Azovstal gynėjams – laisvę. Tai skelbia plakatas anglų kalba.
Kyjivas, rugsėjo 22 d. (AFP-ELTA). Daugelis ukrainiečių, išlaisvintų per didžiausią nuo Rusijos invazijos pradžios apsikeitimą belaisviais, turi smurtinio kankinimo žymių, ketvirtadienį pranešė Ukrainos karinės žvalgybos vadovas.
„Daugelis jų buvo žiauriai kankinami“, – per spaudos konferenciją sakė Kyrylo Budanovas, Ukrainai paskelbus, kad per apsikeitimą belaisviais su Rusija išlaisvintas rekordinis skaičius karių – 215, tarp jų yra ir Mariupolio gynybai vadovavusių kovotojų, kurie buvo įsitvirtinę „Azovstal“ metalurgijos gamykloje, tapusioje Ukrainos pasipriešinimo simboliu.
Doneckas, liepos 15 d. (AFP-ELTA). Ukrainoje prorusiškų pajėgų sulaikytas britas Paulas Urey mirė nelaisvėje, penktadienį pranešė Maskvos remiami separatistai.
„Jis mirė liepos 10 dieną“, – „Telegram“ pranešė apsišaukėliškos Donecko liaudies respublikos atstovė Darja Morozova, pridurdama, kad jis sirgo diabetu.
Nevyriausybinės organizacijos P. Urey apibūdina kaip humanitarą, dirbusį Ukrainoje pagalbos savanoriu, o Maskvos remiami separatistai tvirtina, kad jis buvo „profesionalus“ karys, dalyvavęs Afganistano, Irako, Libijos ir Ukrainos karuose.
Separatistinio regiono įgaliotinė D. Morozova teigė, kad britas dalyvavo kovose Ukrainoje, taip pat verbavo ir mokė samdinius, kol balandžio mėnesį buvo suimtas.
1977 metais gimęs P. Urey sirgo pirmojo tipo cukriniu diabetu ir jam reikėjo reguliariai vartoti insulino dozes, teigė jo motina Linda Urey, kuri anksčiau sakė, kad jo šeima „labai nerimauja“.
D. Morozova sakė, kad jis sirgo keliomis lėtinėmis ligomis, taip pat buvo „depresyvios psichologinės būsenos“.
„Nepaisant įtariamo jo nusikaltimo sunkumo, Paului Urey buvo suteikta tinkama medicininė pagalba, – sakė ji. – Tačiau, atsižvelgiant į jam nustatytas diagnozes ir patirtą stresą, liepos 10 dieną jis mirė“.
D. Morozova taip pat apkaltino Tarptautinį Raudonojo Kryžiaus komitetą, kad šis atsisakė aprūpinti P. Urey reikalingais vaistais. Humanitarinės organizacijos „Presidium Network“ teigimu, P. Urey buvo daug keliaujantis humanitaras, aštuonerius metus dirbęs Afganistane.
Prorusiški separatistai yra paėmę į nelaisvę daug užsienio piliečių, kuriuos jie vadina samdiniais. Tarp jų yra britai Aidenas Aslinas ir Shaunas Pinneris, kuriuos Donecko separatistų valdžia birželio mėnesį nuteisė mirties bausme. Jungtinė Karalystė dėl nuosprendžių išreiškė pasipiktinimą.
Rusų kariai, patekę į Ukrainos nelaisvę
Kyjivas, kovo 10 d. (ELTA). Ukrainoje per pastarąsias 15 dienų į nelaisvę pasidavė daugiau kaip pusė tūkstančio Rusijos kareivių. Tai ketvirtadienį pranešė leidinys „Ukrainska pravda“, kuris remiasi šalies prezidento Volodymyro Zelenskio biuru.
„Vesti šią statistiką labai sunku. Šalyje labai daug tiesioginio susirėmimo židinių, belaisviai patenka į įvairius mūsų armijos dalinius. Šiuo metu neįmanoma operatyviai pateikti šių duomenų vienoje lentelėje“, – sakė biuro atstovai.
Manoma, kad šiuo metu Ukrainoje paimta į nelaisvę 500-700 Rusijos kareivių.
Trečiadienį Ukrainos prezidento biuro vadovo patarėjas Oleksijus Arestovičius pareiškė, kad nuo karo pradžios į nelaisvę pateko 250-300 Rusijos būtinosios tarnybos kareivių.
Anksčiau Ukrainos vidaus reikalų ministro pirmasis pavaduotojas Jevhenijus Jeninas pabrėžė, kad su karo belaisviais šalyje bus elgiamasi laikantis tarptautinės humanitarinės teisės normų, o vėliau jie dirbs, prisidėdami prie Ukrainos ekonomikos atkūrimo.
