Gandrai. Slaptai.lt nuotr.
Kiekvieną rudenį ir ankstyvą pavasarį, išlydėjus ir laukiant sugrįžtančių į Lietuvą gandrų, ant elektros linijų atramų pavojingai sukrauti gandralizdžiai yra iškeliami ant specialių platformų. Bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“ (ESO) prisideda prie saugesnės aplinkos gandrams – ant atramų tvirtinami specialūs metaliniai stovai, ant kurių paukščiai vėliau vėl suka savo lizdus. Tokios lizdavietės yra daug saugesnės ne tik aplinkiniams, bet ir patiems paukščiams.
„Nuoširdžiai rūpinamės kiekvienu gandru, siekiame, kad nacionalinis paukštis būtų tinkamai apsaugotas, o gyventojams galėtume užtikrinti patikimą elektros energijos tiekimą. Gandralizdžių iškėlimo darbai vykdomi tuo metu, kai gandrai yra išskridę žiemoti“, – teigia ESO Tinklų eksploatavimo tarnybos direktorius Virgilijus Žukauskas. Gandrai Lietuvoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kasmet perėti į Lietuvą parskrendantys gandrai suka lizdus ant elektros linijų atramų, kur jiems įsikurti retsykiais padeda ir žmonės. Tačiau, pabrėžia ESO atstovas, elektros skirstymo oro linijos nėra natūrali gandrų buveinės vieta. Taip pat ir dirbtinų lizdaviečių įrengimas ant oro linijų atramų nėra tinkama išeitis ne tik elektros tinklui, bet ir gandrams.
Specialisto teigimu, pagal elektros oro linijų eksploatacijos reikalavimus, ant elektros oro linijų atramų negali būti jokių pašalinių daiktų. Pasitaiko atvejų, kai nuo elektros iškrovos ant atramų sukrauti gandralizdžiai suliepsnoja. Prilietę elektros laidus gandrai neretai yra traumuojami elektros srovės, dėl krintančių lizdų kyla grėsmė ir žmonėms, o nutrūkus elektros tiekimui nukenčia elektros vartotojai.
„Gandrų sugrįžimo dieną raginame visuomenę atsakingai žiūrėti į paukščių apsaugą. Gandrų labui, prašome gyventojų ar savivaldos pagalbos bei visų rūpestingų žmonių įsitraukimo, randant ir padedant gandrams įsikurti natūraliose perimvietėse – medžiuose, o ne ant elektros tinklo atramų“, – teigia V. Žukauskas.
Gandrai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gandralizdžių perkėlimo darbus ESO vykdo jau ne vienerius metus. Bendrovė perkelia tik tuos lizdus, kurie kelia pavojų paukščiams, žmonėms ir elektros skirstymo tinklui. Šalindama gedimus ir suderinus su Aplinkos apsaugos agentūra, bendrovė kasmet perkelia apie šimtą gandralizdžių. Per 2020 m. ESO perkėlė 102, pernai – 109 lizdus.
Tai atliekama stengiantis nepadaryti žalos paukščiams, perimvietes perkeliant ar paprasčiausiai sutvarkant taip, kad šios nekenktų elektros tinklui ir nekeltų grėsmės aplinkai ir žmonėms.
ESO savo eksploatuojamų elektros skirstomųjų tinklų zonoje gali atlikti tik tuos darbus, kurie yra tiesiogiai susiję su elektros tinklų technine priežiūra ir remontu. Pastebėjus elektros tinklui grėsmę keliantį gandralizdį ir nurodžius konkrečią jo vietą, bendrovė saugiai jį perkeltų.
Žuvintas. Vytauto Visocko nuotr.Žuvinte. Vytauto Visocko nuotr.
Pas aplinkos viceministrę Ligitą Valalytę dėl kilusios sumaišties, ar galima Žuvinto biosferos rezervato teritorijoje medžioti vandens paukščius, pasiaiškinti iškviestas Žuvinto biosferos rezervato direktorius Arūnas Pranaitis sako, kad situacija išlieka tokia pati – pateikti nuostatų pakeitimai įgalina vandens paukščių medžioklę rezervate.
