyti antrąją pusę? Nutinka ir taip, kad tiesa akivaizdi be gilesnių analizių.
Jūsų dėmesiui – iškalbingas pavyzdys. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas siekia, jog 1989-aisiais metais Rusijoje oficialiai pasmerktą Molotovo – Ribentropo paktą rusai vėl traktuotų kaip „didžiulį gėrį“. Baltijos šalių ir Lenkijos parlamentarai nedelsiant paprašė, jog Rusija liktų principinga – nesiliautų smerkusi 1939-aisiais slapta pasirašyto Molotovo – Ribentropo pakto.
Lietuvos spaudoje gausu mūsų politikų ir istorikų perspėjimų, koks bjaurus V.Putino sumanymas – slėpti, teisinti juoduosius istorijos puslapius.
Taip, Rusijos prezidentas neteisus, liaupsindamas Molotovo – Ribentropo parašais paženklintą nepriklausomų šalių okupaciją. Teisūs tie, kurie jį kritikuoja dėl žiūrėjimo į istoriją Stalino akimis (omenyje turima V.Putino publikacija „The real Lessons of the 75th Anniversary of War II“). Kremlių kritikuojantys tikrai neprivalo suteikti galimybės V.Putinui teisintis. Būtume tiesiog kvaili, jei Rusijos prezidentą smerkiantiems autoriams priekaištautume, kodėl jie nesiteikia išklausyti „kitos nuomonės“. Esama atvejų, kai daug kas akivaizdu be „antrųjų pusių”. Lietuviams tokia tema tapę Lietuvos ir Rusijos santykiai. Čia mūsų nesuklaidinsi peršant legendas apie „savanorišką įstojimą“.
Tačiau egzistuoja situacijų, kada pravartu išgirsti „antrosios pusės“ argumentus. Atsargiai elgtis patartina tuomet, kai analizuojami Lietuvai tolimi, Lietuvai mažai žinomi karai, sukilimai, incidentai. Priešingu atveju galima nusišnekėti – tapti panašiais į akivaizdžiausias tiesas neigiantį Kremliaus bosą.
Šis straipsnis – bandymas apžvelgti keletą lietuviškų nesusipratimų.
Ir vis tik pasiteiravus, ką ši ponia išmananti apie Hamas, vargu ar išgirstume rišlų, dalykišką komentarą. Greičiausiai paaiškėtų, jog ponia nieko nenutuokianti apie HAMAS. O jei neišmananti, vadinasi, neturinti moralinės teisės svaidytis vaizdingais palyginimais. Ir vis tik svaidosi…
Kokį atskaitos tašką pasirinksime?
Nūnai šv. Sofijos soborą (Hagia Sophia) turkai vėl oficialiai įteisino esant mečete. Pasipylė kaltinimų, girdi, taip elgtis nederėjo. Turkiją barančiųjų atsirado ir Lietuvoje. Tik ar Turkija nusižengė padorumui ir moralei? Juk Šv. Sofijos soboras mečete tapo ne šiandien, ne vakar, o labai labai labai seniai – 1453 metais, po Stambulo užkariavimo. Ar išmintinga XXI amžiaus atstovams sutelkti dėmesį, sakykim, į XIII amžių, kada soboras dar nebuvo mečete? Jei mums svarbiausia, kas dėjosi prieš penkis šimtmečius, tai tada privalome pripažinti, jog ir Europa prieš penkis amžius nebuvo šventoji – kiek ten neteisėtai pastatytų bažnyčių?
Lukiškių aikštėje kadaise stovėjo totoriška mečetė
Paminklinė lenta skelbia, kad čia kadaise stovėjo totoriška mečetė. Slaptai.lt nuotr.
Lietuva – taip pat nuodėminga. Prisiminkime 1968-uosius, kai sovietų valdžia sostinės Lukiškių aikštėje nugriovė totorišką mečetę. Be abejo, lietuviai dėl šio vandalizmo niekuo dėti. Jei tuomet būtume gyvenę laisvoje valstybėje, niekas mečetės nė pirštu nepaliestų. Tačiau jei atidžiai analizuojame, kur ir kada netinkamai pasielgė musulmonai, susimąstykime apie savąją pareigą. Pilkos, vos įžiūrimos paminklinės lentelės ant namo sienos ir mažytės Mečetės vardu pavadintos gatvelės vargu ar užtenka atitaisant musulmonams padarytą skriaudą. Juolab kad toji skriauda – ne penkių šimtmečių senumo.
Ką žinome apie dušanskių ir raslanų nusikaltimus?
Šokiruojančių atvejų, kuomet ne vien žurnalistai ir politikai, bet ir profesionalūs Lietuvos istorikai neįsiklauso į svarbius oponentų argumentus analizuojant sudėtingas praeities temas, – gausu.
Štai vienas Lietuvos istorikas svarsto, ar ne per mažai Lietuva sužinojo apie Holokaustą per pastaruosius 30 metų? Nuoširdus dėmesys žydų kančioms – sveikintinas elgesys. Tačiau vis tiek trūksta antrosios pusės – ką per pastaruosius tris dešimtmečius Lietuva sužinojo apie dušanskių ir raslanų nusikaltimus? Gal žydų tautybės žmonių nusikaltimai – ne nusikaltimai? Šios dvi tarsi skirtingos temos vis tik vadintinos Siamo dvyniais. Viena kitą išryškina, papildo, viena be kitos negali gyventi…
Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojasPetras Raslanas, NKVD tardytojas
„Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta Holokauste nedalyvavo“. Taip skelbiama dar vienoje viešojoje erdvėje pasirodžiusioje publikacijoje. Tikrų tikriausia tiesa. Nei Lietuvos valstybė, nei lietuvių tauta neatsakinga už Holokaustą. Kai Lietuvoje buvo žudomi žydai, Lietuvos nebuvo. Tai – Vokietijos atsakomybė.
Tačiau ir vėl pasigendu antrosios Siamo pusės: jei kruopščiai registruojame lietuvius, kurie, rizikuodami savo gyvybėmis, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydų tautybės žmones, jei svarstome, ar negalėjome turėti dar daugiau nūnai Pasaulio teisuoliais pavadintų lietuvių, kodėl neklausiame, kur dūlo sąrašai sovietinių žydų, kurie gelbėjo KGB kalėjimuose kankinamus ar į Sibirą tremiamus lietuvius? Ar įmanoma objektyvi istorijos analizė, jei priekabiai analizuojame vien į pavojingą padėtį patekusių lietuvių elgesį?
