Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Antradienį Valdovų rūmuose, Vilniuje, pirmą kartą bus surengta bendra įvairių meno sričių kūrėjų apdovanojimų ceremonija. Tai Lietuvos meno kūrėjų asociacijos (LMKA) narių, atstovaujančių keliolikos meno sričių kūrėjams, reikšmingiausių kasmetinių apdovanojimų ceremonija. Pirmajame naujos iniciatyvos renginyje bus įteiktos dailininkų, fotomenininkų, literatūros vertėjų, muzikų ir rašytojų kūrybinių organizacijų premijos ar prizai bei daugiau kaip du dešimtmečius teikiama Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija.
Prieškalėdiniu laikotarpiu Valdovų rūmuose Lietuvos meno kūrėjų asociacija visuomenei pristatys įvairių kūrėjų laimėjimus bei įvertinimus. Renginio metu skambės geriausių metų atlikėjų Daumanto Kirilausko (fortepijonas), Rūtos Lipinaitytės (smuikas), Justinos Gringytės (mecosopranas), Aušrinės Stundytės (sopranas) ir Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos jaunimo simfoninio orkestro „Simfukai“ (meno vadovas ir dirigentas Modestas Barkauskas), kurie pelnė „Auksinio disko“ apdovanojimus, muzikinė programa. Su laureatais muzikuos pianistai Petras Geniušas, Andrej Horvin (Vokietija) ir Ugnė Antanavičiūtė-Kubickienė. Renginį ves Saulius Pilinkus.
Per šią ceremoniją bus įteikta Lietuvos rašytojų sąjungos šimtmečio premija, Lietuvos dailininkų sąjungos „Aukso Mūzos“ statulėlės bei padėka Gabrielei Naprušienei už ilgametį darbą ginant vizualaus meno kūrėjų autorines teises, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos „Auksinė lupa“ literatūros redaktorei ir paskatinamasis prizas jaunajai literatūros redaktorei, dvi Lietuvos fotomenininkų sąjungos premijos bei Skirmanto Valiulio premija, Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos apdovanojimas „2021 metų geriausias tautodailininkas“ ir jau dvidešimt antrą kartą teikiama Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija.
Prieš mėnesį į LMKA įsiliejo Lietuvos chorų sąjunga, papildžiusi ilgametes kūrybines ir bendruomenines tradicijas puoselėjančių, Lietuvoje bei užsienyje aktyvia kūrybine veikla užsiimančių asociacijų gretas. Lietuvos meno kūrėjų asociacijos bei jos narių veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
LMKA narės Lietuvos architektų, Lietuvos chorų, Lietuvos dailininkų. Lietuvos dizaino, Lietuvos fotomenininkų, Lietuvos kinematografininkų, Lietuvos kompozitorių, Lietuvos literatūros vertėjų, Lietuvos muzikų, Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos tautodailės kūrėjų, Teatro sąjungos meno kūrėjų ir Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacijod. LMKA narės atstovauja keturiems iš penkių valstybės pripažintų ir meno kūrėjo statusą turinčių menininkų.
Skulptūros. Slaptai.lt foto
Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas teigia, kad, siekiant padėti nuo koronaviruso nukentėjusiam kultūros sektoriui, reikia nesusikoncentruoti tik į trumpalaikę tikslinę pagalbą nuo koronaviruso nukentėjusiems meno kūrėjams. Ministro teigimu, būtina galvoti ir apie ilgalaikę pagalbą kultūros sričiai, dalį lėšų investuojant į kultūros įstaigų infrastruktūras.
„Investicijos į infrastruktūras – tai bendro Vyriausybės ekonomikos skatinimo plano dalis, valstybės investicijų dalis ir kultūros sektoriui čia taip pat greta kitų sektorių: energetikos, sveikatos apsaugos, švietimo buvo skirta ženkli lėšų suma – per 40 mln. eurų“, – LRT radijui kalbėjo M. Kvietkauskas.
„Tai investicijos į pačių menininkų namus, tai investicijos į erdves, kuriose jie galės sėkmingai kurti, tai investicijos ir į visų dalyvių, žiūrovų geresnes sąlygas, geresnę kultūros veiklą ateityje. Tai ilgalaikės kultūros investicijos“, – pridūrė jis.
M. Kvietkauskas akcentuoja, kad Kultūros ministerijos koronaviruso krizės akivaizdoje pirmoji pradėta programa buvo būtent kūrėjų socialinės apsaugos programa. Kultūros ministras įsitikinęs, kad nuo koronaviruso krizės nukentėjusiems menininkams yra skiriama pakankama pagalba.