Rytų Ukrainos separatistai paleido keturis nelaisvėje laikytus Ukrainos piliečius ir apibūdino tai „geros valios gestu“.
Vietos žiniasklaida skelbė, kad vyrai, kurių amžius svyruoja nuo 30 iki 54 metų, penktadienio popietę atvyko į Ukrainos sostinę Kijevą.
Kaip pranešama, kalinių perdavimą suorganizavo Rusijai palankus Ukrainos politikas Viktoras Medvedčiukas. Jis ir jo partija „Opozicijos platforma“ yra viešai remiami Kremliaus.
Ukrainos gyventojai po mažiau nei trijų savaičių balsuos išankstiniuose parlamento rinkimuose. Apklausose V. Medvedčiuko partijai prognozuojama antra vieta.
Tam tikras Donecko ir Luhansko sričių (Rytų Ukraina) dalis nuo 2014 metų kontroliuoja Maskvos remiami separatistai. Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, per kovas tarp separatistų ir Ukrainos saugumo pajėgų žuvo 13 000 žmonių.
Rusijoje, okupuotame Kryme ir vyriausybės nekontroliuojamose srityse Donbase nelaisvėje laikoma šimtai ukrainiečių politinių ir karo kalinių. Ukrainos kalėjimuose taip pat laikoma keli šimtai separatistų.
Lokys. Slaptai.lt nuotr.
Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika sako, kad vis dar aiškinamasi, kur yra dingusi viena iš „Ąžuolyno meškučių cirko“ savininko Nikolajaus Zobovo meškų. Ministro teigimu, kalbama, kad ji gali būti paleista į laisvę, – jei tai – tiesa, sako jis, toks žingsnis yra neprotingas, galintis turėti nemalonių pasekmių.
„Kaip jis pats (N. Zobovas. – ELTA) teigia, kad paleido kažkur prie Baltarusijos sienos, ir galimai jos nėra Lietuvoje. Viena iš versijų. Kita, – kad nėra gyvos. Visos versijos yra tikrinamos, tačiau bet kuri versija rodo, kad žmogus pasielgė neadekvačiai. Ir tas neprotingas žingsnis gali turėti pasekmių, – jei gyvūnas paleistas į laisvę, jis nėra pratęs maitintis natūraliai, susirasti sau maisto, nebijo žmonių, gali eiti prie žmonių, gyvulių, gali padaryti jiems žalos. Kas blogiausia gali atsitikti, gali sužeisti žmones, nes tikrai yra pavojingas gyvūnas”, – „Žinių radijo“ laidoje „Pozicija“ teigė K. Mažeika, susidariusią situaciją apibūdinęs kaip „cirkas su cirku“.
Pasak jo, šiuo metu pareigūnai atlieka tyrimą, kur iš tiesų yra dingusi meška Kvina.
Kita meška, vardu Vipas, su kuriuo cirko savininkas buvo užsidaręs per naktį, ministras tikina, šiuo metu yra Zoologijos sode, karantine.
ELTA primena, kad Aplinkos apsaugos departamentas, atlikdamas patikrinimą cirko voljeruose, gegužės 27 dieną užfiksavo, kad yra dingusi N. Zobovo meška Kvina.
N. Zobovui leidimas laikyti laukinius gyvūnus panaikintas birželio 6 dieną.
Vasario 16-ąją ir kovo 11-ąją skiria nepilnas mėnuo, tik 24 dienos. Bet iš tiesų tarp jų 72 metai – ištisas žmogaus amžius, ką ten amžius – net kelios epochos. Normalybės laikas. Ir ilgi utopinio eksperimento, veikiai išvirtusio savo priešingybe – žiauria ir klastinga distopija – įgyvendinimo metai… Metai, kai žodžiai staiga nustojo reikšti tai, ką iki tol daugybę amžių reiškė. Vergovė buvo pavadinta laisve, okupacija – išlaisvinimu, karas – taika, melas – tiesa, vagystė – kombinavimu, okupavusi šalis – tėvyne…
Kovo 11-oji ir buvo bandymas grįžti prie tų pirminių sąvokų, parsikviesti jas atgal ir suvisam apgyvendinti savo namuose. Bandymas gyventi Tiesoje. Tiesoje apie save pačius ir savo valstybę. Deja, tai truko neilgai. Šiandien vėl daugybė viešumoje, o ir privačiai, vartojamų žodžių reiškia lygiai priešingai, nei tai, kas užrašyta žodynuose, arba išvis nieko nebereiškia, tik užpildo begalinius biurokratine naujakalbe pripiškintus lapus, kaip ir politikų rėžiamų iškilmingų kalbų turinį…
Ką šiandien reiškia laisvė? Žodis, veikiausiai buvęs žymiai labiau apčiuopiamu tiems Vasario 16-osios Lietuvos kūrėjams, kurių seneliai dar prisiminė baudžiavos jungą, ne vienam įsirėžusį nugaroje bizūno paliktais randais, o tėvai patyrė Didįjį karą ir tą pirmąjį pokarį, kai Lietuvos žemė ėjo iš vienų atėjūnų rankų į kitas, ir tik visuotinis jėgų ir valios sutelkimas, lydimas beatodairiškos, net beprotiškos drąsos, ją išgelbėjo.
