Šiaurės Korėja nusprendė išsiųsti JAV karį Travisą Kingą. EPA – ELTA foto
Pchenjanas, rugsėjo 27 d. (AFP-ELTA). Šiaurės Korėja nusprendė išsiųsti JAV karį Travisą Kingą, kuris liepą kirto šalies sieną iš Pietų Korėjos ir buvo sulaikytas. Tai trečiadienį pranešė valstybinė naujienų agentūra KCNA.
Kaip skelbiama, atlikus tyrimą „atitinkama KLDR (Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos) institucija pagal Respublikos įstatymus nusprendė išsiųsti JAV ginkluotųjų pajėgų karį Travisą Kingą, kuris neteisėtai įsiveržė į KLDR teritoriją“. Kur ir kada T. Kingas bus paleistas, nenurodoma.
Šiaurės Korėja tvirtina, kad T. Kingas prasibrovė į jos teritoriją siekdamas išvengti netinkamo elgesio ir rasinės diskriminacijos JAV kariuomenėje. „Remiantis atitinkamos KLDR institucijos atliktu tyrimu, Travisas Kingas prisipažino, kad neteisėtai įsiveržė į KLDR teritoriją, nes prieštaravo nežmoniškam elgesiui bei rasinei diskriminacijai JAV kariuomenėje ir buvo nusivylęs nelygiaverte JAV visuomene“, – skelbė KCNA.
T. Kingas Šiaurės Korėjos sieną kirto liepos 18 d. Jis buvo prisijungęs prie eksursijos po demilitarizuotają zoną tarp abiejų Korėjų. Karys turėjo grįžti į JAV, kur jo laukė sudrausminimas dėl išgertuvių ir muštynių bare, incidento su policija ir apsilankymo Pietų Korėjos kalėjime. Tačiau jis išvyko iš oro uosto, prisijungė prie ekskursijos ir kirto Šiaurės Korėjos sieną.
Kaunas. Laisvės alėja. Slaptai.lt nuotr.
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (AVPK) viršininko pavaduotojas Vytautas Pliavga teigia, kad penktadienį laikinosios sostinės centre kilusios muštynės, kurių metu aštuoni vyrai užpuolė kavinės lankytojus, susijusios su nusikalstamų grupuočių santykių aiškinimusi.
„Kaune penktadienį Laisvės alėjoje įvyko įvykis. Tai susiję su nusikalstamų grupuočių santykių aiškinimusi“, – penktadienį spaudos konferencijos Kaune mtu sakė V. Pliavga.
Policijos atstovas pažymėjo, kad muštynių priežastys greičiausiai susijusios su ankstesniais nusikalstamų grupuočių atstovų konfliktais.
Anot jo, policija nustatė galimus lauko kavinėje muštynėse dalyvavusius įtariamuosius, šiuo metu vykdoma jų paieška. Policija turi surinkusi nusikaltimo įkalčius įvykio vietoje.
„Pašaliniai asmenys kavinėje nenukentėjo, nukentėjo tik tie asmenys, kurie buvo siejami su nusikalstamomis grupuotėmis“, – sakė V. Pliavga.
Pasak Kauno AVPK viršininko pavaduotojo, nukentėjusiųjų muštynėse sužalojimai nėra rimti. V. Pliavga patikslino, kad muštynių metu nukentėjo keturi asmenys, trys iš jų pristatyti į ligoninę, vienas jų yra išleistas.
„Nukentėję asmenys neduoda parodymų“, – tvirtino V. Pliavga.
Anot policijos atstovo, užpuolikai buvo ginkluoti įrankiais, kurie galimai skirti žaloti žmones.
V. Pliavga teigė tokio įvykio, kai viešoje vietoje dienos metu ginkluoti asmenys pultų kitus žmones, per pastaruosius penkerius metus Kaune nėra buvę.
R. Požėla teigia, kad visuomenė gali jaustis saugi
Spaudos konferencijoje nuotoliniu būdu dalyvavęs policijos generalinis komisaras Renatas Požėla teigė, kad pirminiais duomenimis, užpuolimui Kauno centre buvo pakankamai gerai pasiruošta. Tai, anot jo, rodo lazdos, kurias naudojo užpuolikai, jų mūvėtos kaukės.
„Tai rodo ir turimos maskavimo priemonės, ir turimi įrankiai, kuriais buvo padaryti fiziniai kūno sužalojimai. Tačiau, kaip minėta, įvykio vietoje rasta reikšmingų bylai įrodymų, yra aiškiai nusistatytos kryptys. (…) Po įvykio policijai yra visiškai aišku dėl motyvų, dėl priežasčių“, – tikino R. Požėla.
Anot jo, toks atvejis, nors ir brutalus, yra labiau vienetinis, retai pasitaikantis.
„Apskritai šitą įvykį vertinu kaip vienetinį, vienkartinį. Tokių įvykių netolimoje praeityje, šiuo metu nebuvo pasitaikę. Taip, jis pasižymi savo brutalumu, viešu įžūlumu. Policija tokių dalykų netoleruoja“, – komentavo policijos generalinis komisaras ir pabrėžė, kad žmonės Kauno centre gali jaustis saugūs.
R. Požėla teigė nenorintis spėlioti, kodėl muštynės sukeltos būtent Kauno centre, bet neatmetė galimybės, kad užpuolikai tokiu būdu tiesiog norėjo pademonstruoti, jog jie gali pulti ir viešoje vietoje.
„Galimai tokiu būdu buvo bandyta pagąsdinti, kad „mes į nieką nekreipiame dėmesio, kad tai yra vieša vieta, kad tai miesto centras, tarp žmonių“, tai galbūt toks motyvas yra“, – svarstė R. Požėla.
Nei V. Pliavga, nei R. Požėla nenorėjo atsakyti, ar Kauno centre kilusio incidento dalyviai susiję su „Agurkinių“ ar „Kamuolinių“ nusikalstamomis grupuotėmis.
Kauno policijos duomenimis, penktadienį, 13 val. 20 min., gautas pranešimas Laisvės alėjoje, prie lauko kavinės, kilo muštynės, kurių metu, pirminiais duomenimis, aštuoni asmenys užpuolė keturis ten buvusius vyrus ir vieną moterį.
Naujienų portalas „Delfi“ skelbia, kad vienas iš nukentėjusiųjų – su „Agurkinių“ grupuote praeityje sietas Rytis Sadauskas (gim. 1980 m.). Šią informaciją portalui patvirtino Kauno prokuratūros vadovas Darius Valkavičius.
Oslas, vasario 24 d. (ELTA). Norvegijos sostinėje už muštynes buvo sulaikytas buvęs Rusijos privačios karinės kompanijos „Vagner“ kariškis 26 metų Andrejus Medvedevas, kuris pabėgo iš karo veiksmų zonos Ukrainoje ir paprašė prieglobsčio Norvegijoje.
Tai penktadienį pranešė Norvegijos televizijos kanalas TV2.
Incidentas įvyko naktį į vasario 22-ąją Osle prie aludės „Andy`s“. Pasak policijos atstovų, A. Medvedevas elgėsi agresyviai ir susimušė su kitu užeigos lankytoju.
Jo advokatas pacitavo ginamojo žodžius: „Išėjus į miestą ir pavartojus alkoholio, įvyko nesusipratimas.“
Prokuratūros duomenimis, buvęs „Vagner“ samdinys priešinosi pareigūnams ir spyrė vienam ar keliems iš jų.
Rusas buvo apklaustas, bet savo kaltės nepripažino. Po apklausos jis buvo paleistas.
Šių metų sausio 16 d. Norvegijos valdžia patvirtino, kad A. Medvedevas neteisėtai kirto šalies sieną ir paprašė prieglobsčio. Jis buvo apklaustas Norvegijos pareigūnų kaip galimas Rusijos karo nusikaltimų Ukrainoje liudytojas.
Seimo narys Valdemaras Valkiūnas. Valdo Kopūsto (ELTA) nuotr.
Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ narys Tomas Tomilinas antradienį policijai pranešė, kad jam Seimo posėdžių salėje trenkė Lietuvos regionų frakcijoje dirbantis Valdemaras Valkiūnas. Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ narys Tomas Tomilinas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Dar laukiu skambučio iš policijos, tai daug pasakoti negaliu. Tiesiog fiziškai stipriai trenkė Valkiūnas už tai, kad aš jo pavardę paminėjau Seimo salėje po tam tikro klausimo. Nors jo pavardę paminėjau tik ta prasme, kad man nepatinka, kad jis kalba valdančiųjų vardu ir patys valdantieji nekalba“, – Eltai teigė T. Tomilinas.
„Tai neturi būti toleruojama, man tikrai neskauda, bet faktas, kad taip elgtis negalima. Čia ne Ukraina, mes parlamente nesimušame, mes kalbamės“, – pridūrė T. Tomilinas.
T. Tomilinas ketina kreiptis ir į Etikos ir procedūrų komisiją.
Tuo tarpu V. Valkiūnas neigia trenkęs kolegai. „Kaip aš galiu tokiam jaunam, dideliam suduoti?“,– sakė jis Eltai.
Politikas tvirtino norėjęs išsiaiškinti, kodėl T. Tomilinas įžeidžiai apie jį kalbėjo.
„Tomilinas per posėdį man nesant posėdžių salėje įžeidžiamai kalbėjo, ir aš norėjau išsiaiškinti. Tuo ir baigėsi“,– sakė V. Valkiūnas.
Armėnijos parlamentarai negali nesimušti. 2021.12.07
Kaip praneša užsienio spauda, gruodžio 7-ąją Armėnijos parlamente kilo incidentas tarp skirtingas nuomones turinčių deputatų. Nacionalinio susirinkimo pirmininko pavaduotojo Rubeno Rubiniano kabinete įsiaudrinę politikai tiesiog susimušė. Grumtynėse dalyvavę valdančiosios frakcijos „Pilietinis susitarimas“ nariai puolė kumščiuoti frakcijos „Dašnakcutiun“ (dar visai neseniai Dašnakcutiun asocijavosi vien su terorizmu, diversimomis, politinėmis žmogžudystėmis, nukreiptomis prieš Azerbaidžaną ir Turkiją) jaunimo sparno atstovais.
