Prie Italijos krantų sudužus valčiai nuskendo 43 migrantai, žuvusių skaičius dar gali augti. EPA-ELTA nuotr.
Roma, kovo 13 d. (dpa-ELTA). Italijos gynybos ministras Guidas Crosettas augantį Viduržemio jūra atvykstančių migrantų skaičių sieja su Rusijos samdinių vykdomu „hibridiniu karu“. Smarkiai augantį atvykėlių iš Afrikos skaičių lemia rusų samdinių grupuotės „Vagner“ įtaka kai kuriose Afrikos šalyse, sakė ministras pirmadienį.
Italija jau daug savaičių diskutuoja apie tūkstančių migrantų, kurie daugiausiai prastomis valtimis iš Afrikos Viduržemio jūra atvyksta į Italiją. Žiniasklaida kalba apie „migrantų bumą“.
Savaitgalį Italiją pasiekė per 1 200 žmonių. Prie Libijos krantų sekmadienį, be to, apvirto valtis – 30 žmonių vis dar laikomi dingusiais. Prieš dvi savaites prie Pietų Italijos krantų žuvo dešimtys migrantų.
Iš viso Italija nuo sausio pradžios, oficialiais duomenimis, jau registravo daugiau kaip 20 000 migrantų. Per dvejus ankstesnius metus šiuo laikotarpiu jų buvo po maždaug 6 000. Migrantų antplūdis. EPA-ELTA nuotr.
Rusija, anot G. Crosetto, nori pakenkti kai kurioms šalims, pirmiausiai – Italijai, ir bando daryti įtaką jų geostrateginiams sprendimams.
Rusija mėgina plėsti savo įtaką Afrikoje. Užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas šiais metais, be kita ko, lankėsi Pietų Afrikoje, Botsvanoje, Angoloje, Svazilande ir Malyje. Pernai jis buvo Egipte, Kongo Respublikoje, Ugandoje ir Etiopijoje. Šie vizitai demonstruoja Maskvos dalyvavimą „lenktynėse dėl Afrikos“ su Kinija ir JAV.
Samdinių grupuotė „Vagner“ veikia tokiose Afrikos šalyse, kaip Malis, Libija, Centrinė Afrikos Respublika ir Mozambikas.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Tiek opozicijos, tiek valdančiųjų gretose pasigirdus kontroversiškoms nuomonėms apie Vidaus reikalų ministerijos siekį įstatymu įteisinti migrantų apgręžimą pasienyje, užsienio reikalų ministras kritikuojančius ragina pateikti tinkamesnius siūlymus, kaip vertėtų Lietuvai apsisaugoti nuo hibridinės atakos. Gabrielius Landsbergis atkreipia dėmesį, kad Lietuvos veiksmai, vykdant kolektyvinį migrantų atstūmimą, yra derinami su Europos Sąjungos (ES) teisės normomis, nes šalies izoliavimasis šiuo klausimu būtų klaida.
„Nuo ko reikia atsispirti, tai pirmiausia tai turi būti suderinta su Europos Sąjungos teisėmis. Europos Sąjungos teisė, matyt, leidžia tam tikra aprėptimi. Mes esame susiderinę savo veiksmus ir dabar nuolat informuojame apie taikomas priemones. Mes neslepiame to, ką mes darome ir kokiu būdu Lietuva apsisaugo nuo hibridinės atakos. Dėl to, aš manau, yra labai svarbu išlaikyti bendradarbiavimą su Briuseliu šiuo klausimu. Izoliuotis vieniems būtų didžiausia klaida“, – Eltai teigė G. Landsbergis.
Tuo tarpu kritikuojančius ministras skatina pateikti savo idėjas, kaip spręsti dar prieš metus kilusią migracijos krizę. Vydenių kaimo mokykloje apgyvendinti nelegaliai Lietuvos-Baltarusijos sieną kirtę migrantai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„O kritikuojančius aš labai kviesčiau pateikti savo pasiūlymus, kaip jie siūlytų tokius klausimus spręsti. Nepaisant, ar jie yra koalicijos viduje, ar tai yra už koalicijos ribų, ar tai yra iš visuomenės. Viską suprantu, kad kritikuotini dalykai galbūt ne visada aiškiai suformuluoti, bet kokie yra geresni pasiūlymai – čia man yra labai didelis klausimas. Yra labai lengva kritikuoti asmenį, dar kitus dalykus, bet pasakyti iš savo pusės labai aiškiai suformuluotą priešingą nuomonę yra dažnai sunku. To aš palinkėčiau visiems kritikuojantiems“, – pridūrė jis.
ELTA primena, kad dar visai neseniai Žmogaus teisių gynimo organizacija „Amnesty International“ sukritikavo Lietuvos veiksmus sprendžiant migrantų krizę ir paragino sustabdyti apgręžimo politiką, paleisti visus prieglobsčio prašytojus ir neteisėtus migrantus.
Vis dėlto Vidaus reikalų ministerija liepos pabaigoje patvirtino rengianti įstatymo projektą, kuriuo būtų įteisintas migrantų apgręžimas pasienyje. Įstatymo projekte numatyta, kad tokias priemones pasieniečiai galėtų taikyti ekstremaliosios, nepaprastosios ir karo padėties metu.
Mateuszas Morawieckis. EPA – ELTA nuotr.
Varšuva, lapkričio 18 d. (AFP-ELTA). Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis ketvirtadienį įspėjo tiesiogiai nesikalbėti su Baltarusija apie precedento neturinčią migrantų krizę Lenkijos pasienyje, nes tai legitimizuoja šalies režimą.
M. Morawieckis pateikė savo komentarus, kai prieš tai Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka telefonu pasikalbėjo su Vokietijos kanclere Angela Merkel ir tai buvo pirmasis jo pokalbis su kurios nors Vakarų šalies lyderiu nuo praėjusių metų, kai jis susidorojo su masiniais antivyriausybiniais protestais. A. Merkel taip pat pasikalbėjo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.
