UNESCO

Kas yra UNESCO – žinome visi. Didelis ir mažas. O jei kam trūksta informacijos, labai lengva susirasti oficialų lietuvišką unesco.lt puslapį ir susipažinti su svarbiausiomis šios organizacijos veiklos kryptimis.

Štai nedidelė ištrauka iš unesco.lt puslapio:

Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (United Nations Educational Scientific and Cultural Organization – UNESCO) buvo įkurta iškart po Antrojo pasaulinio karo – 1945 m. lapkričio 16 dieną. UNESCO yra Jungtinių Tautų (United Nations) specializuota agentūra, siekianti prisidėti prie pasaulio taikos ir saugumo stiprinimo vystant bendradarbiavimą tarp tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijos srityse.

UNESCO globojama veikla siekiama užtikrinti visuotinę pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms bei bendriesiems teisės principams, skatinti ir tobulinti bendravimą tarp įvairių pasaulio rasių, lyčių, religijų ir skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių, kaip tai įtvirtinta Jungtinių Tautų Chartijoje (Charter of the United Nations) ir UNESCO Konstitucijoje (UNESCO Constitution).

Organizacijos vykdomi informacijos mainai bei žinių sklaida prisideda prie žmogiškųjų ir institucinių gebėjimų vystymosi tarptautinėje erdvėje švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijos srityse.

Šiandieną UNESCO narėmis yra 193 valstybės ir 11 asocijuotų narių.

Sprendžiant iš šios ištraukos, UNESCO – pati gražiausia, padoriausia, sąžinigiausia, humaniškiausia organizacija visame Žemės rutulyje. Labai puiku, labai gražu, kad „Lietuvos Respublika į Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizaciją priimta dar 1991 m. spalio 7 dieną“. Priklausyti tokiai organizacijai – didelė garbė.

Štai ką paliko armėnų separatistai Kalnų Karabache ir gretimuose septyniuose rajonuose

Tačiau ar visada ši organizacija elgiasi tinkamai? Kaip esama iš tikrųjų? Žvilgtelėkime į Pietų Kaukazo regioną. 2020-ųjų metų pabaigoje, kai Azerbaidžanas, padedamas Turkijos, kariniu būdu iš armėnų separatistų atsiėmė jam pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą ir gretimus keletą rajonų, UNESCO atstovai puolė priekaištauti azerbaidžaniečiams, kad šie nedrįstų naikinti armėniškų kultūros, istorijos, architektūros paminklų. Žvelgiant iš šalies, toks įtakingos tarptautinės organizacijos perspėjimas suprantamas. Atsarga gėdos nedaro.

Ir vis tik tokiais įtarimais Azerbaidžanui svaidytis nepadoru, nes tie, kurie bent kiek susipažinę su šios musulmoniškos šalies istorija, puikiai žino: azerbaidžaniečiai visuomet buvo tolerantiški kitoms tautoms, kitoms religijoms. Įtarti, jog susigrąžinę Juoduoju Sodu vadinamą Kalnų Karabachą jie būtinai puls kerštauti, t.y. naikinti armėniškos kultūros objektus, – primityvu. Beje, oficialusis Baku pats, niekieno neraginamas, vos tik pradėjęs 2020-ųjų išlaisvinimo operaciją, pareiškė saugosiąs visus armėniškus, visus krikščioniškus architektūros, istorijos, kultūros ženklus. Taigi Azerbaidžanui nereikalingi Vakarų perspėjimai. Azerbaidžaniečiai niekad nebuvo vandalai.

Oficialusis Baku taip pat pareiškė neprieštarausiąs UNESCO vadovybės sumanymui į Kalnų Karabachą pasiųsti specialią ekspertų delegaciją, kuri pati įsitikintų, kaip šiame regione saugomi kultūrinę, istorinę vertę turintys krikščioniški objektai.

Šuša. Kalnų Karabachas. Chano rūmų griuvėsiai

Tačiau toks energingas UNESCO susirūpinimas, ar azerbaidžaniečiai negriaus, vaizdžiant tariant, armėniškų bažnyčių, – dviprasmiškas. Bylojantis apie pašlijusią šios organizacijos moralę, neprincipingumą, apie taikomus šlykščius dvigubus stadartus. Kuo remiantis taip manau? Padori tarptautinė organizacija, prieš pradėdama ieškoti vadinamojo „azerbaidžanietiško barbarizmo atvejų“ 2020-ųjų pabaigoje – 2021-ųjų pirmojoje pusėje (nepraėjo nė vieneri metai), pirmiausia turėtų išsiaiškinti, kaip šiame regione ištisus tris dešimtmečius (nuo 1994-ųjų iki 2020 rudens) elgėsi armėnų pajėgos. Žodžiu, ji pirmiausia turėjo iškelti klausimą – kiek musulmoniškojo, azerbaidžanietiškojo paveldo objektų sunaikino Armėnijos remiami separatistai.

Dar vienas armėnų separatistų vandalizmo pavyzdys

Bet armėnų elgesys Kalnų Karabache 1994-2020 –aisiais metais UNESCO organizacijos niekad nedomino. Kol Azerbaidžanui priklausantis Kalnų Karabachas buvo armėnų separatistų rankose, Azerbaidžano valdžia ne sykį kreipėsi į UNESCO. Prašyte prašė pasiųsti delegaciją, kuri išsiaiškintų, kaip ten globojami, prižiūrmi azerbaidžaniečiams brangūs kultūros ir istorijos objektai. UNESCO visus azerbaidžaniečių prašymus ignoravo.  Arba diplomatiškai išsisukdavo nuo atsakymo, arba teisindavosi, jog negalinti kištis į tarptautinės politikos reikalus.

Tačiau 2020—aisiais, vos tik Jerevanas pradėjo triukšmauti dėl neva dideliame pavojuje atsidūrusių krikščionybės šedevrų, UNESCO čia pat pareiškė norą išsiaiškinti „realią padėtį“. Dvigubi standartai, nepriderantys solidžiai tarptautinei organizacijai – akivaizdūs. Jei jau pastangos domėtis azerbaidžanietiškojo paveldo objektais Kalnų Karabache – politika, tad ir susirūpinimas armėniškais kultūros objektais Kalnų Karabache turėtų būti politika? Bet UNESCO rūpi, regis, rūpi pamatyti ne „visą peizažą“, o tik surasti bent vieną Azerbaidžano netinkamo elgesio pavyzdį.

Ir vis tik Azerbaidžanas džiaugiasi, kad UNESCO galų gale susidomėjo Kalnų Karabachu ir, tikėkimės, gretimais septyniais rajonais (juos armėnų separatistai taip pat buvo okupavę). Mat armėniškojo vandalizmo atvejų, kai ten buvo griaunamos mečetės, plėšiami muziejai, Kaukazo Albanijos architektūriniai paminklai perdaromi į armėniškus, iki pamatų sugriauti Agdamas Ir Fizuli miestai, – apstu.

Nepaisant tarptautinės bendruomenės abejingumo trejetą dešimtmečių Kalnų Karabache nuo žemės paviršiaus trintam musulmoniškąjam paveldui, Azerbaidžanas visąlaik kruopščiai fiksavo kiekvieną armėniškojo vandalizmo atvejį. Visi barbarizmai užregistruoti dviejuose kataloguose: „Nuostoliai, padaryti istorijos ir kultūros paminklams okupuotose Azerbaidžano teritorijose“ bei „Azerbaidžanietiškų kultūros mpaminklų Kalnų Karabache katalogas“. Šios enciklopedijos išerstos į anglų, azerbaidžaniečių, rusų ir prancūzų kalbas.

