Sesuo Nijolė Sadūnaitė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Su džiaugsmu eisiu į vergiją dėl kitų laisvės ir sutinku mirti, kad kiti gyventų. Taip Laisvės premijos laureatė sesuo Nijolė Sadūnaitė sakė po teismo, nuteista trejiems metams sunkiųjų darbų lageriuose už tai, kad spausdino ir platino „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, gynė tikėjimą ir laisvą žodį.

Sekmadienį Valdovų rūmuose surengtoje popietėje Laisvės premijos laureatei seseriai N. Sadūnaitei dalyvavo ir anksčiau šia premija apdovanotas prof. Vytautas Landsbergis.

„Susitikimo pradžioje buvo skaitomas tekstas, kurį parengė, pasirašė ir paskelbė tariamos Lietuvos tariamo Aukščiausiojo teismo tariami teisėjai. Nijolė sakė, kad jiems po to buvo gėda. Galbūt kaip ir tiems, kurie sėdėjo tankuose sausio 13 dieną, šaudė, o paskui vienas kitas galbūt verkė“, – kalbėjo prof. V. Landsbergis.

Kaip pabrėžė profesorius, ses. Nijolė visuomet tikėjo susivokimo kibirkštimi.

„Džiugino jos pajuokavimai apie brolius kagėbistus, kaip jie vargšai kuičiasi, vargsta tokiose pareigose ir kaip jiems dėl to nepasisekė. Galima sakyti, kad tai – baisus sarkazmas, bet ji iš tiesų jų gailėjo! Ir tai buvo moralios, krikščioniškos, seseriškos, broliškos laikysenos pavyzdys“, – sakė prof. V. Landsbergis, pabrėždamas, kad moterys rezistentės pasipriešinimo dalyvės išsiskyrė ramia ištverme – be pykčio, bet nesitraukė iš savo tarnystės su aiškiu žinojimu,kas teisinga, kas ne.

„Jei to šiandien būtų daugiau, būtų šalis laimingesnė, bet tikriausiai neduota. Sako, davė ir dribtelėjo. Lietuvai nedribtelėjo daugiau tokių Nijolių, bet ačiū Jam, kad davė šią – žmogų, kuris padeda susivokti, dėl ko mes iš tiesų jaudinamės, ginčijamės, vienas kitą būtinai pažemindami, kad pasikeltume aukščiau kitų paniekintų, pažemintų. Tai mūsų nelaimė – velnio infekcija. Man atrodo, ses. Nijolė turėjo milžinišką imunitetą tam“, – sakė prof. V. Landsbergis.

Ses. Nijolę profesorius vadino mūsų turtu, atrama, kuri labai reikalinga. „Ji nepaprastai daug padaro pačiu savo buvimu. Kai kada – ir pasakytu žodžiu, kurio niekas kitas nepasako. Tačiau ses. Nijolė turi teisę sakyti, ką galvoja, o paskui jau mūsų reikalas – priimti ar ne“, – sakė prof. V. Landsbergis. 

Prof. Vytautas Landsbergis ir kunigas Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prancūzijoje gimusiai ir gyvenusiai aktorei ir režisierei Karolinai Masiulytei-Paliulienei Paryžiuje teko vaidinti ses. N. Sadūnaitę spektaklyje, pastatytame pagal pjesę „Šypsena gulage“.

„Jos žodžiai, pasakyti teisme, mums pasirodė panašūs į pirmųjų krikščionių žodžius, o pjesė – idealiai tinkanti parodyti tylų Bažnyčios pasipriešinimą pavergtose Rytų šalyse“, – sakė K. Masiulytė-Paliulienė.

Pasak aktorės, paskutinis 1987 m. pastatyto ir iki pat Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo rodyto spektaklio sakinys skambėjo logiškai: „Vieną gražią dieną Lietuva bus laisva ir mes niekada nebeišsiskirsim“.

K. Masiulytė-Paliulienėses. N. Sadūnaitei grąžino dovaną, kurią buvo iš jos gavusi – žiedą su ametistu, vienuolei dovanotą Vokietijoje. „Norėčiau grąžinti šį žiedą Nijolei, kad perduotų vienai iš tų gražių mergaičių, kurioms yra laisvės pavyzdys ir simbolis“, – sakė aktorė.

Pasveikinti Laisvės premija apdovanotos ses. N. Sadūnaitės atvyko ir Anykščių Jono Biliūno gimnazijos, kurioje ji mokėsi, bendruomenė.