„Turime suprasti, kad bet kokie tiesioginiai pokalbiai su (Baltarusijos prezidentu Aliaksandru) Lukašenka jam yra naudingi, nes jie legitimizuoja jo režimą“, – žurnalistams sakė M. Morawieckis. Lenkijos premjeras pridūrė, kad taip pat telefonu kalbėjosi su A. Merkel ir pokalbio metu aptarė Europos Sąjungos (ES) atsaką į migrantų krizę Lenkijos pasienyje.
„Visų pirma aš pabrėžiau kanclerei, kad bet kokie Lenkijai ir visai šiai situacijai aktualūs susitarimai neturėtų būtų priimti be mūsų žinios, – teigė M. Morawieckis. – Nieko apie mus be mūsų. Tai yra aišku ir kanclerė priėmė tokią poziciją.“
Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.
Vakarų šalys kaltina A. Lukašenką dirbtinai sukėlus migrantų krizę, taip siekiant kerštauti už jo režimui paskelbtas sankcijas. Ginčijamas Baltarusijos prezidentas ir jo pagrindinis sąjungininkas V. Putinas atmeta šiuos kaltinimus ir savo ruožtu žeria kritiką ES, nes ši nepriima migrantų.
Lenkijos valdančiosios partijos PiS nariai yra kritiški Vokietijos veiksmų siekiant rasti sprendimą migrantų krizei atžvilgiu. Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda trečiadienį teigė pareiškęs savo kolegai iš Vokietijos Frankui-Walteriui Steinmeieriui, kad Lenkija turi būti įtraukta priimant sprendimus dėl krizės.
„Esame suvereni valstybė, kuri turi teisę priimti savo pačios sprendimus, ir mes neatsisakysime šios teisės, – reporteriams sakė Lenkijos prezidentas. – Lenkija nepripažins jokių be mūsų priimtų susitarimų.“
Buvusi Lenkijos premjerė ir PiS narė Beata Szydlo taip pat negailėjo kritikos A. Merkel dėl „atskirų pokalbių su Minsku ir Maskva“. „Šis elgesys primena tamsiausias istorijos akimirkas, kai Vidurio Europos šalys buvo laikomos tik politinių mainų objektais. Lenkija negali palaikyti tokio Vokietijos elgesio“, – tviteryje parašė B. Szydlo.
Angela Merkel. EPA-ELTA nuotr.
Varšuva, lapkričio 17 d. (dpa-ELTA). Lenkija sukritikavo Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono mėginimus tarpininkauti pabėgėlių krizėje.
Vyriausybė Varšuvoje buvo iš anksto informuota apie A. Merkel pokalbį telefonu su Baltarusijos diktatoriumi Aliaksandru Lukašenka ir E. Macrono pokalbį su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, trečiadienį visuomeniniam transliuotojui sakė vyriausybės atstovas Piotras Mülleris.
Jis teigė asmeniškai buvęs nustebęs dėl A. Merkel pokalbio, nes „tam tikra prasme tai buvo jo (Lukašenkos) išrinkimo pripažinimas“. „Aš suprantu situaciją, bet manau, kad tai nebuvo geras žingsnis“, – sakė atstovas. Lukašenkos karikatūra iš Vilniuje demonstruotos parodos. Slaptai.lt nuotr.
A. Merkel dėl pabėgėlių krizės pirmadienio vakarą kalbėjosi telefonu su A. Lukašenka. Baltarusių duomenimis, pokalbis truko apie 50 minučių. Tai buvo pirmasis A. Merkel pokalbis su diktatoriumi nuo ginčytinų rinkimų praėjusių metų rugpjūčio 9-ąją. ES nepripažįsta A. Lukašenkos prezidentu.
ES kaltina A. Lukašenką organizuotai gabenant pabėgėlius iš krizių regionų prie ES išorės sienos. Manoma, kad taip jis keršija už ES sankcijas.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Šalies vadovui Gitanui Nausėdai prakalbus apie tai, kad nelegalios migracijos krizę būtų galima išspręsti kalbantis būtent su Aliaksandro Lukašenkos režimu, kuris ir atsakingas už nelegalių migrantų srautą, Prezidentūra akcentuoja, jog Lietuva ir toliau remia griežtą užsienio politiką Baltarusijos atžvilgiu. Kalbėjimas su Vakarų nepripažintu autokratiniu prezidentu nepaverčia jo teisėtu Baltarusijos lyderiu, pabrėžia Lietuvos vadovas.
„Lietuvos pozicija Baltarusijos režimo atžvilgiu buvo ir bus nuosekli – plečiame sankcijas režimui, reikalaujame paleisti politinius kalinius, surengti demokratiškus rinkimus ir nustoti naudoti migrantus kaip hibridinės atakos ginklus. Visas pasaulis mato režimo įkaitais tapusių migrantų žmogiškąją tragediją. Remiu Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pastangas ieškoti sprendimų repatrijuoti migrantus į jų kilmės šalis. Tarptautinės bendruomenės kalbėjimasis su A. Lukašenka, siekiant išgelbėti pasienyje įstrigusius žmones, nereiškia nei režimo legitimizavimo, nei pripažinimo“, – Prezidentūros komunikacijos grupės išplatintame pranešime teigia G. Nausėda. Baltarusiškų plakatų paroda. Aliaksandras Lukašenka. Slaptai.lt nuotr.
ELTA primena, kad antradienį ryte interviu BBC radijui prezidentas G. Nausėda kalbėjo, jog kritika dėl nelegalios migracijos sukeltų humanitarinių problemų pirmiausiai turėtų tekti ne Lenkijai ir Lietuvai, bet A. Lukašenkos režimui.
