Alesis Beliackis
Oslas, kovo 3 d. (AFP-ELTA). Nobelio taikos premiją skiriantis komitetas penktadienį pasmerkė Baltarusijos „politiškai motyvuotą“ 10 metų laisvės atėmimo bausmę vienam iš 2022 metų premijos laimėtojų žmogaus teisių gynėjui Alesiui Beliackiui.
„Teismo byla ir jam pateikti kaltinimai yra politiškai motyvuoti, – sakė komiteto pirmininkė Berit Reiss-Andersen. – Šis nuteisimas yra asmeninė A. Beliackio tragedija. Nuosprendis rodo, kad dabartinis režimas naudojasi visomis priemonėmis, kad užgniaužtų savo kritikus”.
A. Beliackis įkūrė „Viasna“ – žymiausią žmogaus teisių gynimo grupę Baltarusijoje, kuri dažnai vadinama „paskutine Europos diktatūra“. Jis buvo teisiamas kartu su dviem sąjungininkais, kurie buvo įkalinti po istorinių demonstracijų prieš ginčijamą autoritarinio lyderio Aliaksandro Lukašenkos perrinkimą 2020 metais.
60-metis A. Beliackis ir jo bendražygiai Valentinas Stefanovičius bei Vladimiras Labkovičius buvo nuteisti už kontrabandą ir „veiklos, šiurkščiai pažeidžiančios viešąją tvarką“, finansavimą, sakė „Viasna“.
A. Beliackis buvo vienas iš trijų praėjusių metų Nobelio taikos premijos laureatų kartu su Rusijos ir Ukrainos žmogaus teisių gynimo organizacijomis. Nobelio premija
1996 metais įkurta A. Beliackio organizacija yra svarbiausia Baltarusijos žmogaus teisių gynimo grupė, fiksuojanti vis labiau autoritarines A. Lukašenkos ir jo saugumo pajėgų užmačias.
Nuosprendį A. Beliackiui ir dviem jo bendražygiams penktadienį taip pat pasmerkė ES užsienio politikos vadovas Josepas Borrellis, Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis, Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock, Prancūzijos užsienio reikalų ministerija.
Nobelio taikos premijos laureatai pasmerkė „beprotišką“ V. Putino karą. EPA-ELTA nuotr.
Oslas, gruodžio 10 d. (AFP-ELTA). Šeštadienį Osle apdovanoti Nobelio taikos premijos laureatai iš Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos. Jie ragino tęsti kovą prieš Rusijos prezidento Vladimiro Putino vykdomą „beprotišką ir nusikalstamą įsiveržimą į Ukrainą“, praneša AFP.
Nobelio komitetas už žmogaus teisių, demokratijos ir taikaus sugyvenimo palaikymą autoritarizmo akivaizdoje pagerbė įkalintą Baltarusijos žmogaus teisių gynėją Alesį Beliackį, Ukrainos žmogaus teisių organizaciją „Pilietinių laisvių centras“ ir Rusijos žmogaus teisių gynimo organizaciją „Memorial“.
Prestižiškiausias apdovanojimas pasaulyje nei kiek nenusilpnino šių trijų laureatų ryžto kovoti prieš žmogaus teisių pažeidimus.
„Ukrainos žmonės nori taikos labiau nei kas nors kitas pasaulyje. Tačiau šalis, kuri yra puolama, negali pasiekti taikos sudėdama ginklus“, – sakė „Pilietinių laisvių centro“ vadovė Oleksandra Matvijčiuk.
Įkurtas 2007 m. šis centras rinko informaciją apie karo nusikaltimus, kuriuos Ukrainoje įvykdė Rusijos kariai, įskaitant gyvenamųjų pastatų, bažnyčių, mokyklų ir ligoninių bombardavimą, evakuacijos koridorių apšaudymą, žmonių prievartinę deportaciją ir kankinimus.
O. Matvijčiuk AFP žurnalistams prieš renginį sakė, kad savo kalbą, kurią planavo sakyti per apdovanojimų ceremoniją, jai teko rašyti žvakių šviesoje nes Rusija bombarduoja Ukrainos energetikos infrastruktūrą.
Per devynis Rusijos įsiveržimo į Ukrainą mėnesius „Pilietinių laisvių centras“ užfiksavo daugiau nei 27 000 Rusijos karo nusikaltimų, kurie, pasak moters, tėra tik ledkalnio viršūnė.
„Karas žmones paverčia skaičiais. Mes turime žinoti visų karo nusikaltimų aukų vardus“, – atsiimdama apdovanojimą emocingai kalbėjo O. Matvijčiuk.
Oslo rotušėje ji dar kartą pakartojo, kad reikia įkurti tarptautinį tribunolą, kuris teistų V. Putiną, jo bendrininką, Baltarusijai vadovaujantį Aliaksandrą Lukašenką ir kitus karo nusikaltėlius.
Tuo metu kitas Nobelio taikos premijos laureatas Janas Račinskis, organizacijos „Memorial“ vadovas, pasmerkė Rusijoje tebegyvuojančias imperines ambicijas, kurias ši perėmė iš Tarybų Sąjungos.
Nobelio taikos premijos laureatai pasmerkė „beprotišką“ V. Putino karą. EPA-ELTA nuotrauka
Jis pareiškė, kad V. Putinas ir jo „ideologiniai tarnai“ pasinaudojo „kova prieš fašizmą“ savo pačių politiniais interesais ir tai naudoja pateisindami savo beprotišką ir nusikalstamą karą prieš Ukrainą.