Turkiškas motyvas
Jei reikėtų įvardyti, kada mes – tendencingiausi, pasakyčiau, jog tuomet, kai puolame analizuoti, ką netinkamo per pastarąjį šimtmetį nuveikė turkai. Visuomeninio leidinio statusą turinčiame LRT portale šių metų gegužės 6-ąją pasirodė Zigmo Vitkaus tekstas „Armėnų genocidas – nepamirštas“. Drįstu manyti, kad tai – vienas iš ryškiausių vienpusiškumo pavyzdžių. Skaitant šią publikaciją atrodė, kad pats straipsnio autorius savo akimis bus matęs, kas dėjosi 1915-aisiais tuometinėje Osmanų imperijoje.
Nė kiek nenuostabu, kad, neapsikentęs autoriaus tendencingumo, į LRT atviru laišku netrukus kreipėsi Lietuvoje reziduojantis nepaprastasis ir įgaliotasis Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas.
Lietuvoje reziduojantis Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Buvusios Osmanų imperijos istorija, man regis, – būtent tas atvejis, kada privalu įsiklausyti ir į turkų, ir jų poziciją palaikančių europiečių, amerikiečių nuomonę. Tik Lietuva kažkodėl į Turkijos praeitį užsispyrusi žvelgia vien Armėnijos akimis.
Jei prisimename 1915-aisiais armėnus ištikusias nelaimes, kodėl nenorime girdėti apie 1915-aisiais žuvusius turkus? Juk šios dvi temos – susipynusios tarsi broliai dvyniai. Viena be kitos – nė žingsnio.
Prisipažinsiu, diskutuoti su Armėnijos pusę aklai palaikančiais žurnalistais, istorikais, politikais – sunku. Jie nieko nenori girdėti apie turkiškus argumentus. Jau keletą sykių pasakojau, kaip Lietuvos Mokslų Akademija įsileido Armėnijos ambasadorių, kad šis, į pagalbą pasitelkęs turkų kilmės istoriką, prisimintų krauju paženklintus 1915-uosius. O štai Turkijos ambasadoriui ir jo pakviestiems istorikams durys paskutinę akimirką užsivėrė.
Turkija niekad nepripažino Lietuvos okupacijos
Jei į Mokslų Akademiją savo tiesas išdėstyti būtų veržęsi, sakykim, V.Putino atstovai, – MA vadovus ne tik suprasčiau, bet ir pateisinčiau.
Tačiau Turkija – ne Rusija. Turkija mūsų niekad nebuvo okupavusi. Ji visąlaik griežtai laikėsi Lietuvos okupacijos nepripažinimo politikos. Ir tuomet, kai mus teriojo carinė Rusija, ir tuomet, kai mus engė sovietų imperija. Oficiali Ankaros valdžia niekad niekada neabejojo, gal vis tik mes patys, savo noru, 1940-aisiais įstojome į SSRS, niekad nevadino mūsų žydšaudžiais, niekad neplatino Algirdo Paleckio nesąmonių, esą 1991-ųjų sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“. Kai tapome pilnateisiais NATO nariais, šiam kariniam Aljansui priklausančios Turkijos kariniai naikintuvai saugojo mūsų oro erdvę.
Turkija. EPA – ELTA nuotr.
Taigi mes labai keistai dėkojame Turkijai – Seime priimame vienpusiškas rezoliucijas, smerkiančias kaltus už „armėnų tautos genocidą“, neįsileidžiame į Mokslų Akademiją Turkijos ambasadoriaus, kiekvienais metais lietuviškoje žiniasklaidoje prirašome tendencingų publikacijų, kurių autoriai į Osmanų imperijos praeitį spokso tarsi iš Jerevano. Skirtingai nei Armėnija, Turkija atidarė savuosius archyvus – turkai kviečia analizuoti jų dokumentus. Bet Lietuva elgiasi atvirkščiai – ji apsimeta, kad jai viskas senų seniausiai aišku ir be kruopščių tyrimų Stambulo ir Ankaros archyvuose.
O juk net termino „armėnų genocidas“ nevertėtų laikyti korektišku. Žodis „genocidas“ įtvirtintas 1948-ųjų metų gruodžio 9-ąją Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje, kuri oficialiai įsigaliojo tik 1951-aisiais. Tad taikyti šį apibrėžimą derėtų vėlesniems nei 1948-ųjų įvykiai. Vartoti atgalios – nedera. Tačiau šis terminas puikuojasi net mūsų straipsnių pavadinimuose.
Finansiniai ir moraliniai honorarai
Taip pat verta klausti, ar tikrai per pirmąjį pasaulinį karą žuvo pusantro milijono armėnų? Štai 1918-aisiais metais leidinyje „Encyclopedia Britanica“ teigta, jog buvo nužudyta 600 tūkst, armėnų. 600 tūkst. žuvusiųjų – vis tiek labai daug. Būtų ciniška neigti armėnus tąsyk patyrus didelę bėdą. Anuomet įvykiai išties klostėsi siaubingai. Bet ar korektiška klausti, kiek žuvo armėnų ir nė neužsiminti, kiek gi tuomet nuo ligų, bado, troškulio ir karinių išpuolių žuvo turkų tautybės vyrų, moterų, vaikų, senelių? Badas, ligos, troškulys, kariniai susirėmimai 1915-aisiais šienavo ne vien armėnus. Tuo tragišku laikotarpiu gyvybių neteko apytikriai 3-4 mln. įvairių religinių konfesijų Osmanų imperijos valdinių. Turkų anuomet žuvo kur kas daugiau…
Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotrauka
Armėnų kilmės tyrinėtojas Filipas Ekozjancas, neseniai rusų kalba išleidęs sensacingą knygą „Israelis Ori. Pandoros skrynia“, mūsų leidiniui, duodamas interviu, tvirtino: „Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį).“
Kada ir kodėl?
Kita ne mažiau svarbi tema – kokia buvo armėnų laikysena iki prasidedant deportacijoms?
Armėnų pretenzijos ir istoriniai faktai. Slaptai.lt nuotr.
