Gintautas Paluckas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Socialdemokratų partijos lyderis Gintautas Paluckas teigia, kad partijų pareikštas palaikymas kandidatams į prezidentus, jokios įtakos rinkėjui neturi. Pasak jo, tiek „valstiečiai“, tiek „socdarbiečiai” bei liberalai, pareiškę palaikymą Gitanui Nausėdai, įsivarė save į kampą, nes kandidato vertybės visiškai nesutampa su partijų kryptimis. G. Paluckas tokį partijų pareikštą palaikymą vadina oportunizmu bei stuburo neturėjimu.
„Pirmiausia, ką tai pasako apie Liberalų sąjūdį, kuomet jie paėmė ir parėmė kandidatą, kurio pažiūros labai tradicionalistinės, o patys liberalai ilgą laiką jojo ant žmogaus teisių arkliuko per visus frontus. Tai kaip tai vertinti? Oportunizmas. Pažiūrėkime, ką tai sako apie „valstiečius“. Jų lyderis lygiai prieš tris savaites teigė, kad, kas balsuos už G. Nausėdą, tas tegul nedrįsta balsuoti už „valstiečių“ kandidatus EP. Kaip tai suprasti, kuomet viskas pasikeičia 180 laipsniu kampu per tris savaites, aš jau nešneku apie kitus pareiškimus. Tai rodo, kad politinė jėga neturi jokio stuburo ir vertybių. Visiškas oportunizmas, siekiant trumpalaikės naudos, sekant vėjo kryptį“, – „Žinių radijui“ teigė G. Paluckas.
G. Paluckas atsakė ir į Gedimino Kirkilo kritiką, kad LSDP, neparemdami nė vieno kandidato, bijo prisiimti atsakomybę. Pasak G. Palucko, skirtingai nei kitos partijos, LSDP turi socialdemokratišką kryptį bei vertybes, kurios neatitinka nė vieno kandidato pozicijų, todėl, tvirtino jis, jo vedami socialdemokratai ir išliko neutralūs kandidatų į prezidentus atžvilgiu.
Mes tikrai nevengiame atsakomybės, abu kandidatai save pristato centro dešinės kandidatais. I. „Šimonytės ekonominis modelis – liberalus, ir debatuose tai išryškėjo. G. Nausėdos pažiūros labai tradicionalistinės, ir mūsų progresyviam sparnui, kuris pasisako už žmogaus teisias, tai ypatingai kliūna (…) mūsų rinkėjų lūkesčiai yra absoliučiai kiti. Jie nori tvirtos, europietiškos, socialdemokratiškos partijos“, – teigė jis.
ELTA primena, kad ketvirtadienį Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) valdybos posėdyje priimtas sprendimas Prezidento rinkimuose remti ekonomistą Gitaną Nausėdą.
Gana aiškius apsisprendimus jau yra pateikusios kitos parlamentinės partijos.
Tvarkos ir teisingumo pirmininkas Remigijus Žemaitaitis taip pat tikino, kad „formalaus partijos sprendimo dėl remiamo kandidato Prezidento rinkimuose tikriausiai nebus“. Jo teigimu, patys skyriai turės apsispręsti, kurį kandidatą labiau palaiko Prezidento rinkimuose.
Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos lyderis Valdemaras Tomaševskis jau anksčiau yra teigęs, kad partija nebus linkusi pareikšti paramos kandidatams.
„Mes to nepraktikuojame, kadangi tai būtų nesąžininga rinkėjų atžvilgiu. Turgus mums nepriimtinas. Mes paramos nedaliname, manau, kad žmonės patys žino, už ką balsuoti“, – Eltai yra sakęs V. Tomaševskis.
Lietuvos socialdemokratų darbo partijos pirmininko Gedimino Kirkilo nuomone, valdybos sprendimas bus remti G. Nausėdą.
Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eugenijus Gentvilas Eltai teigė, kad formalaus partijos sprendimo dėl remiamo kandidato Prezidento rinkimuose nėra. Jo teigimu, valdyboje vyko balsavimas, ir dauguma pasitikėjimą pareiškė ekonomistui G. Nausėdai, bet, pasak pirmininko, tai tik patariamoji valdybos nuomonė liberalių pažiūrų žmogui.
Socialdemokratų partijos lyderis Gintautas Paluckas Eltai sakė, kad LSDP nepalaikys nė vieno kandidato.
