2022 m. birželio 16 d. 16 val.Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso Konferencijų salėje (Žirmūnų g.1 F, Vilnius) vyks dokumentinio filmo ,,Laisvės žvalgas” peržiūra. Filmas skirtas legendinio partizano Juozo Lukšos – Daumanto atminimui.
Tai režisieriaus Algio Kuzmicko kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istoriku Daliumi Žygeliu sukurtas dokumentinis filmas „Laisvės žvalgas“ (2021 m.). Filmas sukurtas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro užsakymu.
,,Būtent šiame filme žiūrovai pamatys dar niekur neskelbtus legendinio didvyrio Juozo Lukšos bendražygių liudijimus, skirtingų krašto gynybos sričių ekspertų įžvalgas ir netikėtus tyrinėtojų aiškinimus“, – sako filmo režisierius A.Kuzmickas.
Filme „Laisvės žvalgas“ kalbinamas psichologas, karininkas Aurimas Navys paaiškins, kad Juozo Lukšos grįžimas į okupuotą ir partizaninį karą kariaujantį kraštą buvo natūralus ir labai žmogiškas pasirinkimas, kurį atitinkamomis aplinkybėmis būtų apsisprendę padaryti visi tam tikrą misiją vykdantys kariai. Analitiko teigimu, nemaža dalis kovoti pasiryžusių lietuvių į miškus išėjo kaip į pavojingą, bet trumpalaikį nuotykį, tikėdami, kad bus ir greitas pastiprinimas, ir gera pabaiga. Vis dėlto, Juozas Lukša grįžo į Lietuvą, kai jau buvo aišku, kad taip neatsitiko. Verta dėmesio įžvalga, kad sugrįžimas kilo iš gelminio suvokimo, kad kito pasirinkimo tiesiog nebėra. Tai atsakomybė savo vidinei dermei.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas Dalius Žygelis filme papasakos, kokia proga partizanų buvo daryta ir kodėl vėliau MGB buvo suklastota šiandien daugiausiai publikuojama Juozo Lukšos fotografija su bendražygiais partizanais desantininkais – Klemensu Širviu-Sakalu ir Benediktu Trumpiu-Ryčiu. Kodėl MGB iškraipė originalą ir ką tokiu paskleistu fotomontažu tikėjosi pasiekti? Kas buvo tie asmenys, kurių atvaizdais pakeisti partizanų veidai?
Filme „Laisvės žvalgas“ panaudoti iki šiol neskelbti Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fonduose saugomi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Atminimo programų skyriaus Gyvosios atminties programos darbų rėmuose sukaupti Juozo Lukšos bendražygių skirtingais laikotarpiais nufilmuoti liudijimai ir prisiminimai. Sugretinant praeities ir dabarties vaizdus, pateikiami prieš keliolika metų filmuoti Klemenso Širvio-Sakalo ir Povilo Pečiulaičio-Lakštingalos prisiminimai apie savo vadą.
„Laisvės žvalgo“ kūrybinė grupė teigia, kad pavyko sukurti nesudramatizuotą, ramų, bet paveikų garso takelį – tai originali filmo režisieriaus Algio Kuzmicko sukurta muzika ir pirmas kartas, kuomet pats dokumentinio filmo autorius yra ir jo garso takelio kūrėjas.
Atkreiptinas dėmesys, kaip filmą jungia atsikartojančio paplitusios Juozo Lukšos nuotraukos silueto ir parodų jo atminimui teminės gijos, kaip jos dera ar kontrastuoja su užkadrinio balso pasakojamu turiniu – tai irgi daroma tam, kad žiūrovui būtų įdomu.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas dr. Darius Juodis režisieriui A. Kuzmickui padėjo formuoti siužetinę liniją, keldamas klausimus ir primindamas esminę Juozo Lukšos partizanavimo istoriją.
Filmo režisierius ir kūrybinė papasakojo, kaip pavyko vaizdais pratęsti architekto Stasio Pūtvio, realizavusio partizano Juozo Lukšos atminimo įamžinimą Liubave (Kalvarijos sav.), pasakojamą paminklo istoriją. Ir ateities kartoms liks užfiksuota, koks išnykstančio Juozo Lukšos silueto vaizdas leidžia D. Žygeliui pastebėti: „tobula maskuotė, tikras meistras: geležinė uždanga yra, siluetas yra, o štai Juozo Lukšos jau nėra – užduotį įvykdė ir pradingo. Kaip ir pridera partizanui“. Būtent šios filmo akimirkos įdomios ir jaunosios kartos žiūrovams…
Renginį orgamizuoja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kartu su Strateginių iniciatyvų centru.
Po filmo vyks diskusija – laisvės kovų, partizanų tema dokumentikoje ir meniniame kine. Renginį moderuos viešųjų ryšių specialistas Alkas Paltarokas. Diskusijos dalyviai – Lietuvos Respublikos Seimo narys prof. Valdas Rakutis, buvęs specialiųjų operacijų pajėgų karininkas, gynybos ir saugumo ekspertas, psichologas Aurimas Navys, dokumentinio filmo ,,Laisvės žvalgas” režisierius Algis Kuzmickas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojas Dalius Stancikas.
Artimieji prie 1951 m. tremtinio Jono Čiulados kapo Aukštutinės Niursos kapinėse. Čiajos r., Tomsko sr., 1954 m. LGGRTC ir LYA archyvų nuotr.
Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkai, pažymėdami 70-ąsias 1951 m. spalio 2 d. masinės Lietuvos gyventojų trėmimo operacijos, kodiniu pavadinimu „Osenj“ (liet. „Ruduo“) metines, parengė virtualią parodą. Prieš 70 m. kruopščiai suplanuotus trėmimus vykdė Sovietų Sąjungos represinės struktūros.
Virtualią parodą sudaro 6 struktūrinės dalys: „Juos ištrėmė 1951 m. rudenį“, „Darbas tremtyje“, „Tremties metų kasdienybė“, „Sibiro mokykla“, „Netektys“ ir „Sugrįžimas“, iliustruotos archyviniais dokumentais, ištremtųjų nuotraukomis ir asmeniniais dokumentais, tremtinių dienoraščių ištraukomis.
Apsnigtos žeminės, kuriose glaudėsi savo gimtųjų namų netekę tremtiniai, ar ties vaikelio karsteliu sustingusios šeimos nuotraukos sukrečia. Vis dėlto net ir tokios lietuvių tautai tragiškos tematikos fotografijose įamžinta mūsų žmonių šviesa – gilūs žvilgsniai, kuklios kasdienės pramogos, santūrūs veidai darbo vietose, išgyvenimo bei sugrįžimo laimė, sakoma Genocido tyrimo centro pranešime.
Parodoje panaudota medžiaga iš Lietuvos ypatingojo archyvo, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Atminimo programų skyriaus ir centro istorikų publikuota medžiaga.
Virtualioje parodoje – prieš 70 metų stalininio režimo įvykdyta masinė lietuvių trėmimo operacija „Osenj“. LGGRTC ir LYA archyvų nuotr.
1951 m. rudenį: rugsėjo 20–21 d., 1951 m. spalio 2–3 d. ir 1951 m. lapkričio 30 d. iš Lietuvos į Krasnojarsko ir Altajaus kraštus bei Irkutsko ir Tomsko sritis iš viso buvo ištremtos 5139 šeimos – 20 357 žmonės.
Istorikų duomenimis, 1951-ųjų rudenį trėmimai vyko keliais etapais. Pirmasis trėmimas vyko rugsėjo 20–21 dienomis. Tuomet į Irkutsko sritį ištremtos 822 šeimos (iš viso 3072 žmonės). Visi jie buvo partizanų giminaičiai arba kovotojų rėmėjų ir ryšininkų šeimos.
Didžiausias trėmimas kartu su propagandine kampanija, kurios tikslas buvo paaiškinti kaimo gyventojams, kad „buožijos iškeldinimas – tai priemonė, garantuosianti dirbančių valstiečių saugumą ir pagerinsianti kolūkių kūrimo procesą“, vyko 1951 m. spalio 2–3 dienomis.
Trėmimo operacijai vadovavo LSSR valstybės saugumo ministras P. Kapralovas ir SSRS MGB įgaliotinis J. Jedunovas. Joje dalyvavo 3818 MGB pareigūnų, 11 270 MGB vidaus kariuomenės kariškių, stribų, milicininkų ir 8000 sovietinių partinių aktyvistų. Šis kontingentas sudarė per 3000 operatyvinių grupių, tiesiogiai vykdžiusių trėmimus. Kiekvieną grupę sudarė viršininkas (MGB operatyvinis darbuotojas), 2 stribai, 2 MGB kariuomenės kariai bei sovietų partiniai aktyvistai.
1951 m. spalio 4 d. MGB pareigūnų pažymoje konstatuojama, kad trėmimo operacijos metu buvo suformuota 16 ešelonų: 10 – į Krasnojarsko kraštą, 6 – į Tomsko sritį. Iš viso ištremtos 4 143 šeimos – 16 150 žmonių, iš jų – 5 278 vaikai. 1951 m. tremtinės, tvarkančios geležinkelio bėgius miško kirtavietėje. Tunguskij Boras, Asino r., Tomsko sr., 1954–1956 m. Iš LGGRTC nuotr.
Ištremiami visam gyvenimui tremtiniai galėjo su savimi paimti 1500 kg reikalingų daiktų ir darbo įrankių. Tuo pat metu ūkyje pasilikę aktyvistai aprašinėjo žmonių užgyventą konfiskuojamą turtą: gyvenamuosius ir ūkinius pastatus, baldus ir kitus namų apyvokos daiktus, padargus ir gyvulius – viskas per kelias valandas virto kolūkine nuosavybe.
1951 m. lapkričio 30 d. įvyko dar vienas trėmimas – keliasdešimt ūkininkų šeimų išvežta į Altajaus kraštą Bijsko rajoną.
Visų šių trėmimų tikslas buvo kuo greičiau užbaigti prievartinę kolektyvizaciją ir silpninti kovojančių partizanų rėmėjų gretas, sakoma Genocido tyrimo centro pranešime.
Liepos 18 dieną, sekmadienį, vyks Prisikėlimo apygardos štabo skyriaus viršininko Pranciškaus Prusaičio–Lapės laidotuvės.
Pranciškus Prusaitis–Lapė buvo paskutinysis partizanas, sovietų valdžios nubaustas mirties bausme. Prieš 58 metus Vilniuje, KGB kalėjime, 35 m. Pranciškus Prusaitis-Lapė buvo sušaudytas, jo palaikai paslėpti.
Pranciškaus Prusaičio–Lapės palaikai rasti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui vykdant partizanų paieškas Vilniaus miesto Antakalnio kapinių teritorijoje, vadinamose „Našlaičių“ kapinėse.
Atsisveikintisu Pranciškumi Prusaičiu–Lape bus galima 2021 m. liepos 18 d. nuo 9 iki 12 val. Gudžiūnų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje (Gudžiūnų sen., Kėdainių raj.).
12-13 val. – Šv. Mišias aukos vyskupas Jonas Kauneckas ir dekanas kun. Norbertas Martinkus.
13.15 val. iškilmingos laidotuvės Gudžiūnų kapinėse.
Pranciškus Prusaitis-Kiaunė, Kęstutis, Lapė
1928 01 09-1963 07 13
Pranciškus Prusaitis gimė 1928 m. sausio 9 d. Grinkiškio miestelyje (dabar Radviliškio raj.) smulkaus ūkininko 4 vaikų šeimoje. Dviejų metų neteko mamos, nuo vaikystės sunkiai dirbo.
1948 m. gegužę, nenorėdamas tarnauti okupacinėje kariuomenėje, įstojo į partizanų gretas – Kudirkos rajono Romualdo Šukio-Jogailos būrį.
1949 m. rugpjūtį P.Prusaitis-Lapė su kitais partizanais į Pietų Lietuvą lydėjo LLKS Gynybos pajėgų štabo Organizacinio skyriaus viršininką Petrą Bartkų-Žadgailą. Žygio metu partizanus apsupo gausios okupantų pajėgos. Užpelkių kautynėse žuvo garsūs partizanai P. Bartkus-Žadgaila, B. Liesys-Naktis, V. Šniuolis-Svajūnas ir dalis palydos. P. Prusaičiui-Lapei su keliais partizanais pavyko prasiveržti.
P. Prusaičiui pavyko prasiveržti ir po mėnesio Pilionių kaime patekus į rusų kareivių pasalą. Susidūrimo metu kulka P. Prusaičiui nutraukė didįjį pirštą, todėl kurį laiką teko slapstytis ir gydytis plaštaką.Po šio įvykio jam buvo suteiktas grandinio laipsnis.
1950 m. rugpjūčio 9 d. žuvus Jaunučio būrio vadui R. Šukevičiui-Jogailai, P. Prusaitis-Lapė buvo paskirtas būrio vadu, o dar po metų – Prisikėlimo apygardos štabo ryšių įgaliotiniu, aprūpinimo skyriaus vadu.
Partizano P. Prusaičio-Lapės veikla aukštesniųjų vadų buvo labai vertinama. Partizanų Vyriausiosios vadovybės Visuomeninės dalies viršininkas J. Šibaila-Merainis, atestavęs P. Prusaitį, rašė: „yra rūpestingas, savarankiškas ir nuovokus, nepriekaištingai vykdo savo viršininkų įsakymus. Vertas aukščiausio Laisvės Kovotojo garbės apdovanojimo.“
1952 m. vasario 16 d. P. Prusaitis už drąsą kautynėse buvo apdovanotas pirmos rūšies laisvės kovos 3 laipsnio kryžiumi.
Dėl partizanų žūčių jų gretos katastrofiškai mažėjo, todėl 1952 m. pavasarį Prisikėlimo apygardos štabą sudarė tik trys pareigūnai: J. Paliūnas-Rytas, A. Juška-Kariūnas, ir P. Prusaitis-Lapė. Gegužės mėn. Prisikėlimo apygarda buvo visai panaikinta, J. Paliūnas-Rytas paskirtas Povilo Lukšio rinktinės vadu, o pati rinktinė įtraukta į Kęstučio apygardos sudėtį. P. Prusaitis-Lapė rinktinės štabe ėjo aprūpinimo skyriaus viršininko pareigas.
Dėl konspiracijos J. Paliūnas-Rytas ir P.Prusaitis-Lapė pakeitė štabo bunkerio vietą įsikurdami Padotnuvio kaime. Štabo perkraustymo reikalais rūpinosi Lapė, į naują bunkerį buvo pernešti ginklai, rotatorius, rašomosios mašinėlės ir spausdinimo priemonės, radijo imtuvas, fotoaparatai, štabo dokumentai ir net 20 kg. popieriaus.
Deja, rinktinės štabui MGB sugebėjo pakišti savo agentą Čestnyj, kuris buvo priimtas į rinktinės štabą darbui su pogrindine spauda. 1952 m. išėjo paskutinis periodinio apygardos leidinio „Prisikėlimo ugnis“ numeris.
1952 m. rugsėjo pabaigoje ryšių punktų tikrinimo metu agentas Čestnyj partizanus P. Prusaitį-Lapę ir L. Jušką-Kariūną pavaišino apnuodytu hematogenu. Lapei ir Kariūnui pasidarius bloga, agentas pasiūlė vandens, nuo kurio dar pablogėjo. Patyręs ir nuovokus Lapė suprato klastą ir nedelsdamas MGB agentą Čestnyj nušovė, o pats kartu su Kariūnu stengėsi kuo greičiau pasitraukti iš tos vietos. Tačiau tą patį vakarą MGB suėmė dar apsvaigusį, į koją sužeistą Kariūną, o kitą dieną čekistams apsupus vadavietės bunkerį nusišovė J. Paliūnas-Rytas.
Likęs vienas, sovietų persekiojamas P. Prusaitis 10 metų slapstėsi pas patikimus partizanų rėmėjus. Slapstymosi metu dirbo žemės ūkio darbus, drožinėjo meniškus kryželius, kuriuos palikdavo savo globėjams kaip padėką.
1962 m. Kėdainių kagėbistams pavyko P. Prusaitį-Lapę areštuoti. Kagėbistai tardė visą pusmetį, o po to LSSR Aukščiausiasis Teismas jam paskelbė mirties nuosprendį. 1963 m. liepos 13 d. Vilniuje, KGB kalėjime, 35 m. Pranciškus Prusaitis-Lapė buvo sušaudytas.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Pranciškus Prusaitis-Lapė apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties), jam suteiktas Kario savanorio statusas ir majoro laipsnis.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Liepos 4 dieną, sekmadienį, įvyks partizano, Sartų partizanų rajono štabo viršininko Vytauto Kazimiero Miškinio-Viesulo laidotuvės. Į gimtinę partizanas Vytautas Kazimieras Miškinis-Viesulas parvežamas po 59 metų: 1962 m. balandžio 23 d. sovietų valdžia jį sušaudė Vilniaus KGB kalėjimo egzekucijų kameroje ir paslėpė palaikus.
Vytauto Kazimiero Miškinio-Viesulo palaikai rasti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui vykdant partizanų paieškas Vilniaus miesto Antakalnio kapinių teritorijoje, vadinamose „Našlaičių“ kapinėse.
11.00 val. – Šv. Mišios, 12.00 val. išnešamas karstas.Vytautas KazimierasMiškinis-Viesulas bus palaidotas Vajasiškio kaimo kapinėse, šeimos kapavietėje.
Vytautas Kazimieras Miškinis gimė 1928 m. lapkričio 3 d. Zarasų apskrities Salako valsčiaus Trinkuškių kaime.
Mokėsi Vajasiškio pradžios mokykloje, Degučių mokykloje, vėliau Zarasų ir Salako gimnazijose. Priklausė pogrindinei Salako miestelio jaunimo organizacijai, nuo 1947 m. palaikė ryšius su Vytauto apygardos Lokio rinktinės Erškėčio kuopos partizanais. Sovietų saugumas MGB įtarė Miškinį dalyvaujant pogrindyje, todėl jįsekė.
Kaip pažangiausiam Salako gimnazijos mokiniui sovietinės šventės metu jam buvo liepta nešti Stalino portretą. Vytautui atsisakius ir trenkus portretą į žemę, buvo pašalintas iš gimnazijos. Po šio įvykio vengdamas suėmimo Miškinis 1948 m. nuginklavo sovietinį aktyvistą ir įstojo į partizanų gretas – kartu su kovos draugais J. Dudėnu-Vynu, V. Rusakevičiumi-Tigru ir P. Pošiumi-Gediminu sudarė Laisvės partizanų būrio branduolį.
1950 m. gegužę reorganizavus Laisvės būrį į Žalgirio kuopą, buvo paskirtas Žvalgybos skyriaus viršininku, tuo pačiu metu ėjo ir Sartų partizanų rajono (buvusių Dusetų, Zarasų ir Dūkšto valsčių sankirta) štabo viršininko pareigas. Buvo drausmingas ir pareigingas kovotojas – apie tai liudija paskyrimai į aukštas pareigas ir suteiktas partizanų puskarininkio laipsnis.
Iki 1951 m. Žalgirio kuopos partizanai aktyviai kovojo prieš sovietinius okupantus ir vietinius jų kolaborantus, deja, tų metų pabaigoje MGB pavyko nužudyti arba suimti beveik visus Žalgirio kuopos laisvės kovotojus. Gyvi liko ir kovą tęsė tik Vytautas Kazimieras Miškinis-Viesulas ir Petras Pošius-Gediminas.
1957 m. patikėjęs okupacinės sovietų valdžios pažadais Miškinis-Viesulas legalizavosi. MGB iškart jo nesuėmė – kurį laiką leido gyventi laisvai, taip bandydama iš miškų išvilioti kitus, ginklų dar nesudėjusius partizanus. Tuo pasinaudojęs Miškinis išvyko į Krasnojarsko kraštą pas ištremtus tėvus, o 1961 m. pavasarį kartu su tėvais iš tremties grįžo į Lietuvą.
1961 m. spalio 6 d. kartu su kitais, sovietų pažadais patikėjusiais ir legalizavusiais partizanais, Miškinis buvo suimtas.
1962 m. kovo 14 d. Miškinis-Viesulas LSSR Aukščiausiojo teismo buvo nuteistas mirties bausme. Mirties bausmė 33 metų Vytautui Kazimierui Miškiniui-Viesului buvo įvykdyta 1962 m. balandžio 23 d. Vilniaus KGB egzekucijų kameroje.
1998 m. lapkričio 23 d. Vytautui Kazimierui Miškiniui-Viesului pripažintas Kario savanorio statusas, 1999 m. sausio 11 d. suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis. Po ilgų paieškų 2020 m. lapkričio 28 d. Lietuvo sgyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras Vilniaus našlaičių kapinėse surado paslėptus Vytauto Kazimiero Miškinio-Viesulo palaikus: taip buvo išpildytas jo mamos Uršulės Miškinienės priesakas šeimai – suraskiteVytautą ir palaidokite kaip žmogų.
Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Ant buvusių KGB rūmų gali nelikti kai kurių iškaltų atminimo lentose partizanų pavardžių? Šis klausimas keltas ir LNK televizijoje, ir portale delfi.lt.
Pagrindas taip klausti yra. „Paaiškėja, kad žmogus nužudė kažkokį partinį darbuotoją buitinėmis aplinkybėmis ir po to išėjo arba mėgino išeiti į partizanus, jam iškelta byla ir jis nuteistas. Kadangi buvo į tą situaciją pažiūrėta nelabai kritiškai, tas žmogus atsidūrė ant tos sienos – tokių ir panašių atvejų yra, yra“, – vakar LNK žinioms paaiškino LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjas Rytas Narvydas (delfi.lt portalas).
Bet juk jei byloje pažymėta, kad žmogus nužudė stalininio režimo partietį, nesvarbu, buitinėmis aplinkybėmis ar kitokiomis, ir dar siejamas su „banditais” (partizanais, – K.S.), tai byla – vienareikšmiškai politinė baisaus totalitarinio režimo sąlygose. Tikėti tokių bylų objektyvumu nėra jokio pagrindo. Kitaip pripažįstame visus partizanų ar jų ryšininkų NKVD tardymo metodus, įkalčių surinkimo būdus, jų vertinimą, “liudytojus” ir pan. teisėtais ir nekeliančiais abejonių.
Istorikas, anksčiau LGGRTC dirbęs dabartinis krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas prisiminė, kad prieš iškalant pavardes ant buvusių KGB rūmų, biografijos peržiūrėtos nuodugniai. A. Anušauskas dėl nei vienos pavardės neabejoja. „Pabrėšiu, 1944-1947 metais sušaudytų MGB asmenų – buvo peržiūra kiekvienos pavardės, biografijos, buvo tikrinama, ieškoma duomenų, kad tarp jų nebūtų tokių žmonių, kurie būtų susiję su holokausto akcijomis, būtų nacistinės valdžios koloborantai arba tiesiog okupacinės kariuomenės kariškiai“, – sakė A. Anušauskas.
Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ministras žino, ką sako. Verta paskaityti jo straipsnį „Genocidas. MVD—MGB tardymo metodai”, kuriame nagrinėjama kaip NKVD—NKGB—MVD—MGB sistemoje 1944—1953 m. buvo naudojami kankinimai.
Pateiksiu tik portale partizanai.org paskelbto straipsnio išvadas:
1. MVD ir MGB darbuotojai 1944—1953 m. plačiai naudojo kankinimus tardydami kaltinamus vadinamaisiais „valstybiniais nusikaltimais“, t.y. už pasipriešinimą okupacinei valdžiai.
2. Kankinimų naudojimas buvo reglamentuotas specialių SSSR MVD-MGB instrukcijų.
3. Tarp kankinimo priemonių vyravo mušimas rankomis ir kojomis, rimbais ir guminėmis lazdomis. Nors kitų kankinimo priemonių panaudojimas dokumentuose mažai atsispindi, bet buvo įmanomas bet kokių kitų priemonių naudojimas.
4. Kankinimais ar be kankinimų išgautų prisipažinimų apie dalyvavimą pasipriešinime okupaciniam režimui, pakakdavo įrodyti suimtojo tariamai kaltei ir apkaltinti pagal Rusijos SFSR Baudžiamojo kodekso 58-ą straipsnį.
5. NKVD—MVD ir NKGB—MGB pagrindinių tardymo metodų — kankinimų ir provokacijų taikymas neretai pasibaigdavo tardomųjų smurtine mirtimi.
6. Tardydami suimtuosius kankinimus naudojo NKVD—MVD Kovos su banditizmu skyriaus (valdybos), MGB tardymo skyriaus, vietinių MVD—MGB skyrių darbuotojai (pradedant viršininku ir baigiant operatyviniu įgaliotiniu), MVD (vėliau MGB) Vidaus kariuomenės dalinių ir pasienio kariuomenės dalinių kariškiai (tardydami mūšio lauke į nelaisvę paimtus partizanus). Vykdydami savo viršininkų įsakymus arba savo iniciatyva milicininkai, MVD—MGB skyrių vertėjai ir stribai („liaudies gynėjai“) taip pat dalyvavo kankinimuose ir žudynėse.
7. Kankinimų naudojimas — nusikaltimas žmogiškumui, todėl anksčiau minėtų įstaigų darbuotojai, kurie prisidėjo prie šių nusikaltimų, turėtų būti persekiojami Lietuvos Respublikos įstatymų numatyta tvarka.
Lietuvos partizanai. Slaptai.lt nuotr.
Turint tokias išvadas, nesunku įsivaizduoti, kad „teisiami” partizanai, nenorėdami patirti dar baisesnius kankinimus ir trokštantys mirties kuo greičiau, „prisipažindavo” bet ką padarę, net dalyvavę “tarybinių žmonių žudynėse” nacių okupacijos metais (tuo metu SSSR taip buvo įvardinamas Holokaustas). Tokie atvejai visiškai įmanomi, jei dalyvavimas grindžiamas tik “liudytojų” parodymų dėka kilusiais įtarimais, kai trūksta tik prisipažinimo.
Buvę KGB rūmai. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Beje, apie anų laikų liudytojus, neretai, matyt, ir suinteresuotus skundikus. Civilizuotoje suverenioje demokratinėje valstybėje liudytojas prisiekia sakyti tik tiesą ir priesaiką pasirašo, priesaiką savo valstybei, jos piliečiams. NKVD partizanų bylose liudytojai, matyt, prisiekinėjo, jei prisiekinėjo, sakyti tik tiesą draugui Stalinui.
