Lietuvos sargybiniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimas ketvirtadienį patvirtino atnaujintą Nacionalinio saugumo strategiją.
Nacionalinio saugumo strategijos atnaujinimo darbo grupei vadovavęs krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas teigia, kad saugumo aplinkos pokyčiai pareikalavo iš naujo įvertinti, kaip sutelktomis valstybės ir jos piliečių pastangomis užtikrinti nacionalinio saugumo interesų stiprinimą.
„Tarptautinė sistema tampa vis sunkiau prognozuojama dėl pastaraisiais metais išryškėjusių globalių ir regioninių procesų. Autoritarinės valstybės kelia naujus iššūkius Vakarų demokratinėms valstybėms. Pagrindinės grėsmės Lietuvai ateina iš Rusijos, Baltarusijos ir Kinijos“, – sakė ministras.
Kaip teigiama Krašto apsaugos ministerijos (KAM) pranešime, atnaujintoje strategijoje išskiriami trys nacionalinio saugumo politikos prioritetai ir uždavinius formuojantys ramsčiai: pasirengimas valstybės gynybai, valstybės ir visuomenės atsparumo didinimas bei Lietuvos interesus atitinkančios tarptautinės saugumo sistemos užtikrinimas.
„Kryptingas trijų strategijoje įtvirtinamų ramsčių plėtojimas leis užtikrinti potencialaus užpuoliko atgrasymą ir efektyvią gynybą nuo karinių, hibridinių ar kitų nacionaliniam saugumui kylančių grėsmių“, – kalbėjo krašto apsaugos ministras A. Anušauskas.
Lietuvos sargyba. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Strategijoje iškelti uždaviniai, kuriais siekiama prisidėti ir prie tarptautine teises grįstos pasaulio tvarkos ir Euroatlantinės bendrijos stiprinimo. Nustatyti Lietuvos užsienio politikos prioritetai, kuriais bus stiprinimas Lietuvos interesų atstovavimas pasaulyje“, – pridūrė ministras.
Atnaujintoje strategijoje, kaip pažymi KAM, didelis dėmesys skiriamas visuotinės gynybos modelio plėtojimui, valstybės pasirengimo valdyti krizes stiprinimui, kritinės infrastruktūros ir sektorių atsparumo stiprinimui nuo autoritarinių režimų įtakos.
Strategijoje keliami uždaviniai didinti Lietuvos kariuomenės kovinę galią ir parengtį, daugiausia dėmesio skiriant kariavimo sausumoje gebėjimams vystyti, siekti kuo didesnio nuolatinio JAV, Vokietijos, Jungtinės Karalystės ir kitų sąjungininkų buvimo Lietuvoje bei regione, stiprinti karinį bendradarbiavimą su Lenkija, Latvija, Estija.
Taip pat užsibrėžiama sukurti vientisą krizių ir ekstremaliųjų situacijų valdymo sistemą, užtikrinti jos sąveiką su mobilizacijos sistema, stiprinti ES išorės sienos apsaugą.
Vienas iš prioritetų yra ir valstybės sienos apsaugos modernizavimas, ypatingą dėmesį skiriant pažangioms techninėms sienos stebėjimo priemonėms diegti ir fizinei sienos apsaugai stiprinti.
Ekonomikoje žadama parengti priemones, skatinančias Lietuvos verslininkus ieškoti rinkų ir bendradarbiauti su demokratinėmis valstybėmis.
Iki šiol galiojo 2017 metais patvirtinta Nacionalinio saugumo strategija.
Taip ginklavosi senovės lietuvių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pirmadienį vyks šalies prezidento Gitano Nausėdos šaukiamas Valstybės gynimo tarybos (VGT) posėdis, kuriame ketinama aptarti Vyriausybės pateiktą atnaujintą Nacionalinio saugumo strategiją, Lietuvos karių įsitraukimo į tarptautines misijas bei kariuomenės infrastruktūros klausimus.
