
Per Valstybinių miškų urėdijos ir Aplinkos ministerijos organizuotą miško sodinimą šventę „Nacionalinis miškasodis“ pasodinta 2,8 mln. medelių, pranešė Valstybinių miškų urėdija (VMU).



Tikriausiai visi, besidomintys užsienio politika, skaitė Edvardo Lukaso (Edward Lucas) komentarą „2020-ųjų nugalėtojai ir pralaimėtojai“. Šią Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidento publikaciją paskelbė ir BNS agentūra, ir delfi.lt bei lrt.lt portalai.
Be abejo, E.Lukaso, Lietuvai itin palankiai nusiteikusio politikos apžvalgininko straipsniai, – vertingi. Įdomus, skaitytinas ir tas, kuriame ieškoma didžiausių praėjusių metų nevykėlių bei daugiausiai pasiekusiųjų.
Deja, drįstu manyti, jog šį sykį E.Lukasas ir vėl nėra visiškai nuoširdus, objektyvus. Jau ne sykį pastebėjau, kad CEPA viceprezidentas tampa mažumėlę tendencingas, kai analizuoja įvykius Kaukaze. Taigi ir dėl 2020-ųjų nugalėtojų sąrašo, kurį pateikia E.Lukasas, įtariu autorių gudraujant. Tarp nugalėtojų pasigendu nors trumpai paskelbiant Azerbaidžano vardą.
Štai ką rašo E.Lukasas apie karą regione: „Mažiau vilčių teikė karas Kaukaze, pabrėžęs Rusijos, kaip regioninės saugumo arbitrės, vaidmenį ir Vakarų, ypač Europos Sąjungos, bejėgiškumą (ir neišmanymą). Azerbaidžanas susigrąžino teritorijų, o nugalėta Armėnija sumokėjo didelę kainą už savo sustabarėjusį pernelyg didelį pasitikėjimą. Karas pabrėžė abiejų šalių priklausomybę nuo Rusijos. Turkija įgijo prestižo ir gavo tranzito koridorių į Kaspijos jūrą. Sakartvelas, vienintelis nominalus Vakarų sąjungininkas regione, yra susiskaldęs ir pažeidžiamas.“
Žinoma, šiuose žodžiuose – daug tiesos. Be abejo, nėra taip, kad apie Azerbaidžaną niekaip neužsiminta. Ir vis tik svarbu – kaip užsiminta. Nesuprantu, kaip galima, vardinant pasaulio nugalėtojus, nepaminėti Azerbaidžano!? Juk ši musulmoniška šalis per keletą mėnesių susigrąžino jai neabejotinai pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą ir septynetą gretimų rajonų (Džabrailas, Agdamas, Fizuli, Kubadly, Zangilanas, Kialbedžaras ir Lačynas).
Taip, Azerbaidžanas šias teritorijas susigrąžino naudodamas karinę jėgą, pats, be Vakarų pagalbos. Tačiau Azerbaidžanas turįs rimtą, neginčijamą pasiteisinimą, kodėl okupuotas teritorijas išvadavo būtent tokiu būdu. Tik neapsimeskime, kad nežinome, kodėl „būtent tokiu keliu“. Ištisus tris dešimtmečius Baku subtiliai beldėsi į Europos Sąjungos ir NATO šalių sostines, prašydamas sudrausminti agresyvųjį Jerevaną. Bet juk mes dėjomės negirdintys azerbaidžaniečių skausmo. Mes gudravome: slapta kurstėme Armėniją negrąžinti Azerbaidžanui priklausančių teritorijų, mojuodami „labai senos mistinės armėnų valstybės“ ir „etninių armėnų“ korta, o Azerbaidžaną visomis įmanomomis priemonėmis tramdėme, demagogiškai iš jo reikalaudami „tik taikiomis priemonėmis“.
Bet ką reiškia tas tarsi užkeikimas kartojami žodžiai „taikiomis priemonėmis“? Štai susiradau seną, dar 2011 metų gegužės mėnesį skelbtą publikaciją, kurioje rašoma, esą „Armėnijoje viešinti Dalia Grybauskaitė ragino Kalnų Karabachą konfliktą spręsti taikiai“. Būtų labai gražu, jei pavyktų taikiai, be aukų, be kraujo praliejimo. Tačiau ką liepsite daryti, jei okupantas gera valia nesitraukia iš užgrobtų žemių? Tada jam, vadovaujantis sveiku protu, derėtų primesti bent ekonomines ir politines sankcijas. Bet apie galimas ekonomines sankcijas Armėnijai, jei ji nesitrauks iš svetimų žemių, Lietuvos prezidentė D.Grybauskaitė anuomet nė neužsiminė.