Tad ponams iš UNESCO, atvykusiems į Kalnų Karabachą, nebus sunku ieškoti tikrųjų vandalų. Bet ar jie norės nuoširdžiai išsaiškinti, kiek per tris dešimtmečius architektūros, istorijos ir kultūrtos paminklų sunaikino armėnų separatistai?

2021.04.13; 16:00

Brentonas Tarrantas. EPA – ELTA nuotr.

Vyras, kuris 2019 metais surengė kruvinas šaudynes dviejose Naujosios Zelandijos mečetėse, visą likusį savo gyvenimą praleis už grotų be jokios galimybės išeiti į laisvę, ketvirtadienį nusprendė Kraistčerčo aukščiausiasis teismas.
 
Australas Brentonas Tarrantas kovo mėnesį prisipažino kaltu dėl 51 žmogaus nužudymo, pasikėsinimo nužudyti 40 žmonių ir terorizmo.
 
B. Tarrantas praėjusių metų kovo 15 d. surengė kruvinas šaudynes dviejose Kraistčerčo miesto mečetėse. Jis pražudė 51 žmogų, dar 40 žmonių sužalojo, o šaudynes transliavo tiesiogiai per socialinį tinklą feisbuką.
 
Verdiktą skelbdamas teisėjas Cameronas Manderis teigė, kad tai pirmas kartas, kai Naujojoje Zelandijoje paskirta tokia griežta bausmė.
 
Pasak teisėjo, B. Tarrantą motyvavo neapykanta kitokiems žmonėms, ir jis atrodo neturintis jokio empatijos jausmo. C. Manderis pridūrė, kad išpuolio metu B. Tarrantas neparodė jokio pasigailėjimo.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.27; 09:33

Irane vėl duris atveria dėl koronaviruso pandemijos uždarytos mečetės. Prezidentas Hassanas Rouhani sekmadienį paskelbė, kad nuo pirmadienio leista atsidaryti mečetėms trečdalyje administracinių rajonų. Kadangi šiuose 132 rajonuose yra tik nedidelė užsikrėtimo rizika, mečetės vėl galės kviesti tikinčiuosius ir penktadienio maldai. Plintant virusui, mečetės šalyje buvo uždarytos kovo pradžioje.
 
Tačiau mečetėse ir toliau reikės laikytis apsaugos priemonių. Distancijos ir higienos taisyklės yra „svarbiau“ nei bendra malda mečetėse, pabrėžė H. Rouhani.
 
Iranas yra viena labiausiai pandemijos paveiktų šalių pasaulyje. Vyriausybės duomenimis, virusas iki šiol patvirtintas daugiau kaip 96 000 žmonių, daugiau kaip 6 100 mirė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.04; 02:15

Naujoji Zelandija: identifikuotos visos 50 teroro akto Kraistčerče aukų. EPA-ELTA nuotr.

Šaudynes dviejose Naujosios Zelandijos mečetėse surengęs australas Brentonas Tarrantas netikėtai prisipažino kaltu dėl 51 žmogaus nužudymo, pasikėsinimo nužudyti 40 žmonių ir terorizmo, praneša „Deutsche Welle“.
 
29 metų amžiaus B. Tarrantas praėjusių metų kovo 15 d. surengė kruvinas šaudynes dviejose Kraistčerčo miesto mečetėse. Jis pražudė 51 žmogų, dar 40 žmonių sužalojo, o šaudynes transliavo tiesiogiai per socialinį tinklą feisbuką.
 
Naujojoje Zelandijoje dėl koronaviruso pandemijos galioja karantinas, todėl skubiai suorganizuotas teismo posėdis vyko nuotoliniu būdu, ir B. Tarrantas prisipažino garso ir vaizdo ryšiu iš Oklando kalėjimo.
 
„Taip, kaltas“, – Kraistčerčo aukštajam teismui prisipažino B. Tarrantas.
 
Iki šiol kaltinamasis neigė visus jam reiškiamus kaltinimus ir birželio 2 d. turėjo stoti prieš teismą.
 
Išpuolis dviejose Kraistčerčo mečetėse buvo pražūtingiausios šaudynės Naujosios Zelandijos šiuolaikinėje istorijoje ir paskatino šalies vyriausybę priimti naujus įstatymus, uždraudžiančius didžiąją dalį pusiau automatinių ginklų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.26; 09:30

Vokietijoje vykdant operaciją prieš terorizmą suimti kraštutinės dešinės grupuotės nariai planavo didelio masto išpuolius mečetėse. Jie ketino surengti panašius į Kraistčerčo Naujojoje Zelandijoje išpuolius, kurių metu žuvo 51 žmogus.
 
Penktadienį 12 suimtų šios grupuotės asmenų siekė patekti į mečetes pamaldų metu, jie buvo suplanavę šaudyti pusiau automatiniais ginklais, informavo leidinys „Der Spiegel“ ir dienraštis „Bild“.
 
Įtariamas grupuotės lyderis, kurį valdžios pareigūnai stebėjo ir anksčiau, savo planus išdėstė praėjusią savaitę surengtame susitikime su bendrininkais. Pranešama, kad grupuotės ketinimus išsiaiškino į ją infiltruotas asmuo.
 
Tyrėjai surengė reidus, kad patikrintų, ar įtariamieji jau įsigijo ginklus ir kitas priemones, kurias galėjo panaudoti vykdydami išpuolį.
 
Po vietos politiko Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) nario Walterio Lübckės nužudymo birželį ir spalį Halės mieste įvykdytos atakos sinagogoje Vokietijos valdžia vis daugiau dėmesio skiria pogrindinei kraštutinių dešiniųjų veiklai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.17; 10:40

Publicistas Leonas Jurša. Vinco Kudirkos aikštė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Pastarosiomis dienomis Kalnų Karabacho krašto azerbaidžaniečių bendruomenė paskelbė pareiškimą, kuriame pasauliui priminė sukakus 25 metus, kai Armėnijos ginkluotųjų pajėgos okupavo Azerbaidžano žemes. Dėl to daugiau kaip vienas milijonas azerbaidžaniečių turėjo palikti gimtuosius namus, o 20 tūkstančių azerbaidžaniečių – žuvo. Pareiškime iš tarptautinės bendrijos reikalaujama pasmerkti armėnų agresiją ir okupantų įvykdytus nusikaltimus. Dar primenama, kad 1988–1993 metų agresijos metu armėnai sunaikino daugiau kaip 600 istorijos ir architektūros paminklų, o itin reikšmingus – pasisavino.

Iš pradžių šaudyta tik kritikos strėlėmis

Prieš kelis mėnesius Azerbaidžano užsienio reikalų ministerijos atstovas irgi kalbėjo apie Armėnijos teisinę atsakomybę dėl okupuotose Azerbaidžano teritorijose įvykdytų „vandalizmo aktų“, kurie padarė žalos ne tik azerbaidžaniečių tautai, tačiau ir visai žmonijai. Jie ne tik nusiaubė kai kurias mečetes, tačiau ir pavertė jas tikriausiais gyvulių tvartais. Islamo bendradarbiavimo organizacija priėmė ne vieną rezoliuciją dėl Armėnijos agresijos prieš Azerbaidžaną metu okupantų vykdyto musulmonų istorinio ir kultūrinio paveldo naikinimo bei niekinimo. Be to, armėnai pasiglemžė su jų kultūra nė kiek nesusijusias albanų krikščionių bažnyčias, vienuolynus, kai ką perdarė ir dabar pristato kaip armėnų kultūros paminklus. Pirmiausia tai pasakytina apie okupuotame Kelbadžaro rajone esančias Giandžasaro ir Chudavengo bažnyčias.

