Maldeikienė

Politinės intrigosSkaitomiausios

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Pastaruoju metu vis dažniau galime sulaukti  pareiškimų net iš aukščiausiųjų pasaulio tribūnų apie tai, kad jau neva būtų laikas pradėti baudžiamąjį persekiojimą tų žmonių, kurie vis dar pasisako prieš genderizmo  ideologiją ir neskuba pašlovinti įsiteisinusios homoseksualizmo praktikos. Žinia, tokie raginimai neatsiranda tuščioje vietoje, o yra grindžiami vadinamųjų pažangiečių įsitikinimo, kad tolesnė pasaulio pažanga neišvengiamai bus susijusi su totaline lyties, šeimos ir tautos duotybių dekonstrukcija.

Jau seniai buvo gviešiamasi pasaulį seną išardyti, tačiau kai šiandien vėl ir vėl girdime intensyvėjančius  raginimus užvaikyti tradicinės šeimos šalininkus, nevalingai kyla klausimas – ar ne laikas būtų pradėti steigti savigynos būrius nacionaliniu ir pasauliniu mastu?

Taigi – genderizmo ideologija ir homoseksualizmo praktika nėra tik privatus elgesio tipo pasirinkimas, draugų ratelyje palaikomas ekstravagantiškų polinkių kultas, bet greičiau yra agresyvaus veikimo ideologija, kviečianti pradėti medžioklės sezoną su garsiais varovų pasišūkavimais. Tai ypač akivaizdu Lietuvoje, kai pažangos trubadūrais prisistatantys asmenys netveria savo kailyje ragindami sukviestus medžioklius pačiu brutaliausiu būdu, įtraukiant net represine valstybės struktūras, susidoroti su tais tautiečiais, kuriems vis dar niekaip nedašunta, kad šviesią ateitį žmonijai gali užtikrinti  tik toks homoseksualų vaizduotės užganėdinimas, kai mažuma taps dauguma, o dauguma – mažuma, ir čia dar būtinai nesuvokiamos loginės sekos pagrindu priduriant, kad reikia užkardyti kelią taip pat tiems nesusipratėliams, kurie su karčia mina pasitinka išvadą, kad žydai yra ponų rasė, o lietuvių populiacijai geriausiu atveju lieka tik baudžiauninko mentaliteto puoselėjimo užduotis.

Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Siaubūnas. Slaptai.lt fotografija

Net laisviausi Lietuvos protai gerai supranta, kad nuomonių įvairovė yra toleruojama tik visuomenės apačiose, o kilimą karjeros laiptais gali užtikrinti tik  radikali sąmonės vivisekcija, visiškas nekarjeratabilių nuomonių išsižadėjimas, tobulo baudžiauninko pašaukimo naštos prisiėmimas. Be to, apsimesti čia nepavyks, reikės persiimti baudžiauninko dvasia su dideliu aplombu ir įtikėjimu taip suprantamos karjeros pažado palaima. Tokie štai yra pirmąja besivadinančios Lietuvos vargai… Ta proga negaliu susiturėti nepastebėdamas, kad man labai simpatiška ir miela Nida Vasiliauskaitė, kaip atrodo, vis dėlto truputėlį klysta, kalbėdama apie antikonjunktūrinio nusiteikimo partijos, ironišku „Antroji Lietuva“ pavadinimu, sukūrimo pagal LGBT bendruomenės pavyzdį galimybę, jau vien dėl to, kad būtent homoseksualų pajėgos šiandien yra pirmosios Lietuvos avangardas (neironiškas), savotiškas mūsų dienų proletariatas, kuris neturi Tėvynės, o tik interesus.

Ne, nebūkite tikras, kad gėjus – neįkas. Ypač nepalanki aplinkybė yra tai, kad visų Lietuvoje vienaip ar kitaip instancionalizuotų, su valstybės vardu siejamų Žmogaus teisų gynimos organizacijų vadovų pozicijas šiandien užima išimtinai homoseksualai. Ar ir dabar sakote, kad Lietuvoje žmonės pasirenkami į raktines pozicijas, neatsižvelgiant į seksualinę orientaciją??? Kaip atrodo bent man, tokia selekcija žmogaus teisių gynimo sferoje  savaime yra kracho nuoroda, žmogaus teisių problematikos išniekinimas, ypač kai čia dar prisideda politinė korupcija ir nepotizmo kraštutinumai. Visas šios nešvankios situacijos grožis atsivėrė iš karto, kai vadinamieji žmogaus teisių aktyvistai homoseksualistai, pasinaudodami Lietuvą ištikusia nelegalių migrantų krize, užpuolė mano šalį iš pasalų taip  netikėtai ir  ne mažiau bjauriai  kaip užkratą platinantys šikšnosparniai vampyrai.

Izraelio ambasadorius Lietuvoje ponas Yossef Levy
JAV ambasadorius R. S. Gilchristas, JAV ambasados Vilniuje nuotr.

Žiū: Lietuvos Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen tiesiog tapatina žmogaus teisių problematiką su homoseksualizmo propaganda, automatiškai dėdama lygybės ženklą tarp, švelniai tariant,  nevienarūšių reiškinių. Negaliu pasakyti, dėl kokios priežasties atsiranda toks vištakumas – ar tai yra indokrinacijos spaudimo į smegenis, ar paprasčiausio kvailumo pasekmė? Tačiau nekyla jokių abejonių, kad būtent ši moteriškaitė su pavargusiu nuo gimdymo veidu tapo tobulu Lietuvos politinės sistemos intoksikacijos laidininku, kas ypač ryškiai pasimatė anosios tarpininkavimo žydų nacistų užmačioms sužlugdyti Genocido centro veiklą  atveju. Kaip visi gerai žinome, čia pasižymėjo du reziduojantys Lietuvoje su prigimtiniu polinkiu į apipjaustymo meną žydų tautybės ambasadoriai skaistaveidžiai, kurie šįkart persistengė, visiškai nupjaudami Tai. Tokiu būdu gražiai kartais pavadinamas Tautos atminties institutas buvo atskirtas nuo lietuvių tautos kamieno, o amputuotas organas, kaip žinome, yra tik fiziologinė atlieka, keliaujanti į šiukšlių dėžę. Savo ruožtu Viktorija Čmil, kaip atrodo, įgijo ne mažesne teisę kaip Vanagaitė būti tituluojama kastracijos mokslų magistre.

Tačiau yra Lietuvoje toks naivuolis Gitanas Nausėda, kuris, išrinktas prezidentu, kaip atrodo, tebepuoselėja iliuziją apie tai, kad būtų galima pabandyti apjungti abi  Lietuvas. Todėl nenuostabu, kad anas susilaukia nežaboto  labiausiai užsiangažavusių konjunktūrinkų puolimo. Užteks dėl pavyzdžio paminėti  tik vieną Rimvydą Valatką, kiekvieną savaitgalį besispjaudantį nuodingomis seilėmis,  kiti, minėk neminėjęs, iškart pasimiršta dėl jų nereikšmingumo ir  neišraiškingumo. Kita vertus, man gaila ir šiandien taip besibjaurojančio R. Valatkos, kažkada legendinio redaktoriaus, bijau, kad vieną kartą jo neužsmaugtų tulžis. Todėl, prašau, imkite ir padovanokite R. Valatkai pono G. Nausėdos manekeną, tarkime, pripučiamą lėlę, su kuria ekslegendinis žurnalistas galėtų išsidūkti per naktį, tūkstantų kartų pasmaugdamas dabartinio Lietuvos prezidento muliažą, ir tokiu būdu atsikratęs nesveiko įtūžio, po to vėl galėdamas grįžti į gyvą viešosios erdvės tikrovę taip tarsi nieko nebuvo, demonstruodamas normalaus žmogaus refleksus. O jeigu žurnalistu pritrūktų draugijos manekeno išniekinimo  apeigose, jam tikriausiai neatsisakytų patalkinti  ta pati Maldeikienė, kuri apšlapinusi Nausėdos manekeną, kaip atrodo, ekstazės sparnais pasikeltų į devintąjį dangų.

Išties, yra kažkas manekeniško visados pasitempusio, doro veido žmogaus povyzoje. Tačiau tai, be visa ko kito, nėra pats blogiausias dalykas pasaulyje, kuris savo esme yra vitrina.

                                                                        XXX

Seimo narys Tomas Vytautas Raskevičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Po nesmagaus pasvarstymo vis tik norėčiau baigti linksmesne gaidele, užduodamas štai tokią mįslę: kas yra bendro tarp nacistų ir gėjų? Be jokios abejonės, bendrumo pagrindas čia yra maniakinis potraukis paradams. Be to, kaip atrodo, tokios paradų  manijos nei vienu, nei kitu atveju paprastojo ekshibicionizmo polinkio poveikiu žmogaus pasirinkimams nepaaiškinsi, čia, manding, į paviršių prasiveržia labiau giluminis narcisizmo kompleksas. Kartą užmatęs išviešintas didžiosios internetinės žiniasklaidos portale Vytauto Tomo Raskevičiaus su paradine profesionalaus gėjaus uniforma nuotraukas, netikėtai pats sau pagalvojau,  kad taip ar labai panašiai ir turėtų atrodyti postmoderniųjų laikų karnavalinis fiureris…

2021.10.13; 13:32

Politinės intrigosSkaitomiausios

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kas be ko, mus vienija kalba, gimtoji žemė, istorinė atmintis ir t. t. Tačiau jau praeitą kartą sutarėme tekste „Edvardas Čiuldė. Kas vienija ir skiria mus, lietuvius?” (https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-kas-vienija-ir-skiria-mus-lietuvius/) padiskutuoti apie tuos probleminius vienijimosi veiksnius, kurių atatranka kartais teikia priešingą rezultatą, kai būna net taip, kad nepageidaujami pašaliniai veiksniai užgožia pozityvų rezultatą.