ELTA primena, kad pirmąjį rinkimų turą laimėjo I. Šimonytė, surinkusi 31,31 proc. balsų. Antrasis, nedaug nusileidęs laimėtojai, liko G. Nausėda su 30,94 proc. rinkėjų palaikymu. Antrasis Prezidento rinkimų turas bei EP rinkimai vyks gegužės 26 d.
Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gyvenu nuobodų, be didesnių iššūkių oportunisto gyvenimą, tačiau man patinka mano nusistovėjusi aplinka, kur žinai, ko dar galima iš ko tikėtis, o kas čia yra visai neįmanoma.
Kaip tikriausiai daugelis, ironiškai žiūriu į marksizmo teiginį, kad žmogus, girdi, yra tik visuomeninių santykių visuma, tačiau kartu man atsisijojusi per laiko sietą pažįstamų draugų, geranoriškų kaimynų, apskritai civilizuoto tautiečio kompanija yra komforto zona, kurios nesu linkęs lengvai atsisakyti. Todėl nepraleidau pro ausis, tikrai išgirdau, kai ne vienas mano pažįstamas, sutiktas savaitės bėgyje išretėjusiame vasaros laike, kartojo beveik vieną ir tą patį, kad stojimas Vytauto Radžvilo pusėje yra savotiškas padorumo testas, niekas dėl to neva neabejoja, tačiau sunku suprasti, kodėl nuolankus jūsų tarnas, toks mandagus žmogus kaip šių eilučių autorius, taip nemandagiai kalbėjo apie administracijos atstovę, sakydamas, kad ji žiūri avies akimis ir po to kažką daro ar sako https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-del-vytauto-radzvilo-uzsipuolimo-pasaliecio-zvilgsniu/.
Tokio nepraustaburniškumo iš manęs, atsargiai pasirenkančio epitetus žmogaus, esą niekas nesitikėjo. O viena jaunystės laikų pažįstama taip ir pasakė: kaip pagaliau išaiškėjo, esi visai ne džentelmenas, vyruti! Tai ypač skaudu buvo girdėti man, labiau už viską gyvenime ilgai ir atkakliai siekusiam panašėti į tikrąjį džentelmeną. Kodėl tarsi cheminės reakcijos pabaigos nuosėdos iškrinta štai tokie žodžiai („avies akimis“), pasirašantys savaime, vos ne prieš autoriaus valią (nors asmeninės atsakomybės jokiu būdu nesikratau, o greičiau užsikraunu papildomą naštą, sakydamas, kad taip byloja pats objektyvumas)? Kaip atrodo, tokia nuoroda yra savaime besiperšanti ir neišvengiama, kai kalbame apie sąmoningai prigesintą, tikrovės bijantį žvilgsnį, demonstruojantį apsižvalgymo intenciją be tikslo regėti pačius objektus, kai, žodžiai, užgimę mūsų bendravime nušviesti pasaulį, nutolsta nuo pačių daiktų ir verčiami neprasitarti apie tikrą dalykų padėtį, kai žodžiai tampa verbalinio žaidimo figūromis, žmonėms besivaržant dėl to, kas labiau nuslėps savo tikrąsias mintis, galop – kai žodžiai tampa parazitinėmis pasaulio ataugomis.
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.
Iš tiesų, man trūksta žodžių išsakyti savo nuostabai dėl to, kaip TSPMI administracija įsiplieskusiame cenzūros ir kitaminčių persekiojimo skandale be jokio konfūzo vartoja pačius iškiliausius žodžius apie etiškumą, dėstytojų ir studentų bendravimo aukštąjį stilių, demokratinius universiteto bendruomenės idealus, pridengiant tokiais užkeikimais apgailėtiną mažadvasiškumą arba net paprasčiausią pavydą talentingesniam kolegai. Įsivaizduoju, kad čia dirbantys, kasdien besimurkdantys toje terpėje žmonės net nepastebėjo kaip žingsnis po žingsnio buvo nusirista į žodžių devalvavimo pelkę, bet dabar pabandykime išvysti susiklosčiusią padėtį iškart vienu viską aprėpiančiu šviežiu žvilgsniu – prieš akis iškyla neįtikėtinai gremėzdiška žodžių tuščiaviduriškumo fiesta pačiame šalies viduryje. Žinia, dar vis puoselėjamos viltys, kad TSPMI yra svarbus mūsų iškovojimas informacinių karų epochoje, tačiau aš pats jau pradedu abejoti misijos sėkmingumu, genamas nerimo, kad apkrėsti melo kirvarpos dvasia žodžiai gali sunaikinti esmę iš vidaus. DuokDie, kad būtų kitaip!