Ne mano vieno nuomone, jei atrastos “juodosios dėmės” pagerbtųjų atminimo lentomis biografijose bus pagrįstos vien tik NKVD bylomis, NKVD dokumentais, jos neturėtų tapti pretekstu pašalinti jų atminimo lentas iš buvusios KGB rūmų sienų. Viliuosi, kad taip ir bus.
LGGRTC vyriausiasis istorikas Gintaras Vaičiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Kaip proletaras S.Kiaušinis virto sovietų valdžios priešu
Sovietų valdžia ypatingai didelį dėmėsi skirdavo okupuotų šalių gyventojų registracijai ir jų suskirstymui į priešiškai nusiteikusių ir sovietų valdžios rėmėjų klases. Komunistai savo rėmėjais įvardindavo darbininkus ir varginguosius valstiečius, kuriuos vadindavo proletarais.
Rusijos kariuomenei okupavus kaimynines šalys bolševikų propogandistai skelbdavo, kad Raudonoji armija išvadavo nuo kapitalistų vergovės šių šalių proletariatą, nors okupantams smarkiai apiplėšus užimtas šalis proletariato gyvenimas taip pat smarkiai pablogėdavo.
Proletarinė žmogaus kilmė bei okupantų veiksmų palaikymas užtikrindavo karjerą, padėdavo gaunant žemės ar kito turto atėmus iš tų nelaimingųjų, kuriuos okupantai ir jų vietiniai talkininkai įrašė į priešiškų klasių sąrašus. Pagal Stasio Kiaušinio kilmę, išsilavinimą, turtinę padėtį sovietai net neabejodami jį priskyrė prie proletarų.
Sunkus S. Kiaušinio gyvenimas
Stasį pagimdė vieniša, bežemė ir beturtė motina Ona, dirbusi samdine pas ūkininkus. Vaikas neturėdamas tėvo augo skurdžiai ir, matyt, buvo pravardžiuojamas bei ujamas, nes tuometinėje visuomenėje nebuvo didelės pagarbos nesantuokiniams vaikams bei jų susilaukiusioms motinoms. Stasys baigė tik dvi pradinės mokyklos klases ir nuo 9 metų pradėjo dirbti pas ūkininkus iš pradžių piemeniu, paskui pusberniu, o nuo 16 metų bernu. Sulaukęs 21 m. buvo pašauktas tarnauti į Lietuvos kariuomene. Tarnavo 4-ame pėstininkų pulke Panevėžyje, kariuomenėje pramoko batsiuvio amato. Tarnybą Lietuvos kariuomenėje Stasys prisimindavo kaip vieną iš šviesiausių savo gyvenimo momentų.
Atitarnavęs kariuomenėje dar 4 metus dirbo samdiniu pas ūkininkus. Suėjus 27 metams ėmesi savarankiško darbo, išsinuomavo patalpas Anykščiuose ir pradėjo dirbti batsiuviu. Šiuo amatu vertėsi 7 metus iki pirmosios Lietuvos okupacijos. Vedė 39 metų jau prie sovietų valdžios 1945 m. Pirmosios sovietinės okupacijos metais (1940 m.) susirado lengvesnio ir geriau apmokamo prižiūrėtojo darbo Lukiškių kalėjime Vilniuje. Matyt, okupantai priėmė dėl proletarinės kilmės, nepriekaištingos reputacijos bei mokėjimo elgtis su ginklu, nors rusų kalbos nemokėjo.
Bet tarnyba truko nepilnus metus, nes prasidėjus karui kalėjimo administracija su čekistais išsivarė kalinius į geležinkelio stotį ir išvežė į Rusiją, prižiūrėtojai buvo palikti Vilniuje. Likęs be tarnybos S.Kiaušinis grįžo į Anykščius ir užsiregistravo komendantūroje. Buvo apklaustas ir iš karto paleistas, jokių nuobaudų už darbą kalėjime negavo, S.Kiaušiniui leido dirbti batsiuviu Anykščiuose. (Čekistas Aleksankinas 1947 m. apklausdamas S.Kiaušinį kaip įtariamąjį niekaip negalėjo patikėti, kad 1941 Birželio sukilimo dalyviai nenubaudė S.Kiaušinio už darbą Lukiškių kalėjime, todėl primigtinai reikalavo patvirtinti, kad jis registracijos metu pasirašė, nes čekistinė logika jam sakė, kad S.Kiaušinio nebaudė dėl to, kad jį sukilėliai užverbavo kaip savo agentą, todėl ir paleido).
Vokiečių okupacijos metai S.Kiaušiniui praėjo be nuotykių darbuojantis Anykščiuose batsiuviu. 1944 m. vasarą grįžus į Lietuvą rusų kariuomenei ir čekistams S.Kiaušinis vėl nutarė grįžti į valstybinę tarnybą ir pradėjus okupantams kurti skrebų būrius, vienas pirmųjų įstojo į Kurklių valsčiaus skrebų būrį. Kaip matyti iš Kurklių skrebų būrio vado 1947 m. prieš suėmimą S.Kiaušiniui rašytos charakteristikos ir šio būrio skrebų liudijimų S.Kiaušinis nebuvo uolus skrebas ir kartais skųsdavosi sunkia tarnyba. Tarnybinėje charakteristikoje jo viršininkas parašė „dirbo nęsažiningai, ne visada vykdė būrio vado nurodymus. Yra pasišalinęs iš tarnybos niekam nieko nepranešęs, kartu su skrebu Justinu Blažiu dažnai gerdavo. Tarp skrebų buvo uždaras, bet kartais išgėręs neigiamai pasisakydavo apie sovietų valdžią, skųsdavosi sunkia tarnyba“.
Skrebas Ivanas Jakimovas apie S.Kiaušinį atsiliepė taip: „Į tarnybą jis žiūrėjo prastai, pasitaikydavo, kad kautynėse su banditais (partizanais) parodydavo savo bailumą. Būryje būdavo uždaras ir tylus“.
Skrebas Stasys Leita apie S.Kiaušinį: „Į tarnybą žiūri neigiamai, dažnai išgėrinėja, kartais be leidimo išeidavo iš būrio, o kur jis eidavo, aš nežinau“.
NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.
Tokia buvo čekistų labiausiai gerbiamų ir turinčių jų akyse didžiausią autoritetą Kurklių skrebų nuomonė. Net 5 broliai Jakimovai tarnavo Kurklių skrebų būryje, o S.Leita buvo šio būrio vadu. Kurklių skrebams 1944-1946 m. tikrai buvo baisu eiti į tarnybą, nes 1944 rugpjūčio 29 ir 1944 rugsėjo 7 dienomis A.Bagdono-Aro būrio partizanai buvo užėmė Kurklių miestelį ir abu kartus paleido į laisvę suimtuosius, tuo metu skrebai vos suspėjo pabėgti iš miestelio. 1945 balandžio 13 d. Kurklių skrebų būrys, vadovaujamas J.Brazausko, buvo patekęs į partizanų pasalą miške prie Gudonių kaimo, žuvo 7 skrebai ir 3 pateko į partizanų nelaisvę, iš kurių 2 partizanai sušaudė. 1946 kovo 6 d. patekę į partizanų pasalą žuvo Kurklių valsčiaus vykdomojo komiteto sekretorius J.Šantaras, partorgas A.Čiukšys, vykdomojo komiteto pirmininkas J.Kulikauskas ir 2 skrebai.
Gal būt S.Kiaušinis bijodamas dėl savo gyvybės nutarė baigti savo trumpą (dirbo tik 4 mėnesius) skrebo karjerą. Tuo labiau, kad jam pasitaikė gera proga – okupacinė valdžia nutarė didinti savo rėmėjų skaičių kaimuose ir pradėjo dalinti nacionalizuotą žemę bežemiams ir mažažemiams. S.Kiaušinis padavė prašymą jo šeimai (kaip tik tais pačiais metais po ilgo viengungiško gyvenimo būdamas 39 metų jis vedė) skirti žemės sklypą Paulinavos dvare. Dvaras iki okupacijos priklausė 1941 m. birželio mėnesį į Krasnojarsko kraštą ištremtiems Mikalajūnams. Sąlygos ūkininkauti buvo tinkamos, sovietai negailėdami Kiaušinių šeimai skyrė 8 ha 6,5 arus geros žemės, apgyvendino juos dvaro pastate kartu su naujakurių Mišinių šeima, atvykusia ūkininkauti į Paulinavą iš Jononių kaimo Alantos valsčiaus. Gyvulius naujakuriai galėjo laikyti dvaro ūkiniuose pastatuose.
Bet, matyt, laimingiems naujakuriams tuo metu nesakė, kad žemę jie gauna laikinai tik iki kolchozų sukūrimo. S.Kiaušinis nebijojo sunkaus darbo, nes ilgą laiką dirbo samdiniu pas ūkininkus. Bet ūkininkauti sovietų valdžios dovanotoje žemėje Kiaušiniams teko tik 8 mėnesius. Nekviestais svečiais, apsigyvenusiais ištuštėjusiame po 1941 m. birželio dvare, susidomėjo vietiniai Lietuvos partizanai. Jiems sovietų valdžios naujakuriai buvo įtartini, jie pagrįstai manė, kad jie gali būti čekistų užverbuoti, todėl naujakuriais domėjosi ir rinko apie juos informaciją.
Partizanai greitai išsiaiškino, kad S.Kiaušinis buvęs skrebas ir pareikalavo atiduoti šautuvą, bet Kiaušinis jo neturėjo ir gavo gerai į kailį, išeidami iš jo namų partizanai pasakė, kad jeigu neatiduos šautuvo, tai jį nušaus. Tokią versiją apie susidūrimą su partizanais Paulinavoje čekistui Aleksankinui per tardymą papasakojo 1947 m. pats S.Kiaušinis. Per 8 mėnesius, kol S.Kiaušinis gyveno Paulinavoje, partizanai jį aplankė 3 kartus, bet nesušaudė, matyt, susitarė su partizanais, kaip jis galėtu jiems padėti.
Kitokią įvykių versiją 1947 m čekistui Aleksankinui apie S.Kiaušinio susitikimus su partizanais papasakojo jo artimiausi kaimynai, dvare gyvenę Juozas ir Rozalija Mišiniai. Jie tvirtino, kad pas pas S.Kiaušinį dažnai lankėsi partizanai, jis juos gerai priimdavo ir pavaišindavo, teikdavo jiems žinias. Rozalija informavo čekistą Aleksankiną, kad ji girdėjusi, kaip S.Kiaušinis prašė partizanų, kad jie nušautų žmonos brolį Praną Savicką ir kad šį prašymą partizanai įvykdė 1945 m. pavasarį. Taip pat Mišiniai papasakojo Aleksankinui, kad 1945 m. rudenį pas juos atėjo 8 partizanai ir smarkiai sumušė Juozą Mišinį, konfiskavo jų kiaulę ir keletą daiktų. Netrukus po šio įvykio Kiaušiniai išsikėlė gyventi į Kurklius, o Stasys Kiaušinis vėl įstojo į Kurklių skrebų būrį, bet atvykdavo į Paulinavą sėjos metu arba nuimti derliaus sklype, kur jam dovanojo sovietų valdžia.
Atvykęs į Paulinavą 1946 pavasarį Stasys Kiaušinis užėjęs pas J.Mišinį į namus išvadino jį sovietų šnipu ir pasakė: „aš žinau, kas tu per žmogus, davė kartą tau į skūrą partizanai ir dar duos, paskui sumušė Mišinio žmoną ir 13 metų sūnų, juos išvadinęs komunistų politrukais ir pasakė: „aš jums parodysiu, kaip padėti komunistams. Jus turite išvykti iš Paulinavos“.
Apie šiuos įvykius iki S.Kiaušinio suėmimo, anot Mišinių, jie niekam nėra sakę, nes jo bijojo. S.Kiaušinis gyvendamas Paulinavoje dažnai konfliktavo su kaimynais Mišiniais. Ypač S.Kiaušinį piktino, kad Mišiniai negerbia jo darbo ir nuosavybės, kasdien tyčia paleidžia savo gyvulius ganytis jo pasėliuos. Taip jis tvirtino tardytojui Starkovui.
Dabartine biurokratine kalba, Mišinius galima būtu pavadinti žmonėmis, stokojančiais socialinių įgūdžių. Matyt, tokių žmonių anūkai ir dabar tebevirtina pasiklausę savo senelių, kad visi buvo vienodi „doram“ ūkininkui, tik vieni ateidavo dieną, kiti naktį”. Dėl kaimynų ir aplink vykstančio karo S.Kiaušinio noras gyventi kaime ir ramiai ūkininkauti žlūgo, 1945 m. rugsėjo mėnesį jis antrą kartą įstoja į Kurklių skrebų būrį. Byloje trūksta duomenų tvirtinti, kad jis vėl tapo skrebu tik savo noru arba tai padarė paprašytas partizanų ar tiesiog jų bijodamas, bet pakanka informacijos teigti, kad jis nuoširdžiai nekentė okupantų valdžios ir sovietinių aktyvystų. Nuolat konfliktavo su kaimynėmis skrebų ir aktyvystų žmonomis. Toks sunkus S.Kiaušinio gyvenimo etapas pilnas vidinių ir išorinių konfliktų tęsėsi pustrečių metu iki pat jo suėmimo.
Žuvusių Anykščių krašto partizanų žinyno viršelis
Visi liudininkai, apklausti S.Kiaušinio baudžiamojoje byloje, pastebėjo, kad jis mėgsta išgerti, o išgėręs daužo arba mėto savo šautuvą ir keikia skrebišką tarnybą. Toks buvo savotiškas šio žmogaus protestas prieš nekenčiamą darbą. Bet S.Kiaušinis nebuvo visiškai degradavęs sovietinis pilietis, turėjo žmoną ir du mažamečius vaikus ir stengėsi juos išlaikyti bei ginti. Nors išgėręs kartais plūsdavo savo žmoną, bet prieš ją rankos nekėlė. Tai būtų iškarto pastebėjusi ir apie tai čekistui Aleksankinui pasakiusi duodama parodymus tame pat kambaryje už pertvaros gyvenusi kaimynė Uršulė Šantarienė. S.Kiaušinio žmona Anastasija Savickaitė buvo darbšti moteris, ne tik rūpinosi šeima, bet stengėsi uždirbti papildomų pajamų veldama namuose veltinius ir juos parduodama miestelio gyventojams.
S.Kiaušinis padėdavo jai parduoti šią produkciją, todėl jis labai pyko ant dar vienos kaimynės skrebo J.Mačionio žmonos Veronikos ir pagrįstai iš jos reikalavo sumokėti už dvi poras jos prašymu pagamintų veltinių, bet V.Mačionienė visus metus taip ir neatsiskaitė, o kai S.Kiaušinį suėmė, buvo viena iš tų liudininkų, kuri davė jam nepalankius įrodymus.
Labiausiai S.Kiaušinį sukrėtęs ir supykdęs iš gyvenimo Kurkliuose įvykis – jo mažamečio sūnaus dingimas. Sūnus Stasys buvo tik 2,5 metų, kai jį iš kiemo niekam nematant išsivedė 9 metų Kiaušinių kaimynės U.Šantarienės duktė Angėlė ir nuvedusi į lauko tualetą paliko užkabinusi durys. Mažasis S. Kiaušinis galėjo įkristi į išmatų duobę ir ten nuskęsti, nors to neatsitiko, bet vaikas, kai jį surado, buvo labai išsigandęs.
Neaišku, ką po šio įvykio pasakė S.Kiaušinis savo kambario kaimynei U.Šantarienei, bet, matyt nepagyrė. Tokie mažesni ir didesni buitiniai konfliktai buvo miestelių ir miestų gyventojų kasdienybė. Toks sunkus ir įtemptas buvo tikro proletaro pagal kilmę S.Kiaušinio gyvenimas nuo pat gimimo. Iš jų penkius savo gyvenimo metus S.Kiaušinis praleido sovietiniame „rojuje“ ir dar dešimt metų po to sovietiniame „pragare“ lageryje. Jį į tą pragarą atvedė gyvenimas „klietkinyke“, sunkus choleriškas charakteris ir palaidas liežuvis. Toks, atsiprašant, šūdinas buvo tikro proletaro ir skrebo gyvenimas.
S. Kiaušinio gyvenimas skrebų „klietkinyke“ Kurkliuose
S.Kiaušinis apsigyveno Kurkliuose 1945 rugsėjo mėnesį ir gyveno miestelyje bei dirbo skrebu iki pat suėmimo dienos 1947 birželio 26. Nors miestelis einant frontui smarkiai nenukentėjo, bet tuo laiku labai aštri buvo gyvenamojo ploto problema. Iš kaimų į miestelį bijodami partizanų bei jų paskatinti atbėgo sovietų valdžios rėmėjai ir jų šeimos, įsikūrė čekistų vidaus kariuomenės NKVD (nuo 1946 m. MVD) įgula, atvažiavo bei pareikalavo sau butų įvairaus plauko čekistai bei operatyvininkai.
Pirmaisiais partizaninio karo metais kaimuose partizanai veikė gana aktyviai, todėl sovietai vengė ardyti tremtinių namus ir juos vežti į miestelį, be to, pirmasis po karo 1945 metų trėmimas nebuvo toks masinis. Algimanto apygardos vadas A.Starkus-Montė su piliečiais, gyvenusiais kaime ir palaikiusiais sovietų valdžią, elgėsi mandagiai. Atėjęs į namus jiems pasiūlydavo keltis į miestelį arčiau savo valdžios, tai yra keisti savo namus kaime į kambariuką miestelyje, o žemės sklypą į daržiuką, bet jeigu sutikdavo partizanams padėti, jų iš kaimo nevarydavo. Montė sakydavo, jeigu savo valdžią gerbi ir myli, dėl jos reikia aukotis ir šie žodžiai labai paskatindavo sovietų valdžios rėmėjus greitai išvykti gyventi į miestą arba miestelį.
Kaip Kurklių krašto partizanai gausino miestelio gyventojų skaičių, nėra gerai žinoma, bet iš naujakurių Mišinių ir Kiaušinių gyvenimo aprašymo matyti, kad jų santykiai su partizanais buvo gana sudėtingi ir komplikuoti. Sovietų valdžia buvo patenkinta, kad J.Kiaušinis grįžo į tarnybą skrebų būryje ir jo šeimai skyrė pusę didelio kambario miestelio centre stovėjusiame name. Šį pastatą vietiniai vadindavo skrebų bendrabučiu, nes jame gyveno vien sovietų aktyvystų ir skrebų šeimos, kiti klietkinyku, nes kambariai tarp šeimų buvo padalinti lentinėmis pertvaromis.
Darbovietė – Kurklių valsčiaus skrebynas S.Kiaušiniui tai pat buvo netoli toje pačioje gatvėje. Skrebai buvo įsikūrę buvusioje vaistinėje, aplink būstinę buvo išsikasę apkasus, pastatą saugodavo visą parą. Atrodė, kad gyvenimas susitvarkė, bet čia vėl Kiaušiniui nepasisekė su kaimynais. Jie buvo įtakingi sovietiniai aktyvystai, už lentinės sienos tame pačiame kambaryje gyveno Kurklių valsčiaus vykdomojo komiteto sekretoriaus J.Šantaro trijų asmenų šeima. J.Šantaro žmona Uršulė nuolat skųsdavo S.Kiaušinį valdžiai už gėrimą ir antisovietines kalbas.
Lietuvos partizanai. Slaptai.lt nuotr.
Matyt, tai buvo įprastinė šios moterytės veikla ir gyvenimo būdas, todėl net čekistai ilgą laiką netikėjo, kad du kartus skrebas, sovietams dirbęs nuo 1940 m., gali keikti sovietų valdžią. Sovietinio tipo bendrabutis buvo labai geras komunistų valdžios išradimas, kuris mažiausiomis sąnaudomis leido kontroliuoti didelį žmonių skaičių, jis gerokai palengvindavo agentūrinį darbą gyventojų tarpe. Gyvenimas viename kambaryje su kaimynu labai palengvindavo tokių informatorių kaip U.Šantarienė darbą. Labiausiai U.Šantarienė užpyko ir nutarė, kad truks pliš, bet S.Kiaušinį pasodins po vieno jos barnio su kaimynu, kuris įvyko kelios dienos iki U.Šantarienės vyro žūties. Apklausiant ją kaip liudytoją S.Kiaušinio byloje čekistui Aleksankinui ji tvirtino, kad jai užsistojus S.Kiaušinio žmoną, kurią tuo metu jis plūdo, S.Kiaušinis jai pasakęs „nesipūsk kad tavo vyras valsčiaus sekretorius, jo dienos jau suskaitytos, užteks čia viršininkauti, tuoj tu nebūsi Šantarienė“.
Praėjus kelioms dienoms (koks sutapimas) iš tikrųjų U.Šantarienė neteko savo vyro. Tuo metu patekę į partizanų pasalą žuvo 3 aukščiausi sovietų valdžios pareigūnai Kurklių valsčiuje. Kurklių valsčiaus kompartijos sekretorius, vykdomojo komiteto pirmininkas ir valsčiaus vykdomojo komiteto sekretorius Uršulės vyras.
Antisovietinių S.Kiaušinio kalbų perklausa
S.Kiaušinio kaimynė U.Šantarienė visada įdėmiai klausėsi kiekvieno Kiaušinių ir jų svečių pokalbio. Matyt, tą darydavo ir netyčia, nori ar nenori, vis tiek girdėsi, ką kaimynas kalba, kai gyveni su juo viename kambaryje ir tavo gyvenamąjį plotą nuo jo skiria tik plonų lentų pertvara. Kadangi į Uršulės nuolatinius skundus prieš S.Kiaušinį niekas rimtai nereagavo ir skaitė, kad S.Kiaušinį jį skundžia dėl buitinių konfliktų, U.Šantarienė nutarė pasikviesti į savo kambarį kelias savo drauges, kad jos kartu pasiklausytų S.Kiaušinio antisovietinių kalbų ir su Uršule vėliau paliudytų, kad S.Kiaušinis yra užsimaskavęs sovietų valdžios priešas. Ta diena atėjo netrukus, nes S.Kiaušinis mėgo pagerti savo kambaryje su bičiuliais skrebais Justu Blažiu ir Motiejum Šimulioniu.
1947 birželio 15 d. išgirdusi, kad pas S.Kiaušinį atėjo į svečius M.Šimulionis, liepė dukrai Angelei nubėgti pas kaimynes ir pakviesti į S.Kiaušinio antisovietinių kalbų perklausą. Visos jos mielai sutiko tai padaryti, nes gyvenimas miestelyje buvo nuobodus, bent kiek skurdžią buitį praskaidrindavo tik alkoholio vartojimas ir apkalbos. Visos šios perklausos dalyvės, suėmus S.Kiaušinį, buvo apklaustos kaip liudininkės, ko labiausiai ir siekė šio sambūrio šeimininkė U.Šantarienė. Perklausoje dalyvavo: nuo partizanų kulkos žuvusio Kurklių valsčiaus vykdomojo komiteto sekretoriaus Jono Šantaro žmona Uršulė Šantarienė, skrebo Juozo Dūdos žmona Petrusė Dūdienė, skrebo Povilo Mačionio žmona Veronika Mačionienė ir nuo partizanų kulkos žuvusio Kurklių valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininko Kulikausko žmona, kandidatė į VKP (b) eiles Emilija Kulikauskienė.
Apie tai, ką išgirdo savo kambaryje birželio 15 d., U.Šantarienė čekistui Aleksankinui pradėjusiam S.Kiaušinio bylą papasakojo taip: „ Iš pradžių S.Kiaušinis garsiai numetė savo šautuvą ant grindų ir pasakė; „Ech ir kokio velnio aš tave tampau, bet paskui pakėlė jį nuo grindų pabučiavo (pas. įdomu kaip U.Šantarienė sugebėjo matyti kiaurai per lentų sieną) ir pasakė: na, tuoj ateis kiti laikai, ir aš pasuksiu šį durklą į kitą pusę. Prisiekiu kad šiuo durklu nuleisiu kraują mažiausiai 4 bolševikams, pirmiausiai savo viršininkams ruskiams, kurie atsiųsti čia iš Rusijos gaudyti miškuose mūsų brolių, kovojančių už Tėvynės išlaisvinimą. Aš iš karto be teismo užmušiu tuos niekšus, kurie padeda komunistams. Pirmieji mano sąraše bus Šantarienė, skrebas Dūda ir jo boba Petrusė Dūdienė, nes tai pirmieji komunistų politrukai. Juos reikia jau dabar užmušti, nelaukiant permainų, tada liks daugiau mūsų žmonių laisvėje, o jeigu aš to negalėsiu padaryti, tai sumokėsiu dvi algas savo draugams, kad juos pašalintų. Na užteks bolševikams gerti lietuvių kraują, ateis mūsų laisvė, bet kad tai įvyktų tik pašaukus, turi stoti visa tauta. O bolševikai yra amžinai alkani ir toliau tokie liks“.
Gal būt lygiai tokių žodžių girdint draugui skrebui M.Šimulioniui S.Kiaušinis ir nesakė, bet žinodamas, kad U.Šantarienė jo įdėmiai klauso, neabejotinai jai ir jos draugei netiesiogiai pagrasino.
Išklausę visų S.Kiaušinio antisovietinių kalbų prie degtinės butelio trys draugės ir kaimynės U.Šantarienė, P.Dūdienė ir V.Mačionienė apskundė S.Kiaušinį už antisovietines kalbas ir grąsinimus. Šis trejukės pasisedėjimas nulėmė tolesnį S.Kiaušinio likimą. E.Kulikauskienė išėjo iš U.Šantarienės kambario neišklausiusi S.Kiaušinio kalbų ir vėliau per apklausą tvirtino, kad niekada negirdėjo jo kalbant prieš sovietų valdžią. Neaišku, ką apie antisovietines savo draugo S.Kiaušinio kalbas būtu pasakęs su juo tuo metu gėręs M.Šimulionis, bet čekistas Aleksankinas nesuspėjo jo paklausti, nes praėjus kelioms savaitėms po svečiavimosi pas S.Kiaušinį jį rado nužudytą prie Kurklių malūno.