Deja, Vakarai elgėsi kardinaliai priešingai. Rusijai nuolat prikaišiojame dėl užgrobtų teritorijų Moldovoje, Sakartvele (Gruzija), Ukrainoje, o Armėnijos – nė nesubarėme. Ne tik nepagrūmojome Armėnijai mažyčiu piršteliu, bet ją dar kvietėme į įvairiausias Rytų partnerystės programas. Taip elgdamiesi nepalikome Azerbaidžanui kitos išeities – pasikliauti tik savo jėgomis bei ieškoti kitų partnerių. Ir Azerbaidžanui užteko savų jėgų, susirado kitų sąjungininkų. Azerbaidžanas laimėjo. Susigrąžino beveik visas teritorijas, kurias buvo praradęs per 1992 – 1994 metų karą. Pasveikinkime jį su šaunia pergale. Tai – istorinis įvykis. Turkijos padedamas Azerbaidžanas įveikė Rusijos globojamą Armėniją. Kas čia blogo, smerktino? Atvirkščiai – tai puikus pavyzdys Moldovai, Ukrainai ir Sakartvelui, kad neverta aklai pasitikėti vien Europos Sąjunga. Tai – taip pat puikus perspėjimas įvairiausio plauko separatistams – nėra jokų garantijų, jog įsikūręs svetimose žemėse būsite laimingi, kad iš jų po kelių dešimtmečių neteks trauktis.
Beje, dabar lietuviškoje spaudoje gausu verkšlenimų, kaip sunku iš Kalnų Karabacho ir tų septynių rajonų besitraukiantiems armėnams. Domėkimės armėnų skausmais ir netektimis, fiksuokime juos. Bet pirmiausia, man regis, derėtų papasakoti apie 1992 – 1994-aisiais iš to regiono išvytų azerbaidžaniečių skauduliais. Taip būtų objektyviausia.
Demagogiški šūktelėjimai, esą savo namų niekas nebombarduoja, niekas nepuola, – neverti ir sudilusio skatiko. Armėnijos fanatikų kietakaktiškumas Azerbaidžanui nepalikęs kitos išeities – tik jėga išstumti priešą iš savo žemių. O štai iš Kalnų Karabacho ir septynių gretimų rajonų besitraukiančių armėnų pabėgėlių barbariškumas – stebina, glumina. Youtube.com kanale neseniai paskelbtas videoreportažas, demonstruojantis, kaip Kialbedžare liepsnoja miškai ir bitynai. Taip, jūs neapsirinkate – besitraukdami armėnai griovė ne tik savo namus, ne tik skerdė gyvulius, kurių nepajėgė pasiimti su savimi, bet dar padegdavo miškus bei tūkstančius bičių avilių.
Kuo armėnams nusikalto Kalnų Karabacho girios ir bitės?
2021.01.11; 13:00
Pastarųjų savaičių įvykiai – verslininkų nusikaltimai naikinant pajūrio gamtą ir jų prijaukintų bei pamaitintų Klaipėdos valdininkų neigalumas atlikti savo pareigas skatina pažvelgti pro langą. Pamatys– žiema dingo. Tai bus proga prisiminti vien 2017-2018 metais 1,7 proc. padidėjusį šiltnamio dujų išmetimą, 90 proc. Juodosios jūros jau sudaro didelė toksiška zona, kurioje nėra deguonies, prognozuojama, kad pusė pasaulio gyvūnų ir augalų rūšių gali išnykti iki 2050 metų.
Literatūroje neretai sutinkame priešpastatymą – žmogus ir gamta, kultūra ir natūra, kuris realybėje neegzistuoja, nes žmogus be jį supančios aplinkos tėra abstrakcija. Suprantama, kad ši aplinka veikia jo savijautą, gyvenimo trukmę ir kokybę. Jungtinių Tautų organizacijos statistikoje gyvenimo kokybė siejama su vidutine tikėtina gyvenimo trukme, BVP ir aplinkos užterštumu. Taigi, sveikatos, materialinio gyvenimo lygio ir aplinkos bendras apibūdinimas leidžia įvertinti šalies padėtį, kuri, suprantama, veikia ir jos piliečių laimę bei gerovę.