„Nelabai galiu komentuoti situacijos, kol nesusitikome (su viceministre – ELTA). Manęs paprašė pasikalbėti. (…) Mes net nesam aptarę dienotvarkės, tai dabar daryti preliminarių išvadų dar nebūčiau labai linkęs“, – Eltai teigė Žuvinto biosferos rezervato direktorius Arūnas Pranaitis.
„Situacija yra tokia, kokią esam paskelbę. (…) Žuvinto biosferos rezervate buvo draudžiama medžioti vandens paukščius. (…) Bėda yra ta, kad šiuo metu teisės aktai nereglamentuoja medžioklės Žuvinto rezervato apylinkėse, (…) ir šiuo metu medžioti Žuvinto biosferos rezervato teritorijoje vandens paukščius galima“, – pridūrė jis.
Žuvinto takas. Vytauto Visocko nuotr.
Vis dėl to A. Pranaitis neatmeta galimybės, kad medžioklės nuostatų pakeitimai yra darbinis niuansas siekiant perkelti vandens paukščių medžioklės apribojimus į medžioklės teisės aktus. Žuvinto vandenys. Vytauto Visocko nuotr.
„Dabartiniai medžioklės nuostatų pakeitimai galbūt yra darbinis niuansas, galbūt ministerija turi interesą perkelti tuos (vandens paukščių medžiojimo – ELTA) apribojimus į medžioklės taisykles. Mums būtų kur kas aiškiau, jei žinotume, kad iš tikrųjų šitokie dalykai bus perkeliami į medžioklės taisykles ir (dabartinės medžioklės taisyklės – ELTA) yra laikinas teisės aktų suderinamumas. Tai nebūtų didelė problema. Nes ornitologai visą laiką ragina ministeriją perkelti į teisės dokumentus visas saugomas teritorijas, kur draudžiama vandens paukščius medžioti. Bet šito kol kas nelabai galiu komentuoti“, – teigė Žuvinto biosferos direktorius.
Meldinė nendrinukė su žiedu. Selemono Paltanavičiaus nuotr.
Atlikus pirmąją retų paukščių – meldinių nendrinukių – apskaitą Žuvinto biosferos rezervate gamtininkai džiaugiasi – rasti 27 giedantys patinai ir tai yra didžiausia kada nors nustatyta šių giesmininkų populiacija šioje teritorijoje. Lyginant su praėjusiais metais, populiacija išaugo beveik dvigubai. Gamtininkų teigimu, toks staigus paukščių pagausėjimas gali būti siejamas su sėkmingai atliktu meldinių nendrinukių perkėlimu (translokacija) iš Baltarusijos į Lietuvą bei gerėjančia buveinių būkle Žuvinte.
„Gamtosauginiu požiūriu, rezultatas stipriai viršija pradinius lūkesčius. Jis neabejotinai susijęs su ilgamečiu ir nuosekliu darbu atkuriant buveines bei pirmą kartą pasaulyje sėkmingai vykdyta šių tolimųjų migrantų perkėlimo programa. Planuodami perkėlimo eksperimentą kėlėme sau tikslą sėkmingai išauginti jauniklius ir tikėjomės bent vieno jų sugrįžimo po žiemos migracijos. Dabar džiaugiamės matydami gyvybingos populiacijos atsikūrimo požymius ir tai suteikia vilties, jog pavyks išsaugoti šį, ant išnykimo ribos balansuojantį rečiausią Europos giesmininką”, – rezultatais džiaugiasi meldinių nendrinukių apsaugos projektui vadovaujantis Baltijos aplinkos forumo direktorius Žymantas Morkvėnas.
Žuvinto biosferos rezervato direktorių Arūną Pranaitį irgi labai džiugina toks rūšies atsigavimas. Pasak jo, tai yra rezultatas, vainikuojantis daugelio metų pastangas atgaivinti bene didžiausią Lietuvoje išlikusį žemapelkių masyvą ir čia gyvenančią globaliai nykstančią rūšį.