Čekistas Aleksankinas pradeda bylą prieš skrebą S.Kiaušinį
Apklausti dėl antisovietinių kalbų. skrebai J.Blažys, S.Leita ir I.Jakimovas tvirtino, kad jie negirdėjo S.Kiaušinio kalbant prieš sovietų valdžią, bet jų parodymų išteisinti S.Kiaušinį neužteko. Lemiami apkaltinant S.Kiaušinį buvo kaimynės U.Šantarienės parodymai, kurią apklausęs kaip liudininkę bei pasidomėjęs, ką žino apie S. Kiaušinį, MGB agentai iš Kurklių, Ukmergės apskrities MGB skyriaus jaun. leitenantas operatyvinis įgaliotinis čekistas Aleksankinas pradėjo žymaus sovietų valdžios priešo S.Kiaušinio bylą.
Apkalbėdama kaimyną U.Šantarienė ne tik kaltino S.Kiaušinį, bet ir guodėsi čekistui Aleksankinui tokiais žodžiais: „Ką aš jam padariau, aš jokio pykčio jam nejaučiu, bet jis vis tiek mane vadina komunistų politruke ir žada užmušti. Aš daug kartu esu girdėjusi, kaip S.Kiaušinis kalbėjo, kad valdžia greitai keisis ir komunistų Lietuvoje neliks“. U.Šantarienė taip pat Aleksankinui tvirtino, kad S.Kiaušinis yra partizanų ryšininkas. Ji papasakojo apie vieną S.Kiaušinio pokalbį su žmona. Ji pasakė savo vyrui girdėjusi, kad iš Kurklių valsčiaus nežinia kur dingo Češūnas, palikęs savo namus ir beveik visą turtą. S.Kiaušinis žmonai atsakė: „Matai, žmona, kai aš būdavau čia vietoje, Kurkliuose, iš anksto visus įspėdavau ir jie su visu savo turtu suspėdavo pabėgti, bet aš nebuvau tik 2 dienas, ir Češūno niekas neįspėjo, todėl jis turėjo bėgti palikęs savo turtą.
U.Šantarienė taip pat papasakojo čekistui Aleksankinui S.Kiaušinio pokalbį su jo žmonos seserimi Polina Justinavičiene. Ji tiksliai prisiminė, ką jie abu kalbėjo prieš du metus 1945 m. balandžio mėnesį S.Kiaušinio kambaryje. Tuo metu P.Justavičienė buvo atvykusi pas Kiaušinius iš savo namų Balninkėlių kaime ir pasiskundė S.Kiaušiniui, kad jį 3 paras niekur negalėjo išvykti iš savo namų, nes pas ją svečiavosi partizanai ir niekur neišleido. Bet kai ji partizanams pasakė, kad ji būtinai turinti aplankyti savo svainį skrebą S.Kiaušinį Kurkliuose, ją iš karto partizanai išleido paprašę iš jo sužinoti, kas šiuo metu vyksta Kurkliuose. S.Kiaušinis į tai žmonos seseriai atsakęs: „Jeigu jie dar per tave norės kažką sužinoti, negalvok, Polia, kad aš esu skrebukas, aš visada tau padėsiu“. Kaltinimus prieš S.Kiaušinį Aleksankinui tai pat padėjo suformuoti ir buvusių kaimynų Juozo bei Rozalijos Mišinių parodymai ir „negraži“ charakteristika iš darbovietės.
S. Kiaušinio „golgotos“ pradžia kaltinimai ir tardymas
S.Kiaušinis buvo suimtas 1947 m. birželio 26 d. savo namuose. Čekistas Aleksankinas kaltinimo išvadoje įvardino net 4-ius Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso straipsnius, kuo jis yra kaltinamas; 58-1. kontrrevoliucinė veikla, 58-1b kariškio įvykdytas tėvynės išdavimas (pas. skrebai buvo prilyginami kariškiams). 58-2. dalyvavimas ginkluotame sukilime, bandymas užgrobti valdžią ir 58-10. antisovietinė propaganda ir agitacija. Aleksankinas buvo uolus jaunas čekistas, kuris taikė kaltinamajam ir fizinio poveikio priemones. Tai matyti iš dažnai S.Kiaušinio tardymo protokoluose įrašytų frazių; „jūs sakote netiesą“, „užteks neigti parodymus“ ir pan. Daug ką pasako ir labai ilgas tardymo laikas. S.Kiaušinis buvo tardomas pusę metų nuo birželio 26 d. iki gruodžio 29 dienos.
Bet šis S.Kiaušinis buvo tikrai kietas net čekistui Aleksankinui. Belieka stebėtis šio žmogaus ištverme, nes tardydavo beveik kiekvieną naktį arba dieną, o atsisakius patvirtinti pateiktus kaltinimus, kankindavo įvairiais būdais, dažniausiai daužydavo gumuota lazda, neleisdavo išsimiegoti, mušdavo per padus su liniuote arba šautuvo grūstuvu, kartais badydavo panages įkaitintom adatom, spausdavo pirštus ar lyties organus tarp durų, arba geležiniu specialiai pagamintu lanku spausdavo galvą. Kiti tardytojai mėgdavo svilinti ugnimi pirštus arba užpakalį.
Kankinimo būdai priklausė nuo tardytojo fantazijos ir patirties. Neaišku, kokius kankinimo būdus taikė Aleksankinas S.Kiaušiniui, bet jam niekaip nepavyko įrodyti, kad S.Kiaušinis turėjo ryšių su partizanais ir dirbo jų naudai ar kad bandė nuversti sovietų valdžią. Matyt, S.Kiaušinis atsilaikė todėl, kad buvo užgrūdintas sunkaus fizinio darbo, kurį jam teko dirbti beveik visą gyvenimą, bei nepriteklių, kuriuos teko patirti nuo vaikystės, todėl jis visus kankinimus atlaikė ir visus kaltinimus atkakliai neigė. Padėjo kai kurių skrebų bei kandidatės į VK (b) narius E.Kulikauskienės parodymai jo naudai ir tai, kad atsisakė per akistatą savo parodymų Rozalija Mišinienė, su S.Kiaušiniu gyvenusi Paulinavoje ir ankščiau tvirtinusį, kad S.Kiaušinis nuolat palaikė ryšius su partizanais ir prašė jų užmušti savo žmonos brolį P.Savicką.
Įvertinęs visas aplinkybęs čekistas Aleksankinas nutarime dėl kaltinimo pateikimo paliko tik vieną straipsnį: 58-10. antisovietinė propaganda ir agitacija. Taip triumfavo sovietinis teisingumas ir čekistinis gailestingumas.
Tvora spygliuota. Slaptai.lt nuotr.
Bet tai nebuvo bylos nagrinėjimo ir kaltinimo pabaiga. S.Kiaušinis ir toliau neigė vienintelį jam likusį kaltinimą dėl antisovietinės propagandos. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes Ukmergės MGB skyriaus viršininkas papulkininkis Pochomičiovas pakeitė tardytoją vietoje jaunojo Aleksankino, paskyrė labiau patyrusį vyr. leitenantą Starkovą. Jis dar kartą apklausė visus liudininkus S.Kiaušinio byloje ir patį kaltinamąjį. Per šias apklausas (pas. tai rodo byloje išlikę protokolai) paaiškėjo, kad S.Kiaušinis buvo susipykęs su visais tais asmenimis, kurie davė jam nepalankius parodymus. Starkovui papasakojo ir kodėl jie pykdavosi. Paiškėjo, kodėl S.Kiaušinis buvo susipykęs ir su kaimynu skrebu Juozu Dūda bei jo žmona Petruse. Kartu su J.Dūda vieną kartą jam reikėjo eiti sargybą prie Kurklių milicijos skyriaus ir J.Dūda be jokios priežasties neaišku į ką pradėjo šaudyti iš automato, grumtynių metu S.Kiaušiniui su milicininku Bareiša pavyko girtą Juozą Dūdą nuginkluoti. Po tokios sargybos į namus J.Dūda grįžo apdaužytas, guzuotas ir suplėšytais drabužiais, be to, vyresnybės buvo nubaustas, dėl to sutuoktiniai Dūdai pyko ant S.Kiaušinio.
Kai Starkovas antrą kartą apklausė liudininkes, dalyvavusias S.Kiaušinio antisovietinių kalbų perklausoje U.Šantarienės kambaryje, nei viena iš jų savo parodymų nepakeitė, pakartojo tai, ką jau buvo sakiusios Aleksankinui. Tik V.Mačionienė pridėjo, kad neva ji yra girdėjusi, kaip negražiai S.Kiaušinis yra atsiliepęs apie rusų kariškius. Tai buvo, kai pro jų namus, kur gyvena skrebai, žygiavo 20 rusų kareivių. Išėjęs į prieangį S.Kiaušinis neva pasakęs „atžygiavo mūsų apryti, broliai, ateikite iš miškų, muškite juos ir nebijokite“.
Bet šita V.Mačionienės „teisybe“ Starkovas, matyt, nepatikėjo, nes S.Kiaušinio apie tai net nepaklausė. Savo parodymus prieš S.Kiaušinį papildė ir jo buvęs kaimynas iš Paulinavos Juozas Mišinys, prisiminęs seną istoriją iš 1945 m. rudens, kai pas jį į svečius užėjęs gerai išgėręs S.Kiaušinis numetė ant grindų savo šautuvą. J.Mišinis tuomet jo mandagiai paklausęs: „Kodėl tu daužai savo šautuvą, taip daryti negerai“.
S.Kiaušinis jam tada atsakęs: „Tu ką, galvoji, kad aš jį tampau iš didelio noro, mane tai privertė daryti komunistai. Aš šiandien su tuo šautuvu į nieką nešaudau ir nešaudysiu, bet ateis laikas, kada rasiu į ką šauti“.
Kadangi kaltinamasis viską neigė, Starkovas nutarė daryti teisminį eksperimentą.
Sovietinis teisingumas triumfuoja
1947 gruodžio 19 d. į Kurklių miestelį atvyko MGB skyriaus vyr. tardytojas vyr. leitenantas Starkovas ir Ukmergės apskrities 3-ojo rango prokuroras Konevskich. Juos pasitiko Kurklių valsčiaus MGB skyriaus leitenantas Grumbinas bei Kurklių valsčiaus vykdomojo komiteto darbuotojai Adėlė Subaitė, Juozas Skrebėnas ir Povilas Valiauga. Atvykę prie skrebų bendrabučio svečiai pasidalino į 2 grupes. Anastasijos Kiaušinienės kambario pusėje susėdo prokuroras Konevskich, A.Subaitė ir J.Skrebėnas, U.Šantarienės kambario pusėje čekistai Starkovas, Grumbinas, P.Valiauga ir pati U.Šantarienė.
Iš pradžių buvo kalbama vienoje S.Kiaušinio kambario pusėje, o klausomasi U.Šantarienės pusėje, paskui atvirkščiai. Teisminio eksperimento išvada tokia; 1. Kambario pertvara padaryta iš 1,5 mm storio lentų, per pertvarą praėjimo nėra. 2. Kalbant ramiu balsu ne visi žodžiai suprantami, bet atsižvelgiant į tai, kad S.Kiaušinis antisovietiškai kalbėjo būdamas girtas ir šūkavo, todėl jo balsas girdėjosi gerai. 3. Tuo vadovaujantis konstatuojame, kad U.Šantarienė ir kitos liudytojos, buvusios tuo metu jos bute, S.Kiaušinio žodžius suprato ir girdėjo aiškiai.
Šiuo teisminiu eksperimentu buvo padėtas taškas pusmetį vykusiame skrebo ir antisovietinio veikėjo S.Kiaušinio bylos nagrinėjime. Nors ir kaip atkakliai besigynė S.Kiaušinis, jis buvo nuteistas pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 58-10. straipsnį už antisovietinę propagandą ir agitaciją 10 lagerio ir 5 metus be pilietinių teisių. Reiškia, gavo lygiai tokio paties dydžio bausmę, kokia buvo taikoma ir daugumai Lietuvos partizanų ryšininkų ir net kai kuriems partizanams.
1948 kovo 21 d. Stasys Kiaušinis iš Lietuvos buvo išvežtas į lagerį Sibire Tiumenės srityje pavadintu „Statyba Nr. 501“, 1952 spalio 11 d. jis buvo perkeltas iš Sibiro į Vytergolagą Rusijos europinėje dalyje Vologdos srityje, bet tolesnis Stasio Kiaušinio likimas nėra žinomas.
Tuskulėnai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pirmadienį Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso koplyčioje-kolumbariume rengiamas Tuskulėnų aukų atminimo dienos minėjimas.
Per Atvirų durų dieną vilniečiai ir sostinės svečiai kviečiami aplankyti Okupacijų ir laisvės kovų muziejų, Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso koplyčią-kolumbariumą ir ekspoziciją „Tuskulėnų dvaro paslaptys“.
Po Tuskulėnų aukų pagerbimo koplyčioje-kolumbariume ceremonijos rengiama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro dokumentinio filmo „Kapas 27/3. Vanago sugrįžimas“ peržiūra (režisierius Algis Kuzmickas).
Buvusiame Tuskulėnų dvare rasti 724 sovietų aukų palaikai. Dalis kalinių nužudyti itin žiauriu būdu: ne sušaudant, o suknežinant kaukoles keturbriauniu įrankiu.
Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje mirties bausme nuteistų asmenų nuosprendžių vykdymu rūpinosi NKGB (MGB) A skyrius. Šio skyriaus darbuotojai, iš karo tribunolų ir Ypatingojo pasitarimo gavę dokumentus apie paskelbtą mirties nuosprendį bei informaciją, kuriame kalėjime nuteistasis laikomas, mirtininkus iš įvairių įkalinimo įstaigų perkeldavo į Vilniaus NKVD (MVD) 1-ąjį kalėjimą (dabar Lukiškių skg. 6), o iš ten – į Vilniaus NKGB (MGB) vidaus kalėjimą (dabar Gedimino pr. 40 / Aukų g. 2A).
Po kiekvienos egzekucijos kūnai būdavo nurengiami, sumetami į sunkvežimį, apdengiami brezentu ir naktį vežami užkasti į uždarą, NKGB (MGB) karių saugomą Tuskulėnų dvaro teritoriją. Atvežtus palaikus sumesdavo į paruoštas iš anksto duobes.
Kaip masinė kapavietė ši teritorija buvo naudojama nuo 1944 m. rudens iki 1947 m. pavasario, kai SSRS Aukščiausiosios Tarybos gegužės 26 d. įsaku mirties nuosprendis buvo pakeistas 25 metų laisvės atėmimo bausme (nuo 1950 m. mirties bausmė vėl pradėta vykdyti). Per 1944–1947 metus NKGB (MGB) vidaus kalėjime Vilniuje mirties bausmė buvo įvykdyta 767 asmenims (dar 7 mirė kalėjime neįvykdžius mirties nuosprendžio).
1994–1996 m. ir 2003 m. atlikus archeologinius tyrimus, Tuskulėnų dvaro teritorijoje buvo rasti 724 žmonių palaikai. Tik septynių iš jų buvo atiduoti artimiesiems ir Telšių vyskupijai, o kitų 717 sovietinio totalitarinio režimo aukų palaikai 2004 m. lapkričio 2 d. atgulė koplyčioje-kolumbariume.
Istorikas ir visame pasaulyje pripažintas molekulinės genetikos mokslų daktaras Vadimas Biršteinas, rašydamas knygą „SMERŠ: slaptas Stalino ginklas“, tam tikru požiūriu nuo savo pagrindinės genetiko specialybės nenutolo. Tik šįkart tyrimo objektas buvo ne žmogaus, organizmo DNR, o šalies genetinio kodo šifravimas.
Maskvoje gimęs, baigęs Maskvos universitetą ir čia apsigynęs daktaro disertaciją V.Biršteinas iki pat emigracijos į JAV 1991 m. buvo aktyvus žmogaus teisių gynėjas, akademiko Andrejaus Sacharovo įsteigtos Rusijos žmogaus teisių nevyriausybinės organizacijos „Memorial“ narys ir tyrinėtojas. Kodėl jam atrodė svarbu pasitelkus archyvinę medžiagą grįžti į Rusijos gyventojams ypač sunkų Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpį, kuris oficialiojo Kremliaus visada buvo vaizduojamas gražesnis, nutylint, draudžiant kalbėti apie tai, kas nedaro garbės, pats autorius knygos įžangoje apibūdina taip:
„Kaip ir visi, gimę Maskvoje per karą, iš vaikystės girdėjau pasakojimų apie katastrofiškus 1941 metus, nes sovietų vadovybė buvo nepasirengusi vokiečių puolimui bei veržliam žygiui, ir apie paniką, kuri apėmė Maskvą 1941 m. spalio 16 d., kai vokiečių tankai pasiekė Maskvos priemiesčius. Mano mama, gydytoja, buvo mobilizuota 1941 m., tarnavo karo lauko ligoninėje nuo 1941 m. birželio iki 1943 m. pabaigos ir buvo daugelio baisių įvykių liudininkė. Pavyzdžiui, tūkstančiams civilių savanorių, pasiųstų ginti Maskvą pašauktinių, buvo duodamas vienas šautuvas trims kariams. Tas pats vienas šautuvas tekdavo trisdešimčiai Leningrado pašauktinių, o šaudmenų visai neturėta. […]Dar slogesni buvo šykštūs tėvų draugų pasakojimai apie kasdienį gyvenimą fronte: ypatingi šių be jokios suvokiamos priežasties suimamus karininkus, bausmės batalionus, kareivius, siunčiamus į ataką per minų laukus (mano tėvo artimiausias draugas tai patyrė pats), sušaudymus priešais rikiuotę, baisius lavonais nubarstytų laukų vaizdus, tankus, kurių vikšrai užkimšti iš žmogaus mėsos susidariusiu mišiniu.“
Atidžiau patyrinėti, kas karo metais vyko Raudonojoje armijoje, Rusijos kalėjimuose, šalį apraizgiusiuose lageriuose buvo akis badantys aukų skaičiai, kurie oficialiuose šaltiniuose irgi visada buvo stipriai pamažinti. Bet 2017 m. Rusijos Federacijos Dūmoje nuskambėjo naujas žmonių netekčių per vadinamąjį Didįjį tėvynės karą (tai yra Antrąjį pasaulinį) skaičius: „1941–1945 m. SSRS gyventojų sumažėjo daugiau kaip 52 milijonais 812 tūkst. Iš jų dėl karo įvykių poveikio – per 19 milijonų kariškių ir apie 23 milijonus civilių gyventojų.“
Galima palyginti: amerikiečių per Antrąjį pasaulinį karą visuose frontuose žuvo 416 tūkst., vokiečių ir jų sąjungininkų kariuomenė neteko nuo 3 iki 3,6 mln. kariškių Rytų (Rusijos) fronte ir nuo 1 iki 1,5 mln. – Vakarų fronte. Be to, žuvo maždaug 2 mln. civilių asmenų.
Ieškodamas atsakymų, kodėl karą laimėjusi Rusija patyrė milžiniškų žmogiškųjų nuostolių, V. Biršteinas tarsi po ląstelę ir molekulę narsto archyvinę medžiagą, istorinius dokumentus, įvairių istorikų tyrimais paremtus veikalus, liudininkų, amžininkų prisiminimus.
Kas tie knygos įžangoje autoriaus minimi ypatingišiai? Tai pervadinti slaptos Stalino įkurtos ir tiesiogiai jam pavaldžios organizacijos „SMERŠ“ darbuotojai, dar vadinti smeršininkais.
Liguistai siekdamas kontroliuoti viską, kas vyksta šalimais ir toli nuo jo, 1943 m. pradžioje Stalinas slaptu įsakymu įsteigia karinę kontržvalgybos struktūrą „SMERŠ“ (trumpinys iš „Smertj špionam“ – „Mirtis šnipams“). Smeršininkai nekovoja su priešais, bet gaudami sotesnį kąsnį už frontininkus patogiai įsikuria fronto linijų užnugaryje ir prižiūri Raudonosios armijos vadus, generolus, paprastus karius bei sėja baimę. Dėl slaptumo „SMERŠ“ darbuotojus kartais būdavo sunku atpažinti net Raudonosios armijos kariškiams. Jie dėvėjo įprastą karinę uniformą ir turėjo įprastinius karinius laipsnius, t. y. formaliai ši tarnyba buvo pavaldi gynybos liaudies komisariatui. Kažkas suabejojo Stalino įsakymu ar žodžiu, parodė nepagarbą – ir iš „savųjų“ gretų išlindęs smeršininkas tokį be gailesčio ir teismo sprendimo galėdavo sušaudyti vietoje priešais karių rikiuotę. Pradėjęs nuo nedidelių grupelių fronto linijose, į karo pabaigą „SMERŠ“ aparatas įspūdingai išsiplėtė.
Maskvoje įsikūrusiai kontržvalgybos „SMERŠ“ vyriausiajai vadovybei (jai vadovavo tiesiogiai Stalinui pavaldus Viktoras Abakumovas, kurio valdiniai kurpė bylas, tardė, sadistiškai kankino) priklausė 646 darbuotojai, o „SMERŠ“ lauko padaliniai turėjo ne mažiau kaip 18–20 tūkstančių žmonių. 1943 m. „SMERŠ“ kontržvalgybos valdybos veikė 12 frontų ir 4 karinėse apygardose, o kiekvienoje šių valdybų būta 112–130 (frontų) ar 102–193 (apygardos) darbuotojų. Kiekvienas frontas ar apygarda buvo sudaryta iš 2–5 armijų su savais „SMERŠ“ skyriais. Taigi visose 680 divizijų veikė kontržvalgybos „SMERŠ“ skyriai, kurių kiekvienas turėjo po 57 darbuotojus, o korpusuose jiems dar buvo pridedama po 5 darbuotojus.
Beje, Rusijoje archyvinė medžiaga apie karinę kontržvalgybą „SMERŠ“ pirmąkart tapo prieinama tik 2003 m. „SMERŠ“ darbuotojai sekė savus sovietų kariškius, dažnai Stalino įsakymu suimdami net aukščiausius vadus, tyrė milžinišką kiekį tariamų ir tikrų tėvynės išdavikų bei šnipų bylų ir filtravo (tai reiškia tardė ir kankino) buvusius karo belaisvius. Rusų kareivis ištrūko iš vokiečių nelaisvės ir jam pavyko pasiekti savus? Nėra ko džiaugtis, nes patekus atgal pas „savus“ laukdavo kvotos ir kankinimai. „SMERŠ“ tapo pačiu tikriausiu teroro įrankiu, kurio saviškiai bijojo ne ką mažiau nei priešo.
Smersh
„Jie buvo ištobulinę sadistišką būdą: apverčia tave ant nugaros, nutraukia kelnes, išskečia kojas ir kad ims čaižyti šikšniniu rimbu. Neištveriamas skausmas, ypač jei čaižo patraukdami… Čia jau pasirašysi net tai, kad pasmaugei savo motiną, likus trejiems metams iki tavo paties gimimo“, – pasakojo Ivanas Černovas, kuriam pavyko išlikti gyvam.
Toks pat „filtras“ laukė priešo užimtoje teritorijoje atsidūrusių, bet „išlaisvintų“ civilių, o vėliau, karui pasibaigus, smeršininkai ėmė filtruoti visus vokiečių nelaisvę išgyvenusius repatriantus.
Iš viso nuo 1941 iki 1945 m. karo tribunolai nuteisė 472 tūkst. sovietų kariškių, kurių bylas kurpė karinė kontržvalgyba, ir iš jų 217 tūkst. sušaudyti. Maždaug 5,4 mln. sovietų karo belaisvių ir į Vokietiją darbams išvežtų civilių asmenų buvo perkošti per „Smeršo“ darbuotojų „filtrą“. 600 tūkst. iš jų nuteisti ir pateko į Gulago lagerius. Rytų Europoje „SMERŠ“ operatyvininkai „valė“ užkariautas teritorijas, šalindami visus, kurie ateityje galėjo bent menkiausiai priešintis būsimajam šių šalių sovietizavimui.
Tiesą sakant, smeršininkai okupuotas šalis ne tik „valė“, tai yra nebaudžiami žudė, kankino, prievartavo, bet kartu su kitais „išvaduotojais“ marodieriavo: traukiniais į Rusiją iš Vokietijos, Vengrijos, Rumunijos, Baltijos ir kitų „išvaduotų“ šalių buvo vežamos mašinos, baldai, meno kūriniai, juvelyriniai dirbiniai ir apskritai viskas, ką jie manydavo esant vertinga, net matracai, butų durų matiniai stiklai, vonios ir t.t.
Pasibaigus karui Stalinui žudynių nepakako. Jam ėmė vaidentis, kad nuolat rezgami sąmokslai prieš jį. Ligoninėje mirė svarbus jo aparato žmogus – Stalinui pasirodė, kad aplaidūs gydytojai žydai jį nužudė, ir gimė daugybę šios profesijos atstovų į lagerius ar sušaudyti pasiųsta „Gydytojų sionistų byla“. Viena giminaitė, Stalino įsitikinimu, per daug kalba – ir „SMERŠ“ darbuotojai, paties įpykusio Stalino vadovaujami, suima jo gimines, šių draugus, kolegas bei tolimus pažįstamus ir kurpia „Alilujevų bylą“.
Nuo Stalino draugo, giminaičio iki „liaudies priešo“ – mažiau nei vienas žingsnis. Beveik dešimtmetį Stalino įsakymu žiauriai kitus kankinęs, luošinęs, žudęs ir apskritai per daug žinojęs „SMERŠ“ vadovas V. Abakumovas galiausiai pats apkaltinamas pataikavimu sovietų pareigūnų gydytojams žydams. O tai reiškė sabotažą prieš patį Staliną ir tėvynės išdavimą. V. Abakumovas, daugiau nei pora metų žiauriai tardytas ir muštas buvusių savo pavaldinių, 1954 m. pabaigoje pats išgirsta nuosprendį sušaudyti.
„Jei neatskleisite teroristų, amerikiečių agentų tarp gydytojų, tai būsite ten, kur dabar yra Abakumovas“, „Aš iš MGB neprašinėsiu. Aš galiu ir pareikalauti, ir per snukį duoti, jei jūs nevykdysite mano reikalavimų“, „Mes jus užvaikysime kaip avinus“, – tokiais žodžiais „didysis“ Stalinas plūdo naująją pervadintą „SMERŠ“ vadovybę.
Šiuo metu, kai Rusija įžūliai glaisto jai nepatogius istorinius faktus, su jos oficialiąja ideologija besikertančias tiesas ir vėl ima atstatinėti paminklus, kurti filmus apie tuos žmones, kuriuos pasaulis vadina žmogžudžiais ir nusikaltėliais, ši knyga pasitarnauja kaip tiesos veidrodis. Čia nėra interpretacijų ar asmeniškumų, čia kalba faktai, bylos, įstatymai, prisiminimai, tyrimai. Ir ilgas sąrašas, kur ir ką patiems galima susirasti bei pasitikrinti.