„Manau, kad yra galimybė išspręsti šią krizę, kreipiantis į poną Lukašenką, kaip ką tik padarė Angela Merkel. Turime kalbėti su žmogumi, kuris yra atsakingas už tai, kas vyksta pasienyje. Turime kalbėti apie humanitarines problemas ne tik su Lenkija, Lietuva ir kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, bet pirmiausiai su Baltarusija, nes pati Baltarusija atsakinga už įvykius šioje valstybėje“, – BBC radijui teigė G. Nausėda.
Šalies vadovas pabrėžė, kad organizuotą nelegalių migrantų srautą stabdančios Lenkija ir Lietuva pirmiausiai vykdo savo pareigą, užkirsdamos kelią nelegaliai patekti į Vakarų Europos valstybes.
„Turime kreiptis į Europos Sąjungos institucijas ne tik kalbant apie migraciją ir prieglobsčio politiką, bet ir apie fizinio barjero statybą tarp Lietuvos ir Lenkijos sienos su Baltarusija. Nes Lietuva ir Lenkija šiandien yra kaip Vakarų demokratijos sergėtojos. Mes bandome neleisti šiems žmonėms keliauti toliau į Vokietiją. Stengiamės atlikti savo darbą kuo geriau, saugodami Europos Sąjungą“, – tvirtino G. Nausėda.
Nelegalūs migrantai. VSAT nuotr.
Prezidentūra įvertino Ingridos Šimonytės vadovaujamos Vyriausybės veiksmus nelegalių migrantų krizės metu. Prezidento vyriausiosios patarėjos Astos Skaisgirytės teigimu, krizės pradžioje prastai besitvarkę valdantieji tik po sušauktos Valstybės gynimo tarybos (VGT) ir aiškaus pokalbio su prezidentu ėmėsi rezultatą duodančių ryžtingų veiksmų.
„Jeigu pačioje pradžioje matėme, kad sekasi tvarkytis gana prastai, tai maždaug po mėnesio situacija pagerėjo, kai po sušauktos Valstybės gynimo tarybos ir aiškaus prezidento pokalbio su premjere, vidaus reikalų ministre ir kitais ministrais buvo imtasi ryžtingų priemonių“, – „Žinių radijui“ antradienį sakė prezidento vyriausioji patarėja.
Pasak jos, labiausiai pasiteisino valstybės taikoma migrantų apgręžimo politika ir fizinio barjero Lietuvos pasienyje su Baltarusija statymas.
„Kelios iš tų ryžtingų priemonių, kaip matome, veikia. Pirmiausia atgręžimo politika ir fizinio barjero statymas“, – teigė patarėja.
A. Skaisgirytės teigimu, fizinį barjerą pasienyje reikėjo pradėti statyti anksčiau.
„Tai, kad barjerą reikėjo statyti jau gerokai anksčiau, buvo daug kartų pasakyta ir labai gerai, kad jis jau pradėtas statyti, gal tik darbai galėtų vykti greičiau, nei jie vyksta. Tačiau jie vyksta, ir tai yra labai svarbu“, – sakė patarėja. Prezidento Gitano Nausėdos patarėja Asta Skaisgirytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Bet kuriuo atveju, pažymėjo ji, minėtos priemonės duoda rezultatą, nes socialiniuose tinkluose, tikino A. Skaisgirytė, Lietuva nebėra minima kaip perspektyvus kelias nelegaliai migracijai.
„Mūsų žiniomis, jau migrantų socialiniuose tinkluose plinta informacija, kad turbūt šis kelias užsidaro ir yra neperspektyvus. Visa tai mums yra į naudą, nes šiaip ar taip turime jau 4 tūkstančius žmonių, su kuriais reikia kažką daryti. Taigi problema nėra išspręsta, ir jų prieglobsčio prašymai turi būti labai greitai nagrinėjami, turi būti kalbamasi su kilmės šalimis, kaip juos grąžinti atgal“, – apibendrino A. Skaisgirytė.
Saulius Skvernelis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Ekspremjeras Saulius Skvernelis sako rimtu nelaikantis vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės pareiškimo, kad neatsakingi sprendimai per pastaruosius 4-5 metus tapo problema, sprendžiant vasarą kilusią nelegalių migrantų krizę Lietuvoje. Pasak jo, ministrės pažerta kritika, kad tarsi ankstesnė valdžia, savo laiku adekvačiai neįvertinusi situacijos, nepasiruošė būsimai migrantų krizei, yra tiesiog beviltiška.
„Beviltiškai dirba, ir komentarai jos… Tiesiog sakau, kad tai beviltiška ministrė“, – Eltai teigė 2016-2020 m. Ministrų kabinetui vadovavęs S. Skvernelis.
A. Bilotaitė ketvirtadienį vykusioje spaudos konferencijoje teigė, kad dabartinė Vyriausybė, susidūrusi su Aliaksandro Lukašenkos režimo suorganizuota migrantų krize, turėjo padaryti per mėnesį tai, kas nebuvo padaryta per pastaruosius 4-5 metus.
„Reikėtų grįžti į 2016-2017 metus, į pratybas ir mokymus, kurie buvo tuo metu organizuojami. Buvo ruošiamasi 40 tūkst. migrantų antplūdžiui. Deja, bet turiu pasakyti, kad po to nebuvo imtasi jokių veiksmų, nebuvo parengtos preliminarios sutartys ar pasirūpinta vietomis ir infrastruktūra, kur tie asmenys turėtų būti apgyvendinti, nors realiai ir buvo ruošiamasi tokioms grėsmėms“, – sakė ministrė.
Politikė svarstė, kad išvados dėl panašių krizių valdymo nebuvo padarytos, nes atsakingi asmenys neadekvačiai įvertino situaciją.
„Nors 2016-2017 m. ir buvo ruošiamasi, buvo daromos pratybos, buvo rekomendacijos, bet, deja, dėl tam tikrų asmenų neadekvataus situacijos vertinimo, galbūt, dėl situacijos rimtumo nesuvokimo, nebuvo imtasi tam tikrų veiksmų“, – teigė A. Bilotaitė.