Pažymėtina tai, kad kumščiais mosuota uždaro posėdžio metu, kai svarstyta subtili armėnų diversantų tema. Tai, kad valdantieji mušė ir, regis, gerokai primušė Dašnakcutiun narius, leidžia spėti, jog Armėnijoje galbūt daugėja blaiviai mąstantčių politikų, kurie supranta, jog Karabachas – tai ne Armėnija, kurie nenori naujų karų nei su Azerbaidžanu, nei su Turkija.
Tačiau, žvelgiant iš šalies, tai jau antrosios muštynės šiais, 2021-aisiais, metais. Priminsiu: rugpjūčio 25-ąją, vos prieš keletą mėnesių, šios šalies parlamente kilo net dvejos peštynės. Tai irgi būta ypatingo stumdymosi: kumščiavosi Armėnijos politikai.
Kaip pranešė Reuters ir APA, kaip teko ir pačiam rašyti portale slaptai.lt, armėnų deputatams nepavyko parlamente surengti rytinio posėdžio. Opozicija ir valdantieji vienas kitą užgauliojo, stumdė, mėtė plastmasinius buteliukus su mineraliniu vandeniu. Rytinė sesija buvo nutraukta, posėdžiui vadovavęs pirmininkas nedelsiant paskelbė pertrauką.
Antroji priešprieša įsiplieskė, kai Ekonomikos reikalų komiteto vadovas, opozicijos frakcijai „Armėnija“ priklausantis parlamentaras Vagė Akopianas kalbėjo iš tribūnos. Jis, pavyzdžiui, sakė: „Ilgai negalėsite maitinti liaudies programa, sudaryta iš populizmo, malonių žodžių, tostų ir šūkių“. Kažkam iš salės nemandagiai replikavus, minėtas V. Akopianas agresyviai puolė įžeidėjo link. Tada oponentai jį stumtelėjo, kyštelėjo koją. Apstumdytą V. Akopianą gynė kolegos, pagalbon pasitelkti kumščiai.
Armėnijos parlamente – net dvejos muštynės. 2021.08. 25 ArmLur.am
Nesusipratimai kilo ir tuomet, kai, remiantis Reuters pranešimais, valdančiosios frakcijos „Pilietinis susitarimas“ narys Aikas Sargsianas viešai ir garsiai iš tribūnos „išdavikais“ pakrikštijo visus gynybos ministrus, kuriems neva vadovaujant kariniams reikalams „už pinigus buvo atleidžiami nuo tarnybos šauktiniai“.
Po šių pareiškimų į žodinę dvikovą temperamentingai nėrė buvęs gynybos ministras Seiranas Oganianas: į A. Sarkisianą jis sviedė plastikinį butelį. Tada ir kiti parlamento atstovai ėmė mėtyti vieni į kitus net ir sunkius, kietus daiktus.
Žinoma, muštynės parlamentuose – ne toks jau retas reiškinys. Kadaise muštasi Ganos, Bolivijos, Ukrainos, Moldovos, Gruzijos, Taivano, Turkijos parlamentuose. Tad Armėnija – ne išimtis.
Teroristas Nairi Unanianas, dalyvavęs šaudant Armėnijos parlamente 1999 metų spalio 27-ąją
Tačiau jei jau kalbame apie muštynes Armėnijos parlamente, prisiminkime kur kas kruvinesnius, žiauresnius įvykius: kas ten nutiko 1999 metų spalio 27-osios vakarą? Tądien Armėnijos parlamente buvo surengta Nacionalinio Susirinkimo deputatų ir Vyriausybės narių diskusija. Apie 17 valandą į posėdžių salę įsiveržė penki automatais Kalašnikov ginkluoti asmenys ir pradėjo šaudyti į Ministrų kabineto vadovus.
Išpuolio metu nušauti aštuoni politikai: Armėnijos premjeras Vazgenas Sargsianas, parlamento pirmininkas Karenas Demirčianas, parlamento pirmininko pavaduotojai Jurijus Bašnianas, Rubenas Mironianas, Svarbių reikalų ministras Leonardas Petrosianas, parlamento deputatai Genrikas Abramianas, Armenak Armenakianas ir Mikaelas Kotanianas. Nuo užpuolikų paleistų kultų nukentėjo dar apie 30 asmenų, tuo metu buvusių pagrindinėje Armėnijos parlamento salėje.
Rugsėjo 21-ąją mūsų vadovai sveikino Armėniją, švenčiančią nepriklausomybės dieną. Teisingai pasielgėme pasveikindami Armėniją. Mat prieš tris dešimtmečius 1991-ųjų rugsėjo 21 dienos referendume dauguma armėnų tikrai balsavo už tai, kad jų šalis taptų nepriklausoma. Nepasveikinti Armėijos tokia proga būtų didelis netaktas.
Viešojoje erdvėje gausu pranešimų, kaip Prezidentas Gitanas Nausėda, Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen ir premjerė Ingrida Šimonytė sveikina Armėnijos gyventojus 30-ųjų nepriklausomybės metinių proga.
Pavyzdžiui, Prezidento laiške rašoma: „Palaikome Armėnijos gyventojų siekį gyventi taikiai ir saugiai. Nuoširdžiai linkiu aktyviai įgyvendinti reformas siekiant sėkmingo ir efektyvaus Armėnijos ir Europos Sąjungos bendradarbiavimo. Tai ypač svarbu įsigaliojus ES ir Armėnijos visapusiškos ir tvirtesnės partnerystės susitarimui“.
Seimo pirmininkės sveikinime pažymima: „Džiaugiuosi, kad mūsų valstybės palaiko aktyvų politinį dialogą, kuris padeda megztis ne tik glaudesniems politikų, bet ir verslo, meno, mokslo žmonių ryšiams. Lietuva pasirengusi dalytis išmoktomis pamokomis ir sėkmės istorijomis. Palaikysime įgyvendinant Europos Sąjungos ir Armėnijos visapusės ir tvirtesnės partnerystės susitarimą“.
Premjerės laiške pabrėžiama: „Didžiuodamasi, kad prieš 30 metų mano šalis pirmoji pripažino Armėnijos nepriklausomybę, giriu Jūsų šalies bei žmonių pažangą ir ypač per pastaruosius kelerius metus pasiektus demokratinius laimėjimus. Esu įsitikinusi, kad iššūkiai kyla tam, kad būtų įveikti, ir kad armėnų tauta ras jėgų, išminties bei vienybės ir sukurs suverenią, demokratinę bei klestinčią ateitį“.
Pasveikinti Armeniją reikėjo – toks diplomatinis protokolas. Bet ar nebuvo galima kukliau, santūriau?
Armėnijos parlamente – grumtynės. Youtube.com
Ypač į akis krenta, kai džiūgaujama demokratiniais Armėnijos pasiekimais. Kur jie – tie demokratiniai pasiekimai? Visai neseniai, tik maždaug prieš mėnesį – rugpjūčio 25-ąją, Armėnijos parlamente kilo pačios tikriausios muštynės. Tądien pliekėsi pozicija ir opozicija.
Remiantis Reuters ir APA pranešimais, armėnų deputatams nepavyko parlamente surengti rytinio posėdžio. Opozicija ir valdantieji vienas kitą užgauliojo, stumdė, mėtė plastmasinius buteliukus su mineraliniu vandeniu. Rytinė sesija buvo nutraukta, posėdžiui vadovavęs pirmininkas buvo priverstas skelbti pertrauką.
Antrosios muštynės įsiplieskė, kai Ekonomikos reikalų komiteto vadovas, opozicijos frakcijai „Armėnija“ priklausantis parlamentaras kalbėjo iš tribūnos. Jis, pavyzdžiui, sakė: „Ilgai negalėsite maitinti liaudies programa, sudaryta iš populizmo, malonių žodžių, tostų ir šūkių“. Kažkam iš salės nemandagiai replikavus, minėtas politikas agresyviai puolė įžeidėjo link. Tada oponentai jį stumtelėjo, kyštelėjo koją. Apstumdytąjį gynė kolegos, pagalbon pasitelkti kumščiai.
Giandža – po Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Nesusipratimai kilo ir tuomet, kai, remiantis Reuters pranešimais, valdančiosios frakcijos „Pilietinis susitarimas“ narys viešai ir garsiai iš tribūnos „išdavikais“ pakrikštijo gynybos ministrus, kuriems neva vadovaujant kariniams reikalams „už pinigus buvo atleidžiami nuo tarnybos šauktiniai“.
Po šių pareiškimų į žodinę dvikovą temperamentingai nėrė buvęs gynybos ministras: į oponentą jis sviedė plastikinį butelį. Tada ir kiti parlamento atstovai ėmė mėtyti vieni į kitus net ir sunkius, kietus daiktus, ne vien plastikinius buteliukus.
Tad Parlamento pirmininkas turėjo dar sykį nutraukti posėdį. Saugumo pareigūnai suskubo atsistoti tarp besimušančiųjų. Parlamento posėdžiui vadovavęs politikas įsakė kuo greičiau nutraukti transliaciją – kad kuo mažiau dvikovos vaizdų patektų į spaudą. Tačiau kai kurie kadrai, kuriuos pavyko nufilmuoti, išties … graudžiai juokingi, nedarantys garbės nė vienai pusei.
Žinoma, muštynės parlamentuose – ne toks jau retas reiškinys. Kadaise muštasi Ganos, Bolivijos, Ukrainos, Moldovos, Gruzijos, Taivano, Turkijos parlamentuose. Armėnija – ne išimtis. Ir vis tik parlamentarams kaip paaugliams vienas kitą trankyti kumščiais – kokia čia garbė, koks čia vyriškumas? Ar Lietuvos Prezidento, Lietuvos Seimo pirmininkės ir Lietuvos premjerės, giriančių Armėniją žengiant demokratijos keliu, niekas neinformavo apie šį vos mėnesio senumo atvejį? Tądien, kai žiniasklaida užfiksavo grumtynes Armėnijos parlamente, Lietuvos vadovai, regis, į Jerevaną nenusiuntė nė vieno viešo oficialaus susirūpinimo: liaukitės! Lietuvos vadovai apsimetė apie muštynes Armėnijos parlamente nieko nežiną.