Įkurta 1989 m. organizacija „Memorial“ daug metų skleidė informaciją apie Josifo Stalino totalitarinio režimo įvykdytus nusikaltimus, siekė išsaugoti aukų atminimą ir rinko informaciją apie žmogaus teisių pažeidimus Rusijoje.
Tačiau Rusijos režimui siekiant užgniaužti opoziciją ir žiniasklaidą, Rusijos aukščiausiasis teismas 2021 m. pabaigoje nurodė uždaryti organizaciją, o spalio 7 d., tą pačią dieną kai buvo paskelbti Nobelio taikos premijos nugalėtojai, „Memorial“ biure buvo įvykdytas reidas.
„Šiandien politinių kalinių skaičius Rusijoje yra didesnis nei jų iš viso buvo Tarybų Sąjungoje „perestroikos“ pradžioje XX a. 9-ajame dešimtmetyje“, – sakė J. Račinskis.
Trečiasis Nobelio taikos premijos laureatas Alesis Beliackis, žmogaus teisių organizacijos „Viasna“ įkūrėjas, yra sulaikytas nuo 2021 m. liepos ir laukia teismo po to, kai Minsko režimas pradėjo susidorojimą su protestuotojais.
Jam nebuvo leista perduoti savo kalbos, kuri būtų perskaityta ceremonijos metu. Tačiau apdovanojimą vyro vardu atsiėmė jo žmona Natalija Pinčiuk, pasidalinusi anksčiau A. Beliackio išsakytomis mintimis.
N. Pinčiuk citavo savo vyrą, kuris ragino kovoti prieš tarptautines diktatūras ir sakė, kad Rusija bando Ukrainoje įvesti diktatūrą. O tokioje diktatūroje, kaip ir Baltarusijoje, nebūtų klausoma pavergtų žmonių balso, būtų įkurtos Rusijos karinės bazės, įvesta ekonominė priklausomybė nuo Rusijos ir vykdoma kultūrinė bei lingvistinė rusifikacija.
„Gėris ir teisybė privalo būti apginti“, – sakė N. Pinčiuk.
Šeštadienį kita apdovanojimų ceremonija vyks ir Stokholme, kur bus pagerbti Nobelio premijos laureatai medicinos, fizikos, chemijos literatūros ir ekonomikos srityse.
Michailas Podoliakas. EPA – ELTA foto
Kyjivas, spalio 7 d. (ELTA). Ukrainos prezidento patarėjas Mychailo Podoliakas penktadienį sukritikavo sprendimą šių metų Nobelio taikos premiją be Ukrainos taip pat skirti Rusijos ir Baltarusijos atstovams.
„Nobelio komitetas įdomiai interpretuoja žodį „taika“, jei ta pati Nobelio premija skiriama dviejų valstybių, užpuolusių trečiąją, atstovams. Nei Rusijos, nei Baltarusijos organizacijos neorganizavo pasipriešinimo karui. Šių metų Nobelio premija yra „nuostabi“, – savo „Twitter“ paskyroje apmaudo neslėpė M. Podoliakas.
Taip jis prisijungė prie būrio ukrainiečių ekspertų, žurnalistų ir visuomenės veikėjų, kurie taip pat nepritaria sprendimui prestižinę taikos premiją skirti būtent šių trijų valstybių – vadinamosios „slavų trejybės“ – atstovams. Manoma, kad Ukraina negaili kritikos, nes ir kovoja būtent prieš šią rusiškuoju imperializmu pagrįstą idėją.
Novaja gazeta
Maskva, liepos 24 d. (AFP-ELTA). Rusija sekmadienį užblokavo naujo nepriklausomo laikraščio „Novaja gazeta“ redakcinio projekto interneto svetainę.
Kovo mėnesį redakcija buvo priversta nutraukti laikraščio publikavimą, baimindamasi represijų prieš kritikus dėl puolimo Ukrainoje. Liepos 15 d. jos darbuotojai pradėjo leisti popierinį žurnalą, kurį galima matyti internete naujoje svetainėje, ji vadinasi „Novaja Rasskaz-Gazeta“. Šiame pirmajame numeryje analizuojama Vladimiro Putino ideologija ir autoritarizmas. Tačiau po savaitės, kai leidinys pasirodė, Rusijos telekomunikacijų priežiūros institucija prokuratūros prašymu užblokavo naująją svetainę. Sekmadienį Rusijoje ji buvo nepasiekiama nenaudojant virtualaus privataus tinklo (VPN), pranešė AFP žurnalistai.
„Mūsų svetainė nužudyta vos gimusi. Mes ją išlaikėme septynias dienas ir devynias valandas”, – sakoma leidinio pranešime. Jame teigiama, kad Rusijos prokuratūra apkaltino leidinį Rusijos ginkluotųjų pajėgų „diskreditavimu“, bet jokių detalių nepateikė. Tai – naujas nusikaltimas, plačiai pasitelkiamas nuo kovo mėnesio, siekiant užgniaužti kritiką dėl karinės intervencijos į Ukrainą.
„Šiuo metu skundų prieš mūsų popierinį žurnalą nėra. Taigi mes ir toliau rengiame antrąjį jo numerį”, – teigiama pranešime, kuriame skaitytojai raginami „nenusiminti”. Dmitrijaus Muratovo Nobelio medalis parduotas už daugiau kaip 100 mln. dolerių. EPA-ELTA nuotr.