2010 metais lietuvių kalboje išleistoje brošiūroje „Armėnų pretenzijos ir istoriniai faktai“ rašoma: „Daugelis šių partizaninių dalinių, ginkluotų šautuvais ir amunicija, kuriuos metų metus kaupė ir slėpė armėniškose bei misonieriškose bažnyčiose ir mokyklose, puolė osmanų tiekimo punktus, nes šitaip siekė papildyti savo ginkluotę ir neleisti jai patekti į osmanų kariuomenės, skubėjusios pasitikti didžiulę rusų kariuomenę, rankas. Praėjus keliems mėnesiams nuo karo pradžios, šie armėnų partizanai, artimai koordinuodami savo veiksmus su rusais, surengė siaubingus išpuolius prieš Rytų Turkijos miestus, miestelius bei kaimus ir negailestingai žudė jų gyventojus. Tuo pat metu jie vykdė sabotažo kampaniją prieš Osmanų imperiją: ardė kelius ir tiltus, puldinėjo gurguoles, darė viską, kas tik įmanoma, kad palengvintų rusiškąją okupaciją (…). Nuo armėnų žiaurumo nukentėjo ne tik turkai ir musulmonai. Armėnų partizanai niekada nebuvo pamiršę, kad graikai ir žydai neparėmė jų revoliucinių pogromų, todėl Trabzone ir jo apylinkėse išžudė tūkstančius graikų, o Hakaryje surengė žydų skerdynes“.
Vano sukilimas
Skaitant lietuviškoje spaudoje paskelbtus proarmėniškai nusiteikusių istorikų straipsnius apie 1915-ųjų mėsmalę Osmanų imperijoje, nesiliauju stebėjęsis, kaip galima analizuoti tuos laikus ir nutylėti buvus, pavyzdžiui, Vano sukilimą? Šiuo metu skaitau rusų kalba 2018-aisiais išeistą amerikiečių ir turkų istorikų veikalą „Armėnų sukilimas Vane“. Labai įdomi knyga.
Armėnų sukilimas Vane. Slaptai.lt nuotr.
1915-ųjų kovo mėnesį Rusijos kariuomenė pajudėjo Vano link, šiame mieste ir jo apylinkėse gyvenę armėnai balandžio 11-ąją pradėjo visuotinį sukilimą. Siekdami užtikrinti rusams greitą ir lengvą pergalę, jie mieste ir jo apylinkėse pradėjo skersti turkus.
Argi ši detalė nėra svarbi?
Amerikiečių istorikų ir mokslininkų pareiškimas
O kaip galima nutylėti JAV akademinės bendruomenės atstovų 1985-aisiais gegužės 19 dieną JAV Atstovų rūmų nariams nusiųstą laišką, kuriame, be kita ko, tvirtinama: „… kalbėdami apie kaltinimus “genocidu“ nė vienas iš žemiau pasirašiusiųjų nenori sumekinti armėnų patirtų kančių. Tačiau mes esame įsitikinę, kad šis reiškinys negali būti nagrinėjamas atskirai nuo tų kančių, kurias patyrė regiono musulmonai. Iki šiol surinkta daug informacijos, bylojančos apie Pirmojo pasaulinio karo metais vykusius rimtus karinius bendruomenių konfliktus (vykdytus nereguliarių musulmonų ir krikščionių pajėgų), apsunkintus ligų, bado, kančių ir žudynių Anatolijoje bei gretimose teritorijose“.
Šį pareiškimą pasirašė 67-eri JAV universitetų ir institutų profesoriai, istorikai, analitikai. Bet ar Armėniją aklai palaikantys Lietuvos istorikai savo publikacijose bent užsimena apie tai?
Aramo Andoniano klastotė
Lietuviškoje spaudoje nerasite informacijos ir apie tuos Vakarų ekspertus, kurie įsitikinę, jog tuometinės Osmanų imperijos aukšto rango pareigūnui Talat Pašai priskiriami laiškai, neva teigiantys, esą oficiali Stambulo politika – išnaikinti armėnus, – tėra pigi, primityvi Aramo Andoniano klastotė.
Kiek Europoje nužudyta turkų diplomatų?
Nedera lietuviams apsimesti nieko negirdėjus ir apie armėnų teroristus. Nepaneigsi: 1973 – 1986 metais įvairios terorstinės armėnų organizacijos Dašnakcutiun, Asala, Gnčak ir dar daugelis į jas panašių prisiėmė atsakomybę už apytikriai 200 išpuolių prieš Turkijos diplomatines ir nediplomatines įstagas bei 58 turkų ir kitų tautybių asmenų žmogžudystes (įskaitant 34 Turkijos diplomatus). Omenyje turimi išpuoliai, surengti Europoje, JAV, Australijoje.
Sidnėjuje nužudytas turkų konsulas Šarykas AryjakasArmėnų teroristų išpuolis prieš Turkijos diplomatus Vienoje 1984 metais
Štai tas sąrašas…
PASIKĖSINIMAS SANTA BARBAROJE: Los Anžele nušauti Turkijos Respublikos Generalinis konsulas Mehmet Baydar ir vicekonsulas Bahadir Demir (Santa Barbara, Kalifornija, JAV, 1973 sausio 27).
PASIKĖSINIMAS VIENOJE: nužudytas Turkijos Respublikos Ambasadorius Danis Tunaligil (Viena, Austrija, 1975 spalio 22).
PASIKĖSINIMAS PARYŽIUJE: nužudyti Turkijos Respublikos Ambasadorius Ismail Erez ir vairuotojas Tal’p Yener (Paryžius, Prancūzija, 1975 spalio 24).
PASIKĖSINIMAS BEIRUTE: nužudytas Turkijos Respublikos Pirmasis Sekretorius Oktar Cirit (Beirutas, Libanas, 1976 vasario 16).
PASIKĖSINIMAS VATIKANE: nužudytas Turkijos Respublikos Ambasadorius Taha Carim (Roma, Italija, 1977 birželio 9).
PASIKĖSINIMAS MADRIDE: nužudyti Turkijos Respublikos Ambasadoriaus žmona Necla Kuneralp, Taha Carim ir į pensiją išėjęs Ambasadorius Besir Balcioglu (Madridas, Ispanija, 1978 birželio 2).
PASIKĖSINIMAS HAGOJE: Hagoje nušautas Turkijos Respublikos ambasadoriaus sūnus Ahmet Benler (Haga, Olandija, 1979 spalio 12).
PASIKĖSINIMAS PARYŽIUJE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados turizmo klausimams patarėjas Yilmaz Colpan (Paryžius, Prancūzija, 1979 gruodžio 22).
PASIKĖSINIMAS ATĖNUOSE: nužudyti Turkijos Respublikos Ambasados administracijos atašė Galip Ozmen ir jo dukra Nesl’han Ozmen (Atėnai, Graikija, 1980 liepa 31).