Esant progai pagalvokime ir apie tai, kaip šioje ne paprastoje situacijoje būtų galima išsisukti su mažiausiais nuostoliais, randant kažką į panašaus konsensusą, kai, sakant patarlės žodžiais, ir avis lieka sveika, ir vilkas sotus. Žinoma, prieš tai prireiks pasiaiškinti – kas čia yra avis, o kas vilkas. Tarkime, V.Radžvilas nėra toks baisus vilkas, kaip kartais piešiama, o administracija yra toks vilkas, kuris linkęs dėvėti avies kailį (drauge nepraleisiu progos pateikti klausimą auksinio proto viktorinai – ką Sokratas vadino vilkais ėriuko kailyje?).
Tačiau dar teisingiau būtų pasakyti, kad V.Ražvilas šioje situacijoje, regis, yra juodoji avis, jau kita nei anksčiau vartota to žodžio reikme, tiesą sakant, lietuviai tokias atvejais dažniau sako – balta varna. Kalbame apie prasmingą išimtį, prikeliančią nusususią aplinką, – be tokios juodosios avies plastmasės rūmai lieka tik plastmasės rūmais, be tokios juodosios avies akcijų kursas greitai nukrenta šimteriopai. Svarbu, kad tai žinotų aktyvų valdytojai.
Jeigu V. Radžvilui reikėtų pasitraukti dėl jam primestų nešvarių žaidimų, nesivaizduoju to, kaip institutas galėtų toliau egzistuoti su tokia stigma, su, nepabijokime tų žodžių, nuplėšta garbe. O gal dabar yra taip, kad administracija norėtų atsitraukti, bet, kaip sakoma, bijo prarasti veidą? Tačiau iš tiesų nereikia bijoti prarasti to, ko nėra, nes administracija pagal idėją ir veiklos pagrindą yra beveidė visuma, kai kartais tokiu beveidiškumu net sėkmingai dangstomasi. Iš tiesų, daug svarbiau yra veidą išsaugoti individui, todėl lieka tikėtis, kad ir administracinius postus užimantys žmonės nesidangstys toliau socialinėmis kaukėmis ir pasiryš kalbėtis realią dalykų padėtį atspindinčiais žodžiais.
Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.
V.Radžvilas be visa ko kito, be legendinio dėstytojo šlovės, yra triukšminga figūra, apsupta forumų, bendraminčių būriavimosi, kontraversiškų ištarų. Įdomu dar tai, kad būdamas tribūnu fakultatyvine savo veikla, anas nedaug, ne tiek kiek reikėtų visuomenės veikėjui, dėmesio skiria nuodugniam apsišarvavimui, spyglių užsiauginimui visa apimtimi. Labai norint nesunkiai galima rasti progą jam įkąsti, pats esu kadaise parašęs gėdingą pamfletą apie V.Radžvilą. Jeigu norite išgirsti visą tiesą, gėdijuosi, kad tąkart bandžiau pasišaipyti iš žmogaus geranoriškumo.
Dabar yra proga iš naujo pagalvoti apie tai, kad ir vadinamojo skepticizmo Europos Sąjungos atžvilgiu sveika dozė čia atsiranda ne iš kažkokio prigimtinio nepasitikėjimo viskuo, o, priešingai, yra tikėjimo lietuvybės išliekamąja verte ir nepriklausomos valstybės idėja pasekmė. Ko jau ko, o nuoseklumo V.Radžvilui netrūksta. Net ir tais atvejais, kai visiškai nesutinku su paskleistais argumentais ar kontrargumentais, džiaugiuosi brangintina galimybe pasigalynėti su visados vykusiai įpakuota, atpažįstama radžviliška maniera nuodugniai išplėtota intelektine provokacija.
Oportunizmas esti sąmoningas, atviras ir latentinis. Sąmoningas – tai komjaunuoliškas pataikavimas arčiausiai esamam galios centrui ar centriukui, vietos ar partijos lyderiui; pastaruoju metu ypač svarbu kuo greičiau pripulti prie mikrofono ir periodiškai prisidėti prie LAF, Kazio Škirpos vardo ir kitų Lietuvos valstybingumo ramsčių dergimo, kad tik Lietuva neiškiltų į stipriausiųjų gretas.
1909-aisiais tapyto Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslo „Karalių pasaka” fagmentas
Atviras – kai garsiai šaukiama ar pareiškiama, jog su Rusija reikia draugauti, sudarinėti gražias bendradarbiavimo ar nepuolimo sutartis, gėrėtis jos dvasine kultūra ir pan. Vis dėlto įdomiausias yra latentinis, kurio gali visai neįtarti esant.
