Namikas Alijevas

Namikas Alijevas. Vagifo Chačiatriano sulaikymas – tai tik pradžia

**Namikas Alijevas. profesorius, teisės mokslų daktaras, nepaprastasis ir įgaliotasis Azerbaidžano ambasadorius**

Chankende gyvenančio Armėnijos piliečio, buvusio smogiko, vadovavusio taikių Azerbaidžano Mešali kaimo gyventojų naikinimo 1991 metų gruodį akcijai, Vagifo Chačiatriano sulaikymas Lačino pasienio kontrolės punkte sukėlė armėnų ir jų šalininkų emocijų audrą. Žmogaus, kaltinamo nusikaltimu žmonijai, teisėtas sulaikymas pavadintas „pagrobimu“. Maža to, į darbą kibo armėnų juristai, bandydami įrodyti, kad Chačiatrianas ne karinis nusikaltėlis, o jo nekalti veiksmai jau likę už senaties terminų.

Esmė tokia, kad Vagifo Chačiatriano nusikaltimai – ne greitosiomis sulipdyti, kaip įprastai daroma Armėnijoje suklydusių Azerbaidžano kareivių atžvilgiu. Apie jo nusikaltimus Azerbaidžane žinoma seniai. 2013 metų lapkričio 13 dieną Vagifui Chačiatrianui buvo iškelta byla pagal AR BK (Armėnijos Respublikos Baudžiamojo kodekso) 103 (genocidas) ir 107 (gyventojų deportacija arba priverstinis perkėlimas) straipsnius. Kadangi buvo nežinoma, kur jis yra, jis buvo perduotas tarptautinei paieškai. Yra tyrimo institucijų patvirtintų liudytojų parodymų, foto dokumentų. Taigi senis Chačiatrianas nėra „etninės neapykantos auka“, kaip bando pavaizduoti armėnai. Tas žmogus atliko konkrečius nusikaltimus, kuriuos tarptautinė teisė apibrėžia kaip karinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. O tokiems nusikaltimams nėra ir negali būti senaties termino, jie neužmirštami. Tarptautinė teisė karinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui traktuoja kaip sunkiausius nusikaltimus. Tarptautinė teisė praktikoje netaiko senaties termino tokiems nusikaltimams. Jokioje deklaracijoje, akte ar konvencijoje, susijusioje su teisminiu persekiojimu ar bausmėmis už karinius nusikaltimus bei nusikaltimus žmoniškumui, nekalbama apie tų nusikaltimų senaties terminą. Efektyvi bausmė už tokius nusikaltimus yra reikšmingas veiksnys, atgrasant nuo jų pakartojimo, ginant žmogaus teises bei pagrindines laisves, stiprinant pasitikėjimą, skatinant tautų bendradarbiavimą ir užtikrinant tarptautinę taiką ir saugumą.

Gal skaitytojams informacija pasirodys šiek tiek per sunki, bet šis atvejis būtent toks, kai verta žvilgterėti būtent į dokumentus.

1968 metų lapkričio 26 SNO Generalinė Asamblėja (XXIII) 2391 rezoliucija priėmė Konvenciją dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. Pagal ją jokie senaties terminai netaikomi už tokius nusikaltimus, nepriklausomai nuo jų įvykdymo laiko:

a) karinius nusikaltimus, kaip jie apibrėžiami Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo 1945 metų rugpjūčio 8 įstatuose ir patvirtinti Jungtinių Tautų Organizacijos rezoliucijomis – 3 (I) 1946 m. vasario 13 d. ir 95 (I)1946 m. gruodžio 11, o taip pat už „rimtus pažeidimus“, išvardytus 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijose dėl karo aukų apsaugos;

b) nusikaltimus žmoniškumui, nepriklausomai nuo to, ar jie buvo įvykdyti karo ar taikos metu, kaip jie apibrėžiami Niurnbergo tarptautinio karo tribunolo 1945 m. rugpjūčio 8 Įstatuose ir patvirtinti Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos 1946 m. vasario 13 d. 3 (I) ir 1946 m. gruodžio 11 d. 95 (I) rezoliucijose, už išvarymą dėl ginkluoto užpuolimo ar okupacijos ir nežmoniškų veiksmų, kurie yra apartheido politikos pasekmė, o taip pat už genocido nusikaltimą, apibrėžiamą 1948 metų Konvencijoje dėl genocido nusikaltimo užkardymo ir baudimo už jį, net jei tie veiksmai nepažeidžia tos šalies, kurioje jie buvo įvykdyti, vidaus įstatymų;

Jei įvykdytas kuris nors iš minėtų nusikaltimų, šios Konvencijos nuostatos taikomos valstybinės valdžios atstovams ir privatiems asmenims, kurie veikia kaip tų nusikaltimų vykdytojai arba tų nusikaltimų bendrininkai, arba tiesiogiai skatina kitus asmenis vykdyti tokius nusikaltimus, arba dalyvauja suokalbyje jiems vykdyti, nepriklausomai nuo jų baigties, o taip pat ir valstybinės valdžios atstovams, leidžiantiems juos vykdyti.

Vagifas Chačiatrianas vykdė nusikaltimus, patenkančius į tarptautinių kategoriją.

Pagal 1945 m. Tarptautinio karo tribunolo Įstatus tarptautiniais nusikaltimais buvo pripažįstami ypač pavojingi žmonijos civilizacijai pagrindinių tarptautinės teisės principų ir normų pažeidimai. Jie skirstomi į 3 grupes:

– nusikaltimai taikai;

– karo nusikaltimai;

– nusikaltimai žmoniškumui.

2002 m. liepos 1 įsigaliojo Tarptautinio baudžiamojo teismo statutas (Romos statutas), kuris numato tarptautinę baudžiamąją atsakomybę už 1) genocido nusikaltimus, 2) nusikaltimus žmonijai, 3) karo nusikaltimus ir 4) agresijos nusikaltimus.

Kaip matome, viename ir kitame tarptautiniame dokumente kaip karo nusikaltimus tarptautinė teisė traktuoja karo įstatymų ir papročių pažeidimus: okupuotų teritorijų civilių gyventojų žudymus, kankinimus bei ėmimą vergijon ar kitiems tikslams; karo belaisvių žudymą ar kankinimą; įkaitų žudymą, visuomeninės ar privačios nuosavybės plėšikavimą, beprasmišką miestų bei kaimų griovimą, karine būtinybe nepateisinamą naikinimą ir kt. Romos statuto 8 str. nustato Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikciją ilgam karinių nusikaltimų sąrašui.

Ir per Pirmąjį Karabacho karą, ir per 2020 metų karą Armėnijos Respublika, jos ginkluotosios pajėgos įvykdė tiek karo nusikaltimų, tad labai sunku bus surasti tarptautinėje humanitarinėje teisėje draudimą, kurio jos nebūtų pažeidusios. Kai po Armėnijos okupacijos buvo išvaduotos Azerbaidžano teritorijos, visas pasaulis pamatė armėnų įvykdytus karinius nusikaltimus.

Bet jų kaltė neapsiriboja vien karo nusikaltimais. Armėnijos Respublika įvykdė agresiją prie Azerbaidžaną, kuri patvirtinta JTO Saugumo Tarybos, jos Generalinės Asamblėjos, Europos Žmogaus Teisių Teismo, Europos Tarybos, Islamo bendradarbiavimo organizacijos, Neprisijungimo judėjimo ir kitų tarptautinių organizacijų dokumentuose. Armėnijos Respublikos ginkluotosios pajėgos okupavo 20 procentų Azerbaidžano teritorijos, Be to, jau įrodytas tas faktas, kad Armėnijos Respublikos ginkluotosios pajėgos Azerbaidžano Chodžaly mieste įvykdė genocidą. Azerbaidžanas turi surinkęs visus būtinus įrodymus toje baudžiamojoje byloje. O pats tas faktas pripažintas daugelio pasaulio valstybių.

Už visa tai atsakinga Armėnijos Respublika. Neabejojame, kad visi kaltininkai bus nubausti. Vagifo Chačiatriano sulaikymas – tai tik pradžia.

Autorius: Namikas Alijevas, teisės mokslų daktaras, profesorius, Ypatingasis ir įgaliotasis ambasadorius, Valstybės valdymo akademijos prie Azerbaidžano Respublikos Prezidento Tarptautinių santykių ir užsienio politikos katedros vadovas.

2023.08.03; 08:11

Skaitomiausios Žurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. Tarp Joe Bideno ir Vladimiro Putino – slapti susitarimai

**Gintaras Visockas. LNK televizija. KK2**

Vilniaus NATO viršūnių susitikimas – jau rytoj. Itin neramu. Neramu ne tiek dėl galimų provokacijų Baltarusijos – Lietuvos pasienyje ar iš Kaliningrado srities atskriesiančios raketos, pajėgiančios nuo žemės paviršiaus nušluoti trečdalį Lietuvos.

Karinio pobūdžio provokacijų derėtų kaip tik mažiausiai baimintis. Kam Kremliui rengti kovinius išpuolius, jei NATO viršūnių susitikimo metu Vilniuje ponas Vladimiras Putinas gaus tai, ko jam verkiant reikia? Nors Ukraina šiandien vienintelė šalis, kuri tikrai verta narystės Aljanse, jai, regis, nepasakys nieko konkretaus, kaip ir kada Vakarai priims į savo karines gretas. Dar pikčiau kalbant, Ukrainą ruošiamasi ciniškai išduoti. Ji jau buvo parduota 2008-aisiais NATO viršūnių susitikimo Bukarešte metu, kuomet išgirdo pareiškimą „nepriimsime, jūs dar nepasiruošę“. Ji buvo paaukota, kai jai draudė ginti okupuojamą Krymą 2014-aisiais, kai 2015-aisiais ją prievartavo pasirašyti neva ukrainiečiams naudingus Minsko susitarimus. Jei pagrindiniai 2008-ųjų, 2014-ųjų, 2015-ųjų išdavysčių kaltininkai – Angela Merkel, Barakas Obama, tai 2023-ųjų liepos mėnesio išdavystė – Joe Bideno projektas.

**J. Bidenas ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.**

Kuo remiantis taip sakau? Liepos 10-ąją, NATO Viršūnių Susitikimo išvakarėse, dpa – ELTA paskelbė štai tokio pobūdžio informaciją: „Jungtinės Valstijos, pasak prezidento Joe Bideno, yra pasirengusios pasibaigus karui pasiūlyti Ukrainai panašias saugumo garantijas, kokias taiko Izraeliui. Jis turėjo omenyje laikotarpį nuo karo pabaigos iki galimos šalies narystės NATO. Prisijungimo prie Vakarų gynybinio aljanso procesas užtrunka, sakė J. Bidenas interviu stočiai CNN, kuris visas buvo parodytas sekmadienį. Tarpiniu laikotarpiu JAV esą galėtų skirti Ukrainai reikalingų ginklų ir pajėgumų, kad ji galėtų gintis. Tačiau J. Bienas pabrėžė, kad tai būtų įmanoma tik paliaubų ar taikos susitarimo atveju.“

Štai ir išlindo yla iš maišo. Demokratų partijos atstovas J. Bidenas atvirai prabilo apie būtinybę organizuoti Rusijos – Ukrainos taikos derybas. Beje, prie derybų stalo Ukraina prievartaujama sėstis Rusijai naudingomis sąlygomis. J. Bideno kontroliuojami Baltieji Rūmai niekad niekur nepareikalavo, esą V. Putinas iki pirmojo taikos derybų posėdžio privalo išvesti savo kariuomenę iš visų okupuotų teritorijų, kadangi kitaip derybos – neįmanomos.

Oficialusis Vašingtonas atvirai prievartauja oficialiųjų Kijevą derėtis su V. Putinu būtent Kremliui palankiomis sąlygomis. Šantažo priemonė – iš Amerikos ir jos sąjungininkų ukrainiečiai daugiau nebegaus ginklų. Amerikiečiai beveik be užuolankų tvirtina: jei ir toliau narsūs ukrainiečių kariai priešinsis Rusijai, tuomet bus prarasta visa Ukraina, nes Ukrainos kariuomenei, kai JAV užsuks visus kranelius, tuoj trūks šaudmenų, artilerijos pabūklų, tankų.

Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis pakliuvo keblion situacijon. Galima manyti: ne mūsų reikalas. Mūsų šiuo metu nemuša, tai ir džiaukimės. Tačiau išduodant Ukrainą juk išduodami ir Vakarai, kurie neva labiau nei sotų gyvenimą myli demokratiją, padorumą, sąžiningumą. Jei skeptiškai į J. Bideną žvelgiantys apžvalgininkai, pavyzdžiui, Andrėjus Ilarionovas, Konstantinas Borovojus, Gary Tabachas, iki užkimimo pastaruosius kelerius metus įrodinėjo, jog tarp J. Bideno ir V. Putino – slapti susitarimai dėl Ukrainos, dabar ši liūdna tiesa – tarsi ant delno.

Tiesa, youtube.com erdvėse esu aptikęs ukrainiečių politologų tvirtinimų, jog Vakarai neprivalo padėti Ukrainai nė viena grivina. Todėl įvykęs pats didžiausias stebuklas, kad Ukraina praėjusiais ir šiais metais iš JAV ir Europos sulaukė tiek daug pagalbos!

Youtube.com erdvėje savo kanalą turi ir dažnai Ukrainos temomis kalbantis buvęs KGB karininkas Jurijus Švecas. Jis savo komentaruose dažnai skleidžia mintį, esą J. Bidenas nuoširdžiai norėtų padėti Ukrainai. Tačiau ši šalis tokia klaikiai korumpuota, Ukrainoje knibžda tiek daug Rusijos slaptųjų tarnybų agentų, o V. Zelenskis nė piršto nejudino, kad šalintų negeroves, todėl JAV vadovas tiesiog negali rimčiau padėti ukrainiečiams ginant savo laisvę. 1994-ųjų Budapešto memorandumą, kuomet JAV prezidentas Bilas Klintonas ir Didžiosios Britanijos premjeras Džonas Meidžoras drauge su Rusijos vadovu Borisu Jelcinu įsipareigojo saugoti Ukrainos laisvę, nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą mainais į iš Ukrainos išgabenamus atominius ginklus, ponas J. Švecas, žinoma, įvardina esant beverte deklaracija, neverta aptarimų.

Net jei nebūtų Budapešto memorandumo, visus pastaruosius metus maniau, jog Vakarai, kad ir klupdami, klysdami, nuoširdžiai padeda užpultoms, skriaudžiamoms valstybėms. Esą pareiškimai, jog Žemėje tegul bus kuo daugiau sąžiningumo, teisingumo, taikos, – ne tušti žodžiai. Tai – neva šventa Vakarų pareiga. Kad esu ne sykį savo rašiniuose gyręs NATO, byloja šių eilučių autoriui įteikti Lietuvos kariuomenės Padėkos raštai. Šiandien matau, jog NATO, atsisakęs priimti į savo gretas Gruziją (Sakartvelas) ir Ukrainą, jas sąmoningai atidavė į iki pat alkūnių kruvinas Rusijos rankas. JAV kažkodėl rūpi Kuveitas, Afganistano, Irako, Pietų Korėjos, Taivano likimai, o į Sakartvelą ir Ukrainą – nusispjauti. Klausiate – kodėl? Nes Sakartvelo ir Ukrainos ateitis rūpi … diktatoriui, autokratui, tarptautiniam nusikaltėliui V. Putinui. Vašingtonas akivaizdžiai nenori tramdyti Maskvos. Dabar net nesvarbu, kodėl kaip vyras su vyru vengia šnekėtis su Maskva – dėl baimių ar dėl slaptų susitarimų dalijantis įtakos zonas. Svarbiausia tai, kad savo elgesiu J. Bidenas … padeda V. Putinui. J. Bidenas siunčia žinutę sienas su Rusija turinčioms valstybėms: jei Rusija jus puls, mes jus išduosime, parduosime, paliksime be pagalbos. Todėl būkite nuolankūs, klusnūs, kai Kremlius ko nors paprašys, juolab – pareikalaus. Šiandien taip suprantu J. Bideno „taikos planus“.

Tad Vakarai daro viską atvirkščiai, nei turėtų daryti. Puikus pavyzdys – Ekonomikos ir taikos instituto (IEP) išspausdintas 2023 metų Pasaulinis taikos indeksas (GPI), kuris dažniau vadinamas „taikingumo indeksu“. Į šį dokumentą mano dėmesį atkreipė Namikas Alijevas – Azerbaidžano diplomatas, teisės mokslų daktaras, profesorius, Ypatingasis ir įgaliotasis ambasadorius. Jis nustebęs dėl reitingo sudarytojų šališkumo. Savo publikacijoje „Labai netaikingas taikingumo indeksas“ (išspausdinta portale slaptai.lt) jis teiravosi, kas buvo suinteresuotas 157 ir 158 vietas padalinti Ukrainai ir Rusijai? Tikrai – kaip jokios kaimyninės šalies neužpuolusi Ukraina gali būti maždaug tokia pat taikinga kaip ir Čečėniją, Moldovą, Sakartvelą, Ukrainą, Siriją teriojanti, Baltarusiją pavergusi be šūvio, Kazachstaną šantažuojanti Rusija?!