Rusijos tiriamasis laikraštis „Novaja gazeta“, garsėjęs straipsniais apie elito korupciją ir šiurkščius žmogaus teisių pažeidimus, kovo pabaigoje buvo priverstas sustabdyti internetinį ir spausdintinį leidimą. Rusijos valdžia pagrasino jį uždrausti dėl prieštaringai vertinamo „užsienio agentų“ įstatymo pažeidimo, tada dalis darbuotojų emigravo ir pradėjo leisti naują leidinį iš Vakarų Europos.
„Novaja gazeta“ vyriausiasis redaktorius Dmitrijus Muratovas 2021 m. buvo apdovanotas Nobelio taikos premija.
Volodymyras Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.
Praha, balandžio 1 d. (ELTA). Čekijos katalikų kunigas, teologas ir filosofas Tomášas Halíkas ir buvęs diplomatas, Václavo Havelo bibliotekos direktorius Michaelis Žantovský`is pasiūlė šįmet skirti Nobelio taikos premiją Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui.
Tai pranešė naujienų agentūra ČTK.
Laiške Norvegijos Nobelio komiteto pirmininkei Berit Reiss-Andersen jo autoriai pažymi, kad, vadovaudamas Rusijos agresiją atremiančiai ukrainiečių tautai, V. Zelenskis gina taiką visai Europai. Pasak Čekijos visuomenės veikėjų, jis tapo „kovos už bendražmogiškas vertybes simboliu“.
Ukrainos prezidentas V.Zelenskis
Laiško autoriai primena, kad V. Zelenskis karo pradžioje turėjo galimybę išvykti iš šalies, bet liko tėvynėje kaip Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas, milijonams ukrainiečių parodydamas, jog sunkią valandą jų nepaliko.
„Jis pademonstravo narsumo, vienos iš svarbiausių žmogiškųjų savybių, pavyzdį. Tai žmogus, įkvepiantis pasaulį savo humaniška pozicija ir įsitikinimais“, – sakoma laiške.
Anksčiau grupė Europos politikų kreipėsi į Nobelio komitetą, siūlydami nominuoti Ukrainos prezidentą V. Zelenskį ir ukrainiečių tautą Nobelio taikos premijai.
Nobelio taikos premijos laureatas bus paskelbtas spalio pradžioje.
Novaja gazeta
Maskva, gruodžio 27 d. (dpa-ELTA). Tarp žurnalistų ir Rusijos bei tarptautinės žiniasklaidos atstovų, šiemet dalyvavusių metinėje prezidento Vladimiro Putino spaudos konferencijoje, vienas akivaizdžiai nedalyvavo – tai „Novaja Gazeta“, kurio žurnalistas Dmitrijus Muratovas laimėjo 2021 metų Nobelio taikos premiją.
Kremlius pamiršo paskambinti „Novaja Gazeta“ prieš gruodžio 23 dienos spaudos renginį, sakė atstovas žiniasklaidai Dmitrijus Peskovas, sekmadienį per valstybinę televiziją komentavęs tai kaip žmogišką klaidą.
„Novaja Gazeta“ yra viena iš vos kelių likusių nepriklausomų žiniasklaidos priemonių Rusijoje, o D. Muratovas buvo jos vyriausiasis redaktorius nuo pat jos įkūrimo 1993 metais.
Kitos žiniasklaidos priemonės aktyviai susisiekė su Kremliumi ir išreiškė norą dalyvauti, sakė D. Peskovas. Likus dviem dienoms iki V. Putino spaudos konferencijos, darbuotojai prisiminė „Novaja Gazetą“. Bet buvo jau per vėlu.
Iki to laiko daugiau nei 500 akredituotų žurnalistų buvo pateikę tris neigiamus PGR testus, kad galėtų patekti į konferencijos vietą, sakė D. Peskovas. Rusijos sveikatos institucijos pasiūlė tokią procedūrą dėl pandemijos, pridūrė jis.
D. Muratovas kartu su Filipinų žurnaliste Maria Ressa laimėjo Nobelio taikos premiją už „pastangas apsaugoti žodžio laisvę, kuri yra būtina demokratijos ir ilgalaikės taikos sąlyga“.
Nepaisant to, kad prezidento spaudos konferencijoje nedalyvavo, jis sugebėjo užduoti klausimą, kurį perskaitė radijo stoties „Echo Moskvy“ žurnalistas.
Jis paklausė, ar V. Putinas žino žurnalistės Anos Politkovskajos ir Kremliaus kritiko Boriso Nemcovo nužudymo kaltininkų vardus.
Maria Ressa. Filipinų žurnalistė, apdovanota Nobelio taikos premija. EPA – ELTA nuotr.
Oslas, gruodžio 8 d. (AFP-ELTA). Šių metų Nobelio taikos premija apdovanota Filipinų žurnalistė Maria Ressa paragino kolegas ginti savo teises. Žurnalistai turi priešintis „autoritarinio stiliaus“ lyderiams, sakė 58 metų žurnalistė, trečiadienį atvykusi į Oslo oro uostą. M. Ressai ir rusų žurnalistui Dmitrijui Muratovui penktadienį Norvegijoje oficialiai bus įteikta Nobelio taikos premija.
Abiem žurnalistams už jų nuopelnus nuomonės laisvei prestižinis apdovanojimas skirtas spalį. Į Oslą atvykusi M. Ressa buvo labai susijaudinusi. Ji dėvėjo juodą veido kaukę su užrašu anglų kalba „Žurnalistika nėra nusikaltimas“ ir įspėjo dėl „būsimų diktatorių“. Jei „faktams kyla grėsmė“, negali būti „sąžiningų rinkimų“, sakė M. Ressa.