Dar  praeitą kartą užsiminiau apie tą paradoksalų dėl masinį pavidalą įgyjančių empirinių išimčių atvejį, kai godotini tautiniai ir valstybiniai simboliai yra išniekinami meinsrtyminėje žiniasklaidoje, o valdančiąją kliką aptarnaujantys politologai nepraleidžia progos pademonstruoti savo konvulsijų ir baisios alerginės reakcijos į viešumoje pasirodžiusius tautinį tapatumą įprasminančius simbolius. Paprastu pasibodėjimu dėl psichologinių priežasčių tokios alergijos fakto nepaaiškinsi, ar ne!?! Iš tiesų, demonstratyvus valdančiųjų, švelniai tariant, atsainumas valstybingumo rekvizito atžvilgiu yra vienas iš požymių, rodančių, kad oficialiojoje Lietuvos politikoje didesniu ar mažesniu laipsniu prasimuša antinacionalinis nusiteikimas, o, iš kitos pusės, vadinamasis žiniasklaidos neutralumas labiau nei keistame kontekste galimai byloja apie tai, kad užsienio kapitalo valdomi didieji žaidėjai informacijos paslaugų teikimo rinkoje yra už virvučių tampomi mažiausiai nedraugiškų, jeigu ne priešiškų, Lietuvai užsakovų.

Kazys Škirpa – tautos didvyris. Slaptai.lt nuotr.

Ta pačia proga pastebėsiu, kad dvaro politologai daro meškos paslaugą valdantiesiems, kalbėdami tik tai, ką valdančioji koalicija norėtų girdėti ir kuo yra linkusi dėl suprantamų priežasčių iškart patikėti, tokiu būdu prarasdama sveiką nuovoką ir galimybę bent iš dalies suprasti faktines aplinkybes – kodėl jų reitingai sminga į žemę su krentančios kometos pagreičiu? Kaip jau esu kelis kartus užsiminęs, tragikomiška nuoroda į komunikacijos trūkumą tokio metodiškai nuodugnaus nuosmukio nepaaiškinsi.  

Toliau plėtojant temą, reikia iškart pastebėti, kad LR prezidento institucija su milžinišku žmonių telkimo geriems darbams potencialu drauge yra ne mažesniu laipsniu panašiai probleminis vienijimosi veiksnys dėl čia taip pat neretai didelę reikšmę įgyjančių empirinių aplinkybių.  

Jau ta Konstitucijos išlyga, kad LR prezidentu negali būti vienai ar kitai politiniai partijai priklausantis žmogus, leidžia įsivaizduoti, jog Lietuvos prezidentas turėtų  iškilti virš partiniu pagrindu kylančio susipriešinimo ir telkti žmones, be visa ko kito, dar ir kaip moralinis autoritetas. Taip suprantama prezidento institucija savaime yra vienybės simbolis. Savo ruožtu neįtikėtinai palanki mūsų godotinam idealui aplinkybė yra tai, kad prezidentas Gitanas Nausėda tą vienybės užduotį yra įsisąmoninęs asmeniškai kaip savo misiją, pasižadėdamas išnaudoti prezidento institucijos teikiamas galimybes visų pirma Lietuvos piliečių ir tautos vienijimosi labui.  

Lietuva. Vytauto Visocko nuotrauka

O gal prezidentas iš tiesų nekritiškai pasižadėjo daugiau nei gali, yra nepajėgus užganėdinti mūsų pernelyg aukštai užkeltų lūkesčių? Taip pagalvoti kyla pagunda, kai girdime didžiausius Nausėdos oponentus tvirtinant, kad dabar veikiantis prezidentas netęsi ir negalės tęsėti duoto vienybės pažado, bet – priešingai – neva yra dar didesnio susipriešinimo faktorius. Žinia, kaip sakoma, vienas lauke – ne karys. Kalbėjau, kad Konstitucija labai turiningai nusako LR prezidento instituciją, drauge pastebėdamas, kad taip apibrėžta prezidento tarnystė nėra apdrausta nuo nepalankių empirinių veiksnių. Nesunku pastebėti, kad labiausiai neparankus šiandien prezidento  konstitucinių galių išplėtojimui empirinis veiksnys yra konservatorių partija, Nausėdos įžengimą į postą pasitikusi su jokiais padorumo reikalavimais netramdomu išankstiniu priešiškumu. Tačiau, kaip atrodo, prezidentui Nausėdai sėkmę žada būtent tai, kad, paradoksaliai tariant, godotiną vienybės idealą prezidentas ir pseudokonsevatoriai supranta truputėlį skirtingai. Taigi, kaip atrodo bent man, pseudokonservatoriai vienybės galimybę įsivaizduoja kaip gaujos susitelkimą dėl puoselėjamos asmeninės, giminės ar vienos partijos naudos, kai savo ruožtu mums labiau viltingas yra prezidento raginimas forsuoti vienybės idealą, ieškant žmonių interesų balanso ir mažinant atskirtį tarp Lietuvos piliečių. Tokią prezidento ištarmę jau turėjau progą pavadinti raginimu keisti valstybės kursą, grįžtant prie pačių žmonių.

Iš tiesų, vienybė vienybei – nelygi. Vienybė nėra tik paprastas užkeikimas, čia labai svarbu tai – koks turinys yra įdedamas į tokį paraginimą, kaip suprantamas tas vienybės veikimo mechanizmas? Regis, išties Nausėdai organiškai svetima yra ta vienybės samprata, kai žmonių susitelkimas yra įsivaizduojamas kaip vienokio ar kitokio spaudimo padarinys. Kaip užsiminiau, Nausėda yra pasižadėjęs balanso idėjai net labiau nei įprastas įsipareigojimas palaikyti valdžių padalijimo balansą, nors ir tai svarbu. Puoselėju labai pagrįstą viltį, kad dabartinis Lietuvos prezidentas didesnio ar mažesnio laipsnio vienybės galimybę supranta kaip Lietuvos daugumos piliečių interesų derinimo su išrinktąja (arba taip pasivadinusia) mažuma procesą. Kartais atrodo, kad prezidentas iš tiesų būtų nieko prieš, jeigu tautai imtų ir prasikaltų balsas, nors čia aš tikriausiai pradėjau pernelyg daug įsivaizduoti. Kad ir kaip ten būtų, jeigu daugumos žmonių balsas bus ir toliau taip kryptingai kaip dabar nustumiamas į marginalines paraštes, tenkinant tik atskirų žmonių poreikius, įsivaizdavimus ir kaprizus, mūsų valstybę anksčiau ar vėliau ištiks koma, kai iliuzinį politinio darinio gyvybingumą teks palaikyti išimtinai tik dirbtinėmis priemonėmis. Taigi balanso paieška čia jokiu būdu nėra kažkoks populizmas, kaip būtų linkęs pasakyti papūgaujantis oponentas, o greičiau yra nacionalinio saugumo užduotis. Taip pat ir Lietuvos žmonių atskirtis tvyro ne tik socialinėje ekonominėje plotmėje, dar blogesnis dalykas yra moralinė segregacija, kai labiausiai lėkšti politikos trubadūrai tyčiojasi iš nuomonių įvairovę atstovaujančių žmonių, kurie neretai kalba labiau turininga kalba nei leidžia pirmųjų, t. y. privilegijuotų nuomonės formuotojų nususęs žodynas.

Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Aš didžiuojuosi savo tauta, kurios dauguma vis tik yra protingesnė bent už mane. Prezidento  rinkimų metu po ilgų dvejonių iš dviejų kandidatų rinkausi Ingridą Šimonytę. Savo abejones esu įgarsinęs viešojoje erdvėje maždaug taip, kad protas liepia balsuoti už G.Nausėdą, o širdis traukia pasirinkti savo prezidentu žavią ir protingą damą. Tai tikrai nebuvo erotinis, o greičiau neurotinis pasirinkimas, bandant įsivaizduoti – kuo viskas gali baigti, kai prie vairo stoja žavi ir drauge protinga moteris. Savo ruožtu šiandien jau galima pasakyti, kad Šimonytės žavesys yra nepavaldus laikui, protas –  funkcionalus, tačiau drauge išaiškėjo ir tai, kad anosios dalykiškumas ir funkcionalumas yra visiškai be moralinio turinio, jeigu norite, tobulai sterilus įtaisas. Šalia jos Nausėda iš tiesų atrodo kaip herojinės mitologijos kankinys, sulinkęs nuo nepakeliamos moralinės naštos, drauge kaip besiveržiantis iš labirinto, ieškantis kelio į tikrovę žmogus.