Gamtos saugojimas svarbus tiek atskirai asmenybei, tiek ir visuomenės raidai, nes gamtiniai ištekliai yra riboti, o natūralioje gamtinėje aplinkoje žmogus jaučiasi geriau, nes žmonijos istorija įtikinamai patvirtina, kad kai kurios bendruomenės sunaikino savo gamtinę aplinką ir pasirinkusios tokią raidos kryptį galiausiai sugriovė pačios save. Todėl svarbu paieškoti atsakymo į klausimą: „Kas, kokiomis ypatybėmis pasižymintys žmonės ar jų grupės naikina gamtinę aplinką ir kas ją saugo?“
Toks klausimas nuolat kartojasi. JAV indėnai manė, kad Žemės dvasios kūriniai susiję tarpusavyje, todėl negalima imti iš gamtos daugiau nei reikia. Persikėlę į Ameriką europiečiai vadovavosi kita nuostata – iš gamtos reikia paimti viską, kas naudinga ir sunaikinti viską, kas pavojinga. Tiesdami geležinkelį jie per kelis metus iššaudė milijonus bizonų. Šis pavyzdys liudija, kad sąryšis su gamta nulemtas ne kultūrinio bendruomenės lygio. Persikėlę į Ameriką europiečiai buvo labiau išprusę nei indėnai, tačiau jų požiūris į gamtą buvo labiau barbariškas.
Sąryšį su gamta netiktų sieti ir su poreikiu kaupti turtą, nes neaišku, kodėl kai kurių socialinių grupių atstovų godumas staiga tiek išauga, kad tampa pavojingas aplinkai.
Galimas paaiškinimas slypi bendruomenių pasaulėjautoje ir ją atitinkančiose vertybėse. Apibūdindamas gamtinės aplinkos ir žmogaus ryšį, kinų kilmės JAV biologas Yi – Fu Tuanrašo rašė “Kraštovaizdis – tai regima asmens ir genties istorija“. Atmetant, neigiant svetimą istoriją atmetama ir jos gamtinė aplinka.
Svetima aplinka dažnai suvokiama kaip „bloga“, o taip ją suvokę ne tik kad nesiekia jos saugoti, bet nori sunaikinti ar bent pakeisti. Todėl nesijaučiantis laimingu, praradęs ryšius su bendruomene žmogus, įgijęs galių veikti bando gamtą pritaikyti prie savosios naudos sampratos. Paprastai tokie aplinkos „įveikimo“, „pritaikymo savo reikmėms“ bandymai baigiasi ekologinėmis katastrofomis. Jas sukelia žmonės, veikiantys pagal savitas vertybes ir poreikius, kuriuos išugdo jiems svarbios socialinės grupės.
Šiuolaikinėje visuomenėje ypatingą ekonominę, o drauge ir socialinę įtaką įgijo korporacijos, kurios dar XIX a. tapo juridiniais asmenimis, t. y. prilygintos «asmenybėms», turinčioms savitą, besiskirianti nuo korporacijų savininkų ir valdytojų, statusą, pareigas ir teises. Jos lemia ir „korporacinės“ asmenybės savitumą, pasižymintį ribotu įstatymų ir moralės suvokimu, orientacija į vartojimą, individualizmą, trumpalaikius malonumus. Tokie gana primityvūs tikslai nesuderinami su aukštesniais poreikiais. Dėl jų silpnėja įvairiapusiai socialiniai ryšiai, kuriuos keičia priklausomybė ir lojalumas korporacijai. Korporacinė asmenybė – lojalus korporacijai, ignoruojantis kitas socialines grupes, godus vartotojas. Neatsitiktinai Lietuvos pajūrį naikino didelė korporacija, kuriai labiau nei kitos vertybės rūpėjo pelnas. Neatsitiktinai nusikalstamus jos vadovų nurodymus vykdė lojalūs bendrovei, bet ne Lietuvos valstybei darbuotojai. Neatsitiktinai Klaipėdoje valdžia priklauso partijoms, neigiančioms tautiškumą ir šlovinančioms globalizmą, kuri ir parinko valdininkus, labiau nei pajūrio gamta susirūpinusius korporacijos pajamomis.