S. Skvernelis: klaida buvo A. Bilotaitę skirti ministre
Ne kartą anksčiau ministrę dėl to kaip ji tvarkosi su nelegalių migrantų krize kritikavęs S. Skvernelis sako, kad rimtais tokių priekaištų nelaiko. Politiko teigimu, jei ministrė savo pasisakymais ir taikė į buvusią valdžią, tai tik parodo jos nekompetenciją. Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Pratybos buvo padarytos, viskas yra sudėliota, reikėjo tik sėkmingai pasikelti popierius ir elgtis taip, kaip reikia. Bet kai tu to nesugebi – ieškai kažkokių priedangų. Kita vertus, jie patys krizę sukėlė. Prieš sukeldamas krizė tu turi pasimatuoti, ar turi gebėjimų, kompetencijų tokias krizes valdyti. Jeigu neturi, tada reikia tiesiog patylėti“, – teigė Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės sudėtyje dirbęs ir Vidaus reikalų ministerijai vadovavęs S. Skvernelis.
Paklaustas kokios konkrečios A. Bilotaitės klaidos iššaukia tokią aštrią kritiką jos atžvilgiu, S. Skvernelis atsakė gana abstrakčiai – kad klaida buvo skirti A. Bilotaitę ministre.
„Manau, kad didžiausia klaida yra tai, kad Bilotaitė atsirado vidaus reikalų ministrės poste. Reikia turėti elementarių gebėjimų, vien tik liežuviu malti, ką buvo įprasta daryti iki tol, pasirodo neužtenka“, – apibendrino S. Skvernelis.
Liepos 23 d. Dieveniškių miestelio gyventojai pasipriešino valdžios ketinimui apgyvendinti šalia veikiančios gimnazijos (apleistame mokyklos pastate) neteisėtai Lietuvos – Baltarusijos valstybinę sieną kirtusius migrantus. Turimais duomenimis, siekiama apgyvendinti apie 500 migrantų, t.y. beveik tiek pat, kiek gyventojų yra Dieveniškėse. Dėl to Dieveniškių gyventojai prieš tai protestavo prie Vidaus reikalų ministerijos (VRM), o ministrė Agnė Bilotaitė, pažadėjusi migrantų apgyvendinimo vietą aptverti tvora, šio pažado neįvykdė.
Be to, valdžia buvo žadėjusi, kad nelegalūs migrantai nebus apgyvendinami gyvenvietėse. Todėl liepos 23 d. protestuodami prieš neatsakingus valdžios veiksmus pasipriešinimo akcijos dalyviai blokavo Dieveniškių gyvenvietės prieigas. Su protestuotojais į Dieveniškes atvykę valstybės pareigūnai šiems ėmė grasinti, esą kaip kraštutinė priemonė bus panaudota jėga, jei gyventojai nesutiks ir mėgins trukdyti rūpintis čia nelegaliai atvykusių svetimšalių apgyvendinimu.
Tąkart jėga panaudota nebuvo, nes valdžia nusprendė dalį neteisėtų migrantų (iki 1,5 tūkst. žmonių) apgyvendinti Rūdninkų poligone. Pastarasis sprendimas su Rūdininkų gyventojais taip pat nebuvo derintas, jų nuomonės niekas neatsiklausė, todėl Rūdininkų gyventojai taip pat nusprendė blokuoti kelią, vedantį į poligoną, kad juo nepatektų sunkvežimiai, vežantys migrantų palapinių miesteliui įrengti reikalingus daiktus. Tačiau šį kartą valdžia prieš taikius protestuotojus panaudojo fizinę jėgą ir chemines poveikio priemones. Policijos surengta smurto akcija priminė okupacinės vidaus kariuomenės susidorojimą su taikiais gyventojais 1988 metais („Bananų balius“ Vilniuje ) ir kruviną specialiųjų pajėgų susidorojimą su demonstrantais jau nepriklausomoje Lietuvoje 2009 metais prie Seimo, kai susidorojimui pateisinti buvo pasiųsti provokatoriai Seimo rūmų langams daužyti.
Nelegaliai Lietuvos-Baltarusijos sieną kirtę migrantai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Šalyje susidarė paradoksali situacija. Viena vertus, kilusią migrantų krizę Vyriausybė vertina kaip Rusijos ir Baltarusijos vykdomą hibridinį karą prieš Lietuvos valstybę, viešai įvardindamatai, kaip realią grėsmę Lietuvos valstybės suverenitetui ir nepriklausomybei, o tai reiškia, kad karą prieš Lietuvą vykdančių valstybių sąmoningai į Lietuvą siunčiami valstybės sienos pažeidėjai (nelegalūs migrantai) yra laikytini šio karo priemonėmis ir hibridinio karo dalyviais. Kita vertus, Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija) įpareigoja Vyriausybę saugoti Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoti valstybės saugumą ir viešąją tvarką (94 str.), o Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas nustato sankcijas asmenims už neteisėtą valstybės sienos perėjimą (291 str.). Taigi Vyriausybė, pripažinusi, kad prieš Lietuvos valstybę yra vykdoma agresija, turi pareigą bei teisines priemones ginti šalies teritorijos vientisumą ir sienų neliečiamybę, kovoti su vykdomo hibridinio karo dalyviais – valstybės sienos pažeidėjais. Tačiau politikai ir aukšti valstybės pareigūnai, užuot vykdę šią konstitucinę prievolę (tinkamai saugoję valstybės sieną ir gynę valstybės teritoriją nuo nevaldomai per sieną plūstančių pažeidėjų), grasina ir galop panaudoja fizinį smurtą prieš savo piliečius, kai tik šie baimindamiesi dėl savo ir savo šeimų saugumo, kurio nepajėgia užtikrinti valstybė, ima priešintis netvarkai ir tolesniam siunčiamų hibridinio karo dalyvių (nelegalių svetimšalių) srautui.