O kiek anksčiau armėnų žiniasklaida ištrimitavo, kad „Kalnų Karabacho respublikos sostinėje Stepanakerte“ pristatyta knyga „Dadivankas. Atkurtasis stebuklas“. Joje pasakojama apie vienuolyną, esantį Kelbadžaro rajone – vietiniai jį vadino Chudavengu, arba Dadavengu (dabar čionykščiame kaime azerbaidžaniečių paliktuose namuose gyvena armėnai – pabėgėliai iš Azerbaidžano). O „stebuklas“ – tai vienuolyno bažnyčios sienas puošiančios XIII amžiaus freskos. „Dadivanką“ išleidusio fondo direktorė paaiškino, kad ši knyga jai yra ne šiaip knyga, o „kaip strateginis ginklas“. Anot jos, tai pirmoji kregždė „globaliniame“ projekte „Armėnų freskos – neatsiejama pasaulinio paveldo dalis“. Knyga išėjo 500 egzempliorių tiražu armėnų, anglų ir rusų kalbomis. Leidėjai žadėjo paskleisti ją po pasaulį – „šio regiono ir unikalaus armėnų meno propagandai“.

Regis, „šio regiono propagandoje“ kai kas jau nuveikta. Antai vienas rusiškai rašantis Latvijoje įregistruotas kelionių leidinys aiškina, kad šių laikų keliautojui tiesiog privalu aplankyti Kalnų Karabachą su jo vienuolynais. „Amarasas, Dadivankas ir Gandzasaras – tai ne šiaip vietinių vienuolynų pavadinimai, – skaitome. – Šie vienuolynai nenuginčijamai  liudija apie istorinę šių žemių priklausomybę armėnų tautai.“

Gandzasarą armėnai ėmė savintis dar sovietiniais laikais. Azerbaidžano SSR spaudoje 1973 metais paskelbtame straipsnyje „Dėl konfesinės ir etninės Gandzasaro vienuolyno priklausomybės“ architektas Rašidas Gejuševas tvirtino jį esant Kaukazo Albanijos paminklu. Tam ypač atkakliai priešinosi archeologas ir menotyrininkas Anatolijus Jakobsonas, vadinęs vienuolyną su bažnyčia „iškiliu armėnų kultūros paminklu, kuriuo teisėtai gali didžiuotis armėnų liaudis“. Nuo jo teko ir Gejuševui: esą šio išvedžiojimai tik teršia sovietinį istorijos mokslą. Mūsų dienomis ne tik armėnų mokslo leidiniai, bet ir turistų vadovai šį mokslininką vadina „garsiu sovietiniu istoriku“ ir kartoja jo žodžius apie Gandzasare „įkūnytus geriausius armėnų XIII amžiaus architektūros pasiekimus“.

Anot  Jakobsono, Gandzasaro vienuolyno bažnyčia (1216–1238) priklauso armėnų XIII amžiaus architektūros enciklopedijai. Tiesa, jis negalįs paaiškinti kupolo cilindro nišoje esančios skulptūrinės kompozicijos, vaizduojančios du vyrus (greičiausiai bažnyčios įkūrėją, Chačeno kunigaikštį, su sūnumi), laikančius virš galvų vienas įprastos kryžminių skliautų bažnyčios maketą, kitas – rotondos pavidalo. Mat nei armėnai, nei gruzinai, kiek jam žinoma, rotondų nestatę. Autorius išsisuka paaiškinęs, jog kompozicija yra visiškai originali ir unikali: „nė vieno kito panašaus paminklo mes nurodyti negalime”.

Tarytum to būtų negana, Jakobsonas pateikia ir ne architektūrinių įrodymų. Nors Chačeno kunigaikštystė esą plytėjusi buvusios Kaukazo Albanijos karalystės valdose ir ją pavadindavo šiuo vardu (armėniškai – Alvanas, Agvanas),  tačiau tai tebuvęs vietovardis, nieko nesakąs apie krašto gyventojų etninę kilmę; ten nuo senovės gyvenę armėnai. Dėl Albanų bažnyčios, tai ji nuo Ankstyvųjų viduramžių (V-VII a.) iki Naujųjų laikų buvusi pavaldi Armėnų apaštališkajai bažnyčiai, o jos vardas daugeliu amžių pragyveno albanų valstybingumą „dėl giliai įsišaknijusios šios organizacijos tradicijos“. 

Armėnų architektas Muradas Asratianas, kadaise išleidęs knygą apie Gandzasaro vienuolyną net italų kalba, rašė, kad XIII amžius – tai „Arcacho architektų mokyklos klestėjimo metas“ ir jų kūrybos šedevrai yra vienuolynai, pirmiausia Gandzasaro. Jis be išlygų palaikė Jakobsoną ir pridėjo savo įžvalgą: “Gandzasaro bažnyčios kompozicija, dekoratyvinis kupolo apipavidalinimas tokie panašūs į Aričavanko vienuolyno pagrindinės bažnyčios (1201), jog juos laiko tos pačios statytojų ir skulptorių grupės kūriniais.” Asratianas irgi aiškino tuo metu Arcache gyvavus stiprią Chačeno kunigaikštystę ir skliaustuose nurodo ją užėmus „maždaug dabartinės Kalnų Karabacho Autonominės Srities teritoriją“ (straipsnis išspausdintas 1989 metais).

Gruzijos istorijos aukso amžius

Armėnų architekto nurodytą Aričavanką atrandame 450 km atstumu nuo Gandzasaro, istoriniame Širako krašte. Dabar jo rytinė dalis priklauso Armėnijai, o vakarinė – Turkijai; pastarajai valstybei priklauso ir „miestas vaiduoklis“ Ani, 2016 metais įrašytas į UNESCO pasaulinio paveldo objektų sąrašą. Aričavanko vienuolyną XIII amžiaus pačioje pradžioje pastatydino kunigaikštis, kurį armėnų istorikai vadina Zakarė Zakarianu.

Praėjusio amžiaus 5 dešimtmetyje grupelė sovietinių Gruzijos, Azerbaidžano ir Armėnijos mokslininkų iškėlė „Pietų Kaukazo renesanso“ teoriją. Pasak vienos to meto armėnų autorės, „nuo XII amžiaus antrosios pusės iki XIII amžiaus pradžios Armėnija laikinai įėjo į Gruzijos sudėtį. Tai buvo puikus gruzinų karalienės Tamaros valdymo laikotarpis“: armėnų moksle, filosofijoje, poezijoje, valstybingumo supratime, kalbos raidoje, visuomeniniame gyvenime atsirado kai kurie bruožai, būdingi Renesansui, koks jis vėliau buvo Italijoje. Šį klestėjimą nutraukė mongolų antplūdis…

„Gruzijos aukso amžiuje“ į centralizuotos valstybės sudėtį įėjo pietuose Ani, Širakas, Dvinas, Karsas, rytuose – Siunikas ir Arcachas, o su pastaruoju – ir Chačeno kunigaikštystė. Armėnams palankūs autoriai aiškina, jog tai jungtinės gruzinų ir armėnų pajėgos išlaisvino šiuos miestus ir kraštus nuo turkų seldžiukų XII-XIII amžiaus pradžioje. Vienas autorius leidžia suprasti, jog daugiausia nusipelnė armėnai, o „Gruzija buvusi stipriausias Armėnijos sąjungininkas vaduojant krikščionių žemes“; išlaisvinimo žygiams vadovavo armėnų kunigaikščiai Ivanė ir Zakarė Zakarianai.