Vienuoliktokas Šarūnas papasakojo, ką jam ir jo šeimai reiškia šis žmogus. Ses. N. Sadūnaitė Svėdasuose katechizavo vaikus, tarp kurių buvo ir Šarūno teta Zita, tad vienuolė susipažino su jo močiute. Kai ses. N. Sadūnaitė buvo ištremta, močiutė mezgė ir į Mordoviją jai siuntė vilnones kojines, naminės duonos.

Šarūno mama tebesaugo ses. N. Sadūnaitės atviruką, kurį nuo jos gavo iš tremties, kai buvo septynerių, ir prisiminimą, ką grįžusi iš lagerio ses. N. Sadūnaitė močiutei pasakojo apie tardymus, lagerius. „Giminaičiams ji perdavė daugiau nei siuntinius ar laiškus, bet ir viltį, kad Lietuva vis viena bus laisva“, – sakė Šarūnas.

Pati Laisvės premijos laureatė ses. N. Sadūnaitė buvo lakoniška. Vakarą ji užbaigė Šv. Jono evangelisto žodžiais apie Joną Krikštytoją: Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti šviesą. „Liudykim visi apie šviesą!” – kvietė ses. N. Sadūnaitė.

ELTA primena, kad būsima kovotoja už Lietuvos laisvę gimė mokslininko agronomo Jono Sadūno ir agronomės Veronikos Rimkutės-Sadūnienės šeimoje. 1938 m. spalio 2 d. Dotnuvos bažnyčioje ji buvo pakrikštyta Felicitos Nijolės vardais. Tėvams slapstantis nuo persekiojimo ir tremties, ji augo Telšiuose, globojama vyskupo Vincento Borisevičiaus, o nuo 1945 m. rudens – Anykščiuose.

1945 m. Telšiuose iškart buvo priimta į antrą klasę. 1945-1955 m. baigė Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą ir, pasirinkusi vienuolės gyvenimo kelią, įstojo į Švč. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolyną.

Pirmuosius įžadus ses. N. Sadūnaitė 1956 m. davė Telšiuose, ten dirbo Telšių katedros gėlininke, paskui persikėlė į Vilnių, gyveno Jeruzalėje pas vienuolijos seseris ir dirbo Vilniaus kūdikių namuose sekretore mašininke. Amžinuosius įžadus vienuolė davė 1963 m. Anykščiuose.

Baigusi medicinos seserų kursus ses. N. Sadūnaitė dirbo įvairius darbus: skalbėja, gaisrininke, slaugė Vilniaus našlaičių namų globotinius, vėliau – iš tremties į Svėdasus grįžusį kunigą Petrą Raudą, šiame miestelyje katechizavo vaikus.

Į sovietų saugumo akiratį ji pateko 1970 m., kai ėmėsi užstoti valdžios persekiojamus kunigus. 1971 m. ses. N. Sadūnaitė slapčia nugabeno į Maskvą ir perdavė užsienio šalių diplomatams Lietuvos žmonių memorandumą dėl sąžinės laisvės suvaržymų sovietinėje Lietuvoje, kurį pasirašė per 17 tūkst. tikinčiųjų iš visos Lietuvos.

Tuometinio Sovietų Sąjungos Komunistų partijos generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo tikintieji reikalavo suteikti sąžinės laisvę žmonėms ir baigti represijas prieš kunigus. Ses. N. Sadūnaitės dėka šis dokumentas tapo žinomas visame pasaulyje.

Gedulo ir Vilties dienos minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

1974 m. ses. N. Sadūnaitė pradėjo dauginti bei platinti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ – garsiausią sovietmečiu leistą nelegalų pogrindžio žurnalą. Dalį leidinio numerių pati išspausdino rašomąja mašinėle.

Užklupta spausdinanti 11-ąjį „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ numerį, ji 1974 m. rugpjūčio 27 d. buvo areštuota ir nuteista laisvės atėmimu šešeriems metams – trejiems sunkiųjų darbų ir trejiems metams ištrėmimo. 1975-1980 m. N. Sadūnaitė kalėjo Mordovijoje bei Sibire (Rusija).

1980 m. liepos 9 d. grįžusi į Lietuvą, ses. N. Sadūnaitė dirbo Paberžės (Kėdainių r.) bažnyčios valytoja ir toliau dalyvavo „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidyboje: rinkdavo žinias, pristatydavo jas redaktoriui, redaguodavo, daugindavo, gabendavo leidinį į Maskvą. Iš ten „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ pasiekdavo Vakarus.

Nuo 1982 m. ji nelegaliai gyveno Lietuvoje ir Rusijoje, nuolat slapstėsi, 1987 ir 1988 m. buvo saugumo suimta ir tardoma, kankinama, nuodijama.