Žmogaus teisių organizacijos pažymi, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta Tautos ir kiekvieno piliečio teisė priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką (3 str.). Šiuo atveju piliečiai, suvokdami valdžios nenorą ar negebėjimą kovoti su hibridinio karo padariniais, ėmė patys rūpintis savo šeimų ir savo gyvenamosios vietos saugumu, todėl pagal Konstituciją jie turi ne tik teisę ginti savo gyvenvietes, bet ir pareigą ginti Lietuvos valstybės nepriklausomybę bei konstitucinę santvarką, jeigu to nepajėgia užtikrinti valstybė. Tokia pareiga piliečiams kyla iš to, kad valdžios atstovai nežino ir neturi sprendimų masiniam siunčiamų valstybės sienos pažeidėjų (nelegalių migrantų) antplūdžiui sustabdyti. Vien Vidaus reikalų viceministro Arnoldo Abramavičiaus teiginys esą „neteisėti migrantai neatsiranda iš niekur, esą juos kažkur reikia apgyvendinti“, rodo visišką valdžios pareigūnų pasimetimą.
Dieveniškių kaimo bendruomenės protestas prie VRM. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Dar daugiau, šio asmens vieši paaiškinimai, jog tikimasi sulaukti ir Lietuvos teritorijoje apgyvendinti iki 40 tūkst. sienos pažeidėjų (nelegalių migrantų), esą „…šis procesas yra permanentinis, <…> bus nauji konteineriai, bus ieškoma naujų vietų“, rodo absoliutų esamos situacijos nesuvokimą, nes išreiškus sutikimą apgyvendinti 40 tūkstančiųsienos pažeidėjų, vien dėl šių pažeidimų tolerancijos (pažeidėjai nėra smerkiami), jų Lietuvos teritorijoje neišvengiamai teks apgyvendinti keleriopai ar net dešimtis kartų daugiau.
Valdžios bejėgiškumas nesugebant suvaldyti į Lietuvą priešiškų valstybių siunčiamų svetimšalių srautų, tik patvirtina neraminančias prognozes. Šiuo atveju turėtų būti privalomas valdžios bendradarbiavimas su savo piliečiais, naudojimasis jų (įskaitant verslininkų) pagalba saugant valstybės sienas (taip daroma Bulgarijoje ir kitose ES pasienio valstybėse). Tačiau yra priešingai, bendradarbiavimo su visuomene yra vengiama, o griebiamasi smurto prieš ją. Todėl esamomis aplinkybėmis (hibridinio karo metu) jėgos panaudojimas prieš taikius šalies piliečius dangstant valdžios pasimetimą ir neįgalumą ginti Lietuvos valstybės teritoriją bei valstybinę sieną, rodo arba Lietuvai iškilusios grėsmės masto nesuvokimą, arba esamos valdžios visišką kapituliaciją Rusijos ir Baltarusijos pradėtame hibridiniame kare prieš Lietuvą.
Tvora. Slaptai.lt nuotr.
Bet kuriuo atveju fizinės jėgos naudojimas ir susidorojimas su savo piliečiais laikytinas sąmoningu ar nesąmoningu dabartinės valdžios kolaboravimu su šį karą vykdančiomis valstybėmis agresorėmis. Todėl prievarta prieš taikius Lietuvos piliečius dėl nekontroliuojamo sienų pažeidėjų srauto ir nenoro kovoti dėl savo šalies suvereniteto kelia kolaboruojančios valdžios legitimumo klausimą, kartu primena ir piliečių pareigą visomis teisėtomis priemonėmis priešintis tokiai valdžiai, kuri išduoda nepriklausomos Lietuvos valstybės interesus.
Lietuvos žmogaus teisių organizacijų atstovai kviečia piliečius telktis ir teisėtais būdais gintis nuo valdžios primetamos prievartos, kartu ginti šalies nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, valstybės sienų neliečiamumą bei Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, kol iš esmės nepasikeis valdžios požiūris į Lietuvos valstybės suverenitetą. Tik sutelkta pilietinė valia gali sustabdyti nepriklausomos Lietuvos valstybės žlugimą ir mėginimą atimti prieš tris dešimtmečius iškovotąmūsų visų laisvę.
Piliečių gynimo paramos fondas – Stasys Kaušinis
Lietuvos kultūros kongresas – Krescencijus Stoškus
Lietuvos Helsinkio grupė – Aurelija Kuzmaitė
Lietuvos vartotojų teisių gynimo federacija – Alvita Armanavičienė
Lietuvos žmogaus teisių asociacija – Vytautas Budnikas
Pareiškimui pritaria:
Bronius Genzelis – LŽTA narys, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras, profesorius, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ signataras.
Alvydas Pauliukevičius – LŽTA narys, neurochirurgas, teismo medikas, profesorius, Tarptautinės, Viduržemio jūros šalių teismo medicinos akademijų, Europos teismo medicinos tarybos narys.
Šaulių sąjunga stabdo budėjimus prie Baltarusijos sienos. LŠS nuotr.
Šaulių sąjunga stabdo budėjimus prie Baltarusijos sienos – nuo liepos pirmadienio Lietuvos šaulių sąjunga (LŠS) baigia teikti pagalbą Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnams siekiant suvaldyti migracijos srautus prie Lietuvos ir Baltarusijos sienos.
Šauliai, atsižvelgdami į situaciją prie Baltarusijos sienos, tarnybą pradėjo birželio 2-ąją ir iš viso per visą budėjimo laikotarpį pasienyje praleido 5460 valandų. Vykdydami savo šaulio pareigą, neatlygintinai į pasienį suvaldyti migrantų krizės per šį laikotarpį vyko 455 šauliai iš visų LŠS rinktinių. Kai kurie sąjungos nariai į pasienį keliavo ir po keletą kartų.