Ilgą laiką nebuvo aišku, ar buvusi CNN korespondentė atvyks į Oslą atsiimti apdovanojimo. Ji turėjo prašyti keturių teismų leidimo. M. Ressa šiuo metu laukia sprendimo apeliaciniame procese dėl šmeižto ir todėl gali keliauti tik su tam tikromis sąlygomis.
M. Ressa 2012 metais Filipinuose su kolegomis įkūrė tiriamosios žurnalistikos portalą „Rappler“, kuris, be kita ko, rašė apie prieštaringai vertinamą prezidento Rodrigo Dutertės kovos su narkotikais kampaniją. Žmogaus teisių organizacijų duomenimis, per šią kampaniją pastaraisiais metais žuvo dešimtys tūkstančių žmonių.
Prieš M. Ressą vyksta iš viso septyni procesai. Vien tik procese dėl šmeižto jai gresia šešeri metai kalėjimo.
Maria Ressa. Filipinų žurnalistė, apdovanota Nobelio taikos premija. EPA – ELTA nuotr.
Manila, spalio 11 d. (dpa-ELTA). Filipinų vyriausybė pirmadienį pagaliau pasveikino žurnalistę Marią Ressą laimėjus Nobelio taikos premiją, tačiau pažymėjo, kad jai vis dar gresia baudžiamieji kaltinimai šalyje.
„Sveikiname Marią Ressą, pirmąją filipinietę, laimėjusią Nobelio taikos premiją, – praėjus trims dienoms po apdovanojimo paskelbimo sakė prezidento atstovas Harry Roque’as. – Tai filipinietės pergalė ir mes dėl to labai džiaugiamės.“
„Bet, žinoma, tiesa, kad yra asmenų, manančių, jog Maria Ressa dar turi apginti savo vardą mūsų teismuose“, – pridūrė jis. – Tiesą sakant, Filipinuose ji yra nusikaltėlė, nuteista už kibernetinį šmeižtą, jai iškeltos kitos bylos Filipinuose.“
M. Ressa ir Rusijos žurnalistas Dmitrijus Muratovas penktadienį pelnė 2021 m. Nobelio taikos premiją „už pastangas ginant saviraiškos laisvę, kuri yra būtina demokratijos ir ilgalaikės taikos sąlyga.“
H. Roque’as sakė, kad Nobelio komiteto sprendimas neturėtų būti vertinamas kaip priekaištas prezidento Rodrigo Duterte’s administracijai.
R. Duterte dažnai kritikuodavo M. Ressą ir jos naujienų svetainę „Rappler“ bei teigė, kad ji platina suklastotas žinias.
„Rappler“ išsamiai pranešė apie R. Duterte’s kampaniją prieš nelegalius narkotikus, per kurią nuo 2016 metų žuvo daugiau nei 7 tūkst. žmonių.
„Tikrai ne. Tai tikrai ne antausis vyriausybei, – sakė H. Roque’as. – Nėra jokio antausio, nes visi žino, kad niekas niekada Filipinuose nebuvo cenzūruojamas.“
58 metų M. Ressa interviu AFP šeštadienį sakė, kad ji dar turi teisme atremti septynias bylas, tarp jų apeliacinį skundą dėl kibernetinio šmeižto, už kurį jai gresia šešeri metai kalėjimo. Kitos kibernetinio šmeižto bylos anksčiau šiemet buvo atmestos.
M. Ressa yra ir JAV pilietė, ji sakė turinti viltį, jog apdovanojimas padės apginti ją ir kitus žurnalistus Filipinuose nuo fizinių užpuolimų ir grasinimų internete.
Vilniuje – A. Sacharovo atminimui skirta paroda. Organizatorių nuotr. Ketvirtadienį Vilniaus rotušėje atidaryta žmogaus teisių aktyvistui, talentingam fizikui ir Nobelio taikos premijos laureatui Andrejui Sacharovui skirta paroda. Ja prasideda A. Sacharovo 100-mečio renginių ciklas. Renginius organizuoja A. Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras prie VDU.
Nobelio kalbos klausėsi būdamas Vilniuje
Amerikietis žurnalistas Davidas Satteris atsimena: „Kiek pažinojau Sacharovą, jis ne tik viešai kalbėjo apie politinių represijų atvejus, bet ir pasirodydavo už teismo rūmų, kuriuose vykdavo disidentų teismas, durų, taip išreikšdamas savo palaikymą jiems.“
Prie teismų rūmų Andrejus Sacharovas pasirodė ir Vilniuje 1975 m., būtent tomis dienomis, kai Osle jam turėjo būti įteikta Nobelio taikos premija. Sovietų valdžia neleido išvykti už sąjungos ribų, todėl premiją atsiimti ir kalbą perskaityti jis patikėjo savo žmonai Jelenai Bonner. Kalboje minėdama politinius kalinius J. Bonner perskaitė ne vieną lietuvišką pavardę, tarp kurių buvo Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė, Petras Paulaitis, Liudvikas Simutis, Viktoras Petkus ir kiti. A. Sacharovo dėka šias pavardes išgirdo visas pasaulis, o jis pats ceremonijos klausėsi per radiją būdamas Vilniuje.
„A. Sacharovas ne tik nuolat kėlė mažųjų šalių savarankiškumo ir nepriklausomybės bei visų visuomenių lygybės klausimus tarptautiniu mastu, bet ir asmeniškai kovojo už lietuvių politinių kalinių išvadavimą, rėmė pastangas atkurti Lietuvos nepriklausomybę“, – aiškina VDU dėstytojas dr. Dainius Genys.