Keista, šiandien, kai tik senoliai dar mena Antrąjį karą ir antrojo pokario baisumus, tos laisvės nebejaučiame ir nebebranginame. Laikome ją savaime suprantama. Ji net dažnam tampa našta. Kitaip nuo jos nebėgtume į savo keturias emigracijas: fizinę (savižudybės), geografinę (emigracija), vidinę ir virtualią. Arba laisve klaidingai palaikome bet kokią saviveiklą, veikiai tampančia savivale, aišku, jei tik tokios galimybės ir progos atsiranda…
Kalbant apie posovietinę transformaciją dažnai naudojama visiems žinoma biblijinė metafora apie išėjimą iš Egipto, iš nelaisvės namų, ir keturiasdešimties metų klaidžiojimą po dykumą, kol išmirs vergo mentalitetu persismelkusi karta. Sako, ta dykuma buvus maža ir jai pereiti būtų pakakę kelių mėnesių, daugiausia metų. O čia ištisi keturiasdešimt metų, taip dulkėtam horizone vis ir neišvystant Pažadėtosios žemės! Į kokį nusiminimą, gal net neviltį jie turėjo pulti… Neveltui, praradę kelionės tikslą ir gaires bei suabejoję Dievo malone ir globa, ieškos jo pakaitalų, nusiliedins Aukso veršį. Tą patį, kurį, išėję į savo Perėjimo dykumą, mes irgi aptikome kantriai mūsų belaukiant, ir puolėme nuolankiai garbinti.
Vilnius, Katedros aikštė. Švenčiama Kovo 11-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jei kas nors mūsų, šiandien švenčiančių, paklaustų, koks yra Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos tikslas? Kur ta mūsų Pažadėtoji žemė? Ar jos istorijoje esama kokių nors Dievo Apvaizdos įsikišimo ženklų? O gal atgautoji Nepriklausomybė yra tik atsitiktinai susiklosčiusių geopolitinių aplinkybių, kuriomis tiesiog užteko proto ir valios sumaniai pasinaudoti, rezultatas? – ką atsakytume? Politikai paporintų apie BVP augimą, tūlas gatvėje susistabdytas tautietis gal pasididžiuotų užsienyje laimingai įsikūrusių vaikų gyvenimais. Kitam gi gal tai būtų sėkminga karjera ar tiesiog laisvė daryti ką nori… Laisvė laisvei! – ko ne idėja kitų eitynių plakatui?
Bet kas yra ta laisvė, apie kurią tiek garsiai ir daug, ypač tokių švenčių progomis, tauškiama? Akivaizdu, kad absoliučios laisvės nėra, o vieno laisvė daryti ką nori, kitam dažnai atneša tik skausmą ir kančias, jo autonomijos ir veikimo laisvės apribojimą. Kiek daug paslėptos prievartos, patys to nejausdami ir nesuprasdami, nešame kitiems, dažniausiai patiems artimiausiems ir brangiausiems. Žinoma, tik norėjome kaip geriau, tad be skrupulų primetame savo valią kaip kitas turėtų „teisingai” elgtis. Savaime suprantama, jo jausmai ir norai čia neturi reikšmės, nes mes gi tai jau tikrai žinome geriau!