PASIKĖSINIMAS SIDNĖJUJE: nužudyti Turkijos Respublikos Generalinis Konsulas Sarik Ariyak ir apsaugos darbuotojas Engin Sever (Sidnėjus, Australija, 1980 gruodžio 17).
PASIKĖSINIMAS PARYŽIUJE: nužudyti Turkijos Respublikos ambasados darbo klausimams patarėjas Resat Morali ir religijos klausimams patarėjas Tecell’ Ari (Paryžius, Prancūzija, 1981 kovo 4).
PASIKĖSINIMAS ŽENEVOJE: nužudytas Turkijos Respublikos Generalinio Konsulato sekretorius Mehmet Savas Yerguzun (Ženeva, Šveicarija, 1981 birželio 9).
1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas
ĮSIVERŽIMAS PARYŽIUJE: įsiveržta Paryžiuje į Turkijos Respublikos Generalinį Konsulatą, sužeistas Generalinis konsulas Kaya Inal ir nužudytas apsaugos darbuotojas Cemal Ozen (Paryžius, Prancūzija, 1981 rugsėjo 24).
PASIKĖSINIMAS LOS ANDŽELE: nužudytas Turkijos Respublikos Generalinis konsulas Kemal Arikan (Los Anželas, JAV, 1982 sausio 28).
PASIKĖSINIMAS BOSTONE: nužudytas Turkijos Respublikos garbės konsulas Orhan Gunduz (Bostonas, JAV, 1982 gegužė 4).
PASIKĖSINIMAS LISABONOJE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados administracijos atašė Erkut Akbay ir jo žmona Nadide Akbay (Lisabona, Portugalija, 1982 birželio 7).
PASIKĖSINIMAS OTAVOJE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados karinis atašė (Otava, Kanada, 1982 rugpjūčio 27).
PASIKĖSINIMAS BURGASE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados administracijo atašė Bora Suelkan (Burgasas, Bulgarija, 1982 rugsėjo 9).
PASIKĖSINIMAS BELGRADE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasadorius Galip Balkar ir sužeistas vairuotojas Necati Kaya (Belgradas, Jugoslavija, 1983 kovo 9).
PASIKĖSINIMAS BRIUSELYJE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados administracijos atašė Dursun Aksoy (Briuselis, Belgija, 1983 liepos 14).
ĮSIVERŽIMAS LISABONOJE: įsiveržta į Turkijos Respublikos ambasados rezidenciją; nužudyti patikėtinio žmona Cahide Mihcioglu ir vienas Portugalijos policininkas; užsienio reikalų patikėtinis Yursev Mihcioglu ir jo sūnus Atasay Mihcioglu – sužaloti (Lisabona, Portugalija,1982 liepos 27).
ASALA skirtas paminklas Jerabluro karių kapinėse (Jerevanas)
PASIKĖSINIMAI TEHERANE: surengta ataka prieš Turkijos Respublikos amabsados darbuotojus (Teheranas, Iranas, 1984 balandžio 28 ir kovo 27-28).
PASIKĖSINIMAS VIENOJE: nužudytas Turkijos Respublikos amabasados darbo klausimams patarėją pavaduojantis Erdogan Ozen (Viena, Austrija, 1984 birželio 20).
PASIKĖSINIMAI ATĖNUOSE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados spaudos atašė pavaduotojas Cetin Gorgun (Atėnai, Graikija, 1991 spalio 7).
Armėnijoje dunkso paminklas armėnų teroristui Teilirianui
PASIKĖSINIMAS BAGDADE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados administracijos atašė Caglar Yucel, o komunikacijos specialistas Huseyin Kerimoglu – sužeistas (Bagdadas, Irakas, 1993 gruodžio 11).
PASIKĖSINIMAS ATĖNUOSE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados antrasis patarėjas Omer Haluk S’pahioglu (Atėnai, Graikija, 1994 liepos 4).
IŠPUOLIS BERNE: pasikėsinta nužudyti Turkijos Respublikos ambasadorių Dogan Turkmen (Bernas, Šveicarija, 1980 vasario 6).
PASIKĖSINIMAS VATIKANE: sužeisti Turkijos Respublikos ambasadorius Vecdi Turel ir apsaugos darbuotojas Tahs’n Guvenc (Roma, Italija, 1980 balandžio 17).
IŠPUOLIS PARYŽIUJE: sužalotas Turkijos Respublikos ambasados spaudos patarėjas Selcuk Bakkalbasi (Paryžius, Prancūzija, 1980 rugsėjo 26).
SPROGIMAS PARYŽIUJE: į Turkijos Respublikos finansų patarėjo automobilį padėtas sprogmuo (Paryžius, Prancūzija, 1981 sausio 13).
IŠPUOLIS OTAVOJE: sužalotas Turkijos Respublikos ambasados prekybos patarėjas Kemalett’n Gungor (Otava, Kanada, 1982 balandžio 8).
ĮSIVERŽIMAS OTAVOJE: Teroristų įsiveržimas į Turkijos Respublikos ambasadą; Ambasadorius Coskun Kirca – sužalotas, o Kanados policininkas – nužudytas (Otava, Kanada, 1985 kovo 12).
Civilizuotas pasaulis turėtų dėkoti turkams, kad šie neatsakė tuo pačiu – nepuolė keršyti, nesivadovavo principu „akis už akį“, „dantis – už dantį“.
Lietuva – tarp tų nepadėkojusiųjų. Žvelgdami į turkų istoriją mes panašiai elgiamės kaip Kremliaus vadovas, analizuodamas Baltijos šalių praeitį – nenorime matyti visų pusių, visų detalių, visų argumentų.
Lukiškių aikšė po Remigijaus Šimašiaus fantazijų. Slaptai.lt
Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas teigia tebeturįs viltį, kad Lukiškių aikštėje įmanoma pastatyti memorialą, kuris atitiktų tiek Seimo įtvirtintas įstatymo nuostatas dėl šios aikštės įprasminimo, tiek ir vienytų visuomenę.
„Mes sakome, kad labai branginame laisvę, bet rodydami, kaip tą laisvę vertiname, staiga pradedame kovoti vieni su kitais. Laisvės simbolis turėtų mus vienyti, ir aš tebetikiu, kad tokį vienijantį simbolį Lukiškių aikštėje mes galime sukurti“, – LRT radijui teigė M. Kvietkauskas.