**Šuša. Kalnų Karabachas. Štai kas liko po armėnų valdymo iš Chano rūmų – griuvėsiai**

Bet fantastiškiausia, pasak Azerbaidžano politiko N. Alijevo, kad tame „taikingumo indekse“ ir Armėnija užima žymiai garbingesnę 66-tą vietą, nei Azerbaidžanas. Azerbaidžanas – tik 95-oje eilutėje! Tikrai keista – beveik tris dešimtmečius Armėnija laikė savo rankose okupuotą azerbaidžanietiškąjį Karabachą, iš savo gimtųjų namų išvijo beveik milijoną azerbaidžaniečių, nuo žemės paviršiaus 1992-ųjų pavasarį nušlavė azerbaidžanietišką miestą Hodžaly, Karabache ir gretimuose septyniuose rajonuose sugriovė daugelį azerbaidanietiškų istorijos, kultūros, religijos paminklų, bet ji vis tiek – taikingesnė nei Azerbaidžanas? Dar visai neseniai, vos prieš kelis dešimtmečius, armėnų teroristinės organizacijos ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun žudė turkų ir azerbaidžaniečių diplomatus Europos ir JAV sostinėse, bet Armėnija vis tiek – draugiškesnė, taikingesnė, padoresnė už Azerbaidžaną? Visi šie tendencingumai tik todėl, kad Azerbaidžanas, nesulaukęs Vakarų pagalbos, 2020-aisiais sėkmingai per 44 dienas jėga iš Armėnijos vergijos išvadavo didžiąją Karabacho dalį?

Man regis, Vakarai galutinai susipainiojo savo vertybėse. Vis dažniau prie kryžiaus jie kala ne agresorių, o auką. Vakarai tarsi perša visiems nuomonę, jog neteisėtai puldinėti kaimynines šalis – leistina, o štai ginklu gintis aukoms – draudžiama. Šiandien šią žinią mums siunčia JAV prezidentas demokratas J. Bidenas. Jis tarsi akcentuoja – priešintis Rusijos interesams beprasmiška ir beviltiška. Kremlius vis tiek švęs pergalę.

2023.07.10; 06:50

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Namikas Alijevas. Labai netaikingas taikingumo indeksas

Šiandien informacinio karo pobūdis tapo toks globalus, o vieni ar kiti jo instrumentai įgijo tiek vektorių, kad kartais labai sudėtinga objektyviai įvertinti ar suvokti bet kurios tarptautinės struktūros, apibendrinančios konkrečią pasaulio šalių gyvenimiškos veiklos patirties tą ar kitą ataskaitą. Tačiau atidžiai įsižiūrėjus imi suprasti, kad vien ataskaita jos autoriai, prisidengdami nešališkumu, vienu ypu informaciniu ginklu pažeidžia įvairių regionų, šalių, politinių jėgų ir institutų interesus.

Šiomis dienomis Ekonomikos ir taikos institutas (IEP) išspausdino 2023 metų Pasaulinį taikos indeksą (GPI), kuris dažniau vadinamas „taikingumo indeksu“. Jo pastarųjų metų analizė rodo, kad pasaulio taikos vidutinis lygis smunka jau devintus metus iš eilės. Izraelio Informacinių karų tyrimo instituto ekspertai padarė išvadą, kad „pablogėjimų būta daugiau nei pagerėjimų, nes pilietiniai neramumai ir politinis nestabilumas po COVID-o nesilpsta, o regioniniai ir pasauliniai konfliktai stiprėja“.

Ekonomikos ir taikos institutas (IEP; Institute for Economics and Peace – Analysing peace and quantifying its economic value; būstinė įsikūrusi Sidnėjuje, o pasaulyje biurai veikia Niujorke, Briuselyje, Meksike, Hagoje ir Harare), naudodamasis savo metodika ir žiniasklaidos duomenimis, išmatavo taikingumo padėtį 163-ose nepriklausomose valstybėse ir teritorijose, kurioms visumoje tenka 99,7 pasaulio gyventojų. Buvo ištirta, kaip šalys įsitraukusios į vykstančius vidaus ir užsienio konfliktus, bandyta įvertinti vienos ar kitos tautos vidinį harmonijos ar nesantaikos lygmenį.

Taikingiausia iš 163 šalių pasirodė esanti Islandija. Tą reitingą ji išsaugo jau 15 metų. Po jos rikiuojasi Danija, Airija, Naujoji Zelandija, Austrija, Singapūras, Portugalija, Slovėnija, Japonija, Šveicarija. Keturios paskutinės – NATO narės.

Mus, be abejo, labiausiai domina Artimųjų Rytų ir NVS regiono šalių reitingas. Jis toks: Kataras užima 21 vietą, toliau – Estija – 25; 27 – Latvija; 35 – Kuveitas; 36 – Lietuva; 48 – Omanas; 57 – Moldova; 62 – Jordanija; 66 – Armėnija; 75 – Jungtiniai Arabų Emiratai; 76 – Kazachstanas; 81 – Tunisas, 84 – Marokas; 86 – Uzbekistanas; 94 – Gruzija; 95 – Azerbaidžanas; 96 – Alžyras, 100 – Turkmėnistanas; 101 – Kirgizstanas; 102 – Tadžikistanas‘ 108 – Bahreinas; 116 – Baltarusija; 119 – Saudo Arabija; 121 – Egiptas; 134 – Palestina; 135 – Libanas; 137 – Libija; 143 – Izraelis; 147 – Iranas ir Turkija; 154 – Irakas; 155 – Sudanas; 157 – Ukraina; 158 – Rusija; 161 – Sirija; 162 – Jemenas.

Ši tvarka, išvardijant minimas šalis, liudija reitingo sudarytojų šališkumą. Taigi, akivaizdu, kas buvo suinteresuotas 157 ir 158 vietas padalyti Ukrainai ir Rusijai. Kad nesijaustų įžeistos viena dėl kitos, 147 vieta paskirta Iranui ir Turkijai. Taikingų šalių šimtinę užbaigia „agresyvusis“ Turkmėnistanas.

Bet fantastiškiausia, kad Armėnija užima garbingą 66-tą vietą, kai tuo tarpu Azerbaidžanas – 95-oje vietoje!

Aš kreipiuosi į Ekonomikos ir taikos instituto (IEP) ekspertus. „Alio! Jūs mane girdite? Ar jūs atskridote iš kitos planetos? Jūs nežinote, kad:

1) Armėnijos Respublika įvykdė prieš Azerbaidžaną agresiją, kurią patvirtino JTO Saugumo Tarybos, jos Generalinės Asamblėjos rezoliucijos, Europos žmogaus teisių teismo, Europos Tarybos, Islamo Valstybių Organizacijos, Neprisijungimo judėjimo dokumentai.

2) Dėl Armėnijos įvykdytos agresijos ir etninio valymo Azerbaidžane atsidūrė vienas milijonas pabėgėlių bei priverstinių persikėlėlių iš Armėnijos Respublikos.

3) Armėnijos Respublika tris dešimtmečius laikė okupavusi 20 proc. Azerbaidžano teritorijos, kurią sugriovė iki pamatų, ekocidu niokojo okupuotą teritoriją.

4) Armėnijos Respublika vykdė genocidą Armėnijoje Chodžaly mieste, ten nužudė šimtus žmonių – vaikų, senukų, moterų.

5) Armėnijos Respublika užminavo okupuotas teritorijas, neperduoda Azerbaidžanui užminuotų laukų žemėlapių, ir šiandien šimtai tūkstančių pabėgėlių bei priverstinių persikėlėlių negali grįžti į savo gimtuosius namus.

6) Armėnijos Respublika ir iki šiandien neišvedė iš Azerbaidžano teritorijos savo ginkluotųjų pajėgų, faktiškai dalis Azerbaidžano teritorijos ir iki šiol tebėra okupuota.

7) Armėnijos Respublika iki šiol blokuoja kitą Azerbaidžano teritoriją – Nachičevanės Autonominę Respubliką, nevykdo savo tarptautinių įsipareigojimų – atverti transporto komunikacijas, kurios turi sujungti ją su kita Azerbaidžano Respublikos teritorija.

8) Armėnijos Respublika šiuo metu trukdo valstybės sienos su Azerbaidžanu delimitavimo ir demarkavimo procesą, įvairiausiais metodais vilkina taikos sutarties pasirašymo procesą.

9) Armėnijos Respublika šiandien gyvena revanšistinėmis idėjomis ir aršiai ginkluojasi, apsirūpindama ginklais iš Indijos, Prancūzijos, kitų šalių“.

**Azerbaidžaniečiai – svetinga tauta. Slaptai.lt nuotr.**

**Išvyti iš gimtųjų namų azerbaidžaniečiai**

Tikiuosi, išgirsite. Grįžtu pas skaitytojus.

Mes nesiekiame šiomis pastabomis pateikti išsamią minimos ataskaitos analizę. Tačiau čia skaitytojui būtina žinoti, kad joje nemažai realybės iškraipymų. Indekso (GPI) metodika pagrįsta keletu indikatorių: terorizmas; prievartinės mirties atvejai; branduolinis potencialas; socialinis aprūpinimas; vidiniai konfliktai; tarptautiniai santykiai; nusikalstamumo lygis šalyje; BVP procentas karinėms išlaidoms; kokią dalį gyventojų sudaro viduje perkelti asmenys ar pabėgėliai. Kurie gi šios metodikos indikatoriai leido taip nusmukdyti Azerbaidžaną šiame reitinge?

Izraelio Informacinių karų tyrimo instituto ekspertai rašo: „Įdomu suprasti, kodėl kariaujančios Ukraina ir Rusija yra vienoje pozicijoje, o, pavyzdžiui, tas pats Azerbaidžanas, tris dešimtmečius karštai konfliktuojantis su Armėnija, atsidūrė per 29 pozicijas žemiau? Tuo labiau, kad Azerbaidžane nėra antivyriausybinių demonstracijų, nusikalstamumo lygis daug žemesnis, o gyventojų gerovė žymiai aukštesnė? Tai kodėl gi Azerbaidžanas karingesnis už Armėniją? Ar ne todėl, kad čia aiškiai įžvelgiamas Prancūzijos suinteresuotumas Armėnija, kuris leido jai prastumti antiazerbaidžanietiškas rezoliucijas senate, po kurių sekė kreipimasis į Europos Sąjungą dėl Azerbaidžano pripažinimo agresorium“.

***Armėnijos parlamente – grumtynės. Youtube.com***

**Armėnijos protestuotoja. EPA-ELTA nuotr.**

Reikia pripažinti, kad patį indeksą konstruoja konsultacijų metodu grupė ekspertų iš taikos (pasaulio?) institutų ir analizės centrų, kurie vadovaujasi Economist Group tyrimų ir analizės padalinio – Economist Intelligence Unit (EIU), teikiančio prognozės bei konsultacijų paslaugas, duomenimis.

Kadangi EIU – tai konsultacinė firma, gyvuojanti dėka finansinės paramos, ji ne visada gali išlikti objektyvi, nes „kas moka, tas ir muziką užsakinėja“. Matyt, tokiu principu vadovaujasi ir Ekonomikos ir taikos institutas (IEP).

Tokie institutai ir centrai vykdo užsakymus tų, kas juos finansuoja. Akivaizdu, kad ir šiuo atveju IEP ekspertams tereikėjo rasti argumentų, kad Globaliniame „taikos“ indekse paskirstytų vietas taip, kaip iš anksto nustatė užsakovas.

Analizės autorius: Namikas Alijevas, teisės mokslų daktaras, profesorius, Ypatingasis ir įgaliotasis ambasadorius, Valstybės valdymo akademijos prie Azerbaidžano Respublikos Prezidento Tarptautinių santykių ir užsienio politikos katedros vadovas.

2023.07.06; 09:00

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Namikas Alijevas. Melaginga informacija – žala Fridricho Eberto fondo įvaizdžiui

Fridricho Eberto fondas, ne kartą pasižymėjęs išankstiniu nusistatymu, angažuotais, Azerbaidžanui priešiškais straipsniais IPJ-journal, ir toliau užsiiminėja provokacijomis. Nepaisant neigiamos Azerbaidžano reakcijos, buvo tikėtasi, kad struktūra šiek tiek susilpnins propagandą prieš Azerbaidžaną, bet viltys buvo beprasmiškos.

Matyt, fondo korumpuotumas taip toli nuo Europos visuomenės dėmesio, kad bendradarbiai pasijuto visiškai nebaudžiami. Suteikdami galimybę armėnų autoriams skelbti straipsnius ir tarptautinius dokumentus, visiškai iškraipydami faktus, jie nesusimąsto apie jų objektyvumą ir neigiamą įtaką taikos derybų procesui.

2023 metų gegužės 5 dieną IPG-Journal, priklausantis Fridricho Eberto fondui, išspausdino straipsnį „Pašalinis stebėtojas. Rusijos neveiklumas Kalnų Karabache ir galimi padariniai Pietų Kaukazui“. Autorius – kažkoks Tigranas Grigorianas, 2020–2021 metais dirbęs Armėnijos Respublikos Saugumo taryboje ir neabejotinai suinteresuotas bei neobjektyvus asmuo šiuo klausimu, ir tai matyti straipsnyje.

Bet pereikime prie straipsnio.

Atsiliepdamas į tą straipsnį, aš, remdamasis Azerbaidžano prezidento, Armėnijos Respublikos ministro pirmininko ir Rusijos prezidento 2020 metų lapkričio 9-10 d. Trišaliu pareiškimu, pažymėsiu visus to tarptautinio dokumento iškraipymus, padarytus minėtame straipsnyje.

Autorius straipsnį pradeda žodžiais: „Balandžio 23 dieną Azerbaidžano pasienio tarnybos atstovai užėmė tiltą per Hakario upę, kuris yra Lačino koridoriaus, jungiančio Armėniją su Kalnų Karabachu, naujo maršruto pradžioje, tokiu būdu versdami suabejoti visa trapia po Karabacho Antrojo karo sukurta saugumo architektūra“.

Kokiu būdu tai, kad Azerbaidžanas ėmė kontroliuoti savo valstybės sieną ir atidarė pasienio punktą Azerbaidžano ir Armėnijos pasienyje savo pusėje, galėtų sugriauti „trapią saugumo architektūrą“? Turint omenyje, kad Armėnijos pusėje jau buvo toks punktas, nors ir nepakankamai įrengtas. Taip pat reikia turėti omeny, jog autorius rašo apie tai, kas vyksta visuotinai (taip pat jau ir Armėnijos Respublikos) pripažintoje suverenioje Azerbaidžano teritorijoje. Tos teritorijos išlieka suverenios, nepriklausomai nuo to, kad jose laikinai yra RTK (Rusijos taikdarių kontingentas), o separatistai jas laiko savomis. Norėtųsi žinoti, ar ties Vokietijos arba Europos Sąjungos siena esama nesaugomų teritorijų? O taip pat ar atsirastų kas prieštarautų tokiai suvereniai valstybės teisei?

Dabar apie „trapią saugumo architektūrą“, kuria taip susirūpinusi šalis, daugiau kaip 30 metų vykdžiusi ginkluotą agresiją prieš Azerbaidžaną, laikiusi okupuotus 20 proc. jo teritorijos ir iki šiol jos galutinai neišlaisvinusi, neišvedusi iš tos teritorijos savo ginkluotųjų pajėgų likučių. Nuostabu, bet nejuokinga! Ji išties „trapi“, nes ją lydi Armėnijos Respublikos permanentinės provokacijos, neteisėtas ginkluotės, taip pat ir po 44-ių dienų karo pagamintų minų, kovotojų bei šauktinių iš Armėnijos Respublikos armėnų pamainos pristatymas kariniam kontingentui Azerbaidžano Karabacho regione (toks teisingas, legitimus tų teritorijų pavadinimas), nepageidaujamų asmenų skvarba, o taip pat kiti neteisėti veiksmai Azerbaidžano teritorijoje!

Ir, pagaliau, Trišaliame pareiškime nėra nė žodžio, draudžiančio Azerbaidžanui įrengti pasienio punktą ties savo valstybine siena. Azerbaidžanas niekam neperdavė savo suverenios – valstybės sienos apsaugos – teisės, taip pat ir valstybinių muitinės funkcijų.