Seimo narė Aušra Maldeikienė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Ar Šimonytės pavyzdys rodo bent tai, kad dirbtinis protas gali laisvai vadovauti vyriausybei. Vis tik, kaip atrodo bent man, ji nėra tokia tyra ir nepakaltinama kaip plastmasinė rožė su rasos lašeliu. Nekyla noras paneigti, kad konservatorių rinkiminio sąrašo aukštose pozicijose toks Maldeikis galimai atsidūrė ne atsitiktinai, tarkime, savo sugebėjimų pagrindu, o dėsningai kaip Maldeikienės, tulžingos bobos, dergiančios prezidentą ir šlovinančios Šimonytę dėka. Kiti šlovintojai taip pat buvo pamaloninti, bet jie nėra tokios odiozinės figūros, kad reikėtų apie tai atskirai užsiminti. O vis tik man gaila Šimonytės, kuri, kaip atrodo, yra įpareigota atsilyginti už gerą savo atžvilgiu žodį įtakingojo malonėmis, man apskritai gaila visų žmonių, gyvenančių pagal tokius papročius. Savo ruožtu savaime „maldeikienės“ nepasidaro, jas reikia užveisti, panašiai kaip skruzdės soduose užveisia amarą.

Kai viena Maldeikienė iš europarlamento tribūnų iškoneveikia žmones labiausiai nešvankiais žodžiais, kita, maldeikienė, ta iš Seimo, jau kitą dieną ateina į tų pačių žmonių minią pabendrauti su neva storžieviška liaudimi. Ką tikisi išgirsti toks provokatorius? Jeigu norite žinoti, man apskritai gaila visų maldeikienių, savo gyvastį palaikančių  nešvankiu drabstymųsi ir užkilusia tulžimi, taip pat siekiančių statusą užsitarnauti  nesibaigiančiomis provokacijomis…   

 (Bus daugiau)

2021.06.30; 14:11

Aktualijos

Petras Gražulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiandien Tautos ir teisingumo sąjungos (centristų, tautininkų) pirmininkas, Seimo narys P. Gražulis kreipėsi į generalinę prokuratūrą prašydamas iškelti baudžiamąją bylą Europos parlamento narei A. Maldeikienei už jos socialinio tinklo facebook paskyroje paskleistą neapykantą, patyčias ir niekinimą.

P. Gražulis pareiškime prokuratūrai nurodo, kad A. Maldeikienė savo facebook paskyroje tyčiojosi, niekino ir žemino bažnyčią, kunigus, „Didžiojo šeimos gynimo maršo” dalyvius dėl jų tikėjimo, įsitikinimų ir pažiūrų.

Baudžiamojo kodekso 170 straipsnis numato, kad “tas, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.“

Seimo narė Aušra Maldeikienė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Štai A. Maldeikienės viešai išsakyti teiginiai, dėl kurių P. Gražulis kreipėsi į prokuratūrą:

„visai šitai dvasiškai mirusių korumpuotų vagių, gašlių maršo vyrukų ir senstelėjusių ponečkų šutvę.“

„Visi tie tradicinių šeimų gynėjai man (…) atgrasūs ir savo dvejetukininkų knygos nemačiusių mentalitetu, savo aistra pinigams, vogimui, melui, korupcijai, be kurios jie savo gyvenimo nemato.

„Tie tradicinių šeimų gynėjai (įskaitant juos remiančius kardinolus, vyskupus, kunigus ir zakristijonus) yra primityvūs ir gašlūs — visa ta jų tradicija tėra labai mažo protelio žmogaus mėgavimasis bent svajonėse apie seksą.

„Užuojauta. Kai užaugi tarp alkoholikų, nematei knygų ir mokykloje net prieveiksmio be klaidos parašyti neišmokai, tai taip ir gaunasi.“

Dėl šių A. Maldeikienės teiginių ir viešai paskleistos neapykantos, patyčių ir niekinimo P. Gražulis šiandien kreipėsi į generalinę prokuratūrą prašydamas iškelti jai baudžiamąją bylą.

2021.06.16; 15:30

Aktualijos

Tibeto skvere – lentelė lietuvių ir tibetiečių kalbomis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Pirmadienį Vilniuje rengiamas šventinis minėjimas – Tibeto skverui Užupyje sukanka 10 metų.
 
Lygiai prieš 10 metų, 2010 m. birželio 15 d., Vilniuje, Užupyje, atidarytas Tibeto skveras. Šiai šventei pasirinkta labai simbolinė data – Lietuvos okupacijos ir genocido diena, būtent tokiu būdu išreikštas solidarumas su lygiai tą patį iki šiol išgyvenančia Tibeto tauta.
 
Šio skvero iniciatoriais tapo Tibeto rėmimo grupė, idėją palaikė tiek Užupio bendruomenė, tiek įvairios pilietinės, nevyriausybinės organizacijos: Lietuvos Sąjūdis, UNESCO komisija Lietuvoje, tarpparlamentinė grupė ryšiams su Tibetu, Tibeto kultūros fondas, Jurgos Ivanauskaitės kūrybos paveldo centras.
 
Tibeto skvero išskirtinumą dar labiau papildė Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos (2006) laureato skulptoriaus Rimanto Sakalausko skulptūrinė kompozicija „Mandala“. O Vilniaus, kaip daugiakultūrio miesto, idėją patvirtino 2013 m. ir 2018 m. skvere apsilankęs Jo Šventenybė Dalai Lama XIV.
 
Dešimtmetį gyvuojantis Tibeto skveras jau yra tapęs Vilniaus kultūros židiniu, kuriame kasmet rengiamos tibetiečių Naujųjų metų sutiktuvės, Gatvės muzikos dienos, Kultūros nakties renginiai bei kitos pilietinės ir meninės akcijos, sakoma Tibeto rėmimo grupės pranešime.
 
Vilniaus miesto savivaldybės pritarimu 2017 m. skvere atidengta jo pavadinimo lentelė dviem – lietuvių ir tibetiečių – kalbomis.
 
Tibeto skveras, kaip teigiama pranešime, Vilniuje įprasmina ne tik solidarumą su tibetiečiais, bet kartu primena unikalią jų kultūrą bei būtinybę ją išsaugoti ateinančios kartoms.
 
Šventiniame skvero jubiliejaus minėjime dalyvaus Seimo laikinosios solidarumo su tibetiečiais grupės vadovas Andrius Navickas, Seimo narys Mantas Adomėnas, europarlamentarai Petras Auštrevičius bei Aušra Maldeikienė, VšĮ Tibeto namai vadovas bei Tibeto rėmimo grupės narys Vytis Vidūnas, dainų autorius ir atlikėjas Andrius Zalieska.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.15; 09:00
Politinės intrigosSkaitomiausios

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Pasibaigus rinkimams, visoje Lietuvoje gausiai palijo. Ilgai spirgėjusi sausroje, šalis pritvinko palaimos. Užplūdo gaiva, tokia džiugi kaip užstojęs būvis po lengvai laimėto karo. Kitas klausimas – ką laimi ar pralaimi, ko gali tikėtis Lietuva, išsirinkusi prezidentu Gitaną Nausėdą, anksčiau ilgai dirbusi „Vilniaus“ banko prezidento patarėju?

Dabar paminėjau išrinktojo prezidento buvusias pareigas tikrai ne dėl to, jog neva norėčiau priminti kažkokią naujojo šalies vadovo sąžinės skolą. Greičiau yra priešingai, prisiminti G.Nausėdos darbinės karjeros vingius iš naujo yra pravartu būtent dabar, kai ypač rėksmingai nuskambėjo Aušros Maldeikienės žodžiai, kad neva tauta prezidentu išsirinko visišką nulį. Kad ir kaip ten būtų, tačiau net ir asilui aišku, kad solidus skandinaviškas bankas tikrai nesamdo nulių į atsakingas pareigas, turėdamas galimybę atsirinkti geriausius ir geriausių. Tarkime, žmogaus respektabilumas čia taip pat yra ne paskutinėje vietoje, taigi bankas, norite to, ar nenorite, dėl visiškai pragmatinių išskaičiavimų nepuola samdytis isteriškų moteriškių, liaudyje vadinamų klyknėmis. Tauta kartais renkasi labai panašiai, nieko nepadarysi, nors man labai apmaudu, kad tauta šįkart nepasirinko būtent labai žavingos ir protingos damos (būna ir tokių).