Beveik dešimtmetį Žuvinto populiacija balansavo ant išnykimo ribos – buvo skaičiuojami 1-8 giedantys patinai. Pastangos saugoti meldines nendrinukes atkuriant buveines ryškaus poveikio Žuvinto populiacijai neturėjo – ji buvo tiek sunykusi, kad natūraliai nesugebėjo staigiai atsikurti. Buvo iškilusi grėsmė, kad ištikus didesnei sausrai ar kitai nelaimei, ši populiacija gali visiškai išnykti, kaip tai nutiko panašioms populiacijoms Vengrijoje ir Vokietijoje. Po ilgų diskusijų su mokslininkais, detalaus planavimo 2018-2019 m. gamtininkai atliko meldinių nendrinukių perkėlimą. Į nykstančią Žuvinto populiaciją iš didžiausios pasaulyje šių paukščių buveinės Baltarusijoje per dvejus metus atvežta 100 šių paukščių jauniklių. Net 99 iš jų gamtininkams pavyko sėkmingai užauginti ir paleisti į laisvę.
Kaip teigiama Baltijos aplinkos forumo pranešime, jau po pirmųjų perkėlimo metų gamtininkai džiaugėsi šio metodo sėkme. 2019 m. pavasarį stebėti 11 po žiemojimo Afrikoje į Žuvintą grįžę perkelti paukščiai (22 proc.). Šis rodiklis viršijo net natūralų pirmamečių jauniklių grįžtamumą (20 proc.). Šiemet jau rasti 5 pernai į Žuvintą perkelti ir po žiemojimo čia grįžę paukščiai – 2 patelės ir 3 patinėliai. Taip pat – 3 paukščiai atvežti čia prieš dvejus metus.
„Prieš dvejus metus mes ryžomės pirmieji pasaulyje su šia rūšimi išmėginti dar netaikytą gamtosaugos priemonę – perkėlimą (translokaciją). Dabar jau akivaizdžiai matome šio metodo sėkmę ir puikius rezultatus. Nors galutinis šiemet grįžusių perkeltų skaičius bus nustatytas tik vasaros pabaigoje, šiemet jau stebėjome į Žuvintą grįžusius abiejų perkėlimo metų paukščius. Tai, kad 2018 m. perkelti paukščiai (net trys) čia sugrįžta jau antrus metus rodo, kad esminis perkėlimo momentas – naujų namų įsiminimas ir prisirišimas prie šios teritorijos puikiai pavyko. Meldinių nendrinukių ryšys su Žuvinto pelkėmis labai stiprus. Kadangi meldinės nendrinukės paprastai gyvena 3-4 metus, sulaukti trečius metus einančių giesmininkų taip pat reiškia, kad jie užaugo stiprūs, sveiki ir sąlygos čia geros“, – sakė Ž. Morkvėnas.
Gamtininkų teigimu, daugiausiai šiemet rastų paukščių nebuvo žieduoti. Greičiausiai tai – pernai iš Baltarusijos atvežtų paukščių jaunikliai. Taip pat yra tikimybė, kad paukščiai galėjo atskristi iš kaimyninių šalių.
„Europos žemyne situacija su meldinėmis nendrinukėmis, deja, nėra tokia džiuginanti kaip mūsų patirtis Žuvinte. Šiemet buvo ypatingai sausas pavasaris ir sparnuočių buveines naikino gaisrai. Ugnis pasiglemžė apie 6000 ha Biebžos pelkės – svarbiausios meldinės nendrinukės perimvietės Lenkijoje. Baltarusijoje gaisrai suniokojo apie 3000 ha sparnuočio buveinių. Ukrainoje tikslus gaisro suniokotas plotas nežinomas, bet ornitologai praneša apie masinius gaisrus. Gali būti, jog dalis meldinių nendrinukių atskiro į Žuvintą apleidę gaisrų suniokotas buveines. Tai paaiškės vykdant ilgesnius tyrimus, stebint rūšies skaitlingumą ateinančiais metais. Jei tyrimai patvirtins, jog iš tiesų paukščiai atskrido iš kaimyninių šalių, tai irgi bus labai gera ir vilties suteikianti žinia – vadinasi, paukščiai gali perskristi gana tolimus atstumus ieškodami sau tinkamų buveinių“, – sakė Ž. Morkvėnas.
