Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Ketvirtadienį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) posėdyje parlamentarai aptarė su antradienį vykusiomis riaušėmis susijusius klausimus. Komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas teigia, kad įvertinus šiame posėdyje išgirstą informaciją, jo vertinimu, didėja tikimybė, kad riaušėse dalyvavusiems Seimo nariams bus pradėta apkaltos procedūra.
„Jeigu kai kurių Seimo narių dalyvavimas bus ne tik apsilankymas mitinge, dezinformacija kuri buvo skleidžiama (ypač tą darė Petras Gražulis dėl neva įvestos karo padėties), nieko nedarymo, kad nurimtų riaušininkai, nors stovėjo jų, o ne tautos atstovybės pusėje. Bet jeigu bus didesnis vaidmuo koordinuojant, keičiantis informacija ir visaip kitaip dalyvaujant šiame procese, apkaltos tikimybė turėtų didėti. Mano įspūdis po šios dienos – tikimybė auga“, – po NSGK posėdžio atsakydamas į žurnalistų klausimus sakė L. Kasčiūnas.
Visgi NSGK pirmininkas konkrečių politikų pavardžių, kuriems būtų svarstoma pradėti apkaltos procedūrą, neįvardino.
Proteste kalbas nuo scenos sakė Mindaugas Puidokas, Dainius Kepenis, Petras Gražulis, Valdemaras Valkiūnas, jie taip pat daliai mitinguotojų sudarė galimybes patekti į Seimo pastatą, išrašant leidimus. Petras Gražulis kartu su savo padėjėju Nagliu Puteikiu vakare buvo riaušes sukėlusioje ir išvažiavimą iš parlamento užblokavusioje minioje.
Petras Gražulis tapo „Tautos ir teisingumo sąjungos“ pirmininku. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vilniuje, Vingio parke, šeštadienį vyko Centro partijos – tautininkų suvažiavimas, kuriame bendram veikimui susijungė trys politinės organizacijos: Centro partija – tautininkai, P. Gražulio judėjimas „Už Lietuvą – vyrai!“ ir Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga.
„Šis tradicinėms, tautinėms vertybėms atstovaujantis politinių jėgų susivienijimas tapo „Tautos ir teisingumo sąjunga“, jos pirmininku išrinktas Seimo narys Petras Gražulis. „Tautos ir teisingumo sąjungos“ suvažiavime buvo išreikštas palaikymas visiems „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ reikalavimams, nutarta siekti priešlaikinių Seimo rinkimų“, – sakoma organizacijos pranešime.
„Tautos ir teisingumo sąjungos“ suvažiavime buvo paskelbta ir patvirtinta „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ idėjas ir reikalavimus remianti rezoliucija, parengta P. Gražulio.
„Tautos ir teisingumo sąjunga“ palaiko visas „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ idėjas ir reikalavimus, dėkoja organizatoriams už sėkmingas pastangas prikelti Lietuvą naujam, vertybiniam sąjūdžiui ir ragina visus Lietuvos piliečius birželio 15 – 17 dienomis aktyviai dalyvauti „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ atstovų organizuojamame įspėjamajame mitinge prie Seimo ir Vyriausybės. Kadangi Seimo valdantieji ir toliau atmeta ir atsisako vykdyti Tautos reikalavimus – sieksime priešlaikinių Seimo rinkimų“, – skelbiama „Tautos ir teisingumo sąjungos“ pareiškime.
Buvęs Centro partijos – tautininkų pirmininkas Naglis Puteikis tapo „Tautos ir teisingumo sąjungos“ pirmininko pavaduotoju. Sąjungos pirmininko pavaduotojais suvažiavime išrinkti Kristupas Krivickas, politinės tarybos pirmininku tapo Gintaras Songaila.
„Tautos ir teisingumo sąjungai“, į kurią susivienijo Centro partija – tautininkai, P. Gražulio judėjimas „Už Lietuvą – vyrai!“ ir Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga, kaip teigiama pranešime, priklauso daugiau nei 7 000 narių, tai ketvirta pagal dydį politinė organizacija Lietuvoje.
Iliuzijų namas. Slaptai.lt nuotr.
Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) trečiadienį vykusiame partijos prezidiume nutarė teikti siūlymą, kad Seimo rinkimuose būtų išsaugotos tiek daugiamandatė, tiek vienmandatės rinkimų apygardos, taip iš esmės paliekant šiuo metu veikiantį modelį.
Seime suburtai rinkimų sistemų peržiūros darbo grupei vadovaujantis konservatorius Andrius Vyšniauskas tvirtina, kad pakeitus balsavimo tvarką ir parlamentarus renkant vien pagal partijų sąrašus, būtų pakenkta politinės sistemos stabilumui, kadangi tuomet daugiau mandatų į Seimą iškovotų tokios radikalios politinės jėgos kaip „Drąsos kelias“ ar Naglio Puteikio vadovaujama Centro partija-tautininkai.
„Dabartinė sistema būtent dėl vienmandačių apygardų apsaugo partinę ir politinę sistemą nuo labai radikalių politinių jėgų. Jeigu žiūrime į buvusių rinkimų rezultatus, kaip sekdavosi tokioms radikalioms politinėms jėgoms 2016 metais, tai jiems vienmandatėse sekėsi ganai sunkiai, o jeigu būtų vien proporcinė sistema, tai jie būtų turėję dvigubai, o kartais net daugiau mandatų, kas atitinkamai jų politinį svorį padidinę“,– Eltai sakė A. Vyšniauskas.
Konservatorius tvirtina, kad TS-LKD sprendimą išsaugoti vienmandates apygardas priėmė pasirėmusi skaičiavimais ir įvertinusi, kad būtent mažoritarinė rinkimų sistema apsaugo parlamentą nuo galimybės radikalioms politinėms jėgoms iškovoti daugiau mandatų.
Rinkimų sistemų peržiūros darbo grupės vadovas tikina, kad šiuo metu veikianti mišri rinkimų sistema kartu užtikrina ir politinės sistemos stabilumą, kadangi būtent vienmandatėse apygardose leidžiama iškovoti daugiau mandatų didžiausią pozityvų vertinimą turinčioms politinėms jėgoms.
„Mūsų sistema panaudoja tiek proporcinės sistemos elementus, tiek mažoritarinės, fiksuoja mūsų politinę sistemą ties 6-7 politinėmis jėgomis ir atitinkamai tos politinės jėgos, pozityvesnės politinės partijos susilaukia didesnio palaikymo nei tos, kurios turi per daug neigiamo vertinimo. Dėl to radikalioms politinėms jėgoms, kaip pavyzdžiui „Drąsos kelias“, kurie peržengia 5 proc., vienmandatės apygardos yra sudėtinga erdvė konkurencijai“,– teigia A. Vyšniauskas.
ELTA primena, kad kovo 17 d. Seimo valdyba sudarė darbo grupę, kuri iki rugsėjo 10 d. turės peržiūrėti Lietuvos rinkimų sistemų veikimą, apibendrinti teikiamus siūlymus ir pateikti reikalingus įstatymų pakeitimus. Darbo grupės vadovu paskirtas A. Vyšniauskas. Iliuzijos. Slaptai.lt nuotr.
Darbo grupę sudaro: A. Vyšniauskas (vadovas, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija), Valentinas Bukauskas (vadovo pavaduotojas, Darbo partijos frakcija), Dalia Asanavičiūtė (TS-LKD frakcija), Andrius Kupčinskas (TS-LKD frakcija), Raimundas Lopata (Liberalų sąjūdžio frakcija), Rasa Mačiulytė (Seimo kanceliarija), Vytautas Mitalas (Laisvės frakcija), Audronė Ožiūnienė (Seimo kanceliarija), Julius Sabatauskas (Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija), Stasys Šedbaras (TS-LKD frakcija), Rita Tamašunienė (Mišri Seimo narių grupė).
Apie pasitraukimą iš šios grupės, dar prieš pradedant jos darbą, pranešė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Tuomet „valstiečiai“ tvirtino, kad iš esmės nepritaria radikaliai rinkimų sistemos pertvarkai, kurią, pasak jų, inicijuoja valdantieji. Į darbo grupę iki LVŽS pasitraukimo buvo įtrauktos frakcijos narės Rima Baškienė bei Guoda Burokienė.
Slaptai.lt skelbia Forumo „Strateginės bylos prieš visuomenės dalyvavimą Lietuvoje: ką daryti“ rezoliuciją. Joje, be kita ko, rašoma:
Mes, 2018 m. spalio 23 d. Lietuvos Respublikos Seimo Konstitucijos salėje įvykusio forumo „Strateginės bylos prieš visuomenės dalyvavimą Lietuvoje: ką daryti“, kurį surengė Seimo Kultūros komitetas ir asociacija „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“, dalyviai,
primename, kad forumo rengėjai kvietė dalyvauti forume ir pasisakyti labai įvairiai problemas vertinančius piliečius – kultūrinės ir gamtinės aplinkos išsaugojimu besirūpinančius visuomenininkus, verslo, valstybės ir savivaldos tarnybų atstovus – tačiau dalis pakviestųjų (Teisingumo ministerija, Vilniaus m. savivaldybė, Lietuvos Nekilnojamojo turto plėtros asociacija bei kelių verslo įmonių atstovai) šia galimybe nepasinaudojo;
konstatuojame, kad Lietuvoje stiprėja reiškinys, pasaulyje žinomas kaip strateginis bylinėjimasis prieš visuomenės dalyvavimą (angl. SLAPP), kai verslo korporacijos arba valdžios institucijos imasi teisinio persekiojimo prieš piliečius, įsitraukusius į tam tikrą viešąjį dalyvavimą ar viešojo intereso gynimą, reikalaudamos juos nubausti dėl esą padarytos žalos ir kenkimo, tačiau iš tiesų siekdamos įbauginti, atgrasyti, nutildyti visuomenę. Jo pradžia Lietuvoje laikytume kelias didelį rezonansą prieš dešimtmetį sukėlusias Vilniaus istorijas: milijoninį ieškinį, verslininkų iškeltą judėjimo „už Lietuvą be kabučių“ dalyviams, protestavusiems prieš planus sunaikinti „Lietuvos“ kino teatrą kaip viešąją kultūros erdvę; vadinamąją „Baltijos ąžuolo“ bylą, kai buvo areštuotas butas pensininkų, teisme ginčijusių leidimą statyti daugiabutį viename Žirmūnų kieme, iškirtus medžius ir sunaikinus vaikų žaidimo aikštelę; 12 milijonų litų ieškinį vilniečiui, pasipriešinusiam „Teo LT“ pastato statybai Vilniuje pagal, kaip vėliau nustatė Specialiųjų tyrimų tarnyba, suklastotus dokumentus.
Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Manome, kad nauji strateginių bylų atvejai yra: 50 000 eurų dydžio ieškinys asociacijos „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ narei ir Seimo nario Naglio Puteikio padėjėjai Rasai Kalinauskaitei, kurį iškėlė paveldo atžvilgiu agresyvų projektą prie Lukiškių Dominikonų ansamblio su Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia planuojanti UAB „Orkela“; ieškinys, kurį Vilniaus Senamiesčio bendruomenei iškėlė daugiabučius namus Misionierių ansamblyje statanti UAB „Misionierių namai“, reikalaujanti uždrausti bendruomenei naudoti domeną „misionieriai.com“; Kauno m. savivaldybės bylinėjimasis su advokato Sauliaus Dambrausko atstovaujamais kauniečiais, kurie gynė nuo iškirtimo savo miesto medžius ir buvo už tai sulaikyti policijos pareigūnų. Pažymime, kad piliečiai persekiojami už viešąjį dalyvavimą sprendžiant ne tik kultūrinės ir gamtinės aplinkos klausimus – mūsų nuomone, strateginė byla yra ir ieškinys, verslininkų iškeltas skandalingus faktus apie galimai neskaidrius viešuosius pirkimus paviešinusiai Kauno tardymo izoliatoriaus darbuotojai Rasai Kazėnienei;
vertiname strateginį bylinėjimąsi prieš visuomenės dalyvavimą kaip vieną iš reiškinių, kylančių iš bendresnės problemos, lemiančios piliečių susvetimėjimą su valstybe – nepakankamos piliečių įtraukties į valstybės valdymą, ribotų galimybių veiksmingai dalyvauti priimant sprendimus dėl viešųjų reikalų ir ginti viešąjį interesą, kai jis pažeidžiamas. Todėl manome, kad esminiu politinės darbotvarkės prioritetu turėtų tapti didesnis piliečių įgalinimas, kurį būtina užtikrinti įvairiose srityse;
pažymime, kad strateginis bylinėjimasis ne tik daro žalą asmenims, prieš kuriuos yra nukreiptas, bet ir silpnina demokratiją, nes atgraso piliečius nuo dalyvavimo sprendžiant viešuosius reikalus ir neigia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teises turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (25 straipsnis) bei teisę kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus, o taip pat draudimą persekioti už kritiką (33 straipsnis);
pabrėžiame, kad šiuo metu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nustatyta atsakomybė už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis nėra pakankama apginti į viešąjį dalyvavimą įsitraukusius asmenis nuo nepagrįsto teisinio persekiojimo, nes leidžia įvelti į ilgai trunkantį teisminį procesą, kurio metu piliečiai atsiduria nelygiavertėje padėtyje su bylinėjimosi iniciatoriais, nes neturi galimybės skirti savo gynybai tokių lėšų, kokias į šias bylas investuoja verslininkai ar valdžios institucijos, o teismui nustačius piktnaudžiavimą skiriamos baudos nėra pakankamo dydžio, kad atgrasytų nuo strateginio bylinėjimosi, be to, jos nekompensuotų nepagrįstai persekiotiems piliečiams jų patirtos moralinės žalos;
atkreipiame dėmesį į Seimo Kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Tyrimų skyriaus parengtoje 2018 m. spalio 10 d. analitinėje apžvalgoje „Į viešąjį dalyvavimą įsitraukusių asmenų apsauga nuo strateginio bylinėjimosi užsienio valstybėse“ pateiktą informaciją apie JAV, Kanadoje ir Australijoje priimtus įstatymus, kuriais siekiama užkirsti kelią strateginiam bylinėjimuisi prieš asmenis bei Europos Komisijos šiuo metu aktyviai svarstomą galimybę pasiūlyti ES teisės akto, skirto kovai su tokiu bylinėjimusi, projektą;
atsižvelgdami į tai, kas nurodyta, raginame:
Ruduo Vilniaus Gedimino prospekte. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos Respublikos vyriausybę, teisingumo, aplinkos ir kultūros ministerijas bei Valstybinę kultūros paveldo komisiją – inicijuoti atskirą įstatymą dėl strateginių ieškinių prieš visuomenę užkardymo arba kitus teisinio reglamentavimo pakeitimus, atgrasančius nuo strateginio bylinėjimosi ir suteikiančius didesnę apsaugą asmenims, prieš kuriuos jis inicijuojamas;
Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją – imtis veiksmų labiau įgalinti piliečius ginti viešąjį interesą:
inicijuoti Civilinio proceso kodekso pakeitimus, kad teismas negalėtų atsisakyti priimti ieškinį, kuriuo siekiama apginti viešąjį interesą, vien tuo pagrindu, jog nėra įrodyta subjektinė ieškovo reikalavimo teisė;
inicijuoti Civilinio proceso kodekso pakeitimus, kad bylinėjimosi išlaidos negalėtų būti priteisiamos iš ieškovo, jeigu teismas įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu konstatuoja, jog ieškinys pareikštas siekiant apginti viešąjį interesą. Bylinėjimosi išlaidos iš ieškovo viešojo intereso gynimo bylose galėtų būti priteisiamos tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta ieškovą piktnaudžiavus procesine teise;
3. supaprastinti biurokratinę pareiškimo formą, kurią privalo pasirašyti ne mažiau nei dvidešimt fizinių ar juridinių asmenų, raštu išreiškiančių savo valią būti grupės nariais ir pareikšti ieškinį teismui pagal Grupės ieškinio procedūras (tokio pareiškimo formos pavyzdį, kaip nustatyta Civilinio proceso kodekso 44132 d. 1 punkte, tvirtina teisingumo ministras).
Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros ir Žmogaus teisių komitetus – inicijuoti prie Seimo nuolat veikiantį, iš nevyriausybinių organizacijų atstovų ir jų deleguotų teisininkų sudarytą Visuomeninį žmogaus teisių komitetą, kuris identifikuotų problemas, susijusias su žmogaus teisių pažeidimais, tarp jų ir teisminio proceso naudojimą piliečių persekiojimui dėl įsitikinimų ir valdžios sprendimų kritikos, ir inicijuotų jų sprendimą, bendradarbiaudamas su Seimo Kultūros ir Žmogaus teisių komitetais.
Taip pat kviečiame Nekilnojamojo turto plėtros asociaciją ir kitas vystytojus vienijančias organizacijas pareikšti poziciją dėl socialiai neatsakingo kai kurių verslininkų elgesio, inicijuojant strategines bylas prieš visuomenės dalyvavimą.
Šiai rezoliucijai pritarė:
Vilniaus bendruomenių asociacija, pirmininkas Sakalas Gorodeckis
Dr. Lina Leparskienė, asociacijos „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ vadovė
Danutė Jokubėnienė, visuomeninės organizacijos „Žvėryno bendruomenė“ valdybos pirmininkė
Asta Baškauskaitė, Senamiesčio bendruomenės asociacijos pirmininkė, Senamiesčio seniūnaitė, Senamiesčio seniūnaičių sueigos pirmininkė
Gintautas Tiškus, Vilniaus miesto savivaldybės Visuomeninės miesto planavimo komisijos pirmininkas
Advokatas Saulius Dambrauskas
Gražina Drėmaitė, ilgametė Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė, asociacijos „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ narė
Dr. Darius Kuolys, Vilniaus m. tarybos narys
Liutauras Stoškus, Vilniaus m. tarybos narys
Birutė Lisauskaitė, asociacijos „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ narė
Paulius Markevičius, teisininkas, asociacijos „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ valdybos pirmininkas
Dainius Elertas, asociacijos „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ narys
Joana Noreikaitė, asociacijos „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ narė
Žilvinas Nečiūnas, asociacijos „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ narys
Dainius Labeckis, asociacijos „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ narys
Algimantas Gražulis, ilgametis Valstybinės kultūros paveldo komisijos darbuotojas, asociacijos „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ narys
Gintaras Abaravičius, Lietuvos Respublikos pilietis
Naglis Puteikis, Seimo narys, asociacijos „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ narys
Rasa Kalinauskaitė, asociacijos „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ narė ir Seimo nario Naglio Puteikio padėjėja.
2018 metų spalio 11 dieną, Klaipėdos apylinkės teismas iš dalies patenkino vieno iš Leo LT kūrėjų, verslininko Dariaus Nedzinsko ir advokato Vytauto Markevičiaus ieškinius, kuriais jie prašė priteisti iš N. Puteikio iš viso 250 000 eurų. Teismas priteisė ieškovų naudai po 1000 eurų žalos atlyginimo ir po 2000 eurų jų advokatams, iš viso 6000 eurų, kas sudarytų daugiau nei dvi Seimo nario algas.
N. Puteikis mano, kad šią bylą pagimdė Lietuvos oligarchų noras sutrukdyti visuomenei sužinoti tiesą, trukdyti Seimo nariams skelbti informaciją, o tam nepaklususius bausti finansinėmis sankcijomis. Ieškovai teismo metu neslėpė, kad siekia finansiškai nubausti N. Puteikį ir neprašė paneigimo, o advokatas beveik atvirai formulavo, kad tikslas – atimti dalį nekilnojamojo turto.
Seimo narys Naglis Puteikis. Ambrazo (ELTA) nuotr.
250000 eurų sumos ieškovai reikalavo už tai, kad N. Puteikis paviešino V. Markevičius ir D. Nedzinsko tarpusavio paskolos sutartį, pagal kurią D. Nedzinskas paskolino V. Markevičiui 2,5 milijono litų grynaisiais be užstato ir be palūkanų, ir tai padarė likus maždaug 10 dienų iki esminio sprendimo dėl Leo LT – prieš Vyriausybei nutarimu pritariant atominės elektrinės įstatymo straipsnio pakeitimams, naudingiems privačiai bendrovei „NDX energija“, kuriai tada vadovavo D. Nedzinskas. V. Markevičius tuo metu dirbo neatlygintinu premjero Gedimino Kirkilo patarėju teisingumo klausimais.
Ši byla, N. Puteikio vertinimu, yra perspėjimas visuomenei, kad Lietuvos oligarchai surado būdą, kaip strateginiais ieškiniais užčiaupti visuomenininkų ir politikų kritiką. Panašų ieškinį koncernas „MG Baltic“ yra pateikęs Seimo nariui Vytautui Bakui, o buvęs „VP Market“ dešimtuko narys Mindaugas Marcinkevičius su kolegomis bandė per teismą areštuoti visuomeninės paminklosaugininkės Rasos Kalinauskaitės butą neva dėl žalos, kurią ji tariamai padarė kritikuodama ketinimus masyviais daugiaaukščiais pastatais apsupti Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčią Vilniuje, Lukiškių aikštėje.
Seimo narys Naglis Puteikis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Seimo narys Naglis Puteikis kreipėsi į Seimo Švietimo ir mokslo komitetą, siūlydamas ne tik patenkinti Edmundo Vaitekūno atsistatydinimo iš Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (toliau – LRTK) vadovo pareigų prašymą, bet ir visai atleisti jį iš šios komisijos, nes likęs net ir eiliniu nariu jis galėtų toliau tarpininkauti privilegijuotiems verslininkams visuomenės sąskaita.
2018 m. rugsėjo 5 d. viešojoje erdvėje paskelbta informacija, kad E. Vaitekūnas atsistatydino iš LRTK pirmininko pareigų dėl „per silpno anglų kalbos mokėjimo“.
Seimo narys N. Puteikis primena, kad Seimo patvirtintose Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (toliau – ir NSGK) tyrimo išvadose yra konstatuota, jog E. Vaitekūnas ilgą laiką neformaliai bendravo su koncernui „MG Baltic“ priklausančios LNK televizijos vadove Z. Sarakiene, teikė jai informaciją, suteikiančią konkurencinį pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius, o už tai prašė Z. Sarakienės įvairių asmeninių paslaugų (nufilmuoti ir parodyti per LNK televiziją jo dukrą ir kt.): „<…>Po to, kai E.VAITEKŪNAS buvo paskirtas, koncerno valdomos LNK pozicijos dar labiau sustiprėjo: MG atstovai tiesiogiai iš Komisijos vadovo (ar jo pavaldinių) gaudavo vidinę (neskelbtiną) informaciją apie LNK konkurentų Komisijai teikiamus prašymus ar net duodavo nurodymus, kada rengti Komisijos posėdžius, kaip elgtis, kad susirinktų kvorumas (kai kuriais atvejais, priešingai, kad jo nebūtų), įdarbino Komisijos administracijoje Z.SARAKIENEI artimus asmenis. 2013 m. pabaigoje E.VAITEKŪNAS ne tik teisinosi Z.SARAKIENEI dėl LRT komisijos LNK televizijai paskirtos baudos (pats E.VAITEKŪNAS esą balsavo prieš), bet ir patarė skųsti LRT komisijos sprendimą teismui.Kita vertus, Z. SARAKIENĖ nuolat vykdė E. VAITEKŪNO prašymus: parodyti pastarojo dukrą per televiziją, reklamuoti E. VAITEKŪNO draugų koncertus ir kitus.<…>“.
N. Puteikis pažymi, kad tuo atveju, jei po tokių faktų paviešinimo E. Vaitekūnas liktų LRTK nariu, leidžiant jam tik atsistatydinti iš LRTK pirmininko pareigų, visuomenė tai suvoktų kaip žinią, kad susikompromitavę įtakingi pareigūnai (valstybės tarnautojai) yra nebaudžiami ir dėl savo veiksmų nepatiria jokių neigiamų pasekmių.
Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos lyderis parlamentaras Gabrielius Landsbergis nelinkęs komentuoti paviešintos TS-LKD strategijos ateinantiems rinkimams, teigdamas, kad partija tokių planų neturi, ir tai yra, anot jo, „tiesos ir išmonės, ir fantazijos kažkoks mišinys“.
„Aš nieko nenoriu komentuoti, tai yra tiesiog juodraštiniai visokie dalykai, kurie nežinau iš kur atsirado, nežinau, kaip iškilo į viešumą, net neturiu ką komentuoti. Mūsų partijos tokių planų tikrai nėra. Tai yra tiesos ir išmonės, ir fantazijos kažkoks mišinys“, – antradienį žurnalistams Seime sakė G. Landsbergis, teigdamas nesuprantąs, kaip jis atsirado spaudoje.
Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) foto
Seimo narys konservatorius Arvydas Anušauskas sako, kad partijoje strategijos priiminėjamos viešai.
„Partijos tarybos posėdyje mes svarstome strateginius dokumentus. Strateginio dokumento mes kaip tokio neturime, jis visai kitokio pavidalo, visai kitokio turinio ir jis kol kas „nenutekėjo“, – žurnalistams sakė A. Anušauskas.
Seimo TS-LKD frakcijos seniūnas Jurgis Razma irgi sako, kad neteko svarstyti tokio plano.
Seimo narys Jurgis Razma. Slaptai.lt nuotr.
„Gal kokie nors analitikai mums palankūs ir ką nors siūlo, bet mes svarstėme vakar kitą dokumentą, kuris absoliučiai nieko bendro neturi su tuo, visai kitas tekstas, jis kol kas „nenutekėjo“. Mes jį atvirai svarstysime partijos tarybos posėdyje, visuomenė žinos tikrus dalykus, ką mes svarstome ir planuojame“, – žurnalistams sakė J. Razma.
TS-LKD vidaus naudojimui skirtą dokumentą „Rekomenduojami Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų politinės ir rinkiminės strategijos metmenys“ antradienį paviešino Delfi portalas.
Dokumente pažymima, kad TS-LKD turėtų remti kitų partijų atstovus Remigijų Šimašių ir Aušrinę Armonaitę, pradėti megzti ryšius su Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko partija. Taip pat siūloma aktyviai pabrėžti „valstiečių“ mokestinės reformos nelogiškumą ir nepakankamą paramą socialiai jautrioms grupėms.
Dokumente keliami penki strateginiai tikslai: laimėti rugsėjo 16-osios pakartotinius Seimo nario rinkimus Šakiuose, savivaldos, Europos Parlamento rinkimus, TS-LKD remiamo kandidato pergalė prezidento rinkimuose ir pirma vieta Seimo rinkimuose.
Iš Lietuvos kaimo aukštumos (Aukštaitija ne veltui geografiškai yra aukščiau kitų regionų) žvelgti į šalyje vykstančius procesus yra patogiau negu stumdytis alkūnėmis įkaitusiame mieste ir prakaitu permirkusiomis smegenimis bandyti susigaudyti įvykių ir nuomonių okeane. Čia tokios įtakos nedaro ir aplinka, nes dauguma kaimiečių susirūpinusi nebent atsinaujinusia sausra, prastu grybų derliumi ir dažniau dairosi į blyškiai mėlyną dangų negu klausosi atsargių kaimyno postringavimų, ką gi rinksime kitais metais ir ar verta LKP pripažinti nusikaltėle…
Ačiū Dievui, yra IT gelbėjimo tarnyba, kuri padeda sekti, kas gi darosi ten, Lietuvos apačioje, vargšėje nualintoje Europoje ir rėksnio gaidžio sindromu sergančioje Amerikoje. Vieni sako, kad Facebook‘o geriau neturėti, nes jame matosi ir tavo kelnaičių spalva, ir kuriuo smegenų pusrutuliu mastai. Kiti randa tik tokį būdą save realizuoti. Tai žmogeliai arba karščių paveikta orientacija, arba savęs nerealizavusios personos, arba garbaus amžiaus atsiskyrėliai, kurie jau niekuo nerizikuoja, visko yra „atsikandę“ ir mano galintys pamokyti ne vieną snarglių. Klausimas tik toks: ar tų pamokų kam nors reikia. Ko gero, save būsiu priverstas įrašyti į pastaruosius, tai yra, į bambeklius…
I pabambėjimas. Atrodo, mūsų neprieteliams neprireiks jokių „Buk‘ų“ ar „Iskander‘ių“ užvaldyti Lietuvą. Svetimos fake news ir neosovietinė ideologija pamažu užvaldo lietuvių protus, skiepindama jiems priešiškumą savo valstybei, pridengtą „nuomonių raiška“, kritiniu mąstymu, žodžio laisve, žmogaus teisėmis ir pan. Rusakalbių flagmanu tapo įžūlus Klaipėdos tarybos narys Titovas, įžūliai diskredituojantis kovotojus už laisvę. Televizijos jam suteikia tribūną, ir šis savo kliedesiais gali nuodyti tūkstančių žiūrovų protus. Neabejoju, kad yra daug jo šalininkų, o pritariančių „išsakytai nuomonei“ dar daugiau. Ne tik Klaipėdoje, kuri buvo SSRS kariškių citadelė Lietuvoje, bet ir kitur Žemaitijoje, Vilniuje.