Toli gražu nesu joks G.Nausėdoas fanas, tačiau tikrai ne ankstesnis jo darbas banke, o truputėlį kitos priežastys verčia nerimauti, jeigu aš čia iš tiesų kažko neišsigalvoju, kartais linkęs sutirštinti spalvas. Štai net mano vaizduotė neišneša, kai pabandau suskaičiuoti – kiek G.Nausėda turi veidų? Kaip atrodo, net ne pėsčias ponas neturi tiek kostiumų savo spintoje, kiek naujasis šalies lyderis profilinio įvaizdžio variantų. Ne kartą esu atkreipęs dėmesį, kad būtent ankstesnis G,Nausėda į apyvartą paleido skrajų posakį, kad neva visų pirma reikia išsikepti pyragą, o tik po to ateis laikas jį pasidalyti http://www.propatria.lt/2013/03/edvardas-ciulde-kaip-issikepti-pyraga.html. Žinia, tokia savo išmintimi būsimasis prezidentas pasidalijo tada, kai tuometė valdžia paskelbė apie savo ketinimus kelti minimalų atlyginimą. Nelabai sutirštinat spalvas būtų galima pastebėti, kad ši, net labai pamaloninanti didžturčių gretas, ištara yra labiausiai nešvankus nepriklausomybės laikų posakis, vedantis į užprogramavimą neatšaukiamam skurdui https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-susitikimas-kaune-su-lr-prezidento-rinkimu-kandidatais/.

Kita vertus, kaip žinome, rinkimų įkarštyje G.Nausėda pasižadėjo, kad, tapęs prezidentu, jau pirmosios kadencijos metu pasistengs pajamų skirtumą tarp daugiausiai ir mažiausiai uždirbančių žmonių sumažinti nuo 7,3 iki 5 kartų. Kaip atrodo, naujasis prezidentas gerai suvokia, kad dabar esantis pajamų atotrūkis rodo baisų šalies necivilizuotumą, kraupų socialinį atsilikimą, tačiau nesu tvirtai įsitikinęs, jog naujajam šalies lyderiui užteks valios tesėti savo pažadus, kai įtakingų, visų pirma oligarchijos interesus atstovaujančių, veikėjų bus traukiamas į priešingą pusę.

Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Iš tiesų, negalima žmogaus pasmerkti už kartą pasakytus žodžius, juolab kad rinkiminių debatų metu buvusio pretendento retorika keitėsi iš principo. Nesunku buvo patikėti, kad rinkiminės agitacijos kelionių po šalį metu G.Nausėda pamatė neregėtą Lietuvą ir drauge savo vidujiškumo gelmėse aptiko neįtikėtinus empatijos išteklius, įgijo sugebėjimą suprasti sunkiau gyvenančių žmonių vargus. Pavyzdžiui, antrojo rinkimų turo debatų metu G. Nausėda tvirtino, kad nereikėtų skubėti uždarinėti kaimo mokyklų, be visa ko kito, esančių dar ir kaimo žmonių kultūrinės traukos centrais.

Tačiau jau pirmą dieną po rinkimų tas pats G. Nausėda nugalėtojo interviu ištaręs žodį „švietimas“, antruoju minėjo „optimizacijos poreikius“, tarsi tai būtų žodžių siūlas, kurį traukiant minėti įvardijimai būtinai turi pasirodyti paeiliui. Tarkime, tai nėra pernelyg ciniškas kortų atidengimas iškart po rinkimų, išsižadant ankstesnių pareiškimų, o tik mechaninė žodžių asociacija, įpiršta „gudragalvių“ ekonomistų, kurių išmintis čia ir baigiasi. Jeigu paklaustumėte mano nuomonės, būtinai pasakyčiau, kad tokie švietimo įstaigų optimizacijos vajaus apsėsti ekonomistai savo subingalvyste pranoksta net sovietinių laikų ekonomistus.

Buvo metas, kai anais sovietiniais laikais kaimuose dėl mokinių trūkumo buvo pradėtos uždarinėtos pradinės mokyklos, tačiau labai greitai okupacinė valdžia atsitokėjo, kad tokiu būdu yra naikinama kolūkinė santvarka, nes, nelikus mokyklos, žmonės palieka kaimą, keliasi  į miestus miestelius, kur koncentruojasi gyvenimo infrastruktūra, yra sąlygos su mokytojų pagalba pradėti mokyti ir lavinti savo vaikus. Tąsyk vis tik buvo duota komanda išsaugoti mokyklą, mokant mokytojui ir pagalbiniam personalui visą atlyginimą, net jeigu liko tik vienas ar du mokiniai.

Žinoma, ne kolūkio kaip tokio pavyzdys čia mums rūpi, o tai, kad, uždarius kaime mokyklą, ne vienas pakelia sparnus į užjūrius, patikėjęs, kad ten bus geresnės sąlygos ne tik prakusti, bet ir pasirūpinti savo vaikų likimu. Taigi, kaip matome, išgrynintas ekonomizmas neretai gali tapti savižudiškomis nuorodomis. Jeigu paklaustumėte mano nuomonės, būtinai pastebėčiau, kad tokia emigracija, kuri ištiko mus, yra didesnis blogis net už visišką suirutę, chaosą ir revoliucijas, nes revoliucija palaiko bent atsinaujinimo viltį, o neslūgstanti emigracija laidoja paskutines tautos išlikimo viltis.

Nepulčiau lengvabūdiškai patikėti ir tuo, kad didesnis prezidentūros atvėrimas, kaip yra pažadėjęs naujai išrinktas prezidentas, yra besąlyginis gėris. Andai ką tik išrinkta prezidente Dalia Grybauskaitė iš pradžių buvo atlapojusi prezidentūros vartus visiems prašalaičiams, glėbesčiavusi su visais, atėjusiais ją pasveikinti https://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/2009/05/23/news/edvardas-ciulde-prezidenta-keicia-prezidente-o-pataikunu-gauja-ta-pati-5802429/, o po to, greitai perpratusi persirengėlių tikrąsias užmačias, prezidentūros duris bent iš dalies privėrė, pati tapdama atsargesne. Prezidentūra – tai ne daržinė! Kad ir kaip ten būtų, žmogus iš mano kaimo ten niekados nepateks, taigi – koks skirtumas: atviresnė ar uždaresnė ji bus interesų grupių lobistų agentūrinei veiklai?

Didžiausia šių rinkimų netektis yra tai, kad visiškai prapylė tautos idėjai atstovaujantys žmonės, jiems, kaip sakoma, nepavyko išjudinti masių. Tačiau ne gėda nei dėl Vytauto Radžvilo, nei dėl Arvydo Juozaičio, išsiskyrusių savo intelektualumu tarp kitų buvusių kampanijų dalyvių.  Todėl būtų didžiausia nuodėmė juos pašiepti dėl nesėkmės, užsiimti kandžiais pamokymais ar patarimais. Jie yra, nežiūrint visko, tikrieji Lietuvos stalkeriai.

Buridano asilas

Kita vertus, nenulaikysiu liežuvio nepastebėjęs, jog tautos idėjai atstovaujantys žmonės mažiausiai ką gali padaryti – tiesiog privalo mylėti savo tautiečius, nevadinat jų – šiukštu! – nei biomase, nei avimis, nei asilais (Buridano asilu, nesugebančiu apsispręsti, praeitą kartą rinkėją negražiai pavadino šių eilučių autorius).

2019.05.29; 14:30

                                    Asilo daina

dabar tai driokstelės –

           nesuvaldomas linksmumas susitelkia augalo gyvastyje

visa esamybės prigimtimi nusiteikiama naujai galimybei

tik didieji laukymės

            medžiai

įsipareigoję gilesnei paslapčiai

(„viskas yra daug klaikiau“

„viskas yra daug klaikiau“)

desperatiškai

graibsto

orą

negalėdami

dar

nuodugniau

pasižadėti

ką šioje situacijoje

šnara

prabundantis

šienas

neįdomus

iš principo

dar nežinau

(„daržinė“

„daržinė“

 ???)

pradeda lyti –

pasakėčia į kiekvieną medžio lapą

Žurnalisto užrašai

Man visada imponavo žmonės, kurie laiku suvokia, kad pasuko ne tuo keliu. Taip šiandien pasielgė Šarūnas Marčiulionis, vos prieš kelias dienas valstiečių sąraše antruoju numeriu išrinktas į Europos Parlamentą (EP). Jis pareiškė atsisakąs šio mandato, nes mano, kad naudingesnis bus čia, Lietuvoje.

Pagarbos vertas žingsnis.

Tam įtakos galbūt turėjo ir vakar dienos Aušros Maldeikienės, taip pat patekusios į EP, tiesmukas ir net, sakyčiau, labai grubus, kaip politikės, pareiškimas, jog Š. Marčiulionis yra visiškas nulis ir tautos nesusipratimas.

Tokį spaudimą viešojoje erdvėje patyrusiam žmogui, suprantama, nelengva atlaikyti. Tačiau turime ir kitokių pavyzdžių. Štai jau daugelį metų Lietuvos politikoje besisukiojantis, nulinės moralės, nulinio padorumo bei nulinės savigarbos veikėjas Petras Gražulis, plačiai atmerkęs kerštu ir neapykanta pritvinkusias akis, nė nemano, jog daro gėdą savo šaliai. Joje ir už jos ribų.

Save vadinantis buvusiu disidentu, jis mielai dalija interviu Rusijos propagandistams dergdamas savo tėvynę, kiršina žmonių grupes, ne vienąsyk niekino kitaip manančius ir galvojančius.