„Pati pirmoji Kultūros ministerijos pradėta programa vos karantiną paskelbus, kuria pirmąsias lėšas ir nukreipėme – tai meno kūrėjų socialinės apsaugos programa. Jai buvo gauta 2 mln. papildomų lėšų meno kūrėjų prastovoms apmokėti ir ji yra labai intensyviai naudojama. Be tos specialios individualių stipendijų programos, per Lietuvos kultūros tarybą dar papildomai šią savaitę šiai programai skyrėme 2,1 milijono eurų“, – informavo M. Kvietkauskas.
Pasak kultūros ministro, iki šiol kūrėjai yra pateikę maždaug 1000 prašymų individualioms stipendijoms, kurių daugumą bus galima patenkinti.
Visgi, M. Kvietkausko teigimu, kovojant su pandemijos padariniais negalima susikoncentruoti tik į trumpalaikę pagalbą. Pasak ministro, labai svarbu, siekiant sustiprinti kultūros sektorių, taikyti ir ilgalaikes priemones.
„Be abejo, kovodami su pandemijos padariniais mes turime galvoti ir apie ilgalaikę pagalbą, tai čia yra derinys trumpalaikės pagalbos priemonių nežinioje, sunkioje situacijoje atsidūrusiems meno kūrėjams ir ilgalaikės priemonės tam, kad galėtume atnaujinti ir dar labiau sustiprinti kultūros veiklas visoje Lietuvoje po to, kai pandemija pasibaigs“, – sakė M. Kvietkauskas.
ELTA primena, kad nuostolius patiriančiai kultūros sričiai Vyriausybė skyrė daugiau nei 68 mln. eurų.
Siekiant paspartinti kultūros infrastruktūros atnaujinimą ir palaikyti darbo vietas, 18,3 mln. eurų skiriama Kultūros ministerijos žinioje esančių įstaigų infrastruktūrai atnaujinti, 25 mln. eurų – savivaldybių kultūros įstaigų infrastruktūros atnaujinimo ir turto įsigijimo projektams.
Skulptorius Stasys Žirgulis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr. Nuo šio balandžio skulptorius Stasys Žirgulis yra jau dviejų miestų – Radviliškio ir Birštono – garbės pilietis. Toks atvejis gana retas. Tačiau didžiumą savo gyvenimo šis menininkas gyvena būtent Kaune ir šiam miestui skyrė daugiausiai savo darbų.
Prisimenant, kad Kauno savivaldybė sugebėjo prieš keliolika metų miesto garbės piliečiu paskelbti vienos kaimyninės šalies tuometį vadovą, niekaip su Kaunu nesusijusį ir jame net nebuvusį, jūsų atveju išeina lyg toje patarlėje „savam krašte pranašu nebūsi“. O gal „nepastebėti“ S. Žirgulio nuopelnų miestui paranku, žinant menininko charakterį ir atkaklumą bei nujaučiant, kad šiam menininkui, Vilniaus dailės akademijos profesoriui, labiau priimtini žodžiai iš dainos „kas man iš tos laimės ir iš tos garbės…“?
Visa tai man labai netikėta, ir džiugu, kad mano kūryba šiam miestui reikalinga. Kodėl aš taip įvertintas Birštone, sakyčiau, laimingas atsitiktinumas lėmė. Birštono miestas paskelbė respublikinį parko skulptūrų konkursą, man buvo įdomu jame dalyvauti. Skulptūrų takui sukūriau „Šaltinius“. Nuo šios skulptūros viskas ir prasidėjo. Čia, Birštone, supratau, kad dabar galiu įgyvendinti savo seną svajonę – Dialogą su akmenimis. Padiskutavome apie mano idėją su Birštono miesto vyriausiuoju architektu Mantu Micheliunjo. Jis nuoširdžiai tam pritarė. Tuomet pasiprašėme audiencijos pas Birštono merę Nijolę Dirginčienę.
Projektui buvo pritarta, ir nuo to laiko kasmet aš parodą „Epochų aidas“ Birštone papildau naujais kūriniais. Šiuo metu skulptūrų yra 23, šiemet, tikiuosi, atsiras dar septynios skulptūros. Gal tai bus ir projekto pabaiga, o gal kitais metais.
Ir visa tai – skulptoriaus pastangomis ir Birštono savivaldybės kaštais, – negi taip būna?