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.
Vanagaitė šiame mūšyje už protus – tik žiedelis. Vargu, ar ji savo „tyrimu“ patraukė daugumą žydų, net patyrusių holokaustą, bet sustiprino “kitą požiūrį“ į partizaninį judėjimą Lietuvoje ir jo lyderius. Neabejotina, kad tiek Vanagaitę, tiek Titovą pakusino jėgos, esančios ne Lietuvoje. Tarptautiniai sionistiniai centrai, kaip ir posovietinės šovinistinės organizacijos turinčios savo radikalius flangus, veikiančius pagal instrukcijas iš Maskvos.
Ar dėl kūrybinių ambicijų, ar dėl nebrandumo Panevėžio J. Miltinio teatro režsierius sumanė inscenizuoti skandalingą R. Vanagaitės romaną, šitaip autorę užkeldamas ant pjedestalo ir piršdamas žiūrovui abejonę „o gal taip ir buvo…“ Buvo visaip, tačiau suabsoliutinti negatyvą, paverčiant pokario didvyrius paprasčiausiais žydšaudžiais, yra ne tik amoralu, bet ir balansavimas ant nusikaltimo ribos.
Vadinasi, mes patys sutinkame, kad mūsų protus užvaldytų gliti dezinformacijos masė. Toks info karo tikslas. Kai pasiekiama kritinė masė, tada įsijungia kitos juodosios technologijos, tiesiogiai pavaldžios politikams: neigiamas valstybės pasirinktas kelias, jos dalyvavimas euroatlantinėse sąjungose, keliama nostalgija sovietiniams laikams, nuvertinami ekonomikos pasiekimai. Į šį frontą įsijungia įtakingi valdžios žmonės, politikai, sąmoningai ar ne pritariantys destrukcijai. Antai, solidus ekonomikos profesorius, buvęs ministras, savo veidaknygės sieną panaudoja telkti bendraminčius kito profesoriaus, kur kas daugiau nusipelniusio nepriklausomai Lietuvai, dergimui. Netgi tautiniai radikalai, įsivaizduojantys dorai saugantys nacionalinį identitetą, pučia į tą pačią dūdą… Maskva trina rankomis: permainos ne už kalnų.
Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
II pabambėjimas. Jau 42 – ji metai, kai kremtu žurnalisto duoną. Tiesa, dabar jau išretėjusiais dantimis. Ne, ji ne rupi, bet ir ne pyragas. Metams bėgant, tie kąsneliai vis mažėja. Nors kažką padariau, vagelė išrausta. Tad turiu teisę apibendrinti žiniasklaidos – šios ketvirtosios valdžios (sic!) – būklę. Ne, ne ketvirtosios, o dažnu atveju – aukščiausiosios. Ji linčiuoja visus iš eilės, bet daugiausiai tenka valdantiems su R. Karbauskiu priešakyje. Viskas būtų lyg ir normalu, tačiau kai „tiriamosios“ žiniasklaidos trubadūrai kas antrą sakinį skiria Landsbergio – senelio ir anūko – plūdimui ir Grybauskaitės biografijai, darosi nejuokinga. Klausau Lietuvos radijo komentarus. Ten – visokių skandaliukų popuri: tas tą pasakė, anas dar leptelėjo, trečias apie G tašką pasišaipė, ir štai apibendrinimas: kur eina Lietuva? Žinoma, į pražūtį.
Saviplaka turi ribas. Jeigu ne, tada ant valstybės kūno atsiranda kraujosrūvos. Komentarai ir straipsniai, sumaišyti su Užkalnio pienburnišku žargonu ir Valatkos niekinančiu sarkazmu, jų skaitytojams ir klausytojams perša mintį, jog – reikia dingti iš Lietuvos kur akys veda. Jau nekalbu apie marginalinius portalus, tokius kaip bendrijos „Būkime vieningi“ ar visokių anarchistų, ekspertų svetaines, kurias ne kartą linksniavo VSD savo ataskaitose, ir susidaro „nekoks“ vaizdelis apie mūsų žiniasklaidą.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Visa bėda, kad ją stebinčios ir kontroliuojančios organizacijos, žurnalistų bendruomenė nuščiuvusi tyli ir linkusi tik konstatuoti faktą, o ne jį analizuoti. LŽS konferencijos ir seminarai neefektyvūs, rengiami tik dėl „paukščiuko“. Į juos diskusijoms retai kviečiami patyrę mass media atstovai, mokslo žmonės.
Ir laivelis plaukia toliau. Siūbuojamas galingų informacinio karo bangų, uždešdamas ant seklumų, nublokšdamos į tamsius hedonizmo ir apolitiškumo akivarus.
III pabambėjimas. Kaip čia išeina: nejaugi „ant Lietuvos“ viskas blogai? Maža pensijų, algos lėtai auga, valdžia parsidavus, klesti korupcija, politikai amoralūs. Na, taip: jeigu moralę matuosime pagal Gražulį, ekonomiką pagal augančias kainas, o politiką – pagal Širinskienę, Karbauskį ar Landsbergį-anūkėlį, tuomet tik mauk iš Lietuvos ir negrįžk!
Bet prisimenu skausmingą Algirdo Mykolo Brazausko pageidavimą: nejaugi mes nerandame gerų naujienų, teigiamų pavyzdžių; parašykime apie puikią kaimo mokytoją, darbštų ūkininką, gerą darbininką… Iš tiesų, tokių dauguma, tačiau jais nesidomi nei pramogų verslas, nei televizija, nei valdininkai, tyliai trinantys kelnes savo ofisuose.
Būtent tie žmoneliai – pilkos pelytės – kitą gegužę rinks šalies vadovą. Ar jų kas klausia, kaip jie vertina būsimus kandidatus? Tuo metu viešoji erdvė pripildyta skardžiabalsių rėksnių, kurie tai galvą guldo už savo mylimą atstovą, tai į miltus mala nemylimą. Nausėda – negerai, nes bankininkas, švedams parsidavęs. Puteikis lyg Don Kichotas su malūnu nevykusiai kaunasi. Ušackas įtartinas, nes Vašingtone ir Maskvoje sėdėjęs. Pavilionis pernelyg nenuspėjamas, skandaliukų mėgėjas. Juozaitis kažkada prieš Seimą plytą pakėlė, su nacionalistais laižosi… Ir t.t., ir pan.
Baltijos kelias. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Jeigu apversi šią pavardžių karuselę, tai tie galimi prezidentai suksis į kitą pusę: Nausėda simpatiškas ir rimtas ekonomistas, Puteikis užsispyręs blogybes išrauti, Ušackas gerai išmano užsienio politiką, Pavilionis ryžtingas, Juozaitis – naujas tautos veidas…
Švytuoklė svyruoja plačia amplitude. Nesibodima asmeniškumų, purvo drabstymo, praeities nagrinėjimo, net šeimų šmeižimo. Įstabu, kad daugiausiai konkorežių atsimuša į Grybauskaitės ir Landsbergio-senelio asmenybes, nors viena jų negali kelti savo kandidatūros, kita gi – nė negalvoja grįžti į aktyvią politiką.
***
Tai tik rugpjūčio pabambėjimai. Nemanau, kad rugsėjį jie bus kitokie. 28-ri metai negali mūsų iš esmės pakeisti. Nuo vidinės stagnacijos kenčiame mes patys. Kenčia Lietuva.
Prezidento posto sieksiantis N. Puteikis siūlo Lietuvos užsienio politiką įgyvendinti Lenkijos ir Vengrijos pavyzdžiu. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Ką siūlo Lietuvos prezidento posto sieksiantis Naglis Puteikis? Ogi Lietuvos užsienio politiką įgyvendinti pagal Lenkijos ir Vengrijos pavyzdį.
Lygiavimasis į kontraversiškai ES šalyse vertinamus Lenkijos ir Vengrijos pavyzdžius, oponavimas gilesnei ES integracijai, pritarimas JAV prezidento Donaldo Trumpo politikai, raginimas mandagiai kalbėti su Rusija ir itin aštri šalies vadovės Dalios Grybauskaitės kritika vyrauja 2019 m. Prezidento rinkimuose dalyvauti ketinančio Naglio Puteikio pristatytoje užsienio politikos vizijoje.
N. Puteikis tarp potencialių kandidatų 2019 m. siekti Lietuvos vadovo posto užima vieną priešiškiausių pozicijų dėl tolesnės ES integracijos. Jo manymu, Lietuvos užsienio politika turėtų būti įgyvendinama Vakarų bendruomenėje itin kritikuojamų Lenkijos ir Vengrijos politikos pavyzdžiu.
Pasak N. Puteikio, nors Vakarų bendruomenė būgštauja, kad Lenkijos ir Vengrijos demokratijai iškilo grėsmė, realių problemų jis šiose šalyse nematąs. Tai Europos Sąjungai lojalios valstybės, sako N. Puteikis, argumentuodamas tuo, kad šios šalys nesipyksta su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, stiprina gynybą ir nekelia tuščių įtampų su kaimynais.
Beprecedentės ES teisinės procedūros, kurias sukėlė Lenkijos valdžios inicijuojama teismų reforma, ar nuolatinė kritika, kuri Vengrijai tenka dėl kišimosi į laisvą žiniasklaidą, pasak N. Puteikio, yra nepagrįstos.
Lenkijos ir Vengrijos valdžių nesutarimai su ES, teigia N. Puteikis, kyla tik dėl to, kad tiek Vengrijos, tiek Lenkijos komunistinė nomenklatūra nenori prarasti įtakos. Kartu, pabrėžia politikas, įtampos susijusios ir su tuo, kad ES bando prievarta reguliuoti suverenių valstybių gyvenimą.
„ES bando kištis į Vengrijos ir Lenkijos suverenitetą, o jos yra visiškai lojalios ES valstybės, norinčios stiprinti gynybą nuo agresyvių kaimynų“, – aiškino N. Puteikis, pridurdamas, kad Lietuva turėtų sekti panašiu keliu.
Galiausiai politikas pasisakė už solidarumą su Vyšegrado valstybėmis ne tik dėl jų principingo suvereniteto gynimo. N. Puteikis teigė, kad būtina kooperuotis su šiomis šalimis, reikalaujant Lietuvai tokių pačių sąlygų, kurias ES turi Vakarų Europos valstybės.
„Mes turime laikytis kartu ir išvien, mes neturime leistis skriaudžiami ekonomiškai, išmokos ūkininkams turi būti tokio pat dydžio, europinė parama turi būti skaičiuojama atsižvelgiant į istorinį palikimą“, – deklaravo N. Puteikis.
Euroatlantiniai santykiai
Nors save N. Puteikis vadino eurooptimistu, jis itin griežtai pasisakė prieš gilesnę ES integraciją. Politikas sako tikįs, kad Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono siūlomas gilesnės ES integracijos projektas, kuriam labiausiai priešinasi Lenkijos bei Vengrijos valdžios, ilgainiui subliukš.
Pasak politiko, mažosioms valstybėms siūlomas gilesnės ES integracijos projektas yra pavojingas tiek nacionalinio savitumo išlaikymo, tiek geopolitinio saugumo atžvilgiais.
Seimo narys Naglis Puteikis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Macrono variantas yra žalingas mažoms valstybėms, nes ištrinant tautą ir istoriją, mes paverčiami kosmopolitų mase. Tokia sulydyto katilo masė nei politiškai, nei kultūriškai neatsilaikytų prieš užsienio politikoje agresyvias valstybes kaip Kinija ar Rusija“, – sakė N. Puteikis.
Prezidento posto sieksiantis politikas taip pat pabrėžė, kad ES negali būti jokių kalbų apie bendras ginkluotąsias pajėgas. Pasak jo, JAV yra vienintelis Europos Sąjungos garantas, be kurio ES šalys tiesiog neišgyventų ir neatsilaikytų prieš kitas galybes.
Kalbėdamas apie pastaruoju metu kylančias euroatlantines įtampas ir nenuspėjamą JAV prezidento komunikaciją, N. Puteikis sakė, kad protingiausia Lietuvai būtų į kilusius debatus visai nesikišti. Pasak jo, į nesutarimus tarp JAV ir ES dėl ekonominių klausimų Lietuva turėtų reaguoti labai diplomatiškai.
Kartu, aiškino politikas, Lietuva turėtų vengti viešai kritikuoti D. Trumpą. Viena vertus, aiškino N. Puteikis, D. Trumpo politika yra tik amerikiečių reikalas, antra vertus, leido suprasti, kad, jo nuomone, prieštaringai vertinamas D. Trumpas yra teisus.
„Koks Lietuvos reikalas, kokį prezidentą išsirinko JAV. Tai yra Jungtinių Amerikos Valstijų piliečių reikalas. Tai yra politinio elito reikalas. Trumpas gina Amerikos interesus, liepia ES pasitempti karinėje ir gynybos srityje, kelia tam tikras sąlygas, kad mes tai darytume, ir, aš manau, kad Trumpas elgiasi labai protingai ir išmintingai. Ne mums palaikyti antitrampines nuotaikas“, – samprotavo N. Puteikis.