„Per daug čia nesutarimų, per daug priešpriešų“, – akcentavo jis.
Kartu, pabrėžia ministras, sprendžiant, kaip užbaigti diskusijas dėl šios aikštės, reikės atsižvelgti ir į teismo išvadas dėl konkurso, kurio metu nutarta statyti laisvės kovas įamžinančią Andriaus Labašausko kūrinį „Laisvės kalva“.
„Situacija nėra paprasta, tebevyksta teismų procesas dėl „Laisvės kalvos“, kaip kūrybinių dirbtuvių laimėtojos. Šiuos visus aspektus reikia įvertinti“, – aiškino M. Kvietkauskas, pabrėždamas, kad jo vadovaujama Kultūros ministerija kartu su Vyriausybe vis dar svarsto, kokie būtų teisingi žingsniai įgyvendinant Seimo priimto įstatymo nuostatas.
Kilusios diskusijos dėl Lukiškių aikštės nenustebino
Tai, kad dėl Lukiškių aikštės įprasminimo diskusijos užsitęsė, o Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus iniciatyva atidarytas dirbtinis paplūdimys tapo prielaida aikštės tvarkymą sureguliuoti Seimui, M. Kvietkauskas nelaiko ypatingu precedentu.
„Nėra tai ypatinga pažiūrėjus į platesnį Europos kontekstą. Istorinė atmintis visur kelia aštrių diskusijų. Būtent Antrojo pasaulinio karo, laisvės kovų atmintis Lietuvoje, kaip ir kitose valstybėse, yra jautrus taškas. Žmonių tapatybė labai stipriai susijusi su šiais procesais. Darant sprendimus tokiose atminčiai jautriose erdvėse – o tai tikrai yra erdvė, kuri yra susijusi su tragiškais patyrimais, su kančiomis, su okupacijos atmintimi – reikia atsižvelgti į tai, kad atmintis gali būti žeidžiama“, – aiškino ministras.
„Laisve besidžiaugiant reikia atsižvelgti, kad nebūtų pažeistas kitas – tada tik ta laisvės esmė atsiskleidžia“, – samprotavo M. Kvietkauskas, neslėpdamas, kad pats asmeniškai supiltame Lukiškių aikštės pliaže nebuvo užsukęs pailsėti.
„Ne mano stilius“, – apibendrino M. Kvietkauskas.
ELTA primena, kad Seimas baigiantis sesijai skubos tvarka priėmė įstatymą, kad Valstybės simbolį vaizduojantis monumentas Vytis kartu su įrengtu memorialu Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę aukoms atminti bus pagrindinis reprezentacinės Lietuvos aikštės akcentas, o pati aikštė tvarkoma užtikrinant rimtį bei deramą pagarbą kovotojams ir sukilėliams.
Šis įstatymas priimtas po to, kai Vilniaus mero R. Šimašiaus iniciatyva Lukiškių aikštėje buvo atidarytas diskusijas sukėlęs dirbtinis paplūdimys. Supiltu pliažu piktinosi ne tik valdantieji, bet ir konservatoriai bei kai kurie istorikai. Jų teigimu, aikštė, kurioje vyko tragiški įvykiai, nėra tinkama vieta tokioms pramogoms.
Prezidentas Gitanas Nausėda liepos 10 dieną pasirašė Seimo priimtą Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatymą. Pasak šalies vadovo, pasirašyti įstatymą padiktavo siekis nesileisti į politines intrigas.
Grūto parko eksponatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kartą Ivaškevičius pristojo prie Vyčio, verkšlendamas:
Dėde dėde, leisk man pajodinėti ant savo arklio…
Pasižiūrėjo Vytis nustebęs į įkyrų prašalaitį ir paprašė atvesti Ivaškevičiui žviegiantį paršą.
Štai, – sako Vytis, – tai bus tavo, vyruti, Pegasas, užnešiantis į literatūrinės šlovės muziejų.
X
Lapsi Ivaškevičius ant žviegiančio paršo per Vilniaus miestą ir sutinka iš priekio atskrendančią ant šluotos Kukliansky,
Skriejam kartu, – sako Kukliansky.
Pririšo savo gyvulį prie tvoros Ivaškevičius ir spyrė jam į užpakalį, kad nežviegtų be reikalo.
Pririšo savo motorizuotą šluotą prie tvoros Kukliansky ir pasibalnojo Ivaškevičių.
Prabudo kitą rytą Ivaškevičius sujauktoje lovoje, išpiltas prakaito ir nuvarytas kaip kuinas.
Kai nebendraudavo su Kukliansky, neretai buvo užtinkamas Grūto parke, seksualiai priekabiaujantis prie Lenino paminklų.
X
Daug kartų Ivaškevičius nesėkmingai bandė susidraugauti su Arkadijumi (Vinokuru I), apsišaukėliu Arabijos dykumų tyrų princu Lietuvoje. Vis tik pastangos neprapuolė veltui, bebandydamas Ivaškevičius per ilgą laiką ėmė ir išmoko pūsti arabus ant kiekvieno Lietuvos kampo be jokių principų.
X
Išpūsti žydą nė nebandė, suprasdamas, kad gausis tik antisemitinės karikatūros.
X
Vinokuras dirbo lietuvių sąžinės masažuotoju iš pašaukimo. Gerai uždirbdavo, nesiskundė, bėgant metams, įsigijo sėslų gyvenimo būdą, galop užsitarnavo nusipelniusio lietuvių sąžinės masažuotojo vardą. Tik kartais prabusdavo naktį, išpiltas šalto prakaito, sapnuose išvydęs klajojantį po dykumą Ivaškevičių be tėvynės, tautybės ir sąžinės kompleksų.
X
Kartą susiginčijo dykumų dvasia, Zaratustra, Kukliansky ir Ivaškevičius – kas iš jų labiausiai myli Lietuvą? Pašoko iš miegų Kindziulis tarsi įgeltas, išpiltas šalto prakaito, nieko nesupratęs, žodžio nesugebantis išlementi…
Kaip atrodo bent man, kažkada Lietuvoje veikusią liūdnos šlovės „Jedinstvo“ organizaciją pagal antilietuviško nusiteikimo intensyvumą jau prisivijo ir pradeda lenkti ne taip seniai įsikūręs politinis darinys, pasivadinęs skambiu „Laisvės partijos“ vardu.