Gruzinai šiuos kunigaikščius, Persijos didikų, turinčių ir Aršakidų dinastijos kraujo, palikuonis, vadino ir vadina Mhargdzeliais, tai yra Ilgarankiais – protėvio Artakserso Ilgarankio garbei (daugelis juos kildina iš klajoklių kurdų). Jie tarnavo karalienei Tamarai, o po Gruzijos valdovės mirties – sostą paveldėjusiems iš pradžių jos sūnui, paskui – dukrai. Dar XX amžiaus pradžioje istorikai nesiginčijo dėl jų kilmės: visi šaltiniai rodė šiuos aukštus ir įtakingus Gruzijos valstybės pareigūnus priklausius gruzinų valstybingumo istorijai ir gruzinų kultūros pasauliui. Šitai neigti ėmė jau po Antrojo pasaulinio karo armėnai, užsimoję įrodyti Armėniją buvus kone savarankišką valstybę, mat pačią Gruziją, žiūrėkite, valdė armėnai. Vadinasi, ir kultūra turėjusi būti armėniška!

Nepaneigiama tiesa: „Tamaros laikotarpis (1184–1213) yra didžiausio šalies politinio ir kultūrinio klestėjimo epocha“. Gruzijos karalienė bičiuliavosi su mokslininkais ir poetais, tarp jų – Šota Rustaveliu, sukūrusiu valdovei poemą „Karžygis tigro kailyje“. Gal net per kuklu sakyti Tamarą statydinus bažnyčias, vienuolynus, tvirtoves „visuose šalies kampeliuose“nemažai didingų gruziniškų bažnyčių ir tvirtovių pastatyta dabartinėje Turkijos teritorijoje – iki Erzerumo miesto ir Vano ežero imtinai. XIII pradžioje Ani mieste – „armėnų istorinėje sostinėje“ (961–1045) pastatytą bažnyčią vadino „gruziniškąja“. Mat ją lankė Chalkedono visuotinio susirinkimo tiesų, kurias nuo VII amžiaus pripažino ir Gruzinų bažnyčia, išpažintojai (paprastai juos, nežiūrėdami tikrosios kilmės, vadino „gruzinais“, o Armėnų apaštališkosios bažnyčios, nepripažįstančios dvejopos Kristaus prigimties, taigi ir Bizantijos patriarcho viršenybės, narius – „armėnais“).

Melagėlis. Nus.org.uk nuotr.

Nesama liudijimų, kad „armėnų kunigaikštystės“ turėjusios kokių nors privilegijų Gruzijos valstybėje (aukščiausioji teisminė valdžia buvusi visiems viena) ir kad armėnai kuo nors ypatinga prisidėjo prie „Pietų Kaukazo renesanso“. Armėnų apaštališkosios bažnyčios aukštieji ganytojai dar V amžiaus pabaigoje išsikraustė iš Dvino ir daugelį amžių praleido toli nuo „istorinių sostinių“ – Mažojoje Azijoje. Jiems įkandin po turkų seldžiukų antplūdžio iškeliavo, kaip rašo armėnų istorikai, „didelė dalis Armėnijos gyventojų ir armėnų diduomenės“. Vienaip ar kitaip be savo ganytojų ir aukštuomenės likusius armėnus turėjo veikti Pietų Kaukaze įsivyravusi gruzinų kultūra, kurioje, pasak vieno autoriaus, „nuostabiai pynėsi krikščioniškos ir persiškos tradicijos“. Tačiau armėnų istorikai įžvelgia anaiptol ne „persiškas tradicijas“.

XX amžiaus pradžioje rusų ir sovietų istorikas, archeologas Nikolajus Maras Ani miesto griuvėsiuose aptiko Chalkedono tikėjimo išpažintojams priklaususią Grigaliaus Švietėjo bažnyčią. Ji geriausiai išsilaikė per žemės drebėjimą ir kitas negandas. Buvo pastatyta 1215 metais turtingo armėno lėšomis. Mūsų dienų ji sulaukė Turkijos teritorijoje, visiškai pasienyje su Armėnija. Prieš kelerius metus armėnų aktyvistai pareikalavo iš Turkijos valdžios, pabaigus šios bažnyčios kupolo atstatymą, skelbti ją esant „armėnų krikščionių bažnyčia“, o ne „chalkedonitų“, kaip buvo nurodoma anksčiau. „Bažnyčia negali būti chalkedoniška, nes Ani valdytojas priklausė Armėnų apaštališkajai bažnyčiai, – paaiškino istorikas Artakas Ovansianas. – Apskritai, Ani negalėjo būti chalkidoniškų bažnyčių. Tai būtų nelogiška.“

Labiau nei keista išvada. Nelogiška atrodo kaip tik manyti kunigaikščius, Gruzijos sosto atstovus, buvus kito tikėjimo, nei jų valdovė. Juo labiau kad išliko raštai, liudijantys priešingai nei porina armėnų istorikas. Antai XIII amžiuje gyvenęs Kirakosas Gandžietis aiškiai sako: vienas iš brolių, Ivanė, iš pradžių buvo armėniško tikėjimo, o vėliau perėjo į bizantiškąją stačiatikybę (tai yra iš armėno tapo gruzinu).

Gruzinai savinasi kas parašyta… gruziniškai?

Chalkedono šalininkų bažnyčią Ani mieste XIII amžiaus pradžioje papuošė freskos su Jėzaus Kristaus ir Šventojo Grigaliaus gyvenimo scenomis. Kadangi armėnų vaizduojamasis menas tuo metu tokių ciklų dar nežinojo, linkta manyti, jog statytojai buvo pasikvietę kurios nors Gruzijos sieninės tapybos mokyklos meistrus. Apie  Armėniją rašantis Rusijos valstybinei kompanijai RT priklausantis leidinys „Sputnik“ neseniai iškėlė klausimą: „Armėniškos bažnyčios Ani freskų unikalumas: kodėl į jas pretenduoja gruzinai?“ Armėnų menotyrininkė žurnalistei paaiškino: todėl, kad freskų kūrėjai paliko gruziniškus ir graikiškus įrašus. Tačiau tai, girdi, nieko nereiškia. Freskos čia atsirado po to, kai bažnyčia perėjo į stačiatikių bendruomenės rankas valdant kunigaikščių Zakarianų giminei (dabar armėnų autoriai ir visas gruziniškas bažnyčias su gruziniškomis freskomis bei užrašais priskiria „chalkedonitams“). Bendruomenė priklausė Gruzijos patriarchatui, taigi jų oficiali kalba buvo gruzinų. Todėl ir matome įrašus šia kalba, tačiau „ši aplinkybė neleidžia manyti, kad dirbo gruzinų meistrai“.

O štai Armėnijos krikščioniškos kultūros internetinis žurnalas (Sacredtradition.am) nė kiek neabejoja: „armėnų bažnytinė sieninė tapyba vėl suklestėjo kunigaikščių Zakarianų laikais (XIII-XIV a.), kada Armėnijoje, nubloškusioje turkų seldžiukų jungą, buvo statoma daugybė bažnyčių ir vienuolynų“. Nurodoma iš to laikotarpio mūsų dienas pasiekusių armėniškų freskų liekanų esant dviejose bažnyčiose Ani mieste, kai kurių vienuolynų, kaip antai Achtalos ir Dadivanko, bažnyčiose.