Santykių su Rusija gairės
Kalbėdamas apie tai, kokia kryptimi turėtų judėti Lietuvos ir Rusijos santykiai, N. Puteikis daugiausiai laiko skyrė D. Grybauskaitės kritikai. Jo nuomone, prezidentė padarė didelę klaidą aštrindama santykius su Kremliumi. Pasak jo, Lietuva su Rusija turi išlikti mandagi ir neeskaluoti įtampos.
„D. Grybauskaitė visiškai be reikalo įžeidinėja Rusiją, užkabinėja ir erzina ją. Nėra jokios prasmės tą daryti, nes tai pirmiausia kenkia Lietuvai. Kam ta papildoma įtampa, kodėl mes turime erzinti tą galybę? Visiškai užtenka, kad mes vieningai palaikome sankcijas dėl Krymo. Mes turėtume būti mandagūs. Lenkijos, Latvijos, Estijos prezidentai niekada sau neleido tokios grubios retorikos“, – sakė N. Puteikis ir pabrėžė, kad žodines dvikovas su Rusija sau leisti gali tik didžiosios šalys.
Politikas, paklaustas, kokius realius darbus Lietuva turėtų daryti atgrasant Rusiją, sakė, kad esminis dalykas yra laikytis ES ir NATO susitarimų. Pasak jo, tik šios struktūros gali padėti sustabdyti grėsmingą kaimyną. Tačiau N. Puteikis pabrėžė, kad Lietuva neturėtų daugiau nei kitos NATO narės didinti išlaidų gynybai.
„Stengtis pralenkti kaimynus ir skirti daugiau procentų gynybai, turint galvoje, kad iš Lietuvos emigruoja daugiausiai gyventojų dėl turtinės nelygybės, yra juokinga“, – sakė politikas ir pabrėžė, kad šiuo metu esminės grėsmės nacionaliniam saugumui yra vidinės – turtinė nelygybė, kuri skatina Lietuvos piliečių emigraciją.
D. Grybauskaitės politikos vertinimas
N. Puteikis negailėjo kritikos D. Grybauskaitei ir jos vykdytai užsienio politikai. Politikas priekaištavo prezidentei, kad ši be reikalo suerzino Rusiją ir kad savo prezidentavimo metu užėmė ribines bei nepastovias pozicijas. Pasak jo, D. Grybauskaitė griežtas antirusiškas pozicijas užėmė tik dėl asmeninių interesų.
„Tas dirbtinumas (santykių su Rusija aštrinimas. – ELTA) Lietuvai labai daug kainavo. Nes Rusija užpykusi pridarė mums daugiau ekonominių sankcijų negu aplinkinėms valstybėms. Ji be reikalo suerzino Rusiją. Ji sprendė savo asmenines problemas, o kenčia visa valstybė“, – aiškino N. Puteikis.
****** Prezidentės Dalios Grybauskaitės antrajai kadencijai einant į pabaigą, naujienų agentūra ELTA pristato apie savo pretenzijas dalyvauti oficialiai pareiškusių ar tą dar daryti ketinančių politikų užsienio politikos vizijas.
Potencialiais kandidatais dalyvauti 2019 m. prezidento rinkimuose laikomi politikai ir visuomenininkai deklaravo, jų nuomone, svarbiausias Lietuvos politikos su ES, JAV ir Rusija gaires, aptarė svarbiausias nacionalines grėsmes, kurios šiuo metu kyla Lietuvos nacionaliniam saugumui bei tai, kaip jie vertina beveik dešimtmetį trukusį prezidentės D. Grybauskaitės vadovavimą šalies užsienio politikai.
Užsienio politikos prioritetas
Sekti Lenkijos ir Vengrijos užsienio politikos pavyzdžiu, nepasiduoti gilesnės ES integracijos iniciatyvoms
Santykiai su Rusija
Rusija yra viena pagrindinių išorės grėsmių, tačiau su ja bendrauti reikia mandagiai. Kritikuoja D. Grybauskaitės politiką Kremliaus atžvilgiu. Pasak N. Puteikio, prezidentė padarė didelę klaidą aštrindama santykius su Maskva
Santykiai su ES
Griežtai prieš gilesnę ES integraciją. Lietuva ES politikoje turi solidarizuotis su Lenkija ir Vengrija
Santykiai su JAV
JAV yra vienintelis Lietuvos ir ES karinio saugumo garantas. D. Trumpo politika vertinama teigiamai
Lietuvos užsienio politikai aktualus regionas
Vyšegrado regionas
Didžiausios grėsmės nacionaliniam saugumui
Socialinė atskirtis, demografinės problemos, ES gilesnė integracija
D. Grybauskaitės politikos vertinimas
Labai neigiamas. Prezidentės užsienio politiką vertina kaip nenuoseklią, žalingą Lietuvai, priekaištaujama dėl prezidentės retorikos Kremliaus atžvilgiu. Pasak N. Puteikio, prezidentė užsienio politiką išnaudojo asmeniniams interesams tenkinti
Ryškiausi raktažodžiai
Lenkija, Vengrija, prezidentės kritika
Pirmoji aplankyta užsienio valstybės sostinė (tapus prezidentu)
Varšuva (po jos Budapeštas)
Ar įteisinti w, q, x raidžių rašybą Lietuvos oficialiuose dokumentuose?
Neturi būti įteisintos
Astravo atominės elektrinės klausimas
Visomis priemonėmis priešintis, kad AE nepradėtų veikti. Jei taip nutiks – dėti visas pastangas, kad elektra nebūtų tiekiama į ES šalis
Seimo narys Naglis Puteikis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Nušalinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) teisėjų kolegijos pirmininką Romaną Klišauską byloje dėl specialiojo plano, sudariusio sąlygas užstatyti vieną svarbiausių Vilniaus senamiesčio kultūros paminklų Vilniaus misionierių vienuolyno ir Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčios ansamblį (Misionierių ansamblis), Seimo narys Naglis Puteikis kreipėsi į LVAT pirmininką Gintarą Kryževičių prašydamas paaiškinti, kodėl R. Klišauskas buvo paskirtas nagrinėti šią bylą, nors buvo pranešėju kitoje byloje dėl to paties teisės akto teisėtumo ir gali būti neobjektyvus.
Birželio 7 d. vykusiame LVAT posėdyje administracinėje byloje Seimo narys N. Puteikis ir jo atstovas Liudvikas Ragauskis paprašė nušalinti teisėjų kolegijos pirmininką R. Klišauską, nes jis gali turėti išankstinę nuomonę, kurią susidarė būdamas pranešėju ir kitoje administracinėje byloje, kadangi ir pirmojoje byloje, kurioje pareiškėjas yra Seimo narys, ir antrojoje, kurioje pareiškėjas buvo Generalinės prokuratūros prokuroras, ginčijamas tas pats teisės aktas – tuomečio kultūros ministro Šarūno Biručio pasirašytas 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymas, kuriuo patvirtintas specialusis planas suskaidė anksčiau vientisą Misionierių ansamblio teritoriją ir panaikino griežtus apribojimus toje dalyje, kur šiuo metu statomi 4 daugiabučiai keturių aukštų (cokolinis aukštas plius du aukštai plius mansarda) gyvenamieji namai.
LVAT teisėjų kolegija patenkino N. Puteikio prašymą, t. y. nušalino teisėją R. Klišauską ir kreipėsi į teismo pirmininką dėl naujos kolegijos sudarymo.
Tokia situacija paskatino Seimo narį kreiptis į LVAT pirmininką G. Kryževičių, kuris paprašytas paaiškinti, kokios automatiškai bylas teisėjams skirstančios kompiuterinės programos ydos nulėmė R. Klišausko paskyrimą kolegijos pirmininku, nepaisant to, kad jis buvo pranešėju anksčiau nagrinėtoje byloje dėl to paties teisės akto. Jei kompiuterinėje programoje nėra numatyti saugikliai, leidžiantys išvengti tokių atvejų, N. Puteikis paragino LVAT pirmininką imtis veiksmų, kad tokia praktika būtų pakeista.
Parlamentaras atkreipia dėmesį, kad, priešingai nei pastaruoju metu teigiama, anksčiau nagrinėtoje administracinėje byloje Generalinės prokuratūros prokuroro pareiškimą LVAT nepasisakė dėl paveldosauginių argumentų – 2018 m. sausio 2 d. priimtu sprendimu LVAT nutraukė tyrimą dėl visų, išskyrus vieną, prokuroro pateiktų argumentų, nes, teismo teigimu, pareiškimas buvo pateiktas su trūkumais. Todėl paveldosauginiai argumentai, kuriais remiantis ginčijamas specialiojo plano teisėtumas, iki šiol yra neįvertinti.
Misionierių ansamblyje vykstančios statybos sukėlė didelį visuomenės pasipiktinimą ir protesto akcijas, internete paskelbtą peticiją pasirašė iškilūs Lietuvos ir Lenkijos kultūros kūrėjai, mokslininkai. Poetas Tomas Venclova, komentuodamas savo sprendimą pasirašyti, pažymėjo, kad „Misionierių ansamblio sudarkymas būtų neabejojama katastrofa, pražudanti Vilniaus senamiesčio istorinį ir estetinį statusą“, o istorikė, viduramžių tyrinėtoja prof. hab. dr. Lidia Korczak) įvertino daugiabučių statybas Misionierių ansamblyje kaip drastišką intervenciją į senamiestį ir Vilniaus panoramos naikinimą.
Lietuviškosios specifikos frontas pasidalino į keletą apkasų: viename jų su visa galinga mass media artilerija įsitaisė LRT su jos 12 personų taryba, palaikoma kai kurių žiniasklaidos batalionų, kituose knibžda dalis Seimo politikų, nuskriausti prodiuseriai ir visokie kritikai savanoriai, nepatenkinti tokia LRT vadovų arogancija.
Žodžiu, frontas platus, karo būgnai dunda garsiai, niekas nenusileidžia, jau yra ir aukų, ir kažin kada bus skelbiamos paliaubos. Paprastai ugnį įžiebti lengva, pakanka vieno degtuko ar saulės blyksnio stiklo šukėje sausoje žolėje, bet užgesinti reikia daug pastangų. Padėtį švelninti mėgina konstitucinės teisės specialistai, visokie patarėjai, netgi Prezidentė.
Nesu nei teisininkas, nei ekonomistas, o tik žurnalistas, visą gyvenimą dirbęs žiniasklaidoje, niekada nemanęs, kad ji taps ketvirtąja, o gal net aukščiausia valdžia, formuojančia visuomenės nuomonę. Savimeilę pakutendavo malonūs vertinimai, pagyros, užgaudavo šleikštūs asmeniškumai, sovietinės praeities užuominos („kas be kaltės, meskite į mane akmenį…“), bet niekada netvirtinau, kad žurnalistas, o juo labiau žiniasklaidos funkcionierius, yra visa lemiantis visuomenės elitas, besišildantis šiltoje kėdėje ir gaunantis už ministro didesnius atlyginimus.
Dabar tokie tave gali apšaukti „neadekvačiu“, puspročiu, neišmanėliu, bet juk jie patys kada nors nueis nuo valdžios Olimpo ir teks paduoti ranką paprastam žmogeliui ar kolegai, kurį anąkart į mėšlą mindė… Tokia gyvenimo logika.
Teisėjauti dvikovoje LRT vs Seimas neperspektyvu. Jau vien dėl to, kad Konarskio gatvės ambrazūroje įsikūrusi galinga transliacinė mašina, daranti poveikį visai visuomenei. Pasakei frazę, ir iš Seimo reitingų lieka tik išnaros. Jie ir taip gana žemi. Pagal naujausius „Vilmorus“ tyrimus žiniasklaida yra 11-oje nuo viršaus, o Seimas 18-oje arba antroje nuo galo vietoje.
Ne paslaptis, kad LRT kaip ir kitų žiniasklaidos kanalų palaikymą lemia tai, kad tai galinga politikų, verslo atstovų, valdininkų tribūna, kuri ypač vilioja tuos, kurie siekia populiarumo ir matomumo, pavyzdžiui, artėjant rinkimams. Žiniasklaidos vadybininkai tuo spekuliuoja, taip pelnydami savo rėmėjų palankumą. Vargas tam, kuris šio dėsningumo nepaiso… Nepaisė jo ir R. Karbauskis.
Seimo narys Naglis Puteikis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Kare tarp LRT ir Seimo it nuogas į dilgėles įšoko Naglis Puteikis, per TV ir savo padėjėjos vardu paskelbęs demaskuojančius faktus apie LRT vadovų paramą turtingiems verslininkams Trakų istoriniame nacionaliniame parke statyti prekybos centrą.