Keisčiausia stebėti, kaip žmonės, sovietmečiu patys patyrę persekiojimus ir smurtą, nejučia yra linkę be apeliacijų kitus spausti daryti taip, kaip būtent jiems atrodo tinkama. Kitaip pasijunta baisiomis aukomis, puola priekaištauti ir skųstis… Betgi aukos vaidmuo gana prieštaringas ir pavojingas… ypač prisiminus filmą „Vaizduojant auką”. Antai, negali rašyti kas ant seilės užeis, suskelti kokį (auto)ironišką tekstelį, mat tavo publikacijų gerbėjai ne tik ims ir nuoširdžiai tuo pasipiktins, bet ir švelniai, bet įsakmiai paauklės, paragindami tuoj pat grįžti į jiems taip mielo patriotiškai-didaktiško žanro vagą…
O potencialūs idėjiniai bendražygiai, užuot atvirai ir nuoširdžiai išdėstę savo viziją, kokiu būdu norėtų su jumis bendn\radarbiauti, ir išklausę jūsų mintis bei pasiūlymus, vis, kažkaip netyčia, sukuria situacijas, primetančias jų matymą ir planus, su kuriais jūs pasijuntate subtiliai spaudžiami paklusniai sutikti, kitaip būsite paskelbti tautinių jėgų vienybės skaldytojais! Švelni prievarta ir smerkimas – dvigubas smūgis, prieš kurį sunku atsilaikyti. Bet gi mes, augę ir brendę sovietmečiu, juk turime uoslę tai pajusti, o pajutę, atsitraukti tyliai purtydami galvą – ne, ačiū, nereikia. Tokia ta vertingoji nelaisvės pamoka…
Ir kas gi yra ta vienybė, kurios taip atkakliai, nepaisant nieko, siekiama? Dėl kurios taip kaunamasi, kaltinama ir smerkiama? Argi ne tas pats iki milimetro nušlifuotu sinchronu stulbinantis totalitarinio kolektyvo, žygiuojančio į šviesųjį rytojų, unisonas, regėtas nacių, sovietų, o dabar kad ir Šiaurės Korėjos paraduose ar „gyvuosiuose paveiksluose”? Argi vienybė pati savaime gali būti tikslas? Juk net ir nesyk medituoti „Tautiškos giesmės” žodžiai ragina vienytis ne šiaip sau, o vardan tos…
Taip mes vėl per aplinkui grįžtame į pradžią – Kovo 11-osios valstybės viziją ir misiją – laisvas žmogus laisvoje valstybėje. „Aš” ir „Mes” dermės troškimo laiką. Dermės, kurios visose epochose taip sunku pasiekti. Lyg svarstyklės, kurių lėkšteles vis nusveria tai totalitarinio kolektyvo diktatas, kur asmeniui nelieka vietos, tai nevaržomas individo egocentrizmas, paminęs bet kokius bendrojo gėrio daigus… Taip ir svyruojame… Ir ten, ir ten prievarta, atvira ar subtiliai užmaskuota. Ir lozungai, ciniški bei rėksmingi.
Valstybė kaip prievartos ir įtaigojimo aparatas. Tauta kaip iliuzinės saviapgaulės, nesvarbu, ar ji save garbintų ir iškeltų, ar sutryptų ir nužemintų, personifikacija. Savo įvaizdžiuose ir troškimuose pasiklydęs individas, nebežinantis, kuri iš kasdien užsimaukšlinamų kaukių bėra tas tikrasis jo veidas. Ir tu – lyg muselė, besidaužanti į stiklą, įsivaizduojanti, kad tavo mintelės ir darbeliai kažkam gali būti svarbūs ir reikalingi…
Dar ilgai po tą dykumą klaidžioti…
Bet bent šiandien spjaukim į viską ir pasvajokim. Juk šiandien Laisvės diena. Juk galima. Galimos visos mintys, visi keliai, visos svajonės, visi troškimai.
Laisva Lietuva. Litografija. JAV, 1922 m. O.Ševeliovo nuotr.
Lietuva? Kokia? Kam? ir kaip? Ir tuomet netyčia atsiverčia FB draugo puslapis. Štai ji – Lietuva iš seno amerikoniško atviruko. Raita ant balto žirgo. Ant galvos vainikas, rankoje – trispalvė, kuri, kaip žinia ir yra laisvės, lygybės ir brolybės harmonija… Su karžygio šarvais, apsigaubusi karališka šermuonėlių mantija su raudono aksomo pamušalu.
Karalaitė-karė, kuriai nieko netrūksta.
Visi atsakymai į neužduotus ir užduotus klausimus. Ko tad betrūksta mums, kai, pavargę nuo pozų, planų, vilčių ir svajonių tuštybės, nuo kovos ir įtikinėjimų, eilinįsyk nusivylę savimi ir kitais, išdrįstame pasitraukti iš išorinio triukšmo ir nutilti viduje? Gal ne tiek jau ir daug. Juk jau viskas yra. Jei tik labai to nori.
Lu Džeimsas (Lu James) buvo šiaurės vietnamiečių paimtas į nelaisvę 1975 metų balandžio 16 dieną, kai tie priartėjo prie Saigono. Balandžio 30 dieną iš Vietnamo pasitraukė paskutiniai amerikiečiai, bet Džeimso su jais nebuvo. Jo likimas oficialiai nežinomas ir CŽV jis laikomas kaip dingęs be žinios „konsulato darbuotojas“.
Jis buvo sučiuptas su grupe Pietų Vietnamo armijos karininkų, mušamas ir kankinamas ilgalaikiais tardymais, o po to pergabentas į kalėjimą Hanojuje. Džeimso priedanga buvo nepatikima, jo asmens pažymėjime buvo parašyta, kad jis yra „JAV ambasados tarnautojas“ ir „diplomatinio darbo rezervistas“.