Šio išsamaus veikalo kantrius skaitytojus istorikas ir molekulinės genetikos specialistas V. Biršteinas tarsi priverčia pamąstyti: kokia dabartinės Rusijos DNR? Ar, palyginti su Stalino laikais, ji keičiasi, į kurią pusę mutuoja, kiek tamsi Stalino Rusijos praeitis turi įtakos dabartiniam šios šalies genetiniam kodui.
XXX
Ištrauka iš Vadimo Biršteino knygos „SMERŠ: slaptas Stalino ginklas“
Vadus – nubausti
1943 m. 60 % Leningrado frontot ribunolų nagrinėtų bylų figūravo kaltinimai „antisovietine propaganda“ (58-10 straipsnis)11. Daugumai nuteistųjų bausmė nuo penkerių iki dešimties metų PDL buvo pakeičiama tarnyba bausmės batalionuose bei kuopose.
Nuteistiems karininkams trys mėnesiai bausmės batalione prilygo dešimčiai metųkalėjimo. Net generolai frontuose buvo suiminėjami už „antisovietinę propagandą“ ar išdavystę. Štai keletas pavyzdžių. 1943 m. gegužę smeršininkai suėmė generolą leitenantą Vladimirą Tamručį, Pietvakarių fronto tankų junginių vadą, vos jam išėjus iš ligoninės: buvo apkaltintas valstybės išdavimu, ir septynerius metus praleido Suchanovo kalėjimo vienutėje nežmoniškomis sąlygomis. 1950 m. jis mirė, taip ir nesulaukęs teismo.
Netrukus ilgalaikiu Suchanovo kaliniu tapo kitas generolas. 1943 m. gruodį generolas leitenantas Ivanas Laskinas iškviestas į Maskvą neva gauti paskyrimo į naujas pareigas. Laskinas, tarnaudamas Šiaurės Kaukazo fronto štabo viršininku, tapo pasaulyje žinomu kariškiu. Būtent jis 1943 m. sausio 31 d. vadovavo operatyvinei grupei, kuri Stalingrade paėmė nelaisvėn 6-osios armijos aukštuosius karininkus drauge su feld-maršalu Friedrichu Pauliumi. Be to, Paulius kaip tik pasidavė pačiam Laskinui.
Maskvoje generalinio štabo pavaduotojas Aleksejus Antonovas pranešė Laskinui apie jo paskyrimą 4-ojo Ukrainos fronto štabo viršininku. Bet iš pradžių gynybos liaudies komisariato vyriausiosios kadrų valdybos viršininkas Filipas Golikovas pasiuntė Laskiną į pamaskvės sanatoriją „Archangelskoje“, kad jis neva pailsėtų. Tačiau jau kitą dieną, gruodžio 18-ąją, į Laskino kambarį įėjo jam nepažįstamas majoras ir pareiškė, kad yra pasiųstas Golikovo jį nugabenti į Maskvą. Kaip netrukus paaiškėjo, majoras ir du jį lydintys kiti karininkai iš tikrųjų buvo „Smeršo“ operatyvininkai. Jie privertė Laskiną sėsti į automobilį, kuriuo generolas buvo nuvežtas į į nelemtai pagarsėjusio Lubiankos valstybės saugumo pastato vidinį kiemą. Atsiminimuose Laskinas rašė:
NKVD budeliai
„Karininkai atėmė iš manęs asmeninį ginklą ir iškratė kišenes… Buvau įvestas į didelį kambarį be langų, tuojau nuo pečių nulupo generolo antpečius, nuo krūtinės – ordinus, ir du sargybiniai, suėmę mane už rankų aukščiau riešų, nuvedė geležiniais laiptais pas visų svarbiausią asmenį – „Smeršo“ generalinės valdybos viršininką…generolą pulkininką Abakumovą, kuris nužvelgė mane nuo kojų iki galvos ir nuožmiu balsu pasakė: „Klok apie savo nusikaltimus.“ Aš kategoriškai atsakiau, kad prieš Tėvynę niekada ir jokių nusikaltimų nesu padaręs ir nemaniau padaryti… „Mes norėjome tave suimti, – toliau rėkė jis, – dar 1938 metais… ir be reikalo taip nepadarėme. O tu iki šiol mėginai ignoruoti mūsų organus. Dabar sužinosi, kas esi!“
Kaip žinoma, „organais“ čekistai mėgo vadinti patys save. Iš pradžių Laskinas laikytas ir tardytas Lefortovo kalėjime, o vėliau perkeltas į Suchanovo kalėjimą. Likimo ironija, kad 1943 m. gruodžio 31 d. Amerikos vyriausybė jį apdovanojo kryžiumi „Už didžius nuopelnus, už ypatingą didvyriškumą per karines operacijas prieš mūsų bendrą priešą, Vokietiją, Antrajame pasauliniame kare“. Matyt, Vakarų sąjungininkams feldmaršalo Pauliaus paėmimas nelaisvėn atrodė labai svarbus.
1944 m. sausio 3 d. Laskinui pateiktas kaltinimas, esą jis buvęs vokiečių agentas ir vykdęs šnipinėjimo veiklą prieš Sovietų Sąjungą (58-1b straipsnis). Tačiau jis nebuvo teisiamas, o toliau laikomas Suchanovkoje. Tik 1952 m. rugsėjo 2 d. SSRS aukščiausiojo teismo karinė kolegija nuteisė Laskiną, tada jau kaltinamą karinės pareigos nevykdymu (193-17a straipsnis), dešimčia metų laisvės atėmimo. Laskinas neva sulaužė karinę priesaiką 1941 m., kai jo kariuomenė buvo vokiečių apsupta, sunaikino savo partijos nario bilietą, atsikratė pistoleto ir pakeitė karinę uniformą į civilius drabužius. Jį taip pat tardė vokiečių vadovybė – šį faktą jis nuo „organų“ slėpė ilgą laiką. Matyt, visi šie išgalvoti kaltinimai buvo panaudoti, siekiant nuslėpti tai, kad Laskinas, nepadaręs jokio realaus nusikaltimo, jau beveik dešimt metų praleido Maskvos tardymo kalėjimuose. 1953 m. gegužės 29 d., po Stalino mirties, Laskinui nuosprendis buvo panaikintas ir byla nutraukta nesant nusikaltimo sudėties. Laskinas paleistas iš kalėjimo, ir sovietiniai apdovanojimai jam grąžinti. Paskui jis toliau tarnavo kariuomenėje.
Vykstant Laskino teisių SSKP eilėse atkūrimui, paaiškėjo ir priežastis, dėl kurios visa tai jam nutiko. Kaip Laskinui pranešė partinės komisijos pirmininkas, jį įskundė Abakumovui Šiaurės Kaukazo fronto KŽS „Smerš“ viršininkas Michailas Belkinas, kuris labai norėjo gauti antrą Lenino ordiną, bet Laskinas nesutiko pristatyti jo šiam apdovanojimui sakydamas: „Beje, aš visiškai nežinau, kaip atrodo jūsų darbas fronte.“ Vietoj šio apdovanojimo fronto karo taryba Belkiną teikė apdovanoti 1-ojo laipsnio Tėvynės karo ordinu, kurį šis ir gavo.
Tikriausiai Laskino nesutikimas Belkiną labai nustebino. Sprendžiant iš Boriso Averbucho, turėjusio seržanto laipsnį ir tarnavusio 8-osios gvardijos armijos KŽS „Smerš“ vertėju, „Smeršo“ karininkai lengvai gaudavo kovinius apdovanojimus:
„Smeršo“ karininkams ordinų negailėta, ir niekas negalėjo suprasti, kaip kontržvalgybos skyriuje veikia apdovanojimų virtuvė. Vyresnysis leitenantas Traiciukas per pusantrų metų gavo keturis kovinius ordinus, nors nė karto nesilankė pirmosiose linijose. Jis, nė karto neperžengęs fronto linijos ir nedalyvavęs likviduojant kokią nors diversantų grupę, turėjo ant kitelio prisikabinęs kovinių apdovanojimų daugiau nei bet kuris šaulių bataliono vadas.
„Smerše“ tarnavusių raudonarmiečių ir seržantų beveik nesiimta apdovanoti, tik pačioje karo pabaigoje keletas žmonių pamaloninti ordinais ir medaliais. Aš atėjau į kontržvalgybą su koviniu medaliu ir 1945 m. gegužę už dalyvavimą spec. operacijoje per Berlyno šturmą buvau apdovanotas Raudonosios žvaigždės ordinu.“
Laskino suėmimas ir visa „byla“ buvo Belkino keršto padarinys. Tik 1966 m. Laskinui buvo atiduotas Amerikos kryžius „Už didžius nuopelnus“.
Sibiro karinės apygardos KOP operatyvinės valdybos viršininko generolo majoro Boriso Teplinskio byla buvo asmeniškesnė už Abakumovo bylą. Generolas Teplinskis suimtas dėl savo draugo, aukštas pareigas einančio NKVD karininko Viktoro Iljino, tuo metu NKVD 3-iosios valdybos (slaptos politinės) 2-ojo skyriaus viršininko. Pagal vieną iš dviejų versijų, Iljinas pateikė Abakumovui kompromituojančios informacijos apie jo, Abakumovo, meilės nuotykius. Tačiau Pavelas Sudoplatovas atsiminimuose tikina, kad Iljinas suimtas todėl, kad Teplinskiui pranešė apie VKŽV „Smerš“ rengimąsi jį suimti, o Abakumovas šį atvejį panaudojo kaip dingstį pasiskųsti Stalinui Merkulovo ir Berijos bei jų valdinių veiksmais. Tikriausiai abu šie įvykiai nebuvo laužti iš piršto.
Kad ir kaip ten būtų, 1943 m. balandžio 28 d. Abakumovas pats suėmė Teplinskį, o po penkių dienų, gegužės 3-iąją, Merkulovo kabinete suimtas Iljinas. Teplinskis su Iljinu apkaltinti priešiška veikla, sąmokslu ir antisovietine propaganda. Sprendžiant pagal tai, kad Iljinas kaltintas dar ir „slaptų žinių atskleidimu“, jis, matyt, iš tiesų įspėjo Teplinskį. Ši byla tapo viena iš tų, kurios buvo neatverstos daugelį metų. Per tardymus Teplinskis buvo negailestingai mušamas, ir jis vienuolika kartų skelbė bado streiką.
Tik 1952 m. vasarį YPA prie MGB nuteisė Iljiną aštuonerius metus ir 10 mėnesių laisvės atėmimo už antisovietinę propagandą, o tada jis paleistas, nes tas laikas jau praėjo, kol buvo tardomas. Po mėnesio, 1952 m. kovą, karinė kolegija nuteisė Teplinskį 10 metų laisvės atėmimo. Jis buvo paleistas po Stalino mirties. Abu netrukus reabilituoti nesant kokio nors jų padaryto nusikaltimo sudėties.
1944 m. balandžio 1 d. Abakumovas pateikė Stalinui ilgą pranešimą, kuriame jis išvardijo savo valdinių pranešimus apie tai, kad „Vakarų fronto vadas armijos generolas [Vasilijus] Sokolovskis ir jo štabo viršininkas [Aleksandras] Pokrovskis neužtikrina vadovavimo kovinėms operacijoms.“
Štai keletas šio pranešimo ištraukų:
„Taigi Raudonosios armijos generalinio štabo operatyvinio užnugario viršininkas generolas leitenantas [A. I.] Šimonajevas pareiškė: „Vakarų frontas nuo 1942 metų iki šios dienos eikvoja šaudmenų du tris kartus daugiau nei kiti frontai, bet norimų laimėjimų nebuvo ir nėra… Sokolovskis ir Pokrovskis prastai organizuoja žvalgybą, todėl neturi aiškaus supratimo apie priešą – apie jo karinių inžinerinių įtvirtinimų skaičių, nors tai labai svarbu renkantis vietą priešo gynybai pralaužti.“ […}
Sovietinis lageris
…Papulkininkis Aleksejevas pasakė: „Vakarų fronte ištikus menkiausioms nesėkmėms, štabas tyčia perdėtai įvertina priešo pajėgų dydį. Tikslių duomenų apie kariuomenę neteikia… Akių muilinimo įvertinant priešo pajėgas faktai vyksta [fronto žvalgybos skyriaus pulkininko J.] Iljino pastangomis pagal Pokrovskio nurodymą“ […]
Raudonosios armijos generalinio štabo žvalgybos skyriaus viršininkas [Fiodoras] Kuznecovas, turėdamas iš mūsų gautos medžiagos apie nekokią padėtį Vakarų fronto žvalgybos skyriuje, š. m. sausį [1944 m.] pasiuntė ten komisiją, vadovaujamą [SSRS prokuroro pavaduotojo] generolo leitenanto [Afanasijaus] Vavilovo, kurioje buvo majoras Krylovskis. Komisija aptiko žvalgybos skyriaus darbe daug bjaurių dalykų ir priešo pajėgų dydžio išpūtimo faktų…
Iljinskis, Pokrovskiui pritariant, ėmėsi priemonių, siekdamas sukompromituoti šią komisiją, ir net apkaltino Krylovskį, kad jis, būdamas Vakarų fronte, užuot dirbęs, sistemingai girtavo. Taip Pokrovskis ir Iljinskis pasiekė, kad dėl nustatytų bjaurių dalykų Vakarų fronto karo taryba reikalingų priemonių nesiėmė…
Š. m. kovo 25 d.… dėl prasto organizavimo per artilerinį rengimą RS įrenginiai [t. y. „katiušos“] paleido salvę į saviškius pėstininkus, dėl ko 352-osios divizijos daliniai patyrė didelių nuostolių. Pokrovskis… prašė niekam apie tai nepasakoti…
Vakarų fronto karo tarybos narys generolas leitenantas [Levas] Mechlis, kalbėdamasis su kontržvalgybos valdybos viršininku generolu leitenantu [Pavelu] Zeleninu, pasakė, kad Sokolovskis nesuprantamas žmogus, uždaras, nepatenkintas generalinio štabo atskirais žmonėmis… vadino juos veltėdžiais, o kartais dėl kai kurių paliepimų ironizuoja ir juos kritikuoja…“
Stalinas, siekdamas susigaudyti, kokia padėtis susiklostė Vakarų fronte, paskyrė naują specialią penkių žmonių komisiją, vadovaujamą Georgijaus Malenkovo. Komisijos nariai buvo DVRAPV viršininkas Aleksandras Ščerbakovas ir žvalgybos valdybos viršininkas Fiodoras Kuznecovas. Mechlis perdavė Malenkovui vieno iš vadų, kuris skundėsi Abakumovo valdiniais, anoniminį laišką. Turbūt Mechlis norėjo pavaizduoti, kad jis visomis jėgomis stengiasi padėti nubausti Sokolovskį. Nežinomo vado anoniminis laiškas buvo parašytas su didele aistra ir neapykanta smeršininkams:
„Šis laiškas yra kaip skaudančios širdies šauksmas, ir prašau Jus, draugas Stalinai, manęs už tai griežtai nesmerkti.
Štai kokia padėtis susidarė Vakarų fronte, vykstant dalinių ir junginių vadų pjudymui bei persekiojimui. Vadais absoliučiai nepasitikima. Daliniuose ir junginiuose viską valdo, kaip sakoma, karaliauja ir viešpatauja kontržvalgybos įgaliotiniai. Jie kaip nori, taip savivaliauja… Jais visada tikima, o vadais – niekada…
…Vadai sekami kiekviename žingsnyje. Jei vadas ką nors išsikviečia, tai jis po susitikimo su vadu iškart patenka į kontržvalgybą: kam kviestas ir koks buvo pokalbis…
Iš vado atimtos visos teisės ir iniciatyvos. Vadas negali nieko nuspręsti be kontržvalgybos įgaliotinio sutikimo. Iš vadų atimtos moterys [ŽLŽ], o kiekvienas kontržvalgybininkas turi po vieną ar po dvi. Kiekviename žingsnyje gąsdinama Mechliu, ir dabar nuotaika nepavydėtina, o juk dauguma iš jų, negailėdami savo gyvybių, gynė tėvynę ir turi nuo 4 iki 8 ordinų.
Kodėl taip yra? Nejau grįžo 1937-ieji, 1938-ieji metai – taip skaudu ir apmaudu.
Aš nepasirašau, nes žinau, kad jei pasirašysiu, tai tikrai pražūsiu, ir ši padėtis yra tikra.“
1944 m. balandžio 11 d. didžiulės apimties Malenkovo komisijos pranešime buvo aprašyta dar didesnį pasipiktinimą keliančių faktų negu tie, apie kuriuos pranešė Abakumovas. Per tą laiką žlugo vienuolika Vakarų fronte pradėtų karinių operacijų. Nuostoliai buvo didžiuliai: „Tose be rezultatų likusiose operacijose nuo 1943 m. spalio 12 d. iki 1944 m. balandžio vien aktyviuose [kovos] veiksmų ruožuose frontas neteko 62 326 žuvusiųjų, 219 419 buvo sužeistųjų. Dar pridėjus nuostolius pasyviuose fronto ruožuose, išeitų, kad Vakarų frontas nuo 1943 m. spalio iki 1944 m. balandžio neteko 330 587 žmonių. Be to, per tą laiką iš Vakarų fronto į ligonines pateko 53 283 ligoniai.“ Istoriko Boriso Sokolovo skaičiavimais, per tą patį laiką vokiečių nuostoliai šiame fronte buvo apie 13 000 žuvusiųjų, t. y. maždaug penkiskart mažesni negu Raudonosios armijos.
Komisijos išvada buvo štai kokia: „Operacijų Vakarų fronte nesėk-mių svarbiausia priežastis yra nepatenkinamas fronto vadovybės vadovavimas.“28 Pranešime taip pat rekomenduojama pašalinti iš pareigų Sokolovskį, Pokrovskį, Ilnickį ir kitus vadus. Pranešime kaltinamas iki Mechlio buvęs karo tarybos narys Nikolajus Bulganinas, taip pat Mechlis, kad nepranešė vyriausiajai vadovybei apie Vakarų fronto karinės vadovybės klaidas, ir rekomendavo Bulganinui skirti papeikimą. 1944 m. balandžio 12 d. Stalinas pasirašė direktyvą, kad nesėkmingas Vakarų frontas pervadinamas „3-iuoju Baltarusijos frontu“29. Trys buvusio Vakarų fronto armijos perduotos naujai sukurtam 2-ajam Baltarusijos frontui.
Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Nepaisant sunkių kaltinimų Abakumovo ir Malenkovo pranešimuose, šį kartą Vakarų fronto vadams bausmė buvo itin švelni. Sokolovskis buvo nušalintas, bet tuojau paskirtas 1-ojo Ukrainos fronto štabo viršininku. Pokrovskis toliau tarnavo, eidamas 3-iojo Baltarusijos fronto štabo viršininko pareigas. Tik Ilnickis neteko savo posto. Mechlis tapo 2-ojo Baltarusijos fronto karo tarybos nariu, o Bulganinas –1-ojo Baltarusijos fronto karo tarybos nariu.
Netrukus, 1944 m. lapkritį, Bulganinas taip pat pakilo tarnyboje iki gynybos liaudies komisaro pavaduotojo pareigų. Jis taip pat tapo VGK nariu. Dabar frontų karinė vadovybė raportuodavo Bulganinui, o šis pranešdavo Stalinui, kas jam atrodė reikalinga. Stalinui tiesiogiai toliau buvo pavaldūs tik Abakumovas ir Ščerbakovas su savo valdybomis.
Priežastys, dėl kurių Stalinas palaikė ir rėmė Bulganiną, nėra žinomos. Pagal veteranų atsiminimus, tarp kariškių frontuose klaidžiojo legendų apie Bulganino girtavimą bei apie tai, kad jis laikė ištisą haremą jaunų moterų. Be to, būdamas karo tarybų narys, jis turėjo penkis adjutantus, du telefonistus, virėją, ordonansą, t. y. tarną, ir asmeninių sargybinių. Štai kaip aprašė generolas Piotras Grigorenka Bulganino dalyvavimą fronto karo tarybos posėdyje:
„Per vaidinimą [t. y. būsimosios operacijos aptarimą pas 2-ojo Pabaltijo fronto vadą Markianą] Popovą, atėjo Bulganinas – girtas iki žemės graibymo. Veidas ryškiai raudonas, išpurtęs, po akimis maišeliai. Priėjo prie Markiano Michailovičiaus, kyštelėjo ranką ir nudribo greta prie stalo. O kitiems net nelinktelėjo… Popovas Bulganinui pasakė:
– Nikolajau Ivanovičiau, paprašyk visus atėjusius drauge su tavimi persikelti į priimamąjį.
– Aš nenoriu palikti politinio biuro nario vieno, – griežtai ir aiškiai mesdamas iššūkį ištarė baisūnas NKVD uniforma.
– Nikolajau Ivanovičiau, aš dar kartą prašau. Negaliu toliau dirbti, kol čia bus bent vienas pašalinis.
– Štai kaip jūs visi užsikrėtėte įtarumu. O reikia suprasti ir draugą – mano apsaugos viršininką. Jis taip pat turi instrukcijų ir net gali jų nepaisyti. Aš jam duosiu įpareigojimą, o jis tuojau paskųs, kad trukdau jam eiti tarnybą.
– Nežinau, nežinau, Nikolajau Ivanovičiau, bet aš, esant pašaliniams, operacijos plano neaptarinėsiu.
Jie dar šiek tiek pasiginčijo. Ir galiausiai Bulganinas įsakė visiems išeiti. Visą likusią aptarimo dalį jis prasnaudė. Ir paskui pasirašė viską nė nežvilgtelėjęs.“
Stalino aplinkoje Bulganinas buvo laikomas profesiniu atžvilgiu menkiausiai išsimokslinusiu kariškiu. Ir atrodo visiškai neįtikima, kad per visą karą Bulganinas laikytas SSRS valstybės banko valdybos pirmininku.
Ištrauka iš Vadimo Biršteino knygos „SMERŠ: slaptas Stalino ginklas“
Peržiūrėdamas asmeninį archyvą aptikau savo pirmąją publikaciją azerbaidžanietiška tema. Tai – 1999-aisiais metais rugpjūčio mėnesį tuometiniame „Valstiečių laikraštyje“ paskelbtas straipsnis apie Lietuvos partizanu tapusį azerbaidžanietį. Už šį rašinį esu dėkingas istorikui Gintarui Vaičiūnui. Būtent jis man pasiūlė 1999-ųjų vasarą imtis pasakojimo apie Lietuvos miško broliu tapusį azerbaidžanietį Šakirą Sadykovą.
Istorikas Gintaras Vaičiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – tikroji Šakiro gyvenimo istorija.
Tikroji Šakiro gyvenimo istorija
Azerbaidžanietį Abdulą Sadykovą Gasrat-ogly, Kazikumlato kaimo gyventoją (Azerbaidžanas), 1950-aisiais iškvietė į Kirovobado MGB skyrių. Sovietinio saugumo darbuotojai, dauguma kurių buvo rusai, pasiteiravo, ar Abdula turi brolį Šakirą. Abdula patvirtino, jog Šakiras Sadykovas – jo brolis. Tačiau nežinąs, kur šiuo metu esąs jaunėlis. Paskutinį sykį brolį matė 1941 ųjų pradžioje, kai šiam buvo įteiktas šaukimas į sovietų kariuomenę.
Azerbaidžano saugumo karininkai „paguodė“. Šakiras gyvas. Jis – Lietuvoje. Tiesa, suimtas, „nes kaltinamas banditizmu, nekaltų lietuvių žudymu, plėšikavimu“.
Abdula apstulbo. Brolį Šakirą Kazikumlato kaimo gyventojai laikė ypatingai doru, principingu, nuoširdžiu, išsilavinusiu žmogumi. Abdula dar bandė teisinti brolį, esą visi, kas pažinojo Šakirą, greičiau galvą leis nukirsti nei patikės, jog Šakiras tapo banditu. Tačiau saugumiečiai į kalbas nesileido:
Ruoškis kelionei. Turėsi atpažinti brolį.
Vilniaus KGB kalėjime kalinamas azeraidžanietis, pasirodo, tikrai buvo jo brolis. Brolių susitikimas truko trumpai. Šakiras, be abejo, nespėjo papasakoti Abdulai, kodėl „žudė lietuvius“.
„Tikroji Šakiro gyvenimo istorija”. 1999 metų rugpjūčio mėnuo. „Valstiečių laikraštis”
Abdula į gimtąjį Geokčajaus rajoną grįžo skaudančia širdimi. Jis nemokėjo nei rašyti, nei skaityti, nesidomėjo politika, nesusigaudė, kas vyksta Baltijos kraštuose. Todėl į sovietinių saugumiečių kaltinimus žiūrėjo labai rimtai.
1950-ųjų gruodžio mėnesį jam pranešė, esą brolis Šakiras – nuteistas. Kokią bausmę Šakirui skyrė sovietinis Lietuvos teismas, Abdulos niekas neinformavo. Tik 1975 metais Abdula sužinojo, kad jo broliuką „už banditizmą Lietuvoje“ sušaudė. Mirties nuosprendį įvykdė 1951 metų balandžio 18 dieną Vilniaus MGB kalėjime.
Abdula buvo paskutinysis vaikas gausioje Sadykovų šeimoje. Taigi niekas iš azerbaidžaniečių Sadykovų giminės taip ir nesužinojo tikrosios Šakiro gyvenimo istorijos. O būtų žinoję, būtų didžiavęsi Šakiru, nes jį, priešingai negu teigė KGB karininkai, Raseinių apskrities lietuviai gerbė ir mylėjo.
Kaip Šakiras Sadykovas atsidūrė Lietuvoje? 1941 metų liepos mėnesį Baltarusijos tetitorijoje jis pateko vokiečiams į nelaisvę. Iki 1941-ųjų gruodžio pabaigos buvo kalinamas įvairiose karo belaisvių stovyklose. O 1942 metų pardžioje jį perdavė Raseinių apskrities ūkininkams kaip „pigią darbo jėgą“. Azerbaidžanietis Rasienių krašte plušo iki pat 1944 metų pabaigos. Kai rusai antrą sykį okupavo Žemaitiją, Šakiras pradėjo slapstytis. Slapstytis sekėsi. Raseiniškiai žinojo, jog tas juodaplaukis azerbaidžanietis – savas. Ir darbštus, ir sąžiningas, ir ištvermingas. Todėl žemaičiai jį noriai priglausdavo, parūpindavo maisto.