Teroristas Nairi Unanianas, dalyvavęs šaudant Armėnijos parlamente
O juk Armėnijos parlamentas – ypatingas. Ten ne tik mušamasi. Ten dar šaudoma į politikus. Norėčiau viešai paklausti G.Nausėdos, V.Čmilytės – Nielsen ir I.Šimonytės, ar jie žino, kas, pavyzdžiui, nutiko 1999 metų spalio 27-ąją Armėnijos parlamente. 1999 metų spalio 27-osios vakarą Armėnijos parlamente buvo surengta Nacionalinio Susirinkimo deputatų ir Vyriausybės narių diskusija, kai apie 17 valandą į posėdžių salę įsiveržė penki automatais Kalašnikov ginkluoti asmenys ir pradėjo šaudyti į Ministrų kabineto vadovus. Išpuolio metu nušauti aštuoni politikai: Armėnijos premjeras Vazgenas Sargsianas, parlamento pirmininkas Karenas Demirčianas, parlamento pirmininko pavaduotojai Jurijus Bašnianas, Rubenas Mironianas, Svarbių reikalų ministras Leonardas Petrosianas, parlamento deputatai Genrikas Abramianas, Armenak Armenakianas ir Mikaelas Kotanianas. Nuo užpuolikų paleistų kultų nukentėjo dar apie 30 asmenų, tuo metu buvusių pagrindinėje Armėnijos parlamento salėje.
Ar, siunčiant sveikinimo telegramas, galima užmiršti tokio pobūdžo nutikimus? Ar galima bent akimirkai pamiršti, kad Armėnijos mieste Giumri mažų mažiausiai penkiems dešimtmečiams į priekį dislokuota Rusijos karinė bazė, kad Armėnija nesmerkia Krymą okupavusios Rusijos? Kaip galima ignoruoti, jog praėjusių metų pabaigoje, kai kilo karas dėl Kalnų Karabacho, Armėnija raketomis apšaudė tris su Kalnų Karabachu niekaip neusijusius Azerbaidžano miestus Giandžą, Terterą, Bardą. Per šiuos trijų miestų apšaudymus iš sunkiųjų artilerijos pabūklų 2020-ųjų pabaigoje žuvo 69 civiliai, 322 civiliai buvo sužeisti, sugriauta per 3000 civilių pastatų. Tokiu būdu Armėnija šiurkščiai pažeidė savo įsipareigojimus pagal tarptautinę humanitarinę teisę, įskaitant 1949 m. Ženevos konvencijas ir jų papildomus protokolus, taip pat nepaisė 2020-ųjų spalio 10, 18 ir 25 dienomis paskelbtų humanitarinių paliaubų.
Armėnijos kariškiai. Youtube.com
Ar šie faktai Armėniją sveikinusiems lietuvių politikams žinomi, ar tiesiog mes jų nenorime žinoti, juos specialiai ignoruojame?
Tačiau vienas išsvarbiausių nūdienos klausimų – ar šių metų rudenį Baltarusijoje surengtose karinėse pratybose „Zapad 2021“ drauge su baltarusių ir rusų kariais pulti Vakarų kryptimi mokėsi ir Armėnijos kariai? Omenyje turiu ne karinius stebėtojus, ne gynybos atašė, o būtent tuos, kurie aktyviai „kariavo“? Slaptai.lt duomenimis, pratybose „Zapad 2021” buvo Armėnijos kariškių.
Jei armėnų karių dalyvavimas pratybose „Zapad 2021“ – neginčijama tiesa, tai ką mes rugsėjo 21-ąją sveikinome, kokiomis demokratijomis džiūgavome?
VSD – svarbi įstaiga. Slaptai.lt nuotr.
Atsižvelgiant į tendencijas Lietuvoje ir kitose Vakarų valstybėse, smurto išpuolių tikimybė protesto akcijų metu dabar yra padidėjusi. Tokį vertinimą Valstybės saugumo departamentas (VSD) pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, kuri prašė įvertinti galimas grėsmes valstybės ar visuomenės saugumui, galinčias kilti ateityje organizuojamuose protestuose.
„Pastaruoju metu tokie renginiai Lietuvoje, be taikių dalyvių, pritraukia ir politinio ekstremizmo propaguotojus, Kremliaus bei Minsko valdančiųjų režimų rėmėjus ir smurtą naudoti linkusius asmenis“, – rašoma VSD vertinime.
Analizuojant rugpjūčio 10 d. prie Seimo rūmų vykusios protesto akcijos eigą, konstatuota, kad dalies jos dalyvių veiksmų, pažeidžiančių teisės aktų normas, sustabdyti nesugebėjo nei renginio organizatoriai, nei visuomenės veikėjai, turintys autoritetą tarp protestuoti linkusių gyventojų. „Tokia įvykių eiga yra tikėtina ir kitose panašaus pobūdžio akcijose“, – teigiama VSD pateiktame vertinime.
Jame taip pat konstatuojama, kad per COVID-19 pandemiją įvairiose Vakarų valstybėse suintensyvėjo sąmokslų teorijų apie „visuotinę kontrolę“ sklaida, nepasitikėjimas institucijomis ir protestai prieš įvestus viešo bei privataus gyvenimo apribojimus.
Tokių spontaniškai iškilusių protesto judėjimų organizatoriai paprastai nesiekia įgyvendinti savo tikslų neteisėtomis priemonėmis, tačiau protestais bando pasinaudoti neįtakingos, bet agresyviai nusiteikusios grupės, kurstančios socialinius neramumus. Vykstant taikiems masiniams protestams agresyviai nusiteikusios ir ekstremistinės grupės dažnai siekia užimti valstybės institucijų pastatus, nevykdo teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų ir sukelia riaušes.
Panašios tendencijos fiksuojamos Lietuvoje. Protestuojama prieš COVID-19 prevencijai skirtus apribojimus, „Stambulo konvenciją“, iniciatyvą priimti tos pačios lyties partnerystę įteisinantį įstatymą, nelegalių migrantų apgyvendinimą ir kitus Lietuvos visuomenei aktualius klausimus“, – rašoma Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pateikto atsakymo neįslaptintoje dalyje. Atsakyme taip pat pateikiama ir riboto naudojimo informacija. VSD direktorius Darius Jauniškis. Slaptai.lt nuotr.
VSD ir anksčiau šiemet (kovą ir gegužę) yra pateikusi įslaptintų žvalgybos produktų, kuriais informavo Vilniaus merą apie protesto judėjimų susikūrimą ir socialinių neramumų rizikų atsiradimą.
VSD pagal savo kompetenciją renka ir analizuoja žvalgybos informaciją apie antikonstitucinių grupių ir priešiškų užsienio valstybių bandymus išnaudoti protesto judėjimą bei sukelti socialinius neramumus. Bendradarbiaudamas su Lietuvos teisėsaugos institucijomis, VSD siekia užkardyti antikonstitucinę veiklą, analizuoja ir prognozuoja socialinius procesus, keliančius grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Rugpjūčio 25-oji – įsimintina Armėnijai. Tądien šioje šalyje kilo net dvejos peštynės. Tai būta ypatingų muštynių: grūmėsi ne policija ir riaušininkai, kumščiavosi Armėnijos politikai.
Net dvejos muštynės
Kaip praneša Reuters ir APA, armėnų deputatams nepavyko parlamente surengti rytinio posėdžio. Opozicija ir valdantieji vienas kitą užgauliojo, stumdė, mėtė plastmasinius buteliukus su mineraliniu vandeniu. Rytinė sesija buvo nutraukta, posėdžiui vadovavęs pirmininkas nedelsiant paskelbė pertrauką.
Antrosios muštynės įsiplieskė, kai Ekonomikos reikalų komiteto vadovas, opozicijos frakcijai „Armėnija“ priklausantis parlamentaras Vagė Akopianas kalbėjo iš tribūnos. Jis, pavyzdžiui, sakė: „Ilgai negalėsite maitinti liaudies programa, sudaryta iš populizmo, malonių žodžių, tostų ir šūkių“. Kažkam iš salės nemandagiai replikavus, minėtas V. Akopianas agresyviai puolė įžeidėjo link. Tada oponentai jį stumtelėjo, kyštelėjo koją. Apstumdytą V. Akopianą gynė kolegos, pagalbon pasitelkti kumščiai.
Armėnijos parlamente – muštynės. ArmLur.am; delfi
Nesusipratimai kilo ir tuomet, kai, remiantis Reuters pranešimais, valdančiosios frakcijos „Pilietinis susitarimas“ narys Aikas Sargsianas viešai ir garsiai iš tribūnos „išdavikais“ pakrikštijo visus gynybos ministrus, kuriems neva vadovaujant kariniams reikalams „už pinigus buvo atleidžiami nuo tarnybos šauktiniai“.
Svaidė vienas į kitą plastikinius buteliukus
Po šių pareiškimų į žodinę dvikovą temperamentingai nėrė buvęs gynybos ministras Seiranas Oganianas: į A. Sarkisianą jis sviedė plastikinį butelį. Tada ir kiti parlamento atstovai ėmė mėtyti vieni į kitus net ir sunkius, kietus daiktus, ne tik plastikinius buteliukus.
Parlamento pirmininkas Alenas Simonianas turėjo dar sykį nutraukti posėdį. Saugumo pareigūnai suskubo atsistoti tarp besimušančiųjų. Parlamento posėdžiui vadovavęs politikas įsakė kuo greičiau nutraukti transliaciją – kad kuo mažiau dvikovos vaizdų patektų į spaudą. Tačiau kai kurie kadrai, kuriuos pavyko nufilmuoti, išties … graudžiai juokingi, nedarantys garbės nė vienai pusei. Parlamentarams kaip paaugliams muštis parlamente – kokia čia garbė, koks čia vyriškumas?
Armėnijos parlamente – net dvejos muštynės. ArmLur.am; delfi
Beje, Armėnijos parlamento darbas buvo sutrukdytas ir antradienį, kai premjeras Nikolas Pašinianas rėžė ugningą kalbą, o jo apsauga jį vos apsaugojo nuo įtūžusios opozicijos. Šios trinties kaltininkė – opozicinės frakcijos „Turiu garbės“ deputatė Ana Mkrtčian, mat trukdė premjerui kalbėti laidydama replikas. O parlamento vadovui pareikalavus nutilti arba palikti posėdžių salę – nepakluso reikalavimams.