Nieko gero šaliai nenuveikęs valstietis Bronys Ropė jau antrąsyk prasibrovė prie sotaus EO lovio. Laimingas. Pavymui – Viktoras Uspaskichas, daugelį metų atvirai ir ciniškai šaipęsis iš Lietuvos ir jos žmonių: jūs, litovcai, nemokate dzirbti, aš jus išmokinsiu.

Ir mokino, mokėdamas atlyginimus vokeliuose. Tie, kurie pabandė pasipriešinti, atsidūrė teismuose ir neteko sveikatos.

Valstiečių ir žaliųjų pirmininkas Ramūnas Karbauskis prieš Prezidento ir EP rinkimus grasinosi, esą jeigu jo partija tuos rinkimus pralaimės, jie trauksis iš valdančiosios koalicijos, o galbūt ir apskritai iš Seimo. Prapylė visus rinkimus. Nesitraukia, nes sako, jog laimėjo, na, ne Prezidento, bet nors EP. Ar tiesa, jeigu daugiausia vietų – tris gavo konservatoriai?

Ingrida Šimonytė jau spėjo pareikšti užuojautą R. Karbauskiui, bet ar ji reikalinga tam, kuris braidžioja ūkuose?

Politinė prieblanda Lietuvoje jau neišsisklaido daugelį metų, ji vis tirščiau užgula pažemę.

Tačiau, jeigu tikėjimą galėtume paversti žinojimu, ir atvirkščiai, – atsirastų vilties, jog kažkas vis dėlto keisis. Turi keistis.

Tokios vilties ženklus mums siunčia išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda. Mažiau patyčių – sako jis.

Pradžiai to galbūt net pakanka žmogui, žvelgiančiam į priekį.

2019.05.28; 11:25

Žurnalisto užrašai

Sauliaus Skvernelio rinkimų štabas. Slaptai.lt nuotr.

Tokia ta liaudies patarlė – gili savo turiniu ir paprasta išmintimi.

Tačiau Lietuvos premjeras jau manosi tą griovį peršokęs, antraip ar būtų vakar paskelbęs, ką po savęs paliksiąs, kai tapsiąs Prezidentu.

Dingojas, kad jis tuo tvirtai įsitikinęs – kad jau Prezidentas. O drąsa – visuomet pagirtina.

O kad drąsos S. Skverneliui nestinga, vargu ar kas tuo suabejotų. Jis buvo ir Generaliniu policijos komisaru, ir Vidaus reikalų ministru, sugebėjo per vieną dieną atleisti net tris savo ministrus, įsiskaudinti dėl Prezidentės, neatsiklausęs Prezidentės nuskristi į Izraelį ir neužsukti pas Palestinos lyderį, pasiūlyti baltarusiams jų baigiamą statyti Astravo atominę elektrinę perdaryti į dujinę, ir t.t, ir t.t.

Taigi įvardijo įpėdinius: Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, Ekonomikos ir inovacijų ministras Virginijus Sinkevičius, Energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas. Kandidatai kaip kandidatai, lyg ir nieko neprikiši. Blogiau jau tikriausiai nebebus – skaičiuojant laiką nuo buvusio premjero Algirdo Butkevičiaus kadencijos.

Norime gyventi nevergaudami. Vytauto Visocko nuotr.

Šiandien – Gegužė 1-oji. Tarptautinė darbo žmonių šventė. Tad reikėtų ne švęsti ir ne ilsėtis, o dirbti.

Labora!

Iki Prezidento rinkimų liko visai nedaug. Jie įvyks Gegužės 12-ąją.

Kas dėl darbo. Visom rankom (o jų, deja, tik dvi) balsuočiau tik už Aušrą Maldeikienę, bet ji, labai gaila, jau senokai iš tos kovos pasitraukė.

Paaiškinsiu, kodėl būčiau balsavęs būtent už ją. Ji viename interviu viename portale pasakė tai, ko niekas lig šiol nėra garsiai pasakęs (arba aš nesu girdėjęs): mąstymas ir yra pats tikriausias darbas!

Nuo savęs pridurčiau: tai labai sunkus darbas, bet jo vaisiai – patys saldžiausi.

Tačiau čia iškyla klausimas: o kaip gi išmokti mąstyti?

Pritariu šimtu procentų A. Maldeikienei – reikia skaityti knygas! Ne Valinsko memuarus apie Valinską, ne Tapino kasmet kepamą „grožinę“ literatūrą, ne pupyčių spontaniškus pirstelėjimus, o tikrąją literatūrą.

Kaip atskirti tikrąją nuo netikros? Į tai – sunkiausia atsakyti. Bet šiokį tokį patarimą galėčiau duoti (nemokamai).

  1. Ne visuomet gražus, blizgus viršelis reiškia gerą knygą. Geriausia knyga – aptriušusiu viršeliu (reiškia, ją skaitė daug protingų žmonių).
  2. Knygos storis – visiškai nieko nereiškia.
  3. Nesivadovaukite jokia reklama, nes tai – pati tikriausia apgaulė.
  4. Taip vadinamose Knygų mugėse – dar blogiau, ir dar daugiau šlamšto, nes gera knyga mėgsta tylą, o ne triukšmą.
  5. Sužinokite apie autorius, kurie neserga puikybe (puikybė – didžiausia nuodėmė ir nesąmonė).
  6. Vadovaukitės tik savo širdimi, protu ir intuicija.
Knygos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iš visų devynių kandidatų į Lietuvos Respublikos Prezidentus, regis dauguma težino Orvelo „Gyvulių ūkį“. Iš ko sprendžiu? O gi iš to, kad daugelis politikų jį tik ir cituoja, na, dar „Šauniojo Šveiko nuotykius“. Vienas ne taip seniai buvęs vienas iš trijų aukščiausiųjų politikų net yra sakęs, jog „Šveiko…“ autorius neva esąs ne Hašekas, o Havelas…

Visaip su tais politikais būna…

Tiek tų pamokslų : dar kartą su Gegužės 1-ąja, darbo žmonių švente!

Mąstykime (tai reiškia – dirbkime) visi, belaukdami Gegužės 12-osios.

2019.05.01; 06:50

Aktualijos

Seimo narė Aušra Maldeikienė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Seimo narė Aušra Maldeikienė reikalauja, kad kandidato į prezidentus Sauliaus Skvernelio patarėjas Skirmantas Malinauskas paneigtų jo viešai išsakytą šmeižikišką teiginį.

Pasak jos, šių metų sausio 22 d. S. Malinauskas „Delfi“ TV laidoje „DELFI Dėmesio centre“ melagingai teigė, kad Seimo narė Aušra Maldeikienė paskelbė apie savo kandidatavimą į prezidentus Seime, naudodamasi Seimo patalpomis ar personalu. 

„Tai yra viešai žinoma netiesa. Seimo narė A. Maldeikienė apie savo kandidatavimą viešai paskelbė ir prezidento rinkimų programą „95 tezės“ pristatė 2018 m. birželio 25 d. Vilniuje, „Galerijoje 555“. A. Maldeikienė savo rinkimų kampanijai niekada nenaudojo jokių Seimo išteklių: nei patalpų, nei operatorių ar spaudos tarnybos“, – pareiškė A. Maldeikienė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.24; 08:00

Aktualijos

Nors premjeras Saulius Skvernelis dar nepaskelbė savo sprendimo, ar dalyvaus prezidento rinkimuose, politikai, kurie jau paskelbė sieksiantys šalies vadovo posto, tvirtina, kad norėtų Vyriausybės vadovą matyti kaip savo oponentą antrajame rinkimų ture.

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Seimo narė Ingrida Šimonytė teigė, kad jai būtų paranku antrajame ture kovoti su premjeru. 

„Natūralu, kad kiekvienam iš mūsų būtų patogu kandidatuoti su valdžios kandidatu, nes jis valdžioje jau dvejus metus, ir galima užduoti vieną kitą klausimą: ką valdžia padarė ir ką galėjo padaryti geriau ir kodėl mano, kad prezidento pozicijoje kaip nors pakeistų padėtį. Kas bus antrame ture, su tuo garbingai ir kausiuosi“, – Kauno technologijų universiteto rengiamuose prezidentų debatuose atsakė I. Šimonytė. 

Jai pritarė ir ekonomistas Gitanas Nausėda, bet be premjero, jis nieko prieš būtų kovoti ir su pačia I. Šimonyte. 

„Jeigu su ponu S. Skverneliu – galima būtų suremti pečius ir „pasišpilkuoti“, ir nusmailinti pieštuką, ir pasibadyti, jeigu tai būtų I. Šimonytė, man ją būtų labai sunku badyti kokiais aštriais daiktais“, – teigė ekonomistas G. Nausėda.

Prezidentinių reitingų lyderiams pritarė ir Alfonsas Butė. 

„Jeigu lemtų likimas, tai su Sauliumi Skverneliu, paklausčiau, kodėl jis nori kai kurias ministerijas perkelti į Kauną, ar numato, kad Vilnius vėl bus prarastas“, – teigė A. Butė.