,,Prezidentas kviečia reguliarų Valstybės gynimo tarybos posėdį, kuriame bus aptariama atnaujinta Nacionalinio saugumo strategija, Lietuvos karių dalyvavimas tarptautinėse operacijose ir misijose 2022-2023 m., krašto apsaugos sistemos infrastruktūros plėtra”, – komentare Eltai teigia prezidento patarėjas Ridas Jasiulionis.
ELTA primena, kad rugsėjo pabaigoje Vyriausybės pasitarime nuspręsta naujos redakcijos Nacionalinio saugumo strategiją teikti svarstyti Valstybės gynimo taryboje, o tuomet šis dokumentas būtų pateikiamas Seimui.
Naujos redakcijos strategijos projektą rengė Krašto apsaugos ministerijos kuruojama darbo grupė.
VGT svarsto ir koordinuoja svarbiausius valstybės saugumo užtikrinimo ir valstybės gynybos klausimus. Į Valstybės gynimo tarybą įeina prezidentas – vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas, ministras pirmininkas, Seimo pirmininkas, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas. Valstybės gynimo tarybai vadovauja prezidentas.
Atnaujinama Nacionalinio saugumo strategija. Ievos Budzeikaitės nuotr.
Pradedama peržiūrėti Nacionalinio saugumo strategija, o jos atnaujinimui vadovaus krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.
Specialiai strategijos atnaujinimui sukurta tarpinstitucinė darbo grupė, patvirtinta kovo 26 d. ministrės pirmininkės Ingridos Šimonytės potvarkiu.
„Paskata kalbėti apie šiuo metu galiojančios Nacionalinio saugumo strategijos peržiūrą tapo kintanti tarptautinė saugumo aplinka ir vis kylantys nauji iššūkiai. Tokie veiksniai kaip auganti Kinijos galia, besitęsianti Rusijos Vakarinės apygardos karinė modernizacija ar COVID-19 pandemija reikalauja permąstyti priemones, kuriomis užtikriname valstybės saugumą ir svarbiausius jos interesus. Man tai bus trečias kartas, kai tenka dalyvauti strategijos tobulinime“, – sako krašto apsaugos ministras A. Anušauskas.
Peržiūrėti Nacionalinio saugumo strategiją numatyta ir Vyriausybės programoje pabrėžiant, kad būtinas kokybiškai naujas požiūris į nacionalinį saugumą, pažymima Krašto apsaugos ministerijos (KAM) pranešime. Programoje teigiama, kad atnaujinta Nacionalinio saugumo strategija bus pamatinis dokumentas, integruojantis atskirų sričių saugumo politikos elementus į vientisą visumą.
„Peržiūrint strategiją bus siekiama ne tik atliepti karinių ir nekarinių priemonių poreikio naudojimą koordinuojant atsaką į kylančias grėsmes. Kartu bus siekiama išgryninti valstybės institucijų atsakomybes, nevyriausybinio ir privataus sektoriaus įtraukimo būdus, strategijos įgyvendinimo mechanizmą“, – sako ministras A. Anušauskas.
Diskusiją apie Nacionalinio saugumo strategiją dar gruodį inicijavo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK), kurio organizuotame ekspertiniame seminare buvo aptartos strategijos peržiūros kryptys, primena KAM.
„Neabejoju, kad bendradarbiaudami šį peržiūros procesą galėsime įgyvendinti konstruktyviai ir laiku. Taip pat sieksiu, kad į Nacionalinio saugumo strategijos peržiūros procesą galėtų įsitraukti ne tik visų darbo grupėje dalyvausiančių institucijų atstovai, bet ir akademinė bendruomenė, privatus bei nevyriausybinis sektorius“, – teigia ministras A. Anušauskas.
Krašto apsaugos ministerija su akademinėmis ir analitinėmis institucijomis planuoja organizuoti ekspertinius apskrituosius stalus bei viešąsias konsultacijas.
Darbo grupei pavesta parengti atnaujintą Strategijos projektą iki 2021 m. birželio 30 d. Nacionalinio saugumo strategiją tvirtina Seimas.