Žinoma, muštynės parlamentuose – ne toks jau retas reiškinys. Kadaise muštasi Ganos, Bolivijos, Ukrainos, Moldovos, Gruzijos, Taivano, Turkijos parlamentuose. Tad Armėnija – ne išimtis.
Armėnijos parlamente kadaise neš šaudyta
Tačiau jei jau kalbame apie muštynes Armėnijos parlamente, prisiminkime kur kas kruvinesnius, žiauresnius įvykius: kas ten nutiko 1999 metų spalio 27-osios vakarą? Tądien Armėnijos parlamente buvo surengta Nacionalinio Susirinkimo deputatų ir Vyriausybės narių diskusija. Apie 17 valandą į posėdžių salę įsiveržė penki automatais Kalašnikov ginkluoti asmenys ir pradėjo šaudyti į Ministrų kabineto vadovus. Išpuolio metu nušauti aštuoni politikai: Armėnijos premjeras Vazgenas Sargsianas, parlamento pirmininkas Karenas Demirčianas, parlamento pirmininko pavaduotojai Jurijus Bašnianas, Rubenas Mironianas, Svarbių reikalų ministras Leonardas Petrosianas, parlamento deputatai Genrikas Abramianas, Armenak Armenakianas ir Mikaelas Kotanianas. Nuo užpuolikų paleistų kultų nukentėjo dar apie 30 asmenų, tuo metu buvusių pagrindinėje Armėnijos parlamento salėje.
Kas tas Nairi Hunanyanas
Teroristas Nairi Unanianas
Šiam išpuoliui vadovavo Nairi Unanianas. Jam talkino brolis, dėdė ir dar du vyrai. N.Unanianas ir jo sėbrai tvirtino, kad jie save laiko patriotais, nusprendusiais drastišku būdu likviduoti tuos Armėnijos politikus, kurie Armėniją stumia į katastrofą. Jie tvirtino padedantys armėnų tautai atsikvošėti – atsikratyti armėnų kraują siurbiančių niekšiškų politikų. O tokiais anuomet galėjo būti laikomi tie, kurie Armėniją vedė į NATO ir ES arba siekė draugiškų santykių su Azerbaidžanu ir Turkija Tokių pareiškimų būta.
Beje, užpuolio vadeiva N.Unanianas vėliau tardytojams tvirtins, esą jie troško nušauti tik tuometinį Armėnijos premjerą. Kiti nušauti bei sužeisti – netyčia, per klaidą.
Užpuolikų likimas – nepavydėtinas. Nors jie ir paėmė įkaitais apie 50 žmonių, reikalavo teisės per Armėnijos televiziją paskelbti politinį pareiškimą bei sraigtasparnio, kuriuo galėtų pabėgti, kitą dieną, t.y. spalio 28-ąją, suimtuosius jie paleido, patys pasidavė. Į Jerevaną permestų Armėnijos karinių pajėgų bei iš Rusijos skubiai atskridusio antiteroristinio būrio paramos neprireikė.
Spalio 30 – 31 dienomis Jerevane laidojo nušautus politikus. Laidotuvėse Jerevane dalyvavo tuometinis Rusijos premjeras Vladimiras Putinas. Iškalbinga detalė?
Svarbu pastebėti ir tai, kad Armėnijos teisėsauga užuolikus traktavo kaip teroristus, jėga siekusius nuversti teisėtą valdžią. Jų nusikaltimus tyrė vyriausiasis karinis Armėnijos prokuroras Gagikas Džangirianas. Tyrimas baigtas ir perduotas teismui 2000 metų liepos mėnesį. 2003-ųjų gruodžio mėnesį visi penki skerdynes Armėnijos parlamente surengę smogikai nuteisti kalėti iki gyvos galvos.
Ko iš tiesų siekė smogikai?
Seržas Sargsianas buvo visiškai priklausomas nuo Vladimiro Putino. Karikatūra
Apklausų metu jie pasakojo siekę Armėnijai gero, be to, veikė niekieno nei įtakojami, nei verčiami. Suprask – jie patys sugalvojo ir patys realizavo užpuolimo planą.
Daug kas Armėnijoje iki šiol mano, kad šauliai žudynes surengė tam, kad savo politines pozicijas sustiprintų tuo metu Armėnijos prezidentu buvęs Robertas Kočarianas bei tuometinis Armėnijos nacionalinio saugumo ministras Seržas Sargsianas, kaip jau paminėta, kietos politikos Kalnų Karabacho klausimu šalininkai (nenorėję grąžinti Azerbaidžanui okupuoto Kalnų Karabacho).
Ir iš tiesų, po 1999-ųjų spalio 27-osios skerdynių tiek R.Kočarianui, tiek S.Sargsianui tikrai pavyko sustiprinti savo valdžią. Jėgos, siekusios ieškoti kompromisų su Azeraidžanu, troškusios Azerbaidžanui grąžinti bent dalį Kalnų Karabacho, buvo nustumtos į šalį.
Lukašenkos karikatūra. Vilniaus demonstruotos parodos eksponatas. Slaptai.lt nuotr.
Baltarusijos opozicija socialinės žiniasklaidos „Telegram“ kanale „Nexta“ paskelbė, kad Minske buvo sulaikytas Baltarusijos opozicijos žurnalistas ir aktyvistas Romanas Protasevičius.
Sulaikymas įvyko po to, kai šalies vadovas Aliaksandras Lukašenka davė įsakymą nutupdyti „Ryanair“ avialinijų lėktuvą, skridusį iš Atėnų į Vilnių, praneša AFP.
Kanalai „Nexta Live“ ir „Nexta“ turi apie 2 mln. sekėjų „Telegram“ tinkle ir yra ryškus Baltarusijos opozicijos balsas.
Sekmadienį R. Protasevičius skrido „Ryanair“ reisu iš Atėnų į Vilnių. Tačiau po melagingo pranešimo apie sprogmenis lėktuvas buvo nukreiptas į Minsko oro uostą.
Priverstinai nusileidusiame lėktuve bombos nerasta, o visi keleiviai buvo dar kartą tikrinami, tarp jų buvo ir R. Protasevičius. „Nexta“ teigimu, prieš skrydį jis buvo sekamas.
Baltarusijos Vidaus reikalų ministerija iš pradžių patvirtino R. Protaseivčiaus sulaikymo faktą savo „Telegram“ paskyroje, tačiau pranešimas buvo pašalintas.
Baltarusijos režimas 26-erių R. Protasevičių ir „Nexta“ įkūrėją Stepaną Putilo, kuriam 22-eji, įtraukė į „sąrašą asmenų dalyvaujančių teroristinėje veikloje“.
Abu tinklaraštininkai gyvena Lenkijoje. Į „teroristų sąrašą“ jie buvo įtraukti dėl kaltinimų kurstant masinius neramumus. Už tai gresia iki 15 metų kalėjimo.
Režimas „Nexta“ kanalus ir jų logotipus „Telegram“ tinkle priskyrė „ekstremistiniams“ ir nurodė juos blokuoti.
A. Lukašenkos spaudos tarnyba paskelbė, kad šalies vadovas davė įsakymą nutupdyti lėktuvą ir pakelti į dangų karinių pajėgų naikintuvą Mig-29.
„Nexta“ komandos narys Tadeuszas Giczanas tviteryje rašė, kad lėktuve skrido Baltarusijos saugumo tarnybų agentai, o šiam įskridus į Baltarusijos oro erdvę jie inicijavo muštynes su „Ryanair“ įgula bei aiškino, kad lėktuve neva yra savadarbis sprogmuo.
Lietuvos oro uostų atstovė Lina Beišinė naujienų agentūrai AFP sakė, kad lėktuvas buvo priverstas pasukti į Minską dėl konflikto tarp keleivių ir įgulos.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė, kad tai beprecedentis incidentas ir pareikalavo tučtuojau paleisti visus keleivius.
„Rynair“ situacijos kol kas nekomentuoja.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis tviteryje paskelbė, kad lėktuve buvo 171 keleivis. Kol kas, anot jo, informacija žinoma apie 149 iš jų.
Po vieną keleivį yra iš Austrijos, Belgijos, Bulgarijos, Kipro, Ispanijos, Sakartvelo ir Nigerijos, po 2 iš Latvijos ir Sirijos, po 3 iš Vokietijos ir Rusijos, po 4 iš Lenkijos ir Baltarusijos, 5 iš Rumunijos, 9 iš Prancūzijos, 11 iš Graikijos ir 94 iš Lietuvos.
Premjerė Ingrida Šimonytė taip pat tviteryje pareiškė, kad „Ryanair“ keleiviams ir įgulai Baltarusijos veiksmai sukėlė grėsmę. Ji pareikalavo, kad lėktuvui ir visiems keleiviams būtų leista kuo greičiau grįžti į Vilnių.
Nekenčiau karinių budėjimų. Rusiškas jų pavadinimas – „nariad“. Jie trukdavo parą. Nuo vakaro iki vakaro. Atrodytų – menkniekis. Bet tik tiems, kurie šio „malonumo“ nėra ragavę. Man jie buvo tarsi peilis po kaklu. Išsekindavo ir fiziškai, ir morališkai. Iščiulpdavo visą gyvastį, kurios beliko menkos kruopelytės po trejetą mėnesių trunkančios karinės tarnybos viename iš Maskvoje dislokuotų karinių dalinių.
Jau ir taip tarsi klipata vilkau kojas, iškamuotas žygiavimo, bėgiojimo, šaudymo pratybose, nukankintas alinančio darbo statybose, bemiegių parų, kai net keletą kartų pernakt skubiai į rikiuotę šaukdavo mokomasis „aliarmas“… O čia, žiūrėk, po visų dienos kančių vėlai vakare, užuot kritęs į girgždančią geležinę lovą ir užmigęs mirtinu miegu, privalai vėl „kariauti“. Vėl – ant kojų, vėl bėgioji iškišęs liežuvį, vėl – be miego.