Europos Parlamento pirmininkas Davidas Maria Sassoli teigia: „1989 m. vasarį, kai buvo įteikta pirmoji Sacharovo premija, tuometis Europos Parlamento pirmininkas Lordas Plumbas paaiškino naujai sukurto prizo ir jo pavadinimo prasmę. Pasak jo, apdovanojimas skirtas pagerbti minties laisvę ginančius asmenis, o Europos Parlamentui šią kovą įkūnija Andrejus Dmitrijevičius Sacharovas. Tas pats galioja ir šiandien, jo šimtmečio metais.“
Parodoje – filmų ištraukos ir originalūs „samizdatai“
Parodos Vilniaus rotušėje pagrindas buvo sukurtas A. Sacharovo centro Maskvoje, į anglų kalbą medžiagą išvertė Cathy Fitzpatrick, ekspoziciją žymiai papildė A. Sacharovo premiją teikiantis Europos Parlamentas ir A. Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras Kaune. Parodą remia Vokietijos ir Norvegijos ambasados.
Parodoje „Andrejus Dmitrevičius Sacharovas – epochos žmogus“ lankytojai pamatys nuotraukas iš Sacharovo gyvenimo, jo ir apie jį išleistas knygas, vietoje veiks ir nedidelis kino teatras, kuriame bus rodomi neilgi filmukai: Josifo Pasternako filmo apie Sacharovą ištraukos, prancūzų žurnalisto Nicolaso Miletičiaus ir ukrainiečių filmų kūrėjos Lesios Charčenko klipas iš disidentų interviu, interviu su A. Sacharovo anūke Marina Sacharov-Liberman ir keturi filmukai, kuriuos A. Sacharovo šimtmečiui sukūrė Europos Parlamentas.
Apsilankę Vilniaus rotušėje galės pamatyti ir kelis asmeninius A. Sacharovo daiktus, savilaidžio dar kitaip vadinamo „samizdato“ kūrimo priemones, sužinos, kaip jis buvo gabenamas į Vakarus, pamatys originalius „samizdatus“.
Sacharovo reikšmė pripažįstama iki šiol
Už žmogaus laisves Sovietų sąjungoje kovojusį mokslininką prisimena daugelis. „Mums Sacharovas buvo moralinė figūra, Sovietų sąjungos sąžinė. Niekas nevadino jo Sacharovu, tik Andrejumi Dmitrevičiumi. Žmogus su tokiu nuostabiu protu ir visomis galimybėmis būti Sovietų sąjungos nomenklatūroje, bet visko atsisakė tik dėl to, kad vadovavosi savo sąžine“, – pažymi A. Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro direktorius prof. Robertas van Vorenas. Vilniaus rotušėje – paroda Nobelio taikos premijos laureatui A. Sacharovui atminti. Organizatorių nuotr.
Publicistas, „The Economist“ bendradarbis Edwardas Lucasas teigia: „Andrejus Dmitrijevičius Sacharovas savo pavyzdžiu parodė, kaip reikia atsispirti pagundai nuleisti rankas. Jo kova leido suprasti, kad ir Rusijos žmonės buvo komunizmo belaisviai. (…) Dėl savo neprilygstamų intelektualinių pasiekimų A. Sacharovas negalėjo būti nurašytas kaip koks hipis ar netikėlis. Jis priešinosi sovietinei melo ir žiaurumo citadelei iš vidaus, iš pačios gerbiamos mokslo įstaigos širdies. Žinoma, KGB būtų galėjusi jį nutildyti, tačiau nebūtų galėjusi jo sugniuždyti, kaip ir nebūtų buvusi pajėgi uždrausti mums juo žavėtis.“
„Sacharovas gynė mus, sovietų politinius kalinius. Visus. Jis kvietė civilizuotą pasaulį siekti visų mūsų, demokratų, nacionalistų, religinių aktyvistų, išlaisvinimo. Už tai jis iš esmės ir buvo be teismo nubaustas. Andrejus Sacharovas buvo šviesus, išmintingas ir labai kuklus žmogus“, – teigia buvęs disidentas Ukrainoje, psichiatras Semionas Gluzmanas.
Gegužę Vilniuje numatytos dvi filmų apie A. Sacharovą peržiūros, tarptautinė konferencija, kurioje dalyvaus įvairūs mokslininkai ir A. Sacharovo anūkė bei įdukra, gimtadienio koncertas, kurį surengs pianistas iš Ukrainos Aleksėjus Botvinovas, ir karikatūrų paroda. Visi renginiai, išskyrus koncertą, yra nemokami, į juos registruotis galima www.sacharovosimtmetis.lt
Du švedų parlamentarai ketvirtadienį 2020 m. Nobelio taikos premijai nominavo paauglę klimato aktyvistę Gretą Thunberg ir pasaulinį protestų judėjimą „Penktadieniai už ateitį“.
„Greta Thunberg yra klimato aktyvistė, o pagrindinė priežastis, kodėl ji nusipelnė Nobelio taikos premijos, yra tai, kad, nepaisant jauno amžiaus, ji sunkiai dirbo, kad atvertų politikų akis klimato krizės atžvilgiu“, – laiške Norvegijos Nobelio komitetui rašė Kairės partijos parlamentarai Jensas Holmas ir Hakanas Svennelingas.
„Klimato krizė sukurs naujus konfliktas ir galiausiai karus. Taigi, veiksmai siekiant emisijų sumažinimo ir Paryžiaus susitarimo laikymosi kartu yra ir taiką nešantys veiksmai“, – teigė parlamento nariai.
Politikai pridūrė, kad be judėjimo „Penktadieniai už ateitį“ ir G. Thunberg „klimato klausimas nebūtų taip plačiai įtrauktas į darbotvarkę, kaip yra dabar“.