Susišnekėdavo su Šakiru, beje, lietuviškai.
Azerbaidžanietis turėjo puikią atmintį, taigi jau 1944-ųjų pabaigoje laisvai šnekėjo lietuviškai. Net rašyti lietuviškai pramoko. KGB archyvuose yra išlikusi jo užašų knygutė, kurioje esama eilėraščių tiek azerbaidžanietiškai, tiek lietuviškai surašytų. Keli posmai skirti ir „gražiajai Lietuvai“.
O 1945 metų rugpjūčio 8 dieną, kai azerbaidžanietis ilsėjosi Aleksandraičių kaime pas Liudviką Čepienę, į sodybą užsuko du moteriškės sūnūs partizanai ir jų vadas. Miško broliai į Aleksandraičių kaimą atvyko specialiai – jie pasiūlė Šakirui tapti Lietuvos partizanu. Šakiras ilgai nedvejodamas sutiko. Žemaitijos miško broliai taip pasitikėjo azerbaidžaniečiu, kad jį iš karto supažindino su garsiais to meto partizanų vadais. Taip Šakras tapo Kęstučio apygardos partizanu. 1948 metais jam, buvusiam sovietinės armijos kulkosvaidininkui, teko saugoti net Kęstučio apygardos štabo narius.
Buvę KGB rūmai. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Šakiro nuopelnai Lietuvos partizaniniam judėjimui – neabejotini. Jis dalyvavo keliuose rimtuose susidūrimuose su NKVD kariuomene, padėjo likviduoti keletą sovietų valdžios pareigūnų, sėkmingai atliko keliolika kolūkio turto konfiskavimo operacijų. Jo priešinimąsis sovietų valdžiai nutrūko 1950 metų balandžio 10 dieną. Tądien jį suėmė. Tardė iki pat lapkričio. Žinių, kaip buvo kankinamas, nėra. Tačiau tais metais sovietų valdžia dar taikydavo „fizines bausmes suimtiesiems“. Oficialiai kaltintas dėl to, kad įstojo į „nacionalistinę lietuvių gaują, kurioje aktyviai veikė penkerius metus“.
Nuosprendžio būta negailestingo. Skyrė mities bausmę sušaudant. Kartu su Šakiru tą pačią dieną Vilniuje sovietai sušaudė dar du miško brolius.
Štai kokia tikroji azerbaidžaniečio Šakiro gyvenimo istorija.
Gintaras Visockas, Gintaras Vaičiūnas
„Valstiečių laikraštis“, 1999 metų rugpjūčio 21 diena
Publicistas Leonas Jurša, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pažadėjo parašyti išsamų straipsnį, paneigiantį prasimanymus apie Antrojo pasaulinio karo kilimo priežastis. Rusija nesiliauja kaltinusi visus istorijos klastojimu, tačiau iš SSRS paveldėtus svarbiausius 1939-1945 metų dokumentus laiko archyvuose po devyniomis spynomis.
Te jie paspringsta faktais ir argumentais
Vladimiras Putinas 2019-ųjų pabaigoje – 2020-ųjų pradžioje bent šešis kartus įvairiose auditorijose kaltino Vakarų valstybes ir ypač Lenkiją Antrojo pasaulinio karo padegimu. Apžvalgininkai suskato aiškintis, ko jam taip parūpo karo istorija. Rusijos prezidentą galėjo papiktinti Lenkijos vadovybės atsisakymas pakviesti jį į renginius, skirtus karo pradžios 80-mečiui, ir Osvencimo koncentracijos stovyklų išlaisvinimo 75-ųjų metinių minėjimą. O daugelio nuomone, tai buvo atsakymas į Europos parlamento 2019 metų rudenį priimtą rezoliuciją dėl Europos istorinio atminimo svarbos jos ateičiai.
Europos parlamento rezoliucijoje sakoma, kad Antrąjį pasaulinį karą sukurstė dviejų totalitarinių režimų – komunistinės Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos – 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašyta nepuolimo sutartis, arba Molotovo–Ribentropo paktas, su slaptaisiais protokolais, pagal kuriuos jie pasidalijo Europą. Nors 1989 metų pabaigoje SSRS liaudies deputatų suvažiavimas pasmerkė su nacistine Vokietija sudarytų susitarimų pasirašymą, teigiama rezoliucijoje, dabartinė Rusijos valdžia pastaraisiais metais nepripažįsta SSRS atsakomybės už šį susitarimą bei jo pasekmes ir kaltina karo sukurstimu Lenkiją, Baltijos valstybes ir Vakarų šalis. Rusija nesidygi kraipyti istorinius faktus tam, kad pateisintų sovietinio totalitarinio režimo įvykdytus nusikaltimus. Prie dokumento kūrimo daugiausia prisidėjo kaip tik Lenkijos atstovai (neliko nuošalyje ir Lietuvos).
Europos deputatų užuominą, kad SSRS irgi atsakinga už Antrojo pasaulinio karo kilimą, Putinas pavadino „visiška nesąmone”. SSRS prilyginimą Vokietijai jis praėjusių metų pabaigoje, ataskaitinėje spaudos konferencijoje, pripažino „cinizmo viršūne”; kas taip sako, piktinosi, „nežino istorijos, rašyti ir skaityti nemoka”. Tada ir pažadėjo parašyti straipsnį apie SSRS veikimą Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. „Aš būtinai jį paskelbsiu, – pažadėjo. – Kai aš skaitau archyvų dokumentus, viskas tampa absoliučiai aišku.”
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Sausio viduryje Maskvoje vykusioje spaudos konferencijoje laikinasis užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas papasakojo apie Rusijos diplomatų žygius senaisiais metais. Be kitų dalykų, jis pasakė, kad nesiliaus mėginimai apmeluoti šalį kalbant apie Antrojo pasaulinio karo baigtį ir jo kilimo priežastis, taip pat mėginimai pasitelkti šį melą Rusijos vaidmeniui tarptautinėje arenoje sumenkinti. Lavrovas vėl patvirtino prezidentą Vladimirą Putiną rašant išsamų straipsnį apie Antrąjį pasaulinį karą, kuris „grindžiamas išimtinai faktais – naujais duomenimis, paimtais iš Rusijos archyvų”.
Kiek ankstėliau Rusijos prezidentas savo pranešime Federaliniam susirinkimui priminė, kad šiemet šalis minės Pergalės Didžiame Tėvynės kare 75-metį ir pareiškė, kad „mes turime apginti tiesą apie Pergalę”. Įžūlus melas, mėginimas perversti istoriją atremtini faktais ir tam bus pateiktas išsamiausias archyvinių dokumentų kompleksas, prieinamas ir šalies piliečiams, ir visam pasauliui. Po kelių dienų paaiškėjo, kad tai bus Antrojo pasaulinio karo meto dokumentų centras. „Mes būtinai įkursime archyvinių dokumentų centrą, – pasakė Rusijos prezidentas susitikime su karo dalyviais ir patriotinės visuomenės atstovais Sankt Peterburge. – Mes užkimšime burną tiems, kurie mėgina perversti istoriją, parodyti ją melagingoje šviesoje ir sumenkinti mūsų tėvų ir senelių vaidmenį, mūsų didvyrių, kurie žuvo gindami savo Tėvynę ir visą pasaulį nuo rudojo maro, nuo nacizmo.” Ir pakartojo: „Mes šitas bjaurias burnas užkimšime dokumentais visiems laikams.” Ir dar kartą, atsiprašęs už rupumą: „Šitas bjaurias kai kurių užsienių veikėjų burnas, kurias jie varsto dėl trumpalaikės politinės naudos, mes užkimšime teisinga dokumentine informacija.”
Putinas užsimojo parašyti straipsnį, nesulaukęs knygos „Ant karo slenksčio. 1939 metai” (На пороге войны. 1939 год) pristatymo, įvykusio Maskvoje kovo pabaigoje. Straipsnių rinkinio pristatytojai pasigyrė, kad prie jo prisidėjo (tokia seka vardijama) Rusijos, Didžiosios Britanijos, Baltarusijos, Vokietijos, Ukrainos, JAV, Italijos istorikai. „Ši knyga yra pavyzdys, kad istoriją turi tirti istorikai, o ne politikai ir ne politikieriai, – pasakė Rusijos karo istorikų draugijos globėjų tarybos pirmininkas Sergejus Ivanovas (buvęs Prezidento administracijos vadovas, dar anksčiau – gynybos ministras; atsargos generolas pulkininkas, karjerą pradėjęs viename padalinyje su Vladimiru Putinu Leningrado KGB). – Autoriai pateikė gerą pamoką tiems, kurie mėgina perprasminti istoriją ir pavaizduoti save aukomis.” Minėtos draugijos pirmininkas Vladimiras Medinskis (dar neseniai – kultūros ministras, dabar Rusijos prezidento patarėjas) nurodė, kad šios knygos pranašumas yra 30 profesionalių istorikų „kolektyvinė įžvalga”, kai tuo tarpu nūnai paplitęs „autorinis” požiūris dažnai iškreipia istoriją.
Pastarasis priekaištas taikomas, suprantama, ne Putinui, o siuvantiems, kaip buvo pasakyta, pagal 8 dešimtmečio „Amerikos balso” veikalus. Ir vis dėlto – kadangi minėtoji knyga skirta visiems norintiems žinoti „tikrą tiesą apie Antrojo pasaulinio karo pradžią”, o knygoje nurodoma, kad „sovietų ir vokiečių paktas tapo paskutiniu mėginimu sustabdyti kraujo praliejimą” ir kita, ką Putinas ne kartą yra aiškinęs, nekyla abejonių jo straipsnyje visa taip ir liksiant. Kitas reikalas yra „nauji duomenys, paimti iš Rusijos archyvų” – išeitų, jie istorikams iki šiol nežinomi?
Klastojimo nuojauta
Po Putino „užčiaupsime” kas piktinosi ar šaipėsi, o vienas komentatorius prisiminė Jozefo Gebelso kalbą apie totalinį karą, pasakytą Berlyno sporto rūmuose 1939 metų vasarį (ji laikoma vienu manipuliavimo masine sąmone pavyzdžių). Joje būsimasis Trečiojo reicho švietimo ir pripagandos ministras patarė žydų spaudai nustoti melavus, „nes ateis diena, kada mūsų kantrybė trūks ir mes užčiaupsime žydams jų įžūlias, melagingas burnas”. Bet tai, kaip sakoma, emocijos.
„Nėra reikalo kopijuoti dokumentus ir telkti juos kažin kokiame dirbtiniame centre, – atsakė į Putino sumanymą istorikas Nikita Petrovas. – Ne centrą reikia kurti, o tiesiog nubraukti slaptumo žymą nuo visų sovietinių dokumentų.” Pasak jo, dokumentų apie prieškarį ir karo pradžią yra pakankamai. Tačiau esama labai svarbaus Raudonosios armijos (RKKA) aukščiausiosios vadovybės, Vyriausiosios vadovybės būstinės dokumentų klodo, kuris iki šiol neatskleistas. Reikia vykdyti įstatymą, kuris nurodo, kad valstybės paslaptį sudarantys duomenys negali būti slepiami ilgiau nei 30 metų, o žvalgybos – 50 metų. Tuo tarpu slaptumas vis pratęsiamas, nors įstatymas leidžia tai daryti tik išimtiniais atvejais.
Tolumoje – FSB (buvęs KGB) pastatas
Taip istorikas kalba praėjus dešimtmečiui po to, kai jis nesėkmingai skundė teismuose Ferderalinės saugumo tarnybos (FSB) draudimą susipažinti su kai kuriais SSSR saugumo ministerijos (MGB) įsakymais, reikalingais jo tyrimui apie NKVD-MGB veikimą Vokietijoje 1945-1953 metais. Ir tik Konstitucinis teismas galiausiai (2012) išaiškino, kad 30 metų dokumentų slaptumo režimas taikomas duomenims „ir iki, ir po įstatymo priėmimo”. Tačiau archyvuose dokumentas ir toliau gali likti paslaptyje – tyrėjams daug kas neprieinama dėl draudimo susipažinti su asmeninio ir šeiminio gyvenimo duomenimis nepraėjus 75 metams be tų asmenų ar jų palikuonių sutikimo.
Pastaruosius du dešimtmečius archyvus lankantys istorikai savo kailiu patyrė, kaip juose darėsi vis sunkiau gauti pageidaujama (nuo 10 dešimtmečio ėmė slėpti ir tai, kas buvo paskelbta), ir labai abejoja, kad jiems staiga ant lėkštelės atneš iki tol po devyniomis spynomis laikytus dokumentus. Nikita Petrovas pranašauja, kad tame centre bus surinkta tai, kas reikalinga, ir nebus to, kas nereikalinga, tai yra bus tai, kas reikalinga istorijos suvokimui Kremliaus nustatyta vaga kreipti.
Komunistų išpažintis miniai reikalaujant
2011 metais Tarptautinės draugijos „Memorialas” atstovas istorikas Janas Račinskis kalbėjo, kad Rusija yra šalis su pavogta istorija. „Kas rašyta įvairiais sovietinės valdžios laikotarpiais – tai penkios skirtingos istorijos versijos, visos jos melagingos, kalnai melo, o visa šalies istorija tebeslepiama archyvuose.” (Prisiminkime humoristo „Rusija yra šalis su nenuspėjama istorija”; deja, ne „visa”, štai tik vienas pavyzdys: gal perdedama sakant, kad Stalino įpėdiniu 1953-aisiais tapęs ir po trejų metų diktatoriaus kultą nuvainikavęs Nikita Chruščiovas „archyvus naikino vagonais”, bet nurodoma, kiek maišų dokumentų su jį patį kompromituojančiais dokumentais buvo sunaikinta – vienuolika).
Sovietų Sąjungos komunistų partijos ir SSRS vadovu (1985 – 1991) tapusio Michailo Gorbačiovo paskelbtų reformų dalis buvo atvirumas – garsiai prabilta apie valstybės įvykdytus nusikaltimus Josifo Stalino valdymo metais. Pirmą kartą paskelbtas Chruščiovo slaptas pranešimas apie Stalino asmens kultą, kurį jis perskaitė Sovietų Sąjungos komunistų partijos XX suvažiavime 1956 m. vasario 25 d. (beje, birželio 4 d. jį išspaudino „The New York Times”). Apie Molotovo ir Ribentropo akto pasmerkimą jau pasakyta. Ilgai spyriojęsis Gorbačiovas galiausiai (1990) pripažino: turimi archyviniai dokumentai leidžia padaryti išvadą, kad dėl karininkų ir kitų belaisivių lenkų žudynių Katynėje bei kitose vietovėse 1940 metų pavasarį yra atsakingi SSRS vidaus reikalų komisariato (NKVD) vadovai.
NKVD budeliai
1992 metais Rusijoje vykdant demokratine reformas priimtas archyvų įstatymas atvėrė Rusijos ir užsienio tyrėjams visas saugyklas, kuriuose buvo laikomi su politinėmis represijomis ir žmogaus teisių pažeidimu SSRS 1917 -1991 metais susiję dokumentai; visuomenė sužinojo, kad politiniais motyvais buvo represuota daugiau kaip 4 milijonai žmonių. Dabar šviesą išvydo dokumento iš vadinamojo „Paketo nr. 1”, iki tol prieinamo tik valstybės vadovams, pirmas egzempliorius – komunistų partijos viršūnės, politinio biuro, sprendimas be kaltinimų sušaudyti NKVD karo belaisvių stovyklose laikomus 14 700 asmenų ir 11 000 asmenų, kalinamų vakarinių Ukrainos ir Baltarusijos sričių kalėjimuose.
Išslaptinti archyvai davė daug naujo peno ir istorikams, tiriantiems SSRS vadovybės politiką Antrojo pasaulinio karo išvakarėse bei karinės vadovybės veikimą pradiniu Vokietijos-SSSR karo laikotarpiu. Antai buvo paskelbti 7 ypatingo slaptumo dokumentai dėl SSRS ginkluotųjų pajėgų strateginio paskleidimo Rytuose ir Vakaruose; 1940 metų pavasarį parengtame Juodosios jūros laivyno oro pajėgų operacijų plane nurodomi šie galimi priešininkai: Anglija, Prancūzija, Rumunija, Turkija (planuota bombarduoti laivus Bosforo sąsiauryje, Sueco kanale, Karinių oro pajėgų vyriausioji valdyba buvo parengusi maršrutų Indijoje aprašymą ir karo pramonės objektų sąrašą toje pačioje Indijoje, taip pat Turkijoje, Irane, Afganistane, Irake, Sirijoje, Palestinoje, Egipte). Naujausieji „svarstymai” buvo parengti ne anksčiau kaip 1941 m. gegužės 15 d. karo su Vokietija ir jos sąjungininkais atvejui ir ragino Kremlių nedelsti: kadangi Vokietija mobilizavo savo kariuomenę su užnugariu, reikia užbėgti už akių jos paskleidimui ir smogti, kol ji nespėjo organizuoti frontų ir kariuomenės rūšių sąveikos.
1998 metais Rusijos prezidento Boriso Jelcino pavedimu išėjusio dviejų tomų dokumentų rinkinio „1941 metai” pratarmėje akademikas Aleksandras Jakovlevas (kadaise vienas aktyviausių SSRS reformatorių) rašė, kad „tik dabar atsirado galimybė pažvelgti į slaptus archyvus ir pamėginti atskleisti tiesą apie 1941 metų tragediją” (turimas galvoje Stalino valdymo laikotarpiu ir vėlesniais dešimtmečiais nutylimas arba prasimanymais dangstomas RKKA triuškinimas Vokietijos-SSSR karo pradžioje). Sudarytojai susipažino su 10 tūkstančių įslaptintų sovietinės politinės ir karinės vadovybės dokumentų, iš kurių atrinko daugiau kaip 600, išsamiausiai apibūdinančių Didžiojo tėvynės karo pradžios įvykius; daugelis jų skelbiami pirmą kartą. Pratarmės pabaigoje akademikas rašo, kad tai – tik dalis archyvuose esančių dokumentų ir kad knyga bus paskata plėsti šio Tėvynei kritinio meto tyrimą.
Valstybės vadovo archyvas ar Mėlynbarzdžio siaubo kambarys?
Aleksandro Jakovlevo palinkėjimas liko balsas tyruose. Jeigu pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino valdymo pradžioje įvyko, kaip dažnai pasakoma, „archyvinė revoliucija”, tai visa, kas dėjosi šiame fronte XX amžiaus pabaigoje ir ypač XXI amžiaus pirmajame dešimtmetyje, prašosi pavadinama „kontrrevoliucija”.
Kai 2000 metais išėjo Michailo Meltiuchovo knyga («Упущенный шанс Сталина») – išsamiausias Antrojo pasaulinio karo priešistorės tyrimas, kolegos pastebėjo skyriuje „Sovietinis karinis planavimas 1940 – 1941 metais” iš 122 šaltinių archyviniais tesant 7. Pats istorikas pripažino turėjęs pasitenkinti tuo, kas prieinama. Esą Rusijos istoriografija susidarė gana išsamų vaizdą, kaip buvo rengiami karinio planavimo dokumentai strateginiu lygiu, tačiau kompleksinis dokumentų, sudarančių sovietinį operatyvinį planą (paskleidimas, pradinių strateginių operacijų vykdytojų tikslai ir užduotys) tebelieka neįmanomas dėl atitinkamų 1939 – 1941 metų dokumentų slaptumo.
KGB archyvų paslaptys
Jau prieš dešimtmetį nepriklausomi istorikai pastebėjo: diskusijos dėl Antrojo pasaulinio karo kilimo priežasčių ir jo pobūdžio vyksta, tačiau abi pusės savo išvadas grindžia nedaugeliu antraeilių arba netiesioginių dokumentų, iš kurių neįmanoma susidaryti nuoseklaus vaizdo. O kažin kur visiškai netoliese dūli tonos neprieinamų popierių – esminių dokumentų, kurių paskelbimas aiškiai atsakytų į daugelį, o gal ir visus klausimus. Ir esama žmonių, kurie viską kuo geriausiai žino, – tai slaptųjų archyvų saugotojai. Tačiau jie tyli. Todėl peršasi akivaizdi išvada: valdiškieji karo istorikai iš Generalinio štabo archyve saugomų paslapčių nieko naudinga jų skleidžiamai oficialiajai versijai išpešti jau negali – kitu atveju visa tai seniai būtų išslaptinta; moksliniai duomenys slepiami tik tam, kad nepapultų į priešininkų rankas. Kremliui paklusniems istorikams telieka plūsti, pravardžiuoti, bauginti oponentus; socialiniuose tinkluose veikia to paties raugo istorikų grupė, kuri su piktdžiuga pjudo šunimis jiems nepatinkančius.
Rusijos federalinė archyvų tarnyba stebisi: ko triukšmaujama, iš valstybiniuose archyvuose esančių dokumentų vos 4,3 % tebelieka įslaptinta.
Prieš penkerius metus istorijas Leonidas Maksimenkovas rašė („Закрытые папки”), kad Didžiosios Pergalės 70-čio išvakarėse sudėtinga gauti netgi tuos karo laikų dokumentus, kurie nėra slapti. Istorikas nesutinkantis su Federalinės archyvų tarnybos vadovo žodžiais, esą išslaptinta ir tyrėjams prieinama 95 % dokumentų iš dabar Rusijos valstybiniame socialinės ir politinės istorijos archyve (РГАСПИ) laikomo asmeninio Stalino fondo. Iš 1693 dokumentų nprieinami 224 – tai yra ne tiek jau mažai, turint galvoje, kad prieinama ir daugybė archyvinio šlamšto: laikraštinės iškarpos, paties Stalino parašyti veikalai, knygos iš jo asmeninės bibliotekos. Kai kurių dokumentų įslaptinimas kelia nusistebėjimą, antai slepiama ir Stalino pataisos ultimatume feldmaršalui Pauliui ir jo vadovaujamai kariuomenei, apsuptiems prie Stalingrado, ir „Pravdos” laikraštyje skelbti Stalino atsakymai darbo žmonėms, aukojusiems tankų ir lėktuvų gamybai. Kitų įslaptintų dokumentų net pavadinimai neatskleidžami.
Tie kiti iš tikrųjų yra „ypatingos svarbos”. Tokią išvadą padarė apsilankęs Kanadoje, Toronto univertsiteto bibliotekoje: ir iš ten esančio Stalino fondo pilno apyrašo sužinojo, kas Maskvoje užklijuota. Iš karo laikų neprieinama: Vyriausiosios vadovybės būstinės ir Valstybinio gynybos komiteto direktyvos ir įsakymai, Generalinio štabo ir Žvalgybos valdybos, karo oro pajėgų, karo laivyno, karo pramonės komisariatų šifruotos telegramos, gynybos liaudies komisaro įsakymai, Vyriausiosios vadovybės būstinės ir Valstybinio gynybos komiteto direktyvos ir įsakymai, šifruotos Stalino telegramos liaudies komisariatų, vietiniams partiniams, sovietiniams, ūkiniams vadovams, frontų ir partizaninio pasipriešinimo vadams etc. etc.
LRT studijoje komentuojamas Rusijos valdžios sprendimas uždraust rodyti filmą „Stalino mirtis”. Slaptai.lt nuotr.
Slepiama, apie ką Stalinas susirašinėjo su pirmuoju Sovietų Sąjungos maršalu ir gynybos liaudies komisaru Vorošilovu, Raudonosios armijos (RKKA) frontų karo tarybų nariu Chruščiovu, RKKA vyriausiosios politinės valdybos (prieš tai vadinosi „politinės propagandos”) viršininku, generolų siaubu Mechliu. Istorikas, Išvardijęs tai ir dar daugiau, klausia: „Ar galima be šio dokumentų rinkinio kalbėti apie Sovietų Sąjungos karinę ir politinę istoriją iš viso ir apie pasirengimą karui ir pradinį jos laikotarpį skyrium?”
Visiškoje tamsoje tarptautiniai santykiai. Antai slepiamas Stalino susirašinėjimas ne tik su Lenkijos Respublikos vyriausybės tremtyje vadovais, bet ir Kremliui lojaliais lenkų veikėjais. Negalima sužinoti, ką Stalinas rašė Antihitlerinės koalicijos narės Prancūzijos vadovams, dėl ko derėjosi su JAV prezidento Ruzvelto patikėtiniu 1941 metų rudenį, apie ką visą karo metą susirašinėta su JAV diplomatais. Austrija, Bulgarija, Čekoslovakija, Iranu, Ispanija, Italija, Japonija, Suomija…
Istorikas apgailestauja: jau vien Stalino ranka rašytos pastabos, pataisos, nurodymai daugelyje dokumentų (o juk dar yra įslaptintas 738 lapų „Su Stalino rezoliucijomis siunčiamų dokumentų registravimo žurnalas”) galėtų pasitarnauti ne vienai daktarinei disertacijai, bet šio žanro kūryba slepiama… Ta proga galime prisiminti Michailo Gorbačiovo žodžius: „Stalinas visas kraujyje. Aš skaičiau jo rezoliucijas ant nutarimų, kuriuos pluoštais jis pasirašinėjo kartu su Molotovu, Vorošilovu, Kaganovičiumi ir Ždanovu. Šis penketas buvo uoliausias.”
Nuo rusų liaudies slepiama, kaip ji nugalėjo
Prieš dvejus metus žiniasklaidoje pranešta, kad Rusijos gynybos ministerijos centrinis archyvas planingai išslaptino beveik visas Didžiojo tėvynės karo laikotarpio bylas, neatskleista teliko apie 0,02%, arba daugiau kaip 2 000 bylų. Istorikas Igoris Ivlevas pakomentavo: esminiai yra fronto, karinės apygardos, aukščiau – Generalinio štabo ir Gynybos liaudies komisariato dokumentai, iš kurių tyrėjams teprieinama, geriausiu atveju, ne daugiau kaip 25%. Todėl teigtina, kad tik vienas ketvirtadalis oficialiai skelbiamų duomenų apie karą yra pagrįsta esminiais dokumentais. Visa kita – kaip atrodo „dvaro istorikams”, kaip nutarė vadovybė. Konkrečiai istorikus domina kovinių veiksmų operatyviniai planai ir visa, kas susiję su konkrečių kariuomenės padalinių veikimu po mobilizacijos; 1941 m. gegužės 24 d. įvykusiame posėdyje, kuriame dalyvavo Gynybos ir Karinio jūrų laivyno komisariatų, generalinio štabo ir visų Vakarų karinių apygardų vadai, štabų viršininkai, karinių oro pajėgų vadai ir kita, jau nekalbant apie terminus.