Tai perskaičiusius Gruzijos stačiatikių bažnyčios istorijos žinovus galėjo ištikti, kaip dabar sakoma, kognityvinis disonansas. Žengiant į XI amžių stačiatikybė vis labiau įsigali armėnų bendruomenėse – mat sparčiai daugėja vyskupijų, pavaldžių Konstantinopolio patriarchatui. O po turkų seldžiukų įsiveržimo stačiatikiai armėnai palaipsniui pereina į Gruzijos patriarchatą ir visos jų vyskupijos XIII amžiaus pabaigoje vadinamos „gruziniškosiomis“. Patys armėnų mokslininkai, Armėnijos bažnyčiose išlikusias Viduramžių freskas vadindami „armėnų chalkedonitų“, pripažįsta jas esant gruziniškas. Armėnų apaštališkoji bažnyčia nelinko prie atvaizdų garbinimo, freskos jų šventovėse yra retenybė – užtat daug tekstų akmenyje. „Išvydęs freską gali drąsiai manyti bažnyčią priklausius stačiatikiams. Kaip, pavyzdžiui, Achtaloje.“ Argi ne taip?

Sovietinis menotyrininkas, Bizantijos, senovės Rusijos ir Armėnijos, taip pat Renesanso  meno tyrinėtojas Viktoras Lazarevas (jo nepamiršo ir mūsų dienomis) jau kadaise tvirtino, kad „Chalkedono susirinkimo nepripažįstanti Armėnija vengė savo šventoves puošti freskomis“, o išimtį tesudarė bažnyčios teritorijose, glaudžiai susijusiose su Gruzija. „Bizantijos dailės istorijoje“ akademikas aprašė tos pačios Ani bažnyčios freskas su gruziniškais užrašais, dėl jų kūrėjų, tiesa, nieko aiškaus nepasakęs. Nepalyginti daugiau vietos šio veikalo autorius skyrė gruzinų sieninei tapybai, kuri „ryškiai atspindi ne tik nacionalinį Gruzijos kultūros pakilimą karalienės Tamaros epochoje, tačiau ir viso krikščioniškų Rytų meno pagyvėjimą“. Vienas gruzinų paliktų šio monumentaliojo meno žanro pavyzdžių yra… Achtalos bažnyčios freskos.

Gruzijos karalienės ištikimas bendražygis kunigaikštis Ivanė Mhargdzelis „suvokė armėnų tikėjimą esant kreivą, persižegnojo ir atvirto į tikrą krikščionį“. Palaidotas prie Achtalos bažnyčios (mirė 1234 metais): „jis atėmė ją iš armėnų ir pavertė gruzinų vienuolynu“ (kaip, beje, ir Kobairo vienuolyną dabartinėje Armėnijos Lorio srityje, armėnų apgyvendintoje po Rusijos-Osmanų imperijų karo 1830 metais). Zakarė Mhargdzelis valdė jam patikėtąsias žemes iš Ani miesto, o dvasiniam gyvenimui plačiai aplinkui vadovavo Ani vyskupija, priklausiusi Gruzijos stačiatikių bažnyčiai.

Kas statė  ir kas pasiglemžė

Gražiai parašyta: „703 metais Albanų bažnyčia sudaro uniją su Armėnų bažnyčia ir galiausiai virsta jos dalimi. Armėnų kalba tampa albanų bažnyčios apeigine kalba, visiškai išstumdama jų raštą.“ Regisi, rusiškose internetinėse enciklopedijose Pietų Kaukazo istorija rašoma arba pačių armėnų, arba pagal jų dūdelę. Albanijos bažnyčia iš tikrųjų ne kartą buvo patekusi į Armėnijos apaštališkosios bažnyčios pavaldumą, tačiau vėl ir vėl atsikovodavo savarankiškumą – gal kaip tik „dėl giliai įsišaknijusios šios organizacijos tradicijos“.

Achtalos bažnyčioje matome ir popiežiaus Silvestro atvaizdą. Gruzinai žvelgė ir į Konstantinopolį, ir į Romą. 1223 metais karalienė Rusudan (Tamaros duktė) pasiuntė Ani vyskupą Dovydą į Romą pas popiežių Honorijų III su laišku, kuriame rašė Gruziją norint prisidėti prie Šeštojo kryžiaus žygio – į Siriją. Šiame laiške Gruzijos valdovė save vadina popiežiaus „ištikima verge ir dukra“. Gruzinų kariuomenei turėjo vadovauti Ivanė Mhargdzelis, irgi įdavęs Dovydui panašų laišką. Honorijus mielai priėmė pagalbą, tačiau žygis vėlavo, o netrukus gruzinai jau patys turėjo gintis nuo musulmonų antplūdžio…

Dviveidiškumas. BBC.com

1255 metais Armėnijos valdytojas Šachinšachas savo rūmuose Ani mieste priėmęs Prancūzijos karaliaus Liudviko IX pasiuntinį kalbėjo tam, kad jo valdose gyvenantys Chalkedono tiesų išpažintojai esą „Romos bažnyčios sūnūs“ ir pasirengę su popiežiaus parama visas aplinkines „gentis“ palenkti prie Katalikų bažnyčios; pasiuntinys savo rašte Šachinšachą, Zakarė Mhargdzelio sūnų, vadina gruzinu.

Ganzasaro Jono Krikštytojo bažnyčios statytojas, Chačeno kungaikštis Hasanas Džalilis buvo Mhargdzelių seserėnas. Hasano motina garsėjo pamaldumu ir mirė Jeruzalėje, atkeliavusi čia trečią kartą ir gyvenusi atsiskyrėle. Jo dėdė Ivanė, be kitų, valdė ir Chačeno bei Siuniko žemes, taigi Hasanas buvo jo pavaldinys. Savo sūnų Hasanas pakrikštijo Jonė vardu. Gandsazaro bažnyčia buvo pašventinta 1240-aisiais, dalyvaujant daugybei Albanijos bažnyčios vyskupų ir pačiam patriarchui…

Tik 1441 metais Armėnų apaštališkosios bažnyčios katolikas išmeldė iš Pietų Kaukaze įsitaisiusių Karakojunlu tiurkų musulmonų genčių sąjungos vado leidimą atkelti sostą iš Kilikijos į Ečmiadziną. Tačiau dar kelis šimtmečius armėnų monofizitų ganytojai riejosi dėl šio sosto ir ne kartą pasitaikė valdyti vienu metu dviem, trims ir net keturiems katolikams. Vienas jų, Simeonas, iš savo buveinės Ečmiadzine 1766 metais parašė verksmingą laišką Rusijos imperatorei Jekaterinai II, kuriame maldavo perduoti Rusijoje esančias armėnų bendruomenes jo vadovaujamai Bažnyčiai, mat Jelizavetos I įsaku nuo 1749 metų jos priklausė Albanų bažnyčiai; Ečmiadzino atstovams buvo uždrausta ten ir koją kelti. Vienu metu, gali būti, rusų norėta atkurti Albanų karalystę. Tačiau armėnai pasirodė būsią paklusnesni Pietų Kaukazo užkariavimo talkininkai. Simeono prašymą imperatorė patenkino.

Kalnų Karabacho (Arcacho) istorijai ir Gandzasaro vienuolyno architektūrai skirtas internetinis leidinys Gandzasar.ru parašė: „Pradedant XIV amžiumi ir iki 1836 metų Gandzasaro vienuolyne buvo Armėnų apaštališkosios bažnyčios rytų padalinys“. Argi? 1815 metais Ečmiadzinas, sumanęs pažeminti savo padalinio – Gandzasaro Šventojo sosto – statusą nuo katolikosato iki arkivyskupijos, turėjo prašyti Pietų Kaukazą okupavusios Rusijos imperijos valdžios leidimo. 1836 metais imperatorius Nikolajus I patvirtino Rusijos stačiatikių bažnyčios ir Rusijos vyriausybės parengtus Armėnų Grigaliaus bažnyčios (taip imta vadinti Apaštališkąją bažnyčią) veiklos Rusijos imperijoje nuostatus. Tik dabar Ečmiadzinui atiteko Albanų katolikosato turtas: bažnyčios, vienuolynai, biblioteka. Ar būtų reikėję paties imperatoriaus parašo, jeigu Albanų bažnyčia būtų buvusi tik rytų padalinys?