17-metė G. Thunberg buvo minima tarp kandidatų sulaukti Nobelio taikos premijos 2019 m., tačiau ši garbė atiteko Etiopijos premjerui Abiy Ahmedui už jo pastangas užbaigiant ilgai trukusį konfliktą su kaimynine Eritrėja.
Vos per metus Aspergerio sindromu serganti klimato aktyvistė tapo balsu kartos, kuriai didžiulį nerimą kelia klimato kaitos krizė.
2018 m. rugpjūtį G. Thunberg pradėjo „mokyklos streikus už klimatą“ prie Švedijos parlamento. Nuo tada jos veiksmai įkvėpė milijonus jaunų žmonių reikalauti pokyčių kovoje su klimato kaita.
Norvegijos Nobelio komitetas priima paraiškas dėl Nobelio taikos premijos nominantų iki vasario 1 d. Tūkstančiai žmonių turi teisę teikti paraiškas, tarp jų – buvę laureatai, dalis universitetų profesorių, parlamentų nariai ir vyriausybių ministrai, taip pat dabartiniai ir buvę Norvegijos Nobelio komiteto nariai.
Komitetas niekada neatskleidžia nominantų vardų, tačiau kandidatus nominavę žmonės turi teisę atskleisti savo siūlymus.
Metų žmogumi paskelbti G. Thunberg. EPA-ELTA nuotr.
Ketvirtadienį Stokholmo apygardos teismas nuteisė 40 metų vyrą iš Spareholmo miestelio Švedijos pietryčiuose lygtine laisvės atėmimo bausme ir 200 valandų viešųjų darbų už grasinimus klimato aktyvistei Gretai Thunberg ir jos motinai, operos dainininkei Malenai Ernman.
Tai pranešė laikraštis „Katrineholms-Kuriren“.
Gautomis žiniomis, byla buvo iškelta dėl anoniminių laiškų, kuriuose Greta buvo raginama atsisakyti kovos už klimatą. Be kita ko, autorius rašė apie ketinimą užpjudyti šunimis G. Thunberg ir nušauti ją snaiperio šautuvu. Jis taip pat grasino nužudyti M. Ernman, jeigu jos duktė viešai nepareikš, kad lėktuvų skrydžiai nedaro pražūtingo poveikio aplinkai.
Per apklausas vyras teigė siuntęs laiškus dėl pernelyg didelio žiniasklaidos dėmesio Gretai. Bet jis tvirtino tik norėjęs pagąsdinti aktyvistę.
G. Thunberg visame pasaulyje žinoma kaip neformali judėjimo „Mokyklos streikas už klimatą“ lyderė. Ji buvo nominuota šių metų Nobelio taikos premijai, pelnė kitų apdovanojimų.
Kitą penktadienį paaiškės Nobelio taikos premijos laureatas ar laureatė. Pirmadienį prasidėjus Nobelio premijų savaitei, nuvilnijo ir spėlionės dėl realiausių kandidatų gauti šį garbingą apdovanojimą.
Tarp Skandinavijos ir kitų šalių žiniasklaidos priemonių įvardijamų pavardžių, kaip ir kiekvienais metais, yra daug žinomų aukštų politikų duetų, suteikusių viltį, kad dešimtmečius trunkantys konfliktai bus taikiai išspręsti. Ko gero garsiausias jų yra JAV ir Šiaurės Korėjo prezidentų Donaldų Trumpo bei Kim Jong-uno duetas, pavasarį pradėjęs netikėtą ir demonstratyviai harmoningą abiejų šalių santykių atšildymo iniciatyvą dėl Korėjos konflikto sureguliavimo.
D. Trumpą ir Kim Jong-uną 2018 metų Nobelio taikos premijai gauti nominavo du Norvegijos dešiniosios populistinės Pažangos partijos parlamentarai. „Kas vyksta dabar, yra istorinis momentas. Aš galvoju, kad mes galime pasiųsti aiškų signalą, skirdami D. Trumpui taikos apdovanojimą“, – tada birželį sakė Peras Willy’is Amundsenas.
D. Trumpo pavardė kandidatų sąraše buvo jau prieš tai. Tačiau Nobelio institutas Osle išsiaiškino, kad ši pirmoji nominacija buvo suklastota. Kandidatą premijai gauti gali siūlyti tik rinktinė grupė asmenų, tarp jų – deputatai, profesoriai ir svarbių organizacijų vadovai. Pats D. Trumpas gegužę pareiškė, kad nenori Nobelio taikos premijos už savo Šiaurės Korėjos iniciatyvą.
Taip pat dažnai minimos Graikijos ir Makedonijos premjerų Alexio Tsipro ir Zorano Zaevo pavardės – jie, pasiekę kompromisą dėl būsimo oficialaus Makedonijos valstybės pavadinimo, taip pat pradėjo galimą dešimtmečius trukusio ginčo sureguliavimą. Tiesa, komentatorių duomenimis, savaitgalį Makedonijoje žlugęs referendumas gali neigiamai paveikti šio dueto šansus laimėti premiją.
Šių metų žiuri sudaro pirmininkė Berit Reiss-Andersen, kuri yra buvusi Norvegijos advokatų sąjungos vadovė. Jos pavaduotojas yra Henrikas Syse’as, buvusio premjero sūnus. Žiuri, be kitų, taip pat priklauso buvęs socialdemokratų premjeras Thorbjorn Jaglandas ir buvusi kultūros ministrė Anne Anger iš liberalios Centro partijos. Jauniausias narys yra 44-erių Aslė Tojį, kurį nominavo Pažangos partija.