Antrasis straipsnio sakinys skelbia: „Svarbu pažymėti, kad iki šio incidento tiltas buvo kontroliuojamas vien tik Rusijos taikdarių kontingento, kuris ten yra įrengęs įsitvirtinimo punktą“. Toliau autorius rašo, kad „6-ame dokumento punkte nurodyta, jog Lačino koridorius turi būti kontroliuojamas Rusijos taikdarių kontingento, o Azerbaidžanas įsipareigoja garantuoti „saugų judėjimą Lačino keliu piliečiams, transportui ir kroviniams abiem kryptimis“.

**Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija**

Lyg ir teisingai ir gražiai parašyta, bet panagrinėkime. Pirmiausia reikia pasakyti, kad autorius ne iki galo pacitavo Pareiškimo 6 punktą, kur antroje pastraipoje nurodyta užduotis Rusijos taikdarių kontingentui po jo dislokacijos keltis į naują maršrutą: Rusijos taikdarių kontingentą perdislokuoti „tam maršrutui apsaugoti“. Kitaip sakant, RTK imasi kontroliuoti maršrutą tam, kad apsaugotų. Tačiau „saugų judėjimą Lačino koridoriumi piliečiams, transportui ir kroviniams abiem kryptimis“ garantuoja gi Azerbaidžanas.

Skirtumas tarp „apsaugos“ užtikrinimo ir „saugumo garantijos“ akivaizdus. Tad Azerbaidžano karinės pajėgos (KP) ne tik gali, bet ir privalo būti ten, kur jos garantuoja saugumą. Kaip galima garantuoti saugumą, nebūnant tame kelyje? Ar kas nors gali imtis tokių garantijų ir dar pasitraukiant iš to kelio? Įdomu, kaip tai paaiškinti Armėnijai, tiems, kas tam priešinasi ir stengiasi įvedinėti savas taisykles svetimoje suverenioje teritorijoje? Norėčiau paklausti tų, kas ėmėsi tarpininkų bei jo gynėjų vaidmens, kuri iš šių dviejų valstybių leis palikti kurį nors atvirą savo valstybės sienos tarpą, netrukdomai gabenti į savo teritoriją uždraustus krovinius ir skverbtis užsienio piliečiams, siekiantiems savų tikslų? Ypač jei tai yra siena su valstybe, su kuria Azerbaidžanas daugiau nei 30 metų kariavo. Norėčiau pažiūrėti į tą, kuris galėtų man protingai, pagrįstai atsakyti į tuos klausimus.

Naratyvai apie „Kalnų Karabacho blokadą“ jau net Europoje verčia šypsotis. Užkliuvus pradžioje už sukeltos isterijos dėl dar vieno armėnų mito, tie, kas stebi įvykius, netrukus išsiaiškino, kad apie jokią „blokadą“ ir jokią „humanitarinę katastrofą“ negali būti nė kalbos. Tam pakanka žvilgterėti į Rusijos taikdarių kontingento kasdienes suvestines, paprašyti Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto (TRKK) būtinos informacijos apie tai, kokios apimties ir kaip vykdomi pristatymai visko, kas būtina, gyventojams armėnams Azerbaidžano Karabacho regione ir kaip jo gyventojai važinėja į Armėnijos Respubliką ir atgal. Problemų kilo tik tiems, kas bandė prasivežti ginklų, šaudmenų, išvežti iš Azerbaidžano neteisėtai įsigytus daiktus arba atliko kitus neteisėtus veiksmus. Šiandien net aršūs armėnų agresijos gynėjai liovėsi apie ją kalbėti.

Azerbaidžano Nachičevanės regionas jau daugiau nei 30 metų yra blokadoje. Armėnijos Respublika nevykdo Trišalio pareiškimo 9 p. dėl transporto judėjimo tarp Nachičevanės ir Rytų Zangezūro. Bet apie tai Fridricho Eberto fondo resursuose net neužsimenama. IPG-journal.io resurso redakcija paprasčiausiai privalėtų visus tuos faktus patikrinti.

Dabar – apie Azerbaidžano Karabacho regione gyvenančios armėnų mažumos integraciją. Tai normalus, natūralus procesas, kelias, kurį būtina nueiti, išvadavus teritoriją nuo okupacijos. Karabacho armėnų integracijos į Azerbaidžano visuomenę klausimas, ko gero, vienas iš sudėtingiausių. Šimtmetį armėnų visuomenėje puoselėti agresyvus nacionalizmas, ksenofobija, darkė armėnų tautos mentalitetą. Taip darkė, kad net gyvenant metų metus daugiatautėje Azerbaidžano tautų šeimoje, piliečiai armėnai lengvai pasidavė nacionalistinei propagandai.

Šiandien, kai okupacijai atėjo galas, Karabacho armėnams atsivėrė galimybė tapti vientisos, normalios, stabilios ir klestinčios šalies dalimi. Karabacho armėnai turi suvokti tą faktą. Tam trukdo masinė revanšistinių nuotaikų propaganda, sklindanti iš Armėnijos Respublikos. Kažkiek realybę Karabacho armėnams temdo ir Rusijos taikdariai, apie kuriuos buvusio separatistinio darinio gyventojai turi tam tikrų iliuzijų. Antai, svarstymai nepriimti Azerbaidžano pilietybės, o išsaugoti Armėnijos Respublikos pilietybę, kurią Karabacho armėnai masiškai perėmė okupacijos laikotarpiu, arba net priimti Rusijos.

**Agresyvusis armėnų mitinguotojas. Slaptai.lt foto**

Pagal Konstituciją ir kitus mūsų šalies įstatymus armėnai, iki konflikto gyvenę Azerbaidžano Karabacho regione ir pripažįstantys Azerbaidžano įstatymus, gali saugiai, laisvai gyventi tokiomis pat sąlygomis kaip ir visos kitos tautinės mažumos Azerbaidžane. Azerbaidžanas garantuoja tas teises visoms tautinėms mažumoms, taip pat ir armėnams.

Pagal Azerbaidžano Respublikos 1998 metų rugsėjo 30 dienos Įstatymą Nr. 527-IQ „Dėl Azerbaidžano Respublikos pilietybės“ ir jo pataisas bei papildymus visi fiziniai asmenys, taip pat ir armėnai, gyvenę Azerbaidžano Karabacho regione ir kituose regionuose, išvykę iš šalies nuolatinai gyventi ir įgiję užsienio pilietybę, laikomi praradę Azerbaidžano pilietybę. Be to, dalis Karabacho regiono gyventojų armėnų tuo laikotarpiu, kai Armėnijos Respublika buvo okupavusi Azerbaidžano teritorijas, atsisakė Azerbaidžano jurisdikcijos, o tai praktiškai reiškė, kad savanoriškai atsisakė Azerbaidžano pilietybės.

Reikia pažymėti, kad Azerbaidžano įstatyminės normos pilietybės srityje atitinka tarptautinius standartus ir tarptautinę praktiką bepilietybės ir dvigubos pilietybės atvejų išimtinumo srityje. Tad visi Karabacho armėnai, turintys teisę atkurti Azerbaidžano pilietybę, privalo oficialiai atsisakyti Armėnijos ar bet kurios kitos pilietybės, kurią jie turi šiuo metu, ir tik po to jie gali įgyti Azerbaidžano pilietybę bei teisę gyventi Armėnijos teritorijoje. Azerbaidžane, kaip ir bet kurioje kitoje pasaulio šalyje, užsieniečiams ir pilietybės neturintiems asmenims buvimo šalyje terminas ribojamas.

Tam ir reikalinga armėnų mažumos integracija į Azerbaidžano visuomenę.

**Azerbaidžano pasieniečiai. Įteikiama Azerbaidžano vėliava**

Apie Trišalio pareiškimo vykdymą. Europos parlamentas, priėmęs visą paketą antiazerbaidžaniškų rezoliucijų, nepastebi esant neteisėtų armėnų ginkluotų formuočių suverenioje Azerbaidžano teritorijoje, RTK laikinos atsakomybės zonoje. Pagal 2020 metų lapkričio 9-10 d. Trišalio pareiškimo 4 punktą „Rusijos Federacijos taikdarių kontingentas dislokuojamas lygiagrečiai su Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išvedimu“. O RTK buvo įvestas neužtikrinus Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išvedimo. Dėl šio pareiškimo straipsnio nevykdymo taikdarių kontingento buvimas Azerbaidžano Karabacho regione yra nelegitimus. Dėl to kaltas pats RTK, neužtikrinęs, kad būtų įvykdyti Pareiškimo 4 punkto reikalavimai. Todėl dalis Azerbaidžano teritorijų ir šiandien yra kontroliuojamos armėnų neteisėtų ginkluotų grupuočių.

Beje, rezoliucijos 2 punkte Europos parlamentas „primygtinai ragina Azerbaidžaną gerbti ir vykdyti 2020 metų lapkričio 9 dienos Trišalį pareiškimą“… Įdomu, kad jis ragina tik Azerbaidžaną, kuris kaip tik jo ir nepažeidžia. Ir neprisimena Armėnijos Respublikos, nepašalinusios iš Azerbaidžano savo ginkluotųjų pajėgų, nevykdančios susitarimo 9 p. dėl transporto judėjimo užtikrinimo tarp blokuojamos Nachičevanės ir Rytų Zangezūro ir kitų punktų. Prieš aptarinėjant ir minint Trišalį pareiškimą, pirmiausia derėtų jį perskaityti, o ne kartoti armėnų naratyvus. Tą aš rekomenduoju ir Fridricho Eberto fondo funkcionieriams.

Trišalio pareiškimo tekstas nei žodžiu, nei dvasia neriboja Azerbaidžano valstybės suvereniteto Karabacho regione. Bet koks faktinis ribojimas yra nelegitimus, vadinasi, jo pašalinimas yra teisėtas.

Melagingos informacijos apie tą dokumentą pateikimas teisina Armėnijos Respublikos agresiją Azerbaidžano atžvilgiu, taip pat Azerbaidžano teritorijų okupavimą ir menkina Fridricho Eberto fondo įvaizdį.

Straipsnio autorius Namikas Alijevas – Valstybės valdymo akademijos prie Azerbaidžano Respublikos Prezidento Tarptautinių santykių ir užsienio politikos katedros vadovas, teisės mokslų daktaras, Ypatingasis ir įgaliotasis ambasadorius

2023.05.10; 08:00

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Namikas ALIJEVAS. Ar besirūpinusi diversantais armėnais Dunja Mijatovič užsistos ir kareivius azerbaidžaniečius?

Azerbaidžano karys pasiklydo, neginkluotas kirto sąlyginę Armėnijos Respublikos sieną ir atsidūrė Armėnijos KP (karinės pajėgos) kontroliuojamoje teritorijoje.

Tarptautinėje humanitarinėje teisėje yra taisyklė, kuri apibrėžia „bendrąją apsaugą“. Ji suprantama kaip valstybių įsipareigojimai užtikrinti minimalias teises visiems asmenims, kurie nedalyvavo arba nebedalyvauja kariniuose veiksmuose ir atsidūrė priešininko valdžios rankose. Bet kokiomis aplinkybėmis su globojamais asmenimis dera elgtis humaniškai, be jokių nepalankių skirtumų. Tarptautinės teisės normos humanišką elgesį supranta taip: 1) draudžiama žudyti, kankinti, žaloti, draudžiamos kūno bausmės, medicininiai ar moksliniai bandymai ir kt.; 2) draudžiamos kolektyvinės bausmės, draudžiamos ne tik baudžiamosios bausmės, bet ir administracinės sankcijos, policijos veiksmai ar kitokios sankcijos; 3) teisė į pagarbą asmenybei, orumui, religiniams įsitikinimams; 4) kiekvieno asmens, net kuris traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, teisė naudotis įprastomis teisinėmis garantijomis.

Tai bendros taisyklės, aprėpiančios visus, kas atsidūrė priešų pusėje, nepriklausomai nuo statuso – ar jis belaisvis, ar įkaitas.

Visose keturiose Ženevos 1949 metų konvencijose yra bendras visoms šitoms kategorijoms, vienodo turinio straipsnis – 3. To straipsnio pirmojoje dalyje sakoma:

Su asmenimis, kurie tiesiogiai nedalyvauja kariniuose veiksmuose, įskaitant asmenis iš ginkluotųjų pajėgų, kurie sudėjo ginklus, o taip pat tuos, kurie nebedalyvauja kariniuose veiksmuose dėl ligos, sužeidimų, sulaikymo arba dėl bet kokios kitos priežasties, bet kokiomis aplinkybėmis su jais turi būti elgiamasi humaniškai, nediskriminuojant dėl rasės, odos spalvos, religijos ar tikėjimo, lyties, kilmės ar turtinės padėties ar dėl bet kokių kitokių analogiškų kriterijų.

Todėl draudžiama ir visada bei visur bus draudžiama minėtų asmenų atžvilgiu:

a) kėsintis į jų gyvybę ir fizinę neliečiamybę, konkrečiai – bet kokiu būdu juos žudyti, žaloti, žiauriai su jais elgtis, kankinti;

b) imti įkaitus;

c) kėsintis į žmogaus orumą, konkrečiai – įžeidinėti ir žeminti;

d) nuteisti ir taikyti bausmes be išankstinio teismo nuosprendžio, kurį būtų paskelbęs deramu būdu įsteigtas teismas, turintis būtinas civilizuotų tautų pripažintas teismines garantijas.

**Azerbaidžaniečių karo belaisvį žiauriai sumušė**

Pasiklydęs azerbaidžanietis karys nedalyvavo kariniuose veiksmuose, nes šie buvo pasibaigę (ši priežastis irgi nurodoma kiekvienos Ženevos konvencijos 3 straipsnyje!), todėl jam turi būti taikomos humanitarinės teisės normos.

Pagaliau, yra paprasčiausios visuotinės žmonių bendravimo normos, moralės normos. Nežinau, ar tinka apie jas kalbėti peržiūrint vaizdus, kuriuose armėnai muša ant žemės gulintį azerbaidžanietį karį surištomis rankomis.

Visai neseniai, maždaug prieš mėnesį, regis, kovą, pasiklydo vienas armėnų karys, mūsiškiai jį sulaikė ir išsyk jį grąžino. Beje, regis, dar cigarečių davė kelionėn. Tinkluose yra kadrų, kaip azerbaidžaniečiai kariai teikia medicininę pagalbą sužeistiems armėnų kareiviams. Tai pozicija, azerbaidžaniečių moralė. Mes laikomės humanitarinės teisės, nešaudom į nugarą.

Ir pastarajame incidente pasienyje akivaizdu, kaip trys ar keturi azerbaidžaniečių kariai atvyko pas susibūrusius ginkluotus armėnus, kad sureguliuotų kilusias problemas. Bet tie elgėsi agresyviai ir ėmė nusitaikę šaudyti. Gal Europos Tarybos žmogaus teisių komisarė Dunja Mijatovič, besirūpinanti Azerbaidžano teritorijoje vykdžiusių akivaizdžius nusikaltimus armėnų diversantų likimu ir reiškianti nepasitenkinimą Karo trofėjų muziejaus atidarymu, pademonstruos savo objektyvumą ir pasmerks armėnų elgesį?

**Azerbaidžaniečių karys pateko į nelaisvę**

2021 metų balandžio 20-ąją Armėnijai pavyko prastumti ETPA (Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja) tų diversantų temą, ir ji buvo perkelta į Europos aikštelę. Ar ETPA atkreips dėmesį į tuos kadrus?

Istorijoje su mūsų kareiviais ne gražiausiai pasielgė ir Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus Komiteto (TRKK) misija. Jos atstovai iki šiol neaplankė sulaikytų azerbaidžaniečių, nors armėnų platinamas vaizdo įrašas turėjo priversti ją tai padaryti nedelsiant. Azerbaidžanas neįpareigotas bendradarbiauti su TRKK misija Jerevane, kuri nevykdo savo įsipareigojimų įkaitų azerbaidžaniečių atžvilgiu ir pažeidinėja tarptautinę teisę. Mes bendradarbiaujame su misija Baku. Todėl būtina uždaryti pravažiavimą TRKK armėnų misijai Lačino keliu ir užtikrinti TRKK Baku biurui ryšį su Hankendžiu.

Mes neužmirštame beveik 4 tūkstančių karių ir taikių civilių įkaitų, kurių likimo Armėnijos Respublika iki šiol neatskleidžia. Masinės kapavietės buvusiose armėnų okupuotose teritorijose Azerbaidžano Karabacho regione, kurių periodiškai aptinka išminuotojai ar statybininkai, – tai armėniškų karo nusikaltimų azerbaidžaniečių atžvilgiu liudijimas. Mes tai visada atminsime. O štai tie, kurie tarptautinėse struktūrose, tarpininkaujančiose valstybėse užsimerkdavo žiūrėdami į tuos armėnų nusikaltimus ir net juos skatino, amžiams juodomis raidėmis įsirašė savo vardus į istoriją.