Atėjus į valdžią JAV prezidentui Donaldui Trumpui, o ES strategams siūlant „trijų bėgių“ Europą, tuo pat metu jų kairiesiems siekiant visiškai neutralizuoti valstybes, sukurti federaciją ir bendrą kariuomenę, nuomonių išsiskyrimas visais klausimais ir pasimetimas šalyje smarkiai padidėjo. Norint suvokti, kokių šiaudų griebiamasi, būtina atkreipti dėmesį į bent kelis vidaus dalykus. Didėjantis tarptautinis chaosas labai parankus įvairioms dažnai priešiškoms viena kitai lobistų grupėms tyliai stumti savo projektus.
Vienas bjauriausių – galutinis aukštojo mokslo atidavimas verslui. „Profesionalų“ valdžiai kurpiant visokius universitetų bei įstaigų sujungimus ir perkėlinėjimus, negirdėjau, kad būtų rūpinamasi, kur bus dedami iš darbo dėl reformos, o ne dėl savo pačių kaltės atleisti dar likę kvalifikuoti specialistai. (Žinoma, to tikėtis galima nebent jau po to, kai vidurinę baigusios itin brangios mergužėlės bus aprūpintos aukščiausiais postais iki pat Jungtinių Tautų.)
Prie to paties unikalaus verslumo, tarsi jis savaime laiduos kokybę, suvokimo turbūt reikėtų priskirti niekaip nesibaigiančias naktines tėvelių eiles prie vaikų darželių. Nors vaikučių sparčiai mažėja, jiems skirtų lėšų irgi mažėja, darželiai jungiami. Ar taip skatinama lankyti privačius, o kas neįstengs (dauguma) – ne mūsų reikalas? Prie to pridėjus nesuvokiamai žiaurią socialiai remtinų vaikų padėtį (atskira tema) manytina, kad vaikai nėra ir nebuvo šitos šalies strateginė ateitis.
Lyg ir to būtų negana, tradicinė nors ir daugiasluoksnė visuomenininkų ir inteligentų bendruomenė, iki šiol daugmaž prasmingai palaikiusi svarbios kritinės minties balansą, jį pamažu praranda. Kažin, ar „Naktinei reformai“ įžūlumu prilygstanti nugarmėjusių „socdemų“ dovanėlė jiems – apmokestinti kone 50 procentų intelekto, kultūros ir švietimo produktų – yra tik jų keršto, ar įgimto plėšrumo išraiška, tačiau mušamas gulintis jau ir nebesistengia atsikelti. Dabar itin palankus metas atsikratyti teisaus, nustumti nevagiantį, suvelti kriterijus, kad nebūtų įmanoma atskirti, ar nukentėjo silpniausias, ar pats stipriausias, bet oportunistui – pavojingiausias protinio darbo specialistas. Arti metas, kai jau realizuosis liaudies išmintis: „Katinėli, bėkim, dangus griūva!“ O aš net savo katei nesiūlau nei bėgti, nei rėkti, nei vaistų duodu, nei po peiliu guldau. Ir ką – sveika, gyva, prigimties balso klauso, bet ir žmonių bendravimo kultūros mokosi.
Tokiomis sąlygomis, kai vykstant pozicijos ir opozicijos rietenoms blogėja gyventojų savijauta ir pragyvenimas, griebiamasi šiaudo. Mėginama bet kuria kaina glaustis prie didesnės Lenkijos, žvilgčiojama į dešiniųjų veiksmus vidurio Europoje, baimė verčia remti „tvorų“ strategiją ir net Marine Le Pen revanšizmą laikyti protinga išeitimi. Latentinis oportunizmas neleidžia matyti, kad susiskaldymas ne mažiau pavojingas nei dirbtinis jungimasis. Užsidarymas „savo kieme“ tiek pat padeda Rusijai, kiek ir galima ES kariuomenė, nes tokiu būdu suyra taikaus pasaulio idėja ir savarankiškų valstybių pagalba viena kitoms per NATO ir kitas gana sėkmingai veikiančias demokratiškas tarptautines struktūras. D. Trumpui pradėjus „America first“ akciją ir „musulmonų draudimą“, pajuokavau, kad jei JAV taps eiline nuo kitų užsibarikadavusia valstybe, Jungtines Tautas teks iškelti į Šiaurės ašigalį. Bet ar neteks pajuokavus verkti?