Skirtingai nei kiti pašnekovai, Seimo narė Aušra Maldeikienė įvardino I. Šimonytę. Pasak jos, kiti ,,oponentai, kurie negali tavęs sunaikinti, nėra įdomūs.”

„Aš – su Ingrida Šimonyte, vien todėl, kad su ja man labiausiai patinka kautis, ir iš tikrųjų yra labai protingas ir išsilavinęs žmogus. Turėti įdomų oponentą, kuris gali tave sunaikinti, yra labai gerai. O oponentai, kurie negali tavęs sunaikinti, nėra įdomūs“ , – sakė A. Maldeikienė.

Tuo tarpu Seimo narys Naglis Puteikis antrajame ture prieš save norėtų matyti A. Maldeikienę. 

„Negi nežinote, ką dabar pasakysiu? Ponia Aušra Maldeikienė“, – šaržavo N. Puteikis.

Arvydas Juozaitis, skirtingai nei kiti pašnekovai, konkretaus varžovo neįvardino. Pasak jo, norėtų matyti didžiausią priešingybę sau. 

„Pasaulis žavus savo priešybėmis, oponentais, įvairiausiomis sankryžomis, tai norėčiau su tuo, kuris būtų man didžiausia priešingybė. Globalinės ir nacionalinės valstybės susirėmimas, taip sakyčiau“, – sakė A. Juozaitis. Jam pritarė ir europarlamentaras Petras Auštrevičius. 

„Pritariu A. Juozaičiui. Įdomiausia kautis su oponuojančiu, kurio priešingos mintys, vizija, požiūris bei pasiūlymai. Labai norėčiau susikauti su stipriu oponentu, tame atsiranda ir kovos elementas. Laukiu stipraus oponento“, – teigė europarlamentas P. Auštrevičius.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.17; 09:28

Politinės intrigosSkaitomiausios

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Tikiuosi, kai kas dar prisimena Prancūzijos istoriją ir nerūpestingąją karalienę Mariją Antuanetę, kuri išgirdusi, kad vargdieniai prancūzai skundžiasi nebeturį ko valgyti, net duonos nebeturintys, nusistebėjo ir patarė: „Jei neturi duonos, tegu valgo pyragaičius“.

Prisimenu tą karalienę kaskart, kai girdžiu ministrus, Seimo narius ar išmanius politologus džiaugiantis, kad Lietuva niekada taip gerai negyveno, kaip šiandien, ir dar pabarančius tuos, kurie Lietuvą mato kitokią: nuskurdusią, išvargusią, besitraukiančią, kaip šagrenės oda, prarandančią savo tautinę ir kultūrinę tapatybę.

Taip, aš tikiu, kad visi buvę ir esantys europarlamentarai ar seimūnai bei šiltose vietelėse įdarbinti jų giminaičiai dar niekada taip gerai negyveno, kaip dabar… 

Taip, tikiu, kad skraidantys iš Vilniaus į Briuselį ar kitas Europos ar Amerikos sostines, ar į Afriką semtis  patyrimo kovojant su skėriais, neįžvelgia po lėktuvo sparnais praplaukiančių ištuštėjusių Lietuvos miestelių ir kaimų, jų trobų su užkaltais langais ir dilgėlėmis užaugusių vartelių…

Bet juk analitikai-kritikai kalba ne apie juos, ne apie tuos kelis šimtus ar porą tūkstančių prasigyvenusiųjų politikų ir verslininkų, bet apie šimtus  tūkstančių nusigyvenusių, nebepragyvenančių Lietuvos piliečių ir todėl arba emigruojančių, arba geriančių, arba net savo noru pasitraukiančių iš gyvenimo…

Maža to, tiems, kurie savo valia, savo sprendimu (o ne ant tėvų-mamų rankų) ėjo į Sąjūdį, į Baltijos kelią, į Sausio 13-sios naktį, itin apmaudu ir net skaudu, kad štai atėjo jaunoji karta, kurios Sąjūdžio pirmeiviai taip laukė, tikėdamiesi, kad jie perims iš jų ne tik trispalves vėliavėles ir Tautinės giesmės žodžius, bet ir idėjas, ir idealizmą, ir pasiryžimą aukotis, kad jie bus protingesni ir darbštesni, bet atėjo, deja, ne visai tokia karta, kurios jie laukė…

Kartu su negausiais Sąjūdžio idėjų perėmėjais atėjo, atidundėjo glaudžios gretos sočių, išsipusčiusių, arogantiškų visų lyčių marijų antuanečių, kurios stokojantiems duonos perša pyragaičius: vietoj Lietuvos siūlo Europą, vietoj kultūros – pramogas, vietoj atsakomybės – malonumus, hedonizmo kultą bei toleranciją viskam ir visokiems.

Senas aptriušęs sovietinių laikų autobusas. Slaptai.lt nuotr.

Jaunieji partiniai chunveibinai lyg šakalai apipuolė su partijomis neskubančius susisaistyti savo bendraamžius, nesibodėdami sąvartynų leksikos, nesivargindami diskutuoti, remiantis protingais ar bent padoriais argumentais.

Priešingai. Štai, įsivaizduodami esą labai gudrūs ar sąmojingi, pataria dabartinės Lietuvos kritikams lyginti Lietuvą su Rusija, Šiaurės Korėja ar Kinija, kad šitaip būtų pastebėti ir išliaupsinti Lietuvos pasiekti laimėjimai.

Bet, varge vargeli: nejau niekas iš vyresniųjų bendrapartiečių jų nepaprotino, kad ne į šias šalis lygiavomės, verždamiesi iš SSSR ir skelbdami atkuriantys savo laisvą, nepriklausomą valstybę, tad ir lygintis su jomis būtų nuoga plika gėda bei pri(si)pažinimas, kad visos nepriklausomos Lietuvos vyriausybės patyrė fiasko?!

Maža to, nesugebėdami protingai diskutuoti, chunveibinai išgalvoja ir priskiria kritikams tokias mintis, tokias frazes, kokių šie niekada nėra ištarę ir… ginčijasi su savo pačių nusipieštais oponentais iki apkvaišimo… Tačiau aklai ignoruoja tai, kas baisiausia mūsų nūdienėje istorijoje: tautos išsivaikščiojimą.

Nežinau, kas, anot Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės, paskelbė, kad tautai „jau supiltas kapas“, bet kad tauta, jaunajai kartai masiškai išvažiuojant iš Lietuvos, „eina į susinaikinimą“ – po šiais žodžiais pasirašyčiau ir aš. Dar neatėjo, bet eina… Ir jei jau politikė prabilo apie šventvagystę, tai šventvagiška yra tauškalais (išsireiškimą pasiskolinau iš R. Morkūnaitės-Mikulėnienės) apie tik virtualioje erdvėje įmanomą globalią Lietuvą apgaudinėti save ir patiklius rinkėjus.

Jei taip „tauškėtų“ iš tauškėjimo duoną pelnantis rašeiva, galima būtų elegantiškai-tolerantiškai pasukioti pirštu prie smilkinio, bet kai taip tauškia tautos rinkti politikai, tai jau prilygintina tautos gyvybinių interesų išdavystei.

Priešingai partinių chunveibinų tvirtinimams, šiandienos Lietuvos negeroves pastebi ir kritikuoja anaiptol ne vien nepartinis, neva profesorių „primokytas“ jaunimas.

Niekas, pavyzdžiui, jaunatvišku neišmanymu neapkaltintų savo kandidatūrą į prezidento postą keliančios ekonomistės, Seimo narės Aušros Maldeikienės. Bet ir jos nuomone, nepriklausomybės pradžioje puoselėti laisvės ir gerovės siekiai „yra patenkinti tik iš dalies“, o pasiekimai nepaslepia didžiausių skaudulių: emigracijos ir savižudybių.

O kur veda emigracija ir savižudybės, jei ne į susinaikinimą? Tauškalai? O, jeigu tik!

Nepatinka politikės A. Maldeikienės nuomonė? Leiskime kalbėti kultūros žmonėms.

Žinoma literatūrologė profesorė Viktorija Daujotytė jau senokai, dar iki Sąjūdžio jubiliejaus minėjimo abejojo laiminga pabaiga to kelio, kuriuo pasuko liberalų vairuojama Lietuva.

Jai antrina filosofas Arvydas Juozaitis; „Klaidingai suprasta pažanga – kas gali būti baisiau? Toji pažanga – tai vien greitis, sugebėjimas lėkti ir keistis, prarandant pagarbą motinai ir nebetenkant šaknų, savigarbos. /…/ Netoli nušuoliavo mūsų Vytis – į tą pačią nebūtį.“

50 metų JAV pragyvenęs kunigas Antanas Saulaitis prisipažįsta, kad jį labai gąsdina jauniausioji lietuvių karta, kurių didesnė dalis nori gyventi užsienyje. Pasak gerbiamo kunigo, „jiems jau pripūsta, kad ten bus išgelbėjimas ir išganymas, ir kad jie nėra atsakingi už tą šalį, kurioje gimė ir augo. Toks požiūris nei krikščioniškas, nei pilietiškas“.

Akligatvis. Slaptai.lt nuotr.