Autorius: Namikas Alijevas – teisės mokslų daktaras, profesorius, Ypatingasis ir įgaliotasis ambasadorius, Valstybės valdymo akademijos prie Azerbaidžano Respublikos Prezidento Tarptautinių santykių ir užsienio politikos katedros vadovas

2023.04.17; 15:13

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Prof. Namikas Alijevas. Vėl – Sukiasianas

Po Friedricho Eberto fondo atstovybės Armėnijos Respublikoje projektų koordinatoriaus Nareko Sukiasiano ir Friedricho Eberto fondo atstovybės Pietų Kaukaze vadovo Felikso Heto (Felix Hett) provokacinių straipsnių, išspausdintų Fondo žurnale „IPJ-jurnal“ (atitinkamai „Smūgis į Achilo kulną“ 2021 metų lapkričio 18 dieną ir „Suskaldytas Kaukazas. Rusijos karas prieš Ukrainą sukrėtė Azerbaidžaną, Armėniją ir Gruziją, bet nepakeitė jų raidos kelio“ 2022 metų kovo 14 dieną) ir man po jų paskelbus atsakymus interneto svetainėje blacksea-caspia.eu (prie Sukiasiano straipsnio IPJ-journal (demaskuojam melą) / BLACKSEA CASPIA (blacksea-caspia.eu) ir Friedricho Eberto fondas tarnauja Armėnijos Respublikai (arba armėnų diasporai) / BLACSEA CASPIA (blaksea-caspia.eu), Fondas pusmetį liovėsi užsiiminėti provokacijomis, ir atrodė, kad iš atsakymų pasidarė išvadas.

Tačiau rugsėjo 14 d. Fridricho Eberto fondas vėl griebėsi senų darbų ir išspausdino to paties Nareko Sukiasiano angažuotą straipsnį, pavadintą „Precedento neturinti eskalacija“ (Nauja eskalacija tarp Azerbaidžano ir Armėnijos – Užsienio politika ir saugumas / IPG Journal (ipg-journal.io)). Juo buvo pratęsta tendencinga neobjektyvi Fondo politika, suteikianti tribūną vienai šaliai ir išsauganti sau tarnaujančius asmenis, nepripažįstančius tarptautinės teisės ir objektyvios tiesos. Netuščiažodžiausime ir dar kartą parodysime, kaip toli pažengė Fridricho Eberto fondas, tarnaudamas Armėnijos Respublikos interesams Pietų Kaukaze.

2020 lapkritį per 44-ių dienų Karabacho karą Azerbaidžanas išlaisvino pasaulio bendruomenės ir JTO pripažintas savo teritorijas, kurios 30 metų buvo okupuotos Armėnijos Respublikos. Beje, okupuotos teritorijos buvo atkariaujamos šiuolaikiškais labai tiksliais ginklais, todėl civilinė infrastruktūra ir taikūs gyventojai Azerbaidžano teritorijoje, kur gyvena armėnų tautybės Azerbaidžano piliečiai, nenukentėjo.

Ir priešingai, Armėnijos Respublika šaudė balistinėmis raketomis iš savo teritorijos į taikius Azerbaidžano miestus, esančius už šimtų kilometrų nuo fronto linijos. Buvo daugybė taikių Azerbaidžano gyventojų aukų. Armėnijos Respublika šiurkščiai pažeidė tarptautinės humanitarinės teisės normas. Tam nesunku rasti patvirtinimų: visas internetas pilnas patvirtintos foto bei vaizdo medžiagos. Tie faktai patvirtinti ir teisėsaugos nevyriausybinių organizacijų.

Tai kodėl mes apie visa tai absoliučiai nieko nerandame Friedricho Eberto fondo internetinėje svetainėje „IPJ-jurnal“? Būtų neblogai, jei Fondas paaiškintų tą klausimą. Kitaip vertėtų jo paklausti, kuo gi jis užsiima Pietų Kaukaze?

Pralaimėjus karą, supratus, kad Armėnijos Respublika turės išlaisvinti okupuotas teritorijas, be to, suprantant Azerbaidžano teisę pribaigti pagal tarptautinę teisę Armėnijos karinę mašiną (agresoriaus ginkluotąsias pajėgas) Armėnijos teritorijoje, naktį iš lapkričio 9 į 10 dieną Nikola Pašinianas kartu su Azerbaidžano ir Rusijos lyderiais pasirašė Trišalį pareiškimą, taip išsigelbėdamas nuo sutriuškinimo.

Azerbaidžanas taip pasielgė iš žmoniškumo, kad išvengtų bereikalingų žmonių aukų, nors buvo už 5 kilometrų nuo Hankendžio (Stepanakerto, kaip jis buvo vadinamas sovietiniais laikais bolševiko komisaro ir teroristo Stepano Šaumiano garbei). Trišalis pareiškimas iš esmės – tai kelio į taiką Pietų Kaukaze žemėlapis.

Po karo išaiškėjo, kad visa Armėnijos Respublikos okupuota teritorija, iš kur išvaryti visi gyventojai azerbaidžaniečiai, visiškai sugriauta, išgrobstyta ir užminuota. Neužminuota liko teritorija, kur gyveno etniniai armėnai. Per trisdešimt okupacijos metų Azerbaidžano miestai ir kaimai, išsidėstę šių laikų Libano teritorijai prilygstančiame plote, buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus, o kultūrinis, dvasinis, religinis ir istorinis to regiono paveldas be skrupulų sunaikintas arba rimtai sužlugdytas.

Tų, kas globojo Armėnijos Respubliką agresijoje, melas tris dešimtmečius laikė okupacijoje Azerbaidžano teritorijas, privedė jas iki totalios griūties. Dabar tuo melu stengiamasi sutrukdyti taikiam procesui, neleisti sudaryti taikos sutarties, nustatyti sienas.

Azerbaidžanas pradėjo tų teritorijų išminavimą ir atkūrimą. Azerbaidžano įtvirtinimų inžinerijos padaliniai iki šiol išlaisvintose teritorijose aptiko ir sunaikino viso 7559 priešpėstines, 2348 prieštankines minas ir 10052 nesprogusius šaudmenis, įmontuotus Armėnijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų. Gi mūsų šalis suteikė visiems galimybę susipažinti su okupantų barbarizmu ir nusikaltimais. Daugybė diplomatų, tarptautinės žiniasklaidos atstovų, politinių ir valstybės veikėjų vizitų į išlaisvintas teritorijas, informacija apie juos tarptautinėje žiniasklaidoje – visa tai liudija apie armėnų įvykdytus nusikaltimus. Įdomu, kodėl Fondas tais klausimais nesikonsultavo su Vokietijos ambasados Baku bendradarbiais (kurie lankėsi tose teritorijose), jeigu pats nežinojo, kad toks yra didžiausioje Pietų Kaukazo šalyje, kur Fondas veikia?

**Azerbaidžano vėliava plaikstosi Karabache. EPA-ELTA nuotr.**

Atstatydamas tas teritorijas Azerbaidžanas kuria Karabache socialinę infrastruktūrą (tiesia šiuolaikiškus kelius, stato elektrines, įmones, atlieka agrarinius darbus ir t. t.), tvarko gyvenvietes, naudojant šiuolaikiškas skaitmenines technologijas urbanistikoje (statomi išmanieji kaimai ir miestai). Baigiamas statyti antras tarptautinis oro uostas, kurį numatoma atidaryti jau spalį. Trumpiau sakant, investuojamos milžiniškos lėšos į armėnų sugriauto regiono atstatymą.

Be to, Azerbaidžanas įvykdė visas Trišalio pareiškimo sąlygas, taip pat užtikrino ir Lačino koridoriaus nekliudomą funkcionavimą, – pastarasis užtikrina Armėnijos Respublikos komunikaciją su armėnų kompaktiškai gyvenama Azerbaidžano teritorija, kuri yra Rusijos taikdarių kontingento atsakomybės zona. Rusija prisiėmė užtikrinti armėnų saugumą Karabacho regione pagal minėtą pareiškimą.

Armėnijos Respublika, priešingai, neįvykdė savo įsipareigojimų pagal Trišalį pareiškimą: iš Karabacho teritorijos neišvestos Armėnijos ginkluotosios pajėgos ir neužtikrintas susisiekimas transportu tarp Azerbaidžano Respublikos vakarinių rajonų ir Nachičevanės Autonominės Respublikos, kad piliečiai, transporto priemonės ir kroviniai galėtų nekliudomai judėti abiem kryptimis.

Nesinori kartoti Sukiasiano kliedesių straipsnyje, bet pateiksiu tik vieną citatą: „bekompromisiai Azerbaidžano reikalavimai toli peržengia Armėnijos „raudonąsias linijas“, būtent: visiškai atsisakyti armėnų saugumo garantijų Karabache (nekalbant jau apie jų statusą), nuginkluoti armėnų vietines pajėgas Karabache ir suteikti suverenius koridorius į savo eksklavą Nachičevanę per Armėnijos teritoriją (faktiškai – tiesioginį susisiekimo kelią sausuma su Turkija)“. Bet juk tai įsipareigojimai, kuriuos Armėnijos Respublika prisiėmė pagal Trišalio pareiškimo 4 ir 9 punktus! Armėnai Karabache – Azerbaidžano piliečiai, ir jų saugumą valstybė garantuoja taip pat, kaip ir visų kitų piliečių, lygiai taip, kaip ir visiems kitiems 30–40-čiai tūkstančių armėnų, gyvenančių kitose Azerbaidžano teritorijose. Tam nereikia palikti Azerbaidžano teritorijoje okupacinės kariuomenės, kurios Azerbaidžanas nesunaikino humaniškais sumetimais, kad išvengtų taikių gyventojų aukų.

Azerbaidžanas pasiūlė Armėnijos Respublikai sudaryti taikos sutartį, remiantis penkiais punktais, įtvirtintais JTO Įstatuose ir ESBO 1975 metų Helsinkio Baigiamajame akte, o taip pat delimituoti ir demarkuoti sieną. Tai tikslus kelias į taiką. Tačiau visos tos Azerbaidžano iniciatyvos blokuojamos melagingais pažadais, nepatvirtinamos konkrečiais žingsniais ir nerealizuojamos.

Norėčiau pasiteirauti Fondo, kuris Pietų Kaukaze (kaip jau aiškėja) užsiima ne tik humanitariniais klausimais, kaip čia jo nesudomino klausimas, kodėl Armėnijos Respublika boikotavo kelio į taiką žemėlapį – Trišalį pareiškimą? Juk kas gali būti humaniškiau už talkinimą taikos procesui karo iškankintame regione?

Gana ilga įžanga į atsakymą būtina, kad skaitytojas suprastų visą angažuotos Friedricho Eberto fondo pozicijos amoralumą.

Po Europos Tarybos pirmininko Šarlio Mišelio, Azerbaidžano Prezidento Ilhamo Alijevo ir Armėnijos Respublikos premjero Nikolo Pašiniano ketvirto susitikimo 2022 m. rugpjūčio 31 dieną N. Pašinianas kelintą kartą atsidūrė zutzvango (priverstinėje, – vert. past.) situacijoje: tarp tarpininkams duotų pažadų ir tam tikrų jėgų Rusijoje remiamo Kočariano ir Sargsiano klano. Baigėsi tuo, kad jis viešai atsisakė tame susitikime pasiektų susitarimų.

Nepaisant viso šito, Azerbaidžanas, parodydamas gerą valią, perduoda armėnams penkis armėnų kariškius, sulaikytus Azerbaidžano teritorijoje jau po 44 dienų karo.

Tuo pačiu laikotarpiu, Pašinianui grįžus į Irevaną, Armėnijos Respublikos ginkluotosios pajėgos suaktyvina ankstesnius reguliarius Azerbaidžano teritorijos apšaudymus, ypač Kalbadžaro, Lačino, Daškesano ir kai kurių kitų rajonų. Suaktyvindami ir ankstesnius reguliarius Azerbaidžano pozicijų apšaudymus minėtomis kryptimis armėnai siekia vilkinti taikos susitarimo pasirašymą, taip pat trukdyti stambius atstatymus bei statybas išvaduotose nuo okupacijos teritorijose.

Ir dar vienas klausimas Fondui: ar Azerbaidžanas provokuos Armėniją artilerijos apšaudymams, tiek investavęs į išvaduotas ir pasienio teritorijas? Ar jis sieks tęsti karą ir skirti tiek išteklių teritorijoms, kurios virs mūšio lauku? Atsakymas aiškus.

Armėnijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų diversijų grupės rugsėjo 12 naktį užminavo Azerbaidžano ginkluotųjų pajėgų padalinių aprūpinimo kelius ir teritorijas tarp pozicijų. Naktį iš rugsėjo 12 į 13 Armėnijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų padaliniai apšaudė Azerbaidžano armijos pozicijas, 80 azerbaidžaniečių kareivių bei karininkų žuvo, 282 buvo sužeisti, padaryta žalos karinei infrastruktūrai. Azerbaidžano armijos kontrveiksmai rugsėjo 13-14 sunaikino Armėnijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų karinę infrastruktūrą, pozicijas, kurios kėlė pavojų Azerbaidžano pasienio regionams.

**Giandža – po Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių**

Azerbaidžanas atsakydamas siekia užtikrinti savo ginkluotųjų pajėgų padalinių, o taip pat ir civilių asmenų, įtrauktų į atstatymo darbus bei statybas išvaduotose teritorijose, saugumą. Buvo nustelbta armėnų priešlėktuvinės gynybos sistema, išvestos iš rikiuotės radioelektroninės kovos priemonės, sunaikinta dešimtys artilerijos pabūklų ir kitokios technikos, subombarduotos 538-osios atskirosios kalnų šaulių brigados pozicijos link Zodo kaimo ties siena su Kalbadžaro rajonu, sunaikinti dviejų divizionų paleidimo įrenginiai C-300, tiek pat – C-125. Apie jokią žalą civilinei infrastruktūrai, taikiems gyventojams negali būti nė kalbos. Neatsitiktinai Armėnija negalėjo pateikti nė vieno patvirtinančio fakto.

Kur ir kokioje vietoje Azerbaidžanas peržengė sieną? Ar gali Sukiasianas ar koks nors kitas Fondo atstovas parodyti tą vietą? Apie tai bus galima kalbėti tik po sienos delimitacijos ir demarkacijos, kurių vengia Armėnijos Respublika, ir dabar jau aiškėja, kodėl.

**Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo 2020-ųjų rudenį**

Azerbaidžanas laikosi įsipareigojimo 2020 metų lapkričio 9/10 Trišaliam pareiškimui, suinteresuotas, kad būtų pasitikėjimas regione pradėjus sienų delimitavimą ir demarkavimą, o taip pat, kad tarp dviejų šalių būtų pasirašyta taikos sutartis. Priešinga šalis, atvirkščiai, demonstruoja Pareiškimui prieštaraujantį elgesį, minuodama Azerbaidžano teritorijas, AR ginkluotųjų pajėgų padalinių aprūpinimo kelius. Ir tai akivaizdus įrodymas, kad Armėnijos Respublika laikosi karinės avantiūros ir revanšizmo pozicijos.

**Armėnijos ataka prieš Terterio rajono civilius**

Šiuo metu laikomasi ugnies nutraukimo režimo, tad svarbu, kad Armėnijos Respublika susilaikytų nuo provokacijų ir klausimus tarp dviejų valstybių spręstų derybomis. Azerbaidžanas suinteresuotas normalizuoti santykius su Armėnijos Respublika politiniu ir diplomatiniu lygiu kaip šalis, siūlanti taikos darbotvarkę ir vykdanti atstatymo darbus regione.

Tokio pobūdžio publikacijos liudija, kad esama jėgų, trukdančių įvesti ilgalaikę taiką Pietų Kaukaze. Fondo globėjams nekenktų išsinagrinėti, kaip galima laikyti Fondo atstovu šalyje žmogų, proteguojantį jo supratimu savus etninius interesus, Fondo, iš kurio jis gauna algą, įvaizdžio sąskaita.

Straipsnio autorius – Namikas Alijevas, prof., teisės mokslų daktaras, nepaprastasis ir įgaliotasis Azerbaidžano ambasadorius

2022.09.24; 18:30

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Namikas Alijevas. Prasibrovusi tiesa apie Karabachą

**Mokslininkas ir diplomatas Namikas Alijevas**

Besirausdamas archyvuose aptikau nedidelę šūsnį pageltusių laikraščių, ir išsyk prisiminiau 30-ies metų senumo įvykius.