Šis projektas vykdomasasmeninėmis bei rėmėjų lėšomis. Pagrindinis projekto rėmėjas ir mecenatas – „Kauno grūdai“ bei šios įmonių grupės generalinis direktorius Tautvydas Barštys. Jis, tarp kitko, buvo fundatorius ir Kaune pastatytiems mano sukurtiems plastiniams akcentams. Taip Muzikinio teatro sode buvo pastatytas paminklinis biustas A. Kučingiui, prie V. Kudirkos mokyklos atstatytas barbarų anksčiau pavogtas V. Kudirkos biustas, sukurti viešoms erdvėms kiti darbai.
Štai ir grįžtu prie Kauno. Taip, dirbu ir Kaune, bet nesu gerbėjas banalios, miesčioniškos meninės politikos, kuri šiandien vyrauja Kaune. Negaliu priimti diletantų kuriamos kultūros, kuri labai greitai plinta, nes ji ir plaukia paviršiumi. Todėl ir nenoriu bendrauti su miesto, kuriame gyvenu, valdžia, matydamas, kaip vidutinybės diktuoja savo sąlygas. Kaip prasilenkiama su privačių ir viešųjų interesų derinimu. Kaip triukšmingai šaukiame „Kauno akcentai“, o kokį niekinį rezultatą gauname, apsimesdami, kad niekas to nesupras?..
Tokia štai mūsų kultūra – gėrėtis auksu padengtomis vonios ir tualetų durų rankenėlėmis ir laukti, kada Kaunas taps Europos kultūros sostine. Nors turėtume neužmiršti, kad kultūra yra valstybės pagrindas.
Birštonas ne vieną kaunietį žavi savo jaukumu ir išskirtinumu, – smagu nuvažiavus į šį kurortą, pasidžiaugti SPA procedūromis, pasigrožėti puikiai sutvarkyta Nemuno krantine ir parku. Bet tuo daugumos kauniečių meilė Birštonui ir apsiriboja. O kaip čia nutiko, kad kurortas, besivadinantis karališku, jus ilgam „prisirišo“?
Jau lyg ir atsakiau į šį klausimą, tačiau galiu papildyti savo matymą. O jis toks: matau spartų Birštono miesto renesansą ir negaliu nesižavėti, kai iš šabakštyno sukuriamas nuostabus parkas. Kai visi miesto poreikiai sprendžiami profesionaliai, kaip atnaujinamos ar pastatomos naujos gydymo įstaigos. Todėl negaliu nepasidžiaugti šito gražaus karališko Birštono miesto keliu klestėjimo link.
Jūsų kūrybos vaisiai yra patekę į Kelno, Rygos bei kitų miestų nacionalinius meno muziejus, privačias kolekcijas ar galerijas Olandijoje, Vokietijoje, JAV, Suomijoje. Daugybę S. Žirgulio kūrinių galima pamatyti įvairių Lietuvos miestų erdvėse. Pirmiausia – Radviliškyje, kur gimėte, taip pat Druskininkuose, Jonavoje, Palangoje, Šiauliuose, Leipalingyje ir, žinoma, Kaune. Gal galėtumėte kurį nors iš savo darbų išskirti, ar jie jums – kaip vaikai, kurie visi yra vienodai brangūs?
Turbūt maloniausias pats kūrybos procesas . O užbaigti darbai – tarsi man tenkantis įpareigojimas naujam siekiui. Iš reikšmingiausių savo kūrinių gal paminėčiau Alytaus mieste memorialinį ansamblį rezistencijos aukoms „Nurimęs varpas“. Taip pat – tebekuriamą Birštone permanentinę skulptūrų parodą “Epochų aidas“. Kartais žvilgteliu į „Godo“, ir viskas tampa aišku …
Pasak menotyrininkės Kotrynos Džilavjan, atkreipusios dėmesį į skulptoriaus S. Žirgulio polinkį į plastines metaforas ir medžiagiškumą ne tik estetine, bet ir filosofine prasme, jums įdomi žmogaus būsena, ir ją dažnai susiejate su gamta. Jūs pats pripažįstate, kad menininko kūrybos stilius yra ne kas kita, kaip jo mąstymo būdas. Ar visą gyvenimą tokios nuostatos laikotės?
Turiu ir dabar sutikti su savo pasakymu, kad menininko kūrybos stilius yra ne kas kita kaip jo mąstymo būdas. Prie tos išvados priėjau analizuodamas įvairių menininkų kūrybą, jų personalines parodas, darbų atlikimo manierą. Daugelis, deja, manierą priima kaip stilių.