Kaip ir „Lietuvos“ kino teatro griovimo atveju TV prieš visuomeninio judėjimo „Gelbėkim Trakus“ iniciatorius panaudojo visą valstybinės televizijos armadą, ir viskas baigėsi kaip ir turėjo baigtis: politikai ir visuomenininkai pakėlė rankas, N. Puteikis apskųstas, ir policija pradėjo tyrimą dėl jo žodžių apie A. Matonį…
Bet tai smulkmena. LRT ir Seimo dvikova įgavo platesnį užmojį, kai įtakingiausias Lietuvos žurnalistas E. Jakilaitis atakavo R. Karbauskį. Neseniai jie atvirai susikibo Seime. Strėlės buvo laidomos ir dėl „Eurovizijos“ finalo sąmatos, ir dėl atlygių viešinimo, ir dėl nepilnų LRT ataskaitų Seimui. Žinoma, R. Karbauskis nežinojo, kiek kainuoja „Švyturio“ arenos nuoma, kitų skaičių, ir čia oponentai jį „pagavo“: nežinai, reiškia, ir Seimo sudaryta komisija sudilusio skatiko neverta, o pats užsitarnavai bjaurias klouno karikatūras…
Bet ir tai smulkmena. Kaip ir tai, jog kai kurie atlikėjai teigia negavę pinigų už savo atliktus kūrinius, kad antai kilnojamai televizijos stočiai LRT išleido apie 3,5 mln. eurų, apie ką TV laidų prodiuseris S. Jakutavičius sakęs, kad „už tokią sumą E. Muskas (garsus verslininkas ir technologijų kūrėjas Elonas Muskas, bendrovių „Tesla“ ir „SpaceX“ vadovas – Č.I.), į kosmosą paleistų raketą…“
Taip, smulkmenos, bet jos iškalbingos. Visuomenei (rinkėjams, mokesčių mokėtojams, LRT auditorijai) sunkiai suprantama, kaip ši organizacija, maitinama iš valstybės biudžeto (pernai jos dalis siekė beveik 40 mln. eurų), vengia pateikti pilną ataskaitą, dengdamasi „konfidencialiomis“ sutartimis su prodiuserinėmis kompanijomis. Dar pernai lapkritį politologas K. Girnius stebėjosi, kaip LRT tarybos pirmininkas Ž. Pečiulis „atvirai meta iššūkį Seimui, pranešdamas, kad neketina suteikti informacijos, kurios reikalauja parlamentinę kontrolę atliekantis Seimas. Ž. Pečiulio ir LRT tarybos iššūkis yra įžūlus, bet tradicinis…“
K. Girnius rašė ilgai dirbęs Laisvosios Europos radijuje. „Jei radijo prezidentas būtų atsisakęs radijo tarybai suteikti pageidaujamą ir reikalaujamą medžiagą, jis būtų atleistas tą pačią dieną be jokių didesnių diskusijų“, – tvirtino žinomas apžvalgininkas DELFI portale. Net „Krašto apsaugos ministerija negali nuslėpti sandorių sąlygų ir kainos, išskyrus, jei to reikalautų nacionalinis saugumas. Informacija apie LRT sutartis su prodiuseriais, tarnautojų atlyginimus ir priedus nesukels pavojaus Lietuvai“, – priduria K. Girnius.
Dėl magistro reikalavimo Edmundas Jakilaitis negalės kandidatuoti į LRT vadovo postą. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
LRT vadovai mano kitaip. LRT direktoriaus pavaduotojas Rimvydas Paleckis pripažino, kad dalies prodiuserinių kompanijų sutarčių neteikti Seimui nutarė pats nacionalinis transliuotojas, baimindamasis galimų teismų procesų. Dalis jų esą žodžiu pasakė „taip“, bet paskui perspėjo: paviešinimo atveju LRT atsako už visus galimus nuostolius. Jis bijąs, kad iš Seimo, kurio dalis narių turi leidimus dirbti su slapta informacija, ji gali nutekėti…
Vadinasi, prodiuseriai diktuoja sąlygas, jų veiklos taisyklės yra aukščiau Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo, kurio suvestinė redakcija patvirtinta 2015 m. sausį. 10 straipsnio 6 punkte pabrėžiama, kad „LRT tarybos veikla yra vieša… Tarybos pirmininkas kartą per metus už LRT veiklą atsiskaito Seimo plenariniame posėdyje“.
Kitaip sakant, LRT pateikia ataskaitas Seimui, kuriam belieka jas kišti giliai į stalčių, nesiimant jokių veiksmų? Sausio 12 d. Seimas sudarė laikinąją komisiją visuomeninio transliuotojo finansinei ir ūkinei veiklai tirti, ir po dviejų savaičių įvyko jos pirmasis posėdis. Tyrimas numatomas baigti net iki birželio 1 d. Nutarta kreiptis į 14 šalies institucijų atlikti išorės auditą. O kol šis tyrimas vyks, per nacionalinį transliuotoją toliau bus eskaluojama ir šią komisiją, ir visą Seimą, neišskiriant ir R. Karbauskio, demaskuojanti kampanija. Įdomu, kad į ją tarsi keršto motyvu įtrauktas ir jo trąšų verslas, ir „Agrofirmos“ reikalai, ir santykiai su V. Putino režimu, ir dar galas žino kas. To puolimo nesibodi pats E. Jakilaitis, kuris atsiribojo nuo administracinės priklausomybės LRT, bet naudojasi jos priemonėmis, kad suvedinėtų sąskaitas su nemėgstamu politiku. Į pastabą, kad tai prasilenkia su žurnalistine etika, žymus žurnalistas sausai atsakė: toks mano darbas…
Neabejoju nei konstitucinės teisės žinovų, nei garsių ekonomistų, finansininkų, politologų kompetencija, analizuojant LRT ir valdžios santykius. Tačiau moraliniu aspektu kolegos Konarskio gatvėje, kurioje prieš 27 metus vyko baisi tragedija, vardan taurios atminties turėtų atsisakyti arogantiško jausmo būti „ketvirtąja“ ar dar aukštesne valdžia ir paklusti pagrindiniam nacionalinio transliuotojo vertam postulatui – tarnauti visuomenei, kuri jį ir išlaiko.
Praėjusį šeštadienį įvyko paskutinis trečiosios Seimo sesijos posėdis. Baigdama jį parlamento vicepirmininkė Rima Baškienė sakė: „Šiandien yra ypatinga diena. Mes baigėme pratęstą trečiąją šios kadencijos sesiją. Buvo visko – ir atsiprašymų, ir emocijų, ir nesusikalbėjimo, ir galbūt diskusijų trūko.“
Labai jau švelniai pasakyta. Taip, nesusikalbėjimų tikrai būta, emocijų taip pat; kur jau ten be emocijų Seime.
Bet paklauskite, ar kas nors iš rinkėjų prisimena kokį nors įsimintiną kurio nors tautos išrinktojo atsiprašymą?
Ar atsiprašė su perdegusio mėšlo tvaike dūstančia partija „Tvarka ir teisingumas“ į Seimą pakliuvęs K. Pūkas, prišvinkinęs tautos atstovybę savo seksualiniais priekabiavimais? Ilgai reikėjo vargti, kol, galų gale, Konstitucinio Teismo išvadų dėka, šis persona, pagaliau užspeistas į kampą, pats save išsigrūdo.
Manote, kada nors atsiprašys tūlas P. Gražulis, irgi tvarkietis ir tapšnotojo sekėjas? Pažvelkite į jo akis, tik į akis, nereikia klausytis net bet kokiame kontekste jo tariamų žodžių, – ir suprasite, kad net atsiprašydamas (jeigu taip netyčia atsitiktų) jis vis tiek liktų teisus ir nepakaltinamas. Net ir tuomet, kai, duodamas interviu mums priešiškos šalies žurnalistei, ar iš kremlinių pirkdamas automobilį patvarkina Lietuvą.
O juk kažkada, sako, buvęs lyg ir disidentas.
Seimo narys konservatorius Kęstutis Masiulis, reaguodamas į Gražulio, gal ir neprilygstančio garsiajam Žirinovskiui, pasiūlymą konservatoriams pasitikrinti savo psichinę būseną, tarsi turėdamas labai daug laisvo laiko tarp įstatymų kūrimo, rašo laišką Seimo nariams:
„Sutinku be jokių rezoliucijų pasitikrinti psichikos būklę, kraują, šlapimą, kompetencijas, IQ ir EQ, praeiti STT filtrus ir mašinas ir dar plokščiapėdystę bei išangę, bet tik tada, jei jūs pats visą tai padarysite. Išviešinsime tyrimo rezultatus. Bus linksma. Pirmyn, rodykite pavyzdį mielas Seimo herojau“.
Vladimiras Žirinovskis
Oru taip – Seimo nariui?
„Facebook“ paskyroje P. Gražulis atrašė: „Nors pavasaris dar toli, bet konservatorių gretose pasirodė pirmoji kregždė, sutinkanti pasitikrinti savo psichinę sveikatą ir ne tik ją… “
Feisbukinė epidemija apėmusi ne tik mūsų auksinį, ir ne auksinį, jaunimą, kuris po kiekvieno, anot suvalkiečio, pirdžio vandeny viešai nusimauna savo ne pirmo baltumo baltinius; ji giliai įsismelkusi ir į valdžiažmogių smegenų rieves.
Sakysite, kad tai naujas, modernus komunikavimo būdas? Sėdi greta savo oponento, galėtum jam kad ir į ausį pašnibždėti: šiknius esi. Bet ne, – feisbukini. Dar anais sovietiniais laikais, kai žodžiai būdavo išliejami tik popieriuje, mano jaunystės bičiulis yra taip taikliai prasitaręs: laiške bučiuoti, tai tarsi medų per stiklą laižyti; arba nuodus.
Štai E.Jakilaitis feisbuke susirašinėja su R. Karbauskiu. Dar humoristas toks; jeigu tai – humoras.
Kol kas rezultatas – nulis nulis.
Beje, kas gali atsitikti, jeigu staiga pasirodys, kad „humoro“ daugiau LRT, kur taip įsijautęs valstiečius murkdyti Jakilaitis, o ne „Agrokoncerne“? Kas tada, mieli ponai?
Ar atsiprašė L. Balsys, Seime į žurnalistų atneštą alkotesterį įpūtęs 1,82 promiles ir, negana to, vėliau, galimai girtas, sėdęs į automobilį ir išvykęs, o vėliau į namus net neįsileidęs policijos pareigūnų?
Ar atsiprašė bent kartą Prezidentės, kurią, palikęs darbą prezidentūroje, progai pasitaikius ir be progos, kiek įstengdamas šandijo (švelniai pasakius)? O juk, būkime atviri, jos dėka pateko ir į Prezidentūrą, o vėliau – ir į Seimą. Jau antra kadencija!
Peilis į nugarą ir – pirmyn.
Ar atsiprašė N. Puteikis, nuolat Seime (ir ne tik) genantis vėjus bet kuria kryptimi? Paprastai tai vadinama demagogija.
Ir kiti, ir daugelis kitų – ne pašauktųjų, bet išrinktųjų?
Sodyba žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ačiū Dieve, kad Seime yra tokia Aušra Maldeikienė.
Ačiū, pagaliau, Dievui, kad yra Aurelijus Veryga.
Anądien nuėjau į Antakalnio gale esančią mažą „maximos“ parduotuvę nusipirkti vieną (!) butelį (5 laipsnių) alaus. Priešais mane tokia inteligentiška močiutė su kruopomis ir aliejumi stovėjo. Atsigręžė. Jūs mažai perkat. Užleidžiu.
Kai mandagiai padėkojęs atsisakiau atsistoti eilėje pirma jos, ji man pasakė: mano tokia etika.
Dabar sėdžiu vienkiemyje tarp miškų, kur net LRT blogai rodo. Todėl žiūriu į apšerkšnijusius medžius. Sidabras ramina labiau nei auksas, kažkodėl pagalvoju.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis kartu su frakcijos nariu Laurynu Kasčiūnu kreipėsi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją, prašydami įvertinti, ar Seimo nario Naglio Puteikio pasisakymai apie Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) naujienų tarnybos direktorių Audrių Matonį nepažeidžia Seimo nario ir valstybės tarnautojo etikos reikalavimų.
Parlamentarų teigimu, kreipimąsi paskatino tai, kad N. Puteikis pasisakydamas ėmė lyginti Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) Naujienų tarnybos direktorių Audrių Matonį su Rusijos propagandistu Dmitrijumi Kiseliovu, nes esą abu jie transliuoja vienpusiškus reportažus ir neišklauso kitos pusės nuomonės.
„Jūs turbūt nežinote geriausio Lietuvos propagandisto, lietuviško D. Kiseliovo, t. y. A. Matonio parengtų siužetų, kuriuose yra vienos pusės nuomonė, nepateikiant antros“, – kalbėjo N. Puteikis.
Tokią mintį N. Puteikis išsakė sausio 12 d. Seimo posėdyje svarstant nutarimo projektą dėl laikinosios tyrimo komisijos sudarymo ir pavedimo jai atlikti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos valdymo, finansinės bei ūkinės veiklos parlamentinį tyrimą.
Parlamentaro L. Kasčiūno teigimu, „tokiais ad hominem pareiškimais ir melagingais kaltinimais Seimo narys N. Puteikis diskredituoja visą Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos valdymo, finansinės bei ūkinės veiklos parlamentinį tyrimą ir sustiprina įtarimus, kad prisidengiant siekiu skaidrinti nacionalinio transliuotojo veiklą, gali būti mėginama perimti LRT ir jo kuriamų laidų turinio kontrolę. Tačiau pažymėtina, kad šis parlamentinis tyrimas jokiu būdu negali ir neturi būti nukreiptas į LRT ir jo kuriamų laidų kontrolę bei atskirų žurnalistų kritiką. Visuomeninio transliuotojo nepriklausomumas privalo būti išlaikytas“.
Seimo narys Naglis Puteikis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Atkreiptinas dėmesys, kad Seimo nario N. Puteikio pareiškimai turi tyčios ir recidyvo požymių, nes tokius melagingus kaltinimus jis kartoja ne vieną ir ne du kartus. Pavyzdžiui, 2018 m. sausio 8 d. tiesiogiai transliuotoje „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Nuoga tiesa“, N. Puteikis, be kita ko, nepagrįstai kaltino LRT Naujienų tarnybos direktorių A. Matonį prekyba poveikiu. Savo melagingiems teiginiams pagrįsti Seimo narys pateikė klaidinančią ir melagingą informaciją apie LRT televizijos laidos „Panorama“ rengtus siužetus apie planus statyti Trakuose autobusų stotį ir su tuo susijusias teisines aplinkybes. Šiuos siužetus Visuomenės informavimo etikos komisija ir Žurnalistų etikos inspekcijos tarnyba įvertino kaip nepažeidusius Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų“, – sako G. Landsbergis.
Pasak parlamentarų, N. Puteikis nepateikė jokių konkrečių faktų ir argumentų savo teiginiams pagrįsti, todėl jo išsakyti kaltinimai yra vertintini kaip visuomenės klaidinimas ir šmeižtas, už kurį yra numatyta baudžiamoji atsakomybė.
Kaip primena kreipimosi autoriai, pagal Baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalį, „tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų“.
Seimo narys Naglis Puteikis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Laikinoji tyrimo komisija siūlo Seimui tenkinti generalinio prokuroro Evaldo Pašilio prašymą ir panaikinti Seimo nario Naglio Puteikio teisinę neliečiamybę.