Žinoma, su laisve paminėtoji Remigijaus Šimašiaus ir Aušrinės Armonaitės partija turi ne ką daugiau bendro kaip antiutopijoje „1984-ieji“ minima Tiesos ministerija su tiesa. Kita vertus, pravartu nepražiopsoti ir tos aplinkybės, jog žiūrint iš LR Konstitucijos preambulės taško, minėtoji Laisvės partija dėl savo antilietuviško užsiangažavimo radikalumo, siekiant ištrinti bet kokius lietuvių istorinės atminties pėdsakus, turėtų būti pripažinta antivalstybiniu dariniu.
Ginkdie, nesiūlau uždrausti jokių, net ir tokių neaiškių kaip minėtosios politinės valios manifestacijų, dar daugiau, – esu linkęs teigti, kad vadinamoji Laisvės partija pagal savo veiklos turinį jau yra pelniusi garbę puikuotis prierašu skliausteliuose, kad tai yra išmaniųjų stribų kartos partija.
Kaip žinome, „Jedinstvo“ Lietuvoje andai atstovavo sovietinės pakraipos rusiškojo imperializmo interesams, stojo prieš tautos išsilaisvinimo žygį, visomis išgalėmis siekė išlaikyti Lietuvą melo ir nelaisvės imperijos gniaužtose. O kam atstovauja, kokias idėjas ir įsipareigojimus išpažįsta, kokį genetinį kodą puoselėja vadinamoji Laisvės partija, jeigu laisvės įvardijimas čia yra tik maskuojamojo pobūdžio pavadinimas?
Laisvės partijos nariai Aušrinė Armonaitė ir Remigijus Šimašius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Iš tiesų, identifikacinį „Laisvės partijos“ kodą nusakyti yra nepalyginamai sunkiau nei, tarkime, nurodyti buvusios „Jedinstvos“ tautinę sudėtį, nes minėtos partijos puoselėjamas forsuotas antilietuviškumas mūsų dienų pasaulyje dėl savo elementų įvairumo nepasiduoda vienareikšmiam nusakymui. Galop čia yra tas atvejis, kai neįtikėtina konsteliacija įgyja virtualų pobūdį. Todėl, jeigu norite, galima pasakyti ir taip, jog vadinamoji Laisvės partija šiandieninėje Lietuvoje atstovauja dykumų vaiduoklio arba panašios prigimties fantomo vertybėms.
Į viešąją erdvę prasisunkė Gabrieliaus Landsbergio konservatorių partijos slaptai strateguojamas planas po rinkimų sudaryti koalicinę sutartį su vadinamąja Laisvės partija. Kas be ko, mažai tikėtina, kad „Laisvės partijos“ atstovai pateks į Seimą, tačiau konservatorių užmačios sudaryti koaliciją su Remigijaus Šimašiaus vadeliojama partija, pats tokio pobūdžio ketinimas nemažai pasako apie konservatorius ištikusią identifikacinę krizę.
Iš tiesų, G.Landsbergiui labiau pritiktų dalyvauti Seimo rinkimuose vadinamosios Laisvės partijos kandidatų sąraše trečiuoju numeriu, iškart po profesionaliu gėjumi prisistatančio veikėjo, įrašytu čia antruoju numeriu, nei antrojoje pozicijoje konservatorių sąraše, nekalbant jau apie tai, jog anūko buvimas partijos pirmininku naikina vadinamųjų konservatorių vertybinį pamatą ir drauge atitolina nuo galimybės laimėti kovą dėl vertybių, įtakos ir valdžios pasistumdymuose su kitomis politinėmis jėgomis. Nesunku įsivaizduoti, kad Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos natūrali, pagal politinės partijos augimo dėsnius plėtotė lemtų tai, kad prie šios partijos vairo šiandien stovėtų koks nors Laurynas Kasčiūnas ar panašaus kalibro politikas, kuris sugebėtų mobilizuoti Lietuvos žmones ir tikriausiai laimėtų rinkimus prieš visų laikų didžiausią melagį Lietuvos politinėje padangėje, prieš vadinamųjų valstiečių vedlį.
„Anūkas“ – štai toks apskritai yra šiandienos politinės Lietuvos sistemos užbambimo kodinis pavadinimas.
Kaip atrodo, gražiai išauklėtas, išvaizdus, grakščių manierų jaunuolis galėtų kalnus nuversti padėdamas savo žmonai plėtoti josios užmanytą taurųjį verslą, tačiau partijos vedlio vežimo – nepatraukia nė kiek.
Neseniai diskusijose dėl Lukiškių aikštės G.Landsbergis išsakė neįtikėtinai įdomią mintį, kad esą reikia siekti konsensuso tarp laisvės ir istorinės atminties, tarsi smėlio išpylimas aikštės prieigose būtų koks nors laisvės idėjos įprasminimas (sic).
Kaip smėlis atstovauja laisvės idėjai, gali pasitarnauti tokios idėjos įkūnijimui? Tikrai neskamba posakis – laisvas kaip smėlis, taip pat neteko girdėti jokių užuominų, kad smėlis būtų kažkokia laisvės substancija, nekalbant apie tai, kad reprezentacinės aikštės sudarkymas yra paprasčiausiai nevalyvas veiksmas.
Kartą jau turėjau progą pastebėti, kad politika yra banalybių kalbėjimo menas, tačiau štai G.Landsbergis tokį pseudomeną, kaip atrodo, ištobulino iki kraštutinio lygmens, tapdamas Lietuvos politikos lygos lėkštojo kalbėjimo čempionu. Nenustebčiau sužinojęs, kad tam pačiam G. Landsbergiui taip pat priklauso konservatorių išreklamuota idėja steigti Lietuvoje sveiko proto centrus, siekiant į čia plėtojamas diskusijas prieš rinkimus įtraukti plačiąsias žmonių mases.
Žinia, Rimvydas Valatka jau ne kartą yra bandęs įpiršti savo skaitytojams nuomonę, kad neva vadinamasis sveikas protas yra liberalizmo pamatų pamatas. Tačiau čia nepraleisiu progos pastebėti ir tai, kad nuoroda „sveikas protas“ https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2016/05/26/news/sveikas-ar-ciniskas-protas–1365074/ yra kvailo rusiško išsireiškimo labai prastas, sukuriantis barbarišką painiavą, vertimas į lietuvių kalbą. Tas daiktas, kuris čia yra vadinamas sveiku protu, filosofijoje nuo seno yra kritiškai vertinamas kaip neaktualizuotas, mąstymo nuodėvomis aptekęs protas, kitaip tariant, kaip filosofijos antipodas, tačiau vien dėl to nebūtų galima sakyti, kad filosofija, girdi, yra nesveikas protas.