Birželio mėnesį nustatytas meldinių nendrinukių populiacijos dydis Žuvinto biosferos rezervate dar nėra galutinis, pažymima Baltijos aplinkos forumo pranešime. Jis gali didėti atlikus antrąjį apskaitos etapą liepos pradžioje. Metodologiškai meldinių nendrinukių populiacijos dydis nustatomas pagal giedančius patinus, ją vykdant du kartus – birželio pradžioje ir liepos pradžioje. Po antrosios apskaitos tikslinami apskaitų rezultatai ir populiacijos dydis nustatomas pagal didžiausią rastų patinėlių skaičių.
Šiuo metu taip pat baigiami apibendrinti pirmų apskaitų duomenys iš kitų meldinių nendrinukių buveinių Nemuno deltoje ir pamaryje.
Ankstyvą gegužės 15 d. rytą Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) lektorė Renata Mackevičienė kartu su vyru, Lietuvos ornitologų draugijos nariu Marijonu vykdydama paukščių stebėseną (monitoringą) Trakų rajono apylinkėse sutiko Lietuvoje labai retą svečia – rudąjį lokį (Ursusarctos), kuris yra įtrauktas į Lietuvos Raudonąją knygą.
R. Mackevičienė jau keliolika metų stebėdama paukščius renka duomenis savo būsimai daktaro disertacijai. Ornitologai atlikę apskaitą dar kurį laiką klausydamiesi paukščių garsų ir besigrožėdami ryto saulės apšviestose pievose besiganančiomis stirnomis, apie 10 valandą ryto, pamiškėje pastebėjo ant žemės tupintį jūrinį erelį– pakilęs jis naguose nusinešė kažkokį paukštį. Marijonas nuėjo pasižiūrėti puotos likučių, kur baltavo žuvusio paukščio plunksnos, apie 130 m. nuo jo iš Inklėriškių miško per kanalizuotą Cirvijos upeliuką perbrido stambus gyvūnas.
Tiek Renata, tiek Marijonas pamanė, kad tai briedis arba šernas, bet, didelei abiejų nuostabai, tai buvos rudasis lokys!
„Iš upeliuko išlipęs į atvirą pievą nusipurtęs savo sušlapusį kailį, apsidairęs ir tikriausiai pajutęs žmogaus kvapą, lokys pradėjo bėgti link Pamerkių miško, per atvirą, apie 1 km ilgio, pasėlių lauką. Perplaukęs Merkio upę lokys dingo miško tankmėje“, – apie netikėtą reginį pasakoja R. Mackevičienė.
Taigi, stebėtas tikrai retas gyvūnas, kartais užklystantis į Lietuvos teritoriją. Renata turėjo fotoaparatą, kurio dėka pavyko įamžinti retą gyvūną nuotraukose. Deja, lokio pėdsakai purioje durpingoje dirvoje nebuvo ryškūs.
Lokys yra visaėdis gyvūnas: ėda įvairių augalų lapus, šaknis, uogas, giles, riešutus, mėgsta ganytis kukurūzų ir avižų laukuose, mėgsta skruzdeles ir jų perus, įvairias kirmėles bei vabzdžius, jų lervas, jei atsirastų galimybė neatsisakytų pasmaguriauti medumi, taip pat nepaliks surastų paukščių kiaušinių, bei jų jauniklių, gali papjauti ir stambesnius gyvūnus.
Sekant stebėto lokio paliktais pėdsakais paaiškėjo, kad jis maitinosi upės pakrantėje gausiai sužėlusiomis garšvomis (Aegopodiumpodagraria). Deja, toliau pėdsakai dingo, nes lokys žingsniavo gana tankiu eglynu, kur nebuvo žolinės augmenijos.