Mielieji, o ką gi veikia partija, kurios ir pavadinime, ir programoje įrašyti žodžiai „krikščionis, krikščioniškas“? Tėvynės meilė, atsakomybė prieš tėvų ir protėvių kurtą valstybę, istoriją, ištikimybė krikščioniškoms ir tautinėms tradicijoms bei vertybėms jau nebėra tos partijos prioritetai?

O ką apie žaliųjų valstiečių ir konservatorių jaunimo liaupsinamą valstybę kalba politologai?

Raimundo Lopatos nuomone, gyvename ne teisinėje valstybėje, o „nebevalstybėje“. Kas tai būtų?

Galimą atsakymą pateikia Vladimiras Laučius: „Ant Sąjūdžio 30-metį švenčiančios laisvos Lietuvos likučių kuriama policinė valstybė. /…./ Gyvename suklastotų arba beletristinių pažymų, slaptos informacijos nutekinimo, neteisėtų valdžios veiksmų, nekontroliuojamo specialiųjų priemonių taikymo, selektyvaus „teisingumo“ ir Konstitucijos pažeidėjų rojuje“.

Gal apie tokį „rojų“ svajojo Sąjūdžio įkūrėjai? Netaktiškas klausimas, todėl atsiprašau.

Baisėdamasis emigracijos mastais ir savižudybių skaičiumi, kunigas A. Saulaitis aiškina, kad žmonės žudosi ne iš silpnumo, o dėl to, kad kenčia tokį skausmą, kurio nepajėgia atlaikyti, tad žudydamiesi nori nuo to skausmo pabėgti.

O iš kur toks nepakeliamas skausmas šalyje, kuri yra laisva, kur žmogus gali – bent jau formaliai gali – siekti savo tikslų, karjeros, laisvai važinėti po pasaulį, kurti tokią šeimą, kurią pats pasirenka?…

Kunigo, o ne politiko išminties vertas atsakymas yra toks: „Tai (skausmas – J.L.) labai susiję su santykiais tarp žmonių. Baisu sakyti, bet dabar įprasta, kai vaikai mokykloje tyčiojasi vieni iš kitų (pratęsime: vieni iš kitų tyčiojasi ir politikai, ir žurnalistai, ir kaimynai gatvėje…- J.L.). Ir kai yra per daug, tai yra per daug. /…/ Normali, laisva valstybė žmones padaro teigiamais, o kur yra baudžiava, ten žmonės yra spaudžiami ir tas liūdesys įlenda į visą kūną, į visą dvasią“ (Antanas Saulaitis).

Kada, kaip, kodėl laisva besiskelbiančioje valstybėje ima rastis baudžiava?

Sprendžiant iš to, ką matome, skaitome, girdime, taip atsitinka valstybėje, kurios valdžia neišmani, o opozicija neįgali jei ne intelektu, tai dvasia, kur žmonės prispausti liūdesio, o infantiliosios marijos antuanetės jiems siūlo… pyragaičius …

2018.06.29; 11:48

Žurnalisto užrašai

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuva daugiau praloštų, nei laimėtų, jeigu mūsų įstatymai draus viešojoje erdvėje vartoti apibūdinimą „idiotas“. Toks grubus epitetas kartais labai reikalingas.

Kodėl vartotinas žodis „idiotas“?

Pavyzdžiui, kaip dera vadinti lietuvius, kurie referendume, ar mūsų šaliai reikalinga atominė jėgainė, balsavo „už“ ir „prieš“ be dvejonių, be sąžinės graužaties? Atominė energetika – toks sudėtingas klausimas, kad vienintelis teisingas atsakymas galėjo būti šis: „nežinau, neišmanau, neturiu kompetencijos“. Bet juk labai daug lietuvių, neturėdami nei aukštojo išsilavinimo, nei specialių žinių, vis tik dėjosi rimtais šio galvosūkio ekspertais. Tad kodėl jų nepavadinus idiotais? Kodėl jų neįvardinus net pavojingais idiotais? Jie juk nulėmė valstybės likimą keliems dešimtmečiams į priekį neturėdami nė mažiausio supratimo, kodėl AE mums reikalinga arba kodėl atominė elektrinė mums nereikalinga.

Ypač būtų blogai, jei žodžio „idiotas“ negalėtų plenarinių posėdžių salėje vartoti Seimo nariai, kritikuodami kolegas. Žinoma, jei mūsų parlamentarai, kalbėdami iš šios tribūnos, vien keiksis, burnos, tyčiosis, turėsime bėdą. Tačiau pripažinkime, kad mūsų parlamentarai bent iki šiol buvo užtektinai mandagūs, korektiški. Korektiškus ginčus mūsų Seime palyginkime su debatais kai kurių kitų šalių parlamentuose – mūsiškiai nei mušasi, nei šaudo. Sakykim, neseniai Armėnijos parlamente tautos išrinktieji kibo vieni kitiems į atlapus. O dar anksčiau – net šūviai aidėjo. Prisiminkime, kas kartais nutikdavo Ukrainos, Turkijos, Pietų Korėjos parlamentuose, ir tada pamatysime, jog esame net per daug santūrūs.

Žodžiu, negaliu pritarti Seimo Etikos ir procedūrų komisijai, nusprendusiai, jog asmenų vadinimas „idiotais“ nedera su Valstybės politikų elgesio kodekso nuostatomis, bei pripažinusiai, jog Seimo narės Aušros Maldeikienės pasisakymai apie kolegę Agnę Širinskienę yra nekorektiški. Vienas kitas drastiškas kreipinys tikrai nesužlugdys nei lietuviškos moralės, nei lietuviškos savigarbos. Jei norima, kad oponentas atsikvošėtų, šaltas dušas – pati veiksmingiausia priemonė. Idiotu pavadintas politikas neturėtų tuoj pat įsižeisti. Galbūt pirmiausia derėtų suklusti, susimąstyti, pažvelgti į veidrodį?

Todėl šių eilučių autoriui priimtinesnis apžvalgininko Romo Sadausko – Kvietkevičiaus straipsnis (delfi.lt), atkreipiantis dėmesį, jog reikia saugotis visai kitų blogybių, nei viešai išsprūdęs nepagarbus palyginimas ar keiksmažodis. Jis perspėja, kad ribodami galimybę vartoti aštresnius žodžius mes tarsi atveriame kelią kvailybei ir neišmanymui. Nes, pasak R.Sadausko – Kvietkevičiaus, „kvailybė ir neišmanymas triumfuoja tada, kai niekas viešai nedrįsta parodyti į juos pirštu ir nusijuokti“.

Taigi „visų šalių idiotai vienijasi labai sparčiai“, pasak R.Sadausko – Kvietkevičiaus, gindami savo „garbę“. Bet ar užtektinai rimtai ginamos teisės specialistų, ekspertų, žurnalistų, kurie siekia, skirtingai nei pirmieji, visuomenei naudingų dalykų – ne slėpti, o demaskuoti idiotizmą?

Kodėl draustinas žodis „gerbiamasis“?

Jei Seimo etikos sargams tikrai knieti ką nors uždrausti, tai siūlau neleist seimūnams vienas į kitą kreiptis žodžiais „gerbiamasis” arba „gerbiamoji“. Kam tie nenuoširdūs malonybiniai žodeliai? Vos ne kiekvienas į tribūną užlipęs parlamentaras pirmiausia ištaria dešimtis žodžių „gerbiamasis“, o po to puola įrodinėti, koks tas „gerbiamasis“ – neteisus, primityvus, negražus. Argi tokia veidmainystė civilizuotoje valstybėje turėtų būti toleruojama?

Solidūs VSD vadovo atsakymai

Nesuprantu ir tų parlamentarų, kurie visai neseniai į Seimą pasiaiškinti pakvietė VSD vadovą Darių Jauniškį. Kai kada slaptųjų tarnybų vadovų ir politikų akistata – reikalinga, naudinga, net būtina. Tačiau šį sykį bandžiusieji ištardyti VSD direktorių atrodė įtartinai. Kam klausinėti akivaizdžiai tendencingų dalykų, į kuriuos saugumo vadovas neatsakys net ir labai norėdamas? Pavyzdžiui, kokio velnio išdėstytas štai toks klausimas: „Ar VSD pažymose pateikta informacija nėra politiškai dozuojama, siekiant apsaugoti konservatorius ir Prezidentę Dalią Grybauskaitę?“ Arba štai toks svarstymas: „Kokios, Jūsų manymu, teisėsaugos institucijos kaltos, kad 10 metų dėl šios situacijos nebuvo imtasi jokių veiksmų?“

Juk ir taip aišku, kad VSD vadovas nieko konkretaus dėl tyrimo, susijusio su MG Baltic veikla galimai įtakojant politikus bei žiniakslaidą, ypač kol nebaigtos visos teisinės procedūros, nepaaiškins.