Albanų palikuonys gyvena Azerbaidžane 

Tas pats Gandzasar.ru rašo, kad dabar Armėnų apaštališkajai bažnyčiai Kalnų Karabache priklauso apie 30 bažnyčių ir vienuolynų. Be Gandzasaro, Arcacho vyskupijai priklauso „armėnų architektūros šedevrai ir pasaulinės reikšmės istoriniai paminklu“ vadinamas Dadivanko vienuolynas. Jis buvo pastatytas „ankstyvaisiais viduramžiais“, o 1214–1237 metais – bažnyčia prie jo. Apie Amaraso vienuolyną, esantį armėnų okupuotame Kalnų Karabache, Chodžavendo rajone, 1873 metais Rusijos imperijoje leistame solidžiame dokumentų rinkinyje (Акты, собранные Кавказскою Археографическою Комиссиею) parašyta: „Amarasas buvo seniausia agvanų katolikų rezidencija ir jų pirmuoju pripažįstamas šv. Grigoris, ten ir buvęs palaidotas.“

Tiesiog kažin kokia datų magija: pirmosios krikščionių bažnytėlės ir vienuolynai radosi dabartinio Azerbaidžano teritorijoje gyvavusioje Kaukazo Albanijos karalystėje ankstyvaisiais Viduramžiais, o didžiosios bažnyčios prie jų iškilo XIII amžiuje, „Gruzijos valstybės istorijos aukso amžiuje“. Tai, ko nežinojo „garsus sovietinis istorikas“ (nei armėnai, nei gruzinai rotondų nestatę), savaime suprantama šių dienų Peterburgo istorikui Aleksejui Muchranovui, apkeliavusiam pusę šimto šalių ir išmaišiusiam Gruziją: iki X amžiaus bažnyčių architektūroje gyvavo ir rotondos forma, tačiau tokios „bažnyčios pasitaiko tik Kaukazo Albanijoje ir Bulgarijoje“.

Armėnų katolikas Simeonas, tas, kuris parašė verksmingą laišką Rusijos imperatorei Jekaterinai II, dar išdėstė kas „iš raštų ir žodinių liudijimų žinoma“ apie Agvanų kraštą, arba Albaniją. „Čiabuviai agvanai buvo iškeldinti pagonio Tamerlano į Kandagarą, dabar ten gyvena ir išpažįsta islamą, – rašo, turėdamas galvoje Pietų Kaukazo gyventojų perkraustymą į Afganistaną Timūro žygio į Kaukazą ir Persiją (1386–1387) metu. – Nedidelė dalis, likusi savo žemėse, dabar yra krikščionys ir vadinami udinais. Armėnų šalį nusiaubus, čia rinkosi ir kūrėsi iš savo vietovių išvykę armėnai ir dabar daugelis čia važiuoja.“

Udinai – viena iš 26 Pietų Kaukazo genčių, įėjusių į  Kaukazo Albanijos (gr. Αλβανία) valstybę, žinomą iš Herodoto, Plinijaus, Strabono ir vėlyvesnių amžių istorikų veikalų. Pasak Strabono (I a. pr. Kr.), iš pradžių kiekviena turėjo savo tarmę ir karalių, o vėliau jos išsirinko vieną karalių. Udinų gyvenamose žemėse buvo abejos Albanijos sostinės, pirmiau Kabala (dabar Azerbaidžano miestas Gabala) ir vėliau – Partavas (Barda), tačiau karalystė buvo vadinama jų kaimynų – albanų vardu.

Iki pavergiant Pietų Kaukazą rusams, udinai gyveno susitelkę Šekio chanate (įėjo į Rusijos sudėtį 1805 metais) – Vartašeno, Nidžo, Kišo ir kituose kaimuose, pavieniai udinų ar jų palikuonių kaimai dar gyvavo Utike ir Kalnų Karabache. Albanų bažnyčią pavertus Armėnų Grigaliaus bažnyčios vyskupija, dalis udinų persikraustė į kairįjį Kuros krantą, į rusų įsteigtą Jelizavetpolio sritį, arba išsikėlė į Gruziją, kur ėmė lankyti  stačiatikių bažnyčią; nemažai udinų priėmė islamą. XIX amžiaus pabaigoje rusų valdžia visus udinus sukėlė į du didelius kaimus – Vartašeną ir Nidžą (čia atsikėlė šeimos ir iš Karabacho). 1880 metais udinais save laikė apie 10 tūkstančių žmonių, šimtmečio pabaigoje – 8 tūkstančiai, 1910-aisiais – apie 5 900. Sovietinis 1926 metų surašymas jų priskaičiavo 2 500, 1959 metų – 3 700 , o 1979-ųjų – 7 000.

488 metais įsteigta aštuonios Albanų bažnyčios vyskupijos. Kaukazo albanus turėjus savo raštą liudija tai, kad apie VI amžiaus pradžioje (506) Dvine įvykusį bendrą bažnyčių susirinkimą gruzinų, albanų ir armėnų atstovai saviškiams pranešė laiškais, „kiekvienas savo kalba“. Vienas VIII amžiaus armėnų metraštininkas tarp kalbų, kuriomis turima Evangelija, nurodo ir albanų kalbą. Tačiau tik 1937 metais jaunas gruzinų mokslininkas Ilja Abuladzė Ečmiadzino rankraščiuose aptiko nežinomus rašmenis, kuriuos kalbininkai pripažino esant albanų abėcėle.

1996 metais Gruzijos mokslų akademijos ekspedicija, vadovaujama istoriko Zazos Aleksidzės, tirdamas gruzinų (kartvelų) rankraščius Sinajaus Šv. Jekaterinos vienuolyne, aptiko X amžiaus gruzinišką tekstą, parašytą pergamente viršum kito (pergamentas tais laikais buvo brangus, vieną tekstą valė ir rašė naują). Išaiškėjo, kad senesnysis tekstas yra parašytas albaniškai ir sudaro liturginių skaitinių rinkinį.  2009 metais Belgijoje išėjo solidus mokslinis veikalas „The Caucasian Albanian palimpsests of Mt. Sinai» (2 tomai), kuriame nurodoma atrastąjį albanų tekstą galėjus būti rašytą laikotarpiu nuo VII iki X amžiaus, tačiau „labiau tikėtina vėlyvesnioji data“. Tai galiausiai paneigė iki tol mokslinėje literatūroje įsišaknijusią (ne be armėnų prisidėjimo) nuomonę, jog albanų kalba jau VIII amžiuje buvo nugrimzdusi į nebūtį, o „albanai, netekę savo rašto, vartojo armėniškąjį“. Rastuose rankraščiuose vartota albanų kalba yra artima udinų kalbos Nidžo tarmei (Dagestano kalbų grupė).

Melavimas. Nus.org.uk nuotr.

2003 metų pavasarį Azerbaidžane įregistruota Albanų-udinų krikščionių bendruomenė. Tų pačių metų rudenį Šekio rajono Kišo kaime iškilmingai atidaryta senovinė Šventojo Eliziejaus bažnyčia. Kasinėjimą čia vykdę azerbaidžaniečių ir norvegų archeologai nustatė, kad bažnyčiai pamatus klojo I amžiaus pabaigoje, statybos vyko dar ir IV amžiuje; 1244 metais ji buvo atstatyta (vėl XIII amžius!). Restauravimo projektą parėmė žinomas Norvegijos mokslininkas, keliautojas Turas Hejerdalis, labai tikėjęs norvegų protėvius atkeliavus iš Kaukazo… 2006 metų pavasarį pašventinta restauruotoji Šventojo Eliziejaus bažnyčia Nidžo gyvenvietėje, Gabalos rajone, kur irgi tebegyvena senųjų udinų palikuonys.