Kitos dažai minimos pavardės yra dvi Rusijos žmogaus teisių aktyvistės Liudmila Aleksejeva ir Svetlana Ganuškina, taip pat Rusijos nevyriausybinė organizacija „Memorial“.
Tarp kandidatų yra ir pagalbos organizacijos, besirūpinančios pabėgėliais, pavyzdžiui, Sirijos „Baltieji šalmai“ bei „Gydytojai be sienų“.
Sąraše minimas ir Kongo ginekologas bei ligoninių pionierius Denisas Mukwegė, Irako kurdų žmogaus teisių aktyvistė Nadia Murad bei JT Pasaulio maisto programa. D. Mukwegė bei S. Ganuškina jau yra laimėję alternatyviąją Nobelio premiją.
Pernai garbingas apdovanojimas skirtas tarptautinei kampanijai už branduolinio ginklo panaikinimą. Pirmą kartą Nobelio taikos premija įteikta 1901-aisiais. Tada buvo pagerbti Raudonojo Kryžiaus įkūrėjas Henri’is Dunant’as bei Prancūzijos taikos aktyvistas Fredericas Passy’is.
Iki šiol 48 kartus premija keliavo į Europą, 24 kartus – į Šiaurės Ameriką, 18 kartų – į Aziją, 10 kartų – į Afriką ir triskart į Pietų Ameriką. Jei gautų apdovanojimą, D. Trumpas būtų ketvirtasis juo pagerbtas JAV prezidentas – po Baracko Obamos, Theodore’o Roosevelto, Woodrowo Wilsono ir Jimmy’io Carterio.
Rugsėjo 28 dieną, eidamas 92-uosius metus, mirė politinis kalinys, tremtinys, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, visuomenės veikėjas Balys Gajauskas.
B. Gajauskas gimė 1926 m. vasario 24 d. Vygrelių kaime (Vilkaviškio apskritis).
Kokie svarbiausi jo nuveikti darbai?
Vokietijos okupacijos metais platino lapelius su patriotinais atsišaukimais, kritikuojančiais nacistinius okupantus. Sovietų okupacijos metais nedvejodamas tapo antisovietiniu pogrindininku. Pavyzdžiui, užmezgė ryšius su Tauro partizanų apygardos kovotojais, platino partizanų laikraščius.
1948-aisiais dėl priklausymo pogrindinei antisovietinei organizacijai buvo suimtas. Suimant priešinosi ir nušovė jį bandžiusį sulaikyti sovietų KGB darbuotoją. Už šį drąsų pasipriešinimą 1948 m. gegužės 3 d. Karo tribunolas nuteisė kalėti 25 metus (mirties bausmės išvengė).
1949–1956 m. kalintas Balchašo ir Džeskazgano lageriuose, 1956–1973 m. – Mordovijos lageryje. Kalint šiuose lageriuose teko sunkiai dirbo molibdeno, vario kasykloje.
Atlikęs visą skirtą bausmę nuo skambučio iki skambučio, 1973-aisiais paleistas į laisvę, bet be teisės gyventi Lietuvoje. Tačiau draudimų jokių nepaisė – grįžo į Kauną. Sugrįžti Kaunan padėjo įsigytas suklastotas pasas. Žinoma, sugrįžęs į Lietuvą tęsė pogrindinę veiklą. Sakykim, į lietuvių kalbą išvertė Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelagą“, sudarinėjo lietuvių politinių kalinių sąrašus…
1977-ųjų balandžio 20 dieną sovietų čekistai ir vėl areštavo B.Gajauską. Išvengti bausmės nepavyko. Mat kratos metu aptikti konkretūs antitarybinės veiklos įrodymai – A. Solženicyno „Gulago archipelagas“ vertimo į lietuvių kalbą rankraščiai, užrašai apie sunkią lietuvių, ypač nepritariančių sovietinei okupacijai, padėtį. Už šią veiklą tuometinis teismas skyrė 10 metų lagerio. Ir dar pridėjo 5-erius metus tremties.
1978–1980 metais Lietuvos patriotas Balys Gajauskas išvežtas į Mordovijos lagerį, 1980–1987 metais buvo kankinamas Kučino (Permės sr.) ypatingojo režimo lageryje. Tačiau nesėdėjo sudėjęs rankų kalėdamas ir Permės srityje. B.Gajauskas rašė publicistinius straipsnius, pasirašydamas savo pavarde su nuoroda, kur parašyta ir kada, kuriuos žmona po retų ir trumpų pasimatymų išnešdavo ir perduodavo ryšininkams, kad šie per Ukrainos disidentus įteiktų užsienio spaudai. Sovietų saugumas sugebėjo išsiaiškinti šią B.Gajausko veiklą. Taigi B.Gajauskas neteko teisės daugiau susitikti su žmona. O atlikus visą numtytą bausmę jam dar pridėjo dvejis metus tremties Chabarovsko krašte.
Tik 1989-aisiais, kai kilo Sąjūdžio judėjimas, reikalavęs paleisti visus politinius kalinius, B.Gajauskas gavo teisę grįžti Lietuvon.
Dar būtina priminti, kad 1978-aisiais simboliškai įstojo į Lietuvos Helsinkio grupę.
Svarbi detalė – 1979-aisiais Europos saugumo ir bendradarbiavimo JAV kongreso komisija drauge su kitais disidentais pasiūlė B. Gajauską kandidatu Nobelio taikos premijai gauti.