Lietuva dar gali pasipriešinti globalistinio, korporacinio tapatumo ugdytojams. Dar yra piliečių, suprantančių, kad natūraliu aplinkos saugotoju yra kurioje nors teritorijoje gyvenantis etnosas, kurio narių bendra patirtis ir elgesio stereotipai yra darnoje su aplinka. Todėl žmonės rūšiuoja atliekas, valo pamiškes, atsisako plastikinių maišelių, dalyvauja akcijoje „Darom!“ O save su valstybe nesiejantys dėl sąmoningo ir pasąmoningo priešiškumo nesugeba ir nenori saugoti aplinkos. Globalizacijos procesai rodo, kad korporacijos gana dažnai laiko pelną aukštesne vertybę nei gamtosaugą, kuri yra svarbesnė vietos gyventojams. Ir tik stiprios nacionalinės valstybės, kurių visuomenės įsisąmonino, kad ekonominis augimas netapatus gerovės augimui, pajėgios nustatyti pusiausvyrą tarp ekologinių ir ekonominių interesų.
Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr. Gediminas Navaitis
2020.01.21; 10:00
Seime, didžiam Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko J.Šimėno pasitenkinimui, priimtos pataisos Mėgėjiškos žūklės įstatyme. Reikalas, atrodo, brendo seniai. Prieš baigiant kadenciją Seimui būtina priimti itin svarbių įstatymų – Medžioklės ir Mėgėjiškos žūklės – pataisas. Ir ten, ir ten peštynių į valias. Kur gi ne, čia gi pelningi klodai. Ir jei medžioklės reikalai kiek aiškesni (bent su ežerų privatizavimu nesusiję), gi žvejybos – gana tamsoki.
J.Šimėnas nebuvo pastebėtas kaip aistringas žvejys. Bet į įstatymo pataisas pažvelgė rimtai, valstybiškai – su sveiku protu kovojo net ketverius metus. Paprastutis lengvas kerštas už Miškų įstatymo pataisas – jų atmetimą Seime. Bandant skubos tvarka „prastumti“ ežerų pakrančių žemės paskirties keitimą, teisę skaldyti ir parceliuoti sklypus, pagaliau bandyti teisiškai apibrėžti, kas gi yra „sodyba“. Visos pastangos „išsaugoti“ gamtą tada, deja, šovė atgal bumerangu.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2012.04.06
Seime – įsimintina diena. Aplinkos apsaugos komitetas vėl sės prie gana ankšto stalo ir svarstys, svarstys, svarstys. Nuo tų svarstymų seniai skauda skrandį. Bet tikrai gerai, kad jie yra.
Kiekviename posėdyje sąmokslo teorijos šalininkai išsiskleidžia, kaip didžiausia pasaulio gėlė raflezija, ir bet kokia kaina bando prastumti tegu ir nedidelius, bet privačių miškų savininkams naudingus trupinėlius. Kaip visada, nepailstantis Komiteto pirmininkas J.Šimėnas rankų nenuleidžia.
Net teigdamas, kad jokių pataisų (antigamtosauginių) pats daugiau neteiks, staiga aptinka pats save kabinete prie stalo, tiesiog užversto bendrapartiečių skundais ir siūlymais. Ir ne tik jų. Tai kaip gi nereaguoti, jei “paprastų” žmonių gynėja D.Kuodytė kreipiasi vėl ir vėl? Ir ta pati politikė šūkauja, kad gana mitinguoti, laikas dirbti? Ar tai jums nieko neprimena?
Continue reading „Parlamentaras Jonas Šimėnas tvirtina esąs persekiojamas?”
Gražią pergalę iškovojo, nebijau sakyti, visa Jungtinė Karalystė. Pagal lietuviškąjį biudžeto skylių kamšymo scenarijų be pensijų ir bibliotekų turėjo būti „paaukoti“ ir miškai.
Išparceliavimui pritarusi koservatorių ir liberalų (visai kaip pas mus) vyriausybė patyrė žiaurų fiasko. Ketino surinkti per 250 milijonų svarų – milijardą litų. Bet brandi, įtakinga šalis susivienijo ir garsiai pasakė „ne“. 84 proc. britų šiandien švenčia pelnytą pergalę. Tiek jų nesutinka su valstybinių miškų privatizavimu. Iš kur tokia vienybė, iš kur toks susiklausymas?