Karinis paradas Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.
Kai 2011 metais Rusijoje išleido dokumentų rinkinį, skirtą Didžiojo tėvynės karo pradžios 70-mečiui, šis istorikas atkreipė dėmesį, kad nauja jame beveik nėra. Tuo tarpu neskelbiama tonos daug svarbesnių dokumentų iš uždarų fondų. Jo akimis, nuo rinkinio „1941 metai” pasirodymo 1998 metais naujų autentiškų to meto dokumentų nebuvo atskleista. Rusijos istoriografija tarsi sustojo kažin kokiame „mirties taške”. Kas atsitiko? Kodėl išleistoje naujoje 12-os tomų Didžiojo tėvynės karo istorijoje (Истории Великой Отечественной войны 1941-1945 гг.) nerašoma apie žygio į Vokietiją planus, kuriuos jis skaitęs ir konspektavęs?
Cenzūra: pasakyti galima ne viską ir ne visada.
„Matyti, tyrėjai pasiekė barjerą, kurį įveikus galėtų būti atskleisti labai nemalonūs ir, ko gero, netgi gėdingi šalies tikrosios istorijos, taip pat ir karo, puslapiai,” – spėja istorikas. Atskleidus visus dokumentus, gali būti, paaiškėtų tikrasis ir kitų sovietinių politinių ir karo veikėjų vaidmuo tragiškuose 1939 -1945 metų įvykiuose, o ne tik ta kaltė, kurią oficialioji istorija priskiria vienam Stalinui.
Kito istorikas, Kirilo Aleksandrovo, nuomonė: atskleidus visus Gynybos ministerijos centriniame archyve slepiamus dokumentus, Stalino įpiršta karo versija pasirodys visiškai nepagrįsta. O svarbiausia, gali rastis atsakymas į klausimą: kodėl šalis už pergalę kare sumokėjo tokią pasibaisėtiną kainą ir kas dėl to kaltas? Gali būti, kad slepiami armijos politinių skyrių dokumentai, pavyzdžiui, dėl moralinių dalykų, irgi padarys slogų įspūdį. Ši tiesa nepasitarnaus triumfo nuotaikoms visuomenėje kelti.”
Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.
Neseniai teko perskaityti Lietuvių kalbos instituto knygą „Valerijus Čekmonas: kalbų kontaktai ir sociolingvistika, V., 2017. Knygoje aprašomi įdomūs Lietuvoje gyvenančių tautų sociologiniai tyrimai ir kalbų kontaktai. Tikrai, kas domisi didžiųjų Lietuvos tautinių mažumų gyvenimu, gali papildyti savo turimas žinias.
Perskaičius knygą užkliuvo vienas straipsnis, parašytas rusų mokslininkės Nadieždos Afanasjevnos Morozovos. Šis straipsnis „Kompaktiškos Lietuvos sentikių gyvenvietės praeityje ir dabar“ 744 – 759 psl. atspausdintas rusų kalba ir jau prieš tai buvo išspausdintas Rusijos moksliniuose leidiniuose.
Straipsnyje yra teiginys, kad dauguma sentikių kaimų, buvusių Utenos rajone, buvo 1940 -1950 metų pradžioje sudeginti Lietuvos partizanų.
Aš nieko ik tol nebuvau girdėjęs, nes sovietinė propaganda būtų ilgai trimitavusi apie tai, kad lietuviai naikino rusų kaimus. Todėl aš parašiau į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos Tyrimo centrą užklausimą. Pasirodo, nieko to nebuvo.
Mums reikia būti labai budriems, rusų propaganda gali pasigauti tokius dalykus ir ištrimituoti visam pasauliui apie blogus ir niekšus lietuvius.
Prie šių eilučių pridedu savo užklausimą minėtam centrui ir atsakymą į jį. Manau, skaitytojams bus įdomu.
Užklausimas:
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui „Dėl teiginių apie sudegintus sentikių kaimus Utenos rajone”
2017 m. Lietuvių kalbos institutas išleido įdomią Valerijaus Čekmono knygą „Kalbų kontaktai ir sociallingvistika“. Joje aprašoma kalbų sąveika Rytų Lietuvoje, taip pat ir kai kuriose kitose Lietuvos vietovėse. Kadangi Čekmonas buvo didelis savo srities žinovas, tai ten yra ir jo mokinių bei kitų tos lingvistikos mokslų šakos straipsniai. Straipsniai publikuojami originalo kalbomis: lietuviškai, lenkiškai bei rusiškai.
Viena iš straipsnio autorė yra Nadežda Afanasjevna Morozova. Jos paskelbtas straipsnis „Староверы Литвы: места компактного проживания в прошлом и настоящем“. Šiame straipsnyje aptariamos sentikių gyvenamos vietos Lietuvoje. Man labai užkliuvo viena detalė, kur rašoma kad Lietuvos partizanai sudegino sentikių kaimus. Kad būtų tiksliau, pacituosiu vertimą į lietuvių kalbą iš knygos 751 puslapio:
„XX amžiaus pradžioje A. Stankevič duomenimis patys didžiausi (sentikių) kaimai (Utenos areale) buvo Stolneniškių km. (53 žmonės) ir Černovščiznos km. (33 žmonės). Dauguma sentikių kaimų Utenos rajono teritorijoje buvo lietuvių partizanų sudeginti 1940- ųjų pabaigoje ir 1950 metų pradžioje, todėl tie kaimai jau neminimi 1959 m. surašymo duomenų bazėje“ (paryškita mano).
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.
Be to, šis straipsnis yra atspausdintas ir vienoje Sankt-Peterburge išleistoje knygoje 2011 metais.
Aš nemažai skaitęs tiek dabartinių knygų apie partizanus, tiek sovietiniais laikais išleistos literatūros apie „klasių kovą“ Lietuvoje pokario metais, bet tokių faktų neteko užtikti. Žinoma, kad Lietuvoje buvo faktų, kad rusai labai mėgo būti stribais, dalyvauti žmonių vežimuose į Sibirą, tad jų kaimų sudeginimas nebūtų labai smerktinas faktas, atsižvelgiant į tai, kokias skriaudas Lietuva ir lietuviai sulaukė iš didžiojo kaimyno pusės. Bet mane labai domina pats faktas, ar tokie reiškiniai buvo Lietuvoje iš viso, ar čia tik paskleistas melas, kuriuo siekiama pripaišyti lietuvių tautai ir Lietuvos partizanams nebūtas nuodėmes. (Žinome, kad kai kada galėjo būti padegtos stribų ar kitų sovietinių aktyvistų sodybos, bet kad būtų deginami rusų kaimai, – negirdėjau).
Kiek suprantu, straipsnio autorė yra gyvenanti Rusijoje, tad iš kur ji galėjo surinkti tokius duomenis, arba kas buvo jos informatoriai Lietuvoje. Būtų labai malonu sulaukti atsakymų į mano klausimą.
Gintautas Šapoka, Alytaus rajonas, Talokių kaimas
Atsakymas:
LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO IR REZISTENCIJOS TYRIMO CENTRAS
DĖL SENTIKIŲ KAIMŲ
Atsakydami į Jūsų paklausimą apie Stalnioniškio (Utenos rajonas) ir Černaučiznos (buvusi kaimo vieta yra Anykščių r.) kaimus informuojame Jus, kad Stalnioniškio kaimas, pagal 2001 m. Lietuvos respublikos administracinį suskirstymą, priklauso Vyžuonų seniūnijai. Leidinio „Vyžuonos –kraštas ir žmonės“ sudarytojas Algirdas Vyžintas teigia, kad Stalnioniškių kaime yra sentikių bendruomenė, veikia 1742 m. įkurta sentikių cerkvė. Аrchyvinių duomenų, kad kaimą pokario laikotarpiu bandė sudeginti partizanai, neturime.
Černaučiznos kaimas yra negyvenamas ir 2001 m. buvo išregistruotas iš gyvenamųjų vietovių registro. Kaimas sunyko natūraliai.
Partizanas su motina. LGGRTC nuotr.
Jūsų minima autorė, rašydama apie partizanų tariamai sudegintus sentikių kaimus Utenos rajone pateikia iškraipytą ir netikslią informaciją. Lietuvos ypatingajame archyve saugomose MGB-MVD Anykščių r. sk. operatyvinėse bylose apie kovą su partizanais rašoma, kad 1951 m. gegužės 5 d. „Aro“ būrio partizanai „Gaidelis“ ir „Viesulas“ Černaučiznos kaime nušovė dar 1945 m. užverbuotą MGB agentą „Vyžūną“ – Joną Damauską, Jurgio, g. 1891 m. Užpaliuose, gyv. Anykščių r. Černaučiznos k. bei jo žmoną Valeriją Damauskienę, Jurgio, g. 1895 m. Užpaliuose, gyv. Černaučiznos k. Nušautųjų kūnus partizanai nunešė į sodybos daržinę, o pastarąją padegė. Kitų archyvinių duomenų apie Černaučiznos kaimo sodybų padeginėjimą neturime. Šį atvejį galima laikyti vienetiniu ir niekaip nesusijusiu su partizanų požiūriu ar elgesiu Utenos krašto sentikių atžvilgiu.
PAGRINDAS. LYA, f. K-19, ap. 1, b. 100, l. 191-192; f. K-41, ap. 1, b. 382, l. 265;
Vyžuonos – kraštas ir žmonės, (sudarytojas Algirdas Vyžintas), Utena, 2006, p. 258 – 259.
Pasirašė – LGGRTC Generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė
Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Ar partizanai žudė civilius? Klausimas ne toks jau retas ir paprastas. Ne klausimą, o teiginį su liudytojų patvirtinimais galima aptikti ne tik teismų praktikoje, bet viešojoje žiniasklaidoje.
Akis užkliuvo už šį birželį, artėjant gedulo ir tremčių minėjimo metinėms, Ekspertai.eu (suprask: europinis portalas) paskelbto tokio Povilo Masilionio straipsnio, kuriame tvirtinama, kad mes vėl grįžtame į pokarį, kai vyrauja „nekritiškas pokario partizanų vaidmens, jų žygių bei „žygių“ vertinimas, peraugantis į kitokių nuomonių ir net menkiausių prieštaravimų nepripažįstantį „miško brolių“ kultą…“ Dabartinius politikus jis įvardija kaip „šiuolaikiniais politiniais banditais“, už solidžią neseniai išleistą knygą „Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944-1953. Mitai ir tikrovė“ kritikuoja „partizanų dievintojų odes“ kuriantį Vladą Terlecką, išgiria Mindaugo Pociaus, Henriko Šadžiaus, Broniaus Pilkausko kūrinius ir, žinoma, savo publicistinį veikalą „Gyvenimo gabalai“, kuriame šis buvęs LKP CK instruktorius „partizanų vykdytą civilių gyventojų terorą“…
Yra ir pavyzdžių: partizanų reidas Troškūnų valsčiuje, nužudyta Gailiūnų pradinės mokyklos mokytoja, Lebrikų šeimos tragedija Šilalės valsčiuje, Žąsinų giminės egzekucija Troškūnų apylinkėje ir t.t. Vl.Terleckas, neneigiantis, kad tarp civilių šiame pasipriešinimo okupantui kare irgi buvo netekčių, savo atsakyme „Vorutoje“ įtikinamais faktais įrodo, kad tarp žuvusių šių „nekaltų“ žmonių dauguma buvo stribai arba kolaboravę su sovietais asmenys. Daugelis jų nebuvo „beginklių civilių žmonių aukos“, kaip rašė P.Masilionis.
Savo komunistine praeitimi besididžiuojantis buvęs žurnalo „Gairės“ vyr. redaktorius pagarsėjo rinkiniu „Partizanų teroro aukų atminimo knyga“, kurioje surinko buvusių stribų, jų palikuonių, taip pat sovietinių funkcionierių liudijimus. Joje nė žodžiu neužsimenama apie NKVD, „liaudies gynėjų“, čekistų, infiltruotų į pasipriešinimo gretas, darytas piktadarybes, dalyvavimą trėmimuose ir žudynėse.
NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.
Kitas nužudytųjų gynėjas – portalas Ldiena.lt – detaliai aprašo Lebrikų šeimos iš Šilalės rajono tragediją, kai partizanai įvykdė egzekuciją penkiems jos nariams, ir daro išvadą: garbingi partizanų mundurai aptaškyti civilių krauju. Pasitelktas ir Seimo narys Dainius Kepenis, skandalingai siūlęs pastatyti bendrą paminklą ir stribams, ir partizanams. Kitas parlamentaras, istorikas Arvydas Anušauskas įrodė, kad trys iš nužudytų Lebrikų buvę stribai.
Mėginimai apibendrinti ir teigti, jog kone visi partizanai terorizavę ir žudę civilius ir beginklius gyventojus – tai naujas nusikaltimas. Deja, kaip ir M. Ivaškevičiaus romano ar R. Vanagaitės veikalo atvejais, tokiems rašytojams netaikoma jokia atsakomybė. Jie ir toliau, kaip ir komunistinis instruktorius P. Masilionis, „instruktuoja“ visuomenę, kokie geri buvę „liaudies gynėjai“ (jie esą gynę liaudį nuo banditų) ir kokie baisūs teroristai, plėšikai bei lėbautojai buvo partizanai. Iš pavienių faktų falsifikuojama „tiesa“, kuri juodina visą kovą su okupantu.
Svetainėje Partizanai.org išsamiai paaiškinta, ar partizanai laikytini teroristais (http://www.partizanai.org/failai/html/partizanu-kovos.htm). „Bene kiekvienas kaimo gyventojas žinojo, už kuriuos veiksmus jis gali nukentėti nuo partizanų, – pabrėžiama šioje studijoje. – Juk partizanai dažniausiai bausdavo tuos, kuriuos įtarė dėl ryšių su saugumu, partijos veikėjus, valdžios darbuotojus, vėliau tuos, kurie turėjo vyraujantį vaidmenį kolūkių steigime ir valdyme. Partijos aktyvistai, įtariami šnipai ir valdžios darbuotojai dažnai būdavo įspėjami, kad nukentės, jei nenutrauks savo veiklos. Komunistams kaime būdavo nesaugu, veiklesnieji dažnai persikeldavo į miestus ir miestelius gyventi“.
Žinomi tik keli atvejai, kai partizanai įvykdė platesnės apimties atpildo veiksmus, kuriais buvo mėginama žudyti žmones be detalios atrankos. 1949 m. gegužės 1 d. į Šimonių klubą buvo įmesta mina — žuvo 16 žmonių, 13 sužeista. 1948 m. balandžio 14 d. Merkinėje susprogdintas klubas — žuvo 3 žmonės, 19 sužeista. Rugpjūčio 11 d. į klubą Alovėje įmesta mina, kuriai sprogus 47 žmonės užmušti ar sužeisti. Komunistų istorikai nuolat mini šiuos ir tik šiuos incidentus, tad manytina, kad daug kitų panašių masinio smurto veiksmų nebūta. Kad buvo tiek mažai tokių incidentų per aštuonerius metus, rodo didelį partizanų nuosaikumą ir kovos tikslų supratimą.
Juozas Markulis, sovietų agentas, vienas iš didžiausių lietuvių tautos niekšų – išdavikų.
Dažniausiai būdavo likviduojami „enkavėdistai“, MGB pareigūnai, kolūkių pirmininkai, bet daugeliu atvejų prieš tai jie būdavo įspėjami nutraukti kolaboravimą. Komunistai ir okupacinės valdžios darbuotojai karo sąlygomis buvo laikomi okupacinio režimo pareigūnais ir tautos išdavikais, nusipelniusiais griežtos bausmės. Bet, pavyzdžiui, partizanai ketino mirtimi nubausti sovietinį agentą Markulį, dėl kurio išdavysčių žuvo daug partizanų, tačiau į Vilnių nuvykę partizanai dėl kelių atsitiktinumų negalėjo nuosprendžio įvykdyti.
Pasitaikydavo ir nekontroliuojamų nusikaltimų. Ričardas Čekutis ir Darius Žygelis savo tyrime „Laisvės kryžkelės. Partizanų karo lauko teismai“ rašo apie partizanų karo lauko teismus. Jie buvo rengiami drausmei bei partizanų statutams nusižengusiems laisvės kovotojams bei kitiems ginkluotiems asmenims, nepriklausantiems organizuotoms bei centralizuotoms partizaninėms struktūroms.
Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.
Štai kad ir žinomo partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago prisiminimuose nurodomas minėtame 1945 m. Merkinės miestelio puolime dalyvavusių laisvės kovotojų sąrašas. Prie kiekvieno slapyvardžio trumpai aprašomas ir kiekvieno jų tolesnis likimas. Vien šiame sąraše nurodomi keli partizanai, kurie buvo karo lauko teismo nuteisti mirties bausme už įvairius nusižengimus. A. Ramanauskas tame sąraše nurodo, kad jie visi buvo nuteisti už plėšikavimą ir nekaltų gyventojų žudymą.
Toliau autoriai rašo: „Tikrai buvo tokių partizanų, kurie manė, jog, jeigu jie jau pasuko pasipriešinimo keliu, vadinasi, jiems viskas leistina ir tarsi atleidžiama. Tačiau štabuose dirbę pareigūnai visuose susitikimuose ar vizituodami kaip tik pabrėždavo priešingą dalyką – kad buvimas partizanuose kovotojams uždeda kur kas didesnę atsakomybę, nei civiliams gyventojams. Bent jau dėl to, kad partizanų rankose yra ginklai, o jie kartais galėjo būti nukreipti ir į nekaltus asmenis. O už tai buvo baudžiama, kartais net mirtimi. Kaip minėta, partizanai kalėjimų neturėjo, todėl ypatingais atvejais buvo būtinos net ir pačios griežčiausios bausmės.“
Todėl nuolat tvirtinti, kad kone visas partizaninis judėjimas buvo nukreiptas į civilių gyventojų žudymą, kuo ir užsiima kai kurie nuo komunistinio nomenklatūrinio išskirtinumo neatvėsę kairieji, yra tas pats „stribizmas“. Iš tikrųjų, jis, pasirodo, gajus ir šiandien. Bet ar jis baudžiamas?
Adolfas Ramanauskas – Vanagas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Jis išdrįso pasižiūrėti mirčiai į akis ir kelias minutes mirė kankinio mirtimi. Taip Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje, kur penktadienį pašarvoti kovotojo už laisvę palaikai, sakė istorinę knygą apie A. Ramanauską-Vanagą parašęs Arvydas Anušauskas.
Kaip pabrėžė istorikas, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) ginkluotojų pajėgų vado A. Ramanausko-Vanago istorija – tai ir jo žmonos Birutės istorija.
„Ji neatskiriama šios istorijos dalis. Jie buvo dviese, kartu kovojo. Buvo šeima. Kas atsitiko po jų sulaikymo, kai juos įkalino, ko iš tiesų KGB tikėjosi, kokius melagingus gandus apie jį platino, kaip ir apie kitus pasipriešinimo kovų dalyvius?“ – klausė A. Anušauskas, kalbėdamas, kad šie žmonės, kaip ir kiekvienas, buvo iš kūno ir kraujo, patirdavo nevilties akimirkų pasitikdami savo lemtį, jautė savo ir kitų skausmą.
A.Anušauskas priminė, kad pirmuosius trejus savo gyvenimo metus A. Ramanauskas-Vanagas praleido Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur jo tėvas dirbo paprastu darbininku, o į Lietuvą grįžo dėl savo tėvų, kurie labai sunkiai vertėsi.
Partizanų vado Adolfo Ramanausko – Vanago laidotuvės. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
A.Ramanausko-Vanago tėvai buvo išprusę ir iš paskutiniųjų rėmė gerai besimokantį Adolfą. 1936 metais jis baigė Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją, vėliau – Panevėžio pedagoginį institutą. Mokytojauti nepradėjo, perėjo į Kauno karo mokyklą ir baigė paskutinę, penkioliktąją, karininkų laidą. 1940-1945 metais dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje, kaip yra pats sakęs, norėjo būti mokytoju, mokydamas kitus mokėsi pats.
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 metų balandžio 25 dieną A. Ramanauskas tapo partizanu ir pasirinko Vanago slapyvardį.
Iš pradžių vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui, o vasarą tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu, 1946 metais – Merkio rinktinės vadu. 1947 metų rudenį perėmė vadovavimą Dainavos apygardai, o 1948 m. išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.
1949 metų vasarį Prisikėlimo apygardos teritorijoje Minaičių kaime tarp Radviliškio ir Baisogalos dalyvavo Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame vasario 16 dieną buvo priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija. Paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju, o 1950 m. pradžioje – Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis. Apdovanotas pirmojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi.
1951 m. iš Lietuvos vyriausiojo partizanų vado Jono Žemaičio, kaip jo pavaduotojas, perėmė LLKS Tarybos pirmininko ir Ginkluotųjų pajėgų vado pareigas. Nuo 1952 metų pabaigos, nutrūkus ryšiams su vyriausiąja vadovybe, slapstėsi su šeima – žmona Birute ir dukterimi Auksute. Turėjo fiktyvius dokumentus ir apsistodavo pas patikimus žmones.
Tuo metu A. Ramanauskas-Vanagas parašė atsiminimus „Partizanų gretose“.
Kaip pabrėžė istorikas A. Anušauskas, A. Ramanauskas-Vanagas buvo medžiojamas sovietinio saugumo nuo pat pirmųjų pasipriešinimo okupaciniam režimui akimirkų, jam surasti KGB buvo pasitelkusi šimtus čekistų.
Seimo narys Arvydas Anušauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
1956 m. spalio 12 dieną su žmona Birute Mažeikaite A. Ramanauskas-Vanagas buvo išduoti, suimti Kaune ir iš karto išvežti į KGB kameras.
Beveik po metų kalinimo ir kankinimų LTSR Aukščiausiasis Teismas generolui skyrė mirties bausmę. Žmona B. Mažeikaitė buvo nuteista 8 metams laisvės atėmimo.
A.Ramanausko-Vanago egzekucijos aplinkybės galutinai išaiškintos tik šiais metais.
Birželio 8 dieną Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) bei Vilniaus universiteto tyrėjai pranešė apie vadinamose Našlaičių kapinėse rastus A. Ramanausko-Vanago palaikus. Kaip sakė mokslininkai, odontologinis, kaukolės ir fotonuotraukos sugretinimas bei DNR ekspertizė ne 100, bet 150 proc. garantavo, kad tai yra A. Ramanausko-Vanago palaikai.
Pasak A. Anušausko, mirties nuosprendis partizanų vadui atliktas netipiniu būdu: budelis stovėjo priešais auką ir šovė į apatinį kairės pusės žandikaulį. Iš daugiau kaip dvidešimties Našlaičių kapinėse rastų sušaudytų asmenų kol kas kitų panašių egzekucijos atvejų neaptikta – paprastai budelis šaudė stovėdamas aukai už nugaros ir taikė į pakaušį ar viršugalvį, keliais atvejais aukai taikyta į smilkinį.
„Jis išdrįso pasižiūrėti mirčiai į akis ir kelias minutes mirė kankinio mirtimi“, – sakė A. Anušauskas.
Penktadienį aukščiausi šalies vadovai pagerbė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) ginkluotojų pajėgų vadą A. Ramanauską-Vanagą, kurio palaikai penktadienio rytą buvo pašarvoti Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje.
Prie trispalve uždengto karsto prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, premjeras Saulius Skvernelis padėjo gėlių, generolą pagerbė valstybės, mokslo, visuomeninių organizacijų atstovai.
Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.
Penktadienį visuomenės atsisveikinimas su Velioniu truks iki 20 valandos, vidurdienį A. Ramanauską-Vanagą pagerbs valstybės vadovai, 18 valandą už jį bus aukojamos Šv. Mišios.
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio ginkluotojų pajėgų vado, LLKS Tarybos 1949 metų vasario 16 dienos deklaracijos signataro, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pirmojo pavaduotojo, nuo 1953 metų – aukščiausiojo LLKS ir dėl nepriklausomybės kovojusio Lietuvos pareigūno, brigados generolo A. Ramanausko-Vanago valstybinė laidotuvių ceremonija tęsis ir šeštadienį.
Spalio 6 dieną visuomenė su Velionio palaikais galės atsisveikinti nuo 10 iki vidurdienio. 12 valandą karstas su A. Ramanausko-Vanago palaikais bus išnešamas iš Šv. Jonų bažnyčios, gedulinga procesija vyks į Arkikatedrą baziliką.
13 valandą Šv. Mišias už Velionį aukos Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Po jų laidotuvių procesija vyks į Antakalnio kapines.
Amžinojo poilsio A. Ramanauskas-Vanagas atguls Antakalnio kapinėse, valstybės vadovų panteone.
Visuose rinkimus reglamentuojančiuose įstatymuose siūloma numatyti kandidatų prievolę viešai paskelbti, jeigu ne pagal savo kilmės valstybės užduotis yra sąmoningai bendradarbiavę su kitos valstybės specialiosiomis tarnybomis.
Tokias Prezidento, Seimo, Savivaldybių tarybų rinkimų ir Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo pataisas Seimo posėdžių sekretoriate įregistravo Seimo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos- Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) frakcijos narys Zbignevas Jedinskis.
Jis taip pat siūlo užtikrinti, kad rinkimų įstatymai neprieštarautų Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymo nuostatomis.
„Priėmus įstatymų pataisas būtų užtikrinta, kad kandidatų, nuslėpusių nuo rinkėjų slapto bendradarbiavimo su užsienio valstybių specialiosiomis tarnybomis faktus, mandatai būtų panaikinami atitinkamo rinkimų įstatymo nustatyta tvarka“, – sako Seimo narys Z. Jedinskis.
Pasak jo, šiuo metu rinkimų įstatymuose nėra suderinti reikalavimai kandidatams pateikti informaciją apie bendradarbiavimą su užsienio valstybių specialiosiomis tarnybomis. Seimo rinkimų įstatyme yra nuostata, kuri numato, jog kiekvienas kandidatas į Seimo narius turi viešai paskelbti, jeigu ne pagal Lietuvos Respublikos užduotis yra sąmoningai bendradarbiavęs su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis.