Tokį sprendimą priėmė antradienį posėdžiavusi tyrimo komisija, kuriai vadovauja „valstiečiams“ atstovaujantis parlamentaras Audrys Šimas.
Galutinai dėl parlamentaro teisinės neliečiamybės turės apsispręsti balsuodamas visas Seimas.
Seimas buvo įpareigojęs tyrimo komisiją pateikti išvadas iki rugsėjo 29 d.
Rugsėjo 21 d. generalinis prokuroras Evaldas Pašilis kreipėsi į Seimą, prašydamas leisti patraukti Seimo narį Naglį Puteikį baudžiamojon atsakomybėn privataus kaltinimo byloje. Šį kreipimąsi generalinis prokuroras pateikė vykdydamas Vilniaus apygardos teismo prašymą.
Tai jau ne pirmas kartas, kai generalinis prokuroras ateina į Seimą su prašymu panaikinti Seimo nario N. Puteikio teisinę neliečiamybę, tačiau parlamentarai netenkino jo tokio prašymo.
Pernai balandžio 18 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį, kurioje nurodoma, kad privataus kaltinimo tvarka buvo gautas pareiškėjos K. S. skundas, kuriuo prašoma Seimo narį N. Puteikį pripažinti kaltu dėl šmeižimo ir skirti jam įstatyme numatytą bausmę bei priteisti iš jo padarytą neturtinę žalą.
Seimo narys Naglis Puteikis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Ketvirtadienį generalinis prokuroras Evaldas Pašilis kreipėsi į Seimą, prašydamas leisti patraukti Seimo narį Naglį Puteikį baudžiamojon atsakomybėn privataus kaltinimo byloje.
Šį kreipimąsi generalinis prokuroras pateikė vykdydamas Vilniaus apygardos teismo prašymą.
Išklausęs generalinio prokuroro argumentų Seimas, „už“ balsavus 99, prieš 1, susilaikius 5 Seimo nariams, sudarė laikinąją tyrimo komisiją dėl sutikimo Seimo narį N. Puteikį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę.
Komisijos pirmininku išrinktas „valstiečiams“ atstovaujantis parlamentaras Audrys Šimas. Ji turės pateikti Seimui išvadas iki rugsėjo 29 d.
Tai jau ne pirmas kartas, kai generalinis prokuroras ateina į Seimą su prašymu panaikinti Seimo nario N. Puteikio teisinę neliečiamybę, tačiau parlamentarai netenkino jo tokio prašymo.
Pernai balandžio 18 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį, kurioje nurodoma, kad privataus kaltinimo tvarka buvo gautas pareiškėjos K. S. skundas, kuriuo prašoma Seimo narį N. Puteikį pripažinti kaltu dėl šmeižimo ir skirti jam įstatyme numatytą bausmę bei priteisti iš jo padarytą neturtinę žalą.
Vilniaus apygardos teisme įvykusio taikinamojo posėdžio metu suinteresuoti asmenys nesusitaikė, todėl teismas nutarė skundą nagrinėti teisiamajame posėdyje.
Nors didžiųjų rinkimų periodas tik po 2 metų, tačiau pirmieji vieversiai prezidentinį pavasarį jau pranašauja. 2019 m. vyks bent 3 reikšmingi valdžios persidalijimai: vasarį – savivaldybių, gegužę – prezidento, birželį – europarlamentarų rinkimai.
Dar po metų ir nauji Seimo rinkimai, apie kuriuos kalbėti per anksti, nors dabartiniams Seimo nariams būtent tas laikas yra atskaitos tašku, jau šiandien lemiančiu jų į politinę ir į asmeninę darbotvarkę įrašomų klausimų prioritetiškumą.
Savivaldybių rinkimai nors ir reikšmingi, tačiau lokali jų paskirtis, ribotos savivaldybių galimybės valstybės valdymo piramidėje bendranacionalinių klausimų dažniausiai ir nekelia. Šiuose rinkimuose dalyvaujančios partijos regionuose pradeda supanašėti – tai atsispindi ir koalicijų margumyne vietos valdžios lygmeniu, kur dėl politinės partnerystės po rinkimų sutaria bemaž bet kas su bet kuo, sutaria net iš anksto – tai iliustruoja gana sėkmingos vietinių politinių sambūrių iniciatyvos: „Vieningas Kaunas“, „Už Alytų“, „Vieninga Plungė“ ir pan., kur partinės preferencijos iš viso praranda prasmę.
Stebint viešąją erdvę galima susidaryti įspūdį, kad Lietuvoje renkami ne 60 savivaldos institucijų valdantieji, bet tik Vilniaus ir Kauno merai. Dar mažesnio dėmesio sulaukia Europos Parlamento rinkimai, kuriuose vietas išsidalina ištikimą elektoratą turinčios partijos, paprastai laimi tuo metu daugiausia rinkėjų simpatijų turinčios partijos kandidatai. Į juos irgi jau pradedama žiūrėti ne kaip į aktyvius Lietuvos politinio lauko žaidėjus, bet kaip į nusipelniusius pensininkus, išsiunčiamus į užtarnautą ir prabangų Briuselio pensionatą.
Svarbiausi – prezidento rinkimai
Visa politinėmis temomis rašanti žiniasklaida bei žurnalistų kalbinti politologai vienbalsiai sutaria, kad svarbiausi 2019 m. bus prezidento rinkimai. Savivaldybių rinkimai – mankšta ir partinių komandų darbo sugebėjimų išbandymas. Pergalė svarbi, nes laimėjusieji galės vietose padėti arba trukdyti vieniems ar kitiems kandidatams į prezidentus, kadangi pastarieji visi ieškos atramos, talkininkų ir šalininkų regionuose.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Politikos sunkiasvoriai ir avantiūristai rungsis dėl prezidento posto, o pralaimėjusiems ar nedalyvavusiems liks paguodos prizai – pareigų dalybos Europos parlamente.
Iš esmės jau ir rinkimuose į dabartinį Seimą tam tikrą reikšmę būsimi prezidento rinkimai turėjo, nes buvo aišku, kad šios kadencijos Seimas dirbs su 2 prezidentais. 2019 m. Dalią Grybaukaitę prezidento poste keis kitas asmuo, o tai reiškia, kad tarp Seimo ir prezidentūros natūraliai egzistuos, ko gero, abipusis noras išlaikyti distanciją, kurią apsprendžia ir įstatymais apibrėžtos valdžios padalinimo galios.
Tokie santykiai ir susiklostė: valstiečiai į prezidentės daržą – užsienio politiką ir jėgos struktūras – nelenda, prezidentė, nors ir paniurnėdama, leidžia valstiečiams daryti ką tik tie susimano. Iš esmės valstiečiams ir svarbesnis ne dabar veikiantysis, o būsimasis prezidentas, nes paskutiniai Seimo kadencijos metai gali tapti ir šios partijos pakasynomis, ir galimybe ilgesniam laikui įsitvirtinti Lietuvos politiniame olimpe.
Dabartiniai Seimo valdantieji per prezidento rinkimus turės galimybių išnaudoti valdžios suteikiamus svertus, tačiau atsiras ir ne toks malonus šalutinio poveikio veiksnys. Jei valdančioji partija bus nepopuliari, dažniausiai taip ir nutinka kadencijos pabaigoje, priklausymas ar sąsajos su ja kandidatui bus nenaudingi, o opozicijos remiamiems kandidatams kaip tik suteiks daugiau reitingo taškų ir palankesnių rinkimuose balsuojančiųjų vertinimo.
Pretendentų bemaž 20-imt
Kad prezidento rinkimai visus 2 metus bus viena iš nuolatinių aktualijų besisukančių viešųjų disputų eteryje, pirmieji pastebėjo ne politikai, o lošėjai. Dar vasario mėn. „Lietuvos žiniose“ publikuotas straipsnis, kur paminėtos pirmosios potencialių kandidatų pavardės, dėl kurių lažintis pasiūlė lažybų verslo organizatoriai. Favoritų penketukas ant lažybų stalo buvo įdomus: 1 – Ramūnas Karbauskis, 2 – Andrius Tapinas, 3 – Algirdas Butkevičius, 4 – Saulius Skvernelis, 5 – Žygimantas Pavilionis.
Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tąsyk straipsnyje tarp kitų kandidatų dar paminėti: pats lažybų bendrovės įkūrėjas europarlamentaras Antanas Guoga, Seimo narys Naglis Puteikis, tapęs pirmuoju oficialiai iškeltu kandidatu artėjančiuose Lietuvos prezidento rinkimuose, ir Eligijus Masiulis, lošėjų „reitinge“ iš favoritų nusiritęs į paskutinę 18 vietą.
Rimtesnį politinės aktualijos toną prezidento rinkimams suteikė balandžio mėn. delfi.lt informaciniame portale publikuoti „Spinter tyrimų“ atliktos apklausos rezultatai, kur išsirikiavo pirmasis galimų kandidatų rikiuotės dvyliktukas, pagal populiarumą surikęs maksimum 19,2 ir minimum 1,6 proc. apklaustųjų balsų: S. Skvernelis, R. Karbauskis, Ingrida Šimonytė, Vilija Blinkevičiūtė, Gitanas Nausėda, Vygaudas Ušackas, A. Guoga, A. Tapinas, Remigijus Šimašius, A. Butkevičius, Ž. Pavilionis, Petras Auštrevičius.
Įvairiose žiniasklaidos priemonėse buvo paminėti ir kiti potencialūs žurnalistų pastebėti ar patys jiems apie tai užsiminę kandidatai: Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, europarlamentaras Valentinas Mazuronis, Europos Sąjungos komisaras atsakingas už sveikatą ir maisto saugą Vytenis Andriukaitis, anksčiau minėtas, bet praradęs galimybes į politinius lyderius išsiveržti Vytautas Gapšys, o rusiškoje žiniasklaidoje vis dar dažnai pasvarstoma, ar bus leista į Lietuvos prezidentus antrą kartą kandidatuoti Rolandui Paksui.
Ką kels ar rems socialdemokratai ir konservatoriai?
Natūralu, kad būsimų prezidento rinkimų potencialių kandidatų sąrašuose dažnas pilietis pasigenda Gabrieliaus Landsbergio ir Gintauto Palucko, tačiau abu jaunieji politikai, kai vyks prezidento rinkimai, dar nebus įveikę 40 metų amžiaus cenzo kartelės nustatytos kandidatams į prezidentus Lietuvoje. G. Paluckui trūks tik 3 mėn., tačiau prezidento rinkimų laikas – konstitucinė norma, tad į prezidentinių rinkimų traukinį naujasis socialdemokratų lyderis bilieto neturės. Kad prezidento rinkimuose negalės dalyvauti abu tradiciškai oponuojančių partijų lyderiai, į būsimų prezidento rinkimų turinį įneša tam tikros sumaišties. Šių partijų paramos pirmajame ar antrajame ture galės siekti bemaž visi centristinėms pažiūroms save priskiriantys kandidatai, gal tik išskyrus patį Centro sąjungos lyderį N. Puteikį, kuris linkęs pretenduoti į radikalesnes idėjas palaikančių rinkėjų balsus.
Žino, bet dar tyli
Potencialių kandidatų sąrašas ilgas ir anaiptol nereiškia, kad jis baigtinis. Iš žurnalistų klausimo, ar kandidatuos prezidento rinkimuose, sulaukia bemaž visos naujos ir senos politikos žvaigždės, ir gauna vieną ir tą patį atsakymą, kurį tiksliausiai atspindi diplomatiškas, bet ir konkretus vieno iš tokių potencialių kandidatų V. Ušacko atsakymas BNS naujienų agentūrai: „prezidento rinkimai vyks už dvejų metų, šiuo metu priimti sprendimus būtų per anksti“.
Tokią pat maldelę pakartojo S. Skvernelis, kiti irgi apsiriboja advokatiška „negaliu nei paneigti, nei patvirtinti“ formuluote. Panašius atsakymus turi paruošę visi, kurie apie kandidatavimą svarsto rimtai ir turi potencialių galimybių rinkimuose dalyvauti. Kad klausimų apie kandidatavimą sulaukia politinių partijų lyderiai – natūralu. Tačiau įdomu, kaip tarp jų atsiranda naujos verslininkų, visuomenės veikėjų pavardės. Ir ne tik atsiranda, bet pradeda nuolat suktis tikėtinų kandidatų į prezidentus apklausų sąrašuose ar politologų įžvalgose.
2019 m. rinkimuose tokiems priskirtini verslininkai R. Dargis ir A. Guoga, žurnalistas A. Tapinas ir dar nuo 2009 m. reitinguojamuose sąrašuose tebesisukantis SEB banko analitikas G. Nausėda. Turint tik finansinį užnugarį ir neturint žmogiškųjų resursų, komandos, organizacinės struktūros (ir atvirkščiai, komandą turint, bet neturint finansų), bandyti kandidatuoti į prezidento postą avantiūristiška. Tokiu atveju galima numanyti, kad kandidatai siekia kitų (prestižo, politinio kapitalo) tikslų ir valdyti valstybės ambicijų neturi.
Dažnai keliama versija, kad remtino įpėdinio žvalgosi ir dabartinė Daukanto aikštės šeimininkė, kadangi S. Skvernelio lyderystės, panašu, kad D. Grybauskaitė jau atsikando. Tačiau, kito globotinio, kuris galėtų būti bent jau arčiau reitingų vidurio, ji šiuo metu neturi, juk nebandys įtikinti į prezidentus kandidatuoti buvusį generalinį prokurorą Darių Valį ar kitus ir kitas nelabai sėkmingai savo dviejų kadencijų metu pasirinktas, paskirtas į atsakingus postus, bet niekuo nepasižymėjusias personas.