Per beveik du mėnesius šauliai Valstybės sienos apsaugos tarnybai padėjo keturiose užkardose: Puškų, Adutiškio, Kabelių ir Kapčiamiesčio pasienio ruožuose.
Nuo šiol prie sienos su Baltarusija Valstybės sienos apsaugos pareigūnams pagalbą teiks gausesnės Lietuvos kariuomenės pajėgos. Šauliai, kaip nurodoma LŠS pranešime, ir toliau stebės situaciją bei prireikus vėl teiks pagalbą sienos apsaugai.
Lietuvos socialinių tyrimų centro pernykštis tyrimas „Subjektyvus saugumas kintančiame geopolitiniame kontekste: ypatumai, formuojantys veiksniai ir individų kuriamos strategijos“ atskleidė, jog vos 17 proc. lietuvių mano, kad Lietuvos gyventojai pasirengę arba visiškai pasirengę atremti priešo agresiją.
Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Šiuo klausimu nusiteikusių skeptiškai yra 53 proc. Lietuvos kariuomenės galimybės vertinamos geriau – 31 proc. apklaustųjų pareiškė maną, kad ji pasirengusi apginti šalį, 42 proc. tuo abejojo. Na, ir į tiesų klausimą – jei kiltų karas, ar eitumėte ginti savo valstybės? – 2014 metais 57 proc. respondentų atsakė taip, 14 proc. – ne, 29 proc. pareiškė nežiną, 2016-aisiais atsakymai pasiskirstė taip: 49 proc. – taip, 34 proc. – ne, 17 proc. – nežinojo.
Ir pasaulyje sudaromas reitingas pagal atsakymą į klausimą „Would You fight for your country?“ (Ar kautumėtės už savo šalį?). Europoje už tėvynę labiausiai pasirengę kovoti suomiai (74 proc.) ir ukrainiečiai (62), vangiausi gynybos požiūriu vakarų europiečiai, pavyzdžiui, teigiamai į šį klausimą atsako vos 19 proc. belgų, 18 proc. vokiečių, 15 proc. Nyderlandų piliečių.
Kai kalbama apie militaristines tendencijas ir Baltijos regione, ir pasaulyje, jas žyminčiu indikatoriumi gali būti jau paminėta Suomija, turinti drastiškos konfrontacijos su Rusija patirties praėjusiame amžiuje. Taigi keletas faktų. Liepos 15-ąją šioje šalyje įsigaliojo Teritorinio stebėjimo įstatymo bei Baudžiamojo kodekso pataisos, išplečiančios valdžios galias dėl vadinamųjų „žaliųjų žmogeliukų“ (kariškių be skiriamųjų ženklų) keliamos grėsmės. Be abejo, turimi galvoje 2014-ųjų vasarį Kryme pasirodę rusų specialiųjų tarnybų kariškiai, po ko pusiasalis galų gale buvo Rusijos aneksuotas.
Pagal pataisas įvažiavimas į Suomiją ir buvimas joje kariškiams be skiriamųjų ženklų visiškai uždraustas, įstatymo pažeidėjams bus taikoma baudžiamoji atsakomybė. 2014 metų rugpjūtį Suomijos gynybos ministras Carlas Haglundas informavo, jog jo šalis kartu su Švedija atveria teritorijas NATO greito reagavimo pajėgų dislokavimui katastrofų, ypatingų situacijų bei grėsmių saugumui atvejais. 2016-ųjų sausį Suomijos užsieinio reikalų ministerija paskelbė nagrinėjanti šios šalies įstojimo į NATO pasekmes, o spalį pasirašė su JAV bendradarbiavimo sutartį gynybos srityje, kuri numato ir bendrus suomių ir Amerikos kariškių mokymus.
Liepos 14-osios „The Wall Street Journal“ numeryje pasakojama apie po Helsinkiu esantį požeminį miestą kaip vieną svarbiausių Suomijos sostinės gynybos forpostų, kurio užduotis būtų suteikti prieglobstį visiems (virš 600 tūkstančių) Helsinkio gyventojams bei užtikrinti Suomijos vyriausybės funkcionavimą išorės invazijos atveju. Iš kurios pusės toji potenciali invazija – per daug spėlioti nereikia. Požeminis objektas egzistuoja seniai, tačiau aktualizuotas būtent dabar, artėjant rugsėjį vyksiantiems Maskvos inicijuotiems kariniams mokymams „Vakarai-2017“.
Kovą Suomija irgi tikriausiai dėl visa ko surengė mokymus potencialaus jos vyriausybinių objektų užgrobimo atveju, ir pagaliau – 10 NATO ir ES valstybių Helsinkyje šių metų rugsėjį baigs steigti hibridinio karo veiksmų tyrimo centrą.
Suomija paminėta kaip geografiškai artimiausias pavyzdys, tačiau apskritai pasaulis ginkluojasi, karinio aktyvumo apraiškų kiek nori tiek toliau nuo mūsų, tiek čia pat. Liepos 21-28 dienomis Baltijos jūroje vyksta pirmas etapas Rusijos bei Kinijos karinių jūrų pajėgų mokymų (pirmą kartą surengti 2012-aisiais), kuriuose dalyvaus apie 10 įvairių klasių laivų bei virš 10 lėktuvų ir sraigtasparnių. Mokymų tikslai argumentuojami standartiškai – jie skirti įnešti Rusijos-Kinijos indėlį į pasaulinio vandenyno saugumą. Tačiau kažkodėl pusiau uždaroje Baltijos jūroje.
O juk visai neseniai, Šaltajam karui pasibaigus, visi atsipūtė – šiųmetinė Nyderlandų užsienio politikos tarybos paskebta ataskaita konstatuoja šalies armijos kovinį nepasirengimą, kurį iki bazinio lygio pavyks atstatyti geriausiu atveju iki 2021-ųjų su sąlyga, jei bus padidintos mažiau nei procentą nuo BVP siekiančios gynybos išlaidos (Europos vidurkis – 1,4 proc.).