Atmintyje saugau įdomų filosofo Karlo Gustavo Jungo posakį: „Ne mes kuriame idėjas, priešingai, – jos sukuria mus“. Kai tą perskaičiau pirmą kartą, tada ir pasakiau sau, kad kiekviena idėja turi savo formą.
Taip, aš dažnai sutapatindavau žmogaus būseną su gamta. Kaip antai mano skulptūra „Migla“, ji gali būti ir žmogaus būsena … Man įdomu kūryboje naudoti metaforas, alegorijas, jeigu tai yra laisvas kūrybinis procesas. O ir šiaip, – daugiau laisvės sau! Bet dirbk kasdien!
Tris kadencijas buvote Kauno miesto tarybos narys, netgi – Antikorupcijos komisijos vadovas. Kiek pamenu, tokių reiklių ir kritiškų pirmininkų ši komisija iki jūsų nei po jūsų nėra turėjusi. Žodžiu, būdavote “amžinoje opozicijoje„ su valdžia, ir kas jums iš to? Gal daugiau būtumėte laimėjęs, jei „plauktumėte pasroviui“?
Sostinės Bernardinų sodas yra pasipuošęs skulptoriaus S. Žirgulio kūriniais. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Nesigailiu, kad tris kadencijas buvau Kauno miesto Tarybos narys. Įgijau daug kitos patirties. O ir vadovaudamas Antikorupcinei komisijai likau principingas. Nemanau, šios komisijos darbas buvo bevaisis, tikrai reikėtų labai daug popieriaus viską surašyti, ką tuomet nuveikėme.
Kažin, ar šiandien Kauno miesto savivaldybėje yra Antikorupcijos komisija? Visiškai apie ją negirdime. Kaip ir opozicijos nesigirdi. O gal jau nėra ir savivaldybės Tarybos, arba ji jau seniai dirba „nuotoliniu būdu“?
Kauno savivaldybė pastaraisiais metais man primena viduramžius. Totalus uždarumas, vasalų nuolankumas, ir kas toliau? Gal amžinas Karantinas?
Vieną iš savo darbų pavadinote „Godo“ paaiškindamas, kad taip įprasminote „mūsų visame gyvenime egzistuojantį laukimą, nors ir koks kartais beviltiškas jis atrodytų“. Jei paklausčiau, ko dabar labiausiai laukiate, spėju, pasakytumėte: karantino pabaigos. Tačiau gal apsirinku, ir jūsų atsakymas bus kitoks?
Taip ,“Godo“ ir yra mūsu beviltiškos vilties simbolis …
Žinoma, laukiu karantino pabaigos. Laukiu, kad žmonės grįžtų į darbus, mokslus, prie kasdienio savo gyvenimo ritmo. Kad grįžtu ramybė, ir kad mes visi vėl galėtume puoselėti savo viltis naujiems siekiams.
Įnirtingos diskusijos ir išryškėjusios priešstatos dėl Vyčio paminklo statybos Lukiškių aikštėje be visa ko kito iškėlė klausimą – kuo skiriasi menas nuo instaliacijų, t. y. nuo erdvės užpildymo įvairiausio pobūdžio įrengimais arba pačios erdvės įrengimo (pranc. installation – įrengimas, įvedimas)?
Tarkime, instaliacijos gali būti ne tik labai negrabios, bet ir išmoningos, savo ruožtu grįžtant prie meno esmės klausimo, verta prisiminti lietuviško žodžio „menas“ gilumines etimologines nuorodas į atminties aktualizacijos užduotį: menas yra tai, ką menu, menas, galima pasakyti net ir taip, yra menanti atmintis.
Lietuvių kalbos žodyne nurodomos dvi neva skirtingos žodžio „menas“ reikšmės. 1. Kūrybinis tikrovės atspindėjimas vaizdais. 2. Užminimas, mįslė, atmintis. Čia pateikiami net žodžio „menas“ vartojimo sąlyginai antrąja, gretutine reikšme pavydžiai: Tavo menas kaip senos avies, Šitas žmogus seno meno (daug mena). – www. lkz lt.