Nori, bijo, bet į sąrašą veržiasi
Pakliūti į potencialių kandidatų į prezidento postą sąrašą aktualu visiems ir kas ketina, ir kas tik svajoja šiuose rinkimuose dalyvauti. Rinkėjams reikia laiko prie kandidato priprasti ir patikėti, kad vienas ar kitas politikas ar visuomenės veikėjas iš tiesų yra realus kandidatas į prezidentus, o ne aktorius, atliekantis viešųjų ryšių ar rinkodaros eksperimentą ir populiarinantis, tarkim, lošimų verslą ar žiniasklaidos kanalą. Buvimas tokiame sąraše neįpareigoja, tačiau suteikia potencialiam kandidatui tam tikrą svorį visuomenėje, jis tampa žiniasklaidos dėmesio objektu, taigi atsiveria galimybės dažniau šmėžuoti TV ekranuose, klausiama jo nuomonės įvairiausiais klausimais ir pan. Tačiau politinių kampanijų organizavimo specialistai bei politologai vienbalsiai sutaria, kad Lietuvos atveju pernelyg anksti patvirtinti savo ketinimus kandidatuoti yra rizikinga, nes bus sulaukta ir pernelyg įkyrios žiniasklaidos dėmesio, kuri tikrų ar tariamų atradimų kandidatų biografijose bandys iškapstyti – nebūtinai iš piktos ar geros valios, bet kaip ir kandidatai gaudydami rinkėjų, taip ir žiniasklaidos tarnai – skaitytojų auditorijos balsus – „laikus“. Jei atkakliai ieškos – tai ir suras, nes į prezidentus kandidatuoja ne angelai, o rentabilūs žmonės iš kūno ir kraujo.
Premjero partija
Nepaisant, kad pretendentai į prezidento postą savo sprendimų dalyvaus ar nedalyvaus rinkimuose per anksti nesistengs afišuoti, tačiau turintieji tokių ambicijų savo elgseną politinėje arenoje, atsižvelgdami į didįjį tikslą, jau pradėjo modeliuoti. Atsižvelgdami į numanomų kandidatų ketinimus, atitinkamai jų atžvilgiu elgiasi ir politiniai partneriai bei oponentai. Kitaip tariant, nors pretendentai lauks tinkamiausio laiko pareikšti savo politinėms ambicijoms, tačiau savo rinkiminę kompaniją pradeda jau dabar ir būsimos kovos taisyklės verčia juos atitinkamai modeliuoti ir šiuo metu priimamus sprendimus.
Tarkim, į S. Skvernelio pagąsdinimą, kad jei Valstiečių ir žaliųjų frakcija balsuojant už urėdijų reformas Vyriausybės projekto nepalaikys, jis atsistatydinsiąs, rimtai pažiūrėjo gal tik valstiečiai. Visi kiti padarė logišką išvadą, – kadangi policijos ekskomisaras svajoja apie prezidento postą, jam atsistatydinti šiuo metu nenaudinga, tad jis to ir nepadarys. Būdamas eiliniu Seimo nariu galimybių sulaukti dėmesio S. Skvernelis turėtų žymiai mažiau, o dėl savo charakterio ir gruboko profesinio bendravimo stiliaus galėtų įsivelti į konkurencinę kovą tik su Petru Gražuliu ir kita nuolat į Seimą pakliūnančių atrialiežuvių ir populistų kompanija, kurios reitingo potencialas, kaip ir visų juokdarių po 2008 m. Arūno Valinsko politinio eksperimento, sumenkęs.
Valdančiosios partijos kandidatas į prezidentus išliks mįslinga tema. Panašu, kad valdančiųjų populiarumas ir dėl to paties S. Skvernelio veiksmų, ir dėl kt. politikos naujokams būdingų klaidų, nepaliaus kristi. Todėl, jei S. Skvernelis artėjant prezidento rinkimams vis dar tikės savo laiminga žvaigžde, turėtų valstiečius ir žaliuosius palikti, suradęs ar pats sukūręs tinkamą pretekstą.
Kritika be atsakomybės
Dabartiniai premjero veiksmai tokią versiją tik patvirtina, premjeras trūks plyš demonstruoja „tvirtą ranką“, netgi išdrįso apsižodžiuoti su prezidente. Kadangi būdamas premjero poste nieko konstruktyvaus S. Skvernelis dar nepasiūlė (arba siūlė, bet niekas to nežino ir nepastebėjo), ko gero, nenustebins erudicija bei Lietuvos ateities vizijomis ir įžengus į prezidentinių rinkimų tiesiąją. Tokių kandidatų pagrindiniu arkliuku rinkimuose tampa aštri kritika, dažniausiai ji ir nukreipiama į postą tuo metu dar užimantį lyderį – „kaip blogai jis daro, koks neteisingas“ ir t.t. Ką darytų geriau – per daug ir nesistengiama detalizuoti, tiesiog pabrėžiama, kad „bus daroma kitaip“.
Per likusius metus ar pusantrų premjeras dar drąsiai gali dalinti prieštaringiausius ir neįgyvenamus pažadus bei demonstruoti, kaip uoliai juos įgyvendina, tačiau darbų rezultatus jam būtų žymiai patogiau kritikuoti sėdint Daukanto aikštėje nei prisiimti už juos asmeninę atsakomybę toliau vykdant vyriausybės vadovo pareigas. S. Skvernelis jau spėjo išsiduoti, kad tikros atsakomybės privengia, vienu metu linkęs pritarti nesuderinamiems dalykams, o įgyvendina, pasitaikiusį pagal aplinkybes, kokį nors trečią variantą.
EPA – ELTA nuotraukoje: JAV prezidentas Donaldas Trampas.
Tuo jis išties šiek tiek primena JAV prezidentą Donaldą Trampą. Susirinkti protesto balsus ir tuo pačiu išlikti įtakinga figūra valdžios piramidėje S. Skverneliui bus neeilinė užduotis. Valstiečių ir žaliųjų sąjungai irgi gali pabosti būti tik premjerą aptarnaujančio personalo padėtyje, todėl neatmestina, kad apsitrynę politikos kuluaruose jie ir patys gali paieškoti kito remtino kandidato, prisiminti į Europos Parlamentą išsiųstą Bronių Ropę, charizmą, nors pradžioje ir padarė keletą nedovanotinų klaidų, turi ir naujasis valstiečių lyderis Seime Viktoras Pranckietis.
Tuo atveju, jei valstiečių reitingai nekristų, bet kiltų, kaip prognozuoja tikrasis partijos lyderis R. Karbauskis, šie kandidatai į sunkiasvorių lygą galėtų įžengti. Tiesa, pats R. Karbauskis yra pareiškęs, kad kandidatuoti į prezidentus neketina ir kol kas tenkinasi pilkojo kardinolo vaidmeniu valdžios piramidėje.
Vienas ateina, kita išeina
Reikšmingi du pokyčiai susiję su būsimųjų prezidento rinkimų žvaigždės patekėjimu įvykę pastaruoju metu. Ryškiausias jų – V. Ušacko pareiškimas, kad baigia savo diplomatinę karjerą ir ketina Lietuvoje pasinerti į analitinį darbą bei politiką. Pareiškimas – ankstyvas. Europos Sąjungos atstovybės vadovo kadencija Maskvoje baigsis tik spalio mėn., tad pareikšti apie savo planus jo niekas apart jo paties ketinimų neskubino. Apie šio politiko galimybes siekti prezidento posto pradėta kalbėti jau labai senai, net anksčiau nei jis sulaukė leidžiančio kandidatuoti 40 m. amžiaus.
Potencialių kandidatų lyderių penketukui V. Ušacką priskiria viešosios politikos ekspertai, ne tokiomis aukštomis pozicijomis diplomatas gali pasigirti sociologinių apklausų reitinguose, tačiau darbuojantis diplomatinėse tarnybose toli nuo Lietuvos sulaukti labai daug dėmesio visuomenėje jis ir negalėjo tikėtis.
Kitas reikšmingas pokytis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Vasara tiesiogiai su Daiva Žeimyte“, Ingrida Šimonytė netikėtai pareiškė, kad ši kadencija Seime, ko gero, yra jos politinio kelio pabaiga. Buvusi finansų ministrė, ekspertų laikyta konservatorių favorite būsimoje kovoje už prezidento postą, yra nusivylusi politika. Paviešintame pokalbyje apie savo ateities perspektyvų politikoje pabaigą, I. Šimonytė pažėrė daug karčios kritikos dabartinių valdančiųjų ir apskritai visų politikų ir politikos atžvilgiu. Sunku spręsti apie tikruosius I. Šimonytės motyvus, galima patikėti ir pačios finansų specialistės įvardintais, tačiau aišku, kad nuostatos, kuriomis ji pasidalino TV laidoje, buvo ne emocijų išprovokuotas ekspromtas.
Tai reiškia, kad tarp konservatorių savo potencialios įpėdinės nebeturi ir D. Grybauskaitė, o konservatoriams jos pareiškimas reiškia, kad kandidatų į prezidentus pretendentų sąrašo viršūnėje konservatorius reprezentuojančio veido nebelieka. Tokios prabangos ši partija negali sau leisti, nebent tokiu veidu taptų V. Ušackas, jei konservatoriai jį paremtų, formaliai jis ir priklauso konservatorių partijai, nors santykį su jais diplomatas formuluoja aptakiai.
Šachmatų partijos prasideda
Turint galvoj, kad dar vienas konservatorių atstovas Ž. Pavilionis pernelyg neslepia savo ambicijų pretenduoti į aukštesnes nei eilinio Seimo nario pozicijas politikoje, ambicingų planų atsisakius I. Šimonytei, susidariusį vakuumą reikėjo paskubėti užpildyti jau vien dėl to, kad šios vietos neužimtų kitas veidas. Tai reikštų, kad V. Ušacko pareiškimas apie diplomatinės karjeros pabaigą ir, jo žodžiais tariant, „pasinėrimas į politiką“ bei visuomenės informavimas, kad patvirtintų apie savo kandidatavimą viso labo tik „per anksti“, – atrodo pakankamai savalaikis.
Konservatoriams, nepaisant kuklios jų sėkmės Seimo rinkimuose, reikalai politikoje klostosi palankiai. Kadangi liberalai dėl įtarimų korupcija jų pagrindiniams lyderiams, murkdosi praeityje ir Seime atlieka labiau trečiaeilę valdančiosios frakcijos pagalbininkų nei jos oponentų funkciją, konservatoriams buvimas vienintelės realios opozicijos rolėje leidžia tikėtis 2019 m. keliais šūviais prisimedžioti pakankamai daug riebių zuikių. Nereikia pamiršti, kad ne tik prezidento, bet ir savivaldybių bei Europos parlamentarų rinkimai ne mažiau reikšmingi siekiančiai įsitvirtinti politikoje naujajai konservatorių kartai.
Šiuo atžvilgiu jų perspektyvoms gal kaip tik palankiau, kad dabartinis lyderis dar per jaunas pretenduoti į svarbiausią valstybėje postą. Jei G. Landsbergis per tiesioginius rinkimus susirinktų tiek pat balsų, kiek anuomet kandidatuodamas į prezidentus surinko Gabrieliaus senelis – tai būtų partijos nesėkmė, kuri skaudžiai kainuotų būsimuose 2020 m. Seimo rinkimuose. Parėmimas kandidato, kuris prezidento rinkimuose turi realiausių galimybių laimėti – partijai suteiktų ne tik gražių dividendų visuomenės apklausų reitinguose, bet ir reikalingos įtakos, jei jų remiamas kandidatas nugalėtų valstybės valdymo piramidės viršūnėje.
Socialdemokratai be favoritų
Socialdemokratai būsimų kandidatų į prezidento postą penketuke savo veidą turi, tačiau jų partiją atstovaujančios europarlementarės Vilijos Blinkevičiūtės potencialas kuo toliau, tuo atrodo blankiau. Reikšmingas Europos Parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkės postas Lietuvos rinkėjui ne daug ką pasako, nuopelnai darbuojantis Socialinių reikalų ir darbo ministre jau primiršti, o nekandidatavimas į Socialdemokratų partijos vadovus reiškia, kad ji gali užimti garbingą kandidatės vietą, bet, tikėtina, tik pirmajame rinkimų ture.
Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.
Socialdemokratams iš to ir tebūtų tiek naudos, kad jie savo kandidatą turėtų. Lyderystės stoka pas socialdemokratus jaučiama, nebent juos įtikintų į Briuselį komisaro pareigoms deleguotas V. Andriukaitis – vėl leisti jam dar kartą pralaimėti arba sugundytų iš Briuselio atstovybės Maskvoje atvykęs pretendentas. Pastarajam laiko dar yra ne tik pareikšti apie tolimus ketinimus pretenduoti į prezidentus, bet susiklosčius palankioms arba nepalankioms aplinkybėms, ir iš vienos partijos nukeliauti į kitos partijos stovyklą.
Tiesa, nereikia pamiršti, kad socialdemokratai savo gretose turi vieną sėkmingiausią per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį užsienio reikalų ministrą, kuriam priekaištų neturi net politiniai oponentai, nei dabartinė prezidentė, tačiau L. Linkevičius nėra niekada viešai pareiškęs apie savo ketinimus pretenduoti į valstybės vadovo postą, be to, jo reitingai partijos viduje nėra labai aukšti. Tai atsispindėjo ir rinkimų į Seimą sąraše, kur jis buvo tik 34, tačiau šiame sąraše ir G. Paluckas tebuvo tik 41, o dabar yra Socialdemokratų partijos pirmininkas.
Politika atostogų neišeina
Su ateities politikos realijomis susijusių reikšmingų įvykių vyko ir daugiau. Į darbo partiją sugrįžta Viktoras Uspaschikas. Nors tai gali reikšti tik bandymą reanimuoti jau beišnykstančią Darbo partiją, tačiau, jei charizmatiškajam darbiečių vadui tai pavyktų, keistųsi ir laikotarpio iki prezidento rinkimų politinių diskursų kontekstas, kadangi populistinių politinių jėgų niša Lietuvoje nėra guminė.
Be to, būtų gera proga diskutuoti ne tik apie kandidatų idėjines nuostatas bei jų suburtas komandas, tačiau ir apie rinkimų pinigines, kurios turėtų būti pakankamai storos. Kandidatai patys dėžučių nuo degtinės nebesinešios, nes vieno praeityje perspektyvaus pretendento E. Masiulio pavyzdys parodė, kad tai gali būti net labai rizikinga. Apie save nuolat primena ir buvęs aplinkos ministras Valentinas Mazuronis, nors pasivaikščiojimas iš vienos partijos į kitą jį iš reikšmingų aktyvios politikos lauko žaidėjų eliminavo, bet sugrįžimo scenarijų šis ambicingas veikėjas dar tikrai ketina paieškoti.