Ses. N. Sadūnaitė aktyviai dalyvavo Atgimimo įvykiuose. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo kalbėjo pirmajame viešame protesto prieš sovietinę santvarką mitinge – Ribentropo-Molotovo pakto minėjime. Po jo buvo KGB tardoma bei persekiojama.

1988 m. kartu su bendražygiais ses. N. Sadūnaitė Vilniuje organizavo viešą mitingą birželio 14 d. trėmimams prisiminti. 1988 m. rugpjūčio 24 d. dalyvavo bado akcijoje Vilniaus Gedimino aikštėje. Vienuolė buvo viena iš Lietuvos katalikiškojo moterų sambūrio „Caritas“ steigėjų, 1988 m. gruodžio 19 d. priimta į Lietuvos Helsinkio grupę. 

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidybos pradžiai – 40. Vytauto Visocko nuotr.

1989 m. liepos 18 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas be jos pačios prašymo reabilitavo ses. N. Sadūnaitę kaip nekaltai nuteistą ir nukentėjusią.

1989-1990 m. su paskaitomis apie Lietuvą ji keliavo po Europą ir JAV, Ispanijoje susitiko ir bendravo su popiežiumi Jonu Pauliumi II.

Ses. N. Sadūnaitė parašė ir JAV išleido atsiminimų knygas „KGB akiratyje“ (1985 m.) ir „Gerojo Dievo globoje“ (1989 m.), kurios buvo išverstos ir išleistos rusų, anglų, prancūzų, vokiečių, italų, ispanų ir hindi kalbomis, parengė ir italų kalba išleido atsiminimų knygą „Ilcelonellager“ („Lagerio dangus“, 2016 m.).

1990 m. Los Andžele (JAV) Kalifornijos Respublikonų partijos Tautybių grupė ses. N. Sadūnaitės ilgametę kovą už žmogaus teises apdovanojo medaliu. 1992 m. ses. N. Sadūnaitei buvo suteiktas Teksaso miesto (JAV) Garbės pilietės vardas, ji apdovanota Poverello (Šv. Pranciškaus Asyžiečio) medaliu už artimo meilę. Tokiu pačiu medaliu buvo apdovanota ir Kalkutos Motina Teresė. JAV lietuvių bendruomenė jai skyrė Laisvės premiją (2009 m.).

Lietuvoje ses. N. Sadūnaitė apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro Didžiuoju kryžiumi (1998 m.), Sausio 13-osios atminimo medaliu (1992 m.) ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.). Jai skirta Lietuvos Respublikos Seimo įsteigta Laisvės premija (2017 m.)

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.15; 07:28

Šalia prancūzų žvaigždės yra žmonių, artimų buvusiai sovietinei nomenklatūrai, tvirtina leidinys "Il Giornale". Dabar dėka Obelikso jie verčiasi bizniu, rašo Gaia Cezare.

„Rusijos pasas, gautas Sočyje iš „draugo Vladimiro Putino“ rankų, namas ir statoma vila Maskvoje, prabangūs apartamentai, padovanoti kito „draugo“ – Čečėnijos prezidento Ramzano Kadyrovo, perspektyvūs „didelio filmo“ filmavimai Čečėnijoje, restorano atidarymas Mordovijos sostinėje Saranske (turint omenyje, kad Mordovija žinoma dėl joje esančios moterų kolonijos, kur vis dar kamuojasi "Pussy Riot" dalyvė Nadežda Tolokonnikova)“, – vardija žurnalistė pastarojo meto įvykius, susijusius su Ž.Depardje (Gerard Depardieu).

Continue reading „Rusų klanas, kuris valdo Žerarą Depardje”

brigitte_bardott

Gal ir teisūs buvo romėnai, kurių įstatymai draudė svetimšaliams, aktoriams ir prostitutėms būti piliečiais, dalyvauti rinkimuose.

Aktorių neištikimybę savo valstybei, pilietiškumo stoką paliudijo dviejų prancūzų aktorių elgesys.

Prancūzų aktoriui Žerarui Depardje, atsisakiusiam Prancūzijos pilietybės dėl didelių mokesčių, Rusija suteikė prieglobstį ir pilietybę, o gyvenamą vietą suteikė Mordovijoj, Saranske.

Kaip praneša „RIA Novosti“, prancūzų aktorė Bridžita Bordo pagrasino pasekti savo kolegos pavyzdžiu ir prašyti Rusijos pilietybės – tik dėl kitos priežasties. Tikėtina, kad aktorę, pasirenkančią „motule“ Rusiją, Vladimiras Putinas taip pat pasiųstų į Mordoviją. Kas gi ta Mordovija, kokia jos praeitis?

Continue reading „Prancūzų aktoriai „motule“ renkasi Rusiją”