Užgavėnės Mokytojų namų kiemelyje. 2013-ieji. Vytauto Visocko nuotr.
Statistikos departamento duomenimis, pernai, nuo sausio iki gruodžio, iš Lietuvos jau emigravo daugiau nei 54 tūkst. gyventojų. Anot Lietuvių etninės kultūros draugijos, gyventojų emigraciją lemia ne tik finansinės priežastys, bet ir silpnėjanti tautinė savimonė. Tautinę savimonę formuoja etninė kultūra, tuo tarpu Lietuvoje jai skiriama vis mažiau dėmesio. Seime vykusioje konferencijoje pristatytas Lietuvos kultūros tarybos dalinai remtas draugijos tyrimas, atskleidęs kylančią grėsmę šalies kultūros tradicijų ir tapatybės išsaugojimui, būtinybę keisti situaciją švietimo sistemoje bei užtikrinti teisės aktų įgyvendinimą.
Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas, šio tyrimo vadovas dr. Vytautas Tumėnas sako, kad mūsų etninė kultūra yra ne tik tradiciniai bendravimo papročiai, liaudies dainos, šokiai, žaidimai, tautosaka, bet ir tokios šventės kaip Kūčios, Vėlinės, Užgavėnės, taip pat tradiciniai amatai, tautodailė, liaudies medicina, astronomija, etnoarchitektūra ir kt. „Etninė kultūra – pagrindas, jungiantis dabarties kartas su tėvų bei protėvių palikimu. Kai visa tai pamirštama, susidariusią tuštumą bandoma užpildyti kitų kultūrų tradicijomis“, – atkreipia dėmesį dr. V. Tumėnas.
Užgavėnės. Vytauto Visocko nuotr.
Dr. V. Tumėno teigimu, nebesijaučiant tautos ir gimtinės dalimi, kilus finansinėms ar kitoms problemoms, žmogui nebelieka prasmės rūpintis savo šalies kultūra ar ekonomika, tampa daug lengviau emigruoti į kitas šalis, tikintis didesnio atlygio. Įsivaizduojama, kad svečių šalių aplinka, gyvenimo sąlygos patrauklesnės nei Lietuvos.
Pastebima, kad šalyse, kuriose yra monarchijos, tokiose, kaip Anglija, tradicijų išlaikymui skiriamas ypatingas dėmesys. Pavyzdžiui, Norvegijoje tautinis kostiumas yra demokratijos simbolis. Šioje šalyje įprasta daugeliui, taip pat ir karališkai porai, tautinį drabužį dėvėti per valstybės šventę. Pasaulyje yra nemažai sėkmingų pavyzdžių, kaip per kalbą ir kultūros tradiciją puoselėjimas tautinis tapatumas – nuo darželių iki aukštųjų mokyklų.
Lietuvos teisėkūroje etnokultūrai taip pat skiriama dėmesio: būtinybė moksleiviams suteikti etninės kultūros pagrindus jau daugelį metų įtvirtinta Švietimo įstatyme. Pagal Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą „etninė kultūra yra tautos būties, išlikimo ir tvirtumo esmė, nacionalinės kultūros pamatas“. Be to, visai neseniai Nacionalinio saugumo strategijoje visuomenės identitetas įvardintas kaip prioritetinis uždavinys, siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą.
Tiesa, tikrovėje šie prioritetai nėra įgyvendinami. Draugija atliko tyrimą, kurio viena dalis – moksleivių apklausa. Jos rezultatai atskleidė etninės kultūros ugdymo spragas bendrojo lavinimo mokyklose. Lyginant 2016 m. abiturientų apklausos duomenis su identiška apklausa, atlikta 2002 m., paaiškėjo, kad etninės kultūros pamokų sumažėjo dvigubai. Šias specializuotas pamokas pakeitė chaotiška, menkai reglamentuota etninės kultūros integracija į kitus dalykus. Net penktadalis moksleivių abiejose apklausose tvirtino, kad etnokultūrinis ugdymas mokykloje iš viso nevyksta. Taip pat moksleiviai pasisakė norį, kad mokymas būtų aktyvesnis.