Kitų potencialių pretendentų veiklose lyg ir nieko ypatingo. N. Puteikis barsto pirmojo pareiškusio ketinimus siekti prezidento posto reitingus tapęs valdančiųjų frakcijos nariu, A. Tapinas kalba skausmingomis Lietuvai temomis ir juokina kolegas kurdamas filmukus apie A. Tapino skendimą Viduržiemio jūroje, A. Guoga tapo „Lietuvos ryto“ krepšinio klubo savininku, G. Nausėda užsiima bankininkyste ir įtaigiai postringauja „pamokslus nuo kalno“. Užbėgdama už akių koalicijos partneriams socialdemokratams apie koalicijos ateitį prakalbo pati Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, tad rudeniop S. Skvernelis išties gali pasilikti su mažumos vyriausybe.
Starte – lygiosios
Jau kuris metas grėsmingais žaibais nesisvaido Daukanto aikštės šeimininkė, tad senojo Vilniaus universiteto prieigose tvyro vasariška ramybė. Tačiau priešrinkiminis ir rinkiminis į prezidentus laikotarpis kol kas graso tapti vienu karščiausių nuo pat 1918 m., kai Lietuvoje pradėta rinkti prezidentus. 2019 m. susiformavus situacijai, kai bent 5–6 ar dar daugiau kandidatų turės maždaug vienodas galimybes pakliūti į antrą prezidento rinkimų turą, gali nutikti ir taip, kad prezidentas bus renkamas iš 2 kandidatų pirmajame ture susirinkusių ne po 21 – 31 proc. balsų, kaip būdavo iki šiol, bet tik po 10 – 11 proc. balsų.
Kol kas klostosi panašios tendencijos, o tai reiškia, kad galimybių suspėti į prezidentinių rinkimų traukinį dar turi netgi iki šiol visiškai nežinomi, neįvardinti kandidatai ir konkurencija tarp visų apsispendusių ir į rinkimus atėjusiųjų bus ypač aštri.
Kaip ir pas socialdemokratus, lyderių vakuumas tvyro ir patriotiškai nusiteikusių, moralinį šalies veidą atstovauti bandančių intelektualų stovykloje. Nors veidų, net ir spaudos puslapiuose, iš jų terpės apstu, tačiau situacija netgi šiek tiek primena Rusijos opoziciją, kur taip pat apstu lyderių ir tuo pačiu nėra ar neliko nei vieno (gyvo), kuris aplink save pajėgtų sutelkti reikšmingas šalininkų gretas.
Kokiu būdu dalyvaus Rusija?
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – puikus žvalgybinių intrigų meistras.
Aktualus klausimas, ar Lietuvos prezidento rinkimuose „dalyvaus“ Rusija? Į žurnalistės klausimą apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje pabandė atsakyti Hudsono instituto Vašingtone analitikas, Rusijos ekspertas Marius Laurinavičius. Anot jo, paprastai rusai įvertina situaciją ir, jei mato, kad galimybių yra, situacija pasinaudoja, o jei mato, kad galimybių nėra, gali Lietuvos prezidento rinkimų ir nesureikšminti, t. y., pati Lietuva nulems, ar suteiks galimybių Rusijai dalyvauti.
Kad Rusija tokių galimybių turės, ypač veikdama atvirose interneto platybėse, ne tik organizuodama kibernetines atakas bei įsilaužimus į kandidatų serverius ir kompromituojančios medžiagos viešinimą, bet ir kurdama pseudo naujienas, leisdama į eterį tikslingai sumodeliuotas žinias, niekam ir nekyla abejonių. Augantis socialinių tinklų populiarumas tokias galimybes Rusijai atveria, Rusija jomis naudojasi ir nepanašu, kad per artimiausius 2 metus šių galimybių sumažėtų, ko gero, priešingai, – jų tik daugės.
S.Skvernelio užsienio politika?
Rinkimų rezultatus Lietuvoje lems ne tik galimas tiesioginis Rusijos specialiųjų tarnybų dalyvavimas, tačiau ir sunkiai prognozuojama imperialistinių ambicijų turinčios valstybės elgsena pasaulinėje geopolitikos erdvėje. Klausimų, dėl kurių suka galvas Vakarų analitikai, apstu: galutinai iššals jau šaldyti pradėtas konfliktas Ukrainoje; bus aktyvizuoti įsisenėję konfliktai Padniestrėje, Osetijoje, Abchazijoje, Kalnų Karabache ar bus įplieksta naujų; kokių ketinimų Rusija turi Artimuosiuose ir Tolimuosiuose Rytuose, Sirijoje ir Šiaurės Korėjos pasienyje.
Iš Baltijos šalių palankesnę terpę veikti Rusija suranda Latvijoje, bet tai nereiškia, kad Lietuva paliekama ramybėje ir gali snausti po ne simbolinės reikšmės, bet simbolinės galios NATO naikintuvo sparnu. Jei reikalai kaimynėje valstybėje pakryptų tokia linkme, kad už sienos Baltarusijoje po savo naikintuvų sparnais ilgesniam nei pratybų „Zapad“ laikotarpiui susės ne taikūs rusinai, bet reguliarioji Rusijos federacijos armija, iš esmės keisis ir Lietuvos rinkėjų vertinimai pretendentų į prezidento postą atžvilgiu bei pačių pretendentų retorika.
Tarkim, tokio S. Skvernelio nuostatos tiek Rusijos, tiek apskritai tarptautinės politikos atžvilgiu iš viso nežinomos. Jei kandidatuoti S. Skvernelis išties ketina, užsienio politikos srityje dar turėtų aktyvizuoti savo smegenų pusrutulius. Būdamas silpnokas užsienio politikos žaidėjas, prielaidas sužibėti jis gali pabandyti susikurti kitais būdais. Į nelietuviškos rašybos įteisinimą, kurios šalininkas S. Skvernelis yra, galima pažiūrėti ir per prezidentinių rinkimų prizmę. Įteisinus lietuvių kalbos žodyno svetimybes, atsirastų prielaidų vėl susidraugauti su kaimynais lenkais. Taip pakrypus reikalams S. Skvernelis sugebėtų prisistatyti visuomenei kaip pagrindinis draugystės su strategine užsienio partnere architektas.
Rusija veiks, tad reaguoti reikės
Pretendentų požiūris į Rusiją be abejo, turės reikšmės renkant Lietuvos prezidentą – jei per likusius 2 metus Rusijoje įsivyraus santykinė ramybė – reikšmė bus mažesnė, jei Rusija taps dar agresyvesnė ar net pradės naują karinę avantiūrą – reikšmė bus didesnė. Kol kas visi potencialūs pretendentai, gal tik išskyrus V. Ušacką, kuris tvirtina, kad su kaimynėmis reikia kalbėtis, Rusijos atžvilgiu stengiasi pataikyti į dabartinės prezidentės D. Grybauskaitės užduotą toną, kuris yra kaimynės atžvilgiu gan nedraugiškas.
Tačiau nereikėtų pamiršti, kad pačios D. Grybauskaitės retorika pirmą kartą kandidatuojant į Lietuvos Respublikos prezidentus 2009 m. Rusijos atžvilgiu buvo visai kita, ji irgi teigė, kad su kaimynais reikia kalbėtis ir netgi bandė tai daryti. Kita vertus, ir dabartinė V. Ušacko pozicija viso labo gali būti tik pareigų dalis, nes iki spalio mėn. jis tebėra ES atstovas Maskvoje, tad jo požiūris į Rusiją yra Angelos Merkel požiūris, arba, kaip mėgsta pabrėžti pats diplomatas: „ES vadovės Federikos Mogherini nuomonė“.
Nereikia pamiršti ir to, kad Rusija ne tik gali pasinaudoti ar nepasinaudoti rinkimų metu susiklosčiusia situacija Lietuvoje, bet linkusi sau palankias situacijas ir pati susikurti. Tai daro net ir neturėdama konkrečių tikslų, bet tam atvejui jie tokių tikslų atrastų. Tai, kad Rusijos prezidento nuostatos daugeliu atžvilgių išlieka neprognozuotinomis ar neteisingai prognozuojamomis didžiausių politinės analitikos centrų Vakaruose, reiškia, kad savo prezidento nuostatų nežino ir dauguma Rusijos specialiųjų tarnybų generolų, tačiau daro išvadas, numato, prognozuoja ir dirba. Jei taip nutiktų, kad prezidentui jų paslaugų prireiks ir paaiškėtų, kad jų suteikti pavaldiniai negali, generolai liktų be antpečių, tad kryptingai Lietuvos, kaip ir kt. Rusijos dėmesio centre esančių šalių atžvilgiu dirbama jau vien tik asmeninio apsidraudimo tikslais.
Belieka tikėtis, kad dirba ir mūsų specialiosios tarnybos. Jei lietuviškų tarnybų potencialas ir ribotas, susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, bent jau perspėjimo ir iš šiapus, ir iš anapus Atlanto esančių NATO partnerių turėtume sulaukti.
Orkestras jau repetuoja
Vasara – ramus laikas, bet ne politikos arenoje. Neatrodo, kad net ir tokių tolimų įvykių, kurie ištiks tik už 2 metų scenoje tvyrotų štilis. Kaip tik priešingai. Prezidentinių rinkimų orkestro dalyviai jau renkasi į pirmąsias repeticijas, vieni jau instrumentus derina, kiti tik žvalgosi su kokiais instrumentais teks groti, dar kiti skuba mokytis, nes muzikavimo priemones pirmą kartą pamatė. Koncerte skambėsiančių kūrinių natas irgi vieni jau atėję rado paliktas senųjų muzikantų, kiti atsinešė savas, dar kitiems „angelai“ padalino.
Orkestro dalyviai taip pat žvalgosi, kokio kalibro virtuozai šalia sėdasi ir kokiais jie instrumentais ketina sugroti. Salė kol kas tuščia, žiūrovai šio proceso nestebi, tad dar galima atsipalaiduoti. Koncertas gali būti įdomus, tačiau kiek vietų žiūrovų salėje bus užimta – atviras klausimas. Pastaruoju metu dar susirinkdavo daugiau nei pusė, bet dabar – tai jau būtų optimistinės prognozės.
Potencialūs pretendentai į prezidentus visi kaip susitarę tvirtina, kad tai ir esanti pagrindinė Lietuvos problema, tik kaip problemą spręsti – dar niekas nepasiūlė, o tiems, kurie pabandė ją spręsti – nepasisekė.
Problemų sprendimo melodijos įkyriai kartojasi ir vis bandoma pagroti tik gražiau. Kol kas dar nei vienas pretendentas į dirigentus nepabandė bent jau nusileisti į salę ir į save bei kitus iš ten pasižiūrėti. Pasiunčia į salę viešųjų ryšių specialistą ir po to klausosi jo išvadų, pasikonsultuoja su kompozitoriais ir vėl repetuoja iš tų pačių natų. Kol kas politikos plokštelė, ne tik prezidentinių rinkimų, ko gero ir visos politikos įvairiuose lygiuose yra įstrigusi.
Tikėkimės, kad nekandidatuos į prezidentus buvęs Operos ir baleto teatro vadovas Gintautas Kėvišas – tai būtų jau atvira kapituliacija.
Ekonomikos augimas leidžia Seimui jau artimiausiu metu priimti principinį sprendimą, kuris taptų žingsniu link socialiai atsakingos politikos, padėtų sumažinti skurdą ir socialinę atskirtį – įsitikinęs Seimo narys Naglis Puteikis, kurio pasiūlymą nustatyti, jog minimalios algos dydžio pajamos nebūtų apmokestinamos, Seimas svarstys lapkričio 24 d. kartu su Finansų ministerijos parengtu Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo projektu.
Vyriausybė siūlo nustatyti, kad mėnesio neapmokestinamųjų pajamų dydis (NPD) yra 200 Eur, tačiau toks sprendimas, kaip nurodo Naglis Puteikis, būtų ydingas dėl kelių priežasčių.
Seimo narys Naglis Puteikis įregistravo AB „Švyturys“ profesinės sąjungos inicijuotus pasiūlymus Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtam Darbo kodekso naujos redakcijos projektui (Nr. XIIP-3234), kurių tikslas – apginti samdomų darbuotojų interesus, panaikinant jų teises iš esmės pažeidžiančias nuostatas ir sustiprinant garantijas, užtikrinančias silpnesnės darbo santykių šalies interesų apsaugą.
Seimo narys Naglis Puteikis siūlo papildyti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtą Darbo kodekso naujos redakcijos projektą XIIP-3234, nustatant, kad minimalaus darbo užmokesčio dydis negali būti mažesnis nei pusė praėjusių metų vidutinio atlyginimo dydžio, kurį nustato ir paskelbia Lietuvos statistikos departamentas.
N. Puteikio įsitikinimu, Seimas turėtų nutraukti daug metų praktikuojamus socialiai neatsakingus ir ekonominiu požiūriu žalingus politinius žaidimus minimalios algos didinimu ir atsižvelgti į žinomų šalies ekonomistų seniai išsakomą poziciją, kad šį klausimą reikia depolitizuoti, susiejant minimalios algos dydį su vidutinio atlyginimo dydžiu.
Šiandien turime teisę ramiau atsikvėpti. Lietuvos prezidento rinkimų baigtis – sėkminga. Dalia Grybauskaitė dar penkerius metus vadovaus valstybei. Vadinasi, šalis ir vėl – daugiau mažiau patikimose rankose.
O jeigu analizuosime ne liūdniausią, bet palankiausią variantą, esama vilties, jog antroji D.Grybauskaitės kadencija klostysis dar sėkmingiau nei pirmoji. Antroji kadencija dar sėkmingesne gali tapti ne tik dėl sukauptos patirties. Tiesiog dabar aukšti populiarumo reitingai prezidentei mažiausiai berūpi. Trečioji kadencija – nebeįmanoma. O tai reiškia, jog visą dėmesį ji pajėgi koncentruoti vien į svarbius darbus, nekreipdama dėmesio į permainingas rinkėjų nuotaikas.