Panašu, atsipalaidavimo laikai bent taktinėje perspektyvoje baigiasi –analitinės kompanijos „IHS Markit“ ekspertai, išanalizavę 105 valstybes, kurioms tenka 99 proc. pasaulinių karinių išlaidų, nustatė, jog šios tam reikalui pernai išleido 1,57 trilijono dolerių, 200 milijonais daugiau nei 2015 metais, ir tos išlaidos turi tendenciją augti – „IHS Markit“ prognozuoja, jog 2020-aisiais pasaulis gynybai išleis 1,63 trilijono dolerių.
Stokholmo pasaulio problemų tyrimų instituto (SIPRI) duomenimis, pirmos pagal karines išlaidas tradiciškai yra Jungtinės Valstijos, pernai tam reikalui skyrusios 611 milijardų dolerių (1,7 proc. daugiau nei 2015 metais), antra Kinjja su215 milijardais (5,4 proc. daugiau negu 2015-aisiais), trečioje pozicijoje Rusija, padidinusi karines ilšaidas iki 69,2 milijardo dolerių ir išstūmusi iš šios vietos Saudo Arabiją (pastaroji vis tiek išleido labai solidžią 63,7 milijardo sumą, bet tai 30 proc. mažiau nei užpernai).
Penketuką užbaigia Indija su 55,9 milijardais dolerių. SIPRI duomenimis, pasaulinės gynybos išlaidos augo pirmą kartą po 2011-ųjų, ginklavimosi paūmėjimo priežastys – Rusijos intervencija Ukrainos rytuose, terorizmas, migrantų krizė ir išaugusi įtampa Pietų Kinijos jūroje. Savaip simboliška, kad šių metų balandį JAV pirmą kartą istorijoje nutarė mokomiesiems skrydžiams Europos Sąjungos rytuose, Estijoje, lakinai dislokuoti savo moderniausius naikintuvus bombonešius F-35.
Dabartinis JAV prezidentas Donaldas Trumpas gal ir pasirengęs pragmatiškiems sandoriams su Maskva, bet agresyvi Rusijos prezidento Vladimiro Putino politika galimybių tam nesuteikia, ir JAV karinis bei politinis elitas jau vertina Rusiją kaip priešininkę, panašią į Sovietų Sąjungą „Šaltojo karo“ laikais.
NATO gynybinės išlaidos auga, Amerikos karinis kontingentas dislokuotas rytų Europoje, JAV lėktuvnešiai plaukioja už kelių kilometrų nuo Rusijos sienos, Vašingtone vis garsiau kalbama apie galimybę tiekti Ukrainai kovinę ginkluotę. Maskva įtariama pažeidžianti 1987 metų susitarimą dėl vidutinio ir mažo nuotolio raketų draudimo, jau kurį laiką atliekanti virš 500 kilometrų galinčių skristi sparnuotųjų raketų bandymus ir šių metų pradžioje kariniam budėjimui dislokavusi du jų batalionus. Reaguodamas į tai Pentagono jungtinio štabų vadų komiteto pirmininko pavaduotojas generolas Paulas J. Selva liepos 18-ąją pareiškė, jog Amerika irgi pasirengusi dislokuoti vidutinio nuotolio raketas.
Savaitraštyje „The WallStreet Journal“ praėjusių metų rugsėjo 21-ąją paskelbtoje publikacijoje buvęs NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas prisiminė savo vizitą Maskvoje 2009-ųjų gruodį, kai akivaizdžiai gavo pajusti, jog Rusijos prezidentas linkęs mesti iššūkį po Antrojo pasaulinio karo susiklosčiusiai pasaulio tvarkai, prie kurios kūrimo Amerika svariai prisidėjo, ir paragino JAV nevengti pasaulio žandaro vaidmens.
Pasak politiko, turėjęs galimybę dirbti įvairiuose postuose, jis puikiai supranta, kokia svarbi yra Jungtinių Valstijų lyderystė – tarptautinei bendruomenei gyvybiškai reikia Amerikos prezidento, kuris būtų pasirengęs vadovauti laisvajam pasauliui prieš V.Putino tipo autokratus. Deja, prie prezidento Baracko Obamos Amerikai ir Europai „prisnūdus“ V.Putinas įsivėlė į Basharo al Assado palaikymo operaciją Sirijoje ir pamėgino pristatyti Rusiją kaip pasaulinę galybę, ginčijančią JAV įtaką. Ir Europoje Rusijos prezidentas siekia atsiriekti kuo didesnę įtakos zoną (aišku, kitas klausimas, kaip sekasi) bei įtvirtinti savo šalį kaip regioninę galią, be abejo, irgi Jungtinių Valstijų įtakos sąskaita. Tai vos pora revanšizmo pavyzdžių, kai autokratai ginčija pasaulio tvarką, kuri po Antrojo pasaulinio karo užtikrino planetai ramybės (net jei kai kada sąlyginės) ir progreso periodą.
Amerikos globalus policinio stabilumo „skėtis“ – tai maždaug 580 karinių bazių visame pasaulyje, kurios užtikrino, jog 72 metus planetoje nekilo globalių konfliktų (nors lokalių karų netrūko ir netrūksta). Pastovus JAV karininio laivyno buvimas tarptautiniuose vandenyse užtikrina laisvą jūrinį tranzitą, kuriuo vyksta 90 proc. pasaulinės prekybos. Ši galia taikos vardan bent iki šiol veikė todėl, kad absoliuti dauguma pasaulio valstybių pasitikėjo amerikietišku žanadaru su jo ištikimybe demokratijai bei įstatymo viršenybei. Pasak „Gallup International“ balandį atliktos apklausos, 41 proc. respondentų 68 šalyse nori JAV kaip potencialios karinės sąjungininkės, Rusiją rinkosi 15 proc, Kiniją 10 proc. apklaustųjų.