Ištardyti VSD direktorių panorę politikai, žinoma, nė nesitikėjo, kad D.Jauniškis puls atvirauti. Jie tiesiog siekė pažerti specifinių klausimų, kurie kelia abejones dėl specialiųjų tarnybų šiuo metu atliekamų tyrimų objektyvumo. Bet negi parlamentarai, savo klausimais troškę sukompromituoti mūsų „džeimsus bondus“, nesuvokia, kad jų primityvios klastos bent kiek atidesniam Lietuvos piliečiui, – seniai suprantamos, seniai akivaizdžios? Nejaugi parlamentaras Petras Gražulis mano, kad jis – labai teisingas, principingas, o štai visi kiti – durniai, nesuprantantys jo intrigų? Arba kam reikėjo prasižioti Seimo nariui Artūrui Skardžiui? Juk akivaizdu, kad politikas vargu ar pajėgus būti objektyviu. Jo veikla – mūsų specialiųjų tarnybų taikiklyje. Jis negalįs bent šiuo metu mylėti specialiųjų tarnybų.

Beje, VSD vadovą verta pagirti – Seimo tribūnoje jis kalbėjo trumpai, atsargiai, bet solidžiai. Mano supratimu, nieko kokretaus neatsakydamas jis vis tik sugebėjo demaskuoti bent jau pačius svarbiausius oponentų tendencingumus.

Atimti licenziją – argi tai išeitis?

O štai Seimo NSGK vadovą Vytautą Baką norėtųsi perspėti. Atimti licenziją iš televizijos vien dėl to, kad ją remia įtartinasis koncernas, – ne tas kelias, kurį Lietuvai derėtų pasirinkti. Jūsų dėmesiui – V.Bako mintys, su kuriomis nesutinku: „Manau, skubiai reikia daryti, priimti sprendimus, ar galima žiniasklaidą naudoti taip, kaip jinai buvo naudojama, nes tai yra licencijuojama veikla. Ji turi tarnauti viešiesiems interesams, tai yra verslas, bet tai yra licencijuojama veikla. Tu, jeigu, pavyzdžiui, gauni licenciją ginklui ir šaudysi centre, jis bus atimtas. Čia buvo šaudoma į valstybę, tai tie, kas šaudo į valstybę, turėdami žiniasklaidą, juos reikia tiesiog patraukti“ (LRT laida „Savaitė“).

Taigi elgtis taip, kaip siūlo šis politikas, būtų ne tik primityvu, bet ir neveiksminga. Pašalinus vieną angažuotą, tendencingą, priešišką žiniakslaidos priemonę netrukus atsirastų kita ne mažiau pavojinga. Vienintelė išeitis – Lietuva privalo sukurti sąlygas, kurios būtų palankios valstybės interesais besirūpinančioms žiniakslaidos priemonėms atsirasti. Dabar gi tokių sąlygų Lietuvoje, drįstu tvirtinti, nėra. Beveik nėra.

Alkani žvirbliai. Slaptai.lt nuotr.

O juk valstybė, jei ji nori, kad šalyje veiktų kuo daugiau žiniakslaidos priemonių, ginančių jos interesus, neturi teisės pamiršti finansinių reikalų. Valstybės interesus ginantiems žurnalistams taip pat reikalingos laiku išmokamos algos, išlaidos kanceliarinėms prekėms, premijos. Vaizdingai kalbant, nepagailėkite dvigubai tiek, kiek žiniasklaidai atseikėjo tas įtartinasis koncernas, ir jūs turėsite žiniasklaidą, ne tik tarnaujančią viešiesiems interesams, bet ir sėkmingai konkuruojančią su MG Baltic vadovo Dariaus Mockaus imperija.

O jei manoma, kad viešąjį interesą įmanoma išgelbėti „nuogu užpakaliu“, tuomet, atleiskite už mintyse kirbantį epitetą, kurį nori uždrausti etikos sargai.

Tekstas buvo paskelbtas Amerikos lietuvių laikraštyje „Draugas“

2018.05.22; 06:10

Aktualijos

Seimo Etikos ir procedūrų komisija sako, kad asmenų vadinimas „idiotais“ nedera su Valstybės politikų elgesio kodekso nuostatomis.

Tai nutarta trečiadienio posėdyje, įvertinus Seimo narės Aušros Maldeikienės pasisakymus Seimo narės Agnės Širinskienės bei piliečio atžvilgiu. Juos Seimo narė A. Maldeikienė viešai vadino „idiotais“.

Komisija pripažino, kad žodis „idiotas“ visuomenėje suprantamas niekinamąja, žeminama prasme, o tokie Seimo narės A. Maldeikienės pasisakymai yra laikomi neetiškais ir nepagarbiais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.10; 03:00

Aktualijos

Valentinas Mazuronis – europarlamentaras. Slaptai.lt nuotr.

Europarlamentaras Valentinas Mazuronis tikisi, kad potencialiais kandidatais į prezidentus laikomi politikai turės pasijusti nepatogiai, kai jis jau balandžio 9 dieną pristatys Prezidento rinkimų programą.

Politikas vylėsi išjudinsiantis pretendentais į kandidatus laikomus politikus greičiau apsispręsti dėl savo dalyvavimo 2019 m. Prezidento rinkimuose.

Ilgą laiką tarp potencialių pretendentų kandidatuoti į Prezidento postą 2019-aisiais laikyti konservatoriai Žygimantas Pavilionis ir Vygaudas Ušackas pastarąją savaitę viešai pareiškė sieksią tapti kandidatais 2019 metais vyksiančiuose Prezidento rinkimuose.

Ž. Pavilionis socialiniame feisbuko tinkle penktadienį aiškiai pažymėjo, kad sieks kandidatuoti su konservatorių partijos vėliava.

Tuo tarpu V. Ušackas penktadienį savo feisbuko paskyroje akcentavo nors ir planuojąs dalyvauti Prezidento rinkimuosei, savo galutinį sprendimą pranešiąs vasarą. Be to, penktadienį paskelbtame feisbuko įraše akcentavo, kad naujasis prezidentas turi būti ne partijos, o visos Lietuvos. Taip politikas tarsi leido suprasti, kad ne Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partija, paremdama ar atmesdama jo kandidatūrą, tars lemiamą žodį.

Kitaip tariant, V. Ušackui dalyvauti rinkimuose nebūtinai turėtų sutrukdyti tai, kad partija nuspręstų remti, pavyzdžiui, Ž. Pavilionį ar ne vieno partiečio dalyvauti raginamą, bet apie rinkimus kalbėti vengiančią Seimo narę Ingridą Šimonytę.

Be to, potencialiu kandidatu gauti konservatorių paramą Prezidento rinkimuose yra laikomas ir SEB banko ekonomistas Gitanas Nausėda. Nors jis tarp potencialiais kandidatais į Prezidentus laikomų asmenybių turi didžiausią visuomenės pasitikėjimą, ekonomistas pabrėžia, kad kol kas dėl savo sprendimo dalyvauti rinkimuose nėra apsisprendęs.

Tarp neapsisprendusių potencialių kandidatų lieka ir Premjeras Saulius Skvernelis, ir Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.

Kol pretendentais įvardijami politikai dar tik kalba apie savo galimybes kandidatuoti ar laukia partijos paramos, Europos Parlamento narys V. Mazuronis sakosi jau ateinantį pirmadienį pristatysiantis savo Prezidento rinkimų programą, pavadintą „Trys žingsniai, pakeisiantys Lietuvą“.

V. Mazuronis apie savo planus pretenduoti į Prezidento postą pranešė dar 2017 m. rudenį. Politikas vylėsi, kad jo iniciatyvumas ir būsimas programos pristatymas išjudins politikus greičiau apsispręsti dėl savo dalyvavimo. Anot jo, apie galimybes kandidatuoti į Prezidento postą galvojantys, tačiau vis dar tylintys politikai, matydami jį pristatant rinkimų programą, turėtų pasijusti nepatogiai.

„Aš džiaugsiuosi, jei tai šiek tiek pajudins procesus dėl būsimų Prezidento rinkimų. Nes tik esant kandidatams galima diskusija ir programų vertinimas“, – apibendrino V. Mazuronis.

V. Mazuronis skeptiškai vertino iki šiol nepasiskelbusius kandidatus. „Stručio pozicija yra naudotis dabartinėmis užimamomis pareigybėmis ir tyliai vykdyti prezidentinę rinkimų kampaniją, – akcentavo V. Mazuronis.

Politikas, taikydamas į Seimo narę Aušrą Maldeikienę, stebėjosi, kaip paskata tapti prezidentu gali būti priežastis, kad kažkas kitas rinkimuose nedalyvaus. V. Mazuronis galvoje turėjo A. Maldeikienės pasisakymą, kad ji dalyvausianti Prezidento rinkimuose, jei juose nedalyvaus I. Šimonytė.

V. Mazuronis į Europos Parlamentą buvo išrinktas 2014 m. pagal partijos Tvarka ir teisingumas sąrašą. Į europarlamentaro kėdę jis atsisėdo atsisakęs aplinkos ministro portfelio. 2015 m. pradžioje V. Mazuronis paliko „tvarkiečių“ partiją ir perėjęs į korupcija kaltinamą Darbo partiją tapo jos pirmininku. Paskutiniai Seimo rinkimai politikui ir jo vadovautai Darbo partijai buvo labai nesėkmingi. Partija į Seimą nepateko.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.08; 02:00