Oi, sprangi vadinamojo „dnievalno“ duona. Kiaurą naktį stoviniuoji laiptinėje prie spintelės, ant kurios pritvirtintas telefonas, specialiu ryšiu jungiantis kuopą su štabu. Atsakinėji į skambučius, kodėl kuopos vadas Diadko dar neatėjęs į pasitarimą, kur velnias nešioja leitenantą Grišiną, ar seržantas Džamburščinas žino, kad jo laukia įsiutęs majoras Volkovas…
Nuo akstyvo ryto iki pat sutemų prižiūri tvarką kareivinėse, ne duok Dieve, kur nors kampe voliosis bent viena nuorūka, bent vienas degtukas. Rūpiniesi, kad valgykloje būtų laiku patiekta vakarienė iš darbų sugrįžtantiems 3-iosios kuopos kareiviams, kad nuo stalų niekas nenušvilptų nė vienos porcijos…
Nusnūsti bent keletą valandėlių – kaip pasiseks. Jei seržantas padorus – nesugalvos beprasmių užduočių. O jei nusišypsos „laimė“ budėti drauge su karininkams įsiteikti trokštančiu išverstakūriu, po kariuomenės planuojančiu tęsti karinę karjerą, – verčiau, remiantis mūsų pulke paplitusiu vaizdingu, bet šokiruojančiu posakiu, pasikark ant pirmos šakos. Tokie pataikūnai seržantai būtinai spygaus, kad kareivinės privalo blizgėti skaisčiau nei Anglijos karalienės rūmai.
Iki kariuomenės Maskvoje belikusios kelios dienos. Vytauto Visocko nuotr.
Dar labai svarbu, ar sutariama su antruoju „dnevalnu“. Jei šauktinis būdavo protingas, vargus pasidalindavome per pusę – lygiomis dalimis. O jei tas dėdavosi esąs iš mandrųjų kastos, tai ir apsistumdydavome, kam atėjo metas griebtis šluotos.
Taip nutiko ir tą gūdžią 1985-ųjų sausio naktį. Laiptinėje buvo labai žvarbu. Už lango – greičiausiai 25 laipsniai šalčio. Maskvoje – gili sibirietiška žiema. Išklypusios nuo dažno varstymo durys apačioje tebūdavo menkai privertos. Net ir norėdamas jų aklinai neužremsi. Tad šaltis brovėsi pro visus plyšius. Virš manęs krenkštė, čiaudėjo toks pat „dnievalnas“ kaip ir aš – tik iš kitos, mums virš galvų įsikūrusios antrosios kuopos. Vaikinas kartais šūktelėjimu primindavo, jog verčiau nemiegočiau. Bet kada galįs užgriūti budintis karininkas. Jei taip atsitiktų, aš turėčiau garsiai sukosėti, kad jis spėtų kaip įgeltas pašoktų iš miegų.
Jam – gerai. O kas mane perspės? Jei pats nesusmuksiu, užliūliuotas miegų, būtinai įspėsiu. Paprasčiausias kareiviškas solidarumas – gal jis man kada nors padėsiąs? Bet ilgiau priešintis akis lipinančiam miegui nebepajėgiau. Jei tik galėčiau, krisčiau kad ir ant šaltut šaltutėlių laiptų ir miegočiau miegočiau miegočiau. Be prabudimų. Taip ir užsnūdau, sapnuodamas gimtuosius namus. Kūną apėmė toks malonus saldumas, kad buvau tikrų tikriausiai patikėjęs: pučiu į ūsą smagiai įsisukęs į minkštus patalus gimtojoje Žirmūnų gatvėje Vilniuje…
O būta visai kitaip. Iš tiesų sėdėjau nepatogiai užkėlęs užpakalį ant spintelės, nugara atsirėmęs į sieną ir nuo šalčio susigūžęs į menkai bešildančią kareivišką milinę. Visai ne mieluosiuose Žirmūnuose, o kažkur netoli Maskvos centro. Rajonas, kur įsikūręs mūsų statybos batalionas, vadino Beskudnikovais.
Nežinau, kiek minučių atsirėmęs sienon miegojau. Iš brangiųjų Žirmūnų į bjauriuosius Beskudnikovus parplasnojau pajutęs, kaip nematoma ranka nuo manęs atsargiai nukelia kareivišką kepurę. Išsigandęs pašokau, plačiai pramerkiau akis. Tikrai – prieš mane stovįs pulko karininkas. Pistoletu ginkluotas majoras Michailovas ir du „kalašnikovais“ ginkluoti sargybiniai. Visiems ant rankų – ryškūs raudoni raikščiai su užrašais „dežurnyj po polku“.
Įkliuvau. Pagal instrukciją sėdėt ant spintelės, tuo labiau snūduriuoti, – mirtina nuodėmė. Be to, privalėjau budinčiam karininkui nedelsiant atiduoti pagarbą išpyškindamas senų seniausiai mintinai išmoktą sakinį: „budėjimo metu incidentų neužfiksuota“. Tik, bėda, pagarbos atiduoti nebegalėjau, nes karininkas, niekšelis, tyliai užkopęs laiptais suspėjo nuo galvos nuplėšt kepurę. Neturėjau teisės jam atiduoti pagarbos, nes ranka nepridedama prie smilkinio, jei galva – be kepurės. Tokios taisyklės galiojo, kai tarnavau svetimoje armijoje. Bet jei neatiduosiu pagarbos, – vėl tragedija. Už pagarbos neatidavimą numatyta ne menkesnė bausmė. Kvaila situacija. Ar pajėgsiu išsisukti?
Apie padėtį kuopoje pranešiau neatiduodamas pagarbos, užsikirsdamas, painiodamas žodžius. Majoras Michailovas, regis, to tik ir laukė.
Už pagarbos neatidavimą skiriu tris budėjimus be eilės, – taip jis įvertino mano raportą.
Trys „nariadai“ skambėjo kaip mirties nuosprendis – laukia trys ilgos, varginančios bemiegės naktys. Menkas biznis: už keliolika minučių saldžių sapnų laiptinėje praradau tris naktis šiltoje lovoje.
Sumečiau, kad galbūt suminkštinsiu majoro širdį išpyškindamas raportą dar sykį, tik jau pridėjęs ranką prie tegul vis dar kepure nepridengtos galvos.
Be reikalo. Dar labiau susipainiojau. Iš šono, matyt, atrodžiau komiškai. Verčiau reikėjo palaukti, kol majoras grąžins tą prakeiktą kepurę su raudona žvaigžde.
Išgirdęs pakartotiną mano raportą majoras vos nepuolė kvatoti, bet susivaldė. Paskui rūsčiai susiraukė: „Už pagarbos atidavimą be kepurės skiriu dar tris budėjimus be eilės”.
Na, dabar tai jau tikrai galas – tiek naktų be miego, tegul ir ne iš eilės, – neatlaikysiu. Palūšiu, neištversiu.
Stovėjau įsitempęs, sugniuždytas, pasimetęs. Majorą lydintys seržantai iš štabo kuopos tuo metu tikrino kareivines, pagalbines patalpas. Sugrįžę pranešė, kad visur švaru, ramu, visi miega, lovose – tiek kareivių, kiek užrašyta budėjimo žurnale. Nei daugiau, nei mažiau.
Tik tada, kai seržantai patikino, jog nieko įtartino nepastebėję, karininkas teikėsi grąžinti kepurę. Ją vikriai užsimaukšlinau ant plikės. Stipriai užsimaukšlinau. Kad daugiau niekas nuplėšti nepajėgtų.
Lyg abejodamas, lyg nepasitikėdamas, lyg kažko lūkuriuodamas karininkas vėl perklausė manęs, ar nėra dezertyravusiųjų, girtų, muštų.
Pakartojau, kad „tikrai viskas tvarkoj“. Tai ištaręs atidaviau pagarbą jau pagal statutą, kaip priklauso. Ir čia pat susigriebiau, kad vėl – „viskas taip blogai, kad blogiau nė nesugalvosi“. Sakydamas, kad nėra sumuštų, aš akiplėšiškai meluoju. Meluoju tiesiai į akis. Ir karininkas tai puikiai supranta. Gavusiųjų į kaulus esama. Aš juk – subaladotas „draugų“ iš saulėtojo Uzbekistano.
Išgirdęs kategorišką patikinimą, jog apstumdytų kuopoje nėra, majoras specialiai pažvelgė man į veidą. Įsistebeilijo atidžiai, smalsiai. Net iš tolo pažvelgus į mane buvo aišku, kad su kažkuo ne itin sėkmingai aiškinausi tarpusavio santykius. Smakras – nubrozdintas. Po akim – mėlynė. Viena akinių auselė priklijuota lipnia juostele.
Sakai, nėra aukų, – perklausė majoras ir paprašė atrakinti kuopos seržantų kambarį.
Pakvietė pokalbiui. Įtariau, kad mėgins išsiaiškinti, su kuo muštasi. Tebuvau vos keletą mėnesių atitarnavęs „dūchas“, nežinojau visų nerašytų pulko taisyklių, bet buvau girdėjęs, jog negalima išduoti skriaudėjų. Taip pat rikiuotės metu karininkai buvo išaiškinę, kad naujokai maždaug pusę metų naudojasi ypatinga privilegija – galį daužytis kad ir medinėmis taburetėmis bei kariškais diržais su visais pulko „seniais“ kiek geidžia širdis. Visuomet bus kalti „seniai“.
Tačiau tą žvarbią sausio naktį, stovėdamas seržantų kambaryje priešais nepažįstamą rusų karininką, nusprendžiau neatvirauti. Juolab kad pagrindinė šio majoro užduotis – rūpintis statybinėmis medžiagomis, kareiviškais batais, patalyne, virtuve ir kitais panašiais klausimais. Tada nė neįtariau, kad šios ne itin garbingos ūkvedžio pareigos tėra priedanga. Paaiškinau jam taip: „Pats kaltas. Pradėjau gintis, bet nevykusiai, nepasisekė“.
Tai – gryniausia tiesa. Į muštynes įsivėliau kažkaip nedrąsiai, neužtikrintai. Lyg išsigandęs. O jei būčiau juos griebęs vyriškai, galėjo baigtis jos bent mažumėlę sėkmingiau. Bet kam dabar graužtis? Vis tiek nieko nebepakeisi.
Užjausti majoras neskubėjo. Bet majorui nė kiek nerūpėjo ir mano skriaudėjų pavardės. Netikėtai Michailovas pradėjo dalinti patarimus. Keistai man pasirodė jo pamokymai, kaip turėčiau elgtis. Tačiau nuojauta kuždėjo, kad jis paprotinti mane mėgina nuoširdžiai, tarsi gero linkėdamas. Buvo griežtas, tačiau jo griežtumas priminė tėvišką rūpestį.