Šv. Velykų diena Vinco Kudirkos aikštėje. Vytauto Visocko nuotr.
Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė Dalia Urbanavičienė sako, kad dabartinę situaciją nulėmė tai, jog Lietuvoje buvo įtvirtintas pasirenkamasis etnokultūrinis ugdymas arba galimybė rinktis etninės kultūros integravimą į kitus dėstomus dalykus. „Mokykloms lengviau pasirinkti etninės kultūros integraciją ir minimaliai, paviršutiniškai ją pritaikyti nespecializuotose pamokose. Tai suteikia galimybę sutaupyti atsisakant etnologo etato. Etninės kultūros ugdymui mokyklos stokoja muzikos instrumentų, tautinių drabužių ir kitų priemonių. Taip smukdoma moksleivių tautinė savimonė – jiems darosi sunku suvokti, ką, apskritai, reiškia Lietuvos etninė kultūra“, – sako D. Urbanavičienė.
Vėlinės. Vytauto Visocko nuotr.
Pasak dr. V. Tumėno, grėsmė kyla net ir UNESCO paveldu pripažintai kryždirbystei, sutartinėms ir pan. „Etninės kultūros globos pagrindų įstatyme įtvirtinta būtinybė Lietuvos etninę kultūrą puoselėti. Deja, šiandien turime pripažinti, kad ilgalaikio strateginio planavimo, siekiant išlaikyti nykstančius etninės kultūros elementus, nėra. Nėra vykdoma nuolatinė stebėsena, per menkai analizuojama tolesnė raida, stiprybės ir kylančios grėsmės. Globos priemonės įgyvendinamos fragmentiškai, todėl nėra reikšmingesnių rezultatų. Visa tai galiausiai etninę kultūrą Lietuvoje verčia menkaverte, neperspektyvia sritimi, akivaizdžiai stokojančia prestižo“, – tikina dr. V. Tumėnas.
Lietuvos etninės kultūros turtai yra didžiuliai. Visgi tikėtis, kad jaunoji karta pati savaime ims domėtis papročiais, jų reikšmėmis ir pradės dainuoti sutartines, šokti arba meistrauti, būtų naivu. Tyrėjai atkreipia dėmesį į būtinybę šiuos iššūkius spręsti strategiškai ir kompleksiškai. Čia būtinas ir ekonominis mąstymas. Etninė kultūra neturėtų virsti puoselėjama vien pavienių asmenų neatlyginamu pasiaukojimu. Valstybės ir savivaldos valdymo institucijose būtinai turėtų dirbti kompetentingi etninės kultūros profesionalai. Etninės kultūros pamokoms būtina rasti vietos bendrojo ugdymo mokyklose, rengti etninės kultūros mokytojus, stiprinti ir kitų dalykų mokytojų kompetencijas, daugiau dėmesio skirti etnokultūrinei popamokinei veiklai, įtraukti į tradicinių papročių renginius ne tik moksleivius ir mokytojus, bet ir tėvus bei vietos bendruomenę.
Šv.Velykos. Vyt.Visocko nuotr.
Lietuvių etninės kultūros draugijos atliktame moksliniame tyrime pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į etninei kultūrai svarbių valstybės teisės aktų bei požiūrio į etninę kultūrą kitimą vidurinėse mokyklose analizę. Atliekant tyrimą, buvo vykdomos apklausos, vienoje iš jų 2016 m. buvo apklausti 317 abiturientai iš 14 Lietuvos mokyklų, duomenys palyginti su analogišku tyrimu, atliktu 2002 m., kai buvo apklausti 343 abiturientai iš 16 šalies mokyklų.
Lietuvių etninės kultūros draugija yra visuomeninė organizacija, įkurta 1989-aisiais.