Iš tiesų, instaliaciją galima priešpastatyti menui kaip senos avies meną daug menančiam menui, kaip išlaisvintos nuo meno erdvės monotonijos įtvirtinimą sugrįžimo prie esmės platoniškąja to žodžio reikšme ir drauge atminties monumentalizacijos užduočiai. Kartą jau turėjau progą plačiau pakalbėti apie tai, kaip lietuviško žodžio „menas“ etimologija padeda atrakinti slėpiningiausius Platono idėjų teorijos užkaborius (http://www.kulturosbarai.lt/uploads/news/id105/KB_2016_11_WEB.pdf), o šįkart lieka tik galimybė konstatuoti faktą, kad, paniekinusi Lietuvos žmonių daugumos valią statyti paminklą Vyčiui, valdžia ne tik išdavė demokratijos idealus, bet kartu pademonstravo ir savo meninės intuicijos neįgalumą. Įdomus atvejis, kai vienoje barikadų pusėje stoja demokratija ir menas, o kitoje lieka – kraupus valdžios nemokšiškumas ir vadinamųjų ekspertų postmodernistinis sąmonės nususimas. Kaip išvis galima išsaugoti laisvę ar jos likučius tokiomis sąlygomis? O galbūt yra taip, kad šių eilučių autorius tik be reikalo muša pavojaus varpą, kai reikėtų be perstojo džiaugtis nelygstamais demokratijos iškovojimais?
Lietuvos spaudoje, o ypač internetiniuose dienraščiuose pastaruoju metu gana dažnai pateikiamos išsamios kritinio pobūdžio gyvenamojo laikmečio apžvalgos, demonstruojamos iškilusių problemų analizės išklotinės, nevengiant nei optimistinių, nei pesimistinių prognozių. Kartas nuo karto čia pristatomi išties juvelyriškai tikslūs politinio vyksmo nesklandumų ir keblumų įvertinimai bei diagnozės. Žinoma, tokiems kritiką plėtojantiems apžvalgininkams, reporteriams, publicistams mūsuose greitai adresuojami priekaištai dėl neva bereikalingo panikos skleidimo, kartais subtiliai užsimenama apie patriotizmo stoką arba ne taip subtiliai apie piktas užmačias nuversti valdžią.
Žinia, valdžia turi savo ruporus, viešųjų ryšių tarnybas, įsipareigojusius propagandistus, kurie nesėdi be darbo. Kita vertus, sunku būtų nepastebėti, kad didelė dalis skaitytojų, t.y. žmonės, kurie patys savo kailiu patiria užstojusių sunkumų išbandymus, labai aiškiai ir išreikštai solidarizuojasi su tokiu neparankiu valdžios institucijom tiesos išsakymu, apskritai su kritinio požiūrio viešojoje erdvėje įsivyravimu. Vis tik dabar aš čia paprašysiu stabtelėti ir įsižiūrėti į vieną iškalbingą šios situacijos momentą, į pažymėtosios temos plėtotei esmiškai reikšmingą faktą, kurį kitais atvejais paprastai pražiopsome dėl jo nusistovėjusio įprastumo, kasdieninio pasikartojamumo, nepelnytai priskiriamo jam savaime suprantamumo.
Ne vienas šurmulį sukėlęs kritinis straipsnis interneto portaluose skaitytojų yra komentuojamas maždaug taip: esą autorius pasakė tikrą tiesą, ačiū jam už tai, mes solidarizuojamės, tačiau tiesos sakymas nekeičia realios dalykų padėties, neįtakoja mūsų tikrovės, kalbėjimas lieka vien tik kalbėjimu, galop visai tuščiu (su viena kita atsitiktine išimtimi) reikalu. Tiesos sakymas nesukuria erdvės spendimams, nes sprendimus priima politikai, kurie neva yra atsparūs tiesai, gyvena ir veikia pagal tuos pačius, jau nusistovėjusius, tarkime, gelžbetoninį tvirtumą įgijusius liūdnos šlovės principus.
Taigi tarsi yra taip, jog senas pažadas, kad tiesa mus išlaisvins, nepasitvirtina. Visai priešingai, – diskusijos viešojoje erdvėje dalyviai, apsikeitę vienas su kitu depresijos nuotaikomis, pagilinę vienas kito neviltį, neretai jaučiasi nutolę nuo prasmės, įkalinti aplinkybių, taigi nelaisvi, bejėgiai, pilietiškai neįgalūs. Dabar pats laikas paklausti – kodėl šitaip?