Pradėsiu banaliai. Nuo 1992-ųjų. Karas Karabache pačiame įkarštyje. Pramušti informacinę blokadą, kurioje atsidūrė Azerbaidžanas, teko entuziastams patriotams, nes realiai tikslingo efektyvaus darbo iš vieningo Centro šia linkme praktiškai nebuvo. Tik ant pirštų galima suskaičiuoti atvejus, kai kartais pavykdavo pramušti informacinę blokadą, ir pavieniai balsai per tą ar kitą žiniasklaidos priemonę pranešdavo pasauliui tiesą apie Karabachą, Armėnijos agresiją ir Azerbaidžano teritorijų okupaciją.

**Tatjanos Čeladzės knyga** **azerbaidžanietiškai**

Manau, kad šiandien mažai kas dar atmena gana sėkmingas kultūros asociacijos „Latvija–Azerbaidžanas“ pastangas šiuose reikaluose. Apie šimtas publikacijų Latvijos laikraščiuose „Latvijas Jaunatne“, „SM-segodnya“, „Neatkariga Cinia“, „Rigas Balss“, „Diena“, „NBG“, „Pilsonis“ – nuo trumpų žinučių iki ištisų šiai problemai skirtų puslapių. Asociacijos dėka Latvijos žurnalistai ne kartą buvo pasiųsti į Azerbaidžaną, į kovų zoną. Neįtikėtina, bet 1992 metų kovo 30 pirmą kartą Europoje per Latvijos televiziją buvo parodyti Chodžaly genocido vaizdai. Asociacijos nariai ne kartą buvo susitikę su Latvijos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku Anatoliju Gorbunovu, Rygos miesto Dūmos vadovybe, kalbėjo per Latvijos televiziją ir radiją, Latvijos Aukščiausiosios Tarybos komisijose, Latvijos Liaudies Fronto Valdybos specialiajame posėdyje, rengė spaudos konferencijas, tarptautines mokslines bei praktines konferencijas ir nuveikė daugybę kitų svarbių, naudingų darbų, informuodami pasaulio visuomenę.

Bet šiandien aš labiausiai norėčiau išskirti Latvijos Liaudies Fronto laikraščio „Atmoda“ (rusiškas variantas „Балтийское время“) specialųjį 1992 metų lapkričio mėnesio 16-os puslapių numerį. Kaip žmogus, daugiau nei trisdešimt metų besidomintis tiek Karabacho problema, tiek ir su ja susijusiais klausimais, žinau, koks nepaprastas tas dalykas, kiek reikia pastangų ir kaip tai rizikinga, kartais net pavojinga gyvybei. Neabejoju, kad tiems, kas pramušinėjo informacinę blokadą Latvijoje, teko rizikuoti patiems, taip pat ir savo artimaisiais.

Devizas „Dievas ne galia, o tiesa“, iškeltas laikraščio antraštėje, simboliškas. Po tiek metų dar geriau supranti, koks jis teisingas. Kad ir kaip stengėsi „didžiosios armėnijos“ ideologai iškraipyti istoriją, perrašyti ją savaip, įtikinti pasaulio visuomenę savo agresyvių ir separatistiškų ketinimų bei veiksmų teisingumu, atsiskleidė, ir pasaulis žino, kas agresorius, kas, pasinaudojęs SSSR žlugimu, bandė patenkinti savo teritorines ambicijas, kas ilgus metus klaidino pasaulio bendriją, kas, sužlugdęs SSSR, šiandien toliau žlugdo Rusiją. Bet jie turi suvokti, kad jų inkštimas ir pretenzijos jau įgriso pasauliui. Tai faktas.

**Dašnaki (straipsnis apie dašnakų teroristus)**

Laikraščio leidinyje pateikiama gausybė išsamios medžiagos, atskleidžiančios ne tik to meto įvykius Karabache, Armėnijos ginkluotųjų pajėgų veiksmų Chodžaloje faktus bei žvėriškumą, bet ir armėnų teroristinės veiklos istoriją iki Armėnijos Respublikos agresijos. Šalia karo kronikos, foto ir kitokios medžiagos iš Chodžaly, straipsnio apie NVS JGP (Nepriklausomų Valstybių Sandraugos Jungtinės Ginkluotosios Pajėgos – red. past.) 366-ojo gvardijos motorizuotojo šaulių pulko vaidmenį, publikuojama medžiaga apie nacionalistinę partiją Dašnakcutiun, ASALA teroro aktus prieš taikius Europos gyventojus, taip pat ir Turkijos diplomatus, Jurijaus Pompejevo darbo „Kruvinas Karabacho raistas“ fragmentai, visuomenės atsišaukimai bei pasisakymai apie Armėnijos Respublikos agresiją ir daugybė kitokių medžiagų. Numeryje skaitytojai perspėjami, kad Latvija gali susilaukti savojo Karabacho Latgaloje. Dešimtys to laikraščio egzempliorių buvo išsiuntinėti prenumeratoriams VFR ir JAV.

Už numerio parengimą redakcija padėkojo Azerbaidžano „Sandraugos“ draugijai ir jos pirmininkui Viktorui Zotovui, Kultūros asociacijai „Latvija–Azerbaidžanas“ ir jos prezidentui Faigui Safarovui, Asociacijos nariams Elčinui Babajevui ir Tofigui Alijevui. Laikraščio redaktorė tuo metu buvo (šiuo metu jau mirusi) Azerbaidžano nusipelniusi žurnalistė Tatjana Čaladzė.

Jau lapkričio 5 dieną leidinyje „Zerkalo“ spausdinama informacija apie tą laikraščio numerį, o lapkričio 7 Tatjana Čaladzė reisu Nr. 8167 Ryga–Baku skrenda į Baku su laikraščio egzemplioriais ir patraukia į kovinių veiksmų zoną. Lapkričio 11 laikraštis „Azerbaidžan“ Nr. 35 (478) pateikia informaciją apie leidinį ir dalinai viename puslapyje spausdina išverstą į azerbaidžaniečių kalbą jo medžiagas, taip pat ir Faigo Safarovo interviu. Laikraštis „Latvijas Laiks“ lapkričio 5–11 35-jame numeryje 8–9 puslapiuose skelbia išsamią medžiagą iš konflikto zonos su Tatjanos Čaladzės nuotraukomis.

Lapkričio 6 laikraštis „Diena“ skelbia žurnalistės Ligos Krapanės straipsnį, „Baltijas laiks“ lygina Karabachą su Latgala. Būtent laikraštis „Diena“ nuo 1992 metų vasario 8 dienos ne kartą spausdino specialiųjų korespondentų komentarus bei kelionės pastabas apie Karabachą. O rugsėjį publikuojama didelių straipsnių serija iš Armėnijos Respublikos, kur korespondentai nesivaržydami REIKALAVO, kad Latvijos Aukščiausioji Taryba pripažintų „Kalnų Karabacho Respubliką“. O laikraščio „Diena“ korespondentas Janis Vilintis, rugsėjo 8 dienos numeryje aprašinėdamas Armėnijos samdinių žygdarbius, žavėjosi: „Antai, vienas užsienietis – buvęs teroristas. Šiandien pagal 13 valstybių įstatymus jis už teroro aktus nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Jo veiksmai buvo nukreipti išimtinai prieš Turkijos diplomatus ir valdžios atstovus“ (?!). Lapkričio 6 dienos medžiagoje pateikiama Latvijos Liaudies Fronto pirmininko Uldiso Autskaliso reakcija į laikraščio „Baltijas Laiks“ specialųjį numerį: „Tas faktas, kad laikraštis laikosi šališkos pozicijos, yra politiškai nekorektiška. Iš esmės – tai žurnalistinės etikos klausimas. O samprotavimų apie Latgalą negaliu pavadinti kitaip nei istoriniu ir politiniu neišprusimu“. Tačiau čia pat laikraštis „Diena“ vienašališkos pozicijos nepasmerkia. Ir reikia pabrėžti stebėtiną armėnų gebėjimą priversti tiesiogine žodžio prasme savo gynėjus pripažinti moraliais, faktiškai pateisinti teroristinius aktus prieš Turkijos diplomatus, pasiekti, kad juos įvykdę asmenys išvengtų atsakomybės ir pan.

Dėl Latvijos armėnų draugijos spaudimo tas klausimas buvo svarstomas LLF valdybos posėdyje, tai patvirtina 1992 metų lapkričio 25 dienos Nr. 260 (10797) miesto vakarinio laikraščio „Rigas Balss“ 2 puslapyje paskelbta medžiaga. Tačiau svarstymas buvo politizuotas, nes buvo kalbama ne apie tiesą (skirtingai nuo „Baltijas Laiks“ pozicijos), o apie politinį tikslingumą, kad būtų išsaugota santykių pusiausvyra su Azerbaidžano Liaudies Frontu ir Armėnijos Nacionaliniu Frontu. Tiesa, objektyvumas pasireiškė nebent tuo, kad buvo atsisakyta armėnų atstovų motyvuojamų siūlymų skirti vieną „Baltijas Laiks“ numerį armėnų pozicijai.

Džiaugiuosi, kad kadaise dėl savo profesinės veiklos galėjau talkininkauti Tatjanai Čaladzei jos iš tiesų pasiaukojančiame darbe perteikiant pasaulio visuomenei tiesą apie Karabachą. Šiandien, išlaisvinus Azerbaidžano teritorijas nuo armėnų okupacijos, ypač skaudu, kad nebėra Tatjanos, kad ji neregėjo mūsų Pergalės, kurioje yra ir jos įnašas.

Namikas Alijevas, Azerbaidžano Respublikos Ypatingasis ir įgaliotasis ambasadorius, 2 klasės valstybės patarėjas, teisės mokslų daktaras, profesorius

2022.08.17; 16:35

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Gintaras Visockas. Armėniškoji propaganda subliuško kaip pradurtas oro balionas

**Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.**

Pačioje kovo pabaigoje nuotoliniu būdu buvo surengta konferencija, skirta politiniams – teisiniams Antrojo Karabacho karo aspektams apžvelgti. Šią virtualią konferenciją organizavo žinomas Azerbaidžano diplomatas, juridinių mokslų daktaras, prof. Namikas Alijevas.

Virtualiojoje konferencijoje taip pat dalyvavo daug mokslininkų, politikos ekspertų, istorikų, diplomatų iš Sakartvelo, Ukrainos, Moldovos, Kazachstano, Rusijos, Azerbaidžano. Tiksliau tariant, visi tie, kurių straipsniai apie Azerbaidžano – Armėnijos tarpusavio santykius skelbiami 2021 metų kovo mėnesį išleistoje knygoje tokiu pat pavadinimu kaip ir konferencija: „Politiniai – teisiniai Antrojo Karabacho karo aspektai“. Šį straipsnių rinkinį Tbilisyje rusų kalba išleido leidykla „Universal“. Šio projekto vadovas – prof. N.Alijevas. Organizatoriai – Azerbaidžano Valstybės valdymo Akademija prie Azerbaidžano Respublikos Prezidento institucijos ir Suchumio valstybinis universitetas.

Kadangi ir šių eilučių autoriaus tekstas „Dezinformacija – armėnų separatistų ginklas išsaugojant okupuotas Azerbaidžano žemes“ skelbiamas minėtame leidinyje, – noriu tarti keletą žodžių. Juolab kad teko dalyvauti ir dvi valandas trukusioje virtualiojoje konferencijoje.

Pirmoji mintis, kuri nepalieka iki šiol, – tą straipsnių rinkinį derėtų į lietuvių kalbą išsiversti ir mums. Šis veikalas praverstų tiems, kurie Lietuvoje vis dar mano, jog Kalnų Karabachas privalo priklausyti Armėnijai.

Apie šį straipsnių rikinį labai sunku papasakoti. Į Kalnų Karabacho temą autoriai žvelgia iš pačių įvairiausių pusių. Todėl pateiksiu keletą labiausiai įsiminusių tezių, kurias, man regis, vertėtų įsidėmėti mums visiems.

XXX

Dėl 2020-ųjų pabaigoje 44 dienas trukusio karo kalti tie Vakarų politikai, kurie ištisus tris dešimtmečius pataikavo neteisėtoms Jerevano pretenzijoms į azerbaidžanietiškas žemes, ultimatyviai nereikalavo armėnų ginkluotųjų pajėgų pasitraukimo iš Kalnų Karabacho. Visos tos Europos rezoliucijos, raginančios armėnų separatistus nešdintis iš svetimų žemių, pasirodė esančios popierinės.

Jungtinės Tautos, ESBO, Saugumo taryba, Minsko grupė ir kitos panašios institucijos bejėgiškai skėsčiojo rankomis – per 30 metų nesugebėjo padėt Azerbaidžanui atkurti teritorinio vientisumo, nesudarė galimybės milijonui azerbaidžaniečių pabėgėlių sugrįžti į savo gimtuosius namus.

Daug metų iš eilės Vakarai triūbijo, jog nėra galimybės šio konflikto likviduoti kariniu būdu. Baku tokios galimybės neatmetė. Dabar pasakykite, kas buvo teisus? Briuselio, Vašingtono, Paryžiaus, Berlyno ar Baku analitikai? Okupuotų teritorijų išvadavimas tetruko 44 dienas – nuo 2020 metų rugsėjo 27-osios iki 2020-ųjų spalio 10-osios.

ES ir JAV pražiopsojo unikalią galimybę užsitarnauti nuoširdžią pagarbą šiame regione.

Antrasis karas dėl kalnų Karabacho sustiprino Turkijos ir Azerbaidžano įvaizdį pasaulio akyse. Tiek Turkija, tiek Azerbaidžanas pademonstravo Vakarams, kad yra įtakingos, galingos valstybės. O Rusijos įvaizdis ženkliai smuko, nors ji vis tik paskutinę akimirką įkišo savuosius „taikdarius“. Tačiau nereikia pamiršti, kad tuos „taikdarius“ prižiūri NATO narės Turkijos kariniai stebėtojai. Be to, Kalnų Karabache laikinai dislokuoti rusų kariai užblokuoti, mat neturi galimybės žemės keliais iš ten pasitraukti (jiems likęs tik oro kelias). Tai – labai svarbi detalė.

**Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.**

Šių metų sausio 12 dieną vienoje parlamentinėje komisijoje Jerevane keli armėnų politikai reikalavo prieš Azerbaidžaną panaudoti radioaktyviąsias atliekas iš Mecamorskaja AE. Bet Vakarai neperspėjo Jerevano, jog toks elgesys būtų karo nusikaltimas.

Negalima pamiršti, kaip tuometinis Armėnijos vadovas Seržas Sargsianas 2011-aisiais metais, susitikęs su jaunuomene, grasino okupuosiąs dalį Turkijos teritorijų. 2020-aisiais teritorines pretenzijas Turkijai reiškęs ir šiandieninis Armėnijos vadovas Nikolas Pašinianas. Bet NATO vadovybė nekritikavo Jerevano, jog tokios provokacijos bus griežtai baudžiamos, mat Turkija – NATO narė, NATO gerbia Turkijos teritorinį vientisumą, todėl bus priversta, esant reikalui, pagelbėti turkams.

**Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.**

Verta prisiminti ir N.Pašiniano šūkaliojimus, esą „Kalnų Karabachas – Armėnija, ir taškas” arba „Armėnija neturinti teritorijų, kurias privalėtų grąžinti Azerbaidžanui”.

Armėnijos ginkluotosios pajėgos buvo surengusios karinių provokacijų pasienio zonose 2014, 2015, 2016, 2018-aisiais metais. Bet Vakarai dėl šių akibrokštų nė sykio Armėnijai rimtai nepriekaištavo. Nepriekaištavo ir tuomet, kai Armėnija galingomis raketomis apšaudė Azerbaidžano miestus – Terterą, Bardą ir Giandžą.

Gruzijos žvalgybos ataskaitoje dėl 2019-ųjų metų pabrėžiama, kad Armėnija deda milžiniškas pastangas, stengdamasi gruzinus sukiršinti su Azerbaidžanu ir Turkija. Kai Gruzija buvo dirbtinai įvelta į konfliktus dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos, šiose teritorijose gyvenę armėnai stojo ne Tbilisio, o Maskvos pusėn.

Vakarai dar sykį turėjo galimybę įsitikinti: užšaldyti teritoriniai ginčai anksčiau ar vėliau perauga į karą; konfliktų užšaldymas naudingas tik agresoriui, nes duoda laiko įsitvirtinti okupuotose žemėse; dėl šios priežasties teritorinį vientisumą atkurti siekiančios valstybės negalinčios amžinai laukti, kol tarptautinė bendruomenė įkalbės akiplėšiškai besielgiančią pusę atsikvošėti.