Rašytoja Daiva Tamošaitytė. Slaptai.lt nuotr.
Įvairių nevyriausybinių organizacijų siūlomos išeitys – kaip sureguliuoti emigraciją, ugdyti prioritetines sritis, gerinti dirbančiųjų socialines garantijas, tinkamai pasitikti valstybės šimtmečio minėjimą, įtvirtinti konstitucines teises ir pareigas – nors ir palaikomos sąmoningos tautos dalies, lieka pasiūlymų ir deklaracijų pavidalu realių sprendimų paraštėse. Kodėl nepasinaudojama specialistų siūlymais? Oportunistų būdas reaguoti kad ir į „Vilniaus forumo“ iniciatyvas – nusikopijuoti vertingiausias mintis ir inkorporuoti į savas programas ar įvaizdžio atnaujinimą, pažadų konvejerį. Patiklūs lietuviai tiki pažadais ir laukia jų įgyvendinimo. Neįgyvendinti pažadai, nuolatinis neaiškumas dėl ateities, suvokimas, jog Sąjūdžio idėjas pakeitė reali politika, diktuojama oportunistų – prie šalies moralinės sveikatos gerovės neprisideda.
Tolesnis savivertės menkimas, tautos galių sekinimas veda į politinės sąmonės atrofiją ir vergo būklę su visais iš to išplaukiančiais padariniais – susvetimėjimu, patyčiomis, nesaugumu. Istorija kupina pavyzdžių, kai nacija, virtusi tarp įvairių valstybių padalintu etnosu, praradusi laisvės dvasią ir išdidumą, tampa svetimų įkaitu ir yra panaudojama nešvariems darbams. Labai norėtųsi tikėti, kad lietuviai tokios negarbingos dalios išvengs.
Demokratinis valdymas neturėtų būti tapatinamas su leidimu sakyti ir daryti kas naudinga sau, bet žalinga valstybei. Skirtingų pažiūrų ir idėjų svarstymas, diskusijos turėtų vykti aukščiausiame lygmenyje, mėginant rasti bendrus valstybei naudingiausius sprendimus, neleidžiant nacijai išsibarstyti, išlaikant svarbiausius valstybingumo ramsčius. Valstybinės kalbos, pilietybės klausimai turėtų būti nejudinami kaip vieni iš kertinių tokių ramsčių. Yra esminiai klausimai, kurie neturi tapti politinės nuovokos ar principingumo neturinčių žmonių grupių kąsniu ir padėti jiems priešinti socialines grupes siekiant sau naudos. Jei jie keliami ir „svarstomi“ žiniasklaidoje, tai jau ne demokratijos, o paslėptos propagandos ar ideologijos ženklas ir padarinys. Klaidinantys ir silpninantys pilietiškumą tokie diskursai tęsia kelią į niekur.
Tikroji reali politika – tai tvirti vyrai, kurie neleidžia, kad būtų išnaudojama jų šalis ir žmonės, moterys ir vaikai. Ne vienas ne lietuvių kilmės pilietis, užaugęs arba atvykęs į Lietuvą tikroviškiau suvokia padėtį ir jų parama, jų ryžtas ir pagarba mūsų vertybėms turėtų būti itin branginama. Sąrašą galėtų pradėti ištikimi Lietuvai totoriai, žydai, tokios įspūdingos asmenybės, kaip Johnas Ohmanas. Sąrašas būtų netrumpas. Per jų prizmę tarsi vėl išvysti save be laiko apnašų, pajunti kraują, tekantį gyslose. Lietuviams trūksta vitalinių jėgų, jas reikėtų telkti, ne barstyti menkaverčiams reikalams.
Ar Lietuva turi savą civilizacinį paveldą, kuris skiriasi nuo kitų? Turi ne vien dėl to, kad nėra tikrąja prasme Šiaurės ar Vakarų šalis, nepaisant šimtamečių prekybinių ir kultūrinių ryšių ar kadaise apgyvendintų plačių teritorijų, ar kad istoriškai buvo susijusi su Rytų kultūromis. Šalis Europoje, vienintelė kalbanti senąja indoeuropiečių kalba, išsaugojusi tradicinius papročius yra ta Čiurlionio „Pasaka“, kuri privalo būti ginama kaip per stebuklą išlikusi unikali kultūra visa, su viskuo, kas išlikę – ir ginama kaip pasaulinis paveldas UNESCO bei kituose pasaulio forumuose.
Kur tie karaliai, saugiai laikantys Lietuvą savo delnuose?