Prezidento rinkimų įstatymas numato, kad pretendentas būti kandidatu į Respublikos Prezidentus po to, kai Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) priima sprendimą išduoti jam rinkėjų parašų rinkimo lapus, privalo iki įregistravimo kandidatu į Respublikos Prezidentus pateikti Vyriausiajai rinkimų komisijai duomenis apie savo darbą SSRS ar buvusių sovietinių respublikų NKVD, NKGB, MGB, KGB ir kitų užsienio valstybių atitinkamose tarnybose (struktūrose).
Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymas kalba apie prievolę kandidatui viešai paskelbti, jeigu ne pagal savo kilmės valstybės narės užduotis yra sąmoningai bendradarbiavęs su kitos valstybės specialiosiomis tarnybomis.
Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas nenumato prievolės kandidatui paskelbti rinkėjams, jeigu ne pagal savo kilmės valstybės užduotis yra sąmoningai bendradarbiavęs su kitos valstybės specialiosiomis tarnybomis.
„Tačiau Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatyme numatyta, jog keliamas kandidatu į savivaldybės tarybos narius asmuo Vyriausiajai rinkimų komisijai pateikia informaciją apie savo slaptą bendradarbiavimą su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, kas šiuo metu faktiškai nevyksta, kadangi šie abu įstatymai nėra suderinti tarpusavyje. Atsižvelgiant į susidariusią situaciją siūlome tarpusavyje suderinti rinkimų įstatymus ir taikyti vienodus reikalavimus kandidatams“, – sako projektą parengęs LLRA-KŠS frakcijos narys Z. Jedinskis.
Popiežiaus Pranciškaus apsilankymas buvusiame KGB kalėjime bus bene intymiausia jo oficialios programos dalis. Tuo metu muziejuje kartu su Šventuoju Tėvubus tik trys asmenys (neskaitant apsaugos, Vatikano fotografo ir LRT televizijos operatorių). Į šaudymo kamerą Popiežius leisis jau tik su vienu palydovu, čia nebus leidžiama filmuoti. Popiežiaus vizito išvakarėse Okupacijų ir laisvės kovų muziejus sulauks Švento Tėvo dovanos – žvakidės, kuri bus panaudota apsilankymo metu.
Muziejuje Šventąjį Tėvą pasitiks Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojas, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis.
Maždaug pusvalandžio trukmės ekskursijoje po buvusį KGB kalėjimą Šventąjį Tėvą lydės dabartinis Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas ir buvęs šio kalėjimo kalinys, buvęs Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, buvęs Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.
Žinomiausio lietuviško pogrindžio leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika” redaktorius kun. Sigitas Tamkevičius 1983 m. Vilniaus KGB kalėjime tardytas 6 mėnesius, po to 5-erius metus kalėjo Permės ir Mordovijos lageriuose, iš kurių į Lietuvą grįžo tik reikalaujant Sąjūdžiui.
Iš eksponuojamų daugiau kaip 20 kalėjimo kamerų popiežius apsilankys trijose: 9-oje, 11-oje ir šaudymo kameroje.
9-toji kamera pasirinkta pagerbti monsinjorą Alfonsą Svarinką – 5 kartus teistą, 3 kartus kalintą, lageriuose praleidusį daugiau kaip 20 metų. KGB savo bylose jam buvo suteikusi slapyvardį „Nepataisomas“. 1988 m. liepą kun. Alfonsas Svarinskas į laisvę paleistas po asmeninio JAV prezidento Ronaldo Reigano prašymo. Kun. Alfonsą Svarinską 11 kartų buvo priėmęs šventasis popiežius Jonas Paulius II.
Teofiliaus Matulionio beatifikacija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
11 kameroje Popiežius Pranciškus uždegs žvakę savo dovanotoje žvakidėje, taip paminėdamas KGB kalėjime kankintų keturių Lietuvos vyskupų atminimą: palaimintojo arkivyskupo Teofilio Matulionio, du kartus kalinto sovietų Rusijoje, vėliau, 1948 m., okupuotoje Lietuvoje nuteisto dar 10 metų lagerio, o pernai už viso gyvenimo kankinystę paskelbto palaimintuoju; Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus, 1946 m. sušaudyto čia, Vilniaus KGB kalėjime; buvusio užsienio reikalų ministro, arkivyskupo Mečislovo Reinio, 1953 m. mirusio Vladimiro kalėjime; Telšių vyskupo Pranciško Ramanausko, 1947 m. nuteisto 10 metų lagerio.
Išvakarėse dovanota popiežiaus žvakidė bus pritvirtinta tarp palaimintojo Teofilio Matulionio ir vysk. Vincento Borisevičiaus fotografijų.
Popiežiaus apsilankymas šaudymo kameroje nebus filmuojamas, į egzekucijų vykdymo vietą Šventą Tėvą lydės tik arkivyskupas Gintaras Grušas. Paskutinės žemiško gyvenimo akimirkos krikščionių religijoje laikomos labai svarbiu ir intymiu momentu, todėl šioje kameroje sudaromos sąlygos ypatingam popiežiaus susikaupimui.
Vilniaus KGB kalėjimo šaudymo kameroje buvo nužudyta per tūkstantį žmonių, tarp jų vyskupas Vincentas Borisevičius (nušautas), kunigas Pranas Gustaitis (užmuštas aštriu daiktu), Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Gynybos pajėgų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.
Vizito pabaigoje Popiežius pasirašys muziejaus garbės knygoje.
Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika.. Vytauto Visocko nuotr.
Popiežius išeis per muziejaus kiemą, kuriame eksponuojama paroda, skirta palaimintajam arkivyskupui Teofiliui Matulioniui. Pasak religijos tyrėjų, palaimintasis Teofilius Matulionis ir popiežius Pranciškus yra labai artimos, giminingos sielos. Šios parodos organizatoriai – Palaimintojo Teofiliaus Matulionio labdaros ir paramos fondas ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Šventojo Tėvo apsilankymą buvusiame KGB kalėjime filmuos LRT televizija, šie vaizdai tiesiogiai bus perduodami visam pasauliui.
Buvęs KGB kalėjimas yra Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus dalis.
Atsisveikiname su monsinjoru Svarinsku. Vytauto Visocko nuotr.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui priklausantis muziejus yra vienas labiausiai lankomų Lietuvoje: per metus čia atvyksta apie 100 tūkst. lankytojų, vasarą apie 90 nuošimčių lankytojų sudaro užsieniečiai.
Pastatui, kuriame įkurtas muziejus, daugiau nei 100 metų, jo istorija atspindi kruviną ir tragišką paskutinio šimtmečio Lietuvos istoriją.
XIX amžiaus pabaigoje, Rusijai ištrynus okupuotą Lietuvą iš žemėlapio, pastatas buvo statomas kaip Rusijos imperijos Vilniaus gubernijos teismo rūmai. I-ojo Pasaulinio karo metu, 1915–1918 m., čia veikė vokiečių okupacinės valdžios įstaigos. 1918 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pastate trumpam įsikūrė Lietuvos kariuomenės savanorių šaukimo punktas, bet po kelių mėnesių Vilnių okupavus bolševikinei Rusijai pastate jau šeimininkavo bolševikinės vyriausybės komisarai ir revoliucinis tribunolas. 1920 m. Vilnių užėmus Lenkijai iki 1939 m. čia veikė lenkų valdžios Vilniaus vaivadijos teismai.
1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, teismo rūmų pastate prasidėjo juodžiausias laikotarpis – įsikūrė sovietų represinės institucijos, pastato pusrūsyje įrengtas kalėjimas, tardymo izoliatoriai. Iš čia buvo organizuojamos masinės represijos – suimami, žudomi, tremiami piliečiai. Per II -ą Pasaulinį karą vokiečiams čia įkūrė slaptosios saugumo policijos (gestapo) ir SD būstinę, kalėjimą. Trečią kartą sovietams užėmus Vilnių į pastatą vėl grįžo sovietų represinis KGB (NKGB, MGB) padalinys ir vidaus kalėjimas.
Išvykęs iš muziejaus popiežius aplankysšalia esantį paminklą sovietinės okupacijos aukoms atminti ir kartu su Lukiškių aikštėje susirinkusiais žmonėmis melsis už kalėjusius ir žuvusius dėl Lietuvos laisvės. Šis lauko riedulių paminklas pastatytas ir pašventintas 1994 m. birželio 14-ąją, minint Gedulo ir vilties dieną Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pastangomis. Lauko akmenis paminklo statybai iš visos Lietuvos suvežė politiniai kaliniai ir tremtiniai.
Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Š. m. rugpjūčio 1 d. parlamentarai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas nesulaukę Vyriausybės iniciatyvos, įregistravo įstatymą dėl Lietuvos komunistų partijos (LKP) įvardinimo nusikalstama organizacija. Socialiniame tinkle komentuodamas savo frakcijos narių iniciatyvą, TS-LKD pirmininkas, Gabrielius Landsbergis pareiškė, kad tokie A. Ažubalio ir L. Kasčiūno projektai tėra pigus populizmas ir „ne partijos pozicija“.
Seimo narys Audronius Ažubalis
TS-LKD pirmininko įvardijimas pigiu populizmu šokiravo daugelį visuomeninių organizacijų ir TS-LKD narių, o tvirtinimas, kad projektas neatitinka partijos pozicijos, akivaizdžiai prasilenkia su tiesa.
Seimo Kovo 11-osios Akto salėje 2015 m. gegužės 22 d. vyko konferencija „Lietuvos gyventojų sovietinio genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“, kuri priėmė atitinkamą rezoliuciją, 2017 m. birželio 27 d. priimta Seimo rezoliucija „Dėl Lietuvos komunistų partijos nusikalstamos veiklos įvertinimo“ projektas Nr. XIIIP-873.
Kai teismai vertina užsakytus nužudymus, didesniu nusikaltėliu laikomas ne žudikas, o nužudymo užsakovas, nes žudikas tėra įrankis nužudymo užsakovo rankose. Kai kalbame apie ČK, NKVD, NKGB, MGB, MVD, KGB, tas prievartos struktūras reikia laikyti nusikaltimų vykdytojomis, nusikaltimų užsakovų įrankiais. Represijų politinis organizatorius – Komunistų partija tarsi pamirštama, nes ji betarpiškai masinių represijų nevykdė, egzekucijose tiesiogiai nedalyvavo, tačiau jas suplanavo, pavedė represinėms struktūroms nusikaltimus vykdyti.
Palyginimui tinka mūsų laikų žurnalisto nužudymo byla. Dėl žurnalisto Vito Lingio nužudymo kalėjęs žudikas Igoris Achremovas po 18 metų išleistas į laisvę, nužudymo užsakovas Borisas Dekanidzė – sušaudytas.
Genocido organizatorius
Iš tikrųjų represijų Sovietų Sąjungoje, prilygstančių tautiniam, religiniam bei ideologiniam genocidui, organizatorė buvo SSRS Komunistų partija, Lietuvoje – jos padalinys – Lietuvos komunistų partija (LKP). LKP buvo represijų užsakovė, jai buvo pavaldūs SSRS represinių struktūrų padaliniai Lietuvoje. Jie iš LKP gaudavo užduotis, partijai už nuveiktus juodus bei kruvinus darbus ir atsiskaitydavo. Todėl Lietuvoje LKP CK, miestų bei rajonų komunistų partijos bei jų parankinius komjaunimo sekretorius reikia laikyti nepalyginamai didesniais nusikaltėliais už etatinius kagėbistus bei jų slaptus neetatinius bendradarbius. Kadangi tai buvo iš esmės kriminalinė struktūra, kagėbistai buvo torpedos, o partiečiai ir ypač jų vadai – torpedų paleidėjai.
Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Respublikos Seimas 1999-01-12 priėmė įstatymą patvirtindamas, kad „1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracija yra valstybės teisės aktas“. Deklaracija griežtai pabrėžė, kad „…asmenys okupacijos metais išdavę Tėvynę, bendradarbiavę su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimui, susitepę išdavystėmis ar krauju yra atsakingi prieš teismą“. Tačiau šis įstatymas atgulė archyve.
Kaip Nepriklausomybė tapo jos imitacija
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Nutarimu Nr. I-1690, 1991 m. rugpjūčio 22 d. LKP buvo uždrausta (ant SSKP platformos), tačiau atsiskyrusioji LKP nuo SSRS KP niekaip valstybiniu lygmeniu nebuvo įvertinta, ji be kalčių išpažinimo, atgailos (teisminio įvertinimo) įsiropštė į Seimą, valstybines institucijas, buvęs pirmasis LKP CK sekretorius A. Brazauskas tapo prezidentu. Taigi, 1990-03-11 formaliai atgauta nepriklausomybė faktiškai pasiliko priklausomybėje nuo komunistinio paveldo su jame įsišaknijusiu tos pačios SSRS KP turiniu.
Labai panašu, kad įvykęs Sąjūdžio su LKP ne viešas susitarimas, t. y. jauną vyną supilti į senus maišus, nepasiteisino; pripelijusiuose maišuose vynas ne tik nesubrendo, bet sugedo. Atgavus Nepriklausomybę, turėjęs sekti atitinkamas tyrimas, nusikaltimų vertinimas neįvyko. Penkis dešimtmečius trukusi sovietinė Lietuvos okupacija, fiziškai sunaikintas įgalus nepriklausomai valstybei atstovauti sluoksnis bei susovietinta visuomenė neteko politinės valios deramai atstovauti suvereniai tautai, nusikaltimus tirti, vertinti, organizuoti teisminį procesą. Sėkmingai paskelbusi Nepriklausomybę, Lietuva pakliuvo į buvusios komunistinės partinės nomenklatūros su kriminaliniais sovietinio paveldo požymiais priklausomybę.
Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Nuo pat nepriklausomybės atgavimo girdėti balsai, jog nekaltųjų kraują praliejusi Komunistų partija turi būti įvardyta kaip nusikaltėlė ir teisiama netaikant senaties, kaip ir Vokietijos nacistų partija. Tačiau „stipriųjų“ pragmatiniai interesai nustelbia moralines žmonijos nuostatas. Žinant, kokią destruktyvią veiklą visame pasaulyje vykdė SSRS Komunistų partija, akivaizdu, kad ji – nusikalstama, represinė, pamynusi žmoniškumą organizacija. Netaikant senaties turi būti surengtas tarptautinis komunizmo teismas – „Antrasis Niurnbergas“ (vadovavusių komunistų-bolševikų nusikaltimus įvertinantis nuolat veikiantis tribunolas). Toks procesas galėtų reabilituoti moralines žmonijos vertybes, grąžinti pasitikėjimą tarptautinėmis institucijomis, jų teisingumu ir žmoniškumu, taip pat tautas ir valstybes įspėti, kad už padarytą žmonijai blogį privaloma atsakyti.
Reikalingas sovietinę Komunistų partiją smerkiantis aktas
Kol tarptautinis komunizmo teismas neįvyko ir Komunistų partijos nenuteisė, būtina teisingumo vardan priimti valstybinį aktą su aiškia šios partijos pasmerkimo nuostata. Jau niekas nebepaneigs, kad SSRS komunistų partija ir jos padalinys Lietuvoje nuo pat 1940 metų organizavo tautos genocidą, vadovavo represinėms struktūroms, o, 1990 m. atkūrus Nepriklausomybę, jos vadovai ir aktyvūs nariai be ribojimų ėjo į aukščiausias Lietuvos valstybės valdymo, teisėtvarkos bei teisėsaugos institucijas. Todėl Lietuvos komunistų partija, tik persivadinusi kitu vardu, įsisteigę jos dukterinės ar kitokios be aiškios ideologijos partijos, išlaikė vidinę priklausomybę nuo sovietinio paveldo, todėl ir neturi politinės valios komunistų partiją smerkti, nes tai būtų savęs pasmerkimas. Ir nežiūrint į tai, vaduotis iš sovietinio paveldo lieka vienintelis kelias – įvardinti LKP kaip nusikalstamą represinę organizaciją ir ją pasmerkti.
Antikomunistinis kongresas ir tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo procesas
„Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ 2000 metais priėmė kreipimąsi į Jungtinių Tautų Organizaciją, pasaulio valstybių parlamentus ir vyriausybes dėl Tarptautinio komunizmo ir komunistinių nusikaltėlių teismo įsteigimo. Taip pat priėmė rezoliucijas „Dėl „genocido“ sąvokos reikšmės išplėtimo“, „Dėl komunistinių okupacinių režimų padarytos žalos atlyginimo“, „Dėl tarptautinio bendradarbiavimo tiriant ir teisiškai įvertinant komunizmo nusikaltimus“. Praėjo 15 metų, nei pasaulio valstybių parlamentai, nei vyriausybės neatsiliepė.
Kai Rusijos Federacijos vadovai atvirai apgailestauja dėl SSRS griūties, o tos valstybės vadovas Putinas ją vadina tragedija, kai Kaukaze, Padniestrėje, Ukrainoje ta šalis ginklu vykdo reokupaciją, būtina vardan istorinės atminties išsaugojimo, vardan kelis dešimtmečius trukusio raudonojo tvano įvardijimo nusikaltimu žmonijai, vardan tų, kurie kovoje žuvo ir prabilti nebegali, organizuoti patriotinių visuomeninių organizacijų konferenciją, kuri įvertintų SSRS komunistų partiją ir jos padalinį Lietuvoje kaip Tautos genocido organizatorių ir vykdytoją per jai pavaldžias represines struktūras, išreikštų jos moralinį pasmerkimą, kreiptųsi į Seimą, kad jis pareikalautų Europos Parlamentą organizuoti tarptautinį sovietinio komunizmo teismą. Kaltinamąją medžiagą turi ir galėtų pateikti teismui ne tik buvę SSRS okupuotos šalys, bet ir Rusijos Federacija – SSRS teisių ir pareigų perėmėja. Tarptautinio teismo akivaizdoje būtų įvertinta komunizmo grėsmė visai bendrijai ir kiekvienai narei atskirai, plačiau atsivertų pasaulio valstybių akys, o Rusijos Federaciją sustabdytų nuo agresijos kaimyninių šalių atžvilgiu. Tačiau ar Seimas išdrįs reikalauti „Antrojo Niurnbergo“, jei pati Lietuvos Respublika iki šiol nėra įvertinusi SSRS KP ir jos padalinio LKP kaip genocido organizatoriaus nusikaltimų? Čia žodį turi tarti Tauta.
Kaip vyksta komunistinių nusikaltimų tyrimai
LR Seimas 1997 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. VIII-236 priėmė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) įstatymą, o 1997 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. VIII-505 patvirtino Centro nuostatus. Centras buvo įvardytas kaip tarpžinybinė valstybės institucija, tirianti visas genocido bei nusikaltimų žmonijai ir žmoniškumui apraiškas ir Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais, taip pat ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijoms procesus, inicijuojanti genocido organizatorių ir vykdytojų teisinį įvertinimą, įamžinanti laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimą.
Sovietinis lageris
Nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti buvo sudaryta Tarptautinė komisija vadovaujantis prezidento Valdo Adamkaus 1998 m. rugsėjo 7 d. pasirašytu dekretu. Šiuo dekretu skelbta, kad istorinės tiesos nustatymas esąs nacionalinis prioritetas, tautų santarvės pagrindas.
Baigėsi antras dešimtmetis nuo šių institucijų įkūrimo, tačiau nei istorinė tiesa nenustatyta, nei genocido organizatoriai ir vykdytojai įvertinti. LGGRT centras, užuot inicijavęs ir vykdęs genocido organizatorių ir vykdytojų teisinį įvertinimą, ieško slaptų neetatinių represinių struktūrų pagalbininkų, tarsi jie būtų pagrindiniai nusikaltėliai, o pastaruoju metu, neabejotinai dėl buvusių represijų organizatorių spaudimo, ėmė ieškoti „nusikaltėlių“ tarp partizaninio karo dalyvių.
Sovietinį komunistinį paveldą, kaip blogio imperijos palikimą, būtina įvardyti, įvertinti, pasmerkti. Būtina viešinti sovietinės komunistinės nomenklatūros sąrašus, įvertinti asmenų, kaip Tautos genocido organizatorių, vaidmenį. Tai ir būtų LGGRT centro esminė priedermė; demaskavus blogį, rastųsi galimybė organizuoti „Antrąjį Niurnbergą“.
Nelengvas kelias į tikrą, o ne tariamą nepriklausomybę, tačiau turėsime jį nueiti, jei siekiame tapti realiai nuo sovietinio kriminalinio paveldo nepriklausoma valstybe.
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
Laisvės gynėjai žinojo, kad bus šmeižiami
Dar neišblėsus partizaniniam pasipriešinimui įžvalgesni Lietuvos partizanai jau numatė, kad ateityje jų pasišventusi kova bus teršiama pagal okupanto pagamintą kurpalį.
„Kelsis Lietuva – mūsų jau nebebus. Joje vėl užvirs gyvenimas – mūsų niekas neatmins, banditų vardais vadins — mums bus skaudu“, – savo dienoraštyje nerimavo Tauro apygardos partizanų kapelionas Justinas Lelešius-Grafas, kunigas, žuvęs 29-erių.
„Kovoja visi idealistai, gražiausias tautos žiedas, nebijąs už savo tėviškę galvą paguldyti. Nėra kovos be aukų, lygiai kaip nėra laisvės be pasišventimo. Ar ateitis mokės įvertinti šių žmonių karžygiškumą? Dalis tautos supras, bet bus tokių, kurie visa tai su purvais maišys. Šliužams arų nesuprasti!“, – dienoraštyje pranašiškai klausė Dainavos apygardos vadas Lionginas Baliukevičius – Dzūkas, medicinos fakulteto studentas, žuvęs 25-erių.
„Okupantai mėgdavo mus vadinti lietuvių vokiškaisiais nacionalistais. Taip jie mus vadindavo norėdami sukompromituoti krašte ir užsienyje — gal atsiras tokių, kurie patikės, kad mes kovojame už nacių reikalus, išduodame savo Tėvynę“, – savo atsiminimuose perspėjo partizanų ginkluotojų pajėgų vadas, Adolfas Ramanauskas – Vanagas, mokytojas, žiauriai nukankintas ir sušaudytas 39-erių metų.
Okupantų primestos istorijos klastotės
Genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai perspėja, kad tiriant Lietuvos partizaninį pasipriešinimą ar kitas karo ir pokario žaizdas, negalima remtis vien jų budelių – KGB bylomis, kuriose partizanai vadinami banditais ir kur apstu netikrų, juos juodinančių „faktų“.
„Kiek asmenų per partizaninį karą buvo nubausta mirties bausme – duomenų nėra. Partizanai neslėpė karo lauko teismo nuosprendžių, priešingai, apie kiekvieną sunaikintą šnipą stengėsi apylinkėse išplatinti atsišaukimus, kuriuose nurodydavo, už ką įvykdytas nuosprendis. Didžioji dalis partizanų archyvų buvo sunaikinta, o okupacinė valdžia, nors nuolat kaltino partizanus nekaltų žmonių žudymu, niekada nepateikė išsamių nužudytųjų sąrašų. Tai buvo daroma sąmoningai, kad niekas negalėtų patikrinti, kiek gi iš tikrųjų žmonių nužudė partizanai.
Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.
1953 metais, baigiantis partizaniniam karui, emgėbistai (kagėbistai) statistinėse ataskaitose nurodė, kad pokarį partizanai nukovė 12,9 tūkstančio asmenų. Šį skaičių sudarė tiek NKVD (KGB) kariškiai, stribai ir ginkluoti aktyvistai, tiek civiliai asmenys, nubausti karo lauko teismo nuosprendžiais ar atsitiktinai žuvę per susišaudymus. Tačiau iš tikrųjų į šį skaičių buvo įskaitytos ne tik partizanų aukos. Kadangi visus nusikaltimus registravo ta pati žinyba – NKVD (KGB), banditais vadinusi ir kriminalinius nusikaltėlius, ir partizanus, į „banditų” nužudytųjų asmenų skaičių pateko ir įvairių plėšikų bei recidyvistų nužudyti asmenys.
Be to, partizanų vardu žudė ir patys enkavedistai – stribai, MGB smogikai, raudonarmiečiai. Prisimenant, kad daugelis šnipų ir aktyvių kolaborantų irgi buvo ginkluoti, partizanų karo lauko teismų nuosprendžiais nužudytų civilių asmenų skaičius per tokį ilgą karą būtų tikrai labai nedidelis. Tačiau propagandiniais sumetimais laikui bėgant okupacinė valdžia šį skaičių nuolat didino: 1957 metais KGB pirmininko ataskaitoje jau buvo nurodyta, kad partizanai nužudė 15 tūkstančių, o 1985-aisiais – net 25 tūkstančius civilių asmenų,“ – knygoje „Pasipriešinimo istorija: 1944-1953 metai” pastebi Nijolė Gaškaitė – Žemaitienė.
Tikras partizaninio pasipriešinimo tyrimas įmanomas tik išgirdus pačius partizanus – išanalizavus jų dienoraščius, laikraščius, prisiminimus. Atsižvelgdamas į artėjančias Adolfo Ramanausko – Vanago šimtąsias gimimo metines, LGGRT Centras pakartotinai išleido Adolfo Ramanausko – Vanago prisiminimų knygą „Daugel krito sūnų“, kurios ištraukas apie skaudžiausias partizaninio pasipriešinimo problemas čia pateikiame.
Netikri partizanai
Adolfas Ramanauskas Vanagas
„Priešas buvo ne tik kad nepalyginamai gausesnis ir geriau ginkluotas, bet jau turėjo net kelių dešimtmečių kovos su pasipriešinimu, kylančiu savos valstybės viduje, patirtį.
Mes mokėmės iš kartaus patyrimo, kuris buvo įgyjamas neretai net gyvybės kaina.
Okupantas su mumis kovojo visomis be išimties priemonėmis ir metodais. Visas blogybes krašte okupantai priskyrė mums. Jie su istrebiteliais nesivaržydami naktimis plėšikaudavo, žudydavo apsirengę partizanų uniformomis ir paskui sakydavo, kad tai visa įvykdė „banditai”. Jie, kaip ir visur, laikėsi tokio požiūrio: „Šmeižk, meluok, — vis kas nors prilips”.
Buvo, žinoma, atsitikimų, kad ir partizanai padarydavo nusikaltimų, bet juos ištyrus, nusikaltėliai būdavo nubaudžiami labai griežtai — mirties bausme sušaudant.
Adolfas Ramanauskas – Vanagas. „Daugel krito sūnų…” Knygos viršelis
Čia noriu pridurti, kad ir plėšikai neretai dangstydavosi partizanų uniforma. Kartais net civiliai asmenys plėšikaudavo.