XXX

Apibendrinant šią temą krenta į akis keista tyla. 2020-ųjų pabaigoje Lietuvoje buvo rengiama daug diskusijų, kaip baigsis karinis konfliktas dėl Kalnų Karabacho. Diskutuota ir televizijose, ir internetiniuose portaluose. Politikai skelbė asmenines įžvalgas. Pavyzdžiui, buvęs Lietuvos saugumo šefas Mečys Laurinkus nusišnekėjo, esą Lietuva privalanti Kalnų Karabachą kuo greičiau pripažinti esant nepriklausoma armėniška valstybe. Seimo narys Kęstutis Masiulis svaičiojo, jog 2020-ųjų pabaigoje kare dėl teisės kontroliuoti Kalnų Karabachą laimėjo vien Kremlius, nors visi užsienio ekspertai tvirtina, jog tai visų pirma Azerbaidžano ir Turkijos pergalė. Azerbaidžanui įgelti mėgino ir visur suspėjantis, viską išmanantis, viską suvokiantis žurnalistas Edmundas Jakilaitis savo autorinėse laidose.

**Politiniai – teisiniai antrojo Karabacho karo aspektai. Straipsnių rinkinys. 2021-ieji metai**

Dabar, kai akivaizdu, jog Azerbaidžanas sugebėjo atkurti teritorinį vientisumą be JAV ir Europos Sąjungos paramos vos per 44 paras unikalios karinės operacijos metu, Lietuvoje įsiviešpatavo mirtina tyla. Niekas neskuba svarstyti, kas iš tiesų praėjusių metų rudenį nutiko Pietų Kaukaze.

O juk tas 2020-ųjų pabaigos karinis žygis, kurį atliko Azerbaidžano kariai talkinant Turkijai, – tikrai unikalus, vertas pagarbos. Skirtingai nei Moldova, Sakartvelas ir Ukraina, Azerbaidžanas pajėgė atsiimti ne taip seniai prarastas teritorijas.

Armėniškoji propaganda, įskaitant ir pranešimus, jog armėnų tankai netrukus važinės Baku gatvėmis, subliuško kaip pradurtas oro balionas. Armėnija pasirodė esanti kaip įsižeidęs aikštingas piktas mažas vaikas, kuriam neleista kurti antrosios valstybės Azerbaidžano, Turkijos ir Sakartvelo žemėse.

2021.04.08; 08:30

Gordijo mazgas

Irma Ąžuolė. Padniestrė: scenarijus, kurio išvengė Lietuva

Kokie giluminiai procesai nulėmė, kad iš sovietinės „stovyklos“ išsilaisvinusių šalių likimai susiklostė taip skirtingai, o kai kurios susidūrė su teritorinio vientisumo problemomis, kurių nepavyksta išspręsti dešimtmečiais? Moldovos Respublika nepraranda vilties dėl Padniestrės regiono, nors visuomenė jam, kaip rodo atliekamos apklausos, vis abejingesnės.

Ciniška kelionės „razina“

KOVID-19 pandemija keliems mėnesiams sustingdė pasaulio gyvenimą, privertė pamiršti pramogas, įšaldė kelionių agentūrų veiklą. Tačiau traukiantis naujojo koronaviruso grėsmei pamažu švelninami apribojimai verslui. Artėja laikas, kai įspūdžių pasiilgę žmonės vėl atsivers puslapius su kelionių pasiūlymais.

Kai kuriuos siūlymus reikėtų vertinti kritiškai.

„Persikelkite į Padniestrę – jeigu norėsite itin netradicinės patirties, galite nukeliauti į atsiskyrėlišką Padnestrės respubliką, jos sostinę Tiraspolį bei apleistus bunkerius ir ginklų sandėlius“, – kelionę į Moldovą pristato vienas didžiausių kelionių organizatorių Lietuvoje ir Baltijos šalyse „Baltic Clipper“.

Ką tai reiškia – atsiskyrėliška respublika? Lietuvos kelionių planuotojai išties išradingi ir ciniški, taip neutraliai apibūdindami separatistų atplėštą Moldovos teritoriją!

Verta priminti, kad mūsų valstybė remia Moldovos teritorinį vientisumą, ES Rytų partnerystės šalies eurointegraciją.

Kovo 2-ąją Moldova minėjo dvi datas. Šiemet 28-osios metinės, kai valstybė tapo visateise Jungtinių Tautų Organizacijos nare. Ta proga bendrame Prezidento, parlamento pirmininko ir premjero pareiškime sakoma, kad šis įvykis reiškia atkurtą teisę į valstybingumo tęstinumą, moldavų valstybės, gyvuojančios 660 metų, nepriklausomybę. Kartu šią dieną minimi tragiški 1992 metų įvykiai, susiję su Padniestrės konfliktu – niūriausiu šių laikų istorijos puslapiu. Ginkluotų susirėmimų pasekmės moldavų bendruomenėje jaučiamos ik šiol, turi įtakos politiniam ir socialiniam – ekonominiam gyvenimui.

***Rusijos tankai Moldavijos Padniestrėje***

Prie Moldovos Vyriausybės veikiantis Reintegracijos biuras fiksuoja žmogaus teisių pažeidimus, taip pat ir naujojo koronaviruso protrūkio metu. Į Lietuvą panašaus dydžio Moldovoje, gegužės 2-osios duomenimis, KOVID-19 pasiglemžė 124 gyvybes; infekcija patvirtinta 4051 asmeniui, iš jų Padniestrės regione (apie 465 tūkst. gyventojų) – 467. Kišiniovas reiškia susirūpinimą dėl šiame regione pažeidžiamų piliečių teisių, medicinos paslaugų bei kompensuojamųjų vaistų, pirmojo būtinumo prekių prieinamumo.

Molotovo-Ribentropo akto sąmokslo auka

Padniestrės regiono konfliktas turi gilumines priežastis, už kurių slypi Rusijos imperiniai interesai.

Šiemet sukanka 80 metų, kai Sovietų sąjungos kariuomenė aneksavo Besarabiją. Į ją pretendavo kaip į „savo žemes“: 1812 m. po sutarties su Osmanų imperija carinė Rusija atsiriekė dalį buvusios Moldovos (Moldavijos) kunigaikštystės, šią teritoriją tarp Dniestro ir Pruto upių pavadino Besarabijos gubernija. Laisvieji moldavai, žinoma, šios teritorijos Rusijai nepripažino, žemes siekė susigrąžinti. (XIX a. antrojoje pusėje likusi Moldavijos dalis su Valakija sudarė Rumunijos karalystę.)

Po raudonosios revoliucijos, 1918 m., Besarabijos didžioji dalis atiteko Rumunijai. Rusijos įtakos zonoje liko kairysis Dniestro krantas, dabar vadinamas Padniestrės regionu.

Čia prasideda kitas priešistorės etapas – sovietizacija. Padniestrės regionas jį patyrė keliais dešimtmečiais anksčiau nei likusi Moldovos dalis. Pagal Maskvos planą 1924 m. iš Padniestrės ir gretimų Ukrainos rajonų buvo įkurta Moldavijos autonominė sovietinė respublika Ukrainos SSR sudėtyje.

Netrukus paaiškėjo, kad sovietinė valdžiajau tuomet turėjo aiškių ketinimų susigrąžinti Besarabijos žemes. Telaukė tinkamo momento. Jis atėjo Antrojo pasaulinio karo išvakarėse.

1939 metų rugpjūčio 23 dieną tarp nacistinės Vokietijos ir Sovietų sąjungos buvo pasirašyta nepuolimo sutartis, pagal kurios slaptuosius protokolus Sovietų sąjungos įtakai perėjo tuomet Rumunijai priklausiusi Besarabija.

Taip 1940 metų birželio 28 dieną SSRS kariuomenė įžengė į Besarabiją. Vos po kelių dienų, rugpjūčio 2-ąją, buvo paskelbta apie Moldavijos sovietų socialistinės respublikos sukūrimą SSRS sudėtyje. Į jos sudėtį buvo įtrauktos okupuotos Besarabijos teritorijos (Belcis, Benderai, Kahulis, Kišiniovas, Orhėjus, Soroka) bei anksčiau aneksuotas regionas Dniestro kairiajame krante. Besarabijos pietinė dalis ir Bukovinos šiaurinė dalis Nikitos Chruščiovo valia buvo priskirti Ukrainai.

Tarptautinės teisės specialisto žvilgsniu

Kaip žlungant Sovietų sąjungai Moldovoje įsiplieskė vidinis konfliktas, peraugęs į ginkluotą, kurio pasekmės yra jaučiamos iki šiol?

Atsakymus galima rasti Namiko Alijevo knygoje „Padniestrės konfliktas (tarp Pruto ir Dniestro). Išsamūs politiniai ir teisiniai tyrimai“. Tai Gruzijos sostinėje veikiančio Suchumio valstybinio universiteto leidinys. N.Alijevas yra tarptautinės teisės specialistas, buvęs Azerbaidžano ambasadorius Moldovoje ir Gruzijoje, devynių tarptautinių ir nacionalinių akademijų (Maskvos, Insbruko Tbilisio, Niujorko, Sankt Peterburgo) tikrasis narys, trijų universitetų garbės narys, daugiau nei 20 monografijų, knygų ir brošiūrų, per 100 mokslinių straipsnių autorius. Jo darbai paskelbti daugeliu kalbų: azerbaidžaniečių, turkų, rusų, anglų, moldavų, vengrų, lenkų, rumunų, gruzinų, armėnų, taip pat ir lietuvių.

Šiais metais išleistoje monografijoje analizuojama konflikto priešistorė, jo istoriniai ir teisiniai aspektai, galimi sprendimo keliai. Pateikiama konflikto kronika, dokumentai.

Autorius atkreipia dėmesį į Padniestrės konflikto raidą: 1989–1992 metais tai buvo vidinis konfliktas tarp Moldovos centrinės ir regiono valdžios, nors jau tuomet įvykiuose tiek netiesiogiai, tiek ir tiesiogiai įsitraukė ir kitos valstybės, tačiau tarptautinės teisės požiūriu Padniestrės konfliktas peraugo į tarptautinį 1992 metų birželį, kai į konfliktą įsitraukė Rusijos 14-osios armijos daliniai.

Konflikto užuomazgos – nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse

1991 metų rugpjūčio 27 dieną paskelbta Moldovos Respublikos nepriklausomybės deklaracija. Kartu paskelbti negaliojančiais Molotovo-Ribentropo paktas ir 1940 metų rugpjūčio 2 dienos SSRS įstatymas dėl Moldavijos SSR įkūrimo.

Rusija Moldavijos nepriklausomybę pripažino tų pačių metų gruodžio 18 dieną, su administracinių sienų ribomis, kokios buvo 1990 metų sausio 1 dieną, t.y. kartu su rajonais, esančiais Dniestro kairiajame krante.

Tačiau konflikto užuomazgos susiformavo dar iki nepriklausomybės atkūrimo. Nesantaika kilo dėl skirtingos šalies ateities vizijos: viena visuomenės grupė norėjo nepriklausomybės ir moldavų valstybingumo, kita – susijungimo su Rumunija (už šį kelią pasisakė nedidelė kūrėjų ir jaunimo grupė), o trečioji – Moldavijos išsaugojimo Sovietų sąjungos sudėtyje. Pastaroji idėja daugiausia buvo remiama Dniestro kairiajame krante. Iš baimės, kad Moldavija nebūtų sujungta su Rumunija, ypač po Nikolaje Čaušescu diktatūros nuvertimo, kilo masinė psichozė.

1990-ųjų pavasarį Tiraspolyje, paskui Benderuose, Ribnicoje prasidėjo nepaklusnumo centrinei valdžiai akcijos. Surengtos demonstracijos protestuojant prieš naująja valstybine Moldovos vėliava paskelbtą Trispalvę. Nenoro pripažinti nepriklausomos valstybės ženklus būta ir Lietuvoje, tačiau, skirtingai nuo mūsų šalies, Kišiniovui augančių separatistinių nuotaikų suvaldyti nepavyko.

**Namiko Alijevo knyga „Padniestrės konfliktas”**

Rugsėjo 2 dieną Tiraspolyjeį vyko suvažiavimas, kuriame paskelbtas neteisėtas darinys – Padniestrės Moldavijos respublika (PMR). Separatistai pareiškė, kad atsiskiria nuo Moldavijos, esą dauguma gyventojų šioje teritorijoje yra rusai bei ukrainiečiai, o 1940 metais jie esą buvo „prievarta“ sujungti su moldavais (iš tiesų Dniestro kairiajame krante gyventojų tautinė sudėtis maždaug iš trijų beveik lygių grupių: moldavų, ukrainiečių ir rusų).

Ir šiandien Padniestrės įvykių teisėtumas grindžiamas tuo, kad nepriklausomybės deklaracija esą de jure anuliuoja Padniestrę Moldovos Respublikos sudėtyje, taip pat pakeičia dabartines Moldovos ir Rumunijos bei Moldovos ir Ukrainos sienas.

PMR pasaulio bendruomenė nepripažino. Tačiau, pasak N.Alijevo, jos paskelbimo aktas tapo separatistų scenarijaus paskutiniu akordu, nes PMR pasiskelbė esanti SSRS sudėtyje.

Separatistams atėjo ginkluota pagalba

Konfliktas peraugo į konfliktą, kai į jį pradėjo atvirai kištis regione dislokuota sovietinė kariuomenė. 1991 metų gruodžio 3 dieną 14-oji armija užėmė Padniestrės teritorijos miestus: Grigoriopolį, Dubesarį, Slabodzėją, Tiraspolį, Ribnicą.

1992-ųjų kovo pradžioje, kai Moldova tapo visateise JTO nare su teisėtai pripažintomis valstybės sienomis, gvardiečiai su kazokais užblokavo tiltus per Dniestrą ties Valullui Vode, Benderais, Kamenka, Ribnica, įrengė „kontroliuojamus taškus“.

Į Padniestrės regioną būriais ėmė traukti kazokai ir samdiniai. Jau pirmąją savaitę į pagalbą Tiraspolio separatistams atvyko apie 2,5 tūkst. kazokų.

1992-ųjų pavasarį per Padniestrės karo veiksmus žuvo apie 1000 žmonių. 130 tūkst. tapo pabėgėliais savo šalyje ar išvyko ieškoti prieglobsčio užsienyje. Prarado savo namus.

Nėra saldu ir kairiajame Dniestro krante. Gyventojų skaičius čia sumažėjo apie 11 proc., išvyko uždarbiauti į užsienį.

Tęsiasi kompromisų paieška

Moldovos ir Rusijos sutartis dėl ginkluoto konflikto Padniestrės regione taikaus sureguliavimo principų pasirašyta 1992 metų liepos 21 dieną.

Saugumo zona yra 225 km ilgio ir 10–12 km pločio. Jungtines taikdarių pajėgos buvo sudarytos iš Rusijos, Padniestrės administracijos, Moldovos ir Ukrainos stebėtojų, įrengta 15 stacionarių stebėsenos punktų.

Kaip pastebi N.Alijevas, Ukraina iš vienos pusės oficialiai atsiribojo nuo Padniestrės valdžios, tačiau kita vertus, daug ukrainiečių savanorių stojo į Tiraspolio pusę prieš Moldovą. Ukrainos santykiai ir pozicija dėl Padniestrės buvo nepastovūs, priklausė nuo politinės konjunktūros.

Pastaraisiais metais tarptautinių susitarimų dėka vyksta kompromisų paieška ir pasiekta pažanga. Liberalizuotas vizų režimas. Leista į Padniestrę įsileisti mokytojus dėstyti mokyklose lotynų rašmenimis.

Moldova yra susidūrusi su dilema: atkurti savo teritorinį vientisumą ar integruotis į Europą atsisakius jai taip svarbaus regiono. Visuomenės erdvėje vis atviriau siūloma atsisakyti Padniestrės regiono. Dešimtys apklausų rodo, kad visuomenės akyse konflikto sureguliavimo klausimas jau nėra prioritetinis. Užaugo moldavų kartos, kurios nepamena 1992-ųjų įvykių…

Susitaikius – iškyla naujos grėsmės

Susitaikius su regiono praradimu, gali iškilti naujos grėsmės. N.Alijevas atkreipia dėmesį į sunkiai įtikimą dalyką: pasirodo, kad į Moldovos teritorijas pretenzijas reiškia jau ir pasaulio armėnų bendruomenė.

**Armėnų teroristinė organizacija ASALA**

2012 metų rugpjūčio 16 dieną Libijos Andžaro mieste armėnų teroristinė organizacija „Nor-ASALA“ oficialiai deklaravo savo organizaciją ir paskelbė tikslą įgyvendinti planą sukurti Nor Chajastan (Naująją Armėniją), iškėlė ištisą politinių reikalavimų sąrašą.

Kaip vieną iš svarbiausių programinių politinių reikalavimų ši organizacija iškėlė siekį sukurti „Šiaurės-vakarų Armėniją“ Budžako regione prie Ukrainos, Moldovos ir Rumunijos sienų.