„Rudasis lokys atrodo nerangus ir gremėzdiškas, bet stebint gamtoje apie 50 km per valandą greičiu bėgantį lokį negali patikėti, kad tai – tas pats, prieš kelias minutes stebėtas lėtai pėdinantis žvėris“, – pasakoja R. Mackevičienė.
Artimiausios mūsų kaimyninės šalies – Baltarusijos lokiai turi tamsiai ar šviesiai rudą kailį, sveria 113–270 kg, kūno ilgis 130–185 cm. Jų gyvenamoji aplinka tai dideli, dažniausiai mišrūs, miškų masyvai. Žiemą iš rudens gerai įmitę lokiai įminga, o sausio pabaigoje ar vasario pradžioje atveda 1–3 (rečiau 4–5) jauniklius.
Lokys nelaisvėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Iki XVIII–XIX a. šis žvėris buvo paplitęs visoje Europoje, Šiaurės Afrikoje (Atlaso kalnų srityje), šiaurinėje Azijos dalyje (į pietus nuo Himalajų) ir Šiaurės Amerikoje. XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje arealas labai pakito lokio nenaudai, išliko tik izoliuotos arealo dalys. Lietuvoje rudieji lokiai jau nebegyvena daugiau nei 130 metų.
Lietuvos gamtininkas Tadas Ivanauskas nurodo, kad paskutinis lokys Lietuvoje nušautas 1883 m. Ši rūšis yra įtraukta į Lietuvos respublikos saugomų rūšių 0 (Ex) kategoriją (t.y. išnykusi ar galbūt išnykusi rūšis), europiniu mastu įrašyta į Berno konvencijos III, Buveinių direktyvos II ir IV priedus. L. Balčiausko (2015 m.) duomenimis į Lietuvą lokiai kartais užklysta iš Latvijos (suskaičiuojama iki 10) ar Baltarusijos (aptinkama apie 140–180 individų). 1967 m. lokys pastebėtas Alytaus, 1968 m. – Varėnos rajonuose, 1975 m. vienas matytas Biržų girioje, o 1982 m. – Ukmergės rajone, 2009 m. – Švenčionėlių medžiotojų būrelis pastebėjo lokio pėdsakus Labanoro girioje.
Prieš šešerius metus (2011 m.) šalia Vilniaus, Lavoriškių pasienio ruože, valstybinės sienos apsaugos pareigūnai užfiksavo į Lietuvos teritoriją iš Baltarusijos vedančius stambaus žvėries pėdsakus. Mokslininkai patvirtino, kad tai rudojo lokio pėdsakai. Prieš 15 metų pėdsakai buvo matyti net Vilniaus miesto ribose, už Žaliųjų ežerų.
„Taigi, manoma, kad į Lietuvos teritoriją rudieji lokiai tik užklysta, o gal kada turėsime Lietuvos faunos sąraše šią rūšį aukštesnėje kategorijoje, nei nulinė?“, – po netikėtos stebėsenos svarsto Lietuvos edukologijos universiteto lektorė.
MI 6 agentai septintajame dešimtmetyje apsimetinėjo ornitologais, kad šnipinėtų Nelsoną Mandelą per binoklį, rašo The Times, remdamasis vienu iš buvusių kovotojo su apartheidu bendražygiu.
Denisas Goldbergas, kuris buvo suimtas 1963 metais kartu su kitais lyderiais, sakė, kad keletą dienų iki policijos reido pastebėjo įtartiną žmogų autofurgonų miestelyje, iš kur matyti ferma, kurioje slėpėsi N.Mandela su draugais, planuodami nuversti vyriausybę.
„Mūsų nuomone, autofurgonų miestelyje buvo britų žvalgybos agentas, – sakė D.Goldbergas. – Visi manė, kad jis ornitologas, nes jis kiekvieną dieną įlipdavo į telegrafo stulpą su binokliu, bet aš manau, kad mes buvome tie paukščiai, kuriuos jis stebėjo“.