Nobelio taikos premijos negavo. Tačiau 1981 m. Hjustone (JAV) B. Gajauskui paskirta tarptautinė Taikos ir laisvės premija. O 1989 metais Baltų laisvės lyga B.Gajauską apdovanojo Laisvės medaliu už kovą vaduojant Lietuvą, Estiją ir Latviją. 1989 m. gyveno Los Andžele (JAV).
Grįžęs įsijungė į Atgimimo veiklą, dalyvavo politiniame gyvenime. Įsikūrus Politinių kalinių ir tremtinių sąjungai, išrinktas valdybos ir tarybos nariu, 1989-aisiais – sąjungos prezidentu.
1990 m. vasario 24 d. rinkimuose į LTSR Aukščiausiąją Tarybą (nuo 1990 m. kovo 11 d. 18 val. – Aukščiausioji Taryba) išrinktas deputatu Plungės rinkimų apygardoje. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą.
„Lietuva, praradusi Nepriklausomybę 1940 metais, tuoj pradėjo kovą dėl laisvės. Prasidėjo ilgas ir skausmingas tautos kelias, kuriuo ėjome 50 metų. Tiek bolševikinės, tiek hitlerinės okupacijos metai buvo kruvini. Tačiau laisvės troškimas negeso, o silpnėjant bolševikinei imperijai jis didėjo. Daliai tautos į laisvę teko eiti per trėmimus, kalėjimus, konclagerius. Tuo keliu aš ėjau 37 metus. Ėjau, kol 1990 metais kovo 11-ąją buvo perskaityti Vilniuje, Aukščiausiojoje Taryboje Lietuvos valstybės atstatymo akto žodžiai: „ … nuo šiol Lietuva yra nepriklausoma valstybė“ ir iškilo mūsų Seime Lietuvos valstybės herbas, mano gyvenimo ir kovos tikslas buvo pasiektas“, – rašė spaudoje B. Gajauskas.
Nuo 1990 m. kovo 20 d. iki 1992 m. lapkričio 22 d. – Aukščiausiosios Tarybos Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos narys.
Nuo 1992 m. lapkričio 25 d. iki 1996 m. lapkričio 25 d. – VI Seimo narys, Nacionalinio saugumo komiteto narys, Seimo komisijos KGB veiklai tirti pirmininkas, politinių kalinių ir tremtinių „Laisvės“ frakcijos pirmininkas.
1992 m. gegužės–rugpjūčio mėn. – Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo tarnybos – Lietuvos Respublikos saugumo tarnybos generalinis direktorius.
1996 m. ir 2004 m. dalyvavo Seimo rinkimuose.
1989–1997 m. – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos prezidentas. 1999–2000 m. – Tarptautinės buvusių politinių kalinių ir represuotųjų asociacijos prezidiumo narys. Lietuvos politinių kalinių valdybos ir tarybos narys.
Nuo 1996 m. priklausė Permės gubernijos politinių represijų ir totalitarizmo istorijos memorialinio muziejaus tarybai.
2008 m. išleido knygą „Pro spygliuotas vielas matau dangų“, 2012 m. – „Gulago saulėlydis“. Yra paskelbęs straipsnių politikos klausimais Lietuvos ir užsienio spaudoje.
B. Gajauskas buvo apdovanotas valstybiniais apdovanojimais: Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (2000), Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (2005).
Nobelio taikos premijos suteikimas Europos Sąjungai vokiškus portalus užtvindė publikacijų srautu – beveik trys milijonai straipsnių. Beveik tris milijonus staripsnių yra užfiksavęs „išmanusis“ intenetas. Daugiausia – kritiškai vertinančių tokį Nobelio komiteto sprendimą, vertinančių jį su pašaipa, pykčiu ir net pagieža.
Ypač daug komentarų susilaukė žinomo žurnalisto, rašytojo Henryko M. Broderio publikacijos. Jo straipsnis „ES nesprendžia problemų, ji pati yra problema“, paskelbtas laikraštyje „Die Welt“ 2012 m. gruodžio 20 d.
Manytume, kad Slaptai.lt skaitytojams bus įdomu susipažinti su vieno talentingiausių Europos publicistų tikrai ne optimistinėmis mintimis apie Europos dabartį ir ateitį.
Palestiniečių lyderis Jasiras Arafatas (Yassiras Arafatas) mirė 2004 metų lapkričio 11-ąją Paryžiaus ligoninėje.
Kad palestiniečių prezidentas tikrai mirė, pranešė Prancūzijos generolas Kristijanas Estripeau, kuriam vieninteliam iš Persi karinės ligoninės medikų leista oficialiai skelbti informaciją apie J.Arafato sveikatos būklę. Remiantis Prancūzijos įstatymais, informacija apie paciento sveikatos būklę viešai skelbiama tik tuo atveju, jeigu tokiam žingsniui neprieštarauja ligonio artimieji. Ar sava mirtimi mirė palestiniečių lyderis?
Spalio 8 dieną Norvegijos sostinėje Osle paskelbta, kad šių metų Nobelio taikos premija paskirta Kinijos disidentui, rašytojui ir publicistui Liu Xiaobo.
Šis 54 metų disidentas šiuo metu yra įkalintas, prieš 7 mėnesius jis perkeltas į toli nuo sostinės Pekino esantį kalėjimą Kinijos šiaurėje. Teigiama, kad premija jam paskirta „už ilgametę kovą, ginant pagrindines žmogaus teises Kinijoje“.
Liu Xiaobo gimė 1955 metų gruodžio 28 dieną Kinijos šiaurėje, Čangčuno mieste. Jo tėvas buvo universiteto profesorius, kuris patyrė nuožmius persekiojimus ,,kultūrinės revoliucijos“ metu.