Geopolitiškai Moldova dalijama į aiškius regionus: šiaurinę, centrinę, Padniestrės rajonus ir Budžaką. Kiekvienas iš jų turi savo ypatumų, o Budžakas, kaip geopolitinių tyrimų objektas, yra vienas iš sudėtingiausių ir įdomiausių regionų. Armėnai čia niekada nesudarė bent kiek reikšmingesnės etninės dalies.

To nepaisant jie pretenduoja į šį regioną, numatydami čia viešpatauti ateityje, – perspėja tarptautinės teisės ekspertas N.Alijevas.

2020.05.03; 08:01

Žurnalisto užrašai

Česlovas Iškauskas. Kas dedasi į rytus nuo mūsų, mums jau nebeskauda?

**Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka**

Iš tikrųjų, tai, kas ištisus dešimtmečius vyksta į rytus nuo mūsų, mums jau neskauda. Europą, pasaulį ir mus pačius apėmusi tokia nejautra svetimam skausmui, kad rūpinamės tik savo kailiu, savo negandomis ir išlikimu. Iš dalies tai suprantama: pasaulis pertekęs karais ir konfliktais, o čia dar pandemijos… Bet – prisiminkime.

Prieš tris dešimtmečius, kai Lietuva, kitos Baltijos šalys ir visa sovietinė konstrukcija ėmė byrėti, sovietinis režimas lyg tas žvėris puolė išlaikyti nors trupinius nuo savo imperinio stalo – jo taikiniu tapo nacionaliniai SSRS pakraščiai. Dar pasitreniruota ant Baku, Tbilisio, Vilniaus, bet smurtas, žudynės režimui sėkmės neatnešė. Užtat įvairiomis dingstimis griebtasi vadinamųjų „periferinių karų“. Kalnų Karabachas, Padniestrė, paskui Gruzija, vėliau Krymas ir Ukraina – štai tas priblėsęs žarijų pilnas židinys, kuris bet kada gali vėl suliepsnoti.

Išsami ir tik ką pasirodžiusi mokslininko ir diplomato Namiko Alijevo (azerb. Əliyev Namiq Həsən oğlu) studija „Padniestrės konfliktas. Tarp Pruto ir Dniestro. Kompleksinis politinis teisinis tyrimas“ (НАМИК АЛИЕВ. ПРИДНЕСТРОВСКИЙ КОНФЛИКТ. Между Прутом и Днестром. Комплексное политико-правовое исследование, Tbilisis, 2020) primena ir atskleidžia šio žemės lopinėlio tarp Moldovos ir Ukrainos istorinę praeitį, „įšaldyto“ konflikto eigą bei dabartį.

Padniestrė: istorinis rakursas

Mes nemažai girdėję apie Besarabiją, nes būtent ši šiuolaikinės Moldovos teritorija kartu su Baltijos šalimis ir Vakarų Ukraina tapo 1939 m. Molotovo – Ribentropo sandėrio slaptųjų protokolų auka. Padniestrė – kairysis Dniestro krantas – po karo atiteko Moldovai, o pietinė dalis – Ukrainai. X a. Padniestrė priklausė nuo Kijevo atsiskyrusiai kunigaikščių Uličių dinastijai (rytų slavų gentis, VIII–X a. gyvenusi žemėse Dniepro žemupyje), o XII-XIII a. – Galicijos-Volynės kunigaikštystei. Paskui 130 metų (1241 – 1370) įėjo į Aukso Ordos ir Krymo chanato sudėtį bei į rytus nuo Karpatų susiformavusios Moldovos kunigaikštystės teritoriją.

Mokslininkų teigimu, ši kunigaikštystė ir šiandien yra tarsi ant trijų kultūrų (slavų, lotynų, Rytų), trijų religijų (stačiatikių, katalikų ir islamo) bei ideologinių srovių (pansalizmas, pantiurkizmas ir panlotynizmas) sandūros. Įtakos turėjo tai, kad 1352 – 1359 m. Moldova buvo Vengrijos karalių įtakoje, o nuo antrosios XV a. pusės, po 1363 m. mūšio prie Mėlynųjų vandenų, pateko į LDK valdas.

Knygoje aptariama regiono priklausomybė Lenkijai ir Lietuvai, vėl perėjimas Osmanų imperijon, vėl grįžimas į ATR jurisdikciją. 1677m. prasidėjęs karas tarp Turkijos ir Rusijos padalino šią teritoriją į dvi dalis, o ruožas tarp Dniestro ir Dniepro 20 metų buvo niekieno. Į kairįjį Dniestro krantą, kurį kontroliavo turkų paša George Duke, persikėlė daugybė moldavų naujakurių. 1699 m. šiaurės Padniestrė vėl perėjo ATR žinion.

Po 1769-1772 m. Turkijos ir Rusijos karo Jekaterina II atsisakė pretenzijų į Moldovą ir Valakiją (istorinė sritis Rumunijos pietuose). Moldovos kunigaikštystei reikėjo pasirinkti, prie ko prisišlieti – Rytų, Vakarų ar Šiaurės. Tad 1775 m. ji buvo padalinta: Bukovina atiteko Austrijos imperijai, po to – Austro-Vengrijai, Rumunijos karalystei, SSRS, o nuo 1991 m. – Ukrainai. Besarabija pakliuvo Osmanų imperijos globon, paskui buvo užkariauta carinės Rusijos, po to vėl atiteko Turkijai.

Padniestrė nuo 1791 m. iki 1917 m. buvo užimta Rusijos. Bolševikai paskelbė Moldavijos liaudies respubliką, gyvavusią neilgai – beveik metus, paskui ji prisijungė prie Rumunijos (iki 1940 m.). Moldovoje iki šiol puoselėjamos prisijungimo prie Rumunijos viltys.

1991 m. gruodį, kai buvo išformuota SSRS, Moldovos SSR buvusi sovietinė kariuomenė, jos 14-oji armija perėjo NVS ginkluotųjų pajėgų žinion. Nuo 1992 m. balandžio 1 d. B. Jelcino dekretu Moldovos jurisdikcijon pateko dešiniajame Dniestro krante esančios ginkluotosios pajėgos, o kairiajame – Rusijos kariuomenei. Knygos autoriai tvirtina, kad šis skilimas sudarė sąlygas separatiniam judėjimui Padniestrėje ir kariniam konfliktui tarp abiejų Dniestro krantų. Iš dalies pati Moldova, Bukarešto patarimu, Tiraspolio separatistams atidavė daugybę ginklų ir kitos technikos. Profesorius A. Burijanas knygoje tvirtina, kad būtent chaosas, kai vyko pozicijų pasidalijimas regione, ir buvo naudingas Rusijai, kuri tuoj pat inspiravo separatinį judėjimą ir abiejų Dniestro krantų susipriešinimą.

Kaip prasidėjo konfliktas?

Toliau knygoje apžvelgiama „karštoji“ Padniestrės konflikto fazė. Pradžia laikomas Tiraspolio sprendimas atsiskirti nuo Moldovos. Motyvas – dauguma šio anklavo gyventojų yra rusai arba ukrainiečiai. Nors, tyrimų duomenimis, 35 proc. Padniestrės gyventojų sudarė moldavai, 30 proc. ukrainiečiai ir beveik 28 proc. rusai. Autoriai tvirtina, kad žibalo į ugnį įpylė Kišiniovo sprendimas šalyje ir Padniestrėje įtvirtinti moldavų (rumunų) kalbą, paskui dar 1989 m. gegužę įkurtas, „nacionalistus“ suvienijęs Moldovos liaudies frontas, kuris paskelbė pagrindinę išsivadavimo kryptį – susijungimą su Rumunija. Tai esą sukėlė pasipiktinimą tiek Maskvoje, tiek Tiraspolyje, tiek Kišiniove. 1990 m. birželio 23 d. priimama deklaracija dėl Moldovos Respublikos suvereniteto. Bet oficialiai nepriklausomybė skelbiama 1991 m. rugpjūčio 27 d.

Tuomet, kaip ir daugelyje posovietinių respublikų, į kovą prieš „nacionalistus“ pakyla „darbo žmonių kolektyvai“. 1990 m. lapkričio pradžioje Dubosarų miesto gyventojai užima rajono įstaigas, juos tramdo policija. Rusus puola ginti karinės pajėgos. Taip atsiranda pirmosios Padniestrės konflikto aukos – trys Dubosarų gyventojai žūsta, 13 sužeidžiama. Manoma, kad šiuos susidūrimus inspiravo Rusija, kurios atsiųsti emisarai stebėjo įvykius Moldovos pusėje iš kairiojo Dniestro kranto.

Taip prasidėjo Padniestrės konfliktas, kuris šiek tiek aprimo po paliaubų, pasirašytų tarp B. Jelcino ir Moldovos vadovo Mirčos Sneguro 1992 m. liepos 21 d. Po ilgų derybų, kelių konflikto paūmėjimų 1998 m. gegužė priimtas Maskvos memorandumas dėl santykių tarp Moldovos Respublikos ir Padniestrės normalizavimo. 2002 m. liepą Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) bei Rusijos ir Ukrainos tarpininkai pasirašė Moldovos susivienijimo projektą. Į ginčą įsitraukė ir Ukraina, kaltinusi Padniestrės separatistus diversinių grupių rengimu ir jų siuntimu į šią šalį.

Be kita ko, regione pradėjo veikti 2012 m. rugpjūčio 16 d. įkurta armėnų teroristinė organizacija „Nor-ASALA“ („Naujoji ASALA“), kuri pradėjo kovą už Naujosios Armėnijos įkūrimą istoriniame Budžako regione, prie Ukrainos, Moldovos ir Rumunijos sienos.

Pastebėtina, kad knygoje apie Padniestrę yra kai kurių netikslumų bei sovietinio tipo vertinimų, ypač rašant apie Moldovos nacionalistus ir Liaudies frontą, bet jos tikslas – dar kartą pasauliui priminti objektyvią įvykių raidą, tokių „įšaldytų“ konfliktų sprogstamąjį pobūdį ir kuo jie naudingi Rusijai.

Taip pat knygoje siūloma mintis, kad tokie anklavai gali būti dirbtinai sudaromi ir visoje posovietinėje erdvėje, net ir toje, kuri šiandien jaučiasi sąlyginai saugi po NATO ir kitų transatlantinių organizacijų „stogu“.

2020.04.04; 15:00

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Gintaras Visockas. Kodėl pamiršome Padniestrę ir Kalnų Karabachą?

***Gintaras.Visockas. Slaptai.lt nuotr.***

Besidomintiems kariniais konfliktais, kylančiais dėl teritorijų, – turiu žinių. Šių metų pradžioje rusų kalba išleistas mokslinio pobūdžio veikalas apie vis dar kraujuojančią Padniestrės žaizdą. Padniestrės problemą primiršusiai Lietuvai tai galėtų būti įdomu. Knyga taip ir pavadinta – „Padniestrės konfliktas“.

Rusenantis Padniestrės konfliktas

Tai – solidi mokslinė analizė, kurios leidyba užsiėmė „Universal“ leidykla Tbilisyje. Knygos autorius – prof. Namikas Alijevas, buvęs Azerbaidžano ambasadorius Moldovoje, šią šalį išvažinėjęs skersai išilgai, ne sykį lankęsis ir Padniestrėje, todėl puikiai nusimanantis moldaviškuose niuansuose.

Dar verta pažymėti, kad „Padniestrės konfliktas“ – ne vienintelis prof. N.Alijevo veikalas kruvinų teritorinių ginčų temomis. Jis parengė spaudai, pavyzdžiui, knygą apie Azerbaidžanui vis dar atsikvėpti neleidžiantį konfliktą dėl Kalnų Karabacho („Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas“; ji išversta į lietuvių kalbą ir 2013-aisiais pristatyta Vilniuje) bei 2008-aisiais tarp Rusijos ir Gruzijos kilusį karą (dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijų).

**Prof. dr. Namikas Alijevas, knygų „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabachas” bei „Padniestrės konfliktas” autorius**

Tad prof. N.Alijevas turi sukaupęs unikalios informacijos apie tris dešimtmečiais trunkančius kruvinus ginčus buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje. Nederėtų pamiršti ir aplinkybės, kad jo sūnus Kamalis Makili – Alijevas, šiuo metu dėstantis Švedijos universitetuose teisės mokslus, parašė studiją apie Švedijos – Suomijos trintis XIX amžiuje dėl Alandų salų („Teritoriniai ginčai ir tarptautinė teisė“, „Routledge“, 2019). Išvertus šiuos darbus į lietuvių kalbą ir sudėjus krūvon turėtume daug svarbios, susistemintos informacijos, leidžiančios lyginti, vertinti, analizuoti keturis tiek skirtumų, tiek panašumų turinčius susidūrimus.

O dabar – apie tai, kuo įsiminė būtent paskutinysis prof. N.Alijevo veikalas? Knygoje išryškintos visos Kremliaus politinės intrigos Moldovoje. Nors 1991-ųjų gruodžio 18-ąją Rusijos Federacija ir pripažino Moldovą esant nepriklausoma valstybe drauge su visa Padniestre, tačiau iškart pusiau slapta, pusiau viešai griebėsi ardomosios veiklos. Puikiai žinoma, kaip tuometinis SSRS komunistų lyderis Michailas Gorbačiovas grasino Kišiniovui: nepasirašysite sąjunginės sutarties – prarasite Padniestrę. Toks tuomet buvo gorbačioviškas perspėjimas (mums, beje, grasino, kad neteksime Vilniaus ir Klaipėdos, Estija – Narvos, Latvija – Latgalijos).

Moldovai nepasisekė. Jei trys Baltijos valstybės išsaugojo savo teritorijas, tai Moldova neišvengė praradimų. Nuo 1989 iki 1992 metų, pasak prof. N.Alijevo, kariniai veiksmai dėl Padniestrės laikytini „vidiniu Moldovos reikalu“ (grūmėsi tik Kišiniovas su Tiraspoliu), tai po 1992-ųjų birželio jis peraugo į tarptautinį. Mat į ginčus, kas kam priklauso, įsivėlė 14-oji Rusijos armija, akivaizdžiai stojusi ginti Padniestrės separatistų.

Rusijos 14-osios armijos nusikaltimai

Žinoma, Kremlius visąlaik slėpė, kad remia Moldovą suskaldyti siekiančias jėgas. Ir vis tik tuometinio Rusijos prezidento Boriso Jelcino potvarkiai dėl Moldovos teritorijoje esančių sovietinių ginkluotųjų pajėgų padalijimo leido numanyti, jog kraujo praliejimo nepavyks išvengti. Visa sovietinė ginkluotė, tais laikais dislokuota Moldovoje, turėjo atitekti moldavams. Bet B.Jelcino įsakymai įpareigojo Padniestrėje dislokuoto galingo karinio junginio neperduoti Kišiniovo žinion. Tos karinės pajėgos drauge su tankais, šarvuočiais, patrankomis ir sraigtasparniais padovanotos su Maskva draugiškai flirtavusiai Tiraspolio valdžiai.

Bandymų sąžiningai ir taikiai užgesinti Padniestrės gaisrą būta daug. Visų neišvardinsi. Tačiau kaskart sutrukdydavo sumaniai surengtos provokacijos. Kažkas nušaudavo arba Moldovos, arba Padniestrės atstovus, skiriamojoje linijoje vėl nuaidėdavo šūviai, ir nieko nepešę derybininkai išsiskirstydavo namo. Iki kito karto.

**Namiko Alijevo veikalas „Padniestrės konfliktas”**

Kad Rusija nesuinteresuota teisingomis derybomis (tarptautiniai įstatymai byloja, jog subyrėjus Sovietų Sąjungai naujosios valstybės atkuriamos būtent tose ribose, kokios buvo SSRS griūties išvakarėse, o ne pagal etninę gyventojų sudėtį), – akivaizdu. Kiekvienam bent kiek blaiviai mąstančiam politikui aišku, jog Padniestrė, remiantis tarptautine teise, priklauso Moldovai, nors šiame regione, pavyzdžiui, daugumą sudaro ne moldavai (panaši situacija ir dėl Kalnų Karabacho, Abchazijos, Pietų Osetijos, Krymo).

Nėra tokios tautos

Kad Kremliui reikalingas nuolat rusenantis konfliktas, byloja ir 2012-ųjų liepos 31-ąją renginyje „Seliger-2012“ ištarti Vladimiro Putino žodžiai, esą „kryptį turėtų pasirinkti ten įsikųūrusi Padniestrės tauta“. Visi puikiai žino, kad Moldova – daugiatautė valstybė. Čia gyvena ir rusai, ir moldavai, ir ukrainiečiai, totoriai, armėnai, bet vadinamosios Padniestrės tautos ten niekad nebuvo ir nebus. Tik praradusiam sveiką protą politikui apsiverčia liežuvis įrodinėti, girdi, Padniestrėje gyvena kažin kokia … Padniestrės tauta (beje, panašiai tvirtina Jerevanas, esą Kalnų Karabacho likimą turėtų nulemti šiuo metu ten nežinia iš kur, nežinia kaip atsiradusi Arcacho tauta).