Lietuvos vėliava – motociklininkų rankose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Iš pažiūros labiausiai įtikinamas atsakymas į šį klausimą yra vienaip ar kitaip vairuojamas paaiškinimas, jog demokratija Lietuvoje nėra pilnavertė. Sakoma, jog mūsų padangėje dominuoja demokratijos iškaba, muliažas, kažkokios imitacijos labiau nei reali visuomenės gyvenimo demokratizacija. Tiesą sakant, aš ir pats taip ar panašiai esu postringavęs ne vieną kartų.
Tačiau žvilgtelėkime į šią problemą straipsnio temos rakursu, keldami klausimą – ar išties Lietuvoje yra kaip nors ribojamos, blokuojamos ar klastojamos su demokratijos vardu siejamos politinės žodžio, minties, sąžinės, susirinkimų, rinkimų ir kt. laisvės? Kaip atrodo, iškėlę šį paprasčiausią klausimą, nori nenori privalėsime atsisakyti anksčiau minėto paaiškinimo tiražavimo. Išties, kas galėtų užginčyti, jog Lietuvoje išvardytos politinės laisvės yra išplėtotos pačiu tikroviškiausiu pavidalu, be to, pilnutine apimtimi, galime net sakyti, su kaupu. Šiuo požiūriu Lietuva, be jokios abejonės, yra viena iš pačių laisviausių pasaulio šalių.
Savo ruožtu pastaroji išvada nepalengvina užduoties atsakant į problemą sufokusuojantį klausimą, bet – priešingai – šį klausimą sukomplikuoja kraštutiniu pavidalu. Dabar jau esame įpareigojami klausti taip: kodėl laisvoje su pertekliumi šalyje žmonės taip dažnai jaučiasi nelaisvi? Kita vertus, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, išryškėjęs situacijos dramatizmas įpareigoja iš naujo kelti klausimą dėl pačios laisvės prigimties, ieškant galbūt visai naujų kelių šios idėjos aptarimui.
Kyla įspūdis, kad teorinio diskurso plėtotėje laisvės klausimas paprastai yra subordinuojamas kokios nors kitos idėjos išryškinimui, pavyzdžiui, yra pajungiamas politinės partijos nuostatų pagrindimui, pasitarnauja teodicėjos idėjoms (t.y. bandymams pateisinti Dievą blogio akivaizdoje), tampa pagrindu nusakant moralinės elgesio reglamentacijos savitumą, kaip, pavyzdžiui, yra I.Kanto filosofinio palikimo atveju. Kita vertus, čia vardan kontrasto pamėginkime pasižiūrėti į šį klausimą nesubordinuotu ir – kiek tai įmanoma – neteoriniu pavidalu, bandant apčiuopti laisvę gyvenimiškos patirties kontekste faktinės sudėties pavidalu, sakykime taip, per realius jos raiškos duomenis. Kaip atrodo, tokiai įsižiūrėjimo į problemą perspektyvai šiame tekste jau yra pateiktas šifro raktas, nors, tiesą sakant, pateiktas jis negatyviu pavidalu. Turiu galvoje tai, kad jau anksčiau buvo pastebėta, kad žmonės jaučiasi nelaisvi, įkalinti aplinkybių labiausiai tada, kai pasijunta esantys bejėgiai ką nors pakeisti (raktinis žodis čia yra – bejėgiai). Ženkime šio pastebėjimo kryptimi toliau.
Taip pasisukus klausimui, buvau pastūmėtas iš naujo, dar sykį atsiversti Vosyliaus Sezemano (pasaulinio garso filosofas, daug kuo nusipelnęs Lietuvos kultūros plėtrai) studiją „Laisvės problema“. Štai V.Sezemanas gana netikėtai pabando laisvę susieti su galia. Iš tiesų, iš vienos pusės, negatyvia prasme, laisvė yra trukdančių aplinkybių nebuvimas, tarkime, buvusių barjerų išardymas. Tačiau, iš kitos, pozityvia raiška, kaip pastebi garsusis mintytojas, laisvė yra žmogaus sugebėjimas, pajėgumas, galia, jėgos pilnatvė, kūrybiškumas, įgyvendinant savo siekius. Kitaip tariant, niekur nerasime laisvės sustingusiu pavidalu, nes laisvė yra ne patogi, nusėdusi duotybė, bet užduotis maksimalizuoti savo jėgas, ne statiška, bet dinamiška raiška, inerciją išsprogdinantis įtampos aktas, iš asmenybės centro kylantis grynasis aktyvumas. Laisvė išlieka tol, kol išlieka kovos dvasia, žmogaus veržlumas, kūrybinis nerimas (kitur tas pats autorius yra pastebėjęs, kad radikalus blogis yra būtent žmogaus pasyvumas, apatija, prisitaikėliškumas, o veržlumas bei kūrybiškumas kelia žmogų į gėrį ir veda būties centro link).