Draugija plečia savo veiklą ne tik populiarindama ir kaupdama etninės kultūros vertybes, bet ir siekdama, kad lietuvių etninės kultūros globa taptų Lietuvos valstybės politikos prioritetu, gindama etninės kultūros srityje dirbančių pedagogų, folkloro ansamblių, klubų ir kitų kolektyvų interesus, bendradarbiaudama su kitomis panašių tikslų siekiančiomis Lietuvos ir užsienio organizacijomis.
Sausio 24 dieną, prasidėjus kino filmo „Vikingas“ rodymui Lietuvos kino teatruose, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė kreipėsi į kino filmų platintoją UAB „Garsų pasaulio įrašai“.
Viešoje erdvėje pasirodžius abejonėms dėl Lietuvos kino teatruose platinamo Rusijos kino filmo „Vikingas“ pateikiamos istorinės interpretacijos teisingumo, rašte filmo platintojams R. Morkūnaitė-Mikulėnienė atkreipė dėmesį į Seimo priimtą ir atnaujintą Nacionalinio saugumo strategiją, kurioje bandymai iškraipyti istorinę atmintį yra apibrėžti kaip viena iš informacinių grėsmių Lietuvos nacionaliniams saugumui.
„Kultūriniai mainai ir grynojo meno bei kultūros sklaida yra labai svarbi ir remtina, tai vyksta, ir jokių prieštaravimų nesulaukia. Tačiau negalime užmerkti akių, kad informaciniai karai yra oficiali kaimyninės nedemokratinės šalies strategija ir jiems pajungiamos pačios įvairiausios priemonės“, – teigė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Anot Seimo narės, Vladimiro Putino pagyros filmo kūrėjams ir tuo pat metu Rusijoje inicijuota peticija prieš kino filmą „Vikingas“, jau savaime turėtų atkreipti dėmesį, kad tai veikiausiai yra ne tiek kino, kiek politinis projektas.
„Rusijos Federacijos vadovybės sisteminis dėmesys istorinei asmenybei, kuri yra šio kino filmo pagrindinis herojus, gali būti sietina ir su siekiu pateisinti Krymo, Ukrainos valstybės teritorijos dalies, aneksiją ir per atitinkamą naratyvą visuomenės sąmonėje įtvirtinti „istorinį ir teisėtą“ Krymo priklausymą Rusijai, o ne Ukrainai. Kad tai nėra tiesiog eilinis kino filmas, rodo ir Lietuvoje neįprasta praktika skatinti moksleivius organizuotai vykti į filmo peržiūras mokykloms pateikiant finansiškai palankius pasiūlymus. Taip nusitaikyta į pačią pažeidžiamiausią auditoriją, vaikus, kurie negali kritiškai įvertinti ir savarankiškai išanalizuoti jiems rodomo turinio“, – komentavo R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Kino filmų platintojo vadovybei skirtame laiške Seimo narė paprašė itin atidžiai įvertinti rusiškos kilmės medžiagos turinį, vadovaujantis ne vien komercinės naudos, bet ir istorinės atminties bei tiesos kriterijais.
Vyriausybę pasiekusiame naujos Nacionalinio saugumo strategijos projekte rašoma, kad Lietuvai didžiausią išorės grėsmę kelia ekonominė ir energetinė priklausomybė, o vidaus – netolygi socialinė ir ekonominė raida.
Naujoji strategija, kuria bus iš esmės peržiūrėtas 2002 metais Seimo patvirtintas dokumentas, taip pat turėtų išryškinti Lietuvai iškylančius pavojus dėl informacinių atakų. Pasak strategijos projekto autorių, Lietuvai didelį pavojų kelia energetinė priklausomybė: “Energetikos sektoriaus izoliacija nuo ES energetinių tinklų ir sistemų, visiška priklausomybė nuo vienintelio išorinio energijos išteklių tiekėjo kelia grėsmę patikimam ir saugiam energijos išteklių ir energijos tiekimui”.