2018.07.13; 08:00

Azerbaidžaniečiai sporto renginių metu

Azerbaidžanas – šalis, svetingai atsiverianti draugiškam pasauliui. Ji dalyvauja Eurovizijoje, Baku 2015 metais buvo surengtos įspūdingos Europos olimpinės vasaros žaidynės, kurių atidarymą transliavo ir Lietuvos televizija, šių metų gegužę vyko ketvirtosios Islamo solidarumo žaidynės, o birželį – Formulė-1.

Megarenginiai, ypač sporto srities, labai patrauklūs ir vaisingi stiprinant geros valios tarptautinius ryšius. Tarp tokių pavasarinių tarptautinių renginių ypač svarbus buvo taip pat ketverto skaičiumi pažymėtas tarptautinis forumas, vykęs gegužės 5-6 dienomis ir prasidėjęs iš vakaro spaudos konferencija ir iškilmingu koncertu filharmonijoje.

Tarptautinis tarpkultūrinio dialogo forumas (7th World Forum on Intercultural Dialogue – BAKU PROCESS) – įspūdingas renginys, vykęs H. Aliyevo kongresų rūmuose ir centre. Ta proga UNESCO išleistoje straipsnių rinktinėje („Interculturalism at the cross roads“, Ed. Fethi Mansouri, 2013-2022 UNESCO Publishing) pabrėžiamas taikos ir religijų sankalbos vaidmuo.

Viena svarbiausių temų – ekstremizmas – buvo gvildenama pirmosios dienos pradinėje sesijoje. Įžangos žodyje Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Elmaras Mammadyarovas teigė, jog prieš radikalias ideologijas ir smurtinį ekstremizmą itin svarbus yra mokymas ir švietimas, jog reikia kalbėti apie pabėgėlius, perkeltuosius asmenis (DP), migrantus. „Tikiu, jog ši konferencija dialogui nuties tiltus“, sakė ministras. Sesijos koordinatorė Nihal Saad pridūrė, kad „šiuo keliu einama penkiolika metų“. Inkliuzyvios visuomenės kūrimas forumo programoje regimas kaip viena svarbiausių priemonių dialogui vystyti.

Baku shopping festivalis

Jungtinių Tautų viešosios informacijos departamento atstovas Maheras Nasseras priminė, jog smurtas ir ekstremizmas – ne naujiena istorijoje, daranti didžiulę ekonominę žalą. Tačiau „šiandien internetas, kurį turi iki 80 procentų pasaulio žmonių, tapo priemone nusitaikyti į reklamą, todėl niekad nepakaks saugumo priemonių“. Jis iškėlė klausimą: „Kas stumia ekstremistus veikti?“ Į jį mėgino atsakyti atstovai iš įvairių šalių.  

Specialusis patarėjas šiais klausimais Alexanderis Zuevas (Rusija) pažėrė daug įdomios statistikos ir įžvalgų. Jo nuomone, „tarptautinis dialogas šiais klausimais – labai svarbus elementas.“ Šia linkme veikia 36 naujos organizacijos plius Interpolas. A. Zuevas pabrėžė, jog pasaulyje daug stereotipų, ypač islamo atžvilgiu. Jis pasakė, kad „Europoje yra 160 kalėjimų, skirtų krikščionių ekstremistų grupuotėms“, kurios „stiprios atmesti kitas religijas ir etnines grupes“. Kita vertus, žiūrėdamas Viduriniuosiuose Rytuose interviu su ekstremistais, jis pastebėjo, jog visuomenėse jie priimami gerai, nes savo veiklą grindžia socialine nelygybe ir panašiais skauduliais, tad problemų yra daug. „Puiki idėja – dvasiniai religiniai lyderiai ir jų vaidmuo“, nes „visos demokratinės šalys pasirengusios kurti inkliuzyvias visuomenes“. Tarp šešių šalių, kuriose plačiausiai veikia teroristai, jis paminėjo Iraką, Iraną, Siriją, Nigeriją ir Pakistaną bei pridūrė, jog į teroristų rankas gali patekti ir Tadžikistanas. Šiais klausimais Rusija turinti 188 regioninius ir globalius projektus.

Kito forumo dalyvio Kamalio Abhelsalamo Hasano (Egiptas) nuomone, geriausias sprendimas yra vietinės bendruomenės, nes “prevencija – pigiau ir geriau“. NATO atstovas Tacanas Ildemas tiksliausiai reagavo į M. Nassero iškeltą problemą, teigdamas, jog ją reikia spręsti praktiškai – dorotis su emigracija, naudoti puikią priemonę – internetą – kuris turi būti prieinamas žmonėms. Svarbu matyti iššūkius: poliarizaciją, populizmą, visuomenės grupių diskriminaciją. 

„Reikia ir politinių tarptautinių organizacijų sutelkto veikimo, reakcijos“, sakė T. Ildemas. „Reikia pasakoti „geras istorijas“, protingai panaudoti viešąją erdvę“.

Be abejo, aptariamų problemų konferencijoje buvo daug, išeičių pasiūlyta apsčiai, jų sprendimai laukia įsikūnijimo, tačiau svarbiausia, kad toks dialogas vyksta.

Praktiškai ir diplomatiškai Azerbaidžanas atsiveria tokioms šalims, kaip Kuveitas, Marokas ir kitoms geranoriškoms Vakarams šalims, daugėja turistų iš stabilių arabų kraštų. Labai įdomus religinis klausimas, kuris Baku skamba labai delikačiai. Savo ruožtu, akivaizdu, jog mieste ir šalyje nieko panašaus į islamo religijos iškėlimą virš kitų nėra, taip pat ir minėtame forume jo dalyviai vienbalsiai pasmerkė antisemitizmą ir ksenofobiją.

Religijos dažniau žmones skiria, nei jungia, ir sudaro sąlygas tarptautinėms įtampoms, religiniai skirtumai motyvuoja neapykantą ir legitimuoja smurtą. UNESCO inicijuotas tarpkultūrinis dialogas skirtas šiai problemai spręsti. Pagal M. McGuire‘ą, vienos religijos yra „įpavidalintos“, kitos – „išgyvenamos“. Pagal G. Boumą, gyvas religijas padaro dvasingumas, terminas, kurį svarbu įvesti norint suvokti kaip žmonės įprasmina tikėjimą. Įpavidalinta priklausomybė kuriai nors religijai yra vienaskaitinė, ją apibrėžia dogmos, bažnyčia ir ritualai. Religiniai lyderiai per tikėjimo organizaciją kontroliuoja ganomuosius ir tarpkultūriniame dialoge stengiasi įtvirtinti savas pozicijas. Taip pat tai yra dominuojančio patriarchato sfera, atmetanti „įtraukiančią kalbą“. Nuo Vestfalijos taikos sutarties 1648 metais kiekviena nacija suvokiama kaip turinti savo religiją, ir UNESCO bendrauja per šią prizmę su nacijų religiniais lyderiais – vyskupais, mufčiais, ajatolomis, rabinais, svamiais ir kitais.

Rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

Gary D. Bouma mano, jog to nepakanka, ir reikėtų kreipti dėmesį į dvasines religines praktikas, kurios stengiasi atrasti gėrį ir viltį, yra įvairios, sumišusios, asmeninės, lokalinės, išvestosios, gyvybingos. Jas dažnai praktikuoja moterys, jos turi gydomąją ir holistinę funkciją, siejamos su meditacinėmis praktikomis, vietine etika, gamta ir jos apsauga. Pasak Boumos, UNESCO dokumentuose ši „išgyvenama“ religija per mažai atsispindi, maža to, juose užtikrinamos tikėjimo laisvės atakuojamos religinių subgrupių, kurios stengiasi primesti ortodoksines pažiūras. Vakarų hegemoniją rodo ir juose populiarūs socialiniai mokslai, kurie laiko, jog religijos nebevaidina jokio vaidmens ir greitai atmirs. Neformali žmonių veikla mėginant religijas panaudoti smurto įteisinimui suartina dešiniąsias politines jėgas ir islamistus bei jų neodžihadą. Jauni ekstremistai retai atlieka religines praktikas. Tai rodo, jog formaliosios religijos prarado kontrolę globaliu mastu.

Tarpkultūrinis ir religinis dialogas turi tapti politikų ir švietėjų dėmesio objektu, kad religinis gyvenimas būtų ištirtas plačiai ir išsamiai. Mokslo tyrimai rodo, kad religinėms ortodoksinėms praktikoms abejingi jauni žmonės nėra nei ateistai, nei netikintieji, bet plėtoja religines ir dvasines įžvalgas. Atmesdami diktatą jie ieško savo dvasinio gyvenimo kelių ir veikia pagal savo supratimą. Pasak P. Lentini, tarpkultūrinis dialogas (ICD) neapima tų veiklos būdų, taip pat ir radikalizacijos studijų. Bouma teigia, jog jokių religijos formų nebegalima palikti virti savo pačių sultyse kaip atskiroje privačioje erdvėje, nes kaip ir kitos kultūros sritys jos turi ir teigiamus, ir neigiamus aspektus. Juos būtina įvertinti ir apibrėžti jų vaidmenį žmonių ir visuomenių gyvenime ieškant taikaus sugyvenimo būdų: „UNESCO gali pateikti naujus ir kūrybingus kelius propaguodamos žmonijos gerovę ir tarpgrupinius santykius“. Gyvybinga religija, suteikianti vertę asmens gyvenimui, yra šiuo klausimu ypač jautri.

Analizuodamas UNESCO Tarpreliginių studijų vadovo su tarptautinėmis mokslininkų grupėmis penkiolika metų vykdytus projektus Elijah Interfaith Institute, Alanas Goshenas–Gottsteinas teigia, jog projektas „Pasidalinimas išmintimi“ (Sharing Wisdom) siekia atrasti bendrą balsą, bendrą gramatiką, kuri leistų atpažinti tą pačią realybę visose skirtingose kultūrose. Sykį atrasta fundamentali vienybė gali tapti pagrindu dalintis, teikti pasiūlymus, taikyti strategijas ir pagerinti kiekvienos religijos įvaizdį viena kitos akyse. „Dalinimasis yra praktikuojamas ne kaip intelektinio smalsumo dalykas, o dvasinė būtinybė“. Be abejo, mokslininkų indėlis – pirmutinės svarbos. Vienas tokių indėlių yra minimo instituto leidžiama „Tarpreliginių refleksijų“ serija ir kiti darbai.

Tuo metu, kada Lietuvos humanitarinis mokslas gravituoja tolyn nuo atsiskyrusių religijos studijų, tyrimuose visu tempu plinta kūno kultas, o dvasingumo sąvoka kuluaruose tapo neformaliai draudžiama ir atvirai išjuokiama, dar sykį atrodo, jog šviesa gimsta Rytuose.

Baku muedzinai penkis kartus per dieną per garsiakalbius, trikdydami tylą, nešaukia tikinčiųjų maldai, kaip kituose kraštuose, kuriuose islamiškasis ekstremizmas turi gilias šaknis. Pamaldumas ten kažkoks tylus: matai galvas apsigobusias, bet veidus atidengusias pamaldžiai apsirengusias moteris, kurios dirba viešajame sektoriuje lygiai su kitais, bet bent jau man jas iš kitų išskiria grakštus romus kuklumas ir itin moteriška laikysena. Matai vyrus, kurių tikėjimą rodo vien saujoje laikomas rožinis. Ir tiek. Turistams skirtuose leidiniuose nurodoma daugiau lankytinų sinagogų, nei mečečių. Nurodomos ir krikščionių katedros. Ir vėl norėtųsi pajuokauti: Azerbaidžanas įgyvendina tai, kas nepavyksta Prancūzijai ir kitoms Europos valstybėms?

O gal tai ir ne juokai, o iš tikro nedirbtinė, natūrali tolerancija ir demokratijos raida.

Forume nuskambėjusios temos apie internetą ir mediją – pačios aktualiausios šiandien. Azerbaidžane jaunimui prieinamas internetas su visomis gėrybėmis ir blogybėmis. Tačiau švietimas šalyje toks stiprus, jog manytina, kad auganti karta sugebės atskirti propagandą nuo tiesos.

2017.08.23; 08:30

Migrantų ir pabėgėlių problema išsivysčiusiose šalyse viena iš opiausių. Apie ją karts nuo karto plačiajai visuomenei primena ypatingai tragiški įvykiai, kaip, pavyzdžiui, laivų su bėgliais iš Afrikos ar Azijos katastrofos Viduržemio jūroje pakeliui į kokią nors svajonių šalį Europos Sąjungoje.

Rusijos turbūt nepriskirtume prie išsivysčiusių šalių, tačiau joje yra vienas miestas, kuriame gyvena žmonės, disponuojantys milžiniškais pinigais, gaunamais daugiausiai iš gamtos išteklių visoje Rusijos Federacijos teritorijoje, ir ne tik, eksploatavimo.

Tai – Maskva. Ir ji taip pat traukia migrantus, nes ten, kur daug pinigų, atsiranda ir darbo.

2013 metais Maskvoje gyveno beveik 12 mln. Rusijos piliečių, dar 3,5 mln. gyveno priemiesčiuose.

Continue reading „Maskva. Migrantų tvanas”

baznycia_

Tiesiog liūdna žiūrėti į kadaise buvusias pilnas lietuviškas parapijas, šiandien apleistas, tuščias, pasmerktas sugriovimui. Pravažiuoju pro savo parapijos bažnyčią Norwoode, MA ir tiesiog pikta darosi, kai matau vietoj bažnyčios butų kompleksą. Nieko nėra švento, tiesa? Paskutiniu laiku pasipylė straipsnių apie Katalikų Bažnyčios likimą Amerikoje, vadinasi, jau atėjo laikas susirūpinti. Romualdo Kraučiūno ir Vytauto Volerto straipsniai šia tema tikrai yra verti dėmesio.

Kas darosi su Katalikų Bažnyčia? Pasaulyje bažnyčios griūva, o mečetės auga, dauginasi. Turiu omeny pačios Katalikų Bažnyčios hierarchijos keistą norą griauti, naikinti savo parapijas, sumažėjus parapijiečių skaičiui. Bažnyčias pastatė paprasti žmonės, kiekvieną savaitę atiduodami porą skatikų į bendrą katilą, ir dar pridėdavo keliolika valandų po darbo, dėdami plytą prie plytos, linksmai, su daina statydami šventorių savo šeimai ir savo anūkams. Ir jie tai darė laimingi, manydami, kad tas paminklas stovės amžinai, ir jis, ir jo palikuonys galės didžiuotis bočiaus darbu. Bet kur tau!

Continue reading „Dar apie Dievą be bažnyčių arba bažnyčią be Dievo”