Patylėjęs majoras užsirūkė, truktelėjo keletą kartų į plaučius dūmų, ir rėžė iš peties:
Tu juk dziudistas, net varžybose dalyvaudavai, tai ko čia išskydai?
Tada neatkreipiau dėmesio, iš kur jis žinąs, kad, būdamas moksleiviu, keletą metų lankiau dziudo treniruotes. Atvežtas į pulką apie tai niekam nepasakojau, jokiose anketose nerašiau.
Nesulaukęs atsakymo majoras susidomėjo, ko gi aš vis tik pabūgau, kad, užuot kovęsis iki pabaigos, akis už akį, dantis – už dantį, vis tik nuleidau rankas.
Kodėl išsigandau? Kvaila taip teirautis. Juk ir taip viskas aišku. Atsakiau pyktelėjęs:
Kai tave apsupa dešimt uzbekų ir visi šaukia naktį papjausią, iš kur tos drąsos bepaimsi…
Tokį atsakymą išgirdęs majoras nenustebo. Kiek pasvarstęs, kokius žodžius verta parinkti, ramiai paaiškino:
Tai visų naujokų klaida. Jus kausto baimė rimtai pasišvaistyti kumščiais. O tu vyriškai užvošk. Kad kraujais apsilaižytų. Kad iš koto išvirstų. Nesigailėk. Jei gerai įkrėsi, atsitrauks, pradės gerbti. Patikėk, nekils ranka mosuoti durklu. O jei tūpčiosi kaip boba, nereikės nė peilio – papjaus be geležėlių.
Išeidamas garsiai pareiškė, kad visus man paskirtus „nariadus“ atšaukia. Nereikės man šešetą papildomų naktų kurksoti prie spintelės tarsi šuniui, pririštam prie būdos.
Štai tada ir pajutau simpatiją majorui Michailovui, kuris, kaip paaiškėjo su juo atsitiktinai susitikus Kaliningrade po kelerių metų, oficialiai ėjo pulko vado pavaduotojo užnugariui pareigas, o iš tikrųjų darbavosi Ypatingąjame skyriuje, kurio agentai stebėdavo politines nuotaikas kariniuose daliniuose – kad nekiltų perversmų, kad nevogtų ginklų, neskleistų antitarybinės propagandos.
Kareiviškas albumas. Slaptai.lt nuotr.
Majoro Michailovo patarimų neužmiršau. Jaučiau, kad jis – teisus. Nežinojau kodėl, bet įtariau, kad jis tikrai norįs man padėti. Tąsyk, kai susimušiau su uzbekais, tikrai susigrūmiau kažkaip vangiai, neužtikrintai, tarsi bijodamas, jog jei laimėsiu, jie naktį vogčiomis būtinai atsėlins į kareivines ir, ant galvos užmetę paklodę, subadys durklu. Tad geriau – nerizikuoti…
Bet juk moldavų – nesupjaustė. Taip, išdrįsusius pasipriešinti naujokus iš Moldavijos vieną tamsią naktį išvertė iš geležinių lovų, ant galvų užmetė paklodę ir suspardė. Tie vargšai net nežinojo, kas juos sunkiais kariniais batais trankė į galvą, pilvą, nugarą.
Bet peilių nebuvo. O sumušti moldavai nenusiminė. Kitą kartą, kai kilo ginčas, kam privalu plauti kareivines, du drąsūs jaunuoliai iš Kišiniovo vėl įsivėlė į grumtynes su metus ar pusantrų metų atitarnavusiais senbūviais. Daužėsi taip, lyg būtų gyvybės ir mirties klausimas. Ir vėl naktį atėjo jų lupti. Bet moldavai jau buvo pasiruošę sutikti naktinius svečius. Priešinosi tarsi į kampą užspeisti laukiniai vilkai. Kilo triukšmas, seniams antrą sykį jų nuskriaust jau nepavyko. Patys, gėdingai pabrukę uodegas, spruko iš kuopos. Daugiau moldavų niekas nebeskriaudė. Paliko ramybėje. Nutiko lygiai taip, kaip sakė Michailovas.
Tad gal ir man parodžius kietus kumščius? Blogiau nebus. Jei stumdys į visas puses, kas tik netingi, demobilizacijos nesulauksiu. Arba kojas pakratysiu, arba protelis pasimaišys. Jei treneris žinotų, kaip įklimpau, būtų piktai išbaręs: „Kam penketą metų liejai prakaitą ant tatamio? Kad kariuomenėje profesionaliai per petį nepermestum nė vieno smulkaus niekšelio! Ir tau – ne gėda?“
Žodžiu, po to keisto pokalbio su majoru Michailovu seržantų kambaryje, ėmiau save drąsinti. Bent menkiausia agresija, – aš atsakau tuo pačiu. Nė nesvarstydamas. Todėl kai atėjo toji proga, jau buvau įtikinęs save – nė mažiausio atsitraukimo. O nutiko tai prausykloje. Mano šaukimo kareiviai rūkė, aš, atsirėmęs į palangę, nuobodžiauvau, kai įėjo du čečėnų tautybės jaunuoliai. Ne iš mūsų kuopos, bet elgėsi taip, lyg būtų viešpačiai.
Netrukus paaiškėjo – į mūsų kuopą kruoščiai išblizgintais kerzavais batais atbildėjo aplankyti žemiečių. Nerado. Užsuko mūsų prausyklon parūkyti. Iš karto pajutau, kad puls kabinėtis, ieškos priekabių. Nuojauta neapgavo.
Tik šį sykį būta mažyčio niuanso – tie du čečėnai buvo ką tik pašaukti. Mes – vieno ir to paties šaukimo. 1984-ųjų ruduo. Jei susimušime, tai bus naujokų tarpusavio muštynės. Privilegija, jog visuomet kalti būsią „seniai“, – dabar nebegaliotų. Be to, pulke būta ir vadinamųjų „senių“ čečėnų, jau vienerius metus atitarnavusių. Taigi čečėnai naujokai, skirtingai nei mes, iš Baltijos kraštų, turėjo galingų užtarėjų. Dar viena detalė – čečėnai buvo pavydėtinai vieningi. Jie savų bėdoje niekad nepalieka. Susipykęs su vienu čečėnu būtinai tapsi visų pulke tarnaujančių čečėnų priešu.
Tie du jauni kalniečiai pareikalavo – atnešk cigarečių, surask degtukų. Jų tamsios kaukazietiškos akys krypo mano pusėn – buvau aukštas, stipriai sudėtas, bet su akiniais ant nosies. Kažkodėl kariuomenėje visi skriaudėjai labai norėdavo sudaužyti manuosius akinius. Tie akiniai juos tiesiog erzino. Kaip raudonas skuduras – įsiutusį bulį per televizorių matytoje ispaniškoje koridoje.
Aš buvau pasiruošęs rietis iki pergalingos pabaigos. Taip ir niežėjo į darbą paleisti kumščius. Buvau užsibrėžęs, jog majoro Michailovo patarimu bent vieną kartą privalau pasinaudoti. Dabar – kaip tik išaušo tokia diena. Jei ne dabar, tai kitą sykį bus dar sunkiau sukaupt drąsos. Šiandien arba niekados. Arba išsiveršiu iš užburto pažeminimų rato, arba aš – pagarbos nevertas skuduras.
Nerūkau, – atsainiai atkirtau.
Mums nusišikt, rūkai ar nerūkai. Surask cigarečių ir degtukų, ir greičiau. Cigarečių reikia mums.
Jei trokštate dūmą plėšti, patys rūpinkitės. Į mane daugiau tokiais idiotiškais prašymais nesikreipkite, – atrėžiau.
Juos labiausiai užgavo užuomina apie idiotizmą.
Tu gyvent nebenori?“ – staiga sukilo kaip įgelti.
Tai jums mažai beliko gyventi, – nepasimečiau.
Mano šaukimo kareiviai pasitraukė iš prausyklos, palikdami vietos grumtynėms. Likau aš vienas ir tie du čečėnai. Muštynės – neišvengiamos.
Iš pradžių puolė stambesnis. Jis buvo užtikrintas, kad išsigąsiu, gavęs keletą smūgių į veidą. Bet buvau taip supykęs, taip įsiutęs, kad galėjau jį suplėšyti į gabalus. Sėkmingai atmušiau pirmąjį smūgį, paskui antrą, ir tada pavartojau vieną iš dziudo metimų, kurį man dažniausiai pasisekdavę atlikti tiek treniruočių, tiek varžybų metu. Čiupau jį už rankovės, pats sukdamasis palindau po juo ir tada švystelėjau bendraamžį per petį ant žemės.
Diplomas, skelbiantis apie dziudo varžybose laimėtą trečiąją vietą. Slaptai.lt nuotr.
Metimą pavyko atlikti nepriekaištingai. Treneris būtų net paplojęs. Idealiai švystelėjau nelaimėlį per petį todėl, kad nebijojau suklysti. Jei bent akimirką prieš metimą būčiau suabejojęs, viską galėjau sužlugdyti. Tokia geležinė, nesulaužoma imtynininkų taisyklė: jei nusprendei mesti varžovą, tai ir mesk, nė kiek neabejodamas pergale. Tada pergalė ir ateisianti.
Iš netikėtumo čečėnas žlegtelėjo ant plytelių tarsi bulvių maišas. Trinktelėjo taip, kad net išgirdau, kaip galva kaukštelėjo į plyteles. Jis nebepakilo muštis – tik apsivertė ant šono, raitydamasis iš skausmo. Jis turėjo užsigauti ne tik nugarą, bet ir galvą.
Pamatęs ant plytelių besiraitatį iš skausmo draugą puolė antrasis, kiek mažesnis. Prieš jį panaudojau kitą, dar efektyvesnį metimą. Čiupau už abiejų rankovių, vieną savo koją vikriai įrėmiau jam į pilvą, ir tuomet pats verčiausi ant nugaros. Apstulbusį čečėną permečiau per save. Jis krito skaudžiai trenkdamasis į vamzdžius ar prausyklos kampą. Kaip ir pirmasis, taip ir antrasis liko gulėti, inkšdamas iš skausmo.