Man nedaro jokio įspūdžio gausiai liejamos ašaros dėl to, jog Seimo nutarimas, įtvirtinantis Lukiškių aikštės memorialinį statusą, neva pažeidžia savivaldybės teises. Kaip atrodo, išties tik nesveikos vaizduotės žmonės galėtų ryžtis R.Šimašių, kuris yra linkęs kartas nuo karto iškrėsti kiaulystę miestiečiams, nepasitaręs net su savo sąžine, nekalbant apie platesnį forumą, sieti su savivaldos idėja ir demokratinių procedūrų legitimumo užtikrinimu.
Nieko vertos yra kalbos ir apie tai, kad paminklai, vaizduojantys raitelį, išėjo iš mados dar XIX a.
Žinia, Lietuva XIX a. ir ilgus XX a. dešimtmečius nė iš tolo neturėjo galimybės monumentalizuoti savo tautinių sentimentų ir nepriklausomos valstybės ilgesio didingos Vyčio skulptūrinės kompozicijos pavidalu. Kita vertus, net ne užduotis pasivyti laiką čia yra svarbiausias dalykas. Kaip žinome, laisvos šalys iki minimo XIX a. pastatė paminklus savo konkretiems istoriniams viduramžių herojams, vaizduojamiems ant žirgo (vėlesnių laikų herojai čia jau vaizduojami su lyra, knyga rankose ar panašiai), savo ruožtu Vytis nėra konkreti istorinė asmenybė, o simbolinis laisvės idėjos įprasminimas, savo esme pranokstantis konkretaus herojaus pagerbimo skulptūriniais akcentais stilistiką.
Kurie Lietuvos politikai nenori Lukiškių aikštėje matyti Laisvės paminklo – Vyčio? Slaptai.lt nuotr.
Simbolis yra mažiau pavaldus laikui nei atminimo lenta, bareljefas ar paminklas, skirti pagerbti konkrečiam istoriniam herojui. Kitas dalykas, jog, bėgant laikui, simbolio turinys gali būti įžaidinėjamas iš naujo, paieškant įdomesnių formų. Kažkas yra išsakęs vertą dėmesio mintį, kad Vytis Lukiškių aikštėje galėtų būti vaizduojamas kaip raitelio, nulipusio nuo žirgo, kompozicija. Tokiu atveju pusiau juokais, pusiau rimtai būtų galima klausti – kas privertė laisvės karį nulipti nuo žirgo dabartinio Vilniaus centre? Gal geležinio vilko, stovinčio už kelių žingsnių staugimas į dangų? Žinia, tokiu atveju raitelis turėtų būti vaizduojamas suklusęs ir įdėmiai žiūrintis į dangų.
Kad ir kaip ten būtų, svarbiausiu dalyku atrenkant Vyčio skulptūrinės kompozicijos projektus lieka užduotis per patrankos šūvį neprisileisti vadinamojo Vilniaus šiuolaikinio meno centro (ŠMC) susikompromitavusių veikėjų, Fluxus vertybėmis persiėmusių vadinamųjų ekspertų, klastotėmis virstančių konkursų rengėjų. Jau pagal nusistovėjus apibrėžimą, Fluxus yra ne meno, o parameno reiškinys, vieno žymaus kūrėjo žodžiais tariant, nuo tikrojo meno besiskiriantis kaip vaikiškas stalo žaidimas „Monopolis“ skiriasi nuo realaus šalies ekonominio gyvenimo.
Taigi, tegu jie, Šimašiaus meno centro veikėjai ir toliau žaidžia savo stalo žaidimus, o lemiamas žodis dėl Vyčio skulptūrinės kompozicijos turėtų priklausyti bendruomenėje autoritetą pelniusiems žmonėms, taip pat ir menančio meno atstovams.
Kaip nesunku pastebėti, iškrėtęs didelę kiaulystę sostinės gyventojams, o tuo pačiu ir visiems Lietuvos žmonėms, dabartinis Vilniaus meras Remigijus Šimašius iškart, nieko nelaukdamas, keliauja į atostogas, tokiu būdu tarsi pasirinkdamas saugų atstumą besikaupiančių pasipiktinimo debesų stebėjimui ir galimam atsišaudymui.
Tai, jog prisidirbęs Vilniaus meras vengia tiesioginės akistatos ir suka akis į šoną, rodo jo bailoką prigimtį. Kita vertus, nešvankų kaip retą savo būdą šis mūsų laikų herojus paprastai parodo bandydamas žmonių pasipiktinimą dėl memorialinių vietų išniekinimo atstovėti vėl ir vėl prisidengdamas žydų vardu.
Kaip nesmagu, kad čia vėl įpainiojami žydai, ar ne? Iš tiesų, ko labiausiai reikėtų vengti šioje jau pakankamai užpainiotoje situacijoje, tai – tolesnio miglos pūtimo, iš naujo keliant žydų tautos tragedijos klausimus, spekuliuojant nekaltai pralietu žydu krauju, savo sąmonės nususimą jau kelintą kartą desperatiškai bandant pridengti skaudžiomis Holokausto atminties temomis.
Atsiliepdamas į kaltinimus dėl Lukiškių aikštės sudarkymo ir andai čia pakartų sukilėlių atminimo išniekinimo, Vilniaus meras tvirtina, kad Lietuvos miestų ir miestelių aikštėse vokiečių okupacijos metu buvo suvaromi mirčiai pasmerkti žydai, o pokario metu čia, primena meras, dažniausiai buvo numetami nužudytų partizanų išniekinti kūnai. Neužbaigta mintis tokia, kad esą žydai dėl Lukiškių aikštėje įrengtų pasilinksminimo atrakcionų nesipiktina, taigi, ko norite jūs, dar ne taip baisiai kaip žydai nukentėjusios tautos atstovai, dabar liejantys ašaras dėl savo sukilėlių ir partizanų?.. Tik prabėgomis pastebėsiu tai, kad nesu aptikęs jokių nuorodų, jog neva vokietmečiu pasmerktieji mirti žydai buvo suvaromi į Lukiškių aikštę, o jeigu tokie faktai netikėtai pasitvirtintų, nedelsdami privalėtume čia įrengti memorialinį stendą, skirtą žydų aukų atminimo pagerbimui!