Moldovai nėra lengva. Jos politiką apsunkina sudėtinga demografinė padėtis. Moldavai nesudaro akivaizdžios daugumos. Moldavų tėra apie 35 proc. Visi kiti – ukrainiečiai, rusai, totoriai, mongolai, gagaūzai. Tad tie, kurie norėtų į Vakarus integruotos Moldovos, nesudaro ryškios daugumos. Be to, esama moldavų, kurie norėtų matyti savo tėvynę, susijungusią su Rumunija (šito labai bijo rusakalbiai). Dar pridėkime sudėtingą ekonominę padėtį, iš bankų išvogtus milijardus, korupciją, ir suprasime, kodėl ten gaji nostalgija dėl neva „puikių sovietinių laikų, kai Moldova buvo sovietinė respublika“.

Į Moldovos žemes pretenduoja Nor-ASALA

Moldovos padėtis kebli dar ir dėl to, kad 2012-aisiais metais rugpjūčio mėnesį Libane susikūrė nauja teroristinė organizacija „Nor –ASALA“, kurios tikslas kuo greičiau suburti Nor-Chajastan (Naująją Armėniją). Šios organizacijos programoje numatytas tikslas sukurti armėnišką darinį specifiniame Budžako regione, nusidriekusiame tarp Ukrainos, Moldovos ir Rumunijos. Taigi į Moldovos žemes pretenduoja ne vien Rusija. Savo gabalą atsiriekti trokšta ir „Nor – ASALA“, kurios interesai sutampa su Padniestrės separatistų interesais.

Beje, niekam nėra paslaptis, kad 2014-ųjų metų liepos 25 dieną tuometiniai Padniestrės lyderiai su Rusijos vicepremjeru Dmitrijumi Rogozinu kurpė planus šį regioną prijungti prie Ukrainos žemėse kuriamos „Novorosijos“.

Moldovos klaida

Atidžiai, geranoriškai analizuodamas Padniestrės konfliktą prof. N.Alijevas pastebi vieną Moldovos klaidą, kuri norom – nenorom apsunkino Ukrainos, Sakartvelo (Gruzija) bei Azerbaidžano pastangas susigrąžinti savas žemes. Spaudžiamas prorusiškų jėgų tiek šalies viduje, tiek išorėje oficialusis Kišiniovas sykį buvo neatsargiai besutinkąs, kad derybose dėl Padniestrės dalyvautų ne tik Moldova ir Rusija, bet ir Padniestrė.

Vėliau ši klaida ištaisyta. Bet Maskva nuolat remiasi šiais kadaise neatsargiai išsprūdusiais žodžiais. Juos nuolat prisimena, visur kaišioja. Tokias Moldovai nepalankias idėjas kursto ir Abchazijos, Pietų Osetijos, Donbaso, Luhansko, Kalnų Karabacho separatistai. Esą ne tik Moldova, bet ir Sakartvelas, Ukraina ir Azerbaidžanas pasielgtų protingai, jei pilnateisiais derybininkais pripažintų separatistų komandas.

Prof. N.Alijevas mano, kad kapituliantiškos nuotaikos – labai pavojingos. Skaitant „Padniestrės konfliktą“ akivaizdu, jog knygos autorius Moldovą, Sakartvelą, Ukrainą ir Azerbaidžaną ragina veikti ranka rankon, kaip vieną galingą kumštį. Prof. N.Alijevas pastebi, jog tokios teritorijas praradusios valstybės kaip Azerbaidžanas, Sakartvelas, Moldova ir Ukraina privalo visuomet viena kitai pagelbėti.

Tačiau realybė, deja, kiek kitokia. Lietuvos skaitytojai tikriausiai nežino, jog viešai, atvirai, kategoriškai palaikyti Azerbaidžano teritorinį vientisumą oficialusis Kijevas pradėjo tik tuomet, kai neteko Krymo, kai prasidėjo bėdos dėl Donbaso ir Luhansko. Iki tol oficalusis Kijevas buvo gan abejingas Azerbaidžano skausmui. Oficialusis Baku dėl pasyvios ukrainietiškos laikysenos nesupyko, neįsižeidė. Neatsakė Ukrainai tuo pačiu – jums formaliai terūpėjo Kalnų Karabacho likimas, mes paviršutiniškai domėsimės Krymo problemoms. Oficialusis Baku buvo vienas iš tų, kurie nuo pat pirmųjų konflikto akimirkų rėmė Ukrainos teritorinį vientisumą.

**Padniestrės separatizmas. AFP nuotr.**

Tad anksčiau tvyrojusius diplomatinius, į viešumą neprasprūdusius nesusikalbėjimus tarp Ukrainos ir Azerbaidžano verta prisiminti ne tam, kad ieškotume pretekstų naujai kritikos bangai. Šie niuansai prisimintini tam, kad dar sykį suprastume, kokia svarbi vienybė. Juk separatistinės jėgos, plėšančios į gabalus Moldovą, Ukrainą, Sakartvelą ir Azerbaidžaną, – karštligiškai ieško galimybių draugauti. Jos vienijasi. Jei joms pavyks įteisinti savo ekspansijas, Kremliaus apetitai dar ką nors apiplėšti tik sustiprės. O jei Rusija, vaizdžiai tariant, gautų per nagus, taptume saugesni ir mes – lietuviai, latviai, estai. Kremlius suprastų – tarptautinės organizacijos skaudžiai baudžia už kiekvieną svetimos žemės pėdos okupaciją, tad plėšiko amatu verstis neapsimoka. Dabar gi Krymo likimas byloja, jog bėdos užgriūti gali bet ką, net ir tuos, kurių saugumą iškilmingai garantavo tokios galybės kaip JAV ir Didžioji Britanija.

Kodėl visas dėmesys tik sakartvelui ir Ukrainai?

Skaitydamas prof. N.Aljevo darbą prisiminiau, kad ir Lietuva galėtų būti kur kas principingesnė. Kiek sykių prie Rusijos ambasados Vilniuje buvo surengti piketai, smerkiantys Osetijos, Pietų Abchazijos ir Krymo okupacijas! Kai kuriose slaptai.lt nuotraukose užfiksuota, kaip Rusijai priekaištaujama dėl agresijos prieš Sakartvelą. Fotografijose įamžinti parlamentarai Mantas Adomėnas, Emanuelis Zingeris, Audronius Ažubalis, prof. Vytautas Landsbergis… O štai prie Rusijos ambasados surengtų protestų, smerkiančių Padniestrės ir Kalnų Karabacho okupacijas – ar teko matyti? Ne, nematėme. Tokių nebuvo. Kodėl?

**Gruzijos palaikymo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka**

Nebūtume teisūs, visą kaltę permesdami neaktyvioms užsienio ambasadoms. Manau, kad priekaištų nusipelnė ir tie lietuviai, kurie protesto akcijas prie Rusijos ambasados rengia tik dėl gruzinų ir ukrainiečių bėdų, o Padniestrę ir Kalnų Karabachą – pamirša.

Tiems, kurie sakys, jog mitingus dėl Kalnų Karabacho derėtų rengti ne prie Rusijos, bet prie Armėnijos ambasados, atsakyčiau, jog Armėnija be Rusijos politinės ir karinės pagalbos nebūtų pajėgusi įsitvirtinti Kalnų Karabache, todėl užtektų susibūrimo ir Latvių gatvėje. Bet, žinoma, nekenktų ir dvigubas piketas – prie Rusijos ir Armėnijos ambasados, juolab kad Rusijos ir Armėnijos diplomatinės atstovybės – netoli viena kitos.

Be visų mūsų pastangų nepavyks sąžiningai sureguliuoti teritorinių konfliktų, į kuriuos įsivėlusi Rusija. Konfliktą dėl Alandų salų lengvai užgesinti pavyko tik todėl, kad pagrindiniai derybininkai buvo padorumą, sąžiningumą, garbingumą, teisigumą branginančios suomių ir švedų tautos. Kremlius – ne toks.

2020.03.26; 08:00

Gordijo mazgas

Armėnija jau gviešiasi Moldovos, Ukrainos ir Rumunijos teritorijų

Gintaras Visockas

Slaptai.lt ne sykį rašė, kad Armėnija šiuo metu rimtai susipykusi su trimis valstybėmis – Turkija, Azerbaidžanu ir Gruzija (Sakartvelas). Viena iš priežasčių, kodėl įtemti santykiai, – tai teritorinės pretenzijos. Tiek ankstesnės, tiek dabartinės Armėnijos valdžios reiškia teritorines pretenzijas Turkijai (sakykim, Araratas), Azerbaidžanui (Kalnų Karabachas) ir Sakartvelui (pavyzdžiui, reikalauja atiduoti neva armėnišką Batumį).

Tačiau armėnų separatistai, regis, neturi saiko jausmo. Pasirodo, oficialusis Jerevanas užsienyje gyvenančių tautiečių rankomis pretenduoja dar į trijų nepriklausomų šalių teritorijas. Tai – Moldova, Ukraina ir Rumunija.

Kad ši informacija nėra laužta iš piršto, byloja šiais metais Tbilisyje dienos šviesą išvydęs prof. dr. Namiko Alijevo mokslinis – analitinis veikalas „Padniestrės konfliktas“.

Pagrindinis autoriaus dėmesys sukoncentruotas į politinį – karinį konfliktą, kilusį tarp Moldovos ir Rusijos dėl Padniestrės. Knygos autorius tvirtina, kad 1989-1992 metais tarp centrinės Moldovos valdžios ir Padniestrės regiono atstovų kilę nesusipratimai tebuvo „vidinio pobūdžio“. Tačiau 1992-aisiais metais į konfliktą įsivėlė 14-oji Rusijos armija, ir nuo tada šis konfliktas laikomas tarptautiniu. Mat į Moldovos vidaus reikalus ciniškai įsivėlė svetimos valstybės – Rusijos – ginkluotosios pajėgos.

„Padniestrės konflikte“ šie įvykiai analizuojami itin preciziškai: visos priežastys, teisiniai aspektai, galimybė išvengti kraujo praliejimo… Taip pat pateikiama išsami įvykių kronika.

Tad šis mokslinis veikalas pravers visiems, kurie domisi teritoriniais konfliktas, kilusiais tiek buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje, tiek ir kituose pasaulio regionuose.

Beje, šiame veikale pasakojama ir apie specifinį Budžako regioną, kuris apima Ukrainos, Rumunijos ir Moldovos teritorijas. Moldova dalinama į kelis akivaizdžiai skirtingus regionus – Šiaurė, Centras, Padniestrė ir Budžakas. Kiekvienas iš šių regionų – ypatingas (sava istorija, kultūra, nacionaline gyventojų sudėtimi bei užsienio šalių dėmesiu).

Svarbu pabrėžti, jog armėnai ten niekad nesudarė tautinės mažumos. Jų nepavadinsi net etnine mažuma. Bet Budžake gyvenančių armėnų tautybės žmonių apetitai – labai dideli. Jie ten nori būti patys svarbiausi, turėti daugiausiai privilegijų. Vien dėl to, jog kadaise atsikėlė į Budžaką gyventi.

Dar svarbu pabrėžti, jog mokslinio veikalo „Padniestrės konfliktas“ autorius – solidus politikas, mokslininkas, tyrinėtojas. Namikas Alijevas yra Azerbaidžano diplomatas, kadaise rezidavęs Moldovoje ir Gruzijoje. Jo sąskaitoje – 20 mokslinių monografijų bei šimtas mokslinių straipsnių. N.Alijevas taip pat yra tikrasis Maskvos, Insburgo, Tbilisio, Niujorko, Sankt Peterburgo Mokslo Akademijų narys, trijų užsienio universitetų garbės daktaras.

Be kita ko, jo ankstesnysis mokslinis veikalas „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas“ išverstas į lietuvių kalbą. 2013-aisiais metais ši knyga buvo pristatytas Vilniaus Universitete. Lietuviškoje spaudoje buvo paskelbta ir prof. dr. N.Alijevo straipsnių Kalnų Karabacho tema.

Slaptai.lt informacija

2020.03.02; 10:54

Azerbaidžanas

Kodėl Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemės

Nieko ypatingo nepasakysiu, jei priminsiu, jog Lietuva yra NATO ir Europos Sąjungos narė, tad, iš pirmo žvilsnio, turinti užtektinai ir draugų, ir partnerių. Tačiau neapsigaukime.

Priklausymas šioms politinėms bei ekonominėms sąjungoms – puiki saugumo garantija. Tačiau tai nereiškia, kad visos NATO ir ES valstybės – nuoširdžios mūsų sąjungininkės. Puikiai žinome pavadinimus NATO ir ES valstybių, kurios tik apsimeta, tik vaizduoja, jog savuosius interesus derina su mūsiškiais lūkesčiais. Jei tik galėtų, tai visai neatsižvelgtų į teisėtus mūsų norus…

Azerbaidžanas galėtų tapti rimtu Lietuvos sąjungininku

Tikrųjų sąjungininkų Lietuva teturi keletą. Ši karti tiesa sako, jog privalome ne tik ypatingai kruopščiai branginti draugystę su JAV ir Didžiąja Britanija, bet ir ieškoti naujų partnerių. Visomis kryptimis, visuose regionuose. Net ten, kur nesitikime jų rasti. Draugų per daug nebus.

Continue reading „Kodėl Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemės” →

Videonaujienos

Kodėl Kalnų Karabachas – azerbaidžaniečių žemė

Į lietuvių kalbą išverstas Azerbaidžano diplomato, teisės mokslų daktaro Namiko ALIJEVO veikalas "Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas". Kuo šis darbas svarbus Lietuvai?

Lietuva turi mažai informacijos, dažnusyk – ne itin tikslios informacijos, kaip Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabachą. Taigi atsakymas itin paprastas – azerbaidžanietiškų praradimų analizė mums turėtų tapti puikia pamoka, kaip neprarasti savųjų teritorijų.

J.E. Azerbaidžano Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje ponas Hasanas MAMMADZADA mano, kad ši knyga "padės užpildyti informacinę spragą, nūnai egzistuojančią Lietuvos informacinėje erdvėje".

Continue reading „Kodėl Kalnų Karabachas – azerbaidžaniečių žemė” →

SLAPTAI

Namikas Alijevas

Namikas Alijevas. Vagifo Chačiatriano sulaikymas – tai tik pradžia

Gintaras Visockas. Tarp Joe Bideno ir Vladimiro Putino – slapti susitarimai

Namikas Alijevas. Labai netaikingas taikingumo indeksas

Namikas Alijevas. Melaginga informacija – žala Fridricho Eberto fondo įvaizdžiui

Namikas ALIJEVAS. Ar besirūpinusi diversantais armėnais Dunja Mijatovič užsistos ir kareivius azerbaidžaniečius?

Prof. Namikas Alijevas. Vėl – Sukiasianas

Namikas Alijevas. Prasibrovusi tiesa apie Karabachą

Gintaras Visockas. Armėniškoji propaganda subliuško kaip pradurtas oro balionas

Irma Ąžuolė. Padniestrė: scenarijus, kurio išvengė Lietuva

Česlovas Iškauskas. Kas dedasi į rytus nuo mūsų, mums jau nebeskauda?

Gintaras Visockas. Kodėl pamiršome Padniestrę ir Kalnų Karabachą?

Armėnija jau gviešiasi Moldovos, Ukrainos ir Rumunijos teritorijų

Kodėl Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemės

Kodėl Kalnų Karabachas – azerbaidžaniečių žemė

Skaitomiausios naujienos

„Kada nušausite Kaukazo blondiną“ – detektyvas žvalgybų tema

„Didžioji Karabacho paslaptis“ – knygos „Ilga kelionė į Hankendį“ tęsinys

Ką byloja „Ilga kelionė į Hankendį“

Trumposios naujienos

Azerbaidžano vadovas atsisakė Ispanijoje susitikti su Armėnijos premjeru

Rusija vėl grasins branduoliniais ginklais, bet tai rodo V. Putino silpnumą

V. Zelenskis ir I. Alijevas aptarė regiono saugumo klausimus

Lenkijos santykiai su Ukraina patiria „nuosmukį“

Vašingtone apiplėštas JAV Kongreso narys

Ką pareiškė Turkijos prezidentas po šalyje surengtos atakos

Ispanijos naktinio klubo gaisro aukų – vienuolika

JK premjeras neigia, kad britų kariai artimiausiu metu gali vykti į Ukrainą