Be abejo, dominuojantis Vašingtono užsienio politikos motyvas yra JAV nacionalinių interesų įtvirtinimas, o ir per daugiau kaip 70 po Antrojo pasaulio karo prabėgusių metų Amerika kaip pasaulinis žandaras daug kur „perlenkė“ – Vietname, Irane (kur inicijavo valstybės perversmą 1953-aisiais ir dabar pati „ragauja“ tos iniciatyvos vaisius), kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse, įsiverždama į Iraką 2003-aisiais jau pasibaigus Šaltajam karui.
Deja, be „perlenkimų“ mūsų pasaulyje, panašu, neapsieinama, tačiau klaidų buvimas nereiškia, jog reikia vaikyti visą policiją. Juo labiau, kad Amerika gali didžiuotis prisidėjusi prie Pietų Korėjos, Vokietijos, Japonijos sėkmės istorijų, o ir rytų bei Vidurio Europos šalys po Šaltojo karo juda pagal vakarietiško vystymosi modelį. Nors ne be slysčiojimų, tai Amerika pirmauja kovoje su „Islamo valstybės“ bei „al Qaedos“ teroristais Sirijoje, Irake, Afgansitane, Pakistane, Somalyje, Jemene, Libijoje ir „dukterinėmis“ jų grupuotėmis Afrikoje (tokiomis kaip „Boko Haram“).
Pasaulis mėgsta kritikuoti Ameriką kaip „pasaulio žandarą“, ypač rusų propaganda kusrsto antiamerikietiškumą pasaulyje, užtat pažiūrėkime, kiek geopoltinių „malkų” paskaldė Maskva per tik prasidėjusį 21 amžių. Didelė atsakomybė lemia ir galingą kritiką, vis dėlto dominuojantis leitmotyvas daugelio planetos politikų pasisakymuose toks: vienintelis už Amerikos lyderystę blogesnis dalykas yra JAV mėginimas tos lyderystės kratytis.
Deja, nacionalistas ir į protekcionizmą linkęs prazidentas D.Trumpas bent retorikos lygmenyje ir bent prezidentavimo pradžioje mėgino tęsti Amerikos izoliacionizmo politiką, todėl gal kiek paikai nuskambėjo nemažos pasaulio žiniasklaidos džiūgavimas, esą „pasaulio žandaras“ grįžo, kai balandžio pradžioje JAV netikėtai 59 raketomis „Tomahawk“ smogė karinei oro bazei Sirijoje, iš kur, kaip paskelbė prezidentas D.Trumpas, buvo įvykdyta ataka panaudojant cheminį ginklą.
Tiesa, šiuolaikinis pasaulis ypač permainingas, taigi nepaisant JAV prezidento sunkiai prognozuojamo būdo esama ir šiokio tokio pagrindo vadinti jį Vakarų pasaulio gynybos terapeutu, kai prezidentas D.Trumpas kategoriškai reikalauja iš NATO sąjungininkų didinti karines išlaidas. Pradinis susitarimas kuriant Aljansą buvo toks, kad 50 proc. NATO gynybos išlaidų dengia JAV ir Kanada, likusią dalį visi kiti, prie dabartinio santykio 70 proc. išlaidų tenka Amerikai ir Kanadai.
Ne vien ponas D.Trumpas, visi sutinka, kad tai netinkama. Savotiškas faktas – galų gale įkalbėta Vokietija lėtai kels karinį biudžetą iki 2 proc. (dabar skiria 1,2 proc.) vos ne iki kito dešimtmečio pabaigos, bet kai pakels, jos karinis biudžetas bus didesnis negu Rusijos. Apskritai skaičiai nurodo tendenciją planetai judėti naujo globalaus šaltojo karo link, todėl Amerikos kaip kad ir šiaip ne taip stabilizuojančio faktoriaus vaidmuo vėl auga.
O gal ne viskas taip blogai, kaip atrodo iš šalies? Juk Vokietijos kanclerė Angela Merkel kardinaliai pakeitė nuomonę: ne tik pažėrė kritikos iki šiol puoselėtai multikultūralizmo politikai, bet ir netiesiogiai pripažino, kad jos šalis vis tik norėtų išlikti vokiška bei krikščioniška. Ponia Merkel jau nebetvirtina, esą Europos Sąjunga privalo priglausti visus, bėgančius iš Afrikos, Sirijos ar Afganistano.
Europai – didelė atgaiva, kad ponia Merkel atsikvošėjo. Ponios Merkel praregėjimo seniai laukėme. Kad ir koks margas būtų pasaulis, didelė tautų, kultūrų, religijų maišalynė – blogis. Namų šeimininkės žino: kai į mišrainę pridedama per daug įvairių produktų, tegul ir labai kokybiškų, ji tampa ne tik neskani, bet ir nuodingai pavojinga.
Kraupūs teroro išpuoliai Paryžiuje visiems europiečiams, tarp jų ir mums, iškėlė kiaurai persmelkiančią dilemą. Kaip reaguoti? Reakcijos būdų spektras platus ir visi siūlo skirtingus.
Politinės kairės atstovai šneka, kad turėtume dar labiau atverti savo sienas ir kultūrą, sudaryti sąlygas atvykėliams iš kitų civilizacijų jaustis kaip namuose. Kiti sugeba tai išnaudoti raginimams stipriau ir greičiau kurti Europos federaciją. Dar kiti, priešingai, kalba apie valstybių sienų uždarymą ir atvirą karą prieš „Islamo valstybę“ Sirijoje.
Europos politikams nepasiūlant racionalių sprendimų, kaip susitvarkyti su migrantų krize, sparčiai kyla kraštutinių dešiniųjų populiarumas visose ES valstybėse. Radikalai, naudodamiesi pabėgėliais, gali suformuoti vyriausybes ne vienoje valstybėje, o tai jau gali kelti grėsmę pačiai Europos Sąjungai.