Du dziudo metimai taip puikiai pavyko, kad apie geresnę baigtį nė svajoti negalėjau. Niekas ir iš mačiusiųjų nė neįtarė, kad muštynės baigsis būtent taip. Tik du švystelėjimai, užtrukę vos keliolika sekundžių, ir neįveikiamais laikyti čečėnai – sutriuškinti. Netrukus į prausyklą atskubėjo budintis seržantas, atlėkė kuopos vadas, įsiveržė keletas įsiaudrinusių čečėnų. Tuos du vargšus tautiečius jie sugriebę už parankių nutempė į sanitarinę dalį, kuopos vadas liepė nedelsiant ateiti į jo kabinetą suraityt pasiaiškinimą, o vyresnieji čečėnai mane lydėjo bauginančiais šūksniais – „tavo dienos suskaitytos“.
Keista, bet baimės nejaučiau. Atlikau tai, ką seniai turėjau padaryti, dar pirmosiomis dienomis. Puikiai žinojau, kad taip, kaip vargau pirmuosius tris mėnesius, nebeįmanoma ilgai išsilaikyti. Turiu perlaužti likimą sau naudinga kryptimi, kitaip užvaikys negyvai.
Mintyse džiūgavau, kad panaudodamas metimus nesusimoviau. Dėkojau tėvui, kad kadaise privertė lankyti dziudo pamokas. Juk sykį, nebeatlaikydamas fizinių krūvių, buvau slapta metęs. Bet tėvas užsižiūrėjo, kad išskydau, ir beveik per prievartą, sugėdinęs, vėl įkalbėjo treniruotis. Antrą kartą pradėjęs mokytis muštynių šio užsiėmimo nemečiau. Dėkojau ir treneriui, kuris vertė kiekvienos treniruotės metu atlikti ne mažiau dviejų šimtų metimų. Jis vis mėgo pabrėžt: „tikram dziudistui užpuoliką permesti per petį turi būti taip paprasta ir lengva kaip kitam – nusišnypšti nosį“.
Po garsiųjų muštynių karinė tarnyba klojosi kaip įparsta – budėjimai, žygiavimo pratybos, išvykos į statybas. Tiesa, po incidento kitą dieną buvau iškviestas pas pulko budintįjį karininką. Už stalo sėdėjo tas pats majoras Michailovas. Iš jo balso intonacijų supratau, kad pasielgiau taip, kaip privalėjau pasielgti. Majorui Michailovui labai patiko, jog aš vis tik paklausiai jo patarimų. Jis nė neslėpė, kaip maloniai pradžiugintas.
Bet jie juk ateis pas mane naktį… – ištariau tai, kas mane labiausiai neramino.
Majoras Michailovas šyptelėjo:
Neateis, nes žybtelėjai kaip derėjo. Dabar visas pulkas žino, kad tavęs verčiau neliest.
Keletas naktų praslinko ramiai, be nuotykių. Bet vieną naktį, maždaug prabėgus savaitei po muštynių, jie vis tik atėjo. Buvo pats vidurnaktis. Kietai knarkiau. Tik negera nuojauta pasąmonei kuždėjo, kad privalau kuo skubiau prabusti, nes jau čia pat – didelė nelaimė. Pramerkiu akis – akurat. Stovi vienas čečėnas, iš tų, kurie atitarnavę vienerius metus ir užsitarnavę nepalaužiamų, neįbauginamų mušeikų autoritetą.
Renkis, reikia aptarti keletą reikalų. Mūsų laukia valgykloje, – ištarė šiuos žodžius nei priešiškai, nei draugiškai.
Nieko neatsakiau. Jei imsiu priešgyniauti, girdi, niekur naktimis nevaikščiosiu, jei pulsiu kvailai teirautis, kam, kodėl, – teparodysiu silpnumą. Nė žodžio neištaręs pakirdau iš lovos, apsirengiau ir nukulniavau paskui čečėną. Valgyklos būta kitame pulko gale. Ėjome pakampiais, vengdami blausiai šviečiančių žibintų. Nenorėjome, kad pastebėtų budintis karininkas. Naktį draudžiama slampinėti po pulko teritoriją.
Buvau filosofiškai nusiteikęs – nuo likimo nepabėgsi. Jei valgykloje – tai valgykloje. Jei pašnekučiuoti – kodėl gi nepasišnekėti. Jei vėl lįsite – vėl prisiminsiu ant tatamio išmoktas gyvenimiškas pamokas. Tiesa, dar pagalvojau apie majorą Michailovą. Nejaugi jo patarimas šį kartą nesuveikė?
Užėjome į valgyklos kambariuką, kur paprastai valgydavo seržantai ir karininkai. Atidarius duris pastebėjau, jog ne visos lempos įjungtos. Kambaryje su keliais stalais ir suolais tvyrojo prieblanda. Bet vis tik buvo aikškiai matyti, kad prie stalų atsipalaidavę sėdį gal net penkiolika čečėnų. Tarp jų – ir tie du, kuriems pavyko aplaužyti šonus. Ant stalo arbatinukas, sklidinas garuojančios arbatos, didžiulis puodas, iš kurio veržiasi kepintų bulvyčių aromatas, ant padėklo papjaustyta duonos.
Ko jie norės iš manęs? Kad viešai atsiprašyčiau tų dviejų padaužų? Niekuomet. Niekada. Tegul jie manęs atsiprašo. Galvoje zujo netikėčiausi variantai.
Kai įžengiau vidun ir tylėdamas įsistebeilijau į juos, savo gomuringa kalba besiginčiję čečėnai nutilo. Atsistojo amžiumi pats vyriausias, įtakingiausias čečėnas.
Mes tave pakvietėme, kad atsiprašytume už savo brolių nederamą išsišokimą, – ištarė čečėnas.
Tokių žodžių išgirsti nesitikėjau. Nujaučiau, kad čečėnai neskriaudžia tų, kurie elgiasi drąsiai, kad turį labai protingai sukonstruotą garbės kodeksą. Tačiau žinojau ir apie jų „kraujo kerštą“.
Čečėnas tęsė:
Mano tautiečiai buvo neteisūs, jie neturėjo teisės tau nurodinėti. Neturime jokių priekaištų, kad taip pasielgei. Mes nusprendėme, kad tikras vyras kitaip ir negalėjo pasielgti. Tu gynei savo garbę ir ją apgynei. Mano jaunieji broliai tavęs visų mūsų akivaizdoje norėtų atsiprašyti ir visiems laikams užmiršti incidentą.
Tie du čečėnai pakilo iš už stalo ir tikrai atsiprašė. Mačiau, kad jiems nemalonu, sunku tarti atsiprašymo žodžius, bet atsiprašė jie nuoširdžiai.
Aš stovėjau apstulbęs. Niekaip nesupratau, kas tai – tikrovė, ar aš vis tik sapnuoju? Jie juk galėjo mane suplėšyti į mažiausius gabaliukus. Bet jie prašo mano atleidimo…
Nutaisiau rūsčią miną. Tačiau žodžius, jog nebelaikau piktumo, jog linkęs viską pamiršti, ištariau garsiai, aiškiai.
Tada man teko apsikabinti su jaunuoliais, su kuriais prieš keliolika dienų mušiausi ir nekenčiau jų labiau už viską pasaulyje.
Jie mane pakvietė prie stalo paskanauti kepintų bulvių. Kepintos bulvės kareiviui – didžiausias delikatesas. Duona su sviestu – taip pat delikatesas. Bevalgant čečėnai prisiekė krauju, kad jei mane kas nors skriaus, jie man padėsią.
1985-ieji, Maskva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ir savo pažadą tęsėjo, kai vėl susikivirčijau su uzbekais. Buvome sutarę, kad vakare, grįžęs iš darbų, su čečėnais patrauksiu aiškintis santykių su šauktiniais iš Taškento. Tačiau tą vakarą sugedo sunkvežimis, turėjęs mane parvežti iš statybų. Grįžau į pulką pavėlavęs trejetą valandų. Iškart nulėkiau pas čečėnus tartis dėl kito vakaro. O šie nuramino: nusibodo jiems laukti manęs, tai vieni nukiūtino pas brolius musulmonus iš Uzbekistano – liepė nuo manęs atsikabinti. Uzbekai pažadėję gerbti aukštąjį lietuvį.
Daugiau bėdų dėl agresyvių uzbekų tikrai neturėjau. Jei atvirai, išnyko ir visos kitos bėdos. Pradėjau gyventi kaip inkstas taukuose. Pats nieko neskriaudžiau, bet ir manęs niekas nebeskriaudė. Užteko tų dviejų metimų…
Taigi majoras Michailovas, pasirodo, buvo tūkstantį kartų teisus!
Kodėl jis rūpinosi, kad pulke niekas nemuštų lietuvių? Kaltas lietuviškas kraujas. Tame iš Kaliningrado į Maskvą bildančiame traukinyje karininkas prisipažino, kad jo proseneliai kilę iš Lietuvos, buvę tikrais lietuviais.
Slovakijos aplinkos ministras László Solymosas ir jo brolis buvo sulaikyti policijos už chuliganizmą. Tai ketvirtadienį pranešė Slovakijos radijas.
Trečiadienio vakarą L. Solymosas su broliu buvo pristatyti į vieną iš policijos nuovadų Bratislavoje po to, kai sukėlė skandalą kinų restorane. Jie buvo smarkiai apsvaigę nuo alkoholio.
Gautomis žiniomis, broliai susimušė su restorano personalu ir sudaužė stiklines duris. Vienam iš padavėjų prireikė medikų pagalbos. Incidento metu politikas šaukė esąs ministras ir reikalaująs deramos pagarbos.
L. Solymosas su broliu buvo apklausti ir paleisti. Jiems gali būti iškelta baudžiamoji bylą už chuliganizmą ir padarytą turtinę žalą, kuri siekia 1 tūkstantį eurų.
Juodkalnijos premjeras Duškas Markovičius penktadienį pareiškė, kad Belgrade per protesto akciją prieš Juodkalnijoje priimtą religinių bendruomenių įstatymą buvo užpulta šalies ambasada Serbijoje, praneša „RIA Novosti“.