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žydų tautybės R.Šimašiaus kolega iš Vilniaus savivaldybės neseniai prasitarė apie tai, kad tik jo primygtinai paragintas meras galiausiai ryžosi nukabinti Jonui Noreikai skirtą atminimo lentą. Tačiau šio konkretaus fakto išryškinimas dar neteikia preteksto teigti, kad neva R.Šimašiumi manipuliuoja kažkokie žydai, patraukiantys mūsų dėmesys būtent dėl savo priklausymo žydų populiacijai. Greičiau yra atvirkščiai! Tai R. Šimašius kartas nuo karto manipuliuoja dviprasmiškomis aplinkybėmis, pabandydamas sužaisti nešvaria tariamos žydų ir lietuvių priešstatos korta, tikėdamasis užsitikrinti geriausius dividendus blogoje situacijoje, kai žmonių tarpusavio pasitikėjimo ir susitarimo galimybė menkėja.
Kažkas yra tiksliai pastebėjęs, kad tokiu atveju, kai ramentai siekia dangų, nepadės nei Dievas, nei velnias. Tačiau galbūt tokiu atveju, kai didžiausiajam luošiui jau negali padėti nei Dievas, nei velnias, nuodėmingoje žmonių visuomenėje gali pagelbėti finansiškai ir politiškai įtakingi žydų lobistiniai sluoksniai, kurių galia neretai yra su dideliu įsijautimu hiperbolizuojama arba net demonizuojama?
Į tokį retorinį klausimą yra greitas atsakymas, gerai žinomas kiekvienam pilnametystės sulaukusiam žmogui, kad tokiomis aplinkybėmis, kai pats išsikasi sau duobę ir į ją įkrinti, išsiropšti nepadės net žydai.
Paauglystės metais aš taip pat skaičiau pigias brošiūrėles apie pasaulinį žydų viešpatavimą, apie tai, kad, tarkime, JAV prezidentai, neišskiriant nė vieno, yra tik sionistinių sluoksnių marionetės, o nelegaliai platinama sovietiniai laikais, iš rankų ir rankas su didžiausia konspiracija perduodama knygutė skelbė, kad kova su kapitalizmu savo esme yra kova su žydais, nes neva 90 ar panašiai % finansinių žmonijos išteklių yra sukaupta žydų rankose. Nesunku nuspėti, kad tokia neva nelegali literatūra buvo platinama su tyliu KGB pritarimu.
Taigi, kaip atrodo, pasakojimas apie pasaulinį žydų viešpatavimą yra truputėlį perdėtas, nežiūrint to, jog šiandien dėl Donaldo Trumpo Artimųjų Rytų politikos neracionalumo būtų galima kelti hipotezes apie jo žydų tautybės žento neteisėtą įtaką ir bandomas įpiršti preferencijas.
Izraelio ženklai. Slaptai.lt nuotr.
Be visa ko kito keista, kad toks iš pirmo žvilgsnio blaivaus proto politikos apžvalgininkas kaip Vytautas Bruveris kartas nuo karto užsimoja pagąsdinti Lietuvos piliečius, kad neva Gitanas Nausėda gali susilaukti atstūmimo reakcijos tarptautiniuose forumuose vien dėl to, jog nepuola akis išdegęs pritarti nešvankiems R.Šimašiaus išsidirbinėjimas. Keliant klausimą – iš kur šio kvailystes krečiančio Vilniaus mero tokia didelė tarptautinė įtaka, neįtikėtina pasaulinė galia, skaitytojui paliekama daug laisvos vietos pačiam užsiauginti nešvankią nuomonę.
O ar patys žydai nėra linkę palaikyti mitus apie jų pasaulinę galią ir užsigrobtą nekontroliuojamą kontrolę kaip, tarkime, savimeilės kutulį keliančią mistifikaciją. Kad ir kaip ten būtų, tokie mitai yra svarbiausias antisemitizmo pulsaciją palaikantis dirgiklis. Be to, kaip atrodo bent man, mūsų dienomis vadinamąjį žydų klausimą įpūsti ir dirbtines priešstatas palaikyti yra linkę toli gražu ne JAV ar Izraelis, o Rusijos slaptosios tarnybos, žaidžiančios savo purvinus žaidimus.
Šiuo rakursu žiūrint, R.Šimašius išties elgiasi kaip tas įtikėjęs horoskopų pranešimais žmogus, kuris, tarkime, perskaitęs, kad po avino ženklu gimusieji šiandien turėtų prisigėrę prikrėsti daug kvailysčių, iš pačio ryto veržiasi į alubarį, o prisiriję alaus kaip varlė dumblo pradeda durniuoti vien dėl to, jog taip buvo parašyta horoskope. Kaip netikėti horoskopo pranešimais, jeigu esi linkęs užprogramuoti savo elgesį pagal tokių pranešimų turinį!
Kitas dalykas yra tai, kad Lukiškių aikštės užpylimas smėliu, paverčiant ją neva žmonių poilsiui pritaikytu pliažu, nevalingai gali prikelti pačius nešvankiausius antisemitinius kliedesius ir košmarus.
Tais sovietiniais laikais nugriovus Maskvos centre stovėjusią didingą Kristaus Išganytojo cerkvę, buvusios šventovės vietoje buvo įrengtas milžiniško dydžio baseinas su pirčių kompleksu.
Kremlius
Dėl visiškai atsitiktinės aplinkybės, kad vienas iš naujųjų statybų architektų buvo žydų tautybės žmogus, šios šventvagystės siužetas nelegaliuose žmonių pasišnibždėjimuose buvo tampriai siejamas su žydų populiacijos piktomis užmačiomis, platinant net tokį nesveikos vaizduotės sukurtą antisemitinį pasakojimą, kad neva naujame pirčių komplekse, atsiradusiam ant cerkvės pamatų, drauge buvo įkurta ir centrinė sovietijos žydų apipjaustymo būstinė.
Tai visiška nesąmonė, neabejotinai bjaurus antisemitinio pobūdžio prasimanymas, tačiau drauge nesu tikras dėl to, kad Lukiškių aikštės užpylimas smėliu yra tik nekaltas, nelabai apgalvotas naivių žmonių poelgis be jokio tikslo prikelti bjauriausius antisemitinius kliedesius.
O drauge pagalvokime – kam toks antisemitizmo paūmėjimas galiausiai būtų labiausiai parankus politinės karjeros veiksnys?