V.Sezemanas pabandė sujungti tarsi ir nesujungiamus dalykus, kaip sakoma, ugnį ir ledą. Laisvės apibrėžtis klasikinėje Vakarų tradicijoje yra siejama su protu, žmogaus racionalumu, pamatuota atsakomybe, tuo metu valios galiai postulatą, kaip visi gerai žinome, į akiratį įveda F.Nietzsche, klastingas racionalizmo tradicijos kritikas, triukšmingai besismaginantis iracionaliomis gyvenimo įžvalgomis žmogus. Tačiau galbūt yra taip, kad minėtas V.Sezemanas jau žengia pirmą žingsnį keliu, leidžiančiu nemažinant laisvės problemos pagavos racionalizacijos užmojų drauge išsaugoti nuovoką apie tokios, niekados galutinai nesuvedamos į schemas laisvės pagavos iracionalų likutį, taigi pripažįstant minėtosios problemos abipusiškumą.
Šiaip ar taip, straipsnio pabaigoje loginės sekos esame įpareigojami kelti klausimą – o koks gi yra šiandieninės Lietuvos žmonių potencialios galios šaltinis, taigi ir laisvės pagrindas? Tuo pačiu raginu ieškoti racionalaus atsakymo. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, atsakymas į šį klausimą yra besiprašantis savaime, jo nepastebėti neįmanoma. Be jokios abejonės, taip suprantamos galios (laisvės) šaltiniu yra bendruomeniškumas kaip toks, taigi ir bendruomeniškumo puoselėjimo, jo įgyvendinimo, bendruomeniškumo kūrybos užduotis. Iš tiesų, Lietuvoje žmogus šiandien kartas nuo karto pasijunta bejėgiu politinių žaidimų įkaitu dėl palyginus menko bendruomeniškumo formų išplėtojimo. Taigi galią kuriantis bendruomeniškumas turėtų būti visų pilietinės visuomenės veiksmų galutinis orientyras.
Kaip atrodo, būtent A.Jokūbaitis labiausiai įtaigiu pavidalu viešojoje erdvėje yra atkreipęs dėmesį į atstovaujamosios demokratijos prieštaras, kai su inercijos įsivyravimu vadinamieji tautos atstovai pradeda atstovauti ne tiek populiacijai, tautai, žmonėms, kiek abstrakčiai idėjai. Tačiau čia, kaip atrodo, pokalbį reikia pratęsti – ir be istorinio ekskurso, norime to ar nenorime, neišsiversime.
Dar vadinamieji švietėjai, XVIII a. filosofai, žmogų kaip politinę būtybę pabandė tiesiogiai susieti su valstybės idėja, drauge pareikalavę panaikinti visas žmonių bendruomeniško organizuotumo formas, neva tapusias istoriniu balastu ir užstojančias individui valstybės vaizdinį. Tiesą sakant, nesunku būtų atsekti, kad ši švietėjų idėja didesniu ar mažesniu laipsniu pasitarnavo, kad XVIII a. pab. Didžioji prancūzų revoliucija tapo didžiąja giljotinos švente. Nė iš tolo nenoriu pasakyti, kad XVIII a. išplėtota demokratijos teorija su laisvės ir lygybės šūkiais yra prieštaringa tiek, kad neišvengiamai veda į kruvinus sukrėtimus. Greičiau reikėtų sakyti taip, kad labiausiai gyvybingos šiandien yra tos moderniųjų laikų demokratinės visuomenės, kurios tarsi ir nepastebimai, be didesnio triukšmo susigrąžina pagarbų požiūrį į bendruomeniškumą, net jeigu tokia nuostata didesne ar mažesne dalimi kertasi su klasikine demokratijos principų apibrėžtimi.
Kita vertus, pastebėsiu dar tai, kad kaip tik dėl lietuviškos populiacijos polinkio išsibarstyti visame pasaulyje bendruomeniškumo imperatyvas mums įgyja fatališką reikšmę. Iš tiesų bendruomeninių ryšių tarp tautiečių išeivijoje palaikymas tautos išlikimui turi ne mažesnę reikšmę kaip vietos papročių puoselėjimas ir žemės ideologija Tėvynėje. Visi suprantame, kad besiskaidanti į emigracijos srautus lietuvių tauta gali prarasti gyvybines pajėgas, visiškai nusilpti tiesiogine to žodžio prasme. Savo ruožtu skirtingų tautos segmentų (senoji išeivija, vis gausėjantys ekonominių nepriteklių emigrantų srautai, Lietuvos gyventojai) vienijimasis yra galios tam tikrose ribose atstatymas ir laisvės užtikrinimas.