Man pačiam su vyrais netikėtai pavyko užklupti Subartonių miške du ūkininko sūnus iš Masališkių kaimo, kurie turgaus dienomis, apsiginklavę šautuvais ir apsivilkę partizanų uniforma, apiplėšinėdavo žmones. Vienas iš jų, betykojančių miške aukų, buvo pačiuptas ir nubaustas mirties bausme, o antrasis paspruko.
Mūsų kovos taktika reikalavo, kad kiekvieną žiemą partizanų judėjimas vis labiau sulėtėtų. Vyrai stengdavosi pasirūpinti maisto atsarga ir ilgą laiką neišeiti iš žieminių slėptuvių. Neretai partizanai iš komunistų konfiskuodavo bekoną ar telyčią, nes gerieji žmonės ir taip partizanus maitindavo pavasarį, vasarą ir rudenį.
Vis dėlto paaiškėdavo, kad paimamų bekonų skaičius ėmė didėti ir net patikimiausi žmonės kartais nusiskųsdavo, jog naktį ginkluoti vyrai, pasivadinę partizanais, paima jų nupenėtas kiaules.
Partizanai imdavo kaltinti vieni kitus, nes manydavo, kad bekonus atiminėja kitų skyrių vyrai iš tų rajonų, kurie jiems nepriklauso. Kaltininkų nustatyti nepavykdavo, nes visi gynėsi to nedarą.
Dėl to partizanai įpareigojo gyventojus, kad jie stengtųsi asmenis, atvykstančius paimti bekono, įsidėmėti iš veido ar bent įsiminti jų apsiginklavimą. Vienu metu partizanams, veikiantiems Ryliškių apylinkėje, buvo pranešta, kad bekonus atiminėja net dvylikos vyrų, ginkluotų automatais ir rusiškais šautuvais, grupė. Per vieną tokį apiplėšimą, kai iš gyventojo buvo paimta didelė paskerstos kiaulės dalis, moteris pažino tarp ginkluotų vyrų kelis istrebitelius iš Merkinės miestelio. Ji pasiryžo nusikaltimą iškelti viešumon“.
Partizanų mirties bausmės
„Šnipas yra pats bjauriausias tautos išgama. Kaip tik todėl gyventojai ir partizanai visuomet stengėsi juos pašalinti nuo sveikojo tautos kamieno. Kova su jais visuomet buvo ir tebėra labai sunki ir atsakinga. Sąlygos, kuriomis partizanams tenka rinkti žinias apie šnipus ir kitus tautos išgamas, yra nepaprastos. Jiems reikia remtis parodymais, kuriuos pateikia vietos gyventojai, nes patikrinti šių žinių šaltinius dažnai yra labai sunkiai prieinamas dalykas. Žinoma, partizanai stengiasi kuo daugiau gyventojų apklausti, bet ir tai padaryti platesniu mastu dėl ypatingų aplinkybių ne visuomet yra įmanoma. Ištardyti kaltinamąjį taip pat nėra palankių sąlygų, nes kiti jo šeimos nariai tuoj galėtų suprasti, kas suteikė partizanams žinių apie šnipo veiklą. Tardydami partizanai paprastai nekankina, nes tai nesiderina su tauraus kovotojo morale.
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.
Nagrinėtose bylose sunkiausia būdavo nustatyti, ar liudytojai suteikia teisingas ir neperdėtas žinias, ar kartais net ir keli asmenys neliudija asmeniško keršto sumetimais. Sprendimas atimti žmogui gyvybę — tai nėra paprastas dalykas. Partizanai kalėjimų ar pataisos namų neturi, o nusikaltėliui kartais būna per maža griežto perspėjimo. Savo aplinkraščiuose, įsakymuose, instrukcijose ir nuostatuose partizanų vadovybė visuomet stengdavosi kiek galėdama atkreipti visų partizanų dėmesį į atsakomybę nagrinėjant civilių asmenų bylas. Sunkinančia aplinkybe kartais būdavo laikoma tai, kad partizanai ar net jų vadai dėl nepakankamo išsilavinimo nepajėgdavo įsigilinti į ypatingos reikšmės aplinkybes, susijusias su byla. Aukštesniesiems partizanų vadams ne visuomet būdavo įmanoma visur apeiti, apklausinėti, patikrinti ir pirmininkauti sprendžiamoms byloms.
Žinoma, partizanų vadovybė stengdavosi prižiūrėti, kad būtų vadovaujamasi teisingumu sprendžiant bylas, kontroliuoti ir griežčiausiai nubausti tuos, kurie sąmoningai nusižengdavo teisingumui ar lengvabūdiškai švaistydavosi mirties bausmėmis. Už tokius nusižengimus man pačiam teko surengti Partizanų karo lauko teismą partizanams Gegužei, Jurginui, Riešutui ir jo draugui, Tėveliui, Ūseliui, Studentui. Jie už tokius nusikaltimus ir dar kai kuriuos kitus nusižengimus buvo nuteisti mirti.
Gyventojai parodymus pateikdavo žodžiu arba raštu, pasirašydami slapyvardžiais. Reikalauti tikrojo parašo buvo neįmanoma jau vien saugumo sumetimais. Juk archyvai dažnai patekdavo priešui, o tas net iš slapyvardžio atpažindavo žinias suteikusį asmenį. Niekas negalėjo būti tikras, kad partizanas, surinkęs žinias ir pranešimus su parašais, nebus rusų nukautas. Apskritai partizanai siekė kuo stropiausiai bylas išnagrinėti, nes jie gerai žinojo, kad, pasirašydami bylos protokolus, prisiima atsakomybę už visą bylos nagrinėjimą ir nuosprendį. Tai buvo kaip reikiant išaiškinta visiems partizanams, ir jie dažniausiai, bent aš tuo esu įsitikinęs, stengdavosi būti teisingi ir nelengvabūdiški.
NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.
Kartais iš šalies žiūrint gali atrodyti, kad vienas ar net keli likviduoti šeimos nariai buvo geri ir teisingi piliečiai. Iš tikrųjų jie buvo patys pavojingiausi šnipai. Į sulikviduotų šnipų namus atsilankydavo MGB pareigūnai ir surašydavo protokolus, kokie tik jiems patikdavo. Liudyti jiems reikėjo, žinoma, ne bet kaip, nes žmogus susilauktų įtarimo ir nepavydėtino likimo.
Skaudu partizanams išgirsti pasakant, kad yra tariamai neteisingai nukautų. Blogiausia tai, kad retai galima spaudoje ar žodžiu paskelbti, už ką anie buvo nubausti aukščiausia bausme. Juk tokiu atveju nukentėtų lojalūs gyventojai. Likimas žiaurus, nes kartais partizanai ir jų vadai, kurie sudarė ir nagrinėjo bylas, taip pat jau yra žuvę, o bylų protokolų likimas dažnai nežinomas. Kažin ar visi byloje liudiję žmonės, kurie ir laisvės sulauks, žinodami, kad kovotojai žuvę, ir nenorėdami turėti nemalonumų iš likusių sulikviduotojo šeimos narių, patvirtins anksčiau duotus parodymus?! Manau, kad gali visaip būti. . .
Žinoma, ir partizanai padarė klaidų, bet už tokius nusikaltimus keli kovotojai susilaukė mirties bausmės, nors jie vadovavosi ne savais tikslais. Jų didžiausia kaltė buvo ta, kad jie lengvabūdiškai patikėjo kitų parodymais, duotais grynai asmeniško keršto sumetimais. Tik keli nusikaltę partizanai teisiamųjų bylose vadovavosi ne sąjūdžiui privalomais nuostatais, bet momento įspūdžiu ir savo nuožiūra. Taigi keliais atvejais tie partizanai likvidavo keletą žmonių, kurie su teisiamuoju buvo saistomi tik tuo, kad buvo tos pačios šeimos nariai. Tuos atsitikimus pasmerkė visi taurūs kovotojai, o nuteistų myriop partizanų bylų protokolai ir mirties nuosprendžiai buvo paskelbti sąjūdžio nariams. Priešas, žinoma, tokius atsitikimus panaudojo plačiausiai propagandai. Kartais jis net naktimis sulikviduodavo jam nepatikimas šeimas ir padegdavo trobesius, prisidengęs partizanų vardu.
Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.
Viena yra aišku ir neabejotina, kad partizanai niekuomet nekankindavo ir neišniekindavo lavonų. Tuo tarpu priešas visuomet skelbdavo, jog partizanai išniekina lavonus: nupjausto krūtis, sukapoja juos kirviu ar net pjūklu supjausto į gabalus, o po to dar sudegina. Žinoma, niekas tuo nepatikėdavo, nes visi gyventojai žinodavo, kad partizanai niekuomet taip nesielgia. Galbūt priešas, mums tiesiog neįsivaizduojamo ir neįtikėtino sadizmo praktikuotojas, kur nors savo rankomis išniekindavo lavonus, o po to suvarydavo iš apylinkių gyventojus pasižiūrėti šiurpiausių vaizdų. Visiems lietuviams gerai žinoma, kad bolševikai visiškai nesivaržo panaudodami bet kokius metodus, kai siekia savo tikslo. Tikslas jiems visuomet pateisina priemones“.
2018-ieji paskelbti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos signataro, gynybos pajėgų vado, Pietų Lietuvos partizanų srities vado, žurnalisto, mokytojo Adolfo Ramanausko – Vanago metais.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Algimantas Zolubas, šios analizės autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
1941 m. birželio sukilimo diena – Birželio 23-ioji kaip atmintina 1997 m. liepos 3 d. įrašyta tarp Lietuvos atmintinų dienų, tačiau „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ Respublikos teisės aktu nebuvo įteisintas.
Ką gi minime, į ką atsiremiame? Ar į chaotišką, gal ir neblogą, tačiau neapibrėžtą, manipuliacijoms pasiduodantį, ar turime sukilimą skelbiantį, prieš okupaciją sukilti duotą signalą – istorinį akcentą? Turime pareiškimą „Birželio sukilimo deklaravimas“, paskelbtą 1941 m. birželio 23 d. per Kauno radiją, kuris ir paskatino Tautą sukilti.
Štai jis: „Susidariusi Laikinoji ir naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta lietuvių tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautiniais vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais. „Lietuvos Laikinosios Vyriausybės 1941 m. birželio 23 d. priimto, per Kauno radiją paskelbto pareiškimo „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ tekstas yra įrašytas Kauno radiofono garso plokštelėje Decelith 36251, kuri saugoma Lietuvos vaizdo ir garso archyve, saugojimo Nr. 2772.
Vilniuje Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos ir kitų visuomeninių organizacijų rūpesčiu minėjimas jau treti metai iš eilės vyko Nepriklausomybės aikštėje, vyksta Kaune ir kitose Lietuvos vietose, tik valstybiniu lygmeniu neskiriama ir minutė pagerbti 2000 žuvusių sukilimo dalyvių atminimą.
2016 m. birželio 23 d. Seimas, užuot „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimą“ savo nutarimu įteisinęs kaip mūsų vadavimosi iš okupacijos istorinį akcentą – Valstybės aktą, svarstė ir balsavimui pateikė rezoliuciją-pareiškimą, tačiau net tokiai rezoliucijai-pareiškimui nebuvo pritarta (už – 31, prieš – 1, susilaikė – 45). Pasigirdus iš pasisakančiųjų, kad Sukilimas ir Laikinoji vyriausybė gali būti siejami su žydų genocido pradžia, vienam Seimo nariui pasiūlius ją ta kryptimi redaguoti, Seimas redagavimui pritarė.
Pritrūkus argumentų Sukilimui ir Laikinajai vyriausybei mesti šešėlį, pasitelkta absurdiškai pritempta sąsaja su žydų genocido pradžia. Tiek Sukilimo paskelbimas, tiek Laikinosios vyriausybės veikla niekaip nėra susijęs su žydų genocido pradžia. Genocidas vyko pagal nacių planus Laikinajai vyriausybei nedalyvaujant ir jos neatsiklausus. Sukilimo skelbėjus ir Laikinąją vyriausybę tuomet reikėtų kaltinti ir už anuomet vykusias Rainių, Pravieniškių, Juodupės, Panevėžio gydytojų žudynes, nes jų pradžia sutapo su Sukilimo paskelbimu.
Jei Sukilimas įtrauktas į Minėtinų dienų sąrašą, jei tą dieną mini visuomenė, tai sukilimą jau esame įvertinę kaip teigiamą reiškinį. Tiek Lietuvoje, tiek JAV, kur Sukilimo byla buvo nagrinėjama su ypatingu dėmesiu, šešėlis dėl žydų genocido pradžios Sukilimui ir Laikinosios vyriausybės vadovui Juozui Brazaičiui buvo išsklaidytas. JAV atstovų rūmų Teisės komiteto Imigracijos pakomisės pirmininkas Jashua Eilbergas 1975 metų sausio 13 d. oficialiai kreipėsi raštu į JAV Lietuvių bendruomenės krašto valdybos visuomeninių reikalų tarybos pirmininką Algimantą Gečį informuodamas, kad kaltinimai J.Brazaičiui ir J. Šlepečiui yra nepagrįsti ir patikino, kad šis dokumentas padės sumažinti tas įtampas ir nusivylimus, kuriuos tie du vyrai ir jų draugai turėjo patirti. Tačiau kažkam įtampas ir nusivylimus teberūpi skatinti, kažkokią naudą iš to išpešti.
Yra kita akivaizdžiai esminė, ne menama, o reali priežastis. Šiuo balsavimu Seimas parodė nuoseklų palankumą LKP atžvilgiu – Seimo posėdyje 2016 m. birželio 9 d. partijos nepasmerkę ir neįvardinę nusikalstama, Tautos genocidą vykdžiusia organizacija, dauguma balsavo prieš arba susilaikė, nes sukilimas buvo nukreiptas prieš sovietinį okupantą, o pastarojo organizatorė ir įkvėpėja buvo SSRS Komunistų partija, kurios padalinys buvo LKP, taigi balsuojant už rezoliucijos priėmimą, drauge būtų smerkiamas ir SSRS KP padalinys – LKP. Todėl ir prisireikė rezoliucijos redagavimo. Balsuoti už redaguotą rezoliuciją Seimas nusprendė birželio 28 d. Tačiau redaguotos rezoliucijos redakcinė grupė nepateikė, todėl dėl jos balsavimas neįvyko, taigi liko galioti Seimo sprendimas – rezoliucijai-pareiškimui nepritarti.
Rezoliucijomis paprastai išreiškiami siekiai, įpareigojimai, padėties vertinimai, nesuteikiantys sankcijos privalomai juos vykdyti, todėl valstybės aktais nelaikomi. Taigi Seimas pasinaudojo tokiu dokumento statusu, savo aukščiausios valstybės institucijos galiomis, ir, tarsi pingpongo kamuoliuką atmetė, grąžino 2015 m. gegužės 22 d. konferencijai, vietoj Seimo nutarimo paskelbti „Birželio sukilimo deklaravimą Valstybės teisės aktu.
Praėjo metai, išrinktas naujas Seimas 2017-06-27 savo rezoliucija ryžosi pasmerkti ir įvardyti LKP kaip nusikalstamą represinę organizaciją. Štai ji:
Lietuvos Respublikos Seimas,
minėdamas 1941 m. birželio 14-osios Sovietų Sąjungos okupacinio režimo vykdytų tremčių 76-ąsias metines;
pažymėdamas, kad 1940-ųjų birželio 15 d. įvykdyta brutali sovietinė Lietuvos okupacija atnešė Lietuvai ir jos žmonėms milžinišką žalą, o okupacijos metu įvykdyti okupacinio režimo nusikaltimų žmogiškumui vykdytojai iki šiol nesulaukia tinkamo tarptautinio ir nacionalinio valstybinio įvertinimo;
primindamas, kad panašaus pobūdžio nacių režimo nusikaltimai tiek Vokietijoje, tiek nacių okupuotose teritorijose tarptautinės bendruomenės pastangomis buvo teisiškai įvertinti Niurnbergo Tribunolo ir kad šio proceso metu buvo įvertinti ne tik atskirų nacių režimo lyderių ar veikėjų padaryti nusikaltimai, bet ir pati nacionalsocialistų partija buvo pripažinta nusikalstama;
sveikindamasjungtinę 2015 m. lapkričio mėn. 5d. Baltijos šalių Teisingumo ministrų deklaraciją, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai pripažinta būtinybė tinkamai įvertinti okupacinio komunistinio režimo padarytą žalą ir užtikrinti, kad ateities kartos įgautų pilną supratimą apie okupacinio laikotarpio nusikaltimus ir jų vykdytojus.
įsitikinęs, kad siekiant adekvataus tarptautinio sovietinių okupacinių nusikaltimų įvertinimo, pati Lietuva turi būti atlikusi viską, kas yra būtina, kad tokie nusikaltimai būtų politiškai ir teisiškai įvertinti nacionaliniu lygiu;
pabrėždamas, kad 1998 m liepos mėn. 16 d. Seimo priimtu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS Valstybės Saugumo Komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ 1-uoju straipsniu buvo konstatuota, kad „SSRS valstybės saugumo komitetas (NKVD, NKGB, MGB, KGB – toliau VSK) pripažįstamas nusikalstama organizacija, vykdžiusia karo nusikaltimus, genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvos Respublikoje“;
primindamas, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą konstatavo lemiamą Sovietų Sąjungos komunistų partijos vaidmenį okupuojant ir aneksuojant Lietuvą bei kitas Baltijos valstybes (Kuolelis ir kiti prieš Lietuvą, Ždanoka prieš Latviją, kt. bylos);
atsižvelgdamas į 1949 m. vasario mėn. 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos Deklaraciją, kurioje paskelbta, kad „Komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam Lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomumui, yra nelaikoma teisine partija“;
pažymi, kad Lietuvos komunistų partija (LKP) sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–1941 m. ir 1944–1990 m.) šalyje įtvirtino diktatūrą, veikė kaip paklusni ir iniciatyvi SSKP valios reiškėja ir įgyvendintoja srities organizacijos teisėmis bei yra atsakinga už šias SSRS okupacines valdžios priemones: Lietuvos piliečių genocidą, nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus, įskaitant masines represijas, terorą, baudžiamąsias akcijas, trėmimus, kovotojų už Lietuvos laisvę, taip pat civilių gyventojų naikinimą, režimo priešininkų kalinimą ir kankinimą, kitokį jų persekiojimą, sovietizaciją, okupuotos Lietuvos piliečių ir juridinių asmenų turto nacionalizaciją ir konfiskaciją, prievartinę kolektyvizaciją, prievartinę mobilizaciją į SSRS kariuomenę, ateizaciją, cenzūrą, kultūros ir religijos paminklų naikinimą bei kitokį pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių paneigimą;
konstatuoja, kad SSKP padalinio Lietuvoje Lietuvos Komunistų partijos veikloje galimai yra nusikalstamos veiklos požymių, organizuojant ir per pavaldžias represines struktūras vykdant nusikaltimus prieš Lietuvos gyventojus – genocidą, nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus;
kviečiaLietuvos Respublikos Vyriausybę, vadovaujantis susiklosčiusia Lietuvos įstatymų leidybos tradicija vertinant Sovietų Sąjungos represines struktūras Lietuvoje (žr. įstatymą „Dėl SSRS Valstybės Saugumo Komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“), kuo skubiau parengti Lietuvos Respublikos įstatymą, kuris Lietuvos Komunistų partiją pripažintų nusikalstama organizacija;
pabrėžia, kad šioje rezoliucijoje yra sprendžiama Lietuvos Komunistų partijos kaip juridinio asmens nusikalstamos veiklos vertinimo problema, o konkrečių asmenų, vykdžiusių ar dalyvavusių vykdant okupacinio režimo nusikaltimus, baudžiamosios atsakomybės klausimas yra sprendžiamas šiuo metu galiojančiais, baudžiamąją atsakomybę realizuojančiais įstatymais.
Balsavo Seimo nariai 78 iš 141. Balsavimo rezultatai: už – 53, prieš – 1, susilaikė – 24, rezoliucijai pritarta. Tai sveikintinas, pagarbos vertas naujo Seimo žingsnis, liudijantis išrinktųjų apsivalymą nuo komunistinio paveldo. Kadangi tariami kliuviniai „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ įteisinti Respublikos teisės aktu jau pašalinti, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga 2017-07-12 kreipėsi į LR Seimo Pirmininką Viktorą Pranckietį su raginimu 1941 m. birželio 23 d. pareiškimą „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ teisiškai įvertinti ir paskelbti LR teisės aktu.
Visuomenė viliasi, kad netrukus bus žengtas ir antras, įtvirtinantis Valstybės raidai svarbų Birželio 23-sios istorinį akcentą teisės aktu, žingsnis.
Grūto parko eksponatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narių Audroniaus Ažubalio ir Lauryno Kasčiūno iniciatyva pateiktas rezoliucijos projektas, kuriuo siekiama Lietuvos komunistų partiją įvardinti nusikalstama organizacija.
Ketinimai – gražūs, prasmingi. Kumunistinę partiją reikia bent jau morališkai pasmerkti. Seniai reikėjo taip pasielgti. Bet ar pavyks komunistų partiją įvardinti nusikalstama organizacija? Ar tokių rezoliucijų skelbimas – pati aktualiausia šios dienos tema? Ar ji nesukels atvirkščio rezultato?
Juk liustracija buvo prasminga prieš du dešimtmečius. Nūnai – viskas beviltiškai pavėluota. Dabar – kokia nauda iš tokių rezoliucijų? Ar šią rezoliuciją priėmus bus panaikinta Socialdemokratų partija? Ar taip nesiekiama pigaus populiarumo? Ar neatsitiks taip, kad rezoliucija bus dar sykį atmesta ir komunizmo gerbėjai dar sykį galės iš mūsų šaipytis?
Visi šie klausimai neramina Slaptai.lt redakciją.
O dabar Jūsų dėmesiui – ELTA agentūros pranešimas
Pasak parlamentarų, sovietinės okupacijos laikotarpių 1940-1941 ir 1944-1990 m. Lietuvos komunistų partija buvo sudėtinė Sovietų Sąjungos Komunistų partijos dalis ir atliko pagrindinį vaidmenį Lietuvoje įtvirtinant diktatūrą bei represinį režimą, todėl yra atsakinga už okupacijos metu padarytą žalą ir nusikaltimus.
Anot Seimo narių, paradoksalu, kad nors 1998 m. Seime buvo priimtas įstatymas, kuriuo sovietinės valdžios jėgos ir saugumo struktūros (NKVD, NKGB, MGB, KGB) buvo pripažintos nusikalstamomis organizacijomis, vykdžiusiomis genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą okupuotoje Lietuvos Respublikoje, pagrindinis okupacinės valdžios organas LKP tokio įvertinimo nesulaukia iki šiol.
„Toks skaudaus ir sudėtingo Lietuvos istorijos etapo nenuoseklus vertinimas yra viena iš istorinės atminties politikos trūkumo šalyje pasekmių, leidžiantis įvairiems okupaciniu laikotarpiu LKP ir jos struktūros veikloje aktyviai dalyvavusiems veikėjams šiandien kalbėti, jog „ir tada dirbome Lietuvai“ ar „istoriją palikime istorikams“. Todėl šia rezoliucija, kuri teikiama pakartotinai, siekiame ištaisyti šią iki šiol egzistuojančią istorinio vertinimo spragą ir pagrindinę okupacinį represinį režimą kontroliavusią organizaciją įvardinti nusikalstama struktūra“, – rezoliucijos projekto parengimo motyvus aiškina vienas iš dokumento rengėjų, konservatorius A. Ažubalis.
„Panašaus pobūdžio nacių įvykdyti nusikaltimai tarptautinės bendruomenės buvo teisiškai įvertinti Niurnbergo tribunolo, kur ir pati nacionalsocialistų partija buvo pripažinta nusikalstama organizacija. Tai tapo vienu pagrindinių pokario Europos istorinės atminties naratyvų. Deja, tačiau iki šiol Europoje sovietinių nusikaltimų vertinimas nesusilaukia lygiaverčio ir atitinkamo įvertinimo, o ir sovietinį, ir nacistinį terorą patyrusių Vidurio ir Rytų Europos valstybių istorinė atmintis gerokai skiriasi nuo tik nacistinį režimą išgyvenusių Vakarų Europos šalių. Todėl siekdama bendro istorinio raudonojo teroro vertinimo turime padaryti viską, kad pirmiausia patys sau išdrįstume aukščiausiu lygiu įvardinti daiktus tikrais vardais“, – apie poreikį įvertinti nusikalstamą LKP veiklą kalbėjo kitas rezoliucijos projekto rengėjas, konservatorius L. Kasčiūnas.
Pačios šlykščiausios asmenybės: Marksas su Engelsu, Leninas ir Stalinas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Rezoliucijoje pabrėžiama, kad ja yra sprendžiama Lietuvos komunistų partijos kaip juridinio asmens nusikalstamos veiklos vertinimo problema, o konkrečių asmenų, vykdžiusių ar dalyvavusių vykdant okupacinio režimo nusikaltimus, baudžiamosios atsakomybės klausimas yra sprendžiamas šiuo metu galiojančiais, baudžiamąją atsakomybę realizuojančiais įstatymais.
Šis rezoliucijos projektas, atsiliepiant į Lietuvos patriotinių nevyriausybinių organizacijų kvietimą, Seime buvo įregistruotas dar praėjusią kadenciją, tačiau Socialdemokratų frakcijos atstovų Seime pastangomis projektas buvo atmestas ir išimtas iš darbotvarkės jo net nesvarsčius.
Projekto rengėjai, pakartotinai teigdami rezoliuciją svarstyti Seimui, tikisi, kad naujos kadencijos Seimo sudėtis suteikia unikalų šansą žengti šį istoriškai svarbų žingsnį.
Aną dieną gatvėje sutinku seniai matytą kurso draugą. Kur leki kaip akis išdegęs? – klausiu. Skubu namo. Devyniolika penkiolika – daugiaserijinis meninis lenkų filmas „Šlovės dienos“.
Aš irgi žiūriu šį filmą. Ne nuo pradžios, gal nuo kokios dvidešimt penktos serijos, ir tai su pertraukomis. Labai vėlai rodomas, lyg atliekant privalomą, bet nemalonią prievolę. Ne iš karto pastebėjau, kad kitą dieną kultūros kanalas tą seriją pakartoja patogiu laiku.