Juodkalnijos Skupščina (parlamentas) gruodžio mėnesį valdančiosios koalicijos balsų dauguma priėmė prieštaringai vertinamą įstatymą „Dėl tikėjimo ir įsitikinimų laisvės ir religinių bendruomenių teisinės padėties“. Po muštynių posėdžių salėje policija sulaikė visus opozicinio Demokratinio fronto deputatus. Valdančiosios Demokratinės socialistų partijos lyderis ir šalies prezidentas Milas Džukanovičius pasirašė ginčus keliantį įstatymą. Juodkalnijos miestuose kasdien vyksta protesto akcijos prieš šį įstatymą.
Nors 2006 metais Juodkalnija atsiskyrė nuo Serbijos, septyni iš 10 Juodkalnijos gyventojų tebėra ištikimi Serbijos stačiatikių bažnyčiai, kuri teigia, kad įstatymu siekiama susilpninti jos įtaką.
Ketvirtadienio vakarą tūkstančiai klubo „Crvena Zvezda“ aistruolių surengė eitynes centrinėmis Belgrado gatvėmis ir susirinko prie Juodkalnijos ambasados pareikšti protesto prieš šį įstatymą. Atstovybės duomenimis, jie mėgino sudeginti Juodkalnijos nacionalinę vėliavą.
„Naktį Belgrade įvyko dar vienas necivilizuotas išpuolis prieš Juodkalnijos ambasadą ir šalies vėliavą. Stebina Serbijos valdžios požiūris. Juodkalnijai vėl iškilo iššūkis apginti savo nepriklausomybę ir laisvę“, – parašė D. Markovičius tviteryje.
Pirmadienį Armėnijos valdančiosios Respublikonų partijos būstinėje Jerevane kilo muštynės. Tai pranešė laikraštis „Aikakan Žamanak“ („Armėnijos laikas“).
Leidinio duomenimis, peštynėse dalyvavo buvęs Jerevano meras, buvęs Armėnijos transporto ministras Gagikas Beglarianas ir dar vienas Respublikonų partijos narys.
Antradienį Armėnijos Nacionalinis Susirinkimas (parlamentas) rinks naują šalies premjerą. Į šį postą pretenduoja tik protestų judėjimo lyderis, opozicinės parlamento frakcijos „Elk“ vadovas Nikolas Pašinianas. Respublikonų partijos frakcija, gegužės 1 d. užblokavusi N. Pašiniano išrinkimą, pareiškė remsianti jo kandidatūrą.
Per masines muštynes tarp Afganistano ir Eritrėjos piliečių Prancūzijos Kalė mieste pašauti mažiausiai penki migrantai, informuoja transliuotojas BBC.
Keturi 16-18 metų amžiaus paaugliai iš Eritrėjos yra kritinės būklės ir buvo skubiai nugabenti operuoti į vietos ligoninę. Penktasis vyras dėl sužalojimų sunkumų nugabentas į netoliese esantį Lilio miestą. Dar mažiausiai 13 žmonių buvo sužeisti.
Prancūzijos vidaus reikalų ministras Gerard’as Collombas naktį apsilankė Kalė ir teigė, kad peštynės buvo neįprastai rimtos. Vienam iš sunkiausiai sužeistų žmonių į užpakalinę kaklo dalį pataikė kulka.
Pradinė beveik dvi valandas trukusi kova kilo pietiniame miesto pakraštyje, kur migrantai laukė eilėje prie maisto davinių. Peštynės prasidėjo afganistaniečiui paleidus šūvius, susipešė apie 100 Eritrėjos piliečių ir 30 afganistaniečių. Antrosios grumtynės kilo už maždaug 5 kilometrų.
Nors 2016 metais buvo likviduota Kalė migrantų stovykla „Džiunglės“, šimtai migrantų vis dar gyvena netoliese esančiuose miškuose ir tikisi pasiekti Jungtinę Karalystę. Didžioji dalis likusiųjų yra vyrai. Vietos labdaros organizacijos teigia, kad Kalė gyvena apie 800 migrantų. Tuo tarpu institucijos nurodo, kad migrantų skaičius Kalė mieste siekia 550-650.
Didžiulė nuolaida šokoladiniam kremui „Nutella“ lėmė peštynes vieno tinklo prekybos centruose Prancūzijoje – pirkėjai stumdėsi bandydami paimti šį skanėstą, informuoja transliuotojas BBC.
Prekybos centrų tinklas „Intermarche“ pasiūlė įspūdingą 70 proc. nuolaidą šokoladiniam kremui „Nutella“, sumažindami kainą nuo 4,50 euro iki 1,40 euro. Žmonėms pradėjus stumdytis ir peštis, buvo iškviesta policija.
„Jie kaip gyvuliai. Vienai moteriai rovė plaukus, pagyvenusi moteris užsikėlė dėžę ant galvos, dar vieno asmens ranka buvo kruvina“, – Prancūzijos žiniasklaidai sakė vienas pirkėjas. Apie panašias scenas buvo pranešta visoje Prancūzijoje.
Šokoladinis kremas „Nutella“ itin populiarus ir mėgstamas visame pasaulyje. Kasmet 160 šalių suvartoja apie 365 mln. kilogramų „Nutellos“. Šį kremą gaminanti Italijos firma „Ferrero“ teigė apgailestaujanti dėl ketvirtadienį Prancūzijos parduotuvėse kilusio smurto, bet pabrėžė, kad šią akciją paskelbti vienašališkai nusprendė tinklas „Intermarche“.
Vokietijoje, JAV mokymų vadavietei Europoje priklausančioje Hohenfels karinėje bazėje, tarp dviejų tarptautinėse pratybose „Sąjungininkų dvasia VIII“ dalyvavusių Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės karių savanorių praėjusio sekmadienio rytą kilo konfliktas. Po jo vienas karių pateko į Regensburgo universitetinę ligoninę.
Nukentėjusio grandinio T. B. būklė yra stabili, artimieji apie įvykį informuoti.
Įvykio JAV karinėje bazėje Hohenfelse tyrimą nedelsiant pradėjo JAV Karo policija. Pirmadienį ikiteisminį tyrimą pradėjo ir Lietuvos kariuomenės Karo policija. Todėl bus inicijuotos teisinės procedūros dėl jurisdikcijos tirti šį įvykį ir jau surinktos medžiagos perdavimo Lietuvos įgaliotoms institucijoms.
Siekiant išsamiai ištirti ne tik kario sužalojimo aplinkybes, bet ir nustatyti, ar tinkamai buvo organizuota karių tarnyba tarptautinėse pratybose, KASP Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės vadui pavesta vykti į įvykio vietą ir atlikti tarnybinį patikrinimą.
Kol vyks tyrimai, tiek įvykio dalyvius, tiek padalinio vadą planuojama atšaukti iš pratybų ir sugrąžinti į Lietuvą. Taip pat bus sprendžiamas klausimas dėl jų nušalinimo nuo pareigų. Nukentėjusysis, kai leis jo sveikatos būklė, Lietuvos kariuomenės pajėgumais bus transportuotas tolesniam gydymui į Lietuvą.
Dalyvauti Vokietijoje vykstančiose tarptautinėse pratybose per 30 KASP Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės karių būrys išvyko sausio 14 dieną. Šiose JAV mokymų vadavietės Europoje organizuotose pratybose sausio 15-vasario 5 dienomis drauge treniruojasi apie 4100 karių iš dešimties šalių: Albanijos, Čekijos, Danijos, Italijos, JAV, Jungtinės Karalystės, Kanados, Lenkijos, Lietuvos ir Rumunijos.
Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė Jelena Sabaliauskienė baigė ikiteisminį tyrimą ir teismui perdavė bylą, kurioje 37 metų Biržų rajono gyventojas A. B. kaltinamas mirtinai sumušęs savo bičiulį E. U.
Praėjusių metų liepos 30 dienos rytą į vieną Papilio seniūnijos (Biržų r.) kaimą skubėjo greitosios pagalbos medikai ir policija. Juos iškvietęs 37 m. A. B. teigė, kad savo bute aptiko negyvą bičiulį, 4 metais vyresnį E. U. Daugiabutyje iš tiesų buvo rastas negyvas vyras su smurto žymėmis ant kūno. Vėliau teismo medicinos ekspertai nustatė, kad jis mirė nuo galvos traumos.
Tyrimo metu buvo nustatyta, kad išvakarėse abu bičiuliai girtavo A. B. namuose. Įvykus konfliktui dėl perpus perplėštos 10 eurų kupiūros, kurią jie kartu užsidirbo talkoje tą pačią dieną, buto šeimininkas sudavė kelis smūgius rankomis bei kojomis nukentėjusiajam ir nuėjęs pas kaimynus toliau girtavo.Tik kitą rytą grįžęs namo A. B. pamatė, jog E. U. yra negyvas ir paskambino Bendruoju pagalbos telefonu.
Ikiteisminį tyrimą dėl nužudymo atliko Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos pareigūnai, o jiems vadovavo Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė Jelena Sabaliauskienė.
Prokurorės J. Sabaliauskienės teigimu, kaltinamasis bičiulį sumušė be jokios rimtos priežasties, vien dėl perplėštos kupiūros, kurią banke būtų galėjęs pasikeisti į sveiką. „Net kaimynai, kuriems kaltinamasis papasakojo, dėl ko puolė mušti draugą, vėliau stebėjosi, kad žmogaus gyvybė teverta 10 eurų“, – sakė prokurorė, apgailestaudama, kad dėl šios žmogžudystės našlaičiais liko trys nepilnamečiai vaikai, kurie su tėvu buvo ypač artimi.
Byla perduota nagrinėti Panevėžio apygardos teismui. Už nužudymą A. B. gresia nuo 7 iki 15 metų laisvės atėmimo.
Informacijos šaltinis – Lietuvos respublikos prokuratūra.
Šiandien S. perskaitė įsakymą mūsų koloniją vadinti Veliučionių proftechnine mokykla Nr. 1. Daug kas keičiasi, nors esmė – ta pati. Norima "pasakyti", kad mūsų šalyje žaibiškai neliko nepilnamečių nusikaltėlių. O iš tiesų – jų daugėja.
Buvau susitikęs su V. motina. Nedidukė, nesena, bet susenusiosios veidu. Rūko. Žadėjo kyšį, jeigu anksčiau išleisiu jos Joną. Gyrėsi, kad gerai gyvena, nemažai uždirba. V. byloje parašyta, kad V. motina – beveik prostitutė. Tikrų prostitučių pas mus nėra.