Žinoma, tokiam naujam tautos bendruomeniškumui daug mažesnę reikšmę turi teritorija, kultūriniai tapatumo įpročiai ir papročiai, bet ypač didelę reikšmę įgyja simbolinio kilmės bendrumo kapitalizacija, t. y. pati bendruomeniškumo jausena ir tokios jausenos pagrindu atsirandantis galios verčių dauginimas. Būtent šitokią užduotį primena ir žodžio „simbolis“ etimologija: gr. symballo – „sudedu į krūvą“, „prišlieju vieną prie kito“, „sutapatinu“.
Tapybos ant vandens (turkiškai „ebru“, lietuviškai „vyta“) meno pradininkė Lietuvoje Irma Čekanauskienė buvo pakviesta į Tautinių bendrijų namus, kuriuose pristatė paslaptingą, nenuspėjamą ir abejingų nepaliekantį tapybos ant vandens meną, kurio ištakos siekia Kinijos Tang dinastijos laikus (618 – 907m.).
Tuo metu tai buvo tik vyrų žinių mokslas, mat anksčiau tokia technika buvo slapta. Ją net naudojo gaminant slaptus dokumentus, pinigus. Tais laikais šis menas buvo vadinamas ebre. Ebre – tai senovinės Centrinės Azijos žodis, kuris liet. reiškia "pelėsinis popierius".
Kai kurie darbai Kinijoje buvo vadinami liu-sa-cien (liet. klampusis sluoksnis). Vėliau apie 15 amžių iš istorinio Centrinės Azijos regiono Turkestano šis menas "šilko keliu" buvo perduotas į Įraną ir buvo pavadintas ab-ru (liet. vandens veidas).
V. Vildžiūnas įvertintas už viso gyvenimo nuopelnus, K. Nastopka – ne tik už mokslinį, bet ir už kūrinio suvokimo meną. V. Mazūras sukėlė tikrą perversmą lėlių teatre. Jis taip pat įvertintas už etninės kultūros puoselėjimą, pastatė „Jūratę ir Kastytį“. Už „Žalgirio“ ir „Šiaulių“ arenų projektus laureatu paskelbtas architektas E. Miliūnas gražiai sujungė pastatus su aplinka, surado erdvių proporcijas. Niujorke gyvenantis kūrėjas Ž. Kempinas žinomas kaip minimalistinis menininkas, jo darbai kabo šalia P. Picasso kūrinių, tik gal ne visi lietuviai tai žino. M. Pitrėnas laureatu paskelbtas už šiuolaikines muzikos interpretacijas bei lietuviškos kultūros sklaidą.
Šio mokesčio iš tikrųjų labai nemėgstu, dažniausiai jį kritikuoju. Mano supratimu, nėra teisinga, kai už tą patį pirkinį vienodą kainą sumoka ir turtingas, ir vargšas. Štai pavyzdys: už litrą pieno apie pusantro lito sumoka vos galą su galu suduriantis studentas ir milijonierius, kurio pajamos per metus siekia šimtus tūkstančių litų. Ar tai – teisinga? Ne, neteisinga. Žinoma, PVM egzistuoja ir kitose valstybėse, egzistuos ir Lietuvoje. Be jo – neišsivers nė viena pasaulio valstybėse. Bet protingai besitvarkančiose valstybėse PVM mokestis netampa pagrindiniu instrumentu, kurio pagalba į biudžetą surenkami mokesčiai. Lietuvoje, man regis, tuo PVM per daug piktnaudžiaujama. Piktnaudžiaujama tik todėl, kad jį valstybei lengviausiai surinkti. O tai, kad PVM skaudžiausiai smogia patiems neturtingiausiems – dažnai pamirštama, numojama ranka. Ypač man nepatinka, kai PVM mokestis padidinamas knygoms, laikraščiams. Taip pat laikau neteisingu žingsniu, kai PVM mokestis vienodai padidinamas ir rimtąjai literatūrai, ir kriminaliniams, bulvariniams leidiniams. Nes rimtųjų laikraščių ir knygų tiražai – ir taip nėra dideli.
